Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 27 Bal 2024 22:39

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 19 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Lietuvos ir Lenkijos sienos
StandartinėParašytas: 13 Sau 2008 22:42 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
    Nuo pat 1920 m. Želigovskio okupacijos oficiali Lietuvos Respublikos nuostata buvo, jog tai de jure yra Lietuvos Valstybės dalys, laikinai okupuotos Lenkijos (beje, SSSR tai visada pripažino - iki pat 1939 m.).

    Tai atsispindi ir visuose to meto Lietuvos Respublikoje spausdintuose žemėlapiuose bei lietuviškuose žemėlapiuose, spausdintuose užsienyje karo metu ir po WW2:

Lietuvos Respublika 1920-1939 m.

http://3.bp.blogspot.com/_Zt8COHwFWLM/S ... -1920a.gif

Lenkijos (nuo 1920 m.) okupuota Lietuvos dalis.
http://4.bp.blogspot.com/_Zt8COHwFWLM/S ... Seinai.jpg

Paveikslėlis

Vilniaus kraštas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Vilniaus_kra%C5%A1tas

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... /Zem_1.jpg

Paveikslėlis

Rytinė Lietuvos siena pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos-Tarybų Rusijos sutartį, kuria Lietuvai pripažintas Gardinas ir kitos etninės žemės

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... 40.svg.png

Paveikslėlis

██ Vilniaus krašto teritorija perduota Lietuvai 1939 spalio 10 d.

██ Vilniaus krašto teritorija perduota Lietuvai 1940 rugpjūčio 3 d.

██ Vilniaus krašto teritorija Baltarusios TSR sudėtyje nuo 1939 m.

Lietuvos sienos

http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_sienos


Žalia spalva pažymėtos Lenkijos užimtos žemės, kurios pagal taikos sutartį buvo priskirtos Lietuvai

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... ewskie.PNG

Paveikslėlis


Šaltinis - Lietuvoje viešintis B. Komorowskis didžiuojasi bendra Lenkijos ir Lietuvos istorija
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=15596992

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=2

Žygeivis, 2008 01 13 21:33

     Su Lenkija normalūs santykiai bus tik tada, kai ji grąžins istorines-etnines Lietuvių Tautos žemes - Suvalkus, Seinus, Punską, Balstogę, Augustavą, Vygrius ir kitas Lietuvos Valstybės lietuviškas teritorijas - pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną, buvusią iki Liublino unijos 1569 m. ir Rusijos imperijos okupacijų 1772-1795-1815 metais - nepriklausomai nuo jų sulenkėjimo lygio okupacijų laikotarpiu.

    Ši Lenkijos ir Lietuvos Valstybės siena de jure buvo nustatyta prieš 1569 metų Liublino uniją.

    Tik ši siena šiuo metu ir yra siena tarp Lietuvos ir Lenkijos de jure, o siena, nubrėžta Stalino 1944 metais, yra siena de facto.


    Apie tai labai aiškiai yra pateikta visa reikiama informacija knygoje:

Algimantas Liekis. Lietuvos sienų raida. 1997 (1 tomas)
, puslapyje 8-9 ir puslapyje 34-36, ir ypač puslapyje 50:

    "Tarp pietryčių Lietuvos ir Lenkijos siena juridiniu požiūriu yra pagrįsta tik ta, kuri buvo iki Liublino unijos (1569 m., tai yra pagal pietines Suvalkų, Augustavo rajonų ribas)."

---------------------------------------------------------------------------------

Istoriko dr. Algimanto LIEKIO knygos:
viewtopic.php?t=2137

Lietuvos sienų raida. T. 1. Istorinė apžvalga nuo seniausiųjų laikų iki šių dienų. V., 1997. 546 p.

Lietuvos sienų raida. T. 2. Mokslo duomenys apie lietuvių tautą, jos valstybę ir sienas. V., 1997. 558 p.
---------------------------------------------------------------------------------

    Daug kas, matyt, jau pamiršo, kad 1918 metais Lietuvos Valstybė buvo atkurta (o ne sukurta iš naujo). Pasiskaitykite Vasario 16 Aktą. Ta pati teisinė formuluotė pakartota ir Kovo 11 Akte.

     Lietuvos Konstitucijoje aiškiai pasakyta:

(Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume)

LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,

– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius

2 straipsnis
Lietuvos Valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

3 straipsnis
Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.

Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos Valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 17 Gru 2011 21:00. Iš viso redaguota 14 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 25 Vas 2008 23:53 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Žygeivis, 2008 02 25 22:22


    Nepainiokit Vilniaus su Kosovu.

    Teisinga istorinė paralelė yra lyginti Kosovą su Mažąja Lietuva.

    Serbai užgrobė Kosovą 12 amžiuje, o vokiečiai Mažąją Lietuvą 13 amžiuje.

    Serbai 12-14 amžiuose Kosove įkūrė savo "valstybingumo lopšį", o vokiečiai lygiai taip pat Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje 13-15 a. įkūrė Vokietijos imperijos "valstybingumo lopšį".

    1923 metais lietuviai surengė "sukilimą" ir atgavo šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį. Tačiau pietinė Mažosios Lietuvos dalis liko Vokietijos valdžioje, o 1945 m. ją okupavo SSSR (1992 m. jau Rusija).

    1986 m. albanai suorganizavo pogrindinį judėjimą - „Nacionalinis Kosovo išlaisvinimo Sąjūdis“ ir po ilgo karo atgavo dalį savo etninių žemių (Kosovą), bet dar nemažai albanų žemių valdo slavai (ypač Makedonijoje).

Žygeivis, 2008 02 25 22:46


    Įdomus dėsningumas:

    Įvairūs serbiško Kosovo "gynėjai" pastoviai aiškina, kad dabar:

l) Lenkija "susigrąžins" Vilnių
2) Klaipėdą "atsiims" Rusija
3) Žemaitija (Dzūkija, Suvalkija, ...) atsiskirs nuo Lietuvos ...

    Tačiau nei vienas serbų "gynėjas" neparašė, kad dabar:

1) Lietuva susigrąžins Mažąją Lietuvą (pietinę dalį - Tilžę, Ragainę, Įsrutį, Gumbinę, Piliavą, Vėluvą, Pilkalnį, Stalupėnus, Darkiemį, Geldupę, Pakalnę (Gastus), Tvangstą (Karaliaučių), Aistmares, Vištyčio ežerą, ... ) (aš jau nekalbu apie tikrąją Prūsiją)

2) Lietuva susigrąžins Rytų Lietuvą (Ašmeną, Krėvą, Lydą, Alšėnus, Gardiną, Naugarduką, Breslaują, Drūkšių ežerą, Vydžius, Pastovį, Rodūnę, Drują, Dysną, Narutį ir Naručio ežerą, Svyrius, Zietelą, Gervėčius, Geranainius, Iviją ...)

3) Lietuva susigrąžins Pietų Lietuvą (Punską, Seinus, Suvalkus, Raigardą, Vygrius, Baltstogę,...)

    Išvadas "kas yra kas" darykite patys.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 12 Bal 2008 19:47. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 12 Bal 2008 17:09 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
Ginčas dėl Ulica Kiemieliu sudomino užsienio žiniasklaidą
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=16648938

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=2

Žygeivis, Faktai, 2008 04 12 17:07


   Vilnius priklausė Lenkijai nuo 1922 m. neteisėto plebiscito iki 1939 m. rugsėjo, kol Sovietai užgrobė Rytų Lietuvą, tai yra iš viso 17 metų.

   Rytų Lietuva niekada nebuvo lenkų istorinė-etninė žemė.

   Istorinė riba tarp slavų ir baltų tautų (genčių) ėjo keli šimtai kilometrų piečiau Vilniaus.

   Netgi Varšuva yra pastatyta baltų genties jotvingių teritorijoje.

Vilnius, 2008 04 12 19:06


   Vilniaus kraste gyvena tik lietuviai, tik kai kurie nebemoka lietuviskai, todel reikia viska rasyti lietuviskai, kad ismoktu. Tegul Lenkijoje sau rasineja lenkiskai.

Žygeivis, Tikrajam okupantui, 2008 04 12 19:42

    Gal pasidomėk, kur yra istorinė Lietuvos Valstybės ir Lenkijos Valstybės siena, iki 18 amžiuje įvykusių Abiejų Tautų Respublikos padalinimų?

    O tada aiškink, kas ką okupavo.

    Lietuva iki šiol nesusigrąžino Pietų Lietuvą (Punską, Seinus, Suvalkus, Raigardą, Vygrius, Baltstogę,...)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 31 Lie 2008 21:32 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
Голодомор: мелкие вопросы и крупный ответ
http://ru.delfi.lt/opinions/comments/ar ... d=17848248

Коментарии
http://ru.delfi.lt/opinions/comments/ar ... &com=1&s=2

Žygeivis, Факты, 2008 07 31 20:55

NuclearEnergy, 2008 07 31 07:21
"Вильнюс и Клайпеда тоже колонии Литвы - их Сталин присоединил к Литве."
------------------------------- ---------------

     - может ты для полноты информации напишешь также и кто "отсоединил" эти исконные литовские земли от Литвы, и когда это произошло?

     Примечание - где ты в мире слышал, чтобы кто-то кому-то дарил бы колонии?

     Вот информация, которую ты врядли знаешь:

     1. Вильнюс и Восточная Литва были захвачены войсками польского генерала Желиговского в 1920 году (а Антанте - в основном Франция (ее войска стояли в Клайпеде) - запретила Литве добить уже разбитые под Гедрайчяй дивизии Желиговского), и тут была создана "Срединная Литва" (заметь - Литва, а не Польша!!!), которая в 1922 году была присоединена "методом аншлюса" к Польше (позже, в 1938 году, совершенно аналогично поступил Гитлер в Судетском крае в Чехословакии).

     По договору между Россией и Литвой о границах 12 июля 1920 года (и всех последующих договоров Литвы с СССР - вплоть до 1940 года), вся эта Польшей в 1922 году временно оккупированная территория является частью Литвы, а не Польши.

     Эти границы были много раз официально подтверждены и в последующих договорах Литвы с СССР. Однако, не взирая на все эти  договоры, СССР в 1939 году, после войны с Польшей, в одностороннем порядке только малую часть этой территории возвратил Литве, а остальную часть присоединила к Белорусии.

     2. Северная часть Малой Литвы (Клайпедский край) в 1923 году была возвращена Литве (в то время ею по мандату Антанте управляла Франция, оккупационные войска которой литовцы уничтожили во время Клайпедского восстания, поддержанного Литовской армией), а южная часть Малой Литвы оставлена Германии.

     В 1939 году Гитлер, под угрозой войны, захватил северную часть Малой Литвы, которая была возвращена Литве в 1945 году (по соответствующим договорам стран-победителей - в Тегеране, в Ялте, в Потсдаме).

     СССР в 1945 году захватила южную часть Малой Литвы и Твангсту (которую немецкие оккупанты называли Кенигсбергом), и в 1946 году эти, исконно этнические литовские земли, незаконно (не взирая на Потсдамские договоры) присоединила к РСФСР, а всех оставшихся в живых местных жителей - в основном литовцев - депортировало в Сибирь или в Германию.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Sau 2009 21:50 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
Kazimieras Garšva. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paribių vietovardžiai


Šaltiniai
http://www.google.lt/search?hl=lt&q=Lie ... t&aq=f&oq=

Šaltinis - http://www.ausra.pl/0823/garsva.htm

 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paribių vietovardžiai

(Pranešimas skaitytas konferencijoje “LDK kalbos, kultūros ir raštijos tradicijos”)

1. Įvadas

   Šio straipsnio tikslas – nustatyti, kiek pagrindinės tautybės etninės kultūros ir jos svarbiausios dalies – kalbos – išlaikymas priklauso nuo savo valstybingumo ir kitų aplinkybių. Dėl to baltų (lietuvių) kultūros reliktai tiriami šiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės1 paribiuose:

   1) prieš maždaug 760 metų susikūrusioje Lietuvos valstybėje (Labguva, Vėluva, Ungura, Raigardas, Lyda, Alšėnai, Krevas, Medilas, Breslauja),

   2) karaliaus Mindaugo prie LDK prijungtuose iki 1263 m. (Tikocinas, Gardinas, Naugardukas, Valkaviskas, Slanimas, Nesvyžius),

   3) prie LDK prijungtuose 1269-1341 m. Traidenio, Vytenio ir Gedimino (dabartinės Latvijos paribys į pietus nuo Tervetės, Bauskės, Daugpilio ir tarp Drohičino, Bielsko, Kobrino, Pinsko, Brastos, Parčevo),

   4) karaliaus Mindaugo įtakoje buvusiose žemėse, prie LDK prijungtose Algirdo (Sebežas, Polockas, Mogiliavas, Minskas),

   5) prie LDK vėliau prijungtuose Vytauto,

   6) LDK niekad nepriklausiusiuose buvusiuose baltų plotuose (Pskovas, Tverė, Maskva, Tula, Riazanė, plg. Lietuva, 2008, 418).

   Svarbiausi seniausių baltų gyventojų ir jų kultūros, kalbos liudininkai – vietų vardai. Jie nesutampa su jokiomis LDK ribomis, kurios daug kartų keitėsi. Baltiškų vietovardžių pasitaiko ir vietovėse, kurios niekad LDK nepriklausė (Gdanskas–Varšuva, Tula–Maskva–Tverė–Pskovas ir kt.), ir nebėra pietinėje LDK dalyje už Rovno, Žitomyro, Kijevo, Černigovo.

   Baltų ir lietuvių ribos nelabai aiškios, tyrinėtojai jas pateikia nevienodai. Pavyzdžiui, L. Kurila (2005, 128) mano, kad lietuvių etninės ribos rytuose, XI-XIV a. rašytinių šaltinių duomenimis, eina pro Jesiką, Breslaują, Medilą, Lebedevą, Naugarduką. Tos žinios labai abejotinos: maždaug tokia kalbinė riba buvo ir XIX a. viduryje (plg. Lietuva, 2008, 226), bet per 800 metų ji tikrai labai keitėsi (plg. Stalšans 1958 ir kt.). Tie nesusipratimai kyla dėl to, kad rašytiniai šaltiniai nebuvo tikslūs, o archeologiniai duomenys nerodo aiškesnės kalbinės padėties.

2. Etninis vakarinis baltų ir lietuvių kalbų plotas

    Dabartiniame Lenkijos žemėlapyje daugiau baltiškos kilmės vietovardžių pastebime į vakarus ir šiaurę nuo linijos Elbliongas–Ylava–Ostrolenka–Balstogė. Čia yra ežeras Narie (plg. liet. nérti, nãras), prie jo gyvenvietė Ponary (taip slavinami ir Vilniaus Paneriai), Worliny (plg. varlynė), upės Lyna, Nida, oikonimai Wejsuny (plg. veisti + ūnai), Kaliszki, Kolno (plg. kalnas), Downary (= Daunõriai), Dojlidy (Dailidės), Protasy (toks pat kaimas yra Vitebsko sr. prie Dysnos; jis pramintas pagal lietuvišką pavardę Prótas).

    Į šiaurę nuo šių vietovių baltizmų yra žymiai daugiau: Mingajny, Kiwajny, Galajny, Moltajny, Smolajny, Rogajny, Wiżajny (priesaga -ainiai, -ainis, -ainė), Kierwiny, Galiny (Galiniai), Kiertiny (Kertiniai), Tolkiny, Gierkiny, Wilczyny (priesaga -iniai), Wozlawki (-laukis), Lankiejmy (-kiemis), Pluszkiejmy, Żytkiejmy, Warnikajmy (Varnikaimis), Korsze (Kuršiai), Galwuny (Galvūnai), Straduny, Mieruniszki, Prudziszki, Gulbieniszki, Szypliszki, Trakiszki.

    Seinų ir Punsko krašte tarp Berznyko ir Eglinės dauguma vietinių gyventojų čia jau bent 600 metų kalba tomis pačiomis lietuvių šnektomis – pagrindinio lietuvių kalbos ploto tęsiniu. Per 95% kaimų pavadinimų (ir visi kiti vietovardžiai) čia yra lietuviškos kilmės ir lietuviškai vadinami, o rašomi naujomis aplenkintomis formomis: Žagãriai (ofic. Żegary), Klevaĩ (Klejwy), Vilkapėdžiai (Wiłkopedzie), Vaĩtakiemis (Wojtokiemie), Šlýnakiemis (Szlinokiemie), Ožkìniai (Oszkinie) ir kt.

    Kompaktiškas baltų (prūsų, jotvingių, lietuvių) plotas X–XII amžiais siekė Vỹslą, Nãrevą, Váršuvą, Mìnską, XV–XVI amžių sandūroje – Karaliáučiaus, Geldãpės, Suválkų, Knìšino, Balstogės, Valkavỹsko apylinkes, XIX amžiaus viduryje – Júodąją Ánčią (po 1867 metų tas vietas sulenkino Vỹgrių vienuoliai), 1920 metais – Bérznyką, Degučiùs, Seinùs, Smalėnus, Šaltėnus, dabar – tik Arãdnykus, Žagariùs, Klevùs, Vilkapėdžius, Raĩstakiemį (Raĩstinius), Séivus, Kalinãvą. Tame plote apie 4 tūkstantmečius gyveno baltai.

    Per paskutinius aštuonis šimtmečius lietuvių kalbos plotas sumažėjo maždaug trigubai – nuo 200 000 km2 iki 65 000 km2. Išnyko du trečdaliai seniausių iš gyvųjų indoeuropiečių šnektų. Didžiausi jų plotai sunyko XVII–XIX amžiais, ypač 1861–1904 metais ir vėliau. Tuo laikotarpiu (1865 metais Rusijoje ir 1866, 1872 metais Vokietijoje) buvo uždrausta mokyti lietuviškai, gimtosios vietinių žmonių kalbos nevartojo valdininkai, pakraščiuose – ir bažnyčia.

    Mažosios Lietuvos lietuvių kultūra iš esmės sunaikinta per aštuonis dešimtmečius (1862–1944 metais). Dėl 1709–1711 metų maro Mažojoje Lietuvoje išmirė apie pusę (150 000) lietuvių, o uždraudus lietuviškas mokyklas vien 1864–1925 metais lietuvių skaičius, oficialiais duomenimis, sumažėjo daugiau kaip perpus (78 000). Sprendžiant iš lietuvių pamaldų nykimo, 1719–1902 metais Mažojoje Lietuvoje buvo suvokietinta maždaug 100 km ilgio ir 50 km pločio teritorija. Lietuvininkų prašymai nepersekioti jų gimtosios kalbos (1869 m. dėl to pasirašė 27 773 lietuvininkai) Vokietijos planų nepakeitė.

   Seinų ir Pùnsko kraštas neabejotinai yra etnografinės Lietuvos ir senojo lietuvių kalbos ploto tiesioginis tęsinys. Tai liudija ne tik istorijos, bet ir kalbos duomenys. Nemaža tarmės diferencija rodo jos archajiškumą, o iki šiol išlikęs sutapimas su kitomis lietuvių šnektomis už sienos – tapatumą ir bendrą kilmę su gretimu lietuvių kalbos plotu. Seinų ir Punsko krašto lietuvių tarmė pietryčiuose ir šiaurės vakaruose skyla į dvi dalis: pietinių aukštaičių, arba kitaip – vakarinių dzūkų (apie 40 kaimų), ir vakarų aukštaičių kauniškių (9 kaimai, riba eina į pietus nuo Ramonų̃, Giluĩšių). Pietrytinėje tarmės dalyje nuo punskiškių (per 30 kaimų) dar atsiskiria seiniškiai (8 kaimai), kurie nekietina minkštųjų priebalsių c, dz.

    1919 metais Lenkija užėmė Seinų kraštą ir uždarė 9 lietuvių draugijas (buvo 1300 narių), 2 gimnazijas su 233 mokiniais, pradžios mokyklą su 75 vaikais, o netrukus Seinų apskrityje – per Pirmąjį pasaulinį karą ar tuoj po jo įsisteigusių 15 lietuviškų mokyklų su 657 mokiniais. Iki 1925 metų lietuviai trijose parapijose vis dar prašė atidaryti 30 lietuviškų mokyklų su 1500 vaikų. 1919 metais suimta 18 Lenkijai neprisiekusiųjų seniūnų, 1926 metais nuteisti 25 lietuvių veikėjai.

    1919 metų rugpjūčio mėnesį vadinamąjį Suválkų trikampį atskyrus nuo Lietuvos, buvę dvikalbiai lietuviai tarp Bérznyko ir Vìžainio (pietinėje Seinų krašto dalyje) nutauto, o vienkalbiai dėl mokyklų, po 1975 metais atsiradusios televizijos įtakos daugiausia tapo dvikalbiai. Per hitlerinę okupaciją apie pusę Punsko ir jo apylinkių lietuvių buvo iškelti į Lietuvą (iš Bùbelių, Bùrbiškių, Burokų̃, Didžiùlių, Paliūnų kaimų – 72–90%); po karo ne visi begrįžo.

    Suvalkų vaivadijos šiauriniame pakraštyje išsilaikė apie 20 000 vietinių gyventojų, kurie iki šiol drįsta save laikyti lietuviais ir dažniausiai tebekalba gimtąja kalba. Lenkijos pasienyje (prie Lazdìjų ir Marijámpolės rajonų) yra apie 60 kompaktiškiau lietuvių gyvenamų vietovių, kurias iš vakarų ir pietvakarių maždaug riboja linija Budzìskas (Būdiškės), Veselãvas, Klevaĩ, Mõrkiškė. Tas plotas yra 40 km ilgio ir ties viduriu platėdamas siekia 10–15 km pločio (įeina į Suválkų vaivadijos Sein, Pùnsko ir Šìpliškių valsčius). Maždaug iš 1130 Punsko ir 4700 Seinų miestelių gyventojų apie 900 ir 1000 (80% ir 21%) yra lietuviai. 1967 metais tame krašte dar buvo devynios pradinės lietuviškos mokyklos, 1978 metais – 4 aštuonmetės ir 2 pradinės. Dar 12 mokyklų lietuviams dėstyta gimtoji kalba kaip dalykas: Arãdnykuose, Klevuosè, Krasnagrūdojè, Krasnavè, Pùnsko žemės ūkio mokykloje, Seinų licėjuje ir 2 aštuonmetėse mokyklose, Smalėnuose, Suválkuose, Šimanovìznoje, Žãbariškėse (1967 metais dar dėstyta Juodẽliškėje, Lumbiuosè, Paliūnuose, Radžiūčiuose, Šlýnakiemyje).

   „Sustambinus“ mokyklas, be licėjaus, liko 4 aštuonmetės mokyklos dėstomąja gimtąja ir lenkų kalba. Šios mokyklos yra lietuviškos daugiau pagal mokinių tautybę ir kalbą: vadovėlius jie turi vartoti parašytus lenkų kalba, lenkiškai jiems dėstomi mažiausiai 4 dalykai. Jei Lietuvos lenkai sudaro maždaug 0,005% visos lenkų tautos, Lenkijos lietuviai – 0,01% lietuvių tautos, t. y. lietuvių tautos dalis nuošimčiais Lenkijoje dvigubai didesnė. Be to, jie nėra pakeitę savo tautybės, kalbos ir gyvena savo etninėse žemėse.

3. Etninis rytinis lietuvių kalbos plotas

    Rytinių baltų kalbų plotą ir jo istoriją sunku tiksliai nustatyti. Remdamiesi kalbos duomenimis (oikonimija) ir archeologija bandome pateikti naujų dalykų apie XIII–XIX a. lietuvių gyventus plotus dabartinėje Baltarusijos Respublikoje.

    Prof. Z. Zinkevičius (2005, 226-232) pastebėjo, kad iki XII a. vidurio Polocko kunigaikštijos ribos buvo pasiekusios maždaug Breslaujos–Naručio ež.–Zaslavlio–Naugarduko liniją ir įsiveržė į etnines lietuvių žemes. Bet po kelių dešimtmečių Kijevo Rusia susilpnėjo, o Lietuva sustiprėjo ir stengėsi sujungti į vieną valstybę buvusias baltų žemes su baltų kalbų salomis. Apie Gardiną, Ščiutiną, Lydą, Nalibokus, Krevą ir kitur ėmė vyrauti lietuvių kalba. XIII a. pradžioje kunigaikštis Erdvilas daug savo bajorų ir karių įkūrė dėl totorių antpuolių ištuštėjusiose slavų žemėse, kurie per kelis amžius prarado savo kalbą. Tų persikėlėlių pėdsakai išliko lietuvių kilmės toponimuose, daugiausia dvarų, gyvenviečių pavadinimuose (Zinkevičius 2005, 227). XIII ir XIV–XVII a. gyvenvietes, kai dauguma jų kūrėsi, nelengva atskirti. Bet abejotina, ar tiek daug lietuviškos kilmės oikonimų dabartinėje Baltarusijoje būtų išlikę, jeigu jų reikšmės būtų nesupratę vietiniai gyventojai.

    Šiame straipsnyje pirmą kartą lietuvių kalbotyroje panaudoti nauji šaltiniai (Назвы населеных пунктаў Рэспублікі Беларусъ. Мінская вобласцъ, 2003; Гродненская вобласцъ, 2004), kurie baltarusių kalbininkų laikomi tiksliausiais. Oikonimai pateikiami pagal juose pateikiamą transliteraciją: lotynišką abėcėlę (išskyrus garsus g ir e, kurie autentiškai išlaikomi pagal lietuvių kalbos transliteraciją).

    Didelis rašytinių oikonimų trūkumas yra tas, kad nuo XI a. buvo rusinami, nuo XVI a. – lenkinami, dabar – ir baltarusinami. Slaviškomis abėcėlėmis baltiški vietovardžiai retai užrašyti tiksliai. Net dabartinės Lietuvos Respublikos gyvenamųjų vietų vardai buvo smarkiai iškraipomi (Dubingiai – Dubinki, Adutiškis – Gadutiški, Kėdainiai – Kejdany, Kaunas – Kovno, Molėtai – Malaty, Nemenčinė – Nemiančyn, Švenčionys – Svenciany, Trakai – Troki, Tverečius – Tverač ir t. t.), todėl slaviškuose raštuose tikslesnių baltiškų formų galima rasti tik mažiau, bet ne daugiau. Baltiški ir lietuviški vietovardžiai slavinti pagal tam tikrus dėsnius ir tai šiek tiek palengvina atpažinti ir atkurti autentišką formą.

    Kuo arčiau pagrindinis lietuvių kalbos plotas ir kuo ilgiau lietuvių kalba toje apylinkėje buvo išlaikyta, tuo daugiau lietuviškų ar turinčių lietuviškų formantų oikonimų. Dėl to pateikiamoje lentelėje jie išdėstyti trimis grupėmis: esantys pasienio rajonuose su dabartine Lietuvos Respublika (oikonimai čia pateikti iš penkių kiekvieno rajono apylinkių), esantys antrame rajone nuo LR sienos, t. y. pirmųjų rajonų atskirti (oikonimų čia pateikta iš trijų apylinkių), ir iš dar tolimesnių rajonų (čia oikonimų pateikta iš vienos apylinkės, kur jų yra daugiau).

    Tuose plotuose, kur lietuvių kalba dominavo iki XIX a., dažniausiai yra nuo 60% iki 90% lietuviškų ar su lietuviškais formantais oikonimų, kur lietuvių kalba vartota iki XVIII a., yra apie 30–59% oikonimų, kur lietuvių kalba vartota iki XVI–XVII a., yra apie 10–29% oikonimų, o kur ji gyvavo nuo XIII a. iki XV a. – gali būti nuo vieno iki devynių procentų lietuviškų oikonimų. Šis skirstymas yra labai sąlygiškas ir turi daug išimčių, priklausomai nuo atsiradusio slaviakalbio ploto (plg. Drūkšiai, Kreva, Miorai ir t. t.), nuo lietuviškos salos dydžio ir kalbos gyvavimo sąlygų (kunigų, dvarininkų, mokytojų palanki ar nepalanki laikysena), nuo atstumo iki polonizacijos ir rusinimo centrų (Vilnius, Naugardukas, Gardinas, Breslauja ir t. t.).

    Oficialūs Gudijos oikonimai išlaikė lietuviškų žodžių šaknis, priesagas, priešdėlius. Pavyzdžiui, Astravo apylinkėje yra Jedaklani (Juodaklõniai), Mikli (t. y. Mìkliai, plg. miklùs „vikrus, mitrus“, DLKŽ 388), Ažurójsci (Ažùraistis, už raisto esanti vietovė), Alginiány (Alginiónys), Jakientány (Jokintónys), Mackany (Mackonys), Mižány (Miežionys), Bialkìški (Belkìškės), Lìpniški (Lìpniškės), Sabialì (Sabẽliai), Trakíeli (Trakẽliai, plg. trãkas „pakilesnė miško aikštė, iškirsta ar išdegusi miško vieta“, DLKŽ 851), Dzirmùny (Dirmūnai), Milaišuny (Mileišiūnai), Kieliójci (Keliúočiai), Radziulì (Radziuliai), Svìrščyna (Svir(k)štynė, Svir(k)štỹnė) (plg. švirkšti „trykšti, čirkšti“), Juzulína (Juozulỹnė)2 (Nazvy 1, 58-60).

1 lentelė

Lietuviškos kilmės oikonimų procentas Gudijos vakarų dalyje


Lentelę žiūr. čia: http://www.ausra.pl/0823/garsva.htm

(Bus daugiau)

Kazimieras GARŠVA

1 Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos valdovai Mindaugas, Vytautas buvo gavę ir karaliaus karūnas, valstybė turėjo ir karalystės požymių.

2 Plačiau apie šio krašto tikrinius vardus žr. Gervėčiai 1970, 259-287.

------------------------------------------------------------------------------------

Šaltinis - http://www.ausra.pl/0824/Garsva.htm

   Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paribių vietovardžiai
   (Pranešimas skaitytas konferencijoje “LDK kalbos, kultūros ir raštijos tradicijos”)

   (Tęsinys. Pradžia „Aušros“ 23 nr.)


   Gardino srities pasienio rajonuose ir kitų apylinkių lituanizmai yra panašaus tipo, pvz.: Aveny „Avinaĩ“, Bolniki „Balininkai“, Gryškoici „Griškaičiai“, Symaneli „Simonėliai“, Mackely „Mackẽliai“, Karveli „Karvẽliai“, Černiški „Černiškės“, Kuliški „Kuliškės“, Linkiški „Linkiškės“, Rudziški „Rūdiškės“, Sasaniški „Sasaniškės“, Jurčuny „Jurčiūnai“, Valaikuny „Valeikūnai“, Miašliany „Mėšlūnai“, Varniany „Varnionys“ (Astravo r. Varnionių apyl., p. 60-62), Gerviaty „Gervėčiai“, Giry „Girios“, Grodzi „Gruodžiai“, Kereli „Kerẽliai“, Knistuški „Knistùškės“ (plg. knisti), Macki „Mõckos“, Miciuny „Miciūnai“, Pelegrynda „Pelegrinda“ (plg. pelė, grindà), Popiški „Pãpiškės“, Rymdziuny „Rimdžiūnai“, Sakalojci „Sakalaičiai“, Sorgaucy „Sargautai“, Šviajliany „Šveilėnai“ (Gervėčių apyl., p. 64-65), Blikany „Blėkóniai“, Kiermialiany „Kirmėlėnai“, Kumpiany „Kumpėnai“, Rukšany „Rukšėnai“, Vaviarany „Voverėnai“, Jarosiški „Jarõsiškiai“, Sieliščy „Sėliškiai“, Stasiukiški „Stasiukiškiai“, Šuneliški „Šuneliškės“ (plg. šunẽlis + išk), Dainavà, Labeli „Labẽliai“, Palušy „Palūšė“, Parakici „Parakitė“, Rymuni „Rimuniai“, Smilgi „Smilgiai“, Trajgi „Treigiaĩ“ (plg. treigỹs „tris žiemas mitęs gyvulys“, DLKŽ 854) (Gudagojo apyl., p. 66-68), Apušyny „Apušynai“, Panarcy „Panarčiai“, Preny „Prienai“, Golniški „Gálaiškiai, Galinìškiai“, Kiemeliški „Kiemẽliškės“, Klevaciški „Klevacìškės“, Kukeniški „Kukenìškės“, Kuciški „Kùciškės“, Pinaniški „Pinanìškės“, Saviški „Saviškiai“, Trakišča „Trakìškė“, Verdziališki „Verdelìškės“ (šioje apylinkėje oikonimų su priesaga -išk- daugiausia), Dauciuny „Daučiūnai“, Nekrašuny „Nekrašiūnai“, Strypuny „Strypūnai“, Šadziuny „Šadžiūnai“, Scipiny „Stipinaĩ“, Drauneli „Draunẽliai“, Margeli „Margẽliai“, Staskeli „Staskẽliai“, Svirany „Svyronys“, Taliušany „Toliušónys“ ir t. t. (Kiemeliškių apyl., p. 69-72).

   Vietovardžių priesagą -išk- turėjo vien lietuviai. Kalbininko J. Safarevičiaus paskaičiavimu, dabartiniame lietuvių kalbos plote šią priesagą turi nuo 12% iki 45% valsčiaus gyvenviečių. Taigi rytuose, kur šių oikonimų ne mažiau kaip 12%, lietuvių kalba galėjo būti prarasta neseniai, o kur šių vietovardžių 4-12%, yra senojo lietuvių kalbos ploto riba. Ji maždaug sutampa su katalikų-stačiatikių bei rytų Lietuvos pilkapių (kur mirusieji deginti) ir krivičių pilkapių (kur mirusieji nedeginti) ribomis (plg. Zinkevičius, Luchtanas, Česnys 2006, 110-111). Mūsų surinkti duomenys rodo, kad senasis lietuvių kalbos plotas siekė Ainą, Minską. Minsko rajono Ščomyslicos apylinkėje yra Antaniški, Senicos – Mačulišcy (Mačiulìškės), Petriškių – Piatryški, Maladečinos rajono Aleknovičių apylinkėje – Rusališki, kur oikonimai su priesaga -išk- sudarytų 5-6%, o Klecko rajono apylinkėje Krasnaja Zviazda – Biadniški (taip pat Radzimonty), kur -išk- sudarytų 9% (Nazvy 2, 212, 314, 319, 321).

   Tarp išnykusių 90 Maladečinos rajono kaimų lituanizmų yra 14 (15%) (Nazvy 2, 296-297). Valažino rajono oikonimai Gudy, Salciny (Nazvy 2, 127-128) liudija, kad lietuviškai kalbėta ir kitame (dešiniajame) Beržuonos krante. Vietovardžiai Meškuci (Valažino r. Pralnikų apyl., Ašmenos r. Alšėnų apyl.), taip pat Kaimincy, Laukiniki (Įvijos r.) rodo, kad lietuviškai kalbėta XVI-XVII a. Sudėtiniai oikonimai Boltup „Baltupỹs“, Vištoki „Vìštakiai“ (Ašmenos r., Nazvy 1, 98, 100), Baltaguzy „Baltagūžiai“, Rudašany „Rudašoniai“ (Medilo r., Nazvy 2, 340, 346), Beržalaty „Beržalotai“ (Gardino r., p. 170), Lyntup „Lentupis“ (Įvijos r., p. 234), Jedaklani „Juodakloniai“ (Astravo r., p. 59) ypač aiškiai patvirtina savo kilmę būtent iš lietuvių kalbos.

4. Buvę rytų baltų kalbų plotai
   
   Dabartinėje Baltarusijoje yra maždaug po 2000 baltiškos kilmės oikonimų ir antroponimų. Daugiausia yra vietovardžių su lietuviškomis priesagomis. Pagal paplitimų skaičių juos galima skirstyti į tris grupes: 1) kurių su pasikartojimais yra 656, 424 (-iški, -uny), 2) nuo 188 iki 107 (-ūny, -uki, -eli, -eiki), 3) nuo 43 iki 17 (-uci, -oici, -uli, -ini, -eni) (Biryla, Vanagas 1968). Pagal išsidėstymą oikonimus su lietuviškos kilmės priesagomis sąlygiškai taip pat galima skirti į tris grupes: 1) paplitusius beveik visoje Baltarusijos teritorijoje (visų tipų lietuviškų vietovardžių yra arčiau Lietuvos), šiai grupei priklausytų priesagos -any, -uki, 2) paplitusius daugiausia vakarinėje dalyje (-uny, -eiki, -uci), 3) paplitusius beveik visoje vakarinėje dalyje (-iški, -eli ir kt.). Baltarusijos rytuose daugiau oikonimų su lietuviškomis priesagomis šiaurėje iki Vitebsko, į pietvakarius nuo Gomelio. Tai gali rodyti šių vietų skirtingą kalbinę raidą ir vėlesnį slavėjimą. Kuo senesnis laikotarpis, tuo mažiau apie jį yra duomenų ir sunkiau tiksliai kalbų ribas nustatyti. Jos keitėsi, kalbų paribiuose buvo vartojamos dvi ir daugiau kalbų. Kalbotyrai svarbiausi yra ne archeologijos bei kitų mokslų, o toponimijos (ypač hidronimų) duomenys. Pagal juos išvesta istorinė baltų kalbų riba (II-I tūkstantmetis prieš Kristų) – ji labiausiai keitėsi. Vandenvardžius baltų kalbomis galėjo praminti seniausi tų vietų gyventojai.

   Gyvenamųjų vietų vardų studijos rodytų, jog dabartinėje Baltarusijos šiaurėje galima skirti šiuos plotus:

   1) nuo dabartinės Lietuvos Respublikos sienos iki linijos Pliusai, Zarača, Delekas, Kazėnai, kur yra nuo 90% iki 60% oikonimų lietuviškos kilmės,

   2) iki Drujos, Miorų, N. Paguosčio, Juodžių valsčių imtinai (60-20% lietuviškų oikonimų),

   3) iki Verchnedvinsko, Armanavičių, Gluboko valsčių (5-1% lietuviškų oikonimų),

   4) iki Obolės, Ūlos, Obolcų, Toločino, kur yra lietuviškų hidronimų ir oikonimų, antroponimų, 5) iki Rusijos Smolensko srities.

   Minėtose teritorijose ir net to paties valsčiaus dalyse lietuviškų ir pralietuviškų (baltiškų) vietovardžių skaičius nevienodas, jie pasiskirstę netolygiai. Didesnė lietuviškų vietovardžių koncentracija rodo, kad tose vietose lietuvių buvo daugiau ir jie ilgiau išsilaikė (Ikaznės-Juodžių, Perebrodės, Drujos ir kiti valsčiai).

   Iš surinktų 1500 Dysnos apskrities oikonimų lietuviškos kilmės vietovardžių aptikta apie 100 (6,6%). Iš tikro jų yra daugiau: dalis labiau suslavinta, išvesta ir juos sunku atpažinti. Arčiau Lietuvos Respublikos ir Breslaujos esančiose apylinkėse lituanizmų yra daugiau: pavyzdžiui, Ikaznės parapijoje (Teterkovkos apylinkėje) ir tarp dabartinių kaimų pavadinimų lituanizmai sudaro dar apie ketvirtadalį (25%): Aukšlỹs (Uklia), Bijeĩkiai (Bijeiki), Dervanìškiai (Dervaniški), Kamšà (Kumša), Kliausaĩ (Kliavsy), Pasiùtiškės (Posiutiški), Pažardžiaĩ (Požardje), Petkūnai (Petkuny), Sparūnai (Sporuny), Šakalỹnė (Šokoleuščina), Šiaulėnai (Šauliany), Vãrai (Vary) ir t. t.

   1782-1783 m. Breslaujos dekanato vizitacijos lenkiškai užrašytais duomenimis, Drujos parapijoje buvo šie aiškesni lietuviškos kilmės oikonimai (27%): Aršele „Aršeliai“, Druja, Drujka, Jaja „Jauja“, Jodkovščyzna „Juodkynė“, Obolonie, Ovsiuki „Ausiukai“, Podhaiščyzna „Pagojis“, Poviacie „Pavietė“, Pucinovo, Pupinovo, Puškele „Puškeliai“, Raksniovo, Rovbie „Raubiai“, Rudaki „Rudokai“, Stašule „Stačiuliai“, Svilkovo, Šalcinovo, Šarkele „Šarkeliai“, Vaise „Vaisiai“, Viata „Vieta“, Zubry „Zubrai“.

   Tarp Verchnedvinsko ir Polocko galėtų būti tokie lietuviški vietovardžiai: Kaziulỹnė (Kozulino), Žiaunavà (Ževnovo), Raštavà (Raštovo), Ežỹnė (Azino), Daũgnoriai (Dochnary). Rytinėje Baltarusijos dalyje tarp Polocko, Vitebsko ir Baltarusijos-Rusijos sienos taip pat yra šiek tiek lietuviškos (būtent lietuviškos, ne tiek baltiškos) kilmės hidronimų ir oikonimų, kurie tęsiasi ir Rusijos teritorijoje: Šerkšniaĩ (Šeršni), Ūdvietė (Udviaty), Ūsviečiai (Usviaty) ir kt. Šarkovščinos rajone yra per 20 oikonimų, kurie turi lietuvišką šaknį ar priesagą: Abalon’ (plg. obuolys), Biarnaty (plg. bernas), Gernuty (< Gernučiai), Girsy (plg. girdėti), Jody (< Juodžiai), Kaušeleva (plg. kaušas), Kaukli (plg. kaukti), Labuti (< Labučiai), Svily (Svilai, trys vietovės), Šarkovščina (plg. šarka, sl. soroka). Oikonimai Bialiany (< Bielėnai), Galava (plg. galas), Mišuty (< Mišuta, Mišučiai), Palialeiki, Radziuki, Pramiany (plg. priemenė), Rudava (plg. rudas), Vasiuki turi priesagas -any (< -onys, -ėnai), -ava, -eik- (< -eikiai), -uk-, -ut-.

   Obolcais lietuvių ir baltų plotas rytuose nesibaigė. Šiame didžiuliame plote, maždaug 20 kartų viršijančiame vakarinius rajonus ir bent penkis kartus – centrinius, lituanizmų yra žymiai mažiau, nes kraštas seniau nutauto. Pateikiame apie pusę naujų hidronimų ir gal pirmąkart – šiek tiek oikonimų. Čia pateikiamą tikrinių žodžių interpretaciją laikome hipotetine, nes jie daugiausia galėjo skirtis nuo dabartinių baltų kalbų, o daugiau kaip per tūkstantmetį ypač smarkiai pasikeitė ir integravosi į rusų kalbą.

   Maždaug 50 km į pietryčius nuo Maskvos yra vietovardžiai, susiję galbūt ir su Lietuvos vardu – upelė Lietovka (tokia pat, kaip Jonavos r. Upninkų apyl.), gyvenvietė Lietovo (Lietava), prie Šventojo ežero (Sviatoje) – vėl Gryva, Kerva, už Lietaukos (Lietavos) – Olšany (Alšėnai). Baltų sala neabejotinai ilgiau išsilaikė ir į pietryčius nuo Kalugos (Tulos sr.). Greta vandenvardžių Upa, Plava (plg. plauti, la. pļava), Čerepet’ (plg. kerpėtas), yra oikonimai Župan’ (Ažu-upanė), Arany, Litvinovo, Lokno, Šaškino (Šeškinė?).

   Į pietus nuo Novgorodo VII a. buvo sudegintos Tušemlios ir kitos baltų gyvenvietės. Maždaug 30 km į pietus liko, rodos, ne tik baltiški hidronimai (Udino ir kt.), bet ir oikonimai (Eglino, Gryva, Ovin, Šilovo). Mūsų pastebėti 25 stambesni baltiškos kilmės vandenvardžiai neabejotinai patvirtina archeologų nuomonę (Zinkevičius, Luchtanas, Česnys 2005, 30), kad periferinis baltų plotas šiaurėje už Pskovo ir Toropeco tęsėsi ne tik iki Ilmenio ežero ir Novgorodo (Naugardo), bet ir iki Ladogos ežero ar dabartinio S. Peterburgo. Ten yra Požupinka, Svir’, Važinka. Prie Novgorodo tokių vietovardžių daugiau: Eglinka, Kol’p’, Lid’, Loknia, Mda, Pola, Šelon’, Šlina, Tosna, Želča, Žukopa.

   Naugardo (Novgorodo) žemėje V. Toporovas (Τопоров 2001: 15-22) nustatė 74 hidronimijos baltizmus. Mes pridėtume dar 8: Egl-in-ka (plg. Lietuvos Respublikos ribose likusios Aukštaitijos upelių vardus Eglynas, Eglìnis, eglynas „eglių miškas“), Kol’p’ (plg. Kùlpė, Kalpė, kulpėti „mušti, uiti“, bet ir ryt. sorbų kolp’ „gulbė“), Lid’ (Líedis, Liedỹs, Lydà, Lydẽkis, liedýti „laistyti“, lýdyti „sulyti, laikyti lietuje“, lỹdis „1. ištisinis vyksmas, bėgis, eiga; 2. núo-lydis, nuolaidumas“, lydỹs „lydeka“), Pola (Pal’à, pãlios „užakusių ežerų vietoje didelės pelkės“, lat. palas „pelkėtas ežero krantas“, dakų pala „bala, pelkė, raistas“), Šlina (Šlýna, šlynas „molis, iš kurio žiedžiami puodai“). Peterburgo srityje yra Pož-upin-ka (plg. Pažemỹs, pažemys „kalno papėdė, apačia“, Ùpė, Upýtė, Upẽlė), Svir’, Važ-in-ka (plg. Vãžis, Važ-upỹs, vãžis „išeiginės rogės“, važ-iúoti).

   Apie Naugardą yra per 80 baltiškų hidronimų. Jų gali paaiškėti ir daugiau, plg. Žuk-opa (Жук-опа, pirmasis dėmuo sietųsi su baltų *žuka „žuvìs“, Žuvìnė (ar priešdėliu ažù- > žù-, plg. Žùpė < (A)Žù-upė), antrasis dėmuo – su žinoma upe (upa, *apē). Dėl to Naugarduko krašto pietinę dalį yra pagrindo jungti prie baltų krašto. Jis Lietuvos valstybei nepriklausė ir nebuvo jos kolonizuojamas. Dėl kalbų kontaktų, persikėlusių suslavėjusių baltų toks didelis vandenvardžių skaičius vargu ar galėjo atsirasti (už Naugardo žemę 10 kartų didesnėje Lietuvos Respublikoje yra tik 30 galimos finougrų kilmės vandenvardžių).

   Kompaktiškas baltų kalbų plotas rytuose dabar daugiausia išliko šiaurėje, iš dalies lygiuodamas su Baltijos jūros pakraščiu. Pietinis Baltarusijos pakraštys tarp Bresto ir Bobruisko, priskiriamas senosioms baltų žemėms, nuo Naugardo žemės skiriasi dviem ypatybėm:

  1) baltiškų hidronimų čia yra gal net mažiau (jie išsamiai išnagrinėti), bet jie apima didesnius vandens telkinius,

  2) čia daugiau baltiškų oikonimų, kilusių iš antroponimų ir galinčių liudyti kiek ilgesnį baltų kalbų išlikimą.

5. Apibendrinimas
   
   Baltų ir lietuvių kalbos išlaikymas priklausė nuo šių aplinkybių:

   – atstumo nuo pagrindinio kompaktiško lietuvių kalbos ploto;
   – paribio arealo gyventojų skaičiaus, jų kompaktiškumo;
   – sąlygų kalbai funkcionuoti (švietimas, tikyba, administracija) – tai yra susiję ir su valstybingumo išlaikymu;
   – asimiliacijos procesų pradžios, eigos, trukmės.

   Dėl visų šių aplinkybių niekad LDK ir Lietuvos Respublikai nepriklausę plotai gali būti geriau išlaikę savo kalbą negu seniau trumpai jai priklausę. Mūsų vietovardžių studijų duomenimis, rytų baltų kalbų senasis plotas buvo labiau nutolęs į rytus (tarp Maskvos-Kursko) ir į šiaurę (prie Ilmenio ežero).

   Vietovardžiuose atsispindi baltų kalbų, tarmių skirtumai, jų kontaktai, asimiliacijos laikas, trukmė, kontaktuojančių kalbų ypatybės.

   (Pabaiga)

   Kazimieras GARŠVA

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Sau 2009 21:11 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
Šaltinis - A.Brazauskas. Lenkija-Lietuva: vienas karas jau seniai baigėsi...
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=20068818

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... 8818&com=1

Žygeivis, 2009 01 15 19:38

   Su Lenkija normalūs santykiai bus tik tada, kai ji grąžins lietuvių žemes - Suvalkus, Seinus ir kitas Lietuvos Valstybės teritorijas - pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną, buvusią iki Rusijos imperijos okupacijos 1772 metais.

   Ši Lenkijos ir Lietuvos Valstybės siena de jure buvo nustatyta po 1569 metų Liublino unijos. Tik ši siena šiuo metu ir yra siena tarp Lietuvos ir Lenkijos de jure, o siena, nubrėžta Stalino 1944 metais, yra siena de facto.

   Apie tai labai aiškiai yra pateikta visa reikiama informacija knygoje:

   Algimantas Liekis. Lietuvos sienų raida. 1997 (1 tomas), puslapyje 8-9 ir puslapyje 34-36, ir ypač puslapyje 50:

   "Tarp pietryčių Lietuvos ir Lenkijos siena juridiniu požiūriu yra pagrįsta tik ta, kuri buvo iki Liublino unijos (1569 m., tai yra pagal pietines Suvalkų, Augustavo rajonų ribas)."

to Žygeivis, 2009 01 15 19:43

   tai gal atiduokime lietuviams visas teritorijas iki Juodosios juros, kurios jai irgi priklause :)))

Žygeiviui, 2009 01 15 19:48

   Tikroji siena tarp Lietuvos ir lenkijos yra LDK siena iki 1569 m. 1569 m. lenkija neteisėtai okupavo ir aneksavo Lietuvos Palenkę (kartu su kitomis LDK žemėmis: Kijevo žeme, Voluine ir Podole). Taigi tikroji Lietuvos siena su lenkija eina Lukos ir Bebros upėmis. 1569 m. "unijinė" siena yra niekinė.

Žygeivis, 2009 01 15 20:08

   Taip, dar prieš 1569 metų uniją Lenkija užgrobė Lietuvos Valstybės teritoriją: visų pirma Palenkę - senąją jotvingių žemę, kartu su jotvingių sostine Drohičinu.

   Tačiau dabar mes kalbame apie juridinius klausimus: sienas de jure ir de facto.

   Deja, bet Lietuvos Seimas, karo su Rusija akivaizdoje, patvirtino 1569 metais Liublino unijos sąlygas de jure, kartu atiduodamas Lenkijai ir Palenkę (Ukraina jau anksčiau buvo atiduota Lenkijai).

   Todėl dabartinė Lietuvos valstybės siena su Lenkija de jure yra būtent Liublino unijoje nustatyta siena.

   Visos po to nustatytos sienos buvo tik de facto, o ne de jure.

------------------------------- -----------------

   P.S. Su Baltarusija siena de jure buvo nustatyta 1920 metų liepos 12 d. sutartimi su Rusija, vėliau patvirtinant tas sienas sutartimis su SSSR (1926 m. rugsėjo 28 d. ir kitomis).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 16 Spa 2009 17:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
Rusijos atsakomybė už sovietinę Lietuvos okupaciją (1)


Šaltinis - http://www.balsas.lt/naujiena/314360/ru ... ze-lietuva

2009.10.16 08:58
Dainius Žalimas

    Gerbiant save nereikėtų būti ir Rusijos pataikūnais, kurie vardan tariamų investicijų, verslo ir didesnės prekybos apyvartos yra pasirengę ne tik atsisakyti teisėtų reikalavimų, bet ir išpažinti Rusijai visas tariamas savo istorines ar kitokias kaltes – pradedant Kovo 11-ąja – bei sulįsti į tokią vietą, kurios pavadinimo viešai minėti negalima.

Agresija buvo


    Teisinis atsakomybės Lietuvai pagrindas – prieš Lietuvą įvykdytas vienas sunkiausių tarptautinės teisės pažeidimų, tai yra agresija, tęstinė agresija, pasireiškusi okupacijos ir aneksijos formomis ir visais kitais, susijusiais tarptautinės teisės pažeidimais. Kad tai yra agresija, aišku iš to, kad jau 1928 metais buvo vadinamasis Briando – Kelloggo paktas, uždraudęs agresyvų karą tarpvalstybiniuose santykiuose, ir jau 1933 metais jau egzistavo agresijos apibrėžimas. Buvo dvi konvencijos, viena iš jų dvišalė – Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, kita – daugiašalė Londono konvencija, kurios šalimi taip pat buvo SSRS.

    Iš esmės jų agresijos apibrėžimas buvo identiškas.Vienas iš jo punktų skelbė, kad agresijos aktu yra laikomas ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją net ir karo nepaskelbus. Beje, užtenka paminėti vien šią sutartį, ir praktiškai sugriūna Rusijos Federacijos argumentai apie tai, kad neva tuo metu dar nebuvo uždraustas grasinimas jėga, nebuvo jokio karo, dėl to Sovietų Sąjungos veiksmai prieš Baltijos valstybes tariamai buvo teisėti, nes 1933 metų konvencijose labai aiškiai pasakyta, kad įsiveržimas ginkluotosiomis jėgomis net ir nepaskelbus karo yra agresija.

    Kitas esminis momentas vertinant agresijos aktą teisiškai, yra Lietuvos sutikimo su sovietų armijos įvedimu ir šalies užėmimu reikšmė. Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas yra įvertinęs analogiškus Austrijos ir Čekoslovakijos aneksijos atvejus, kaip agresijos aktus. Pagaliau ir pati Sovietų Sąjunga dar prieš 1940 metus labai aiškiai pasisakė ir dėl Austrijos, ir dėl Čekoslovakijos, ir dėl kitų nacistinės Vokietijos agresijos atvejų, kad nukentėjusios šalies sutikimas neturi jokios teisinės reikšmės; tai yra, teisinės kvalifikacijos požiūriu esmė nesikeičia, agresija netampa teisėtu aktu vien tiktai todėl, kad nukentėjusi šalis su tuo sutinka, kaip šiuo atveju, kai Lietuva priėmė ultimatumą.

    Kaip Niurnbergo tribunolas pasakė apie Austrijos atvejį, lemiamas veiksnys yra ne nukentėjusios šalies sutikimas, o agresoriaus metodai ir karinė jėga, kuri neišvengiamai būtų panaudota bet kuriuo atveju. Praktiškai čia yra visi teisiniai atsakymai į Rusijos keliamus argumentus dėl Lietuvos sutikimo, kurie yra tapatūs nacių argumentams dėl Austrijos ir Čekoslovakijos sutikimo.

    Žinoma, teisininkams, kurie yra pakankamai įsigilinę į šią problemą, iš tiesų net nekyla klausimas dėl teisinio 1940 metų Sovietų Sąjungos veiksmų vertinimo. Visuotinai sutariama, kad tai buvo agresijos aktas ir kad Lietuva buvo okupuota. Tačiau kartais mėginama šį klausimą „permesti“ istorikams, tarsi tai būtų istorikų ginčas, kad gal jie galėtų išsamiau panagrinėti ir pamėginti rasti kokį nors bendrą vardiklį. Tačiau ne istorikams ieškoti bendrų vardiklių teisinio vertinimo problemoje.

    Taigi jei jau Sovietų Sąjungos veiksmai prieš Lietuvą kvalifikuotini kaip neteisėti, tai ir šiais neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo problema pirmiausia yra teisinė problema. Žinoma, kad Rusija, nors ir nepagrįstai, iš esmės atmeta tai, kad Sovietų Sąjunga įvykdė agresiją prieš Lietuvą: nors faktų, kad buvo ultimatumas, kad buvo „rinkimai“, neneigia, bet „išrinktą“ parlamentą („liaudies seimą“) kažkodėl traktuoja kaip teisėtą. Tai yra pirmiausia teisinio vertinimo problema, todėl nemanyčiau, kad „ieškodami bendrų vardiklių“ istorikai šioje srityje galėtų kaip nors priartinti žalos atlyginimo problemos sprendimą.

    Kažkada Rusija bent šiek tiek pakluso tarptautinei teisei. Tai liudija ir 1991 metų Lietuvos ir Rusijos sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Beje, galima būtų paminėti vieną svarbiausių šios Sutarties nuostatų (1 straipsnį), pagal kurį Rusija pripažino Lietuvos Respubliką pagal jos valstybinį statusą, apibrėžtą 1990 m. kovo 11 d. aktuose. O iš Kovo 11 d. aktų išplaukia viskas – ir agresijos prieš Lietuvos Respubliką pripažinimas, ir Lietuvos teritorijos aneksijos neteisėtumas, ir Lietuvos valstybės tęstinumas, ir t. t. Galų gale yra 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo deputatų nutarimas, kuriuo niekiniais ir prieštaraujančiais tarptautinei teisei pripažinti Molotovo – Ribbentropo pakto slaptieji protokolai, pripažintas Baltijos valstybių suvereniteto ir įsipareigojimų jų nepulti pažeidimo faktas. Pati Rusija 2005 metais ir dar ne kartą yra pareiškusi, kad jai šis SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas yra privalomas kaip valstybei, Sovietų Sąjungos teisių tęsėjai (Rusija save vadina „gosudarstvo prodalžatielj Sojuza SSR“ – „valstybė – SSR Sąjungos tęsėja“).

SSRS ir Rusija yra tas pats


    Kitas klausimas, susijęs su Rusijos Federacijos atsakomybės pagrindu, yra, kodėl Rusijos Federacija yra atsakinga už Sovietų Sąjungos agresiją prieš Lietuvos Respubliką. Reikia pasakyti, kad Lietuvoje vis rečiau daroma klaida siekiant atskirti Rusijos ir Sovietų Sąjungos atsakomybę ir vadinant Rusiją SSRS teisių perėmėja. Iš tikrųjų Sovietų Sąjungos atžvilgiu Rusijos Federacija yra ne valstybė – teisių perėmėja, o valstybė tęsėja (kaip minėta, Rusija pati save vadina „gosudarstvo prodolžatielj Sojuza SSR“). Rusija pati pripažįsta sau privalomais Sovietų Sąjungos teisės aktus, pvz., pripažino minėto 1989 metų Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimo galiojimą. Rusija tęsia Sovietų Sąjungos narystę Junginėse Tautose.

     Galima būtų vardinti daugelį kitų rodiklių, liudijančių tokį Rusijos valstybės tęstinumą. Svarbiausia yra tai, kad pati Rusija save laiko „gosudarstvo prodolžatielj“, t. y. valstybe – Sovietų Sąjungos tęsėja. Galų gale ir tarptautinė bendrija šiuo požiūriu yra vieninga, kad Rusija yra Sovietų Sąjungos teisių tęsėja. Pavyzdžiui, diplomatinių santykių su Rusija nebuvo iš naujo užmezgama, o buvo tęsiami turėti su Sovietų Sąjunga diplomatiniai santykiai. Ir Lietuva, beje, 2006 m. minėjo 15 metų diplomatinių santykių su Rusijos Federacija sukaktį, nors tie santykiai tada, 1991 m. spalio 10 d., buvo užmegzti būtent su Sovietų Sąjunga

     Kadangi Rusija ir Sovietų Sąjunga tarptautinės teisės požiūriu yra ta pati valstybė (tas pats tarptautinės teisės subjektas), ji turi atsakyti už savo tarptautinės teisės pažeidimus. Aš nekalbu apie politinį režimą, kuris yra pasikeitęs, nors galima ginčytis, kiek jis yra realiai pasikeitęs. Žinoma, ideologija yra galbūt kiek kitokia, bet valstybė atsako už savo tarptautinės teisės pažeidimus, nepriklausomai nuo jos vidaus režimo ir nepriklausomai nuo jos vidaus režimo kaitos. Tokia yra neginčytina tarptautinės teisės norma.

     Kitas klausimas – atsakomybės forma. Čia labai nesiplėsdamas galėčiau pasakyti, kad viena iš paprotinių tarptautinės teisės normų yra visiškos reparacijos principas, tai yra visiškas žalos atlyginimas. Dar 1928 metais Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas šią taisyklę suformulavo taip, kad turi būti pirmiausia atkuriama padėtis, kuri buvo iki teisės pažeidimo, o jeigu tai praktiškai neįmanoma, turi būti sumokama kompensacija, kuri atitiktų restitucijos natūra vertę ir apimtų visų neteisėto akto pasekmių likvidavimą, be to, turi būti suteikta teisinga satisfakcija (moralinės žalos atlyginimas), pavyzdžiui, atsiprašymas, pažadėjimas nekartoti panašių veiksmų. Iš Lietuvos įstatymo dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo matyti, kad jis taip pat grindžiamas visiškos reparacijos principu nurodant, kokia žala turi būti apskaičiuota.

    Apskaičiuotina žala apima visą finansiškai įvertinamą žalą, t. y. ir žalą valstybei, ir žalą valstybės piliečiams, ir tas kompensacijas nukentėjusiems asmenims, kurios šiandien yra išmokamos iš Lietuvos valstybės biudžeto (pavyzdžiui, nukentėjusių nuo okupacijos asmenų pensijos, vienkartinės kompensacijos nukentėjusiems asmenims). Visa tai regreso tvarka priklausytų atlyginti Rusijos Federacijai, nes tai yra Rusijos Federacijos (tada dar – Sovietų Sąjungos) tarptautinės teisės pažeidimo pasekmė. Žinoma, konkretus žalos dydis bet kuriuo atveju būtų jau derybų objektas.

     Blogai, kad Vyriausybė iki galo nevykdo Įstatymo dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo reikalavimų. Žinoma, tai, kaip šis Įstatymas vykdomas tarptautinės teisės požiūriu reiškia nedaug ką, bet jo nevykdymas liudija mūsų pačių požiūrį į savo įstatymus. Įstatymas įpareigoja turėti tegul ir galbūt „miegančią“ derybų delegaciją, įpareigoja turėti žalos apskaičiavimą, o jo, oficialiai Vyriausybės patvirtinto, nėra, kaip nėra ir atnaujintos derybų delegacijos. Tam tikri žalos dydžio skaičiavimai yra atlikti, bet procesas formaliai nebaigtas. Bet kuriuo atveju žalos dydžio skaičiavimas būtų pateiktas kitai pusei, ir tai jau taptų derybų objektu, t. y., kokia žala atlygintina, kokia galbūt ne ar ne taip apskaičiuota.

Balsas.lt

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/314360

Teisininkas Marius Dainiui Žalimui
2009-10-16 09:27:39


    O ar situacijos iš pagrindų nekeičia tai, kad 1922 m sutartyje su Rusija buvo slaptieji protokolai, kuriuose Lietuva įsipareigojo praleisti raudonuosius karui su Lenkija? Tokiu atveju, Rusija 1939-ais tik teisėtai pareikalavo vykdyti aną sutartį ir įsteigti bazes, kas, de jure, yra tas pats praleidimas.

Imantas Melianas Arvydui
2009-10-16 10:50:41


    Apie tai ne tik kad buvo "kalbama" - tai jau seniausiai sureguliuotas klausimas. Lenkija pripažįsta dabartinės Lietuvos teritorinį integralumą, tame tarpe Vilniaus priklausymą Lietuvai.

    Maža to, tuo metu nei Lietuva savo pietryčiuose, nei Lenkija savo rytuose neturėjo tarptautiškai pripažintų valstybės sienų, taip kad kiekviena pusė galėjo gan laisvai traktuoti vienas arba kitas ginčytinas teritorijas kaip "savas".

    Tai yra didelis skirtumas, lyginant su SSRS agresija prieš Lietuvą, nes tuomet rusai įžengė ne į kažkokias ginčytinas (taigi formaliai žiūrint - į "niekieno"), o į konkrečios valstybės teritoriją.

    Kažkodėl vengiama kalbėti apie tai, kad realiai SSRS kariuomenė įžengė į Lietuvos teisėtą teritoriją jau anksčiau - 1939 m. rudenį, kai ji, užpuolusi Lenkiją, užėmė Vilniaus kraštą, kuris pagal 1920 metų liepos 12 sutartį buvo pripažintas Lietuvai.

    Lygiai taip pat, kaip ir po sovietinės kariuomenės įvedimo į Lietuvą 1940 metais, mūsų vyriausybė buvo išprievartauta pripažinti įvykusį faktą ir pasirašyti naują sutartį, pagal kurią Lietuvai buvo gražintas jau ne visas Vilniaus kraštas, o tik siaura juostelė palei Varėnos - Vilniaus - Turmanto geležinkelį.

    Taip kad, jei jums labai sopa širdį dėl Gardino, Lydos, Ašmenos ir Brėslaujos - reikalaukite jų gražinimo ir atsiprašymo ne iš Lenkijos, o iš Maskvos (ir Minsko, kuris dabar šias teritorijas valdo).

Žygeivis Imantui Melianui
2009-10-16 17:39:23


    Su kai kuriais jūsų teiginiais sutinku, tačiau yra ir akivaizdžių "iškraipymų", pvz.:

Imantas Melianas:

    "Maža to, tuo metu nei Lietuva savo pietryčiuose, nei Lenkija savo rytuose neturėjo tarptautiškai pripažintų valstybės sienų, taip kad kiekviena pusė galėjo gan laisvai traktuoti vienas arba kitas ginčytinas teritorijas kaip "savas"."


    Lietuvos ir Lenkijos Valstybių tarpusavio sienos buvo nustatytos dar 1569 m. po Liublino unijos (nekalbu apie tai, kad ir ši siena buvo švelniai tariant "nekorektiškai" įtvirtinta). Bet faktas tas, kad šita valstybinė siena nepakito iki pat Lenkijos ir Lietuvos Jungtinės Respublikos sunaikinimo 18 amžiaus gale.

    Todėl juridinė bei istorinė siena tarp Lenkijos ir Lietuvos 1918 metais buvo visiškai akivaizdi - kitas reikalas, kad Lenkija vienašališkai nepripažino šios sienos, o bandė remtis Napoleono 19 a. pradžioje atliktais "padalinimais".

-------------------------------------------------------------------

    Taip pat ir čia žemiau akivaizdus Imanto Meliano bandymas išvengti "nemalonių prisiminimų":

Imantas Melianas:

    "Lygiai taip pat, kaip ir po sovietinės kariuomenės įvedimo į Lietuvą 1940 metais, mūsų vyriausybė buvo išprievartauta pripažinti įvykusį faktą ir pasirašyti naują sutartį, pagal kurią Lietuvai buvo gražintas jau ne visas Vilniaus kraštas, o tik siaura juostelė palei Varėnos - Vilniaus - Turmanto geležinkelį.

    Taip kad, jei jums labai sopa širdį dėl Gardino, Lydos, Ašmenos ir Brėslaujos - reikalaukite jų gražinimo ir atsiprašymo ne iš Lenkijos, o iš Maskvos (ir Minsko, kuris dabar šias teritorijas valdo)."


    Visų pirma, būtent Lenkija dar 1920 m. užgrobė šias, Lietuvos Valstybės teritorijas, pripažintas jai oficialiai tuometinės Rusijos valstybės 1920 m. liepos 12 d. sutartimi.

    Beje, Lenkija užgrobė taip pat ir Seinus, Punską, Suvalkus, ... - pagal 1569 m.nustatytą sieną irgi priklausiusius Lietuvos Valstybei.

    O SSSR tik 1940 m., negrąžindama visų šių žemių Lietuvos Valstybei, pažeidė ir 1920 m. liepos 12 d. sutartį, ir dar keletą kitų vėlesnių sutarčių, kuriose buvo patvirtinta ta pati siena.

    Beje, mažai kas žino, kad Rusijos ir Lenkijos derybose Rygoje buvo labai suktai "išspręstas" Rusijos ir Lietuvos taikos sutarties "apėjimo klausimas". Atrodo, Jofė pasiūlė Lenkijai užimti siaurą juostą žemių pagal sieną, nustatytą tarp Rusijos ir Lietuvos pagal 1920 m. sutartį, ir būtent tą "tarpelį" žemių Rusija oficialiai pripažino Lenkijai (o visai ne visą plotą, kurį užgrobė Lenkija 1920 m.). Lenkijos diplomatai su šiuo kazuistiniu sprendimu sutiko ir būtent tokią sutartį pasirašė su Rusija.

    Taigi, nėra ko bandyti teisinti Lenkiją. Ir Lenkija, ir Rusija vienodai kaltos dėl Lietuvos Valstybės žemių užgrobimo bei okupacijos.

Žygeivis - Problemai
2009-10-17 00:47:06


    Lietuviškos geostrategijos pradžiamokslis

    Senovės baltų gentys - jotvingiai, sėliai, kuršiai, žiemgaliai, prūsai, galindai bei tuometinė lietuvių gentis yra visų mūsų - dabartinių lietuvių - protėviai. O mūsų - dabartinė lietuvių kalba - yra šių baltų genčių kalbų tiesioginė palikuonė.

    Ir mes (bei, žinoma, dabartiniai latviai) turime prigimtinę teisę į savo protėvių baltų etnines žemes.

    Iš kitos pusės jokia ne paslaptis, kad tiek Lenkijoje, tiek Gudijoje (Baltarusijoje) pakanka šovinistų, dieną naktį svajojančių apie Vilniaus ir nemažų teritorijų aplink jį atėmimą iš Lietuvos. Rusijos imperijoje irgi pastoviai prisimenama, kad Vilnius, Klaipėda ir jų apylinkės buvo sugrąžintos Lietuvai dėka to, jog SSSR sumušė Lenkiją, o vėliau ir Vokietiją.

    Šiandien visos šios kalbos lieka tik svaičiojimais internetinėje erdvėje bei retkarčiais pasigirsta kai kurių politikų lūpose - vis tik NATO egzistavimas pakankamai efektyviai šiuo metu stabdo bet kokią Rusijos, Gudijos ar netgi Lenkijos invaziją į Lietuvą.

    Tuo pat metu tik visiški kvailiai gali abejoti, jog ateis laikas, kada subyrės ir ES, ir NATO. Ir štai tada mes tapsime lengvu grobiu savo galingesniems kaimynams, jei jau dabar nesiruošime būsimai sudėtingai ateičiai ir nekursime toli siekiančių strateginių sąjungų.

    Ir tik visiški idiotai mūsų parsidavusioje valdžioje nepajėgia suvokti, jog subyrėjus NATO ir sunaikinus Rusijos imperiją (o Kinija tai anksčiau ar vėliau padarys - jau senokai tam labai intensyviai ir labai sėkmingai ruošiasi), pagrindiniu Lietuvos Valstybės priešu taps Lenkija. Deja, sekančiu mūsų priešu bus Gudija (kuri visa yra įsikūrusi senosiose baltų žemėse, o gudai - tai tie patys suslavėję baltai), jei nepavyks taikiai susitarti dėl Rytų Lietuvos (pasak B. Kviklio - Liūdnosios Lietuvos) sugrąžinimo Lietuvos Valstybei (atstatant 1920 m. liepos 12 d. sutartyje nustatytas sienas, Lenkijos, o vėliau SSSR užgrobtas).

    Kaip tik todėl strateginiu ir ilgaamžiu Lietuvos Valstybės sąjungininku yra ir bus Ukraina.

    Priežastis labai paprasta - mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos bei Gudijos sutramdymo).

    Taip pat mums - lietuviams - visada būtina atsiminti, kad Punskas, Seinai, Suvalkai, Rytų Liūdnoji Lietuva, Mažoji Lietuva (pietinė dalis - Rusijos imperijos okupuota ir aneksuota Karaliaučiaus (Tvangstos) sritis) ir Stalino Lenkijai padovanotos Prūsijos žemės - tai kraujuojančios mūsų tautos žaizdos, kurios neužgis, kol nebus atkurta istorinė teisybė.

Nurchaci Žygeiviui
2009-10-17 00:58:15


    Jau buvau patikėjęs, kad esi tikras patriotas (tik šiek tiek trenktas), bet kai perskaičiau apie tai, kad po Rusijos sunaikinimo mūsų pagrindiniai priešai taps lenkai ir gudai, supratau - nuo durnumo vaistų nėra.

Rainys to Žygeivis
2009-10-17 01:14:17


    Sakai, turime prigimtinę teisę į prūsų, jotvingių, galindų ir t.t. žemes?
Gal ir neblogai būtų. Bet kaip tu įsivaizduoji dviejų Lenkijos vaivadijų, dviejų Gudijos sričių ir vienos Rusijos administruojamos srities "atsiėmimą"? Šiuo metu ten gyvena dvigubai daugiau žmonių, negu Lietuvoje, bet iš jų geriausiu atveju gal tik kokie penkiasdešimt tūkstančių yra lietuviai. Ir ta teritorija kažkur pusantro karto didesnė už Lietuvą, kuri kol kas nėra taip tirštai apgyvendinta, kaip kokia Olandija. Kas atliks tuos "užkariavimus"? Kur dėsime dabartinius tenykščius gyventojus? Po velėna?

Imantas Melianas Žygeiviui
2009-10-17 01:32:43


    Su tomis "etninėmis teritorijomis" geriau nekvailioti.

    Etninės teritorijos irgi kinta. Kurį laikmetį, kurį tūkstantmetį Tamsta siūlytum laikyti tuo "tikruoju" laikmečiu, kada buvo "teisingos" etninės sienos tarp tautų? Skirtingos tautos (tiksliau, kai kurie jų autoriai) labai nevienodai įsivaizduoja tą "aukso amžių".

    Dažnai į tas pačias teritorijas kaip į "prigimtines" pretenduoja dvi ir daugiau tautų. Toks "teisybės atstatymas" visą pasaulį panardintų į nesibaigiančių kruvinų karų pragarą, ir tikrai būtų neįmanoma atskirti - kas ir kur daugiau teisus.

    Štai ir Tamsta rašai, kad siena tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatyta dar 1569 metais (tiesą kalbant, irgi nei pirma, nei paskutinė), bet čia pat apeliuoji į etninį kriterijų. Ar tikrai manai, kad po Liublino unijos sienos buvo braižomos tarp lenkiškų ir lietuviškų (tautine prasme) kaimų?

    Patriotizmas neturi virsti idiotizmu, nes tuomet yra diskredituojami tikrai svarbūs ir šventi dalykai.

Žygeivis - Nurchaci ir Imantui Melianui
2009-10-17 12:13:49


    1. Rašote labai panašiai kaip mano amžinas oponentas Tikras lietuvis - piršdamas savo "tautinio patrioto" idealą :)

    2. Tačiau svarbiausia kitkas - visiškai nepriklausomai nuo to, ką aš, Nurchaci, Imantas Melianas ir netgi Tikras lietuvis :) beparašytų, istorija "teka" sava vaga.

    Ir anksčiau ar vėliau mums teks spręsti mano minėtus klausimus. Pasaulio istorija jau seniai įrodė, jog nėra amžinų draugų ir amžinų priešų - yra tik amžini interesai, skatinami "juodos" Tautų ir Valstybių konkurencijos. O mūsų kaimynų (kaip ir mūsiškiai) interesai nepasikeitė nei per šiuos metus, nei per praėjusį šimtą metų, nei per praėjusį tūkstantmetį.

    Globalinio atšilimo pasekmės visą tai tik dešimteriopai "paaštrins".

    Ir tada "stručio politika" tikrai mums nepadės...

    Turime suvokti, jog jei nebūsime tinkamai pasiruošę, mums vėl bus tas pats, kaip 1919 m., kada dėka "genialaus" Voldemaro požiūrio į Lietuvos armiją mes atsidūrėme priešais gerai parengtus ir kovoti pasirengusius Pilsudskio legionus, kuriuos jis sukūrė dar 1916 m.

Žygeivis Rainiui
2009-10-17 12:47:08


    Taip, jūs visiškai teisus - kalbant apie dabartinę situaciją. Mes dabar nepajėgūs nei susigrąžinti šias žemes, nei jas įsisavinti.

    Tačiau aš kalbu apie geostrategiją, mąstant ne apie šios dienos realijas, o apie dešimtmečius ir šimtmečius į priekį. Ir mums būtina turėti labai aiškias nuostatas, ką daryti, jei susiklostys tinkama geopolitinė situacija.

    Beje, lygiai tokie pat planai (tame tarpe ir mūsų atžvilgiu) yra kuriami ir Lenkijoje, ir Baltarusijoje - kaip tik todėl jau dabar turime ieškoti strateginių sąjungininkų, kurie padėtų mums išvengti tų planų įgyvendinimo.

    O tokiu pagrindiniu mūsų sąjungininku gali būti tik Ukraina - dėl tų pačių sutampančių "amžinųjų interesų".

Žygeivis
2009-10-17 13:05:10


    "Idealistams lenkofilams" įdedu pasiskaityti savo komentarą iš kitos temos - štai taip Lenkijos valdžia ir elitas ruošiasi ateičiai (ir labai, beje, aktyviai):

    "Įdomiausia tai, kad "Lenko kortą" (lietuviškai tai reiškia "Lenko pažymėjimas") kažkodėl dalina tik posovietinėse valstybėse, o Vakarų valstybėse (sakykime JAV ir D.Britanijoje, kur gyvena milijonai lenkų) - ne.

    Antras įdomus faktas tai, kad pagal Lenkijos Seimo ir Vyriausybės nustatytą tvarką "Lenko kortą" gali gauti ne tik tie asmenys, kurie laiko save lenkų tautybės (nors, pvz. Lietuvoje jie dažnai yra lietuvių kilmės), bet ir visi visiškai ne lenkų tautybės asmenys, kurie iki 1939 metų turėjo Lenkijos pilietybę.

    Visa tai rodo, jog siekiama toli gražu ne tik lenkų, gyvenančių už dabartinių Lenkijos Valstybės ribų, tautinio-kultūrinio identiteto sustiprinimo (kas būtų visai pateisinama), bet matosi ir akivaizdus siekis tolimesnėje geopolitinėje perspektyvoje vėl užvaldyti "rytų kresus"."

Žygeivis - "lenkofilams" pasiskaityti
2009-10-17 13:39:56


    Lenkijos ministras: Lenkija nebuvo okupavusi Vilniaus krašto
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=22422208

    "Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis prieš keletą dienų Lenkijos televizijos TVN 24 eteryje pareiškė, kad tarpukariu Lenkija Vilniaus neokupavo.

    Toks R.Sikorskio teiginys nuskambėjo jo interviu, kurio pagrindine tema buvo keleto į Europos Parlamentą kandidatuojančių Vokietijos partijų vieši pareiškimai.

    Šnekėdamas apie vokiečius, Lenkijos ministras paminėjo ir lietuvius.

    "Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome", - teigė R.Sikorskis.

    Ministras televizijos eteryje žarstė priekaištus Lietuvos vadovams, Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui - esą šis per 13 vizitų į Lietuvą nepasiekė nė vieno principinio susitarimo.

    "Taip jau būna, kad ne visos valstybės nori daryti tai, ko iš jų tikimės", - tvirtino R.Sikorskis.

    Seimo Užsienio reikalų komiteto narys liberalsąjūdietis Petras Auštrevičius sakė esąs nustebęs tokiais pareiškimais, padarytas praėjus penkiolikai metų po bendradarbiavimo su Lenkija sutarties."
-------------------------------------------------------------

    Siūlau "lenkofilams" atkreipti dėmesį, jog tokius pareiškimus - viešai ir nei kiek dėl pasekmių nesijaudindamas - skelbia ne koks nors Interneto komentatorius, pvz. "tikras patriotas (tik šiek tiek trenktas)" arba "visiškai trenktas nacis" Žygeivis, o Lenkijos Valstybės užsienio reikalų ministras.

    O mūsų Seimo Užsienio reikalų komiteto narys, žinomas "lenkofilas" Auštrevičius, tik sugeba išstenėti, kad "yra nustebęs"... :)

Žygeivis Strategui (ir kitiems "kritikams")
2009-10-17 14:41:09


    Nei konservatoriai, nei netgi aš :) nelabai ką galime "pagreitinti" ar "sulėtinti", kalbėdami apie Rusijos imperijos galutinę griūtį.

    Ją nulems iš esmės tos pačios priežastys, kurios nulėmė SSSR griūtį.

Beje, aš apie tai - būsimą SSSR griūtį - savo prognozes padariau dar 1987 m., o kiek vėliau jau visai atvirai ir viešai, raštu, parašiau apie tai žinomiems to meto Gorbačiovo bendražygiams - "Ogonioko" ir "Izvestijų" redaktoriams bei dar keliems žinomiems to meto jo aplinkos politikams.

Perspėjau, kad SSSR jau liko tik du "vystymosi" variantai - arba pereiti prie rinkos ekonomikos ir "subyrėti" į atskiras valstybes, arba įvesti "juodą" komunistinę Stalino tipo diktatūrą, kartu iššaukiant masinį pilietinį-partizaninį karą tiek pačioje Rusijoje, tiek ypač "nacionalinėse" respublikose.

Gavau labai įdomius jų atsakymus, kurių esmė panaši į čia rašiusio Imanto Meliano - "kam skelbti tokias baisias prognozes - "может обойдется ..."

P.S. Beje, vėliau jau Gorbačiovo vienoje iš kalbų išgirdau keletą sakinių iš mano siųsto rašto, pvz. "Сталином заложенные национальные мины замедленного действия" :) - žinoma, ne pats jis tą kalbą rašė.

Kaip ten bebūtų, po kiek laiko ir jie visi suprato, kad aš teisus - o naujos staliniškos diktatūros niekas iš jų (bei visų sovietinių respublikų tuometinio elito) jau tikrai nenorėjo.

Tik keli nusenę durneliai bandė suorganizuoti savo GKČP - ir tai visi jie bijojo imtis ryžtingų žingsnių. Pvz., Pavlovas, kad netektų dalyvauti šioje avantiūroje, rado genialią išeiį - nusigėrė iki sąmonės netekimo.:)

-------------------------

   Taip ir čia mane kritikuojantys po kiek laiko supras, jog aš buvau teisus, prognozuodamas ateitį ...

Vaclovas Batareika
2009-10-17 14:42:36


     Ir vėl Čeponis savo kliedesius rašo. Nei prūsai, nei galindai (tiek vakarų, tiek rytų) nėra dabartinių lietuvių protėviai. Kuršiai ir žiemgaliai irgi labai pritempiant. Ir sakyti, kad Lietuva turi prigimtinę teisę į Prūsija, tai reiškia teigti, kad Rusija turi teisę į visą Rytų Vokietiją, vien todėl, kad ten yra "prigimtinės slavų žemės".

    O kodėl dar tamsta Latvijai teritorinių pretenzijų nereiškiate? Juk pvz. dalis Sėlos liko jų teritorijoje, kaip, beja, ir Žiemgalos, o latgaliai juk kur kas artimesni mums, nei prūsai. Galiausiai bent Aknystą galėtumėme pareikalauti gražinti, ar priėjimo prie Dauguvos, remiantis kažkada buvusiom sienom.

    Po kurio laiko būtų galima iškelti ir Lietuvos enklavo Protvos baseine idėją. O galiausiai, pasirėmę nenuginčijamomis tūlo Citrono teorijomis galėtume atkurti imperiją nuo jūros iki jūros.

Žygeivis - Batareikai
2009-10-17 16:32:34


    Žinoma, tamsta absoliučiai viskuo teisus - į prūsų ir galindų žemes teisę (prigimtinę - arba rusiškai "исконно русская земля") turi tik rusai ir, be jokios abejonės, lenkai. O štai lietuvių teisės yra "giliame politiniame užribyje", apie kurį net užsiminti padorioje kompanijoje griežtai draudžiama... Tikra slavofilų "svajonė".
-----------------------------

    Beje, ponas Batareika, jei kartais nežinote, tai primenu, kad nemažai prūsų, galindų (vakarų) ir ypač jotvingių, bėgdami nuo įvairaus plauko agresorių, persikėlė ir į šiandieninę Lietuvos Valstybės teritoriją - ir jie tikrai yra tarp šiuolaikinių lietuvių protėvių. Aš jau nekalbu apie kuršius (didelę dalį), žiemgalius (didelę dalį), sėlius (didelę dalį), šiaurinius jotvingius ...

    Su latviais mes savo santykius jau išsiaiškinome dar 1920-21 m. (1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją).

    Padarėme tada įvairių nuolaidų ir mes latviams, ir latviai mums (pvz. garsioji Stelmužė - latvių etninė žemė ir kt.).

    O štai su įvairiais slavais mums niekada pastaruosius 1500 metų (ir ypač 20 amžiuje) "nesisekė" bendrauti abipusio supratimo dvasia.

Elzė (teisininkė)
2009-10-17 16:42:39


     Sunku pasakyti, ką galvoja ultrapatriotai lietuviai kaip p. Žalimas, keldami ir eskaluodami tokio pobūdžio klausimus. Man atrodo, kad jie arba labai riboto proto ir abejotino išsilavinimo arba tiesiog dirba prieš Lietuvą. Ir štai kodėl:

    1) kompensacijos pretenzijos Rusijai anksčiau ar vėliau iškels panašaus pobūdžio Varšuvos reikalavimus ir pretenzijas Lietuvai dėl lietuvių „okupuotos" Vilnijos ir po karo 1945-1946 m. Stalino repatrijuotų iš Vilnijos lenkų turto grąžinimo... nes jau dabar lenkų viešajame diskurse vis dažniau pasigirsta balsų, kad Lietuva 1939 m. spalį pasinaudojo Ribbentropo-Molotovo suokalbiu savo naudai;

    2) Lietuvos pozicijos tuo klausimu nepalaiko nei viena Vakarų didžioji valstybė (nei britai nei prancūzai nei vokiečiai);

    3) su Rusija realiai kalbėti apie okupacijos žalos atlyginimą Lietuva galėjo tik 1991-1993 m. (iki pirmojo Čečėnijos karo), kol Rusija po SSSR žlugimo dar buvo politiškai dezorganizuota, tačiau p. Landsbergis, dėl neaiškių priežasčių, to klausimo tuomet nekėlė;

    4) jeigu p. Žalimas yra rimtas teisininkas, o ne pigus populistas, tai tuo klausimu jis turėtų ne primityvia publicistika užsiiminėti, bet pasiūlyti Vyriausybei realią politinių derybų metodiką, kaip siekti norimo rezultato, o jeigu to padaryti nesugeba, reiškia jis yra tik propagandistas, panašus į jaunąjį Kirkilą kai jis dar dirbo CK instruktoriumi;

    5) švelniai tariant, naivu kalbėti ir apie naująjį Niurnbergą kuris esą galėtų pasmerkti komunizmą, nes tikrąjį Niurnbergą organizavo ta pati komunistinė SSSR - be jos nusiteikimo ir pritarimo, jokio Niurnbergo nebūtų buvę;

    6) bet koks politinis revizionizmas Rytų-Centrinėje Europoje Lietuvai bei kitoms postsovietinio režimo valstybėms būtų pražūtingas. Tikras teisininkas tai turėtų suvokti pirmiausiai ir dirbti valstybės stiprinimui, o ne vaikytis Mikės Pūkuotuko vertų idėjų.

    Lietuvos valstybės didžiausias interesas tarptautinėje erdvėje šiandien yra vienas - politikos stabilizacija ir kuo greitesnė kultūrinė integracija į Vakarų civilizaciją.

    Bet koks tarptautinis kivirčas su Rusija Lietuvai tik trukdo siekti šių pagrindinių tikslų, nes stumia ją į Gruzijos lygį tarptautinėje erdvėje su visomis iš to išplaukiančiomis geopolitinėmis pasekmėmis.

Vaclovas Batareika
2009-10-17 17:42:20


    Žygeivi, kur aš rašiau apie rusų ar lenkų teises į tas žemes? Kažkaip nerandu.

    Karaliaučiaus eksklavas yra vienas didžiausių šių laikų nesusipratimų.

    Žinau, kad buvo pabėgėlių iš Prūsos, tačiau, remiantis tokiu argumentu, iki lietuvių tautos galutinio susiformavimo XIX a. antrojoje pusėje, prie jų protėvių galima pridėti dar krūva Europos tautų.

    O ypač toks argumentas naudingas vokiečiams, nes, kaip bežiūrėtumėm, didžioji dalis prūsų anksčiau ar vėliau suvokietėjo, pradedant jų aukštuomene, kuri jau nuo XIII a. pradėjo integruotis į teutonų riteriją. O dar pridėkime faktą, kad Prūsija yra šiuolaikinės Vokietijos lopšys, tai čia iš viso drąsiai galima skelbti Drang nach Osten. Tikra germanofilų svajonė. Juk su germanais (vokiečiais, švedais), skirtingai nei su slavais, mums per amžius labai sekėsi bendrauti. Ar ne, Žygeivi?

    O pabaigai dar pakalbėkime apie ką bendrauti padoru. Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus turėtų suprasti, kad tokie radikalūs teritorijų perdalinimai šiuo metu (kaip, beje, ir anksčiau) galimi tik įvykus labai rimtiems politiniams kataklizmams (dažniausiai - karams). Tokiu atveju iškyla grėsmė ne kažką prisijungti, o kažko netekti. Gal net valstybės apskritai.

Žygeivis - Batareikai
2009-10-17 20:25:12


Batareika

"Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus turėtų suprasti, kad tokie radikalūs teritorijų perdalinimai šiuo metu (kaip, beje, ir anksčiau) galimi tik įvykus labai rimtiems politiniams kataklizmams (dažniausiai - karams). Tokiu atveju iškyla grėsmė ne kažką prisijungti, o kažko netekti. Gal net valstybės apskritai."
----------------------------------------------

    Aš, beje, jau rašiau, kad rimti politiniai kataklizmai jau sparčiai artėja ir pasieks mus labai jau greit - daug greičiau, nei daug kam čia atrodo.

    Ir aš teigiu, kad tiems kataklizmams reikia rengtis jau dabar - kitaip tikrai prarasime ir dar likusias teritorijas, ir Valstybę.

    Iš kitos pusės - jei iki tų kataklizmų sugebėsime tinkamai pasirengti - teritorijas (bent dalį) atgausime.

    Deja, čia daug kas norėtų vadovautis "stručio" politika. Tačiau ji mūsų neišgelbės ir nepadės atėjus tiems rimtiems kataklizmams.

Rusijos atsakomybė už sovietinę Lietuvos okupaciją (2)


Šaltinis - http://www.balsas.lt/naujiena/315253

2009.10.22 06:50
Dainius Žalimas

    Taigi pereinu prie žalos atlyginimo kelių ir būdų. Čia iš karto reikėtų atskirti du atsakomybės lygmenis. Mes visada kalbame apie valstybės atsakomybę kitai valstybei, t. y. Rusijos Federacijos atsakomybę Lietuvos Respublikai. Šioje srityje yra jai būdingi keliai siekti žalos atlyginimo. Tai – tradiciniai tarptautiniai teisiniai keliai, pradedant derybomis ir baigiant bylinėjimusi Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tarptautinė teisė, deja, skirtingai nuo nacionalinės, neturi veiksmingos priverstinio ginčų sprendimo mechanizmo. Iš esmės, jeigu šalys negali derybomis pasiekti ginčo sprendimo, jos tada turi susitarti bent jau dėl kito būdo, kaip išspręsti jų ginčą.

    Reikėtų sąžiningai ir atvirai pasakyti sau bei visuomenei, kad šiandien, matyt, toks susitarimas su Rusijos Federacija yra sunkiai įmanomas. Pavyzdžiui, jei imtume bylinėjimosi Tarptautiniame Teisingumo Teisme kelią. Mes visi puikiausiai suprantame, kad teisiškai SSRS veiksmai prieš Lietuvą yra agresija. Kadangi Rusija tai, nors ir nepagrįstai, neigia, galima teigti, kad tarp šalių yra teisinis ginčas, kuris teoriškai galėtų būti sprendžiamas ir Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Bet be Rusijos sutikimo Teismas negali imtis nagrinėti šio ginčo, kad ir kaip būtų aišku, kaip jį spręsti. Tokios yra tarptautinės teisės normos. Kad Rusija sutiktų su tokios bylos Tarptautiniame Teisingumo Teisme atsiradimu, aš tikrai labai abejoju. Kita vertus, ar to tikrai nevertėjo kada nors pasiūlyti Rusijai, bent jau kaip vieno iš galimų sprendimo būdų? Rusijos atsisakymas spręsti ginčą Teisme, beje, šį bei tą bylotų.

    Kitas atsakomybės lygmuo yra betarpiškai nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus įvykdžiusių asmenų ir pačios Rusijos valstybės atsakomybė nukentėjusiems nuo šių nusikaltimų. Pastaruoju metu skatinami Lietuvos Respublikos piliečių ieškiniai prieš Rusijos Federaciją ar prieš tiesioginius nusikaltimų vykdytojus.

    Įstatymas dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo yra nukreiptas į valstybės atsakomybės realizavimą, o tiesioginių nusikaltimų vykdytojų atsakomybės paprasčiausiai nereglamentuoja ir niekaip negali užkirsti kelio Lietuvos piliečiams reikšti ieškinius tiesioginiams nusikaltimų vykdytojams, kai tik tai yra įmanoma.

    Jis neužkerta kelio piliečiams reikšti ieškinių Rusijos Federacijai, kaip valstybei, kuriai priskirtini tiesioginių nusikaltimų vykdytojų veiksmai, tai taip pat būtų jau ne tarpvalstybinių santykių lygmuo, o vienos valstybės piliečių santykiai su kita valstybe.

    Tačiau reikia taip pat atvirai ir sąžiningai sau bei visuomenei pasakyti, kad teisiniu požiūriu Lietuvos piliečių ieškiniai Rusijos Federacijai yra mažai perspektyvūs. Galbūt, jeigu jie taptų masiniai ir sisteminiai, o ne vienas ir ne du atvejai, tai paskatintų iškelti okupacijos žalos atlyginimo problemą ne tik Lietuvos, bet ir europiniu lygiu, kad ji taptų tarptautinės politikos darbotvarkės klausimu ir galų gale galbūt būtų išspręsta panašiai, kaip buvo sukurtos nukentėjusių nuo nacių Vokietijos kompensavimo schemos.

    Kodėl aš sakau, kad teisine prasme Lietuvos Respublikos piliečių ieškiniai Rusijos Federacijai neturi realių perspektyvų? Pirmiausia, jeigu tai būtų ieškinys Lietuvos teisme, tai Rusijos Federacijai būtų pripažintas imunitetas.

    O jeigu mes pasielgtume taip, kaip kažkada pasielgė Graikijos teismai Vokietijos atžvilgiu dėl Vokietijos padarytos žalos atsisakydami pripažinti užsienio valstybės imunitetą (yra diskusijų tarptautinės teisės doktrinoje, kad galbūt nereikėtų valstybei taikyti imuniteto, kai pateikiamas ieškinys dėl karo nusikaltimo ar nusikaltimo žmoniškumui padarytos žalos atlyginimo), tai teismo sprendimo vykdymas (priteistos kompensacijos išieškojimas) vis tiek būtų praktiškai neįmanomas, nes Rusija paprasčiausiai atsisakytų tokį sprendimą vykdyti (yra taip pat imunitetas nuo priverstinio teismo sprendimo vykdymo). Tačiau žvelgiant į visuotinai pripažintą valstybės imuniteto doktriną, valstybė naudojasi imunitetu visose srityse, kurias galima laikyti viešosios valdžios įgyvendinimu.

     Deja, visi ginkluotųjų pajėgų veiksmai, nepaisant to, kad jie ir pažeidžia tarptautinės humanitarinės teisės normas, (tarkim, civilių žudymai ir netgi genocido aktai) patenka į šitą imuniteto sritį.

    Tačiau ten, kur valstybė veikia kaip privatus asmuo, kaip pavyzdžiui, valstybinis bankas, ji imuniteto neturi (valstybinis bankas imuniteto neturėtų). Tai čia galima būtų pagalvoti, ar turi koks nors sovietinio „Vnešekonombanko“ teisių perėmėjas Lietuvoje kokio nors turto, ir jeigu turi, tai ieškiniai dėl indėlių tame banke grąžinimo Lietuvos teismuose būtų perspektyvūs, nes atsakovas imuniteto tikrai neturėtų. Kas kita yra, kaip aš minėjau, dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, dėl kurių padarytos žalos ieškiniams kiltų kliūtis dėl užsienio valstybės imuniteto (jei ji to imuniteto neatsisakytų).

    Kitas dalykas – Lietuvos piliečiams reikšti ieškinius Rusijos Federacijoje. Vienas Lietuvos pilietis, gyvenantis Latvijoje, buvo tai padaręs. Rezultatų taip pat nepasiekė, – akivaizdu, dėl kokių priežasčių. Rusijos teismų požiūrį į Baltijos šalių okupaciją, matyt, lemia ir oficialios politinės valdžios Rusijoje požiūris. Vargu, ar Rusijos Federacijos teismai pripažintų pačią Lietuvos neteisėtą okupaciją ir atlygintų su ja susijusią žalą.

    Kartais mėginama dar nurodyti kaip priemonę okupacijos žalai atlyginti ieškinius Europos Žmogaus Teisių Teisme (populiariai vadinamame Strasbūro teisme). Vėlgi čia yra problemų, kurios trukdytų veiksmingai spręsti šį klausimą, galbūt išskyrus kai kuriuos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektus.

    Į Europos Žmogaus Teisių Teismą būtų galima kreiptis, jei Rusijos Federacijos teismai nepriteistų žalos atlyginimo. Viena vertus, be abejo, žmonių žudymai ir kankinimai yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas. Yra daug „čečėniškų“ bylų šioje srityje, kai nukentėję nuo Rusijos karinių ir kitokių pajėgų veiksmų Čečėnijos gyventojai laimėjo bylas Strasbūre dėl aktų, kurie visiškai analogiški tiems aktams, kurie buvo įvykdyti Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu ir kurie visiškai analogiški nacių žvėriškumams.

     Bet reikia turėti omenyje vieną svarbią teisinę aplinkybę, ir čia Strasbūro teismas į ją tikrai atsižvelgs. Visiškai logiška, kad peticija dėl Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimo yra priimtina tik dėl tų veiksmų, kurie yra įvykdyti po Konvencijos įsigaliojimo atitinkamai valstybei. Šiuo atveju vadinamieji „čečėniški“ ieškiniai Europos Žmogaus Teisių Teisme tapo galimi, kadangi antrojo Rusijos karo prieš Čečėniją metu Rusijos Federacijai jau galiojo Europos žmogaus teisių konvencija.

    Deja, Lietuvos piliečių ieškinių Rusijai atveju būtų visiškai kitaip, jie būtų akivaizdžiai nepriimtini būtent laiko požiūriu: Lietuvos okupacijos laikotarpiu Sovietų Sąjungos nesaistė Europos žmogaus teisių konvencija (pati konvencija, beje, sudaryta tik 1950 metais). Tad šiuo pagrindu skųstis Europos Žmogaus Teisių Teismui būtų neperspektyvu.

    Galbūt būtų galima Strasbūro teismui teikti peticijas dėl kai kurių kitų aspektų, atskirais atvejais gal būtų galima įrodyti, pavyzdžiui, tęstinį nuosavybės teisių pažeidimą dėl nacionalizacijos (nors Teismo praktikoje teisė į nuosavybės teisių atkūrimą neginama). Galbūt būtų galima mėginti kreiptis dėl teisės į teisingą teismą pažeidimo, mėginant motyvuoti tuo, kad Rusijos Federacijos teismai šiuo klausimu akivaizdžiai negali būti nešališki, nes nepripažįsta akivaizdaus istorinio Lietuvos okupacijos fakto.

    Baigdamas norėčiau palinkėti, kad Lietuvos pozicija, žinant menkas teisines galimybes realiai šiandien realizuoti Rusijos Federacijos atsakomybę, būtų bent jau nuosekli, nekintama, kad laikui bėgant neiškiltų tokių problemų, kad galbūt Lietuva savo elgesiu leido suprasti, jog atsisako žalos atlyginimo (kaip, pavyzdžiui, iš esmės atsitiko su Vokietijos okupacijos žala, nors Vokietija dalį žalos nukentėjusiesiems, kitaip nei Rusija, atlygino).

    Iš esmės reiktų palinkėti, kad bent jau programa minimum būtų vykdoma, t. y. reikalavimo teisė būtų išlaikyta ir toliau galiotų. Programos maksimum įgyvendinimas – tai iš esmės kol kas miglota tarpvalstybinių derybų, Rusijos Federacijos įsipareigojimo Europos Tarybai kompensuoti ištremtiems iš okupuotų Baltijos šalių asmenims padarytą žalą vykdymo perspektyva.

    Ji, deja, priklauso, ir nuo pačioje Rusijoje besiklostančios politinės situacijos. Nereikėtų būti visiškiems pesimistams: galbūt vieną dieną Rusijos Federacijoje atsiras ir tokia valdžia, kuri galės šiais klausimais kalbėtis ir sąžiningai bei atvirai juos spręsti.

    Gerbiant save nereikėtų būti ir Rusijos pataikūnams, kurie vardan tariamų investicijų, verslo ir didesnės prekybos apyvartos yra pasirengę ne tik atsisakyti teisėtų reikalavimų, bet ir išpažinti Rusijai visas tariamas savo istorines ar kitokias kaltes pradedant Kovo 11-ąja bei sulįsti į tokią vietą, kurios pavadinimo viešai minėti negalima.

    Parengta pagal pranešimą 2009 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos Seimo nario Arvydo Anušausko organizuotoje apskritojo stalo diskusijoje Okupacijos žalos atlyginimo problema.

Žiūr.:
Rusijos atsakomybė už sovietinę Lietuvos okupaciją (1)
http://www.balsas.lt/naujiena/314360

Balsas.lt

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/315253

*Vytautui Ju
2009-10-22 11:43:53


    Straipsnis, kiek as atsimenu, parengtas pagal D. Zalimo pranesima, kuri as girdejau, bet spaudoje dar nemaciau.

>2009-10-22 11:43:53
2009-10-22 11:57:15


Dainius Žalimas: SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (I) 2005-09-10

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/33722

Žygeivis
2009-10-22 12:33:42


    D. Žalimas labai aiškiai apibūdino, kas iš tikro yra ta vadinamoji "Tarptautinė teisė" - ji paremta labai aiškiu principu "Kas galima Dzeusui, draudžiama jaučiui" :)

("...be Rusijos sutikimo Teismas negali imtis nagrinėti šio ginčo, kad ir kaip būtų aišku, kaip jį spręsti. Tokios yra tarptautinės teisės normos.")

("...jeigu tai būtų ieškinys Lietuvos teisme, tai Rusijos Federacijai būtų pripažintas imunitetas.")

("...visi ginkluotųjų pajėgų veiksmai, nepaisant to, kad jie ir pažeidžia tarptautinės humanitarinės teisės normas, (tarkim, civilių žudymai ir netgi genocido aktai) patenka į šitą imuniteto sritį.")

("Europos Žmogaus Teisių Teismo - Strasbūro Teismo - praktikoje teisė į nuosavybės teisių atkūrimą neginama")

    Va taip - toks iš tikro yra tas "tarptautinis teisingumas"...

    Kitaip sakant, kol Rusijos imperija nebus likviduota (kaip buvo likviduotas "Trečias reichas") - vienu ar kitu būdu, ir į valdžią ten neateis "likvidatorių" pastatyti asmenys (kaip jie atėjo į valdžią Vakarų Vokietijoje po WW2), tol Rusijos imperija niekam nieko negrąžins ir nekompensuos.

    Kaip tiksliai parašė D. Žalimas:

"Ji (žalos atlyginimo perspektyva), deja, priklauso, ir nuo pačioje Rusijoje besiklostančios politinės situacijos. Nereikėtų būti visiškiems pesimistams: galbūt vieną dieną Rusijos Federacijoje atsiras ir tokia valdžia, kuri galės šiais klausimais kalbėtis ir sąžiningai bei atvirai juos spręsti."

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 22 Spa 2009 12:39. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 20 Spa 2009 05:32 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 10 Sau 2009 20:07
Pranešimai: 142
    Mes privalome susigrąžinti visas Baltų etnines žemes iki Vartos, Ūdros ir Veislos.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Gru 2010 23:00 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 10 Sau 2009 20:07
Pranešimai: 142
Cituoti:
Žygeivis, 2009 01 15 20:08

  Taip, dar prieš 1569 metų uniją Lenkija užgrobė Lietuvos Valstybės teritoriją: visų pirma Palenkę - senąją jotvingių žemę, kartu su jotvingių sostine Drohičinu.

  Tačiau dabar mes kalbame apie juridinius klausimus: sienas de jure ir de facto.

  Deja, bet Lietuvos Seimas, karo su Rusija akivaizdoje, patvirtino 1569 metais Liublino unijos sąlygas de jure, kartu atiduodamas Lenkijai ir Palenkę (Ukraina jau anksčiau buvo atiduota Lenkijai).

  Todėl dabartinė Lietuvos valstybės siena su Lenkija de jure yra būtent Liublino unijoje nustatyta siena.

  Visos po to nustatytos sienos buvo tik de facto, o ne de jure.


     Visos žemės, okupuotos esant nesvarbu, kurios pusės agresijai, vis tiek yra okupuotos žemės ir turi būti sugrąžintos Lietuvai.

      Juk ir Žemaitija buvo ne kartą dovanota "sava valia", grasinant karu...

      Tad lenkų išgamos tenesidangsto unijomis, kurios buvo ir yra agresijos aktas prieš Lietuvą.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 14 Gru 2011 16:41 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
       Su Lenkija normalūs santykiai bus tik tada, kai ji grąžins istorines-etnines Lietuvių Tautos žemes - Suvalkus, Seinus, Punską, Balstogę, Augustavą, Vygrius ir kitas Lietuvos Valstybės lietuviškas teritorijas - pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną, buvusią iki Liublino unijos 1569 m. ir Rusijos imperijos okupacijų 1772-1795-1815 metais - nepriklausomai nuo jų sulenkėjimo lygio okupacijų laikotarpiu.

       Ši Lenkijos ir Lietuvos Valstybės siena de jure buvo nustatyta prieš 1569 metų Liublino uniją.

       Tik ši siena šiuo metu ir yra siena tarp Lietuvos ir Lenkijos de jure, o siena, nubrėžta Stalino 1944 metais, yra siena de facto.

------------------------------- ---

      Южная и Восточная Литва были захвачены войсками польского генерала Желиговского в 1920 году (а Антанте - в основном Франция (ее войска стояли в Клайпеде) - запретила Литве добить уже разбитые под Гедрайчяй дивизии Желиговского), и тут была создана "Срединная Литва" (заметьте - Литва, а не Польша!!!), которая в 1922 году была присоединена "методом аншлюса" к Польше (позже, в 1938 году, совершенно аналогично поступил Гитлер в Судетском крае в Чехословакии).

Карта литовских земель, оккупированных Польшей

Paveikslėlis

Граница Литовской Державы с Польшей (Lietuvos Valstybės siena su Lenkija):

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 12 Sau 2014 16:17 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
Šaltinis - https://www.facebook.com/groups/1832680 ... p_activity

Paskelbta 2014 saus. 10

Vienas iš populiariausių Lenkijos žurnalistų Mariušas Maksas Kolionko (Mariusz Max Kolonko) savo autorinėje internetinės televizijos MaxTV laidoje moko lenkų politikus, kaip susigrąžinti 1939-ųjų Lenkijos rytinius "kresus" - Vilnių ir Lvovą.
http://www.youtube.com/watch?v=mIIArQawElw#t=12

Vladas Turčinavičius

1. Pilsudskio Lenkija sulaužė dviejų suverenų 1569 m. pasirašytą Liublino sutartį, kurioje apibrėžtos sienos tarp Lenkijos ir Lietuvos.

2. Sulaužė ir 1920 m. Suvalkų sutartį.

3. Jis teigia, kad 20 a. pradžioje Vilniuje buvo 8 proc. lietuvių, tai melas, juolab, 19 a. pabaigoje visoje Pietryčių Lietuvoje buvo apie 49 proc. lietuvių.

Jau vien tas faktas, kad 1920 m.Rusija pripažino Gardino ir Lydos sritis Lietuvai bei Vilnių, rodo, kad tai lietuvių etnografinės žemės, o juk Rusija taip lengvai neatidavinėja jos okupuotų žemių.

4. Jo visiškas nusikalbėjimas yra tas, kad po okupacijos, asimiliacijos, kurią vykdė lietuvių žemėse keletą šimtų metų lenkai ir rusai, skelbti 1920 m., kad tai lenkų gyvenamos vietos nėra jokio pagrindo, nes anų laikų visuomenė gyveno prievartoje, o ne laisvo pasirinkimo santvarkoje, kai žmogus galėjo apsispręsti laisvai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 29 Rgs 2015 15:28 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Kęstutis Čeponis

Lietuva 1938 m. jokių pretenzijų į savo sienas neatsisakė - tai eilinis "feikas", kurį eilinį kartą kažkoks mažai informuotas žmogelis "pagarsino" (o gal ir tyčia rašinėja propagandines nesąmones).

Iš tikrųjų 1938 m. Lietuva tik atstatė diplomatinius santykius su Lenkija, kurie buvo nutraukti po Lenkijos įvykdyto Rytų ir Pietų Lietuvos ginkluoto užgrobimo 1920 m. rudenį, grubiai pažeidžiant Suvalkų sutartį.

P.S. Lenkijos 1938 m. ultimatume iš tikrųjų buvo reikalaujama, kad Lietuva pripažintų Lenkijos 1920 m. užgrobtą ir 1922 m. aneksuotą Vilniaus kraštą (tai yra visą Pietų ir Rytų Lietuvą) Lenkijos dalimi.

Bet Lietuva griežtai atsisakė tai daryti.

Lenkija tuo metu grasino užpulti Lietuvą ir užimti Kauną (buvo sutelkusi apie 100 000 karių Lietuvos pasienyje ir reguliariai vyko susišaudymai), bet išsigando tarptautinės reakcijos ir pulti Lietuvą neišdrįso.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 10 Lap 2016 22:15 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
(№772) Kęstutis Čeponis, Литва - arvid miezis (№767)

http://imhoclub.by/ru/material/legenda_ ... z4PdPeyrf8

А при чем тут Вильнюс и Восточная Литва? :)

С Ялтинскими и Потсдамскими соглашениями они не имеют ничего общего.

Вы уже забыли, что Вильнюс и часть Восточной Литвы СССР возвратил Литве на основе Договора о границах от 12 июля 1920 года между Литвой и РСФСР, а также Договоров от 28 сентября 1926, 1934 и 1939 годов между Литвой и СССР - в которых тоже опираются именно на Договор от 12 июля 1920 года.

----------------------------------------------------

12 июля 1920 года реально не существовала ни БНР, ни Литбел, ни БССР. Единственным государством, который и реально, и юридически контролировал эту территорию, была РСФСР. И поэтому Мирный Договор от 12 июля 1920 года был подписан и границы были установлены с РСФСР.

В 1922 году был создан СССР, в который вошла и БССР.

Поэтому 28 сентября 1926 года в Москве был подписан новый договор между СССР и Литовской Республикой - Договор о ненападении и мирном разрешении конфликтов от 28 сентября 1926 года, в котором полностью подтверждены все пункты мирного договора 12 июля 1920 года.

В следующие годы было подписано еще несколько договоров между СССР и Литвой, и всегда подтверждалость нерушимость мирного договора 12 июля 1920 года. Последний раз уже в 1939 году.

Но после 17 сентября 1939 года Сталин "забыл" об этих договорах (точнее - только пункт о границе) и возвратил Литве только часть Восточной Литвы (меньше половины).

(№773) arvid miezis, Латвия - Kęstutis Čeponis (№772)

Сталин же напал на Польшу, да еще вместе с Гитлером поделил ее. Ну и все это незаконно, да и Вам перепал кусочек по акту взаимопомощи, то есть Вы тоже участвовали в оккупации Польши.

(№786) Kęstutis Čeponis, Литва - arvid miezis (№773)

Нет, уважаемый, это Польша в 1920 году нагло нарушила договор о границе между Литвой и Польшей, который был подписан еще в 1569 году (во время Люблинской унии), и захватила южную и восточную часть Литвы.

Официальная довоенная граница Литовской Державы с Польшей (Lietuvos Valstybės siena su Lenkija):

http://4.bp.blogspot.com/_Zt8COHwFWLM/S ... Seinai.jpg

Paveikslėlis

---------------------------------------------------

Pomiędzy Prostkami a wsią Bogusze, nad rzeką Ełk, stoi pochodzący z 1545 r. słup graniczny.

http://www.polskaniezwykla.pl/pictures/ ... 286989.jpg

Paveikslėlis

Znajduje się on 200 metrów w prawo od Szlaku Papieskiego "Tajemnice Światła", w stronę brzegu Ełku. Warto zobaczyć ten cenny i unikalny obiekt, który przypomina wyglądem murowaną kapliczkę.

Wzniesiono go w pobliżu brodu na rzece Ełk, w miejscu, gdzie zbiegały się granice Królestwa Polskiego, Wielkiego Księstwa Litewskiego i Prus Książęcych.

Opatrzony herbami Litwy i Prus oraz tablicą z łacińskim napisem, informował o przebiegającej w tym miejscu granicy pomiędzy ziemiami władców: Zygmunta Augusta i Albrechta Hohenzollerna.

Aby dotrzeć do słupa z Prostek, należy koło kościoła skręcić w ulicę prowadzącą na wschód, w stronę rzeki. Około 0,5 km dalej przejeżdża się przez most na drugi brzeg Ełku, po czym skręt w prawo, w drogę gruntową. Jeszcze 1,2 km przez las z towarzyszeniem znaków zielonego szlaku pieszego i odchodząca w prawo żwirowa alejka z głazami na poboczu doprowadza do celu.

------------------------------------------------------

Литва никогда не признала аннексию своих исконных исторических территорий.

СССР между прочим, тоже не признал. :)

Граница между РСФСР (позже СССР) и Польшей была установлена примерно в 50 км восточнее границы, которую признала Литва и РСФСР (позже и СССР) по договору от 12 июля 1920 года.

И РСФСР, и СССР официально признавали частью Польши только эту, примерно 50 километровую, полосу - до границы с Литвой, которая была установлена по Московскому договору от 12 июля 1920 г.

*******************************************************

https://imhoclub.by/ru/material/pravda_ ... ?c=1231757

№30 Kęstutis Čeponis, Литва

----Кстати, Литва ведь вышла из Советского Союза, восстановив Конституцию 1938 года, а с правовой точки зрения это значит, что Вильнюс, Клайпеду и Сувалкию надо отдать.----

Писателям таких пропагандистских статей надо все таки иметь хоть малейшее представление о том, что они пишут... - разьве трудно было хотя-бы в Вики посмотреть, когда именно Клайпеду захватил Гитлер....

Про Сувалкию то вообще молчу - а она то при чем тут?

Сувалки, между прочем, и сейчас в составе Польши - с 1922 г.

А про принадлежность Вильнюса Литве сказано в той же самой Конституции Литвы 1938 г. (автор статьи ее явно даже не видел) - где четко записано, что столица Литовской Державы это Вильнюс:

https://lt.wikisource.org/wiki/1938 c_m._Lietuvos_Konstitucija

Lietuvos Konstitucija (1938 m. gegužės 12 d.)

6 straipsnis

Lietuvos sostinė - Vilnius. Kitur ji gali būti perkelta laikinai įstatymu.

--На Клайпеду до сих пор нет документов.---

Да, видно автор решил - если врать, то особенно нагло. :)

Принадлежность Клайпеды Литве подтвердила Германия еще в 1923 г., и все документы были депонированы в Лиге Наций, а сейчас они находятся в архиве ООН - и любой может с ними ознакомиться.

---- На вильнюсский край есть советско-литовский договор 1939 года, но он не дезавуирован, поэтому поляки тоже могут ставить вопрос о том, что Вильно — польский город.----

На всю Восточную Литву есть Договоры 1920 г. (и никто их не отменил) , а Вильнюс Польша захватила в 1922 г. после того, как в 1920 г. Желиговский тут создал псевдогосударство Срединная Литва.

Кто не знает, то по Договорам 1920 г. граница Литвы вот такая:

Карта
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... ewskie.PNG

На самом деле в случае военного конфликта НАТО с РФ и Беларусью, именно Беларусь окажется в явном проигрыше - ведь Польша сразу же вспомнит Рижский договор 1921 г., по которому Польше принадлежат немалые территории Беларуси (на карте они обозначены светло зеленым цветом - напомню, что по Рижскому договору 1921 г. официально РСФСР отдала Польше только неширокий "коридор" между РСФСР и Литвой, тем самым не нарушая договор о границах с Литвой от 12 июля 1920 г.).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 01 Spa 2018 16:05 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/kestutis.cepon ... nt_mention

Kęstutis Čeponis

---если вспомнить, какие польские земли получила Литва, то границы литовской независимости сильно изменятся.----

Границы Литвы с Польшей были установлены во время Люблинской унии в 1569 г. Где они проходят, можете посмотреть в картах.

http://www.polskaniezwykla.pl/pictures/ ... 286989.jpg

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... ach2_B.jpg

В 1920 г. Желиговский (официально мятежник) вероломно захватил части Литвы.

И создал псевдо государство Срединная Литва, которую Польша аншлюсировала в 1922 г., а 1939 г. часть этих литовских территорий вернулись Литве, основываясь на договоре с РСФСР от 12 июля 1920 г. и договоров с СССР от 1926 г. и 1934 г.
http://4.bp.blogspot.com/_Zt8COHwFWLM/S ... Seinai.jpg

Однако немалая часть литовских земель все еще находятся во временной оккупации.

P.S. Между прочим, современная столица Польши Варшава (по литовски и ятвяжски Варжува) почти 200 лет была в составе Литвы. :)

О чем сейчас все помалкивают. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 30 Gru 2019 19:49 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
VIII.1939. Пакт Молотова-Риббентропа. Определение "сфер интересов"

Nov. 20th, 2014 at 8:24 PM

https://francis-maks.livejournal.com/203514.html

Paveikslėlis

X.1939 Договор о передаче Литовской Республике города Вильно и Виленской области

Nov. 24th, 2014 at 9:12 PM

https://francis-maks.livejournal.com/204632.html

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 30 Gru 2019 20:20 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
Михаил Иванович Мельтюхов

(14.03.1966)


http://publ.lib.ru/ARCHIVES/M/MEL%27TYU ... _M.I..html

...российский историк, доктор исторических наук, старший научный сотрудник Всероссийского НИИ документоведения и архивного дела, автор книг «Упущенный шанс Сталина», «Советско-польские войны», «Военно-политическое противостояние 1918-1939 гг.».

Мельтюхов М.И. родился в г. Москве в семье служащих. Учился в средней школе №54 Москворецкого р-на, жил в д. №18 по Садовнической ул. (быв. Осипенко). В 1984-1986 г. служил в Советской Армии.

В наиболее известной своей работе (М.И. Мельтюхов. Упущенный шанс Сталина. М., Вече, 2002, с.412.) он выдвигает концепцию, согласно которой в 1941 г. и Германия, и СССР, не зная о планах друг друга, готовили нападение на противоположную сторону.

**************************************************************

Paveikslėlis

Мельтюхов М. И. Прибалтийский плацдарм (1939—1940). Возвращение Советского Союза на берега Балтийского моря — М.: Алгоритм, 2014. — 720 c. — 1000 экз. — ISBN 978-5-4438-0602-0.

Книга посвящена изучению сложных советско-прибалтийских отношений 1939—1940 гг. Во второй половине XX века в советской историографии эти события изучались с учетом политической конъюнктуры и все наиболее сложные темы упоминались вскользь, а то и просто замалчивались.

Затем в постсоветской историографии превалировал резко критический подход к описанию этих проблем. Однако по мере расширения доступа к документам того периода появилась возможность непредвзято взглянуть на советско-прибалтийские отношения в их динамике.

Читатель узнает, в какой военно-политической обстановке были подписаны советско-прибалтийские договоры о взаимопомощи, как были созданы в Прибалтике советские военные базы и с какими проблемами столкнулись размещенные там войска Красной армии, как складывались отношения СССР и стран Прибалтики осенью 1939 — весной 1940 гг.

Основное внимание уделяется наиболее политизированным в общественном мнении событиям лета 1940 г., когда в условиях начала Второй мировой войны в Прибалтике была восстановлена советская власть и произошло ее вхождение в состав СССР.

Книга предназначена не только для специалистов, но и для всех любителей вдумчивого чтения, интересующихся историей своей страны.

Предисловие
Новая военно-политическая обстановка
Выход Красной армии на границу с Литвой
Договор о взаимопомощи с Эстонией
Договор о взаимопомощи с Латвией
Договор о взаимопомощи с Литвой
Советско-прибалтийские договоры в восприятии современников
Ввод советских гарнизонов в Прибалтику
Советские базы в Прибалтике: хозяйственные проблемы
Прибалтика в международных отношениях осени 1939 — весны 1940 г.
Советско-прибалтийские переговоры о поставках вооружения
Советские гарнизоны в Прибалтике в первой половине 1940 г.
«Похищения» красноармейцев в Литве в 1940 г.
Советское военное планирование
Сосредоточение и группировка Красной армии
Советские ультиматумы и реакция великих держав
Прибалтийская операция
Поющие революции
В Советский Союз
Организационные изменения в советских вооруженных силах в связи с вступлением Прибалтики в СССР
Заключение
Примечания

-----------------------------------------

Мельтюхов М.И. Упущенный шанс Сталина: Советский Союз и борьба за Европу: 1939-1941 гг. (Документы, факты, суждения). (2008) — М.: Вече, 2000.

Paveikslėlis

Аннотация: В данной работе на широком круге документов, в том числе малоизвестных и лишь недавно рассекреченных, подробно исследуются события 1939-1941 годов. Показана внешняя политика СССР и действия Красной Армии в Восточной Европе в начале Второй мировой войны, военное планирование советского Генштаба, организационное развитие и численность советских вооруженных сил, взгляды советского руководства на события европейской войны и содержание советской пропаганды. Подобное комплексное исследование позволяет подвести определенный итог ведущимся спорам и дать ответы на следующие вопросы: виновен ли СССР в возникновении Второй мировой войны; почему Москва пошла на подписание Пакта о ненападении; что знали в Кремле о германском плане «Барбаросса»; было ли германское нападение на СССР превентивной войной, и многие другие.

http://militera.lib.ru/research/meltyukhov/index.html

Содержание

Введение

На пути к войне

Политический кризис 1939 г.

Сентябрь 1939 года

Советский Союз и борьба за Скандинавский плацдарм

Наращивание советского военного присутствия в Прибалтике

Советский Союз и борьба за Балканы

Советский Союз между Англией и Германией

Советская разведка и проблема внезапного нападения

Красная Армия перед войной: организация и кадры

Советское военное планирование в 1940-1941 гг.

Оценка советским руководством событий Второй мировой войны в 1939-1941 гг.

Место "Восточного похода" в стратегии Германии 1940-1941 гг. и силы сторон к началу операции "Барбаросса"

Заключение

Приложения

Примечания

Список фотографий и схем

----------------------------------------------------

Paveikslėlis

Мельтюхов М.И. Советско-польские войны. Военно-политическое противостояние 1918-1939 гг. — М.: Вече, 2001.

http://militera.lib.ru/research/meltyukhov2/index.html

Читать в интернете:

Содержание

Введение [5]

Часть первая. Хаос (1917—март 1921 г.)

Распад [14]

Переговоры и захваты [19]

В преддверии схватки [30]

Поход на Киев [36]

Майская операция Западного фронта [41]

Контрудар на Украине [48]

Советское наступление в Белоруссии [65]

Выбор [70]

На Львов и Варшаву [78]

«Чудо на Висле» [88]

На восток [95]

Компромисс [99]

Часть вторая. На встречных курсах (март 1921 — август 1939 г.)

Реализация Рижского договора [107]

Москва и Варшава в международных отношениях конца 1920-х гг. [121]

«Равновесие» в политике Польши [133]

По пути экспансии [141]

По разные стороны баррикад [152]

Выбор стратегии [175]

СССР, Польша и политический кризис 1939 г. [180]

Прелюдия войны [194]

Часть третья. Сентябрь 1939 года

Война с запада [200]

Планы и силы сторон [200]

Германо-польская война: первые операции [216]

Союзники Польши: «странная война» [236]

Германо-польская война: завершающие операции [250]

Последние бои [270]

Война с востока [277]

Перед выбором [277]

Советские военные приготовления [279]

Пропаганда: трудное объяснение [292]

Силы сторон [298]

Польская кампания Красной армии: 17—21 сентября [303]

Москва—Берлин [326]

Польская кампания Красной армии: 22 сентября — 1 октября [333]

Москва — Берлин: II [351]

Реакция Запада [355]

К новой границе: 1—14 октября [358]

Изнанка войны [373]

В Советский Союз [381]

Заключение [385]

Примечания

Список иллюстраций

Paveikslėlis

Мельтюхов М.И. Советско-польские войны.

(Москва: Издательство «Эксмо», 2004. - История войн)

Аннотация: Книга посвящена изучению сложных советско-польских отношений 1918-1939 годов, начавшихся и завершившихся необъявленными войнами, инициатива которых исходила вначале от Варшавы, а затем Москвы. Во второй половине 20 века в советской историографии эти события изучались с учетом политической конъюнктуры и все наиболее сложные темы упоминались вскользь, а то и просто замалчивались.

Сегодня появилась возможность непредвзято взглянуть на советско-польские отношения в их динамике. После 1917 года Польша и Советский Союз оказались противниками в борьбе за влияние в Восточной Европе. Вы узнаете о том, как возникла советско-польская война 1919-1920 годов, почему Красная армия не смогла взять Варшаву, как был заключен и выполнялся Рижский договор 1921 года и о советско-польском соперничестве в период 1930-х годов.

Основное внимание автор уделяет началу Второй мировой войны - событиям сентября 1939 года. Доступные ныне архивные документы позволили подробно описать Польскую кампанию Красной армии 1939 года.

Михаил Мельтюхов: Советско-польские конфликты. 1918-1939 гг.

Подробнее: https://www.labirint.ru/books/603151/

Paveikslėlis

Автор: Мельтюхов Михаил Иванович
Художник: Протопопов Б. Б.
Редактор: Мезина Н. В.
Издательство: Алгоритм, 2017 г.

Аннотация к книге "Советско-польские конфликты. 1918-1939 гг"

Книга доктора исторических наук М.И.Мельтюхова посвящена изучению сложных советско-польских отношений 1918-1939 гг., начавшихся и завершившихся не объявленными войнами, инициатива которых исходила вначале от Варшавы, а затем от Москвы.

Во второй половине XX века в советской историографии эти события изучались с учетом политической конъюнктуры и все наиболее сложные темы упоминались вскользь, а то и просто замалчивались. Ныне появилась возможность не предвзято взглянуть на советско-польские отношения в их динамике. После 1918 г. Польша и Советский Союз оказались противниками в борьбе за влияние в Восточной Европе.

Из книги читатель узнает о том, как началась советско-польская война 1919-1920 гг., почему Красная армия не смогла взять Варшаву, как был заключен и выполнялся Рижский договор 1921 г. В книге подробно показано советско-польское соперничество в период 1930-х годов. Основное внимание уделено началу Второй мировой войны - событиям сентября 1939 года.

Доступные ныне архивные документы позволили подробно описать Польскую кампанию Красной армии 1939 г. Автор полагает, что и Польша, и СССР отстаивали свою собственную правду, какой бы надуманной она ни казалась нам ныне.

Книга предназначена не только для специалистов, но и для всех любителей вдумчивого чтения, интересующихся историей своей страны.

Подробнее: https://www.labirint.ru/books/603151/

--------------------------------------------------

Компромисс
http://militera.lib.ru/research/meltyukhov2/01.html

Тем временем в Варшаве 11 сентября решался вопрос о составе и полномочиях делегации на переговорах с Москвой в Риге. Основным вопросом был, естественно, вопрос о границе.

Польские военные настаивали на получении линии по Днепру, но в итоге было решено ограничиться линией перемирия по р. Збруч — р. Ствига — восточное Ровно — Лунинца — Барановичей.

Делегация получила право двигать эту линию на восток, заключать перемирие и прелиминарный договор и вести переговоры с РСФСР и УССР. Вместе с тем Варшава не могла не прислушаться к советам Парижа и не спешила достигнуть соглашения.

12 сентября в Ригу прибыла советская, а 19 сентября — польская делегации. 21 сентября стороны начали переговоры{207}, которые проходили на фоне наступления польских войск на Волыни и в Белоруссии.

Поскольку оказалось, что советские войска не в состоянии изменить ситуацию на польском фронте, а на юге продолжались ожесточенные бои с войсками Врангеля, Москва была вынуждена искать компромисс.

23 сентября от имени ВЦИК было заявлено, что РСФСР согласна на границу по линии р. Шара — Огинский канал — р. Ясельда — р. Стырь и далее по границе Восточной Галиции, но мир должен быть заключен в течение 10 дней (до 5 октября){208}.

28 сентября польской делегации был передан советский проект прелиминарного договора и предложена граница по линии от устья [99] р. Свислочь — Рудня — Беловеж — Каменец-Литовск — Брест-Литовск — Пиша — Любомль — Владимир-Волынский — Грибовица и далее по бывшей австро-русской границе до Днестра{209}.

Поскольку было необходимо усилить войска, действовавшие против Врангеля, Москва стремилась поскорее завершить дело мирным соглашением, но польская сторона не спешила.

1 октября Варшава посчитала советские предложения неприемлемыми, но решила добиваться перемирия, поскольку зимняя кампания польской армии была не нужна.

2 октября польская делегация в Риге выдвинула свои предложения о границе, линия которой должна была проходить по р. Збручь — Ровно — Сарны — Лунинец — западнее Минска — Вилейка — Диена и отрезать Литву от РСФСР.

Советская делегация настаивала на своем предложении от 28 сентября.

Понятно, что столь расходящиеся предложения было бы чрезвычайно трудно примирить, а в условиях дальнейшего отступления Красной армии длительный спор был не в интересах Москвы, и 4 августа было решено уступить.

5 октября польской делегации было заявлено о согласии советской стороны с ее предложением о линии границы.

При этом советская делегация выставила следующие условия: 1) Подписать договор до 8 октября, 2) Польша признавала право РСФСР на транзит через свою территорию в Литву и Германию и 3) Отказаться от включения в договор положений об уплате Польше суммы в золоте по титулу активного участия польских земель в экономической жизни Российской империи, заменив его упоминанием о том, что расчет будет произведен.

Польская делегация ответила согласием, но потребовала подписать протокол о согласии РСФСР выплатить Польше определенную сумму в золоте и предоставить ей концессии в счет выплат. После получения согласия Москвы и согласования документов 12 октября в 19.30 был подписан прелиминарный мир между Польшей и РСФСР с УССР.

Стороны признали взаимную независимость, стремление к невмешательству во внутренние дела, отказ от поддержки враждебных друг другу действий и отказались от взаимных финансовых претензий, кроме признания участия Польши в экономической жизни Российской империи и в ее золотом запасе.

Польше должны были быть переданы культурные и исторические ценности, эвакуированные из Царства Польского [100] как до, так и во время Первой мировой войны. Было подписано также соглашение о перемирии, которое вступало в силу с 18 октября 1920 г.{210}. Все эти соглашения были ратифицированы УССР 20 октября, Польшей — 22 октября, а РСФСР — 23 октября. Договор вступил в силу после обмена ратификационными грамотами, состоявшегося 2 ноября в Либаве (Лиепае).

Польские войска были отведены на демаркационную линию, а советские части вступили в Минск, Слуцк, Проскуров и Каменец-Подольский.

В целом, согласно польской статистике, Польша получила западнобелорусские земли с населением в 3 987 тыс. человек, из которых около 3 млн. составляли белорусы, и западноукраинские территории примерно с 10 млн. населения, из которого почти половина были украинцами.

Правда, с учетом того, что польские статистики записывали поляками всех лиц католического и униатского вероисповедания, доля этнического польского населения на этих «восточных окраинах» составляла всего лишь около 10%{211}.

Помимо переговоров с Москвой поляки с 30 сентября вели переговоры и с Литвой, с которой 7 октября было подписано соглашение о демаркационной линии, оставлявшей Вильнюс Литве.

Эта уступка объяснялась опасениями Варшавы перед Лигой Наций, откликнувшейся на жалобу Литвы относительно действий польских войск на ее территории.

Чтобы все-таки получить Вильнюс, польское руководство инсценировало «мятеж» в армии, и 9 октября «взбунтовавшаяся» дивизия генерала Желиговского захватила город. Официально Варшава не отказалась от ранее подписанного соглашения, что, впрочем, не помешало ей включить Вильно в состав Польши.

Часть вторая.

На встречных курсах
(март 1921 — август 1939 г.)

http://militera.lib.ru/research/meltyukhov2/02.html

Пока великие державы были заняты германскими проблемами, Польша попыталась решить Литовский вопрос.

Здесь помимо вопроса о Вильно существовал вопрос о принадлежности Мемеля (Клайпеды), отторгнутого от Германии по Версальскому договору и переданного под управление Лиги Наций.

22 декабря 1922 г. РСФСР потребовала учета своих интересов при решении этого вопроса, но Лига Наций проигнорировала это заявление, хотя было решено учесть интересы Польши.

Не ожидая решения Лиги Наций, литовские иррегулярные отряды 13—15 января 1923 г. заняли Мемель (Клайпеду), что, естественно, вызвало резкое негодование Варшавы.

Использовав решение Совета Лиги Наций от 3 февраля 1923 г. о разделе нейтральной зоны на польско-литовской демаркационной линии, установленной Лигой Наций 30 ноября и 17 декабря 1920 г., Польша 13—17 февраля ввела туда свои войска и заняла железную дорогу Вильнюс — Гродно.

Произошли столкновения между литовскими и польскими отрядами.

Конференция послов Антанты предложила провести польско-литовскую границу по демаркационной линии, фактически легализовав польский захват Виленщины. Понятно, что Литва заявила протест.

16 февраля Конференция послов решила передать Мемель (Клайпеду) Литве, но при предоставлении Польше определенных прав пользования портом.

17 февраля Москва напомнила Польше, что привлечение третьих стран для решения польско-литовского конфликта противоречит Рижскому договору, поэтому им следует договориться между собой, а СССР предлагает посреднические услуги.

Конечно, Польша заявила, что Москва неправильно трактует статью 3 договора и вмешивается не в свои дела{251}.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Sau 2020 23:37 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
Литва никогда не признала захват Польшей литовских южных и восточных земель.

И даже после ультиматума Польши в 1938 г. не признала - только согласилась установить дип. отношения.

Рижский мирный договор 1921 года — договор между РСФСР (за себя и по полномочию правительства БССР), УССР с одной стороны, и Польской Республикой — с другой[1].

Подписан 18 марта 1921 года в Риге. Договор был составлен на русском, украинском и польском языках в трёх равноправных экземплярах и вступал в силу после его ратификации. 14 апреля 1921 договор был ратифицирован Всероссийским ЦИК, 15 апреля — сеймом Польской республики, 17 апреля — ЦИК Украинской ССР.

Советская сторона согласилась возвратить Польской Республике военные трофеи, все научные и культурные ценности, вывезенные с территории Царства Польского начиная с 1 января 1772 года, а также обязалась уплатить Польше в течение года 30 млн золотых рублей за вклад Царства Польского в хозяйственную жизнь Российской империи и передать польской стороне имущества на сумму 18 млн золотых рублей, то есть выплатить де-факто репарации[3]. Польская Республика освобождалась от ответственности за долги и иные обязательства бывшей Российской империи.

С ратификацией договора завершилась советско-польская война (1919—1921)[2].

P.S. В этом договоре был применен хитрый дипломатический прием, с которым Польша согласилась - РСФСР признала границу с Польшей, "отодвинув" ее примерно на 30-50 км от той границы, которую РСФСР признала границей с Литвой - то есть юридически РСФСР не нарушила Мирный договор с Литвой от 12 июля 1920 г.

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... ewskie.PNG

Paveikslėlis

Затем в 1926 г. и в 1934 г., и других договорах Литвы и СССР неизменно признавались границы Литвы по договору 12 июля 1920 г.

Карта границ Литвы, Польши и СССР по мирным договорам 1920-1921 г.

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 28 Sau 2020 20:29 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/pochemu ... nt=1430320

№74 Kęstutis Čeponis → Александр Гильман, 28.01.2020 19:25

---Никакого Виленского края в 1909 году не было. Виленский край - это территория, на которую претендовала Литва, но которая вошла в состав Польши после Первой мировой.---

Виленский край - это польский новояз.

Литовцы эту территорию называют Восточной Литвой, оккупированной поляками.

Paveikslėlis

----территория, на которую претендовала Литва---

Литва официально закрепила свои восточные и южные этнографические границы по договорам 1920 года - с Советской Россией 12 июля 1920 г. в Москве, а с Польшей - 7 октября 1920 г. в Сувалкай.

Сувалкское соглашение
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D1 ... 0%B8%D0%B5

Сувалкское соглашение (польск. Umowa suwalska, лит. Suvalkų sutartis) — соглашение, подписанное в городе Сувалки между Польшей и Литвой 7 октября 1920 года и зарегистрированное в списке договоров Лиги Наций 19 января 1922 года.

Вильнюс и Восточная Литва были захвачены войсками "восставшего против Пилсудского" польского генерала Желиговского в 1920 году (а Антанте - в основном Франция (ее войска тогда стояли в Клайпеде) - запретила Литве добить уже разбитые под Гедрайчяй дивизии Желиговского), и тогда на части Восточной Литвы тут была создана "Срединная Литва" (заметьте - Литва, а не Польша!!!), которая в 1922 году была присоединена "методом аншлюса" к Польше (позже, в 1938 году, совершенно аналогично поступил Гитлер в Судетском крае в Чехословакии).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D1 ... 0%B2%D0%B0

Paveikslėlis

По договору между Россией и Литвой о границах 12 июля 1920 года, вся эта Польшей в 1922 году временно оккупированная литовская территория официально является частью Литвы, а не Польши.

Эти границы были много раз официально подтверждены и в последующих договорах Литвы с СССР - 1926 г., 1934 г, 1939 г.

Однако, не взирая на все эти договоры, СССР в 1939 году, после войны с Польшей, в одностороннем порядке только малую часть этой территории возвратил Литве, а остальную часть присоединила к Белорусии.

P.S. Рижский мирный договор 1921 года — договор между РСФСР (за себя и по полномочию правительства БССР), УССР с одной стороны, и Польской Республикой — с другой.

В Рижском договоре 18 марта 1921 года был применен хитрый дипломатический прием, с которым Польша согласилась - РСФСР признала границу с Польшей, "отодвинув" ее примерно на 30-50 км от той границы, которую РСФСР признала границей с Литвой - то есть юридически РСФСР не нарушила Мирный договор с Литвой от 12 июля 1920 г.

№78 Kęstutis Čeponis → Александр Гильман, 28.01.2020 20:09

---бойкотируют тогда, когда знают, что проиграют.----

В данном случае литовцы бойкотировали потому, что само их участие в таком референдуме юридически означало бы признание, что Восточная Литва и Вильнюс Литве не принадлежат.

---И польская принадлежность Вильно была признана Лигой Наций---

Нет, этого не было.

Лига Наций вообще отказалась признать плебисцит в Виленском крае
https://books.google.lt/books?id=eo00DQ ... B5&f=false

Если вы считаете иначе, укажите, когда именно и каким именно официальным документом Лига Наций признала Вильнюс Польше? :)

Только решением Лиги Наций от 3 февраля 1923 г. Виленский край закреплялся за Польшей.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 28 Sau 2020 21:37 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
Виленский вопрос


https://ru.m.wikipedia.org/wiki/%D0%92% ... 1%81%D0%B0

Виленский вопрос — спор между Второй Речью Посполитой и Литовской республикой, разгоревшийся в 1920—1939 годах, причиной которого стал вопрос о государственной принадлежности города Вильно (Вильнюс) и прилегающих территорий (Виленский край). Конфликт возник вскоре после капитуляции Германской империи в 1918 году, но в полную силу вошёл к 1920 году, когда польский генерал Желиговский «самочинно» занял древнюю столицу Великого княжества Литовского. Правительство Литвы после окончания боевых действий заявило, что оно продолжает считать себя в состоянии войны с Польшей. Инициаторами попыток переговоров между странами выступали великие державы и Лига наций, поскольку проблема двусторонних отношений государств-соседей сразу получила широкий международный резонанс.

С разрушением Российской империи в 1917 году Польша и Литва вступили в продолжительный конфликт за обладание Вильно. 26 июля 1919 года Верховный совет Антанты утвердил демаркационную линию между Литвой и Польшей (т.н. «линия Фоша»). 15 мая 1920 года Учредительное Собрание Литвы провозгласило Литовскую Республику (Lietuvos Respublika). 25 сентября 1920 года польские войска начали наступление, заняв Гродно. Для предотвращения дальнейших столкновений под давлением военной контрольной комиссии Лиги Наций был подписан прелиминарный договор. По подписанному 7 октября 1920 года в Сувалках представителями Литвы и Польши соглашению[en] о прекращении военных действий, обмене пленными и об установлении демаркационной линии, Вильно с прилегающими к нему территориями должен был отойти Литве. Однако 12 октября 1920 года, польский генерал Люциан Желиговский, захватив Вильну, объявил о создании временного правительства Срединной Литвы. Вскоре, указом от 7 января 1921 года были созданы суд и полиция. Всем людям, проживавшим в центральной части Литвы с 1 января 1919 года или жившим в течение пяти лет до 1 августа 1914 года были дарованы гражданские права.

Весной 1921 года страны Антанты предприняли попытку уладить конфликт, во многом надеясь на включение Литвы в цепь малых стран Прибалтики и Восточной Европы — «санитарный кордон» против своего идеологического и геополитического противника на Востоке[1]. Роль буферной территории могла бы взять на себя сильная Польша, включившая в свой состав литовские земли. Либо противовесом Советской России мог стать прочный союз малых государств Прибалтики и Восточной Европы. Однако в обоих случаях литовско-польский конфликт мешал реализации планов стран Антанты и требовал скорейшего разрешения.

Дипломатические переговоры продолжились за кулисами. Литве было предложено создать конфедерацию, состоящую из Балтийской Западной Литвы (с литовским языком качестве официального) и Центральной Литвы (с польским в качестве официального). Польша потребовала, чтобы новое государство состояло в федерации с Польшей, преследуя, таким образом, цель Пилсудского по создания федерации Межморье. Литовцы отвергли это требование, поскольку Литва опасалась, что в этом объединении окажется подчинённой Польше. С распадом империй и ростом националистических настроений по всей Европе после Первой мировой войны, многие литовцы боялись, что такая федерация, напоминающая Речь Посполитую минувших веков, будет представлять угрозу для литовской культуры, подобно тому, как во времена этого Содружества многие из литовского дворянства подверглись полонизации под влиянием польской культуры.

Всеобщее голосование в Срединной Литве, способное изменить судьбу региона, было назначено на 9 января 1921 года,а положения, регулирующие проведение этих выборов, должны были быть выработаны до 28 ноября 1920. Однако, в связи с бойкотом Литвы этого голосования и негативной оценкой плебисцита Лигой Наций[2][3], оно было перенесено.

Демаркационные линии 1919—1939

Paveikslėlis

Legend-red-dash-dot.svg 18 июня 1919
Brown-long-dash.svg 27 июля 1919
Legend-yellow-dot.svg 7 октября 1920 (Сувалкский договор)
Legend-pink-solid.svg 3 февраля 1923

Мирные переговоры были проведены под эгидой Лиги Наций. Первоначальные соглашения были подписаны обеими сторонами 29 ноября 1920 года, а решающая фаза переговоров началась 3 марта 1921 года. Лигой Наций рассматривалось польское предложение о плебисците по вопросу о будущем Срединной Литвы. В начале мая 1921 года в Брюсселе начались переговоры, в ходе которых бельгийский дипломат Поль Гиманс предложил признать неприкосновенность и суверенитет обеих сторон, и в то же время максимально сблизить их в военной и экономической областях, передать Вильно Литве, гарантировав при этом Виленскому краю широкие автономные права[4]. Делегации конфликтующих сторон представляли молодые и амбициозные дипломаты — Вацловас Сидзикаускас со стороны Литовской республики и Шимон Аскенази как полномочный представитель Польши в Лиге Наций. Центральное место на переговорах заняли выступления литовской и польской делегаций с подробным изложением позиций своих стран в виленском вопросе. Обе делегации по очереди, сначала литовцы 14 мая, затем поляки 23 мая, представили на суд международной общественности свои позиции в виленском вопросе, объединив все соображения в четыре группы аргументов — исторические, правовые, этнографические и экономические.

Исторические основания прав Литвы на территорию Виленского края, по словам литовских дипломатов, состояли в следующем:

Город Вильно был заложен великим литовским князем Гедимином на территории, которая с незапамятных времён была заселена литовскими племенами.
Все публичные здания, костёлы и инфраструктура города построены трудом литовцев и русских, а не поляков.
Даже после включения в состав Российской империи Виленский край представлял собой единую территориальную единицу, а в Вильно располагались все властные структуры Северо-Западного края.
Вильно всегда был центром литовской культуры и науки.
Уния 1569 года не была свободным выражением воли Литвы, а была навязана Польшей, которая стремилась извлечь выгоду из сложного положения Великого княжества Литовского.

Польская делегация, выступавшая второй, построила своё выступление на критике литовской позиции. Прежде всего поляки определили все аргументы литовской делегации как «необоснованные претензии на территорию Вильно». Они заявили, что права Польши на Виленские земли бесспорны и что Польша, несмотря на полноту своих законных прав на Вильно, без давления с какой-либо стороны предлагает определить свою судьбу населению этого края путём плебисцита[5].

Однако уже тогда Лига Наций не одобряла этой идеи. Поль Иманс писал[6]: «По мнению Совета [Лиги наций], плебисцит должен был быть проведён в условиях полной свободы, быстроты выполнения и общей искренности. Это оказалось невозможным из-за переворота Желиговского. Лиге не нужен поддельный плебисцит при оставлении войск Желиговского в Виленской области...»

Исторические контраргументы польской делегации заключались в следующем.
Великое княжество Литовское никогда не было литовским по своему характеру:


а) оно обязано своим возникновением завоеванию обширных славянских территорий литовскими племенами под предводительством воинственных вождей, которые, согласно разным данным, были норманнского происхождения;
б) нет государственных документов Великого княжества Литовского собственно на литовском языке;
в) большинство семейств шляхтичей при великокняжеском дворе принадлежали белорусской крови с единичными исключениями;
г) литовский элемент затерялся в массе завоёванных русских и колонистов-мазуров (поляков). Сгруппированный на этнографической территории, которая уже в то время не включала в себя центр нынешнего Виленского края, литовский народ составлял незначительную часть от общего числа населения огромных территорий, завоёванных великими литовскими князьями.

Вильно никогда не было столицей литовского народа:

а)настоящей столицей Великого княжества Литовского в полном смысле этого слова был Тракай. Вильно являлось столицей княжества лишь на короткий промежуток времени перед объединением с Польшей. Сначала город вообще не имел литовского облика, поскольку был населён русскими, немецкими, польскими и еврейскими эмигрантами. Среди этнических литовцев не было ни торговцев, ни ремесленников, поэтому они не играли никакой роли в его развитии;
б)даже Наполеон, приступивший к восстановлению Польши и завоевавший для неё Познань, Варшаву и Краков, понимал необходимость присоединения к этому наследству четвертого из великих польских городов — Вильно, «где уже тысячи человек были готовы вступить под польские знамёна»;
в) во время двух польских восстаний жители Вильно «смешали свою кровь с кровью своих братьев из остальной Польши». Руководителем восстания 1863 года был поляк из Литвы Ромуальд Траугутт, который своей жизнью заплатил за привязанность к этому краю;
г) и, наконец, Юзеф Пилсудский, «величайший поляк нашего времени», также происходит родом из Виленской земли.

Территориально-административный контраргумент:

а) российские власти объединили польские и литовское земли под властью Вильно с целью более эффективного осуществления курса на русификацию местного населения;
б) в 1916 году Германия, заняв территорию Литвы, исходя из реально сложившейся ситуации в стране, отделила литовские территории, лежащие вокруг Каунаса, от польских территорий Виленского края. Однако позже только из соображений выгоды для себя германское руководство вновь объединило все вышеуказанные территории со столицей в Вильно и образовало Тарибу — государственный совет Литвы.

Вильно всегда был центром развития польской науки и культуры:

а)университет города Вильно, заложенный в XVI веке, подарил миру плеяду польских учёных и мыслителей, которые, не задумываясь, называли себя литовцами, используя это этническое название только лишь как географическое обозначение. В начале XIX века Виленский университет играл большую роль в научной и духовной жизни Польши, чем Варшавский университет;
б) в Виленских костёлах не найти ни одной литовской надписи, которая имела бы что-нибудь общее с литовской этнографией и культурой.

Правовые аргументы литовских дипломатов выглядели следующим образом.

Согласно второй статье советско-литовского договора от 12 июля 1920 года Советская Россия признала независимость Литовской Республики и её права на Виленский край, а в примечании №1 к этой статье сказано, что граница между Польшей и Литвой будет установлена по обоюдному согласию обоих государств.
Согласно второму параграфу третьей статьи советско-польского Рижского договора от 18 марта 1921 года вопрос о принадлежности спорных территорий должен быть решён исключительно между Польшей и Литвой.
Нарком иностранных дел РСФСР Г. В. Чичерин 20 января 1921 года заявил, что город Вильно и его окрестности должны быть переданы Литве и что в Московском договоре Советская Россия отказалась от своих прав на Вильно в пользу Литвы.

Правовые доводы польской стороны основывались на иных дипломатических документах.

Советское правительство 28 августа 1918 года в соответствии с декретом СНК от 28 октября 1917 года полностью аннулировало трактаты и договоры, заключённые тремя государствами, разделившими Речь Посполитую в XVIII веке, то есть за два года до подписания Московского договора Советы отказались от всяких прав России на территории, которые до разделов были частью Речи Посполитой. И, следовательно, во время подписания мирного договора с каунасским правительством Россия не имела уже никакого права на урегулирование вопросов управления бывшими территориями Речи Посполитой.
Третья статья Рижского договора закрепила следующее: Польша отказалась от своих прав и претензий на территории Украины и Белоруссии, лежащие к востоку от установленной границы между Россией и Польшей. Россия, получив права на территории Белоруссии и Украины, подтвердила свой декрет от 28 августа 1918 года, предоставивший Польше права на ряд земель, принадлежавших ей до 1772 года. Из этого следует, что Рижским договором Россия признала древнее право Речи Посполитой не только на территории Виленского края, но и на каунасские земли как бывшие польские территории до 1772 года. Польша великодушно не стала требовать возвращения своих древних земель, занятых в настоящее время литовским населением, она признала бесспорные права литовского народа на эти территории, но она никогда не отказывалась от своих прав на земли Виленского края, населённого поляками.
В данном случае подразумеваются территории, лежавшие к востоку от «линии Керзона» — демаркационной линии, согласно которой в состав Польши вошли территории, принадлежавшие ей до раздела 1793 года.

В отдельную группу доказательств обе делегации выделили этнографические соображения.

Этнографические аргументы литовской делегации заключались в следующем.

Виленская земля издавна была многонациональной — имеются свидетельства проживания на ней евреев, небольшого количества православных русских, татар и караимов. Что касается польского населения, его составляли эмигранты, поселявшиеся на Виленщине лишь небольшими группами.
Язык в данном случае не может быть показателем национальной принадлежности. Там, где в силу политической ситуации либо административного гнёта литовский язык вышел из употребления, его место занял не польский, а смешанный польско-русский говор, со следами литовского произношения и грамматических конструкций. На чистом польском языке разговаривают только немногочисленные представители наиболее знатных семейств Вильно и других городов.
Низкий уровень образования широких слоёв населения Виленщины и многолетняя «польская пропаганда» со стороны церкви (католик может быть только поляком и говорить по-польски, и только язычники говорят на литовском языке и называют себя литовцами) стала причиной того, что простые крестьяне во время переписей населения на вопрос о национальности отвечали «католик польской веры».
Первые статистические данные о составе населения Виленской губернии были опубликованы Российским географическим обществом на основе переписи 1858 года и выглядели следующим образом[7]:

Таблица 1
Общее количество Литовцы Поляки Белорусы Русские и украинцы
714 061 58,8% 20,3% 22,3% 2%

В 1861 году были опубликованы «Материалы по географии и статистике России, собранные офицерами Генерального штаба»[8]. Данные по Виленской губернии обработал капитан Генерального штаба А. Корев:

Таблица 2
Общее количество Литовцы Поляки Белорусы Русские Евреи Другие
841 090 58,8% 12,3% 29,4% 2,3% 8% 2%

Несколькими годами ранее в ходе всеобщей переписи населения Российской империи 1897 года предводитель дворянства Виленской губернии Адам Платер собрал множество материалов, касавшихся языка, употребляемого сельским населением Виленской губернии. Эта информация легла в основу научного труда Розвадовского, опубликованного в Краковском университете. Литовская делегация привела эти данные «некоего польского профессора», чтобы доказать, что сами поляки соглашаются с такими статистическими данными о количестве польского населения в Виленском крае:

Таблица 3
Общее количество Литовцы Поляки Белорусы Русские Евреи
714 061 32,6% 3,2% 54% 1,4% 7,1%

И только данные переписи населения 1909 года критиковались литовцами, поскольку показывали гораздо большее число польского населения. Главный вывод литовской делегации заключался в том, что число поляков-жителей Виленской губернии не превышает чуть более 20% ни в одних из приведённых статистических данных.

Польская сторона привела такие этнографические доводы.

Исторические документы чётко показывают, что польский язык уже со времен Гедимина и Ольгерда, ещё до заключения польско-литовской унии, рассматривался с культурной точки зрения и употреблялся наравне с белорусским языком. К 1840 году польский язык был обязательным в школах и в управленческом делопроизводстве; 99% чиновников этого края были поляками. Затем его распространение и влияние снизилось вследствие политики русификации и репрессий со стороны властей Российской империи.
Диалект, на котором говорит население Виленской земли, не является литовским диалектом, и литовский язык так же мало понятен для населения этого края, как японский или турецкий.
Анализируя статистические данные, литовская делегация использовала некорректные методы. Нельзя принимать во внимание статистику 1858 года, поскольку это статистическое исследование не было научным. У авторов существенно разнятся сведения. Что касается процента литовцев, то А. Корев указывает 46% населения Виленского края, P. Эркерт[9] — 40%. С поляками ещё более неоднозначно: по А. Кореву, — 12% населения Виленского края, М. Лебедкину[10], — 20%, Р. Эркерту, — 25%.

По мнению поляков, данные всеобщей переписи населения Российской империи 1897 года российское правительство фальсифицировало намеренно. И сделать это было нетрудно. Ведь говорящее на литовском языке население представляет собой этнографическую группу, в определении которой трудно допустить статистическую ошибку. Польское же население не так сильно отличается от белорусов, как литовское, и поэтому часто этнографическая граница между поляками и белорусами стирается.

Гораздо больше нужно доверять критикуемым литовской делегацией данным переписи 1909 года, которая была инициирована правительством Столыпина, «одного из самых больших врагов Польши, которые когда-либо существовали в России» (S. 16). Согласно данным 1909 года, доля поляков среди населения Виленского края составляла не 8,17, а 17,8%. Это во многом является следствием того, что перепись 1909 года проводилась после Первой русской революции, в ходе которой был издан указ о веротерпимости[11], в результате чего население Виленщины могло открыто перейти в католическую веру и называть себя «польскими католиками».

В заключительной части своих выступлений литовские и польские дипломаты обратили внимание на экономические последствия присоединения Виленского края к территории того или иного государства.

Экономические аргументы литовцев.

Литовские территории, лежащие в долине Немана, представляют собой единый экономико-географический регион, центром которого всегда было и является Вильно. Разделить долину Немана на части (то есть отделить Виленский край от территории Литвы) значит «разрубить на куски живой организм», вследствие чего хозяйственная жизнь региона постепенно придёт в упадок.
Отделение Вильно от Литвы приведёт к упадку города, первые признаки которого уже появились: сократилось количество торговых операций, упали цены на недвижимость, выросла безработица, большие группы населения уже уехали и продолжают уезжать из Вильно в Каунас.
Польское правительство не в состоянии покрыть дефицит городского бюджета Вильно и удовлетворить потребности 30 тысяч населения, погружённого в полную нищету.

Оппоненты были категорически не согласны с литовскими представителями, заявив, что аргументы, приведённые литовской делегацией, не имеют под собой никакой базы и не подкреплены никакими цифрами. Польская сторона выдвинула экономические контраргументы.

Эффективность эксплуатации железных дорог не имеет ничего общего с тем или иным начертанием границы между Польшей и Литвой. Эксплуатация главной железнодорожной ветки (линия Гродно — Вильно — Динабург) будет наиболее эффективна при условии вхождения в состав Польши, и эта ветка станет одной из основных транспортных артерий между Польшей, Латвией и Россией.
Утверждать, что присоединение Виленского края к Польше повлечёт за собой фатальные последствия для его жителей, нельзя. Некорректно делать подобные выводы, исходя из тех явлений и фактов, которые харктерны для любого края, бывшего на протяжении трех лет театром военных действий.
Сама каунасская Литва смогла бы удовлетворить лишь пятую часть потребностей жителей Виленского края в продовольствии. Чтобы Виленская земля смогла с экономической точки зрения вернуться к более или менее нормальному состоянию, ей требуются полезные ископаемые, топливо, машины, инвентарь, ткани и т. д. Каунасская Литва не в состоянии предоставить что-либо из этого списка, в то время как Польша могла бы удовлетворить большинство из этих потребностей.

Своё выступление поляки завершили выводом о том, что в действительности правительство каунасской Литвы стремится просто захватить польские территории (Виленский край) с целью их дальнейшей деполонизации и литуанизации.

В экономических характеристиках Польша и Литва переоценивали промышленно-хозяйственное значение Виленского края. В составе Российской империи Виленская губерния всегда была аграрной провинцией, а её население занималось главным образом земледелием. Самым многочисленным сословием были крестьяне: в 1889 г. их насчитывалось 871 725 человек (70,7%); мещан и купцов — 319 056 (25,8%), а потомственных дворян — 41137 (4%)[12]. Польская и литовская делегации в этом вопросе опять-таки оперировали не подкреплёнными никакими цифрами или фактами утверждениями.

Выслушав позиции обеих сторон, представители Лиги наций попытались найти точки соприкосновения и наладить отношения между двумя странами. Лига надеялась получить у Литвы согласие на образование федерации с Польшей в обмен на возвращение Вильно. В качестве компромисса сторонам был предложен так называемый План Гиманса (по имени Поля Гиманса). План состоял из 15 пунктов, среди которых были[13]:

Обе стороны конфликта признают и гарантируют независимость друг друга.
Срединная Литва будет включена в федерацию Литвы, состоящую из двух кантонов: населённой преимущественно литовцами Жемайтии и многонационального (населённого белорусами, татарами, поляками, евреями и литовцами) Вильнюсского региона. Оба кантона будут иметь отдельные правительства, парламенты, официальные языки, но общую федеративную столицу в Вильнюсе[14].
Литовские и польские власти создадут межгосударственные двусторонние комиссии по решению вопросов в сфере международных дел, торговли и промышленности, а также по региональной политике.
Польша и Литва подпишут оборонительный союзнический договор.
Польша получает доступ к использованию портов в Литве.

Переговоры приостановились, когда Польша потребовала, чтобы делегация из Срединной Литвы (бойкотированная литовскими дипломатами) была представлена в Брюсселе[13]. С другой стороны, Литва потребовала отвода польских войск в центральной части Литвы за линию, проведенную по соглашению о прекращении огня 7 октября 1920 года соглашения, потому-что по проекту Гиманса Вильнюс оставался в руках поляков, что было категорически неприемлемо для Литвы[13].

Новый план был представлен правительствам Литвы и Польши в сентябре 1921 года. Это была переработанный «плана Гиманса», с той разницей, что Клайпедский край (территория в Восточной Пруссии к северу от реки Неман) должна была быть включена в состав Литвы в обмен на предоставление определённого уровня внутренней автономии центральной части Литвы. 13 января 1922 года Совет Лиги Наций вынес решение «считать польско-литовский спор законченным», а 9 февраля своим постановлением разделил «нейтральную полосу» между Польшей и Литвой и передал часть участка железной дороги Вильно — Гродно полякам, что фактически закрепляло территорию Вильно за Польшей[15]. Тем не менее, как Польша, так и Литва открыто критиковали этот план и, вскоре переговоры были вновь остановлены.

Польское решение вопроса


После того, как переговоры в Брюсселе сорвались, напряжённость в регионе возросла. Наиболее острой проблемой являлась многочисленная армия Срединной Литвы (до 27 000), в действительности являвшаяся автономной частью Войска Польского. Генерал Люциан Желиговский решился передать власть гражданским властям и подтвердил назначенную дату выборов (8 января 1922 года). Перед выборами наблюдалась значительная предвыборная пропагандистская кампания со стороны поляков, которые таким образом пытались заручиться поддержкой других этнических групп, проживавших в этом регионе.

Состав территорий, где должны были состояться выборы, был изменён, чтобы максимизировать количество жителей польской национальности[16]: например, польскоязычные регионы Лиды и Браслава были включены в состав Срединной Литвы, в то время, как населённые литовцами районы вокруг Друскининкай были исключены из её состава[17]. По официальным польским данным, 735 089 людей проживало в назначенной для плебисцита территории. Из них 11,5% были евреями, 8,8% были белорусами, и 7,2% были литовцами. Требованиями к кандидатам в Сейм республики были: возраст (не менее 25 лет), образование (по крайней мере, начальная школа), и язык (хорошее знание польского)[17]. Польские власти официально разрешили свободу прессы и собраний, но с условием — до одного года тюремного заключения за агитацию против выборов[16]. Это положение было направлено против литовцев, решивших бойкотировать выборы. Правительство Литвы протестовало против проведения подобных выборов и даже пыталось возродить идею плебисцита под наблюдением Лиги Наций, но Лига была в этой ситуации оставалась лишь посредником польско-литовского спора[18].

Выборы бойкотировали литовцы, большинство евреев и часть белорусов. Поляки были единственной крупной этнической группой, из числа которой проголосовавших было большинство[19]. Правительство Литовской Республики 14 декабря 1921 выслало Лиге Наций ноту протеста против готовящихся выборов, а сами выборы не были признаны правительством Литвы.

Польские фракции, которые получили контроль над Виленским сеймом 20 февраля, отправили запрос о включении республики в состав Польши. Запрос был рассмотрен польским Сеймом 22 марта 1922 года. А уже 24 марта Варшавский сейм ратифицировал решение Виленского сейма о воссоединении Виленского края с Польшей. Акт о присоединении имел форму соглашения между Польшей и Виленским краем, устанавливающего присоединение области к Польше с предоставлением ей прав автономной провинции[15]. Все территории бывшей республики были включены в недавно сформированное Виленское воеводство. Литва отказалась признать польскую власть над территорией. Она продолжала рассматривать так называемый Вильнюсский край в рамках своей собственной территории и сам город как конституционную столицу, рассматривая Каунас только как место временного пребывания правительства. Спор о принадлежности Виленского края привёл к напряженности в польско-литовских отношениях в межвоенный период.
Дальнейшее развитие отношений между Польшей и ЛитвойПравить

Решением Лиги Наций от 3 февраля 1923 года Виленский край закреплялся за Польшей. Переговоры между Литвой и Польшей осенью 1925 г., в марте-июле 1928 г. и в последующие годы ни к чему не привели[15].

17 марта 1938 года Польша при поддержке Германии выдвинула Литве в ультимативной форме ряд требований: установить дипломатическую, экономическую и почтово-телеграфную связи и отменить статью конституции, указывающую, что столицей Литвы является Вильно, угрожая в случае их отклонения оккупировать страну. В марте 1938 между Польшей и Литвой были установлены дипломатические отношения. В сентябре 1939 в ходе Польского похода РККА статус Виленской области был изменен[20]. По «договору о передаче Литовской Республике города Вильно и Виленской области и о взаимопомощи между Советским Союзом и Литвой[en]» от 10 октября 1939 года большая часть Виленского края (территория в 6909 км² с 490 тыс. жителей) была передана Литве.

Примечания

Горлов А.С. СССР и территориальные проблемы Литвы // Военноисторический журнал. 1990. № 7. С. 23; Почс К.Я. «Санитарный кордон»: Прибалтийский регион и Польша в антисоветских планах английского и французского империализма (1921-1929 гг.). Рига, 1985. С. 12.
Eidintas, Alfonsas; Vytautas Žalys, Alfred Erich Senn (англ.)русск.. Lithuania in European Politics: The Years of the First Republic, 1918-1940 (англ.) / Edvardas Tuskenis. — Paperback. — New York: St. Martin's Press (англ.)русск., 1999. — P. 84—85. — ISBN 0-312-22458-3.
Various authors. Documents diplomatiques. Conflit Polono-Lituanien. Questions de Vilna 1918-1924 (фр.). — 1924.
Гришин Я.Я. Необычный ультиматум. Казань: Издательство Казанского университета, 2005 г. Архивная копия от 12 декабря 2013 на Wayback Machine
В 1921 году, когда предполагалось провести плебисцит в Срединной Литве, польское население численно преобладало, поскольку в течение 1920 года многие литовцы — жители края — покинули свою малую родину, предпочитая оставаться гражданами Литвы.
Цитата по: Гришин Я.Я. Необычный ультиматум. Казань: Издательство Казанского университета, 2005 г. С. 65
Здесь и далее статистические данные воспроизводятся согласно докладу литовской делегации. В первой и третьей таблицах литовской делегацией допущены незначительные неточности с процентами (в первом случае их сумма составляет — 101,4 %, во втором — 98,3 %).
Материалы для географии и статистики России, собранные офицерами Генерального штаба — Алфавитный каталог — Электронная библиотека Руниверс
Atlas Ethnographique de provinces habitués en totalité ou en partie par des polonais. Par R. D’Erkert, Captaine aux gardes, member effectif de la Societé Géographique Impérial de Russie. St. Petersbourg, 1863.
Лебедкин М.О. О племенном составе народонаселения Западного края Российской империи// Записки русского географического общества. 1861. Кн. 3. Отд. 2.
Указ Об Укреплении Начал Веротерпимости (1905) — Викитека
Lietuvos TSR istorija: Nuo seniausi^ laikq iki 1917 m. Vilnius, 1985. P. 245.
(польск.) Moroz, Małgorzata. Białoruski ruch chrześcijańsko—demokratyczny w okresie pierwszej wojny światowej // Krynica. Ideologia i przywódcy białoruskiego katolicyzmu (польск.). — Białystok: Białoruskie Towarzystwo Historyczne, 2001. — ISBN 83-915029-0-2. Архивная копия от 16 июля 2011 на Wayback Machine
Lapradelle, Albert Geouffre de (англ.)русск.; André Nicolayévitch Mandelstam, Louis Le Fur. The Vilna Question (неопр.). — London: Hazell, Watson & Viney, ld., 1929. — С. 15—18.
Бабурин С. Н. Территория государства: правовые и геополитические проблемы. § 15. Проблемы государственных границ на постсоветском пространстве. — Издательство МГУ. 1997. ISBN 5-211-03872-X
Liekis, Šarūnas. A State ithin a State? Jewish autonomy in Lithuania 1918–1925 (англ.). — Versus aureus, 2003. — P. 159—166. — ISBN 9955-9613-5-X.
Čepėnas, Pranas (англ.)русск.. Naujųjų laikų Lietuvos istorija (неопр.). — Chicago: Dr. Griniaus fondas, 1986. — Т. II. — С. 657—660.
(лит.) Vilkelis, Gintautas. Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų Sąjungoje (лит.). — Versus aureus, 2006. — С. 103—104. — ISBN 9955-601-92-2.
Kiaupa, Zigmantas. The History of Lithuania (неопр.). — Vilnius: Baltos lankos (англ.)русск., 2004. — ISBN 9955-584-87-4.
Наринский М.М. Международно-политический кризис кануна Второй мировой войны. Журнал «Вестник МГИМО-Университета». спецвыпуск. 2009. стр. 123

*******************************************

Tautų Sąjunga
https://www.vle.lt/Straipsnis/Tautu-Sajunga-94519

LIETUVOS prašymas 1920 10 12 priimti ją į Tautų Sąjungą buvo atmestas dėl geopolitinių priežasčių. Lietuvai leista dalyvauti tik Sąjungos techninėse organizacijose (pripažinimas de facto).

1921 08 26 Lietuvos Respublika tapo visateise Tautų Sąjungos nare (tam priešinosi Lenkija ir Rumunija).

Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus krašto 1920 09–1922 01 sprendė Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija.

1922 01 12 Tautų Sąjungos Taryba priėmė rezoliuciją, užbaigiančią Lietuvos ir Lenkijos taikinimo procedūras.

1923 02 03 Tautų Sąjungos rezoliucija neutrali zona buvo padalyta tarp šalių (Lenkijai paliktos užimtos teritorijos, Lietuvos atstovas V. Sidzikauskas tam prieštaravo;

1927–32 Tautų Sąjunga vėl nesėkmingai bandė reguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius – Lietuva atsisakė užmegzti bet kokius santykius iki pat 1938 Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Jame buvo Lenkijos siekis kraštutinėmis diplomatinėmis priemonėmis sureguliuoti santykius su Lietuva didėjant Vokietijos karinei grėsmei (ultimatumas įteiktas 1938 03 17, priimtas 03 19).

Lenkijos ultimatumas Lietuvai

https://www.vle.lt/Straipsnis/Lenkijos- ... uvai-26622

Lenkijos valstybės siekis kraštutinėmis diplomatinėmis priemonėmis 1938 sureguliuoti santykius su Lietuva didėjant Vokietijos karinei grėsmei. Lenkijos valstybės ir politikos vadovai rūpinosi šalies šiaurinės sienos saugumu, todėl stengėsi gerinti santykius su Baltijos šalimis, pirmiausia su Lietuva.

Kadangi pastangos 1933–1936 ir 1938 pradžioje neoficialiomis derybomis normalizuoti santykius su Lietuva dėl Vilniaus konflikto rezultatų nedavė, Lenkija 1938 03 17 Lietuvos vyriausybei įteikė ultimatumą, kuriame reikalavo be jokių išlygų iki 03 31 užmegzti su ja diplomatinius santykius.

Lietuvai atmetus ultimatumą Lenkijos vyriausybė grasino ginti savo interesus numatytomis priemonėmis; tai galėjo reikšti karo Lietuvai paskelbimą. Atsakymą į ultimatumą Lietuva turėjo pateikti per 48 valandas.

Vilniaus klausimas ultimatume nebuvo liečiamas; Lenkijos vyriausybė nevertė jo atsisakyti, t. p. nereikalavo išbraukti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio, skelbiančio Vilnių Lietuvos sostine, nes nebuvo suinteresuota skatinti Lietuvą ultimatumą atmesti.

Apsvarsčiusi bendrą tarptautinę padėtį (Vakarų Europos politikai buvo susirūpinę Vokietijos įvykdyta Austrijos okupacija), galimą Lenkijos karo Lietuvai paskelbimą, t. p. įtakingų užsienio valstybių požiūrį į ultimatumą (patarė jį priimti), Lietuvos vyriausybė 03 19 ultimatumą priėmė.

Abi šalys 03 31 pasikeitė nepaprastaisiais pasiuntiniais ir įgaliotaisiais ministrais (jais tapo: Varšuvoje – K. Škirpa, Kaune – F. Charwatas).

Regina Žepkaitė


Prikabinti failai:
Lietuvos sienos įvairiais laikotarpiais.jpg
Lietuvos sienos įvairiais laikotarpiais.jpg [ 101.43 KiB | Peržiūrėta 3464 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 19 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007