 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
|
Zenonas Kumetaitis. Lietuva ir Rytprūsių parceliavimo peripetijos
http://alkas.lt/2020/09/05/z-kumetaitis ... ripetijos/
Zenonas Kumetaitis, http://www.alkas.lt
2020 09 05 22:00
Europos sienos po Antrojo pasaulinio karo
| smp2014is.ugdome.lt nuotr.
Keičiantis jėgų pusiausvyrai antrajame pasauliniame kare, dar 1943 metų spalio 28 – gruodžio 1 dienomis antihitlerinės koalicijos sąjungininkai – SSSR, Didžioji Britanija ir JAV, vadovaujami šių šalių vadovų Josifo Stalino, Vinstono Čerčilio ir Franklino Ruzvelto, dalyvaujant diplomatijos ir karinių štabų vadams, susitiko Teherane aptarti pokarinės Europos ir nacistinės Vokietijos perspektyvų.
Gruodžio 1 d. ketvirtajame posėdyje V. Čerčilis paaiškino kad Didžioji Britanija pradėjo karą su Vokietija dėl duotų saugumo garantijų Lenkijai.
Jis Vokietiją, Lenkiją ir SSSR palygino su trimis degtukais. Kad jie neužsidegtų juos reikia atskirti, perstumiant į vakarus, tuo pačiu užtikrinant SSSR vakarinės sienos saugumą.
Iš principo sutarta, kad „Lenkijos valstybės ir tautos židinys turėtų būti tarp Kerzono linijos ir Oderio upės, prijungiant prie jos Rytprūsių ir Aukštutinės Silezijos provincijas. Galutiniam sienos nustatymui reikalinga kruopšti situacijos ir galimo gyventojų perkėlimo į kai kuriuos punktus analizė“.
Į tai Stalinas atsakė: „Rusai neturi neužšąlančių uostų Baltijos jūroje, todėl rusams reikėtų turėti neužšąlančius Kioningsbergo ir Memelio uostus su atitinkama Rytprūsių teritorija. Tuo labiau, kad tai pirmapradės slavų žemės. Jeigu anglai sutiks perduoti mums nurodytas teritorijas, tai mes sutiksime su Čerčilio pateikta formuluote“. Čerčilis šį pasiūlymą įvertino kaip įdomų ir pažadėjo jį išanalizuoti.
J. Stalinas neprieštaravo Kerzono linijos taikymo sienai tarp SSSR ir Lenkijos principui, bet ją savaip interpretavo: „Kalbos esmė yra tame, kad ukrainietiškos žemės turi būti priskirtos Ukrainai, baltarusiškos – Baltarusijai, tai yra tarp mūsų ir Lenkijos turėtų būti 1939 metų siena, nustatyta sovietinės konstitucijos! Tarybinė vyriausybė dėl sienos laikosi tokio pat požiūrio ir laiko jį teisingu“ (Stalinas deklaruoja sieną, nustatytą 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos – SSSR sienų ir draugystės sutartimi, kai abi šios šalys pasidalino Lenkijos valstybę. Autoriaus pastaba.)
Ištrauka iš to meto sovietinio laikraščio, kuriame parodyta SSSR – Vokietijos 1939 m. sutartimi nustatyta siena | autoriaus nuotr.
Pergalės prieš Lenkiją proga rugsėjo 22 dieną Lietuvos Brastoje įvyko bendras vermachto ir raudonosios armijų karinis paradas. Sekančiu žingsniu SSSR sieną su nacistine Vokietija įteisina konstitucijoje. Todėl vėlesnis sienos tarp Lenkijos ir SSSR nustatymas tebuvo derybų imitacija ir jos formalus įteisinimas.
Gruodžio 1 d. posėdžio pertraukos metu trumpam pokalbiui susitiko JAV prezidentas F. Ruzveltas ir J. Stalinas, kuriame JAV prezidentas iškėlė klausimą dėl Pabaltijo valstybių įjungimo į SSSR sudėtį.
F. Ruzveltas: „JAV gali kilti klausimas dėl Pabaltijo valstybių įjungimo į SSSR ir aš manau, kad pasaulinė bendruomenė laikys pageidaujamu, kad kada nors ateityje kokiu nors būdu būtų išreikšta šių valstybių nuomonė šiuo klausimu. Tikiuosi, kad maršalas Stalinas atsižvelgs į pageidavimą šiuo klausimu. Man asmeniškai nekyla jokių abejonių, kad šių šalių tautos balsuos dėl prisijungimo prie SSSR taip pat draugiškai, kaip tai buvo ir 1940 metais. Valstijose yra lietuvių, latvių ir estų. Aš žinau, kad šios valstybės seniau ir visai neseniai sudarė SSSR teritorijos dalį ir, kai rusų kariuomenė vėl įžengs į šias respublikas, aš dėl to nepradėsiu kariauti su Sovietų Sąjunga. Bet visuomenė gali pareikalauti jose pravesti plebiscitą.“
Stalinas: „Pas mus bus daug progų savo valiai pareikšti, bet tai nereiškia, kad plebiscitas bus organizuotas atliekant tarptautinę kontrolę bet kokia forma“.
Kerzono linija ir teritorijų aneksija | autoriaus nuotr.
Krymo konferencijoje (1945 vasario 4–11 d.) buvo sutarta, kad rytinė Lenkijos siena eis Kerzono linija, už tai praplečiant valstybės teritoriją vakaruose.
Čerčilis pareikalavo laisvų rinkimų, kuriuose dalyvautų ir vietiniai Prūsijos gyventojai.
Potsdamo konferencijoje, įvykusioje 1945 metų liepos 17 – rugpjūčio 2 dienomis dėl laisvų rinkimų Stalinas paaiškino: „Mūsų koncepcija karo metu, užimant priešo teritoriją, yra tokia. Armija kariauja ir veržiasi pirmyn, neturėdama jokių tikslų, išskyrus laimėti mūšį. Kad armija galėtų judėti pirmyn, ji turi turėti ją palaikantį užnugarį. Negali gi armija vienu metu kariauti fronte ir užnugaryje. Įsivaizduokite tokią situaciją, kai vokiečių gyventojai traukiasi su savo kariuomene, arba šaudo mums į nugarą? O vietinę administraciją galima bus sudaryti iš lenkų, kurie seka paskui mūsų kariuomenę. Tik iš jos galima tikėtis palaikymo ir paramos!“
Į tai H. Trumanas atsakė – suprantu ir užjaučiu.
SSSR vadovybė, nebūdama įsitikinusi, kad dalis Prūsijos atiteks jiems, pabandė argumentuoti teritorijų apie neužšąlančius uostus baltiškąją kilmę. Kadangi Lietuva jau buvo „prisijungusi“ prie SSSR, tai ir baltų gyvenamas teritorijas reikia prijungti prie Lietuvos SSR, suprask prie SSSR.
1942 metais iš kariuomenės buvo atšauktas mokslininkas Povilas Kušneris (Knyšev) http://alkas.lt/2020/08/05/o-voveriene- ... priklauso/, kuriam buvo pavesta Etnografijos institute vadovauti Centrinės ir Rytų Europos skyriui šio regiono gyventojų etninės sudėties tyrimo darbams atlikti. Skyrius rengė istorines pažymas ir žemėlapius šalies vadovybei pokarinėms Europos sienoms perbraižyti. Jis buvo asmeniškai pažįstamas su Stalinu ir turėjo jo pasitikėjimą.
Fragmentai iš jo knygos „Etninės teritorijos ir etninės sienos“ panaudoti deklaruojant pretenzijas į Rytprūsius. 1944 m. rudenį, neaišku kieno – Maskvos ar Lietuvos komunistų partijos užsakymu, Vilniaus valstybinio universiteto Fizinės geografijos katedra organizavo šiaurinės Rytprūsių dalies vietovardžių vokiškos ir lietuviškos kartotekos ir atitinkamų žemėlapių sudarymą.
Potsdamo konferencijoje liepos 22 d. SSRS užsienio reikalų ministras V. Molotovas įteikė Jungtinių Valstijų prezidentui Hariui Trumanui ir V. Čerčiliui taip vadinamus „Pasiūlymus dėl Kionigsbergo rajono“.
Juose pakankamai tiksliai apibrėžta atribojimo linijos padėtis ir labai tiksliai, nors ir nekorektiškai, jos galutinis taškas: – „SSRS vakarinės sienos dalis, besiribojanti su Baltijos jūra, eitų nuo taško, esančio Dancigo įlankos rytiniame krante, pažymėto pridedame žemėlapyje, į rytus šiauriau Geldapės į Lietuvos, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos sienų sankirtą“.
Juridiškai interpretuojant, Lenkijos sienos čia dar nebuvo, kaip ir Lietuvos bei Rytų Prūsijos sienos, kurios jau nebuvo. Jei tekste būtų paminėta, kad linija eina iki buvusios Lietuvos ir Vokietijos ar Prūsijos sienos, dar būtų suprantama.
Konferencija per daug nedelsdama pritarė pateiktam pasiūlymui, kuriame Rytų Prūsija buvo padalinta Sovietų Sąjungai ir Lenkijai.
Teritorija tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus upės su Karaliaučiumi iki galutinės taikos sudarymo atiteko SSRS.
Sovietų Sąjungos vakarinė siena ir anklavo statusas turėjo būti galutiniai nustatyti konferencijoje tarp sąjungininkų Taikos sutartimi, kuria JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga būtų sureguliavusios šio anklavo statusą.
Autoriaus nuotr.
Schemoje geltona spalva pavaizduota linija, atribojanti Rytprūsių teritorijos dalį, į kurią norėjo pretenduoti SSSR 1945 metų pradžioje.
Kadangi Sąjungininkai per daug neoponavo rusų siūlymams, tai jie sumanė padidinti savo teritoriją iki mėlyna spalva nubrėžtos linijos, kurią oficialiai pasiūlė V. Molotovas ir ją aprobavo Potsdamo konferencija.
Toliau jau vienašališkai sienos padėtį koregavo sovietų armija, kuri perstūmė savo pasiūlytą sienos liniją iki raudonos linijos, nors toje teritorijoje jau buvo įsikūrę lenkų persikėlėliai iš rusų užimtos teritorijos į rytus nuo Kerzono linijos.
Konferencijos metu Britanija reikalavo, kad nustatant sieną komisijoje dalyvautų Britanijos ir JAV atstovai, bet rusai tam pasipriešino teigdami, kad tai dvišalis lenkų ir rusų veiksmas, su kuriuo abi šalys susidoros ir be kitų valstybių atstovų. Kaip sekėsi nustatyti sieną tik abiejų šalių atstovams, matome iš šios schemos.
Pirminis susitarimas dėl naujos Lenkijos ir SSSR sienos buvo pasiektas dar vykstant karui 1944 metų liepos 27 dieną Maskvoje su Lenkijos nacionalinio išlaisvinimo komitetu, bet jis neįgavo juridinės galios, nes nebuvo aprobuotas „Didžiojo trejeto“.
Praėjus vos kelioms savaitėms po Potsdamo konferencijos, 1945 m. rugpjūčio 16 d. Maskvoje, pasirašoma Lenkijos Respublikos ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sutartis „Dėl Lenkijos ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos valstybės sienos“. Siena buvo demarkuota irgi „spartuoliškai“ per dvejus metus (1946–1947 m).
Palyginimui – Lietuvos – Rusijos valstybės siena, kurios ilgis ~ 300 km., buvo delimituojama ir demarkuojama 23 metus, o Lenkijos – SSSR siena, kurios ilgis buvo ~1270 km. – per trejus metus.
Nepaisant to, siena buvo daug kartų stumdoma, aišku dažniau – viena kryptimi. Galutinis sienos koregavimas Karaliaučiaus ruože buvo baigtas tik 1958 metais bet sankirtos taškas, paminėtas Potsdamo konferencijoje, nebuvo judinamas.
Nuotraukoje Lenkijos – SSSR sienos ženklu pažymėta vieta, nuo kurios buvo parceliuojama Rytprūsių teritorija tarp Lenkijos ir SSSR | autoriaus nuotr.
Kadangi Sąjungininkai be didesnių diskusijų sutiko su tokiu padalinimu iki Taikos konferencijos, tai atlikti P. Kušnerio-Knyševo ir Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimai tapo neaktualūs, o darbai buvo nutraukti.
Vėliau 1951 metais P. Kušnerio-Knyševo darbus atspausdino SSRS Etnografijos institutas. Knygoje, kurioje remiantis dokumentų ir ankstesniųjų laikų lietuvių bei vokiečių autorių darbais, įrodomas ginčytinos Rytų Prūsijos teritorijos lietuviškumas http://static.iea.ras.ru/books/Kushner_ ... ranicy.pdf .
Taip prasidėjo Rytų Prūsijos parceliavimas.
SSSR, baigiantis karui, labai norėjo gauti dalį Rytų Prūsijos, bet neturėjo galutinės nuomonės dėl jos būsimo statuso.
Lietuvos komunistai irgi tikėjosi atsiriekti dalį „Prūsijos pyrago“. Kaip rašė sovietų istorikas R. Šarmaitis savo dienoraštyje 1944 metais, „niekas neabejojo, kad Klaipėdos kraštas bus prijungtas prie Lietuvos“.
Anot istoriko, V. Molotovas dar karo metu Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams iškėlęs klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų. Lietuviai nedelsdami sudarė komisiją, kuriai vadovavo lietuvių etimologijos tyrinėtojas profesorius B. Larinas iš Leningrado.
Apie lietuvių pastangas prisijungti bent dalį Karaliaučiaus, ar rusų analogiškus siūlymus yra prirašyta daug argumentuotų ir gandais paremtų straipsnių. Nebūsiu išimtis ir aš.
Lankantis Karaliaučiaus I. Kanto muziejuje teko matyti Ievos Simonaitytės rašytą laišką Mažosios Lietuvos gyventojams lietuvių kalba, pasitraukusiems į Vokietiją. Laiške Simonaitytė kviečia lietuvninkus, kurie nėra susitepę krauju, sugrįžti ir kartu „kurti naują Lietuvą“.
Šis laiškas ir jo motyvai negalėjo gimti vien rašytojos galvoje, net ir palaikant LSSR vadovams. Tai turėjo būti suderinta su Maskva. Laiškas Vokietijoje turėjo būti išplatintas tarp lietuvininkų, kas be Maskvos tarpininkavimo buvo neįmanoma, kaip ir traukinio užsakymas bei pabėgėlių transportavimas į Lietuvą. Agitaciją Vokietijoje turėjo atlikti lietuvininkams pažįstami asmenys.
Kaip pasakojo Kanto muziejaus gidas, iš Vokietijos atvyko traukinio sąstatas su naiviais lietuvininkais, bet jiems nebuvo leista net išlipti iš vagonų. Prastovėjęs keletą parų perone, traukinys su keleiviais išvyko rytų kryptimi…
Kaip galima spręsti iš vienintelio laiško, sukeliančio aibes klausimų su įvairiomis atsakymų interpretacijomis, be Maskvos „rankos“ čia nebuvo apsieita.
Anot A. Sniečkaus, 1944 m. vasarą jis neva kalbėjęs su pačiu J. Stalinu, kuris liepęs „respublikiniams valdžios organams“ kurtis Vilniuje, o kaip su Karaliaučiumi neužsimenama?
Dar viena su tuo susijusi istorija.
1981 metų vasarą važiavau traukiniu iš Maskvos į Vilnių. Kupė važiavome dviese. Labai nudžiugau, kad mes kupė buvome dviese su lietuviu. Mes prisistatėme vienas kitam. Aš aspirantas, mano pašnekovas – Pedagoginio instituto dėstytojas, anksčiau dirbęs Plano komitete, labai inteligentiškas ir jau garbaus amžiaus, kurio pavardės neįsiminiau.
Pokalbis prasidėjo nuo Lietuvos pramonės plėtros. Pašnekovas pasakojo apie regionų plėtrą, statybų vietos parinkimą atominei elektrinei, naftos kombinatui ir kitiems svarbiems objektams ir Lietuvos vadovų poziciją šiais klausimais. Kadangi aš gyvenau su architektais, projektavusiais šiuos objektus, tai šios istorijos man buvo girdėtos ir supratau, kad pašnekovo žinios yra pakankamai gilios.
Bešnekučiuojant pokalbis nuslydo į pokario Kionigsbergo kraštą. Pašnekovas prisipažino, kad artimai buvo pažįstamas su A. Sniečkumi ir apie tuos įvykius pasakojo, tarsi Sniečkaus lūpomis. LKP sekretoriui buvo siūloma prisijungti šiaurinę Rytprūsių dalį prie Lietuvos.
Anot pašnekovo, Sniečkus norėjo apsistatyti nacionaliniais ir patikimais kadrais, bet didžioji jų dalis buvo ištremta, išžudyta arba pasitraukė į vakarus. Išlikusių lojalių ir mokytų kadrų neužteko net Lietuvos rajonams administruoti, nekalbant jau apie Vilniaus, Klaipėdos, tuo labiau Karaliaučiaus kraštus. Pasiūlymas imtis dabar jau svetimo Karaliaučiaus krašto administravimo, kuriame praktiškai nebuvo likę vietinių gyventojų, o tik rusų kariškiai su šeimomis ir nutremti rusai, nebuvo viliojantis, gal net avantiūristiškas. A. Sniečkus buvo itin atsargus, kuriam labiausiai rūpėjo išlikti valdžioje. Todėl imtis šio pokarinio pasiūlymo dėl dalies Prūsijos prijungimo prie Lietuvos su visiškai sugriautu kraštu ir sunkiai valdomais „frontovikais“ Sniečkus atsisakė. Vargu ar toks pasiūlymas būtų buvęs priimtinas ir Kaliningrado srities kolonistams, kurie dar ilgą laiką lietuvius tapatino su fašistais.
1946 metų birželio 21 d. Rytų Prūsiją pervadinta į Kaliningrado sritį, jos plotas buvo 13,7 tūkst. km² (šiandien – 15,1 tūkst. km²!). Srityje gyveno 405,0 tūkst. gyventojų, iš jų dar buvo likusių 113 tūkst. vietinių gyventojų. 1947-1951 metais 102,5 tūkst. vietinių gyventojų „išvyko“ į Vokietiją ar į tolimuosius rytus? Šiandien srityje gyvena 1,01 mln. gyventojų.
Apie pasiūlymus prijungti Karaliaučių užsimena ir V. Šilas straipsnyje „Mažosios Lietuvos žemės vardų byla“.
Apie kitą laikotarpį, kai buvo užuominų prijungti Kaliningradą prie Lietuvos, pašnekovas prisiminė iš N. Chruščiovo valdymo laikotarpio. Po Stalino mirties prasidėjo kova dėl valdžios, centralizuotas valstybės valdymas buvo neefektyvus, didžiulės aukso atsargos kasmet išplaukdavo iš Sovietų Sąjungos skoloms padengti. Reikėjo kažką keisti?
1957 metais gensekas (tiksliau I-asis sekretorius) N. Chruščiovas po Stalino kulto pasmerkimo pradėjo įgyvendinti pramonės ir žemės ūkio valdymo reformas, kurių esmė – pereiti nuo šakinio centralizuoto modelio prie teritorinio, kas leistų pagerinti įmonių ir ūkių, esančių periferijoje, darbo efektyvumą. Tai ypač buvo juntama labiausiai militarizuotuose Krymo, Sachalino ir Kaliningrado regionuose.
Visa Sovietų Sąjunga buvo padalinta į 105 administracinius ekonominius rajonus su vietinio valdymo organais „sovnarchozais“ vietoje centrinių ministerijų, kurie buvo pavaldūs respublikų ministrų taryboms. Administraciniai rajonai buvo formuojami administracinių vienetų pagrindu (sąjunginės respublikos, autonominės respublikos, kraštai, apskritys, autonominės apygardos ir kt.).
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tai buvo ne tiek administracinių ribų, o valdymo aparato decentralizavimo esminė pertvarka, kai dalis ne strateginių ūkio šakų buvo perduotos administraciniams rajonams valdyti. Taip pat buvo atskirtas žemės ūkis nuo kitų ūkio šakų.
Administracinės ribos šalies viduje nevaidino esminio vaidmens ir jų pakeitimas buvo daugiau formalus aktas, kurį patvirtindavo respublikų aukščiausių tarybų pirmininkai. Žinoma nemažai atvejų, kai net toks formalumas nebuvo atliekamas.
Kadangi Krymą prekėmis ir žaliavomis aprūpindavo Ukraina, siekiant sustiprinti jo valdymą ir perkelti atsakomybę už srities aprūpinimą, 1954 metais Krymas buvo perduotas Ukrainai.
Formaliu to pretekstu buvo deklaruota Rusijos susijungimo su Ukraina 300 metų jubiliejus, nors tai buvo tik kairiakrantės Ukrainos atplėšimas nuo Abiejų Tautų Respublikos.
1956 metais Karelijos-Suomijos SSR buvo transformuota į Karelijos ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika) su jos vietinės valdžios žemesne administravimo kompetencija.
Lietuva labiausiai buvo nepatenkinta neproporcingu Kuršių marių padalinimu žvejybos reikmėms. Prasidėjo pokalbiai dėl administracinių ribų pakeitimo, ar net Karaliaučiaus srities perdavimo Lietuvai administruoti. Autoriui iš šio etapo liko vienas netiesiogiai tai liudijantis dokumentas ir pašnekovo pasakojimas.
Derybose su Rusijos delegacija dėl sienos padėties Kuršių mariose, turėjome dvejus skirtingų versijų dokumentus, pagrindžiančius vieną ar kitą sienos padėtį.
Sutartyje su Vokietija siena mariose ėjo tiesia linija nuo Skirvytės žiočių iki Kuršių nerijos.
Vokiečių sudaryto žemėlapio fragmentas su pavaizduota sienos padėtimi Kuršių mariose | autoriaus nuotr.
Sienos fragmentas Kuršių mariose sovietmečio žemėlapiuose | autoriaus nuotr.
SSSR ministrų tarybos nutarimu tik vienai institucijai GUGK (Vyriausioji geodezijos ir kartografijos valdyba) buvo suteikti įgaliojimai sudaryti valstybės sienų, administracinių ribų ir vietovardžių duomenų bazę su visus pakeitimus patvirtinančia juridine medžiaga.
Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Kaliningrado srities duomenų bazę pildė GUGK padalinys, esantis Rygoje. Visos organizacijos, leidžiančios žemėlapius, privalėjo juos derinti su šia institucija.
Apie 1963 metus topografiniuose žemėlapiuose, kuriuose buvo pavaizduota administracinė linija per Kuršių marias, ji pakeitė savo padėtį ir konfigūraciją, bet Rygos padalinio juridinėje duomenų bazėje jokio pagrindimo apie tai nebuvo. Vietoje tiesios linijos per marias, atsirado lūžio taškas marių viduryje.
Nuo Skirvytės žiočių iki marių vidurio buvo nubrėžta linija lygiagreti geografinei paralelei, o toliau – iki administracinės linijos Kuršių nerijoje rytinio krašto.
Be Maskvos tiesioginio nurodymo Rygos padaliniui tokio pakeitimo negalėjo būti, o Rygoje esančiuose dokumentuose derinimo su LSSR aukščiausiąja taryba nebuvo.
Lietuvai šis pakeitimas buvo palankus, o Rusijai ne. Todėl derybų metu rusai pareikalavo iš mūsų, kad juridiškai pagrįstume šios linijos pakeitimą. Mes paaiškinome, kad tokius veiksmus galėjo atlikti tik įgaliota SSSR organizacija, o mūsų turimuose dokumentuose derinimo su Lietuva nebuvo.
Jei rusų delegacijai nepatinka toks administracinės linijos pakeitimas, tegul pagrindžia dokumentais, esančiais Maskvoje, kad toks veiksmas buvo neteisėtas. Tikėtina, kad buvo priimtas toks SSSR aukščiausios tarybos aktas, nežinant Lietuvai, bet rusai mums jo neparodė ir sutiko su Lietuvos pozicija bei ją patvirtino.
Mano pašnekovas prisiminė apie antrąjį atvejį dėl Karaliaučiaus prijungimo ir jį taip pakomentavo.
Sniečkaus aplinkoje buvo svarstomas šis klausimas ir visos iš to išplaukiančios pasekmės. Nuo srities prijungimo prie Lietuvos atbaidė SSSR vykdoma administracinių vienetų statuso keitimo reforma, kurios esmė buvo – sąjunginėse respublikose, išskyrus rusakalbes, kuriose vietinių gyventojų procentas neviršija 50% bendro gyventojų skaičiaus, pervesti į žemesnį autonominės respublikos lygmenį su žemesne valdymo kompetencija, kaip tai atsitiko su Karelijos-Suomijos socialistine respublika.
Prie Lietuvos prijungus Karaliaučiaus sritį su vienu milijonu rusakalbių gyventojų, gyventojų proporcijos pradėtų balansuoti prie pavojingos reorganizacijos ribos, kas Sniečkui galėjo reikšti jo statuso pažeminimą, ko jis ypač bijojo. Kadangi Kaliningrado srities vadovams toks pasiūlymas irgi nepatiko dėl pavojaus jų „kėdėms“, po užkulisinių žaidimų Maskvoje, buvo paliktas „status quo“.
Autorius yra technikos mokslų daktaras, docentas, ambasadorius. Dalyvavo atkuriant ir nustatant Lietuvos sienas 1990–2015 metais eidamas valstybės sienų ir jų sankirtų delimitavimo ir demarkavimo komisijų pirmininko ir pirmininko pavaduotojo pareigas.
Susiję straipsniai:
J. Užurka. Rytprūsių karo operacija 1945.01.13–04.26 ir Potsdamo konferencija
J. Užurka. Lietuviai kariai Rytprūsių karo operacijoje (1945 01 13 – 04 26). Karaliaučiaus krašto okupaciją prisiminus
Lietuva ir Karaliaučius. Pokalbis su Aleksandru Štromu
J. Užurka. Karaliaučiaus krašto okupaciją prisiminus: faktai, dokumentai
M. Purvinas. Ar Mažoji Lietuva tebuvo miražas? (II)
O. Voverienė. Kas primins Rusijai, kad Karaliaučius jai nepriklauso?
S. Šamborskis. Prūsų Lietuvos lemtis
M. Purvinas. Ar Mažoji Lietuva tebuvo miražas? (I)
Č. Iškauskas. Skaldyta ir skaldoma Lietuva: kas gresia jos vientisumui?
Dokumentinis filmas apie Mažąją Lietuvą (video)
B. Kuzmickas. Mažosios Lietuvos vokietinimas
A. Lapinskas. Kada Lenkija minės Lietuvą geru žodžiu?
Č. Iškauskas. Ar Karaliaučiaus prisijungimo idėja galutinai mirusi?
Č. Iškauskas. Kaliningradas – Lietuvos sudėtyje. Vilioja?
Spalio 16-oji – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena
„Aktualioji istorija“: Kaip prasidėjo kryžiaus karai Pabaltijyje? (video)
R. Alaunis. Suvalkų krašto ir rytų Lietuvos etninių žemių aneksijos: kur dingo 22,800 kv. km. Lietuvos etninių žemių?
Č. Iškauskas. Naujas Šaltasis karas: Lietuva vėl jo epicentre?
Č. Iškauskas. Lietuva – ant naujos okupacijos slenksčio?
Č. Iškauskas. Trečioji banga – lietuvių kalbos germanizacija
Č. Iškauskas. Karaliaučiaus krašto statusas vėl svarstytinas
V. Šilas. Kraštas be savo žmonių
Č. Iškauskas. Kaip Lenkija gviešėsi Klaipėdos krašto
V. Šilas. Mažosios Lietuvos žemės vardų byla
Č. Iškauskas. Kam mums reikalinga suniokota Karaliaučiaus žemė?
Prof. Z.Zinkevičius apie Lietuvos praeities didybę ir sunykimą
Lietuva minės 300-ąsias Kristijono Donelaičio gimimo metines
G. Karosas. Vytis Vilniuje: apie Lietuvos ambicijų svarbą ir diplomatiją
L.V. Medelis. Puolimas prieš Lietuvą. Klaustukas dar reikalingas?
B. Volodzka. Lietuviškas kraštas svetimose rankose
Komentarai
http://alkas.lt/2020/09/05/z-kumetaitis ... s#comments
Tvankstas:
2020 09 08 13:07 | IP adresas: 78.60.146.155
Žinant, kad II pas. karas buvo planuojamas dar 1938 m. su Studebaker sunkvežimių surinkimo gamyklomis Irane ir Irake, tampa aišku po Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijų tarp Pasaulio Architekto marionečių, kad visi pokario kalbėjimai apie ‘amerikonus už dviejų savaičių’, tėra tik lietuvių, latvių ir estų tautinio jaunimo išnaikinimo būdas palengvinant kurti kibucinę santvarką jų žemėse.
Tas pat su Varšuvos sukilimu 1944.08.01 – išnaikinti lenkų tautinį žiedą prieš kuriant kibucinę Lenkiją.
Žvelgiant iš šiandienės padėties, matome, kad galvos buvo paguldytos ir prasmingai, siekiant turėti tautines valstybes, ir beprasmiškai, žinant išankstinius sąjungininkų susitarimus.
Estai vieninteliai nutraukė pasipriešinimą, siekdami išsaugoti savo tautą.
Neseniai buvo J. Lukšos – Daumanto gimtadienis, jo žūties metinės. Kai sėdo į lėktuvą skristi į Lietuvą, jam ranką paspaudė Kim Philby, kuratorius, taip, taip, tas pats, kuris vos netapo MI-5 šefu, buvo Kembridžo penketuko dalyvis (šeštasis – Victor Rothschild yra padoriai nutylimas), pasiuntė mūsų didvyrį būti nuleistam parašiutu Kazlų Rūdos miškuose naktį (laukė visa divizija RA kareivių), bet čekas lakūnas nuklydo ir išleido Karšuvos girioje tarp Jurbarko ir Tauragės.
Žygeivis:
2020 09 08 22:25 | IP adresas: 82.135.152.86
Esminis Lietuvos partizanų pasiekimas kaip tik ir buvo jų pasiektas lietuviškos Lietuvos išsaugojimas.
Visoje Sovietų imperijoje netgi 1980-1990 m. vis dar buvo plačiai pasakojama, kad Lietuvoje “banditai” žudo rusus – ir į ten geriau nevažiuoti. Pats tai ne kartą girdėjau labai daugelyje Sovietų imperijos vietų.
O po karo tai buvo ypač aktualu – ir todėl visokie “persikėlėliai” masiškai traukė į Karaliaučių, Rygą, Taliną bei Latviją ir Estiją.
Į Lietuvą iš pradžių irgi ėjo ešelonai su “persikėlėliais”, bet kada lietuvių partizanai sunaikino keletą jų įkurtų “kolchozų” su visais kolchoznikais, o kiti patys pabėgo, gavę partizanų įspėjimus, tai masinė Lietuvos kolonizacija iš karto priblėso ir pasibaigė. Šiek tiek atsinaujino tik valdant jau Brežnevui.
Ir kaip tik todėl Lietuva išliko iš esmės lietuviška – ir to dėka Sąjūdis galėjo veikti ypač ryžtingai, o Latvijoje ir Estijoje beveik pusė gyventojų 1990 m. jau buvo ne latviai ir estai, o visokie rusakalbiai, nors 1939 m. ir Latvijoje, ir Estijoje latviai ir estai sudarė žymiai didesnį procentą vietinių gyventojų, negu lietuviai Lietuvoje.
jo:
2020 09 06 16:20 | IP adresas: 78.56.121.231
----Karaliaučiaus I. Kanto muziejuje teko matyti Ievos Simonaitytės rašytą laišką Mažosios Lietuvos gyventojams lietuvių kalba, pasitraukusiems į Vokietiją. Laiške Simonaitytė kviečia lietuvninkus, kurie nėra susitepę krauju, sugrįžti ir kartu „kurti naują Lietuvą“. Šis laiškas ir jo motyvai negalėjo gimti vien rašytojos galvoje, net ir palaikant LSSR vadovams. Tai turėjo būti suderinta su Maskva.-----
Po karo SSRS buvo pradėjusi reikšti pretenzijas Turkijai dėl Vakarų Armėnijos ir Gruzijos teritorijų, kurias taip pat siūlė prijungti prie Gruzijos SSR ir Armėnijos SSR.
Buvo leidžiamos analogiškos knygos kaip Kušnerio, kuriose buvo pagrindžiama tų teritorijų priklausomybė Armėnijai ir Gruzijai, buvo tų skelbiami laiškai ir atsišaukimai į emigracijoje gyvenančius armėnus ir gruzinus, kviečiantys sugrįžti ir apsigyventi būsimose atgautose žemėse.
Bet Turkija tada įstojo į NATO, ją užtarė Vakarų šalys ir po Stalino mirties tos pretenzijos oficialiai buvo pamirštos…
Taigi labai logiška tikėti, kad Karaliaučiaus kraštą Maskva lygiai taip pat iš tiesų planavo prijungti prie okupuotos Lietuvos. Deja iš tokios istorinės galimybės teturime tik faktą, rodantį koks Lietuvos interesų išdavikas, menkysta ir idiotas buvo Sniečkus, atsisakęs Karaliaučiaus krašto.
Tvankstas:
2020 09 08 13:26 | IP adresas: 78.60.146.155
1915 m. armėnai išdavė Turkiją, iki tol buvę privilegijuotųjų luome, buvo viena iš trijų prekybininkų tautų – žydai, graikai, armėnai, sukilo, tam turėjo įtakos Rusijos armijos puolimas iš Karso srities (tuomet priklausė Rusijai), prasidėjo armėnų išvarymas, žudymas, plačiose rytų srityse turtingus krikščionis armėnus plėšė, žudė vargšai sunitai kurdai, užėmė žymiai geresnius namus.
Arvin sritis, gal ir visas Lazistanas su Rize, turėjo atitekti Sakartvelui, bet ten gyveno laziai sunitai, kurie buvo viena iš trijų jėgų, rėmusi Kemal Atatiurk (tai išliko iki šiandien, kai Trabzon-Rize žmonės yra labai stipri jėga ir parlamente, ir nusikaltėlių pasaulyje).
SSSR atidavė šias armėnų ir kartvelų (lazių – tai kartvelų tarmė) už laisvą laivų praplaukimą Bosforu, ko Turkija vėliau išsižadėjo ir iki šiol naudojasi šia korta politiniuose žaidimuose.
Turkijos buvimas NATO užbaigė SSSR / Rusijos reikalavimus dėl laisvo praplaukimo Bosforu ir dėl Lazistano su Artvin – Rize žemėmis su Karso - Ardahano – Ararato sritimi.
Teko nemažai kalbėtis su turku (laziu, nuo Rize apylinkių, šiandien jų gentis gyvena daugiausia apie Trabzon), tai nuvažiavęs į Batumi (dab. Sakartvelas), girdėdamas lazių kalbą, bandė susikalbėti, bet jau labai didelis skirtumas. Su savo lazių kalbos žiniomis suprato nemažai ir kartveliškai.
Keletas perskaitytų knygų apie Kemal Atatiurk, Turkiją, Osmanų imperiją patvirtino jo žodžius.
Kemal Atatiurk buvo žydraakis šviesiaplaukis iš albanų šeimos, suturkėjusios, užaugo Thessaloniki (dab. Graikijoje), kuriuose 70 nuoš. gyventojų buvo bankininkų tautos nariai (iš to pat miesto ir Abwehr šefas ‘graikas’ Canaris).
Kemal buvo labai priešiškas islamui, nekentė pranašo Mahometo, vadino jį pedofilu dėl santuokos su paskutiniąja žmona Aiša, su kuria gyveno jai suėjus 8 mėnulio metams (354 dienos).
Kemal buvo girtuoklis, dar 1915 m. Berlyno klinikoje gydytas nuo alkoholizmo, kepenys vos gyvos buvo, tai gydančiam prof. pasakius, kad liko gyventi 1 metai, atrėžė: ‘tau tikrai liko gyventi 1 metai, o man dar visi 20 metų’.
Taip ir atsitiko, prof. mirė sekančiais metais, o Kemal 1935 m. nuo kepenų cirozės, negana to, dar sifilio (pasigavo jaunas būdamas viešnamyje), išprotėjo paskutiniaisiais mėnesiais.
Kažin:
2020 09 06 20:19 | IP adresas: 78.58.201.204
Netapatūs atvejai su Turkija. Mat čia dėl Karaliaučiaus dantį galando ir Lenkija, kurios komunistai taip sakant paskui “Staliną vaikščiojo”…
Ką čia kalbėti apie Karaliaučiaus prijungimą, kai po karo prie Lietuvos nebuvo prijungti netgi 1920 m. liepos 12 sutartimi Sovietų Lietuvai priskirti etnografiškai dar lietuviški, vėliau Pilsudskio užgrobti Suvalkai, Augustavas, Gardinas.
Pirmieji du “atkirpti” ne kam kitam, o Lenkijai, Gardinas – Baltarusiai.
Veikimas prieš Lietuvą, lietuvybę Stalino aplinkoje buvo akivaizdus.
jo:
2020 09 06 22:50 | IP adresas: 78.56.121.231
Kadangi Lietuvai buvo negrąžintos teritorijos, priklausančios pagal 1920-07-12 sutartį, tai tuo labiau buvo argumentas gauti kompensaciją – Karaliaučiaus kraštą. Būtų visai tapatu argumentams, pagal kuriuos Lenkijai buvo atiduotos Vokietijos teritorijos.
O atvejai su Turkijai priklausančiomis armėnų ir gruzinų teritorijomis čia svarbūs tuo, kad viskas atrodo labai analogiškai – istorinių knygų apie etnines teritorijas leidimas Maskvos nurodymu, kvietimai ir atsišaukimai į užsienyje esančius tautiečius…
Tokia analogija yra stiprus argumentas, kad gandai, jog Maskva yra siūliusi po karo Karaliaučių jungti prie LSSR, nėra tuščios kalbos, o yra tikras dalykas. Lenkijos dantys čia jau neturėjo reikšmės, nes viską sprendė Maskva. Sniečkui tada tik reikėjo nepasakyti „ne“ ir turėtume Karaliaučių.
Kažin:
2020 09 07 11:25 | IP adresas: 78.58.201.204
Išvadą, kad Maskva siūlė, dalijant Vokietijos teritorijas, Lietuvai prijungti Karaliaučių, derėtų argumentuoti dokumentiniais faktais.
Mat, kalbos, ateinančios iš to meto Lietuvos komunistų valdžios asmenų rato, byloja ką kitą. Buvo tokia vadinama 16-oji Lietuvos divizija, kuri suformuota, atseit iš lietuvių, buvo dar Rusijoje karo pradžioje ir kovojo Sovietų pusėje beigi dalyvavo Klaipėdos išvadavime. Joje nemažai buvo ir rusų, po karo tapusių Lietuvos komunistais, taigi šie komunistai “frontovykai” laikė Lietuvą kaip “iskono” savo šalį ir jiems atrodė, kad neprijungus Karaliaučiaus prie jų Lietuvos ši yra Maskvos nuskriausta. Kad šį priekaištavimą, sklidusį tarp komunistų ir visuomenėje, nutildžius buvo paleistos kalbos, veikiausiai KGB, jog Maskva Karaliaučių prijungti Lietuvai siūlė, bet Sniečkus buvo prieš. Taigi visai gali būti, kad tas Sniečkaus “ne” yra atsiradęs tokiu keliu. Tad kol nėra dokumento, patvirtinančio konkrečiai ką kita, tikėtina kalbomis…
Kas dėl Maskvos elgesio Lietuvos, lietuvių atžvilgiu analogijų su Lenkija, tai jos tokios, kad lenkai iš Lietuvos buvo perkeliami į Vroclavo, Ščecino, Gdansko vaivadijas, o lietuviai tremiami į Sibirą. Ir netgi jau išremtiesiems į Sibirą lietuviams buvo siūloma atsisakyti lietuvio tautybės tampant lenku ir keltis į Vroclavo, Ščecino vaivadijas, kur gautų nuo 50 iki 100 ha ūkius.
Taigi komunistavusi Lenkija lietuvių atžvilgiu veikė ranka rankon su Maskva. Kaip to pasekmė yra ir Suvalkų, Augustavo plotų atrėžimas nuo Lietuvos Lenkijai. Tad Lenkijos naudai buvo porceliuota ne tik užkariauta Vokietijos, bet ir kaip užkariauta Lietuvos teritorija. Beje, teko girdėti, kad iš šių teritorijų lietuviai taip pat buvo priverstinai kelti į Vroclavo, Ščecino vaivadijas.
Žygeivis:
2020 09 08 22:56 | IP adresas: 82.135.152.86
Autorius gana tiksliai išvertė kelias citatas iš Teherano, Jaltos, Potsdamo “Didžiojo trejeto” pasitarimų protokolų, išskyrus vieną vietą – bet apie tai parašiau žemiau atskirą komentarą.
O šiuos protokolus visi ir patys gali pasiskaityti (ir rusišką, ir anglišką versijas – jos šiek tiek skiriasi).
Nuorodos į jas (bei įvairių dokumentų ištraukos – rusų kalba) yra paskelbti ir mano svetainėje temoje:
Teherano, Krymo ir Potsdamo konferencijų protokolai ir kita informacija
viewtopic.php?f=166&t=11789
Autorius, cituodamas "Didžiojo trejeto" pasitarimų protokolų ištraukas, savo straipsnyje pateikė vieną labai rimtą netikslumą:
"Potsdamo konferencijoje liepos 22 d. SSRS užsienio reikalų ministras V. Molotovas įteikė Jungtinių Valstijų prezidentui Hariui Trumanui ir V. Čerčiliui taip vadinamus „Pasiūlymus dėl Kionigsbergo rajono“.
Juose pakankamai tiksliai apibrėžta atribojimo linijos padėtis ir labai tiksliai, nors ir nekorektiškai, jos galutinis taškas: – „SSRS vakarinės sienos dalis, besiribojanti su Baltijos jūra, eitų nuo taško, esančio Dancigo įlankos rytiniame krante, pažymėto pridedame žemėlapyje, į rytus šiauriau Geldapės į Lietuvos, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos sienų sankirtą“. "
Iš tikro Molotovo pasiūlytame variante buvo kitokia esminė Lietuvai formuluotė: ne ".... į rytus šiauriau Geldapės į Lietuvos, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos sienų sankirtą“, o ".... į rytus šiauriau Geldapės į Lietuvos SSR, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos sienų sankirtą“.
Štai kaip tai parašyta rusiškame protokole:
Берлинская конференция. 17 июля – 2 августа 1945 г.
Предложение делегации СССР относительно района Кенигсберга Вручено Молотовым Трумэну и Черчиллю на заседании глав правительств 22 июля 1945 г.
http://www.hist.msu.ru/ER/Etext/War_Conf/berlin27.htm
{327}
Конференция выразила согласие c предложением Советского Союза о том, чтобы впредь до окончательного урегулирования территориальных вопросов на мирном конгрессе прилегающая к Балтийскому морю часть западной границы СССР проходила от пункта на восточном берегу Данцигской бухты, обозначенного на прилагаемой карте, к востоку – севернее Браунсберга – Гольдапа к стыку границ Литовской ССР, Польской Республики и бывшей Восточной Пруссии.
Выверено по изданию: Советский Союз на международных конференциях периода Великой Отечественной войны 1941–1945 гг.: Сборник документов. Том VI. Берлинская конференция руководителей трех союзных держав – СССР, США и Великобритании (17 июля – 2 августа 1945 г.) М.: Издательство политической литературы, 1984.
Tačiau vakarų valstybių vadovai nesutiko su tokia formuluote, kadangi JAV ir Didžioji Britanija oficialiai nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos įjungimo į SSSR sudėtį. Todėl buvo priimtas kompromisas - vietoje Lietuvos SSR buvo įrašyta Lietuvos:
Берлинская конференция. 17 июля – 2 августа 1945 г. Протокол Берлинской конференции трех великих держав 1 августа 1945 г.
http://www.hist.msu.ru/ER/Etext/War_Con ... n_main.htm
V. ГОРОД КЕНИГСБЕРГ И ПРИЛЕГАЮЩИЙ К НЕМУ РАЙОН
Конференция рассмотрела предложение Советского Правительства о том, чтобы впредь до окончания решения территориальных вопросов при мирном урегулировании прилегающая к Балтийскому морю часть западной границы СССР проходила от пункта на восточном берегу Данцигской бухты к востоку - севернее Браунсберга - Гольдапа к стыку границ Литвы, Польской Республики и Восточной Пруссии.
Конференция согласилась в принципе с предложением Советского Правительства о передаче Советскому Союзу города Кенигсберга и прилегающего к нему района, как описано выше. Однако точная граница подлежит исследованию экспертов.
Президент США и премьер-министр Великобритании заявили, что они поддержат это предложение на конференции при предстоящем мирном урегулировании.
-------------------------------------------------
O dabar palyginkite su tuo tekstu, kurį pasiūlė SSSR delegacija - А теперь сравните то, что приняла конференция с тем текстом, который предлагала делегация СССР - atkreipkite dėmesį į tai kaip pasikeitė Lietuvos įvardijimas šiame dokumente: - вместо "к стыку границ Литовской ССР", в итоговом документе появилось "к стыку границ Литвы".
"Legenda" apie Stalino siūlytą Lietuvai Karaliaučiaus (teisingiau būtų vadinti istoriniu jo vardu - Tvanksta) kraštą (tai yra pietinę Mažosios Lietuvos dalį) niekuo nepagrįsta (kaip, beje, ir legenda apie tai, kad šį kraštą Vakarų sąjungininkai perdavė SSSR valdyti 50-čiai metų - iš tikro sutartyje parašyta, kad šio krašto likimas bus sprendžiamas būsimoje Taikos konferencijoje, kuri taip niekada neįvyko - SSSR (o dabar jau Rusijos imperija) tiesiog užgrobė šias istorines lietuvių žemes; o visos istorinės prūsų žemės atiteko Lenkijai).
Žygeivis:
2020 09 08 23:06 | IP adresas: 82.135.152.86
Štai reali istorija, kaip Sniečkus "atsisakė" Mažosios Lietuvos pietinės dalies, o ne "antis", KGB propagandistų sukurta jau Brežnevo laikais, kada jis panaikino Karaliaučiaus srities ūkio perdavimą Lietuvos valdymui (toks perdavimas buvo atliktas Chruščiovo - atėjęs į valdžią Chruščiovas priskyrė Karaliaučių valdyti Lietuvos liaudies ūkio tarybai, o paėmęs valdžią Brežnevas tuoj pat tą panaikino) - tai pastebėjimas..., kuris nėra užfiksuotas jokiame oficialiame dokumente, tačiau, manau, yra tikras, nes paskelbtas tarp daugybės kitų Konovalovo (buvusio Kaliningrado srities partkomo sekretoriaus) prisiminimų jau po SSSR subyrėjimo...:
Источник - 23 года c Коноваловым
Четверг, 6 Апрель 2006 года
"Был случай про встречу руководителя Литвы Антанаса Снечкуса с Иосифом Сталиным. Эту байку Коновалов от Снечкуса и узнал.
- На границе с Литвой, на территории нашей области, есть живописное место, в котором Николай Семенович любил отдыхать. Это же место любил и Снечкус, - рассказывал Николай Иванов.
- Во время одного из пикников руководитель Литвы рассказал, что просил лично Сталина присоединить этот кусочек земли к Литве.
Иосиф Виссарионович раскурил трубку, подошел к карте Калининградской области, долго на нее смотрел, а потом сказал:
«Как вы думаете, если мы взамен этого присоединим к Калининграду Клайпеду и Клайпедский округ».
После этого Снечкус больше никогда не обращался с такими просьбами."
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
