Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - 1920 m. Suvalkų sutartis (pasirašyta 1920 spalio 7 d.) ir jos padariniai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės juridinis tęstinumas ir Valstybės sienos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

1920 m. Suvalkų sutartis (pasirašyta 1920 spalio 7 d.) ir jos padariniai

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: 1920 m. Suvalkų sutartis (pasirašyta 1920 spalio 7 d.) ir jos padariniai

Parašytas: 05 Gru 2008 23:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

1920 m. Suvalkų sutartis (pasirašyta 1920 spalio 7 d.) ir jos padariniai
(lietuvių istoriografijos požiūris)

Šaltinis - http://www.ausra.pl/0710/sutartis.htm

Lietuvos padėtis iki sutarties

Maža mūsų tauta, bet dideli jos vargai, - „Geopolitikos“ įvade 1939 m. vasarą rašė Stanislovas Tarvydas. Priežasčių tokiam pesimistiniam vertinimui tuomet būta užtektinai. Lietuva tik ką prarado Klaipėdos kraštą. Istorinėje sostinėje Vilniuje nuo 1920 m. šeimininkavo lenkai, 1938 m. kovą Lietuva nusileido Lenkijos ultimatumui ir su ja užmezgė priverstinius diplomatinius santykius. Po metų Vokietija atplėšė Klaipėdos kraštą. Sustumta į nenatūralias „Kauno Lietuvos“ ribas, turėdama tik siaurutį išėjimą prie jūros, valstybė gyveno paskutines Pirmosios Respublikos dienas. Jos nesėkmes tarptautinėje arenoje galima aiškinti įvairiomis priežastimis (Versalio sistemos trūkumai, Lietuvos potencialo ribotumas ar jos lyderių klaidos). Žinoma, tai turėjo įtakos Lietuvos padėčiai, tačiau problemų esmė pirmiausia buvo jos geopolitinė padėtis. Valstybių padėtyje slypi jų likimas, - apibendrino pirmojo lietuviško veikalo apie geopolitiką autorius S. Tarvydas. Šį klasikinės geopolitikos postulatą sunku paneigti. Užtenka palyginti Vakarų Europos, Skandinavijos ir Rytų ar Vidurio Europos valstybių geografinę padėtį ir jų istoriją...

1920-1922 m. buvo masinio Lietuvos pripažinimo de facto ir de jure metai. 1921 m. Lietuva tapo Tautų Sąjungos nare. Tačiau liko neišspręstos dvi gyvybiškai svarbios valstybei problemos, turėjusios didžiulę reikšmę Lietuvos padėčiai ir ypač jos užsienio politikai. Tai buvo Klaipėdos krašto prijungimas ir Vilniaus priklausomybės klausimas.

Ginčas dėl Vilniaus ir jo apylinkių nebuvęs paprastas teritorinis ginčas, kaip kartais jis pateikiamas. Lietuviams ir Lietuvai tik Vilnius buvo istorinė sostinė, tautos gyvenimo centras net esant carų Rusijos valdžioje. Vilnius buvo lietuvių tautinės savimonės dalis, be jo neįsivaizduota pilnakraujė Lietuvos valstybė. Kitaip tariant, Vilnius Lietuvai ir tarptautinėje arenoje, ir vidaus gyvenime turėjo egzistencinę prasmę.

Lietuviai, kurdami pilietinę valstybę, skelbė visų Lietuvos gyventojų, taigi ir lenkų, lygias politines bei kultūrines teises. Lenkai valstybę kūrė su tautinio judėjimo šūkiais, bet pamindami tautų, susijusių su jais praeityje, interesus, stengdamiesi primesti joms savo valią, jas pajungti. Žingsnis į Lenkijos siekių įgyvendinimą – didvalstybės sukūrimą – buvo Vilniaus bei didelės Rytų Lietuvos ir Suvalkijos dalies užgrobimas 1919 m. Tų metų gruodžio 8 d. Antantė nubrėžė rytinę Lenkijos sieną, vadinamąją Curzono liniją, Lenkijai palikdama lietuviškus Seinus ir Suvalkus, o Vilniaus klausimą paliko atvirą. Tartis su Lenkija, neišsižadant Vilniaus, buvo neįmanoma. Lenkija pažeidinėjo demarkacinę liniją ir atrodė pavojingesnė už Sovietų Rusiją, su kuria taika turėjo būti naudinga. Pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį su Sov. Rusija Lietuvai liko Vilnius, Trakai, Lyda, Gardinas, Seinai. Tačiau dar derybų metu didelę dalį Lietuvai pripažintų žemių užėmė lenkai.

Anglijos spaudžiama, liepos 10 d. Lenkija sutiko grąžinti Vilnių Lietuvai ir atsitraukti už Curzono linijos. Šio miesto likimą turėjo spręsti regiono valstybių konferencija su Antante. Bet kol lenkai jėga trukdė lietuviams žygiuoti į Vilnių, jį liepos 14 d. užėmė Raudonoji armija (RA). Vis dėlto pavyko pasiekti, kad Sov. Rusija pasitrauktų, ir rugpjūčio 27 d. Vilnių perėmė Lietuva.

Suvalkijoje lietuviai peržengė Curzono liniją ir užėmė lenkų paliktas lietuvių etnines žemes (vyko Lenkijos–Sov. Rusijos karas, lenkus išstūmė RA). Tačiau po pergalės prieš RA prie Vyslos (rugpjūčio 28 d.) lenkai pradėjo karo veiksmus prieš Lietuvą Suvalkijoje. Suvalkai ir Seinai ėjo iš rankų į rankas. Sunerimusi Tautų Sąjunga rugsėjo 20 d. nurodė Lenkijai nutraukti karą, laikytis Curzono linijos ir nesikėsinti į Lietuvai pripažintus Gardiną ir Lydą, dar užimtus RA. Su šiais nurodymais Lenkija sutiko, tačiau jų laikytis nesiruošė. Kad sutrukdytų Gardino ir Lydos perdavimą Lietuvai, rugsėjo 22 d. lenkai pradėjo operaciją Niemen, per Lietuvos žemes puldami Lydos link. RA persekiojimo dingstimi sukurtas planas vėl užgrobti Vilnių ir didelę dalį Lietuvos teritorijos. Atsižvelgdamas į Tautų Sąjungos, ypač Anglijos, spaudimą, J. Pilsudskis (dėmesiui nukreipti) pasiūlė Lietuvai derybas.

Lenkijos agresija ir dviprasmiška Vakarų valstybių elgsena stūmė Lietuvą į Sov. Rusijos pusę, bet jos vilionių buvo išvengta (dėl aiškios antisovietinės Lietuvos pozicijos). Rusija kurstė įtampą, prasidėjusiose derybose su Lenkija komplikavo Lietuvos-Lenkijos-Rusijos sienų reikalus.

Suvalkų sutartis

Anot Petro Klimo, Lietuvos ir Lenkijos derybos Suvalkuose buvo derybų Kalvarijoje (vykusių rugsėjo 16-19 d.) tęsinys. Derybos Suvalkuose prasidėjo 1920 m. rugsėjo 29 ar 30 d. (kt. duomenimis – spalio 4 d.), nors lenkai puolė į rytus nuo Gardino, siekdami kontroliuoti geležinkelį, reikalingą Lietuvai savo kariuomenei permesti iš Suvalkijos į Vilnių. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai prižiūrint spalio 7 d. pasirašyta gerai žinoma taikos sutartis. Ji įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate. Teisinė sutarties esmė – du svarbiausi šalių įsipareigojimai: 1) nustatoma demarkacinė linija, kuri nė kiek dar nesprendžia vienos ar kitos pusės teritorinių teisių, abi susitariančios pusės prisiima sustabdyti visus karo žygius visu nutartos demarkacijos linijos ilgumu; 2) ši sutartis galioja iki galutinio visų Lietuvos ir Lenkijos ginčijamų teritorinių klausimų išsprendimo. Konsultuodamas Lietuvos vyriausybę prof. Luji Le Fiuras (Louis Le Fur) nurodė, jog dviem požiūriais susitarimas turi kapitalinę reikšmę ir jis dominuoja visam Lenkijos ir Lietuvos konfliktui. Pirmiausia nustatyta demarkacinė linija paliko Vilnių Lietuvai. Ši linija, aišku, tėra laikina, tačiau, o tai ir yra antrasis momentas ..., sutartis galiojo iki galutinio visų ... ginčijamų teritorijų klausimų išsprendimo. Taigi šalys įsipareigojo ginčytinus teritorinius klausimus spręsti taikiomis priemonėmis, pačios atsisakė naudoti karinę jėgą.

Demarkacinė linija pietvakariuose nustatyta Curzono linija, į rytus nuo Nemuno – Merkio baseinu iki Vilniaus-Lydos geležinkelio Bastūnų stoties. Vilniaus kraštas į šiaurę nuo Varėnos-Eišiškių linijos liko Lietuvos pusėje, Varėnos geležinkelio stotis – Lenkijos pusėje. Rytinę atkarpą sutarta nubrėžti vėliau. Lenkija įsipareigojo leisti per Varėną Lietuvos traukinius tarp Vilniaus ir Alytaus (be kariuomenės ir karinių medžiagų). Iš Alytaus Vilniaus link Lenkija sutiko leisti ne daugiau kaip 7 Lietuvos traukinius su kariuomene ir karinėmis medžiagomis - su sąlyga, kad per dieną važiuos ne daugiau negu 2 tokie traukiniai. Iš principo susitarta pasikeisti karo belaisviais.

Lietuvos vardu sutartį pasirašė: Gen. štabo viršininkas gen. ltn. Maksimas Katchė (Krašto apsaugos ministerija), Bronius Balutis (Užsienio reikalų ministerija), Valdemaras Čarneckis (Steigiamojo Seimo narys), Mykolas Biržiška (1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas) ir mjr. Al. Šumskis. Lenkijos vardu – plk. Mieczysław Mackiewicz ir Užsienio reikalų ministerijos atstovas Juliusz Łukasiewicz. Derybos Suvalkuose formaliai buvusios karinio, ne politinio, pobūdžio, abiejų delegacijų vadovai buvo kariškiai, tačiau pagrindiniai derybininkai - diplomatai B. Balutis ir J. Łukasiewicz. Derybų metu abi delegacijos palaikė artimus ryšius su savo vyriausybėmis: B. Balutis su P. Klimu, pavadavusiu užsienio reikalų ministrą dr. Juozą Purickį, o J. Łukasiewicz – su J. Pilsudskiu, tuo metu buvusiu specialiame kariniame traukinyje Balstogės geležinkelio stotyje. Jis davė instrukcijas, nurodymus ir leidimą pasirašyti pačią sutartį. Nors Vilniaus klausimas nebuvo sprendžiamas, bet jis sudarė sutarties esmę. Lietuvos delegacija rūpinosi Vilniaus saugumu, tuo tarpu lenkai – padėti savo kariuomenei jį užimti. Naujoji demarkacinė linija nustatyta tik iki Bastūnų, todėl neapsaugojo Vilniaus prieigų. Per Varėnos geležinkelio stotį Lietuva negalėjo iš pietų skubiai permesti savo kariuomenės Vilniui ginti (didžiausia kariuomenės dalis tuomet buvo ruože Vištyčio ežeras-Punskas). Tai ir palengvino gen. Želigovskio rinktinei užimti Vilnių.

Sutarties padariniai

Suvalkų sutartis netenkino abiejų valstybių. Lietuva į konflikto su Lenkija sprendimą tikėjosi įtraukti Tautų Sąjungą, sustiprinti Vilniaus gynybos sistemą ir derybas su Lenkija pratęsti. Tačiau Lenkija žinojo jau kitą dieną sutartį sulaužysianti. Taip ir buvo. Spalio 8 d. lenkų kariuomenės grupuotė (15 393 žmonės), vadovaujama gen. Želigovskio, tariamai nepaklususi Varšuvai, iš pietų (nuo Merkio upės) puolė Vilnių. Kadangi miestą gynę tik keli batalionai (pastiprinimai iš Suvalkijos dėl lenkų užimtos Varėnos laiku atvykti negalėjo), po susidūrimų Vilniaus prieigose Lietuvos kariuomenės gen. štabas nutarė miestą evakuoti tą pačią dieną. Vilnius buvo perduotas Antantės misijų globai. Spalio 9 d. miestą užėmė lenkų kariuomenė. Vakarą Želigovskis susitiko su Antantės atstovais ir pareikalavo, kad jie paliktų Vilnių iki rytdienos 12 val. Panašų nurodymą gavo dar likę lietuvių kariai ir milicija.

Želigovskis nedelsiant paskelbė įkuriantis vadinamąją Vidurio Lietuvos valstybę (Litwa Środkowa) su sostine Vilniumi ir pasiskelbė jos vadovu. J. Pilsudskis ir kt. Lenkijos vadovai dėjosi nežinoję apie jų pačių organizuotą eilinę agresiją prieš Lietuvą. Lenkija atsiribojo nuo Želigovskio, o Tautų Sąjunga, iš pradžių pasmerkusi Suvalkų sutarties sulaužymą, susitaikė su Lenkijos (kaip užtvaros nuo Sov. Rusijos) fait accompli (įvykusių faktų) politika. Per trumpą laiką Vilnius antrą kartą atsidūrė užsienio jėgų sukurtoje kvazivalstybėje. Abu kartus interventų propaganda demagogiškai teisino savo veiksmus: sovietai skelbė socialistinę revoliuciją, Želigovskis su lenkų kariuomene be jokių įgaliojimų kalbėjo visos Rytų Lietuvos gyventojų vardu.

Tolesnę lenkų agresiją į Lietuvos gilumą sustabdė lietuvių kariuomenė Širvintų-Giedraičių kautynėse lapkričio 19-21 d. Lietuva įgijo taktinį pranašumą, bet Tautų Sąjunga siekė nutraukti karą. Spaudžiant jos Karinės kontrolės komisijai, pasirašytos abiejų šalių paliaubos ir sudaryta neutrali zona (lapkričio 29 ir 30 d.). Deja, Želigovskiui palikta visa jo okupuota teritorija su Vilniumi. Tolesnį ginčo sprendimą apsiėmė prižiūrėti Tautų Sąjunga. Lietuvai ir Lenkijai pasiūlytos derybos. Joms vadovavo Tautų Sąjungos Tarybos pirm. Paulas Hymansas. Tačiau 1921 m. pab. derybos žlugo.

Tuo tarpu J. Pilsudskis vylėsi panaudoti Vid. Lietuvą unijai su Lietuva sudaryti. Lenkijai pasukus aneksijos keliu, reikėjo tą darinį prisijungti be tarptautinės bendrijos priekaištų. 1922 m. sausį okupacijos sąlygomis įvyko rinkimai į vadinamosios Vid. Lietuvos seimą. Juos boikotavo lietuviai, žydai ir dalis baltarusių. Taigi lenkiškas seimas vasario 20 d. nutarė prisijungti prie Lenkijos, kovo 24 d. jos seimas šį nutarimą patvirtino. Taip Vilnius, Rytų Lietuva ir pietinė Suvalkija pirmą kartą istorijoje pateko į Lenkijos valstybės sudėtį. Lietuva tokį sprendimą laikė neteisėtu, tačiau Lenkijai atkakliai reikalaujant, 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija padalino neutralią zoną ir nustatė Lietuvos-Lenkijos sieną į vakarus nuo geležinkelio Gardinas-Daugpilis. Geležinkelis ir Vilnius liko Lenkijai. Lietuva tokio sprendimo nepripažino, nes jis buvo priimtas be jos sutikimo ir jos atstovams nedalyvaujant. Lietuvoje nutarimas vertintas kaip neturintis juridinio pagrindo, nustatytoji siena vadinta tik demarkacijos linija, nuo 1927 m. – administracine linija, bet niekada nelaikyta siena.

Toks Vilniaus klausimo sprendimas destabilizavo visą regioną. Lietuva nutraukė bet kokius santykius su Lenkija, laikė, kad tarp jų yra karo padėtis, o demarkacinė linija – ne valstybinė siena. Lietuviai negalėjo susitaikyti su sostinės praradimu, jis uždėjo antspaudą visam Lietuvos Respublikos gyvenimui, valstybės vidaus ir užsienio politikai visą 20-metį. Lietuvos konstitucijoje Vilnius buvo skelbiamas valstybės sostine. Nepakantumas Lenkijai ir lenkams kaito. Į Lenkiją pasitraukusių ar jos kariuomenėje tarnaujančių dvarininkų žemės pirmos tapo Žemės reformos Lietuvoje objektu. 1925-1938 m. veikė visuomeninė Vilniaus vadavimo sąjunga (1937 m. – 27000 narių, 600000 rėmėjų). Vilniaus klausimas nuolat trukdė Tautų Sąjungos bandymams sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Sužlugo 1927 ir 1928 m. derybos, nes abi šalys nekeitė savo pozicijų.

Lenkija, užėmusi Vilniaus kraštą ir pavertusi jį viena iš vaivadijų, gavo daugiau problemų negu naudos. Nesutvarkyti santykiai su Lietuva sunkino Lenkijos politinę padėtį, Vokietija ir SSRS gavo galimybę išnaudoti prie Lenkijos sienų atsiradusį nestabilumą. Vilnius Lenkijos sudėtyje buvo tik nacionalizmo ir megalomanijos apimtos jos visuomenės dalies bei J. Pilsudskio, žemaičių kilmės bajorų palikuonio, ambicijų patenkinimas. Miestas tapo regio-ninės įtampos židiniu, kurį užgesinti nesisekė. Vakarų valstybių nuolaidos Lenkijai kuriant kitų tautų sąskaita didvalstybę, viltis, jog taip bus sukurtas stiprus barjeras prieš sovietų invaziją į Europą, nepasiteisino.

Labiausiai nukentėjo pats Vilnius. Nutrūko jo ryšiai su lietuviškuoju užnugariu, kelis kartus sumažėjo jo įtakos arealas. Iki pat Antrojo pasaulinio karo Vilnius nepaaugo. Be universiteto, pasiekusio aukštą mokymo lygį, kitose gyvenimo sferose jis buvo eilinis Lenkijos provincijos miestas. Prisijungusi Vilniaus kraštą ir pietinę Suvalkiją, Lenkija gavo nepaklusnią tautinę mažumą – per 200000 lietuvių, kovojusių dėl savo pilietinių ir tautinių teisių. Lietuviai Lenkijoje buvo visuomeniškai aktyvi ir organizuota bendrija.

Atsirado neįveikiama Lietuvos ir Lenkijos priešprieša, neigiamai atsiliepusi abiejų valstybių, jų tautinių mažumų ir Vilniaus krašto padėčiai. Ir Klaipėdos, ir Vilniaus atveju Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios valstybės nuolaidžiavo stipresniems Lietuvos kaimynams, nebandė likviduoti įtampos židinių ir jos priežasčių, o jeigu bandė, tai Lietuvos sąskaita. Įtampos židiniai buvo palikti prie Lietuvos sienų. Viena Lietuva jų užgesinti negalėjo.

Eugenijus RŪKAS

Panaudota literatūra

Basanavičius A., 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas, Vilnius, 1991.

Kiaupa Z., Lietuvos valstybės istorija, Vilnius, 2004.

Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990.

Lietuvių enciklopedija, t. 29, Bostonas, 1963.

Maksimaitienė O., Lietuvos istorinė geografija ir kartografija: XX a. Lietuvos istorijos žemėlapiai ir jų šaltiniai, Vilnius, 1995.

Surgailis G., Lietuvos kariuomenės vadai, Vilnius, 1992.

Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 1, Vilnius, 1985.

Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 4, Vilnius, 1988.

Vadapalas V., Vilniaus klausimas ir tarptautinė teisė, Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba (str. rinkinys), Vilnius, 1992.

Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925-1940), t. 1, Vilnius, 2007.

Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919-1939 m., Vilnius, 1980.

Žepkaitė R., Lietuvos rytų sienos klausimas (1920-1940 m.), Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba (str. rinkinys), Vilnius, 1992.

Straipsnio komentarai
http://www.ausra.pl/0710/idek.php?fname=sutartis.htm

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės juridinis tęstinumas ir Valstybės sienos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: