 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
|
LIETUVOS RESPUBLIKOS
ĮSTATYMAS
DĖL SSRS OKUPACIJOS ŽALOS ATLYGINIMO
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaiesk ... ry=&p_tr2=
2000 m. birželio 13 d. Nr. VIII-1727
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas,
remdamasis:
visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis ir principais, taip pat tarptautine okupacijų žalos atlyginimo, įskaitant Vokietijos okupacijų Antrojo pasaulinio karo metais padarytos žalos kitoms valstybėms bei jų piliečiams kompensavimą, praktika,
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1991 m. birželio 4 d. nutarimu „Dėl 1940-1991 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams atlyginimo“ (Žin., 1991, Nr. 17-456),
1991 m. liepos 29 d. Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos sutartimi dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kurioje šalys pareiškė esą „įsitikinusios, jog, SSRS pašalinus Lietuvos suverenitetą pažeidžiančias 1940 metų aneksijos pasekmes, bus sudarytos papildomos Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių ir jų tautų tarpusavio pasitikėjimo sąlygos“,
1992 m. birželio 14 d. visuotiniu Lietuvos Respublikos piliečių balsavimu referendume dėl Rusijos kariuomenės išvedimo ir okupacijos žalos atlyginimo pareikšta Tautos valia ir reikalavimu, „kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei padaryta žala“, kuriuos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1992 m. birželio 30 d. patvirtino nutarimu (Žin., 1992, Nr.21-615),
1992 m. liepos 10 d. Helsinkio viršūnių susitikimo deklaracijos 15 straipsniu ir jį lydinčiu Lietuvos delegacijos aiškinamuoju pareiškimu, kuriame sakoma, kad Lietuvos patirtų nuostolių atlyginimas, kaip ir Rusijos okupacinės kariuomenės išvedimas iš suverenios Lietuvos teritorijos, yra būtina sąlyga Lietuvos okupacijos ir aneksijos pasekmėms likviduoti;
atsižvelgdamas į tai, kad Rusijos Federacija pagal tarptautinę teisę yra SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja, o tai ji pati pripažino 1991 m. gruodžio 21 d. Nepriklausomų Valstybių Sandraugos Valstybių vadovų tarybos sprendimu, 1991 m. gruodžio 24 d. Rusijos Federacijos Prezidento B.Jelcino laišku Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui, 1992 m. sausio 13 d. Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos nota diplomatinių atstovybių vadovams ir kitais dokumentais, taip pat kad 1991 m. gruodžio 23 d. Europos Bendrija ir jos valstybės narės konstatavo, jog „buvusios SSRS tarptautines teises ir įsipareigojimus tęs ir įgyvendins Rusija“;
konstatuodamas, kad Rusija, parodžiusi daug geros valios ir 1992 m. rugsėjo
8 d. susitarimų nustatyta tvarka ir terminais išvedusi savo kariuomenę, dar nepašalino visų SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos pasekmių ir tebelaiko užimtą Lietuvai priklausančią žemę ir pastatą Paryžiuje bei tebėra neišspręsta atitinkama padėtis Romoje,
p r i i m a š į į s t a t y m ą.
1 straipsnis. SSRS okupacijos žalos Lietuvai laikotarpiai
SSRS okupacijos žalos Lietuvai laikotarpiai:
1) SSRS okupacija ir žala 1940-1990 m. laikotarpiu, įskaitant žalą, padarytą Lietuvos žmonėms, deportuotiems ir prievarta laikytiems SSRS teritorijoje 1941-1945 m., taip pat šiuo laikotarpiu SSRS kariuomenės ir represinių struktūrų padarytą žalą;
2) SSRS, jos represinių struktūrų ir kariuomenės padarytos žalos 1990-1991 m. bei SSRS (1992-1993 m. Rusijos Federacijos) kariuomenės padarytos žalos 1991-
1993 m. laikotarpis.
2 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės prievolės
Lietuvos Respublikos Vyriausybė:
1) iki 2000 m. rugsėjo 1 d. sudaro Lietuvos Respublikos derybų su Rusijos Federacija delegaciją dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai;
2) iki 2000 m. spalio 1 d. pagal darbų programą, patvirtintą 1996 m. vasario
13 d. Vyriausybės nutarimu „Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940-1991 metais buvusios SSRS ir 1991-1993 metais - Rusijos Federacijos kariuomenės, nustatymo darbų programos“ Nr. 242, patikslina ir užbaigia SSRS okupacijos padarytos žalos skaičiavimus, įtraukiant išmokėjimus Lietuvos piliečiams už SSRS okupacijos metu padarytą žalą ir jos pasekmes, taip pat deportuotų asmenų ir jų palikuonių grįžimo į Tėvynę išlaidas;
3) iki 2000 m. lapkričio 1 d. kreipiasi į Rusijos Federaciją dėl SSRS okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo, kartu pateikdama šios žalos skaičiavimus, taip pat apie tai informuoja Jungtinių Tautų Organizaciją, Europos Tarybą ir Europos Sąjungą bei nuolatos siekia šių tarptautinių organizacijų ir jų valstybių narių paramos sprendžiant SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvai klausimus;
4) inicijuoja derybas ir nuolatos siekia, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą;
5) iš Rusijos Federacijos gautas SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo lėšas kaupia Valstybės iždo atskiroje okupacijų žalos atlyginimo sąskaitoje ir jas pirmiausia skiria atlyginti Lietuvos gyventojams žalą, patirtą dėl deportacijų, prievartinio darbo, okupacinio režimo represijų ir prarasto turto.
3 straipsnis. SSRS deportuotų asmenų grįžimo į Tėvynę fondas
Atsižvelgdama į tai, kad Rusijos Federacija 1996 m. sausio 25 d. įsipareigojo Europos Tarybai, jog padės asmenims, anksčiau deportuotiems iš okupuotų Baltijos valstybių, ir (ar) jų palikuonims sugrįžti į savo šalį pagal specialias repatrijavimo ir atlyginimo programas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė steigia SSRS deportuotų asmenų grįžimo į Tėvynę fondą ir kreipiasi į Rusijos Federaciją, kad ši skirtų lėšų iš Lietuvos deportuotiems asmenims ir jų palikuonims grįžti į Tėvynę.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio antrąja dalimi, skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą “įstatymą.
LIETUVOS RESPUBLIKOS
SEIMO PIRMININKAS
VYTAUTAS LANDSBERGIS
Rusijos atsakomybė už sovietinę Lietuvos okupaciją (1)
Šaltinis - http://www.balsas.lt/naujiena/314360/ru ... ze-lietuva
2009.10.16 08:58
Dainius Žalimas
Gerbiant save nereikėtų būti ir Rusijos pataikūnais, kurie vardan tariamų investicijų, verslo ir didesnės prekybos apyvartos yra pasirengę ne tik atsisakyti teisėtų reikalavimų, bet ir išpažinti Rusijai visas tariamas savo istorines ar kitokias kaltes – pradedant Kovo 11-ąja – bei sulįsti į tokią vietą, kurios pavadinimo viešai minėti negalima.
Agresija buvo
Teisinis atsakomybės Lietuvai pagrindas – prieš Lietuvą įvykdytas vienas sunkiausių tarptautinės teisės pažeidimų, tai yra agresija, tęstinė agresija, pasireiškusi okupacijos ir aneksijos formomis ir visais kitais, susijusiais tarptautinės teisės pažeidimais. Kad tai yra agresija, aišku iš to, kad jau 1928 metais buvo vadinamasis Briando – Kelloggo paktas, uždraudęs agresyvų karą tarpvalstybiniuose santykiuose, ir jau 1933 metais jau egzistavo agresijos apibrėžimas. Buvo dvi konvencijos, viena iš jų dvišalė – Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, kita – daugiašalė Londono konvencija, kurios šalimi taip pat buvo SSRS.
Iš esmės jų agresijos apibrėžimas buvo identiškas.Vienas iš jo punktų skelbė, kad agresijos aktu yra laikomas ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją net ir karo nepaskelbus. Beje, užtenka paminėti vien šią sutartį, ir praktiškai sugriūna Rusijos Federacijos argumentai apie tai, kad neva tuo metu dar nebuvo uždraustas grasinimas jėga, nebuvo jokio karo, dėl to Sovietų Sąjungos veiksmai prieš Baltijos valstybes tariamai buvo teisėti, nes 1933 metų konvencijose labai aiškiai pasakyta, kad įsiveržimas ginkluotosiomis jėgomis net ir nepaskelbus karo yra agresija.
Kitas esminis momentas vertinant agresijos aktą teisiškai, yra Lietuvos sutikimo su sovietų armijos įvedimu ir šalies užėmimu reikšmė. Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas yra įvertinęs analogiškus Austrijos ir Čekoslovakijos aneksijos atvejus, kaip agresijos aktus. Pagaliau ir pati Sovietų Sąjunga dar prieš 1940 metus labai aiškiai pasisakė ir dėl Austrijos, ir dėl Čekoslovakijos, ir dėl kitų nacistinės Vokietijos agresijos atvejų, kad nukentėjusios šalies sutikimas neturi jokios teisinės reikšmės; tai yra, teisinės kvalifikacijos požiūriu esmė nesikeičia, agresija netampa teisėtu aktu vien tiktai todėl, kad nukentėjusi šalis su tuo sutinka, kaip šiuo atveju, kai Lietuva priėmė ultimatumą.
Kaip Niurnbergo tribunolas pasakė apie Austrijos atvejį, lemiamas veiksnys yra ne nukentėjusios šalies sutikimas, o agresoriaus metodai ir karinė jėga, kuri neišvengiamai būtų panaudota bet kuriuo atveju. Praktiškai čia yra visi teisiniai atsakymai į Rusijos keliamus argumentus dėl Lietuvos sutikimo, kurie yra tapatūs nacių argumentams dėl Austrijos ir Čekoslovakijos sutikimo.
Žinoma, teisininkams, kurie yra pakankamai įsigilinę į šią problemą, iš tiesų net nekyla klausimas dėl teisinio 1940 metų Sovietų Sąjungos veiksmų vertinimo. Visuotinai sutariama, kad tai buvo agresijos aktas ir kad Lietuva buvo okupuota. Tačiau kartais mėginama šį klausimą „permesti“ istorikams, tarsi tai būtų istorikų ginčas, kad gal jie galėtų išsamiau panagrinėti ir pamėginti rasti kokį nors bendrą vardiklį. Tačiau ne istorikams ieškoti bendrų vardiklių teisinio vertinimo problemoje.
Taigi jei jau Sovietų Sąjungos veiksmai prieš Lietuvą kvalifikuotini kaip neteisėti, tai ir šiais neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo problema pirmiausia yra teisinė problema. Žinoma, kad Rusija, nors ir nepagrįstai, iš esmės atmeta tai, kad Sovietų Sąjunga įvykdė agresiją prieš Lietuvą: nors faktų, kad buvo ultimatumas, kad buvo „rinkimai“, neneigia, bet „išrinktą“ parlamentą („liaudies seimą“) kažkodėl traktuoja kaip teisėtą. Tai yra pirmiausia teisinio vertinimo problema, todėl nemanyčiau, kad „ieškodami bendrų vardiklių“ istorikai šioje srityje galėtų kaip nors priartinti žalos atlyginimo problemos sprendimą.
Kažkada Rusija bent šiek tiek pakluso tarptautinei teisei. Tai liudija ir 1991 metų Lietuvos ir Rusijos sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Beje, galima būtų paminėti vieną svarbiausių šios Sutarties nuostatų (1 straipsnį), pagal kurį Rusija pripažino Lietuvos Respubliką pagal jos valstybinį statusą, apibrėžtą 1990 m. kovo 11 d. aktuose. O iš Kovo 11 d. aktų išplaukia viskas – ir agresijos prieš Lietuvos Respubliką pripažinimas, ir Lietuvos teritorijos aneksijos neteisėtumas, ir Lietuvos valstybės tęstinumas, ir t. t. Galų gale yra 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo deputatų nutarimas, kuriuo niekiniais ir prieštaraujančiais tarptautinei teisei pripažinti Molotovo – Ribbentropo pakto slaptieji protokolai, pripažintas Baltijos valstybių suvereniteto ir įsipareigojimų jų nepulti pažeidimo faktas. Pati Rusija 2005 metais ir dar ne kartą yra pareiškusi, kad jai šis SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas yra privalomas kaip valstybei, Sovietų Sąjungos teisių tęsėjai (Rusija save vadina „gosudarstvo prodalžatielj Sojuza SSR“ – „valstybė – SSR Sąjungos tęsėja“).
SSRS ir Rusija yra tas pats
Kitas klausimas, susijęs su Rusijos Federacijos atsakomybės pagrindu, yra, kodėl Rusijos Federacija yra atsakinga už Sovietų Sąjungos agresiją prieš Lietuvos Respubliką. Reikia pasakyti, kad Lietuvoje vis rečiau daroma klaida siekiant atskirti Rusijos ir Sovietų Sąjungos atsakomybę ir vadinant Rusiją SSRS teisių perėmėja. Iš tikrųjų Sovietų Sąjungos atžvilgiu Rusijos Federacija yra ne valstybė – teisių perėmėja, o valstybė tęsėja (kaip minėta, Rusija pati save vadina „gosudarstvo prodolžatielj Sojuza SSR“). Rusija pati pripažįsta sau privalomais Sovietų Sąjungos teisės aktus, pvz., pripažino minėto 1989 metų Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimo galiojimą. Rusija tęsia Sovietų Sąjungos narystę Junginėse Tautose.
Galima būtų vardinti daugelį kitų rodiklių, liudijančių tokį Rusijos valstybės tęstinumą. Svarbiausia yra tai, kad pati Rusija save laiko „gosudarstvo prodolžatielj“, t. y. valstybe – Sovietų Sąjungos tęsėja. Galų gale ir tarptautinė bendrija šiuo požiūriu yra vieninga, kad Rusija yra Sovietų Sąjungos teisių tęsėja. Pavyzdžiui, diplomatinių santykių su Rusija nebuvo iš naujo užmezgama, o buvo tęsiami turėti su Sovietų Sąjunga diplomatiniai santykiai. Ir Lietuva, beje, 2006 m. minėjo 15 metų diplomatinių santykių su Rusijos Federacija sukaktį, nors tie santykiai tada, 1991 m. spalio 10 d., buvo užmegzti būtent su Sovietų Sąjunga
Kadangi Rusija ir Sovietų Sąjunga tarptautinės teisės požiūriu yra ta pati valstybė (tas pats tarptautinės teisės subjektas), ji turi atsakyti už savo tarptautinės teisės pažeidimus. Aš nekalbu apie politinį režimą, kuris yra pasikeitęs, nors galima ginčytis, kiek jis yra realiai pasikeitęs. Žinoma, ideologija yra galbūt kiek kitokia, bet valstybė atsako už savo tarptautinės teisės pažeidimus, nepriklausomai nuo jos vidaus režimo ir nepriklausomai nuo jos vidaus režimo kaitos. Tokia yra neginčytina tarptautinės teisės norma.
Kitas klausimas – atsakomybės forma. Čia labai nesiplėsdamas galėčiau pasakyti, kad viena iš paprotinių tarptautinės teisės normų yra visiškos reparacijos principas, tai yra visiškas žalos atlyginimas. Dar 1928 metais Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas šią taisyklę suformulavo taip, kad turi būti pirmiausia atkuriama padėtis, kuri buvo iki teisės pažeidimo, o jeigu tai praktiškai neįmanoma, turi būti sumokama kompensacija, kuri atitiktų restitucijos natūra vertę ir apimtų visų neteisėto akto pasekmių likvidavimą, be to, turi būti suteikta teisinga satisfakcija (moralinės žalos atlyginimas), pavyzdžiui, atsiprašymas, pažadėjimas nekartoti panašių veiksmų. Iš Lietuvos įstatymo dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo matyti, kad jis taip pat grindžiamas visiškos reparacijos principu nurodant, kokia žala turi būti apskaičiuota.
Apskaičiuotina žala apima visą finansiškai įvertinamą žalą, t. y. ir žalą valstybei, ir žalą valstybės piliečiams, ir tas kompensacijas nukentėjusiems asmenims, kurios šiandien yra išmokamos iš Lietuvos valstybės biudžeto (pavyzdžiui, nukentėjusių nuo okupacijos asmenų pensijos, vienkartinės kompensacijos nukentėjusiems asmenims). Visa tai regreso tvarka priklausytų atlyginti Rusijos Federacijai, nes tai yra Rusijos Federacijos (tada dar – Sovietų Sąjungos) tarptautinės teisės pažeidimo pasekmė. Žinoma, konkretus žalos dydis bet kuriuo atveju būtų jau derybų objektas.
Blogai, kad Vyriausybė iki galo nevykdo Įstatymo dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo reikalavimų. Žinoma, tai, kaip šis Įstatymas vykdomas tarptautinės teisės požiūriu reiškia nedaug ką, bet jo nevykdymas liudija mūsų pačių požiūrį į savo įstatymus. Įstatymas įpareigoja turėti tegul ir galbūt „miegančią“ derybų delegaciją, įpareigoja turėti žalos apskaičiavimą, o jo, oficialiai Vyriausybės patvirtinto, nėra, kaip nėra ir atnaujintos derybų delegacijos. Tam tikri žalos dydžio skaičiavimai yra atlikti, bet procesas formaliai nebaigtas. Bet kuriuo atveju žalos dydžio skaičiavimas būtų pateiktas kitai pusei, ir tai jau taptų derybų objektu, t. y., kokia žala atlygintina, kokia galbūt ne ar ne taip apskaičiuota.
Balsas.lt
Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/314360
Teisininkas Marius Dainiui Žalimui
2009-10-16 09:27:39
O ar situacijos iš pagrindų nekeičia tai, kad 1922 m sutartyje su Rusija buvo slaptieji protokolai, kuriuose Lietuva įsipareigojo praleisti raudonuosius karui su Lenkija? Tokiu atveju, Rusija 1939-ais tik teisėtai pareikalavo vykdyti aną sutartį ir įsteigti bazes, kas, de jure, yra tas pats praleidimas.
Imantas Melianas Arvydui
2009-10-16 10:50:41
Apie tai ne tik kad buvo "kalbama" - tai jau seniausiai sureguliuotas klausimas. Lenkija pripažįsta dabartinės Lietuvos teritorinį integralumą, tame tarpe Vilniaus priklausymą Lietuvai.
Maža to, tuo metu nei Lietuva savo pietryčiuose, nei Lenkija savo rytuose neturėjo tarptautiškai pripažintų valstybės sienų, taip kad kiekviena pusė galėjo gan laisvai traktuoti vienas arba kitas ginčytinas teritorijas kaip "savas".
Tai yra didelis skirtumas, lyginant su SSRS agresija prieš Lietuvą, nes tuomet rusai įžengė ne į kažkokias ginčytinas (taigi formaliai žiūrint - į "niekieno"), o į konkrečios valstybės teritoriją.
Kažkodėl vengiama kalbėti apie tai, kad realiai SSRS kariuomenė įžengė į Lietuvos teisėtą teritoriją jau anksčiau - 1939 m. rudenį, kai ji, užpuolusi Lenkiją, užėmė Vilniaus kraštą, kuris pagal 1920 metų liepos 12 sutartį buvo pripažintas Lietuvai.
Lygiai taip pat, kaip ir po sovietinės kariuomenės įvedimo į Lietuvą 1940 metais, mūsų vyriausybė buvo išprievartauta pripažinti įvykusį faktą ir pasirašyti naują sutartį, pagal kurią Lietuvai buvo gražintas jau ne visas Vilniaus kraštas, o tik siaura juostelė palei Varėnos - Vilniaus - Turmanto geležinkelį.
Taip kad, jei jums labai sopa širdį dėl Gardino, Lydos, Ašmenos ir Brėslaujos - reikalaukite jų gražinimo ir atsiprašymo ne iš Lenkijos, o iš Maskvos (ir Minsko, kuris dabar šias teritorijas valdo).
Žygeivis Imantui Melianui
2009-10-16 17:39:23
Su kai kuriais jūsų teiginiais sutinku, tačiau yra ir akivaizdžių "iškraipymų", pvz.:
Imantas Melianas:
"Maža to, tuo metu nei Lietuva savo pietryčiuose, nei Lenkija savo rytuose neturėjo tarptautiškai pripažintų valstybės sienų, taip kad kiekviena pusė galėjo gan laisvai traktuoti vienas arba kitas ginčytinas teritorijas kaip "savas"."
Lietuvos ir Lenkijos Valstybių tarpusavio sienos buvo nustatytos dar 1569 m. po Liublino unijos (nekalbu apie tai, kad ir ši siena buvo švelniai tariant "nekorektiškai" įtvirtinta). Bet faktas tas, kad šita valstybinė siena nepakito iki pat Lenkijos ir Lietuvos Jungtinės Respublikos sunaikinimo 18 amžiaus gale.
Todėl juridinė bei istorinė siena tarp Lenkijos ir Lietuvos 1918 metais buvo visiškai akivaizdi - kitas reikalas, kad Lenkija vienašališkai nepripažino šios sienos, o bandė remtis Napoleono 19 a. pradžioje atliktais "padalinimais".
-------------------------------------------------------------------
Taip pat ir čia žemiau akivaizdus Imanto Meliano bandymas išvengti "nemalonių prisiminimų":
Imantas Melianas:
"Lygiai taip pat, kaip ir po sovietinės kariuomenės įvedimo į Lietuvą 1940 metais, mūsų vyriausybė buvo išprievartauta pripažinti įvykusį faktą ir pasirašyti naują sutartį, pagal kurią Lietuvai buvo gražintas jau ne visas Vilniaus kraštas, o tik siaura juostelė palei Varėnos - Vilniaus - Turmanto geležinkelį.
Taip kad, jei jums labai sopa širdį dėl Gardino, Lydos, Ašmenos ir Brėslaujos - reikalaukite jų gražinimo ir atsiprašymo ne iš Lenkijos, o iš Maskvos (ir Minsko, kuris dabar šias teritorijas valdo)."
Visų pirma, būtent Lenkija dar 1920 m. užgrobė šias, Lietuvos Valstybės teritorijas, pripažintas jai oficialiai tuometinės Rusijos valstybės 1920 m. liepos 12 d. sutartimi.
Beje, Lenkija užgrobė taip pat ir Seinus, Punską, Suvalkus, ... - pagal 1569 m.nustatytą sieną irgi priklausiusius Lietuvos Valstybei.
O SSSR tik 1940 m., negrąžindama visų šių žemių Lietuvos Valstybei, pažeidė ir 1920 m. liepos 12 d. sutartį, ir dar keletą kitų vėlesnių sutarčių, kuriose buvo patvirtinta ta pati siena.
Beje, mažai kas žino, kad Rusijos ir Lenkijos derybose Rygoje buvo labai suktai "išspręstas" Rusijos ir Lietuvos taikos sutarties "apėjimo klausimas". Atrodo, Jofė pasiūlė Lenkijai užimti siaurą juostą žemių pagal sieną, nustatytą tarp Rusijos ir Lietuvos pagal 1920 m. sutartį, ir būtent tą "tarpelį" žemių Rusija oficialiai pripažino Lenkijai (o visai ne visą plotą, kurį užgrobė Lenkija 1920 m.). Lenkijos diplomatai su šiuo kazuistiniu sprendimu sutiko ir būtent tokią sutartį pasirašė su Rusija.
Taigi, nėra ko bandyti teisinti Lenkiją. Ir Lenkija, ir Rusija vienodai kaltos dėl Lietuvos Valstybės žemių užgrobimo bei okupacijos.
Žygeivis - Problemai
2009-10-17 00:47:06
Lietuviškos geostrategijos pradžiamokslis
Senovės baltų gentys - jotvingiai, sėliai, kuršiai, žiemgaliai, prūsai, galindai bei tuometinė lietuvių gentis yra visų mūsų - dabartinių lietuvių - protėviai. O mūsų - dabartinė lietuvių kalba - yra šių baltų genčių kalbų tiesioginė palikuonė.
Ir mes (bei, žinoma, dabartiniai latviai) turime prigimtinę teisę į savo protėvių baltų etnines žemes.
Iš kitos pusės jokia ne paslaptis, kad tiek Lenkijoje, tiek Gudijoje (Baltarusijoje) pakanka šovinistų, dieną naktį svajojančių apie Vilniaus ir nemažų teritorijų aplink jį atėmimą iš Lietuvos. Rusijos imperijoje irgi pastoviai prisimenama, kad Vilnius, Klaipėda ir jų apylinkės buvo sugrąžintos Lietuvai dėka to, jog SSSR sumušė Lenkiją, o vėliau ir Vokietiją.
Šiandien visos šios kalbos lieka tik svaičiojimais internetinėje erdvėje bei retkarčiais pasigirsta kai kurių politikų lūpose - vis tik NATO egzistavimas pakankamai efektyviai šiuo metu stabdo bet kokią Rusijos, Gudijos ar netgi Lenkijos invaziją į Lietuvą.
Tuo pat metu tik visiški kvailiai gali abejoti, jog ateis laikas, kada subyrės ir ES, ir NATO. Ir štai tada mes tapsime lengvu grobiu savo galingesniems kaimynams, jei jau dabar nesiruošime būsimai sudėtingai ateičiai ir nekursime toli siekiančių strateginių sąjungų.
Ir tik visiški idiotai mūsų parsidavusioje valdžioje nepajėgia suvokti, jog subyrėjus NATO ir sunaikinus Rusijos imperiją (o Kinija tai anksčiau ar vėliau padarys - jau senokai tam labai intensyviai ir labai sėkmingai ruošiasi), pagrindiniu Lietuvos Valstybės priešu taps Lenkija. Deja, sekančiu mūsų priešu bus Gudija (kuri visa yra įsikūrusi senosiose baltų žemėse, o gudai - tai tie patys suslavėję baltai), jei nepavyks taikiai susitarti dėl Rytų Lietuvos (pasak B. Kviklio - Liūdnosios Lietuvos) sugrąžinimo Lietuvos Valstybei (atstatant 1920 m. liepos 12 d. sutartyje nustatytas sienas, Lenkijos, o vėliau SSSR užgrobtas).
Kaip tik todėl strateginiu ir ilgaamžiu Lietuvos Valstybės sąjungininku yra ir bus Ukraina.
Priežastis labai paprasta - mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos bei Gudijos sutramdymo).
Taip pat mums - lietuviams - visada būtina atsiminti, kad Punskas, Seinai, Suvalkai, Rytų Liūdnoji Lietuva, Mažoji Lietuva (pietinė dalis - Rusijos imperijos okupuota ir aneksuota Karaliaučiaus (Tvangstos) sritis) ir Stalino Lenkijai padovanotos Prūsijos žemės - tai kraujuojančios mūsų tautos žaizdos, kurios neužgis, kol nebus atkurta istorinė teisybė.
Nurchaci Žygeiviui
2009-10-17 00:58:15
Jau buvau patikėjęs, kad esi tikras patriotas (tik šiek tiek trenktas), bet kai perskaičiau apie tai, kad po Rusijos sunaikinimo mūsų pagrindiniai priešai taps lenkai ir gudai, supratau - nuo durnumo vaistų nėra.
Rainys to Žygeivis
2009-10-17 01:14:17
Sakai, turime prigimtinę teisę į prūsų, jotvingių, galindų ir t.t. žemes?
Gal ir neblogai būtų. Bet kaip tu įsivaizduoji dviejų Lenkijos vaivadijų, dviejų Gudijos sričių ir vienos Rusijos administruojamos srities "atsiėmimą"? Šiuo metu ten gyvena dvigubai daugiau žmonių, negu Lietuvoje, bet iš jų geriausiu atveju gal tik kokie penkiasdešimt tūkstančių yra lietuviai. Ir ta teritorija kažkur pusantro karto didesnė už Lietuvą, kuri kol kas nėra taip tirštai apgyvendinta, kaip kokia Olandija. Kas atliks tuos "užkariavimus"? Kur dėsime dabartinius tenykščius gyventojus? Po velėna?
Imantas Melianas Žygeiviui
2009-10-17 01:32:43
Su tomis "etninėmis teritorijomis" geriau nekvailioti.
Etninės teritorijos irgi kinta. Kurį laikmetį, kurį tūkstantmetį Tamsta siūlytum laikyti tuo "tikruoju" laikmečiu, kada buvo "teisingos" etninės sienos tarp tautų? Skirtingos tautos (tiksliau, kai kurie jų autoriai) labai nevienodai įsivaizduoja tą "aukso amžių".
Dažnai į tas pačias teritorijas kaip į "prigimtines" pretenduoja dvi ir daugiau tautų. Toks "teisybės atstatymas" visą pasaulį panardintų į nesibaigiančių kruvinų karų pragarą, ir tikrai būtų neįmanoma atskirti - kas ir kur daugiau teisus.
Štai ir Tamsta rašai, kad siena tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatyta dar 1569 metais (tiesą kalbant, irgi nei pirma, nei paskutinė), bet čia pat apeliuoji į etninį kriterijų. Ar tikrai manai, kad po Liublino unijos sienos buvo braižomos tarp lenkiškų ir lietuviškų (tautine prasme) kaimų?
Patriotizmas neturi virsti idiotizmu, nes tuomet yra diskredituojami tikrai svarbūs ir šventi dalykai.
Žygeivis - Nurchaci ir Imantui Melianui
2009-10-17 12:13:49
1. Rašote labai panašiai kaip mano amžinas oponentas Tikras lietuvis - piršdamas savo "tautinio patrioto" idealą :)
2. Tačiau svarbiausia kitkas - visiškai nepriklausomai nuo to, ką aš, Nurchaci, Imantas Melianas ir netgi Tikras lietuvis :) beparašytų, istorija "teka" sava vaga.
Ir anksčiau ar vėliau mums teks spręsti mano minėtus klausimus. Pasaulio istorija jau seniai įrodė, jog nėra amžinų draugų ir amžinų priešų - yra tik amžini interesai, skatinami "juodos" Tautų ir Valstybių konkurencijos. O mūsų kaimynų (kaip ir mūsiškiai) interesai nepasikeitė nei per šiuos metus, nei per praėjusį šimtą metų, nei per praėjusį tūkstantmetį.
Globalinio atšilimo pasekmės visą tai tik dešimteriopai "paaštrins".
Ir tada "stručio politika" tikrai mums nepadės...
Turime suvokti, jog jei nebūsime tinkamai pasiruošę, mums vėl bus tas pats, kaip 1919 m., kada dėka "genialaus" Voldemaro požiūrio į Lietuvos armiją mes atsidūrėme priešais gerai parengtus ir kovoti pasirengusius Pilsudskio legionus, kuriuos jis sukūrė dar 1916 m.
Žygeivis Rainiui
2009-10-17 12:47:08
Taip, jūs visiškai teisus - kalbant apie dabartinę situaciją. Mes dabar nepajėgūs nei susigrąžinti šias žemes, nei jas įsisavinti.
Tačiau aš kalbu apie geostrategiją, mąstant ne apie šios dienos realijas, o apie dešimtmečius ir šimtmečius į priekį. Ir mums būtina turėti labai aiškias nuostatas, ką daryti, jei susiklostys tinkama geopolitinė situacija.
Beje, lygiai tokie pat planai (tame tarpe ir mūsų atžvilgiu) yra kuriami ir Lenkijoje, ir Baltarusijoje - kaip tik todėl jau dabar turime ieškoti strateginių sąjungininkų, kurie padėtų mums išvengti tų planų įgyvendinimo.
O tokiu pagrindiniu mūsų sąjungininku gali būti tik Ukraina - dėl tų pačių sutampančių "amžinųjų interesų".
Žygeivis
2009-10-17 13:05:10
"Idealistams lenkofilams" įdedu pasiskaityti savo komentarą iš kitos temos - štai taip Lenkijos valdžia ir elitas ruošiasi ateičiai (ir labai, beje, aktyviai):
"Įdomiausia tai, kad "Lenko kortą" (lietuviškai tai reiškia "Lenko pažymėjimas") kažkodėl dalina tik posovietinėse valstybėse, o Vakarų valstybėse (sakykime JAV ir D.Britanijoje, kur gyvena milijonai lenkų) - ne.
Antras įdomus faktas tai, kad pagal Lenkijos Seimo ir Vyriausybės nustatytą tvarką "Lenko kortą" gali gauti ne tik tie asmenys, kurie laiko save lenkų tautybės (nors, pvz. Lietuvoje jie dažnai yra lietuvių kilmės), bet ir visi visiškai ne lenkų tautybės asmenys, kurie iki 1939 metų turėjo Lenkijos pilietybę.
Visa tai rodo, jog siekiama toli gražu ne tik lenkų, gyvenančių už dabartinių Lenkijos Valstybės ribų, tautinio-kultūrinio identiteto sustiprinimo (kas būtų visai pateisinama), bet matosi ir akivaizdus siekis tolimesnėje geopolitinėje perspektyvoje vėl užvaldyti "rytų kresus"."
Žygeivis - "lenkofilams" pasiskaityti
2009-10-17 13:39:56
Lenkijos ministras: Lenkija nebuvo okupavusi Vilniaus krašto
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=22422208
"Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis prieš keletą dienų Lenkijos televizijos TVN 24 eteryje pareiškė, kad tarpukariu Lenkija Vilniaus neokupavo.
Toks R.Sikorskio teiginys nuskambėjo jo interviu, kurio pagrindine tema buvo keleto į Europos Parlamentą kandidatuojančių Vokietijos partijų vieši pareiškimai.
Šnekėdamas apie vokiečius, Lenkijos ministras paminėjo ir lietuvius.
"Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome", - teigė R.Sikorskis.
Ministras televizijos eteryje žarstė priekaištus Lietuvos vadovams, Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui - esą šis per 13 vizitų į Lietuvą nepasiekė nė vieno principinio susitarimo.
"Taip jau būna, kad ne visos valstybės nori daryti tai, ko iš jų tikimės", - tvirtino R.Sikorskis.
Seimo Užsienio reikalų komiteto narys liberalsąjūdietis Petras Auštrevičius sakė esąs nustebęs tokiais pareiškimais, padarytas praėjus penkiolikai metų po bendradarbiavimo su Lenkija sutarties."
-------------------------------------------------------------
Siūlau "lenkofilams" atkreipti dėmesį, jog tokius pareiškimus - viešai ir nei kiek dėl pasekmių nesijaudindamas - skelbia ne koks nors Interneto komentatorius, pvz. "tikras patriotas (tik šiek tiek trenktas)" arba "visiškai trenktas nacis" Žygeivis, o Lenkijos Valstybės užsienio reikalų ministras.
O mūsų Seimo Užsienio reikalų komiteto narys, žinomas "lenkofilas" Auštrevičius, tik sugeba išstenėti, kad "yra nustebęs"... :)
Žygeivis Strategui (ir kitiems "kritikams")
2009-10-17 14:41:09
Nei konservatoriai, nei netgi aš :) nelabai ką galime "pagreitinti" ar "sulėtinti", kalbėdami apie Rusijos imperijos galutinę griūtį.
Ją nulems iš esmės tos pačios priežastys, kurios nulėmė SSSR griūtį.
Beje, aš apie tai - būsimą SSSR griūtį - savo prognozes padariau dar 1987 m., o kiek vėliau jau visai atvirai ir viešai, raštu, parašiau apie tai žinomiems to meto Gorbačiovo bendražygiams - "Ogonioko" ir "Izvestijų" redaktoriams bei dar keliems žinomiems to meto jo aplinkos politikams.
Perspėjau, kad SSSR jau liko tik du "vystymosi" variantai - arba pereiti prie rinkos ekonomikos ir "subyrėti" į atskiras valstybes, arba įvesti "juodą" komunistinę Stalino tipo diktatūrą, kartu iššaukiant masinį pilietinį-partizaninį karą tiek pačioje Rusijoje, tiek ypač "nacionalinėse" respublikose.
Gavau labai įdomius jų atsakymus, kurių esmė panaši į čia rašiusio Imanto Meliano - "kam skelbti tokias baisias prognozes - "может обойдется ..."
P.S. Beje, vėliau jau Gorbačiovo vienoje iš kalbų išgirdau keletą sakinių iš mano siųsto rašto, pvz. "Сталином заложенные национальные мины замедленного действия" :) - žinoma, ne pats jis tą kalbą rašė.
Kaip ten bebūtų, po kiek laiko ir jie visi suprato, kad aš teisus - o naujos staliniškos diktatūros niekas iš jų (bei visų sovietinių respublikų tuometinio elito) jau tikrai nenorėjo.
Tik keli nusenę durneliai bandė suorganizuoti savo GKČP - ir tai visi jie bijojo imtis ryžtingų žingsnių. Pvz., Pavlovas, kad netektų dalyvauti šioje avantiūroje, rado genialią išeiį - nusigėrė iki sąmonės netekimo.:)
-------------------------
Taip ir čia mane kritikuojantys po kiek laiko supras, jog aš buvau teisus, prognozuodamas ateitį ...
Vaclovas Batareika
2009-10-17 14:42:36
Ir vėl Čeponis savo kliedesius rašo. Nei prūsai, nei galindai (tiek vakarų, tiek rytų) nėra dabartinių lietuvių protėviai. Kuršiai ir žiemgaliai irgi labai pritempiant. Ir sakyti, kad Lietuva turi prigimtinę teisę į Prūsija, tai reiškia teigti, kad Rusija turi teisę į visą Rytų Vokietiją, vien todėl, kad ten yra "prigimtinės slavų žemės".
O kodėl dar tamsta Latvijai teritorinių pretenzijų nereiškiate? Juk pvz. dalis Sėlos liko jų teritorijoje, kaip, beja, ir Žiemgalos, o latgaliai juk kur kas artimesni mums, nei prūsai. Galiausiai bent Aknystą galėtumėme pareikalauti gražinti, ar priėjimo prie Dauguvos, remiantis kažkada buvusiom sienom.
Po kurio laiko būtų galima iškelti ir Lietuvos enklavo Protvos baseine idėją. O galiausiai, pasirėmę nenuginčijamomis tūlo Citrono teorijomis galėtume atkurti imperiją nuo jūros iki jūros.
Žygeivis - Batareikai
2009-10-17 16:32:34
Žinoma, tamsta absoliučiai viskuo teisus - į prūsų ir galindų žemes teisę (prigimtinę - arba rusiškai "исконно русская земля") turi tik rusai ir, be jokios abejonės, lenkai. O štai lietuvių teisės yra "giliame politiniame užribyje", apie kurį net užsiminti padorioje kompanijoje griežtai draudžiama... Tikra slavofilų "svajonė".
-----------------------------
Beje, ponas Batareika, jei kartais nežinote, tai primenu, kad nemažai prūsų, galindų (vakarų) ir ypač jotvingių, bėgdami nuo įvairaus plauko agresorių, persikėlė ir į šiandieninę Lietuvos Valstybės teritoriją - ir jie tikrai yra tarp šiuolaikinių lietuvių protėvių. Aš jau nekalbu apie kuršius (didelę dalį), žiemgalius (didelę dalį), sėlius (didelę dalį), šiaurinius jotvingius ...
Su latviais mes savo santykius jau išsiaiškinome dar 1920-21 m. (1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją).
Padarėme tada įvairių nuolaidų ir mes latviams, ir latviai mums (pvz. garsioji Stelmužė - latvių etninė žemė ir kt.).
O štai su įvairiais slavais mums niekada pastaruosius 1500 metų (ir ypač 20 amžiuje) "nesisekė" bendrauti abipusio supratimo dvasia.
Elzė (teisininkė)
2009-10-17 16:42:39
Sunku pasakyti, ką galvoja ultrapatriotai lietuviai kaip p. Žalimas, keldami ir eskaluodami tokio pobūdžio klausimus. Man atrodo, kad jie arba labai riboto proto ir abejotino išsilavinimo arba tiesiog dirba prieš Lietuvą. Ir štai kodėl:
1) kompensacijos pretenzijos Rusijai anksčiau ar vėliau iškels panašaus pobūdžio Varšuvos reikalavimus ir pretenzijas Lietuvai dėl lietuvių „okupuotos" Vilnijos ir po karo 1945-1946 m. Stalino repatrijuotų iš Vilnijos lenkų turto grąžinimo... nes jau dabar lenkų viešajame diskurse vis dažniau pasigirsta balsų, kad Lietuva 1939 m. spalį pasinaudojo Ribbentropo-Molotovo suokalbiu savo naudai;
2) Lietuvos pozicijos tuo klausimu nepalaiko nei viena Vakarų didžioji valstybė (nei britai nei prancūzai nei vokiečiai);
3) su Rusija realiai kalbėti apie okupacijos žalos atlyginimą Lietuva galėjo tik 1991-1993 m. (iki pirmojo Čečėnijos karo), kol Rusija po SSSR žlugimo dar buvo politiškai dezorganizuota, tačiau p. Landsbergis, dėl neaiškių priežasčių, to klausimo tuomet nekėlė;
4) jeigu p. Žalimas yra rimtas teisininkas, o ne pigus populistas, tai tuo klausimu jis turėtų ne primityvia publicistika užsiiminėti, bet pasiūlyti Vyriausybei realią politinių derybų metodiką, kaip siekti norimo rezultato, o jeigu to padaryti nesugeba, reiškia jis yra tik propagandistas, panašus į jaunąjį Kirkilą kai jis dar dirbo CK instruktoriumi;
5) švelniai tariant, naivu kalbėti ir apie naująjį Niurnbergą kuris esą galėtų pasmerkti komunizmą, nes tikrąjį Niurnbergą organizavo ta pati komunistinė SSSR - be jos nusiteikimo ir pritarimo, jokio Niurnbergo nebūtų buvę;
6) bet koks politinis revizionizmas Rytų-Centrinėje Europoje Lietuvai bei kitoms postsovietinio režimo valstybėms būtų pražūtingas. Tikras teisininkas tai turėtų suvokti pirmiausiai ir dirbti valstybės stiprinimui, o ne vaikytis Mikės Pūkuotuko vertų idėjų.
Lietuvos valstybės didžiausias interesas tarptautinėje erdvėje šiandien yra vienas - politikos stabilizacija ir kuo greitesnė kultūrinė integracija į Vakarų civilizaciją.
Bet koks tarptautinis kivirčas su Rusija Lietuvai tik trukdo siekti šių pagrindinių tikslų, nes stumia ją į Gruzijos lygį tarptautinėje erdvėje su visomis iš to išplaukiančiomis geopolitinėmis pasekmėmis.
Vaclovas Batareika
2009-10-17 17:42:20
Žygeivi, kur aš rašiau apie rusų ar lenkų teises į tas žemes? Kažkaip nerandu.
Karaliaučiaus eksklavas yra vienas didžiausių šių laikų nesusipratimų.
Žinau, kad buvo pabėgėlių iš Prūsos, tačiau, remiantis tokiu argumentu, iki lietuvių tautos galutinio susiformavimo XIX a. antrojoje pusėje, prie jų protėvių galima pridėti dar krūva Europos tautų.
O ypač toks argumentas naudingas vokiečiams, nes, kaip bežiūrėtumėm, didžioji dalis prūsų anksčiau ar vėliau suvokietėjo, pradedant jų aukštuomene, kuri jau nuo XIII a. pradėjo integruotis į teutonų riteriją. O dar pridėkime faktą, kad Prūsija yra šiuolaikinės Vokietijos lopšys, tai čia iš viso drąsiai galima skelbti Drang nach Osten. Tikra germanofilų svajonė. Juk su germanais (vokiečiais, švedais), skirtingai nei su slavais, mums per amžius labai sekėsi bendrauti. Ar ne, Žygeivi?
O pabaigai dar pakalbėkime apie ką bendrauti padoru. Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus turėtų suprasti, kad tokie radikalūs teritorijų perdalinimai šiuo metu (kaip, beje, ir anksčiau) galimi tik įvykus labai rimtiems politiniams kataklizmams (dažniausiai - karams). Tokiu atveju iškyla grėsmė ne kažką prisijungti, o kažko netekti. Gal net valstybės apskritai.
Žygeivis - Batareikai
2009-10-17 20:25:12
Batareika
"Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus turėtų suprasti, kad tokie radikalūs teritorijų perdalinimai šiuo metu (kaip, beje, ir anksčiau) galimi tik įvykus labai rimtiems politiniams kataklizmams (dažniausiai - karams). Tokiu atveju iškyla grėsmė ne kažką prisijungti, o kažko netekti. Gal net valstybės apskritai."
----------------------------------------------
Aš, beje, jau rašiau, kad rimti politiniai kataklizmai jau sparčiai artėja ir pasieks mus labai jau greit - daug greičiau, nei daug kam čia atrodo.
Ir aš teigiu, kad tiems kataklizmams reikia rengtis jau dabar - kitaip tikrai prarasime ir dar likusias teritorijas, ir Valstybę.
Iš kitos pusės - jei iki tų kataklizmų sugebėsime tinkamai pasirengti - teritorijas (bent dalį) atgausime.
Deja, čia daug kas norėtų vadovautis "stručio" politika. Tačiau ji mūsų neišgelbės ir nepadės atėjus tiems rimtiems kataklizmams.
Rusijos atsakomybė už sovietinę Lietuvos okupaciją (2)
Šaltinis - http://www.balsas.lt/naujiena/315253
2009.10.22 06:50
Dainius Žalimas
Taigi pereinu prie žalos atlyginimo kelių ir būdų. Čia iš karto reikėtų atskirti du atsakomybės lygmenis. Mes visada kalbame apie valstybės atsakomybę kitai valstybei, t. y. Rusijos Federacijos atsakomybę Lietuvos Respublikai. Šioje srityje yra jai būdingi keliai siekti žalos atlyginimo. Tai – tradiciniai tarptautiniai teisiniai keliai, pradedant derybomis ir baigiant bylinėjimusi Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tarptautinė teisė, deja, skirtingai nuo nacionalinės, neturi veiksmingos priverstinio ginčų sprendimo mechanizmo. Iš esmės, jeigu šalys negali derybomis pasiekti ginčo sprendimo, jos tada turi susitarti bent jau dėl kito būdo, kaip išspręsti jų ginčą.
Reikėtų sąžiningai ir atvirai pasakyti sau bei visuomenei, kad šiandien, matyt, toks susitarimas su Rusijos Federacija yra sunkiai įmanomas. Pavyzdžiui, jei imtume bylinėjimosi Tarptautiniame Teisingumo Teisme kelią. Mes visi puikiausiai suprantame, kad teisiškai SSRS veiksmai prieš Lietuvą yra agresija. Kadangi Rusija tai, nors ir nepagrįstai, neigia, galima teigti, kad tarp šalių yra teisinis ginčas, kuris teoriškai galėtų būti sprendžiamas ir Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Bet be Rusijos sutikimo Teismas negali imtis nagrinėti šio ginčo, kad ir kaip būtų aišku, kaip jį spręsti. Tokios yra tarptautinės teisės normos. Kad Rusija sutiktų su tokios bylos Tarptautiniame Teisingumo Teisme atsiradimu, aš tikrai labai abejoju. Kita vertus, ar to tikrai nevertėjo kada nors pasiūlyti Rusijai, bent jau kaip vieno iš galimų sprendimo būdų? Rusijos atsisakymas spręsti ginčą Teisme, beje, šį bei tą bylotų.
Kitas atsakomybės lygmuo yra betarpiškai nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus įvykdžiusių asmenų ir pačios Rusijos valstybės atsakomybė nukentėjusiems nuo šių nusikaltimų. Pastaruoju metu skatinami Lietuvos Respublikos piliečių ieškiniai prieš Rusijos Federaciją ar prieš tiesioginius nusikaltimų vykdytojus.
Įstatymas dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo yra nukreiptas į valstybės atsakomybės realizavimą, o tiesioginių nusikaltimų vykdytojų atsakomybės paprasčiausiai nereglamentuoja ir niekaip negali užkirsti kelio Lietuvos piliečiams reikšti ieškinius tiesioginiams nusikaltimų vykdytojams, kai tik tai yra įmanoma.
Jis neužkerta kelio piliečiams reikšti ieškinių Rusijos Federacijai, kaip valstybei, kuriai priskirtini tiesioginių nusikaltimų vykdytojų veiksmai, tai taip pat būtų jau ne tarpvalstybinių santykių lygmuo, o vienos valstybės piliečių santykiai su kita valstybe.
Tačiau reikia taip pat atvirai ir sąžiningai sau bei visuomenei pasakyti, kad teisiniu požiūriu Lietuvos piliečių ieškiniai Rusijos Federacijai yra mažai perspektyvūs. Galbūt, jeigu jie taptų masiniai ir sisteminiai, o ne vienas ir ne du atvejai, tai paskatintų iškelti okupacijos žalos atlyginimo problemą ne tik Lietuvos, bet ir europiniu lygiu, kad ji taptų tarptautinės politikos darbotvarkės klausimu ir galų gale galbūt būtų išspręsta panašiai, kaip buvo sukurtos nukentėjusių nuo nacių Vokietijos kompensavimo schemos.
Kodėl aš sakau, kad teisine prasme Lietuvos Respublikos piliečių ieškiniai Rusijos Federacijai neturi realių perspektyvų? Pirmiausia, jeigu tai būtų ieškinys Lietuvos teisme, tai Rusijos Federacijai būtų pripažintas imunitetas.
O jeigu mes pasielgtume taip, kaip kažkada pasielgė Graikijos teismai Vokietijos atžvilgiu dėl Vokietijos padarytos žalos atsisakydami pripažinti užsienio valstybės imunitetą (yra diskusijų tarptautinės teisės doktrinoje, kad galbūt nereikėtų valstybei taikyti imuniteto, kai pateikiamas ieškinys dėl karo nusikaltimo ar nusikaltimo žmoniškumui padarytos žalos atlyginimo), tai teismo sprendimo vykdymas (priteistos kompensacijos išieškojimas) vis tiek būtų praktiškai neįmanomas, nes Rusija paprasčiausiai atsisakytų tokį sprendimą vykdyti (yra taip pat imunitetas nuo priverstinio teismo sprendimo vykdymo). Tačiau žvelgiant į visuotinai pripažintą valstybės imuniteto doktriną, valstybė naudojasi imunitetu visose srityse, kurias galima laikyti viešosios valdžios įgyvendinimu.
Deja, visi ginkluotųjų pajėgų veiksmai, nepaisant to, kad jie ir pažeidžia tarptautinės humanitarinės teisės normas, (tarkim, civilių žudymai ir netgi genocido aktai) patenka į šitą imuniteto sritį.
Tačiau ten, kur valstybė veikia kaip privatus asmuo, kaip pavyzdžiui, valstybinis bankas, ji imuniteto neturi (valstybinis bankas imuniteto neturėtų). Tai čia galima būtų pagalvoti, ar turi koks nors sovietinio „Vnešekonombanko“ teisių perėmėjas Lietuvoje kokio nors turto, ir jeigu turi, tai ieškiniai dėl indėlių tame banke grąžinimo Lietuvos teismuose būtų perspektyvūs, nes atsakovas imuniteto tikrai neturėtų. Kas kita yra, kaip aš minėjau, dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, dėl kurių padarytos žalos ieškiniams kiltų kliūtis dėl užsienio valstybės imuniteto (jei ji to imuniteto neatsisakytų).
Kitas dalykas – Lietuvos piliečiams reikšti ieškinius Rusijos Federacijoje. Vienas Lietuvos pilietis, gyvenantis Latvijoje, buvo tai padaręs. Rezultatų taip pat nepasiekė, – akivaizdu, dėl kokių priežasčių. Rusijos teismų požiūrį į Baltijos šalių okupaciją, matyt, lemia ir oficialios politinės valdžios Rusijoje požiūris. Vargu, ar Rusijos Federacijos teismai pripažintų pačią Lietuvos neteisėtą okupaciją ir atlygintų su ja susijusią žalą.
Kartais mėginama dar nurodyti kaip priemonę okupacijos žalai atlyginti ieškinius Europos Žmogaus Teisių Teisme (populiariai vadinamame Strasbūro teisme). Vėlgi čia yra problemų, kurios trukdytų veiksmingai spręsti šį klausimą, galbūt išskyrus kai kuriuos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektus.
Į Europos Žmogaus Teisių Teismą būtų galima kreiptis, jei Rusijos Federacijos teismai nepriteistų žalos atlyginimo. Viena vertus, be abejo, žmonių žudymai ir kankinimai yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas. Yra daug „čečėniškų“ bylų šioje srityje, kai nukentėję nuo Rusijos karinių ir kitokių pajėgų veiksmų Čečėnijos gyventojai laimėjo bylas Strasbūre dėl aktų, kurie visiškai analogiški tiems aktams, kurie buvo įvykdyti Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu ir kurie visiškai analogiški nacių žvėriškumams.
Bet reikia turėti omenyje vieną svarbią teisinę aplinkybę, ir čia Strasbūro teismas į ją tikrai atsižvelgs. Visiškai logiška, kad peticija dėl Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimo yra priimtina tik dėl tų veiksmų, kurie yra įvykdyti po Konvencijos įsigaliojimo atitinkamai valstybei. Šiuo atveju vadinamieji „čečėniški“ ieškiniai Europos Žmogaus Teisių Teisme tapo galimi, kadangi antrojo Rusijos karo prieš Čečėniją metu Rusijos Federacijai jau galiojo Europos žmogaus teisių konvencija.
Deja, Lietuvos piliečių ieškinių Rusijai atveju būtų visiškai kitaip, jie būtų akivaizdžiai nepriimtini būtent laiko požiūriu: Lietuvos okupacijos laikotarpiu Sovietų Sąjungos nesaistė Europos žmogaus teisių konvencija (pati konvencija, beje, sudaryta tik 1950 metais). Tad šiuo pagrindu skųstis Europos Žmogaus Teisių Teismui būtų neperspektyvu.
Galbūt būtų galima Strasbūro teismui teikti peticijas dėl kai kurių kitų aspektų, atskirais atvejais gal būtų galima įrodyti, pavyzdžiui, tęstinį nuosavybės teisių pažeidimą dėl nacionalizacijos (nors Teismo praktikoje teisė į nuosavybės teisių atkūrimą neginama). Galbūt būtų galima mėginti kreiptis dėl teisės į teisingą teismą pažeidimo, mėginant motyvuoti tuo, kad Rusijos Federacijos teismai šiuo klausimu akivaizdžiai negali būti nešališki, nes nepripažįsta akivaizdaus istorinio Lietuvos okupacijos fakto.
Baigdamas norėčiau palinkėti, kad Lietuvos pozicija, žinant menkas teisines galimybes realiai šiandien realizuoti Rusijos Federacijos atsakomybę, būtų bent jau nuosekli, nekintama, kad laikui bėgant neiškiltų tokių problemų, kad galbūt Lietuva savo elgesiu leido suprasti, jog atsisako žalos atlyginimo (kaip, pavyzdžiui, iš esmės atsitiko su Vokietijos okupacijos žala, nors Vokietija dalį žalos nukentėjusiesiems, kitaip nei Rusija, atlygino).
Iš esmės reiktų palinkėti, kad bent jau programa minimum būtų vykdoma, t. y. reikalavimo teisė būtų išlaikyta ir toliau galiotų. Programos maksimum įgyvendinimas – tai iš esmės kol kas miglota tarpvalstybinių derybų, Rusijos Federacijos įsipareigojimo Europos Tarybai kompensuoti ištremtiems iš okupuotų Baltijos šalių asmenims padarytą žalą vykdymo perspektyva.
Ji, deja, priklauso, ir nuo pačioje Rusijoje besiklostančios politinės situacijos. Nereikėtų būti visiškiems pesimistams: galbūt vieną dieną Rusijos Federacijoje atsiras ir tokia valdžia, kuri galės šiais klausimais kalbėtis ir sąžiningai bei atvirai juos spręsti.
Gerbiant save nereikėtų būti ir Rusijos pataikūnams, kurie vardan tariamų investicijų, verslo ir didesnės prekybos apyvartos yra pasirengę ne tik atsisakyti teisėtų reikalavimų, bet ir išpažinti Rusijai visas tariamas savo istorines ar kitokias kaltes pradedant Kovo 11-ąja bei sulįsti į tokią vietą, kurios pavadinimo viešai minėti negalima.
Parengta pagal pranešimą 2009 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos Seimo nario Arvydo Anušausko organizuotoje apskritojo stalo diskusijoje Okupacijos žalos atlyginimo problema.
Žiūr.:
Rusijos atsakomybė už sovietinę Lietuvos okupaciją (1)
http://www.balsas.lt/naujiena/314360
Balsas.lt
Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/315253
*Vytautui Ju
2009-10-22 11:43:53
Straipsnis, kiek as atsimenu, parengtas pagal D. Zalimo pranesima, kuri as girdejau, bet spaudoje dar nemaciau.
>2009-10-22 11:43:53
2009-10-22 11:57:15
Dainius Žalimas: SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (I) 2005-09-10
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/33722
Žygeivis
2009-10-22 12:33:42
D. Žalimas labai aiškiai apibūdino, kas iš tikro yra ta vadinamoji "Tarptautinė teisė" - ji paremta labai aiškiu principu "Kas galima Dzeusui, draudžiama jaučiui" :)
("...be Rusijos sutikimo Teismas negali imtis nagrinėti šio ginčo, kad ir kaip būtų aišku, kaip jį spręsti. Tokios yra tarptautinės teisės normos.")
("...jeigu tai būtų ieškinys Lietuvos teisme, tai Rusijos Federacijai būtų pripažintas imunitetas.")
("...visi ginkluotųjų pajėgų veiksmai, nepaisant to, kad jie ir pažeidžia tarptautinės humanitarinės teisės normas, (tarkim, civilių žudymai ir netgi genocido aktai) patenka į šitą imuniteto sritį.")
("Europos Žmogaus Teisių Teismo - Strasbūro Teismo - praktikoje teisė į nuosavybės teisių atkūrimą neginama")
Va taip - toks iš tikro yra tas "tarptautinis teisingumas"...
Kitaip sakant, kol Rusijos imperija nebus likviduota (kaip buvo likviduotas "Trečias reichas") - vienu ar kitu būdu, ir į valdžią ten neateis "likvidatorių" pastatyti asmenys (kaip jie atėjo į valdžią Vakarų Vokietijoje po WW2), tol Rusijos imperija niekam nieko negrąžins ir nekompensuos.
Kaip tiksliai parašė D. Žalimas:
"Ji (žalos atlyginimo perspektyva), deja, priklauso, ir nuo pačioje Rusijoje besiklostančios politinės situacijos. Nereikėtų būti visiškiems pesimistams: galbūt vieną dieną Rusijos Federacijoje atsiras ir tokia valdžia, kuri galės šiais klausimais kalbėtis ir sąžiningai bei atvirai juos spręsti."
Dainius Žalimas: SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (I)
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... te-i/19130
Rugsėjo 10 d., 2005
Siūlome teisės daktaro, Mykolo Riomerio universiteto docento Dainiaus Žalimo svarstymus, kurie buvo išsakyti pavasarį vykusiame forume. Manome, kad šiandien šie svarstymai įgavo dar didesnį aktualumą.
Šio teksto tikslas – remiantis tarptautinės teisės normomis įvertinti Antrojo pasaulinio karo padarinius, kurių svarbiausias – penkis dešimtmečius trukusi sovietinė okupacija. Pagal tarptautinę teisę, tarptautinės teisės pažeidimą padariusi valstybė turi dvi pagrindines pareigas – nutraukti teisės pažeidimą (ši pareiga buvo įvykdyta 1993 metais išvedus Rusijos kariuomenę iš Lietuvos) ir atlyginti šiuo pažeidimu padarytą žalą, t. y. suteikti reparaciją nukentėjusiai valstybei. Pastarajai problemai – Rusijos atsakomybei už sovietinę Lietuvos okupaciją – spręsti kaip tik ir buvo skirtas 2000 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ (toliau – Įstatymas arba SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas). Šio Įstatymo nuostatos, kaip pabrėžta jo preambulėje, yra grindžiamos visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis, todėl tikslinga įvertinti Įstatymo nuostatas tarptautinės teisės normų kontekste, kad dėl Įstatymo tikslingumo būtų galima daryti teisines išvadas, kurios savo ruožtu turėtų atitinkami daryti įtaką ir politiniam Įstatymo vertinimui (tuo tarpu iki šiol Lietuvoje vyrauja tik politinis Įstatymo vertinimas, dažnai nepagrįstas tarptautinės teisės normomis arba netgi jas iškreipiantis).
Visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos, reglamentuojančios valstybių atsakomybės sritį, yra kodifikuotos 2001 metų Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekte (toliau – Valstybių atsakomybės straipsnių projektas). Nors šis dokumentas parengtas palyginti neseniai, jis kodifikuoja paprotines tarptautinės teisės normas, kurios susiformavo valstybių ir tarptautinių teisinių institucijų praktikoje dar iki Antrojo pasaulinio karo. Tad Įstatymas visiškai pagrįstai vertintinas atsižvelgiant į Valstybių atsakomybės straipsnių projekto nuostatas.
Rusijos atsakomybės teisinis pagrindas.
Pagal Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 1 straipsnį valstybės atsakomybės teisiniu pagrindu yra jos padarytas tarptautinės teisės pažeidimas. Pagal 2 straipsnį tarptautinės teisės pažeidimas turi du būtinus elementus: subjektyvųjį elementą (veikos priskyrimas valstybei) ir objektyvųjį elementą (valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas).
1939 metų Molotovo–Ribentropo paktas ir jo padariniai Baltijos valstybėms tarptautinės teisės požiūriu vertinamos gana vienodai, tad nėra prasmės išsamiai jo aptarinėti šiame tekste. Verta prisiminti, kad 1989 m. gruodžio 24 d. Sovietų Sąjunga pati pasmerkė slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus ir pripažino juos niekiniais, t. y. negaliojančiais nuo pat pasirašymo momento. Tame pačiame SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarime dėl 1939 metų Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutarties politinio bei teisinio įvertinimo taip pat buvo pripažintas Baltijos valstybių suvereniteto ir nepriklausomybės pažeidimas, įvykdytas pažeidus sovietų tarptautinių įsipareigojimų Baltijos pagal 1920 metų taikos sutartis ir 1926-1933 metų nepuolimo sutartis su Baltijos valstybėmis. O juk nepuolimo sutarties pažeidimo pripažinimas kartu reiškia agresijos, kurią draudžia tokia sutartis, fakto pripažinimą; agresijos, kaip ginkluotos jėgos panaudojimo, padarinys, jeigu pavyksta užimti puolamą teritoriją, yra karinė okupacija.
Tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl Įstatymo kūrėjai beveik neskyrė dėmesio tarptautinės teisės pažeidimo objektyviajam elementui. Įstatymo preambulėje tebuvo nurodyta į 1991 metų Lietuvos ir Rusijos Sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų pabrėžiant, kad šios Sutarties preambulėje Rusija pati pripažino Lietuvos aneksijos neteisėtumą (toks pripažinimas išplaukia iš Rusijos įsitikinimo, jog 1940 metų aneksijos pasekmės pažeidė Lietuvos suverenitetą). Be to, pagal Sutarties 1 straipsnį Rusija pripažino Lietuvos Respubliką tarptautinės teisės subjektu ir suverenia valstybe pagal jos valstybinį statusą, apibrėžtą pamatiniuose 1990 m. kovo 11 d. aktuose. Vadinasi, Rusija pripažino ir šiuose aktuose konstatuotą Lietuvos teritorijos neteisėtos okupacijos bei aneksijos faktą, ir šiuose aktuose įtvirtintą nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą, ir šiais aktais įgyvendintą Lietuvos tautos suteiktą mandatą Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.
Atsižvelgiant į tai, reikėtų trumpai pakomentuoti vėlesnius Rusijos mėginimus revizuoti tokią poziciją tvirtinant, kad sovietų veiksmai 1940 metais tariamai nepažeidė tuometinės tarptautinės teisės normų, kurios neva nedraudė grasinti jėga. Beje, tokie Rusijos tvirtinimai, kaip ir mėginimai perrašyti istorinius faktus, ypač suaktyvėjo prieš 5-6 metus atėjus į valdžią prezidentui Vladimirui Putinui. Argumentacija dėl Lietuvos aneksijos teisėtumo inter alia buvo koncentruotai išdėstyta Rusijos Federacijai oficialiai reaguojant į SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo projekto svarstymą Lietuvos Respublikos Seime. Pagrindiniu Rusijos keliamu argumentu, kodėl prievartiniai sovietų veiksmai turėtų būti laikomi teisėtais, yra tariamas Lietuvos sutikimas su sovietų kariuomenės įvedimu.
Tarptautinės teisės požiūriu tokie argumentai negali būti laikomi rimtais. Jie yra visiškai nepagrįsti, todėl literatūroje vadinamoji „teisėtos (Baltijos valstybių) inkorporacijos tezė“ laikoma neprofesionalia, tarptautinės teisės mokslo nuošalėje esančia pozicija. Pakanka prisiminti, kad Niurnbergo tribunolas identišką Austrijos aneksijos atvejį įvertino kaip agresijos aktą (panašiai kaip Lietuvoje, Austrija grasinant jai jėga buvo priversta atšaukti referendumą dėl šalies nepriklausomybės patvirtinimo, pakeisti vyriausybę į nacistinę ir sutikti su Vokietijos kariuomenės įvedimu). Verta pacituoti 1946 metų Tribunolo nuosprendį, kuriame buvo paneigti gynybos argumentai dėl austrų valios prisijungti prie Vokietijos ir tariamas Austrijos sutikimas ar net troškimas susijungti su Vokietija laikytas „iš tikrųjų neesminiu, nes faktai aiškiai rodo, kad metodai, naudoti šiam tikslui pasiekti, buvo agresoriaus metodai. Pagrindiniu veiksniu buvo karinė Vokietijos galia, kuri būtų buvusi panaudota, jeigu susilauktų kokio nors pasipriešinimo“ (beje, Austrijos anšliuso pavyzdį JT Tarptautinės teisės komisija panaudojo pagrįsdama išvadą, kad nukentėjusios valstybės sutikimas negali šalinti sunkaus bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinės normos pažeidimo neteisėtumo). Be to, 1938 metais pati Sovietų Sąjunga anšliusą laikė tarptautiniu nusikaltimu, o po metų ji ypač pasmerkė tokius atvejus, kai aneksija maskuojama kuriant marionetines „liaudies“ vyriausybes.
Nėra jokių priežasčių skirtingai traktuoti Lietuvos atvejį, kitaip tektų paneigti teisinį tarptautinės teisės pobūdį. Kaip Austrijos atveju, Lietuvos sutikimas su sovietų ultimatumu nebuvo laisvas, t. y. Lietuva buvo priversta tokį sutikimą išreikšti. Todėl jeigu Austrijos sutikimas su nacių įsiveržimu buvo niekinis, tai ir Lietuvos sutikimas taip pat laikytinas niekiniu, nes lemiamu veiksniu Lietuvos atveju taip pat buvo ne jos sutikimas, o sovietų karinė galia, kuri būtų buvusi panaudota bet kuriuo atveju (ir esant sutikimui, ir be jo). Vadinasi, tiesiog nėra jokios kitos alternatyvos, kaip netgi pagal 1940 metais galiojusias tarptautinės teisės normas Sovietų Sąjungos veiksmus (įsiveržimą į Lietuvą karinėmis pajėgomis ir paskesnę jos teritorijos okupaciją bei aneksiją) vėl įvertinti kaip agresiją, o būtent pirmiausia kaip agresijos aktą, kurį apibrėžė 1933 metų Lietuvos Respublikos ir SSRS konvencija dėl agresijos apibrėžimo kaip „įsibrovimą ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbus, į kitos valstybės teritoriją“. Atsižvelgiant į tai, logiška 1940 m. birželio 15 d. sovietų karinį įsiveržimą į Lietuvą laikyti agresyvaus karo aktu, kurio pasekmė buvo visos Lietuvos teritorijos karinė okupacija. Pagal analogiją su JT Tarptautinio Teisingumo Teismo 2004 metų konsultacine išvada dėl sienos statybos okupuotoje Palestinos teritorijoje teisinių pasekmių darytina išvada, kad nei paskesnė Lietuvos teritorijos aneksija, nei tariama dalinė sovietų Lietuvos autonomija, nei kokie nors kiti SSRS teisės ar administraciniai aktai tarptautinės teisės požiūriu niekada negalėjo pakeisti Lietuvos, kaip okupuotos teritorijos, statuso. Štai kodėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo pavadinime nurodoma atsakomybė būtent už okupaciją, kaip tęstinį įsipareigojimų nesiimti agresijos veiksmų pažeidimą.
Apibendrinant dabartiniai Rusijos mėginimai pateisinti 1940 metų agresiją atrodo kaip ginčo provokavimas, nepaisant minėtos anksčiau aiškiai išreikštos sovietų ir Rusijos pozicijos dėl aneksijos neteisėtumo. Anot prof. Vytauto Landsbergio, tokių mėginimų tikslas yra „visai perregimas“, o būtent, „sukurti oficialų disputą dėl Baltijos šalių okupacijos ir tuo būdu aiškią skriaudėjo – jo aukų priešstatą paversti dviejų teisybės ieškotojų klajonėmis kazuistinių spekuliacijų džiunglėse (ten Rusijos diplomatai jau meistrai). O jeigu Lietuva „galbūt“ buvo „šiek tiek teisėta“ SSRS dalis, tada ginčijami ir jos nepriklausomybės atkūrimo teisiniai pagrindai, vėl iškraipomi faktai, keliamos absurdiškos okupanto pretenzijos nukentėjusiajam. Ir ši amnezijos varginamų (Rusijos) diplomatų darbo dalis turi politinį tikslą“. Todėl manyčiau, kad ypač svarbu nepasiduoti pagundoms pasinaudoti neseniai nuskambėjusiais įvairiais Rusijos politikų pasiūlymais kurti bendras mokslininkų komisijas 1940 metų įvykiams iš naujo vertinti. Vietoje to derėtų Rusijai dar kartą priminti minėtą 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą ir pagrindines jos 1991 metų Sutarties su Lietuva dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų nuostatas.
Dabar norėčiau aptarti subjektyvųjį veikos priskyrimo elementą. Pagrindinis čia kylantis klausimas yra tas, kodėl Rusija, kuri paskelbė suverenitetą tik 1990 m. birželio 12 d., turi atsakyti už veiksmus, kuriuos iš pirmo žvilgsnio įvykdė kita valstybė – SSRS. Dvišalėse derybose dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Rusija iš pradžių mėgino teigti, kad ji neatsako už SSRS Lietuvai padarytą žalą, nes dabartinė Rusija tariamai nėra atsakinga už totalitarinį sovietų režimą. Tačiau Lietuva atmetė tokius argumentus, pabrėždama, kad komunistinio režimo teisėtumas yra Rusijos vidaus reikalas, todėl šis klausimas negali daryti įtakos ir neturėtų būti painiojamas su valstybės tarptautine atsakomybe. Pagal tarptautinės teisės normas bet kurie valstybės institucijų ar jos pareigūnų veiksmai, nepaisant vidaus režimo ir net jeigu jais peržengiami suteikti įgaliojimai ar pažeidžiamos duotos instrukcijos, yra priskirtini valstybei. Be to, valstybės veikos kvalifikavimas kaip neteisėtos pagal tarptautinę teisę nesikeičia nuo to, kad ta pati veika pagal vidaus teisę gali būti laikoma teisėta.
SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo preambulėje pažymėta, kad „Rusijos Federacija pagal tarptautinę teisę yra SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja“. Būtent todėl Rusija negali išvengti reparacijos įsipareigojimo Lietuvai, nes toks įsipareigojimas automatiškai atiteko Rusijai iš Sovietų Sąjungos pastarajai iširus. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos politikai ir istorikai dažnai painioja teisių perėmimo bei tęstinumo sąvokas, nepagrįstai vadindami Rusiją SSRS teisių perėmėja, nors ji pati save laiko teisių tęsėja. Tuo tarpu Rusijos, kaip SSRS teisių perėmėjos, traktavimas reikštų, kad Rusija yra nauja valstybė, kuri nebūtinai atsako už pirmtakės padarytus tarptautinės teisės pažeidimus.
Iš tikrųjų būtų galima paminėti daugybę faktų, kurie įrodo, kad Rusija negali būti laikoma nauja valstybe, todėl nėra tokia pati Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, kaip kitos buvusios sovietinės respublikos. Kaip pažymi prof. Ineta Ziemele, „valstybės tęstinumas preziumuojamas tada, kai ir pati valstybė, ir tarptautinė bendrija pripažįsta tokį tęstinumą“. Todėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo autoriai nusprendė pagrįsti savo teiginį apie Rusijos tęstinumą abiem kryptimis: Įstatymo preambulėje išvardyti kai kurie svarbiausi dokumentai, kuriais Rusijos tęstinumas pripažįstamas jos pačios ir tarptautiniu mastu. Įstatymo preambulėje taip pat teigiama, kad yra ir kitų, nei joje išvardytų, dokumentų, liudijančių Rusijos valią tęsti Sovietų Sąjungos tarptautinį teisinį subjektiškumą.
Norėčiau šiuo požiūriu paminėti kai kuriuos Rusijos įstatymus. Pagal 1995 m. liepos 15 d. Federalinio įstatymo dėl Rusijos Federacijos tarptautinių sutarčių 1 straipsnio 3 dalį šis įstatymas taikomas ir toms tarptautinėms sutartims, „kurių šalimi Rusijos Federacija yra kaip valstybė – SSRS tęsėja („продолжатель“). 1999 m. gegužės 24 d. Federalinio įstatymo dėl valstybės politikos tėvynainių užsienyje atžvilgiu preambulėje išdėstoma aiški Rusijos valstybingumo grandinė: skelbiama, kad Rusijos Federacija yra Rusijos Valstybės, Rusijos Respublikos, Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos ir SSRS teisių perėmėja bei tęsėja („правопреемник и правопродолжатель“). Verta prisiminti, kad teisinis Rusijos ir buvusios Sovietų Sąjungos tapatumas buvo iš esmės patvirtintas ir Rusijos pareiškime dėl Lietuvos svarstomo SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo projekto: Rusija neteigė, kad SSRS buvo kita valstybė, o stengėsi pateisinti sovietų veiksmus taip, kaip savo atliktus.
Minėta, kad tarptautinė bendrija taip pat pripažino Rusijos tęstinumą. Atsižvelgdami į ypatingą Europos Sąjungos svarbą, Lietuvos politikai, SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo rengėjai nusprendė Įstatymo preambulėje paminėti tik Europos Bendrijos ir jos valstybių narių 1991 m. gruodžio 23 d. išreikštą poziciją, kurios laikėsi ir kitos valstybės bei tarptautinės organizacijos.
Paskutinis klausimas, kuris yra susijęs su Rusijos atsakomybės Lietuvai teisiniu pagrindu, yra tas, ar nėra jokių aplinkybių, kurios galėtų šalinti sovietų okupacijos neteisėtumą, o tiksliau, ar tai, kad SSRS (Rusija) buvo Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja gali kaip nors tarptautinės teisės požiūriu paveikti Rusijos atsakomybę Lietuvai. Atsakymas į šį klausimą yra neigiamas, nes nėra jokių panašių aplinkybių, šalinančių veikos neteisėtumą pagal tarptautinę teisę. Jų ir negalėtų būti, nes akivaizdu, kad Rusijos santykiai su Vokietija ir kitomis buvusiomis Ašies valstybėmis negali daryti įtakos jos santykiams su Lietuva, kaip trečiąja šalimi, juo labiau šalinti prieš šią trečiąją šalį įvykdytų veiksmų neteisėtumo.
(B. d.)
Bernardinai.lt
Dainius Žalimas: SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (II)
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... e-ii/30217
Rugsėjo 12 d., 2005
Reparacijos dydis ir forma
Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 31 straipsnis atspindi paprotinį visiškos reparacijos principą, kuris buvo išplėtotas dar 1928 metų Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo Chorzow fabriko byloje. Visiška reparacija reiškia, kad ji turi apimti „bet kurią, materialinę ar moralinę, žalą, padarytą tarptautinės teisės pažeidimu“. Kaip pabrėžė Teismas, „esminis principas yra ... tai, kad reparacija turi, kiek tai įmanoma, panaikinti visas neteisėto akto pasekmes ir atkurti situaciją, kuri, tikėtina, būtų egzistavusi, jeigu aktas nebūtų padarytas. Turi būti įvykdyta restitucija natūra arba, jeigu ji neįmanoma, sumokėta suma, atitinkanti restitucijos natūra vertę; jeigu reikia, turi būti atlyginti nuostoliai, kurių nepadengtų restitucija natūra ar piniginis žalos atlyginimas vietoje jos – tokie yra principai, kuriais reikia vadovautis nustatant kompensacijos už tarptautinei teisei priešingus veiksmus dydį“. Šie principai atspindėti Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 34 straipsnyje nurodant ir išvardijant formas (restitucija, kompensacija ir satisfakcija, taikomos atskirai arba kartu).
Dėl sovietų okupacijos Lietuvos patirtai žalai atlyginti ir visiškai reparacijai pasiekti galimos visos reparacijos formos. Tokios galimybės nepaneigia ir SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas, nors dauguma jo nuostatų susijusios su kompensacijos klausimais. Tačiau iš Lietuvai padarytos žalos pobūdžio (per 50 okupacijos metų buvo padaryti didžiuliai žmogiškieji ir materialiniai nuostoliai) aišku, kad pagrindinis įmanomas ir iš esmės vienintelis tokios žalos visiškos reparacijos būdas yra kompensacija, nes restitucija yra praktiškai neįmanoma. Dėl panašių priežasčių kompensacijos dažniausiai reikalaujama tarptautinėje praktikoje, todėl Gabčikovo-Nagymaros projekto byloje Tarptautinis Teisingumo Teismas yra netgi išskyręs bendrą nukentėjusios valstybės teisę į kompensaciją, kadangi tais atvejais, kai restitucija neįmanoma, vis tiek galima išskirti finansiškai įvertinamą žalą, esančią kompensacijos dalyku (pagal Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 36 straipsnio 2 dalį „kompensacija padengia bet kokią finansiškai įvertinamą žalą, įskaitant negautas pajamas, jei jos nustatytos“). Todėl priimdama SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymą Lietuva taip pat išreiškė požiūrį, kad kompensacija yra labiausiai tinkama jai padarytos žalos visiškos reparacijos forma.
Pagal visiškos reparacijos principą taip pat būtina nustatyti kompensacijos dydį. Šiuo požiūriu svarbios dvi SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo nuostatos. Pirma, siekiant apimti visas sovietinės okupacijos pasekmes Įstatymo 1 straipsnyje nustatytas laikotarpis, už kurį padaryta žala turi būti apskaičiuota, nuo okupacijos pradžios iki Rusijos kariuomenės išvedimo. Tokia nuostata leidžia apskaičiuoti visą dėl neteisėtos okupacijos atsiradusią žalą, nepaliekant nuošalyje žalos, padarytos sovietų ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų pirmaisiais Lietuvos Respublikos atkurtos nepriklausomybės metais (1990-1993 metų laikotarpiu).
Antra, Įstatymo 2 straipsnio 2 punkte nurodyti darbai, kuriuos būtina atlikti apskaičiuojant per 1 straipsnyje nurodytą laikotarpį Lietuvai padarytą finansiškai įvertinamą žalą. Sutinkamai su JT Tarptautinės teisės komisijos išaiškinta „bet kokios įvertinamos žalos“ sąvoka, pagal 1996 m. vasario 13 d. Vyriausybės patvirtintą darbų programą apskaičiuotina žala apėmė ir Lietuvos valstybės, ir jos piliečių (fizinių bei juridinių asmenų) patirtą žalą. Programoje nurodyta 15 su sovietine okupacija susijusios žalos kategorijų, iš kurių paminėtinos šios: žala, padaryta vykdant genocidą ir represijas, žala, padaryta dėl rezistencijos persekiojimo, žala dėl okupuoto krašto piliečių priverstinio ėmimo į sovietinę kariuomenę, žala miesto ir kaimo gyventojams, žala dėl priverstinės emigracijos, žala Katalikų Bažnyčiai ir kitoms konfesijoms, juridiniams asmenims ir nevyriausybinėms organizacijoms padaryta žala, žala dėl valstybės gyvybinių funkcijų nutraukimo ir jų vykdymo atnaujinimo išlaidos, valstybės turtui padaryta žala, aplinkai ir ūkiui padaryta žala ir kt.
Vyriausybinėje darbų programoje aiškus prioritetas suteikiamas piliečių patirtos žalos skaičiavimui, nes tokio pobūdžio žalos atlyginimas yra pagrindinis kiekvienos demokratinės valstybės, veikiančios savo piliečių vardu, rūpestis. SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktas taip pat įpareigojo Vyriausybę be vyriausybinėje darbų programoje išvardytų apskaičiuotinos žalos kategorijų dar įtraukti „išmokėjimus Lietuvos piliečiams už SSRS okupacijos metu padarytą žalą ir jos pasekmes, taip pat deportuotų asmenų ir jų palikuonių grįžimo į Tėvynę išlaidas“. (Ši nuostata taip pat išplaukia iš visiškos restitucijos principo, pagal kurį, kaip aiškina JT Tarptautinės teisės komisija, kompensuotina žala turi apimti pagrįstas išlaidas dėl tarptautinės teisės pažeidimo kilusiai žalai panaikinti ar sumažinti (įskaitant pensijas ir kitas kompensacines išmokas nukentėjusiems asmenims iš valstybės biudžeto, taip pat nekompensuotas šių asmenų išlaidas, susijusias su jiems padaryta žala).
Piliečių patirtos žalos atlyginimo prioritetą taip pat atspindi Įstatymo 2 straipsnio 5 punktas ir 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Vyriausybė įpareigota kaupti iš Rusijos gautas SSRS okupacijos atlyginimo lėšas specialioje Valstybės iždo sąskaitoje ir pirmiausia skirti jas Lietuvos gyventojams deportacijomis, prievartiniu darbu ir represijomis padarytai žalai atlyginti. Šiuo požiūriu verta prisiminti, kad Įstatymo preambulės pirmojoje pastraipoje nurodoma į panašią specialių kompensacinių fondų praktiką atlyginant Vokietijos okupacijų Antrojo pasaulinio karo metais padarytą žalą kitoms valstybėms bei jų piliečiams. Tokiu būdu Įstatyme daroma užuomina apie teigiamą Vokietijos patirtį pagal specialias kompensavimo schemas ir per specialius kompensacinius fondus išmokant kompensacijas už žalą, padarytą nacių režimo okupuotų Rytų ir Vidurio Europos valstybių gyventojams, ypač deportuotiems iš tų valstybių ir išvežtiems priverstiniams darbams asmenims.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė jau įvykdė savo pareigas pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 punktą ir baigė skaičiuoti sovietų okupacijos padarytos žalą. Visa žala, kilusi dėl sovietų okupacijos (įskaitant bendrojo vidaus produkto netekimą dėl sovietų įsikišimo į Lietuvos ūkio raidą), siekia maždaug 800 mlrd. JAV dolerių. Tačiau tiesioginė žala (be negautų Lietuvos ūkio pajamų) buvo įvertinta 20 mlrd. JAV dolerių. Šią sumą, inter alia, sudaro: kompensacija už dėl okupacijos žuvusius Lietuvos žmones – 7,5 mlrd., genocido ir kitų represijų padarytą žala – 1,8 mlrd., žala dėl piliečių priverstinio ėmimo į sovietinę kariuomenę – 2,3 mlrd., nacionalizacija, kolektyvizacija ir bankų indėlių konfiskavimu padaryta žala – 0,5 mlrd., nevyriausybinėms organizacijoms padaryta žala – 6 mlrd., žala dėl valstybės gyvybinių funkcijų nutraukimo – 1,4 mlrd.
Suprasdama, kad reikalavimas atlyginti visą 800 mlrd. JAV dolerių žalą būtų nerealus ir Rusijai nepakeliamas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nusprendė reikalauti mažesnės tik tiesioginės žalos kompensacijos, lygios 20 mlrd. dolerių (todėl šis dydis yra plačiau žinomas visuomenei Lietuvoje ir užsienyje). Tačiau iš esmės Lietuva pasilieka sau teisę reikalauti didesnės kompensacijos, jeigu, pavyzdžiui, Rusija rimtai pateiktų pretenzijas dėl tariamų sovietų investicijų į Lietuvos ūkį kompensavimo (pernai Rusijos Federacijos audito rūmai paskelbė apie galimų pretenzijų Baltijos valstybėms dydžio skaičiavimus).
Paskutinis klausimas, susijęs su reparacija, yra tas, ar Rusija gali kelti priešpriešinius reikalavimus Lietuvai atlyginti už tariamą sovietų indėlį į pažangią ekonominę ir socialinę okupuotos Lietuvos raidą ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tariamai paliktą jos teritorijoje sovietų nuosavybę. Tarptautinės teisės požiūriu atsakymas į šį klausimą akivaizdžiai yra neigiamas. Būtų absurdiška reikalauti kompensuoti okupuojančios valstybės patirtas išlaidas, nes pagal bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) okupantas negali įgyti jokių teisių iš neteisėtos okupacijos, įskaitant nuosavybės teises.
Jeigu palygintume, niekas net nesiimtų svarstyti galimybės kompensuoti Vokietijai jos išlaidas, susijusias su kitų valstybių okupacija Antrojo pasaulinio karo metais. Todėl viskas, ką okupuojanti valstybė sukūrė Lietuvoje, buvo padaryta jos rizika, ir visa Lietuvos teritorijoje esanti valstybinė nuosavybė buvo laikoma Lietuvos valstybės nuosavybe, kuri dėl šios priežasties negalėjo būti derybų su Rusija objektu (derybų dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos metu Lietuva atmetė visus Rusijos turtinius reikalavimus kaip nepagrįstus). Beje, net valstybių teisių perėmimo atveju (atkūrusi nepriklausomybę Lietuva nėra SSRS teisių perėmėja) nekilnojamasis valstybės pirmtakės turtas, esantis su teisių perėmimu susijusioje teritorijoje, pereina atitinkamai valstybei – teisių perėmėjai be kompensacijos.
(B. d.)
Bernardinai.lt
Dainius Žalimas: SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (III)
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... -iii/30215
Rugsėjo 13 d., 2005
Lietuvos reikalavimo atlyginti žalą priimtinumas
Nors SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas grindžiamas paprotinėmis tarptautinės teisės normomis, jis pirmiausia yra vienašalis valstybės aktas, kuriuo pareiškiamas kompensacijos reikalavimas. Todėl šiuo požiūriu svarbiausias yra tokio reikalavimo priimtinumo klausimas, ir Įstatymas turi didžiausią reikšmę būtent nustatant Lietuvos reikalavimo priimtinumą (Lietuvos vidaus politinėse diskusijose dėl Įstatymo, deja, šis aspektas iš viso nėra minimas).
Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 1 straipsnyje įtvirtintas gerai žinomas principas, kad „bet koks valstybės įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas užtraukia šios valstybės tarptautinę atsakomybę“. Tai reiškia, kad tarptautinės atsakomybės santykiai tarp dviejų valstybių atsiranda iš karto po to, kai viena valstybė padaro tarptautinės teisės pažeidimą kitos valstybės atžvilgiu. Vadinasi, Lietuvos okupacija sukėlė teisinius santykius, kuriuose nukentėjusi valstybė turi neginčijamą teisę reikalauti tarptautinę teisę pažeidusios valstybės atsakomybės už visą laikotarpį, kol tęsėsi neteisėtas aktas; kita vertus, pastaroji valstybė turi reparacijos pareigą tenkinti teisėtus nukentėjusios valstybės reikalavimus.
Šiuo požiūriu būtina paminėti Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 43 ir 45 straipsnius. Jie nustato reikalavimus ir modalumus, kurių turi laikytis nukentėjusi valstybė reikalaudama kitos valstybės atsakomybės. Pagal 43 straipsnį „nukentėjusi valstybė, reiškianti reikalavimus dėl kitos valstybės atsakomybės, turi pareikšti kiekvieną savo reikalavimą šiai valstybei“; nukentėjusi valstybė taip pat gali konkrečiai nurodyti, „kokia forma turi būti suteikta reparacija“ (būtent tai SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas ir konkretizuoja, keldamas kompensacijos reikalavimą). Kaip išplaukia iš JT Tarptautinio Teisingumo Teismo 1992 metų sprendimo Tam tikrų fosfatų žemių Nauru byloje, reikalavimai dėl atsakomybės gali būti keliami įvairiais valdžios institucijų lygiais, pakanka to, kad atsakinga valstybė sužino apie tokius reikalavimus iš juos reiškiančios valstybės per spaudos pranešimus apie atitinkamas pastarosios atstovų kalbas ar susitikimus. Akivaizdu, kad Įstatymas byloja apie gerokai aukštesnį reikalavimų dėl atsakomybės pareiškimo lygį.
Jeigu nukentėjusi valstybė nesilaiko būtinų modalumų, jai gali kilti neigiamų pasekmių, įskaitant teisės reikšti reikalavimą dėl atsakomybės praradimą pagal Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 45 straipsnį, kuris nustato, kad „reikalavimas dėl valstybės atsakomybės negali būti pareikštas, jei: a) nukentėjusi valstybė teisėtai atsisakė nuo šio reikalavimo; b) laikoma, jog nukentėjusi valstybė savo elgesiu parodė, kad teisėtai sutinka su tuo, jog yra praėjęs laikas reikalavimui reikšti“. Pastaroji nuostata reiškia, kad reikalavimo dėl atsakomybės atsisakymas gali išplaukti iš nukentėjusios valstybės elgesio, t. y. valstybės pasyvumas ar delsimas pateikti reikalavimą per pakankamą laiką, taip pat numanomas jos sutikimas su esama situacija gali būti prilygintas reikalavimo atsisakymui, panaikinančiam tarptautinės teisės pažeidimą padariusios valstybės pareigą suteikti reparaciją. Tačiau Tam tikrų fosfatų žemių Nauru byloje Tarptautinis Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „tarptautinė teisė šiuo atžvilgiu nenustato jokio konkretaus laiko termino“. Todėl logiškai tik atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes galima daryti išvadą, ar praėjus tam tikram laikui reikalavimas dėl atsakomybės tapo nepriimtinas. Kaip pabrėžė JT Tarptautinės teisės komisija, jeigu apie reikalavimą buvo pranešta atsakingai valstybei, delsimas jį įgyvendinti paprastai nereiškia, jog reikalavimas tampa nepriimtinas. Todėl logiška, kad jeigu tam tikrą laiką reikalavimas netenkinamas atsisakant atsakingai valstybei, tai negali padaryti paties reikalavimo nepriimtino, nebent nukentėjusi valstybė nuspręstų jo atsisakyti. Būtent tokia situacija šiuo metu susiklostė Lietuvos ir Rusijos santykiuose, Rusijai atsisakant tenkinti Lietuvos reikalavimą dėl sovietinės okupacijos žalos atlyginimo.
Pažvelgus į SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo preambulę, galima daryti išvadą, kad Lietuva deramai pateikė savo kompensacijos reikalavimą ir niekada jo neatsisakė. Visų minėtų modalumų reikalaujant Rusijos atsakomybės buvo laikytasi, todėl reikalavimas dėl atsakomybės visiškai galioja, nepaisant to, kad jo patenkinimo klausimas turbūt dar ilgai nebus išspręstas. Įstatymo preambulė aiškiai parodo, jog dar prieš tai kelis kartus Lietuva įvairiais lygiais oficialiai kėlė kompensacijos reikalavimą ir Rusija buvo puikiai informuota apie tokio reikalavimo buvimą.
Preambulės antrojoje, ketvirtojoje ir penktojoje pastraipose chronologiškai vardijami svarbiausi vienašaliai Lietuvos aktai, kuriais buvo keliamas kompensacijos reikalavimas. Pirmą kartą Lietuva oficialiai pareiškė šį reikalavimą netrukus po nepriklausomybės atkūrimo: 1991 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą „Dėl 1940-1990 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams atlyginimo“. (Šiuo nutarimu buvo pavesta Vyriausybei įvertinti Lietuvos ir jos žmonių 1940-1991 metais patirtą žalą ir pateikti apskaičiavimus Valstybinei delegacijai tarpvalstybinėms deryboms su SSR Sąjunga, o ši delegacija buvo įpareigota oficialiai iškelti žalos atlyginimo klausimą). Subyrėjus SSRS, kompensacijos klausimas buvo iškeltas Rusijai jos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos kontekste.
Tokią Lietuvos poziciją sustiprino 1992 m. birželio 14 d. referendumo rezultatai, kuriais buvo siekiama pagreitinti derybas su Rusija ir platesnės tarptautinės paramos teisėtiems Lietuvos reikalavimams (referendumui buvo pateiktas klausimas dėl besąlyginio ir greito buvusios SSRS kariuomenės, tuo metu priklausiusios Rusijos jurisdikcijai, išvedimo, taip pat Lietuvos žmonėms ir valstybei padarytos žalos atlyginimo). 90 procentų referendume dalyvavusių rinkėjų (iš viso apie 69 procentus visų Lietuvos piliečių) pareikalavo, kad Rusija pradėtų ir 1992 metais baigtų jos kariuomenės išvedimą, taip pat atlygintų Lietuvai padarytą žalą. Šiuo požiūriu verta prisiminti, kad prieš metus iki referendumo Rusija pati pripažino būtinybę panaikinti Lietuvos aneksijos pasekmes 1991 m. liepos 29 d. Sutartyje su Lietuva dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Todėl ne vien tik dėl chronologinių priežasčių 1992 m. birželio 14 d. referendumas SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo preambulėje minimas po šios Sutarties.
Pagal konstitucinę teisę 1992 m. birželio 14 d. referendume išreikšta Lietuvos piliečių valia yra svarbiausias vidaus teisinis pagrindas Įstatymui priimti. Todėl kelti kompensacijos reikalavimą ir siekti jo patenkinimo yra Lietuvos valstybės institucijų pareiga, o ne diskrecijos reikalas. Be to, kadangi Įstatymo nuostatos grindžiamos referendume išreikšta Lietuvos piliečių valia, Įstatymą būtų galima panaikinti tik kitu referendumu.
Taktikos kelti okupacijos žalos atlyginimo klausimą kartu su Rusijos kariuomenės išvedimu Lietuva laikėsi ir daugiašaliuose forumuose. SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo preambulės penktojoje pastraipoje minimas 1992 metų ESBK Helsinkio viršūnių susitikimas ir jame priimti dokumentai. Baltijos valstybių iniciatyva į šio susitikimo Deklaracijos 15 straipsnį buvo įtraukta bendro pobūdžio nuostata dėl būtinybės išspręsti paveldėtas iš praeities problemas. Turėdama tai omenyje, Lietuvos delegacija ESBK Helsinkio viršūnių susitikime padarė atitinkamą Deklaracijos 15 straipsnio aiškinamąjį pareiškimą. Kaip pažymėta SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo preambulės penktojoje pastraipoje, pagrindinis Aiškinamojo pareiškimo tikslas buvo expressis verbis pabrėžti, kad be Rusijos kariuomenės išvedimo okupacijos žalos atlyginimas taip pat yra esminė sąlyga sovietinės okupacijos pasekmėms likviduoti; todėl po susitarimo dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos kompensacijos klausimas turėtų likti dvišalių derybų darbotvarkėje.
Žinoma, Rusija puikiausiai žinojo apie Lietuvos reikalavimą dėl sovietinės okupacijos žalos atlyginimo ir atrodo, kad net pripažino tokį reikalavimą. Pirmiausia toks pripažinimas numanomas iš minėtos 1991 metų Sutarties su Lietuva dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kurioje Rusija pareiškė įsitikinimą, jog SSRS turėjo pašalinti 1940 metų Lietuvos aneksijos pasekmes. Be šios Sutarties akivaizdu, kad Rusija gerai žinojo apie 1992 m. birželio 14 d. referendumo Lietuvoje reikalavimus. Be to, kaip valstybė, ESBK dalyvė, Rusija sutiko su minėtu 1992 metų Helsinkio viršūnių susitikimo deklaracijos 15 straipsniu, ji taip pat žinojo apie atitinkamą Lietuvos delegacijos susitikime aiškinamąjį pareiškimą, bet jam neprieštaravo.
Baigdamas aptarti Lietuvos reikalavimo dėl okupacijos žalos atlyginimo priimtinumo klausimą, norėčiau pabrėžti, kad minėtas Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos 2000 m. birželio 9 d. pareiškimas dėl Lietuvos Respublikos Seimo svarstomo įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ projekto, kuriuo Rusija mėgino paneigti savo atsakomybę už sovietinę Lietuvos okupaciją, negali teisiniu požiūriu daryti įtakos ar padaryti nepriimtino Lietuvos keliamo kompensacijos reikalavimo. Kaip išplaukia iš Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 1 straipsnio ir pabrėžta JT Tarptautinės teisės komisijos, „bendroji reparacijos pareiga atsiranda automatiškai padarius tarptautinės teisės pažeidimą ir nėra priklausoma nuo bet kurios valstybės reikalavimo ar protesto“. Šiuo konkrečiu atveju tai reiškia, kad Rusijos pareigos suteikti reparaciją Lietuvai buvimas yra objektyvus ir nepriklauso nuo tokių, kaip minėtas 2000 m. birželio 9 d., pareiškimų. Tačiau tokie pareiškimai neabejotinai trukdo praktiškai įgyvendinti teisėtą Lietuvos reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo.
(B. d.)
Bernardinai.lt
Dainius Žalimas: SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (IV)
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... e-iv/30213
Rugsėjo 14 d., 2005
SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo reikšmė.
Norėčiau pabaigti šiuos svarstymus keliomis apibendrinančiomis mintimis apie Įstatymo vaidmenį. Logiškai gali būti paklausta, kam reikėjo SSSR okupacijos žalos atlyginimo įstatymo, jeigu Lietuva kelis kartus prieš tai buvo pareiškusi apie reikalavimą atlyginti sovietinės okupacijos padarytą žalą, ir Rusija žinojo apie tokį reikalavimą. Atsakymą į šį klausimą lemia ir išoriniai, ir vidiniai veiksniai.
Politiniu požiūriu Įstatymas aiškiai rodo, kad, nepaisydama Rusijos nenoro derėtis, Lietuva ketina toliau palaikyti kompensacijos reikalavimą kaip spręstiną klausimą. Todėl Įstatymas gali būti laikomas programiniu įstatymu, formuluojančiu vieną iš valstybės užsienio politikos tikslų. Taip pat turėtume atsižvelgti į Įstatymo priėmimo metu buvusią specifinę Lietuvos vidaus politinę situaciją, kai tuometinė valdančioji Konservatorių partija siekė nustatyti tam tikrų suvaržymų, kuriais būtų užkirstas kelias ateities vyriausybėms iš esmės keisti valstybės užsienio politiką. Beje, Įstatymas netapo rimta kliūtimi Lietuvai naudinga linkme plėtoti dvišalius santykius su Rusija (pavyzdžiui, Rusija vis dėlto ratifikavo dvišalę sutartį dėl sienos su Lietuva).
Lietuvos nacionalinės teisės požiūriu Įstatymas baigia formuluoti reikalavimą dėl Rusijos atsakomybės sutinkamai su ankstesniais teisės aktais dėl šio klausimo. Tačiau skirtingai nuo ankstesnių teisės aktų, Įstatymas aiškiai nustato konkrečius veiksmus, kurių turi imtis Vyriausybė siekdama įgyvendinti reikalavimą. Pagal Lietuvos Respublikos konstitucines normas kiekvienas Seimo programinis dokumentas, jeigu jame nustatomos privalomos taisyklės ar pavedimai Vyriausybei, turi būti įstatymo formos. Todėl Įstatymu tebuvo įgyvendintas šis konstitucinis reikalavimas, o ankstesni teisės aktai nebuvo programinio ar norminio pobūdžio.
Tarptautinės teisės požiūriu pagal analogiją su Tam tikrų fosfatų žemių Nauru byla galima daryti išvadą, kad Įstatymas patvirtina tai, jog Lietuvos reikalavimas dėl Rusijos atsakomybės netapo nepriimtinas, praėjus tam tikram laikui. Įstatymu Lietuva dar kartą pareiškė, kad reparacija turėtų būti suteikta kompensacijos forma ir toks kompensacijos reikalavimas lieka galioti visos apimties. Mano nuomone, kompensacijos reikalavimo palaikymas ir nuosekli valstybės politika šiuo klausimu buvo svarbiausi tikslai priimant Įstatymą.
Žinoma, įgyvendinti kompensacijos reikalavimą yra sunki problema, kurios pats Įstatymas išspręsti negali. Įstatyme pabrėžiama derybų dėl žalos atlyginimo būtinybė: jo 2 straipsnio 4 punktas įpareigoja Vyriausybę inicijuoti derybas su Rusija ir nuolatos siekti, kad ji atlygintų SSRS okupacijos padarytą žalą, o preambulėje apeliuojama į gerą Rusijos valią, kuri galėtų būti parodyta tokiomis derybomis. Tik derybos kol kas būtų vienintelė galima priemonė išsprendžiant reparacijos klausimą arba susitariant jį spręsti kitomis taikaus ginčų sprendimo priemonėmis. Vis dėlto diskutuotina, ar tikrai Lietuva daro pakankamai, kad tokių derybų pasiektų ir išnaudoja visas galimybes. Manyčiau, kad reikėtų platesnių diskusijų, kurios leistų rasti optimalų sprendimą, kokių žingsnių toliau imtis, kad sovietinės okupacijos žalos atlyginimo klausimas pajudėtų ir Lietuvos elgesys ilgainiui netaptų tiek pasyvus, jog prilygtų kompensacijos reikalavimo atsisakymui. Pavyzdžiui, būtų galima aptarti ar nederėtų bent viešai pasiūlyti Rusijai spręsti ginčą dėl kompensacijos JT Tarptautinio Teisingumo Teisme. Tikėtinas Rusijos atsisakymas reikštų nenorą ar baimę spręsti ginčus civilizuotais teisiniais būdais ir galėtų neigiamai veikti jos politinį įvaizdį, o Lietuva dar kartą pasirodytų kaip nuosekliai siekianti savo teisėtų reikalavimų patenkinimo ir gerbianti tarptautinę teisę valstybė.
Bet kuriuo atveju manyčiau, kad dar būtų gerokai per anksti teigti, jog Lietuvai padarytos žalos kompensacijos klausimas yra beviltiškas, ypač turint omenyje tai, kad Vokietija tik palyginti neseniai pradėjo atlyginti nacių režimo padarytą žalą nukentėjusiesiems iš Rytų ir Vidurio Europos. Sovietų okupacijos žalos atlyginimo klausimo sprendimas taip pat gali trukti dešimtmečius. Neabejotina, kad Rusijai reikės laiko kritiškai apmąstyti savo praeitį, taip pat nuoširdžiai pripažinti sovietų veiksmų prieš kitas valstybes ir tautas neteisėtumą. Kaip pabrėžiama JAV Kongreso svarstomoje rezoliucijoje, kurioje Rusija raginama atsiprašyti už Baltijos valstybių okupaciją, tiesos trūkumas sukelia nepasitikėjimą, baimę ir priešiškumą. Kol kompensacijos už sovietinės okupacijos padarytą žalą klausimas lieka neišspręstas, neįmanoma pasiekti pagrindinio 1991 metų Lietuvos ir Rusijos sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų tikslo – sukurti Susitariančiųjų Šalių ir jų tautų tarpusavio pasitikėjimu pagrįstus santykius. Taigi svarbiausia moralinė SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo vertybė yra tai, kad jo siekiami tikslai neleidžia aukoti teisės viršenybės, teisingumo ir kitų pagrindinių principų, kuriais grindžiamas šiuolaikinis demokratinis pasaulis.
Pranešimas skaitytas forume „Antrasis pasaulinis karas ir Lietuva“, 2005 m. gegužės 6 d.
Bernardinai.lt
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
