 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Apie istoriją ir tautinius santykius kitaip
Šaltinis - http://ausra.pl/0413/suraucius.html
(Skaitytojo atsiliepimas į straipsnį, išspausdintą "Aušroje" Nr. 6, 2004 03 16-31 d.)
Povilo Plechavičiaus atminimo klausimas susilaukė prieštaringų Lietuvos istorikų vertinimų. Vieno straipsnio pradžioje teigiama, kad generolas P. Plechavičius organizavęs 1926 m. perversmą Lietuvoje, per Antrąjį pasaulinį karą kovojęs su Armijos krajovos partizanais Vilniaus krašte, kad pagrindinis veikėjas, kuris palaidojo demokratinę Lietuvą, kad tokio žmogaus pagerbimas _ tai skandalas. Ir toliau kaltinimai, kad provokacija, politizavimas.
Kieno toks, dar vedamasis, pasisakymas? Alvydo Nikžentaičio! Gražus vardas, ir pavardė graži, lyg ir lietuvis padorus. Istorikas ir dar Lietuvos istorijos instituto direktorius! Vargšė Lietuva. Apsaugok ją, Viešpatie arba besivienijančioji Europa, nuo tokių istorikų, visų pirma nuo savųjų!
Su pasipiktinimu ir nuoskauda veržiasi žodžių srautas, kurių vis dėlto netinka pavartoti net tokiam, taip skandalingai besireiškiančiam Lietuvos istorikui, Lietuvos istorijos instituto direktoriui. Tegul ir tai tenka kultūringai, ramiai pakęsti. Ką gi, šiuo didelio Lietuvos nuosmukio tarpsniu Alvydas Nikžentaitis ne vienas ir ne pirmas. Gal bus vietos daugiau ir išsamiau pakalbėti apie tokius.
Laimei, yra dar Lietuvoje tikrų istorikų. Arvydas Anušauskas polemizuoja su Alvydu Nikžentaičiu. Ramiai kalba - kaip istorikui, kultūros žmogui, padoriam žmogui dera. Dėkoju Anušauskui!
Kaip skaitytojas, lietuvis, pats prisidedu prie kalbos istorijos klausimais. Istorikas mėgėjas. Ar turintis teisę reikšti savo nuomonę ir vertinti? Man istorijos puslapius rašė ir rašo gyvenimas, mano gyvenimas, sutapęs beveik su visu XX amžiumi, gyvenimas pietryčių Lietuvos žaizdre, kur virė ir lydėsi įvairių tautybių santykiai. Istorijos puslapiai. Mano, mano žuvusių dviejų brolių, Dzūkijoje kritusių visų, visos mano tautos krauju rašyti, ginant tautą, ginant krašto valstybingumą ir moralinį suverenitetą. Tremčių, lagerių kančiomis rašyti. Man sovietų lageryje besinaudojant tokiu pasikeitimu žinojimu, faktais, nuomonėmis ir vertinimais, jų įsisavinimu, tokiais šaltiniais, tokia medžiaga, kokia dabar akademiniams mokslinčiams net ir didžiausiomis pastangomis, net ir už didžiausius pinigus nepasiekiama. Priklausančiam mažai tautai, kuriai tekdavo vien gynybinės kovos, be agresyvių, grobikiškų kovų, siekiant užvaldyti, būdingų didelėms tautoms _ Lietuvos kaimynėms.
Žmogui, žmonijos pažangai - tik viena istorija. Istorijos faktai, faktų pagrindinė tiesa, teisingumas. Politizavimas, dangstymasis interesais Lietuvai mažiausiai būdingi. Tai būdinga didžiosioms kaimyninėms tautoms, siekiančioms užvaldyti.
Dėl 1926 metų gruodžio mėnesio perversmo Lietuvoje: ar neverta, nebūtina žinoti ir kalbėti, kokia tada buvo šalyje padėtis? Kitas klausimas: kaip buvo, kas vyko, kad perversmai persirito per visus kraštus, kurie kilus Pirmojo pasaulinio karo suirutei atgavo nepriklausomybę, arba iškilusios tautos sukūrė savo valstybes ir jas tvirtino? Visur buvo perversmai, išskyrus Čekoslovakiją.
Būdamas vilnietis per demarkacijos liniją, kaip aklą uždangą, nepažinojau anos Lietuvos tikrovės. Vėliau turėjau progų ir drauge su partizanais kovodamas su sovietų okupantu, ir sovietiniuose lageriuose pasiklausyti, kalbėtis, klausinėti, diskutuoti, suprasti, kaip buvo. Stebino, kad vieningi kovoje dėl laisvės, laikysena lageriuose tarp daugelio tautybių stipriausiai besilaikę, labiausiai garbinami buvusios laisvos, nepriklausomos valstybės Lietuvos žmonės buvo labai susipriešinę, nupasakojant ir vertinant tikrovę tarpukario Lietuvoje _ kaip dviejose barikados pusėse. Iki šiol apie tai galvoju, tiek metų stengiuos rasti priežastis, ir jau galėčiau pasakyti išvadas. Tai atskira tema, kuria gal ir teks plačiau pasisakyti.
Ne P. Plechavičius įvykdė perversmą, ne A. Smetona, o Lietuvos karininkija, tikriau - kariai savanoriai, atkovoję laisvę ir nepriklausomybę, apgynę atsikūrusią Lietuvos valstybę nuo trijų didžiųjų Lietuvos priešų.
Labai sunkios buvo išsilaisvinimo ir atgimimo pradžios. 1926 m. jau buvusi tokia padėtis, kad tie trys priešai buvo kitomis priemonėmis beįsigalintys Lietuvoje. Kilo grėsmė Lietuvos suverenumui, atgimimo kūrybiniam darbui.
Nesijautę lietuviais, visokie nelietuviakalbiai, nesijautę kažkokios Lietuvos piliečiais, o ir iš pačių lietuvių patriotų, kovotojų už laisvę ir nepriklausomybę savo samprata ir veikla prisidėjo prie grėsmės Lietuvai. Tikiu, kaip pasakota, kad Kaune apspjaudydavę Lietuvos karių, karininkų uniformas, spjaudydavę Lietuvos gynėjams į veidą. Tokia padėtis lėmė 1926 m. permainą nedemokratinėmis priemonėmis. Nebuvo visai paneigta, panaikinta demokratija, buvo autoritarinė valdžia. Nežinia, kaip ilgai būtų besitęsusi ir Lietuvoje, ir visuose Rytų ir Vidurio Europos kraštuose, jeigu būtų eita prie stabilizacijos, teikiančios galimybių grįžti prie visiškos demokratijos.
Kad P. Plechavičius - pagrindinis veikėjas, kuris palaidojo demokratiją Lietuvoje. Tiek tiesos, kiek teko girdėti iš kai kurių kitos lietuvių barikados pusės, kad Smetona buvo diktatorius, nedaug mažesnis už Hitlerį ar Staliną. Ką tokie žino apie demokratiją, kaip jie patys demokratijai tinka ir kokia iš jų nauda demokratijai ginti? Padėtis Lietuvoje ir kituose kraštuose, išsilaisvinusiuose iš Blogio imperijos varžtų, primena aną padėtį _ Lietuvoje ir visose po Pirmojo pasaulinio karo iškilusiose valstybėse. Kokia iš to pamoka? Kokios išvados? Ir paprastam žmogui, ir mokslinčiams.
Demokratija reikalinga laisvei, būtina teisingai visuomenės sandarai ir valstybės suverenumui reikalinga, bet demokratija ginama, apginta, sveikai tvirtinama, kūrybiškai, pažangiai puoselėjama. Ar nematome, kaip lengvai demokratija naudojama ir nūdienos tikrovėje didelėms, pragaištingoms piktadarybėms? Kieno ir kaip panaudojama? Tai ar galima tvirtinti, autoritetingai šaukti, kad P. Plechavičius buvo demokratijos priešas?
Dėl apkaltos, kad P. Plechavičius su Armijos krajovos partizanais kovojo. Leiskite, meldžiamieji A.N. ir A.A., priminti trumpai ir kietai tiesą: ar Vietinės rinktinės kariai nekaltus, beginklius lenkų tautybės gyventojus Vilniaus krašte žudė, o AK buvusi kaip angelas švari, balta, tame ypatingame karo įvykių žaizdre ginklo nenaudojo, lietuvių nelietė, taikingumo, dorovės pavyzdys, garbė lenkų tautai buvo?
Neminint, neaptariant konkrečių faktų _ jų labai daug _ reikia priminti, kad vilniškė AK daug anksčiau veikė. Vietinė rinktinė veikė tik kelis mėnesius. 1944 m. pirmojoje pusėje, liepos mėnesį, atslinkęs sovietų frontas lenkus ir lietuvius sutaikė.
Ką byloja vilniškės AK archyvas, rastas Vilniaus Bernardinų bažnyčios sienoje (tvarkant atgautą bažnyčią)? Tai žino lietuviai, žino ir patys lenkai, abiejų šalių istorikai gerai žino. Kokia bebūtų kam karti istorijos tiesa, reikia ją žinoti. Ir tik istorijos faktų tiesa vadovautis.
Nereikia daug kalbų, suktų, įmantrių, politizuotų mokslinių išvedžiojimų. Užtenka pasakyti tik viena: lietuviams nepripažįstama tautinės ir valstybinės būties teisės. Lenkiškai: odmowa narodowego i państwowego bytu. Klausimai: Nuo kada? Kaip tai buvo mūsų unijinių partnerių įgyvendinama? Laikėsi šio teiginio ir ruošėsi jį įgyvendinti vilniškė AK, Londono vyriausybės remiama. Beje, visoje tautoje tvyrojusi samprata dar ir dabar išliekanti. Yra lenkiškojo populizmo ryški dalis. Anaiptol ne atgyvena.
Prieš minėto straipsnio "Aušroje" pasirodymą pasiekdavo netolimoje išsitremtyje žinios, kad prezidentas Rolandas Paksas apdovanojimo aktu prikėlė P. Plechavičiaus atminimą politizuotai, asmeniškam interesui. O dabar straipsnyje skaitau: "(...) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Dalia Kuodytė (...) kartu su krašto apsaugos ministru pasiūlė Plechavičių".
"Magazyn Wileński" teigimu, LGGRTC "antilenkiškumu pagarsėjęs". Ar pagrįstas toks kaltinimas? Genocidą lietuvių tautai taikė ir vokiečiai, ir rusai. Lenkai nedaug atsilikę nuo anų dviejų ryklių, siekusių užvaldyti Lietuvą ir suvirškinti lietuvių tautą. Iš istorijos tiesos (iš dainos) žodžio neišmesi.
Paskata ir būtinumas buvo ne "anti-" kuriam nors išorės priešų, o priešprieša vidaus antilietuviškumui, pačių lietuvių antilietuviškumui. Ar ne taip?
Pažvelkime dar kartą į nūdienos tikrovę Lietuvoje. Nuosmukis gūdus: vagystės, kyšininkavimas, mafija, tautos vertybių niekinimas, "demokratinių" valstybės valdytojų elgetiškumo, baudžiauninkų dvasia _ tiek tegalima pasakyti apie lietuvių tautos, Lietuvos valstybės orumo, interesų puoselėjimą, atstovavimą Lietuvai tarptautinėje plotmėje. Taip neseniai garsėjusi didžiu ir garbingu fenomenu, dabar garsėja didžiausiu nuosmukiu.
(Tęsinys. Pradžia "Aušros" 13 nr.)
Šaltinis - http://ausra.pl/0414/SURACIUS.html
Kanibalizmas! Tokį apibrėžimą anksčiau dalis lietuvių tautos veržėsi išsakyti garsiai, o dabar teko perskaityti praėjusių metų "Aušroje". Išsakant nuoskaudą dėl Punsko lietuvių vidurinės mokyklos abiturientų cenzo pripažinimo, tuo pačiu buvo uždarytas kelias studijuoti aukštosiose Lietuvos mokyklose. Tai tik vienas nežymus pavyzdys. O kiek ir didelių pamišimų visose srityse buvo, yra ir vis tokie patys bei kiti išryškėja?
Tebūna leista "Aušros" ir kitų lietuviškų laikraščių skaitytojui, neretai ir straipsnių autoriui pateikti pavyzdį. 1990-1993 m. su laimėjimu ir kitėjimams ėjus, ir vėliau, ir dabar nelemtai padėčiai besitęsiant, kaip Lietuvos laisvės kovos karys savanoris, pradžioje buvau atitinkamai pripažįstamas, bet netrukus pasijutau kaip anie Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės 1918-1920 m. kovotojai Lietuvos suverenioje valstybėje 1926 m. Tik tiek, kad tiesiogiai neteko patirti apspjaudymų. Jeigu ir buvo pripažinimo net vėliau, tai kaip tik LGGRTC direktorės D. Kuodytės dėka. Pačios valdžios pripažinimai buvo politizuoti, siekiant kuo daugiau rinkėjų ir pritariančiųjų kitai kadencijai valdžioje. Ir kalbėkime, garsiai kalbėkime apie nūdienos tikrovę, apie dabarties padėtį Lietuvoje.
Sunkiuoju, grėsmingu metu visuomet paspirčiai ieškoma pavyzdžių praeityje. Prisimenama lietuvių ir žemaičių genčių galingą pasipriešinimą kryžiuočiams, prisimenama gelbstinčius lietuvių tautą knygnešių žygius, siekiama atmintim į laisvės ir nepriklausomybės kovas 1918-1929 m., kalbama apie 1944-1953 m. ginkluotąją rezistenciją, minima ir ginkluotoje kovoje, ir neginkluotame pasipriešinime didžiai nusipelniusiųjų vardus. Neužtenka vien melsti Dievo pasigailėjimo ir išgelbėjimo. Reikia pačių blaivios veiklos, reikia priemonių gelbėtis, atsigauti, o gal ir į kitą lietuvių tautos teigiamą fenomeną eiti.
Teikęs apdovanojimą po mirties P. Plechavičiui prezidentas Paksas teisinosi... lenkams žurnalistams, kad "galbūt į generolo apdovanojimą reikėjo pažvelgti plačiau, atsižvelgiant į mūsų strateginę partnerystę su Lenkija". Kiekvienam, kas neskubėjo pasisakyti dėl apkaltos prezidentui Paksui, šis jo pasisakymas tampa tašku, lemiančiu pasmerkimo nuosprendį. Partnerystė _ taip. Bet lietuvių tik teisingumo, lygybės, sąžiningo susitarimo pagrindu. Tik siekiama. Nežinia, ar bus kada nors pasiekta, kad ir naujoje tautų, valstybių bendrijoje suvienytos Europos mastu. Strategija. Lietuviams tik viena ir paprasta _ atsilaikyti, išlikti. Kas kita lenkams - strategija plati, toli siekianti. Lenkų mąstymo seniai sukurta, atkakliai vykdyta ir dabar dar galiojanti.
Lenkų atsiliepimai skirtingi. Atlaidus gen. P. Plechavičiui istorikas prof. Piotr Łossowski. Reikia pripažinti, kad Lenkijos istoriografija 1939-1990 m. laikotarpiu yra daug gero padariusi sovietų pavergtai, alintai, bet atkakliai kovojusiai Lietuvai. Rašyta teisingai, moksliškai Lietuvos istoriją, kai pačioje Lietuvoje jos istorija buvo paniekinta, išbraukta, draudžiama. Vykdant Suslovo Maskvoje pareiškimą dėl lietuvių kovos už laisvę ir nepriklausomybę _ kad Lietuva bus, tik be lietuvių; jeigu kas paliks, tai tik Lietuvos vardas kai kuriuose senuose geografijos aprašymuose.
Žinoma, platesnės paskirties istorijos leidiniuose visaip parašoma, bet tai pateisinama, pagal posakį: "Savi marškiniai arčiau kūno". Ne vienam Lenkijoje, kuriam buvo artesni lietuviškumo marškiniai, teko polemizuoti su prof. P. Łossowski, ir siaurame polemikos rate buvo pasiekiama laimėjimų.
Lenkai žino faktus, turi labai daug medžiagos, kur faktai neklastojami. Reikia pripažinti, kad įvykius, padėtį analizuoja sąžiningai. Yra blaivių, teisingai protaujančių žmonių, kurie spaudoje, per iškilmes, konferencijas, skirtas naujai ir naujausiai istorijai, drąsiai pasisako. Tačiau tai, deja, dar neprasiveržę, neturi persvarą lemiančio pajėgumo. (Lenkiškai tartume: Niestety, nie ma siły przebicia.)
Rašančiojo šį atsiliepimą archyve yra laikraščio iškarpa su Vilniaus apygardos AK vado A. Krzyżanowski "Wilk" dukros Olga Krzyżanowska-Budzisz pasisakymu, kuriame ji pripažįsta, kad vilniškės AK padėtis, tikslas ir siekimai su politine samprata ir lūkesčiais dramatiškai susiklostė, jos tėvui buvo tekęs dramatiškas vaidmuo, ir likimas buvęs tragiškas.
Lietuviai neprieštarauja, kad vilniškės AK vadui pulk. A. Krzyżanowski buvo prezidento Wałęsa po mirties pripažintas generolo laipsnis. Pagal anglų priesaką: Right or wrong _ aur country (Prievolė savo tauti, savo valstybei galioja kiekvienoje padėtyje, kiekvienu atveju). Gerai, kad bent šiuo atveju išlyga.
Lenkijos dienraštis "Nasz Dziennik" įžvelgė "politinę provokaciją". Taip - provokacija, tik kad ne lenkams, o lietuvių pačių sau. Jeigu lenkų pusėje neišgalintieji blaiviai mąstyti, o veikiami antilietuviškų stereotipų prabilo, tai taip pat provokacija, bet jų pačių sau. Geras yra rusų posakis: "Kto prošloje vspomnit, tamu glaz von!". Gal istorijai mažiau taikytinas, kadangi šiaip ar taip praeitis turi būti žinoma kaip gyvenimo mokytoja. Tačiau kitokia istorija - ne įvairių požiūrių, dėl neteisėtų interesų politizuota, ne partijų, dėl emocijų naudojama, dažnai ir "vienos dienos" poreikiui. Abi pusės rašo ir skelbia istoriją, bet taip, kaip kuriai populistiškai labiau tinka. Viena iš svarbiausių užduočių susitaikymui pasiekti, gerus santykius, bendradarbiavimą sėkmingai plėtoti yra istorijos suderinimas, pasiekiamas abiejų šalių istorikų bendru darbu.
Yra tokio darbo ir laimėjimų pavyzdys: lenkų ir vokiečių suderinta istorija, labiausiai reikalinga abiejų pusių mokyklų vadovėliuose. Neteko girdėti, kad lenkai ir lietuviai imtųsi tokio darbo ar būtų pagalvoję, prasitarę apie tai, ar būtų buvę kokių bandymų. O norint suderinti problemų yra. Nelengų. Politizavimu, išskaičiavimais ir kažkokiais dar ne visai suvokiamais veiksniais besivadovaujantys tuo ir naudojasi. Lenkijoje - persenusiais stereotipais, legendomis, svajonėmis. Lietuvoje _ tokie istorikai, kaip antai Alvydas Nikžentaitis, Liudas Truska, kaip mokslinčius Pavilionis, buvęs net Vilniaus universiteto rektoriumi, kaip spaudos ir kitų viešmenų kai kurie garsėjantieji darbuotojai... Kaip tokius vertinti? Tai jau ne stereotipų, ne legendų, nerealių ieškojimų atgyvenos.
"Aušros" tame pačiame 6_ame numeryje (2004 03 16-31) dar vienas "deimančiukas" _ kertelėje "Spauda rašė" (žm) pateikta žinutė "Lietuvių nacionalizmas" pagal Savukyną". Ilgokame rašinyje ir tam skiriama vietos. Cituoju: "Internetinio dienraščio OMNI.lt redaktorius Virginijus Savukynas gąsdina lietuvių ir lenkų konfliktu, kuris esą gali įsiliepsnoti dėl Gailestingojo Jėzaus paveikslo, dabar kabančio lenkiškumo tvirtovėje - Šventosios Dvasios bažnyčioje. Bažnyčios vadovybė, vadovaudamasi kultūros paveldo apsaugos reikalavimais, paveikslą nutarė perkelti. Tačiau dalis lenkų bendruomenės, o paskui ir lenkų žiniasklaida šį žingsnį įvertino kaip lenkų religinės bendruomenės diskriminavimą".
Konfliktas, kaip ir daug tokių buvę tolimoje ir arčiausioje praeityje. Kokių ir dabar atsiranda. Vieni pamiršti, kiti retai ir ramiau prisimenami, bet pakanka ir tokių, kurie aitrinami. Ne tai svarbiausia minimo konflikto atveju, o tai, kaip V. Savukyno nupasakojama: "Lietuviai daugiau kaip prieš šimtą metų pradėjo muštis bažnyčiose su lenkais. Stiprėjant lietuviškam nacionalizmui buvo pradėta reikalauti, kad mišios būtų laikomos lietuviškai. Tai išprovokuodavo netgi komiškas, dabarties akimis žiūrint, kovas bažnyčiose".
Nesvarbu atsekti, ar lietuviai pradėjo muštis su lenkais, ar lenkai pradėjo mušti lietuvius, kad nori bažnyčioje lietuviškai melstis, lietuviškas pamaldas turėti, bet įdomu būtų išgirsti V. Savukyno atsakymą į klausimą: Ar neatrodo komiška V. Savukynui ir tokiems kaip jis, kad gyvuoja lietuvių kalba, kad išlaikyta lietuvių tautos gyvastis, kad yra Lietuvos valstybė?
Dėl vieno ir kito sūkurio, vieno po kito _ dėl prezidento R. Pakso ir dėl gen. P. Plechavičiaus, užvirė Lietuvos liūnas, jau kurį laiką atsivėręs, didėjantis, pašvinkęs. Nežmoniška nuosmukio raiška, kuriai apibrėžti vis dažniau vartojamas žodis "kanibalizmas". Gal ne taip jau blogai atsitiko? Šį kartą. Lašas persirito per pamišimo indo kraštą. Gal tik tiek duota tai milžiniškai negandai?
Yra posakis: "Nėra to blogo, kas neišeitų į gera". Ne pažodžiui priimtinas, bet dažnai pasiteisina. Rei-kia tikėti, kad dabartinei Lietuvai taip išeis. Lūžis atsipeikėti, kilti, gal net iki vėl teigiamo lietuvių fenomeno. Ir ne dėl vien tikėjimo pačių lūkesčių neviltyje, o ir todėl, kad yra pajudėjimo ir veiklos prablaivinti.
Daug problemų, klausimų, klausinėjimų. Bus kalbų, plėsis sveika samprata. Bus pasisakymų ir atsakymų, iš kurių kils teisingi, vienreikšmiai dabartinės padėties Lietuvoje vertinimai, bus išvadų, kurios nurodys atsigavimui kelią.
Norėtųsi pasakyti, kiek bus klausimų, rašinių temų, kai jau "lietuviška meška" (niedźwiedź litewski) taip gaivalingai pačių lietuvių ir Lietuvos kaimynų grėsminga veikla prikelta. Norėtųsi surašyti ir pateikti problemų ir temų sąrašą, bet užtenka didelio susirūpinimo ir skaudaus jausmingumo kalbos. Nebent užuomina, kad šis rašymas vyko Lenkijos ir Lietuvos sutarties dešimtmečio minėjimo dieną. Ar ne problema, ar ne tema?
Žinoma, bus pasipiktinimo, kad dėl sutarties reiškiama abejonių, bus kritikos dėl jos įgyvendinimo, o bus ir toliau tvirtinama, kad sutartis, jos Lenkijos pusės vykdymas - tai palaima Lietuvai.
Atsiliepimas užbaigiamas pažadu - bus daugiau.
Antanas Suraučius
**********************************************************************************
Papildymas - http://www.voruta.lt/article.php?article=917
Antanas Suraučius
2006 M. BIRŽELIO 27 D. SLUPSKE (LENKIJA) MIRĖ LIETUVOS LIETUVOS PORARIO REZISTENCIJOS DALYVIS, AKTYVUS LENKIJOS LIETUVIŲ VEIKĖJAS, PUBLICISTISTAS, DAUGELIO KNYGŲ AUTORIUS ANTANAS SURAUČIUS.
DĖL JO MIRTIES GIMINES IR ARTIMUOSIUS NUOŠIRDŽIAI UŽJAUČIA LENKIJOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ
ANTANAS SURAUČIUS gimė 1919 m. gruodžio 27 d. JAV. Baigęs gimnaziją 1941 m. įstojo į Vilniaus universitetą.
Dalyvavo pogrindyje prieš abu karo okupantus. Vokiečiams nuo Lietuvos atplėšus Druskininkų kraštą, organizavo jame lietuviškas mokyklas. 1942 m. palikęs studijas, grįžo veiklai į savo kraštą.
Artėjant antrai sovietinei okupacijai pasiruošė priešintis ginklu. Partizanų gretose kovojo nuo 1944 m. rudens. 1945 m. rudenį perėjo partizanauti Druskininkų-Marcinkonių krašte. 1947 m. spalio mėn. vykstant stambiai NKVD kariuomenės operacijai, besiverždamas su antru būriu iš apsupties buvo sunkiai sužeistas ir pateko į priešo nagus.
Mirties bausmė buvo pakeista 25-eriems metams lagerio. Kalėjo Komijos šiaurėje - Abeze ir Intoje. 1958 m. buvo paleistas iš lagerio, bet paliktas tremtyje Intoje.
Su motina, turėjusia repatriacijos teisę, 1959 m. pateko į Lenkiją. Įsikūręs Lenkijos Pamaryje mokytojavo vidurinėse mokyklose, neakivaizdžiai baigė studijas Gdansko universitete.
Aktyviai įsijungė į lietuvių veiklą. Buvo vienas LVKD Slupsko skyriaus kūrėjų. Užsiėmė lietuvių paminklų, lietuviams atmintinų vietų Lenkijoje globa ir apsauga, taip pat įsijungė į paieškas ir tyrinėjimus su lietuviškumu susijusių visokių lituanikų.
Sigitas Birgelis, 2006 m. liepos 3 d.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
