Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)		 Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 27 Bal 2024 23:14

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas


Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės juridinis tęstinumas ir Valstybės sienos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  Puslapis 1 iš 1
  [ 1 pranešimas ] 
  Spausdinti Ankstesnė tema | Kita tema 
Autorius Žinutė
Žygeivis
StandartinėParašytas: 23 Lap 2021 01:02 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
Dietrich Andrew Loeber, MOLOTOVO-RIBENTROPO PAKTO PADARINIAI DABARČIAI: TARPTAUTINĖS TEISĖS ASPEKTAI


http://www.genocid.lt/GRTD/Konferencijos/dietrich.htm

Pranešimas buvo skaitomas konferencijoje “Latvija II pasaulinio karo metu”, kuri vyko 1999 m. birželio 14 d. Rygoje

Molotovo-Ribbentropo pakto (toliau tekste Paktas) padariniai dar ir šiandien nėra pilnai likviduoti.

1. “Buksuojantis” Lietuvos valstybingumo tęstinumo klausimas yra vienas iš Pakto padarinių.

Šiuo metu egzistuoja plačiai paplitusi nuomonė, jog Lietuva užsitikrino visas sąlygas, kad galėtų planuoti savo šalies ateitį ir kad pagrindinis jos uždavinys šiandien yra integravimasis į įvairias Europos struktūras. Deja, viena aplinkybė labai silpnina Lietuvos tarptautinį statusą ir yra didelis kliuvinys norimam Lietuvos užsienio politikos vykdymui. Ši aplinkybė tiesiogiai išplaukia iš juridinių Pakto padarinių, kuriuos norėčiau trumpai panagrinėti. Kalbu apie Lietuvos nepriklausomybės tęstinumo klausimą. Kitaip sakant, klausimas slypi tame, ar Lietuva iš tikrųjų tęsia savo valstybingumą, kurį ji turėjo prieš antrą pasaulinį karą. Šis klausimas liečia, pavyzdžiui, pasirašytas sutartis, valstybės turtą ir skolas. Jeigu atsakytume neigiamai, tai reikštų, kad Lietuva yra nauja valstybė, kuri atsiskyrė nuo SSSR apsisprendimo teisės pagrindu. Taigi, Lietuvos valstybingumo tęstinumo klausimas “buksuos” tol, kol Lietuvos tęstinumas nebus visuotinai pripažintas.

“Buksuojančio” tęstinumo padariniai, taigi ir kitos iš Pakto išplaukiančios pasekmės jaučiamos įvairiose sferose. Norėčiau trumpai apsistoti ties trimis iš jų: teisine literatūra, kitų valstybių veiksmais ir Lietuvos statusu tarptautinėse organizacijose, nes kol kas Lietuvoje mažai parašyta šiais klausimais.

1. Teisinė literatūra

Teisinės literatūros autoriai dažnai sutinka su Lietuvos pretenzijomis tęsti prieškarinės Lietuvos valstybingumą (čia ir toliau pranešime kalbant apie Lietuvą turima galvoje visos trys Baltijos šalys). Deja, šiuo klausimu vis dar polemizuojama. Dalis teisinės literatūros remia priešingą nuomonę. Publikacijos, išreikiančios tokią nuomonę, spausdinamos ne kokiuose nors kraštutinių pažiūrų žurnaluose, bet labai respektabiliuose Amerikos, Anglijos, Prancūzijos, Rusijos ir Vokietijos periodiniuose leidiniuose teisės klausimais. Trumpai kalbant, tęstinumo oponentai savo nuomonei paremti naudoja tris pagrindinius argumentus.

Pirmasis argumentas: tęstinumas yra “teisinė fikcija”. Penkiasdešimties metų pertrauka yra per didelis laiko tarpsnis, kad būtų galima toliau tęsti valstybės santykius tokiame pat lygmenyje, kokie jie buvo prieš juos nutraukiant 1940 m. Reikia pradėti gyvenimą iš naujo, vadinasi atsižvelgiant ir į tarptautines sutartis.

Antrasis argumentas: Sovietų Sąjunga pažeidė tarpvalstybinius įsipareigojimus ir susitarimus. Jos 1940 m. ultimatumas ir armijos pasiuntimas į Lietuvą prieštaravo tarptautinei teisei. Tačiau tai dar nereiškia, jog Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjunga neturėjo jokių pasekmių. Kitaip sakant, aneksija buvo teisėta. Taigi, dabartinė Lietuva yra nauja valstybė, kuri atsiskyrė nuo SSSR pasinaudodama tautų apsisprendimo teise.

Trečiasis argumentas: 1940 metų ultimatume atsispindėjo spaudimas ir grasinimai panaudoti jėgą, tačiau to meto tarptautinė teisė nedraudė tokių veiksmų. Be to, Lietuva pakluso Sovietų ultimatumui ir sutiko su Sovietų armijos įžengimu į jos teritoriją. Atsižvelgiant ir į šį faktą, galima teigti, jog aneksija buvo teisėta. Dar daugiau, aneksijos negalima anuliuoti atgaline data, kaip kad pasielgė Lietuvos parlamentas 1990 metais.

Šie trys argumentai priklauso ne man, o tęstinumo oponentams.

Deja, šie argumentai liko be Lietuvos juristų atsako. Nebuvo atsakyta nei visiems žmonėms suprantama kalba, nei atitinkamo lygmens teisine kalba atitinkamiems žurnalams.

Savaime aišku, kad tęstinumo oponentų žodis nėra paskutinis, sprendžiant šią problemą, ir kad visiškai įmanoma pateikti jiems svarius kontrargumentus. Bet šio pranešimo tikslas yra ne tas.

2. Kitų valstybių veiksmai

Panagrinėkime antrąją sritį: kitų valstybių veiksmus tęstinumo klausimu. Didelė dalis valstybių pripažįsta nepriklausomybę atstačiusią Lietuvą, kaip prieškario Lietuvos tęsėja. Deja, kai kurios šalys atsisako tai pripažinti. Kalbėsiu tik apie šalis, kurios palaikė diplomatinius santykius su prieškario Lietuva.

Tęstinumą pripažįsta:

Europos Sąjungos šalys, su tam tikromis išimtimis. Kadangi Švedija buvo pripažinusi Lietuvos aneksiją, tai Lietuvos ir Švedijos diplomatiniai santykiai buvo užmegzti iš naujo. Austrija pagrindė Lietuvos pripažinimą, remdamasi tautų apsisprendimo teise, o ne nepriklausomybės atstatymu.

Kitos Europos valstybės, kaip antai Šveicarija, taip pat remiasi tautų apsisprendimo teise, bet nežiūrint to sutinka “atnaujinti” diplomatinius santykius. Reikia pabrėžti, jog buvusio “socialistinio bloko” šalys kaip Čekoslovakija (dabar Čekijos Respublika ir Slovakija), Lenkija, Rumunija ir Vengrija vienareikšmiškai pripažįsta Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Pavyzdžiui, Rumunija konstatuodama savo poziciją ypač rėmėsi Molotovo-Ribbentropo paktu.

Tęstinumo nepripažįsta:

pirmiausia, tęstinumo nepripažįsta Rusija, bet, atrodo, ir kai kurios kitos buvusios socialistinės šalys kaip Albanija, Bulgarija, Kuba ir Kinija. Iš geografiniu požiūriu nutolusių nuo Lietuvos šalių, kaip pavyzdžiui, Egiptas, Indija ir Japonija Lietuvos pripažinimo deklaracijose tęstinumas neminimas.

Šalys, kurių veiksmai neįeina į tai, kas išvardyta aukščiau:

tai valstybės, kurios, kaip pavyzdžiui, Jugoslavija iš viso neatnaujino diplomatinių santykių.

3. Tarptautinės organizacijos

Tarptautinių organizacijų pozicija yra trečioji sfera, kurioje taip pat ryškiai atsispindi Pakto padariniai Baltijos šalims. Kai Lietuva buvo priimta į Jungtinių tautų sąjungą, Jungtinių tautų saugumo tarybos Prezidentas savo trumpame pareiškime paminėjo, jog Lietuva atgavo savo nepriklausomybę. Tačiau šio požiūrio nesilaikoma praktikoje. JTS, nustatydama Lietuvos narystės įnašą, rėmėsi TSRS, o ne Lietuvos pateiktais duomenimis. Taigi išeina, jog JTS traktuoja Lietuvą kaip valstybę, atsiskyrusią nuo SSSR, o ne kaip valstybę atstačiusią savo nepriklausomybę. Panašios pozicijos laikosi ir Tarptautinė darbo organizacija.

Latvija vis dar bando, kad JTS pripažintų jos 1940 metų “okupaciją”. Tuo tikslu 1998 m. Latvijos Parlamentas įpareigojo savo vyriausybę sugestijuoti JTS kreiptis patariamosios nuomonės į Tarptautinį Teisingumo Teismą Hagoje. Klausimo, kurį siekia išsiaiškinti Latvija esmė yra tokia: kokius tarptautinius įsipareigojimus pažeidė SSSR per 1940 metų “Latvijos okupaciją” ir kokias juridines pasekmes sukėlė tie pažeidimai. Abejoju, ar šie Latvijos tikslai bus pasiekti.

Europos Parlamentas Strasbūre jau 1983 metais laikėsi nuomonės, jog Lietuvai reikia atstatyti nepriklausomybę. Europos Taryba išeities tašku taip pat pasirinko nepriklausomybės atstatymą.

Pastangos Molotovo-Ribbentropo pakto padarinių panaikinimui

Teisinės literatūros, valstybių veiksmų ir tarptautinių organizacijų politikos analizė rodo, jog Pakto padariniai vis dar veikia ir , kaip vienas iš faktorių, atsiliepia Lietuvai. Štai Rusija atsisakė ratifikuoti sutartį ir nenustoja protestavusi prieš Lietuvos apsisprendimą savo saugumą susieti su NATO, motyvuodama tuo, jog Lietuva, kaip buvusi sovietinė respublika, priklauso Rusijos įtakojimo sferai.

Norint pašalinti karo primestas ir lig šiol egzistuojančias Lietuvai problemas, karą laimėjusios ir pralaimėjusios šalys turi mažiausiai du būdus joms spręsti. Vienas jų yra tradicinis - taikos sutarčių pasirašymas, antrasis kelias - novatoriškas - būdas, kai nugalėtojai ir pralaimėję palieka nuo jų nukentėjusioms šalims sudaryti dvišales sutartis.

1. Tradicinė linkmė.

Šia linkme nuėjo tos Europos šalys, kurių nepalietė Paktas, kaip antai, Prancūzija ir Belgija. Šitos šalys atgavo savo žemes, kurias karo metu buvo aneksavusi Vokietija. Vokiečiai buvo išvaryti iš Čekoslovakijos, o Austrijos nepriklausomybė buvo atstatyta. Vokietijos karo nusikaltėliai buvo nubausti.

Kai kurioms šalims - Pakto aukoms - pavyko pasinaudoti šalių, kurių nelietė Paktas, praktika. Štai Jaltos ir Potsdamo konferencijų sprendimais Lenkijai už prarastas rytines žemes buvo kompensuota žemėmis vakaruose. O kas dėl Suomijos ir Rumunijos, tai nevietiniai vokiečiai buvo išvaryti, o teritorijų klausimai buvo sprendžiami taikos sutartimis. Molotovo-Rybentropo paktas pažeidęs tarptautines teises, buvo pasmerktas abiejų jį pasirašiusių šalių, t.y. Vokietijos Federacinės Respublikos ir TSRS.

2. Novatoriška kryptis

Šią kryptį pasirinko Lietuva, pasirašydama Europos Stabilumo Paktą. (ESP). Šį paktą 1995 m. pasirašė 52 OSCE šalys,jų tarpe Lietuva ir Rusija. OSCE buvo įpareigota prižiūrėti, kad būtų vykdomi ESP įsipareigojimai. ESP remiasi taip vadinamu “Kopenhagos kriterijumi”, kurį Europos Taryba priėmė 1993 m.

Nederėtų užmiršti, jog, vykstant deryboms dėl ESP pasirašymo, Rusijos karinės pajėgos vis dar buvo Lietuvoje. Taigi Lietuvai buvo gyvybiškai svarbu pasirašyti Europos Stabilumo Paktą ,kad būtų išvesta Rusijos armija pritariant Vakarams.

Įprastine, o ne diplomatine kalba, tai reikštų,kad šalys kandidatės turi pačios susidoroti su Molotovo-Ribbentropo pakto padariniais. Antraip tariant, šalys kandidatės pačios privalo išsispręsti savąsias problemas.

Stabilumo Pakto ašis remiasi “geros kaimynystės sambūvio” principu. Šis principas reikalauja laikytis dviejų esminių reikalavimų:

tautinių mažumų globa;
tarptautinių susitarimų nustatytų sienų neliečiamumu.

Lietuva pripažino tautinių mažumų globą ir tarptautinių susitarimų nustatytų sienų neliečiamybę. Iš esmės, išeina, jog Lietuva, pasirašydama Stabilumo Paktą, atsisako savo teisių dėl Pakto padarinių panaikinimo.

Bet tai yra neteisinga šalių, kurios nukentėjo nuo Molotovo-Ribbentropo pakto, atžvilgiu. Mes žinome, jog šalys - nugalėtojos buvo atlygintos už II-me pasauliniame kare padarytus padarinius, “restitutio in integrum”. Betgi tokius pačius Pakto padarinius patyrė ir šalys - aukos. Ir taip išeina, jog šalys, pasirašiusios Stabilumo Paktą, prisiima Sovietų įsipareigojimus ir tuo pačiu įšaldo Molotovo-Ribbentropo paktą.

Galima sakyti, jog šalys, kurios pasirašė Stabilumo Paktą, sukūrė asimetriją Europos struktūrose, ir tai nežada stabilumo Europoje.

Atnaujinta: 2004-01-30

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  Puslapis 1 iš 1
  [ 1 pranešimas ] 

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės juridinis tęstinumas ir Valstybės sienos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007