 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Šaltinis - http://www.ausra.pl/0624/grebliunas.html
Prūsų XII-XIII a. vėliavos užrašas
Šią prūsų vėliavą ir jos užrašą dar viduramžiais yra nupiešę: Simon Grunau, Luk David, K. Henenbergeris. Atidžiai panagrinėję jų pateiktus užrašus, pastebime keleto raidžių skirtumus. Pirmieji šios vėliavos užrašu susidomėjo ir jį tyrinėjo T. Narbutas ir T. Volanskis devynioliktojo amžiaus pradžioje.
Mielas skaitytojau, Jums pateikiame du prūsų vėliavos paveikslus ir užrašus. Lietuvos skaitytojui pirmąjį prūsų vėliavos užrašą dar prieš 200 metų pateikė istorikas Teodoras Narbutas, o tos vėliavos originalas, tai yra antrasis paveikslas, kuris pavaizduotas Romo Batūros lietuviškame vertime knygos: Petras Dusburgietis "Prūsijos žemės kronika", 134 puslapyje (Vilnius, 2005 metai).
http://www.ausra.pl/0624/veliava.JPG
http://www.ausra.pl/0624/vel.JPG
Kryžiuočių ordino metraštininkas P. Dusburgas - Petri de Dusburg savo lotyniškame veikale Chronika terrae Prussiae" aprašęs 1231-1283 metais kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje. Veikalo įvykiai baigiasi 1326 metais, ir pratęsta iki 1330 metų. Jis nupiešęs ir pateikęs šiame veikale prūsų vėliavą su užrašu. Deja, kolonizatoriai niekinę mūsų kultūrą ir tuos raštus neigę.
1838 metais Teodoro Narbuto veikalo Lietuvių tautos istorija" trečio tomo 427 puslapyje pavaizduota prūsų vėliava su dievų paveikslais, o virš jų galvų runų užrašas. Šį užrašą beveik prieš 200 metų bandė perskaityti Teodoro Narbuto artimas bendramintis Tadas Volanskis, kuris net sudarė lietuvių runų abėcėlę.
T. Narbutas savo veikalo trečio tomo 419 puslapyje rašo: Jau šiame veikale ne kartą buvo proga įsitikinti, kad senovės lietuviai yra turėję savo raštą, kad jų dvasininkų luomas mokėjo ženklų pagalba, kitaip sakant, rašmenimis išreikšti kalbos garsus. Tai buvo daroma netgi trejopai: runomis, kurios buvo paskolintos iš skandinavų ar venedų. Jų pėdsakų yra išlikę pas herulus, gyvenusius anapus Oderio. Juk Jonas Potockis skaitė ant akmenų iškaltą maldą į Perkūną, apie tai jau rašėme šio veikalo pirmame tome.
Taip pat tame pačiame tome pateikėme monetų su runų raštais pavyzdžių (III lentelė) ir paminėjome pastebėję ką kita, kas liudijo lietuvius buvus susipažinus su skandinavų ir venedų runomis. Kitas raštas, kuriuo, atrodo, rečiau buvo už kitus naudojamasi, - biarmių. Apie tai jau buvome rašę ankstesniame tome, pateikta ir litografinė lentelė, kurioje nurodyta ši abėcėlė, taip pat pastebėtų įrašų pavyzdžiai monetose ir medaliuose. Galop trečiasis raštas, kurį dera pavadinti savu, lietuvišku, buvo vartojamas didžiųjų statinių mūrų, vėliavų ir kitų svarbių objektų įrašuose. Juo buvo rašomos maldos dievams, kreipimasis į nemirtingąsias būtybes, joms išsakomos godos".
Taigi beveik prieš 200 metų mūsų tautos istorijos pradininkui Teodorui Narbutui ir - kaip jis rašo - gerbiamajam Lenkijos archeologui Tadui Volanskiui, kuris sudaręs ir pateikęs T. Narbutui runų lietuvišką abėcėlę, jau buvo aišku, kad dar senų senovėje lietuviai turėjo savą raštą runų raidėmis. Bet iki šiolei praėjus apie 200 metų mūsų mokslininkai apie tai net nedrįsta kalbėti.
Nenuostabu, juk okupantų išugdytos istorikų, kalbininkų kartos vis dar yra paveiktos jų įtaigos, kad lietuviai yra pagonys, taip sakant, atsilikę laukiniai. Nors Europos kalbininkai - baltistai pritaria, kad lietuvių kalba seniausia Europoje, o žymus italų kalbininkas Pietro Umberto Dini savo veikalo Le lingue baltiche", Firenze: La Nuova Italia, 1997, 79 puslapyje rašo: [...] Levino požiūris neabejotinai yra naujoviškas ir įdomus; vis dėlto juo remiantis labai sunku sekti atskirų indoeuropiečių (arba protolietuvių) garsų raidą per įvairias fazes [...]".
Taigi italų kalbininkas P.U. Dini, susipažinęs su daugelio Europos kalbininkų darbais, daro išvadą, kad indoeuropiečių kalba yra protolietuvių, t. y. kad mūsų protėvių kalba yra mažiausiai nutolusi nuo indoeuropiečių kalbos. Taigi mūsų kalbai jau daug tūkstančių metų. Mano galva, argi per daugelį tūkstančių metų mūsų tauta negalėjo turėti savo rašto? O kas tos runos, kurias savinasi mūsų kaimynai? Bet ar jie supranta runų raštą?
Jau kelis dešimtmečius runų raštą narplioja mūsų tautos genijus Juozas Šeimys. Aš, pasinaudodamas jo sudaryta runų abėcėle, pateikta knygoje "Gališkos runos", p. 131-132, Marijampolė, 2003, taip pat dalinai Tado Volanskio "Alphabetum pagano lithuanicum", perskaičiau daugiau kaip 700 metų senumo prūsų vėliavos užrašą.
Atidžiai panagrinėjus, matosi, kad atskiro laikotarpio istorikų pateiktos raidės kažkiek skiriasi, o Lukas Davidas net praleidęs runą (R), Z ir įrašęs naują ženklą. Daugelis raštininkų padaro klaidų. Taigi po runomis surašius dabar vartojamas raides užrašas ant prūsų vėliavos skamba taip: Deva vorda amsinu, zmoagu dušia rita Oziris, ši sijana eisu, taigi turime skaityti Dievo vardas amžinas, žmogaus dūšia klajoja (ritasi) Viešpaties (Visamatančio-Ozirio ar Azirio) sijojama (skirtu, nurodytu keliu) eina.
Dabar mes matome, kad šį užrašą gali suprasti tik lietuvis.
Algirdas GRĖBLIŪNAS************************************************************* Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
Runos
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 787#M57787Cituoti: Sakmius - 2009-01-28 2:39 AM Turint omeny, kad G. Beresnevičius patvirtino, jog abejonės Grunau pateikiama medžiaga nėra pagrįstos: http://www.geocities.com/igdrasilas/beresnevicius.htm Ir turint omeny, jog Skandinavija ir Prūsija sudaro tam tikra religini kontinuumą, kuriam priklauso daug Romuvos tipo šventviečių, tarp jų ir rastos šventyklos liekanos prie Naugardo, tai reiškia, jog egzistavo civilizacija, kuria vienija: 1. panašus trejybės kultas 2. raštas, runinis Kritiku pozicija del veliavos autentiskumo pagristumo nera pagrista faktais, o daugiau tikejimu kad tai neimanoma. Ar tik nebus cia isivelusi kazkur kazkokia istorijos klaidele? ---------------------------------------------------------------------------------- „Lietuviškųjų runų“ egzistavimu tikintys tyrinėtojai dažnai mini vad. Vaidevučio vėliavą su įrašu neaiškiais rašto ženklais (ne runomis), kurios atvaizdas buvo paskelbtas Simono Grunau ~1510-1526 m. rašytoje „Prūsijos kronikoje“, tačiau tos vėliavos autentiškumas niekuo neįrodomas, o pati Grunau kronika istorikų laikoma nepatikimu istorijos šaltiniu, − todėl akademinių sluoksnių atstovai nėra linkę skirti didesnio dėmesio minėto įrašo autentiškumo problemai (plg., Simonas Daukantas su širdgėla rašė negalįs žiūrėti kaip visa, kas yra susiję su runomis, naikinama „dėl pagonybės“). Su hipotetinės lietuviškos runų abėcėlės vartojimu kartais nepagrįstai siejamas vad. runų kalendorių funkcionavimas Naujųjų amžių Švedijoje, Anglijoje ir kai kuriuose kt. kraštuose (vienas iš Lietuvoje XVII-XVIII(?) a. naudotų medinės knygelės formos runų kalendorių 1638 m. buvo pagamintas pačioje Lietuvoje, − jo originalą 1857 m. iš Vilniaus išvežus į Kijevą, Lietuvoje liko tik šio kalendoriaus kopija, kuri dabar saugoma Lietuvos Nacionaliniame muziejuje). http://lt.wikipedia.org/wiki/Runos_Lietuvoje----------------------------------------------------------------------------------- Beje, įdomu, kad kuršiai pradėjo atakuoti skandinavus, kai ten įsitvirtino krikščionybė, o iki tol draugiškai prekiavo ir mainėsi idėjomis (pagal Bliujienė A. “Vikingų epochos kuršių papuošalų ornamentika”. Vilnius, 1999a.)
http://www.lietuvos.net/istorija/lietuv ... auta_2.htm
Ar senovės lietuviai turėjo savo nuosavą raštą?
Dabar tenka paliesti labai kontroversinį klausimą apie senovės lietuvių raštą. Kai kurie kalbininkai, išeidami iš lingvistikos tyrinėjimo duomenų, mano, kad lietuviai galėjo turėti savo raštą jau prieš 1000 metų prieš Kristaus gimimą. Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I nr.): "From the linguistic evidence and ancient writing in India and Persia, it is possible to assume that the Lithuanians must have been written as far back as one thousand years before the birth of Christ". Kiti mūsų kraštutiniai kritiški istorikai, naudodami banalius argumentus, kad lietuviams nebuvo reikalo turėti savo nuosavą raštą, kategoriškai tvirtina, kad senovės lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo: V. Biržiška (Literatūra, Chicago, 1950): "Lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo... Senovės lietuvių tikyba taip pat nebuvo reikalinga jokio rašto". Tenka pažymėti, kad V. Biržiška priklauso prie tų mūsų kritiškų istorikų, kurie anuo metu apkaltino istoriką T. Narbut net istorinių dokumentų falsifikavimu atseit T. Narbutas pats prasimanęs Bychovco kroniką. Tačiau prieš keliolika metų jaunam mūsų istorikui R. Šalugai pavyko rasti Narbut ir paties A. Bychovco susirašinėjimo laiškus, iš kurių aiškiai matyti, kad T. Narbut tikrai turėjo savo rankose Bychovco kronikos rankraštį (Žiūr. R. Šaluga "Bychovco kronika", Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai, 1959,150 p.)
Panašiai ir K. Būga visai neteisingai (Tauta ir Žodis, 1922 m., It.) totaliniai suniekino dr. J. Basanį (Basanavičių) už tai, jog jis mėgino surasti senovės trakų giminystę su lietuviais. Tačiau ne vien dr. J. Basanis nurodė giminystę tarp senovės trakų ir lietuvių, bet šią giminystę rado jau seniau visa eilė žymių pasaulio mokslininkų: dr. I. Taylor, prof. N. Jokl, dr. O. Schrader, prof. A. Meyer, J. Grimm, prof. dr. V. Thomsen, prof. H. Kiepert ir kiti. Šių mūsų kraštutiniai kritiškų istorikų dar ir dabar neteisingai niekinamas Lietuvos istorijos tėvas S. Daukantas.
O dabar pagal turimus šaltinius į šį klausimą pažiūrėkime iš esmės. Jau žymus žmonijos žilos praeities tyrinėtojas prof. dr. F. Ratzel (109-37) randa, jog tarp visų pasaulyj tautų yra palinkimas sąvokas žymėti ženklais. Prof. S. Piggot (105-254) tvirtina, kad seniausi Indijos rankraščiai buvo parašyti ant beržo žievės.
6 amžiaus romėnų dainius Fortunatus (Fort. Ven. carmlib. VII, 18) nurodė, jog barbarai, reiškia ne romėnai, turėjo runas, įrantytas medžio lentelėse ir lygiai nudailintose lazdose. H. Maurus savo apie langobardus istorijoj konstatavo, kad medyje runomis įrašoma maginės dainos, burtai, pranašystės ir kiti pagonių tikėjimu susiję reikalai, vadinasi, net buvo ištisa runinė literatūra medyje. Pagal dr. W. Schulzt (121-96) pagonys jau nuo senų laikų turėję savus kalendorius įraižytus lazdose. Senovės indai tokį savo kalendorių "sawana" vadino. Gi turėti savo kalendorių buvo labai svarbu.
Savo esme runos buvo paslaptingi ženklai bei paslaptingos žinios, turinčios ryšį su senovės religija, žymus vokiečių proistorės žinovas dr. L. Reinhardt (III-907) aiškiai tvirtino: "... runos tai yra išraižyti ženklai, kaip simboliai dievų arba dalykų, kurių vardu jos pavadintos, apdailintose skroblo lazdelėse". Pasaulinio masto etnologas dr. C. Mac Culloch (82-296) konstatavo: "Pirminė reikšmė (runų) buvo "paslaptis" ar "paslaptingas žinojimas". Taip pat jos reiškė alfabeto raides...".
Aukščiau pateikti istoriniai šaltiniai aiškiai byloja, jog senovės pagonių religijoj buvo gana plačiai vartojamas raštas ir kad čia raštas buvo reikalingas. Eo ipso ir lietuvių pagonių tikyboj raštas buvo reikalingas. O, kad šio pagoniško rašto labai maža buvo išlikę, tai buvo dvi pagrindinės priežastys: 1) jis buvo rašomas (raižomas) nepatvarioj medžiagoj, būtent: medyje ar medžio žievėj, 2) naujoji religija - krikščionybė jo nepakentė, kaip pagoniškos liekanos, todėl jis buvo naikinamas. Tokiu būdu ir mūsų kraštutiniai kritiškų istorikų tvirtinimas, kad senovėj lietuviai jokio nuosavo rašto neturėję, nes senovės lietuvių religija nebuvo reikalinga jokio rašto, neišlaiko kritikos. Dar kiti mūsų "kritiški istorikai" kategoriškai neigia pas senovės lietuvius savo rašto turėjimą, kadangi jie, pataikaudami svetimiesiems, iš viso nelinkę senovės lietuviams pripažinti kultūros. Todėl tenka plačiau paliest istorinius šaltinius bei faktus, kurie byloja pas senovės lietuvius nuosavo rašto buvimą.
Jau mūsų minėtas istorikas C. Keary (65-201) tvirtino, jog skitai mokėję vesti savo tautos įvykius ("ascribed in the records to the Scythian race"). Gi istoriniai šaltiniai nurodo, kad senovės lietuviai dar skitais buvo vadinami. Gotų istorikas Jordanes (6 amž.) savo "Getica" 3 str. rašo, jog Germaniją nuo Skotijos skiria Vyslos upė ("Vistulae fluvii, qui... Germaniam Scytiam ue determinans"), vadinasi, mūsų protėvių gyvenamas plotas įėjo j Skitijos teritoriją. Pasirėmęs rusų istoriku Karamzin (Ross., Vol. IV), J. Hertmanowicz (52-27 ir 33) tiesiog sako: "In those times the Lithuanians were known as Scythians ... Gediminas selected their own battlefield on the banks of the river Pirnes and he said: "In the battle remember that you are Lithuanians and have an opportunity by these enemies, and to redeem form foreign ruler the country, in which your ancestors, the Scythians once enjoyed perfect freedom and liberty" ("Tais laikais lietuviai buvo žinomi kaip skitai..."). O dr. W. Schultz (121-92) įsakmiai nurodė, kad runos buvo atsiradusios ne vėliau 3 amž. tarp Juodųjų ir Baltųjų jūrų. Reiškia, jau anuo laiku lietuviams runiškas raštas buvo žinomas.
Alberto metraštis (Alberti chronicon, 527 p.) mini, kaip Modenos vyskupas Wilhelm, gyvendamas Prūsijoj ir čia išmokęs lietuvių kalbos, apie 1223 m. išvertė į lietuvių kalbą Donato gramatiką. Tai patvirtino ir prof. J. Jarocszewicz (56-169): "Donato gramatika, kurią mini Albertas savo kronikoj, apie 1223 m. buvo išversta į lietuvių kalbą, gyvenusio Prūsijoj ir mokėjusio vietos kalbą vyskupo Wilhelm Sabandski". Gi visų laikomas kritišku istoriku prof. I. Daniloivicz (Tautos Praeitis, Chicago, 1965, II t., 142 p.) aiškiai pabrėžė: "... žmonės, kurie turėjo Prūsijos lietuvišką gramatiką 13 amž., negalėjo būti neraštingi ligi Jogailos laikų".
J. Kraszewski (68-92), pasirėmęs Nedim Arab liudijimu, konstatavo, kad senovės lietuviai turėję savo runinį raštą pradžioj ant medžio, o vėliau ant akmens ir rakandų. Apie lietuviško rašto buvimą liudijo ir vokietis grovas Kyburg, kuris 1397 m. lankėsi Lietuvoj, savo kelionės aprašyme: "Mums parodė kažkokį raštą, sakydami, kad tai lietuviškas, tik nebuvo galima raidžių suprasti".
Garsus senojo Vilniaus universiteto istorikas prof. J. Lelewel (Tygodnik Wilenskie, 1816 m., II t. )ne tik manė, jog senovės lietuviai turėję savo raštą, bet nurodė, kad Thunmann iš runiško rašto išskaitęs lietuvišką maldelę. Dr. G. Krause (Lithauen und dessen Bewohner, 18) galvojo, kad prūsai (lietuviai) mokėję rašyti prieš kryžiuočių atvykimą. Vokiečių kartografas C. Hennenberger (Deliciae Prussicae, 16) tvirtino, jog senovės prūsai (lietuviai) turėję savo nuosavą raštą, net priduodamas to rašto pavyzdžius. Pats M. Praetorius (Actą Borussica, 1731 m., 2 t.) taip pat tikėjo — seniau vaidilos ir kriviai turėję savąjį runišką raštą,
16 amž. prūsų metraštininkas L. David savo "Preussische Chronik", It. 40 p. nurodė, jog senovės prūsai (lietuviai) savo kariuomenėj turėję vėliavas, ant kurių buvo daromi įrašai. Kronikininkas (16 amž.) S. Grunau "Preussische Chronik" (Bd. II. c. 4) buvo pateikęs šio rašto runomis įrašus ant senovės prūsų kariuomenės vėliavos. Mokslininkas Bayer (O puscula, 373 p.) konstatavo, kad tiek S. Grunau, tiek L. David senovės prūsų (lietuvių) vėliavose runomis įrašai yra paimti iš pirmojo Prūsijos vyskupo Christian kronikos. Anot kritiško istoriko prof. J. Vogt (146-688), jei tokia vėliava vyskupo Christian laikais buvo, tai buvo galima tuos įrašus vėliavoj matyti ir juos aprašyti.
Lietuvių istorikas, rašęs lenkų kalba, T. Narbutt savo "Pomniejsze pisma historyezne szczegolnie do historyj Litwy odnoczące się", 1856 m., 24 p. talpina Lydos teisėjo L Wolski 1792.VIII.18 d. laišką kunigaikščiui Czartoryski, kuriame jis pažymi, kad Nowakowski 1787 metais Lydos pilies griuvėsiuose radęs medines lenteles, kuriose buvo išpjaustytos raidės, reiškia, senas lietuviškas raštas. Tačiau lietuvių runiškas raštas ant medžio neišliko, kaip ir medinės lietuviškos statulėlės. Apie ką rašė archeologas dr. M. Heseh (53-4): "Lietuviškos statulėlės ir jos išnyko". Juo labiau, kad katalikų kunigai nepakentė tai, kaip pagoniškų liekanų. Kan. K. Propolanis (108-31) aprašė, kaip patys katalikų net vyskupai naikino pagonių statulėles savo rankomis. Savaime aišku, kad ir senas lietuvių raštas tokiomis pat priemonėmis buvo naikinamas, kaip pagoniška liekana.
Senovės lietuvės mėgo įrašus daryti ir audiniuose. Žymus vokiečių kalbininkas ir istorikas prof. dr. A. Bezzenberger (Beitraege zur Kunde der indogermanische Sprache, 1888 m., 15 t.) aprašo vieną seną lietuvių kalbos paminklą (Ein altes Denkmal der litauischen Sprache), rastą Drezdene plačią šilkinę juostą, ant kurios 1512 metais išsiūta šis sakinus: "pas mamužes augau warga ne žinoiau".
Daugiau išliko senovės lietuvių runinių aštų, daromų ant patvarios medžiagos, ypač ant akmens. Istorikas A. Naruszewicz savo "Historya narodu polskiego", Krakow rašo apie vieną liekaną iš pagoniškos Lietuvos, tai yra apie kapų akmenį, rastą netoli Ariogalos, su runinėmis iškaltomis raidėmis, kurias jis pats matęs. Archeologas P. Tarasenka (130-91) mini prie Punsko ir Kalvarijos kelio akmenį su iškaltais jame rašto ženklais. Dr. J. Basanis (Aušra, 1885, 12 nr.) plačiau rašė "Iš priežasties atradimo Lietuvoj rašyto akmens".
Ir dabar Lietuvoj, giliau ariant su traktoriais, kartais išrausia akmenų su runomis. 1968 m. Panorų kaime, Kaišiadorių rajone, buvo į paviršių išverstas akmuo, kurio vienoj pusėj buvo iškalti rašmenys, kurių niekas neskaitę. 1969.II.15 d. "Draugas" rašė: "Į pastarojo (Dail. K. Šimonio) rankas pateko viename Kulautuvos darže rastas akmens gabalėlis su runų rašto raidėmis, kuriame dailininkas išskaitęs žodį "Vargu". Antrasis radinys — puodo šukė su runų ženklais, rasta upelio griūvančiame kultūriniame sluoksnyje Romaičių parke ne toli Kauno. Čia minėtas dailininkas įskaitęs raides "isada kad pilnas bu...".
Buvo Lietuvoj runinio rašto ir ant ragų. Tas pats P. Tarasenka (130-8) nurodė "Lenkų karalius Augustas II, Drezdeno Muziejaus įkūrėjas, liepė saugoti rastus Šventosios upėj ties Ukmerge tauro ragus su išbrėžtomis runomis".
Kalbant apie runinius kalendorius, pasirodo jų taip pat būta Lietuvoj. Ant medžio lazdelių neišliko, bet ant geležinės lazdos rastas senovės lietuvių runinis kalendorius. Mokslininkas M. Gusev rusų žurnale "Izvestija Imperatorskego Russkago Obščestva", 1864 m. aprašo vieną lietuvių kalendorių ant geležinės lazdos su senovės lietuvių rašmenimis.
Lazda, kuri vadinama "krivūlė", su rašmenimis buvo senovėj lietuvių plačiai vartojama. Apie šią krivūlę istorikai rašė: dr. A. Ewald (37-143): "Ten (Romuvoj) gyveno atsiskyręs ir retai matomas galingas vyriausias Krivaitis, kuris prūsams latviams ir lietuviams siuntė savo pasiuntinį su žinoma lazda, kad jiems dievų valią paskelbus", prof. I. Jonynas (57-85): "Tą krivūlę žyniai (sen. liet.) ... po apylinkės šalis žmonėms į aukojimo vietą sukviesti", dr. M. Anysas (3-43): "Suvalkijoj ji buvo vadinama "krivūle" rantyta lazdelė su įspaustu raštu", dr. J. Baltrušaitis (8-70): "These so-called "krivūles" belong to chieftains and are passed from hand to hand in case of a summons or transmission of an order".
Ir šių laikų mūsų rašto tyrinėjimo duomenys rodo, jog lietuviškas raštas buvo daug anksčiau vartojamas, negu M. Mažvydo "Catechismusa Prasti Szadei" (1547 m.). Už tai byloja istoriniai šaltiniai: prof. dr. J. Lebedys (M. Daukša, Vilnius, 1963): "Senieji tekstai nėra išlikę, bet apie juos kalba istoriniai šaltiniai". Gal tiksliau būtų pasakyti, kad šie tekstai dar nėra visi surasti, nes 1962 m. Vilniaus u-to bibliotekoj buvo rasta knyga "Tractatus socerdotalis", 1503 m., kurios pabaigoj įrašyta lietuvių kalba poteriai, kas rodo, kad gali atsirasti ir daugiau senų lietuviškų tekstų. Mūsų proistorės žinovas prof. K. Jablonskis (Senoji lietuviška knyga, Kaunas, 1947) taip pat mano, kad lietuviškas raštas daug seniau buvo vartojamas, negu ligi šiol laikoma pirmoji lietuviška knyga (1547 m.).
Kad lietuviai senovėj turėjo savo runinį raštą tvirtina ištisa eilė mokslininkų: dr. C. Jurgėla (61-187), dr. L. Rhesa "De religionis christianae in Lithuanorum", Regiononti, 1819, 7 p., prof. A. Meyer "Et folk, der Waagner", Kobenhavn, 1895, 53 p., A. Jusaitis "The History of the Lithuanian Nation", U.S.A., 65 p., Vydūnas "Sieben hundert Jahre deutschlitauis-cher Beziehungen", 1932, 156 p., S. Daukantas "Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių" 10 p., dr. A. Račkus "Guthones", 1929, 352 p., A. Kirkor "Živopisnaja Rossia", Moskva, 1882, III, 28 p., prof. A. Benedictsen (10-54) ir visa eilė kitų istorikų bei mokslininkų.
Tokiu būdu visi aukščiau iškelti istoriniai šaltiniai ir gyvenimo faktai liudija, kad senovės lietuviai turėjo savo nuosavą runinio pobūdžio raštą.Runos Lietuvoje
http://lt.wikipedia.org/wiki/Runos_Lietuvoje
Runos, arba tikėtinos runos Lietuvoje aptinkamos tik ant kai kurių mitologinių akmenų. Nedidelė lietuvių humanitarų dalis mano, kad ant minėtų akmenų iškaltus neaiškios paskirties ženklus galima laikyti runomis ar iš runų abėcėlės „pasiskolintais“ kultinės paskirties ženklais; galima šių į runas panašių ženklų sąsaja su vikingų epochoje dalį dab. Lietuvos kolonizavusiais išeiviais iš Skandinavijos nėra specialiai tyrinėta.
Mėgėjiškuose rašiniuose vad. „lietuviškųjų runų“ tema šių runų egzistavimo problema paprastai neskiriama nuo runų vartojimo pagoniškoje Lietuvoje (iki XIV a. pab.) problemos. Patikimuose šaltiniuose žinių apie hipotetinių „lietuviškųjų runų“ egzistavimą nėra, tačiau nuo XIX a. kai kurie romantinės istoriografijos krypties atstovai bei daugelis istorikų mėgėjų ne kartą bandė įrodyti, kad pagoniškoje Lietuvoje lietuvių kalbai pritaikytos runos buvo vartojamos.
T. Narbutas yra aprašęs nemažai neva pagoniškosios Lietuvos pinigų bei antspaudų su runomis. 1835 m. išleistame „Lietuvių tautos istorijos“ I tome (III lentelė, 10 pav.) jis paskelbė „Sidabrinio pinigo su Lietuvos kunigaikščio atvaizdu ir įrašu runomis“ piešinį (iš kt. šaltinių apie tokias LDK tariamai kaldintas monetas nėra žinoma); viename Lydoje rastame antspaude Narbutui, jo paties tvirtinimu, esą net pavykę išskaityti runomis įrašytą Mindaugo vardą.
T. Narbutas yra publikavęs ir Ignaco Volskio 1792 m. A. Čartoryskiui rašytą laišką, kuriame pasakojama apie tai, kad kažkoks Novakovskis Lydos pilies griuvėsiuose rado medinių lentelių, kurios buvusios prirašytos į jokius mokslui žinomus nepanašiais rašmenimis ir žalvariniais kabliais sukabintos į savotiškas knygas; pasak I. Volskio, tose knygose esą galėję būti surašyti „senovės Lietuvos įstatymai“.
1907 m. J. Basanavičius „Lietuvių tautoje“ (1 knyga) paskelbė straipsnį „Karaliaus Mindaugo žymiaspaudis (sigilis)“, kuriame aprašė Mindaugui priskiriamą antspaudą su runomis rašyta legenda. Jis esą buvo rastas Naugarduko apskrityje ir pateko į baltarusių archeologo Henriko Taturo rankas.
Tačiau, anot istoriko I. Jonyno, visa šio antspaudo koncepcija yra tapati Lenkijos ir Lietuvos valdovo Vladislovo Vazos mažojo antspaudo koncepcijai[1].
Tariamajame „Mindaugo antspaude“ pavaizduotas Vytis, kurio skyde matyti Vyčio kryžius, o toks LDK monarcho antspaudo Vyčio vaizdavimas nusistovėjo tik po XIV a. pab. (patikimai nustatyta, kad dvigubą, arba vad. lietuviškąjį kryžių į lietuviškąją heraldiką ne anksčiau kaip 1386 m. įvesdino didysis kunigaikštis Jogaila). Taigi, vadinamasis „Mindaugo antspaudas“ yra neabejotinas falsifikatas.
„Lietuviškųjų runų“ egzistavimu tikintys tyrinėtojai dažnai mini vad. Vaidevučio vėliavą su įrašu neaiškiais rašto ženklais (ne runomis), kurios atvaizdas buvo paskelbtas Simono Grunau ~1510-1526 m. rašytoje „Prūsijos kronikoje“, tačiau tos vėliavos autentiškumas niekuo neįrodomas, o pati Grunau kronika istorikų laikoma nepatikimu istorijos šaltiniu, − todėl akademinių sluoksnių atstovai nėra linkę skirti didesnio dėmesio minėto įrašo autentiškumo problemai (plg., Simonas Daukantas su širdgėla rašė negalįs žiūrėti kaip visa, kas yra susiję su runomis, naikinama „dėl pagonybės“).
Su hipotetinės lietuviškos runų abėcėlės vartojimu kartais nepagrįstai siejamas vad. runų kalendorių funkcionavimas Naujųjų amžių Švedijoje, Anglijoje ir kai kuriuose kt. kraštuose (vienas iš Lietuvoje XVII-XVIII(?) a. naudotų medinės knygelės formos runų kalendorių 1638 m. buvo pagamintas pačioje Lietuvoje, − jo originalą 1857 m. iš Vilniaus išvežus į Kijevą, Lietuvoje liko tik šio kalendoriaus kopija, kuri dabar saugoma Lietuvos Nacionaliniame muziejuje).
Išnašos ir nuorodos
1. ↑ Jonynas I., Lietuvos didieji kunigaikščiai, V., 1996, p. 174−175.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
