Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - 1938-ųjų kovo 17-ąją Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės pirmasis atkūrimas 1918-02-16; Lietuvos Karalystė 1918 m.; Lietuvos Respublika 1920-1940 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

1938-ųjų kovo 17-ąją Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: 1938-ųjų kovo 17-ąją Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą

Parašytas: 15 Kov 2012 22:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Istorikas: Kovo 17-osios šmėkla Vilniuje pasirodys trečią kartą?

http://www.balsas.lt/naujiena/587168/is ... ecia-karta

2012.03.15 18:01
Indrė Vainalavičiūtė

Per pastarąjį pusmetį spaudoje pasirodė gausybė publikacijų apie tai, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai smarkiai blogėja, o Lietuvos lenkus ypač skaudina naujoji Švietimo įstatymo redakcija. Itin daug diskusijų kelia ir kovo 17 d. rengiama protesto akcija bei vienos iš Lenkijoje veikiančių radikalių organizacijų noras ta progą atvykti į Vilnių ir, pasimeldus prieš Aušros vartų, mitinge palaikyti savus.

Iki minėto protesto likus vos keletui dienų, viešojoje erdvėje imta diskutuoti apie tai, kad data protestui pasirinkta neatsitiktinai, o sąmoningai bandant priminti Lietuvai itin skaudžiai atsiliepusius istorinius įvykius – 1938-ųjų kovo 17-ąją Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą.

Kai kurie politikai bandė užkirsti kelią tokios protesto akcijos organizavimui: Kovo 11-osios akto signataras Romualdas Ozolas išplatino viešą kreipimąsi į šalies vadovus, kuriame prašė imtis priemonių, kad „provokacinis Lenkijos ultimatumo Lietuvai metinių minėjimo Vilniuje renginys“ nebūtų rengiamas. Tiesa, patys akcijos autoriai teigia, kad ši data pasirinkta dėl to, jog prieš metus būtent kovo 17 d. buvo priimtas prieštaringai vertinamas naujasis Švietimo įstatymas.

Kovo 17-oji – viena juodžiausių dienų istorijoje

Naujienų portalo „Balsas.lt“ kalbintas istorikas Zenonas Butkus teigė, kad 1938-ųjų kovo 17-oji yra viena juodžiausių dienų Lietuvos istorijoje. Paprašytas pakomentuoti iš istorinės perspektyvos, kuo ši diena buvo išsikirtinė, pašnekovas sakė:

„Tai viena iš tragiškiausių dienų Lietuvos istorijoje. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo pradžioje Lietuva sulaukė net trijų ultimatumų. Pirmasis buvo iš Lenkijos, gautas 1938-aisiais Kovo 17-ają. Lenkija reikalavo per 48 valandas užmegzti diplomatinius santykius. Šis reikalavimas buvo besąlygiškas.“

Komentuodamas šių istorinių įvykių ištakas, istorikas kalbėjo: „1920-aisiais spalio 8-9 dienomis lenkų kariuomenė, vadovaujama generolo L. Želigovskio užėmė Vilnių. Tai buvo padaryta apgaulės būdu: kariuomenė skelbė, kad neklauso Varšuvos valdžios, bet pats J. Pilsuckis Želigovskiui liepė tokią akciją įvykdyti. Buvo užimtas ne tik Vilnius, bet ir bandyta skverbtis giliau į Lietuvą, bet ties Giedraičiais ši kariuomenė buvo sumušta, tačiau Vilnius liko Lenkijai. Lietuvos pasirinktoji protesto forma anuomet buvo nepalaikyti jokių santykių su Lenkija. Nutrūko ne tik ekonominiai ir diplomatiniai ryšiai, bet net istorinė ir labai svarbi geležinkelio linija į Liepoją buvo uždaryta.“

Ultimatumas be išeities

Pašnekovas priminė ir 1938-ųjų kovo 11-12-osios įvykius Europoje, kuomet nacistinė Vokietija prisijungė Austriją. „Veikiausiai kovo 17-osios Lenkijos ultimatumas Lietuvai buvo sinchroniškai suderintas su Vokietija. Jau 1934 m. A. Hitleris norėjo griebti Austriją, tik kaimyninės valstybės, ypač Italija, nesutiko, bet savo planus jam pavyko įgyvendinti 1938 metais. Žinoma, tai diskusijų klausimas, bet šalia buvusi Lenkija taip pat norėjo atsigriebti ir veikiausiai Lenkijos veiksmai buvo suderinti.

Jei Lietuva būtų ultimatomo nepriėmusi, Lenkija būtų užėmusi visą šalį, o Klaipėdos kraštą būtų pasiėmusi Vokietija. Tuometinė vyriausybė, vadovaujama Antano Smetonos, svarstė, ką daryti ir nutarė priimti ultimatumą. Tokiam sprendimui prieštaravo tik du ministrai. Šie įvykiai sukrėtė visuomenę, nes tai galėjo reikšti, kad Lietuva atsisako Vilniaus. Po ultimatumo priėmimo vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. Taip Lietuva buvo paniekinta ir priversta priimti stipresnės pusės valią“, – kalbėjo Z. Butkus.

Po metų –1939-ųjų kovą, Lietuva buvo priversta priimti ir Vokietijos ultimatumą, dar vėliau – 1940-ųjų birželį, šalis gavo sovietų ultimatumą.

„Trys ultimatumai, o pats skaudžiausias ir palietęs visus visuomenės sluoksnius buvo pats pirmasis – iš Lenkijos. Tuomet nebuvo diplomatinių santykių, tad pasinaudota pasienio incidentu: siena buvo pažeidinėjama, o vienas lenkų karys, peržengęs demarkacinę ribą su Lietuva, žuvo. Tuo buvo pasinaudota, ir Lenkija per pasiuntinį Taline įteikė Lietuvai ultimatumą“, – kalbėjo istorikas bei pridūrė, kad visuomenė į šį faktą reagavo labai skausmingai.

„Ši data mūsų šaliai labai svarbi, bet kiek teko girdėti, netinkamai pažymima“, – teigė pašnekovas.

Į klausimą, kaip reikėtų vertinti faktą, kad sostinės savivaldybė kovo 17 dienai išdavė leidimą rengti protesto akciją, kurią inicijuoja lenkų tautinė mažuma, bei ketina palaikyti iš Lenkijos atvykti žadantys vienos radikalios organizacijos nariai, pašnekovas sakė: „Tai galima provokacija, kažkas stengiasi provokuoti.“

1990 m. kovo 17-oji: vėl atgyja priešiškumo šmėkla?

Z. Butkus prisiminė dar vieną svarbią datą, kuri itin keistai sutampa su Lietuvai lemtinga kovo 17-ąją ir dar labiau paryškina Lietuvai priešišką istorinį kontekstą:

„Po 1990-ųjų Kovo 11-osios Nepriklausomybės paskelbimo, kovo 17-ąją Kremliaus nurodymu buvo bandoma kurti autonomiją (vadinamąją Tarybų socialistinę lenkų autonomiją – aut.past.). Visi mes gražiai sakome, kad Kovo 11-ąją niekas nebalsavo prieš Lietuvos Nepriklausomybę, tik lenkų atstovai susilaikė. Dabar šis faktas gali būti akcentuojamas ir kitaip – nebe taip neutraliai. Istoriškai data tokiam renginiui parinkta tikrai netinkamai, ir, matyt, provokaciniais sumetimais“, – kalbėjo istorijas.

Pašnekovo teigimu, Europos politikoje lietuvių ir lenkų santykiai buvo nesantaikos židinys, kuris trukdė valstybėms, esančioms tarp Rusijos ir Vokietijos, susivienyti.

„Buvo įvairių šalių bandymų susivienyti, bet Lietuvos ir Lenkijos konfliktai viską ardė. Tai problema nuo XVIII-ojo amžiaus. Vidurio Rytų Europos silpnumas akivaizdus ir bandoma dar silpninti, tad tai aukščiausio lygio provokacija.“

Kam naudingas lietuvių ir lenkų santykių bloginimas?

Nors sostinės meras bei savivaldybės administracija teigia nesureikšminantys šio renginio ir išdavė leidimą, pašnekovo teigimu, istorija kartojasi: „Molotovo-Ribentropo akto taip pat niekas nesureikšmino, bet padariniai buvo... Kai grėsė okupacija buvo sakoma, kad sovietų ir nacių pavojus nedidelis, bijoti neva reikia Kinijos...“

Paklaustas, kam naudinga Lietuvos ir Lenkijos santykių bloginimas, pašnekovas sakė: „Tikrai nei Lenkijai nei Lietuvai, nei kitoms Baltijos ar Vidurio Europos šalims. Daugelyje šalių yra radikalių organizacijų, bet kalbat apie tai, kad jas skatina ir kažkur nukreipia, būtina nepamiršti to, kokia šiuo metu sumaištis Lietuvos politiniame gyvenime.“

Tautinių mažumų švietimas: Lietuva taip pat padarė klaidų

Apie tai, ar lenkų tautinės mažumos priekaištai Lietuvai dėl prastos situacijos lenkiškose mokyklose pagrįsti, ar vaikų ugdymas tampa įrankiu reikšti nepasitenkinimą ir siekti politinių tikslų, Z. Butkus teigė: „Čia tam klaidų yra padariusi ir Lietuva. Po Nepriklausomybės atkūrimo nuolat buvo stengiamasi pabrėžti, kad mūsų šalyje nėra tautinių mažumų problemų, o vargšės Latvija ir Estija turėjo vienos su šiomis bėdomis kovoti. Lietuvai reikėjo bendros politikos su kitomis Baltijos šalimis šiuo klausimu.“

Pokalbio pabaigoje istorikas prisiminė neseniai Latvijoje vykusį referendumą dėl rusų kalbos paskelbimo valstybine: „Ten lenkų tautinė bendrija stipriai parėmė latvių tautą, o Lietuvoje – atvirkščiai“, – kalbėjo pašnekovas.

Šaltinis: "Balsas.lt"

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/587168/ ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1938-ųjų kovo 17-ąją Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą

Parašytas: 11 Spa 2012 20:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Историки: наличие ядра позволило Литве перерасти в империю
http://ru.delfi.lt/vkl/history/istoriki ... d=59012489

Komentarai
http://ru.delfi.lt/vkl/history/istoriki ... s=1&no=120

Žygeivis
11.10.2012 20:41

:)
“….А после WW2, когда в Восточной Литве (территорию которой Сталин в конце сентября 1939 г. назвал Западной Белоруссией, "неожиданно забыв" о Мирном договоре 1920 г с Литвой, и отдал ее Белоруссии.....“

Может он не забыл, а вспомнил что:

19 марта 1938 г. на чрезвычайном заседании правительства Литовской Республики под председательством президента А. Сметоны решено принять предложения Польши, и тем самым навсегда отказываясь от своих претензий на обладание Вильной и прилегающей территорией Виленского края.
-------------------------------------- ---------------

1. Во первых, 19 марта 1938 г. на чрезвычайном заседании правительства Литовской Республики под председательством президента А. Сметоны было решено принять не предложение Польши, а ультиматум, в котором говорилось о завязывании дипломатических отношений с Польшей.

Ни слова там нет о признании законности оккупации Польшей Вильнюсского края и Восточной Литвы.

Взгляните на сами документы, а затем пишите. :)

2. Во вторых у Литвы были договоры о границах и с РСФСР 1920 г., и с ее наследником - СССР (и в 1926 г., и в 1934 г., и другие), в которых неизменно признавались границы Литвы по договору 12 июля 1920 г.

P. S. В 1921 году был заключён Рижский мирный договор, установивший границу между советскими республиками (РСФСР и УССР) и Польшей.

В этом договоре был применен хитрый дипломатический прием, с которым Польша согласилась - РСФСР признала границу с Польшей, "отодвинув" ее примерно на 30-50 км от той границы, которую РСФСР признала границей с Литвой.

То есть официально РСФСР отдала Польше только неширокий "коридор" между РСФСР и Литвой, тем самым не нарушая договор о границах с Литвой от 12 июля 1920 г.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1938-ųjų kovo 17-ąją Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą

Parašytas: 15 Kov 2013 21:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

1938-ieji: ultimatumų laikotarpio pradžia

http://www.lzinios.lt/Istorija/1938-iej ... io-pradzia

Aras LUKŠAS
2013 m. kovo 15 d., 06:00

Perspausdino http://www.pogon.lt/historia/969-1938-i ... adzia.html

Vilniui vaduoti sąjungos narių eitynės. / LŽ archyvo nuotrauka

Prieš 75 metus, 1938-ųjų kovo 17 dieną, Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama per 48 valandas užmegzti diplomatinius santykius tarp Varšuvos ir Kauno.

Lygiai prieš 75 metus tokiomis pat kovo dienomis dalyje Vakarų Europos, Lenkijoje ir Lietuvoje plėtojosi dramatiški įvykiai.

Kovo 12-ąją Vermachto divizijos įžengė į šalia esančią Austriją - Trečiasis reichas be ceremonijų prisijungė šią Alpių valstybę, iš kurios buvo kilęs pats Vokietijos nacių lyderis Adolfas Hitleris. Kitą dieną Vokietija okupavo Čekoslovakiją.

Tuo metu ties Lietuvą ir Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą skyrusia demarkacijos linija augo įtampa. Ji pasibaigė kruvinu incidentu, daugiatūkstantinėmis antilietuviškomis demonstracijomis Varšuvoje ir Vilniuje, o galiausiai - kovo 17-ąją paskelbtu Varšuvos ultimatumu Kaunui, kuriuo, grasinant karu, reikalauta per 48 valandas užmegzti tarp dviejų šalių diplomatinius santykius.

Šią situaciją atidžiai stebėjo A.Hitleris, pasirengęs ginkluoto konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos atveju nedelsdamas įvesti savo divizijas į Klaipėdos kraštą.

Kad Vokietijos ketinimai rimti, liudija dar 1938 metų spalio 21 dieną paskelbtas A.Hitlerio nurodymas Vokietijos karinei vadovybei.

Jame sakoma: "Politinė padėtis, ypač ginkluotas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos reikalauja, kad vokiečių karinės pajėgos užimtų Klaipėdos kraštą. Įvesti pajėgas reikia per kuo trumpesnį laiką."

Vėliau Vokietijos grėsmė bus minima kaip vienas svarbiausių motyvų, paskatinusių Lietuvos Vyriausybę besąlygiškai priimti Lenkijos reikalavimus.

Tačiau ar karo su Lenkija ir Vokietijos intervencijos grėsmė buvo reali?

Jei tikėsime pirmojo nepriklausomos Lietuvos pasiuntinio Varšuvoje, o vėliau - paskutinio jos atstovo Berlyne Kazio Škirpos žodžiais, - tikrai ne. Pasak diplomato, lenkai apskritai nebūtų drįsę grasinti karine jėga, jei nebūtų žinoję, kad Lietuva tuomet buvo vieniša ir neturėjo už Lenkiją galingesnės Vokietijos paramos.

"Greičiausia nebūtume gavę ir Joachimo von Ribbentropo ultimatumo dėl Klaipėdos, jei būtume blaiviau žiūrėję į Lietuvos geopolitinę padėtį ir laiku sutvarkę santykius su Vokietijos reichu, užuot pasidavę politinių naivuolių sugalvotoms klaidingoms valstybės saugumo doktrinoms", - prisimena K.Škirpa, turėdamas galvoje jau 1939 metų pavasario įvykius.

1938 metų kovo ultimatumas dažnai vadinamas pirmuoju Lietuvos pažeminimu sunkioje dramoje, 1940-aisiais pasibaigusioje valstybės žlugimu.

Tačiau ar santykių tarp Kauno ir Varšuvos normalizavimas (tegu ir priverstinis) iš tikrųjų buvo absoliutus blogis? O gal priešingai - šis žingsnis buvo tiesiog pernelyg vėlyvas? Ar Lenkija iš tiesų norėjo karo su Lietuva? Ar ji tikrai kėsinosi į mūsų šalies suverenumą? Pagaliau ar priimdama Varšuvos sąlygas Lietuva iš tiesų netiesiogiai pripažino savo sostinę Lenkijai ir ar lenkams apskritai to reikėjo?

Pirmasis Lenkijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvoje F.Charwatas. Varšuva, 1938 m. kovas. / Narodowe archiwum cyfrowe nuotraukos

Tuomet, 1938-ųjų pavasarį, visa ši istorija abiejose pusėse sukėlė netramdomą emocijų škvalą, kurio pasekmes jaučiame iki šių dienų. Vis dėlto šiandien palikime jausmus nuošalyje ir pamėginkime atsakyti į šiuos klausimus, žvelgdami į situaciją ne tik tuometinio Kauno, bet ir tuometinės Varšuvos akimis.

Bevaisės santarvės paieškos

Prisiminkime, kad nesantaiką tarp dviejų šalių mėginta švelninti maždaug prieš pusantrų metų iki mūsų istorijoje minimų įvykių, ir pripažinkime, jog tai buvo daroma ne Kauno, o Varšuvos iniciatyva. Dar 1936 metų rugsėjį Ženevoje vykusios Tautų Sąjungos asamblėjos kuluaruose Lenkijos užsienio reikalų ministras Jozefas Beckas pasiūlė tuometiniam Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui susitarti dėl diplomatinių santykių užmezgimo taip, kaip 1934-aisiais tai padarė SSRS ir Rumunija, nors sovietai ir nepripažino Bukarešto teisių į jų kontroliuojamą Besarabiją. Taigi užšaldykime Vilniaus klausimą ir draugaukime, siūlė J.Beckas.

Suprantama, kad Kaune tokie siūlymai negalėjo būti priimtini. Juk Vilniaus kraštas - ne Besarabija, kurią rumunai laikė tiesiog viena iš savo provincijų. Vilnius - Lietuvos sostinė, įtvirtinta šalies Konstitucijoje. Taigi, vienintelis dalykas, ką tuomet savo kolegai galėjo pasiūlyti J.Lozoraitis, buvo konsulinės lengvatos, laivyba Nemunu ir tiesioginis susisiekimas tarp dviejų valstybių. Suprantama ir tai, kad šios dalinės priemonės be diplomatinių santykių užmezgimo Varšuvai netiko.

Nepavykusios konsultacijos netruko sukelti tikrą žodžių karą. 1936 metų gruodžio 19-ąją kalbėdamas Seime J.Beckas pareiškė, kad, "lenkų vyriausybė priversta atsiimti savo duotą pasitikėjimą Lietuvos Vyriausybės taikingomis intencijomis". Reaguodamas į šią kalbą S.Lozoraitis tvirtino, kad Lietuvos ir Lenkijos santykių raktas esąs Vilnius, bet Kauno požiūris į Varšuvą vis tiek grindžiamas mažumų teisių ir taikos siekiu.

Nesusišnekėjimą dar temdė ir gandai. Vasario mėnesį Lietuvoje apsilankius Raudonosios armijos generalinio štabo viršininkui maršalui Aleksandrui Jegorovui, kalbėta, kad Kaune aptartas sovietų karinės paramos Lietuvai planas, o tai jokiu būdu nesiderino su Lenkijos planais kurti vadinamąją taikos tvirtovę nuo Baltijos kraštų iki Juodosios jūros. Varšuva net oficialiai įspėjo Lietuvą grįžti prie protingos politikos, kol dar nevėlu. Tiesa, gandai nepasitvirtino, tačiau nepasitikėjimas liko.

Lietuvos pasieniečiai sveikina Lenkijos nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Lietuvoje F.Charwatą. 1938 m. kovas.

Liūdniausia, kad už diplomatų ir politikų nesusišnekėjimą mokėti teko paprastiems žmonėms - Vilnijos lietuviams ir Lietuvos lenkams.

Po J.Becko pareiškimo lenkų valdžia uždarė 130 lietuviškų mokyklų, 70 bibliotekų, 80 lietuviškos Šv. Kazimiero draugijos skyrių.

Lietuvos švietimo ministras Juozas Tonkūnas paskelbė įsakymą, kad vaikai, kurių tėvų pasuose nurodyta juos esant lietuviais, negali lankyti lenkų mokyklų, o tai pastarosioms sudavė triuškinamą smūgį.

Na, susistumdymus ir net muštynes bažnyčiose dėl to, kokia kalba turi vykti pamaldos, sunku būtų net suskaičiuoti.

Tuo pat metu padažnėjo ir incidentų prie demarkacijos linijos. Tiesa, jie nebuvo kruvini ir dažniausiai apsiribodavo pasienio ženklų niokojimu. Tokie incidentai buvo sprendžiami greitai ir palyginti ramiai.

Incidentas pasienyje

Deja, tokia santykinė ramybė truko neilgai. Naktį iš 1938 metų kovo 10-osios į 11-ąją prie demarkacijos linijos buvo pralietas pirmasis kraujas. Per paryčiais kilusį spontanišką susišaudymą tarp Lietuvos ir Lenkijos pasieniečių ties Trasnykų kaimu Lietuvos teritorijoje buvo sunkiai sužeistas lenkų Pasienio apsaugos korpuso kareivis Serafinas. Nors iš Alytaus atvykęs gydytojas labai stengėsi išgelbėti sužeistąjį, maždaug po trijų valandų lenkų kareivis mirė.

Lenkijos karo atašė Lietuvoje L.Mitkiewiczius.

"Už kraują - krauju!", "Paklupdyti ant kelių Kauno Lietuvos despotus!" - tokiais ir panašiais šūkiais jau kitą dieną prapliupo Vilniaus radiofonas. Tačiau aiškintis įvykio aplinkybių vietoje, nepaisydami lietuvių rodomos iniciatyvos, lenkų kariškiai ir pareigūnai nepanoro.

Pačioje Lenkijoje žinią apie incidentą pasienyje nustelbė pranešimai iš Reicho okupuojamos Austrijos. Be abejo, ši naujiena lenkų visuomenę išgąsdino kur kas labiau.

Tačiau kai kuriems politikams ir kariškiams šių dviejų nelygiaverčių įvykių sutapimas pasirodė visai naudingas. Dabar, kai visa Europa mato tik Sudetus ir Austriją, lenkų kariuomenė galėtų be didesnių kliūčių okupuoti Lietuvą ir taip pristabdyti vokiečių ekspansiją Rytų Europoje.

Tokios pozicijos laikėsi Lenkijos ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius Edwardas Rydzas-Smiglis, laikytas antruoju pagal įtaką žmogumi šalies vyriausybėje po užsienio reikalų ministro J.Becko. Pats J.Beckas tokiam požiūriui nepritarė, tačiau tuo metu savo žodžio tarti jis negalėjo, nes ilsėjosi Rivjeroje.

Atmosferą dar labiau kaitino nuo kovo 11 dienos Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje, Lvove, Poznanėje ir kituose miestuose vykusios antilietuviškos demonstracijos, kurių dalyviai ragino žygiuoti į Kauną.

Galimą E.Rydzo-Smiglio žygį parėmė ir tomis dienomis paskelbtas 26 organizacijų atstovų manifestas.

Vis dėlto šie lenkų visuomenės veiksmai, regis, nebuvo spontaniški. Tiesioginis vienos tokios manifestacijos liudytojas Leonas Mitkiewiczius, vėliau paskirtas pirmuoju Lenkijos karo atašė Kaune, knygoje "Kauno atsiminimai" tvirtina, kad bent jau kovo 16-osios demonstracija priešais Generalinį ginkluotųjų pajėgų inspektoratą buvo neabejotinai iš anksto parengta ir organizuota.

"Minią sudarė 5-6 tūkstančiai žmonių (...). Manifestantai šūkavo šūkius, iš tolo skambėjusius labai grėsmingai: "Mes norime Lietuvos!", "Vade, vesk mus į Kauną" bei panašius. Tokių užrašų buvo ir manifestantų nešamuose transparantuose. Šūkaudama triukšmingus ir grėsmingus šūkius, choru skanduodama kai kuriuos sakinius, visą tą įvykį - Lietuvai priešišką manifestaciją - minia vertino greičiau kaip pasilinksminimą. (...) Tai liudijo džiugūs besišypsantys demonstrantų veidai. Man atrodė, kad visą antilietuvišką akciją ir manifestaciją surengė mūsų Užsienio reikalų ministerija su Vyriausiuoju štabu ir Generaliniu ginkluotųjų pajėgų inspektoratu", - rašo L.Mitkiewiczius, stebėjęs visą renginį pro savo buto langą.

Lenkijos pasienio apsaugos korpuso kariai atidaro vartus ant tilto per Merkį, skiriančio Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą nuo Lietuvos. 1938 m.

Vis dėlto šūkiais apsiribota nebuvo. Padrąsintas "visuomenės pritarimo" maršalas E.Rydzas-Smiglis įsakė sutelkti prie Lietuvos sienos 80 tūkst. lenkų karių. Tuo pat metu J.Beckas pokalbyje su Vokietijos ambasadoriumi pareiškė, kad lenkų pasienio kareivis buvęs nukautas lietuvių daliniui mėginant pridengti per sieną einančius antilenkiškus agentus. Lietuvos siūlymą sudaryti mišrią incidento tyrimo komisiją Lenkijos vyriausybė ignoravo. Dėl ultimatumo jau buvo apsispręsta, tad išsiaiškinti įvykio aplinkybes lenkams neberūpėjo.

Vyriausybės pritarimą įteikti Lietuvai ultimatumą J.Beckas gavo kovo 14-ąją, vos grįžęs iš Rivjeros. Vis dėlto reikalavimus nurodyta sušvelninti tiek, kad Lietuva galėtų juos priimti. Beje, grįžus užsienio reikalų ministrui, aršiausių kariuomenės "vanagų" ryžtas pradėti karo veiksmus ėmė tirpti, o E.Rydzo-Smiglio daliniai tapo tik papildomu argumentu galimam Kauno užsispyrimui palaužti.

Beje, po metų J.Beckas Rumunijos užsienio reikalų ministrui prisipažins žinojęs apie vokiečių planus užimti Austriją bei Sudetus ir apie tai, kad jei Lietuvos ir Lenkijos santykiai nebūtų skubiai sutvarkyti, kitą smūgį Reichas galėjęs nukreipti į Baltijos šalis.

Užtarimo nesulaukė

Grėsmės akivaizdoje Lietuvai neliko nieko kita, kaip ieškoti didžiųjų valstybių užtarimo. Tačiau jo nebuvo.

Sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Maksimas Litvinovas pareiškė, kad Maskva į konfliktą nesikiš.

O Vokietijos užsienio reikalų ministras J.von Ribbentropas kovo 18-ąją, jau paskelbus ultimatumą, kategoriškai rekomendavo Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Jurgiui Šauliui besąlygiškai priimti Lenkijos reikalavimus.

Lenkijos pasienio apsaugos korpuso karių ir Lietuvos pasieniečių susitikimas prie demarkacijos linijos 1938 m.

Reikia pridurti, kad Berlynas vis dėlto ruošėsi galimam Lietuvos ir Lenkijos kariniam konfliktui. Kovo 18-ąją A.Hitleris įsakė Vermachtui ruoštis užimti Klaipėdą - tai turėjo būti padaryta per porą valandų.

Tuo pat metu Vokietijos karinių pajėgų vyriausiojo štabo viršininkas Wilhelmas Keitelis Lietuvos žemėlapyje jau brėžė galimą demarkacijos liniją tarp vokiečių ir lenkų okupacinių dalinių.

Jokios paramos Lietuva nesulaukė nei iš kitų didžiųjų valstybių, nei iš kaimynų. Priimti Varšuvos ultimatumą ragino ir anglai, ir prancūzai. Latvijos ir Estijos vyriausybės jokių tiesioginių patarimų nedavė. Panašiai, kaip ir Tautų Sąjungos pareigūnai, jos tik ragino kiek įmanoma greičiau baigti ginčą su Lenkija.

Tuo metu Varšuva taip pat žengė žingsnį susitarimo link, aiškiai pareikšdama nereikalausianti, kad Lietuva besąlygiškai atsisakytų Vilniaus ir būsimoje notoje neįžeisianti Lietuvos prestižo.

Ir štai kovo 17-ąją devintą vakaro Lenkijos pasiuntinys Estijoje Waclawas Przesmyckis Taline reziduojančiam Lietuvos pasiuntiniui Broniui Dailidei įteikė ultimatumą, kuriame reikalaujama per 48 valandas užmegzti tarp Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius ir iki kovo 31 dienos pasikeisti pasiuntiniais.

"Atsakymo nedavimas arba pakeitimas bet kurių papildymų arba rezervų Lenkijos vyriausybės bus laikoma atmetimu. Šiuo neigiamu atveju Lenkijos vyriausybė garantuos savo valstybės tikrą interesą savomis priemonėmis", - sakoma dokumente.

Taigi, ultimatumas turėjo būti priimtas iki kovo 19 dienos 21 valandos.

"O ta diena - tai šviesaus atminimo maršalo Jozefo Pilsudskio vardinės... Ar Lietuvai primestos Lenkijos sąlygos turi būti dovana, jo atminimo pagerbimas? Ar Lietuva nebus brutaliai verčiama sutikti su Lenkijos sąlygomis? Maršalas Pilsudskis - jeigu būtų gyvas - niekada neleistų taip veikti. O Vilniaus klausimas? Iš tikrųjų kraupią, makabrišką dovaną jo atminimui dovanoja ministras J.Beckas savo ultimatumu Lietuvai. Kiek man žinomas maršalo Pilsudskio požiūris į lietuvius, ypač į Lietuvą, jis niekada nesutiktų jėga versti lietuvius užmegzti santykius su Lenkija", - "Kauno atsiminimuose" pastebi L.Mitkiewiczius.

Pirmasis apsikeitimas pašto siuntomis Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. 1938 m. balandžio mėn.

Kitą rytą prezidentas Antanas Smetona sušaukė skubų Vyriausybės posėdį. Po užsienio reikalų ministro S.Lozoraičio pranešimo, kad gavusi neigiamą įsakymą Lenkijos vyriausybė įsakys savo kariuomenei žygiuoti į Lietuvą, prezidentūros salėje užvirė emocijos.

Dalis karštagalvių ministrų reikalavo nedelsiant atsakyti į tokį pažeminimą ginklu. Ypač aktyviai tai siūlė Šaulių sąjungos garbės pirmininko Vlado Putvinskio sūnus - žemės ūkio ministras Stasys Putvinskis. Kolegą emocingai parėmė ir kabineto vadovo pareigas einantis susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskis.

Vis dėlto S.Lozoraičiui pavyko atvėsinti emocijas ir priversti ministrus paklausyti proto balso. Užsienio reikalų ministras pareiškė, kad Lietuva ir taip per ilgai delsė, nemėgindama normalizuoti santykių su kaimyne, tad dabar tenka skinti tokios politikos vaisius. Diplomatijos vadovas pridūrė, kad beveik visų šalių pasiuntiniai pataria priimti Varšuvos reikalavimus, o ir jis pats laikosi tokios nuomonės.

Dabar visų akys nukrypo į kariuomenės vadą Stasį Raštikį. Generolas pareiškė neturįs iliuzijų, kad Lietuvos kariuomenė galėtų sėkmingai pasipriešinti kur kas stipresnėms Lenkijos pajėgoms - geriausiu atveju tai būtų tik simbolinė gynyba, tad konfliktą derėtų spręsti taikiai. Po tokios kariuomenės vado kalbos tapo galutinai aišku, kad kitos išeities nėra - kad ir kaip būtų skaudu, ultimatumą teks priimti. Taigi, likus dešimčiai valandų iki termino pabaigos Varšuvai buvo pranešta: Lietuva sutinka su Lenkijos reikalavimais.

Tačiau tam dar buvo reikalingas Seimo sutikimas, nes priimant ultimatumą drauge spręstas ir taikos ar karo klausimas. Mirtinoje tyloje tautos atstovai išklausė J.Stanišauskio pranešimą, kurį laikinasis kabineto vadovas baigė tokiais žodžiais: "Jėgos persvara yra Lenkijos pusėje, bet jėga nėra teisė. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos Vyriausybė nutarė išpildyti lenkų vyriausybės reikalavimus, gerai žinodama, kad Lietuvos visuomenė prireikus yra nusistačiusi vieningai visomis išgalėmis ginti savo tėvynę."

Antilietuviška demonstracija Vilniuje, dabartinėje S.Daukanto aikštėje. 1938 m. kovo mėn.

Norinčių kalbėti ar ginčytis neatsirado - prie to, kas pasakyta, mažai ką bepridursi. Taigi, Seimo nariui Simui Janavičiui pasiūlius, buvo priimtas toks nutarimas:

"Seimas, išklausęs ministro pirmininko pavaduotojo pranešimą apie Lenkijos vyriausybės Lietuvos vyriausybei įteiktą ultimatumą, kuriuo Lenkijos vyriausybė reikalauja iš Lietuvos vyriausybės neatidėliojant užmegzti diplomatinius santykius, atsižvelgdamas į faktinę padėtį ir būtiną reikalą šiuo taip kritiniu Europai metu išlaikyti taiką, laiko, kad Vyriausybė esamomis sąlygomis buvo priversta priimti Lenkijos vyriausybės ultimatumą."

Nuo palengvėjimo iki įtūžio

Žinia, kad Lietuva nutarė taikiai baigti konfliktą, daugelyje valstybių sukėlė palengvėjimo atodūsį. Lenkai netramdė džiugesio ir nebereikalavo lietuvių kraujo. Anglai ir prancūzai pasijuto tarsi nusimetę jiems užkrautą svetimų rūpesčių kuprą. Vokiečiai trynė rankas - sovietai neatėjo į pagalbą Lietuvai, vadinasi, jie vis dar silpni.

Lietuvoje ultimatumo priėmimas sukėlė sprogusios bombos įspūdį. Paprasti piliečiai, ypač jaunimas, neslėpė pasipiktinimo. Labiausiai įtūžis liejosi ant kariuomenės vadovybės: neva mūsų kariai rengiami žygiuoti paraduose, o ne ginti Tėvynę. Nepasitenkinimo būta ir pačioje kariuomenėje - negalėdami susitaikyti su, jų nuomone, gėdinga vadovybės pozicija, kai kurie karininkai paliko tarnybą.

Kovo 21-ąją tūkstantinė minia susirinko Karo muziejaus sodelyje prie Nežinomojo kareivio kapo. Skambant Tautiškai giesmei ir Laisvės Varpui, susirinkusieji, iškėlę rankas, prisiekė ginti Tėvynę nuo kiekvieno užpuoliko ir aukoti savo gyvybę už kiekvieną žemės pėdą.

Išardytas Vilniaus-Kauno geležinkelio ruožas prie demarkacijos linijos ties Lazdėnais. / LŽ archyvo nuotrauka

Dar po trijų dienų pareiškimą "Lietuvos aide" paskelbė ir Vilniui vaduoti sąjunga. Jame sakoma:

"Šią valandą ne tik neturime nusiminti ar nuleisti rankas, bet priešingai - šimteriopai padidinta energija dirbti savo darbą, stiprinti Tautos ir Valstybės galią ir siekti didingo Lietuvių Tautos tikslo. Negali būti varžomi mūsų Tautos siekimai ir idealai. Gandai Vilniaus klausimu neturi pagrindo. Veikime, kaip veikę. Dirbkime, kaip dirbę, tik dar su didesne drausme, darbštumu ir pasiryžimu savo tikslo siekti."

Skelbdami šį pareiškimą porą dešimtmečių Lietuvos visuomenę konsolidavusios organizacijos vadovai nė nenujautė, kad netrukus Vilniui vaduoti sąjunga bus išvaikyta. Bus uždarytas ir Vilniaus fondas, kuriam priklausė kone trečdalis tautos, nutraukta žurnalo "Mūsų Vilnius" leidyba, iš spaudos puslapių akimirksniu dings beveik du dešimtmečius skatintas ir tautą vienijęs šūkis "Mes be Vilniaus nenurimsim!"

Bergždžios pastangos

Nors lietuviai buvo nusivylę ir nepatenkinti, kovo 25 dieną prasidėjo realus diplomatinių santykių užmezgimo procesas. Po trumpo Lenkijos ir Lietuvos atstovų susitikimo Augustave abiejų valstybių diplomatai pasirašė sutikimą kovo 31-ąją pasikeisti kredencialais.

Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijai buvo paskirtas buvęs karo atašė Berlyne K.Škirpa, o Lenkija atstovauti savo interesams į Kauną atsiuntė Franciszeką Charwatą. Kovo 31-ąją, pusvalandį po vidurdienio, abu pasiuntiniai vienu metu įteikė skiriamuosius raštus Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai ir Lenkijos prezidentui Ignacui Moscickiui.

Beje, "Kauno atsiminimuose" L.Mitkiewiczius apibūdino savo viršininką F.Charwatą kaip žmogų, visiškai neišmanantį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, joje buvusių santykių ir nesuprantantį dabartinės Lietuvos problemų. Galbūt tuo galima būtų paaiškinti ir nemalonų pirmojo Lenkijos pasiuntinio akibrokštą "Metropolio" viešbučio salėje.

Gegužės 3-iąją, minint Lenkijos nacionalinę šventę, diplomatas leido sau rėžti tokį tostą: "Kad mes, Rzeczpospolitos pasiuntinybė Lietuvoje, taptume ko greičiausiai Kauno vaivadija!"

Pašiurpęs nuo tokio savo viršininko netakto, L.Mitkiewiczius rašė: "Dabartinės Lietuvos visuomenė - tai jauni nacionalistai, išauklėti per du dešimtmečius naujoje nepriklausomoje valstybėje. Tokią padėtį Lenkijos valstybė turi pripažinti ir gerbti. Būtų didelė ir nepataisoma klaida remtis Lietuvoje dar išlikusia lenkų visuomene."

Atvykdamas į Lietuvą pirmasis Lenkijos karo atašė niekuomet nepamiršo ir kariuomenės štabo II žvalgybos departamento vadovo Tadeuszo Pelczynskio pasakytų žodžių, jog lenkams labai svarbu įtikinti lietuvius, vyriausiuosius vadus ir Lietuvos štabo narius, kad Varšuva neketina kėsintis į Lietuvos nepriklausomybę, o priešingai, gerbia jos suverenitetą.

Bet svarbiausia žinia, kurią Lenkijos karo atašė turėjo skelbti lietuviams, buvo ta, kad Lietuvos nepriklausomybė bus užtikrinta tik tuomet, jei ji remsis Lenkija. Suprantama, kad Lenkijos pasiuntinio išsišokimai šių uždavinių spręsti toli gražu nepadėjo.

Pirmasis Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Varšuvoje K.Škirpa įteikia skiriamuosius raštus Lenkijos prezidentui I.Moscickiui. Varšuva, 1938 m. kovo 31 d./ LCVA nuotrauka

Neprisidėjo prie tarpusavio pasitikėjimo ir lietuvių padėtis Vilniaus krašte. Gegužės 18 dieną lenkai uždarė Vilniuje veikusią Lietuvių mokslo draugiją, toliau varžė jų kultūrinę veiklą. Į Lietuvos Vyriausybės protestus visuomet buvo parengtas standartinis atsakymas - tai esąs Lenkijos vidaus reikalas.

Nors problemų ir buvo, kitose srityse šalių santykiai ėmė po truputį normalizuotis. Gegužės 1-ąją tarp Lietuvos ir Lenkijos ėmė keliauti pašto siuntos, birželio pabaigoje sudaryta oro susisiekimo sutartis, nuo liepos 1-osios pradėtas reguliarus traukinių eismas tarp Kauno ir Vilniaus. Ekonominių ryšių pagerėjimą vainikavo (tegu ir kuklios apimties) prekybos sutartis, pasirašyta gruodžio 22 dieną.

Galimas dalykas, kad Lietuvos politikai iki galo ir nesuprato, kodėl lenkams taip reikėjo normalių diplomatinių santykių su Lietuva, kad Varšuva nepasibodėjo griebtis net ultimatumo.

Iš tiesų priežastis buvo paprasta - J.Beckas mėgino bet kokia kaina sudaryti vadinamąją buferinių valstybių "taikos tvirtovę", kuri turėjo pasipriešinti gresiančiam nacių antplūdžiui Rytų Europoje.

Tačiau šis žingsnis buvo pavėluotas. 1939 metų kovą tarp Varšuvos ir Kauno prasidėjo konsultacijas dėl nepuolimo sutarties, o rugsėjį Lenkijos valstybę per porą savaičių sutraiškė hitlerinė karo mašina.

Kitaip, nei buvo tikėtasi, diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimas nepadėjo Lietuvai išsaugoti Klaipėdos.

Sunku nesutikti su istoriku Algirdu Jakubčioniu, rašiusiu: "1938 m. kovo 17 d. Lietuvai ultimatumą įteikė Lenkija, taip sudariusi savotišką precedentą priiminėti ultimatumus. 1939 m. kovo 20 d. ultimatumą įteikė Vokietija ir Lietuva neteko dalies savo teritorijos."

Bet apie tai pakalbėsime kitą savaitę.

Komentarai
http://www.lzinios.lt/comment/list/94196

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: