Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės juridinis tęstinumas ir Valstybės sienos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Puslapis 1 iš 1

[ 25 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Parašytas: 18 Lap 2007 00:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

LIETUVOS ISTORIJOS KALENDORIUS

Tomas Baranauskas

1236 m. RUGSĖJO 22 DIENA

Baltų vienybės diena - 1236 m. lietuviai sumušė Kalavijuočių ordino kariuomenę Šiaulių (Saulės) mūšyje.

1557 m. RUGSĖJO 14 DIENA

1557 m. Pasvalyje tarp Lietuvos ir Livonijos sudaryta karinė sąjunga prieš Rusiją.

1559 m. RUGSĖJO 15 DIENA

1559 m. Vilniuje Rygos arkivyskupas Vilhelmas su savo valdomis pasidavė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto globai.

1562 m. VASARIO 5 DIENA

1562 m. Rygoje Mikalojus Radvila Juodasis Žygimanto Augusto vardu priėmė Kuršo kunigaikščio G. Ketlerio vasalinę priesaiką.

1562 m. KOVO 4 DIENA

1562 m. Rygos arkivyskupystė prisijungė prie Lietuvos.

1566 m. GRUODŽIO 25 DIENA

1566 m. Gardino seime sudaryta Lietuvos ir Livonijos (Uždauguvio kunigaikštystės) unija.

1581 m. SAUSIO 14 DIENA

1581 m. Rygos miestas prisijungė prie Lenkijos ir Lietuvos Valstybės.

1600 m. RUGSĖJO 17 DIENA

1600 m. naktį iš rugsėjo 17 į 18 Švedijos karalius Karolis IX įsiveržė į Livoniją. Prasidėjo pirmasis Lietuvos ir Lenkijos karas su Švedija (1600 - 1629).

1621 m. RUGSĖJO 25 DIENA

1621 m. Švedijos kariuomenė užėmė Lenkijos ir Lietuvos valdomą Rygą.

1629 m. RUGSĖJO 26 DIENA

1629 m. Altmarke pasirašyta 6 metų paliaubų sutartis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybės bei Švedijos. Didžioji Livonijos dalis atiteko Švedijai.

1699 m. RUGPJŪČIO 24 DIENA

1699 m. Saksonijos kurfiurstas bei Lenkijos ir Lietuvos karalius Augustas II slapta sutartimi paėmė Švedijos Livoniją į savo globą, kaip autonominę valdą.

************************************************************

Pietų Estija 1582–1625 m. (oficialiai iki Altmarko sutarties 1629 m.) buvo valdoma Lenkijos ir Lietuvos valstybės.

***********************************************************

Šaltinis - A.Butkus. Lietuva ir Latvija: laikas atsisakyti senųjų stereotipų
http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=15043656

Istorijos faktai

Vienas kitas nesantaikos obuoliukas pasitaiko ir interpretuojant mūsų bendros istorijos įvykius.

Dabartiniai Latvijos istorijos žemėlapiai vaizduoja 12 a. Latviją kaip valstybę, sudarytą iš kuršių, žiemgalių, sėlių, latgalių ir lyvių genčių junginio.

Pagal tokią logiką išeitų, kad 13-14 a. Lietuva, priešindamasi Livonijos vokiečių agresijai, „okupavo” pietines kuršių, žiemgalių ir sėlių žemes, o kovas su vokiečiais pralaimėję kuršiai ir žiemgaliai „išdavikiškai” bėgo į Lietuvą.

Skirtingai traktuojamas Livonijos padalijimas 1561 m. – ji esą prisijungusi ne prie LDK, o prie Lenkijos (iš tikrųjų Lenkija iki Liublino unijos į Rusijos-Livonijos karą nesikišo).

Tuo tarpu Lietuvos istorijos žemėlapiai be skrupulų įtraukia į LDK sudėtį ir vasalinę Kuršo Kunigaikštystę (1561-1795), nors pastarosios statusas buvęs visai kitoks nei Infliantų.

Tiek Latvijos spaudoje, tiek interneto forumuose vis dar paeskaluojamas Palangos istorinės priklausomybės klausimas – pasirodo samprotavimų, kad Palangos pajūris esąs „atiduotas” ar net „dovanotas” Lietuvai 1921 m. Čia verta priminti, kad jis niekada nėra priklausęs nei Livonijai (neskaitant laikinų Žemaitijos dovanojimų), nei Kuršo Kunigaikštystei. Ir tikrai ne tarptautinėmis sutartimis 1819 m. šis ruožas patekęs į Kuršo gubernijos sudėtį.

Net „tautos valios” farso rusai tąsyk nesuvaidino, kaip Abrenės atveju 1944 m. Ir būtent valstybingumo tradicijų stoka leido latviams 1919 m. įvesti savo kariuomenę į Palangą, nematant skirtumo tarp buvusios Kuršo Kunigaikštystės (paskutinysis valstybingumo subjektas) ir Kuršo gubernijos – rusų okupantų (lietuvių požiūriu) sukurto administracinio vieneto.

Mūsų laikų diplomatiniai ginčai ir nesusipratimai

Garsiai įvardyti nesusipratimai pasirodė praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuva prie Šventosios pradėjo statyti Būtingės naftos terminalą. Būtent tada pasipylė argumentai, kad ten esanti istorinė latvių žemė, kadaise dovanota Lietuvai. Po to sekė jau pagrįsti ekologiniai ir techniniai motyvai, kuriuos savo ruožtu Lietuvos pusė visiškai ignoravo, kontrargumentuodama, kad Latvija paprasčiausiai bijanti Būtingės konkurencijos su Ventspiliu.

Pati Lietuva akcentavo terminalo būtinybę, prisimindama blokadą iš Rusijos pusės 1990 m. Istorija parodė, kad teisios buvo abi šalys. Visų pirma, dvi avarijos įrodė, jog Būtingės terminalas nėra visiškai saugus. Antra vertus, nutrauktas naftos tiekimas „Družbos” vamzdynu iš Rusijos šiandien iš esmės negatyviai paveiktų mūsų šalių ekonomiką, jeigu nebūtų šio terminalo.

Antrasis nesusipratimas buvo Lietuvos prezidento išdėstyti „pamokymai“ Latvijai ir Estijai, kaip jos turėtų elgtis su savo nepiliečiais. Interviu radijui „Echo Moskvi“ Lietuvos prezidentas leidęs sau neatsargiai pasakyti, kad Lietuva galėtų būti pavyzdys šiaurės kaimynėms pilietybės klausimu, nutylėjęs, kad buvusiųjų sovietinių migrantų disproporcija Latvijoje ir Lietuvoje yra milžiniška.

Net mūsų dienomis, t. y. po 17 nepriklausomybės metų rusai Latvijoje sudaro 28 proc. gyventojų, o Lietuvoje – tik 6 proc.

Talino balandžio įvykiai ryškiai parodė, kad Latvijos ir Estijos atsargi nuostata dėl pilietybės buvusi visiškai teisinga.

Beje, pilietybės įstatymo skirtumai ankstesnių Lietuvos vadovų pradėti akcentuoti jau pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais, siekiant didesnio Rusijos palankumo Lietuvai. Latvijoje į tokius pareiškimus būdavo žiūrima kaip į nesolidarų Lietuvos elgesį ir vandens pylimą ant propagandinio Rusijos malūno.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Etniskums Eiropā: sociālpolitiskie un kultūras procesi" (Rėzeknės aukštoji mokykla, 2007 m. gegužės 24-26 d.)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 09 Bir 2011 17:38. Iš viso redaguota 10 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: 1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją

Parašytas: 26 Sau 2008 18:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://samogitia.mch.mii.lt/ISTORIJA/palanggr.htm

PALANGOS GRĄŽINIMAS LIETUVAI

Danutė Mukienė

Lietuvos teritorinės problemos tarpukario metais buvo vienos iš svarbiausių užsienio politikos srityje. Vilniaus ir Klaipėdos priklausomybės klausimai bene labiausiai traukė politikų dėmesį.

Nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo pradėta rūpintis Palangos ir jos apylinkių grąžinimu Lietuvai. Ši teritorija daugiau kaip 100 metų (1819-1921) priklausė Kuršo gubernijai. Visą tą laikotarpį nuo Žemaitijos buvo atplėšta teritorija, ėjusi nuo jūros, sienos su Vokietija, rytuose siekusi Prišmančių miško šiaurinę dalį ir prie Laukžemės kirtusi Latvijos sieną. Virkštininkai, Kiauleikiai, Užpelkiai, Žibininkai, Joskaudai, Želviai, Palanga, Užkanavė, Vanagupė, Kunigiškiai, Paliepgiriai, Monciškės, Šventoji ir Būtingė visą tą laiką priklausė Kuršui. Čia jau ne vieną amžių gyvenusių žemaičių ir kitų lietuvių tokia padėtis nepatenkino, nes jie nebuvo pamiršę to fakto, kad dar 1422 metais ši teritorija buvo priskirta Žemaitijai.

Kodėl Palanga ir jos apylinkės carinės Rusijos valdymo metais atsidūrė Kuršo žinioje?

Šis klausimas plačiau tuo metu nei spaudoje, nei kituose leidiniuose nebuvo gvildenamas, nes gilintis į šią problemą draudė rusų valdžia. Tačiau ir čia ji ne viską sužiūrėjo, ir šiandien mūsų analizuojama tema daug ką paaiškina to meto žymaus rusų geografo P. Semionovo - Tianšanskio rašiniai.

P. Semionovas-Tianšanskis nurodo, kad 1819 metais Palangos pajūris Kuršui buvo priskirtas čia gyvenantiems bajorams pageidaujant.

Yra publikuoti ir palangiškio Prano Jurgučio, kuris daugelį metų rūpinosi, kad Palangos pajūris būtų sugrąžintas Lietuvai, surinkti faktai šia tema.

Pasak jo, Palangos atidavimu Kuršui pasirūpino Kurliandijoje gyvenę pasiturintys vokiečiai, kurie tuo metu dažnai iš Kuršo važinėdavo į Vokietiją. Tokioms kelionėms nuolat reikėdavo prašyti Kauno gubernatoriaus, kurio valdžioje buvo Palangos pajūris iki jo prijungimo prie Kuršo, leidimo pervažiuoti šią teritoriją. Tai vokiečiams sudarydavo nepatogumų, todėl jie ir pasirūpino, kad tos kliūtys jų kelionėse būtų pašalintos.

Po to Kuršo gubernijos pakraščiuose atsidūrė daug žemaičių lietuvių. 1860 metais šiose vietose dirbęs rusų akademikas P.Kolppenas yra nurodęs, kad Grobinos ir Alukštos apylinkėse gyvena 5023 lietuviai ir 3828 lenkai.

1918 metų rugpjūtyje, lankydamasis Berlyne, Lietuvos valstybės tarybos pirmininkas Antanas Smetona susitiko su Vokietijos vyriausybės atstovais ir jiems perdavė Lietuvos Valstybės Tarybos pageidavimą remiantis etnografiniu principu pakoreguoti Lietuvos sienas Kuršo gubernijoje - Palangos bei Alukštos ruože. Plačiau apie tai 1986 m. Čikagoje išleistoje "Naujųjų laikų istorijoje" (t.II) rašo P.Čepėnas.

Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus nepriklausomoms Lietuvos ir Latvijos valstybėms, sienų klausimas jų santykiuose buvo vienas iš svarbiausių. Jį kuo greičiau prašė išspręsti ir Palangos bei jos apylinkių gyventojai, kurie ne kartą kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę, išsakydami savo nuomonę, kad iki 1819 metų Lietuvai priklausęs Palangos pajūris turi būti sugrąžintas Lietuvai.

Tuo metu neoficialias pretenzijas į kai kurias Lietuvos teritorijas turėjo ir latviai. Jiems rūpėjo Mažeikiai, pro šį miestą ėjęs geležinkelis į Klaipėdą. Lietuva pretendavo ne tik į Palangą, Alukštą, bet ir į Liepoją.

Pasibaigus karui, įvyko pirmieji latvių ir lietuvių politikų susitikimai, kuriuose buvo svarstomi sienų klausimai. Deja jie laukiamų rezultatų nedavė.

Pagilėjus ginčams dėl Lietuvos-Latvijos sienos, abiejų valstybių vyriausybės 1920 metų rugsėjo 28 dieną pasirašė arbitražo sutartį sienai nustatyti. Pagal šią sutartį, nustatant sienas, turėjo būti atkreiptas dėmesys į abiejų šalių istorines ir etnografines ribas, o taip pat vietinių gyventojų interesus. Pasisakyta ir už tai, kad tuo atveju, jeigu būtų nutarta daryti plebiscitą tam tikruose ginčytinuose rajonuose, tai turėjo būti daroma pagal komisijos patvirtintas taisykles, siekiant išvengti administracinio spaudimo vietiniams gyventojams.

Superarbitru abiejų šalių sutikimu buvo parinktas Anglijos pilietis J. Y. Simpsonas.

Sudarytoji arbitražo komisija darbą pradėjo 1920 m. gruodžio 29 d. ir jį baigė 1921 m. kovo 20 d. Pasitarimų pradžioje abiejų valstybių delegacijos sutiko, kad superarbitro sprendimas bus galutinis ir be apeliacijos.

Lietuvos delegacija visų pirma norėjo sutarti dėl sienų nustatymo principų, bet latvių delegacija vis vengė pasisakyti dėl tokių principų nustatymo.

Išsprendus Mažeikių klausimą, Lietuvos delegacija visą savo dėmesį nukreipė į Palangą bei Alukštą.

Rusijos valdymo metais Palangos valsčiuje,kuris priklausė Kuršui, gyventojų sudėtis buvo tokia: lietuvių - 1724, latvių - 574, lenkų - 73, vokiečių - 35, žydų - 550. Iš viso valsčiuje buvo 2956 gyventojai. Todėl Palangą, atsižvelgęs į gyventojų sudėtį, superarbitras priskyrė Lietuvai.

Dėl Šventosios uosto, priimant superarbitrui sprendimą, taip pat didelių abejonių nekilo. Kadangi šį uostą XVI a. anglai įrengė Lietuvai, tai jis ir buvo priskirtas Lietuvai. Taip ji atgavo 19,5 km pajūrio su Palanga. Šioje teritorijoje gyveno 3700 gyventojų, iš kurių daugiau kaip 1000 buvo latviai.

Lietuvos delegacija valstybiniais sumetimais reikalavo Lietuvai priskirti dar pajūrio ruožą iki Papės ežero 270 kv. km žemės ploto, iš kurių 48 kv. km sudarė balos, 14 kv. km ežero ir kt.

Lietuva, reikalaudama šios teritorijos, planavo Papės ežere įsirengti savo uostą. Bet Latvijos delegacijos nariai ne tik nenorėjo sutikti užleisti Lietuvai šią teritoriją, bet savo ruožtu pretendavo dar ir į Klaipėdą, motyvuodama tuo, kad Lietuva, kaip ir Šveicarija, galinti išsiversti be uostų.

Lietuvos norimas gauti pajūris iki Papės ežero etnografiškai buvo pusiau lietuviškas, o ten gyvenantys žmonės daugiausia kalbėjo žemaitiškai ir latviškai. Latvija turėjo ir be šio ruožo ilgą pajūrį ir keletą uostų, todėl Lietuvos delegacija tikėjosi palankaus Latvijos nusistatymo ir sutikimo perleisti Papės ežerą, kad Lietuva čia galėtų įsirengti uostą. Tačiau latvių delegacija griežtai priešinosi ir superarbitras prašomo pajūrio ruožo Lietuvai priskirti nesutiko.

Be jau minėtų pajūrio ruožų lietuviai etnografiniais ir ūkiniais sumetimais dar norėjo gauti iš Latvijos ir Alukštos apskritį. Šioje teritorijoje lietuvių buvo tik reliatyvi dauguma (54,84 proc.).

Sprendžiant šį klausimą, Latvijos delegacija keletą kartų pateikė superarbitrui tokius statistinius duomenis, kuriuos tuo metu nebuvo įmanoma patikrinti. Nors lietuviai šiems duomenims prieštaravo ir dukart raštu išsakė savo nusistatymą prieš juos, superarbitras šios teritorijos Lietuvai nepripažino. Latvija superarbitro sprendimu laimėjo 27455 dešimtines iki tol buvusios ginčytinos žemės, o Lietuva iš Kuršo gavo 19105 dešimtines.

1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją.

Lietuvos vardu Rygos konvenciją pasirašė užsienio reikalų ministras J. Purickis, Latvijos vardu - Z. Meierovics.

1921 m. gegužės 14 d. Rygoje buvo pasirašytos ir instrukcijos sienai nustatyti (plačiau apie tai rašoma 1933 m. išėjusioje P. Dailidės knygoje "Lietuvos sutartys su svetimomis valstybėmis", 1979 m. išspausdintoje P. Klimo knygoje "Iš mano atsiminimų" bei J. Tumo-Vaižganto straipsnyje "Su latviais ir estais", išspausdintame jo Raštų III-ame tome, išleistame 1922 m.).

Lietuvai atgavus Palangos pajūrį, Palangoje įvyko didžiulės iškilmės, kuriose dalyvavo ir aukšti Lietuvos valstybės vadovai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 24 Kov 2010 21:55. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 26 Sau 2008 18:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Lietuvos sienos
http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_sienos

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 26 Sau 2008 21:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Lietuvos sienų raida

Algimantas Liekis

Lietuvos sienų raida. T. 1. Istorinė apžvalga nuo seniausiųjų laikų
iki šių dienų. V., 1997. 546 p.

Lietuvos sienų raida. T. 2. Mokslo duomenys apie lietuvių tautą, jos
valstybę ir sienas. V., 1997. 558 p.
----------------------------------------------------------------------------

Apie Lietuvos-Latvijos sieną žiūrėti T.1, psl. 74-97.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 07 Sau 2009 00:48

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
Tema - ar islikusi medine kedainiu cerkve?
http://forum.istorija.net/forums/thread ... =31#M56974

Stelmužės bažnyčia ir Stelmužės administracinė-teritorinė priklausomybė

Cituoti:

Kriwis - 2009-01-04 11:22 PM

Apie 1613 m. bajorų Felkerzambų šeima, valdžiusi Stelmužę keletą šimtmečių (čia buvo pastatyti ir be pėdsakų išnyko didžiuliai rūmai ir šeimos mauzoliejus), pastatė kuklią bažnytėlę, kuri galutinai buvo įrengta 1650 m. Dar ir šiandien bažnyčios viduje kabo nedidelis skydas su reljefiniu Felkerzambų šeimos herbu. Tai seniausia medinė bažnyčia Lietuvoje. Rąstai tašyti kirviu, statant vinys naudotos tik durims pakabinti. Žinių, kas yra bažnyčios interjero autorius, neišliko. Kabantys varpai lieti 1613 m. 1873 m. varpinė buvo rekonstruota.

Stelmužės bažnyčia – tai tikras liaudies meno muziejus, todėl 1963 m. senojoje bažnyčioje buvo įsteigtas skulptūrų muziejus. Nuo 1997 m. bažnyčioje - muziejuje veikusi ekspozicija panaikinta ir joje vyksta pamaldos.

Naudoti šaltiniai:

1. Mačionienė Ž. Buv. koplyčios Stelmužėje muziejaus restauracija. Fotofiksacija. V., 1981. (VAA. F. 5, b. 2755).
2. Matuškaitė M. Buv. Stelmužės bažnyčios restauracija. Sakyklos ir altoriaus restauracija. Istoriniai – meniniai tyrimai. V., 1981. (VAA. F. 5, b. 2756).
3. Pirmaitis R. Stelmužės koplyčia ir varpinė. Architektūriniai apmatavimai. V., 1973. (VAA. F. 2, b. 171-18).

http://www.archyvai.lt/exhibitions/baznycios/st.htm

P.s.nuoroda dažnai neveikia, todėl tiesiog nukopijavau tinklalapio informaciją apie Stelmužs bažnyčią.

Cituoti:

Tomas Baranauskas - 2009-01-05 12:01 AM

Cituoti:

Apie 1613 m. bajorų Felkerzambų šeima (...) pastatė kuklią bažnytėlę, kuri galutinai buvo įrengta 1650 m. (...) Kabantys varpai lieti 1613 m.

Regis, 1613 m., kaip bažnyčios statybos data, išvesta iš varpų liejimo datos. Jos rekonstrukciją 1713 m. A. Jankevičienė sieja su Stelmužės dvaro savininku baronu Felkersamu (kas turėtų būti tas pats Felkerzambas, vok. Fölkersam, Fölkersahm arba Fölkersamb, Fölkersahmb). Nežinau, ar tie Felkersamai-Felkerzambai visą tą laiką valdė Stelmužę, ar jų nuopelnai bažnyčios statybai išvedami tik iš to, kad "Dar ir šiandien bažnyčios viduje kabo nedidelis skydas su reljefiniu Felkerzambų šeimos herbu" (bet tam paaiškinti pakaktų ir 1713 m. rekonstrukcijos).

Cituoti:

Kriwis - 2009-01-05 10:58 PM

Cituoti:

Regis, 1613 m., kaip bažnyčios statybos data, išvesta iš varpų liejimo datos.

Varpams visais laikais buvo teikiamas ypatingas dėmesys, jiems suteikiami vardai, daromi įrašai ir t.t. Todėl varpas varpui nelygu. Jis gali būti ir labai informatyvus. Stelmužės atvejo analizės matyti neteko. Tačiau keletoje aprašymų tenka sutikti nurodant

Cituoti:

XVIIa. pradžią.

Tuo tarpu kita, dažnai minima tiksli data yra 1650m. Ir tai yra tikslus to amžiaus viduriukas.

Felkerzambas įvardinamas kaip "Livonijos baronas vokietis".
Dažnai dar minima tokia detalė:"Selmužėje buvusi pilis ežero pakrantėje,vėliau čia įkurtas dvaras". Tai taip pat įdomi šios vietovės detalė. Kokia tai galėjo būti pilis ir kam ji priklausė. Pažymima , kad Stelmužė jau minima XVIa. Tačiau kokiomis aplinkybėmis ji minima neteko aptikti...

Ir labiausiai suintrigavęs klausimas.

Aukščiau išdėstytų pasisakymu kontekste:

Cituoti:

dėl teisybės reikėtų pažymėti, jog ilgą laiką tai buvo "latvių" bažnyčia todėl dėl jo "lietuviškumo" nėra taip jau paprasta

Cituoti:

Priklausė evangelikams reformatams ir buvo Ilūkštos (Latvija) bažnyčios filija. 1713 Stelmužės dvarininko savininko barono Felkersamo lėšomis rekonstruota. Manoma, kad tada įrengta dab. altorius ir sakykla.

Cituoti:

Stelmužė (tiksliau, Stelmuiža; "muiža" latvių k. reiškia dvarą) Lietuvai atiteko 1921 m. pagal Lietuvos-Latvijos sienos nustatymo sutartį.

susidaro vaizdas , kad galima kalbėti apie Stelmužės latviškumą.

Tačiau man tada kyla keletas klausimų:

1. Kokiam teritoriniam vienetui priklausė Stelmužė 1613-1650m.

Spėju, kad "Vilniaus vaivadijai" ir LDK

2. Teigiant , kad

Cituoti:

"Stelmužė (tiksliau, Stelmuiža; "muiža" latvių k. reiškia dvarą) Lietuvai atiteko 1921 m. pagal Lietuvos-Latvijos sienos nustatymo sutartį"

, vienareikšmiškai, manau, negalima teigti, kad iki tol priklausė Latvijai?

3.Ar nustatant sieną tarp Lietuvos ir Latvijos 1921m. , kaip vienas iš argumentų buvo tai, kur ėjo siena tarp LDK ir Kuršo?

4. Ir kaip šiame kontekste su valstybės tęstinumu?

Cituoti:

Tomas Baranauskas - 2009-01-06 2:38 PM

Cituoti:

1. Kokiam teritoriniam vienetui priklausė Stelmužė 1613-1650m. Spėju, kad "Vilniaus vaivadijai" ir LDK

Spėju, kad Kuršo hercogystei.

Cituoti:

2. Teigiant , kad

Cituoti:

"Stelmužė (tiksliau, Stelmuiža; "muiža" latvių k. reiškia dvarą) Lietuvai atiteko 1921 m. pagal Lietuvos-Latvijos sienos nustatymo sutartį"

,

vienareikšmiškai, manau, negalima teigti, kad iki tol priklausė Latvijai?

Latvijos nebuvo, bet priklausė Kurliandijos gubernijai.

Cituoti:

3. Ar nustatant sieną tarp Lietuvos ir Latvijos 1921m. , kaip vienas iš argumentų buvo tai, kur ėjo siena tarp LDK ir Kuršo?

Buvo vykdomi tik smulkūs mainai. Lietuvai atiteko Palanga su Būtinge (Palanga buvo atiduota Kurliandijai 1817 m., o Būtingė iki tol Lietuvai niekada nepriklausė), Latvija gavo įvairių teritorijų, kurių suminis plotas didesnis, nei Lietuvai atitekusių (matyt, Palangos ruožas buvo įvertintas "brangiau").

Iš bažnytkaimių Latvijai atiteko Aknystė (iki tol Lietuvos), Lietuvai - Stelmužė.

Žemėlapyje - 19 a. ir dabartinės sienos skirtumas Stelmužės-Aknystės regione:

http://forum.istorija.net/forums/get-at ... mentid=703

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 24 Kov 2010 21:48

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Žygeivis - dėl Palangos ir kitų teritorijų

Palanga niekada Latvijos Respublikai nepriklausė. Dar 1422 metais ši teritorija buvo priskirta Žemaitijai.

Pati Latvija - atskiros jos dalys (ypač Latgala - todėl ji iki šiol katalikiška) - ilgą laiką priklausė Lietuvos Valstybei.

Tačiau siena tarp Latvijos ir Lietuvos 1920-21 m. buvo nustatoma ne pagal sieną buvusią iki Lietuvos Valstybės užgrobimo, atlikto Rusijos imperijos 1795 m., o pagal jau Rusijos imperijos atliktą administracinę reformą, kada carinės Rusijos sukurtai Kuršo gubernijai buvo 1819 m. priskirta nemažai lietuviškų žemių, tame tarpe ir Palanga.

Nuo Žemaitijos buvo atplėšta teritorija, ėjusi nuo jūros, sienos su Vokietija, rytuose siekusi Prišmančių miško šiaurinę dalį ir prie Laukžemės kirtusi Latvijos sieną. Virkštininkai, Kiauleikiai, Užpelkiai, Žibininkai, Joskaudai, Želviai, Palanga, Užkanavė, Vanagupė, Kunigiškiai, Paliepgiriai, Monciškės, Šventoji ir Būtingė priklausė Kuršui.

P. Semionovas-Tianšanskis nurodo, kad 1819 metais Palangos pajūris Kuršui buvo priskirtas čia gyvenantiems bajorams pageidaujant. Palangos atidavimu Kuršui pasirūpino Kurliandijoje gyvenę pasiturintys vokiečiai, kurie tuo metu dažnai iš Kuršo važinėdavo į Vokietiją. Tokioms kelionėms nuolat reikėdavo prašyti Kauno gubernatoriaus, kurio valdžioje buvo Palangos pajūris iki jo prijungimo prie Kuršo, leidimo pervažiuoti šią teritoriją. Tai vokiečiams sudarydavo nepatogumų, todėl jie ir pasirūpino, kad tos kliūtys jų kelionėse būtų pašalintos. Po to Kuršo gubernijos pakraščiuose atsidūrė daug žemaičių lietuvių.

Štai pagrindinių istorinių įvykių santrauka:

1559 m. RUGSĖJO 15 DIENA

1559 m. Vilniuje Rygos arkivyskupas Vilhelmas su savo valdomis pasidavė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto globai.

28 ноября 1561 года

Виленская уния была заключена 28 ноября 1561 года в Вильне между Сигизмундом II, великим князем Литовским и королём Польским, и Готхардом Кетлером, ландмайстером Тевтонского ордена в Ливонии.

В соответствии с этим документом, на части земель Ливонского ордена образовывалось светское государство — Герцогство Курляндское и Семигальское во главе с Готхардом Кетлером в качестве герцога, а остальная часть отходила Великому княжеству Литовскому.

1562 m. VASARIO 5 DIENA

1562 m. Rygoje Mikalojus Radvila Juodasis Žygimanto Augusto vardu priėmė Kuršo kunigaikščio G. Ketlerio vasalinę priesaiką.

1562 m. KOVO 4 DIENA

1562 m. Rygos arkivyskupystė prisijungė prie Lietuvos.

1566 m. GRUODŽIO 25 DIENA

1566 m. Gardino seime sudaryta Lietuvos ir Livonijos (Uždauguvio kunigaikštystės) unija.

1581 m. SAUSIO 14 DIENA

1581 m. Rygos miestas prisijungė prie Lenkijos ir Lietuvos Valstybės.

1600 m. RUGSĖJO 17 DIENA

1600 m. naktį iš rugsėjo 17 į 18 Švedijos karalius Karolis IX įsiveržė į Livoniją. Prasidėjo pirmasis Lietuvos ir Lenkijos karas su Švedija (1600 - 1629).

1621 m. RUGSĖJO 25 DIENA

1621 m. Švedijos kariuomenė užėmė Lenkijos ir Lietuvos valdomą Rygą.

1629 m. RUGSĖJO 26 DIENA

1629 m. Altmarke pasirašyta 6 metų paliaubų sutartis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybės bei Švedijos. Didžioji Livonijos dalis atiteko Švedijai.

1699 m. RUGPJŪČIO 24 DIENA

1699 m. Saksonijos kurfiurstas bei Lenkijos ir Lietuvos karalius Augustas II slapta sutartimi paėmė Švedijos Livoniją į savo globą, kaip autonominę valdą.

************************************************************

Pietų Estija 1582–1625 m. (oficialiai iki Altmarko sutarties 1629 m.) buvo valdoma Lenkijos ir Lietuvos Valstybės.

Pagilėjus ginčams dėl Lietuvos-Latvijos sienos, abiejų valstybių vyriausybės 1920 metų rugsėjo 28 dieną pasirašė arbitražo sutartį sienai nustatyti. Pagal šią sutartį, nustatant sienas, turėjo būti atkreiptas dėmesys į abiejų šalių istorines ir etnografines ribas, o taip pat vietinių gyventojų interesus.

Superarbitru abiejų šalių sutikimu buvo parinktas Anglijos pilietis J. Y. Simpsonas.

Sudarytoji arbitražo komisija darbą pradėjo 1920 m. gruodžio 29 d. ir jį baigė 1921 m. kovo 20 d. Pasitarimų pradžioje abiejų valstybių delegacijos sutiko, kad superarbitro sprendimas bus galutinis ir be apeliacijos.

Rusijos valdymo metais Palangos valsčiuje, kuris priklausė Kuršui, gyventojų sudėtis buvo tokia: lietuvių - 1724, latvių - 574, lenkų - 73, vokiečių - 35, žydų - 550. Iš viso valsčiuje buvo 2956 gyventojai. Todėl Palangą, atsižvelgęs į gyventojų sudėtį, superarbitras priskyrė Lietuvai.

Dėl Šventosios uosto, priimant superarbitrui sprendimą, taip pat didelių abejonių nekilo. Kadangi šį uostą XVI a. anglai įrengė Lietuvai, tai jis ir buvo priskirtas Lietuvai. Taip ji atgavo 19,5 km pajūrio su Palanga. Šioje teritorijoje gyveno 3700 gyventojų, iš kurių daugiau kaip 1000 buvo latviai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

TZU

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Geg 2011 11:36

Užsiregistravo: 23 Kov 2009 13:08
Pranešimai: 1

Gal žinote dėl šios 1921 m sutarties su Latviais kokias teritorijas prarado Lietuva?

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Geg 2011 15:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

TZU rašė:

Gal žinote dėl šios 1921 m sutarties su Latviais kokias teritorijas prarado Lietuva?

Kalbėti apie praradimus ar gavimus galima tik teoriškai, kadangi siena su Latvija niekada anksčiau nebuvo nustatyta - tiesiog anksčiau nebuvo tokios valstybės kaip Latvija.

Etninė siena buvo labai "mišri", kadangi Lietuva daug amžių valdė įvairias dabartinės Latvijos dalis ir vietiniai senųjų baltų genčių (sėlių, žiemgalių, kuršių, netgi latgalių) žmonės tose vietose amžių eigoje gerokai sulietuvėjo. Taip pat vyko ir lietuvių kėlimasis į šias žemes.

Pvz., istorijos eigoje Lietuvos Valstybei ilgą laiką (keletą amžių) priklausė visa Latgala (todėl ji ir dabar katalikiška).

Tačiau siena 1921 m. buvo nustatoma remiantis visų pirma Rusijos imperijos laikotarpiu nustatytomis gubernijų ribomis bei jos buvo koreguojamos atsižvelgiant į tautinę gyventojų sudėtį bei ekonominius motyvus.

Taip Lietuva gavo Palangą ir Mažeikius bei latvišką Stelmužę (pats pavadinimas yra latviškas - iš "muiža" - kaimas), tačiau Latvijai atiteko gana lietuviškos Ilūkstos (Alūkštos) apylinkės bei tuometinis Dinaburgas - Daugpilis (beje, dėl jo 1920 m. vos nekilo karinis konfliktas tarp Lietuvos ir Latvijos).

*************************************************************

Plačiau vietos, kur dabartinėje Latvijos teritorijoje gyveno lietuviai, yra pateiktos ištraukoje iš straipsnio:

UŽRIBIO LIETUVIAI – MŪSŲ KULTŪROS PRIEŠPILIS

Kazimieras Garšva

(visas straipsnis čia: http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=5534 (yra ir Lenkijos bei Gudijos lietuvių žemės aprašytos))

5. LATVIJOS LIETUVIAI

1921 m. nustatant valstybių sieną, Kauno gubernijai priklausiusios Alūkštos, Aknystos, Skyronių, Ukrų ir kitos penkios apylinkės (209 km2) buvo iškeistos į Palangą, pajūrio ruožą ir tris kitas apylinkes (182 km2).

Latvijai pripažinta ir Latgala.

Brolių tautos nepajėgė broliškai spręsti teritorijos, kultūros reikalų, tarp Alūkštos ir Daugpilio varžėsi ir kariuomenės.

Vakaruose iki XVIII a. lietuvių gyventa Liepojos rajone tarp Rucavos, Nycos ir Bartos: latviai tų apylinkių gyventojus vadino leitiši, leitišnieki, t. y. sulatvėjusiais lietuviais.

XVII a. LDK siena, ėjusi Bartuvos upe (nuo Šventosios gyvenvietės 50 km į šiaurę).

Tarp Rucavos ir Būtingės lietuvių gyventa ir XX a. pradžioje.

Nuo XIII a. Lietuvai oficialiai priklausė Ukrai (dabartinis Duobelės rajonas), nuo 1473 m. – Skyronys ir gretimi Bauskės rajono Brunavos apylinkės kaimai.

Iki 1914 m. Lietuvos žemėlapiuose žymimi Breslaujos, Aknystos kyšuliai į šiaurę.

Ukrų, Skyronių, Aknystos ir kitos apylinkės priklausė Kauno gubernijai ir Vilniaus, po to Žemaičių vyskupystėms, nuo 1919 m. rugpjūčio iki 1920 m. spalio – Lietuvos Respublikai.

Pačios įdomiausios lietuvių kalbos salos yra pietryčių Latvijos dešiniojoje Dauguvos pusėje.

Tolimiausia lietuvių kalbos sala ir sena kolonija yra Rezeknės rajone, Sakstagalio apylinkėje.

Tai Ciskodas; nuo jo iki Lietuvos sienos – 110 km.

1851 m. Ciskodo apylinkės kaimuose (64 sodybose) gyveno 300–400 lietuvių. 1977 m. lietuviškai galėjo kalbėti apie 10 seniausių žmonių, 1986 m. – tik du, dabar išmirė.

Uodegėnų (Kryslavos r. Ižvalto apyl.), esančių už 60 km nuo Lietuvos sienos, apylinkėse 1925 m. lietuviškai kalbėjo 300 senbuvių, 1988 m. – 3 (5), 2007 m. – 1. 1883–1925 m. greta Uodegėnų minimi dar 6–9 mažesni kaimai, kuriuose taip pat buvo kalbančių lietuviškai.

Iki XIX a. vidurio lietuviškai buvo šnekama ir kairiajame Dauguvos krante tarp Varnavičių (Kraslavos r.) ir Alūkštos (Daugpilio r.).

Taip Daugpilio, Kraslavos apylinkės jungėsi su pagrindiniu lietuvių kalbos plotu.

K. Būga Latvijoje suskaičiavo beveik 800 vietovių vardų su priesaga -iški, kurie didžiuliu pleištu (iki Rezeknės) įsiterpia į Rytų Latviją.

Manoma, kad iš visų baltų genčių vietovardžius su tokia priesaga turėjo tik lietuviai.

Įdomu, kad daugiausia -iškių pėdsakų yra maždaug tarp Obelių ir Breslaujos: juo arčiau Lietuva, tuo daugiau šių vietovardžių.

Didesnė dabartinio Daugpilio rajono dalis, iš šiaurės ribojama linijos Subačius–Bebrinė–Dvietas–Kalupė–Malinovka–Kaplava (1912 m. čia buvo 20–55 proc. priesagos –išk oikonimų), dar XVIII–XIX a. turėjo būti gyvenama lietuvių.

J. Safarevičiaus nuomone, tose apylinkėse, kur vietovardžių su -išk yra ne mažiau kaip 12 proc., lietuvių kalba bus išnykusi visai neseniai, o plotai, kuriuose yra 4–12 proc. vietovardžių su šia priesaga, rodo senąją lietuvių kalbos ribą.

Tarp Latgaloje lietuvių gyventų vietų, išlaikiusių vietovardžius su -išk, būtų pleištas Kalupė–Silajaniai–Malinovka (einantis palei Daugpilio–Rezeknės kelią) ir Asūnės apylinkė Kraslavos r. šiaurės rytuose.

Į senąjį lietuvių kalbos plotą įeitų daugelis vietovių iki Garšvinės, Rubinų, Dvieto, Ciskodo, Uozuolmuižos, Ižvalto, Asūnės, Piedrujos.

Į dešiniąją Dauguvos pusę lietuviai, matyt, daugiausia kėlėsi ties Daugpiliu, Kraslava ir greičiausiai apie Drują.

Toliau keliauta Viškų, Dagdos–Andrupenės ir Ruobežniekų link.

Pagal išsilaikymo trukmę ir paliktas žinias senieji lietuvininkai yra trejopi:

1) asimiliavęsi istorijos šaltinių tiksliau nepaliudytu laiku (Akroje, Ruobežniekuose lietuvių egzistavimas numanomas tik iš kalbos duomenų);

2) asimiliavęsi daugiausia XIX a. pab. – XX a. pr. (11 vietovių apie Kraslavą, 6 – Ciskodo apylinkėje, taip pat Jaunbornės, Laukesos ir kitose apylinkėse);

3) išlaikę gimtąją kalbą iki šiol (Daugpilio, Uodegėnų ir kitose apylinkėse).

Daugiausia lietuvių į Rygą, Liepoją, Jelgavą ir kitas Latvijos vietoves kėlėsi 1880–1914 m.: 1897 m. jų užrašyta 26 033, 1914 m. – 95 000, 1920 m. – 25 588, 1925 m. – 23 192, 1930 m. – 25 885, 1935 m. – 22 913, 1959 m. – 32 383, 1970 m. – 40 589, 1979 m. – 37 918, 1984 m. – 34 630, 1994 m. – 33 200, 2007 m. – 28 000.

Nuo 1925 m. pusė Latvijos lietuvių buvo gimę Lietuvoje ir nelaikyti Latvijos piliečiais, o daugelio kitų buvo atsikėlę tėvai.

Lietuvių Latvijoje buvo smarkiai pagausėję prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o nuo 1970 m. jų skaičius mažėja.

Lietuvių kalbą Latvijoje, kaip ir kitur, palaikė lietuvių organizacijos, mokyklos, bažnyčios. 1934 m. veikė 16 lietuvių draugijų (su skyriais vietose) ir Latvijos lietuvių sąjunga, ėjo 2 laikraščiai. 1907–1948 m. lietuvių kalbos oficialiai mokyta mažiausiai 21 Latvijos mokykloje: 14-oje visi dalykai dėstyti gimtąja kalba, o 7-iose buvo lietuvių kalbos pamokos.

1939 m. iš 3500 mokyklinio amžiaus vaikų lietuviškas mokyklas lankė maždaug 700, arba 20 proc.

1907–1940 m. vienas po kito pasirodė keliolika lietuviškų periodinių leidinių.

Daugelis Latvijos pietinio pakraščio lietuvių sparčiai nutautėdavo.

1925 m. Latvijoje lietuviškai tradicine šnekta kalbėjo apie 7000, 1980 m. – maždaug 150 senbuvių.

Caro laikais Latvijos lietuviai buvo rusinami, 1930–1940 m. (ulmanio valdymo laikotarpiu) – latvinami.

Po 1990 m. Latvijos lietuvių draugijos atkūrė lietuviškas mokyklas, ansamblius, skaityklas, laikraščius.

Lietuvių gimtoji kalba, be tarpusavio bendravimo, dabar vartojama Rygos, Liepojos, Jelgavos, Aknystos, Subačiaus, Daugpilio ir kitose Latvijos bažnyčiose.

Padaugėjus lietuvių, vėl atkurtos lietuviškos mokyklos ir gimtosios kalbos pamokos, fakultatyvai Rygoje, Jūrmaloje, Liepojoje, Jelgavoje, Aknystoje, Daugpilyje, Valmieroje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Bir 2011 17:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Įdomu prisiminti: galėjome gyventi Lietuvos ir Latvijos federacinėje valstybėje

http://www.technologijos.lt/n/mokslas/i ... 19&l=2&p=1

Aut. teises: Veidas.lt

2011-06-07

Prieš 90 metų, 1921 m. gegužę, dalyvaujant tarptautiniam arbitrui Edinburgo universiteto profesoriui Jamesui Simpsonui, buvo pasirašyta Konvencija sienoms tarp Lietuvos ir Latvijos nustatyti.

1921 metų kovo 31 dieną į Palangą įžengė Lietuvos kariuomenė.
©Ligita Sinušienė

Naujai, besikuriančiai valstybei visada kyla daugybė painių problemų, tarp kurių dažnai pati sunkiausia – nustatyti ir įteisinti savo sienas su kaimynais. Sunkiausia todėl, kad paprastai visada atsiranda ginčijamų teritorijų – ar dėl istorinių aplinkybių, ar dėl to, kad ten gyvena susimaišę kelių tautų žmonės.

Tada ginčus spręsti tenka įvairiais būdais: derybomis, atsiklausiant gyventojų norų – kokiai valstybei jie norėtų priklausyti, kviečiantis į pagalbą nešališkus užsienio arbitrus, o neretai ir imantis ginklų.

Taip mūsų kaimynai estai ir latviai kariavo tarpusavy dėl vieno pasienio miesto ir galų gale jį padalijo per pusę: latviai savąją vadina Valka, o estai – Valga.

Lietuvai nubrėžti savo sienas buvo ypač sunku, nepalyginti sunkiau nei kaimynėms, labiausiai dėl lenkų pretenzijų į visą mūsų teritoriją. Bet ir su latviais pasidalyti žemes buvo labai nelengva.

O gal sienos ir nereikia?

Rusijos pavergtoms tautoms siekiant išsivadavimo, dar gana ilgai buvo neaišku, kaip joms reikėtų gyventi atsikračius carizmo jungo. Buvo svarstomos net įvairių federacijų idėjos. Tarp jų nemažai šalininkų sulaukė bendros lietuvių ir latvių valstybės idėja – juk abi tautos etniškai artimos, jų kalbos panašios, priklauso tai pačiai baltų kalbų grupei.

Pirmą kartą apie tai viešai prabilta 1905 m. gruodį Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame buvo perskaityti Odesos lietuvių ir latvių nutarimai. Ten gyvenantys mūsų tautiečiai būtinai reikalavo vienytis su latviais, o latviai ragino kurti lietuvių ir latvių autonomiją.

Tada šią idėją palaikė tik viena mūsų politinė jėga – vos įsikūrusi Tautiška lietuvių demokratų partija su Jonu Basanavičiumi priešakyje. Ji savo steigiamajame susirinkime net išrinko „pasiuntinius į Latvių tautą susišnekėti dėlei bendros kovos už laisvę ir autonomiją“: J. Basanavičių, Petrą Vileišį ir kitus.

Tokiai iniciatyvai karštai pritarė tautiečiai, gyvenantys užjūryje: Amerikos lietuvių suvažiavimas, posėdžiavęs Filadelfijoje 1906 m. vasarį, savo rezoliucijoje paskelbė, kad „lietuviai ir latviai, kaipo broliškos tautos, nors laike keleto šimtmečių buvo atskirtos viena nuo kitos, dabar nori susijungti po viena autonomiška savivalda“.

Nemažai brolybės ir bendros valstybės šalininkų atsirado ir tarp abiejų tautų intelektualų, meno žmonių. Nenuorama Vaižgantas šiai temai paskyrė ne vieną straipsnį, lietuvių ir latvių tautas pavadindamas dviem medžio kamienais, augančiais iš vieno kelmo, ir pranašaudamas, kad jos „broliaudamosi drauge pirmyn žengs į laimę“. Panašiai nusiteikę buvo ir Stasys Šalkauskis, Oskaras Milašius, P. Vileišis, bet aktyviausias dviejų tautų vienybės šalininkas buvo Jonas Šliūpas, kuriam ši idėja kilo dar besimokant Mintaujos gimnazijoje ir Maskvos universitete, bendraujant su latviais.

Apie tai jis daug rašė, aiškino, kad bendra lietuvių ir latvių respublika apimtų beveik 117 tūkst. km2 plotą ir turėtų apie 10 mln. gyventojų.

Broliautis nesiseka

Vis dėlto šie gražūs norai ir planai neatlaikė realybės išbandymų. Prasidėjus praktiniams valstybių kūrimo darbams, abiejų tautų politikai ir diplomatai jų įgyvendinti net nebandė. Tam sutrukdė ir objektyvios priežastys, ir tuščios ambicijos.

Nepaisant etninio bendrumo, mūsų tautų istorija per kelis šimtmečius klostėsi skirtingai, latviai nepatyrė tokios žiaurios caro valdžios priespaudos kaip mūsų protėviai. Todėl buvo gerokai mus pralenkę ir kultūros, ir ekonomikos srityse, ir religijos buvo skirtingos. Dėl šių priežasčių jie laikė lietuvius mažiau civilizuotais, o su tokiais jiems esą ne pakeliui.

Savo ruožtu ambicingasis mūsų premjeras ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, 1919 m. pradžioje Paryžiuje nesėkmingai bandydamas patekti į Versalio konferenciją, skirtą Pirmojo pasaulinio karo rezultatams, sąmoningai vengė bendravimo su latviais. Mat jis tikėjosi, kad Lietuva, praeityje buvusi galinga valstybė, Vakarų šalių bus lengvai pripažinta, o štai Latvijos Rusija nenorės paleisti dėl jos uostų, todėl sąjunga su ja galinti mums tik pakenkti. Deja, išėjo kitaip: labiausiai dėl Lenkijos intrigų tarptautinį pripažinimą gauti Lietuvai buvo kur kas sunkiau nei Latvijai.

Bendradarbiauti labai trukdė ir ginčai dėl teritorijos, nekuklios abiejų šalių pretenzijos į kaimynų žemes.

Tarkime, mūsų politikai pareiškė norus įtraukti į Lietuvos valstybę Daugpilį su dalimi Latgalos ir Liepoją. O latviai pabandė įsikurti mūsų Mažeikiuose. Šis miestas jiems buvo reikalingas kaip geležinkelių mazgas, per kurį iš Rygos ir Mintaujos buvo galima pasiekti Liepoją. Mažeikiai ir jų apylinkės buvo grynai lietuviškos, bet latviams neatrodė, kad tai bus neįveikiama kliūtis.

Todėl mūsų kariuomenės kapitonas Jonas Petruitis, savo vadovybės įsakymu 1919 m. gruodį atvykęs su savo batalionu į Mažeikius, rado čia šeimininkaujančią latvių komendantūrą. Negana to, veikė jų agitatoriai, kviečiantys gyventojus jungtis prie Latvijos – plebiscito būdu. Tiesa, toks plebiscitas neįvyko: J. Petruitis buvo smarkus karininkas ir nebeleido latvių kariniams traukiniams važinėti pro Mažeikius, o jų komendantui liepė tučtuojau išsikraustyti. Taip ir įvyko, bet Mažeikių likimas tuo dar nebuvo galutinai išspręstas.

Užtat užimti Palangos latviams niekas nesutrukdė. Tą jie padarė tokiu pretekstu, kad caro laikais ji priklausiusi Kuršo gubernijai, o mūsų kariuomenė tada visa buvo lenkų fronte ir apginti to nedidelio mums likusio jūros ruoželio nebuvo kam…

Priminsime, kad tuo metu Palangos valsčiuje gyveno 574 latviai, bet lietuvių būta kur kas daugiau – 1724. Latviai, atrodo, tikėjosi išmainyti Palangą į Mažeikius.

Beje, buvo latvių politikų, įrodinėjusių, kad ir Klaipėdą derėtų prijungti prie Latvijos: esą jei Šveicarija gerai gyvena be jūros, tai kodėl Lietuvai jos būtinai reikia?..

Sieną brėžė profesorius J. Simpsonas

Lietuvos ir Latvijos sienos klausimas ne kartą svarstytas abiejų valstybių derybose, bet greitai tapo aišku, kad rasti abi puses tenkinančio sprendimo neįmanoma. O tai ne tik neleido palaikyti normalių šių valstybių santykių, bet ir trukdė joms gauti pripažinimą de jure. Mat kol neišspręstas sienos klausimas, valstybės negali tikėtis būti pripažintos.

Maža to, 1920 m. antroje pusėje Alūkstos apskrityje tarp mūsų ir latvių karių įvyko susišaudymas, vienas mūsiškis žuvo, du buvo sužeisti. Pagaliau būta pavojaus, kad mūsų ir latvių tarpusavio ginču pasinaudos lenkai, prancūzų remiami, – tai galėjo pridaryti Lietuvai naujų bėdų.

Todėl 1920 m. rugsėjo 28 d. Rygoje abi valstybės pasirašė sutartį, kad sienos klausimą turi spręsti Tarptautinė arbitražo komisija, kurioje būtų po du narius iš tų valstybių ir pirmininkas – Anglijos atstovas.

Anglijos vyriausybė juo paskyrė prof. J. Simpsoną, Lietuvos delegacijos nariai buvo Antanas Smetona (pirmininkas), Martynas Yčas, jiems padėjo Pijus Bielskus, prof. Kazys Būga ir kiti. Latvių delegacijos pirmininkas buvo pramonės ir prekybos ministras A. Berzinis. Prieš prasidedant deryboms Rygoje, 1920 m. gruodžio 29 d. abi delegacijos sutiko, kad joms nesutarus, galutinis žodis priklauso J. Simpsonui – superarbitrui.

Derybos truko beveik tris mėnesius ir buvo labai sunkios.

Latviai kategoriškai reikalavo Mažeikių, beveik visos Alūkstos apskrities – nepaisydami to, kad tai buvusios Kauno gubernijos teritorija, be to, jokiu būdu nesutiko grąžinti Palangos.

O Lietuvai, vis dar esant neaiškiam Klaipėdos likimui, ypač rūpėjo išsikovoti nors nedidelį priėjimą prie jūros, todėl ji pretendavo į 35–40 km pajūrio ruožą iki Papės ežero Latvijoje, tikėdamasi jame įsirengti uostą.

Panašiai kaip latviams Mažeikiai, mums buvo svarbūs Kalkūnai kairiajame Dauguvos krante, mat per juos ėjo geležinkelis iš Vilniaus į Panevėžį, be to, tai būtų priėjimas prie Dauguvos upės.

Žinoma, ir Alūkstos atiduoti latviams nebuvo jokio noro: ji mūsų karių atkovota sunkiose kovose su bolševikais, ten gyveno nemažai mūsų tautiečių, tiesa, tarp jų buvo ir aplenkėjusių, o tai dar labiau komplikavo klausimo sprendimą.

Taigi pozicijos buvo nesutaikomos, profesorius atsidūrė tarp kūjo ir priekalo, bet stengėsi likti nešališkas, žinoma, nepamiršdamas ir savo šalies interesų.

Iš dalies jais vadovaudamasis, jis ne tik pripažino mums Palangą, bet ir atrėžė 4,5 km latviško pajūrio – dešiniąją Šventosios upės pakrantę, kad Lietuva galėtų atgaivinti dar XVI a. ten anglų prekybininkų įkurtą uostą.

O Mažeikius A. Smetonai vis dėlto pavyko apginti, nors tas sukėlė didelį latvių įniršį. Nepaisant to, Lietuva laimėjo gerokai mažiau nei Latvija: J. Simpsono valia mūsų valstybei buvo priskirta 183 km2 teritorijos iš Kuršo gubernijos, o latviams – 290 km2 iš Kauno gubernijos.

Svarbu tai, kad pasirašius sprendimą dėl sausumos sienos daugiau ginčų dėl jos niekada nekilo, tik jūros siena su kaimynais iki šiol tebėra ginčo objektas…

Komentarai
http://www.technologijos.lt/diskusijos/ ... 475#190475

Antr. 06 07, 2011 10:42

Tikrai įdomus straipsnis.

Tik gal vertėjo paminėti ir tai, kad viena iš priežasčių, kodėl Lietuvai nepatiko Aistijos (t.y. federacinės su latviai valstybės) idėja buvo ta, kad latviai norėjo sostinės Rygoje ir net neketino reikšti pretenzijų Lenkijai į Vilniaus kraštą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją

Parašytas: 31 Kov 2012 17:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Palangos kraštas prijungtas prie Lietuvos 1921 kovo 30 d.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją

Parašytas: 17 Sau 2013 20:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://alkas.lt/2013/01/09/a-butkus-kai ... s#comments

Gintautė:
2013 01 09 10:11

Iš kaimynų tik latviai ir gudai nebandė atsikąsti Lietuvos, nes jie broliai. :)

Zbygniew'as 凱ㄝ開ㄕ高ㄊ健 Пірстелэяаў:
2013 01 09 10:37

Gudai atsikando 1939-09-17 Rytų Lietuvą 1920-07-12 ribose.

Klausimėlis Gintautei:
2013 01 09 18:17

O Ukrus, Brunavą, Aknystą, Kalkūnus kas nukando?

Žygeivis:
2013 01 17 19:04

Tiesą sakant, derybose dėl sienos su Latvija Lietuva sutiko atiduoti šias teritorijas mainais į Mažeikius ir Palangą.

Istoriškai pasienio žemės tarp Lietuvos ir Latvijos buvo gyvenamos sėlių, žiemgalių ir kuršių. Laikui bėgant dalis jų sulatvėjo, dalis sulietuvėjo. O kadangi siena daug kartų “slankiojo”, tai ir tvirtos aiškios ribos tarp lietuviškai ir latviškai kalbančiųjų taip ir nebuvo nusistovėjusios iki 1920 m. – gyveno pramaišiui, ypač Kuršo gubernijos ribose.

Beje, pvz., Stelmužė, kaip akivaizdžiai matyti iš jos pavadinimo (-mužė yra iš “muiža”), buvo latvių kaimas.

Plačiau čia:

1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją
viewtopic.php?f=121&t=2133

Kaip ten bebūtų, bet sausumos siena su Latvija yra vienintelė mūsų siena, kurią mes patys draugiškai tarpusavyje susitarėme ir tokią nustatėme, o ne mūsų įvairūs kariniu požiūriu galingesni priešai ją nustatė už mus, kada mus okupavo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją

Parašytas: 15 Lap 2013 15:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Dalis Lietuvos - Latvijos pasienio iki WW1

Žemėlapis iš "Konversacijas vārdnīca", kuri buvo leidžiama dar iki Pirmojo pasaulinio karo (nurodė Veidaknygėje Inesis Kiskis).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją

Parašytas: 07 Bal 2016 01:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

(№372) Kęstutis Čeponis, Литва - Игорь Буш (№351)

http://imhoclub.by/ru/material/komu_vig ... z455bpsq4L

Северное наречие летто-литовского языка (будущий латышский язык) от общего древнего летто-литовского языка начал постепенно отделяться только примерно в 7 веке нашей эры.

До того все многочисленные летто-литовские племена (древние летто-литовцы, земгалы, куршяй, селяй (селоны), ятвяги (судувы и дайнавы), галинды южные и северные (Мазгавские), пруссы, ...) говорили практически на одном языке - наречия отличались очень незначительно.

Это видно по схожим названиям рек, озер, населенных пунктов.

Разделение древних летто-литовских наречий начало более сильно развиваться только, когда крестоносцы захватили южные летто-литовские земли, ливонский орден - северные летто-литовские земли, а славяне захватили летто-литовские земли на востоке и юго-западе.

14 мая 1921 г. в Риге Литва и Латвия подписали Конвенцию о границе.

Литва получала Палангу (которую после раздела Литвы в конце 18 века царь России передал Куршской губернии) и Мажяйкяй, а Латвия получила Даугпилис и полосу литовских земель южнее его.

Добавлю, что Паланга всегда была частью Жямайтии - по крайней мере с конца 13 века.

Если кто не знает, то напомню, что и вся Латгала и Даугпилис многие века принадлежали Литве - но Литва не стала из за этого ссориться с Латвией, и согласилась эти земли ей передать.

В общей сложности Литва передала Латвии 290 km2 своей территории (из Каунасской губернии), а Латвия передала Литве 183 km2 (из Курляндской губернии) - но эти деления на царские губернии являются последствием оккупации и раздела Литвы в 1795 г.

*****************************************************

http://imhoclub.by/ru/material/edinstve ... z4LlYPponv

(№15) Евгений Лурье, Латвия - Александр Кузьмин (№13)

Не было никаких лагерей. Польша сама по себе, СССР сам по себе, англо-французская Антанта сама по себе.

Польша в силу исторических и географических причин могла блокироваться только с Антантой, которая настолько не хотела воевать, что боялась даже призрака войны, последовательно пропустив возможности придавить Гитлера при ремилитаризации Рейнской области и аннексии Судет.

Моральная оценка польского режима имеет мало отношения к делу, по современным нам понятиям он был довольно гнусным, но в те времена были режимы и похуже, не будем показывать пальцем. Ни одно европейское государство не проводило последовательную антигитлеровскую политику до начала Второй Мировой, включая СССР.

Но дураками польские политики не были, и совершенно очевидно, что союз, что с Германией, что с СССР, означал оккупацию Польши союзником.

ЗЫ. Ультиматум Литве в 1938-м требовал установления дипломатических отнощений с Польшей и, соответственно, принятия польского посла в Каунасе, что означало признание де-факто (но не де-юре) польской принадлежности Вильнюса, который по Конституции Литвы был столицей (Каунас был временной — до освобождения Вильнюса — столицей).

СССР настоятельно рекомендовал Литве принять ультиматум, хотя его позицию пропольской не назовешь, он одновременно призвал Польшу не применять силу.

Эстония занимала явно пропольскую позицию, и Латвия тоже, хотя не столь открыто.

Говорят, что Латвия надеялась в случае эскалации польско-литовского конфликта вернуть аннексированную литовцами в 1921-м Палангу.

Все было очень непросто. Это нам сейчас легко рассуждать, что надо было всем миром душить Гитлера, но мы и знаем больше, и мыслим иначе.

(№21) Kęstutis Čeponis, Литва - Евгений Лурье (№15)

14 мая 1921 г. в Риге Литва и Латвия подписали Конвенцию о границе.

Литва получала Палангу (которую после раздела Литвы в конце 18 века царь России передал Куршской губернии) и Мажяйкяй, а Латвия получила Даугпилис и полосу литовских земель южнее его.

Добавлю, что Паланга всегда была частью Жямайтии - по крайней мере с конца 13 века.

Если кто не знает, то напомню, что и вся Латгала и Даугпилис многие века принадлежали Литве - но Литва не стала из за этого ссориться с Латвией, и согласилась эти земли ей передать.

В общей сложности Литва передала Латвии 290 km2 своей территории (из Каунасской губернии) , а Латвия передала Литве 183 km2 (из Курляндской губерни) - но эти деления на царские губернии являются последствием оккупации и раздела Литвы в 1795 г.

(№22) Евгений Лурье, Латвия - Kęstutis Čeponis (№21)

Кестутис, я на Палангу не претендую. Я про латвийские настроения того времени.

(№23) Kęstutis Čeponis, Литва - Евгений Лурье (№22)

Тогда настроения были разные и у нас - Литва ведь тоже вполне обоснованно считала, что, к примеру, Даугпилис (Даугавпилс) является литовской землей еще с 13 века.

Однако политики обеих наших стран вполне благоразумно решили сделать обоюдные уступки, и поменяться спорными территориями при посредничестве иностранного посредника.

Что и сделали - и на веки решили эту щекотильную тему.

А ведь иначе могла сложится такая же страшная и в тоже время идиотская ситуация между нашими особенно родственными этносами и государствами, какая сейчас имеется между РФ и Украиной.

(№24) Евгений Лурье, Латвия - Kęstutis Čeponis (№23)

Мне кажется, вы несколько идеализируете тогдащних балтийских политиков.

Они разрешили свои территориальные споры не самостоятельно, а с помощью Лиги Наций. Что, конечно, лучше, чем воевать. Но единства не было, и даже договороспособность под большим вопросом. Балтийская Антанта существовала только на бумаге.

(№25) Kęstutis Čeponis, Литва - Евгений Лурье (№24)

Не идеализирую, а просто излагаю реальные исторические факты.

И Литва с Латвией, и Латвия с Эстонией тогда имели разные "горячие точки" приграничья.

Но политикам всех этих трех стран хватило ума все эти проблемы решить договорами и при помощи посредников, а не пытаться военной силой что то захватить друг у друга.

Как это сделала тогда Польша - и именно поэтому потом не удалось создать общий фронт Балтоскандии против двух главных общих врагов: CCCР и Германии.

И Польша за это заплатила очень большую цену.

---Они разрешили свои территориальные споры не самостоятельно, а с помощью Лиги Наций.---

Уважаемый Евгений,

Лига Наций в этих делах тогда (в 1920-1921 г.) на прямую не участвовала. Только позже соглашения государств были официально депонированы в Лиге Наций.

К примеру, проблемы по размежеванию границы между Литвой и Латвией решал арбитр из Британии J. Y. Simpson - с его кандидатурой обе страны согласились.

James Young Simpson (scientist)
https://en.wikipedia.org/wiki/James_You ... (scientist)

(№26) Евгений Лурье, Латвия - Kęstutis Čeponis (№25)

Вынужден возразить: факты мы знаем оба, и излагаем не факты, а нашу их оценку.

Я бы не возлагал всю ответственность за отсутствие Балтийского Союза только на Польшу, хотя польско-литовская напряженность сыграла свою роль.

Литва же тоже не смирилась с потерей Вильнюса, и запись в Конституции про столицу никак не способствовала союзу с Польшей.

Я не осуждаю, я констатирую факт.

(№28) Kęstutis Čeponis, Литва - Евгений Лурье (№26)

---Литва же тоже не смирилась с потерей Вильнюса, и запись в Конституции про столицу никак не способствовала союзу с Польшей.---

Я об этом и говорю - Польша тогда фактически отказалась признать исторические общие границы (существовавшие с 1569 г.) Литвы и Польши такими, какие они были до третьего раздела Республики Обеих Государств, и захватила военной силой (да и то сыграв спектакль под названием "восстание генерала Желиговского против Пилсудского") немалую часть Литвы, включая и ее многовековую историческую столицу Вильнюс.

Такое никто никогда и никому не прощает...

И в итоге уже не было никаких возможностей создать общий военный блок Балтоскандии от Финляндии до Румынии.

А отголоски этого вероломного нападения Польши на Литву в 1920 г., оккупаци вплоть до 1939 г. Вильнюса и восточной Литвы, до сих пор "аукаются" даже в современных официальных отношениях Литвы и Польши, не говоря уж о бытовом уровне - и очевидно, что это будет продолжаться еще немало веков.

Не говоря уж о том, что Польша в 1939 г. все равно потеряла почти все захваченные у Литвы земли.

(№29) Евгений Лурье, Латвия - Kęstutis Čeponis (№27)

Я с большой осторожностью отношусь к рассуждениям о "справедливых" или "исторических" границах.

Несмотря на всю несуразность пограничного деления в некоторых случаях, в Хельсинском акте решили, что плохие существующие границы лучше их силового передела в хорошие. Я понимаю, что нельзя этого требовать от политиков прошлого, но жаль, что Европа не пришла к пониманию этого раньше.

ОК.

На самом деле Латвия, по некоторым сведениям, была готова в 1938-м вернуть Палангу силой в случае польско-литовского столкновения. Но это на уровне слухов...

(№33) Kęstutis Čeponis, Литва - Евгений Лурье (№29)

Вот именно - на уровне слухов. :)

Документально ничего не подтверждено - хотя все архивы давно уже открыты.

Хотя я вполне предполагаю, что в случае полной оккупации Польшей Литвы, Латвия могла попытаться ввести свои войска в Палангу и Мажяйкяй (это основной ж.д узел, в то время жизненно важный для Латвии).

Даже могу предположить, что с такой оккупацией негласно согласилось бы и Литовское правительство - чтобы эти территории не попали бы под оккупацию Польши.

--------------------------------------------------------

В то время разных слухов и про Литву тоже массу распускалось - это делали и сами литовцы (вполне преднамеренно), и разные спецслужбы разных государств.

Как, впрочем, делается и сейчас. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Parašytas: 29 Gru 2016 20:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

http://imhoclub.by/ru/material/pervaja_ ... z4UFOvRnVX

(№79) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Муливанов (№2)

Интересно, а че общего между Мемелем и Латвией? ;)

P.S. Серега, вы каждый раз просто блещете своими историческими "знаниями". :)

(№136) Лаокоонт, Латвия - Kęstutis Čeponis (№79)

Когда Палангу Латвии вернете, тогда узнаете. )))

(№169) Kęstutis Čeponis, Литва - Лаокоонт (№136)

Учите историю - Паланга Латвии никогда не принадлежала.

Латвия перетендовала на Палангу на основе того, что Паланга в 1819 г. царскими оккупационнами властями была отторгнута от Жямайтии и присоединена к Куршской царской губернии - по просьбе немецких баронов Курша.

Литва же в свою очередь в 1918-1921 г. претендовала на Даугавпилс (Даугпилис) и его окрестности - так как Даугпилис и вся восточная Латгала много веков, еще с 13 века, были в составе Литвы.

Проблемы по размежеванию границы между Литвой и Латвией решал арбитр из Британии, этнолог J. Y. Simpson - с его кандидатурой обе страны согласились.

По его решению в общей сложности Литва передала Латвии 290 km2 своей территории (из Каунасской губернии), а Латвия передала Литве 183 km2 (из Курляндской губерни - но эти деления на царские губернии являются последствием оккупации и раздела Литвы в 1795 г.).

В итоге в 1921 г. Литва и Латвия договорились отказаться от взаимных претензий и установили границу, которая более менее соответствовала этническому языковому-признаку.

Lithuanian language area

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... entury.png

(№171) arvid miezis, Латвия - Kęstutis Čeponis (№169)

Поляков помню, а откуда литовцы вылезли при договоре с царем то.
Чепонис, срочно пишите историю Чепонися.

Вечный мир (1686) — Википедия
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%92%D0 ... 1%80_(1686)

Да и в состав РИ вошла уже в 1795 году.

(№185) Kęstutis Čeponis, Литва - arvid miezis (№171)

Что вы помните, а что забыли - это ваше личное дело. :)

Литва же была одной из двух Держав, составлявших конфедеративную Республику Двух Народов (которую вы привыкли называть Речь Посполитой, что в переводе и означает Республика) с 1569 г. (у обеих Держав были свои собственные границы, свои армии, свои деньги, свои пошлины на границах, свои Сеймы, и только выборной король был общим).

Именно в 1569 г. были установлены новые государственные границы между Литвой и Польшей, которая тогда заграбастала литовскую Палеке (Подляшье) и всю Украину.

Эти государственные границы между временно оккупированными государствами - Польшей и Литвой - официально сохранялись до 1922 года, когда Польша аншлюсировала южную и восточную Литву.

И только царская Россия единолично вводила свои собственные новые губернские границы на временно оккупированных в 1795-1914 г. территориях Литвы и Польши.

Паланга в 1819 г. царскими оккупационнами властями была единолично отторгнута от Жямайтии и присоединена к Куршской царской губернии - по просьбе немецких баронов Курша.

*****************************************************

Речь Посполи́тая
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A0%D0 ... 0%B0%D1%8F

Речь Посполи́тая — федерация[1] Королевства Польского и Великого княжества Литовского, возникшая в результате Люблинской унии в 1569 году и ликвидированная в 1795 году с разделом государства между Россией, Пруссией и Австрией.

Располагалась преимущественно на территориях современных Польши, Украины, Белоруссии и Литвы, а также на части территории России, Латвии, Эстонии, Молдавии и Словакии.

При наличии единого государственного устройства Королевство Польское и Великое княжество Литовское имели каждое свой собственный административный аппарат, казну, войско и законы.

------------------------------------------------------

Уточняю москальскую Вики:

Во первых, это не федерация, а конфедерация https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D0 ... 0%B8%D1%8F .

Во вторых, у каждого государства были свои границы и таможни на них.

В третьих, у каждого государства были свои отдельные деньги.

В четвертых, гражданам Короны (то есть Польши) запрещалось иметь земли на территории Литвы и занимать какие то должности, кроме церковных.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Parašytas: 02 Lie 2017 20:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Акнисте. Литовцы-разбойники, пограничный роман и привидение-кормилец

http://rus.delfi.lv/news/ludi-na-granic ... d=48549471

Кристина Худенко, DELFI

Выдержка:

Сейчас невозможно сказать, кто был прав, а кто виноват в те смутные времена Первой мировой, когда все споры решались с оружием в руках, считает доктор исторических наук Эрик Екабсонс.

В 1918 году Паланга в составе прибрежной части Курляндии вошла в состав независимой Латвии, а район Акнисте, несмотря на явный перевес латышей на этой территории, остался в составе литовской Каунасской губернии.

На мирных переговорах в Париже в апреле 1919 года министр иностранных дел Латвии Зигфрид-Анна Мейеровиц предложил сохранить границы, как есть, но литовцы, оставшиеся без Клайпеды (она была под контролем французов) и выхода к морю, настаивали на передаче им Паланги и прилегающей территории до реки Швянтойи.

На сомнения латышей в обоснованности таких претензий, литовцы нажали с другого края: потребовали признать «особые интересы Литвы в Латгалии и гарантировать ей особые привилегии в Лиепае и Даугавпилсе, а в противном случае – провести референдум жителей Латгалии, где они хотят жить».

Екабсонс подробно описывает сложно-сочиненные конструкции вокруг получивших независимость стран Балтии в своей статье "Отношения Латвии с Литвой в 1919-1921 годах"
https://www.academia.edu/31063152/Latvi ... 5._34._lpp

Они то кооперировались против большевиков с войсками белого генерала Бермондта-Авалова, то объединялись против него.

Непросто складывались и литовско-латвийские отношения: то они вместе отстаивали свою независимость, то Латвия поддерживала поляков, которые имели виды на территорию Литвы.

"Это с сегодняшней точки зрения земля у моря кажется куда более ценной, чем земля без моря, - уверен профессор Екабсонс. - Но если посмотреть на ситуацию с позиции столетней давности, то у Латвии морская граница была и так огромна, а у литовцев ее не было вообще".

У Латвии уже были гораздо более раскрученные курорты, нежели довольно заброшенная Паланга. С точки зрения сельского хозяйства, песок – не лучшая земля…

И все же обмен дался Латвии нелегко – в обществе шли ожесточенные споры, которые возобновились после того, как литовцы в 1923 году получили Клайпеду.

С осени 1919 года литовские войска стали двигаться в сторону Даугавпилса (любопытно, что город тогда защищал латышский коммунист Дауманис), заставляя местные латвийские власти брать литовские паспорта.

По большей части взаимное бодание обходилось без жертв, но в поселке Субате все же пролилась кровь.

В 1920 году после мирного договора с Россией латвийская армия оттеснила литовскую, но претензии соседей на всю Латгалию сохранились.

Поляки объявили, что считают Даугавпилс латышским.

В качестве взаимной любезности на Тербатской конференции Латвия отклонила литовские притязания на Гродно, Сувалки и Белосток, зато поддержала требования на Вильнюс.

Лишь в марте 1921 года латвийско-литовская комиссия по пограничным спорам под руководством шотландского профессора лорда Симпсона установила нынешние границы.

Латвия отдала Палангу, потому что для нее было важно, чтобы Литва стала сильной и независимой страной. А такой стране нужен был выход к морю.

Взамен литовцы отказались от своих прав на район Акнисте.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Parašytas: 02 Lie 2017 20:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/ljubaja ... /c/1160022

(№540) Сергей Муливанов, Латвия - Kęstutis Čeponis (№529)

Обиделись на наглосаксов, что Латгалию не дали хапнуть?

"В Каунасе начала работу латвийско-литовская комиссия по определению границы между двумя странами. Договориться не удалось. Литовцы претендовали на Даугавпилс, Лиепаю и Илукстский округ, а латыши — на Мажейкяй и Палангу.

Граница была проведена британским представителем (а окончательно признана только в 1930 году)".

(26 февраля 1920 года, газета "Сегодня")

(№543) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Муливанов (№540)

Не путайтесь, именно Симпсон помог мирно решить территориальный спор между Латвией и Литвой.

И обе страны сами у него об этом попросили.

А иначе было бы как у Эрефии с Украиной... - вечной враждой... :(

(№546) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Муливанов (№545)

Арбитр, профессор этнографии и знаток балтийских этносов, шотландец Симпсон очень четко заявил, что Паланга и Мажяйкяй - литовские, а Даугпилис и Илукста - латышские.

Вот так тогда и поделили - и никто с тех пор этот раздел границы не оспаривает (кроме нескольких разных дураков и явных провокаторов). :)

James Young Simpson (scientist)
https://en.wikipedia.org/wiki/James_You ... (scientist)

(№558) Сергей Муливанов, Латвия - Kęstutis Čeponis (№551)

Вот урод то был - Латвийские земли разбазаривал.

(№559) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Муливанов (№558)

Не урод - Илуксту, Даугпилис, Лиепаю... ведь Латвии оставил - а Литва на эти земли очень серьезно претендовала, основываясь на границах, бывших до москальской оккупации Литвы в 1795 г.

Латвия же свои претензии основывала опираясь на пределы Куршской губернии, которую основали царские власти, после оккупации и раздела Литвы.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Parašytas: 26 Kov 2018 01:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Alvydas Butkus
Lietuvos Istorijos Ieškotojų Klubas

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

Livonijos - Lietuvos sienų stumdymas Žemaitijoje (Pietų Kurše) ir Žiemgaloje.

Atrodo, buvau skelbęs šį fragmentą.

Bet man neaišku, kodėl 1529 m. siena (artima dabartinei) nustatyta šiauriau tų, kurias Livonija buvo užėmusi. Kuri siena latvių nutylėta?

Pagal visą logiką ji kurį laiką turėjo būti dar šiauriau dabartinės - lietuviai turėjo būti įsiveržę į Pietų Livoniją, nes 1529 m. siena nustatyta sutartimi kaip kompromisas.

(Iliustracijos šaltinis: Latvijas vēstures atlants. Rīga, 2012. P. 16)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Parašytas: 26 Geg 2018 16:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

Prikabinti failai:

Lietuva 1919-1940 m. (žemėlapis).jpg [ 968.49 KiB | Peržiūrėta 4480 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Parašytas: 11 Gru 2018 21:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1533380 ... up_comment

Kęstutis Čeponis

---Alboro Komar-Stachowski Латгалия, Резекне леттонские территория????---

Ты совсем тупой? Или по литовски читать совершенно не умеешь? :)

Я же выше выложил точные данные, в том числе и Яна Сафаревича.

Альборо, ты по литовски хоть немножко понимаешь?

Тебе же ясно написал, что еще К. Буга сосчитал почти 800 деревень с -ишки, на современной территории Латвии, которые длинным "выступом" доходят до Резекне.

А Сафаревич установил, что территории, где 4-12 процентов названий с -ишки, показывают древнюю черту распространения литовского языка.

P.S. На карте взгляни где находится Ciskodas (рядом с Резекне).

"Tolimiausia lietuvių kalbos sala ir sena kolonija yra Rezeknės rajone, Sakstagalio apylinkėje.

Tai Ciskodas; nuo jo iki Lietuvos sienos – 110 km.

1851 m. Ciskodo apylinkės kaimuose (64 sodybose) gyveno 300–400 lietuvių. 1977 m. lietuviškai galėjo kalbėti apie 10 seniausių žmonių, 1986 m. – tik du, dabar išmirė."

Ciskodas
https://lt.wikipedia.org/wiki/Ciskodas

Ciskodas (latv. Ciskādi; latg. Cyskods) – gyvenvietė Latvijoje, Rėzeknės savivaldybėje, Sakstagalio pagaste, 12 km į pietvakarius nuo Rėzeknės. Yra mūrinė katalikų bažnyčia, statyta 1900 m., medinė cerkvė.

Istorija

Kaimas minimas nuo 1593 m. Iki 1772 m. priklausė Abiejų Tautų Respublikai.

Lietuvių kalba

Krašte nuo seno gyventa lietuvių, jie save vadino lietuvininkais. Tai toliausiai į šiaurę nuo Lietuvos nutolusi lietuvių kalbos sala. Vietos lietuviai kalba rytų aukštaičių vilniškių tarme, iš dalies dzūkuoja. Šnektą 1911 m. nagrinėjo kalbininkai Kazimieras Būga ir Eduardas Volteris, 1925 m. – Petras Būtėnas, 1977 m. Kazimieras Garšva. K. Būga manė, kad lietuviai čia įsikūrė XII a.–XVI a. Daugiau jų atsikėlė XVII a., tai rodo daugybė lietuvių kilmės vietovardžiu, pavardžių. Lietuviškuose Dieneliškių, Svedelių, Mažavaikių kaimuose po 1666 m. įsikūrė sentikiai rusai.

Daugiausia lietuvių būta palei kelią Daugpilis-Rezeknė – pleištas Kalupė-Silajaniai-Malinovka. 1851 m. Ciskodo parapijos 9 kaimų (Girnakaliai, Buodžiai, Kukučiai, Kurtiniai, Pilveliai ir kt.) 64 sodybose gyveno iki 400 lietuvių. 1977 m. lietuviškai kalbėjo 10, 1986 m. – du seniausi parapijiečiai.[1]

Šaltiniai

Kazimieras Garšva. Ciskodas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 143 psl.

Ciskādi
https://lv.wikipedia.org/wiki/Cisk%C4%81di

Ciskādi (arī Ciskods,[2] Ciskodi[1], agrāk Tiskadi; latgaliešu: Cyskods) ir ciems Rēzeknes novada Sakstagala pagastā. Ciems izvietojies pagasta dienviddaļā ceļu krustojumā 5 km no pagasta centra Sakstagala, 15 km no novada centra Rēzeknes un 234 km no Rīgas.

Ciskādi zināmi kā vistālāk ziemeļos esošā lietuviešu valodas sala.[3] 1851. gadā Ciskādos un apkaimes 64 sētās dzīvoja ap 400 lietuviešu; vēl 1977. gadā Ciskādos lietuviski runāja 10 cilvēku.

1933. gadā Ciskādiem (tolaik Tiskadiem) tika piešķirts biezi apdzīvotas vietas (ciema) statuss. Ciemā atrodas Vītolu pamatskola un Ciskādu Svētā Jāņa Kristītāja Romas katoļu baznīca.
Atsauces

LĢIA vietvārdu datubāze
Latvijas Republikas topogrāfiskā karte. Mērogs 1:50 000. Latvijas Ģeotelpiskās informācijas aģentūra. Rīga

Kazimieras Garšva. Ciskodas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003

Ārējās saites

Sakstagala pagasta mājaslapa
Rēzeknes novada informatīvais portāls

-------------------------------------------------------------

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... on_generic

Virginijus Misiūnas

Patikslinsiu - Ciskodo lietuvius nelabai tikslu vadinti "kolonija", nors ir galima.

Tai XV-XVI a. palikimas, kai apgyvendinant per ankstesnes kovas susidariusią dykrą tarp LDK ir Livonijos, susitiko ir susikryžiavo lietuvių ir latgalių persikėlėlių srautai.

Abiejose būsimosios sienos pusėse susidarė mišriai gyvenamos žemės, o kai kur persikėlėliai įsiskverbė ir į tirščiau apgyventas sritis.

Taip atsitiko ir Ciskode, kur lietuviai apsigyveno tarp latgalių.

Nuo XVII a. vidurio persikėlėlių srauto nebeliko. Tad mūsų kalbininkai XX a. Ciskode užfiksavo įdomią, savotiškai užsikonservavusią rytų aukštaičių vilniškių tarmės šnektą, kuri nuo XVII a. neturėjo kontaktų su pagrindiniu lietuvių kalbos masyvu.

Įdomu, kad Ciskodo lietuviai save vadino lietuvininkais.

Alvydas Butkus

Nėra dokumentuotų įrodymų, kaip atsirado Ciskodo lietuvių kolonija. Yra tik legenda.

Jei tai būtų "lietuvių ir latgalių persikėlėlių srautai", tada tokių lietuviškų salų giliau Latgaloje būtų buvę daugiau.

XV-XVI a. lietuviai valstiečiai jau nebelabai galėjo laisvai (ir dar masiškai!) migruoti. Be to ir motyvacijos nebuvo. Latgaliečių salų Lietuvos pusėje apskritai nefiksuota.

O lietuviais jie vadinosi latgalietiška maniera - "lītaunīki".

Plačiau apie Ciskodą žr. p. 113-126.
https://ebooks.mruni.eu/pdfreader/tarms ... n-nations/

Virginijus Misiūnas

Ciskodas - tiesiog giliausiai esanti sala. Latvijoje tokių salų buvo pilna. Pvz., Uodėgėnai. Kuo arčiau Lietuvos sienos - tuo daugiau.

XV-XVI a. - MASINĖS lietuvių valstiečių migracijos į visas puses laikas. Žemaitijos pakraščių, Rytų Prūsijos, Suvalkijos, Dainavos apgyvendinimo metas. Ir Sėlos, ir Žiemgalos taip pat.

Ir ne visada ši migracija buvo stichinė. Nors pagrindinis tokios migracijos motyvas buvo bėgimas nuo mokesčių rinkėjų, tačiau būta ir organizuotos didikų veiklos.

Biržų "pleištas" atsirado ne lygioje vietoje, o aktyvios Radvilų kolonizacinės politikos, dvarų steigimo dėka. Ne veltui su Livonija teko keturis kartus derėtis dėl sienos perkėlimo šiauriau.

Сафаревич, Ян

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D0 ... 0%AF%D0%BD
https://pl.wikipedia.org/wiki/Jan_Safarewicz

Ян Сафаревич (польск. Jan Safarewicz; 8 февраля 1904, Динабург — 9 апреля 1992, Краков) — польский языковед, профессор Ягеллонского университета, член Польской академии наук; почётный доктор Вильнюсского университета и Ягеллонского университета.

Содержание

1 Биография
2 Научная деятельность
2.1 Основные труды
3 Награды и звания
4 Ссылки

Биография

Сын налогового чиновника (получившего образование в области классической филологии. После ранней смерти родителей воспитывался дядей Александром Сафаревичем, бактериологом и профессором виленского Университета Стефана Батория. Окончил гимназию имени короля Сигизмунда Августа в Вильно в 1922 году и поступил в Университет Стефана Батория, где изучал языкознание и классическую филологию. В 1927 году получил степень доктора философии за работу „De inscriptione I. G II 971“. В 1927—1930 годах совершенствовался в Париже, в частности, под руководством Эмиля Бенвениста и Антуана Мейе. В 1932 году после хабилитации в Университете Стефана Батория (работа „Le rhotacisme latin“ стал доцентом на кафедре индоевропейского языкознания.

В 1935 году перешёл в Ягеллонский университет, где заведовал кафедрой индоевропейского языкознания. В 1937 году стал экстраординарным профессором, в 1948 году профессором ординарным. Во время войны преподавал в подпольном университете (1942—1945). В 1948 году перешёл на кафедру общего языкознания, в 1965—1973 годах был её заведующим. В 1954—1956 и 1963—1964 был деканом филологического факультета. В 1952—1967 годах председатель научного совета лаборатории словаря латинского языка ПАН.

С 1945 года был членом-корреспондентом, с 1951 года действительным членом Польской академии знаний (в 1989 году стал членом восстановленной Польской академии знаний). В 1958 году стал член-корреспондентом Польской академии наук, c 1964 года действительный член. В 1971—1974 годах председатель Комитета языкознания ПАН. В 1982 году стал членом возобновленного Варшавского научного общества. Участвовал в работе Польского языковедческого общества (Polskie Towarzystwo Językoznawcze) (председатель в 1958—1961 и 1966—1968 годах), а также Общества любителей польского языка (Towarzystwo Miłośników Języka Polskiego) (председатель в 1969—1984 годах).

В 1975—1990 годах — главный редактор журнала «Acta Baltico-Slavica».

Жена Сафаревича Халина Сафаревич была профессором русской филологии в Ягеллонском университете, дочь Ванда Бачковска — историк.

Научная деятельность

Научная деятельность охватывала изучение балтских языков, романское языкознание, индоеропеистику, историческую грамматику, общее языкознание, латинистику, элленистику.

Основные труды

„Gramatyka historyczna języka łacińskiego. Składnia“ (1950)
„Zarys gramatyki historycznej języka łacińskiego. Fonetyka historyczna i fleksja“ (1953)
„Studia językoznawcze“ (1967)
„Łacina i jej historia“ (1968)
„Historische lateinische Grammatik“ (1969)
„Zarys historii języka łacińskiego“ (1986)

Награды и звания

Медаль Польской академии наук имени Коперника (1977)
Доктор honoris causa Вильнюсского государственного университета за достижения заслуги в балтском и литовском языкознании (1979)
Доктор honoris causa Ягеллонского университета (1985)
Кавалерский крест ордена Возрождения Польши
Командорский крест ордена Возрождения Польши
Медаль Комиссии национальной эдукации
Орден «Знамя Труда» первой степени

Ссылки

Katedra Językoznawstwa Ogólnego i Indoeuropejskiego. Historia (польск.)
Mažiulis Vytautas. Jan Safarewicz (лит.) // Baltistica : журнал. — Вильнюс, 1994. — T. 28, nr. 2. — P. 134—135. — ISSN 0132-6503.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Parašytas: 20 Bal 2019 23:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Alvydas Butkus

Siena su Latvijos Respublika 1918 m. dar nebuvo nustatyta.

Ji nustatyta civilizuotai, tarptautiniu arbitražu 1921 m., pripažinusiu Palangą ir Šventąją Lietuvai, nes ji istoriškai nei Livonijai, nei Kuršo kunigaikštystei juk nepriklausė.

Carinė Kuršo gubernija juk nėra joks valstybinis darinys, kad būtų galima vadovautis jos ribomis.

Beje, šitaip kiek anksčiau buvo nustatyta ir Latvijos-Estijos siena, kurios iki tol istorijoje net pėdsakų nėra buvę.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Parašytas: 28 Rgs 2019 16:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Vilniaus gubernija (rus. Виленское намѣстничество, Литовско-Виленская губерния, Виленская губерния) buvo Rusijos imperijos gubernija, Vilniaus generalgubernatorijos dalis. Įkurta 1795 m., gyvavo iki 1915 metų (su pertrauka 1797–1801 m.).

https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilniaus_gubernija

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... 95.svg.png

Vilniaus, Kuršo ir kitos Rusijos imperijos gubernijos 1795-1843 m.

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... 14.svg.png

Vilniaus, Kuršo ir kitos Rusijos imperijos gubernijos 1867-1914

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Parašytas: 27 Bir 2020 18:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/proderz ... nt=1471685

№37 Kęstutis Čeponis → Евгений Андреев, 27.06.2020 17:53

В Польше полно всяких организаций "кресовиков" - которые желают присвоить не только Львов и Вильнюс, но и все земли Жечпосполиты 17 века.

P.S. В 1919-1920 году Латвия претендовала на Мажяйкяй и Палангу, а Литва на Даугпилис, Лиепаю и Илукстский округ.

Еще К. Буга сосчитал почти 800 деревень с -ишки, на современной территории Латвии, которые длинным "выступом" доходят до Резекне.

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... entury.png

А Сафаревич установил, что территории, где 4-12 процентов названий с -ишки, показывают древнюю черту распространения литовского языка.

P.S. На карте взгляни где находится Ciskodas (рядом с Резекне).

Ciskādi
https://lv.wikipedia.org/wiki/Cisk%C4%81di

Литва на эти земли очень серьезно претендовала, основываясь на границах, бывших до московской оккупации Литвы в 1795 г.

Латвия же свои претензии основывала опираясь на пределы Куршской губернии, которую основали царские власти, после оккупации и раздела Литвы.

Из за них тогда едва не началась война между Литвой и Латвией.

Все таки разум преобладал - и обе страны согласились пригласить шотландского профессора лорда Симпсона для решения спора по границе.

Проблемы по размежеванию границы между Литвой и Латвией решал арбитр из Британии, этнолог J. Y. Simpson - с его кандидатурой обе страны согласились.

По его решению в общей сложности Литва передала Латвии 290 km2 своей территории (из Каунасской губернии), а Латвия передала Литве 183 km2 (из Курляндской губерни - но эти деления на царские губернии являются последствием оккупации и раздела Литвы в 1795 г.).

В итоге в 1921 г. Литва и Латвия договорились отказаться от взаимных претензий и установили границу, которая более менее соответствовала этническому языковому признаку.

В марте 1921 года латвийско-литовская комиссия по пограничным спорам под руководством шотландского профессора лорда Симпсона установила нынешние границы, с которыми согласилась и Литва, и Латвия.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Parašytas: 30 Kov 2021 21:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Brolių ginčas trečiųjų teisme

https://luksas.blog/2012/05/18/seimos-b ... ju-teisme/

Aras Lukšas

Istorija
2012 gegužės 18

„Sveiki, broliai!“ – su tokiu plakatu ant ąžuolo lapais išpuoštų garbės vartų 1921 metų kovo 31 dieną palangiškiai pasitiko į miestą įžengiančius Lietuvos karius.

Ankstyvo pavasario pilkumą skaidrino jūra trispalvių, o plikas medžių šakas košiančio vėjo švilpesį stelbė husarų pulko orkestro trenkiami maršai. Džiaugsmo šūksniais miestelėnai pasitiko pro vartus įžengiantį buvusį pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kariuomenės vadą Silvestrą Žukauską, kunigą ir poetą Maironį, rašytojus Juozą Tumą-Vaižgantą ir Antaną Vienuolį.

Vėliau džiūgaujanti minia nuo dabartinėje Kretingos gatvėje pastatytų vartų patraukė link Palangos bažnyčios, kur buvo aukojamos padėkos šv. Mišios. Pavakare visi susirinko ant Birutės kalno, kur skambėjo šventiškos kalbos ir sveikinimai.

Tai buvo išties ypatinga diena: po ilgų ir sunkių derybų, Lietuva pagaliau atgavo Palangą, kurią pusantrų metų laikė užėmusi Latvijos kariuomenė.

Kaip atsitiko, kad nepriklausomybę paskelbusi Lietuva netrukus prarado ne tik Palangą, bet ir neteko bet kokio priėjimo prie Baltijos jūros?

Kodėl mūsų kurortą ir pajūrio ruožą į šiaurę nuo Nemirsetos užėmė ne kokia nors priešiška valstybė, o mūsų broliai latviai, su kuriais kartu kovojome už išsivadavimą iš Rusijos imperijos priespaudos ir retsykiais net pasvajodavome apie bendrą valstybę?

Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti XIX amžiuje ir dar senesniuose laikuose.

Svajota apie bendrą valstybę

1795 metais, žlugus bendrai Lietuvos ir Lenkijos valstybei, tiek Lietuvą, tiek Kuršo kunigaikštystę, į kurią įėjo ir dabartinė Latvija, užgrobė Rusijos imperija.

1819 metais teritorija su tokiomis gyvenvietėmis kaip Palanga, Užkanavė, Vanagupė, Kunigiškiai, Paliepgiriai, Monciškės, Šventoji ir Būtingė, priklausiusi Žemaitijai dar nuo 1422 metų, buvo atskirta nuo Kauno gubernijos ir prijungta prie Kuršo.

Tokį carinės valdžios sprendimą greičiausiai lėmė Kurše gyvenusių ir dažnai į Vokietiją važinėjusių turtingų vokiečių lobizmas: mat ligi tol, norint važiuoti per šią teritoriją, reikėdavo gauti Kauno gubernatoriaus leidimą. Po šios teritorinės reformos, vokiečiai įgijo galimybę keliauti laisvai.

Savaime suprantama, kad, būdami imperijos sudėtyje, ir lietuviai, ir latviai visiškai priklausė nuo carinės valdžios sprendimo ir negalėjo net svarstyti, kam turi priklausyti viena ar kita jų gyvenamų teritorijų dalis.

Kita vertus, į Kuršą patekę žemaičiai bei kiti lietuviai galėjo tik džiaugtis: imperijos priespauda šioje gubernijoje buvo kur kas švelnesnė, nei likusioje Lietuvos dalyje.

Visų pirma, čia nebuvo spaudos draudimo, po 1863 metų sukilimo įvesto Vilniaus, Kauno, Gardino, ir iš dalies – Suvalkų gubernijose.

Tad neatsitiktinai pirmasis viešas lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“ 1899 metais buvo parodytas ne kur kitur, o Kuršo gubernijai priklausiusioje Palangoje.

Kita vertus, panaikinus spaudos draudimą Kurše, o ypač latviškoje jo dalyje nebuvo prielaidų ir tokiai tautinio atgimimo bangai, kokia kilo Lietuvoje.

Jei dar 1905 metais sušauktas Didysis Vilniaus Seimas įvardijo caro valdžią kaip pikčiausią lietuvių priešą ir pareikalavo plačios krašto autonomijos su seimu Vilniuje, tai daugelis latvių inteligentų atsiskyrimą nuo Rusijos imperijos iki pat 1917 metų bolševikinio perversmo laikė pražūtingu žingsniu.

Galbūt todėl Latvijoje netapo populiari ir bendros lietuvių ir latvių valstybės idėja, pirmą kartą įgarsinta tame pačiame Didžiajame Vilniaus Seime.

Tokius Seime paskelbtus Odesos lietuvių ir latvių nutarimus mėginta kuo greičiau įgyvendinti – Jono Basanavičiaus vadovaujama Tautiška lietuvių demokratų partija savo steigiamajame susirinkime net buvo išrinkusi „pasiuntinius į Latvių tautą susišnekėti dėlei bendros kovos už laisvę ir autonomiją“.

Ypač entuziastingai bendro gyvenimo idėją rėmė Amerikos lietuviai, 1906 metais įvykusiame suvažiavime priėmę rezoliuciją skelbiančią jog „lietuviai ir latviai, kaipo broliškos tautos, nors laike keleto šimtmečių buvo atskirtos viena nuo kitos, dabar nori susijungti po viena autonomiška savivalda“.

Sunku pasakyti, kam priklauso bendros lietuvių ir latvių valstybės idėjos autorystė, bet galimas dalykas, kad pirmasis ją įgarsino Jonas Šliūpas, 1873–1880 metais besimokydamas Mintaujos vokiškoje gimnazijoje.

Ją propagavo tokie žymūs lietuvių intelektualai kaip Oskaras Milašius, Stasys Šalkauskis, Petras Vileišis, ar J. Tumas-Vaižgantas.

Vis dėlto įgyvendinti šių idėjų valstybiniu lygiu niekada nemėgino – išskyrus giminingas kalbas, lietuvius ir latvius daugiau nelabai kas siejo.

Maža to, abiem tautoms kuriant savo valstybę, netruko išryškėti ne tik jų tarpusavio konkurencija, bet ir sunkiai suderinami interesai. Vienas iš jų kaip tik ir buvo sienų klausimas.

Netikėta brolių „padėka“

Latvija nuo pat pradžių reikalavo, kad dviejų valstybių siena sutaptų su buvusių Kuršo ir Kauno gubernijų riba.

Vadinasi, Palanga ir nuo jos į šiaurę besidriekiantis pajūrio ruožas turėjo neginčijamai atitekti kaimynams. Sutikdama su tokiomis pretenzijomis, Lietuva būtų apskritai netekusi priėjimo prie jūros. (Prisiminkime, kad Klaipėda ir jos kraštas tuo metu mūsų valstybei nepriklausė – iki 1920 metų čia dar šeimininkavo karą pralaimėjusios Vokietijos kariuomenė, o vėliau miestas ir Klaipėdos kraštas Antantės sprendimu buvo perduotas laikinai administruoti prancūzams).

Be to, Palangos klausimą kuo greičiau prašė išspręsti ir miesto bei jo apylinkių gyventojai, reikalavę, kad iki 1819 metų Lietuvai priklausęs pajūrio ruožas liktų mūsų valstybei.

Čia reikia prisiminti, kad dviem valstybėms nesutariant dėl to, kur turėtų eiti jų siena, abi buvo atsidūrusios tieks katastrofos riba.

1919 metų sausio pradžioje Raudonoji armija užėmė Vilnių ir be kovos pasiekė liniją Ryga-Bauskė-Panevėžys-Ukmergė-Trakai-Lyda. Sausio pabaigoje bolševikai jau šeimininkavo Šiauliuose, o vasarį pasiekė Telšius.

Ne geresnė padėtis buvo ir Latvijoje – sausio 3 dieną užėmusi Rygą, Raudonoji armija siekė okupuoti visą Kuršą.

Nežinia, kaip ši ofenzyva būtų pasibaigusi mūsų broliams latviams, jei ne atkaklus lietuvių pasipriešinimas savo krašte. Perėjusi į kontrpuolimą, Lietuvos kariuomenė nuo 1919 metų gegužės pradžios iki rugpjūčio pabaigos atsiėmė Ukmergę, Panevėžį, Zarasus, o spalio 2 dieną pasiekė Daugpilio priemiestį Gryvą ir toliau laikė frontą prie Dauguvos.

Rimtą paramą latviams suteikė ir atkaklios lietuvių kovos su visus Baltijos kraštus norėjusiais užgrobti bermontininkais.

Be to, 1919 metų vasarį Lietuva paskolino Latvijai 5 milijonus markių ginkluotei įsigyti. Nors Lietuva šios sumos neturėjo, o buvo pati ją pasiskolinusi iš kitų valstybių, tuomet buvo nutarta, kad pavojuje atsidūrusiai broliškai tautai šiuo metu pinigų reikia labiau.

Padėję latviams susitvarkyti su bolševikais ir bermontininkais lietuviai sulaukė neadekvataus atsako.

1919 metų spalį bermontininkai dar šeimininkavo Palangoje, bet lapkričio 23 dieną miestą atvykę dešimt lietuvių kareivių ir tiek pat Kretingon, juos be vargo išvijo.

Tačiau po keturių dienų lietuvių laukė siurprizas – į Palangą atvyko 150 latvių kareivių su dviem kulkosvaidžiais ir dviem patrankomis. Latviai be ceremonijų išvijo menkas lietuvių pajėgas ir įvedė mieste savo valdžią.

Pasipriešinti kaimynams nebuvo jokių galimybių, nes visa Lietuvos kariuomenė tuomet buvo lenkų fronte.

Kiek kitaip padėtis klostėsi Mažeikiuose, kuriuose taip pat buvo įsitaisiusi latvių karo komendantūra. Be to mieste aktyviai veikė agitatoriai, raginę surengti plebiscitą dėl Mažeikių prijungimo prie Latvijos.

Tačiau plebiscitas neįvyko, nes gruodžio mėnesį į miestą įžengė kapitono Jono Petruičio batalionas. J. Petruitis liepė latvių komendantui nedelsiant išsinešdinti ir uždraudė latvių karinių traukinių eismą per Mažeikius.

Po to agitatorius tarsi vėjas nupūtė, tačiau tiek Mažeikių, tiek Palangos klausimas taip ir liko galutinai neišspręstas. Kova dėl šių miestų ir kitų ginčytinų teritorijų netrukus persikėlė į diplomatinį frontą.

Balkanai prie Baltijos?

Suderinti abiejų šalių pozicijas ir pretenzijas buvo nelengva.

„Latviai ėmė reikalauti ne tik Palangos ir Ilūkstės, bet ir Mažeikių (geležinkelio trikampio), net Joniškio, Žagarės, Biržų ir t.t.

Laikraštis „Latvijos kareivis“, vadovaujančios „Žemdirbių sąjungos“ įtaigoje net buvo rašęs apie reikalą ruoštis karui. Įsikarščiavo ir mūsiškiai, reikalaudami Liepojos, Daugpilio ir net Latgalijos. Ypač erzino Palangos svarstymas, kur, pačių latvių duomenimis, tada tebūta 100 latvių iš 1444 gyventojų“, – knygoje „Iš mano atsiminimų“ rašo diplomatas Petras Klimas.

(1920 metų birželio 14 dienos Latvijos gyventojų surašymo duomenimis Palangoje gyveno 808 lietuviai, 452 žydai, 100 latvių, 39 vokiečiai ir tiek pat lenkų. Palangos valsčiuje buvo 1 032 lietuviai ir 673 latviai. Pagal Lietuvos duomenis, tais metais Palangos–Šventosios rajone gyveno 2 896 gyventojai, iš kurių 1 724 buvo lietuviai, 550 žydų, 514 latvių, 73 lenkai, 35 vokiečiai).

P. Klimas derybų su latviais peripetijas žinojo ne iš nuogirdų: jis dalyvavo 1918 metų gruodžio mėnesį Paryžiuje vykusioje Taikos konferencijoje, kur abiejų šalių delegacijos bene pirmą kartą rimtai svarstė tikslaus atsiribojimo klausimą. Vėliau derybos vyko Kaune ir Liepojoje.

Rezultatų susitikimai nedavė – derybas vis klampino Palangos ir netoli Daugpilio esančios Alūkštos (latvių vadinamos Ilūkste) problema.

Pasak P. Klimo „didelį triukšmą latviai buvo pakėlę, kai mūsų kariuomenė, išstumdama rusus, priėjo Dauguvą. Tarpinės tarmės tarp latgalių, žemgalių, sėlių ir aukštaičių čia galėjo pateisinti abiejų seserų pretenzijas. Bet latviai, ilgai germanų puode virti, buvo ne minkštesni, bet kietesni, ir mūsiškiai greit nusileido. Tada latviai ne tik nepadėkojo už tos srities atvadavimą, bet dar pateikė nuostolių sąskaitas, įskaitydami ir mūsų kariuomenės suvalgytas vištas…“

Tarp kitko, derybas gerokai apsunkino ir tuometinio Lietuvos premjero, o vėliau – ir užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro pozicija. Jis nuo pat pradžių vengė bet kokių kontaktų su latviais, mat tikėjosi, kad Lietuvą, kaip buvusią galingą valstybę, Vakarų šalys pripažins lengvai ir greitai.

Tuo tarpu Latvijai būsią kur kas sunkiau ištrūkti iš Rusijos glėbio jau vien todėl, kad rusai nenorės prarasti neužšąlančių Rygos bei Ventspilio uostų, tad bet kokie susitarimai su Latvija mums galį tik pakenkti.

Deja, ambicingasis premjeras neatsižvelgė į Lenkijos veiksnį: dėl šios šalies diplomatų intrigų sulaukti pripažinimo Lietuvai buvo kur kas sunkiau, nei Latvijai.

Lenkų veiksmai kenkė ir pačioms deryboms.

„Latvių vyriausybė leidosi paviliojama Varšuvos ir lyg ėmė spausti mus nusileisti. Latvių iniciatyva lenkai buvo pakviesti į Baltijos valstybių konferenciją Rygoje (1920.VIII.12), kur mes atsidūrėme lyg kaltininkų suole ir turėjome prisiimti derybas su pulk. Mackevičiumi ir kap. Romeriu, kurie tuojau atvyko Kaunan su išpūstais reikalavimais. (…). Krupavičius Steigiamajame seime net karštą ašarą nuleido, skųsdamasis, kad „mylėta sesuo motiną skriaudžianti“, ir kad lenkai mums norį virvę ant kaklo užnerti, lenkai jiems padedą…“, – prisimena P. Klimas.

Toje pačioje diplomato atsiminimų knygoje rašoma, kad „betarpiškai susitarti buvo maža šansų. Visi mėginimai nuėjo niekais. Reikėjo betgi parodyti ir pasauliui geresnį pavyzdį, kad nepavirstume, kaip tada dažnai buvo sakoma, „antraisiais Balkanais“. (…) Savaime tad subrandinome mintį – tą šeimyninį barnį atiduoti trečiųjų teismui“.

Apie antruosius Balkanus Lietuvos diplomatas užsiminė ne be reikalo. Mat neišspręstas sienų klausimas trukdė abiem valstybėms sulaukti pripažinimo de jure.

Juo labiau kad ginčytinose teritorijose jau prasidėjo pavieniai ginkluoti konfliktai. Štai antroje 1920 m. pusėje Alūkštos apskrityje per susišaudymą tarp lietuvių ir latvių karių vienas lietuvis žuvo, dar du buvo sužeisti.

Taigi, 1920 metų rugsėjo 28 dieną Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Dovas Zaunius ir Latvijos užsienio reikalų ministras Zigfridas Mejerovičas Rygoje pasirašė susitarimą, kuriuo sienų klausimo sprendimas perduodamas tarptautinei Arbitražo komisijai.

Į šią komisiją turėjo įeiti po du narius iš Lietuvos ir Latvijos, o jai pirmininkauti numatytas Anglijos atstovas.

Kodėl abi pusės norėjo, kad deryboms tarpininkautų būtent britai, nesunku paaiškinti: Anglija labiau nei kitos didžiosios Vakarų valstybės buvo suinteresuotos Baltijos šalių santarve. Londonas nuogąstavo, kad priešingu atveju šis regionas pateks į bolševikinės Rusijos įtakos sferą.

Tolimesnėms deryboms Lietuvos delegacijos pirmininku buvo paskirtas A. Smetona, delegacijos nariu Martynas Yčas, sekretoriumi – kunigas Pijus Bielskus, ekspertais – kalbininkas Kazimieras Būga ir J. Tumas-Vaižgantas.

Latvijos delegacijai vadovavo šios šalies pramonės ir prekybos ministras Andrejis Berzinis. Komisijos pirmininku, Anglijos vyriausybė paskyrė Edinburgo universiteto profesorių Jamesą Youngą Simpsoną, kuris su Baltijos valstybių reikalais buvo susipažinęs dar Versalio konferencijos metu.

Jam ir turėjo priklausyti galutinio ir neginčijamo sprendimo teisė tuo atveju, jei dviejų šalių delegacijoms nepavyktų pasiekti abi puses tenkinančio susitarimo.

Taip pat sutarta, kad tuo atveju, jei ginčytinuose rajonuose būtų nutarta skelbti plebiscitą, tai turėjo būti daroma pagal komisijos patvirtintas taisykles, kad būtų išvengta administracinio spaudimo vietos gyventojams.

Konfliktą išsprendė arbitras

Darbą komisija pradėjo 1920 metų gruodžio 29 dieną. Derybos užtruko tris mėnesius ir buvo gana įtemptos.

Maža to, kai kuriuose ginčytinose teritorijose neišvengta incidentų.

Kaip vėliau ataskaitoje rašys Lietuvos delegacijos pirmininkas A. Smetona, „tyrinėjant sienų klausimą, Latvių vyriausybės organai vartojo terorą įbauginti gyventojams, linkstantiems į Lietuvą ir esantiems Latvijos žinioje. Ypač nuožmiai pasielgė Latvijos vyriausybė su lietuviu Blaževičium iš Įlaukės, namų ir žemės savininku, kuriam Arbitražo komisijos pirmininkas buvo laidavęs neliečiamybę. Vyriausybės įsakymu Alūkstos apskrities valdininkai Blaževičių iškratė, nerado pas jį nieko, kas jį kompromituotų, primušė, pasodino kalėjiman ir pagaliau ištrėmė iš Latvijos.“

Nepaisant įvairių nesklandumų, derybos vis dėlto pamažu stūmėsi į priekį.

Bene lengviausiai buvo išnarpliota Mažeikių problema. J. Y. Simpsonas šį klausimą išsprendė taip: teritorija turi atitekti tiems, kam priklauso per Mažeikius einantis geležinkelis.

Taigi, Latvijos pretenzijos į šią Lietuvos dalį buvo atmestos.

Tuo tarpu dėl Palangos ir Alūkštos apskrities derėtis buvo nepalyginamai sunkiau.

Lietuvos delegacijai nepavyko pateikti įrodymų, kad lietuviai Alūkštoje sudaro daugumą. Tiesa, 58,84 proc. apskrities gyventojų išpažino katalikų religiją, tačiau tarp jų buvo nemažai lenkų. (Tiesa, istorikas P. Čepėnas teigia, kad tai buvę dvarų ir bažnyčios sulenkinti latgaliai ir lietuviai).

Taigi, nors Lietuvos delegacija ir nepripažino latvių pateiktų statistinių duomenų, Alūkštos apskritis superarbitro sprendimu buvo priskirta Latvijai.

Nė kiek ne lengviau buvo derėtis ir dėl pajūrio: latviai ne tik nenorėjo užleisti Lietuvai Palangos ir Šventosios, bet netgi pretendavo į Klaipėdą, motyvuodama tuo, kad Lietuva, kaip ir Šveicarija, galinti išsiversti be uostų.

Lietuva savo ruožtu norėjo gauti pajūrio ruožą iki Papės ežero, mat etnografiniu požiūriu šis kraštas buvo pusiau lietuviškas. Be to, Lietuva tikėjosi panaudoti Papės ežerą uostui įrengti. Tačiau, Latvijos delegacijai kategoriškai pasipriešinus, J. Y. Simpsonas Lietuvai šios teritorijos nepriskyrė.

Tuo tarpu nei dėl Palangos, nei dėl Šventosios superarbitrui jokių abejonių nekilo.

Remdamasis to, kad carinės Rusijos Kuršo gubernijos Palangos valsčiuje gyveno1724 lietuviai, 550 žydų, 574 latviai, 73 lenkai ir 35 vokiečiai, jis nedvejodamas priskyrė miestą Lietuvai.

Priimti sprendimą dėl šventosios buvo dar paprasčiau, mat dar XVI amžiuje anglai čia įrengė uostą ir skyrė jį Lietuvai. Taigi dėl Šventosios priklausomybės Lietuvai ginčų net nekilo.

Po tokių superarbitro sprendimų Lietuva gavo 19,5 kilometro ilgio pajūrio ruožą su 3700 gyventojų, iš kurių daugiau kaip tūkstantis buvo latviai.

1921 metų kovo 20 dieną derybos buvo baigtos.

Balandžio 2 diena datuotoje ataskaitoje Užsienio reikalų ministerijai Lietuvos delegacijos vadovas A. Smetona rašė: „Laikydama Palangos srities ir Šventosios upės žiočių atgavimą dideliu daiktu, mūsų sienų Delegacija davė minties savo Vyriausybei iškilmingai pažymėti tą dieną, kurią Palanga vėl sutapo su visa Lietuva.“

Rengiantis iškilmėms, spaudoje pasirodė nemažai Palangai skirtų publikacijų. Oficiozas „Lietuva“ dar deryboms nepasibaigus pradėjo spausdinti straipsnių ciklą „Laiškai iš Palangos“. Jau pirmame tokiame rašinyje teigiama, kad palangiškiai „per dienas ir naktis laukia linksmos žinios, kada bus pagaliau paskirta ta diena, ir (…) graudžiai verkia, kai jiems dėl juoko, tyčiomis pasakoma, kad jie paliks prie Latvijos. Net žvejai latviai, kurie gyvena broliškai susimaišę su mūsiškiai žvejais apie Šventosios upės žiotis ir toliau į žiemius, reiškia palankumo būti priskirtais prie Lietuvos“.

Ilgai laukta diena atėjo praėjus vos dešimčiai dienų nuo Arbitražo sprendimo. Kovo 30 dieną Latvijos kariuomenė pasitraukė iš Palangos o kitą dieną čia įžengė Lietuvos daliniai.

Dabar dviem šalims beliko tik susitarti dėl praktinio teritorijos atidalinimo sutartose vietovėse. Tuo tikslu gegužės 14 dieną abiejų šalių užsienio reikalų ministrai pasirašė Sienai nustatyti konvenciją ir patvirtino konkrečias jos žymėjimo instrukcijas. Daugiau nei pusantrų metų trukęs įtampos tarp dviejų broliškų tautų laikotarpis pagaliau liko praeityje.

Šiandien apie Palangoje apie jį primena tik neilga J. Simpsono gatvė, vedanti jūros link.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Parašytas: 04 Bal 2021 20:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... 613&type=3

Arūnas Tomas

Iš JAV spaudos.

Prikabinti failai:

Iš JAV spaudos - Palangos 1921 m. atgavimas (foto).jpg [ 203.42 KiB | Peržiūrėta 4479 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Latvijos ir Lietuvos santykiai; sienos įvairiais laikotarpiais

Parašytas: 04 Bal 2021 20:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... 800&type=3

Arūnas Tomas

Pridėjau latvišką pašto ženklą su Palangos antspaudu prie nuotraukos.

Prikabinti failai:

Lietuvos kariūnai Palangos prijungimo akte.jpg [ 760.25 KiB | Peržiūrėta 4479 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 25 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės juridinis tęstinumas ir Valstybės sienos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: