Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Įvairios neįprastos istorinės ir ne istorinės hipotezės ir teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Puslapis 1 iš 1

[ 10 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 17 Lap 2013 18:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Alko mįslė

Kęstutis K. Urba. Svingas Kirsnai (*kers-) indoeuropiečių tema

Šiaurės Atėnai, 1997.XI.22 Nr. 45 (389)

http://www.lithuanian.net/lt/svingas.htm

Jau beveik pusė metų vaikštau kaip alko mįslės apsėstas.

Dar 1896 metų Teodoro Grinbergerio „Baltistikos dalykuose Lasickio knygelėje“ pažymėta, kad alkas skamba panašiai kaip gotų alhs - šventykla.

Kazimieras Būga 1908 m., gindamas lietuvių kalbą nuo jos menkintojų, ne tik išvardijo virtinę alko sinonimų - idolus, stabus, balvonus etc., bet ir atkreipė dėmesį į sanskrito arča.

Kalbininkas Pranas Skardžius 1943 m. išleistoje „Lietuvių kalbos žodžių daryboje“ ir archeologas Aleksejus Luchtanas, 1990 m. „Kultūros baruose“ rašydamas apie Kernavės alkvietę, vėlgi grįžo prie gotų termino.

Pastarasis paminėjo dar ir J. Pokorny nurodytus sen.anglų ealh bei saksų alah, reiškiančius apsaugotą vietą.

Intuicija kužda, kad tai nors ir labai svarbu, bet vis dėlto dar ne sprendimas, todėl skubėdamas Pilies gatve linksniuoju dvi dešimtis graikų mitologijos būtybių: Alkaides, Alkajos, Alkatoos, Alkestis, alkides, Alkidike, Alkimede, Alkimedes, Alkidemont, Alkinoos, Alkione, Alkioneus, Alkippe, Alkis, Alkitoe, Alkmeon, Alkon, Alksjon ir bene žymiausios – Heraklio motinos ir Dzeuso pačios vardą - Alkmena.

Neduoda ramybės ir Europos žvėrių karaliaus – briedžio angliškas įvardijimas elk bei taip pat skambantis miestelio pavadinimas Lenkijoje.

Pasklaidžius graikų kalbos žodyną šis tas paaiškėja: alhn reiškia briedį ir jo savybes – jėgą, stiprumą, drąsą.

Beliktų prisiminti lotyniškąjį šio žvėries vardą - alces, kurio darybą, išliekant nuosekliam, tenka bandyti aiškinti kaip žyminčio vandenį al- bei cesso (lot.) – tinginiaujančio (prie vandens), arba, dar geriau, corn - rago samplaiką.

Peno Zemaiciu alkas apmąstymams bei pajuokavimui pateikia ir akad. Zigmo Zinkevičiaus fundamentalioje knygoje „Lietuvių kalbos dialektologija“ įdėtas ketvirtas žemėlapis, rodantis, kad arčiau Anglijos – apie Vilkaviškį, Jurbarką ir Tauragę tarmiškai sakoma elksnis, elkūnė.

Suprantama, šie dialektizmai, rodantys a ir e kaitą, yra pakankamai modernūs, tačiau kas dabar pasakys, kiek kartų ir kur Europoje vartaliojosi šios balsės žodžių pradžioje. Svarbu, kad tai įmanoma fonetiškai ir atsispindi Lietuvos ežerų bei upių vardyno gražumėlyje: Alkas, Alkantis, Alkupis, kelios dešimtys Alksnų, Alnas, Alniaragis, Alnis, Alnupis ir Elkupis bei Elna.

Bičiuliai, sužinoję, kur nėriau, ne tik reiškia užuojautą, bet ir remia prie sienos – o kodėl alkas Žemaičiuose dažniausiai šventas kalnelis, apaugęs medžiais, o Aukštaitijoje – pieva, laukas. Žinau pats, kad apie Raseinius alka dar ir balokšnis, tvenkinys.

Į diskusijas neskubi leistis, nes dar pačiam gerai neaišku, iš kur Ispanijoje greta graikams, prancūzams bei Sigitui Gedai suprantamo kalvelės pavadinimo colina vartojamas sinonimas alcor, alcantarilla - tiltelis per pelkę, alcancia 0 indas aukų rinkimui, o alces tas pats briedis, kurio garbinimui, norisi manyti, ir buvo skirti žemaitiški ir prūsiški alkai.

Tenka gilintis toliau – universiteto bibliotekos lentynoje aptinku apdulkėjusį ir daug sveriantį Joano Corominaso „Diccionario criticoetimologica de la lengua castellana“, išleistą dar 1954 m. Šveicarijoje, o jame paaiškinta, kad Alcor tai ta pati colina, tik kildinama iš arabiško artikelio al ir Šiaurinėje Sacharoje vartojamo kalvos pavadinimo, kuris skamba visai slaviškai - gūr, daugiskaita gara.

Esu skaitęs, kad „gora ir giria yra labai giminingi, o ar arabiški miražai ne slavų ar germanų veržimosi į Romos imperiją IV-VII a. pėdsakai, kada pereita per visą Europą ir gerokai pasivaikščiota šiaurinėje Afrikoje, - atsakyti negaliu. Būna ir atsitiktinių sutapimų, greičiausiai taip ir yra.

Žymiai daugiau rūpesčių sukelia magiškasis skiemuo al- (el-). Pakvimpa tikra žodžių alchemija. Aprimstu tik Erico Partridge‘o trumpame anglų kalbos etimologiniame žodyne greta dramblio - elephant aiškinimo radęs tvirtinimą, jog graikiškas el- yra žymiai ankstesnis už arabišką artikelį. Jaučiu, kad prie šios problemos dar teks grįžti, nors ir matau, kad viena lingvistinė mįslė bematant sukelia dar dešimtį.

Kad senais laikais briedis užėmė žymiai svaresnę vietą nei nūnai, liudija ir senieji mitai.

Ketvirtasis Heraklio žygis – Kerinėjos auksaragio danieliaus, kurį teko vytis iki pat Dunojaus ištakų (kurios, kaip manyta, prasideda tolimoje šiaurėje), sugavimas.

Ten pat, kur „Kalevalos“ herojui Leminkeimui teko vaikytis piktos dvasios – Hysio briedį. Apdainuota 13 ir 14 giesmėse.

Nors atrodo, kad gal ir esu netoli alko mįslės įminimo, tačiau suprantu, kad reikia ieškoti šiai ir kitoms panašioms problemoms archimediško atramos taško ir dar keleto aksiomų, kurias, skaitydamas įvairiausius žodynus ir mąstydamas apie kalbodarą, jaučiu apčiuopęs.

Kalbininkai į prasmių suteikimą vienetams, mažesniems nei žodžio šaknis, žiūri labai atsargiai, Kursiu nerija tačiau besiaiškindamas žodžių darybos, jų pirmykščio konstravimo principus į tai būtinai kaktomuša atsitrenki.

Mokslavyriai yra nustatę, kad žmogaus smegenų darbą galima palyginti su tinkline struktūra, vykdančia atskirų objektų atpažinimą remiantis jų panašumu. Kitaip tariant, mąstymo, sykiu ir vaizdinių bei garsų, asociatyvumas yra užprogramuotas fiziologinėje smegenų struktūroje.

Todėl pirmąją suformuluotą kalbodaros aksiomą – pirmykščiai žmonės naujų žodžių darybos metu objektus, siejamus konkrečios situacijos, dažnai paženklindavo tuo pačiu garsų sąskambiu, - galima būtų palyginti su džiazavimu atskiros morfemos tema.

Pavyzdžiui, kad ir vandeningos al- variacija: alalauja alkos, kelia alasą prie alerų (ajerų prie ežero) alniui alatijant. Itin įdomi ir rusų vartojamų žodžių seka kostj, kopjo, kopatj, kopyto, kostior, kastriulia, kostiak, kol, kolotj, kotiol, kuri gali atspindėti situaciją – su ietimi kauliniu antgaliu nukovęs bekapstantį kanopa žvėrį, išsivirė puode ant laužo. Nors dauguma šių žodžių ir skoliniai, tačiau būtent jie gali leisti patikslinti kalbos susiformavimo laiką ir vietą.

Antroji aksioma džiazo terminais reikštų, kad temos įtvirtinimui klausytojų atmintyje padeda jos varijavimas tame pačiame klube.

Kalbodaroje tai skambėtų – naujadarų įtvirtinimui leksikoje turėjo reikšmę panašiai skambantys kiti žodžiai, susiję su jo vartojimu, kuriuos savo ruožtu dar labiau įtvirtina naujadaras.

Pvz., latvių lankas - loks ne tik sustiprėjo, bet ir padėjo įsitvirtinti paribyje neaiškios kilmės žodžiui lokys, kurį tenka aiškinti danų žodyne netyčia atvertus lokke - įvilioti (matyt, į duobę, uždengtą šakomis). O jei nepavyktų, tai beliktų susigriebti ar,d ar geriau, griebti už lokkehoved - garbiniuotos gauruotos galvos ir vėl ieškoti slaviško logovo, leidžiančio apmąstyti dar vieną germanų, baltų ir slavų medžiotojų pažinties etapą.

Ir trečioji metodologinė pastaba, dėl kurios ir neverta ginčytis – jei žodis atspindi senąją klajoklių medžiotojų ir žvejų būtį, tai jo analizė būtina pakankamai plačiame geografiniame areale ir atitinkamame archeologiniame ir, jei įmanoma, mitologiniame kontekste. Kadangi žodis, lietuvių kalboje atrodantis nedalomu, indoeuropietiškame ar dar platesniame kontekste gali pasirodyti atskirų prasmių samplaika, jų transformacija ir evoliucija.

Suprantama, pastarieji principai automatiškai neduoda net mažiausių argumentų indoeuropiečius kildinti iš Viduržemio jūros pakrantės 13 tūkst. metų prieš Kristų, o ne gerokai vėliau, drauge su gyvulininkystės plitimu, - tačiau padarius šią prielaidą žaidimas morfemų ir fonemų panašumais įgyja prasmę, nes galima manyti, kad tuometinė medžioklių ir žvejų kalba buvo gerokai primityvesnė ir skurdesnė nei antrajame tūkstantmetyje finikiečių rašto sukūrimo metu. Ji turėjo apimti pagrindines daiktavardines sąvokas, žyminčias būtį, ir aktyviai formavosi traukiant į šiaurę.

Pagaliau ir įdomu, o ką pavyktų, jei ne įrodyti, tai bent pagrįsti pasirinkus tokias prielaidas ir principus. Nieko nepadarysi, vandens ir ieties prasmių įžiūrėjimas elnio pavadinime vilioja tolyn į žodžių tankumyną.

Gerai turėti atspirties taškus, tačiau suprantu – spęsdamas spąstus alkui, pats save įklampinau, nes pirmoji aksioma gali pareikalauti spręsti iš pirmo žvilgsnio absurdišką uždavinį – atsakyti, kas bendra tarp alko, alksnio, alkūnės, alkano.

Sprendžiant sudėtingą problemą, gerai turėti galingus metodus.

Šiuo atžvilgiu glotochronologų ginklas – prielaida, kad per tūkstantmetį dvi giminingos kalbos praranda fiksuotą kiekį bendrų žodžių, atitinka matematikos lygtį, kurį arabai buvo pasiekę prieš tūkstantmetį.

Įvairių objektų sąryšių analizei per pastarąjį šimtmetį sukurta galinga matematikos šaka – grafų teorija, leidžianti efektyviai spręsti trumpiausio kelio nuo vieno iki kito objekto (šiuo atveju, žodžio) uždavinius arba išrinkti atskiras susietas jų grupes.

Tačiau kol žodžiai ilsisi kartotekose, o ne kompiuterio atmintyje, kol negalima paprašyti elementariausio – pateik visus žodžius su al-, alk- ar el-, tenka vedžioti akis po žodynų puslapius, pasikliauti intuicija ir trupučiu sėkmės. Ir ant popieriaus lapo surašius įvairius giminingus žodžius, jungti juos rodyklėmis bei strėlėmis, kaip daroma minėtoje matematinėje teorijoje.

Traukiant į alko medžioklę būtina išsiaiškinti, kokius ginklus pasiimti. Jei baltai ir slavai medžioklės įrankį, šaudantį mažomis ietimis – strėlėmis, pavadino lanku ir luk, o pietvakarių Europoje panašiai vadintas ne lankas, o ietis (lance, lankea), tai galima manyti, kad pirmieji medžiotojai prie Baltijos atėjo ginkluoti tik ietimis.

Lanko gamybos technologija tikriausiai bus juos pasiekusi šiek tiek vėliau ar pasivijusi pakeliui.

Archeologų duomenys sako, kad lankas, pagrindinis viduriniojo akmens amžiaus (mezolito) įrankis, Lietuvos teritorijoje pasirodė anksti – 10-8 tūkst. m. pr. Kr.

Deja, visose paleolito gyvenvietėse, kurių nedidelį sąrašą papildė ir praėjusią vasarą surasta prie Žeimenos, aptinkama ir titnaginių strėlių antgalių, todėl archeologų duomenys dar neleidžia nusakyti ieties pavadinimo į lanką momentą.

Tačiau kalbiniu požiūriu šis „tektoninis lūžis“, terminijoje reiškiantis ribą tarp germanų ir baltų bei slavų (ar jų protėvių – nuosaikesniems skaitytojams), akivaizdus.

Pietvakariai turi žodžių komplektą lance, long (angl. Ilgas), lank (angl. aukštas ir lieknas), bow, bogen, arc (lanko pavadinimas), o mes - lanką ir lenktą, kaip ir turi būti džiazuojant la- tema.

Pastebėjus, kad slavams lenkti - gnutj ir sgibatj, o liakatjcia reiškia bijoti, galima bandyti spręsti apie lankų įsigijimo aplinkybes, tačiau prieš akis įdomesnis klausimas: koks tada senasis ieties pavadinimas?

Ieties ir ilgumo darybos vienalaikiškumas bei pirmoji aksioma leidžia užrašyti jų lygtį: (angl.) lance : long = (vok.) lance : lang = (norv.) lance : lang = x : ilgas = y : dolgij.

Perkratęs visus įmanomus pagalius, kartis, ietis, kuolus, apsistoju ties vieninteliu tinkamu sprendiniu - žalga, gražiai derančiu prie nieko nepaaiškinančio žalgirio, kuriam, matyt, bus tekusi antrosios aksiomos numatyta dalia.

Į slaviško atitikmens vietą tinka tik dalba, su dolbitj vėl keliantis žodžių nuosavybės klausimus, bet man žymiai svarbiau patikrinti sprendinį arba įrodyti, kad žalga, reiškianti kartį užtvankoje su pratekėjimu žuvims gaudyti, labai senas žodis. Ne jaunesnis kaip atkasta užtvara su protaka senovinėje Šventosios gyvenvietėje.

Vartant žodynus ir, žinoma, ieškant visai kitko, akys užsikabina už karelų šalgo - karties, suomių salko, Archangelsko rusų šalga - karties užtvankoje žuvims gaudyti, miško kirtimui.

Atvertęs žymiąją Juliaus Pokorny „Indogermanisches etymologisches Worterbuch“ su nuorodomis į indoeuropiečių kalbų šaknis bei prasmes ir nuo pirmo puslapio pajutęs savo menkumą, apsidžiaugiu, kad žalga siejama su gotų galga - kuolu, sen. islandų gelgia - kartimi, pagaliu, atkeliavusi iš žemyno, sen. airių galar - nelaime, gedėjimu, o gall - šlove, bei Briedis sen. germanų Galgen - kartuvėmis.

Šiek tiek padžiazavęs žalgos tema, susieju g- virtimą į g- su medelio žalumu, genint šakas, ją pačią su žala, žalojimu, galia, galiūnu.

Ir džiaugiuosi kaip nežinau kas, aptikęs, kad nuo Britanijos iki Šiaurės Ledjūrio žalga visur turi giminaičių, o juos galėjo palikti tik klajotojų keliautojų grupės, nes nepradėsi aiškinti, kad keltai išaiškino germanams ir baltams, kas yra kartis, o šie dar ir pas finus nuvykę juos išmokino žuvis užtvankoje gaudyti.

Negalėjo būti tokio supergalingo ar „žalgingo“ etnoso, nusidriekusio per visą žemyną. Buvo keliautojai, ėję ir nuėję į šiaurę iš pietų paskui ledyną.

Kalbininkai jau kada pastebėjo, kad pas mus ir Suomijoje panašūs ne tik žuvų - ešerio, ungurio, vėgėlės bei vėžio pavadinimai, bet ir žeberklo, anksčiau dar vadinto akstimi, akstinu.

Todėl ir žalga gerai prisišlieja prie šios žodžių grupės bei dar V. Thomseno minimo suomių toe – takišys (užtvara upėje su įtaisytomis varžomis žuvims gaudyti; pr. takes - malūno užtvanka).

Oi, kaip man pradeda nepatikti terminas - skoliniai! Atseit, ateita iš namų, pasiimta ir parsinešta. Taip ir norisi sakyti gal ir ne itin grakštų, bet nusakantį esmę - nusinešiniai: apsistota prie Baltijos traukiant iš pietų, o po to nueita dar toliau.

Žalgomis matuojant upelių gylį ar dar ir su ietimis?

Tenka sudaryti ir ėjimo su ietimi lygtį – (angl.) lance : languid (lėtai eiti, sėlinti) = šest : šestvije, šol = x : eiti = (suom.) peitsi : y

Tinka ietis į x vietą: pabandyk akmens amžiuje išeiti į mišką be gero pagalio – apgrauš vilkas ar lokys apglėbs. Ietis ir eiti dera pusėtinai, tačiau yra dar geresnis atraminis žodis: latviškas eiti - iet ir ietu. Tai gal iš tiesų buvo eita, atsiprašau ieta, su žalgomis ir ietimis.

Iki pat elnių salos Onegos ežero šiaurinėje dalyje, kurios mezolitinėje gyvenvietėje, kaip teigia archeologai, gan ryškus baltiškas sluoksnis.

Bet prieš kalbant apie žygiavimus šiaurėn, reikia gerai išsiaiškinti – kuo gi buvo keliamasi per daugybės upių žemupius. O jų visoje Europoje nemenkų būta ir tebėra.

J. Pokorny ir M. Vasmerio (žinomo keturtomio rusų etimologinio žodyno autoriaus) duomenimis – slaviškomis lodka, iš kurių išsirutulioję visos aldijos, luotai.

Matau, kad nedera prie mano senųjų poledyninių migravimo krypčių, todėl suvokiu, kad atėjęs kritinis momentas. Išplauksiu arba ne.

Užsikabinu už kelmo ir jo slaviško giminaičio čelno bei germaniškojo scalm, tačiau kaip su juo į kitą Nemunėlio pusę persiirti, nelabai suprantu, nors ir žodis keltis rodo, kad tai įmanoma. Matyt, senovėje kelmas yra reiškęs kamieną su šaknimis, o su tokiu kaimynai sugebėdavę kažkur nusigauti.

Baltai keldavosi ir į kitą ežero pusę su luotais. Kadangi maža dalis žemaičių ties Klaipėda puodo pavadinimą taria suprantamai europiečiams - podalis (sen. germanų - pott), tai gal ir luotas lotu buvęs, mąstau.

O jei priekyje dar ir a priplakti, tai alotas nuo Simono Daukanto vartotos aldijos ne taip jau toli atrodo. Tačiau pastarąją juk kildina iš lodka ir ratas vėlgi užsidaro.

Beieškant geros žalgos pasipainioja prancūzų laivas chaland su chaloupe - valtimi ir chalutier - žveju, traukiančiu senovinį maišo formos tinklą chalut.

Atrodytų, tyrinėtinas žodis, bet kad turi konkurentų. Visų pirma mums žinomą botą - bateau. Tačiau pastarasis turi giminaitį bati, reiškiantį statyti ir griaučius, primenančius modernaus laivo statybą, o ne surasto 5 m ilgio luoto išdeginimą ir išskobimą titnago kirviu prie Noyensur-Seine Prancūzijos šiaurėje, gyvenvietėje, datuojamoje 7000 m. pr. Kr.

Po bateau atkrenta ir aviso - nedidelis jūrinis laivas, susijęs su apsižvalgymu. Kodėl profesionalai kalbininkai chaland negvildeno, sunku ir pasakyti. Italikų kalbų šaknys dažniausiai veda į lotynų ir graikų tekstus, o ne į moderniąją prancūzų kalbą, bet juk ir pastaroji gali turėti kažką tokio, primenančio gerai išlaikytą seną vyną.

Nors Prancūzų kultūros centre nėra etimologinio žodyno, tačiau dar beeinant į ten chaland išsiskaido elementariai: al siejamas su vandeniu ir -land - žemė. Senųjų medžiokių kalba luotas – tai yra pasakymas vanduo-žemė.

Kokia tada alanto, Alantos prasmė – klausiu savęs.

Ar ar reikia stebėtis, kad suomiškai lotja - barka, luotuo - akmeninga sala, į kurią reikia nusigauti ant pečių užsidėjus lanką - sipuli, kuris išlenktas - kaari ne šiaip sau, o kad su kaarna templės vietoje strėlę paleistum. Panašiai kaip su lanku karnos temple, aptiktu Šventojoje.

Todėl pamatau darbo – detaliau patyrinėti, ar nėra archajiško baltiško kalbinio sluoksnio finougrų kalbose. Ir pradedu lyg įdomiausią detektyvinį romaną naktimis skaityti: iš eilės suomių kalbos žodyną, kurį paskolino draugas.

Kas įdomesnio?

Valtyje, plūduriuojančioje prie Suomijos krantų, įžiūrėti al- drąsu ir drastiška, tačiau prisiminus, kad aalto suomiškai – banga, nešanti aldijas, ne taip jau neprotinga išrodo.

Rusų jal (valtelė) iš angliško yawl (valtis) padirbta, o čia jau galima tykoti jos didenybės yorch - stirnos prie vandens. O tada škotiškas lang-syne - senais airių ainių (svaidžiusių ietis ir šaudžiusių lankais) laikais, primena, kad ir the old time galima suvokti kaip aldijų laikais.

Kęstutis K. Urba,

Šiaurės Atėnai, 1997.XI.22 Nr. 45 (389)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstutis K. Urba. Alko mįslė

Parašytas: 17 Lap 2013 18:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Aisčių ir lietuvių keliais

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... iu-keliais

Vaidotas Bartkus
2013-09-20

Nenumaldoma laiko tėkmė, kurią neveltui antikos kultūros tapatino su senuoju Nemuno pavadinimu - Chronos yra pati stipriausia duotybė, tačiau joje irstytis prieš srovę tesugeba patys atkakliausi ir įžvalgiausi pasišventėliai, mūsų įstabios kultūros praeities milžinai. Darbštuolis kietas archeologas kilęs iš Žemaitijos, habil.dr. Algirdas Girininkas savo 1995 m. ir 2011 m. monografijomis skirtomis baltų genčių ištakoms, vasaromis kasinėdamas pajūryje, prie Kretuono ežero ar Dzūkijoje, žiemomis preciziškai tiksliai dėliodamas tūkstančius akmens ir žalvario amžių radinių - titnagėlius, pirmuosius įnagius bei ginklus iki puodų šukių, įtvirtintų gyvenviečių pėdsakų, žynių lazdų ir apeiginių meno dirbinių atkūrė nenutrūkstamą, be didesnių esminių pokyčių vykusią materialinio ir dvasinio gyvenimo kultūros raidą plačiame pabaltijyje nuo pat poledynmečio pradžios iki istorinių Herodoto, Ptolemėjaus ir Tacito laikų. Jis įrodė, kad baltai savo kultūra ir jos kilme yra neabejotini autochtonai, o ne atėjūnai, kaip buvo plačiai teigta svetus bei mūsuose ligi tol sutapatinus mūsų protėvius su pakankamai vėlyva ateivių virvelininkų kultūra. Ši mokslo tiesa, deja, pas mus dar nesusilaukė reikiamo įvertinimo bei dėmesio.

Kruopštusis Prof. Eugenijus Jovaiša po daugelio kasinėjimų ekspedicijų bei kitų mokslo ir į jį pretendavusių darbų analizės savo patraukliai 2012 m. išleista studija skirta Aisčių kilmei įrodė ne tik pagrindinį materialinį substratą Vyslos žemupyje, daugumos skirtą iki tol karingiesiems, Romą siaubusiems gotams buvus baltišku ir geležies amžiuje, bet ir nušvietė vakarinių baltų genčių visumos Tacito įvardintos Aisčių sąjungos vardu valios išplitimą bei įsigalėjimą bei bando gotus iš pabaltijo istorijois moksle išbraukti. Jis taip pat, kaip niekas kitas ligi šiol, supliekė įvairias germano- ir slavianofiliškas teorijas, kurios dažniausiai iš ideologinės bei politinės konjunktūros sumetimų savas šaknis vaizdavo baltų žemėse. Kaip kometa į senovės tyrinėjimų pasaulį ne tik mūsuose įsiveržusi energingoji Jūratė Statkutė-Rosales, savo laiku bendravusi ir su Česlovu Gedgaudu, kurio išgarsėjusioje knygoje „vis tiek pasitikrina istorikai“ bei Marija Gimbutiene, ką tik, rugpjūčio mėnesį išleido plačiausią savo knygą skirtą gudams – gotams-getams ir pabandė juos tapatinti su baltais bei stiprokai argumentavo Skandzos žemės – mūsų pabaltijo naudai.

Alg.Girininko, iš kurio mokiausi kasinėjimuose ir turėjau garbės pateikti naujausių paleogenetikos duomenų apžvalgėlę apie akmens amžiaus žmonių migracijas, norėdamas dar stipresnės argumentacijos, plačiausiai užsimota ir prieš ankstesnes baltų atėjūnų į kitų apgyventas žemes teorijas. Jo triūsas geležies amžiaus žinovo E.Jovaišos knygoje pateiktas, greta buvusio, įsigalėjusio baltų - atėjūnų kilmės aiškinimo su nemažu susidomėjimo ženklu, o tai reikštų, kad gal ir čia pamažu įsigalės mokslo tiesa, išklibinusi, netgi, M.Gimbutienės teigtą baltų, išnirusių iš svetur akmens amžiaus pabaigos bei žalvario įsigalėjimo laikmečių užsiklojime kilmės rekonstravimą. Šiai pasaulinio garso mokslininkei savaip rekonstravusiai Senąją Europą ir drąsiai žemėlapyje padengusiai baltų vietovardžių arealu nuo Oderio iki Volgos baltiškomis to ploto žalvario mažiaus kultūromis tiesiog netekę dalyvauti ir kasinėjimuose Lietuvos, Latvijos teritorijose, skirtingai nuo Viduržemio jūros pakrančių akmens ir vėlesnių amžių, dėl žinomų istorinių sukrėtimų ir pasitraukimo į vakarus. Nesileisdamas į diskusiją dėl leksinių žodžių bendrybių kilmės įvairių tautų kalbose periodizacijos bent ketvertu pagrindinių etapų, kurią tiesiog būtina užstabarėjusiam mūsų lingvistikos mokslui vieninteliame – indoeuropiečių, irgi itin svarbu, išsijudinant paskui archeologus, perprasti, pastebėsiu tik, kad M.Gimbutienei dar nebuvo žinomi naujausi kalbos mokslo atradimai išdėstyti modernistų amerikiečių prof. Jozeph Greenberg ar Merrit Ruhlen veikalai, iš esmės pakirtę klasikinius vokiškus indogermanische mokyklos indoeuropietiškų bendrybių kilmės aiškinimus. Žymiajai mūsų tautietei neatrasti buvę ir nostratinės lingvistikos klasiku tapusio ukrainiečių genijaus V.Illyč-Svityč darbai, užgriebę ir akmens amžiaus kalbų klodus, o visa tai neišvengiamai užkardė vieną M.Gimbutienės teorijos dalių bent jau rytinių baltų kilmėje. Gi garbaus amžiaus J.Stakutė-Rosales A.Girininko teoriją sutiko su didžiausiu entuziazmu, matyt, kaip nedaugelis suvokdama, jausdama mūsų etnoso tragediją ir, todėl, mylėdama istorijos mokslą kaip pavergtos, maža tapusios kadaise didingos tautos su vogta bei iškraipoma praeitim, išstumta su tėvais iš laimingos vaikystės Lietuvoje atstovė, baltų - autochtonų tiesą deda visiems tvirtu pamatu ant kurio rituliojosi jos ir kitų visaip aiškinama gotiška Europos ir Afrikos, ar net Azijos pakraščių drama. Jos nuopelnai sisteminant senuosius gotiškus šaltinius yra neabejotini ir, todėl, jau deramai garbiai įvertinti, kad ir peikti prof.Z.Zinkevičiaus dėl neatitikimo kalbinėms paradigmoms, nors visa tai, akivaizdu, yra tik didelio darbo mūsų gotistikoje pradžia, reikalaujanti nemenkų disputų. Jei baltgudžiai pastatę Minske operą apie nacionaliniu laikomą herojų „Vitovt“ sau pamatu deda litvinus, o mus piešia „žmudj su lietuvisais“, tai kur ir kieno kokios logikos apie ištakas tada bus viršus?

Pastebėkime, kad dar rusų ir baltarusių mokslininkų A.Kočiubinskio, A.Pogodino, E.Karskio tiriant vietovardžius buvo nustatyta kad Baltarusijos teritorijoje iki ją užimant ir apgyvenant slavams buvo baltiški vietovardžiai, o šį aiškinimą po to parėmė dar ir mūsų kalbotyros klasikas, fanatiškasis lietuvių kalbos žodyno surinkėjas, beje, įvairiai savo straipsnius pasirašinėjęs K.Būga, pateikęs rytuose dar 20 vietovardžių su analogijomis baltuose, bet ne slavuose į gyvenimo pabaigą apie 1920-1924 m. parašęs „Upių bei vardų studijas ir aisčių bei slavėnų senovę“. Įdomios ir vėl gal vertos dėmesio A.Šachmatovo mintys apie kai kurių vietovardžių galimą keltiškumą.

Savo ruožtu, gotų istorijos rekonstravimas paliestas ir E.Jovaišos ir J.Statkutės-Rosales be garsios XVIa. paskelbtos dominikono Simono Grunau Videvučio legendos išaiškinimo toliau išlieka nepilnas. Sudėtingi šie senovės dalykai, jų atskleidimą dar Martynas Yčas laikė garbės dalyku, kadangi tai ir Lietuvos kilmės istorija. S.Grunau legendos geografinio istorinio teksto esmė yra tokia. Iš plačios Europos grįžusio gotų kunigaikščio Visbio prigrąsintas kautynėmis, Brutenis ir jo brolis Videvutis (Videwuto) su savo gentainiais, iš viso 46 tūkst. žmonių, sėdo ant plaustų ir iš anksčiau iš danų atkovotos Kimbrijos salos - dabartinio Gotlando, perplaukė Chrono, Hailibo vandenis ir Ulmiganijoje surado dar nežinomą tautą. Šie skandianai jėgos, gudrumo bei vietinių geraširdiškumo dėka greitai tapo jų ponais. Brutenis pasiskelbęs vyriausiu kriviu su valdovu tapusiu Videvučiu pastatė Honedos, Peipeilo, Nangasto, Wustoppos ir Gallonso pilis, įkūrė tikėjimo centrą Rikojotą, čia jie surado medų ir gyveno virš šimto metų, o prieš mirtį sūnui 573 m. Litwo atidavė Lietuvą, o kitam – Prūsiją. Videvutis pastatė ir Noyto miestą. Be šio aistiško atpasakojimo yra išlikęs ir ordino pakaliko alaniškasis Erazmo Stelos teigimas, kad Lietuvą įkūręsLitalanas.

Mėgstantis sudėtingų dalykų išnarpliojimą, nepriklausomas senovės tyrėjas matematikas Kęstutis K.Urba pateiktą legendą bei senovinius gotų, baltų ir slavų sąryšius pagaliau išaiškino pažodžiui: „Gotų kelionės maršrutas buvo toks – iš Gotlando išprašyti į ten iš Skandzios pakrantės anksčiau įsikraustę aisčiai, kurių archeologinį paveldą saloje yra konstatavęs ir prof.V.Žulkus pirmiausiai praplaukė Chrono – kuronių vandenis, o po to ir Hailibo – gerai žinomos lybių genties Latvijos pakrantėje žemes ir pasiekė dabartinę Estiją – Ulmiganiją latvių, skirtingai nuo suomių tebevadinamą igaunija. Prie Peipuso ežero dabar rusų vadinamo Čudo jie pastatė Peipelo pilį. Gerai žinomame pietų Estijos piliakalnyje Rouge arba net Rygoje jie įkūrė savo karių – rikių šventyklą Rikojotą. Gallonsą legendoje reiktų tapatinti dar su Herodoto minėtu legendiniu Gelono miestu Skitijoje, matyt, prie vieno Dnepro intako Vorsklos Bielyj mieste archeologų atkasto miesto likučiais. Noyte, Honedos, Nangasto, Wustopos atitikmenų Estijos žemėlapyje galima surasti – tai Niida, Omeda ant Peipuso ežero kranto, Mammgaste, Voiste uostas, tačiau nežiūrint šių ar kitų panašokų atitikmenų svarbiausia mums daiktinai aisčių atkeliavusių iš Prūsijos žemių gal net į Pruusi įrodymai prieš pora metų pateikti Tartu universiteto archeologo Andres Tvauri knygoje, skirtoje Estijos geležies amžiui - migraciniam previkingų periodui. Jame pamatęs lankinę segę, o tokių teko matyti kasinėjant su Valdemaru Šimėnu panemunėje nejuokais nustėrau, o po to ir apsidžiaugiau tekste netrukus suradęs sakinius apie neabejotinus prūsų, kuršių, gretimos latgalos dirbinių liudijimus, sąryšius su Gotlandu bei duomenis apie keliasdešimt mus dominančio periodo su VI amžiumi piliakalnių, kaip ir atskirą ištisinę pietesnės Estijos kultūrinę to periodo sritį. Žiūrėkime, kas išplauktų iš šio mano išiaškinimo toliau. Pirmiausia atidžiau įsižiūrėkime į Videvučiu vadinamo vardo užrašymą Widewutto pavidalu ir jo galimą ištarimą – Viteutto arba kitaip tariant mums gerai žinomą... Vytauto vardą. Tai rodytų apie mūsų kunigaikščių dinastijos ištakas, susijusias su aisčių atsikraustymo ne į Prūsiją kaip manė visi tyrėjai lig šiol jos vardą matyt, nesąmoningai tapatindami su Pruteniu-Bruteniu, bet būtent į dabartinės Estijos teritoriją paliudijimu, buvusiu užslėptu Simono Griunau tekste. Verta atkreipti dėmesį į tolimas paraleles estiško, suomiško žodžio aste su tvarka ir valdžia bei rikio – tik estų rahva, jų tautos atitikmens.

Einant toliau atkreipkime dėmesį į viename seniausių rusų metraščių - Lavrentijaus minimą gentį goliad pamaskvėje prie Protvos, Upos ir Neros upių komplekso. K.Būga laikydamasis kalbinių dėsnių ją rekonstravo į galindus, „e su nosine“ atstatės į „in“, tačiau neskubėkime ir imkimės istoriogeografinio, o ne vien lingvistinio tyrimo, nes nežinia ar vienuolis teisingiausiai bus užrašęs. Estai lietuvius lig šiol vadina leedu, o ištaria – lėdu, ne taip jau toli nuo jų žemių kur būta Prutenio, pamaskvyje turime ir Protvos upę, ir galėdus, o Estijos pietuose ir neabejotinus latgalių pėdsakus. Latgaliai ir galėdai – lėdai – lietuviai po visais galais, taigi ta pati kultūrinė sritis, vėliau perkirsta krivičių - krivių vyčių, matyt krivių vyčių karių genties, sukilusios prieš juos pačius arba azijatų toliau stumtos iš viduresnės Europos. Kur dar rusų pervardijimas į rutėnus su Prutenio, siejamo su įtakomis rusų kilmigiesiems, plaukiojusiems sutarti - „ladit su kaimynais“ savo laivais - „ladjomis“ ir žinomas Gedimino titulavimas rutėnų rex?

Mūsų mitologijos šaltiniuose turime ir neabejotiną Lado kulto patvirtinimą, o tai savo ruožtu verčia naujai pažvelgti į hiperborėjų gerbtos dovanomis, graikų derlingumo deivės Lato, Leto, žinomą lotynų - Latonės vardu kultą, kuris persiškoje tradicijoje ėjęs būtent skardesniu Lado pavidalu. Helėnų turgavietės Juodos jūros pakrantėse bei padneprėje kaip ir skitų – persų karai ten pat yra atpasakoti Herodoto knygoje. Dar turime ir nustumtų į Aziją keltų – galatų valstybę, o visa tai rodo Europje ir už jos ribų plačiai, panašiai kaip dabar Šv.Marijos, neabejotinai išplitusį visur derlingumo Deivės Leto garbinimą dar nuo žemdirbystės slinkties laikų, javams išaugti jei nelyja yra neįmanoma. Pridurkime dar vaidilas Rikojote, jų atitikimą graikų mitologijoje šventų akmenų saugotojams – baitilams, T.Narbuto minimą Raudonės rankraštį su lietuvių – Gelono kilme ir neišvengiamai tenka konstatuoti baltų sąryšius su antikos kultūromis, tačiau Gabijos-Hebos, Aistės - Hestijos sugretinime, kaip ir Homero trojos karo aprašyme minimo Troidzenos atitikimu mūsų gerokai vėliau išnirusiam Traideniui dar reikia gerai pagalvoti kas kokias įtakas, kurioa kryptimi ir kada bus padaręs, nes žinomas ir šiaurinių genčių prasiveržimas Graikijos ištakose, kaip ir Dnepro-Dauguvos vandens kelias, kuriuo nuo persų ir skitų galėjo traukti padneprėje prekiavę helėnai. Gelonų, alanų vaidmuo ir garsiajame Europos kare prieš Atilą, kuriame pasak Jordano laimėjo greta alanų kovojo ir laimėjo ir liticiani, būtent tyrinėtinas helėnizmo palikimo kontekste. Jų Alkimantes mitologinis varda traktuotinas kaip alko žynio, kadangi kuršiai turį žodį - „mantat“, kuris reiškia burtininkauti. Pridurkime dar baltišką laidojimą miškuose, dausas ir graikų kalbos dasos reiškiantį mišką. Yra kur kas daugiau duomenų, tačiau eikime toliau.

Istorijos raidoje yra itin svarbūs vandens keliai, pradedant daugeliu tūkstnatmečių nuo ankstyvojo neolito kilusia Graikijos gyventojų jūreivystės istorija, todėl mums itin svarbūs istorijos vyksmai bus rituliavęsi ir apie Vyslos-Dnestro, Dauguvos-Dnepro, Dauguvos - Volgos baseinų vandens kelius, kurie šiaip jau buvo prekybiniai, bet virsdavo ir nuožmių kovų priežastimi, varžantis kas gi juos kontroliuos.

Yra Lietuvos teritorijoje ir neabejotinų romėniškojo periodo daiktinių įrodymų – gausios jų monetos vakarų baltų kapuose, todėl ir Ventos ir žinomo Ventės rago panemunėje vardas skaitytinas lotyniškai nuo ventum – vėjas.

Aisčių ir lietuvių keliais (II dalis)

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... s-ii-dalis

Vaidotas Bartkus
2013-09-24

Tekę matyti ir įrodinėjimų, kad Nemuno vardas yra vienas iš gausokų ugro-finizmų baltuose, tačiau jo vardą perskaitę graikiškai - bus kilęs nuo „anemos“, reiškiančio vėjo gauname vėjo kelią upe arba šiek tiek kitoje su Mensko - mažosios menės traktuote ir Nemuno - vėjo menės prasmę. Tada tenka ir romėnų kelių lentelėse pateiktą Dauguvos – seli vardą atiduoti nė pasėliams ir sėliams, o būtent helėnų žyniams – seli. Žinoma, toks požiūris eina prieš visas buvusias teorijas, ir, anaiptol, ne viskas taip iš pirmo žvilgsnio paprasta, kaip ir Ventos pavadinimą sugretinus su lotynų ventum – vėjas, nes yra germaniškas wind, slaviškas veter- vėtra bei mūsų kaime kumpio vindzinimas dūmuose, pagaliau ir istorinis Livonijos kronikų paliudijimas kažkuriuos Vendus spaustus ordino prie Ventos Latvijoje ir pastačiusius net jų magistro rezidenciją – Wendeną, tačiau tai priduoda su visomis Vėtrūnomis argumentą ir Nemuno vėjizavimui, kadangi latvių šventę lygo vieną kartą reikia pradėti kildinti iš romėnų žodžio reiškiančio surišimą, taigi sutuokimą. Taigi,vėl iškeliu pas mus skirtingai nuo romėnų įtakų, dar netyrinėtą ankstėlesnio už juos Lietuvos helėnizavimo problematiką, nes iš žalvario amžiaus radinių prie Šernų Klaipėdos pašonėje yra žinoma ir lieta finikiečių dievo Tešubos figūrėlė, tad ryšiai net su Trojos laikų pietryčių Europa yra daiktiškai įrodyti. Be abejo, darbo čia per akis visiems, o pirmiausia tektų išrinkus visas lietuvių ir helėnų kalbų leksines bendrybes jas chronologizuoti – atrinkti kas iš poledynmečio, kas iš indoeuropietiškos žemdirbystės slinkties, o kas iš istorinių laikų per Hellesponto-Dnepro-Dauguvos vandens kelius, išskirtinį dėmesį skiriant toms bendrybėms, kurių neturį slavai, nes tai rodytų tiesioginius kontaktus. Čia derėtų vieną kartą pastebėti ir graikų šermuonėlio- galinthias panašumą ar galindas, kaip ir Kulmo žemės vardo tiesioginį vertimą į lotynų – Šiaudų žemė ir atsakyti į klausimą, kas ir kodėl pirmieji sudarinėjo šiauresnės Europos žemėlapius bei bandė kuo plačiau įsigalėti, tačiau jei pavykdavo, dažniausiai vietinių po šimtmečio kito būdavo, vis tiek, asimiliuojami, kaip ir aisčiai Estijoje. Kuo gi mums svarbi visų pirma Nemuno vardo greta gausių aukštaičiuose Liminų ir Liminėlių,(prūs.Limna),kurie graikams tereiškia ežerą – ir Ukrainos „limaną“- (žr.ir Sožės intaką)analizė? Ogi, tuo, kad leidžia atmesti visas panfinougruiškas teorijas mūsų poledynmetį Pabaltijyje priskyrusių vien sau, nors Estijos finougrų ten ateita nuo Uralo gerokai vėliau, kai prie tų kalnų staiga atšąlo. Logika kuria vadovautasi etnologiniuose tyrimuose ir sovietmečiu buvo tokia. Aha, jei mūsų pabaltijis akmens amžiuje finougriškas, tai mūsų protėviai bus atėję ne su Madleno ir Svidrų antgalių kultūromis, o gal gerokai vėliau su Virvelinės keramikos kultūra. Rodžiau prof.Z.Zinkevičiui, kurio visokie pabarimai ir man tik į naudą, kad pvz. teigtas mūsų finougrizmų sąraše Kirgus, tėra prūsų išsikergliojęs šermukšnis, todėl pirmas mūsų uždavinys dar kartą gerai peržiūrėti bei pasverti, visgi, stiprokas net genetikoje, visapuses įtakas, bei nepražiūrėti mūsų pabėgėlių aisčių gerokai vėliau ištirpusių Estijoje.

Istorikas dr.T.Baranauskas recenzavęs prof.E.Jovaišos monografiją ne be reikalo bus gynęs galimą gotų pėdsaką pabaltijye, nes pridursiu, yra išlikusi baltuose ir istorinė Pagudė bei dešimtys vietovardžių, žyminčių gudus. Priekaištauti bent kiek darbščiajam, fundamentalius archeologinius etnologinius tyrimus atliekančiam E.Jovaišai, atmušusiams visas slavų teorijas apie jų kilmę baltų teritorijose būtų paprasčiausiai nesąžininga, tačiau įveikti blogį - istorinę politiką geriausia juk gerumu. Dėl šios priežasties padovanokime slavams jų savarankiškos itin senobiškos kilmės išaiškinimą, kad vėl nekiltų norų niekam šnairuoti į mūsų žemes, bet pirmiausia pastebėkime, kad V.Sedovo žemėlapiui apie slavus pusžeminių kultūrose, kaip ir V.Bumblauskui niekinusiam viešai baltus žeminėse dar vėlesniame laike reikalingas ir jų gyvenimo jose priežasties atskleidimas, kadangi žinomos ne tik gerokai anksčiau žalvario amžiuje Samantonių vietoje stovėję trobos, ir namai, kaip ir Europos viduryje. Tai neabejotinas didžiųjų karų ir kovų reliktas – pusžeminėse bei žeminėse žmonės su jų turteliu būdavo žymiai sunkiau kariaujančių plėšikų aptinkami. Pagaliau tai ir nuolatinių slavų pabėgėlių nuo gotų, hunų, gepidų, avarų plaikimas. Centrinės ir rytinės Europos slavai bus patyrę dramatiškų išgyvenimų ir padunojėje su hunų- vengrų – hungary valstybės susidarymu, bulgarų tiurkų skverbimusi, nuolatinių santykių su Romos ir Bizantijos imperijomis suvedinėjime, tačiau eikime prie jų ištakų.

Slavėnų mitologijoje yra ryškus jų pasaulio medžio ąžuolo - „dub“ vaidmuo. Dar poledynmetyje pamažu atšįlant orams ir plintant ąžuolams nuo Dunojaus į šiaurę baltai savame Ąžuolo-Agilos pavadinime bus įtvirtinę jų sodinimo – iš gilės – „želudj“ pavadinimą bei žinoję iš ko ir kodėl reikia skobti tvirtus dubenis. Baltai marias, kaip ir baskai Senojoje Europoje vadinę tuomet jūra. Nesistebėkite, itin archajiškų baskų reliktų rimčiausi mokslininkai aptinka netgi finų kalbose. Taigi, iš čia gauname žodžio duburys – dubuo jūroje kilmę, o tuo pačiu ir chronologinį datavimą: iki žemdirbystės atkeliavimo. Pradžioje mano paties, o vėliau aptikus, kad ir kitų, paviršutiniškas etruskų - „ruskij“ gretinimas tekėlė šypsnį. Visgi, man įsiskaičius į etruskų pavadinimą helėnų kalba gavosi netikėtai išėjo -“iš ažuoliuko“, alb.,graik. ąžuolas yra druis. Taigi, galimas teigimas, kodėl rusai sako ne rusas, o kad jis rusiškas, būtų toks. Lotynams išstumiant etruskus iš Italijos į šiaurę šie bus organizavę dalį slavėnų gyventojų saviems karams, o tada jiems, panašiai kaip ir aisčių estams, užsitvirtino ir vardas nuo etruskų – iš ažuoliuko, mat priesaga „isk“ helėnuose yra mažybiškumas. Taigi mitologinis „dub“ vaidmuo bus padėjęs itin stipriai įtvirtinti ir naują slavėnų, kurių bendras seniausias žymuo bent nuo ledynmečio tebėra - „dub“ dalies pavadinimą „ruskij“ pavidale. Kur dar jų rusalka – undinė ir ruslo – upės vaga, perkūno kultas, žirgo „konj“ pavadinimas sietinas su helėnų medžiokle? „Ruskij“ netikėtame pavidale išnyra vėliau dar Tacito aprašytuose Romos karuose su šiauresnėmis, dar Prolemėjaus žemėlapyje su galindais, sūdinais minimomis, betgi Tacito galimai klaidingai germanams priskirtomis gentimis – Cheruski (čekrusai?), gyvenusioms gal apie Tiuringiją, taigi, prie pat slaviškos Čekoslovakijos. Šių gi, įkrėtusių Romai pocezariniame imperatoriaus Augusto laikmetyje, savo pilietiniame kare nugalėjo kilmingasis Segeste – kas paneigtų, kad tai pažodžiui pergalėjęs ir kaimynus hestus – aisčius ar iš jų, kaip dažnai būdavo, atsikviestas vadas ? Nenuostabu, kad tokia galinga slavėnų gentis, Ptolemėjaus minima kaip šiaurės ruskai – boruskai, vėliau Moravijoje įkūrė pirmą slavų valstybę, o nusilpusi nuo nuolatinių karų su germanais, baltais ir azijatais, pasiekė net sąlyginai ramesnės Ukrainos žemes, kur buvo įkurta Kijevo Rusia, bei getiškai išrodantis Žitomiras. Atskiro aiškinimo reikalautų ir slavėnų – venedų, antų, sklavinų bent jau leksinės kilmės aiškinimas. Tikriausiai dalis vėlesnių romėnų, bėgusių nuo tarpusavio karų Ilyrijos pakraščiuose bus įdiegę rusams ir kitiems apie „dub“ besibūrusiems savąjį – vėjo: ventum pavadinimą, vendų pavidale, panašiai kaip mūsuose – tik diegę upių, kyšulio vardus savo monetomis. Tačiau, tai jau visai kita gili trrumpai čia užgriebta tema, kaip ir slavų kilties, reikalaujanti daugybės padrikų duomenų sudėliojimo į buvusios tikrovės mozaiką. Juk tik grybštelėtos, iš dalies paliestos ankstesnės temos reikalauja pilnutinio archeologijos, mitologijos bei istorijos ir muzikologijos, paleogenetikos ir antropolgijos, taigi, visos etnologijos faktų gretinimo.

Taigi, pereikime dabar prie gotų kilmės. J.Statkutė-Rosales pagrįstai reikalauja atsakymų, ko gi verti šie žinomo kalbininko I.Duridanovo pateikti sulyginimai: trakų pusinas yra lietuvių pušynas; trakų iūras reiškė vandenį — lietuvių jūra yra marės; tačiau pati itin skuba su atsakymais vien jau skyrelių pavadinimais bei išvadomis: „Baltiška Dakų kalba“ baigiamas teiginiu, kad „Dakija buvo Dunojaus gudų valstybė“. Jūros kiltį buvau pateikęs aukščiau, o dėl pušyno štai ką paaiškinsiu. Helėniškai pušis yra – „peuke“, taigi mes ją irgi būsime turėję ir dalinęsi tikriausiai poledynmečio, o ne indogermanische sklidimo kontaktų metu. Į tai būtina atkreipti dėmesį, kadangi tai raktas ir Ptolemėjo žemėlapio genties- Peukinų vardo išaiškinimui. Taigi, garbi senovės tyrėja neturėjusi tinkamo kalbinio išaiškinimo neišvengiamai bus nuslydusi slidaus panbaltizmo paviršutinišku keliu. Žinomas kalbininkas I.Duridanovas visai teisngai daro išvadą: „trakų kalba yra genetiškai susijusi su baltų kalbomis“. J.Statkutės-Rozales skyrelis pretenzingu pavadinimu II skyriuje „Dakijos getai“, „ Kas buvo Getai, dakai , trakai?“ skuba teigti – kadangi dakai ir trakai itin giminingi getams, pirmųjų kalba pasak jos ir kitų paviršuolių yra baltų, todėl getai-gudai yra buvę baltai. Negalima tokia seklia lingvistine analize kelti didžių teorijų. Jos teigtas vien keltų ir baltų etnosų buvimas Senojoje Europoje atrodo, išvis, absurdu – be kalbos chronologizavimo taip kalbėti neleistina.

Pabandykime į visa tai gotų kilties problematikoje pažvelgti giliau, turėdami galvoje, kad tokiuose tyrimuose itin svarbu atraminiai terminai – tarp jų ir medžiotojų periodo ąžuolas atstojęs plieną, o vėlesnio žemdirbių ir kviečiai bei javai. Išdėstę jų lingvistinį plitimą žemėlapyje aiškiai pamatysime slinkties į visas puses iš Artimųjų rytų pėdsakus: Šumero zyd, graikų kviečiai sitos -gal iš čia ir mūsų sietas, o slavų žemdirbių lig šiol turimas „žito su žatva ir žitj“ gal davęs pradžią ir gudui – krūmui. Prūsai bus užkonservavę senąjį duonelės vardą – „geits“, (gotų - hwaiteis, germanų - weizen), o kitose kalbose jis jau bus nubėgęs pirma raide į sateminių kalbų tėkmę. Iš čia turime kildinti senovės Getų vardą – javų,duonos vaikai. Beje, žodžių duona ir geits analizė rodo, kad jie abu bus kilę iš itin archajiško ugnis pavadinimo – duona, sanskrito dhana, kaip ir geits savo prasme bus degena, tik pirmoji bus ėjusi šiek tiek į mus anksčiau, o antroji – dar ir kviečių pavidale – vėliau. Duona bus davusi ir keltų miestų pavadinimą – dunum, kaip ir Dunojui – Danubei. Šie visi žodžiai su žemdirbyste neišvengiamai kisdami prieš tūkstantmečius keliavo su technologijomis iš pietų šį šiaurę. O pabandykite čia atpažinti dar ir norvegų ugnį – tuli ir pajusite tikrąjį nostratinės, o ne indoeuropinės lingvistikos gilumą bei grožį. Taigi, draugingais apibūdinami Getai dar gerokai prieš Kristaus gimimą buvę žemdirbiais, greta karališkųjų skitų ir, sakyčiau, yra pagrindo, visgi, juos sieti ir su slavėnišku substratu, būtent dėl išlaikyto žito-žatva dualumo, kurio bent kol kas neradau pjovusio, kirtusio javus prūsuose, nors upė Prutas padniestrėje link Getų žemių kelia naujas problemas. Gal tai getų mainiusių duoną į kailius ir medų bei vašką kelio į prūsus žymuo? Pagaliau Getų kalbos identifikavimui ir klasifikavimui gal lemiamu būtų aplinkinių šnektos: skirtingų pusių bulgarų – ukrainiečių ir į slaviškas žemes įsiterpusi gerokai vėliau finougriška vengrų, nors būta ir ilyriškų, trakiškų, makedoniškų įtakų, kaip ir baltiškų vietovardžių – Gandra. Dakai gi savus miestus laikė Dievo šventovėmis vardai su – dava, tačiau, deja, neišlikę kaip jie vadino ąžuolą, ir kam juos skirti tebėra didžiulė mokslo problema. Sakyčiau, kad gotų vardas bus kilęs gerokai vėliau - radęsis šiek tiek transformavus getų pavadinimą, nes priebalsės yra žymiai tvirtesnis dalykas bei balsės, kažkur gerai žinomos Černiachovo kultūros šiaurės vakarų pakraštyje, o gotai susidarę iš šiek tiek baltiško, germaniško, slaviško, skitiškai sarmatiško – iranėniško, ir, gal būt, net keltiško substrato. Konstatuojant pagrindinį lemiamu bus zoomorfinis - žvėriškas gotų dirbinių stilius, sietinas su skitų tradicija, todėl gotai laikytini ne baltais, kaip bando teigti J.Stakutė-Rosales, o visgi, paribiniu skirtingų etnosų ir tautų dariniu, kur bus susiplakę bendrai kovai su Romos imperija, žudžiusia net savus kilmingiausius šviesuolius, kurie siūlė vergiją keisti į laisvą samdą, t. y. į prūsams ir mums jau vėl pažįstamą rinkos ekonomiką. Žinoma naują mįslę užmena ir būtinas gretinimas, o gal ir siejimas, paneigiantis ligšiolinius kalbininkų išvedžiojimus: žodis ir gudas, kuris, kaip ir vardas - germanų worts atitikmuo verčia vėl apmąsyti ir runraštiją.

Pušies vardo paleolingvistinė, medžių gamtinio išplitimo - paleogeografinė analizė, rodytų, kad slavų „sosna“ yra iškritusi iš helėnų-trakų-baltų bendrybių, tikėtina, besiradusių nuo poledynmečio, išsivaikščiojimų krypties, todėl, kad jiems pušis, tai, kas gretimiems yra juodasis bukas, o prūsams – iš ten išnėręs kiškis. Prisiminus Bukovinos pavadinimą Karpatuose, vėlgi reikia teigti slavus buvus centrinės Europos, o ne šiaurinės gyventojais savo ištakose, rituliojusiose tūkstantmečiais jų „dubravose“ – ąžuolų bei bukų giraitėse nuo poledyninio atšilimo, o mūsų protėvius buvus šiek tiek šiauriau.

Aisčių ir lietuvių keliais (Pabaiga)

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... is-pabaiga

Vaidotas Bartkus
2013-10-01

Seniausiųjų poledyninių Baltų genčių savotišką logotipą – jų ženklą gali duoti žvėrių pavadinimų įvairiose kalbose analizė bei palyginimas. Ją atlikus išaiškėjo, kad mūsų senovinis unikumas yra lokio vardas, ir pasakykite man, greta slavų logotipo dub (rus.) - ąžuolo, kuris pirma bus atsiradęs? Kalbininkams profesoriams priekaištautojams ir kitiems skeptikams iš karto pasakau, kad „dlak“ – kailis bus težymėjęs jo įgijimo būdą: nudirk gi žvėrį ar vikodlakį be davimo (– dh-) kuoka galvon, o prūsų klokis yra sudurtinys, žymėjęs tą aplinkybę, kad sutikus lokį reikia sunkiai kautis (-kh), o tai ir užkoduota pirmame garse. Mūsų lokys bus radęsis anksčiau, nei „dlak“ ar „klok-„ bet ne atvirkščiai, o ar nuo laukymės, kur laukta prie vandens galiūno ar nuo itin archajiško, nostratiniame kalbos sluoksnyje išsirituliavusio lanko kilęs šis Žemaičių herbe išsaugotas lokys reikalinga atskira gili mokslinė studija, nes laukas lietuviams tai dar ir gyvūnas su baltu šiaurės šamanų žemių ženklu, kurį jie be abejo garbino. Taigi, Lokys bei Tacito paliudytas aisčių Šernas ir bus sudarę mūsų senobinę dvasios galią, įrodytą archeologo dr.A.Butrimo surastu žynio kapu Duonkalnyje, o alkas yra dar gal ankstėlesnio –briedžio, elnio garbinimo laikmečio reliktas, nes aisčiams-prūsams apibendrintas žvėris težinotas ledyniame alne pavidale, o tai rodo jų protėvių ilgą ilgą žiemojimą viename Europos prieglobsčių ledynmečiu. Akas yra itin giminingas ir helėnams su jų Alkimantes alko žyniais, bei slavėnams - vėjūnams garbinusiems juo vandenis su „rusalkomis“. Gi mūsų medis prie kurio rangėsi ir savaip žymėtas prie galvos žaltys yra Eglė karalienė - graik. Elato, o Ąžuolas irgi susilaukęs išskirtinės pagarbos, kadangi jis skirtingai nuo slavų žemių, kur buvęs gamtos dovana, bus išsiaiškinus ir gliaudytų gilių (dų) – želudj,rus svarbą, sodintas ir mūsų šventoms giraitėms. Tik nereikia man bandyti aiškinti, kad slavų ‚dub“ bus parėjęs nuo prūsų žievės pavadinimo – dumpio, dogmatiškai argumentuojant, kad „prūsų kalba senesnė nei slavų“. Ir baltų, ir slavų ir germanų prokalbės yra vienodai senos ir siekia būtent ledynmetį, o ne neolite 2-3 tūkst.m. pr.Kristų, nes slavų „dub“ ankstesnė forma nieko bendra su baltų įtakomis, visgi, neturi, o kad šiuo atveju yra atvirkščiai – prūsų būta perėminio iš slavų nustačiau po dvidešimt penkerių metų atkaklių studijų ir nostratinių kalbų žodynuose. Ir mūsų Ąžuolas (**Agila) kaip ir germanų Eichen (**Eigen, danų Eg) plito ir žmonių dėka, sužinojus, kad jis dygsta iš gliaudytų geldose gilių – dabartine forma išlikusio slavų *„želudj“. Svarbu suvokti, kad slavų, kalbos yra žymiai greičiau kitę ir modernėję, skirtingai nuo archajizmus žymiai labiau išsaugojusių baltų ir todėl, kad slavai Europos viduryje yra patyrę žymiai daugiau visokių įtakų nei mes, o ir būdas jų karštėlesnis nei rambokų šiaurietiškesnių miškuose ir pelkėse užsislėpusių mūsų protėvių aisčių bei lietuvių. Iš šio žodžio „dub“ bus kilęs dūmas, nes iš apskrudinto ąžuolo išgarinus vandenį gautos pačios kiečiausios šventos kuokos, su kuriomis esu pasiruošęs toliau kentėti ir daužyti visą indogermanische paklydimą einantį per du šimtus metų nuo milžinišką įtaką kalbotyros dogmatizmui padarusių F.Boppo rašinių, kol nebus suvokta, kad nebuvo jokios vienos iš jau bene penkiolikos „atrastų“ indoeuropiečių protėvynių, o tik archeologų gerai žinomi, taigi įrodyti ledynmečio prieglobsčiai baskų Iberijoje, pietų Balkanuose, bei Ukrainoje prie jūros. Man įdomiausia yra to laiko pietų priekarpatė, tačiau ar ten buvusi tik šiek tiek vėlesnė finalinio paleolito-mezolito didžiulė tuometės tundrastepių elnių stovyklaviečių žemė su gausiais to periodo archeologiniais radiniais ar dar ankstėlesnė tegalės atsakyti nauji archeologiniai tyrimai. Priekalnės į pietų pusę buvę šiltesnės nei tolesnė jų aplinka. Taigi, mezolito kalbų ištakas ledynmetyje suplakė šalčiai ir speigai suvarę žmones į keletą prieglobsčių, o šylant bei tirpstant ledkalniams iš ten išėjusių šiaurėn paskui elnius medžiotojų ir žvejų kalbėsena sutrupėjo savo išplitimuose į skirtybes, randamas daugelyje, bet, vėlgi, anaiptol, ne visuose nostratinio žodyno žodžių. Gi gerokai vėlesnį leksikos ir kitos kalbėsenos vienodėjimą po keramikos plėtros bus užnešusi itin galinga žemdirbystės slinktis, stipriai atspindėta dalyje indogermanische žodžių, kuriuose vėlgi bent 10 tūkstantmečių bandoma suplakti į vieną žlėgtainį. Beje, įdomūs dalykai dėjęsi ir poledyniniame senajame germanų-baltų paribyje nes po Ąžuolo plitimo paslapties sužinojimo pirmieji grūmęsi už jo kailį – (kailokį?) su germanų Bear giminaičiais, o mes su lokiu, kuris skandinavų mitologijoje išlikęs jiems nežinomos gauruotos dievybės „lokki“ pavidale greta prūsiško – sasins (kiškio) iš slavų pušų – „sosna“, kuriems pužinas „bor: ir šiaurė graikams – tas pat..

Taigi, pirmoji svarbiausia išvada būtų tokia: baltų prokalbė išsirituliavo iš habil.dr..Alg.Girininko rekonstruoto milžiniško Nemuno-Kundos mezolitinių kultūrų ploto nusidriekusi nuo Baltijos į rytus, atėjus į čia paskui elnius Iberų krypties Madleno, Briomės, Fedemeserio, Hamburgo kultūroms, kaip ir pietų Ukrainos-Karpatų krypties Svidrų kultūrai. Gi slavėnų protėvių ateita nuo juos konsolidavusio Dunojaus iki Pripetės pelkių, o germanų pirmtakų tuomet veistasi savo pareinėje. Iš čia kyla labai sunkus lingvistinis pradžiai bent jau dr.A.Sabaliausko knygos apie žodžių atitikmenis išgliaudymo uždavinys: būtina atmetus lėkštą glotochronologijos banalaus logaritmo formulę chronologizuoti matematiniais „klasteriniais“ bei bent jau paleoistoriniais-archeologiniais geografiniais antropologiniais mitologiniais metodais, kurie tik baltams būdingi žodžiai yra nuo poledynmečio, o kurie išrasti jau po žemdirbystės atslinkimo. Ši gi pas mus buvo stiprėlesnė vakarų baltuose nei medžiokliškuose rytuose, kuriuose tikrai negalėjo naujesnis ūkininkavimas išmušti iki tol buvusios kalbos, nes tai rodo ir jų gyvensena ir mūsų daugelio medžių vardų kiltis bei medžioklės ir žvejybos terminų unikalumas. Po to teks imtis dar sunkesnio – visos kalbos sandaros ypatybių ir unikumų chronologizavimo. Svarbu, kad jau turime atspirties taškų, tvirtų, kaip Sierakausko ąžuolo šakos, kurių gilėms pupsint geriausia vėl apmąstyti šiuos gilios senovės dalykus, tačiau pabandykite keletu straipsnių ar net knygų permušti dešimčių tūkstančių pavadinimų pasaulinę dogmatinę indoeuropeistiką, nuslėpusią mūsų visų pačią giliausią praeitį.

Grįžtant prie ankstesnės aisčių-lietuvių santykių su gotais temos po būtino ekskurso ir slavėnų prokalbės senaties atskleidimo be kurio nėra įmanomas ir mūsų – baltų archajiškumo įtvirtinimas ledynmetyje, laikas suformuluoti antrąją išvadą - vakarų baltai garbinę Austėją, (Hestijos analogą) buvo apsijungę po aisčių, neabejotinai nusėdusių ir Estijoje vardu, o rytų baltai būręsi Lato, Leto, Lado kulte su helėnų, iranėnų istorinėmis įtakomis – buvę latai, letai, o išlikę kaip latviai ir lietuviai, su mitologiniais centrais Romuvoje, Rikojotuose, Kernavėje, kur garbinę ir šerną-kernių, bei sėlių žemėse“ – dėstė matematikas, Lietuvos pirmo jaunų mokslininkų konkurso nugalėtojas, tiesa, ne humanitarinių mokslų srityje, Kęstutis K.Urba savo senovės rekonstrukciją.

Visgi, šiam tyrėjui atidavus antikinių žemėlapių vardą, kurį daug kas bando sieti su prūsais - boruskai slavams, šiaurės ruskams, kyla klausimas, o kaip jis pats tada traktuoja vėlyvo prūsų vardo kilmę, ir pagaliau, kiek yra argumentų kalbėti ne tik apie romėniškąjį pabaltijo laikotarpį tebetyrinėjamą habil..dr.M.Michelberto, bet ir apie ankstėlesnį – helėniškąjį, kadangi nuo romantiko garbaus istoriko T.Narbuto šie dalykai mūsuose nebuvo reikiamai tirti, nors archeologas V.Šimėnas yra konstatavęs Dauguvos bei Dnepro kultūrų sąryšius ir dėl žinomo vandens kelio apie kurį kūrėsi ir helėnų emporijos su jų turgais - agoromis.

Matematikas aiškino toliau: „Akademiniai kalbininkų V.Mažiulio, J.Kazlausko, Z.Zinkevičiaus darbai savo minties gyliu ir vingrumu argumentacijose yra prilygstantys aukštajai algebrai ar net pranokstantys ją. Pastarojo garbaus tyrėjo itin daug nusipelniusio Rytų Lietuvos lietuvinimui mokslinės veiklos viršūnė – jo neprilygstamas daktaratas, skirtas Lietuvių kalbos dialektologijai - esančioms tarmėms. Visgi, etnologinėse kitų darbus apibendrinusiose publikacijose šis mokslininkas, be reikalo suignoravęs K.Būgos lietuvių kilmės ieškojusio rytesnėse žemėse intuiciją bus kliuvęs ir į silpnos senos Lowmianskio bei naujesnės K.Kuzavinio vizijos klampynę, kildinančią Lietuvos vardą iš mažo panerių plotelio bei Lietaukos upelės pavadinimo, todėl atskleidžiant tikros Lietuvių didybės ištakas tiesiog būtina nuodugni senųjų genčių vardų analizė, kadangi vaizdžiai kalbant daugelio mūsų etninių dalykų vardų mokslo galai „tebėra vandenyse“: surandamas panašokas vandenvardis ir pasakoma – „iš ten“. Taigi, ar iš balos tas gražumas mūsų prigimimo? Seniesiems etnonimams yra skirta plati dvitomė erudito S.Karaliūno studija prasidedanti nuo pasaulio istorijos tėvo Herodoto minėtų genčių vardų Skitijoje: Budinai, Neurai, Melanchlenai (juodapsiausčiai), Adrofagai (žmonių rijikai), lukštenimų. Darbas fundamentalus buvusių teorijų apžvalga, tačiau siauroko požiūrio, kai kurių man nesuvokiamų ne archajo- , o būtent, vėlgi, panbaltizmu atsiduodančių išvadų. Mąstyta šio autoriaus daugelyje puslapių panašiu braižu, kaip ir kitų: turintys jau 17 lokalizacijų Budynai – gal nuo buduko, kankorėžiuko, paneiginėjant kitus, kad nuo būdų ir jų budavojimo, niaurai nuo nervo, stygos, bet ne niaurių upių, todėl jie greta Gelonų – „geluonių“ genties buvę baltai ar net finougrai, tačiau jokiu būdu ne lietuviai-latviai.

Pirmiausia paklauskime savęs – kas gi buvo tas Herodotas Halikarnasietis ir kas bei kodėl išleido jo aštuoniatomę „Istoriją“ – klausinėjimą? Tremtinys, keliautojas – valstybės Periklo aplinkos akademinis tarnas po persų karų atidenginėjęs ir padneprės būtį. Paskaičius Herodoto graikišką originalą Skitijos aprašyme aptinkame: Alazonai, Budynai, Jirkai, Sauromatai, Thysagetai ir Agatirsai bei Neurų, Gelonų ir kitų genčių vardai. Atlikęs lyginamąjį darbą žodyne aptikau, kad graikiškai šie pavadinimai reiškę – prekijai, gyvulių augintojai, stiebų gamintojai, gal griaunantys be reikalo, Tisos getai, ne getai – tvarkdariai, vandeniai turbūt nuo Pripetės, linksmuoliai. Pastarasis vertinys jau buvo žinomas. Tai rodo, kad graikai galimai patys buvę jų ne tik vardatėviai, bet ir organizatoriai, tačiau man svarbiausi minimų, S.Karaliūno kažkodėl pražiūrėtų 4 tomo 6 skirsnyje - (Herodotos 4.6) paralatų ir skolotų, kurių skitiškumą graikams neigia pats Herodotas, vertiniai: prie latų ir lotų mokykla su tokio pat vardo jų karaliumi Skolotu, pasak legendos kilusių iš Targitajaus sūnų ir dangaus, taigi iš -git- getiško javų augintojų būdo su archajiškiausiais derlingumo deivės Lato, Lėto, Lado garbinimais, o tai ir yra mūsų protėvių gyvensenos pirmas konstatavimas dar Va. pr.Kristų. Būtent kultas, tikėjimas, žemdirbių religija bus išlaikę šį vardą skirtingai nuo prastų kitų. Mokslavyrių gi lig šiol manyta, kad daugelis genčių patys save įvardino, o ne praktiškieji graikai. Pagaliau atskleidus šį dalyką galima imtis ir aisčių, prūsų bei tam reikalingų slavų vardų kilties tikro išaiškinimo.

Lietuvos ir Latvijos pavadinimų kilties iš to paties trijų žemynų derlingumo dievybės Lato, Leto, Latonės, Lado vardų atskleidimas būtent iš Herodoto scholotų – deivės “mokyklos“, seminarijos ir paralatų genčių, duoda raktą kitų istorinių vardų reikšmių suradimui. Sklaveni lygiai taip pat verstini kaip mokykla venduose, o nuotrupos Gal- ir - gal laikytini „mokyklos“ likučiu giminingu netgi angl.„call“ - vadink.

Formalios kalbininkų lentelės neblogai atspindinčios garsų kaitą kalbose dažniausiai susidariusią nuo pirminio žemdirbystės išplitimo laikų kategoriškai neleidžia tapatinti Latvijos ir Lietuvos vardų šaknis, o tai draustų tapatinti jų ištakas, tačiau paleoistorinė geografinė bei mitologinė analizė rodo kitaip – tą pačią kiltį iš legendinės derlingumo dievybės plataus pasaulio titanų dukros Lato, Leto, M.Strijkovskio Litowijaus dievybės nešusios, būtent, lietų vardo. Pagaliau, kas gi išaiškins sudėtingiausius fonetinius kalbos virsmus padneprėje ir padauguvyje per du su puse apžvelgiamų tūkstantmečių? Gi O.Toporovas tarp Ukrainos hidronimų nurodo netoli Lvovo tebesančią būtent Lietvinkos, o ne Litvinkos upę su ukrainiečiams būdinga balsių kaita į „i“, kurios vardas susišaukia ir su Haliču – dar vienu gal-leto, pamaskvės goliadj atspindžiu. Lietuvos vardo mitologizavimui iš pietryčių krypties argumentų duoda ir miglotos kilmės slavų vasaros pavadinimas, ir frygų Kibelės-Kupolinės bei Semelės-Žemelės-Žemynos kultų gretinimas bei jų akivaizdi tolimesnė tąsa baltuose. Beje, pamaskvės goliadj keistas tapatinimas su galindų vardu, o ne estų Leedu – lietuviais, eina nuo V.Tatiščevo, tačiau šviesaus atminimo mūsuose tyrėjas V.Sedovas savo straipsnyje skirtame šiai genčiai išdėstęs visas skirtingas nuomones iš viso nesiima aiškinti jos vardo kilties, tačiau pabrėžia du įrašus Ipatijaus ir kituose metraščiuose, nurodžiusius, kad prie Protvos upės Maskva kovėsi būtent su Litva 1058 ir 1127 m. lyg kreipdamasis dėl būtino ir galimo problemos sprendinio. Kai kurie tyrėjai labai jau laisvai tapatino ne tik goliadj su galindais, bet ir garsios sakmės - pasakos apie carą saltaną pasaulio medžio - „dub“ Bojano salą su Riugenu Baltijos jūroje, nors yra ir garsi antra pagal dydį Viduržemio jūros sala Euboja su jonėnų vario kultūros palikimu nuo kurios ir iki sultonų, ir iki žalvario amžiaus, o ne geležies - Baltijoje, ranka pasiekti.

Slavų mitologija bei istorija gali duoti argumentų ir aisčių vardo helėniškų atitikimų atskleidimui. Jų netolimos dievybės Radogaisto su vaivorykšte „raduga“ gliaudymas greta istorinių slavuose Segeste, Kaligaste, o ir suvienijusio Britaniją juto Hengeste vadų vardų verčia įsiklausyti į O.Toporovo nurodytus bei P.Arumaa sistemintus baltizmu pripažintos gausokus šaknies Gast- upių vardus: pvz. Dnepro, Desnos intakus Gostižas bei jų variacijas. Suradus Lietuvių kalbos žodyne – „gastula lelijėle, kur uliojai“ tenka vesti paralelę tarp helėnų dievybės, Dzeuso sesers saugojusios liepsną Hestijos globotuose jų valdžios postuose gausiose kolonijose - pritanėjų tinkle, tarpinės formos Gastijos su baltų Austėja, žinoma ir durų varstymu, gal kad vėjas neužpūstų ugnies, dar ir bičių globa. Iš čia kildintini ir gaisai, ir gaisrai su užgesinimu bei liepsna nuo liepų su paliepimais bei pagaikščiai, o pritanėjai tarnavo ir teismais, ir daug kur prieglaudomis, kur buvo ne tik ugnis prižiūrėta ir saugota, bet gal ir paplotis keptas, audeklo rietimai bičių raštais austi. Tai verčia ir Herulų genties vardą laikyti helėnų Heros kulto palikimu, o ir Šiaurės Europos žalvario-geležies amžius ir jų sandūrą laikyti stipriai sąlygotais antikinės Graikijos. Iš čia gauname ir Prutenio, pasiskelbusio vyriausiu aisčių žyniu vardo išaiškinimą – iš Pritanėjų, nes jis gerai žinojęs valdžios įstaigų tinklo veikimą ir svarbą. Kadangi pagal S.Grunau prūsų – Bruten, Brudenen vardas, kuris labai vėlyvai tik apie IX amžių išstūmęs aisčių, tai jis kaip ir bartų, sietinas su galima britani ar burtų genties migracija nuo padneprės ir Pruto upės link Baltijos, kaip ir moldaviškų-rumuniškų liautarų doinų muzikavimo -link Dainavos. Ar Lietuvoje dainos buvo įsitvirtinę su duona nuo žemdirbystės atėjimo ir doinos buvo sutiktos bei priimtos kaip labai savos, ar tai buvo VI-IX a. inovacija – klausimas atviras, kaip ir liautarų liutnių bei Latonės romėniškos įtakos mūsų Lato-Leto-Lado kultui po Romos įvykdyto etnocido Rumunijos teritorijoje užkariavus jų aukso ir sidabro kasyklų kontrolę, kaip ir kaimyninėje Mezijoje dešiniajame Donojaus žemupio krante. Taigi, Trakų-Frygų kryptyje įtakos baltams bus ėję dar ir nuo Dakų istorinių sukrėtimų prieš pat didį tautų kraustymąsi.

Naujai pasidalinus Europos geležies, aukso ir sidabro šaltinius, eliminavus šiose kovose keltus, kovose su Roma užsigrūdinusiems galams ir germanų gentims bei gotams beliko užsiimti tolesne kova dėl prekybos kelių bei javų auginimo kontrolės bei valdžios ir dominavimo. Šiuose karuose didžiausius sukrėtimus po Aisčių plėtros, kurią iki Dauguvos ir Kauno panemunių atskeidė ir itin profesionaliai įrodė labai dėmesingas visoms teorijoms prof.E.Jovaiša, patyrė būtent pabaltijis. Gotų, getų atsigręžimas į šiaurės turtus paskui Baltijos salos aisčius nustumtus į Estiją su Pruteniu ir Videvučiu, apnaikina ir Sembos – Samlando galybę, iš kurios Žemaitijos-Kuršo teritorijoje randasi nuo VIIIa. žemėlapių Samogetia, atspindėta gausybe gudiškos šaknies vietovardžių. Elbės aplinkoje germanai naikina ir Venedų vardą. Pasitraukusi iš baltiško pajūrio dalis sembų diduomenės paskui ankstesnę Fenų genties vadovybę galimai lygiagrečiai finų valstybei įkuria ir suomių, o vendų – šiauresnių ruskų - boruskų didikai atplaukę į kairiakrantę Narvą išsilaipina ir suburia vietinę finougrų gentį, kurioje išlikęs vendų vardas Vodj pavidale bei pradeda slavų kovas dėl ankstesnės prekybos kelių krypties į pietus iš šiaurės kolonijos-prieglobsčio nuo germanų ekspansijos, kuri aisčių žemes pasiekia jau turint prūsų žemių vardą vėlesniais, neblogai dokumentuotais istorinių laikų kryžiaus žygiais.

Iš visų šių tyrimų paleoistoriniais geografiniais, lingvistiniais ir kitokiais metodais kyla ir darbinė hipotezė mūsų Europos istorijos antiizoliacionistinei rekonstrukcijai, tačiau ją būtiną toliau grįsti kuo gausesniais daiktiniais įrodymais – archeologiniais radiniais ir kultūrų kilčių bei slinkčių identifikavimu.

Atitirpus ledynams apie 10 tūkst.m.pr.Kr. nuo Karpatų ir pabaltiju ėję bei atėję dvejų skirtingokų kultūrų žmonės sudaro pirmąją Baltijos jūros, Oderio – Okos pakraščių ribomis nusakomą baltiška dabar archeologų taip vadinamą Nemuno-Kundos kultūrą. Jie alkuose medžioklei, žvejybai bei rinkimui garbina Kernių, Bangpūtį, Medeinę ir teisėją Perkūną su Pykuoliu. Labiau atšilus klimatui baltų, germanų apsistojusių prie Reino ir padunojėje užsilikusių slavų paribyje pirmieji dveji sužino ąžuolų sodinimo paslaptį – iš gilių. Vilką šių trijų etnosų užuomazga tebevadina panašiai, o unikalus vardu Lokio kultas išsaugomas latvių Lačplėsio epe bei Žemaičių herbe. Stiprus oro atšąlimas prie Uralo apie 4-3 tūkst.m.pr.Kr. į dabartinės Estijos teritoriją atveja neturinčius europinio žymens – M173 mutacijos jų DNR fino-ugriškai kalbančius žmones. Jie gintarą vadina helmes – sužinoję iš vietinių, kad tai gelmis. Iš Artimųjų rytų galinga žemdirbystės ir gyvulininkystės slinktis atėjusi paskui įspaudinę keramiką – puodų gamybą apie 3 tūkst.m. pr.Kr.stipriau keičia pajūrio, vakarų baltų, kurie gintarą vadina nuo senovės – glesis nuo gilusis, būtį, bet ne rytų, kur miškuose ir pelkynuose tebėra itin svarbi medžioklė ir žvejyba bei rinkimas su medaus ėmimu. Slavai sužino iš pietesnių kaimynų duonos gamybos paslaptį – reikia javus–žito (iš get-) kulti (kol-) o po to iš tešlos lipdyti (lep-) ir įsiveda savo kepalų – „chleb“ (kolep) kepimą. Germanai perima iš pietesnių slavų, kad duona auginama jų paupių purve, sniego tirpsme – brude, būtent iš kur vestinas jų duona brot (braude), bet ne iš brogos kaip siūloma kalbininkų. Kildinant visą terminiją vien kalbos viduje, tektų izoliuoti visus technologinius atradimus, kurie tada būtų ne perimti, o išrasti kiekvieno etnoso savarankiškai. Žemdirbystės plitimas paupiais, beje, yra būdingas virvelinei kultūrai. Rytų baltai – latai duonos pavadinimą perima iš iranėniškos tochariškos krypties. Jiems tai - duona, o vakarų baltuose ji perimama iš slaviškos krypties ir aisčiuose žinota kaip geidžiama geits. Žemdirbystės slinktis priešinga kryptim pasiekusi Indijos kalnų slėnius juose užkonservuoja senąją terminiją sanskrite. Baltai pradeda garbinti ir lietų derliui nešančias dievybes Lato-Lado, Lieto su Vaiva, kuri grūmoja per Perkūną bei žaibus ir rykštę žemėje nesitvarkantiems savo lanku.

Metalų paslapčių įvaldymas atneša ne tik naujus papuošalus, intensyvią prekybą šiaurės ir centrinės Europos gėrybėmis – gintaro, kailio, vaško, javų mainus į metalo žaliavą, bet ir ginklus. Tai bei konkuravimas dėl pagrindinių prekybos kelių upėmis sukelia nuožmias kovas Europoje, kurios iš esmės kyla dėl keltų geležies rūdos, o vėliau, juos apnaikinus bei išstūmus, ir dėl Rumunijos–getų bei Bulgarijos-mezų teritorijose esančių aukso ir sidabro kalnakasybos plotų. Į juos be skitų ir helėnų pasikėsina dar ir Persijos imperija 513 m. pr.Kr. išsilaipinus armijai pietiniuose slavuose, padunojėje, iš kur yra kilę po pusantro tūkstantmečio ir Kirilas bei Metodijus. Persai palaipsniui įtvirtina ir dalį iranėnų kulto terminijos pietų slavų teritorijose, sietinose su getais ir jų valdovu Gudyla. Šie pasiskundžia dar ir įpykusiems dėl prekybos sutrikdymo baltams bei Dakams su vilko herbu garbinusiems Zalmoksį ir Gebeleizę – Gabijos, Hebos giminaitę. Tuo metu, V.a pr.Kr. Herodotas parodęs išskirtinį dėmesį ir helėnų reikalams tolimesnėje padneprėje pamini ir Leto-Lato kulto hiperborėjus bei prielačius paralatus bei jų kulto centrą - „mokyklą“ skolotus, kurio vardas yra išlikęs ir Haliče, ir goliadj, ir latgaliuose su lietuvių – rytų baltų žemėse. Helėnų sakmės augant jų geografiniams atradimams Nemunui suteikia mitologinį Chrono, o jo intakui - Minijos vardus, kaip ir pažodžiui graikiškam pagimdytam jūros gintarui. Kuršiai prie Rubono Ptolemėjaus pažymimi ir Karbonų vardu. Epas apie argonautų žygį aukso vilnos išsaugo legendinio kalvio Hefaisto sūnaus – Palaimonijo vardą bei padovanoja mums vėliau romanizuotą pažodžiui graikiškai – medžiotojo, jūreivio ir žemdirbio: Kuno, Barko, Spero bei Devoltuvos – Deivės Leto, kaip ir Nalšios – vandenų muitų palikimus bei Pritanijų tvarką nuo padneprių sklidusią link Baltijos su Chrono ir Rėjos dukros Hestijos-Gastijos-Austėjos-Aistės vardais, kur svečiavosi ir slavai.

Patyrę žiaurias Romos invazijas barbarais pavadintos germanų, slavų, ilyrų, o ir baltų pakraščių gentys apsivienija po gotų-gudų vardu, nukariauja Romą, įsigali Ispanijoje, tačiau patiria naujus antplūdžius iš Azijos – hunus bei avarus, kuriuos atmušus atsisuka į tebeturtingą gintaru kailiais, javais baltų šiaurę. Stumti dakai, burtai, britanėjai nuo Pruto parneša dzūkų (žr. antis-untis kaitą), gal ir bartų, Prutenio vardus bei Jotvos-getų painiavą. Gotų-gudų, germanų išstumta aisčių, fenų, sembų aristokratija, bei pabaltijo slavai vendai įkuria atitinkamai Estiją, Suomiją, Vodų žemes. Estų-suomių epe Kalevaloje sembų vardas įtvirtinamas Sampo – sidabro malūno vardu.

Taigi, mums svarbiausia išvada būtų tokia: vakarų baltų gentys garbinę Austėją buvo apsijungę aisčių, neabejotinai nusėdusių ir Estijoje, vardu, o rytų baltų gentys nuo padneprių būręsi Lato, Leto, Lado kulte su helėnų, iranėnų istorinėmis įtakomis – buvę latai, letai, o išlikę kaip latviai ir lietuviai, su mitologiniais centrais Romuvoje, Rikojotuose, Kernavėje, kur garbinę ir šerną-kernių, bei sėlių žemėse. Jie, po drachmų laikmečio šimtais naudoję ir denarus bei sestercijas – įkapėse randamas antikos monetas, labai anksti dvejų baltų valstybių sąjungoje šimtmečiais sudarė iki Romos imperijos žlugimo 476 m. jos ekonominę-karinę-kultūrinę Aisčių-lietuvių su latviais valdžioje atsvarą, o kai reikdavo ir Liticiani pulkais greta alanų žūtbūtiniame mūšyje prieš Atilos hunus 451 m. ir jos atsparą, šiaurinį analogą“ – išdėstė matematikas Kęstutis K.Urba. Kaip sakoma, šiose įdomybėse dar daug pridėsi, bet neatimsi, todėl lauksime ir plačios studijos bei mokslinės disputo plėtros – pirštinė juk mesta.

Zigmas ZINKEVIČIUS. Apie Kęstučio K. Urbos straipsnį „Lietuvos aide“

http://www.voruta.lt/apie-kestucio-k-ur ... uvos-aide/

Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Voruta
2013-10-11, 10:45

Mano knygos „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“ prezentacijos Lietuvos mokslų akademijos mažojoje salėje (įvyko 2013 m. spalio 3 d.) proga Kęstutis K. Urba (nepainioti su filologu Kęstučiu Urba) įteikė man savo straipsnio „Aisčių ir lietuvių keliais“, paskelbto „Lietuvos aide“ š. m. rugsėjo 21 d. ir pasirašyto slapyvardžiu Vaidotas Bartkus, atspaudą su pageidavimu, kad viešai įvertinčiau to straipsnio teiginius.

Pasižadėjau tai padaryti ir savo pažadą vykdau. Tam reikalui nutariau panaudoti „Vorutą“, nes šio nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio skaitytojai ne kartą yra kreipęsi į mane straipsnyje aptariamais klausimais. Taigi patenkinsiu ir jų smalsumą.

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į straipsnio autoriaus nemokslišką žodžių kilmės aiškinimą (jų etimologizavimą). Kaip ir reikėjo tikėtis iš lingvistikos nestudijavusio asmens, etimologizuojama ne panaudojant kalbos mokslo metodologiją, bet žiūrima vien žodžių skambėjimo panašumo.

Antai lietuvių dausas straipsnio autorius sieja su graikų dasos „miškas“, upės Venta pavadinimą – su lotynų ventum „vėjas“, etruskų vardą – su slavų ruskij ir pan. Dėl to jis istorijos šaltinių Halibo vietovę tapatina su finų genties lybiai vardu, Ulmiganiją – su latvišku Estijos pavadinimu Igaunija ir pan. Videvučio vardas tapatinamas su Vytautu. Slavų genties vendai pavadinimas siejamas su finų vodų (vadžių?) gentimi ir t. t.

Žinoma, remiantis tokiomis etimologijomis daroma mokslo duomenimis nepagrindžiamų išvadų, panašių į etnogenezės išvadas, esančias Česlovo Gedgaudo ir Jūratės Statkutės de Rosales veikaluose.

Straipsnio autoriui „įdomios ir vertos dėmesio“, pavyzdžiui, A. Šachmatovo mintys apie kai kurių Lietuvos vietovardžių keltiškumą, įtikinamai sukritikuotos Kazimiero Būgos ir atsižadėtos paties A. Šachmatovo.

Dėl to fantastiškais lietuvių etnogenezės spėliojimais garsėjanti J. Statkutė de Rosales straipsnyje gretinama su žymiąja mokslininke Marija Gimbutiene (!), kurių iš tikrųjų net palyginti neįmanoma. Arba vėl. Nevykusiai stengiamasi remtis žymiojo paleobalkanų kalbų tyrėjo bulgaro Ivano Duridanovo baltų ir slavų ryšių tematikos veikalais, nesuvokiant I. Duridanovo teiginių esmės.

Jau vien tai, kas pasakyta, rodo, kad tirti lietuvių etnogenezės problemas remiantis kalbiniais duomenimis gali ir nekalbininkai, bet tik tuo atveju, jeigu jie yra studijavę kalbotyrą ir pajėgia tuos duomenis analizuoti kalbos mokslo metodais. Kito kelio nėra. Vien patenkama į neišvengiamus paklydimus.

Voruta. – 2013, spal. 26, nr. 22 (786), p. 6.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai kalbotyros temomis ir jų kritika

Parašytas: 17 Lap 2013 18:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Aisčių ir lietuvių bei piktų keliais

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... tu-keliais

Vaidotas Bartkus
2013-10-29

Paslaptinga, nežinomos kilmės piktų gentis turėjo galimybę būti Europos žemėlapyje vietoj dabartinės Škotijos, tačiau taip neįvyko dėl normanų įsiveržimo ir karų su škotais, nutrynusių piktus iš istorijos dar IX-Xa. Mokslininkai Mailsas Dilonas ir Nora Čedvik teigia, kad piktų pasižymėjusių originaliu, estetiškai tobulu menišku stiliumi, atsiradimo ir kalbos paslaptys lig šiol yra neatskleistos, nors jie romėnų tekstuose pasirodė pakankami vėlai – nuo III-IV amžių sandūros, iš 297 m. Eumenijaus panegirikos.

Prof.E.Jovaišos rekonstruota didžioji aisčių plėtra ištyrus jų kultūros sklidimą rodančius daiktinius įrodymus konstatuota laikotarpyje tarp 10- mūsų eros metų. Ši plėtra aiškiai rodo aisčių valdžios išplitimą iki Dauguvos šiaurėje, Nemuno maždaug ties Kaunu rytuose, Vyslos vidurupio pietuose ir už dešiniakrantės Vyslos vakaruose link Oderio žiočių. Ankstesniame rašinyje buvo pateikti argumentai aisčių įsigalėjimui netgi Estijoje juos iš Gotlando stumtelėjus gotams, o dabar galime klausti savęs, ar aisčių plėtroje vakarų kryptimi buvo apsiribota dabartine Pomeranija? Jei Latvijos ir Lietuvos vardo susiformavimui lemiamos reikšmės bus turėjusi bendraeuropinė derlingumo dievybė Lato-Leto, o šį bendrumą pabrėžia ir pačių latvių naudojamas vardas leiši priskiriamas, būtent, ir latgaliams, tai gal piktų pavadinimą būtų galima kildinti nuo aisčių požemio dievybės Pykulo? Taip svarsčiau skaitinėdamas lenkų istoriko Ježi Stželčiko knygelę apie išnykusias Europos tautas. Ačiū Vyt.Derkšniui, kad žinojo ką reikia išversti. Šiame veikale aptikus, kad VIII a. anglosaksų istorikas Beda Garbingasis nušviečia piktus kaip atsikėlėlius Okeanu iš Skitijos paprastais laiveliais ir gyvenusius greta senųjų vietinės kilmės žmonių, už juos vėlesnių keltų bei atsikėlėlių piktų epochoje anglų, saksų ir jutų, ir pavardintas jų kalbos mįsles, ne juokais susidomėjęs kibau į senuosius raštus ir užsienio mokslininkų tyrinėjimus. Prieš tai pasvarsčiau, kiek K.Būgos Pykulas sietas su pekla galėjo traukti smalsuolius mūsų pabaltijo gyventojus, panašiai kaip mitų helėnus, norėjusius sutikti ir atgal susigrąžinti mirusiuosius iš Hado, tapatinto su šiauriniu Okeanu, nors tai galėjo būti ir priverstinė pabaltijiečių migracija ieškant ramesnių, tolesnių nuo kovų ar palankesnio klimato žemių. Juolab paslaptingoji antikos autorių minėta tolimos šiaurės sala Tulli labai jau atitinka prūsų kalbos žemės pavadinimą - tuli, o Škotijos šiaurėje esančio Šetlando salyno pavadinimai Balta, Bigga, Linda, Oksna, Vaila primena baltų hidronimiją, kurios naudai ir Albion – baltosios žemės lotyniškas senasis Britanijos pavadinimas, nors kalbininkai pavadinimus panašius į Balta yra linkę germanizuoti ir sieti su diržu..

Nagrinėjant Brutenio (Prutenio) legendą šį vardą teko sieti su helėnų Hestijos šventovėmis, valdžios įstaigomis ir prieglaudomis – prytanėjais, tačiau trūkstamą aiškinimo grandį, žinojus buvus graikų kolonistų ir už Gibraltaro, pavyko aptikti tik dabar. Graikų jūreivis pitėjas (Pytheas) dar 300 m. pr.Kr. nurodė šiaurėje Okeane esančias Pretanikai Nesai – Pretanikų salas, o iš šio vardo patys škotai išveda Britanijos vardo kilmę, nors tyrėjas Kennethas Jacksonas ją grindžia tik piktų genties Pritani vardu, tačiau neaiškina iš kur gi jis. Iki kur ir kiek prytanėjų tinklas ir Hestijos kultas buvo išplitęs Dnepro-Dauguvos, Nemuno, Vyslos vandens keliais Aleksandro Makedoniečio užkariavimų laikais, mokslo klausimas tebėra atviras, tačiau iš stiprios S.Karaliūno argumentacijos jo dvitomyje, skirtame seniesiems genčių vardams seka, kad narsusis graikų jūrininkas bus sukaupęs žinių ir apie mūsų Pabaltijį – Metnonidą ar panemunių Metnonemoną. Pastebėkime, kad M.Vasmerio nurodyta slaviško prieglaudos – priton pavadinimo kiltis yra pakankamai netvirta ir gali būti tapatinta su helėnų klestėjimo ir plėtros laikotarpio įtakomis, o tai irgi netiesiogiai rodytų helėnų kultūros galimas įtakas mūsų protėviams.

Žymi tyrinėtoja Londono akademinė mokslininkė istorikė Katherina Forsyth 1997 m. išleidusi knygą „Piktlando kalba“, kurios spausdinimas pakartotas Utrechte 2010 m., kadangi kaip ji pati juokauja, viskas apie piktus yra skubiai išperkama, kaip ir juvelyrika, mezginiai ar nauji marškinėliai jų stiliumi, pateikė savo tyrimo išvadas prieš piktų – neindoeuropiečių teoriją. Pasak jos, rimtai tetyrinėtos buvo dvi piktų kalbos kilmės teorijos – tai galų-bretonų, t.y. keltų kalba arba tai senosios Europos reliktas suvokiamas kaip preindoeuropiečių kalba. Jos hipotezių ir tyrinėjimų bei nuomonių apžvalga ir argumentacija yra gan įtikinanti, tačiau, sakyčiau, irgi negali duoti galutinio atsakymo, kas gi buvo tie piktai ir iš kur jie, vien dėl Pitėjaus liudijimo neaptarimo. Ši istorikė kelia piktų upės Devana keltiškumo hipotezę, tačiau jai nežinoma, kad tai gal ir dyvinos deivės, tvano, Tvankstės, pagaliau ir Dvinos atitikmuo Uepoegus kontekste. Ne be pagrindo bandytas įrodinėti šešeto neaiškių etnonimų - kreonai, kaerenai, kaledonai vacomagi, venicones, taezali (taexali) priklausomumas keltams reikalautų žvelgiant plačiau pirmiausiai pamatyti bei pasvarstyti ir galimas vakarų baltų laivų – kuršių kurėnų įvardinimo įtakas. Pats kaledonų vardas, laikant dėmenį Gal- anksčiau aptarinėtu vardo suteikimo pabrėžimu, leistų juos interpretuoti kaip Lado, Lato, Latonės (Ledonės?) garbintojus, juolab pats keltų valstybės Galatai pavadinimo skaidymas aiškiai tai patvirtintų, nors vien kalbiniu, o ne istoriniu geografiniu požiūriu tai tvirtumo pabrėžimo atitikmuo. Gal prie tokio aiškinimo tiktų ir vietovės Lietren pavadinimas. Venicones, vėlgi primena aisčių kaimynų – vendų (venetų) vardą, panašiai kaip plaukioję pro žalius salynus (zali?) ir kėlę siaubą danams kuršiai. Ne mažiau mįslingi ir pietesni upių vardai – Alauna, Itauna. Pirmasis mums prisiminus Aluoną ir prūsišką alne verstų ją kildinti iš kažkurio elnio pavadinimo.

Piktų genčių pavadinimai – Bredey, Dereley vėlgi leistų tam tikras interpretacijas, tačiau mums yra svarbios tiesioginesnės aisčių protėvių piktuose bent jau užuominos. Į jas gal tiktų Uist sala ir piktų valdovas Onuist, Urguisto sūnus valdęs VIIIa. bei populiarus kitų karalių vardas užrašytas nuo 412m. - Drust arba Drest– ketvirtas, septintas, devintas, vienuoliktas ir dar ne vienas gerokai vėlesnis jų karalius iki pat 848 m. Taigi, „uist“ bus turėjęs atskirą prasmę, kuri gal sietina ir su -ust bei –est, o nebesant kitų aiškinimų, aisčių atspalvis laikytinas tikėtinu.

Aptikus vienos piktų genčių – Meatų pavadinimą ir prisiminus S.Karaliūno pateiktus įtikinančius argumentus, kad jau III a.pr.Kr žinotas helėnų Metnonidis įvardijo būtent 600 stadijų arba 1100 km pabaltijo ruožą nuo Riugeno Vokietijoje iki Suomijos, kadangi ir latvių mętuonis reiškia malūno užtvanką, tenka daryti prielaidą apie tikėtiną pabaltijiečių kelionę Europos pakrantėmis laiveliais iki Škotijos. Tik čia gal verta pridurti, kad niida lotyniškai reiškia lizdą, ir šiame aiškinime gal bus svarbu ir Metelio ežeras ir dešinys Nemuno intakas netoli Jurbarko- 101 km ilgio Mituva, beje, žinoma tankiausiu intakų tinklu visoje Lietuvoje. Galima bandyti ir kelti hipotezę, kad mętuonis sietinas su užtvankoje esančia ant veleno, girnų sukimui reikalinga mente, o tada Metnonidis įgytų irklų menčių pavadinimo prasmę.

Dabar jau galima padaryti pirmąją išvadą – šie pastebėti sutapimai, atitikimai istorinėje fabuloje gali būti ir visai ne atsitiktiniai, o tai leidžia kreiptis į mokslo įstaigas, prašant, kad jos tikrintų ir bandytų pagrįsti aistišką, lietuvišką piktų kilmės pakankamai sudėtingą, sunkią hipotezę, kadangi pačių piktų kalbos paminklų bemaž be keleto neaiškių raižinių akmenyse ir nebėra, o jie žinomi tik iš kitų atpasakojimų. Taigi, dvejų atėjūnų - keltiška prieš baltišką hidronimų bei etnonimų, kaip ir neperskaitytų įrašų ant akmenų, problema kalbininkams, materialinių kultūrų palyginimo - archeologams bei menotyrininkams, nes vien lietuviškos rozetės atitikmenys piktų mene yra akivaizdūs, o ir paleogenetikams būtų kas veikti padarius teigiamas išvadas pirmiesiems.

Su džiaugsmu aptikau, kad šiuo piktų kilmės aiškinimo takeliu pernai jau bandyta eiti istoriosofiškai mąstančio dr.Mariaus Kondroto, tik gal be reikalo jis buvo įtikėjęs vien lotyniška piktų vardo traktuote – atseit, piktai nuo lotyniško piešti. Piktų vardas mokslo nors ir visaip aiškinamas, tačiau sutarimo nebėra, o mums turint vienoje vietoje netoli Nemuno Piktupėnus su gausiais archeologiniais piktų pradžios – III a. radiniais prie Piktupės, Viliaus Pėteraičio „mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiuose“ nurodytus Piktaičius prie Šyšos upės netoli Šilutės ir Piktožius prie Klaipėdos, neužimti mokslo pozicijų šiaurinės Britanijos genčių istorijoje su visais pateiktais atitikimais, atrodo, kad būtų neleistinas dosnumas. Pilnai pritariu dar jauno, bet pasižyminčio gera intuicija M.Kundroto pastebėjimui, anksčiau mano paties išvados, kad Tacito pabrėžtas aisčių ir Britanijos kalbų panašumas ( jis aprašė 98 m. ir Romos karvedžio Julijaus Agrikolos žygius Britanijos šiaurėje atskiru traktatu ir mums svarbią ‚Germaniją“, kurioje minimi aisčiai), gali reikšti žymiai daugiau ir rodyti tiesioginius šių kraštų sąryšius.

Kada galėjo būti išplaukta ir kodėl? Nuo helėno Pitėjaus kelionės 300 m. pr.Kr. į šiaurę pro Gibraltarą iki piktų paliudijimo tiek pat nuo mūsų eros pradžios yra apie pusę tūkstantmečio. Prof.E.Jovaišos suteiktas fundamentas apie aisčių plėtrą link Oderio iki germanams priskiriamos Gustovo kultūros leidžia daryti prielaidą, kad dalis aisčių ir gal būt vendų susidūrę su germanais ne tik suko atgal, bet ir galėjo susirengti į emigraciją kitur laimės ieškoti ar net iki 98 m., kai Tacitas paskelbė savo pirmuosius veikalus.. Nedidelių laivelių flotilė nenutoldama nuo jūros kranto, išplaukusi maždaug nuo Oderio žiočių link Riugeno Danijos pakrantėmis galėjo tiesiai išplaukti į Šiaurės jūrą ir pasiekusi pakrantėmis Reino žiotis toliau plaukti link Bretabės, kur ir būvo nublokšta audrų, kaip rašė Beda Garbingasis, prie Airijos krantų. Ten jie buvo nukreipti į šiaurinę menkai apgyventą Britanijos salyno dalį. Čia gentinis karinis aisčių dalies elitas galėjo trumpam laikui įsigalėti tarp vietinių genčių, palikti savos etnonimijos – pykuoliai Piktai, hidronimijos, tačiau neišvengiamai buvo vietinių asimiliuotas, nes sumišo su keltais, kaip liudijama, imant žmonas iš Airijos. Alinantys karai su Romos imperija dėl žemių tarp senojo romėniško Agrikolos laikų įtvirtinimų bei vėlesnio garsiojo Hadriano pylimo pasibaigė imperijos išsikraustymu IV amžiuje, tačiau nuolatiniai tarpusavio karai bei su kaimynais ir naujais atsikraustėliais į salą – paskutinieji buvo normanai, baigėsi piktų galutine asimiliacija Xa.

Taigi, A.Šachmatovo ir K.Būgos disputas dėl keltų įtakų baltams gali apsisukti priešinga kryptimi ir užminti didžiulį galvosūkį bei atverti naujas praeities tyrinėjimų erdves, juolab M.Kundroto nurodytas vardas iš piktų britų pasienio - Mynyddawg, Mynydawc, Mynyddog pernelyg jau primena ir mūsų Mindaugą. O kur dar Cezario minimos keltų genties Curiosolitae praeities atskleidimas? Žinoma, kad keltai savo plėtros laikais buvo pasiekę ir pietinę Lenkiją, todėl jų dievybės Kernunos galimas įtakas Kernavei, kaip ir jų žynių druidų bei prūsų druvių, gal ir vertėtų patyrinėti giliau, nes pirma romėniško importo skaičiuojamo šimtais radimviečių Lietuvoje turėjo eiti ir graikiškas bei keltiškas. Prieš keletą dešimtmečių Jūratė Laučiūtė žurnale „Baltistica“ buvo pastebėjusi, kad baltų praeitį būtina tyrinėti žymiai platesniame visos bent jau europinės kultūros kontekste. Suprantama, kad sovietmečiu mūsų garsioji kalbotyra gindamasi ir nuo itin archajiškos mūsų, lietuvių kalbos niekinimo buvo neišvengiamai užėmusi tvirtą, netgi, šiek tiek, panbaltistinę poziciją, o toks kad ir kietas, tačiau siaurokas požiūris gali turėti savų apraiškų ir dabar kaip metodologinės tradicijos tęsėjas, tačiau dėl to mes galime ir toliau ilgam neatversti įdomiųjų gilios baltų praeities puslapių. Kita vertus, negalima norėti iš mokslinės kalbotyros tokiuose tyrimuose pernelyg daug, nes ji tegali bandyti rekonstruoti tiriamo vardo teorinę prokalbinę, bandyti gan reguliaria garsų kaita grindžiamą formą ir ją lyginti su gretimomis kalbomis, tačiau istoriniuose ne prokalbiniuose virsmuose situacija tampa žymiai sudėtingesne bei komplikuotesne. Įsivaizduokime mokslinį tyrimą – „Škotų ir Nortumbrijos įtakos piktų kalbėsenai“ ir pamatysime kiek nedaug tegalime pasakyti bei koki tai sudėtinga problematika.

Mūsų archeologijoje tik ką atsirado jau aptartas naujas požiūris į senuosius poledyninius pabaltijo gyventojus kaip baltų kultūros ištakų kūrėjus, nelaukiant gerokai tūkstantmečiais vėlesnių rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūrų nešėjų, atėjūnų, tačiau mūsų kalbotyra, suprantama, tebesivadovauja senuoju protėvynės ir prokalbės išskilimo į medį modeliu, kuris tebetarpsta, nes taip pasakė Julius Klaproth 1823m. - indogermanų teorijos kūrėjas. Ir archeologija, o dabar jau ir paleogenetika ištyrusi senuosius žynių kapus Duonkalnyje bei prie Spigino ir Kretuono ežerų aiškiai įrodė ir mūsų genetinio fondo archajiškumą, ryškesnį nei kitose tautose.

Aisčių ir lietuvių bei piktų keliais (Pabaiga)

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... is-pabaiga

Vaidotas Bartkus
2013-11-04

Mokslui bei kalbotyrai aiškinantis tautos kilmę būtinas ir visai kitoks kur kas realistiškesnis ir sudėtingesnis baltų kultūros bei jų kalbų susidarymo modelis su abejų pirmojo poledyninio migravimo krypčių protėvynėmis iš Madleno bei Svidrų kultūrų – atitinkamai nuo Oderio pabaltijo bei priekarpačių regionų bei vėlesnėmis stipriomis keramikos, žemdirbystės ir gyvulininkystės bei metalų įvaldymo technologijų kaip ir kitų kultūrinių slinkčių – pvz., prieuralės „kurganų“ įtakomis. Tada ir teoriškai rekonstruota indoeuropiečių prokalbė telieka skirtingų kalbėsenų samplaika, kurioje gal ryškesnė žemdirbių įtaka. Laikantis senojo modelio jis padeda toliau tarpti ir baltų atėjūnų - arijų teorijos, nesusimąstant, kad dėlto iš savo praeities kultūros išbraukiame penketą-šešetą tūkstantmečių iš turtingiausio pabaltijo mezolito – medžiotojų, žvejų, gamtos gėrybių rinkėjų Didžiojo Lokio, išsaugoto žemaičių herbe Telšiuose, epochos, o tuo pačiu kertame bei menkiname ir savas šaknis. Dėl arijų vardo kilmės mokslas tebediskutuoja. Gal šis persų genties vardas susijęs su skitų kilties mitu ir tereiškia paprastą artoją (- latv.arijs), tačiau bet kuriuo atveju nebeaišku, kodėl mes turėdami poledyninę istoriją ir itin archajišką genetinį fondą turime bandyti save itin susieti su vėlesniais klajojusiais iranėnais – persais ir skitais.

Žinoma, dvejų kalbėsenų – medžioklių bei žemdirbystės susidūrimas, jo ypatumų atskleidimas yra viena aktualiausių ir sunkiausių kalbotyros problemų, tačiau ir čia mūsų darbščiųjų kalbininkų jau yra pramintų takelių. Vien pastebėjimas, kad lietuvių veiksmažodžio kaitymo sistema yra unikali, vietinė, išskyrus bendraindoeuropiniu vadinamą būsimąjį laiką, leidžia pastarąjį gretinti su laukimo, taigi derliaus laukuose svarba ir atitinkamu žemdirbystės atkeliavimo į pabaltijį laikmečiu, o likęs veiksmažodžio kaitymo unikalumas priskirtinas būtent ankstesniam, bet ne kažkodėl priimtam vėlesniam laikotarpiui - „po atėjimo“, kurio būta gi tūkstantmečiais anksčiau. Veiksmas yra bene svarbiausioji žmogiškos būties dalis, todėl jo svarba kalbos susiformavimui yra neginčytina, o iš čia gauname ir naują kalbotyros – leksikos bei istorinės gramatikos uždavinį: jos reiškinių chronologizavimą. Kalbininkų atlikti lyginamieji darbai yra milžiniškas mūsų praeities lobynas greta turtingos tautosakos, tačiau nereikia užmiršti, kad kalbinių faktų istorines interpretacijas jie konstravo pagal savo laikmečio kilties (etnogenezės) tyrimams svarbių kitų mokslų duomenis. Praėjusio šimtmečio antroje pusėje plušusių mokslavyrių neabejotinas nuopelnas buvo tai, kad jei sugebėjo paneigti nuo J.Dlugošo plitusias ir kiyų lenkų propaguotas teorijas, jog baltai bei lietuviai susiformavo itin vėlai. ir pastūmėjo šią datą dviem trimis tūkstantmečiais anksčiau. Dabar turime gerą galimybę sukurti ir baltų – vietinės kilmės, t.y. autochtonų kalbinę teoriją, tačiau tam reikia žymiai atsargiau žvelgti į labiausiai išsiplėtojusias indogermanų kilties teorijas ir įsiklausyti, pavyzdžiui, į Bolonijos universiteto paleolitinės indoeuropietiškų bendrybių susiformavimo mokyklos teiginius ir atradimus, nekalbant apie novatoriškus amerikiečių tyrinėjimus. Atsiliekame ir nostratinių – sąryšių tarp atskirų kalbinių grupių tyrimuose, nors, pavyzdžiui, baltų ir finougrų kalbinių bendrybių laukas mūsuose visai neprastai panagrinėtas.

Vienok, Lietuvos visuomenė nėra patenkinta savos istorijos mokslo, jos populiarinimo būsena, o kalbininkams reiškiami priekaištai už jų tautos ir kaimynų kilties tyrimus retsykiais išnyra internete ir absurdiškiausias pavidalais. Kalbos ir istorijos korifėjais, tikraisiais žinovais paskelbiami savamoksliai neprofesionalai - tokios asmenybės “kaip Č. Gedgaudas, V. Rimša, R. Matulis, G. Valiukevičius, J. Jokubauskas”, o žymiai korektiškesni ir nuosaikesni savo išvadose mokslininkai apkaltinami net dogmatizmu. Patarimas yra vienintelis – pabandykite su ne vieną pūdą sūraus darbo druskos ragavusią profesūra padiskutuoti jų pačių mokslo terminija ir kategorijomis. Tada pamatysite, kad škotai, tai anaiptol ne šakočiai, o keltai, anaiptol, ne nuo kėlimosi keltais. Žinoma, ir išvardintų savamokslių pastangose ir įžvalgose neabejotinai yra racionalių, naudingų tyrinėjimų procesui, kuris su internetu tampa vis labiau bendruomenišku, minčių, tačiau neužmirškime, kad ir istorijos ir kalbos mokslas tegali konstatuoti vienos ar kitos teorijos metodų moksliškumo laipsnį bei išvadų pagrįstumą: labai ar menkai tikėtinos. Visuomenės ir mokslo dialoge yra labai gražus sektinas dr.Tomo Baranausko sukurto ir jo prižiūrimo istorijos svetainės ir forumo http://www.istorija.net pavyzdys, kur neprofesionali įžvalga dažniausiai atsimuša į kietą mokslo kertę, tačiau taip ir pasisemiama reikiamų žinių ar jomis pasidalinama. Galbūt toks bendravimo su visuomene būdas taptų priimtinu ir kalbotyros dirvose, nes minimame forume itin dažnai neišvengiamai nuklystama būtent į kalbotyros klodus? Man kelia nuostabą, kad pavyzdžiui lig šiol istorikų bei kalbininkų minimi kimbrų, kimrų, kimerų vardai nėra bandomi interpretuoti graikiškai nuo bangą reiškiančio žodžio. Tada prisiminus, kad “bor” helėnams reiškia ne slavų pušyną, o šiaurę, kad hiperborėjai – tolimieji šiauriečiai, nesuprantamas Brutenio legendos kimbrų pavadinimas įgyja prasminį helėnišką atspalvį - bangų šiauriečiai arba šiauriniai bangiečiai. Kiek šį kimbrų pavadinimą tada galima bandyti sieti su gerai žinomos žuvies - skumbrės vardo kiltimi yra atskiras etimologijos mokslo klausimas. Šaknis ‚kim‘ laikoma nostratine ir turi net smėlio bei rūko prasmes.

Prieš dešimtmetį nustatyta, kad keltų ir baltų bendrybės apima net apie 46 proc. žodyno, o keltų ir germanų bei lotynų, suprantama, dar daugiau. Patyrinėjus 150 K.Būgos nagrinėtų keltų žodžių ir jų šaknų sąsajų su baltų kalbomis, bet atsisakius tradicinio vieningos indoeuropiečių protėvynės ir prokalbės modelio pavyko padaryti keletą svarbių prielaidų. Itin svarus K.Būgos konstatuotas aisčių-prūsų dumpbio –žievės, mūsų ąžuolo ir keltų dumblo, į kurį sodintos gilės, nesušąlančios mūsuose, jei 10-12 cm gylyje, taigi dumble arba dumpbio medžiui baloje atitikimas datuojant jį poledynmečiu leido bent jau hipotetiškai lokalizuoti regioninį slavų ir prūsų žemių centrinės Europos poledynmečio ąžuolynų plitusių atšilimo laikotarpyje mokslo vadinamu borealiu apie 7000 m.pr.Kr artumą bei juos iš įvairių pusių supusių lietuvių, germanų ir keltų protėvių didesnį atokumą vėsesniuose kraštuose šiaurės ir vakarų kryptimis plačiame žemyne. Tas jų artumas, matyt, buvo išlikęs ir mokantis auginti jau aptartą duoną, tačiau Lugijų genties aukštesniame pavyslyje vardas užmena dar vieną slėpinį. Sovietmečiu daugelio buvo laikytasi, kaip ir M.Gimbutienės, kad tai slavai, o dabartiniais laikais, lyg mostelėjus lazdele jie virto germanais. Archeologų įrodyta, kad keltai buvo pasiekę pietinę Lenkiją, todėl pavyslio Lugijai, pastebėjus keltų dievybių tarpe ir kūrybą bei mokymąsi globojusį Lugus verta mąstyti ir apie galimą keltišką įtaką, juolab manęs niekas neįtikins, kad Herodoto minima Aistulė yra kilusi nuo slavų irklo pavadinimo, mat tulii keltiškai yra srovė arba kitaip tariant, tai Aistupė. Istorija kartojosi daug kur panašiai, ne tik pas mus Šalčininkai grubiai verčiami „solečnykais“. Taip buvę ir su Juodosios jūros pavadinimu, graikams prisitaikius nesvetingą reiškiantį panašų žodį į iranėnų (– lot.Euxinus), nuo kurio ir nuo skitų juvelyrikos darbų bus kilęs ir mūsų tauriojo metalo pavadinimas – auksas.

Vilnos keltiškas atitikimas „olan“ bus susidaręs plintant gyvulininkystei bent 2-3 tūkstantmečiais vėliau – apie 4-3 tūkstantmetį per.Kr. O štai baltų ir keltų kaimynų piktų tiesioginiai kontaktai pirmuose mūsų eros metuose tebelieka didžiule mįsle. Gal jų liudininkas yra žemaičių „enkiuoti“ – mirtinai kankinti bendrumas su keltais bus ir jų pradinės balsės atitinkamo žodžio išsaugojimas skirtingai nuo germanų. Apmąstymams argumentuojant kaledonų vardo mitologizavimą derlingumo deivės Lato kulte vertas ir lad –reiškiantis skystas, taigi ir iš lietaus. Yra airių mitologijoje ir Eladha kovojęs drauge su tautos dievybe Tuatha, Anglijos rytuose sukilusi prieš Romą 60 metais karalienė Boudikė su mitine Ancaste bei Andraste, o galų, bretonų mitologijoje net Litavijus bei Nerius, tačiau negalima daryti skubių išvadų apie lietuvių ir aisčių tiesiogines įtakas, nes tai tik nedidelė dalis vardinių panašybių greta daugybės kitų skirtybių. Visų pirma, kadangi įrašas ant akmens pietų Prancūzijos pakrantėje “MARTI CICOLLUI ET LITAVI” gali reikšti ir mūsų protėvių karinius žygius gotų, įsitvirtinusių dabartinėje Prancūzijoje iki maždaug 480m., sudėtyje, kaip ir kiti du įrašai su Litavi centrinėje Prancūzijoje, visai netoli garsiojo mūšio su Atilos hunų pulkais, prieš kuriuos kovojo ir Jordano minimi Liticiani. Dėl šių dalykų ir Lietuvos kildinimą iš Bretanės pakrantės - lithus verta apgręžti priešinga kryptimi, nes galėjo būti nunešiniu gotiškais laikais. Taigi ir baltų lietų po sausros atnešanti dievybė Litowanis nelaikytina tokia jau abejotina, kaip teigiama lingvistikos knygose. Vienok, yra pagrindo teigti, kad ir Lietuvos ir keltų bendrybės ženklas „lt“ bus kilęs iš bendraeuropinės dar ir palestiniečių bei Egipto garbintos derlingumo deivės vardo Lato dėl šių priežasčių. Kalbininkų įsikibta ir Alg.Patacko neperspektyvia išvadinta hidroniminė Lietuvos vardo kilmės prielaida – „iš Lietavos, Lietaukos upelės“ neprieštarauja Lato, Litowanio – lietaus nešėjo garbinimui prie vandens ir pačiame dabartinės Lietuvos viduryje, kaip ir gal Kulautuvoje prie Nemuno, Kalotėje bei Deltuvoje, kaip aiškina matematikas Kęstutis K.Urba, pateikęs duomenų Lietuvos vardo mitologinei kilmei nuo Herodoto laikų. Gi garbaus signataro straipsnyje pateikta A.Dubonio - S.Karaliūno lietuvių – karių „leičių“ išvedžiojimų prielaida yra pernelyg silpna, nes nėra tokio žodžio - leitis, reiškiantis karį, tačiau pastebėkime, kad Alg.Patacko argumentas - „Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“ („Auszra“, 1884, p. 81), kaip ir Lietos medis (Mitt., DLKŽ) neabejotinai duoda argumentą ne militarinei, o žemdirbiškai krivių išsaugotai Lietuvos vardo nuo derlingumo deivės kulto teorijai, kuri dabar jau laikytina pačia įtikinamiausia. Natūralu, teigti, kad vėliau, vietoj arklo imant į rankas kardą buvo prašoma ir deivės išsaugoti gyvybes naujo derliaus nuėmimui, taigi ir karinis aiškinimas laikytinas neprieštaraujančiu bei išvestiniu iš mitologinio ir antriniu kaip ir hidroniminis. Dar vienas argumentas Lietuvos vardo radimuisi nuo Lato ir Leto būtų, jei Pitėjaus vardą mūsų pabaltjui - Metnonidis, Metnonomos bandytume helėnizuoti pagal greta jų gyvenančių svetimtaučių, netgi vergų panašų antikinės Graikijos pavadinimą. Apjungę duomenis iš Herodoto istorijos apie paralatus bei skolotus kalbėjusius visai ne skitiškai su šiuo aiškinimu mes Lietuvos istorijai atkovojame ne vien vardo tūkstantmetį bet visus du su puse tūkstančio metų nuo pirmos žinomos pasaulyje istorijos knygos.

Galime konstatuoti, kad vakarų baltų istorija ir proistorė su E.Jovaišos fundamentalia studija - netrukus pasirodysiančiu visu tritomiu skirtu aisčiams iš esmės tenkins visuomenės poreikį savo protėvių pabaltijyje pažinimui skirtingai nuo rytinių baltų praeities, kadangi didžiuliai žalvario amžiaus baltiški plotai kaip ir jų Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealas yra už Lietuvos ribų bei tebelieka menkai ištirtas. Baltų žalvario amžius tebėra pakankamai miglotu visoje baltiškų hidronimų teritorijoje, o jų praeitis ir kilmė, moksliškai vadinama etnogeneze reikalauja ne pavienių siauros specializacijos archeologų ar kalbotyrininkų pastangų, o, visų pirma, profesionalių plačios kvalifikacijos mokslininkų etnologų universitetinio ruošimo ir lietuviškos jų mokyklos reikalingos valstybei ir tautai sukūrimo, nes etnologijos argumentacijos apima ne tik archeologiją bei kalbotyrą, bet ir antropologiją, paleogenetiką, mitologiją ir netgi, muzikologiją. Beje, dabartiniai etnologai istorijos institute užsiima vien dabarties procesų analize. Tarp jų, beje, ir nauja baltų migracija į britų salas.

Piktų vietovardžiuose baltiškai teorijai – salos pavadinime Linda tektų konkuruoti, ne tik su keltų, bet ir su vėlyvų normanų Britanijoje įtakomis, bet kad yra aistiškas upėvardis Lindan. Vacomagi gentį galima bandyti sieti ir su vaix – prūs. karys. Tačiau bene svariausias tiesioginis paliudijimas apie aisčius keltuose lig šiol buvęs užslėptas Pomponijaus Melos ir Plinijaus, šiek tiek skirtingai citavusių Kornelijų Nepotį, raštuose. Jie minėjo du indus pirklius dovanotus konsului Galijoje, kuriuos baisi audra atbloškė nuo Indijos vandenų iki Germanijos krantų. Minimoje J.Stželčiko knygoje tai arba geografinis absurdas arba užuomina į vendus, atseit vindų vardu. Suvokus, kad dėmuo gal- reiškė įvardijimo veiksmo pabrėžimą plačioje Europoje, istoriją su pirkliais reikia laikyti, visgi, neabejotinu galindų, garsėjusių ir keramika bei urnomis - indais, tiesioginiu paliudijimu, apie 60 m. per.Kr., beje gerokai ankstesniu nei Ptolemėjaus. Laikas naujai peržiūrėti visus antikos tekstus tebesaugančius mūsų ainių praeitį.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 17 Lap 2013 18:44

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Tautos išlikimo tragedija (I dalis)

http://www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/a ... ja-i-dalis

Vaidotas Bartkus
2013-09-06

„Lietuvių tautos išlikimo dramą“ į daugiau nei ketvertą šimtų puslapių surašęs ir ne be Dano Kaukėno ir Petro Jonušo rankų pridėjimo dailiai išleidęs Mokslų Akademijos narys emeritas prof. Romualdas Grigas dar prieš dešimtmetį pagerbtas Lietuvos Mokslo premija intelektualiajam Lietuvos skaitytojui pateikė neeilinę dovaną, kaip ir užduotį, sąlygotą tiek paties mokslininko erudicijos, įžvalgumo ir originalumo galių, tiek ir jo betarpiškos įvairių mokslų žinovų ir autoritetų aplinkos bei jų veikalų. Profesoriai A.Tyla ir E.Jovaiša, istorikas E.Meilus, pernelyg anksti, kaip ir kalbininkas J.Kazlauskas, mus palikęs religijotyrininkas G.Beresnevičius, fundamentalusis V.Kavolis, kurio netektis pasak užsieninės pažinties, taip pat, yra miglota, kitas mūsų praeities žvalgytojas, išniręs lyg kometa trejetu knygų minties galiūnas A.Bučys, dvarų teisės studija šįkart mus nudžiuginęs prof. A.Vaišvila, prof. A.Jokubaitis, dr. M.Kundrotas, dr. T.Baranauskas – tai tik keletas akademiko betarpiškų pašnekovų ar pakeleivių, o retsykiais ir oponentų toje laiko mašinoje per erdvėlaikį, kuriame perskrosti ir patys skaudžiausi baltų bei Lietuvos istorijos tarpsniai, ar dėlioti tautos kokybinių virsmų laimėjimų ir pralaimėjimų akcentai. Bene pagrindinis knygos privalumas bus ir naujas, svarus indėlis į Lietuvos politinę filosofiją, tautotyrą ir istoriosofiją – mintijimą istorijos faktais ir kategorijomis kur kas platesniame nei ji pati lauke, kaip ir jos aštrus problemiškumas ir pagaulumas tuoj pat verčiantis bandyti tikslinti, gilinti išguldytą mintį ar nurodytą kryptį arba net bandyti ir prieštarauti. Dviem žodžiais tetariant, ši knyga – tai ir fundamentalus skiltuvas, kurstantis, visgi, ramboką mūsų oficialių istorikų ir viso sociumo tyrėjų darbų „laužą“, tai ir įvairiaspalvis panoraminis vitražas su mozaika, kviesiantis ne kartą geriau įsižiūrėti į vieno ar kito istorijos personažo rolę bei vaidmenį kaip ir vykusių ar tebevykstančių procesų tėkmę, jų pobūdį.

Neabejotinas sociologo profesionalumas visu gražumu atsiskleidžia knygos dalies, pavadintos „Pilietiškumo atvašynai“ skyriuje skirtame tautos kokybiniam virsmui: dar V.Kavolio deklaruotai krizės asmenybei ir jos portreto atmainoms. Tradicionalistas-etnokolektyvistas, „neolithuanus“ arba modernistas, „simuliakras“ – simuliantas, marginalas, „užribio klasės“ asmuo ir pagaliau jiems priešpastatyta „normatyvi“ asmenybė tai ne tik mūsų dabartinės Lietuvos visuomenės universalijų ir tarpstančių sluoksnių abstraktus apibūdinimas po kurio turėtų eiti žymiai platesnės sociologinės studijos bei apklausos – lietuvių savanorystės kolapsas tai ir valstybinė problema, tai ir intelektuali mįslė, verčianti atsigręžti, vėlgi, į paties autoriaus visai kitam laikmečiui priskirtas, mūsų patirto totalaus nuovargio ir išsekimo apraiškas. Piliečio – pilėno dualumas, nors ir nenagrinėtas mokesčio duoklės didikui pavidale ar „balsavimo“ už jį patį kardu, kuoka mūšyje aspektais, tarp šios knygos gausių naujoviškų puošmenų, iš karto atveria kitą horizontą ir būsimiems disertantams ir politikos istorikams - iš pašaukimo.

Knygoje pažerta dešimtys sakinių ir pastraipų su citatomis, kuriais mėgausis kiekvienas tautinės minties puoselėtojas. Pateiksiu bent vieną iš jų: “Tėvynės pajauta gali būti formali – apibrėžta ta teritorija, kuri nužymėta pasienio stulpais. Betgi, egzistuoja ir kita, įvidinta. Ta, kuri padeda asmeniui įveikti vienkartinio, subuitinto gyvenimo supratimą, kuri žmogaus egzistenciją užpildo prasminėmis vertybėmis – dvasiniais saitais susaisto į bendrą tautos ir valstybės tinklainę.“ Išskirtinio dėmesio vertos ir rusų genijų – F.Dostojevskio, grafo L.Tolstojaus lietuviškų šaknų atodangos – pirmasis ir jo broliai dažnai kartodavę esą lietuviai¸ mano žiniomis, iš LDK teritorijos, Dostojevo kaimo buvę, visgi, mūsiškiais tik kultūrinio paveldo prasme, o ne lenkai. Jų atsiribojimas nuo tikrosios - Murza kilties yra sietinas su nežabotu azijatišku vieno pirmatakų žiaurumu, dėl kurio jis pats baudžiauninkų buvęs užmuštas. Gi nemirtingo epinio veikalo „Karo ir taikos“ kūrėjas yra pagal prosenelį kilęs iš Indrių giminės. Pateikta iš Pilsudo dvaro „žmudinu-litvinu“ Varšuvoje vadinto J.Pilsudskio tikroji pavardė Giniotas bei kvestionuota atpasakojamoji jo antilietuvybė. Tik po J.Pilsudskio mirties gi prasidėjo ir lietuviškų mokyklų, draugijų uždarinėjimai. Taigi, lietuvių tauta pasak Vydūno esanti intelektualų ir rusams, ukrainiečiams baltarusiams, lenkams yra tiesiog dosniai padovanojusi neįkainojamų vertybių. Pridurkime dar ir J.Basanavičiaus bulgariškąjį laikotarpį, dėkuiDie pasibaigusį lietuviškuoju. Iškalbinga šiuo požiūriu ir prof.R.Grigo jaunystės studijų Maskvoje „Balticum“ klubo, kur susidūrė skirtingos kultūros, veikla.

Autorius užėmęs neutraloką religijotyrinę plokštumą yra palankus baltiško tikėjimo gamtojautai ir gan kritiškas krikščionybės raidos atžvilgiu visiškai pagrįstai, kadangi ji pati tobulėdama iki šių dienų humaniškųjų pozicijų buvo praėjusi skaudžių išbandymų ir paklydimų laikotarpius, visų pirma, sietinus su inkvizicija ir mūsuose iš svetur, profesoriaus žodžiais lyg gripas atklydusia, ir apie du šimtus metų trukusia raganų medžioklės psichoze su kraupiomis egzekucijomis. Kita vertus, daug nelaimių Lietuvai atnešusi kryžiuočių ekspansija bei polonizacija irgi vyko ne be bažnyčios įtakų, o imantis dar ir istorijos teisėjo bei sąmatininko vaidmens tai apeiti būtų paprasčiausiai neobjektyvu, taigi - nemoksliška. Prof.R.Grigas dar kartą užmena mįslę dėl kai kurių Lietuvos didikų pasinešimo į rytų stačiatikybę. Kad tai buvo iš dalies sąlygota didikų dinastijų santuokų, siekiant giminysčių saitais sudaryti stipresnės koalicijos prieš kitus grobikus galimybę nurodo ne vienas autorius, tačiau svarbu suprasti ir bažnytinės rytų bei vakarų tradicijų skirtumus. Mūsuose apeigos tai rimties, bandymo protu aprėpti nesuvokiama ir užslėpto religinio jausmo rimties visuotina būsena, kuri prasiskleidžia tik ramybės palinkėjimo momentu. Pravoslavų tikėjimo centrų cerkvėse visa tai pirmiausia iš labiau pietietiško, nei mūsų šiaurietiško, slaviškojo charakterio išplaukiantis atviro emocionalumo betarpiškai bendraujant su šventiku aktas, dažniausia lydimas ir subtiliai pakurstomas nuostabų harmonijų muzikinės aplinkos, po kurio, atrodo, dangaus vartai negali neprasiverti ir neišgirsti karščiausių maldų. Jų popai skirtingai nuo mūsų kunigų tebesuvaržytų 1022m. popiežiaus Benedikto VIII sprendimo turi šeimas, o visa tai galėjo patraukti emocionalesnės sandaros žmogų į stačiatikybę arba susilaukti bent jau mūsiško kilniaširdžio palankumo bei tolerancijos rytų valdovams turint ir ekspansinių religinių politikos tikslų. Nesu teologinių tiesų kaip Pr.1,1-31 28. „Dievas juos palaimino ir tarė: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją...“ gvildentojas , tačiau minimas daugiau nei prieš tūkstantį metų priimtas senstelėjęs pragmatiškas bažnyčios sprendimas, matyt, siekęs sukoncentruoti kunigus vien dvasiškiems dalykams yra diskutuotinas ir dėl pasikeitusių materialinių bei komunikacinių sąlygų, kaip ir dėl praktinio valstybės poreikio - mūsų bažnyčios tam tikro senėjimo ir sąlyginės nykros jaunuomenėje bei dėl naujo išskirtinės prabos dvasiškių luomo sluoksnio poreikių mūsų pašlijusioje visuomenėje, nes vaikai išugdyti šioje dirvoje būtų neabejotinai kitų aukštesnių ir pasiaukojimo ir kūrybiškumo nuostatų bei galių. Pagaliau, norintiems atsidėti vien maldai ir šventumo paieškai yra vienuolijos.

Knyga pradedama prūsų tragedijos gvildenimu, kaip ir Rytprūsių siaubais baigiantis II pasauliniam. Išskirtinis dėmesys yra skiriamas lietuvių tautai lemtingiems „siaubo šėlsmo ir jų šešėlių“ 17-18a., kurių studijų įvairiais pjūviais autorius primygtinai reikalauja iš akademinės visuomenės. Cituojami mūsų šviesuolio pamačiusio neišvengiamą katastrofą A.Volano laiškai didikams. Įdomus šviežias ekskursas į dabartį – trumpai užėmusio Rusijos valstybės tarybos vadovo vaidmenį Anatolijaus Burbulio įtaka geraširdžiam sibiriečiui Borisui Jelcinui, rusams trumpam atstojant nuo Lietuvos ir pripažįstant ją. Vis dėlto, šiomis dienomis dėl Rusjos kariuomenės išėjimo 20mečio minėjimo pasirodę įvairios interpretacijos ir vertinimai šiek tiek dvelkia ir vienpusiškumu, kurias gražiai papildo aptariamas A.Burbulio vaidmuo. B.Jelcinas neblogai suprato, kad siekiant išvengti naujo pilietinio karo valstybėje, kur maisto tebuvo tik keletui savaičių, ir norint valdyti bent dešimtmetį, beliko paklusti vakarams, kurių karinis interesas dėl labiausiai militarizuotos visoje Europoje Karaliaučiaus srities aplinkos ir lėmė lietuvių sąjūdžio palaikymą. Žinoma, netgi tame lygmenyje neabejotinas ir pasaulio „politikos šachmatų čempiono“ – prof.V.Landsbergio vaidmuo. Jaunystėje oficialiose varžybose prie lentos įveikęs būsimą pasaulio šachmatų čempioną Tigraną Petrosianą po trejų dešimčių metų tiksliai sužaidęs „pėstininkais“ - tautiečiais „užmatavo“ ir patį M.Gorbačiovą. Nepakankamas gi jo politikos rikių ir bokštų paslankumas liko knygoje nepaliestas, o be jų vieno profesoriaus nepasitenkinimas antrojo veiksmais lieka šiek tiek „pakibęs“ ore. Politikos idealistai, diletantai ekonomikoje ir apsvaigę nuo laikinos pergalės savanaudžiai prisiplakėliai, kaip ir autoritarizmo apraiškos – „viską už mus padarys jei ne p Dievas, tai V.Landsbergis – tikrai“ atvedė mūsų valstybę, pagaliau į ten kur esame: nacionalinę katastrofą su trečdaliu darbingiausių pabėgėlių, sunkia valstybės skola, kaimo nykra, viduriniojo sluoksnio neišsirituliavimu, kultūros išskydimu į elitinę bei liumpenų. Taigi, mūsų išlaisvėjime stebuklui vietos rasime ne itin daug – tai ekonominių, karinių ir istorinių realijų bei trumpam plykstelėjusios tautos valios išraiška.

Trumpai palietęs neabejotinus knygos privalumus pereisiu prie aštresnės polemikos, juolab gerbiamas profesorius, matyt, ir bus turėjęs savo raštais budinti tokį naujo aktyvaus polilogo radimosi tikslą – žadinti mintį tiesos paieškose, kuri tėra įmanoma rašytinėse dvikovose, kuriose, beje, dar nepretenduoju į pergalę su nenumaldoma laiko tėkme: gerai jei toks išskirtinis, netgi mįslingokas veikalas susiguli mintyse gal per metus, skaičius jį ir varčius ne vieną dešimtį kartų, bet ne savaitę iškart po spaustuvės. Vienok, svarbiausia suvokti, kad raktą į tautos išlikimo dramą, arba kaip jau ne aš pats traktuoju – ištikusią Lietuvą katastrofą ir tragediją tegalima suvokti ne vien istoriosofijos, bet, būtinai, ir ikiistoriosofijos ir net etnologosofijos sferose. Gink, Dieve, nekaltinu akademiko ignoravus ar bent neužgriebus dar ir šių pakankamai ūkanotų dirvonų, nes jis konstatuoja – „Į nebūtį nugrimzdo ne šiaip baltų kultūra. Nugrimzdo visa šio superetnoso civilizacija.“ Vienok, be polemizavimo su stipriausio mūsų akmens amžiaus žinovo darbščiojo ir kieto žemaičio prof.Alg.Girininko, protinančio netgi angalakalbius, tyrinėtojo nesibodinčio ir genetikų veikalų bei metusio iššūkį ištisai sovietmetyje tarpusiai baltų-virvelininkų, o ne autochtonų archeologų-etnologų mokyklai, priveikusio ir žinomą suomių tyrėją Kalevi Wiik, neįmanoma adekvačiai apibūdinti paties sumariškiausios istorijos tėkmės ir krypties pobūdžio. Prof.Alg.Girininko kruopščiai ištyrusio senąsias mezolitines kultūras baltų – vietinių žmonių nuo poledynmečio, t.y. baltų - autochtonų atradimas bus mokslui ir tautotyrai epochiniu, jei taps deramai įvertintu visuomenės ir paremtas naujomis adekvatesnėmis kitiems mokslams paleolingvistinėmis studijomis, kuriose – nors „štilis“ verk. Negi sudėtinga įžvelgti Z.Zinkevičiaus „Lietuvių tautos kilmėje“ pateiktame mezolito relikte išlikusiame estų gintaro pavadinime „helmes“ – gelmis, t.y. iš gelmių atitikmenį ar aisčių gintare – „glesyje“ – kad tai gilusis? Šio archeologo stiprybė tame, kad jis atsikratė jau 200 metų nuo F.Boppo einančios stagnacinės indoeuropiečių medžio kilties schemos ir suvokė, kad kalbinės bendrybės formavosi žymiai sudėtingiau netgi žymiai ankstesniais laikais nei virvelininkų kultūros skverbtis pas mus tapatinama su baltais, t.y. atėjūnais. „arijais“ ir dar kuo norite. Neįmanoma superetnos šaknis apčiuopti ir be kruopščiojo etnolingvisto ne tik suregistravusio didžiumą senųjų pavadinimų ir kilčių aiškinimų, bet ir itin praplėtusio jų kontekstą asociatyviomis įžvalgomis prof. S.Karaliūno darbų minėjimo ar net kritikos, nes tautos išlikimo problematika be jų nepasiekia mūsų ištakų – būtino atskaitos taško lyginant buvusią situaciją su buvusia. Prof.Alg.Girininkas ir „Baltų archeologijos“ žurnalo 10 numeryje, pasirodžiusiame dar 1995 m. bei savo monografijose, skirtose baltų kultūros ištakoms - paskutinioji 2011 m., taikydamas ir mokslinį kultūrų tąsos bei perimamumo principą įrodė, kad šiaurės Europoje dar poledynmetyje, t.y. mezolite susiformavo trys beveik lygiaverčiai plotais bet ne resursais ir geografine padėtimi ekvivalentūs tada ir vėliau indoeuropietiškų kalbinių bendrybių sklidini etnosai – baltų, germanų ir slavų. Pirmiesiems išsidėsčius ir tūkstantmečiais išlikusiems kultūrinėje technologinėje evoliucijoje nuo Nemuno ir Kundos kultūrų plotų, net iki M.Gimbutienės pavaizduoto baltų auksinio – sąlyginės jų ramybės žalvario amžiaus nuo Berlyno iki Volgos, antriesiems kukliau susibūrus Jutlandijoje bei pietų Skandinavijoje, tretiesiems žemiau Pripetės iki ilgiausios Europos upės – Dunojaus, kuri ir sąlygojo slavų konsolidaciją ir virtimą gausiausiu Europoje.

Pasaulio ir Europos istorija iki šių dienų – tai ir superetnosų susidūrimas, jei sektume šių dienų jų skerspjūvį pateikusiu įžvalgiuoju Samueliu Hustingtonu. Žvelgiant globaliau, Europoje istorijos karų ir grobimų girnos per du tris tūkstantmečius negailestingai sumalė ir į pakraštį užspeitė keltiškąjį, po to baltiškąjį bei galiausiai finougriškąjį etnosus, išplitus teritorija slaviškam ir vis labiau įsigalint germaniškajam su kitų etnosų, pastaruoju metu ir su etnosų bei tautų katilo - JAV parama. Lietuvių tautos išlikimo tragedija vertintina, ir, būtent, šioje plotmėje, lyginant anksčiausią buvusį didingąjį su dabarties - menkos teritorijos, gamtinių ir demografinių išteklių, bet ne, dėkuiDie, išlikusių dvasinių intelektinių tautosakinių turtų, kurio Didįjį Naratyvą – istorijos atpasakojime tautos raidoje teisingai sureikšmina ir autorius. Būtent, šio vyksmo etapai kaip germanizacijos, slavizacijos – rusifikacijos su polonizacija apraiškos yra įžvalgiai, įvairiais rakursais – nuo pasaulėjautinių iki asmenybinių virsmų yra paliesti šioje monografijoje anaiptol ne tiek chronologine, kiek erdvėlaikio trajektorijoms tesuvokiama tvarka.

Taigi, iš viso to išplauktų šios pamokos – pirmiausia atsikratykime geopolitinių nykštukų, istorijos galutinai nuskaustųjų kompleksų, o visur su irgi per sunkumus ir kraują bei okupacijas išlikusiais latviais jauskimės istorinio lygiaverčio kitiems etnoso, nelyg jo branduolio – to paties kiečiausio deimančiuko pagal amžinatilsį Vilių Bražėną atstovais, kai reikia ir nebijodami bet kurioje tribūnoje pateikti arba net palaikydami mus užstojančius užsieniečius, ir reikšti – mes esame pasaulio teisuoliai, jo tvarka turi būti visai kitokia, nei esanti, o jei pragmatiškai nesuvokiate ar neišstudijavę padarytų Žmonėms skriaudų – tai jau ir Jūsų pačių problema prieš Aukščiausiojo teismą. Vien prof.R.Grigo pateiktas pavyzdys, cituojant užsienio autorių ko vertas – gėdingiausiu būdu sunaikinus prūsų gentį Europa bus patyrusi bene baisiausią praradimą, nes šios buvusios humaniškiausia iš visų tautų pavyzdys įsigalėjęs kitur būtų vertęs Europą žymiai ramesne, žmogiškesne, ateityje, gal ir visai kitokia sąjunga. Suprasdami ir jausdami tai, žinoma, saugokime ir kiekvieną gimtosios žemės lopinėlį bei veikime referendumo naudai – nei pėdos užsieniečiams.

Žinokime, kad mokslo neperseniausiai yra nustatyta, jog visi europiečiai esame to paties protėvio, pirmojo paženklinto mutacija M173 palikuonys, kaip manoma, kažkur vidurinės Azijos stepėse. Taigi, kas bepaneigtų, kad Šv.paveikslo po Lietuvos globėjo sidabro Šv.Kazimiero karstu netikėtai trejetas rankų yra skirtos globoti visų minimų trejų, susidūrusių ir šiose žemėse superetnosų nuskriaustųjų atjautai.

Teisingai profesorius kelia sanskrito ir baltų kalbų lyginamųjų žodynų poreikį ir svarbą baltisitikai, tačiau paliekus šią problematiką yra labai lengva pakliūti į arijinių atėjimo iš rytų teorijų žabangas. Žemdirbystės slinktys atkeliavę į nuošalų kalnų regioną, kaip ir į mūsų miškynus, atskirtus pelkių nuo judresnių kelių ir įtakų bus užkonservavę žemdirbystės ištakų iš Artimųjų rytų leksiką, taigi ir neišvengiamą jų bendrumą tolimuose taškuose, turint bendrą naujų technologijų ištaką. Žmonių eita buvo ir prieš 20-30 tūkst. metų su pirmąją kalba, ir paskui arklą bei miškų deginimą gerokai vėliau, kai mūsų pirmtakų – U5 genetinio tipo medžioklių žvejų jau buvo ateita prie Baltijos, ir rinktas gelmis - gintaras.

Akademikui sociologui ir istorijos mylėtojui tautotyrininkui pamatyti būtent tokios - plačiausios apimties ir gylio istorijos, dvasinių virsmų bei politikos raidos kontekstą bus sutrukdęs vadovavimasis mums gal ir patrauklia stiprių kalbininkų Toporovo ir Trubačiovo teorija, būktai slavai yra išsiritulioję kraštininiame baltų dialekte, sietiname dar ir su Prahos kultūros arealu. Tokia išvada irgi turėjo savo logikos, kadangi, kaip pasakojo prof.Z.Zinkevičius, kiek jie drauge bežvalgę vietovardžių žemėlapius, taip jiems ir nepavykę užčiuopti slavų kalbinės protėvynės – visur ženklios arba baltų arba iranėnų įtakos, o kadangi pirmieji turi daugiau bendrybių su slavais, tai beliko vienintelė pateiktoji prielaida. Paaiškinsiu, kodėl žymiai įtikinamesnė yra Alg.Girininko baltų autochtonų, o ne atėjūnų teorija, kaip ir slavų savarankiškos kilties bei raidos. Dalykas tame, kad A.Girininkui man užsiminus apie neliestus paleolingvistikos su visu ledynmečiu ir poledynmečiu mokslo klodus, metų metus praleidęs tuose tyrinėjimuose ir klaidžiojimuose po daugybes žodynų bei amerikiečių, ukrainiečių ir rusų genialių mokslininkų pirminės bei tretinės - nostratinės pasaulio kalbos rekonstrukcijas pabandžiau etnochronolingvistikos metodais datuoti jų ąžuolo – „rus. dub“ pavadinimą, kaip ir žuvies bei kitų svarbiausių akmens amžiaus atributų. Tenkinančios smalsumą gautos išvados, kurias reiktų kažkada suradus laiko pagaliau paskelbti, pirmiausia žagtelėti privertė mane patį. Su jaunutėle V-VI a. Prahos kultūra, sakysime, viskas, tvarkoje, tačiau be ankstesnio tarpinio etapo nušvieto A.Sedovo darbuose, be suvokimo, kas bent jau galėjo gyventi gerokai ankstesnėje Koros kultūroje ne taip ir toli nuo kai kurių tyrėjų slavų lopšiu laikomos Moravijos, daugiau nei pusė tūkstantmečio pr.Kr dabartinėje, visgi, ir atėjūnų hunų siaubtoje Vengrijoje, kokie lingvistiniai dalykai plėtojosi tais laikais, teiktoji istorinė slavų kilties rekonstrukcija yra tik paviršutiniškai skurdi – jų protėviai, kaip ir mūsų, juk, būtinai, kažkur gerokai anksčiau gyveno, vadindami akmens amžiaus reikmenis ir objektus bei veiksmus kur kas kitaip, nors kai kuriuos ir panašiai, tiesa? Taigi, slavai ir baltai yra buvę du kaimyniniai superetnosai bent nuo ledyno ištirpimo. Senosios germanų kalbos tyrimai, vėlgi, parodė, kad jų kalbinės įtakos mums, ir atvirkščiai, yra buvę žymiais stipresnės, nei pateiktos gerbtinų pastangų A.Sabaliausko. Tuo užsiimti mane bus pastūmėjęs Letas Palmaitis aptikęs, kad mūsų veiksmažodinės konstrukcijos yra pakankamai artimos germaniškai, o tai, savo ruožtu, rodo, kad aktyvios darbinės, amatų ir technologijų plėtros laikuose baltų visokeriopoje veikloje daug kontaktuota su germanais - gal net atsikeitinėjant belaisviais. Deja, ir šis tyrimas pražuvo su kompiuteriu bailaus bet klastingo vaduko žinomoje pseudokultūrinėje įstaigoje glaudusioje ir girdyklą, pastangomis, kaip ir dalis mano archyvo su knygomis išmesto į statybinį konteinerį.

Bogdano Chmelnickio kazokų perėjusių Maskvos pusėn „darbeliai“, despotiškiems lenkams perėmus iš lietuvių Ukrainos patronažą pasak autoriaus ir buvo ta mūsų 17-18a. prapulties priežastis Gi ankstesnė - prūsų, sūduvių, jotvingių pražūtis antrojo tūkstantmečio pradžioje tebuvo įsibėgėjusio baltų etnoso naikinimo etapas. Pradžia sietina dar su gotų, hunų ir karingųjų gepidų bei avarų, nustūmusių slavus į šiauresnes padneprės žemes pirmuoju mūsų eros po Kristaus gimimo tūkstantmečiu. Nenoriu fatalizuoti dabarties situacijos, tačiau vargu ar mūsų būtis galėjo išsiritulioti kitaip. Turint pašonėje du galingus, karingus etnosus, jų atstovams, būdavo ir sutartinai puldinėjusius pietines baltų gentis, atsilaikyti neįmanoma fiziškai: vokiečių, lenkų, Haličo-Volynės, o ir Kijevo kunigaikštystės tiesiog vykdė, tai, kas buvo jau įaugę į jų pasaulio supratimą – arba tu, arba tave. Šių kovų itin svarbūs prasmių žymenys, kaip minėta, pirmuose knygos puslapiuose. Baltų etnoso naikinimas prasidėjęs kur kas anksčiau geležies amžiuje su karingųjų visą Europą teriojusių gotų, pasak K.Būgos, visiškai teisingai tapatintų, visgi, su gudais, nors tam ir nepritaria S.Karaliūnas nukariavimais. Profesorius R.Grigas puikiai apibūdino Č.Gedgaudo, J.Stakutės- Rosales pasiaukojančių ieškojimų prasmes ir vertes, pateikęs, kad ir ne itin tvirtą, tačiau neabejotinai vertingą dėmesio A.Patacko aiškinimą, kad neskęstantys tarpininkai tarp germanų ir baltų gotai bus susiformavę Vyslos žiotyse, pajungę sau dalį baltų – galindų, ir gerokai pasivaikščioję bei, sakyčiau, „noviję“ – siuntę į aną pasaulį kitus ne tik Skandinavijoje, bet ir visoje Europoje bei Š.Afrikoje. Deja, lig šiol neišnagrinėta ir Vyslos žemupyje anksčiau pasirodžiusių – vendų įtaka gotų kariaunų konsolidacijai. Jų gausius pėdsakus priskyrę vien mūsų protėviams ir gauname panbaltistines J.Statkutės-Rosales, Č.Gedgaudo rekonstrukcijas. Pastarojo įžvalgumo, vis vien negali negerbti vien už Alg.Girininko pasakojimą, kad atkasus Kijevo ištakas, jis pasirodė ištisai baltų kultūros, kaip ir pirmosios pastangų žūt būt praskelisti naują mūsų istorijos ūkanų puslapį. Kalbininkai, vistik, yra pakankamai kategoriški, kadangi senieji rankraščiai liudija gotus kalbiškai buvus germanais, bet kad būtent mūsų vadų bus rikiuota ir rėkta bei įgytas rikių pavadinimas, nuo kurio net „tfu“ - reichas gal bus parėjęs. Problema pakankamai aštri, todėl būtini žymiai atidesni Godanske – Gdanske bei Godynėje – Gdynėje kadaise buvojusių godžių, gudrių, o ir įgudusių godų-gudų-gotų tyrimai, nes gotai man atrodo kur kas vėlesniu pavadinimu. Istorinė rytinių gotų žygio link Juodosios jūros su netgi valstybės įkūrimu interpretacija leistų manyti, kad jie tuomi pirmiausia gerokai nusiaubė baltų, jei ne pietvakarinį, tai pietinį, kaip ir slavų šiaurinį pakraščius, rekrūtizavę arba siaubdami ir plėšdami juos ir tuo gerokai nusilpnindami abu etnosus bei tuo parengdami ateities dirvą sėkmingam karingų azijatų – Atilos hunų antpuoliams, pirmiausiai susidorojusių su gotais Dnepro žemupyje. Šių barbarystę, kurią 451 m. Šiaurės Prancūzijoje tuometiniame didžiausiame Europos mūšyje Katalaunijos lauke sutriuškino pasak Jordano ir liticianų – kodėl, visgi, ne lietuvių, pulkai po Romos karvedžio Aetius vėliava, savo ruožtu atvėrė duris sėkmingam vėlesniam azijatų – avarų, nugalėjusių gotų atmainą - gepidų valstybę, antplūdžiui apie kurį užrašyta, kad slaves kinkę vietoj arklių. Matyt, supratę, jog neatsilaikys prieš daugybę antpuolių, dalis slavų patraukė link Dnepro aukštupio, kur likę baltų šventyklų deginimo pėdsakų. Vietiniai medžiotojai, žemdirbiai nenorėjo pasiduoti, bet nebuvo pakankamai ginkluoti ir pernelyg mažai tebuvo įvaldę metalus. Taip V-X a. vyko didžiojo tautų kraustymosi drama, apnaikinusi ir asimiliuodama apie pusę baltiškojo etnoso – rytinę dalį. Po to atėjo eilė ir prūsams su jotvingiais, tačiau naujas azijatų, šį sykį mongolų-totorių antplūdis iš rytų, manyčiau, leido baltams galvoti apie jų protėvių žemių atgavimą – prof.R.Grigas ir užsimena apie istorinę atmintį galėjusią lemti Algirdo -Vytauto epochos žygių kryptis. Deja, totalus prarastų žemių nutautėjimas ir slavų asimiliacinis įsišaknijimas darė įtakas jau patiems runraštiniams lietuviams per jų būtiną naujų raštų kalbą ir neleido pasukti istorijos rato atgal kiek po to bebandyta – be žiaurių abipusių praradimų su Maskvos ir Vilniaus nusiaubimais ir gaisrais, nieko gero, apart, pasak prof. R.Batūros, be totorių veržimosi pristabdymo į Europą nepasiekta. Prof.R.Grigo knyga – tai ir odė mūsų tautosakinės dainos pusmilijoniniam aruodui kaip ir piliakalnių kultūrai. Vertinant mūsų rašytines sakymų ištakas ir runų problemą beliktų patarti geriau įsiklausyti į latviškus runojimas kad ir jų radijuje – „Runa Riga“, o mūsų žodyje kalba – įžvelgti kalybą medyje ir kai kur išlikusiame akmenyje su ženklais.

Dabartinėje gi geopolitinėje situacijoje pietiniai slavai bei baltų etnoso likučiai apsijungę su Naująją Europa į ES po NATO vėliava varžosi ir su likusia šiaurinių slavų dalimi ir su Kinijos ekonominiu antplūdžiu. Baltų gi vaidmuo atsirėmus į protėvių humaniškąjį būdą tesimato vienintelis – tvirta taikdarystė, kultūrinė kokybė ir naujos tvarkos reikalavimas apsijungiant visiems mažesniems į vieną juridinį kumštį, tačiau tam ES būtina p europarlamentarai bei P.Auštrevičiau išsikovoti ir tautų rūmus, kuriuose būtų atstovaujama vienodomis teisėmis: sovietijos parlamentas savo struktūra težvelgiant formaliai buvo neišnaudotų demokratiškesnių galių nei Briuselio-Strasbūro „plepykla, kur tarp septynių šimtinių beveik visiškai ištirpęs baltiškas balsas.

Skausmas pervėrė mane susipažinus su mūsų ekonominės minties galiūno, trumpai tebuvusio tautininkų generaliniu sekretoriumi, Domo (knygoje apsirikta parašius Donato) Cesevičiaus rankraščio skirto LDK politikai nuo susikūrimo iki žlugimo dingimo istorija, nes pats esu užčiuopęs mūsų istorijos mokslo „achilo kulną“ – nepakankamas jos dėmesys ekonominei analizei, genčių ir valstybės materialiniams bei demografiniams resursams. Profesorius be reikalo bus tenkinęsis mūsuose paplitusiu įsigalėjusiu štampu, jog tautininkai tarpukaryje nesirūpino pramone. Tai įtikinamai paneigia tas pats D.Cesevičius savo veikalu - Lietuvos ekonominė politika 1918–1940metais. Užtenka vien paskaityti, kad, prireikus ir „Pieno centro“ akcijos vyriausybės buvo supirktos, o ir lito išlaikymas per didžiąją pasaulio depresiją stabiliausia pasaulio valiuta skirtingai nuo kitų buvo mūsų aukso raidžių verta ekonominės politikos pergalė, kuria skirtingai nuo pastarosios teatnešusios skolas privalome didžiuotis ir įtraukti į autoriaus pateikiamų tautos laimėjimų – pralaimėjimų sąvadą. Šis, be abejo yra ir diskutuotinas, ir pildytinas tačiau pats bandymas jį sudaryti ir susumuoti pergales, atradimus, kaip ir praradimus yra vertas kažko daugiau – ne tik akademiko, o istorijos tyrų karžygio titulo. Su knygos esmine išvada bet kuriuo atveju negali nesutikti – pernelyg brangia praradimų kaina dengti mūsų laimėjimai. Patikslinus - ištakų situacijos palyginimas su dabartine rodo, kad baltų superetnosas teišlikęs dešimtadalyje buvusios teritorijos, nors istorijai sukus sunkiai įtikėtinomis taikingesnėmis kryptimis galėjo turėti vietoj dabartinių apjungus mus su latviais penkių milijonų – ir dvidešimteriopai daugiau Priimkime visa tai po archajiškiausiu lokio ženklu žemaičių visada gelbėjusių Lietuvą tvirtumo herbe su reikiamu išlikimo ir užsigrūdinimo optimizmu bei broliais ir sąjungininkais - latviais bei suomiais kaip neišvengiamą tikrovę, nulemtą ne fatališkos lemties, o dvejų karingųjų etnosų atstovų išsidėstymo jau poledynmečio žemėlapyje, bei dar platesnių azijinių antplūdžių ar katalikybės ir stačiatikybės susidūrimo su gamtojautiniu baltų tikėjimu, kaip ir kitas išlikimo-nykimo procesų priežastis vardintas ir gvildentas garbaus mokslininko.

Tautos išlikimo tragedija (Pabaiga)

http://www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/a ... ja-pabaiga

Vaidotas Bartkus
2013-09-10

Prof.Alg.Girininkas ir „Baltų archeologijos“ žurnalo 10 numeryje, pasirodžiusiame dar 1995 m. bei savo monografijose, skirtose baltų kultūros ištakoms - paskutinioji 2011 m., taikydamas ir mokslinį kultūrų tąsos bei perimamumo principą įrodė, kad šiaurės Europoje dar poledynmetyje, t.y. mezolite susiformavo trys beveik lygiaverčiai plotais bet ne resursais ir geografine padėtimi ekvivalentūs tada ir vėliau indoeuropietiškų kalbinių bendrybių sklidini etnosai – baltų, germanų ir slavų. Pirmiesiems išsidėsčius ir tūkstantmečiais išlikusiems kultūrinėje technologinėje evoliucijoje nuo Nemuno ir Kundos kultūrų plotų, net iki M.Gimbutienės pavaizduoto baltų auksinio – sąlyginės jų ramybės žalvario amžiaus nuo Berlyno iki Volgos, antriesiems kukliau susibūrus Jutlandijoje bei pietų Skandinavijoje, tretiesiems žemiau Pripetės iki ilgiausios Europos upės – Dunojaus, kuri ir sąlygojo slavų konsolidaciją ir virtimą gausiausiu Europoje.

Pasaulio ir Europos istorija iki šių dienų – tai ir superetnosų susidūrimas, jei sektume šių dienų jų skerspjūvį pateikusiu įžvalgiuoju Samueliu Hustingtonu. Žvelgiant globaliau, Europoje istorijos karų ir grobimų girnos per du tris tūkstantmečius negailestingai sumalė ir į pakraštį užspeitė keltiškąjį, po to baltiškąjį bei galiausiai finougriškąjį etnosus, išplitus teritorija slaviškam ir vis labiau įsigalint germaniškajam su kitų etnosų, pastaruoju metu ir su etnosų bei tautų katilo - JAV parama. Lietuvių tautos išlikimo tragedija vertintina, ir, būtent, šioje plotmėje, lyginant anksčiausią buvusį didingąjį su dabarties - menkos teritorijos, gamtinių ir demografinių išteklių, bet ne, dėkuiDie, išlikusių dvasinių intelektinių tautosakinių turtų, kurio Didįjį Naratyvą – istorijos atpasakojime tautos raidoje teisingai sureikšmina ir autorius. Būtent, šio vyksmo etapai kaip germanizacijos, slavizacijos – rusifikacijos su polonizacija apraiškos yra įžvalgiai, įvairiais rakursais – nuo pasaulėjautinių iki asmenybinių virsmų yra paliesti šioje monografijoje anaiptol ne tiek chronologine, kiek erdvėlaikio trajektorijoms tesuvokiama tvarka.

Taigi, iš viso to išplauktų šios pamokos – pirmiausia atsikratykime geopolitinių nykštukų, istorijos galutinai nuskaustųjų kompleksų, o visur su irgi per sunkumus ir kraują bei okupacijas išlikusiais latviais jauskimės istorinio lygiaverčio kitiems etnoso, nelyg jo branduolio – to paties kiečiausio deimančiuko pagal amžinatilsį Vilių Bražėną atstovais, kai reikia ir nebijodami bet kurioje tribūnoje pateikti arba net palaikydami mus užstojančius užsieniečius, ir reikšti – mes esame pasaulio teisuoliai, jo tvarka turi būti visai kitokia, nei esanti, o jei pragmatiškai nesuvokiate ar neišstudijavę padarytų Žmonėms skriaudų – tai jau ir Jūsų pačių problema prieš Aukščiausiojo teismą. Vien prof.R.Grigo pateiktas pavyzdys, cituojant užsienio autorių ko vertas – gėdingiausiu būdu sunaikinus prūsų gentį Europa bus patyrusi bene baisiausią praradimą, nes šios buvusios humaniškiausia iš visų tautų pavyzdys įsigalėjęs kitur būtų vertęs Europą žymiai ramesne, žmogiškesne, ateityje, gal ir visai kitokia sąjunga. Suprasdami ir jausdami tai, žinoma, saugokime ir kiekvieną gimtosios žemės lopinėlį bei veikime referendumo naudai – nei pėdos užsieniečiams.

Žinokime, kad mokslo neperseniausiai yra nustatyta, jog visi europiečiai esame to paties protėvio, pirmojo paženklinto mutacija M173 palikuonys, kaip manoma, kažkur vidurinės Azijos stepėse. Taigi, kas bepaneigtų, kad Šv.paveikslo po Lietuvos globėjo sidabro Šv.Kazimiero karstu netikėtai trejetas rankų yra skirtos globoti visų minimų trejų, susidūrusių ir šiose žemėse superetnosų nuskriaustųjų atjautai.

Teisingai profesorius kelia sanskrito ir baltų kalbų lyginamųjų žodynų poreikį ir svarbą baltisitikai, tačiau paliekus šią problematiką yra labai lengva pakliūti į arijinių atėjimo iš rytų teorijų žabangas. Žemdirbystės slinktys atkeliavę į nuošalų kalnų regioną, kaip ir į mūsų miškynus, atskirtus pelkių nuo judresnių kelių ir įtakų bus užkonservavę žemdirbystės ištakų iš Artimųjų rytų leksiką, taigi ir neišvengiamą jų bendrumą tolimuose taškuose, turint bendrą naujų technologijų ištaką. Žmonių eita buvo ir prieš 20-30 tūkst. metų su pirmąją kalba, ir paskui arklą bei miškų deginimą gerokai vėliau, kai mūsų pirmtakų – U5 genetinio tipo medžioklių žvejų jau buvo ateita prie Baltijos, ir rinktas gelmis - gintaras.

Akademikui sociologui ir istorijos mylėtojui tautotyrininkui pamatyti būtent tokios - plačiausios apimties ir gylio istorijos, dvasinių virsmų bei politikos raidos kontekstą bus sutrukdęs vadovavimasis mums gal ir patrauklia stiprių kalbininkų Toporovo ir Trubačiovo teorija, būktai slavai yra išsiritulioję kraštininiame baltų dialekte, sietiname dar ir su Prahos kultūros arealu. Tokia išvada irgi turėjo savo logikos, kadangi, kaip pasakojo prof.Z.Zinkevičius, kiek jie drauge bežvalgę vietovardžių žemėlapius, taip jiems ir nepavykę užčiuopti slavų kalbinės protėvynės – visur ženklios arba baltų arba iranėnų įtakos, o kadangi pirmieji turi daugiau bendrybių su slavais, tai beliko vienintelė pateiktoji prielaida. Paaiškinsiu, kodėl žymiai įtikinamesnė yra Alg.Girininko baltų autochtonų, o ne atėjūnų teorija, kaip ir slavų savarankiškos kilties bei raidos. Dalykas tame, kad A.Girininkui man užsiminus apie neliestus paleolingvistikos su visu ledynmečiu ir poledynmečiu mokslo klodus, metų metus praleidęs tuose tyrinėjimuose ir klaidžiojimuose po daugybes žodynų bei amerikiečių, ukrainiečių ir rusų genialių mokslininkų pirminės bei tretinės - nostratinės pasaulio kalbos rekonstrukcijas pabandžiau etnochronolingvistikos metodais datuoti jų ąžuolo – „rus. dub“ pavadinimą, kaip ir žuvies bei kitų svarbiausių akmens amžiaus atributų. Tenkinančios smalsumą gautos išvados, kurias reiktų kažkada suradus laiko pagaliau paskelbti, pirmiausia žagtelėti privertė mane patį. Su jaunutėle V-VI a. Prahos kultūra, sakysime, viskas, tvarkoje, tačiau be ankstesnio tarpinio etapo nušvieto A.Sedovo darbuose, be suvokimo, kas bent jau galėjo gyventi gerokai ankstesnėje Koros kultūroje ne taip ir toli nuo kai kurių tyrėjų slavų lopšiu laikomos Moravijos, daugiau nei pusė tūkstantmečio pr.Kr dabartinėje, visgi, ir atėjūnų hunų siaubtoje Vengrijoje, kokie lingvistiniai dalykai plėtojosi tais laikais, teiktoji istorinė slavų kilties rekonstrukcija yra tik paviršutiniškai skurdi – jų protėviai, kaip ir mūsų, juk, būtinai, kažkur gerokai anksčiau gyveno, vadindami akmens amžiaus reikmenis ir objektus bei veiksmus kur kas kitaip, nors kai kuriuos ir panašiai, tiesa? Taigi, slavai ir baltai yra buvę du kaimyniniai superetnosai bent nuo ledyno ištirpimo. Senosios germanų kalbos tyrimai, vėlgi, parodė, kad jų kalbinės įtakos mums, ir atvirkščiai, yra buvę žymiais stipresnės, nei pateiktos gerbtinų pastangų A.Sabaliausko. Tuo užsiimti mane bus pastūmėjęs Letas Palmaitis aptikęs, kad mūsų veiksmažodinės konstrukcijos yra pakankamai artimos germaniškai, o tai, savo ruožtu, rodo, kad aktyvios darbinės, amatų ir technologijų plėtros laikuose baltų visokeriopoje veikloje daug kontaktuota su germanais - gal net atsikeitinėjant belaisviais. Deja, ir šis tyrimas pražuvo su kompiuteriu bailaus bet klastingo vaduko žinomoje pseudokultūrinėje įstaigoje glaudusioje ir girdyklą, pastangomis, kaip ir dalis mano archyvo su knygomis išmesto į statybinį konteinerį.

Bogdano Chmelnickio kazokų perėjusių Maskvos pusėn „darbeliai“, despotiškiems lenkams perėmus iš lietuvių Ukrainos patronažą pasak autoriaus ir buvo ta mūsų 17-18a. prapulties priežastis Gi ankstesnė - prūsų, sūduvių, jotvingių pražūtis antrojo tūkstantmečio pradžioje tebuvo įsibėgėjusio baltų etnoso naikinimo etapas. Pradžia sietina dar su gotų, hunų ir karingųjų gepidų bei avarų, nustūmusių slavus į šiauresnes padneprės žemes pirmuoju mūsų eros po Kristaus gimimo tūkstantmečiu. Nenoriu fatalizuoti dabarties situacijos, tačiau vargu ar mūsų būtis galėjo išsiritulioti kitaip. Turint pašonėje du galingus, karingus etnosus, jų atstovams, būdavo ir sutartinai puldinėjusius pietines baltų gentis, atsilaikyti neįmanoma fiziškai: vokiečių, lenkų, Haličo-Volynės, o ir Kijevo kunigaikštystės tiesiog vykdė, tai, kas buvo jau įaugę į jų pasaulio supratimą – arba tu, arba tave. Šių kovų itin svarbūs prasmių žymenys, kaip minėta, pirmuose knygos puslapiuose. Baltų etnoso naikinimas prasidėjęs kur kas anksčiau geležies amžiuje su karingųjų visą Europą teriojusių gotų, pasak K.Būgos, visiškai teisingai tapatintų, visgi, su gudais, nors tam ir nepritaria S.Karaliūnas nukariavimais. Profesorius R.Grigas puikiai apibūdino Č.Gedgaudo, J.Stakutės- Rosales pasiaukojančių ieškojimų prasmes ir vertes, pateikęs, kad ir ne itin tvirtą, tačiau neabejotinai vertingą dėmesio A.Patacko aiškinimą, kad neskęstantys tarpininkai tarp germanų ir baltų gotai bus susiformavę Vyslos žiotyse, pajungę sau dalį baltų – galindų, ir gerokai pasivaikščioję bei, sakyčiau, „noviję“ – siuntę į aną pasaulį kitus ne tik Skandinavijoje, bet ir visoje Europoje bei Š.Afrikoje. Deja, lig šiol neišnagrinėta ir Vyslos žemupyje anksčiau pasirodžiusių – vendų įtaka gotų kariaunų konsolidacijai. Jų gausius pėdsakus priskyrę vien mūsų protėviams ir gauname panbaltistines J.Statkutės-Rosales, Č.Gedgaudo rekonstrukcijas. Pastarojo įžvalgumo, vis vien negali negerbti vien už Alg.Girininko pasakojimą, kad atkasus Kijevo ištakas, jis pasirodė ištisai baltų kultūros, kaip ir pirmosios pastangų žūt būt praskelisti naują mūsų istorijos ūkanų puslapį. Kalbininkai, vistik, yra pakankamai kategoriški, kadangi senieji rankraščiai liudija gotus kalbiškai buvus germanais, bet kad būtent mūsų vadų bus rikiuota ir rėkta bei įgytas rikių pavadinimas, nuo kurio net „tfu“ - reichas gal bus parėjęs. Problema pakankamai aštri, todėl būtini žymiai atidesni Godanske – Gdanske bei Godynėje – Gdynėje kadaise buvojusių godžių, gudrių, o ir įgudusių godų-gudų-gotų tyrimai, nes gotai man atrodo kur kas vėlesniu pavadinimu. Istorinė rytinių gotų žygio link Juodosios jūros su netgi valstybės įkūrimu interpretacija leistų manyti, kad jie tuomi pirmiausia gerokai nusiaubė baltų, jei ne pietvakarinį, tai pietinį, kaip ir slavų šiaurinį pakraščius, rekrūtizavę arba siaubdami ir plėšdami juos ir tuo gerokai nusilpnindami abu etnosus bei tuo parengdami ateities dirvą sėkmingam karingų azijatų – Atilos hunų antpuoliams, pirmiausiai susidorojusių su gotais Dnepro žemupyje. Šių barbarystę, kurią 451 m. Šiaurės Prancūzijoje tuometiniame didžiausiame Europos mūšyje Katalaunijos lauke sutriuškino pasak Jordano ir liticianų – kodėl, visgi, ne lietuvių, pulkai po Romos karvedžio Aetius vėliava, savo ruožtu atvėrė duris sėkmingam vėlesniam azijatų – avarų, nugalėjusių gotų atmainą - gepidų valstybę, antplūdžiui apie kurį užrašyta, kad slaves kinkę vietoj arklių. Matyt, supratę, jog neatsilaikys prieš daugybę antpuolių, dalis slavų patraukė link Dnepro aukštupio, kur likę baltų šventyklų deginimo pėdsakų. Vietiniai medžiotojai, žemdirbiai nenorėjo pasiduoti, bet nebuvo pakankamai ginkluoti ir pernelyg mažai tebuvo įvaldę metalus. Taip V-X a. vyko didžiojo tautų kraustymosi drama, apnaikinusi ir asimiliuodama apie pusę baltiškojo etnoso – rytinę dalį. Po to atėjo eilė ir prūsams su jotvingiais, tačiau naujas azijatų, šį sykį mongolų-totorių antplūdis iš rytų, manyčiau, leido baltams galvoti apie jų protėvių žemių atgavimą – prof.R.Grigas ir užsimena apie istorinę atmintį galėjusią lemti Algirdo -Vytauto epochos žygių kryptis. Deja, totalus prarastų žemių nutautėjimas ir slavų asimiliacinis įsišaknijimas darė įtakas jau patiems runraštiniams lietuviams per jų būtiną naujų raštų kalbą ir neleido pasukti istorijos rato atgal kiek po to bebandyta – be žiaurių abipusių praradimų su Maskvos ir Vilniaus nusiaubimais ir gaisrais, nieko gero, apart, pasak prof. R.Batūros, be totorių veržimosi pristabdymo į Europą nepasiekta. Prof.R.Grigo knyga – tai ir odė mūsų tautosakinės dainos pusmilijoniniam aruodui kaip ir piliakalnių kultūrai. Vertinant mūsų rašytines sakymų ištakas ir runų problemą beliktų patarti geriau įsiklausyti į latviškus runojimas kad ir jų radijuje – „Runa Riga“, o mūsų žodyje kalba – įžvelgti kalybą medyje ir kai kur išlikusiame akmenyje su ženklais.

Dabartinėje gi geopolitinėje situacijoje pietiniai slavai bei baltų etnoso likučiai apsijungę su Naująją Europa į ES po NATO vėliava varžosi ir su likusia šiaurinių slavų dalimi ir su Kinijos ekonominiu antplūdžiu. Baltų gi vaidmuo atsirėmus į protėvių humaniškąjį būdą tesimato vienintelis – tvirta taikdarystė, kultūrinė kokybė ir naujos tvarkos reikalavimas apsijungiant visiems mažesniems į vieną juridinį kumštį, tačiau tam ES būtina p europarlamentarai bei P.Auštrevičiau išsikovoti ir tautų rūmus, kuriuose būtų atstovaujama vienodomis teisėmis: sovietijos parlamentas savo struktūra težvelgiant formaliai buvo neišnaudotų demokratiškesnių galių nei Briuselio-Strasbūro „plepykla, kur tarp septynių šimtinių beveik visiškai ištirpęs baltiškas balsas.

Skausmas pervėrė mane susipažinus su mūsų ekonominės minties galiūno, trumpai tebuvusio tautininkų generaliniu sekretoriumi, Domo (knygoje apsirikta parašius Donato) Cesevičiaus rankraščio skirto LDK politikai nuo susikūrimo iki žlugimo dingimo istorija, nes pats esu užčiuopęs mūsų istorijos mokslo „achilo kulną“ – nepakankamas jos dėmesys ekonominei analizei, genčių ir valstybės materialiniams bei demografiniams resursams. Profesorius be reikalo bus tenkinęsis mūsuose paplitusiu įsigalėjusiu štampu, jog tautininkai tarpukaryje nesirūpino pramone. Tai įtikinamai paneigia tas pats D.Cesevičius savo veikalu - Lietuvos ekonominė politika 1918–1940metais. Užtenka vien paskaityti, kad, prireikus ir „Pieno centro“ akcijos vyriausybės buvo supirktos, o ir lito išlaikymas per didžiąją pasaulio depresiją stabiliausia pasaulio valiuta skirtingai nuo kitų buvo mūsų aukso raidžių verta ekonominės politikos pergalė, kuria skirtingai nuo pastarosios teatnešusios skolas privalome didžiuotis ir įtraukti į autoriaus pateikiamų tautos laimėjimų – pralaimėjimų sąvadą. Šis, be abejo yra ir diskutuotinas, ir pildytinas tačiau pats bandymas jį sudaryti ir susumuoti pergales, atradimus, kaip ir praradimus yra vertas kažko daugiau – ne tik akademiko, o istorijos tyrų karžygio titulo. Su knygos esmine išvada bet kuriuo atveju negali nesutikti – pernelyg brangia praradimų kaina dengti mūsų laimėjimai. Patikslinus - ištakų situacijos palyginimas su dabartine rodo, kad baltų superetnosas teišlikęs dešimtadalyje buvusios teritorijos, nors istorijai sukus sunkiai įtikėtinomis taikingesnėmis kryptimis galėjo turėti vietoj dabartinių apjungus mus su latviais penkių milijonų – ir dvidešimteriopai daugiau Priimkime visa tai po archajiškiausiu lokio ženklu žemaičių visada gelbėjusių Lietuvą tvirtumo herbe su reikiamu išlikimo ir užsigrūdinimo optimizmu bei broliais ir sąjungininkais - latviais bei suomiais kaip neišvengiamą tikrovę, nulemtą ne fatališkos lemties, o dvejų karingųjų etnosų atstovų išsidėstymo jau poledynmečio žemėlapyje, bei dar platesnių azijinių antplūdžių ar katalikybės ir stačiatikybės susidūrimo su gamtojautiniu baltų tikėjimu, kaip ir kitas išlikimo-nykimo procesų priežastis vardintas ir gvildentas garbaus mokslininko.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 17 Lap 2013 18:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Kunigaikščiai karaliai

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... i-karaliai

Vaidotas Bartkus
2013-10-11

Paveldimos, o esant būtinybei ir skiriamos, valstybių valdovų pareigybės istoriniai vardai Europoje gali atskleisti svarbius diplomatinius derybinius momentus bei vykusiais politines intrigas nuo seniausių laikų iki šių dienų. Tų vardų būta visokių. Jų įvairovėje ir lietuviškas kunigaikštis giminingas anglų king verčiamam mūsuose į karalių, germanų „kionigui“, kilusiam iš senosios formos *kuning bei slavų kniazj. Romėnų valdovui – jų karaliui naudotas lotyniškas žodis rex, turintis aisčių žemėse atitikmenį – rikis, o karalienei - regina. Graikiškoje karaliaus įvardijimo tradicijoje yra „bazilėjus“, iš kur kilę ir slaviški vardai – Vasilijus. Slavai valstybės valdovui, kaip ir germanai savo karingam valdovui naudojo ir caro, kaizerio įvardijimus, kilusius nuo Cezario. Gi pats karaliaus pavadinimas yra pakankamai vėlyvas, nes jis radęsis iš frankų valdovų karolingų-merovingų dinastijos, siaubusios aplinkines žemes VIII-X a. mėgdžiojimo.

Mokslų akademijos salėje prieš savaitę susirinkę į seminarą garbūs mokslininkai ir politikai bei kariškiai svarstė išsiplėtojusią šviesuomenės ir kariškių sluoksniuose diskusiją – ar galime, ir ar turime savo didžiuosius kunigaikščius vadinti karaliais arba šiek tiek ironizuojant iš šalies – ar turime giminingą germaniškai anglosaksiškam vadinimą didžiuoju kunigaikščiu keisti į frankišką? Deja, viskas nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš Vytauto Landsbergio komentaro – laikykimės tradicijos, tačiau pastebėkime, kad turėtas prūsų karalius Netimeras, o Popiežius rašydamas Gediminui jį įvardijo rex. Daug aiškumo į šią problematiką įnešė guvaus proto humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys, kurio trejetas monografijų yra išskirtinis reiškinys pastarųjų metų istorijos bei senosios literatūros baruose. Jis pirmiausiai paaiškino, kad Europoje nuo seno egzistavo germaniškas, romėniškas, baltiškas, slaviškas valstybės valdovo – karaliaus inauguravimo ritualas, o po to ir frankiškas, kurie nors ir vykdavo dalyvaujant aukštiesiems dvasiškiams, tačiau Popiežiaus „patepimas“ tam, anaiptol, nebuvo būtinas. Pastarasis gi buvo vėlesnio diplomatinio ritualo atributas. A.Bučys pabrėžė, kad tiek Mindaugui, tiek ir Gediminui rašytuose Popiežių laiškuose į juos aiškiai kreiptasi rex, kai tuo pačiu metu, pavyzdžiui, kai kuriems lenkų didikams rašyta – dux, taigi, kreipimasi į Lietuvos valdovus nebuvęs tik pagarbos ženklas, bet tai atspindėjo realią mūsų valdovų padėtį ir jų karalysčių – regnum pripažinimą. Šis mokslo vyras, taip pat, nusistebėjo ir apgailestavo, kad mūsų kai kurių istorikų Popiežių laiškų Lietuvos valdovams vertiniuose regnum, taigi, karalystė išversta į ... kraštą, o rex-karalius, atitinkamai, į kunigaikštį. Tai laikytina ne tik aukščiausio lygio neprofesionalumu, bet ir istorijos falsifikavimu. Prof.Z.Zinkevičius priminė ir istorines lenkų intrigas sulaikant Popiežiaus siųstą karūną.

Diskusija kunigaikščių – karalių tema žiniasklaidoje vartaliojasi jau senokai. Dailiai išleistame Karininkų Ramovės leidinėlyje – lankstinyje „Lietuvos karaliai“ piktinamasi, kad sutapatinus Rusios velikij kniazj, kuris tebuvo chanų vietininkas su mūsų didžiuoju kunigaikščiu, pastarasis nūdienos vakarų Europoje prarado savo svarumą ir atitikimą karaliaus titului. Ne be reikalo pabrėžiama, kad didysis kunigaikštis tėra žinomas iš vytautinių laikų, kai buvo itin aktualūs kariniai politiniai reikalai rytų žemėse, o iki tol mus valdė karalium dabar vadinamas buvęs rex, kuris taip ir pasirašydavo. Dabar galime spėlioti, kaip savo titulą lietuviškai, o ne lotyniškai įvardijo Lietuvos valdovai. Linkęs manyti, kad rikiu, kuris gal bus kilęs nuo rėkti ir rikiuoti germanų žemėse, nes valstybės valdovas mūsuose buvo ir kariuomenės vadu. Dabar pereikime prie svarstymo, kaipgi, iš tikrųjų mes turėtume vadinti savo valdovus? Mindaugo ir kitų prieš jį, bei po jo valdžiusių iki Vytauto vadinimas didžiuoju kunigaikščiu, kaip išaiškino A.Bučys neatitinka realybės, o telaikytinas tendencinga sovietinės istoriografijos tradicija, atseit Mindaugas nebuvo karalium iki Popiežiaus pagarbos ženklo – karūnos, kuri buvo siųsta krikščionybės baltų žemės įsigaliojimo intencija. Taigi, beliktų rikis bei karalius. Kadangi pastarasis mumyse yra įsitvirtinęs kaip bendrinis valstybės vadovo feodalo pavadinimas, tai belieka, pirmiausiai, visus mokyklinius vadovėlius perrašyti atlikus atitinkamus pakeitimus – karalius Mindaugas iki Popiežiaus karūnavimo ir po jo, išsilavinusiam žmogui žinant, kad jis buvo rex ir, gal būt, rikis, o ne joks kunigas, kuris atėjus krikščionybei buvo pakeistas pridėjus priesagą į kunigaikštis. Kiek tai susiję su aisčiais galime tik paspėlioti – galėjo suveikti netgi pasąmoninė paralelė. Pagal prof.A.Bumblausko mokymą, Lietuva, visgi, buvo ir nesisteminė karalystė, nes tai priklauso nuo įėjimo į vakarų tradicijos krikščionišką sistemą. Dar pridurkime, ironizuodami - neaibinė karalystė, nes ji nepriklausė chanatų aibei. Tęskime toliau – nekuopinė nesultoninė nekaganatinė karalystė, nes nesibičiuliavo su tiurkais, chazarais ir dar kuo tik nori. Dalykas tame, kad neretai valdovų santykiai su Popiežium būdavo, anaiptol, ne patys geriausi, tataigi, kaip Jums skamba Jungtinė nesisteminė Karalystė su sostine Londone? Tokie moksliniai išsigalvojimai jais ir teliktų, jei, pavyzdžiui, Nerijai Putinaitei nutaikius momentą nešautų į galvą sudėti į vadovėlius – nesisteminė LDK, todėl visuomenėje yra reikalingas ir tam tikras budrumas, kurio šį sykį nepristigo ir kariškiams. Taigi, valio Lietuvos karaliams ir jų karalystės gyventojams, kaip ir Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, kuris vertiniuose, pavyzdžiui, į anglų kalbą turėtų būti ne pažodžiui - grand duke, t.y. didysis hercogas, tačiau, vertus pagal tikrąją prasmę - Grand King, prisimenant, kuningo – kionigo – didžiojo kunigaikščio lingvistinės kilties atitikimą. Pastarosios *kuning ištakos, beje, ieškotinos graikų kalboje ir laikytinos geriausio, taigi vyriausio medžiotojo, kuris buvo vikrus ir kiaunių kūnus nukauti.Beje ir Anglijos karaliaus jūreivis Vulfstanas IXa. raportuodamas apie aisčių žemes ir jų besipešusius karalius panaudojo senosios anglų kalbos žodį – cyninge, kuris irgi yra tos pačios kilties.

Visų skaudžiausia yra kad prie mūsų Valdovų rūmų įėjimo akis bado tos pačios rūšies neteisybė – LDK išversta vėlgi pažodžiui, o ne pagal prasmę: atvertus atgal bus Lietuvos didžioji hercogystė. Dėl šios priežasties daugelis turistų tebekraipo galvas ir klausinėja: visų, o ir jūsų didysis hercogas Varšuvoj, Rygoj, Minske ar Maskvoj sėdėjo? Reikia paprasčiausiai tiesiai daug nesikuklinant užrašyti, kad Lietuva, tai Grand Kingdom – didžioji karaslystė, kadangi yra buvę bei tebėra pasaulyje ir mažų, netgi nykštukinių karalysčių - didžiausia savo laiku Europos valstybė to neabejotinai nusipelnė.

Tiesą sakant, ši visa diskusija su loginėmis lingvistinėmis pratybomis, nors ir labai svarbi, bet atleiskite man, yra šiek tiek ir butaforinė visuotinio dvasinio pakrikimo laikmečiu, nes istorijos variklis į priekį, visgi, priešingai kaip bandoma įteigti - ne valdovų sprendimai ir potvarkiai, o didžiųjų technologijų materialiųjų daiktų ir žmonių aplinkoje, kaip ir dvasinių kultūrinių pokyčių slinktys. Metalų, elektros, naujos komunikacijos atradimas, naujoviškos medžiagos, vaistai, pagaliau ir lietuviškos, skaniausios pasaulyje duonos atradimas, taikos misijos kilę iš humanizmo tradicijos yra tarp didžiausių vertybių, priklausančių ir pasiekiamų daugeliui. Visgi, neužmirškime, kad Ivano rūsčiojo ar karaliaus Mindaugo giminės tragedija disonuoja Kęstučio teisingumui ir garbei, kurią pripažino net patys kryžiokai. Ta verpstė Vingio parke su visomis iškaltomis pavardėmis pastatyta trenkimo į misionieriaus galvą tūkstantmečiui turėtų kuo dažniau būti prisimenama bei primenama, kaip ir anksčiau minėtas istorijos tėvo Herodoto garsiausios pasaulio istorijos knygos skirsnis 4.6, kuriame latvių-lietuvių ištakos paralatuose ir skolotuose neabejotinai liudijamos prieš du su puse tūkstančių metų. Pažiūrėkite kokią veiklą vykdo Rusijos TV kanalai, greta mūsų blizgučių-niekučių „skiedalų“ ir ne tik jie. Ištisą parą transliuojami kultūros, keletas istorinių, dokumentikos kanalai pastaruoju metu aiškiai formuoja ir stiprina rusų istorinį mentalumą, dargi ir su kyštelimais negardžiais „prieskoniais“ apie „iskonno „rusų“ žemes Pabaltijyje, o jų valdžia yra rimtai susirūpinusi „nacionalinės idėjos įgyvendinimu“ ne tik žodžiais. Pasižiūrėkite į internetan sukeltą jų kalbotyros, etnologijos klasiką, naujas įdomiausias disertacijas, kurios pavyzdžiui Pskovo didžiuosius pilkapius –„kurganus“ drąsiai skiria baltams priešingai sovietinės istoriografijos tradicijai. Visa gausi istorinė archyvinė kultūrinė medžiaga iš popieriaus yra verčiama į skaitmeną pasitelkus pažangiausią vakarų techniką. Pas mus kultūrinė veikla gyva, graži, tačiau neretai vien atskirų piliečių, pasišventėlių pastangomis, tačiau pabandykite bent jau Kazimiero Būgos raštus aptikti internete - nepasiseks. Baisi man ta savamokslio trakų frygų sąsajų su lietuvių kalba ieškotojo Rimšos tragedija – kur jo triūso, kad ir ne absoliučiai mokslo kanonų ir dogmų internetinis variantas? Istorijos bei fizinio lavinimo mokytojo specialybę sovietmečiu įgijęs disidentų šeimos narys Antanas Burokas prieš keturis dešimtmečius nuvykęs į Osetiją nustebino vietinius geru jų praeities žinojimu. Jis dar ir išrinko iš osetinų, kildinamų nuo alanų genties, epo ne vieną dešimtį žodžių, nesuprantamų slavams, tačiau suvokiamų ar interpretuojamų lietuvių kalboje. Jei mūsų mokslininkai patvirtintų tų žodžių artumą mums, tada ir Jordano „Getikoje“ garsiajame tų laikų mūšyje šiaurės Prancūzijos laukuose 451 m. greta alanų genties kvojusius liticiani, prie kurių prof.E.Skržinskaja padėjo klaustuką dar prieš penkis dešimtmečius, galėtume drąsiai laikyti lietuvių pulkais po Romos vėliava, o ne vien galvoti, kodėl taip manė Č.Gedgaudas. Kam ši karyba bei istorija rūpi ir turėtų būti svarbu tyrimų planuose? Vlastybės mokslo įstaigoms. Pirmeiviams gi būna sunkiausia – dažniausiai jie totaliai atmetami, ignoruojami, ar net scholastiškai paširpiami, tačiau teisybė turi tokią savybę, kad ji, vis vien, kaip nors, anksčiau ar vėliau nugali. Geriau daug nelaukiant.

Visgi, Lietuvos valstybės prestižas šiais laikais irgi ne paskutinėje vietoje, todėl nepasitvarkymas netgi tokiuose paprastuose dalykuose – užrašuose prie Valdovų rūmų ar vadovėliuose pirmininkaujant ES tėra dar vienas abuojumo bendriems reikalams simptomas. Dėl šios priežasties šnektelėjau su Lietuvių kalbos komisijos pirmininke doc.D.Vaišniene ir abu išsiaiškinome, kad šių dalykų tvarkomoji eiga yra visuomenės rankose: vertėjų, istorikų gildijos turėtų oficialiai kreiptis į Kultūros bei Švietimo ministerijas, o šioms nebūtų kur dėtis, nes yra ne tik Lietuvos Konstitucijos preambulė, kurią laikas išmokti pritaikyti.

Karališki dalykai prieš keletą savaičių jau vienuoliktą kartą buvo paminėti Maišiagalos piliakalnio papėdėje – trimis autobusais ir lengvosiomis sugužėję vilniečiai bei keletas vietinės šviesuomenės atstovų pasigėrėjo dvejais vaidinimais, skirtais Algirdo pergalei prie Mėlynųjų vandenų, paklausė istorikų, pasidžiaugė netilusiomis dainomis ir kilmingųjų šokiais. Ši šventė, kaip ir visa kultūrinė Karininkų Ramovės veikla varoma su visais itin šiltai, paprastai bendraujančio Gaudento Aukštikalnio yra verta ir aukšto įvertinimo – solinis dainavimas, kankliavimas scenoje, kaip ir daugelio renginių programų bent jau dalys būna tobuliausių standartų, o jauna, bet nuoširdi sceninė vaidyba dar geriau atrodė nei scenoje, prie vis dar apleistoko piliakalnio, kurio aikštelė gali lygiuotis link Gedimino kalno. Gaila, kad kasmetės karaliaus Algirdo šventės nėra tapę ir viso miestelio, ir apylinkių – kermošius turėtų tapti ir neatsiejama šventės dalimi bei seniūno rūpesčiu.

Piliakalnio papėdėje istorikų buvo papasakota ir paminklo Algirdui aktualija Vitebske. Jį sumanius pastatyti centrinėje aikštėje ir atliejus, Baltarusijos valdžią pasiekė laiškas, kad anis žmudzinas buvęs „zladiejus“ ir jam ten ne vieta. Betgi, mūsų gausios kultūrinės draugijos neįstengia surašyti laiško tai valdžiai, kad karalius Algirdas, visų pirma, buvo didysis slavų žemių nuo mongolų totorių anplūdžio gynėjas, sumušęs piktadarius prie Mėlynųjų vandenų ir tai ant paminklo vertėtų užrašyti didžiosiomis raidėmis, juolab istorikų aptikti gausūs karaliaus Algirdo laikų slaviški dirbiniai Kernavėje, kaip tvirtinama, rodo ir jų diduomenės bei geriausių amatininkų slėpimąsi mūsų senovės sostinėje . Gi jo sūnūs, kunigaikščiui Donskojui kritus nuo sužeidimo Kulikovo mūšio pradžioje gerai vadovavo flangams, o ir centre reiškėsi bei nesudrebėjo, todėl tas istorinis didysis mūšis ir buvo laimėtas. Kas gi jei ne algirdaitis karalaitis organizavo ir kremliaus gynybą, tačiau patikėjęs klastūnais išėjo už vartų derėtis ir buvo nužudytas. Senokai pribrendęs reikalas parašyti solidžią studiją apie istorinį Lietuvos vaidmenį gelbstint Europą nuo hunų , avarų bei jų palikuonių mongolų totorių ordų. Tai ko gi dar laukiama – ar sunku laišką surašyti ir santykius su kaimynais gerinti? Patys deramų paminklų stokojame, bet tik vamzdį tesugebame įmaklinti garbingiausion vieton: įmontavę į pilių parko kraštovaizdį, kuris yra viena didžiausių sostinės landšafto vertybių. Negi tik minėta preambulė mus tegina?

Sakoma, kad sutiks pagal apsirengimą, išlydės pagal žodį. Apsitaisę daug kur tebesame nebe taip, kaip derėtų ir galėtume, o ir žodžio reikiamo dar daug kur pritrūkstame, tačiau išdygusi nauja šiuolaikė mokykla visai netoli piliakalnio ir bus tas geras ženklas kuria kryptim ilgai ir kantriai reikia eiti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 17 Lap 2013 19:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Literatura - Lietuvos archeologijos draugija
http://www.archeologijosdraugija.lt/Arc ... rafija.XLS‎

Urba K. “Baltai ir jų kaimynai Baltijos regione (800-1200)”. Tokiu pavadinimu Nidoje š.m. balandžio 25-30 dienomis įvyko tarptautinė konferencija // Baltų archeologija. – 1994, Nr. 2, p. 22-23

Urba K. Archeologų vasara prie Kirsnos / Mantas Sargūnas // Lietuvos aidas. – 1997, rugs. 2, p. 15 Turlojiškės (Marijampolės raj.) durpynas

Urba K. Gausus archeologinių kasinėjimų derlius // Lietuvos aidas. – 1998, spal. 15, p. 15

Urba K. Indoeuropiečiai: Atėnų-Helsinkio kryptimi // Šiaurės Atėnai. – 1998, Nr. 26-28

Urba K. Kirsnos dienoraščiai // Šiaurės Atėnai. – 1988, spal. 31, p. 1 Apie tyrinėjimus Turlojiškės (Marijampolės raj.) durpyne.

Urba K. Svarbūs radiniai prie Kirsnos // Sūduvos kraštas (Marijampolė). – 1998, rugpj. 18, p. 3 Turlojiškės (Marijampolės raj.).

Urba K. Svingas Kirsnai (*kers-) indoeuropiečių tema // Šiaurės Atėnai. – 1997, Nr. 44, 45, 46

Urba K. Šiaurės Europos indoeuropėjimas // Baltų archeologija. – 1995, Nr. 1 (4), p. 14-15 M. Gimbutienės atminimui skirta konferencija Vilniuje.

*****************************************************************

Urba Kęstutis. Indoeuropiečiai: Atėnų-Helsinkio kryptimi // Šiaurės Atėnai. – 1998, Nr. 26-28 (1,2,3 dalys).

P.S. Gal kas gali nuskanuoti ir čia įdėti - bent jau nuorodas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 18 Bal 2019 00:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Kęstutis Urba

Straipsniai

https://kestutisurba.wordpress.com/page/1/
----
https://kestutisurba.wordpress.com/page/22/
https://kestutisurba.wordpress.com/page/23/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 26 Spa 2020 14:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Kęstutis K.Urba. Publicistika

SENIAUSIOJI BALTŲ ir SLAVŲ LEKSIKA: PUŠIS ir ĄŽUOLAS

https://kestutisurba.wordpress.com/2020 ... r-azuolas/

Spalio 24, 2020

Indoeuropeistikoje tebevyrauja senoji germaniškoji 19a. sukurta teorija apie palyginus nesenokai su savo prokalbe iš savo protėvynės neolite atkeliavusius ateivius su žemdirbystės, gyvulininkystės ar metalų technologijomis, kurie ir davė pradžią gausiai, daugybe leksinių bendrybių turtingai kalbų šeimai Europoje ir Azijoje[1]. Jai alternatyva yra Bolonijos prof.Marco Alinei paleolitinės indoeuropiečių kilmės – jų tęstinumo nuo akmens amžiaus teorija[2].

Nesigilinant, kuri teorija yra teisinga, tenka pastebėti, kad sprendinys atsiremia į leksinių bendrybių chronologizaciją, kurioje ir glotochronologiniai metodai, grįsti matematiniu formalizmu, atrodo, yra bejėgiai. Šiame straipsnyje remiantis elementaria logika ir pirmykščių žmonių mąstysenos psichologizmais gvildenama galimai priešžemdirbinio, medžiotojiško periodo leksikoje buvę pušies ir ąžuolo pavadinimai baltų ir slavų etnosų paribyje bei su jais susiję žodžių lizdai.

Pušis

Lietuvių pušis akivaizdžiai gimininga[3] pr. peuse ir graikų πεύκη bei vokiečių Fichte, air. Achtach. Gi slavai turi originalų, jų etnosą palyginus anksti atskyrusį nuo kitų pušies pavadinimą – сосна, kurio kilmę kalbininkai aiškina pakankamai įvairiai – nuo ide pilkas ar atseit, net nuo сопля – snargliai, įžvelgdami analogiją pušies sakams[4].

Atsisakius vien lingvistinių tapatumų paieškos, tenka atsigręžti į pušies svarbą pirmykščio žmogaus išgyvenamume, į jos medienos ir jos sakų degumą, reikalingą išdžiūvimui po smarkaus lietaus dėl įdomios paralelės suomių kalboje: beržas – koivu ir sausas- kuiva[5], išdžiūti – kuivua, sausra – kuivus. Toks beržo ir išdžiūvimo siejimas yra prasmingas, kadangi beržo tošis turėjo ypatingos svarbos ugnies įkūrime, o gebėjimas išdžiūti bei sušilti buvo viena išgyvenamumo sąlygų ne tik mezolite. Tada tenka panagrinėti galimą sausas, sausuma ir сосна bendrumą, galimai susiformavusį baltų ir slavų paribyje. Juolab pušis yra itin kaloringas kuras, įsidegantis prie sąlyginai žemesnės temperatūros.[6]

Kaip gi galėjo įvykti tas virsmas – sausuma į сосна?
pelkė Instagram posts - Gramho.com

Elnių medžiotojams klaidžiojant tarp pelkynų buvo pakankamai svarbu aptikti ir rodyti į sausumą – kalveles apaugusias pušimis, o tai ir galėjo būti priežastimi rastis sausuma transformacijai į sausma ir сосна.

Neatmestinas ir žodžio sausuma susidarymas iš sausas ir finų žemė – maa, davusi gal pradžią žodžių darybai su priesaga -um, o tai rodytų į ankstyvo poledynmečio laikus.

Problemų randasi su šio galimo virsmo datavimu, kadangi susijusių žodžių lizdas (šaka, sakai, sausas) pasak lietuvių kalbos etimologinio žodyno turi pakankamai plačią geografiją ide kalbose – ir s.indų, persų, armėnų, slavų, tačiau tai neprieštarauja poledyninei – mezolitinei šių žodžių darybos chronologizacijai.

Taigi, tenka padaryti išvadą, kad tikėtina, jog baltų-slavų paribyje semantinis virsmas sausuma ͢ сосна pasitarnavo virsmo pr. sasins (nuo ide pilkas) – kiškis į сосна sustiprinimuiarba net buvo ankstesnis ir pirminis.

Prasmių miškas – žvėris kaita, stebima ir tarp лес (rus. miškas)- лиса ( rus. lapė), dub (slav.ąžuolas) – d*b, kuriuo žymimi ir vilkas, ir hiena ir lokys semitų kalbose[7] yra tikėtinas natūralus dalykas, kuris leidžia sukonstruoti argumentaciją itin ankstyvų leksinių bendrybių su semantiniais – prasminiais virsmais chronologizacijai.

Ąžuolas

Norėdami nutiesti tiltą tarp aukščiau paminėtų semitų žvėrių vardų ir slavų ažuolo – dub, turime įveikti nemenką geografinį atstumą, skiriantį Levantą nuo Balkanų. Trūkstamą grandį gal duoda sen.hetitų tradicijoje sudievintas rato (het. hurki) pavadinimas – DDUBIN[8], kuris gali rodyti kažkokius senosios praslavų migracijos iš Anatolijos į Balkanus apie 20-10 tūkst. m. pr.Kr, kalbinius pėdsakus, nes ratus tinka gaminti iš ąžuolo. Vis tik, ąžuolas (dub) ir lokys (sem.dabb -dub) sąsajos problema neatrodo absoliučiai beviltiška, gal ir dėl galimo het. hurki (ratas ąžuolinis) atitikimo graikiškam ir lotyniškam lokio pavadinimui: arktos ir ursus greta ide ąžuolo: *pherkhu-sietino ir su perkūnu.
Botaniniai gamtos paveldo objektai. Ūniškių ąžuolas, Ūniškių k., Saldutiškio sen.
Botaniniai gamtos paveldo objektai. Ūniškių ąžuolas, Ūniškių k., Saldutiškio sen.

Vienok, mums šiame straipsnyje svarbu baltų ir slavų bendrybės, susiję su ąžuolu. Rusų kalboje yra, gal būt, toks žodžių kildintinų iš dub lizdas: (дубина – дупло – добыча – добро)[9]. K.Būgos raštų analizė rodo, kad Lietuvių kalboje yra galima vieninga seka – duoba (įdubimas medyje), daba (paprotys), dabinti (puošti), dubuo, duobė, dauba, daboti (saugoti gal su ąžuoline lazda), duburys, kuri, visai tikėtina, irgi, radosi baltų ir slavų genčių paribyje ąžuolo (dub) įtakoje. Juk iš ąžuolo gerai pasidaryti tvirtą dubenį, kad ir mėsai laikyti, o prie ąžuolo būta apeigų su puošimu vainiku.

Slavų dub, atrodo, turi labai gilias šaknis laike, ir šio termino susiformavimas sietinas tiek su nostratiniu medžio pavadinimu bo[10], tiek ir su dh, matyt, turėjusiu reikšmę – smogti, užduoti. Lietuvių Ąžuolas sietinas ir su graikų οἰγίλωψ – „agila“, o tai rodytų galimą atsodinimo technologijos kodavimą – „iš gilės“. Visa tai leistų lietuvius lokalizuoti šiauriau slavų, kuriems ąžuolas dėl klimato buvo natūralus objektas, o baltams priešingai – ypatingos reikšmės, sodinimo ir priežiūros reikalaujantis medis. Taigi, ledynmečiu baltų protėviai lokalizuotini pietinėse Karpatų priekalnėse, o slavai – prie Dunojaus.

Kuriuo gi metu galėjo vykti tokia žodžių daryba nuo dub? Atsakymą turėtų duoti ne tik žodžio duburys daryba – duobė vandenyje, kuris baskų kalboje yra – ur, o nuo šio bus kilusi ir jūra, ir slavų яр – potvynis. Kad tai gali būti Gimbutienės įvardintos Senosios Europos – mezolito laikmečio reliktas rodytų ir itin svarbus baltų ūdros, slavų – rus. выдра (vydra) bei proto-Baskų *u-dagera atitikimas. Nereikia stebėtis, nes baskų kalbos atspindžių lingvistai aptinka net fino-ugrų kalbose, o šios sąsajos galėjo formuotis iš karto poledynmečiu elnių medžiotojams traukiant į šiaurę paskui elnius, kurie į ten keliavo šiltėjant klimatui ir samanoms traukiantis link ledjūrio bei paliko Madleno, Briomės, Fedmeserio, Hamburgo ir Svidrų bei Kundos archeologinių kultūrų seką. Vis tik, kaip ir šakos atveju, ūdros geografija siekia ir sen.Graikiją, ir sen.Indiją, todėl tvirtas chronologizavimas -atsakymas, kada ir kaip radosi baskų vandens ir ūdros atitikmenys net Indijos teritorijoje lieka atvirokas, nors pilnai galimas ir mezolito, ir priešledynmečio laikmetis.

Argumentų, kad iki šiol nuo ledynmečio gan tvirtai išlikę žodžių priebalsiniai „stuburai“ duoda taip vadinamos globalios etimologijos, kurias konstatavo[11] ir Meritt Ruhlen. Žmonės, manau, mano – dalykai susiję su saviidentifikacija rituliojasi apie MN priebalsių žodžius, kurių pasklidimą po visus žemynus tegalima grįsti tik pirmųjų žmonijos migracijų palikimu.

[1] James P.Mallory. A short history of indo – european problem, 1973

[2] http://www.continuitas.org/texts/alinei ... onless.pdf

[3] https://etimologija.baltnexus.lt/?w=pu%C5%A1is

[4] https://classes.ru/all-russian/russian- ... -12538.htm

[5] Est. kuiv, Kar. kuivu, Lap. goikkis https://www.academia.edu/12788026/Finni ... Dictionary

[6] https://drova-kiev.in.ua/blog/teplotvor ... znyh-porod

[7] Иванов Гамкрелидзе, c. 867 https://ksana-k.ru/?p=16

[8] Иванов Гамкрелидзе, c. 720

[9] Ąžuolinis vėzdas, drevė, grobis, gėris – nurodė Бурланков Николай Дмитриевич http://samlib.ru/comment/b/burlankow_ni ... ch/goethes

[10] http://inslav.ru/publication/illich-svi ... -1971-1984

[11] https://azkurs.org/pars_docs/refs/31/30889/30889.pdf

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 16 Sau 2022 00:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Kęstutis K.Urba. Publicistika
Praeities tyrinėjimai

LIETUVOS IR LATVIJOS BEI AISČIŲ VARDAI EUROPOS MITOLOGIJOS IR ISTORIJOS KONTEKSTE

Kęstutis K.Urba

Lietuvos ir Aisčių vardų kilmės tyrinėjimai trunkantys pusę tūkstantmečio davė ne vieną gerai žinomą ir ne kartą aptarinėtą aiškinimą[1]. Nuo XV-XVII a. populiaraus Lietuvos vardo kildinimo iš ‚litus‘ – lot.krantas, Vaidevučio sūnaus Litalanus arba Litwos, nuo itališkos iki keltiškos versijų, bei kalbininko Kazimiero Kuzavinio – „iš upelės Lietaukos“ iki pasak Zigmo Zinkevičiaus „pakibusios ore“ istoriko Arūno Dubonio karių – ‚leičių‘ versijos. Joms visoms mūsų žymusis kalbininkas Z.Zinkevičius, sekęs ankstesniais etimologiniais žodynais ir lyginęs šaknis ‚Liet‘, ‚Lit‘ ir ‚Leit‘‚ priešpastato gamtameldišką Lietuvos vardo versiją. Esą buvo nusižiūrėta į žemuose krantuose lengvai išsiliejančius vandenis[2].

Pastarųjų dešimtmečių fundamentalios kalbininko Simo Karaliūno ir archeologo Eugenijaus Jovaišos monografijos[3],[4] pateikė naujų įžvalgų, sugretinimų ir rekonstrukcijų, tačiau pakankamai pagrįstos ir patikimos tiek Lietuvos, tiek ir Aisčių vardų kilties hipotezės iki šiol nebuvo sukurta. Aisčių vardo kildinime[5] susidūrė du skirtingi požiūriai – baltiškasis ir germaniškasis, apėmę net aštuonis kilties aiškinimus[6]. Akivaizdu, kad kurio nors vieno ar net keleto mokslų ribose šios problemos sprendinio negalima tikėtis, ir tik integralus kalbotyros, archeologijos, bei istorijos, numizmatikos, mitologijos, genetikos ir etnomuzikologijos faktų sugretinimas bei apjungimas galėtų duoti pakankamai patikimas teorines konstrukcijas.

Mitologinės derlingumo, vaisingumo deivės Lat paleolingvistinės šaknys

Abejoti, kad Lietuvos vardas turėtų būti kažkaip susijęs su „lieti“, vargu bau ar bent truputį bevertėtų. Itin svarbu, kad šio žodžio šaknies L/a/tʌ – ‚drėgnas‘ [7] geografija, pasak nostratinio (ikiindoeuropinio) kalbinio sluoksnio tyrinėtojų, yra nusidriekusi nuo Afrikos žemyno (vakarų Čado) iki Graikijos, Airijos, Velso, Islandijos, germanų, baltų ar Kaukazo tautų[8], todėl jo amžius yra gretintinas vos ne su pirmomis žmonių migracijomis ar bent jau žemdirbystės išplitimu iš jos lopšio – Artimųjų rytų. Ne mažiau įspūdingas ir L/ä/jʌ – ‚vanduo, lieti‘ išplitimas nuo Čado, Somalio, Egipto iki indoeuropiečių ir uraliečių bei altajiečių kalbų[9].

Helėnų mitologijoje yra žinoma pietų vėjo atnešta, itin aukštą vietą jos hierarchijoje užėmusi Dzeuso žmona, Apolono ir Artemidės – vaisingumo ir derlingumo dievybės[10] motina Leto (gr.Λητώ[11], dorėnų Λατώ)[12], kuriai, pasak istorijos tėvo Herodoto, tolimieji šiauriečiai – hiperborėjai gabendavę aukas į jos šventyklą Delo saloje.[13] Mažojoje Azijoje – Likijoje ji buvo žinoma, kaip spėjama, ir Lado vardu, pietų Palestinoje Leto žinota vardu Lat su šventaisiais finikinių palmės ir alyvuogių medžiais[14] greta analogijos Tarpupyje – Al-Lat, o etruskų ir romėnų mitologijoje jos atitikmuo yra Latunė bei Latonė. Lenkų, kitų slavų, lietuvių ir latvių mitologija žino, kaip spėjama, analogiškų funkcijų dievybę Lado[15], kuriai senovėje būdavo nuo gegužės 25 d. iki birželio 25 d. dainuojama „Lado, lado, lado, didė mūsų deivė“[16] ir aukojami balti gaidžiai[17]. Graikų etimologiniai žodynai, apart jos paminėjimo[18], vardo kilmės nepateikia, tačiau nesieti jos su aukščiau minėtomis nostratinėmis šaknimis būtų neprotinga – koks gi derlius be lietaus ar laistymo? Beje, bulgarų, serbų, slovėnų,s.čekų, rusų kalbose ‚lada‘, ‚lado‘ siejamas su ‚žmona, mergaite, sutuoktiniu‘, o iš čia bus ir kilęs pats ‚liaudies‘ terminas greta helėnizmo – ‚tautos‘ (gr.vienodi, tapatūs).

Kyla natūralus klausimas, kada ir kokiu būdu Leto[19]-Lado kultas išplito tokiame didžiuliame areale nuo Kretos salos iki Baltijos, ar net ir iki, kaip spėjama, Ignalinos rj. tarp šešeto ežerų esančio Ladakalnio? Prielaidų gali būti ne viena – nuo akmens amžiaus „venerų“ figūrėlių, tarp kurių garsiausia iš Dolni-Vestonice Moravijoje[20] datuojama apie 24 tūkst. m. pr.Kr., nuo žemdirbystės slinkties arba dar gerokai vėliau, didžiosios helėnų kolonizacijos į skitų žemes ir jų pakraščius, prasidėjusios ir vykusios XI-VI a.pr.Kr. metu[21]. Visos versijos galimos, o ir trečioji, daugiau kaip po tūkstantmečio gerokai sustiprinusi galimą pirmapradį indoeuropietiško bendrumo[22] kultą, yra pakankamai tikėtina. Juolab, priskaičiuojamos 75 ar net 90 Mileto miesto, įsikūrusio Mažojoje Azijoje, Likijos pakraštyje kolonijų, tarp jų ir Apolonija, Odess, Olbija su vienintele išimtimi – Chersonu.

Galima teigti, kad Leto-Lato-Lado-Latonės kultas per amžius buvo itin stiprus, kadangi jis buvo susijęs su būtina išgyvenamumo sąlyga – derliumi ir giminės pratęsimu, mažiausiai trukdančiu sėjai bei rugiapiūtei. Tai iš dalies patvirtintų ir latvių ‚Ligo‘ šventimas per ilgiausią dieną metuose (kildintina nuo lot. ligo –surišti) bei latvių mitologinė būtybė Jumis, kuris yra Leto proanūkio, Apolono vaikaičio Jamos[23] atitikmuo, juolab abu laikomi slėpingais. Istorikas romantikas T.Narbutas, greta Lado[24], irgi mini, ypač Trakų vaivadijoje, Latvijoje, Estijoje žinotą laisvės deivę Liethua – Lietuva[25], tačiau be jai skirtos giesmės, kad nužengtų iš dangaus, bei maištininkų vado vardo Leicis, nei platesnės argumentacijos, nei šaltinio, deja, nenurodo. Dievą Lituans minėjo V.Martinijus 1666 m. bei D.Kleinas, M.Strijkovskis ir J.Lasickis[26], o jo atitikmuo – lietuvėnas žinomas iš tautosakos šaltinių[27].

Pamaskvio baltų, keltų ir latgalių vardų daryba

Didžiosios keltų ekspansijos iš derlingojo Europos vidurio į vakarus bei rytus metu jie Mažojoje Azijoje III a.pr.Kr įkūrė savo keletą šimtmečių egzistavusią valstybę – Galatiją (gr. Γαλατία), kuri patyrė stiprią helėnizaciją. Miletietiško V.a. pr.Kr. keltų (Κελτοί) etnonimo kilmė yra nežinoma, tačiau graikiškąjį irgi galima bandyti sieti su dorėnų Lato, kuri kažkiek atitinka keltų namų dievybės –Litino[28] kultą, o pačią ekspansiją su savo pagrindinės dievybės šventovių paieška – savotišku ankstyvuoju „kryžiaus žygiu“.

Pamaskvės baltų gentį Голѧдь paminėtą dar 1058 m., kurios baltiškumą įrodo neabejotinos kilmės hidronimų gausa[29], nuo K.Būgos laikų visi tyrinėtojai absoliučiai nekritiškai tapatina su galindais, nors pats K.Būga rašė tik, kad taip „galėjo vadintis“[30] ta gentis. Siekiant aiškumo ir ieškant „rakto“ į istorinius pavadinimus tenka gilintis į pirmojo sando ‚– gal, -gol,‘ kilmę, juolab estiškai Lietuva yra Leedu, o ne tik Lietuvoje yra pilna vietovardžių su ‚– gal, gala‘.

Yra galimos bent keturios versijos. Pirmoji paremta nostratinėmis šaknimis „šaukti, vadinti“ – „*KAyLa“,“kaLΔhΔ[31],[32] antroji bokšto, miesto pavadinimu (žr. – ghala[33]), trečioji baltiškoji, siejama su galu, kraštu, ketvirtoji siejama su senosios lenkų kalbos ‚gola‘ – tyrai, giria[34], ir penktoji, labai abejotina, galindų etnonimą siejusi su ‚rus.‘golyj‘ – nuogas (neturtingas)[35]. Beje, pirmoji savo prasmių virsmuose galėjo duoti pradžią kitoms. Tada pamaskvės baltų gentį Голѧдь[36], atsižvelgiant ir į estišką Lietuvos pavadinimą, tektų tapatinti su Ledų, galimai laikiusių save antikinės Lado garbintojais, o ne galindų vardu. Šią versiją galimą grįsti ir archeologiniais duomenimis apie archeologinių Zarubincų, Koločino[37] ir Moščino[38] kultūrų sąsajas su legendinio Gelono miesto lokalizacijos, tapatinamos su įspūdingomis liekanomis ir gintaro bei helėniškais radiniais prie Vorsklos upės[39], išeiviais, pasitraukusiais šiauriau nuo antpuolių: jo apylinkėse yra baltų ir iranėnų hidronimijos, o pastaroji ten nuo III-II a. per.Kr. Herodotas rašė, kad medinės tvirtovės Gelono „Šventyklos helėniškos, helėnų dievams skirtos. Jų kalba yra skitų ir helėnų kalbų mišinys.“[40] Vokiečių tyrinėtojas G.Mairas aiškino, kad Gelono gyventojai buvo lietuviai, kurie įsikūrę greta Skitijos pardavinėjo Ponto pirkliams gintarą, kailius…[41]. Analogiškai atvirkščiai galima aiškinti ir ne taip toli nuo Голѧдь – Galėdų genties lokalizacijos esamos Latgalos vardo dėmenų prasmes: Latais vadinti. Tęsiant mitologinę traktuotę yra verta atkreipti ir į gr. Γάλλος, kuris turi ir žynio prasmę, todėl Голѧдь turi ir tiesioginę –‚žynė Lada‘ interpretuotę arba bent jau tokį atspalvį.

Dar vienas argumentas ‚gal-‚ – ‚vardo‘ traktavimui yra susijęs su Pomponijaus Melos tekste minimais audros atblokštais į Germaniją indais (indus quosquam), kuriuos tyrėjai iki šiol tapatino su vindais, venedais[42], bet, deja, ne su galindais. Taigi, tiek keltai –galatai, tiek ir latgaliai bei Голѧдь savo varduose turi Europos, Mažosios Azijos, Palestinos derlingumo dievybės bei Tarpupio Al-Lat, susijusių su nostratinio ikiindoeuropinio horizonto „signatūra“ – ‚LT‘, vardus.

Istorinės kultinės – militarinės helėnų įtakos[43] kolonijoms ir jų pakraščiams

Jei, taip pat, bandytume Lietuvos ir Latvijos vardus, tapatinti su Leto-Lato kultu[44], tai tektų atsakyti į klausimą, kaip gi miletietišką Lado, garbintą ir baltų kultinę dievybę „pastūmėjo“ helėnų – Leto ir doriečių – Lato? Atsakymo tenka ieškoti ir praeities tyrinėtojo signataro Algirdo Patacko publikacijose, kuriose jis aptardamas A.Dubonio aiškinimą, atkreipia dėmesį į „λειτον = ληιτον (lēiton, leito). Achajai šitaip graikų ankstyvojoje istorijoje vadino rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rinkdavosi – leito pritaneion (Her., 7, 107) – „lietos“ pritanija“ . A.Patackas nurodo, kad „λειτονργια (leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tarnavimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas Dievui, iš čia – liturgija)“.[45]

Tenka pastebėti, kad A.Patackas aiškindamas šias prasmes pernelyg sureikšmino vien militarinę ir valdymo prasmes, interpretuodamas Lietuvių kalbos žodyne pateiktą tekstą – „pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“[46]. Krivių – pagrindinis senovės baltų žynių vaidmuo buvo religinis, o kad po aukojimo (galbūt, susijęs su lot. auctum – didinti, garbinti, augur –žynys, augeri – augti) būdavo aptariami ir ūkio bei karo reikalai, stebėtis nereikia, todėl yra tikslinga, pirmiausia, tapatinti krivulę – lietą su Leto atitikmens kultu, juolab ne tik genčių vadai[47], bet ir didieji LDK kunigaikščiai atlikdavo ir žynių vaidmenį[48], o Lietuvių kalbos žodynas pirma „lieta“ prasme nurodo „naudą, pelną“, sietinus ir su derlingumu. Galima teigti, kad kultas – būrimas ir prieš derlių, kitus svarbius darbus ar ir prieš karo žygį, buvo pirma jų[49], tiek amžių laikotarpyje, tiek ir kasdienybėje:

sakralinis kultas (Leto, Lata, Lada…) → valdymas (lieta), ūkis → militarizmas (leičiai),

juolab proto įžodinimas yra sietinas su πρωτοπαπάς – (pirmasis) vyriausias žynys.

Graikijos jūreivystės istorija pasak archeologinių duomenų siekia sunkiai įsivaizduojamą net VIII tūkstantmetį pr.Kr., kuomet jie plaukdavo į salas vulkaninio titnago –obsidiano, todėl ši lyginamosios kalbotyros, archeologijos, istorijos bei mitologijos helėnų įtakų Skitijos pakraščiams problema baltų etnogenezėje laikytina viena prioritetinių.

Pateiktoji analitika atlikta nebojant griežčiausių lingvistinių apribojimų[50], kurie, visgi, yra išvesti indoeuropiečių prokalbės skilimo schemos ir to modelio kontekste, o ne sąlygoti ankstesnių ir gerokai vėlesnių galimų istorinių-kultūrinių įtakų bei įvairiausių, netgi, spontaniškų dialektinių kaitų. Lyginamoji mitologija su istoriniu pagrindu yra galingesnė priemonė etnologijai, nei ją suteikia vieni lyginamosios kalbotyros metodai, ypač, jei pastarieji neturi laiko dimensijos. Visgi, siekiant įrodyti Leto-Lado-Latonės kultų svarbą Lietuvos ir Latvijos vardų kiltims, tektų sureikšminti tiek antikinių gintaro kelių įtakas ir pasekmes nuo Pelasgų bei Achajų laikų, tiek ir vėlesnes Ponto, padneprės helėnų įtakas, netgi, pabaltijui per Dnepro-Dauguvos ar kitus Nemuno, tapatinamo su ‚Chronos‘, baseino vandens kelius. Yra gi rašytinis ant kaulinės plokštelės įrodymas, datuojamas VI a. pr.Kr., kad helėnų kolonijiniame mieste, įsikūrusiame P.Bugo žiotyse – Olbijoje būta Leto garbinimo,[51] o jos sūnui Apolonui buvo pastatyta šventykla. Su Dauguva tapatinama III-IV a. Peutingerio kelių žemėlapyje (šias dienas pasiekė tik X-XII a. kopija) pažymėta Sėlių upė (Fluvius Selianus) gal ne atsitiktinai atitinka helėnų bei romėnų žynių vardus: Dodonės Σελλοί ir romėnų salii (Marso,ieties nešėjų žynys), juolab. V.Toporovas sėlių etnonimą susiejo su Balkanų vardynu[52].

Leto – Lato kultą galima sieti ir su dviejų Herodoto paminėtų skitų genčių, lokalizuojamų Dnestro ir Pietų Bugo ištakų kairiame krante[53] – skolotų (gr. Σκολότους) ir paralatų (gr. Παραλάται )[54] vardo aiškinimu, jei tai interpretuoti kaip gentį su Lato kulto mokykla –gr. Σχολή (plg. su sklaveni[55] – venetų mokyklos gentis) ir gentį, esančią prie Latų. Su tokiu aiškinimu dera ir galima Haličo bei Galicijos[56] žemių, Lucko miesto, Uličių (улутичи, лютичи), Lučėnų, Litomeričių, Zličėnų genčių vardų kilmė – nuo ‚keltų‘ ir ‚Leto‘, kuri būdingai ukrainiečių dialektams transformavosi į Lito, Liuto. Kad ten būta Leto-Lato kulto liudytų ir A.Patacko skyrelyje „Ukrainos Lietuva – Лeτaвa“ pavardinti vietovardžiai ir hidronimija: „iš čia ko gero ir bus kilę tie pavadinimai L(i)etava, L(i)etičiv, Liatiči (gal būt ir ten pat esantys Litin, Ladyčin?)…šalia L(i)etava teka upelis L(i)etavka… Dunojaus deltoje yra sala ir kaimas Leti (Letea rumuniškai)“, kuriuos A.Patackas, anaiptol, tapatina ne su helėnų kolonizacija, o su tūkstantmečiu vėlesniais LDK laikais. Beliktų pridurti Dnepro deltoje esančią salą Litovka ir konstatuoti dviejų kultūrinių-lingvistinių-istorinių sluoksnių samplaiką. Taigi, yra tikslinga sieti Latvijos ir Latgalos vardų kiltis su Paralatų (-prie Latų) gentimi, jos migracija į šiaurę nuo antpuolių, o Lietuvos su – lietomis, tikriausiai įsitvirtinusiomis per prekybą gintaru nuo XVI a.pr.Kr.

Lietuvių kilmės legendų helėniški, alaniški, skitiški atspindžiai

Mūsų lingvistikoje nuo Pilypo Ruigio, lyginusio lietuviškus ir graikiškus žodžius, laikų (apie 1745 m.), nėra sistemingai ištyrinėta jų leksinės bendrybės, taigi, ir nėra jų susidarymo chronologizacijos, o antikos mitologijoje nėra išnagrinėta laiko tėkmėje vis tolesnius kraštus pasiekusių argonautų, tarp kurių buvo ir legendiniai Palemonu pravardžiuotas Heraklis bei Palaimon‘o (Παλαίμων) (kalvio Hefaisto, aprūpinusio strėlėmis Leto sūnų Apoloną[57], užmušusio Pitėją Delfuose sūnaus) žygio mito svarba vienam pirmų Lietuvos kilmės aiškinimų. O tai atlikti, kaip ir archeologinių radinių lyginamąją analizę, tikrai verta, kadangi baltiški žalvario dirbiniai primena helėniškus aptiktus Dnepro baseine, bet ne zoomorfinių motyvų sklidinus skitiškus. Juolab, trijų legendinių Palemono sūnų vardai (Kunas, Barkas ir Speras) turi aiškią helėnišką medžiotojo, jūreivio ir sėjėjo -žemdirbio lingvistinę interpretaciją, bet ne lotynišką. Ir mitologiniai Hebos-Gabijos, Hestijos – Austėjos, Jumio-Jamos, šventų akmenų – baitylos (βαίτυλος) –Vaidilos ir Vaideloto, vardų Alkimantes, Iliadoje minėto Troidzenos – Algimantas, Traidenis, latv. ‚mantat‘ –burtininkauti ir gr. ‚µαντίς‘- žynys, atitikimai verstų nagrinėti antikines helėnų įtakas Skitijos pakraščiams įvairių mokslų metodais, neatmetant ir Ponto valdovų Palemonų (Πολέμων) dinastijos[58] įtakų lietuvių kilmės mitui versijos[59].

Dar vienu argumentu tokiam aiškinimui yra pateikta Lietuvos kilmės, susijusios su Brutenio (Pruton nuo Pruto(?)), Brudon), Vaidevučio (Widowuto) atvykusių į Ulmiganiją (tikslinga gretinti su žemėmis pradedant Kulmu ir baigiant Igaunija – lat.Estija, kaip ir Ulmigeriją – nuo Kulmo iki Geros upės) legenda[60], pusės tūkstantmečio laikotarpyje nuo Erazmo Stelos ir Simono Grunau leidinių nedavusi ramybės daugeliui tyrinėtojų[61], jei pirmąjį vardą kildinti nuo helėnų valdžios, bendruomenės centro ar prieglaudos (rus.притон atitikmuo), kuriame Hestijjos saugojo ugnį, bendrinio pavadinimo – Prytaneus (Πρυτανεῖον). Gal būt, tai susiję ir su Austėjos kultu, nes bitininkystei reikia dūmų. Tuose tekstuose yra minimi ir žyniai – vaidelotai (K.Būga tai aiškina kaip vaidilos deminutyvą[62], T.Narbutas mini ir slavizmą ‚vaidelotkas‘), kuriuos N.Vėlius priskiria keturioliktai nepaprastų žmonių kategorijai, neabejotinai susijusiai su vandeniu: „Udones, Wanduolutti, Neruttei, Udburtullli“[63]. Beje, tarp, žinomų mitologemų yra ir Vilkalotas[64], todėl, tikėtinesniu atrodo ne K.Būgos –deminutyvo (vaidilutė) versija, o T.Narbuto, kuris lotą siejo su švento akmens „baitilo-stabo“ veido „mazgojimo“ (lot.lōtio – plovimas) veiksmu[65], juolab helėnai savo šventus akmenis – dievų namus tepdavo aliejais, laistydavo vynu, krauju[66]. ‚Lōtio‘ lingvistinės ištakos, neabejotinai, vėl gi, nostratinės. Taigi, galbūt, todėl jos neišsitekusios vien prūsų, kurie puolė Mozūrų kunigaikštį Lottko[67], ribose.

Patį Widowuto vardą yra tikslinga laikyti sudurtiniu ir sieti su jo galėtu valdymu nuo Vidivarijų (gentis Vyslos deltoje) iki Votų (finų gentis Peipaus-Čiudo ež.aplinkoje), o legendinį religinį centrą Rikojotą (Rickoyot)– galbūt, vadų ‚rikių ‚Jotą‘ , saistyti ir su Jotvingių genties vardu.

Neatrodo įminta ir žymiojo Ptolemajo (100-187 po Kr.) paminėtų veltų ir su jais siejamų pilkapių – ‚valatoukų‘, kuriuose palaidoti milžinai – volotai, kiltis[68]. Gali būti, kad ‚veltai‘ yra trumpinys iš ‚Waidtlotten‘[69], o šie susiję su kriviu ‚kirwaido‘[70] (nuo Curche)[71] – forma, neatsakingai sulietuvinta į ‚krivaitį‘. Beje, galima sieti legendinę Plinijaus minėtą Thuli su Saremos sala bei estišku ugnies įžodinimu[72], tačiau, galbūt, vertėtų atkreipti dėmesį ir į prūsų kulto tarnus Tulissones – laidojimo apeigų dalyvius[73]? A.Vijūko-Kojelavičiaus minimi geruliai, kurie Va. pabaigoje prašėsi praleidžiami į Tulę, savo kilme yra sietini su Geros upe[74] – Juodosios jūros intaku.

Pietų įtakų kryptį Lietuvos kilčiai liudytų ir A.Vijūko-Kojelavičiaus istorijoje[75] pateiktas legendinis Litalano vardas, jei jį sieti su alanais ( populiariu aiškinimu ir Volynės kariais(?)) bei atvykimu ir grįžimu į protėvių žemes), o priešpriešinės krypties – gausūs baltiški radiniai (pvz. lankinės segės lenkta kojele, žieduotos segės) Černiachovo kultūroje greta Juodosios jūros[76]. Verta atkreipti dėmesį, kad garsiajam Katalaunijos mūšyje 451 m. dalyvavę romėnų pusėje liticiani, tyrinėtojų tapatinami su bretonų lokalizacija[77], kovėsi alanų pusėje[78], dalyvaujant (ostr-) rytų gotams[79], todėl pajėgų geografija neleidžia atmesti liticiani – lietuvių pulkų prielaidos, juolab Jordano minimi Goltescytha ir Coldas [80] vardai traktuotini kaip ‚gal-lit-scythia‘ (vadinami lietuviais ir skitais) bei galindai arba Голѧдь .

Baltų daug kontaktuota ne tik su antikos pasauliu gintaro keliais– vien Romos monetų radimviečių Lietuvoje žinoma apie šimtinę, bet ir su pietesnėmis gentimis bei skitais ūkiniame ir kilmingajame lygmenyje. Kalbinį sąryšį rodo prūsiškas duonos pavadinimas ‚geytys‘[81], kuris yra sietinas su pietesnės Getų, genties, nusiaubusios ir Olbiją, vardu, savo ruožtu kildintino nuo ukrainiečių ‚rugių‘ – ‘жито’ pirmapradės formos. Neaiški slaviško lietaus pavadinimo ‘дождь’ kiltis[82] šiame kontekste jį verstų sieti su itin svarbaus žemdirbystėje lietaus sulaukimu (‘дождаться – sulaukti‘, žr. ‘ждать – geisti[83] ) rugiams, kad jų neįveiktų sausros. Slavų mitologijoje Dažbog yra siejamas su saule, tačiau yra ir kitų nuomonių: remiantis baltarusių ornamentika – jis ir lietaus iš saulės prašytojas[84]. Taigi, jei baltuose natūraliai ir dėl fonetinio panašumo su lietumi buvo įsitvirtinęs Leto – derlingumo ir vaisingumo deivės kulto atitikmuo, paliudytas ir sustiprintas krivio lazdos lietose buvimu, tai slavų protėviai šią savo dievybę turėjo įsitvirtinusia dar nuo žemdirbystės atėjimo į jų žemes laikų. Laukas – ‚lauks‘ lat. yra siejamas ir su lot. ‚‘lucus‘ – šventa giraitė[85], todėl nuo VI-V a.pr.Kr. baltuose naudota lydyminė žemdirbystė su lauko ruošimo apeigomis ir yra sietina arba su dorėnų įtakų ‚Lato‘, arba su romėnų – ‚Latona‘.

Herodotas pateikia ir skitų, kurių dauguma vardų yra iranėniški, valdovų tragediją: Skilo, žuvusio nuo jo brolio Oktamasado rankos, istorijos atpasakojimą. Šio, gal būt, ne tik lingvistinis, bet ir istorinis atitikmuo – Auktumas (prūs. valdžios vyras). Helėniškų radinių (pvz. auksiniai auskarai su liūto atvaizdu) yra aptikta net Kijevo apylinkėse, o šių brolių istorija primena, netgi, skitų valdovų buvojimą helėnų miestuose dar VI a.pr.Kr.[86]. Plačiausius muzikinius ryšius rodo gr. λαλεω – muzikuoti‚l ietuvių velykiniai lalavimai ir estų, suomių ‚laul, laulu‘ –daina.

Aisčių vardo kiltis

Helėnai yra žinomi ir savo kalendoriais. Slavų metų laikų periodizacijoje vasaros sezono (rus. лето…) įžodinimo kiltis mitologiniame kontekste, tikėtinai bus radusis nuo Leto ir Niobės (gr.mit. – dėl nepagarbos paversta vasarą nuo viršukalnės verkiančiu akmeniu) antagonizmo, nusidriekusio iki vaikžudystės, kuris, galbūt, atspindi žiemos triūso į nieką pavertimą atkopus saulelei. Kodėl įsitvirtinusi tokia duslesnė forma ‚лето‘ – Leto atspindžio atitikmuo, o ne Lados kulto sąlygota forma ‚ледо‘ ar net ‚лaдо‘ yra sudėtinga atsakyti. Tikriausiai, tai sąlygojo pietvakariškesnės Graikijos – etruskų – Romos įtakos iš slavų helėnų genčių paribio, o ne keliavusios iš Mažosios Azijos Mileto kolonistų įsigalėjimo padneprėje metu.

Vasara (lot. aestās), kuri baltų praeityje žinoma ir visų metų Ilgiausios dienos šventimais su Lados … Liethua ir lietaus prašymo derliui su ‚Zolininkei‘[87] kultu, bus suteikusi pagrindą kitų kraštų tyrinėtojams bei keliautojams (geresnių žemdirbių nei inertiški germanai[88]), baltų gentis, ir Tacitui apie 98 m. vadinti lotyniškai Aestii dėl vasarų garbinimo jų pradžiose net ištisą mėnesį papročio. Tad gan natūralu, kad šio vardo aiškinimo lotyniškos traktuotės neaptiko vėliau keliavęs Ptolemajas, o ir latviai estus tebevadina igauniais.

Taigi, jei helėniškos įtakos bus sąlygoję slavų vasaros laiko įžodinimą (jei ne atvirkščiai), tai romėniškos tiesiogiai įvardino suvoktą kaip gyvybiškai itin svarbų baltų paprotį derliaus laukime.

Išvados

Latgaliai ir latai bei jų vardai yra sietini su Herodoto skitų aprašymuose minimais Paralatais ir Skolotais, o Lietuvos vardas – su helėnų įtakomis gintaro keliu ir valdžios, pasak Brutenio vardo interpretavimo – nuo prytanėjų, su lietų sistema. Pamaskvės baltų vardas Голѧдь, sietinas su Mileto kolonistų padneprėje įtakų bendruomenės, garbinusios Lado, slinktimis į šiaurę nuo antpuolių. Jų etninės lingvistinės bendrybės, susietos mitologija (keltai, lieta, latai, lado) savo pradines šaknis turi toli nuo baltų kalbų arealo: užliejamoje, lietinamoje bei lydiminėje žemdirbystėje – amžių gilumoje Levante. Atitinkamai gausiai baltiškai hidronimijai (Latava…) vardus bus davusi mitologema, kuri ir nulėmė genčių ir tautų vardus, bet ne atvirkščiai, kaip buvo teigiama, dažniausiai, iki šiol.

Aisčių vardas tėra lotyniško vasaros, kurios atėjimą visą mėnesį švęsdavo baltai, pavadinimo perkėlimas baltų genčių apibūdinimui, vėliau įsitvirtinęs pas juos pačius.

Šios etnonimų kilties teorijos dar didesniam pagrindimui būtini tiek platesni archeologiniai tyrinėjimai, tiek ir betarpiškų baltų-helėnų leksinių bendrybių, kurių neturi slavai, (pvz. plg. pr. palaipin ir pa-liepti (tik lietuvių ir latvių kalboms bendras žodis) su gr. Λίπττοµαι –siekiu[89] (susižinojimui liepsna[90], kuriai naudota liepos malksna?) ) sąvado sudarymas bei jo chronologizacija – išplitimų lokalizacija. © 2018.12.31 (redaguota)

Publikuota ttps://kestutisurba.wordpress.com/praei ... rinejimai/

[1] Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas. Kilmė ir formų daryba. V., 2010

[2] Z.Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. V., 2005, psl.189-1990

[3] Simas Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, V., 2004-2005, I ir II t.

[4] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012

[5] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, 2005, II t. psl. 11-187

[6] Ten pat, 35 psl.

[7]Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. I.t., 118 psl., 265-ta nostratinė šaknis

[8] Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. II.t., 31 psl.

[9] Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. II.t., 32-33 psl.

[10] Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.498

[11] Роберт Грейвс. Мифы древней Греции. М., 1992, с. 39

[12] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, LKI, 2004, I t. 36 psl.

[13] Herodotas.Istorija. V. 2012, psl.202

[14] Р. Грейвс. Мифы древней Греции. М., 1992, с. 39

[15] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, LKI, 2004, I t. 36 -37 psl.

[16] LKŽ, V., 1966, VII t., 9 psl.

[17] Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Kl., 2010, psl.62

[18] Hjalmar Frisk. Griechisches Etymologisches Vörterbuch. Heidelberg, 1960, psl. 117

[19] gr.Ληίτη – viešose vietose aukojimus atliekanti žynė

[20] Marija Gimbutienė. Senoji Europa. V., 1996, psl.179

[21] М.В.Скржинская. Скифия глазами эллинов. Санкт Петербург, 1998, с.11

[22] A.C .Renfrew, Archaeology and Language: The Puzzle of Indo-European Origins, London: Pimlico, 1987

[23] Aleksandra Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. Kn., 1995, psl.161

[24] Teodoras Narbutas. Lietuvių tautos istorija. V., 1998, I t., psl. 115

[25] Ten pat, psl. 128-129

[26] Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1977, psl.56-57

[27] ten pat, psl 25.

[28] The Oxford handbook of Latino epigraphy. O., 2015. p. 421

[29] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015, 41 psl.

[30] Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai, V., 1958, I t.,412 psl.

[31] Aaron Dolgopolsky. Nostratic Dictionary – Third Edition. (2012), psl. 2607.

[32] Julius Pokornyj etimologinis žodynas pateikia pvz. angl. call atitikmenį gal-so- in:

osset. ɣalas `φωνή’, aksl. glasъ, russ. gólosъ`Stimme’, lit. galsas `Widerhall’, anord. kall n. `das Rufen’, wovon kalla `rufen, singen’, ags. callian (engl. call) ds., ahd. kallōn `viel und laut sprechen, schwatzen’, mit –ll– aus -lz-, woneben –ls– in anord. kalls n. `Aufreizung’.

Ob lat. gallus `Hahn’ (erst nachträglich an den Galliernamen angelehntes) vorderas. Lw., ebenso wie gr. κάλλαιον `Hahnenkamm’?, psl. 350-351 https://indo-european.info/pokorny-etym ... /whnjs.htm

[33] The Middle East.Abstract and index. Volume 21, Part 3 – Page 482

[34] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015, 30 psl.

[35] ten pat, 44 psl.

[36] Dar žr. ‚Gelida‘ –Lukas.Davidas, Prūsijos kronika / Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius./ psl.275

[37] E. Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012, psl.54: V.Sedovas ir šią kultūrą priskiria baltams

[38] А. М. Воронцов. Культурно-хронологические горизонты памятников II–V веков на территории Окско-Донского водораздела, Тула, 2013

[39] Б. А. Шрамко. ВЕЛЬСКОЕ ГОРОДИЩЕ СКИФСКОЙ ЭПОХИ (город Гелон), КИЕВ, НАУКОВА ДУМКА, 1987

[40] Herodotas.Istorija. V. 2012, psl.220

[41] žr. S. Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, V., 2004, psl.37

[42] Jerzy Strelczyk. Užmirštos Eurazijos tautos. V., 2010, 28-29 psl.

[43] Jas abejomis kryptimis šiek tiek mistifikavo Vilniaus garbės pilietis – paminklosaugininkas, archeologas Sigitas Lasavickas. Žr. „Baltų archeologija“, 1995, Nr. 1(4), psl. 8-9.

[44] Žr. lieti – rus. лить kaitą su lenk. lac

[45] Algirdas Patackas. LIETUVA, LIETA, LEITIS Arba ką reiškia žodis „Lietuva“. Naujasis židinys-Aidai 2009 / 7, 245-274 psl.

[46] LKŽ, V., 1966, VII t., psl.437

[47] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.158

[48] ten pat, psl. 159

[49] ten pat, psl. 160

[50] Z.Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. V., 1984-1994, I-V t.

[51] „… είμήνη Όλβίη πόλι, μακαρίζω έκεΓ, μ έμ νη μ αι Λητο“ (…мир Ольвийскому государству. там, сам я благословен Лето. Žr. Ю.Т. Виноградов ПОЛИТИЧЕСКАЯ ИСТОРИЯ Ольвийского ПОЛИСА VII-I вв. до н.э. историко эпиграфическое исследование. M., 1989, c.78

[52] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai.V. 2015, psl.408.

[53] Б.А.Рыбаков. Геродотова скифия. М., 1979, с. 191.

[54] Herodotas. Istorija. V., 2008, 196 psl.

[55] Анфертъев А.Н. Иордан // Свод древнейших письменных известий о славянах (далее СДПИС). Том I (I–VI вв.). Составители Л.А. Гиндин, С.А. Иванов, Г.Г. Литаврин. «Восточная литература» РАН: Москва, 1994. С. 98-160.

[56] V.Kubiyovych, Y.Pasternak, I.Vytanovich, A.Zhukovsky. Internet Encyclopedia of Ukraine

[57] Zygmunt Kubiak. Mitologia Grekov i rzymian. W., 1997, s.253

[58] Страбон. География. Книга 11

[59] G. Beresnevičius. Palemono legendos periferinis turinys: religinė istorinė studija. V., 2003 – 110 psl.

[60] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius.

[61] Valdemaras Šimėnas. Legenda apie Videvutį ir Brutenį. Iš kn. Prūsijos kultūra, V., 1994, psl.18

[62] K.Būga. Rinktiniai raštai, V., 1958, I t.,186 psl.

[63] N.Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl. 194

[64] Ten pat, psl.249

[65] T.Narbutas. Lietuvių tautos istorija. V., 1998, I t., psl. 293

[66] A. Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. Kn., 1995, psl.

[67] Simonas Grunau. Prūsijos kronika. /Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius. II t./, psl.100

[68] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, 2005, II t. psl. 249

[69] Simonas Grunau. Prūsijos kronika. /Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė N.Vėlius.II t./, psl. 110

[70] ten pat, psl.108

[71] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.96-155

[72] Lennart Meri (1976). Hõbevalge (Silverwhite). Tallinn, Estonia: Eesti Raamat.

[73] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.156

[74] Herodotas. Istorija. V., 2008, psl.208

[75] Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, Vilnius, 1988, p. 47–54.

[76] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012, psl. 301

[77] Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius. V., 2017, psl.258

[78] ten pat, psl. 271, 283

[79] ten pat, psl. 269

[80] ten pat. psl. 181

[81] Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologinis žodynas, V., 2013, 224 psl.

[82] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.2, с. 521.

[83] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.2, с. 39.

[84] Шилинговский К.В. Созвездие Кола, Перун и русский Хорс-солнце в плену у индоиранских лингвистов // Proceedings of the Academy of DNA Genealogy», vol. 7, No. 3, 2014. C. 556-573.

[85] Algirdas Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, psl.49

[86] М.В.Скржинская. Скифия глазами эллинов. Санкт Петербург, 1998, с.106-111

[87] N.Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl. 194

[88] Tacitus. Dialogus Agricola germania, psl. 328-330

[89] A.Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, psl.186

[90] Laurynas Kurila. Signaliniai laužai Lietuvos piliakalniuose? Teorinis aspektas. LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. 2018. T. 44, p. 71–115.

Kęstutis K.Urba. Kritiškumo kokybės Galindų genties paieškose

Galindų genties minėtos dar Klaudijaus Ptolemajaus žemėlapiuose studijoms yra skirta daugybė įvairiausios kokybės darbų. Vienas paskutiniųjų -GALINDAI EUROPOS PLATYBĖSE: ARCHEOLOGIJA, ISTORIJA, LINGVISTIKA (aut. A.Luchtanas, O.Poliakovas)[1], itin kritiškai įvertinęs tiek garsųjį V.Toporovo straipsnį[2], tiek ir populiarią E.Jovaišos monografiją „Aisčiai“[3], kuri pratęsė du ankstesnius fundamentalius baltų kilčių tyrinėjimams skirtus tomus.

Sekant filosofu Karlu Poperiu, tektų priminti, kad mokslas ir turi žengti į priekį „falsifikuojant“ – itin kritikuojant teorijas bei aiškinimus atmetus visus autoritetus, nes tik taip galima atverti naujus horizontus ir priartėti prie tiesos. Tačiau pati kritika privalo būti itin konstruktyvi ir logiška, o istorijos bei archeologijos ir lingvistikos sandūroje daugeliu atvejų tėra įmanoma vertinti sąlyginį pateikiamų aiškinimų tikėtinumą. Panagrinėkime archeologo A.Luchtano ir kalbininko O.Poliakovo pateiktąją pripažintų korifėjų kritiką, kurioje gausu tokio pobūdžio vertinimų: „Tikru autoriaus „atradimu“ tapo galinga aisčių migracija Europoje vos ne visomis kryptimis ir jų lemtingas vaidmuo Europos istorijoje Didžiojo tautų kraustymosi laikais. Ypatingas vaidmuo tenka galindams, kurie kartu su sūduviais ir Vielbarko žmonėmis „pagimdė milžinišką vakarietišką bangą, kuri užliejo didelę dalį rytų baltų arealo“, „ Išskirtinis vaidmuo lietuvių etnogenezės procese vėlgi tenka galindams, tik šį kartą – rytų.“, „Šias abejotinas idėjas netikėtai perėmė ir išplėtė Maskvos kalbininkas Vladimiras Toporovas. Jis rašė jau ne tik apie galimą galindų migraciją iš protėvynės per Vidurio Europą į Pamaskvę, bet ir iškėlė idėją apie kelias galingas ir sudėtingas galindų migracijos bangas Europos platybėse nuo Pamaskvės girių iki uolėtųjų Pirėnų pusiasalio pakrančių.“, „Nesileisdami į beviltišką diskusiją apie galimą Vielbarko kultūros baltiškumą tik pažymėsime, kad į Rytų Lietuvą galindai kažkodėl pamiršo atsinešti savo etnonimą „galind-“ ir kokių nors kitų vakarų baltų kalbinių elementų.“

Kritikos kritika I – ar Galindai buvo menki?

A.Luchtano ir O.Poliakovo, remiantis L.Kurilos tekstu apie gyventojų tankį Žeimenos mikroregione geležies amžiuje[4], teigiama, kad galindų būta tik … 9800, o E.Jovaiša „… visiškai nepastebi, kad mažytė, negausi gentis, dalyvaujanti toje migracijoje, būtų paprasčiausiai išnykusi tautų katile, ir jo archeologinė argumentacija neišlaiko jokios kritikos.“ Pirmasis kontrargumentas visiškai teisėtai kyla išgarsiojo žemėlapio autoriaus Ptolemajaus dėmesingumo ir šiai baltų genčiai: jei ji būtų menka, tai ar taptų įamžinta greta kitų – didžiųjų?

Pastebėkime, kad L.Kurilos remtasi banaloka D.Ubelaker bendruomenės dydžio skaičiavimo matematine formule, atsižvelgiančia ir į laidojimo paminklo naudojimo laiką, tačiau dar man pačiam dalyvaujant kasinėjimuose pažeimenyje, kilo klausimas – kaip dažnai baltai laidodavo vandenyse ir ar nebuvo bent jau dalis pilkapių skirta vien genties elitui ar karžygiams? Taigi, lygiai, taip pat, ir dar su geros ironijos doze galima priskirti abiejų kritikų nuomonei tikėtinumą nuo 0.098 iki 9.8 proc., t.y. geriausiu atveju tik vieną iš dešimties, o Galindų, lyderiavusių su Sudinais garsumu, populiaciją vertinti, kad ir 30-50 tūkst. su galimybe sudaryti bent jau vieną kitą tūkstantinę ištvermingiausių elitinių karių. Kitas argumentas prieš kritikus yra susijęs su Pomponijaus Melos tekste minimais audros atblokštais į Germaniją indais (indus quosquam), kuriuos tyrėjai iki šiol tapatino su vindais, venedais[5], bet, deja, ne su galindais. Tai rodytų, kad, (jei ‚gal-‘ traktuoti kaip ‚šaukti, vadinti‘, o lyginamoji kalbotyra tam neprieštarauja), galindų būta ir neeilinių jūreivių, kurie sietini ne tik su Bogačevo, bet ir su Vielbarko kultūra.

Antri kritikuotojų prieštaravimai E.Jovaišai bei V.Toporovui archeologijos plotmėje yra susiję su pamaskvėje esančios Moščino kultūros priskyrimu galindams: „Kartografavęs 117 Moščino kultūros piliakalnių ir pilkapynų, 7 paminklus autorius[6] nurodo prie Protvos upės“. Taigi, daroma išvada, kad Protvos upės apylinkės buvę menkai apgyventos, pakraštinės. Pastebėkime, kad A.Luchtanas bei O.Poliakovas, pateikę ir vertingų pastebėjimų bei problematikos, šiame kontekste be reikalo nenagrinėjo legendinio dar istorijos tėvo Herodoto aprašyto Gelono miesto, kuris ne be pagrindo tapatinamas su liekanomis ant Vorsklos upės kranto[7], populiacijos raidos bei likimo. Šio miesto, beje, kurį vokiečių tyrėjas G.Mairas laikė lietuvišku, apylinkėse gausoka tiek baltiškos, tiek ir iranėniškos, kuri datuojama III-II a.pr.Kr., hidronimijos, o pats miestas sunyko po sarmatų invazijos. Todėl tikėtina šios bendruomenės ar net visos Gelonų genties poslinkis į šiaurę, būtent, į Moščino kultūros žemes. Tačiau norint tai pagrįsti yra būtina atsekti visą Zarubincų-Koločino[8]– Moščino kultūrų sąryšį. Pirmas žvilgsnis į Gelono kasinėjimų bei Moščino kultūros radinius sakytų, kad tai tikrai verta atlikti. Taigi, belieka teigti, kad du archeologiniai kritikų argumentai pareikšti E.Jovaišai ir V.Toporovui yra, mažiausiai, labai stipriai abejotini. Trečias, teigiantis, kad „Iki šiol Europos archeologai neranda jokių baltų kultūrų pėdsakų ten, kur V.Toporovas ir jo sekėjas E. Jovaiša bandė įžiūrėti galindų etnonimą.“ lieka atviru. Bet jei greta Juodosios jūros glūdinčioje Černiachovo kultūroje gausu E.Jovaišos minėtų aisčių lankinių segių lenkta kojele, žieduotų segių, tai kodėl jų neturėjo būti, šiek tiek, pabarstyta ir vakarų – Romos bei Ispanijos kryptimis, juolab prekyba ir karo žygis yra visiškai skirtingi dalykai?

Kritikos kritika (II) – kalbinė realybė ir kazuistika

V.Toporovas, sekdamas kitais tyrėjais, deja, bus nekritiškai perėmęs jų nuomonę, kad pamaskvės baltai yra galindai, nors pats K.Būga publikavo tik tokią prielaidą. Голѧдь paminėtą metraščiuose dar 1058 m. verta traktuoti, kaip „vadintus ar šauktus Ledais“ – gerai žinomos mitologijoje derlingumo deivės Lado garbintojais, kadangi estai lietuvius vadina … Leedu. Šia prasme kruopščiojo Jurijaus Otkupščikovo išvada, kad pamaskvės baltų hidronomija yra ne vakarų, ne tikrųjų galindų, o rytų baltų – latgalių kilmės yra labai taikli. Tada pats disputas apie pamaskvės baltus – būk tai, iš prūsų migravusius į pamaskvę galindus yra beprasmis. A.Luchtano ir O.Poliakovo teiginys, kad „Logiška išvada, gal metraštininkas, rašydamas люди Голѧдь, turėjo omenyje ubagą, elgetą ir pan.,“ tėra nekritiškas Max‘o Vasmer‘io etimologijos[9] atkartojimas ar pakartotinis seno naujai atrastas sugretinimas, o ne pačių autorių nuosavybė.

Visgi, kalbinės kritikos dėl pamaskvės baltų leksikos bei hidronimijos ir galindų vardo atspindžių bei sąsajų Europos vakaruose šešėlis metamas ir profesoriui E.Jovaišai nėra korektiškas, kadangi jis rėmėsi ir gan šviežiais Simo Karaliūno tyrinėjimais[10], skirtais ir vakarų galindams[11], todėl lingvistui O.Poliakovui derėjo susikauti su jo studija, o ne su šiek tiek senstelėjusiais V.Toporovo tyrinėjimais.

Kritikų pateiktas teiginys, kad tarp „Jordano paminėtų 350 asmenvardžių nėra nė vieno galindų arba baltų vardo“ yra mažiausiai, diskutuotinas, kadangi, pirma, etnonimas ‚goltscythia‘ yra traktuotinas, kaip ‚gal – lit –scythia‘ santrumpa, reiškusi ‚vadinti lit (icianais?)[12] ir skitais‘, o patys liticiani pulkai, daugelio tyrėjų priskiriami Burgundijai[13], galėjo būti lietuvių pulkai, kadangi Jordanas mini gan plačią kovojusių genčių geografiją – ir alanus bei ostrgotus, siejamus su Černiachovo kultūra.

V.Luchtano ir O.Poliakovo sukaupta lingvistinių tyrinėjimų bibliografija ( V. Hilberg, 2009, García Moreno, 1974; G. Kampers, 1979; Fr. Ventura Salvador, 1995) ir argumentacija skirta Ispanijos vardynui bus, bene, vertingiausia jų išsakytos kritikos dalis, kuri galindų įtakas Ispanijai verstų laikyti menkiau tikėtinomis. Beje, keltų naudai, todėl J.Statkutės-Rosales bei jos, o taip pat, S.Karaliūno pasekėjų lauktų pats rimčiausias mokslinis disputas.

Kritikos kritika (III) – istorijos miglos

Romos imperatoriaus Volusiano (251–253 m.) titulatūros, iškaltos jo monetoje, aptarime negalima nesutikti su teiginiu, kad V.Toporovas bei S.Karaliūnas bus tapę V.Račkaus paskleistos mistifikacijos auka. Tai paaiškino E.Volteris, remdamasis vokiečių specialistu prof. O. Lenze, kuris perskaitė tą užrašą, ir nustatė, kad tai ne galindų paminėjimas, o tik keleto žodžių žaismas.

Centriniu faktu pabrėžiančiu baltų, ir labai tikėtina, galindų dalyvavimą gotų žygiuose, kaip minėta aukščiau, tektų laikyti mano paties atskleistą, Jordano minėtą Goltscythia[14] interpretavimą ir jų susiejimą su liticiani pulkais. Beje, kovojusių po Romos karvedžio Aetius vėliava su sąjungininkais garsiausiame to laikmečio mūšyje Katalaunijos laukuose 451 m. įveikusių hunus, todėl A.Luchtano ir O.Poliakovo teiginys, kad Jordanas neminėjo jokių baltų yra atmestinas, ar bent jau labai menkai tikėtinas. Beje, ir Jordano minėtas etnonimas Coldas[15], visgi, priešingai šių kritikų nuomonei, nėra „lingvistinis absurdas bei istorinė netiesa“, kadangi indoeuropeistų (Julius Pokornyj, 1969) yra įrodyta ‚gal-‘ sąsajos su pvz. dabartiniu angl. „call“ – ‚šaukti, vadinti‘, todėl ir latgaliai traktuotini, kaip vadinti ‚latais‘, žemgaliai – „žemiais (nuo Samo- ir samogetų(?)“, juolab Herodotas mini dvi, kažkodėl S.Karaliūno netyrinėtas Skitijos gentis – Skolotai ( lotų žynių mokykla?) ir Paralatai (prie latų). Ar Coldas reiškė galindus, ar net tolimesnius pamaskvės baltus – nauja, ne vien tik istorijos mįslė.

Sunku atsakyti, ar pamaskvės Голѧдь buvo suvokiami kaip skurdžiai, ar vien Lado, žinomo ir mūsų, ir latvių mitologijoje, garbintojai, tačiau neatmestina ir dviprasmybė to paties etnonimo suvokime ir tais laikais. Juk ir ubagai yra bei „žmonės prie Dievo“.

Išvados

Prof.E.Jovaišos bei ir juo besirėmusio šviesaus atminimo prof.V.Toporovo veikalus kritikavę A.Luchtanas bei O.Poliakovas gerokai praplėtė baltų genčių tyrinėjimų lauką bei pateikė vertingų ir diskutuotinų bibliografinių argumentų. Vis dėlto, jų kategoriškumas bei bandymas korifėjus „užmėtyti kepurėmis“ didesne dalimi tėra vertingas naujos, tolesnės diskusijos žiebimui bei naujų integralių lingvistikos, archeologijos, istorijos, mitologijos bei kitų mokslų pajėgų apjungimo žadinimui. Juk, būtent, kompleksinis požiūris leidžia sukonstruoti jau moksle žinomą devintą, tačiau pačiu patikimiausiu atrodantį Aisčių (Aestii) genties vardo kilties aiškinimą[16]: nuo vasaros – lot. aestās, kadangi baltai buvo žinomi itin svarbaus jų išgyvenamumui vasaros atėjimo visą mėnesį garbinimu – nuo gegužės 25d.

E.Jovaišos mintis, kad „išskirtinis vaidmuo lietuvių etnogenezės procese vėlgi tenka galindams, tik šį kartą – rytų“, yra ne atmestina, o tikslintina ir plėstina. Būtent, per skolotų ir paralatų genčių įtakas latgalių, ir pamaskvės Голѧдь raidai. Pastarajai, galimai, per gelonų pasitraukimą šiauriau nuo sarmatų ir kitų genčių antpuolių į Moščino kultūros arealą, kurį vėliau užklojo Smolensko krivičių, radimičių, viatičių invazijos. Taip pat, dėl gintaro kelio įtakose susiformavusių sakralinių, ūkinių, militarinių reikalų tvarkymo paminėto tiek S.Daukanto, tiek ir K.Būgos didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ – lietose su krivių lazdomis. Juk ne veltui prof.Z.Zinkevičius kategoriškai draudė indoeuropietiškam kontekste tapatinti šaknų ‚lat‘ bei ‚liet‘ kilmę, kurių bendrumas, pasirodo, eina giliai giliai į ikiindoeuropinį – nostratinį kalbinį sluoksnį iš tolimos Afrikos, tačiau pasiekęs ir Baltiją.

Deja, paviršutiniškumu pasižymėję kritikai – A.Luchtanas bei O.Poliakovas nepastebėjo pagrindinio nepaprastai svarbaus ir aiškaus bei taiklaus prof.E.Jovaišos teiginio apie mūsų protėvių lietuvių kultūros ištakų lokalizaciją: „Lietuvai yra aisčių gentis, kurios pagrindas – ankstyvųjų galindų kultūra“[17]. Šis teiginys nuostabiai gerai derėtų prie A.Patacko aptartos lietuvių protėvių naudotos lietų – helėniško pobūdžio susirinkimų paskui krivio lazdą sistemos[18], jei jos atsiradimą tapatinti su gintaro keliais. Žinoma, tada kyla lietuvių kultūros datavimo ir jos stadijų periodizavimo problema, pradedant net XIX a. pr.Kr., tačiau tai jau kita itin svarbi nauja problematika laukianti pačių rimčiausių jungtinių tyrinėjimų.

[1] LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2018, 41

[2] Топоров В. Н., 1983 – В. Н. Топоров „Галинды в Западной Европе“, in: Балто-славянские исследования 1982, М., 1983, с. 129–140

[3] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia, , Vilnius, 2016.

[4] Laurynas Kurila. Apgyvendinimo tankumas geležies amžiaus Lietuvoje: Žeimenos baseino mokroregionas./Lietuvos archeologija, V., 2014, t.40, psl. 181-204

[5] Jerzy Strelczyk. Užmirštos Eurazijos tautos. V., 2010, 28-29 psl.

[6] А. М. Воронцов. Культурно-хронологические горизонты памятников II–V веков на территории Окско-Донского водораздела, Тула, 2013

[7] Б. А. Шрамко. ВЕЛЬСКОЕ ГОРОДИЩЕ СКИФСКОЙ ЭПОХИ (город Гелон), КИЕВ, НАУКОВА ДУМКА, 1987

[8] V.Sedovas ją laikė baltiška

[9] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.1, с. 434.

[10] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015. Žr. skyrelį skirtą pamaskvės Galindai.

[11] ten pat, psl. 27-39

[12] Jordano minėtais Katalaunijos mūšio apraše liticianais

[13] Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius. V., 2017, psl.258

[14] Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius. V., 2017, psl.181

[15] ten pat

[16] Kęstutis K.Urba. Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste, V., 2018 12 31, psl. 1-8, reg. Lietuvių kalbos i-te

[17] E.Jovaiša. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. V., 2016, psl. 180

[18] Algirdas Patackas. LIETUVA, LIETA, LEITIS Arba ką reiškia žodis „Lietuva“. Naujasis židinys-Aidai 2009 / 7, 245-274 psl.

copyright © 2019 01 03-04

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio K. Urbos (slapyvardis Vaidotas Bartkus) straipsniai lietuvių ir kitų tautų kalbotyros, istorijos, archeologijos ir etnogenezės temomis ir jų kritika

Parašytas: 27 Gru 2023 23:21

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

K. Urba. Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste

https://alkas.lt/2023/12/25/k-urba-liet ... kontekste/

Būdamas tyrinėtoju - matematiku, skiriu Tėvų lituanistų Irenos ir Kęstučio atminimui

Kęstutis K. Urba, www.alkas.lt
2023-12-25 17:26:04

Lietuvos ir Aisčių vardų kilmės tyrinėjimai trunkantys pusę tūkstantmečio davė ne vieną gerai žinomą ir ne kartą aptarinėtą aiškinimą [1].

Nuo XV-XVII a. populiaraus Lietuvos vardo kildinimo iš ‚litus‘ – lot. krantas, Vaidevučio sūnaus Litalanus arba Litwos, nuo itališkos iki keltiškos versijų, bei kalbininko Kazimiero Kuzavinio – „iš upelės Lietaukos“ iki pasak Zigmo Zinkevičiaus „pakibusios ore“ istoriko Arūno Dubonio karių – ‚leičių‘ versijos.

Joms visoms mūsų žymusis kalbininkas Z. Zinkevičius, sekęs ankstesniais etimologiniais žodynais ir lyginęs šaknis ‚Liet‘, ‚Lit‘ ir ‚Leit‘‚ priešpastato gamtameldišką Lietuvos vardo versiją. Esą buvo nusižiūrėta į žemuose krantuose lengvai išsiliejančius vandenis [2].

Pastarųjų dešimtmečių fundamentalios kalbininko Simo Karaliūno ir archeologo Eugenijaus Jovaišos monografijos [3], [4] pateikė naujų įžvalgų, sugretinimų ir rekonstrukcijų, tačiau pakankamai pagrįstos ir patikimos tiek Lietuvos, tiek ir Aisčių vardų kilties hipotezės iki šiol nebuvo sukurta.

Aisčių vardo kildinime [5] susidūrė du skirtingi požiūriai – baltiškasis ir germaniškasis, apėmę net aštuonis kilties aiškinimus [6].

Akivaizdu, kad kurio nors vieno ar net keleto mokslų ribose šios problemos sprendinio negalima tikėtis, ir tik integralus kalbotyros, archeologijos, bei istorijos, numizmatikos, mitologijos, genetikos ir etnomuzikologijos faktų sugretinimas bei apjungimas galėtų duoti pakankamai patikimas teorines konstrukcijas.

Mitologinės derlingumo, vaisingumo deivės Lat paleolingvistinės šaknys

Abejoti, kad Lietuvos vardas turėtų būti kažkaip susijęs su „lieti“, vargu bau ar bent truputį bevertėtų. Itin svarbu, kad šio žodžio šaknies L/a/tʌ – ‚drėgnas‘ [7] geografija, pasak nostratinio (ikiindoeuropinio) kalbinio sluoksnio tyrinėtojų, yra nusidriekusi nuo Afrikos žemyno (vakarų Čado) iki Graikijos, Airijos, Velso, Islandijos, germanų, baltų ar Kaukazo tautų [8], todėl jo amžius yra gretintinas vos ne su pirmomis žmonių migracijomis ar bent jau žemdirbystės išplitimu iš jos lopšio – Artimųjų rytų.

Ne mažiau įspūdingas ir L/ä/jʌ – ‚vanduo, lieti‘ išplitimas nuo Čado, Somalio, Egipto iki indoeuropiečių ir uraliečių bei altajiečių kalbų [9].

Helėnų mitologijoje yra žinoma pietų vėjo atnešta, itin aukštą vietą jos hierarchijoje užėmusi Dzeuso žmona, Apolono ir Artemidės – vaisingumo ir derlingumo dievybės [10] motina Leto (gr. Λητώ [11], dorėnų Λατώ) [12], kuriai, pasak istorijos tėvo Herodoto, tolimieji šiauriečiai – hiperborėjai gabendavę aukas į jos šventyklą Delo saloje. [13]

Mažojoje Azijoje – Likijoje ji buvo žinoma, kaip spėjama, ir Lado vardu, pietų Palestinoje Leto žinota vardu Lat su šventaisiais finikinių palmės ir alyvuogių medžiais [14] greta analogijos Tarpupyje – Al-Lat, o etruskų ir romėnų mitologijoje jos atitikmuo yra Latunė bei Latonė.

Lenkų, kitų slavų, lietuvių ir latvių mitologija žino, kaip spėjama, analogiškų funkcijų dievybę Lado [15], kuriai senovėje būdavo nuo gegužės 25 d. iki birželio 25 d. dainuojama „Lado, lado, lado, didė mūsų deivė“ [16] ir aukojami balti gaidžiai [17].

Graikų etimologiniai žodynai, apart jos paminėjimo [18], vardo kilmės nepateikia, tačiau nesieti jos su aukščiau minėtomis nostratinėmis šaknimis būtų neprotinga – koks gi derlius be lietaus ar laistymo?

Beje, bulgarų, serbų, slovėnų, s. čekų, rusų kalbose ‚lada‘, ‚lado‘ siejamas su ‚žmona, mergaite, sutuoktiniu‘, o iš čia bus ir kilęs pats ‚liaudies‘ terminas greta helėnizmo – ‚tautos‘ (gr. vienodi, tapatūs).

Kyla natūralus klausimas, kada ir kokiu būdu Leto [19]-Lado kultas išplito tokiame didžiuliame areale nuo Kretos salos iki Baltijos, ar net ir iki, kaip spėjama, Ignalinos rj. tarp šešeto ežerų esančio Ladakalnio?

Prielaidų gali būti ne viena – nuo akmens amžiaus „venerų“ figūrėlių, tarp kurių garsiausia iš Dolni-Vestonice Moravijoje [20] datuojama apie 24 tūkst. m. pr.Kr., nuo žemdirbystės slinkties arba dar gerokai vėliau, didžiosios helėnų kolonizacijos į skitų žemes ir jų pakraščius, prasidėjusios ir vykusios XI-VI a.pr.Kr. metu [21].

Visos versijos galimos, o ir trečioji, daugiau kaip po tūkstantmečio gerokai sustiprinusi galimą pirmapradį indoeuropietiško bendrumo [22] kultą, yra pakankamai tikėtina. Juolab, priskaičiuojamos 75 ar net 90 Mileto miesto, įsikūrusio Mažojoje Azijoje, Likijos pakraštyje kolonijų, tarp jų ir Apolonija, Odess, Olbija su vienintele išimtimi – Chersonu.

Galima teigti, kad Leto-Lato-Lado-Latonės kultas per amžius buvo itin stiprus, kadangi jis buvo susijęs su būtina išgyvenamumo sąlyga – derliumi ir giminės pratęsimu, mažiausiai trukdančiu sėjai bei rugiapiūtei.

Tai iš dalies patvirtintų ir latvių ‚Ligo‘ šventimas per ilgiausią dieną metuose (kildintina nuo lot. ligo – surišti) bei latvių mitologinė būtybė Jumis, kuris yra Leto proanūkio, Apolono vaikaičio Jamos [23] atitikmuo, juolab abu laikomi slėpingais.

Istorikas romantikas T. Narbutas, greta Lado [24], irgi mini, ypač Trakų vaivadijoje, Latvijoje, Estijoje žinotą laisvės deivę Liethua – Lietuva [25], tačiau be jai skirtos giesmės, kad nužengtų iš dangaus, bei maištininkų vado vardo Leicis, nei platesnės argumentacijos, nei šaltinio, deja, nenurodo. Dievą Lituans minėjo V. Martinijus 1666 m. bei D. Kleinas, M. Strijkovskis ir J. Lasickis [26], o jo atitikmuo – lietuvėnas žinomas iš tautosakos šaltinių [27].

Pamaskvio baltų, keltų ir latgalių vardų daryba

Didžiosios keltų ekspansijos iš derlingojo Europos vidurio į vakarus bei rytus metu jie Mažojoje Azijoje III a.pr.Kr įkūrė savo keletą šimtmečių egzistavusią valstybę – Galatiją (gr. Γαλατία), kuri patyrė stiprią helėnizaciją.

Miletietiško V a. pr.Kr. keltų (Κελτοί) etnonimo kilmė yra nežinoma, tačiau graikiškąjį irgi galima bandyti sieti su dorėnų Lato, kuri kažkiek atitinka keltų namų dievybės – Litino [28] kultą, o pačią ekspansiją su savo pagrindinės dievybės šventovių paieška – savotišku ankstyvuoju „kryžiaus žygiu“.

Pamaskvės baltų gentį Голѧдь paminėtą dar 1058 m., kurios baltiškumą įrodo neabejotinos kilmės hidronimų gausa [29], nuo K. Būgos laikų visi tyrinėtojai absoliučiai nekritiškai tapatina su galindais, nors pats K. Būga rašė tik, kad taip „galėjo vadintis“ [30] ta gentis. Siekiant aiškumo ir ieškant „rakto“ į istorinius pavadinimus tenka gilintis į pirmojo sando ‚– gal, -gol,‘ kilmę, juolab estiškai Lietuva yra Leedu, o ne tik Lietuvoje yra pilna vietovardžių su – gal, gala‘.

Yra galimos bent keturios versijos. Pirmoji paremta nostratinėmis šaknimis „šaukti, vadinti“ – „*KAyLa“,“kaLΔhΔ [31], [32] antroji bokšto, miesto pavadinimu (žr. – ghala [33]), trečioji baltiškoji, siejama su galu, kraštu, ketvirtoji siejama su senosios lenkų kalbos ‚gola‘ – tyrai, giria [34], ir penktoji, labai abejotina, galindų etnonimą siejusi su ‚rus. ‘golyj‘ – nuogas (neturtingas) [35]. Beje, pirmoji savo prasmių virsmuose galėjo duoti pradžią kitoms.

Tada pamaskvės baltų gentį Голѧдь [36], atsižvelgiant ir į estišką Lietuvos pavadinimą, tektų tapatinti su Ledų, galimai laikiusių save antikinės Lado garbintojais, o ne galindų vardu.

Šią versiją galimą grįsti ir archeologiniais duomenimis apie archeologinių Zarubincų, Koločino [37] ir Moščino [38] kultūrų sąsajas su legendinio Gelono miesto lokalizacijos, tapatinamos su įspūdingomis liekanomis ir gintaro bei helėniškais radiniais prie Vorsklos upės [39], išeiviais, pasitraukusiais šiauriau nuo antpuolių: jo apylinkėse yra baltų ir iranėnų hidronimijos, o pastaroji ten nuo III-II a. pr. Kr. Herodotas rašė, kad medinės tvirtovės Gelono „Šventyklos helėniškos, helėnų dievams skirtos. Jų kalba yra skitų ir helėnų kalbų mišinys.“ [40]

Vokiečių tyrinėtojas G. Mairas aiškino, kad Gelono gyventojai buvo lietuviai, kurie įsikūrę greta Skitijos pardavinėjo Ponto pirkliams gintarą, kailius… [41].

Analogiškai atvirkščiai galima aiškinti ir ne taip toli nuo Голѧдь – Galėdų genties lokalizacijos esamos Latgalos vardo dėmenų prasmes: Latais vadinti. Tęsiant mitologinę traktuotę yra verta atkreipti ir į gr. Γάλλος, kuris turi ir žynio prasmę, todėl Голѧдь turi ir tiesioginę –‚žynė Lada‘ interpretuotę arba bent jau tokį atspalvį.

Dar vienas argumentas gal-‚ – ‚vardo‘ traktavimui yra susijęs su Pomponijaus Melos tekste minimais audros atblokštais į Germaniją indais (indus quosquam), kuriuos tyrėjai iki šiol tapatino su vindais, venedais [42], bet, deja, ne su galindais. Taigi, tiek keltai – galatai, tiek ir latgaliai bei Голѧдь savo varduose turi Europos, Mažosios Azijos, Palestinos derlingumo dievybės bei Tarpupio Al-Lat, susijusių su nostratinio ikiindoeuropinio horizonto „signatūra“ – ‚LT‘, vardus.
Istorinės kultinės – militarinės helėnų įtakos [43] kolonijoms ir jų pakraščiams

Jei, taip pat, bandytume Lietuvos ir Latvijos vardus, tapatinti su Leto-Lato kultu [44], tai tektų atsakyti į klausimą, kaip gi miletietišką Lado, garbintą ir baltų kultinę dievybę „pastūmėjo“ helėnų – Leto ir doriečių – Lato?

Atsakymo tenka ieškoti ir praeities tyrinėtojo signataro Algirdo Patacko publikacijose, kuriose jis aptardamas A. Dubonio aiškinimą, atkreipia dėmesį į „λειτον = ληιτον (lēiton, leito). Achajai šitaip graikų ankstyvojoje istorijoje vadino rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rinkdavosi – leito pritaneion (Her., 7, 107) – „lietos“ pritanija“ .

Todėl derėtų svarstyti lietos pritanijos – Brutenio leksinio panašumo šaknis. A. Patackas nurodo, kad „λειτονργια (leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tarnavimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas Dievui, iš čia – liturgija)“. [45]

Tenka pastebėti, kad A. Patackas aiškindamas šias prasmes pernelyg sureikšmino vien militarinę ir valdymo prasmes, interpretuodamas Lietuvių kalbos žodyne pateiktą tekstą – „pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“ [46].

Krivių – pagrindinis senovės baltų žynių vaidmuo buvo religinis, o kad po aukojimo (galbūt, susijęs su lot. auctum – didinti, garbinti, augur – žynys, augeri – augti) būdavo aptariami ir ūkio bei karo reikalai, stebėtis nereikia, todėl yra tikslinga, pirmiausia, tapatinti krivulę – lietą su Leto atitikmens kultu, juolab ne tik genčių vadai [47], bet ir didieji LDK kunigaikščiai atlikdavo ir žynių vaidmenį [48], o Lietuvių kalbos žodynas pirma „lieta“ prasme nurodo „naudą, pelną“, sietinus ir su derlingumu.

Galima teigti, kad kultas – būrimas ir prieš derlių, kitus svarbius darbus ar ir prieš karo žygį, buvo pirma jų [49], tiek amžių laikotarpyje, tiek ir kasdienybėje:

sakralinis kultas (Leto, Lata, Lada…) → valdymas (lieta), ūkis → militarizmas (leičiai),
juolab proto įžodinimas yra sietinas su πρωτοπαπάς – (pirmasis) vyriausias žynys.

Graikijos jūreivystės istorija pasak archeologinių duomenų siekia sunkiai įsivaizduojamą net VIII tūkstantmetį pr. Kr., kuomet jie plaukdavo į salas vulkaninio titnago – obsidiano, todėl ši lyginamosios kalbotyros, archeologijos, istorijos bei mitologijos helėnų įtakų Skitijos pakraščiams problema baltų etnogenezėje laikytina viena prioritetinių.

Pateiktoji analitika atlikta nebojant griežčiausių lingvistinių apribojimų [50], kurie, visgi, yra išvesti indoeuropiečių prokalbės skilimo schemos ir to modelio kontekste, o ne sąlygoti ankstesnių ir gerokai vėlesnių galimų istorinių-kultūrinių įtakų bei įvairiausių, netgi, spontaniškų dialektinių kaitų.

Lyginamoji mitologija su istoriniu pagrindu yra galingesnė priemonė etnologijai, nei ją suteikia vieni lyginamosios kalbotyros metodai, ypač, jei pastarieji neturi laiko dimensijos.

Visgi, siekiant įrodyti Leto-Lado-Latonės kultų svarbą Lietuvos ir Latvijos vardų kiltims, tektų sureikšminti tiek antikinių gintaro kelių įtakas ir pasekmes nuo Pelasgų bei Achajų laikų, tiek ir vėlesnes Ponto, padneprės helėnų įtakas, netgi, pabaltijui per Dnepro-Dauguvos ar kitus Nemuno, tapatinamo su ‚Chronos‘, baseino vandens kelius.

Yra gi rašytinis ant kaulinės plokštelės įrodymas, datuojamas VI a. pr. Kr., kad helėnų kolonijiniame mieste, įsikūrusiame P. Bugo žiotyse – Olbijoje būta Leto garbinimo, [51] o jos sūnui Apolonui buvo pastatyta šventykla.

Su Dauguva tapatinama III-IV a. Peutingerio kelių žemėlapyje (šias dienas pasiekė tik X-XII a. kopija) pažymėta Sėlių upė (Fluvius Selianus) gal ne atsitiktinai atitinka helėnų bei romėnų žynių vardus: Dodonės Σελλοί ir romėnų salii (Marso, ieties nešėjų žynys), juolab. V. Toporovas sėlių etnonimą susiejo su Balkanų vardynu [52].

Leto-Lato kultą galima sieti ir su ukrainiečių litj – sueitis apvaisinimui, ir su dviejų Herodoto paminėtų skitų genčių, lokalizuojamų Dnestro ir Pietų Bugo ištakų kairiame krante [53] – skolotų (gr. Σκολότους) ir paralatų (gr. Παραλάται ) [54] vardo aiškinimu, jei tai interpretuoti kaip gentį su Lato kulto mokykla –gr. Σχολή (plg. su sklaveni [55] – venetų mokyklos gentis) ir gentį, esančią prie Latų.

Su tokiu aiškinimu dera ir galima Haličo bei Galicijos [56] žemių, Lucko miesto, Uličių (улутичи, лютичи), Lučėnų, Litomeričių, Zličėnų genčių vardų kilmė – nuo ‚keltų‘ ir ‚Leto‘, kuri būdingai ukrainiečių dialektams transformavosi į Lito, Liuto.

Kad ten būta Leto-Lato kulto liudytų ir A. Patacko skyrelyje „Ukrainos Lietuva – Лeτaвa“ pavardinti vietovardžiai ir hidronimija: „iš čia ko gero ir bus kilę tie pavadinimai L(i)etava, L(i)etičiv, Liatiči (gal būt ir ten pat esantys Litin, Ladyčin?)… šalia L(i)etava teka upelis L(i)etavka… Dunojaus deltoje yra sala ir kaimas Leti (Letea rumuniškai)“, kuriuos A. Patackas, anaiptol, tapatina ne su helėnų kolonizacija, o su tūkstantmečiu vėlesniais LDK laikais.

Beliktų pridurti Dnepro deltoje esančią salą Litovka ir konstatuoti dviejų kultūrinių-lingvistinių-istorinių sluoksnių samplaiką. Taigi, yra tikslinga sieti Latvijos ir Latgalos vardų kiltis su Paralatų (-prie Latų) gentimi, jos migracija į šiaurę nuo antpuolių, o Lietuvos su – lietomis, tikriausiai įsitvirtinusiomis per prekybą gintaru nuo XVI a.pr.Kr.

Visa tai paneigia Baltarusios pseudoistorikų pretenzijas Lietuvos valstybės susiformavimą susieti su gudų (gotų ir baltgudžių, slavų) etnosų pagrindu, Lietuvai paliekant žemaičius, nes Baltarusios slavų leksika neturi lietos – valstybės reikalų tvarkymo vieneto sąvokos.

Lietuvių kilmės legendų helėniški, alaniški, skitiški atspindžiai

Mūsų lingvistikoje nuo Pilypo Ruigio, lyginusio lietuviškus ir graikiškus žodžius, laikų (apie 1745 m.), nėra sistemingai ištyrinėta jų leksinės bendrybės, taigi, ir nėra jų susidarymo chronologizacijos, o antikos mitologijoje nėra išnagrinėta laiko tėkmėje vis tolesnius kraštus pasiekusių argonautų, tarp kurių buvo ir legendiniai Palemonu pravardžiuotas Heraklis bei Palaimon‘o (Παλαίμων) (kalvio Hefaisto, aprūpinusio strėlėmis Leto sūnų Apoloną [57], užmušusio Pitėją Delfuose sūnaus) žygio mito svarba vienam pirmų Lietuvos kilmės aiškinimų.

O tai atlikti, kaip ir archeologinių radinių lyginamąją analizę, tikrai verta, kadangi baltiški žalvario dirbiniai primena helėniškus aptiktus Dnepro baseine, bet ne zoomorfinių motyvų sklidinus skitiškus. Juolab, trijų legendinių Palemono sūnų vardai (Kunas, Barkas ir Speras) turi aiškią helėnišką medžiotojo, jūreivio ir sėjėjo – žemdirbio lingvistinę interpretaciją, bet ne lotynišką.

Ir mitologiniai Hebos – Gabijos, Hestijos – Austėjos, Jumio – Jamos, šventų akmenų – baitylos (βαίτυλος) – Vaidilos ir Vaideloto, vardų Alkimantes, Iliadoje minėto Troidzenos – Algimantas, Traidenis, latv. ‚mantat‘ – burtininkauti ir gr. ‚µαντίς‘- žynys, atitikimai verstų nagrinėti antikines helėnų įtakas Skitijos pakraščiams įvairių mokslų metodais, neatmetant ir Ponto valdovų Palemonų (Πολέμων) dinastijos [58] įtakų lietuvių kilmės mitui versijos [59].

Dar vienu argumentu tokiam aiškinimui yra pateikta Lietuvos kilmės, susijusios su Brutenio (Pruton nuo Pruto(?)), Brudon), Vaidevučio (Widowuto) atvykusių į Ulmiganiją (tikslinga gretinti su žemėmis pradedant Kulmu ir baigiant Igaunija – lat. Estija, kaip ir Ulmigeriją – nuo Kulmo iki Geros upės) legenda [60], pusės tūkstantmečio laikotarpyje nuo Erazmo Stelos ir Simono Grunau leidinių nedavusi ramybės daugeliui tyrinėtojų [61], jei pirmąjį vardą kildinti nuo helėnų valdžios, bendruomenės centro ar prieglaudos (rus. притон atitikmuo), kuriame Hestijjos saugojo ugnį, bendrinio pavadinimo – Prytaneus (Πρυτανεῖον). Gal būt, tai susiję ir su Austėjos kultu, nes bitininkystei reikia dūmų.

Tuose tekstuose yra minimi ir žyniai – vaidelotai (K. Būga tai aiškina kaip vaidilos deminutyvą [62], T. Narbutas mini ir slavizmą ‚vaidelotkas‘), kuriuos N. Vėlius priskiria keturioliktai nepaprastų žmonių kategorijai, neabejotinai susijusiai su vandeniu: „Udones, Wanduolutti, Neruttei, Udburtullli“ [63].

Beje, tarp, žinomų mitologemų yra ir Vilkalotas [64], todėl, tikėtinesniu atrodo ne K. Būgos – deminutyvo (vaidilutė) versija, o T. Narbuto, kuris lotą siejo su švento akmens „baitilo-stabo“ veido „mazgojimo“ (lot. lōtio – plovimas) veiksmu [65], juolab helėnai savo šventus akmenis – dievų namus tepdavo aliejais, laistydavo vynu, krauju [66]. ‚Lōtio‘ lingvistinės ištakos, neabejotinai, vėl gi, nostratinės. Taigi, galbūt, todėl jos neišsitekusios vien prūsų, kurie puolė Mozūrų kunigaikštį Lottko [67], ribose.

Patį Widowuto vardą yra tikslinga laikyti sudurtiniu ir sieti su jo galėtu valdymu nuo Vidivarijų (gentis Vyslos deltoje) iki Votų (finų gentis Peipaus-Čiudo ež.aplinkoje), o legendinį religinį centrą Rikojotą (Rickoyot) – galbūt, vadų ‚rikių ‚Jotą‘ , saistyti ir su Jotvingių genties vardu.

Neatrodo įminta ir žymiojo Ptolemajo (100-187 po Kr.) paminėtų veltų ir su jais siejamų pilkapių – ‚valatoukų‘, kuriuose palaidoti milžinai – volotai, kiltis [68].

Gali būti, kad ‚veltai‘ yra trumpinys iš ‚Waidtlotten‘ [69], o šie susiję su kriviu ‚kirwaido‘ [70] (nuo Curche) [71] – forma, neatsakingai sulietuvinta į ‚krivaitį‘. Beje, galima sieti legendinę Plinijaus minėtą Thuli su Saremos sala bei estišku ugnies įžodinimu [72], tačiau, galbūt, vertėtų atkreipti dėmesį ir į prūsų kulto tarnus Tulissones – laidojimo apeigų dalyvius [73]? A.Vijūko-Kojelavičiaus minimi geruliai, kurie V a. pabaigoje prašėsi praleidžiami į Tulę, savo kilme yra sietini su Geros upe [74] – Juodosios jūros intaku.

Pietų įtakų kryptį Lietuvos kilčiai liudytų ir A. Vijūko-Kojelavičiaus istorijoje [75] pateiktas legendinis Litalano vardas, jei jį sieti su alanais (populiariu aiškinimu ir Volynės kariais (?)) bei atvykimu ir grįžimu į protėvių žemes), o priešpriešinės krypties – gausūs baltiški radiniai (pvz. lankinės segės lenkta kojele, žieduotos segės) Černiachovo kultūroje greta Juodosios jūros [76].

Verta atkreipti dėmesį, kad garsiajam Katalaunijos mūšyje 451 m. dalyvavę romėnų pusėje liticiani, tyrinėtojų tapatinami su bretonų lokalizacija [77], kovėsi alanų pusėje [78], dalyvaujant (ostr-) rytų gotams [79], todėl pajėgų geografija neleidžia atmesti liticiani – lietuvių pulkų prielaidos, juolab Jordano minimi Goltescytha ir Coldas [80] vardai traktuotini kaip ‚gal-lit-scythia‘ (vadinami lietuviais ir skitais) bei galindai arba Голѧдь .

Baltų daug kontaktuota ne tik su antikos pasauliu gintaro keliais – vien Romos monetų radimviečių Lietuvoje žinoma apie šimtinę, bet ir su pietesnėmis gentimis bei skitais ūkiniame ir kilmingajame lygmenyje.

Kalbinį sąryšį rodo prūsiškas duonos pavadinimas ‚geytys‘ [81], kuris yra sietinas su pietesnės Getų, genties, nusiaubusios ir Olbiją, vardu, savo ruožtu kildintino nuo ukrainiečių ‚rugių‘ – ‘жито’ pirmapradės formos.

Neaiški slaviško lietaus pavadinimo ‘дождь’ kiltis [82] šiame kontekste jį verstų sieti su itin svarbaus žemdirbystėje lietaus sulaukimu (‘дождаться – sulaukti‘, žr. ‘ждать – geisti [83] ) rugiams, kad jų neįveiktų sausros. Slavų mitologijoje Dažbog yra siejamas su saule, tačiau yra ir kitų nuomonių: remiantis baltarusių ornamentika – jis ir lietaus iš saulės prašytojas [84].

Taigi, jei baltuose natūraliai ir dėl fonetinio panašumo su lietumi buvo įsitvirtinęs Leto – derlingumo ir vaisingumo deivės kulto atitikmuo, paliudytas ir sustiprintas krivio lazdos lietose buvimu, tai slavų protėviai šią savo dievybę turėjo įsitvirtinusia dar nuo žemdirbystės atėjimo į jų žemes laikų.

Laukas – ‚lauks‘ lat. yra siejamas ir su lot. ‚‘lucus‘ – šventa giraitė [85], todėl nuo VI-V a.pr.Kr. baltuose naudota lydyminė žemdirbystė su lauko ruošimo apeigomis ir yra sietina arba su dorėnų įtakų ‚Lato‘, arba su romėnų – ‚Latona‘.

Herodotas pateikia ir skitų, kurių dauguma vardų yra iranėniški, valdovų tragediją: Skilo, žuvusio nuo jo brolio Oktamasado rankos, istorijos atpasakojimą. Šio, gal būt, ne tik lingvistinis, bet ir istorinis atitikmuo – Auktumas (prūs. valdžios vyras). Helėniškų radinių (pvz. auksiniai auskarai su liūto atvaizdu) yra aptikta net Kijevo apylinkėse, o šių brolių istorija primena, netgi, skitų valdovų buvojimą helėnų miestuose dar VI a.pr.Kr. [86]. Plačiausius muzikinius ryšius rodo gr. λαλεω – muzikuoti‚ lietuvių velykiniai lalavimai ir estų, suomių ‚laul, laulu‘ – daina.

Aisčių vardo kiltis

Helėnai yra žinomi ir savo kalendoriais. Slavų metų laikų periodizacijoje vasaros sezono (rus. лето…) įžodinimo kiltis mitologiniame kontekste, tikėtinai bus radusis nuo Leto ir Niobės (gr. mit. – dėl nepagarbos paversta vasarą nuo viršukalnės verkiančiu akmeniu) antagonizmo, nusidriekusio iki vaikžudystės, kuris, galbūt, atspindi žiemos triūso į nieką pavertimą atkopus saulelei.

Kodėl įsitvirtinusi tokia duslesnė forma ‚лето‘ – Leto atspindžio atitikmuo, o ne Lados kulto sąlygota forma ‚ледо‘ ar net ‚лaдо‘ yra sudėtinga atsakyti. Tikriausiai, tai sąlygojo pietvakariškesnės Graikijos – etruskų – Romos įtakos iš slavų helėnų genčių paribio, o ne keliavusios iš Mažosios Azijos Mileto kolonistų įsigalėjimo padneprėje metu.

Vasara (lot. aestās), kuri baltų praeityje žinoma ir visų metų Ilgiausios dienos šventimais su Lados… Liethua ir lietaus prašymo derliui su ‚Zolininkei‘ [87] kultu, bus suteikusi pagrindą kitų kraštų tyrinėtojams bei keliautojams (geresnių žemdirbių nei inertiški germanai [88]), baltų gentis, ir Tacitui apie 98 m. vadinti lotyniškai Aestii dėl vasarų garbinimo jų pradžiose net ištisą mėnesį papročio. Tad gan natūralu, kad šio vardo aiškinimo lotyniškos traktuotės neaptiko vėliau keliavęs Ptolemajas, o ir latviai estus tebevadina igauniais.

Taigi, jei helėniškos įtakos bus sąlygoję slavų vasaros laiko įžodinimą (jei ne atvirkščiai), tai romėniškos tiesiogiai įvardino suvoktą kaip gyvybiškai itin svarbų baltų paprotį derliaus laukime.
Išvados

Latgaliai ir latai bei jų vardai yra sietini su Herodoto skitų aprašymuose minimais Paralatais ir Skolotais, o Lietuvos vardas – su helėnų įtakomis gintaro keliu ir valdžios, pasak Brutenio vardo interpretavimo – nuo prytanėjų, su lietų sistema.

Pamaskvės baltų vardas Голѧдь, sietinas su Mileto kolonistų padneprėje įtakų bendruomenės, garbinusios Lado, slinktimis į šiaurę nuo antpuolių. Jų etninės lingvistinės bendrybės, susietos mitologija (keltai, lieta, latai, lado) savo pradines šaknis turi toli nuo baltų kalbų arealo: užliejamoje, lietinamoje bei lydiminėje žemdirbystėje – amžių gilumoje Levante.

Atitinkamai gausiai baltiškai hidronimijai (Latava…) vardus bus davusi mitologema, kuri ir nulėmė genčių ir tautų vardus, bet ne atvirkščiai, kaip buvo teigiama, dažniausiai, iki šiol.

Aisčių vardas tėra lotyniško vasaros, kurios atėjimą visą mėnesį švęsdavo baltai, pavadinimo perkėlimas baltų genčių apibūdinimui, vėliau įsitvirtinęs pas juos pačius.

Šios etnonimų kilties teorijos dar didesniam pagrindimui būtini tiek platesni archeologiniai tyrinėjimai, tiek ir betarpiškų baltų-helėnų leksinių bendrybių, kurių neturi slavai, (pvz. plg. pr. palaipin ir pa-liepti (tik lietuvių ir latvių kalboms bendras žodis) su gr. Λίπττοµαι – siekiu [89] (susižinojimui liepsna [90], kuriai naudota liepos malksna?) ) sąvado sudarymas bei jo chronologizacija – išplitimų lokalizacija.

Nuorodos

[1] Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas. Kilmė ir formų daryba. V., 2010

[2] Z.Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. V., 2005, psl.189-1990

[3] Simas Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, V., 2004-2005, I ir II t.

[4] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012

[5] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, 2005, II t. psl. 11-187

[6] Ten pat, 35 psl.

[7]Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. I.t., 118 psl., 265-ta nostratinė šaknis

[8] Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. II.t., 31 psl.

[9] Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. II.t., 32-33 psl.

[10] Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.498

[11] Роберт Грейвс. Мифы древней Греции. М., 1992, с. 39

[12] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, LKI, 2004, I t. 36 psl.

[13] Herodotas.Istorija. V. 2012, psl. 202

[14] Р. Грейвс. Мифы древней Греции. М., 1992, с. 39

[15] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, LKI, 2004, I t. 36 -37 psl.

[16] LKŽ, V., 1966, VII t., 9 psl.

[17] Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Kl., 2010, psl.62

[18] Hjalmar Frisk. Griechisches Etymologisches Vörterbuch. Heidelberg, 1960, psl. 117

[19] gr.Ληίτη – viešose vietose aukojimus atliekanti žynė

[20] Marija Gimbutienė. Senoji Europa. V., 1996, psl.179

[21] М.В.Скржинская. Скифия глазами эллинов. Санкт Петербург, 1998, с.11

[22] A.C .Renfrew, Archaeology and Language: The Puzzle of Indo-European Origins, London: Pimlico, 1987

[23] Aleksandra Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. Kn., 1995, psl.161

[24] Teodoras Narbutas. Lietuvių tautos istorija. V., 1998, I t., psl. 115

[25] Ten pat, psl. 128-129

[26] Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1977, psl.56-57

[27] ten pat, psl 25.

[28] The Oxford handbook of Latino epigraphy. O., 2015. p. 421

[29] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015, 41 psl.

[30] Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai, V., 1958, I t.,412 psl.

[31] Aaron Dolgopolsky. Nostratic Dictionary – Third Edition. (2012), psl. 2607.

[32] Julius Pokornyj etimologinis žodynas pateikia pvz. angl. call atitikmenį gal-so- in:

osset. ɣalas `φωνή’, aksl. glasъ, russ. gólosъ`Stimme’, lit. galsas `Widerhall’, anord. kall n. `das Rufen’, wovon kalla `rufen, singen’, ags. callian (engl. call) ds., ahd. kallōn `viel und laut sprechen, schwatzen’, mit –ll– aus -lz-, woneben –ls– in anord. kalls n. `Aufreizung’.

Ob lat. gallus `Hahn’ (erst nachträglich an den Galliernamen angelehntes) vorderas. Lw., ebenso wie gr. κάλλαιον `Hahnenkamm’?, psl. 350-351 https://indo-european.info/pokorny-etym ... /whnjs.htm

[33] The Middle East.Abstract and index. Volume 21, Part 3 – Page 482

[34] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015, 30 psl.

[35] ten pat, 44 psl.

[36] Dar žr. ‚Gelida‘ –Lukas.Davidas, Prūsijos kronika / Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius./ psl.275

[37] E. Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012, psl.54: V.Sedovas ir šią kultūrą priskiria baltams

[38] А. М. Воронцов. Культурно-хронологические горизонты памятников II–V веков на территории Окско-Донского водораздела, Тула, 2013

[39] Б. А. Шрамко. ВЕЛЬСКОЕ ГОРОДИЩЕ СКИФСКОЙ ЭПОХИ (город Гелон), КИЕВ, НАУКОВА ДУМКА, 1987

[40] Herodotas.Istorija. V. 2012, psl.220

[41] žr. S. Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, V., 2004, psl.37

[42] Jerzy Strelczyk. Užmirštos Eurazijos tautos. V., 2010, 28-29 psl.

[43] Jas abejomis kryptimis šiek tiek mistifikavo Vilniaus garbės pilietis – paminklosaugininkas, archeologas Sigitas Lasavickas. Žr. „Baltų archeologija“, 1995, Nr. 1(4), psl. 8-9.

[44] Žr. lieti – rus. лить kaitą su lenk. lac

[45] Algirdas Patackas. LIETUVA, LIETA, LEITIS Arba ką reiškia žodis „Lietuva“. Naujasis židinys-Aidai 2009 / 7, 245-274 psl.

[46] LKŽ, V., 1966, VII t., psl.437

[47] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.158

[48] ten pat, psl. 159

[49] ten pat, psl. 160

[50] Z.Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. V., 1984-1994, I-V t.

[51] „… είμήνη Όλβίη πόλι, μακαρίζω έκεΓ, μ έμ νη μ αι Λητο“ (…мир Ольвийскому государству. там, сам я благословен Лето. Žr. Ю.Т. Виноградов ПОЛИТИЧЕСКАЯ ИСТОРИЯ Ольвийского ПОЛИСА VII-I вв. до н.э. историко эпиграфическое исследование. M., 1989, c.78

[52] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai.V. 2015, psl.408.

[53] Б.А.Рыбаков. Геродотова скифия. М., 1979, с. 191.

[54] Herodotas. Istorija. V., 2008, 196 psl.

[55] Анфертъев А.Н. Иордан // Свод древнейших письменных известий о славянах (далее СДПИС). Том I (I–VI вв.). Составители Л.А. Гиндин, С.А. Иванов, Г.Г. Литаврин. «Восточная литература» РАН: Москва, 1994. С. 98-160.

[56] V.Kubiyovych, Y.Pasternak, I.Vytanovich, A.Zhukovsky. Internet Encyclopedia of Ukraine

[57] Zygmunt Kubiak. Mitologia Grekov i rzymian. W., 1997, s.253

[58] Страбон. География. Книга 11

[59] G. Beresnevičius. Palemono legendos periferinis turinys: religinė istorinė studija. V., 2003 – 110 psl.

[60] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius.

[61] Valdemaras Šimėnas. Legenda apie Videvutį ir Brutenį. Iš kn. Prūsijos kultūra, V., 1994, psl.18

[62] K.Būga. Rinktiniai raštai, V., 1958, I t.,186 psl.

[63] N.Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl. 194

[64] Ten pat, psl.249

[65] T.Narbutas. Lietuvių tautos istorija. V., 1998, I t., psl. 293

[66] A. Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. Kn., 1995, psl.

[67] Simonas Grunau. Prūsijos kronika. /Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius. II t./, psl.100

[68] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, 2005, II t. psl. 249

[69] Simonas Grunau. Prūsijos kronika. /Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė N.Vėlius.II t./, psl. 110

[70] ten pat, psl.108

[71] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.96-155

[72] Lennart Meri (1976). Hõbevalge (Silverwhite). Tallinn, Estonia: Eesti Raamat.

[73] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.156

[74] Herodotas. Istorija. V., 2008, psl.208

[75] Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, Vilnius, 1988, p. 47–54.

[76] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012, psl. 301

[77] Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius. V., 2017, psl.258

[78] ten pat, psl. 271, 283

[79] ten pat, psl. 269

[80] ten pat. psl. 181

[81] Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologinis žodynas, V., 2013, 224 psl.

[82] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.2, с. 521.

[83] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.2, с. 39.

[84] Шилинговский К.В. Созвездие Кола, Перун и русский Хорс-солнце в плену у индоиранских лингвистов // Proceedings of the Academy of DNA Genealogy», vol. 7, No. 3, 2014. C. 556-573.

[85] Algirdas Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, psl.49

[86] М.В.Скржинская. Скифия глазами эллинов. Санкт Петербург, 1998, с.106-111

[87] N.Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl. 194

[88] Tacitus. Dialogus Agricola germania, psl. 328-330

[89] A.Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, psl.186

[90] Laurynas Kurila. Signaliniai laužai Lietuvos piliakalniuose? Teorinis aspektas. LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. 2018. T. 44, p. 71–115.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 10 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: