 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
|
L. N. Rasimas. Nereikia neigti, kad Lietuvos valstybė egzistuoja nuo Mindaugo laikų
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/l-n ... d=67115200
Liudvikas Narcizas Rasimas,
http://www.DELFI.lt
2015 m. vasario 23 d. 07:52
Ne taip seniai per radiją girdėjau žinomą publicistą kalbant, kad mes ne tie lietuviai, kurie gyveno feodalinėje Lietuvos valstybėje, o Adomas Mickevičius niekaip nebūtų sutikęs kalbėti ar rašyti lietuviškai, taigi 1918 metų vasario 16 d. Lietuvos valstybė buvo sukurta iš naujo, kaip ir Latvijos ar Estijos.
Ar suprato tas publicistas, kad taip jis siūlo Rusijos naudai atsisakyti viso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo ir ne tik?
Ar graikai, ilgus amžius buvę Osmanų imperijoje, yra ne tie graikai, kurie turi teisę reikalauti, kad būtų sugražinti Antikinės Graikijos laikų išgrobstyti meno kūriniai?
Ar Lietuvos valstybė, kalbu ne apie santvarkų tipus, kurie keitėsi ir keisis, atsirado tik 1918 m?
Kitas ilgą laiką vakaruose gyvenęs politikas džiaugiasi, kad, girdi, gerai, kad nebuvo įgyvendinta Lietuvos–Rusijos 1920 metų liepos 12 d. sutartis, nes Lietuva nebūtų galėjusi sukurti tautinės valstybės, kurios pagal tuo metu pripažintą Tautų apsisprendimo teisę galėjo būti atkurtos, atstatytos ar susikurtos naujai savo tautos etninėse žemėse.
Po Liublino unijos susikūrusią Žečpospolitos valstybę apibūdinti šių dienų teisinėmis sąvokomis negalima. Daugiau tokių valstybių nebuvo.
Lietuvių sukurta valstybė, smarkiai išsiplėtusi į rytus ir per giminystės ryšius sutvirtinusi savo valdžią kaimyninėse šalyse tapo, imperija be užjūrio teritorijų, bet su teritorija nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Tokie pat giminystės ryšiai su Lenkijos karūna Lietuvos valstybingumo niekaip nepanaikino.
Galima sutikti su šiandien pamėgtu terminu, kad tai buvo dviejų tautų respublika, sakyčiau, ponų respublika, bet tokių tautinių ponų, kurie tarpusavyje kalbėdami lenkiškai, vieni kitais visiškai nepasitikėjo, jau nekalbant apie tai, kad nebuvo bendrų ūkio, kariuomenės, teismų ar pinigų sistemų.
Lietuvių kalba nebuvo tik buitinė kalba. Kaip matyti iš Prūsų Lietuvos paprastiems žmonėms leistų knygų ir giesmynų (pvz., Frydricho Zigmano Šusterio 1705 metų giesmyno) lietuvių kalba – moderni ir turtinga kalba, taigi ją naudojantys žmonės nėra kokie tai primityvai, o didelė vienodai kalbančių, moderniai savo mintis reiškiančių ir raštą skaitančių žmonių grupė – Tauta.
Pažiūrėkime į katalikiškąją Lietuvos dalį.
1595 metais pasirodė lietuviška katalikų knyga „Kathechismas arba mokslas kiekwienamkrikszcionii privalus“, 1599 m. – „PostillaCatholicka“, jos irgi skirtos paprastiems žmonėms.
Lietuvių kalba turtinga ir moderni. L
enkija ir Lietuva padalinamos.
Ar svetimų valstybių jėga sustabdytas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas jau visiškai išnyko? Ne! Kiekviena proga jis reiškias.
Štai 1794 m. sukilimas prieš rusų okupaciją, koordinuojamas sukurtos Lietuvos Vyriausios Tautos Tarybos. Atsišaukimai į gyventojus leidžiami lietuvių kalba. Lietuvių Vyriausios Tautos Tarybos nariai pasirašinėja aiškiai lietuviškai pvz. Samuelas Korsakas, Walentas Goreckas, Antanas Lachnickas, Dominikas Narbutas ir t. t.
Ir pasirašymo vieta ne Wilno, o Wilnas, kaip ir Krakawas arba „mūsų Karaliiste“. Beje, žmonių tokiomis pavardėmis ir šiandien Lietuvoje yra.
Sukilėliai buvo nugalėti, bet vėl neapseita be „amžino tarpusavio nepasitikėjimo“. Jokūbas Jasinskis – Lietuvos sukilėlių vadas – buvo apkaltintas seperatizmu, dauguma Lietuvos sukilėlių žuvo 1794 m. lapkričio 4 d. gindami Varšuvą.
Panašiai vystėsi ir 1831 m. ir 1863 m. sukilimai, – visur pastebima lenkiškosios ir lietuviškosios pusės konkurencija.
Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas vėl svetimos jėgos sustabdytas, bet nenumarintas. Europoje prasideda Napoleono švietėjiško despotizmo era, jo nurodymu tautiniu pagrindu buvo pristeigta daug valstybėlių su prancūziško pavyzdžio konstitucijomis ir administracijomis, pvz. Batavijos Respublika, vėliau pertvarkyta į Olandijos karalystę, penkios Italijos respublikos ir jos šiaurėje Italijos karalystė.
Napoleono karų su Rusija metu to neišvengė ir Lietuva.
Kiek besistengė Lenkijos patriotai, bandydami įrodyti Napoleonui, kad reikia atkurti Žečpospolitą, jis pastebėjo prieštaravimus tarp Lenkijos ir Lietuvos politikų.
Iš atsakymo, duoto jiems Vilniuje, matosi, kad jis sako, jog dauguma prancūzų mano, kad lietuviai yra skirtinga nuo lenkų tauta tikra to žodžio prasme. Kitur pasako, kad tik dvarininkai Lietuvoje kalba lenkiškai, o liaudis – lietuviškai. Dar kitur, kad ir lenkiškai kalbantieji Lietuvoje yra kitokie negu Lenkijoje.
Lietuvoje Napoleonas įkuria nepriklausomą nuo Varšuvos Lietuvos vyriausybinę administraciją ir liepia parašyti Lietuvos konstituciją.
Taigi, Lietuvos valstybingumas nėra išnykęs.
Sunku pasakyti, kuo būtų pasibaigę Europai tokie prancūziški eksperimentai, jeigu būtų buvusi sudaryta su Rusija taika.
Aišku viena, kad Europoje atsirado Tautos kaip etnoso teisinis supratimas, sietinas su kalba ir su žemėmis, kurioje jie gyvena, pagaliau Napoleono noras, kad būtų kuo daugiau nedidelių tautinių valstybių, kurias Prancūzija galėtų paveikti, prisidėjo prie Tautų apsisprendimo teisių, kaip visuotinai suprantamo ir privalomo dalyko turėti savo valstybę savo etninėse žemėse, atsiradimo.
Napoleonui pralaimėjus, ne tik Rusija, bet ir autonominė Varšuvos valdžia suprato, kaip pavojinga tokioms tautoms, kaip lietuviai, latviai, gudai, ukrainiečiai leisti išaugti iki darinio, galinčio sukurti tautinę valstybę.
Prasidėjo tų tautų nutautinimas, pasitelktos teorijos apie pravoslavybės pranašumus prieš kitus krikščionis, sukurta teorijų, apie Rusų tautos išskirtinumą, atsiranda panslavizmas, kaip visus slavus jungianti ideologija.
Lietuviai rusinami, o jeigu nepavyksta – tegu lenkai sulenkina. Uždraudžiama lotyniška raštija. Panslavistai darbuojasi iš peties. Gelbsti Prūsijos Lietuva. Lietuviai jau nėra beraščių tauta. Jie ir JAV jau žinomi, ten kuriasi lietuviškos parapijos, spaustuvės, draugijos, leidžiami laikraščiai ir spausdinamos knygos.
Viltys atstatyti svetimųjų sustabdytą Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymą darosi vis realesnės ir nemažos dalies lietuvių pasidaro gyvenimo tikslu ir siekiu.
Taip, Adomas Mickevičius nesulaukė tos dienos, kada reikėjo rinktis ir pasakyti, kas esi, kaip nesulaukė ir Liudvikas Kondratovičius ar kiti lenkiškai kalbėję ir rašę, bet save lietuviais laikę žmonės.
Betgi tada irgi buvo tos pačios prigimtinės žmogaus teisės, kurias pripažįstame ir šiandien – tai teisė pasirinkti tautinę tapatybę. Juk A. Mickevičius savo genezę skelbė lietuvišką, tik pilietybę tada neegzistuojančios Lenkijos.
Yra ir daugiau dalykų.
Po nepavykusių sukilimų daug Lietuvių atsiduria Paryžiuje. Ten 1831 m. įsikuria Lietuvių draugija (Towarzystwalitewskie), veikusi šalia Lenkų demokratų draugijos (Towarzystwodemokratycznepolskie).
Atsidūręs Paryžiuje A. Mickevičius į šią draugiją nestojo, o buvo Lietuvių draugijos narys, kur visada buvo pabrėžiama Lietuvos atskirumas nuo Lenkijos.
Tad kuo remiantis tvirtinama, kad A. Mickevičius niekaip nebūtų sutikęs rašyti ir kalbėti lietuviškai?
Tada to tiesiog nereikėjo, o kai buvo atstatyta Lietuvos valstybė jau tautiniu pagrindu, kodėl jis turėtų elgtis kitaip negu pasielgė daugybė Lietuvos nutautėjusių ar nutautintų gyventojų? Kilmingųjų irgi. Nereikėjo nei penkerių metų, kai prisiminė ir kalbą, ir kas esantys.
Prieš lietuvių rusinimą ir lotyniško rašto uždraudimą Lietuvos bajorai protestavo savotiškai – neleisdami savo dukterų į rusiškas mokyklas. Mat su rusų kalba ten buvo skiepijama ir panslavistinėdvasia bei aukštinama pravoslavybė. Buvo bijoma, kad per žmonas tai neprasiskverbtų į šeimas ir vaikus.
Beveik visos tokios merginos mokėsi arba Liepojoje, arba Mintaujoje arba Dorpate, o turtingieji samdydavo guvernantes vokietes, prancūzes ar itales. Rusiškai jos išvis nemokėjo. Tuo Lietuvos bajorai norėjo parodyti, kad jie nėra slavai ir nėra Slavų pasaulio dalis, nors patys puikiai kalbėjo lenkiškai.
Po Pirmojo pasaulinio karo atsirado daug tautinių valstybių ten, kur tos tautos turėjo savo etnines žemes ir dėl tokių žemių sienų vienaip ar kitaip išsprendė ginčus su kaimynais.
Ir tada, ir šiandien Rusija į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ar net Lenkijos valstybių politiniame žemėlapyje atsiradimą žiūri, kaip į 1917 metų revoliucijos Rusijoje padarinį.
Betgi pati Rusijos imperija subyrėjo tik todėl, kad nenorėjo leisti kaip karo grobiu Rusijai atitekusioms tautinėms teritorijoms pasinaudoti Tautų apsisprendimo teise.
Tauta, kartą sukūrusi savo valstybę ir pasidariusi tos valstybės suverenu, tik pati savo suverenia laisva valia gali jungtis į kitus valstybinius darinius, keisti teritoriją, atsisakyti suvereniteto.
Vienos tautos suverenitetas negali būti dalomas į dalis ir vėl pridėtas saviems kolonistams jų kolonizuotuose kraštuose. Galima sustabdyti tautos suverenių galių vykdymą panaudojant smurtą prieš ją, bet taip nepanaikinamas jos valstybingumas. Tai yra vienas iš Tautų apsisprendimo teisės kertinių akmenų.
Šia prasme Lietuvos valstybė nepertraukiamai egzistuoja nuo Mindaugo laikų.
Kitos valstybės po pirmojo pasaulinio karo susikūrė naujai, bet tik etninių žemių ribose. Buvo manoma, kad tų žemių ribos nebus keičiamos prievarta. Deja.
Rusijos sovietinė vyriausybė 1918 m. gruodžio mėnesį paskelbė: „Estija, Latvija ir Lietuva yra tiesiai ant kelio Rusijai, todėl trukdo revoliucijos plėtrai. Baltijos jūros užkariavimas leistų Sovietų Rusijai agituoti už socialistinę revoliuciją, kad Baltijos jūra būtų paversta Socialistinės revoliucijos jūra.“
Pakeiskite žodžius „revoliucijos plėtrą“ žodžiais „rusų pasaulis“ ir turėsime šiandieninės Rusijos siekius.
Apie Lenkiją tada nekalbėjo, mat 1918 metais lapkričio 11 d. Vokietijos sukurta Lenkijos regentų taryba perdavė valdžią vokiečių pusėje kovojusių lenkų legionų vadui Juzefui Pilsuckiui.
Tai buvo gerai ginkluoti, mūšiuose užgrūdinti legionai ir Rusija to prisibijojo. Lenkija tokiu savo pranašumu netruko pasinaudoti ne tik kovoje su rusais.
Lietuva savo valstybingumą atstatė kitais, jau ne feodaliniais pagrindais.
Štai ką skelbia Lietuvos Taryba: „...remdamos tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo m. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“
Lietuvos valstybė su kitomis tautomis turėjo valstybinių ryšių tik imperinėje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, o Žečpospolitoje – su lenkais.
Tad skelbdama, kad atstatanti Lietuvos valstybę jau tautų apsisprendimo teisių pagrindu, tą teisę skelbia pripažįstanti ir visoms kitoms tautoms, kažkada buvusioms Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ribose.
Beliko nustatyti tos pačios Lietuvos valstybės, tik naujais pagrindais sutvarkytos, ribas.
Tą ji padarė pasirašydama sutartis su tuometiniais savo kaimynais.
1920 m. liepos 12 d. pasirašoma sutartis su Rusija. Rusija, pripažindama ir priimdama Lietuvos 1918 m. vasario 16 d. akte nurodytus buvusius valstybinių ryšių su kitomis tautomis atskyrimus, pati amžiams atsisako bet kokių pretenzijų į Lietuvos teritoriją. 1920 m. gegužės pradžioje pradėtų ir liepos 12 d. užbaigtų derybų rezultatas buvo ir Lietuvos valstybinės sienos su Rusija nustatymas, kuri sutapo su 16 amžiaus lietuviškų etninių žemių riba.
Su Vokietija Lietuvos valstybės ribos nustatytos 1925 m. Klaipėdos krašto žmonių optacijos (laisvanoriško pilietybės pasirinkimo) pravedimu ir 1928 metų Lietuvos – Vokietijos sienos nustatymo sutartimi, kurią ratifikavo abiejų šalių parlamentai.
Su Latvija sieną padėjo nustatyti ir sutartis pasirašyti škotų profesorius seras Jamsas Simsonas.
1920 m. spalio 7 d., t.y. jau Lietuvai pasirašius sutartį su Rusija, Lietuva ir Lenkija, dalyvaujant Tautų sąjungos atstovams Suvalkuose, pasirašė sutartį, pagal kurią Suvalkai atiteko Lenkijai, o Vilnius ir Vilniaus kraštas – Lietuvai.
Taigi, atstatytos Lietuvos valstybės teritorija nustatyta ne Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų valia pasirašytu Versalio aktu, o tarptautiniais susitarimais, pasirašytais ir įvykdytais laisva valia.
Lietuva 1920 m. liepos 12 d. sutarties su Rusija ir 1920 m. spalio 7 d. sutarties su Lenkija negalėjo realizuoti taip pat, kaip mes tada praradome Vilnių, o dabar Rusija įsigijo Krymą.
Perrengta kariuomenė, jai dalyvaujant vykęs „referendumas“, marionetinės „Vidurio Lietuvos“ valstybėlės sukūrimas, jos prašymas prijungti prie Lenkijos ir Lenkijos Seimo sprendimas tą prašymą patenkinti. Vienas prie vieno.
Taip Lietuva negalėjo realizuoti savo suverenių galių teritorijoje, nustatytoje tarptautiniais susitarimais.
Nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuva nebūtų galėjusi su sostine Viliuje ir etninėmis lietuvių žemėmis rytuose sukurti nacionalinės valstybės.
Su gudais kaip ir su žydais santykiai tada buvo kuo geriausi.
Net po grubiausios polonizacijos, tame krašte apie Lydą, Naručio ežerą ar Gardiną lankiausi 1959 metais ir ne viename kaime susikalbėjau lietuviškai, o kai kurie baltarusiais pase įrašyti aiškino, kad jų tėvai buvo lietuviai ir jie patys tokiais save iš tikro laiko, nors lietuviškai kalbėti jau nemoka.
Žinoma, nacionalinė Lietuvos gyventojų sudėtis būtų buvusi kiek kitokia, bet nekelia abejonių, kad visur būtų buvusi viena valstybinė lietuvių kalba, nacionalinės valstybės pagrindas.
Lietuva, hibridinio karo metu praradusi Vilnių ir rytines etnines žemes, prarado labai daug. Ir ne tik Lietuva.
Kokias pamokas iš savo istorijos galėtume daryti šiandien?
Akivaizdu, kad tokios sąvokos, kaip „istorinės rusų žemės“, „rusų pasaulis“ ar panašios niekad nebus Rusijos suprantamai apibrėžtos, nes tai imperijos atkūrimo štampai.
Jas išsiaiškinti ir suprasti turime patys. Tamoševskininkų propaganda prieš Lietuvą ir Kremliaus – prieš Ukrainą yra tokia pati ir iš ten pat. Tautų suverenitetas nėra dalomas ir negalima jo perduoti kolonistams, nesvarbu, kaip ir kiek laiko jie svetimoje šalyje begyventų.
Jokių valstybėlių tose šalyse, kur kolonistai gyvena, jie kurti negali.
Pirmojo Rusijos prezidento pasitraukimas buvo nulemtas, nes jo šeimą galėjo apkaltinti korupciniais ryšiais. Ko gero ir jį patį. Neliečiamumą jam ir jo šeimai galėjo garantuoti tik toks žmogus, kuris dirba realiai tą padaryti galinčioje struktūroje. Tokiu buvo Putinas ir B. Jelcinas paskyrė jį savo įpėdiniu.
Aplinkybės kartojasi. Šiandien tokio įpėdinio ir tokių garantijų reikia pačiam Putinui. Ir ne tiek pačioje Rusijoje, kiek už jos ribų. Putinas žino, kur ir kokią agentūrą Rusija turi.
Bet ne tai svarbu. Svarbu, kad Rusijoje užaugo karta, patikėjusi, kad jai teks pasaulyje svarbi misija, nes jie yra aukštesnės prabos už visus kitus.
Su jais teks susidurti, kalbėti, diskutuoti mūsų valstybių to paties amžiaus žmonėms.
Šiandien anglų kalba jau nėra užsienio kalba, o būtinybė. Užsienio kalba yra ta kita kalba, kuri parodo, kam tu priklausai – Vakarų ar Rusų pasauliui. Būtina greitai pasiekti, kad mūsų jaunoji ir vidutinioji karta su jais kalbėtų Vakarų kalba.
Lietuviai nėra slavai ar rytų europiečiai. Mes esame šiaurės žmonės.
https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply
Kęstutis Čeponis
Tiesą sakant ne nuo Mindaugo laikų, o nuo žymiai senesnių laikų.
Žinoma, pagrindinė problema tai, jog nėra rašytinių šaltinių.
Tačiau net ir trumpa 1009 m. žinutė aiškiai parodo, kad Lietuva tuo metu jau kontroliavo bent dalį jotvingių žemių.
Taigi, valstybė turėjo susikurti žymiai seniau, tuo labiau kadangi sugebėjo atremti ir vikingų, ir Kijevo Rusios labai aktyvią karinę ekspansiją, vykdytą dar 9-10 amžiuose.
P.S. Manau, kad Lietuvos valstybė išgyveno maždaug 11-12 amžiuose tą patį procesą kaip ir daugelis ankstyvųjų feodalinių valstybių - vieno bendro valdovo palikuonys ir giminaičiai pasidalino valstybę ir pradėjo rungtis dėl valdžios.
Tai, ką matome iš 13 amžiaus pradžios šaltinių (ypač iš Volynės sutarties), aiškiai rodo, kad įvairūs artimi giminaičiai valdė įvairias Lietuvos dalis.
Pvz., tai labai primena Kijevo Rusios politinę padėtį po to, kai giminaičiai išsidalino įvairias Rusios dalis.
Bet lygiai tą patį išgyveno ir Frankų valstybė, ir Mongolų imperija, ir dar nemažai to meto (ir ankstesnių) valstybių.
Alvydas Butkus
Kęstutis: "Lietuva tuo metu jau kontroliavo bent dalį jotvingių žemių."
Kur tas įrodymas, Kęstuti? Pasienis - dar ne įrodymas. Jūs, pasirodo, irgi neskiriat krašto pavadinimo nuo valstybės pavadinimo.
Kęstutis Čeponis
Įrodymas yra jotvingių vardais vadinamų žmonių valdomos teritorijos įvardijimas Lietuva.
Taip galėjo būti tik tuo atveju, jei politiškai šias žemes Lietuva jau valdė tuo metu. Valdė, žinoma, ankstyvųjų viduramžių leno teisės supratimu.
P.S. Kadangi, deja, neturime aiškių rašytinių šaltinių, tai galime tik remtis analogijomis - gerai žinomomis kitose to meto ankstyvosiose viduramžių valstybėse.
Ir, žinoma, tai, ką aš čia teigiu dėl ankstyvosios Lietuvos valstybės egzistavimo, yra tik tam tikra prielaida (gal netgi hipotezė), bet aš esu tvirtai įsitikinęs, kad ji teisinga.
Manau, kad mūsų istorikams (ir ne tik jiems) vertėtų rimtai ir išsamiai panagrinėti procesus vykusius visoje Europoje po Didžiojo tautų kraustymosi, tai yra 6-11 amžiuose.
Net ir be didelio įsigilinimo akivaizdu, kad tuo metu visoje Europoje - nuo Britanijos anglosaksų iki Volgos bulgarų - vyko labai aktyvūs ankstyvųjų feodalinių valstybių kūrimosi procesai.
Ir kodėl gi mes, nagrinėdami Lietuvos valstybės kūrimosi ankstyvąją istoriją, visus tuos procesus bei analogijas ignoruojame?
Kodėl, pvz., Frankų, Vandalų, Langobardų, Bulgarų, Kroatų ir kitos ankstyvosios valstybės yra pripažįstamos valstybėmis, o Lietuvai taikomi jau kiti kriterijai? :)
Tai, kad Lietuvoje buvo keletas vyriausių kunigaikščių 1217 m. (ar 1219 m.), kurie visi buvo susiję kraujo giminystės ryšiais, tik įrodo, jog egzistavo jų bendras protėvis, valdęs visą Lietuvą prieš porą ar daugiau kartų.
----------------------------------------------------------------------------------------
"Lietuvos-Voluinės sutartį trumpai aprašė Ipatijaus metraštis. Pasak šio metraščio, sutartį sudarė 21 lietuvių kunigaikščio pasiuntiniai: penkių vyriausiųjų kunigaikščių (Živinbudas, Daujotas ir jo brolis Viligaila, Dausprungas ir jo brolis Mindaugas), žemaičių kunigaikščių (Erdvilas, Vykintas), Deltuvos kunigaikščių, t.p. Bulaičių ir Ruškaičių atstovai."
"Tomas Baranauskas teigia, kad 1219 m. sutartyje su Haliču-Volyne paminėti kunigaikščiai Daujotas ir Viligaila (Vilikaila) buvo Stekšio sūnūs."
"Dausprungas (apie XIII a. pradžia) – vienas iš baltų kunigaikščių.
Minimas Hipatijaus metraštyje, kaip vienas iš Lietuvos kunigaikščių, 1219 m. sudariusių taikos sutartį su Voluine.[1][2][3] Ten sakoma, kad Mindaugas buvo Dausprungo brolis.[4] Edvardo Gudavičiaus teigimu, metraštis rodo, kad Dausprungas buvo vienas iš penkių vyriausių Lietuvos kunigaikščių (kartu su Živinbudu, Daujotu, Viligaila, Mindaugu).[5]
Daugiau Dausprungo istoriniai šaltiniai nemini.[6]
Dausprungas ir Mindaugas siejami su Lietuvos žeme.[7]
Tautvila ir Gedvydas laikomi Dausprungo sūnumis, nes jie buvo Mindaugo brolėnai, o kitų Mindaugo brolių šaltiniai nemini.[8]
Gudavičiaus teigimu, „labai tikėtina“, kad Dausprungo ir Mindaugo tėvas buvo Daugerutis arba Stakys (abu žuvo 1213-1214 m.).[9]"
"Stekšys (ar Steksė, kita rašyba įtraukia Stakys, Stejkint, Stekintas, Stegikintas, Stegutas, m. 1214 m.) – Lietuvos kunigaikštis 1214 m. užmuštas šalia Lielvardės, žygio prieš Livoniją metu. Jis yra vienas iš ankstyviausių paminėtų Lietuvos kunigaikščių. Jis pakeitė kunigaikštį Daugirutį, užmuštą 1213 m."
"Dangerutis (Daugėrutis, Daugerutis, Daugirutis) – antrasis Lietuvos kunigaikštis (po Žvelgaičio), kurio vardas žinomas iš patikimų šaltinių. Manoma, kad Daugerutis buvo vienas iš vyresniųjų lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščių. Jis minimas Henriko Latvio „Livonijos kronikoje“. Nors kituose šaltiniuose jo vardas neminimas, tačiau jis laikomas įtakingiausiu lietuvių kunigaikščiu iki Mindaugo.
Dangerutis ne kartą puolė latvių ir estų žemes. Kur buvo jo valdomos žemės nėra žinoma.
Pagal T. Narbutą – XIII a. lietuvių kunigaikštis, karo dievo Kovo žynys. Dangeručio centrinė pilis esą buvo ant Senojo Daugėliškio piliakalnio. Narbutas mini, kad žynys nelaisvėje persivėręs kalaviju, o lietuviai atgavę kalaviją jį paskyrę karo dievui bei nešdavosi į mūšius, kur jis lietuviams padėdavęs kovoje[1].
Jersikos kunigaikštystės (Latgaloje) kunigaikštis Visvaldis buvo vedęs Daugeručio dukterį. Tuo pačiu jis apsaugojo savo kunigaikštystę nuo lietuvių antpuolių, bet turėjo remti lietuvius, žygiuojančius plėšti tolimesnių žemių."
Lietuvių žemių konfederacija
http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvi%C5 ... federacija
Vyresniųjų kunigaikščių buvo keli, iki XIII a. antrojo dešimtmečio vidurio labiausiai pasireiškė Dangerutis ir Steksys (Stakys).
Jiems XIII a. pr. žuvus kovose su Livonijos vokiečiais aukščiausią valdžią įgijo 5 vyresnieji kunigaikščiai iš trijų šeimų: Živinbudas, Daujotas su Viligaila ir Dausprungas su Mindaugu.
Jų vadovaujamai lietuvių žemių konfederacijai priklausė šios žemės su jų kunigaikščiais: Šiaurės Žemaitijoje – Kuleiniai, Laukuva ir Tverai (valdė kunigaikštis Vykintas), Pietų Žemaitijoje – Ariogala, Betygala, Raseiniai (kunigaikštis Erdvilas), Rytų Žemaitijoje – Šiauliai (Saulė; kunigaikščiai Bulaičiai), Aukštaitijoje – Upytė (kunigaikščiai Ruškaičiai), Deltuva (kunigaikščiai Bikšys, Buteikis, Juodikis, Ligeikis).
Konfederacijai veikiausiai priklausė ir Neries XIII a. vidurio didysis kunigaikštis Parbus, Rytų Nalšios kunigaikštis Bunys, Šiaurės Nalšios nežinomo vardo kunigaikštis, Mindaugo sesers vyras ir kunigaikščio Lengvenio tėvas, taip pat XIII a. vidurio kunigaikščiai Gerdenis, Daumantas, Karšuvos žemės kunigaikščiai.
Kartais, pvz., 1207 m. vyresnieji kunigaikščiai kovai su priešu sutelkdavo visą Lietuvių žemių konfederacijos kariuomenę.
Prieš 1235 m. mirus Dausprungui, šeimai ėmęs vadovauti Mindaugas susidorojo su galingaisiais politiniais konkurentais, veikiausiai su Živinbudu, Daujotu, Viligaila arba jų įpėdiniais, Lietuvių žemių konfederaciją pavertė Lietuvos valstybe ir pats 1235–1244 m. iškilo į Didžiuosius kunigaikščius.[1]
----------------------------------------------------------------------------------------
Be abejo, kad neturint to meto išsamių duomenų galima tik daryti logiškai pagrįstas prielaidas. Ką aš ir darau.
Pvz., kadangi žuvus Stekšiui pirmuoju tapo Živinbudas (bent jau Volynės sutarties sąraše jis minimas pirmas), o spėjami Stekšio ir Daugiručio sūnūs irgi yra tarp 5 vyresniųjų kunigaikščių, bet sąraše jau po Živinbudo, tai jų tarpusavio giminystė, mano manymu, greičiausiai tokia: Živinbudas buvo Stekšio ir Daugiručio brolis (tikriausiai jauniausias), todėl jiems žuvus vyriausiu tapo jis.
Savo ruožtu Stekšio ir Daugiručio sūnūs galėjo iškilti tik po Živinbudo mirties - o jis, matyt, jau buvo amžiuje 1219 m., ir mirė savo mirtimi, kadangi jo vėliau jau niekur nemini. Matyt, sūnų jis irgi nepaliko.
****************************************************************
Nepainiokite sąvokas "de jure" ir "de facto". Tai ne tas pats.
De jure Lietuvos valstybė egzistuoja ne tik nuo Mindaugo laikų, bet ir dar nuo senesnių (bent jau nuo 13 amžiaus pradžios).
P.S. Okupacijos nepanaikina valstybės egzistavimo "de jure".
Šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu dabartinė Lietuvos Valstybė yra tiesioginė juridinė (de jure) 13 amžiaus Lietuvos Valstybės įpėdinė.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
