Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Algimantas Liekis: Suvalkų sutartis

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės pirmasis atkūrimas 1918-02-16; Lietuvos Karalystė 1918 m.; Lietuvos Respublika 1920-1940 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Algimantas Liekis: Suvalkų sutartis – Lenkijos agresijos aktas

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Algimantas Liekis: Suvalkų sutartis – Lenkijos agresijos aktas

Parašytas: 26 Lap 2011 18:48

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

A.Liekis: Suvalkų sutartis – Lenkijos agresijos aktas (I)

http://alkas.lt/2011/10/09/a-liekis-suv ... jos-aktas/

http://www.aidas.lt
2011 10 09 01:36

dr. Algimantas Liekis | aidas.lt nuotr.

Neseniai Lietuvos knygynuose pasirodė istoriko Algimanto Liekio dviejų tomų monografija „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (beveik 1000 p. apimties) ir savotiška tuos veikalus apibendrinantis leidinys – „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga (iki 1939 m.)“ (76 p.).

Tose knygose – bene pirmąjį kartą istoriografijoje – į lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos istoriją žvelgiama pro lietuvybės, Lietuvos valstybės savarankiškumo prizmę, laikant lietuvių Tautą, jos sukurtą savarankišką valstybę visų įvykių ir procesų pagrindiniu matu.

Jis turėtų būti taikomas ir vertinant prieš 91 metus Suvalkuose pasirašytą Sutartį su Lenkija, dėl karo nutraukimo ir Vilniaus bei jo krašto pripažinimo Lietuvai.

Apie tą Sutartį, jos pasirašymo priežastis, o taip pat lietuvių santykių su lenkais raidos kai kuriuos ypatumus ir papasakojo „Lietuvos Aido“ redakcijoje minėtųjų ir dar per 36 knygų autorius dr. Algimantas Liekis.

---------------------------------------------

Pirmiausia, dėl pačios Suvalkų sutarties.

Mes, lietuviai, kuriems brangi nepriklausoma Lietuva, ją prisimename, ją vertiname kaip lenkų šovinistų ir jų vado – Lenkijos viršininko J.Pilsudskio, jo šutvės kaip niekšingumo ir veidmainiškumo patvirtinimo dokumentą.

Pačioje Lenkijoje tiek praeityje, tiek dabar neretai tyliai pripažįstama, kad ji buvo tik klaida, nes, girdi, ir be jos būtų buvę galima prisijungti ne tik Rytų Lietuvą, Vilnių, bet ir visą Lietuvą. Bet, sakoma, mes praeitį vertiname ne pagal tai, kas ir kaip galėjo būti, o kaip buvo ir kodėl.

Taigi tada, 1920 m. vasaros pabaigoje, po pergalės prieš Raudonąją armiją, lenkų dievukui J.Pilsudskiui atrodė, kad tokia sutartis reikalinga, kad pateisintų savo planus – okupuoti Vilnių, jo kraštą ir visą Lietuvą, kad ir visą buvusią LDK prijungtų prie Lenkijos tariamai pačių to krašto žmonių rankomis.

Tokius planus J.Pilsudskis, kaip matyti ir iš jo paties raštų, ėmė kurti dar 1919 m. rudens pradžioje, po jo organizuoto ginkluoto sąmokslo prieš nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę.

Tad, kai lenkų kariuomenė, remiama Antantės valstybių, bevydama raudonarmiečius nuo Varšuvos, priartėjo prie pietinių nepriklausomos Lietuvos sienų, ji prie jų nesustojo, nepaisydama, kad Lietuva Lenkijos karo su Sovietų Rusija išvakarėse buvo pasiskelbusi neutrali, o veržėsi toliau į Lietuvos miestus ir gyvenvietes – Suvalkus, Augustavą, Seinus ir kitus senųjų lietuvių etninių žemių centrus, įvesdama nuožmiausią okupacinį režimą, uždarydama lietuviškas mokyklas, uždrausdama lietuvių kalbą, išvaikydama lietuviškąsias savivaldybes ir t.t.

„Lietuvos“ dienraštis 1920 m. spalio 2 d. vedamajame rašė:

„Naujas antplūdis gali paliesti Lietuvą. Mes ginklu rankoje savo neutralitetą saugojom, tačiau lenkams pavyko mūsų neutralitetą sulaužyti.

Mes savo žemę ginsim visomis mūsų pajėgomis nuo kiekvieno, kas tik stengsis ginklu rankose įsiveržti į ją. Ir lenkai, gerai tai žinodami, įsibrovė į mūsų žemę, kad pagundytų priešingą akciją iš kitos pusės, kad tuo būdu tremptų ir naikintų Lietuvos žemę.

Panašių precedentų mes jau turėjom. Mums išvaduojant Vilnių, visos pajėgos padėjo, kad į Vilnių įeitų pirmi rusai, o ne mes. Tad ir dabar, kad lenkai turėtų kitokių tikslų, mes nematom. Tai mūsų šios dienos didžiausias ir svarbiausias uždavinys – visa padaryti, kad tas lenkų noras neįvyktų. Su dviem valstybėmis, laužančiom mūsų neutralitetą, dešimtis kartų didesnėmis negu mes, mums kovoti, beginant neutralitetą, būtų sunku, o gal ir nepakeliama. Tad dabar turi būti pavartotos visos priemonės, kad to išvengtume. Ir čia daug įtakos turės Suvalkų derybos. Suvalkuose teks lenkams pasiaiškinti dėl savo padaryto provokacinio žygio, nes tokį rusų reagavimą į mūsų neutraliteto laužymą galima buvo iš anksto numatyti. Ir dabar mes turim iš lenkų gauti pakankamai stiprių laidų, kad tokios provokacinės avantiūros ateity nebepasikartos. [...]

Sprendžiant tik iš paskutinės Sapiechos (Lenkijos užsienio reikalų ministras -A. L.) notos, lenkų gyvas siekimas yra, kad rusai kuo ilgiausiai pasiliktų dar Lietuvos žemėje.“

Kaune buvo įkurtas specialus Lietuvos gynimo komitetas. Jo pirmininkas – M.Sleževičius, vicepirmininkas – M.Krupavičius, iždininkas – O.Buchleris, sekretorius – P.Ruseckas, nariai – kun. J.Vailokaitis, V.Putvinskis, O.Finkelšteinas, A.Motiejūnas-Valevičius.

Komitetas spalio 1 d. savo atsišaukime į Lietuvą ragino kiekviename kaime ir miestelyje neatidėliojant kurti gynimosi komitetus ir „Kas gali testoja kariuomenėn savanoriu; kas gali testoja į šaulių būrius, į partizanus, tenelieka namie nė vieno sveiko jaunuolio. [...] Visi už ginklo! Eikime į artimiausias komendantūras ir ten rašykimės savanoriais arba stačiai stokim į kariuomenę; arba pėsti eikime, raiti jokim į šaulių būrius, į partizanus ir ginkime kraštą. [...] Amžina gėda ir pažeminimas tebūnie tiems namams, kur slapstysis mūsų kariuomenės pabėgėlis, teužsidaro kiekvienų padorių namų durys prieš jį, kad tai sūnus ar brolis būtų [...]. Tegyvuoja laisva, pačių žmonių valdoma Lietuva, tegyvuoja mūsų Nepriklausomybės laimė!“

Lenkai okupantai, susidūrę su atkakliu lietuvių savanorių pasipriešinimu, pagaliau rugsėjo pabaigoje sutiko deryboms ir sustabdyti karo veiksmus. Tačiau iš tikrųjų ir toliau tęsėsi mūšiai, tik gal kiek mažesnio masto. Ir jie nesiliovė iki spalio 6 d. 10 val. ryto, kol atvykusi į Suvalkus Tautų Sąjungos Kontrolės komisija pareikalavo iš abiejų pusių nutraukti mūšius.

Nutraukti juos buvo suinteresuota ir Lenkija, kuri pamatė, kad ginklu lietuvių lengvai neįveiks. Buvo reikalingas kitoks sprendimas. Ir jį Lenkijos viršininkas J.Pilsudskis kaip sakyta turėjo, kad pasaulio akyse Lenkija nebūtų smerkiama kaip agresorė.

Lenkų kariuomenė ir prasidėjus deryboms Suvalkuose toliau veržėsi į Lietuvą, vykdydama savo viršininko J. Pilsudskio nurodymą: ką pavogei, pagrobei, okupavai – tas tavo. Beje, viršininkas tai vadino „įvykusio fakto“ taktika.

Suvalkuose Lietuvai atstovavo gen. ltn. M.Katchė, M.Biržiška, V.Čarneckis, mjr. A.Šumskis, Užsienio reikalų ministerijos atstovai – B.Balutis, P.Klimas, o Lenkijai – plk. M.Mackevičius (Mackiewicz), mjr. A. Romeris (Romer), V.Pšemickis (W.Przemycki), J.Lukasevičius (Lukasiewicz) (ryšiams su J.Pilsudskiu) ir kiti.

Derybas nuo spalio 5 d. stebėjo Tautų Sąjungos Tarptautinės kontrolės komisijos nariai.

Lenkų delegacija jau pirmajame derybų posėdyje panaudojo tik puolimų ir kaltinimų Lietuvai taktiką, lyg ji būtų buvusi kalta ir dėl Rusijos – Lenkijos karo.

Lenkų derybininkai paskelbė, kad Lenkija negalinti pripažinti 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutarties ir pagal ją patvirtintų Lietuvos sienų, reikalavo, kad Lietuva perleistų lenkų kariuomenei kaip jai strategiškai būtiną teritoriją iki linijos Merkinė-Varėna-Bastūnai, taip pat geležinkelio liniją Suvalkai-Simnas-Alytus-Varėna ir kt.

Lenkų delegacijos narių kalbos Suvalkuose savo demagogija pralenkė vos ne po poros dešimtmečių Hitlerio, Ribentropo kalbas, prijungiant Sudėtus, Klaipėdos kraštą, pagaliau pačią Lenkiją.

Lietuvos santykius su Lenkija derybų Suvalkuose metu iš dalies atspindi spalio 7 d. Lietuvos nota Lenkijos užsienio reikalų ministrui Sapiegai, kurioje rašyta:

„Ekscelencija, jau keliais atvejais Lietuvos vyriausybė yra pareiškusi esanti tvirtai nusistačiusi rišti draugiškai [...] visus neišspręstus klausimus tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tuo nusistatymu vadovaudamasi, Lietuvos vyriausybė įrodė savo taikingumą derybose Suvalkuose, vengdama kraujo praliejimo, kurs galėtų sukliudyti ateityje gerus santykius tarp valstybių ir apsunkinti sprendimą klausimų, kurie iššaukė dabartinį konfliktą. Lietuvos vyriausybė, nusistačiusi visada laikytis tos elgsenos, jaučiasi turinti teisę laukti, tuo metu lenkų kariuomenė užpuolė mūsiškę Varėnoje ir užėmė tą vietovę.

Be to, mes sužinojome, kad lenkų kariuomenė, nepaisydama pasirašytų paliaubų nuo spalio 6 d. dešimtos valandos ryto, paleido tą pačią dieną aštuonioliktą valandą šarvuotą traukinį iš Varėnos, kad galėtų pulti mūsų poilsiaujančius dalinius apie Diekšę (Diekshe) ir Bartelius.

Dar tą pačią dieną lenkų kariuomenė nužygiavo nuo Lydos Vilniaus link, pasiekdama karo veiksmų būdu Jašiūnų stotį.

Visi tie žygiai, niekuo nepamatuoti ir nepateisinami dabartinėse aplinkybėse, mus verčia kreipti Jūsų dėmesį į jų prieštaravimą lenkų vyriausybės įsipareigojimams Tautų Sąjungai, taip pat ir pažadams, kuriuos padarė lenkų delegacija Suvalkuose. Malonėkite priimti pagarbos pareiškimus (pas. P. Klimas. Užsienio reikalų ministerijos valdytojas).“

Lenkijos ministras savo atsakyme nurodė, kad notoje pateikti klausimai nepagrįsti. Ir Lenkija daro ir darys viską, kad jos santykiai su Lietuva būtų kuo draugiškesni.

Suvalkų derybose Lietuvos delegacija pasiekė, kad demarkacinė linija Vilnių priskirtų Lietuvai, tačiau jokios sutartys nepajėgios apsaugoti nuo priešininkų klastos.

O kaip tik tuo metu Lenkijos viršininkas J.Pilsudskis, jo štabas baigė pasirengimus okupuoti Vilnių ir jo kraštą taip, kad Tautų Sąjunga, o kartu ir Lietuva negalėtų apkaltinti Lenkijos agresija.

Čia pravertė J.Pilsudskio dviveidiškumas: kalbėti taip, kaip reikia, o daryti taip, kaip sau naudingiau, kad būtų pasiektas užsibrėžtas tikslas. Okupuoti Rytų Lietuvą jis sumanė, kaip minėta, dangstydamasis tariamai to krašto žmonių valia.

Tam tikslui Lenkijos viršininkas įsakė gen. Halerio 19-ąją diviziją pavadinti Lietuvių-baltarusių divizija ir perkelti ją į Lietuvos pasienyje veikiančią II armiją. Rugsėjo pabaigoje ta divizija dar buvo pertvarkyta į dvi dalis: reguliariosios ir nereguliariosios kariuomenės dalis (į pastarąją daugiausia buvo paskirti kariai, kilę iš Rytų Lietuvos ir Gudijos).

Suvalkuose prasidėjus deryboms, Lietuvių-baltarusių divizija drauge su 13 ir 211 kavalerijos pulkais ir mjr. Kosciolkovskio (Kosciolkowski), kilusio iš Vilniaus krašto, vadovaujamu savanorių pulku, sudarė atskirą grupę, kuriai vadovauti Lenkijos viršininkas paskyrė savo seną bendražygį gen. Liucjaną Želigovskį.

Viršininkas su savo planais vėl prisijungti Rytų Lietuvą su Vilniumi gen. L.Želigovskį supažindino spalio 1 d. Balstogėje, traukinio vagone, kur buvo jo, Lenkijos vyriausiojo kariuomenės vado, štabas. Iš čia jis atvyko vadovauti lenkų kariuomenei, okupuosiančiai Rytų Lietuvą.

Susitikime viršininkas paaiškino L. Želigovskiui, kad tariamas sukilimas – tai vienintelis būdas užimti Vilnių ir jo kraštą, nesukėlus tarptautinio pasmerkimo.

Vėliau L.Želigovskis savo atsiminimuose parašė:

„Prisistačiau vagone, kur maršalas gyveno. Lengva man buvo su juo kalbėti – mąstėme vilnietiškomis kategorijomis.“ J.Pilsudskis paklausęs: jei nepasisektų žygis, ar užteksią jam jėgų atlaikyti ne tik pasaulio, bet gal ir pačių lenkų pasmerkimą. L.Želigovskis pažadėjęs viską iškęsti vardan Lenkijos, nes jeigu jis dabar neužimtų to krašto, neužimtų Vilniaus, tai Lenkija nebeteksianti jo amžiams.

Gen. L.Želigovskis, grįžęs į vadinamąją Lietuvių-gudų diviziją, ėmė rengtis žygiui pagal Lenkijos kariuomenės generalinio štabo ir paties Lenkijos viršininko J. Pilsudskio nurodymus ir planus.

Reikėjo skubėti, nes Suvalkuose derybos vyko sparčiai. Nerimą kėlė ir žinia apie atvykstančią į Suvalkus Tautų Sąjungos komisiją – reikėjo spėti pasirengti žygiui iki jai atvykstant.

Taip pat reikėjo surasti patikimų žmonių Vilniui ir jo kraštui valdyti – tariamų „sukilėlių“ sudarytos laikinosios vyriausybės narius.

Kadangi L.Želigovskis nelabai nutuokė politikoje, J.Pilsudskis paskyrė savo štabo plk. Bobickį (Bobicki) vadovauti sudaromai Vilniaus ir jo krašto valdymo komisijai. Jos vadovu Vilniuje turėjo būti „išrinktas“ J.Pilsudskio adjutantas ir patikėtinis Pristoras (Pristor). Pastarieji iš Vilniaus ir jo krašto lenkų sudarė grupes, kurios turėjo užimti Vilniaus ir jo krašto savivaldybes ir joms vadovauti.

Lenkijos viršininkas iš Balstogėje stovinčio traukinio kontroliavo ne tik kariuomenės pasirengimą tariamam „vietos gyventojų“ sukilimui, bet ir deryboms Suvalkuose, kad pasirašomuose su lietuviais dokumentuose būtų paliktos landos užimti Rytų Lietuvą.

Sutartis buvo pasirašyta 1920 m. spalio 7 d., bet jos įsigaliojimas numatytas tik nuo spalio 10 d. 12 val. Tai buvo ir viena iš Lietuvos derybininkų klaidų, susidūrus su ypač klastingu ir niekšingu priešu, koks buvo J.Pilsudskis ir jo klika.

Lenkai ir pasirašant Sutartį toliau veržėsi į Lietuvą, o tęsti tą invaziją prielaidas sudarė ir Sutarties 5 straipsnis, pagal kurį lenkams lyg dar ir buvo leista tris dienas veikti savo nuožiūra, formaliai lyg ir „nepažeidžiant“ Sutarties. Ir tuo lenkai naudojosi.

J.Pilsudskio nurodymu lenkų kariniai daliniai, vadovaujami gen. L. Želigovskio, ėmėsi įgyvendinti visos Rytų Lietuvos ir Vilniaus prisijungimo planą.

Sutarties pasirašymo dieną L. Želigovskis lenkų karinių dalinių vadams, susirinkusiems į okupuotas Eišiškes, nurodė, kad, kol Sutartis neįsigaliojo, būtina užimti Vilnių ir jo kraštą, tariamai apie tą planą nieko nežinant Lenkijos viršininkui ir jos vyriausybei.

Rytų Lietuvos puolimą Lenkija paskelbė kaip karių, kilusių iš Vilniaus ir Gudijos, protestą prieš tariamai Suvalkų Sutartį, pagal kurią, girdi, jų gimtinės, Vilnius ir jo kraštas priskirti Lietuvai.

Ir jau tos pačios (spalio 7 d.) vakare lenkų ordos ėmė veržtis link Vilniaus. Lenkai lietuvius puolė 4 kartus gausesnėmis jėgomis Jašiūnų-Rūdininkų kryptimis. Jų puolančios kariuomenės sparnus dengė dar papildomos kariuomenės dalys.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 26 Lap 2011 19:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

A.Liekis. Suvalkų sutartis – Lenkijos agresijos aktas (II)

http://alkas.lt/2011/11/25/a-liekis-suv ... -aktas-ii/

Dr. Algimantas Liekis, http://www.alkas.lt
2011 11 25 20:05

Neseniai Lietuvos knygynuose pasirodė istoriko Algimanto Liekio dviejų tomų monografija „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (beveik 1000 p. apimties) ir savotiška tuos veikalus apibendrinantis leidinys – „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga (iki 1939 m.)“ (76 p.).

Tose knygose – bene pirmąjį kartą istoriografijoje – į lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos istoriją žvelgiama pro lietuvybės, Lietuvos valstybės savarankiškumo prizmę, laikant lietuvių Tautą, jos sukurtą savarankišką valstybę visų įvykių ir procesų pagrindiniu matu.

Toliau skelbiame „Lietuvos Aido“ spausdintą dr. Algimanto Liekio pasakojimą apie to meto įvykius ir jų ryšį su nūdiena.

-----------------------------------------------------------------------------------

1920 m. spalio 8 d. apie 16 val. lenkų kariuomenė forsavo Merkio upę, bet prie Jašiūnų agresoriams smarkiai pasipriešino 1-ojo pėstininkų pulko karininkų J.Vidugirio ir J.Andrašūno vadovaujami batalionai. Bet ilgai neatlaikę keliariopai gausesnio priešo puolimo, lietuviai traukėsi ir spalio 9 d. apie 15-16 val. lenkų daliniai pradėjo veržtis į senąją Lietuvos sostinę Vilnių.

Ar lietuviai galėjo atsilaikyti prieš lenkus?

Vilnių puolė 64 lenkų pėstininkų kuopos ir apie 936 raitininkai. Lietuvių, įskaitant Karo mokyklą ir Vilniaus komendantūrą, buvo 23 kuopos ir apie 300 raitininkų.

Taigi lenkų puolė apie 3 kartus daugiau. Panašus santykis ir pagal ginkluotę: lenkai turėjo 139 kulkosvaidžius ir 44 pabūklus, lietuviai – 78 kulkosvaidžius ir 9 pabūklus.

Kadangi puolantieji turi turėti jėgos persvarą, tad teoriškai sulaikyti lenkų veržimąsi į Vilnių lietuviai lyg ir galėjo, jeigu ne Lietuvos kariuomenės vadovybės tebesilaikymas visur atgyvenusio pozicinio karo taktikos, dėl to beveik visada pralaimėdavo, priešams užėjus jiems už sparnų.

Ir gen. S. Žukauskas, vadovaudamasis sena samprata – negalėdamas sudaryti ištisinio gynybos lanko apie Vilnių, nesiryžo įsakyti jo ginti. O lenkai, okupavę Vilnių, toliau veržėsi į Lietuvą.

Spalio 11 d. okupavo Nemenčinę, priartėjo prie Švenčionėlių, po poros dienų užgrobė Sudervę, Trakus, Rykantus, Valkininkus, užėmė Giedraičius, Dubingius, Želvą ir kt.

Lapkričio 14 d. lenkai agresoriai pradėjo vykdyti savo pagrindinį sumanymą – užimti Kauną ir okupuoti visą Lietuvą.

Tam tikslui Maišiagalos-Paberžės rajonuose sutelkė daug kariuomenės ir pradėjo pulti Kovarsko-Kėdainių, kita – Ukmergės-Jonavos kryptimis, kad atkirstų Kauną nuo Šiaurės Lietuvos ir po to šturmuotų jį.

Po tų savo kariuomenės pergalių prieš lietuvius Lenkijoje džiūgauta šlovinant viršininką J.Pilsudskį. Tą dieną Varšuvoje vyko didžiuliai legionierių paradai, o po jų karališkuoju keliu iš Belvederio į Pilies aikštę atvyko ir pats „Lenkijos gelbėtojas“ J.Pilsudskis.

Šimtai kunigų ir vyskupų, vadovaujamų kardinolo Katovskio (Katowski), didžiojo vado J.Pilsudskio garbei giedojo giesmes, po to Katalikų bažnyčios hierarchai pašventino maršalo lazdą ir skeptrą ir įteikė savo genialiajam vadui Pilsudskiui, prikabindami jam ant krūtinės dar keletą ordinų, tarp jų ir Militari ordino kavalieriaus. Tą aktą palydėjo artilerijos pabūklų salvės, bažnyčių varpų gaudesys.

O Lietuvoje lietuviai liejo kraują, gindami savo žemę ir teisę būti nepriklausomais, gindamiesi nuo lenkų plėšikų gaujų, vykdančių budelio J.Pilsudskio ir jo pagalbininko L.Želigovskio nurodymus – bet kokia kaina prijungti Lietuvą prie Lenkijos.

Lapkričio 17 d. lenkai pradėjo vykdyti svarbiausią savo užduotį – užimti ir Kauną.

Ėmė pulti Musninkus, Širvintas, Giedraičius, taip pat Valkininkų ir Zarasų kryptimis.

Tačiau lenkai visur susidūrė su ypač atkakliu lietuvių priešinimusi. Lietuviai, daug kur perėję į kontrpuolimą, lenkus išstumdavo iš jų užimtų pozicijų, atimdavo iš jų ginklus ir paimdavo į nelaisvę lenkus grobikus.

Vien per Širvintų išvadavimą lietuviai paėmė per 200 lenkų nelaisvėn, atėmė iš jų 2 patrankas, 2 kulkosvaidžius, keletą šimtų šautuvų, daug amunicijos ir kito turto. Ir pats gen. L.Želigovskis vos nepateko j nelaisvę.

Tačiau daugelį lietuvių karių nustebino lapkričio 20 d. į Ukmergę atvykęs Lietuvos kariuomenės vadas S.Žukauskas, kuris įsakė atsitraukti į turėtas lapkričio 17 d. pozicijas, nes atvyksianti Tautų Sąjungos komisija.

Bet lapkričio 21 d. lietuviai vėl puolė lenkus prie Širvintų, Giedraičių ir, išlaisvinę juos ir apylinkes, ėmė vyti lenkus Vilniaus link. Buvo įveikta ir lenkų kavalerijos brigada prie Taujėnų ir Laučiunavos.

Lenkai skubiai traukėsi link Vilniaus.

Bet čia įsikišo Tautų Sąjungos komisija, įsakydama lietuviams sustabdyti savo puolimą ir pradėti derybas su Lenkija.

Lapkričio 29 d. Tautų Sąjungos kontrolės komisijai reikalaujant, Kauno geležinkelio stotyje pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos paliaubų sutartis dėl karo veiksmų nutraukimo. Buvo sutarta, kad abi pusės karo veiksmus nutrauks nuo lapkričio 30 d. 24 val., bus pasikeičiama karo belaisviais, kontrolės komisija nustatys neutralią zoną.

Sutartį pasirašė iš Lietuvos pusės I.Jonynas ir K.Kleščinskis, iš lenkų – M.Kosakovskis (Kosakowski), taip pat Tautų Sąjungos kontrolės komisijos atstovai.

Pagal sutartį abiejų pusių kariuomenės turėjo atsitraukti po 3 km. Tokiu būdu tarp kariuomenių turėjo susidaryti 6 km neutrali zona. Lenkų rankose liko jų okupuotas Vilnius ir jo kraštas.

Prasidėjo naujas Lietuvos nepriklausomybės gynimo etapas – diplomatinis.

Bet Lenkija ir negalvojo grąžinti Lietuvai jos sostinės ir krašto. Paliaubos jai buvo reikalingos, kad sustabdytų išsivaduojamąjį lietuvių žygį ir patys okupantai įsitvirtintų užgrobtame Gedimino mieste ir visame krašte, o paskui galėtų trimituoti pasauliui, jog lenkai visada yra pasirengę bet kokius klausimus spręsti taikiai, gerbiant kitų tautų teises.

Okupantai Rytų Lietuvoje buvo sukūrę tokią lietuvių engimo ir sekimo sistemą, kaip ir kagėbistų SSRS – visur buvo paskiriami dirbti slaptieji lenkų agentai, kurie periodiškai informavo lenkų saugumo įstaigas vos ne apie kiekvieno lietuvio veiklą ir elgesį.

Visose okupantų įstaigose buvo galima tik lenkiškai kalbėti ir tik lenkiškai rašytus laiškus tepriimdavo; masiškai buvo lenkinamos ir žmonių pavardės, vietovardžiai – lenkai okupantai Vilniuje ir jo krašte elgėsi taip, kaip po Antrojo pasaulinio karo SSRS okupuotame Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašte: užkariautojai „perkrikštijo“ rusiškais visus vietovardžius, tuo norėdami įrodyti lyg tas kraštas nuo amžių buvęs rusiškas, o lenkų šovinistai – kad Vilnius ir jo kraštas „nuo amžių“ tik lenkų gyventas ir kad ne jie, o tarsi lietuviai būtų buvę atėjūnai.

Iš dalies tai atspindėjo ir okupantų lenkų organizuoti tariami rinkimai ir į Vilniaus valdžią, ir į Lenkijos seimo narius.

Bet iš tikrųjų lenkų šovinistams imperialistams moralė, garbė, teisė ir teisingumas kaip ir senaisiais, taip ir naujaisiais laikais lietuvių interesai buvo ir liko nė motais.

Dėl to buvo kalti ir patys lietuviai, ypač valdančiųjų luomas, nuolankai perėmęs lenkų kalbą, atidavęs į atėjūnų lenkų rankas ir bažnyčias, ir mokyklas.

Kaip ir rusai, taip ir lenkai kūrė savo valstybę, laikydamiesi principo: viena kalba, vienas tikėjimas, vienas valdovas. Dėl to ir ta lenkų valstybė, buvusi gerokai menkesnė už Lietuvos, stiprėjo, vis daugiau pasiglemždama ir savo sąjungininkės – Lietuvos – žemių, vis labiau lenkindama tos valstybės gyventojus, nors, rodos, turėjo būti atvirkščiai – Lenkijos karaliais daugiausia buvo renkami lietuvių kilmės žmonės.

Bet daugelis jų, patekę į lenkišką terpę, supami lenkų patarėjų ir dvasininkų, imdavo labiau rūpintis lenkų, o ne lietuvių reikalais. Lietuvių valdantysis bajorų luomas, įpratęs toleruoti visų valstybėje gyvenusiųjų tautų kalbas, lengvai patikėjo lenkų misionieriais ir kunigais, kad lietuvių kalba esanti pagonių, o kadangi visi norėjo greičiau pasirodyti „europiečiais“, perėmė ir lenkų kalbą, o pamažu prarado ir Lietuvos valstybės savarankiškumo išsaugojimo svarbos suvokimą.

Unijinės Lietuvos – Lenkijos sukūrėju ir valdovu buvo bajorų ir Katalikų bažnyčios dvasininkų luomas. Bet jei Lenkijoje jis visą laiką išliko lenkiškas, kovotoju dėl lenkų ir Lenkijos valstybės, tai Lietuvoje, atsisakęs savo kalbos, kultūros, tapo abejingas ir pačios Lietuvos valstybės savarankiškumui.

Kai valdantieji, inteligentija praranda savo tautinę savimonę, tokia tauta ir valstybė neišvengiamai atsiduria ant pražūties ribos.

Tik naujos kartos, kilusios iš „nekilmingųjų“, daugiausia lietuvių valstiečių, prisimindamos galingos Lietuvos valstybės laikus, vėl ryžosi atkurti savo valstybingumą, bet, kaip sakyta, be buvusių pražūtingų unijinių ryšių. Tačiau nuo tada, kai lietuviai šviesuoliai ėmė skelbti, kad lietuvių tauta neblogesnė už kitas, kad gali vėl turėti savo valstybę, jie lenkų ir sulenkėjusiųjų pradėti vadinti „litvomanais”, „rusų šnipais” ar Katalikų bažnyčios priešais.

Tad net lietuviškos spaudos draudimo metais lenkai neišleido nė vienos lietuviškos maldaknygės, o visur tik bruko lenkiškas, skelbdami, kad patriotiška tik lenkiškai kalbėti, melstis ir tik dėl Lenkijos kovoti.

Lenkai atsisakydavo dalyvauti ir lietuvių konferencijose, net įeiti į Lietuvos Tarybą.

Beje, tas pats pasikartojo ir 1989 – 1991 m., atkuriant vėl nepriklausomą Lietuvą – didelė dalis Rytų Lietuvos lenkų ėmė remti komunistus, tuos, kurie siekė išlaikyti Lietuvą SSRS sudėtyje, o kiti, pasinaudoję situacija, vėl kaip J.Pilsudskio laikais – atplėšti Vilnių ir jo kraštą nuo Lietuvos.

Daug lenkų ir imperialisto J.Pilsudskio laikais, persiėmę šlėktų ideologija, siekė atkurti vadinamąją unijinę Lenkiją (su Lietuva), nekreipdami dėmesio į lietuvių tautos siekius, užmiršdami, kad jau demokratijos, o ne feodalizmo, vieno luomo valdymo amžius.

Lenkijos vadų ir jų tarnų pastangos sustabdyti istorijos ratą ir dar jį atsukti atgal susilaukė tada patriotiškosios lietuvių tautos visuotinio pasmerkimo. Jie smerkiami ir šiandieną, minimi kaip karo nusikaltėliai, prisimenami kaip nuožmiausi lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos priešai.

Atsikuriančios savarankiškos Lenkijos vadai nesuvokė, kad ir lietuvių, kaip ir lenkų, tauta turi teisę į savo nepriklausomą valstybę, teisę kalbėti savo kalba ir ja Aukščiausiąjį garbinti.

Lenkai, užuot ištiesę ranką ir parėmę kylančią savarankiškam gyvenimui lietuvių tautą, pačiais niekšingiausiais būdais stengėsi Lietuvai pakenkti, suvaryti peilį į nugarą. Taip lenkai padarė okupuodami senąją lietuvių sostinę Vilnių ir jo kraštą, melu ir apgaule tą okupaciją mėgindami įteisinti ir tarptautinėse organizacijose, patys nepripažindami ir visaip agituodami ir kitas valstybes nepripažinti Lietuvos valstybės de jure. (Lenkija buvo vienintelė Europoje valstybė iki Antrojo pasaulinio karo taip ir nepripažinusi Lietuvos valstybingumo. Tiesa, ir Popiežius tepripažino Lietuvą de facto ir de jure tik 1924 m. rugpjūčio 21 d.)

Jei ne lenkų šovinizmas ir kvailas jų pasipūtimas, ne inkvizicinio pobūdžio lenkinimo politika ir noras vėl paversti Lietuvą savo provincija, jei ne jos įvykdyta Rytų Lietuvos okupacija, jei ir ne Vakarų valstybių imperializmas, Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, 1919-1938 m. nebūtų likęs vienintelis išlikimo garantas – bolševikinės Rusijos išlikimas; jei ne lenkų Rytų Lietuvos okupacija, Lietuva būtų tapusi Lenkijos bendražyge, būtų buvę galima sudaryti gan tvirtą Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir kitų Rytų ir Centrinės Europos valstybių sąjungą, tuomet nebūtų buvę ir Molotovo – Ribentropo pakto ir slaptojo Hitlerio-Stalino suokalbio, o kartu ir pačiai Lenkijai nebūtų reikėję pakelti tiek karo ir okupacijų baisybių.

Tik prisiminus tą skaudžią istorinę praeitį, tik organizavus viešus okupantų lenkų vadų – J. Pilsudskio, L. Želigovskio, vyskupo R.Jalbžykovskio, į juos panašių nusikaltėlių ir jų talkininkų viešus teismus, kaip kad buvo organizuojami nacistiniams ir bolševikiniams nusikaltėliams, būtų galima pasiekti ne tik teisingo jų įvertinimo, bet ir geresnio susipratimo tarp lietuvių ir lenkų, nuoširdesnio bendravimo. Lenkų šovinizmo, imperializmo ir jo žalos lietuviams įvertinimas yra ne mažiau svarbus, kaip ir žydų holokausto, kaip bolševizmo ir nacizmo įvertinimas.

Ir lenkams praeities žinojimas ir drąsus jos įvertinimas, padarytų nusikaltimų mūsų tautai ir nepriklausomai Lietuvai pripažinimas būtų nuoširdaus lietuvių ir lenkų bendravimo laidas .

Šiandieną mažosioms tautoms, jų išlikimui didelį pavojų kelia globalizmas, didžiųjų valstybių ir tautų šovinizmas, taip pat ir lenkų, dangstomas tariamu tolerantizmu, naujo tipo tautinės tapatybės kūrimu, kalbos, kaip svarbiausio tautinio požymio, pripažinimo atsisakymu ir pan. Iš tikrųjų tuo tik siekiama, kad mažosios tautos nesipriešintų, kad lietuvių tauta nesipriešintų ir toliau lenkų ar kitų didžiųjų būti ryjama, užleistų jiems savas žemes.

Kalba yra tikroji Tautos dvasia. Kol gyva kalba, gyva ir ja kalbanti Tauta.

Ir mūsų Lietuva, ir mūsų lietuvių Tauta dar šiandien tebėra, kad kadaise užguitoji mūsų Tautos dalis – baudžiauninkai sodiečiai išlaikė savo kalbą.

Galingoji Lietuva pasidavė agresyviosios Lenkijos įtakai, kai tik Lietuvos valstybės kūrėjos – lietuvių tautos vienas luomas paėmė visą valdžią į savo rankas, kai tas valdančiųjų luomas, vadovaudamasis tik savo interesais, ėmė ir kalbėti svetima kalba.

Šių laikų dar dalinai nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir prieš Liublino uniją ir po jos, Lietuvai prarandant savarankiškumą, pastebimos panašios tendencijos: valdžią vis labiau praranda Tauta, valdžią vis labiau į savo rankas perima klanai, besirūpinantys tik savo turtais ir galia, o ne Tautos, Nepriklausomos Lietuvos, lietuvių kalbos, mokslo pažanga ir visų valstybės žmonių gerove.

Drąsioji, darbščioji lietuvių tauta ne kartą buvo atsidūrusi ant žūties ribos, praradusi nepriklausomą valstybingumą tik dėl savo valdančiųjų išdavysčių, egoizmo ir kvailumo.

Komentarai
http://alkas.lt/2011/11/25/a-liekis-suv ... -aktas-ii/

Žygeivis:
2011 11 26 18:04

Parodykite man dar nors vieną pasaulio valstybę, kurioje oficialiai būtų leidžiama Tautos ir Valstybės amžiniems užsienio priešams ir jų išlaikomai "penktajai kolonai" garbinti Tautos ir Valstybės išdaviko kapą, rengti šalia jo antivalstybines demonstracijas ir mitingus?

O mes, Lietuviai, niekaip iki šiol nesuprantame, kad visų Lietuvių prakeikto išdaviko ir Lietuvos Valstybės aršiausio priešo Pilsudskio - o iš tikrųjų, žemaičių bajoro Ginioto - šventose Lietuvių Rasų kapinėse okupantų paliktą užmarinuotą juodą išdaviko širdį privalome ne tik viešai iškasti, bet ir ją sudeginti lygiai taip pat, kaip buvo sudegintas Hitlerio lavonas.

O pelenus reikia nuleisti į Vilniaus viešąsias išvietes - nes būtent ten jiems ir vieta.

Juk Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei šis bjaurus, niekingas išdavikas, išsigimęs nutautėlis, vienu žodžiu - mankurtas, yra šlykštesnis niekšas nei Stalinas ir Hitleris, juos kartu sudėjus.

Laikas baigti su baisiausio mūsų Tautos išdaviko garbinimu Lietuvių Tautos sukurtos Valstybės širdyje!!!!

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 01 Gru 2011 22:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

A.Liekis. Suvalkų sutartis – Lenkijos agresijos aktas (III)

http://alkas.lt/2011/11/30/a-liekis-suv ... tas-iii-2/

Dr. Algimantas Liekis, http://www.aidas.lt
2011 11 30 00:35

Kaip ir galingosios Lietuvos žlugimo metais, kartojasi, kad svarbiausieji valstybėje postai atitenka ne Lietuvos patriotams, protingiausiems, o tiems, kuriems savas dvarelis svarbesnis už lietuvių tautos, savarankiškos Lietuvos išsaugojimą, kuriems buvo ir yra visai nebesvarbu, kas valdys, kas ir kokia kalba kalbės, o tik ar netrukdys jiems turtėti ir savo galia puikuotis, išlaikyti savo rankose valdžią.

Net Lietuvos aukštąsias mokyklas, jau norima paversti tarptautinėmis – internacionalinėmis.

Tai, kad gali įsigalėti tik vienas koks luomas, klanas, kad net tarptautiniuose forumuose gali šmeižti valstybę, jos suvereną tomaševskiai ar į juos panašūs, kaltas ir pats suverenas – lietuvių tauta.

Tai, kad galingoji Lietuva buvo paversta Lenkijos provincija, kad lietuvių tauta paversta bebalse baudžiauninkų tauta, kalta ir ji pati, kad susitaikė ir taikosi su tokia baudžiauninkų, „avinėlių“ padėtimi.

Tas pat pasakytina ir dėl nuolaidžiavimų vadinamajai „lenkų mažumai“, Lenkijos kišimuisi į mūsų valstybės vidaus reikalus.

Kiek aktualios nagrinėjamos problemos šiandieną?

Praeities įvykių ir procesų vertinimas dažniausiai priklauso nuo pačių vertintojų nuostatų, simpatijų ar antipatijų, politinės konjunktūros ir pan. Tik totalitarinėse valstybėse, tokiose, kaip buvusiose nacių ir bolševikų, dalinai ir pilsudskinės – imperialistinėje Lenkijoje teigiamais procesais ir įvykiais dažniausiai būdavo ir tebėra įvardinami tie, kurie tarsi pateisindavo ir pateisina esamą valdžią ir jos vykdomą politiką; pokario, sovietinėje Lietuvoje istorijoje turėjo būti įvardijama, kas padėjo ir padeda Lietuvą išlaikyti Rusijos glėbyje, prisidėjo ir prisideda prie valdančiosios bolševikų partijos stiprinimo, prie „vieningos“ SSRS kūrimo, susiliejimo su „didžiąja rusų tauta“ ir pan.

Bet toks dažniausiai „politinis požiūris“ į praeitį ir jos vertinimas išliko ir šiandieną, ypač kai kalbama apie Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Tad, pavyzdžiui, tiems, kaip anų laikų bolševikėliams, girtina buvo ir Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių okupacija ir inkorporacija į SSRS sudėtį, „buožių“ ir „buržuazinių nacionalistų“ trėmimai, taip ir šiandieniniams lenkų bernams ir pusberniams teigiama yra tik tai, kas lėmė „vieningos“ Lenkijos (įjungus LDK) kūrimąsi, skatino lenkinimo procesus ir pan.

Bet pasižiūrėjus į praeitį, ne kaip kitų tautų vergas, o kaip visavertės ir garbingos Tautos sūnus, pamatai, kiek pražūtingais daugelį atvejų lietuviams ir Lietuvos valstybei buvo santykiai su lenkais ir vienos valstybės su jais sudarymas. Tačiau toks vertinimas atrodo smerktinas ir kai kuriems mūsų, dar bolševizmo virusų ir tariamo „internacionalizmo“ apgraužtais smegenimis veikėjams, besiskelbiantiems vos ne vieninteliais teisingais „tautinių klausimų“ žinovais ir sprendėjais.

Štai vienas „tautinių mažumų“ specialistas neseniai Rytų Lietuvai skirtame laikraštyje „Krašto naujienos“ (2011 09 02 numeryje) paskelbė straipsnį „Atminties karai ar karai su atmintimi?“, kuriame iš savo dieviškųjų aukštybių mėgino įvertinti ir mano dvitomį „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ bei knygelę „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga“.

Tačiau vietoje įrodęs, kur tose knygose yra „istorijos falsifikatas“, „istorijos vulgarizavimas“, nagrinėjo tik autoriaus biografiją, kad gal ką neaiškaus joje ras. Nagrinėja, net, matomai, net nepavartęs ir enciklopedinių leidinių.

Panašius įvertinimus radau ir vieno garsaus veikėjo, sovietmečiu baigusio KGB globojamą Maskvoje prokurorų institutą ir ten net disertaciją apgynusio, o dabar didelį teisingumo gynėją vaizduojantį. Beje, tas veikėjas gan sumaniai nusavinęs, atrodo, sunaikino nemažą dalį tų knygelių tiražo.

Žinoma, dėl to galima būtų tik džiaugtis – nedaug yra autorių, kurie galėtų pasigirti, jog kas jų knygeles pavogtų. Tad ir susidaro nuomonė, kad nors jau tretįjį dešimtmetį kuriame nepriklausomą Lietuvą, bet anų, kagėbistinių, laikų reliktų vis dar gausu ir kultūros, politikos ir net mokslo valdininkijoje – ne mintys, darbai, o tik pagal jų autorius, pagal ištikimybę ir nuolankumą sau ir valdantiesiems vertinančių ir kūrinius.

Neatsitiktinai, matyti, tik tokiomis internacionalistinėmis – globalistinėmis nuostatomis ir buvo perpildyta to paties „tautinių mažumų“, save etnologu vadinančio specialisto š.m. rugpjūčio 25 d. Vilniuje organizuota mokslinė – praktinė konferencija.

Kiek „moksliškumo“ – tarptautiškumo atspindi jau tos konferencijos pavadinimas: „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“.

Vien tik tarptautiniai, biurokratiniai terminai. Bet daug kas sako, kad jie geriausiai atspindi žymiojo kultūrininko – patarėjo nuostatas: nereika jokios kitos istorijos ne jų, viršininkų nurodymu parengtos; žinojimas, prisiminimai gali trukdyti „etninėms įtampoms neutralizuoti“.

Tik tarp tiesą žinančiųjų įmanomas ir tikras bendravimas, nuoširdi kaimynystė. Bet, deja, tokie veikėjai lyg nepastebi antilietuviškų rašinių, persunktų ir visuomenę klaidinančiais faktais.

Štai tame pačiame minėtame „Krašto naujienų“ numeryje vieno politologo straipsnyje „Etninės politikos tradicijos krachas Lietuvoje“, teigiama: „Lietuvos lenkų bendruomenė iš Lietuvos tautinių mažumų išsiskiria tuo, kad yra autochtonai – jų protėviai čia gyveno karaliaus Mindaugo laikais ir gerokai seniau…“

Tačiau dar Lietuvos Statutas draudė lenkams kaip svetimšaliams kurtis Lietuvoje ir tik po Liublino unijos prievartinio pasirašymo tuo draudimo nebepaisyta.

Ir archyvuose peržiūrėjus dabartinių ir okupacinių metų to krašto žymiausiųjų lenkų genealoginius „medžius“ nerasta nė vieno, kurio šaknys Lietuvoje būtų gilesnės negu XVIII a. pabaiga – daugelis lenkų į Lietuvą yra atsikėlę carinės Rusijos ar J.Pilsudskio – tarpukario Lenkijos okupacijos – metais (pagal kai kuriuos šaltinius 1920 – 1939 m. į okupuotąją Rytų Lietuvą iš Lenkijos buvo atkelta per 100 000 tūkst. lenkų kolonizatorių).

Teiginiai, kad lenkai yra Lietuvos autochtonai naudingi pirmiausia šių dienų lenkų šovinistams, svajojantiems apie naują Rytų Lietuvos prijungimą prie „motinėlės“ Lenkijos.

Gaila, kad šiandieną nepriklausomoje Lietuvoje vis dar susitaikoma ir su tokiais terminais, kaip „Vilniaus klausimo sprendimas“, lyg Vilnius ir jo kraštas būtų buvęs ne J.Pilsudskio okupuotas, o priklausęs Lenkijai.

Plėšikas užgrobia svetimus namus ir ima reikalauti „spręsti“ tų namų klausimą.

Tam, matyti, turi reikšmės, kad iki šiol net lietuviai mokslo darbuotojai, jau nekalbant apie politikus, dažnai vengė ir vengia viešai skelbti apie Lenkijos įvykdytą Rytų Lietuvos okupaciją ir aneksiją, apie jos vykdytą žiauriausią lietuvių persekiojimo ir naikinimo šiame krašte politiką, kuri, beje, jau ypač ryškiai imta vykdyti po Liublino unijos, kai Lietuva buvo paversta Lenkijos provincija, nebeturėjusi teisės net savo valdovo rinktis, o ir tik „Lenkija“ vadintis.

Tad, jei ir mūsų nepriklausomoje Lietuvoje vengiama buvusį okupantą okupantu pavadinti, leidžiamasi diskutuoti „Vilniaus klausimu“ (tuo lyg ir pripažįstant, kad gal lenkai nebuvo okupantais), tad nebegali stebinti ir dabartinių lenkų vadų šovinistinės – imperialistinės mintys, kad tarsi iš tikro Vilnių ir jo kraštą buvo okupavę ne jie, lenkai, o lietuviai.

Neseniai Lenkijoje išleistoje Užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio iniciatyva lenkų, anglų ir lietuvių kalbomis knygutėje apie Panerius (prof. Piotr Niwinski. Panary. Mjesce „ludzkiej rzezm“. Paneriai. „Žmonių skerdynių“ vieta), rašoma:

„…lenkams Vilniaus kraštas buvo neatsiejamas Lenkijos žemių elementas. Mūsų istorijoje Vilnius suvokiamas kaip žemė, susijusi su Lenkijos valstybingumu (….). Čia gimė ir gyveno žymūs lenkai: Adam Mickievicz, Joachim Lelelwel (….). Įgyvendindama savo ilgalaikius planus, 1939 m. spalį Sovietų Sąjunga mainais už karinių bazių įkūrimą Lietuvos teritorijoje perdavė jai Vilnių su Vilniaus krašto dalimi (…). {tarsi tai būtų buvusi Lenkijos teritorija – A.L.}. Gautos žemės oficialiai buvo inkorporuotos į Lietuvos Respubliką (…). Vilniaus ir dalies Vilnijos krašto lietuvių okupacija iš pradžių vyko švelniai (…). Tačiau jau nuo 1939 m. lapkričio mėn. prasidėjo intensyvus ir lenkams skausmingas lituanizavimo procesas (…). Tačiau jau nuo pat okupacijos pradžios vokiečių valdžia pasinaudojo lietuvišku elementu, vykdydama antilenkišką kampaniją (…). Lietuvių kalba, greta vokiečių, tapo antra valstybine kalba (…). Vokiečių – lietuvių okupacijos metais lenkų pogrindis tapo grėsmingu priešu okupantui (…)‘‘. Ir t.t.

Pagal lenkų „poną ministerį“ lietuviai… buvo savo sostinės ir jos krašto okupantai, vykdę to krašto tariamai tikrųjų šeimininkų – lenkų persekiojimą. Ir tokiu šlykščiu melu yra patikėję daug lenkų, o jį skleidžia ir kai kurie dabartinės Lietuvos istorikų „cecho“ – daugiausia Kapsuko universiteto auklėtinių, padlaižiaujančių svetimiesiems, niekinančių tautiškumą, Nepriklausomybę.

O dar tokius neretai palaiko ir niekaip nerandantys savo veiklai dirvos kai kurie politologai, žurnalistai, įvairių leidinių redaktoriai. Bet nemažai kas klysta ir dėl nežinojimo. Tad tose knygose ir pamėginau, žvelgdamas į istoriją pro mūsų, lietuvių Tautos ir jos valstybingumo prizmę, atsakyti, kas lėmė, kad viena galingiausiųjų Rytų Europos valstybių – LDK – tapo Lenkijos provincija, o pati tos valstybės kūrėja buvo atsidūrusi ant pražūties ribos; kiek dėl to kalti lenkai, o kiek patys lietuviai, jų valdantieji?

Nuo seno sakoma, kad tik žinojimas gali padaryti laisvais ir nuo visokių įtarinėjimų, nepasitikėjimo vienų kitais.

Lenkai okupantai Rytų Lietuvoje buvo sukūrę tokią sekimo sistemą kaip ir kagėbistų SSRS – visur buvo paskiriami dirbti slaptieji lenkų agentai, kurie periodiškai informavo lenkų saugumo įstaigas vos ne apie kiekvieno lietuvio veiklą ir elgesį.

Visose okupantų įstaigose buvo galima tik lenkiškai kalbėti ir tik lenkiškai rašytus laiškus tepriimdavo; masiškai buvo lenkinamos ir žmonių pavardės, vietovardžiai – lenkai okupantai Vilniuje ir jo krašte elgėsi taip, kaip po Antrojo pasaulinio karo SSRS okupuotame Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašte: užkariautojai „perkrikštijo“ rusiškais visus vietovardžius, tuo norėdami įrodyti, lyg tas kraštas nuo amžių buvęs rusiškas, o lenkų šovinistai – kad Vilnius ir jo kraštas „nuo amžių“ – tik lenkų gyventas, ir kad ne jie, o tarsi lietuviai būtų buvę atėjūnai. Iš dalies tai atspindėjo ir okupantų lenkų organizuoti tariami rinkimai ir į Vilniaus valdžią, ir į Lenkijos seimą.

Nemažai kas dėl lenkinimo ir okupacijos kaltina ir lenkiškąją Katalikų bažnyčią, jos kunigus ir vyskupus, neretai palygindami juos su sovietmečio bolševikais ir kagėbistais, turėjusiais išlaikyti „vieningą“ ir rusišką SSRS. Ta dvasininkija siena stojo už „nedalomą“ Lenkiją (su įjungta sulenkinta Lietuva), nors kadaiseformaliai lyg federacine buvusią valstybę. Ir tai lėmė, kad Lenkijoje hierarchais popiežiai skyrė valstybės valdovų ir ponų siūlymu dažniausiai jų sūnelius ar kitus artimus giminaičius, neretai tuos, kurie popiežius apdovanodavo gausesnėmis dovanomis.

1925 m. Lenkijos pasirašytame konkordate su Vatikanu buvo nurodyta, kad vyskupai ir kiti hierarchai privalo prisiekti Lenkijos valdžiai, kad vykdys jos politiką. Tai lyg irgi patvirtina tas kalbas, kad Lenkijos Katalikų bažnyčia prilygo valstybę valdančiajam luomui. Tiesa, „socialistinėje Lenkijoje“ hierarchai jau nebegalėjo būti valdžios įrankiai. Dėl Lenkijos kaltės Lietuvai, bene vienintelei valstybei Europoje, Pirmasis pasaulinis karas nesibaigė su Antantės valstybių Taikos sutarties pasirašymu Paryžiuje – jis truko iki naujo, Antrojo pasaulinio karo.

Atsikuriančios savarankiškos Lenkijos vadai nesuvokė, kad ir lietuvių, kaip ir lenkų, tauta turi teisę į savo nepriklausomą valstybę, teisę kalbėti savo kalba ir ja Aukščiausiąjį garbinti.

Komentarai
http://alkas.lt/2011/11/30/a-liekis-suv ... /#comments

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Gru 2011 18:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

A.Liekis. Suvalkų sutartis – Lenkijos agresijos aktas (IV)

http://alkas.lt/2011/12/04/a-liekis-suv ... -aktas-iv/

Dr. Algimantas Liekis, http://www.aidas.lt
2011 12 04 14:48

Jei ne lenkų šovinizmas ir kvailas jų pasipūtimas, ne inkvizicinio pobūdžio lenkinimo politika ir noras vėl paversti Lietuvą savo provincija, jei ne jos įvykdyta Rytų Lietuvos okupacija, jei ir ne Vakarų valstybių imperializmas, Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, 1919 – 1938 m. nebūtų likęs vienintelis išlikimo garantas – bolševikinės Rusijos išlikimas; jei ne lenkų Rytų Lietuvos okupacija, Lietuva būtų tapusi Lenkijos bendražyge, būtų buvę galima sudaryti gan tvirtą Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir kitų Rytų ir Centrinės Europos valstybių sąjungą, tuomet nebūtų buvę ir Molotovo – Ribentropo pakto ir slaptojo Hitlerio-Stalino suokalbio, o kartu ir pačiai Lenkijai nebūtų reikėję pakelti tiek karo ir okupacijų baisybių.

Tik prisiminus tą skaudžią istorinę praeitį, tik organizavus viešus okupantų lenkų vadų – J.Pilsudskio, L.Želigovskio, vyskupo R.Jalbžykovskio ir į juos panašių nusikaltėlių ir jų talkininkų viešus teismus, kaip kad buvo organizuojami nacistiniams ir bolševikiniams nusikaltėliams, būtų galima pasiekti ne tik teisingo jų įvertinimo, bet ir geresnio supratimo tarp lietuvių ir lenkų, nuoširdesnio bendravimo. Lenkų šovinizmo, imperializmo ir jo žalos lietuviams įvertinimas yra ne mažiau svarbus, kaip ir žydų holokausto, kaip bolševizmo ir nacizmo įvertinimas.

Ir lenkams praeities žinojimas ir drąsus jos įvertinimas, padarytų nusikaltimų mūsų tautai ir nepriklausomai Lietuvai pripažinimas būtų nuoširdaus lietuvių ir lenkų bendravimo laidas.

Šiandieną mažosioms tautoms, jų išlikimui didelį pavojų kelia globalizmas, didžiųjų valstybių ir tautų šovinizmas, taip pat ir lenkų, dangstomas tariamu tolerantizmu, naujo tipo tautinės tapatybės kūrimu, kalbos, kaip svarbiausio tautinio požymio, pripažinimo atsisakymu ir pan. Iš tikrųjų tuo tik siekiama, kad mažosios tautos nesipriešintų, kad lietuvių tauta nesipriešintų ir toliau lenkų ar kitų didžiųjų būti ryjama, užleistų jiems savas žemes.

Kalba yra tikroji Tautos dvasia. Kol gyva kalba, gyva ir ja kalbanti Tauta. Ir mūsų Lietuva, ir mūsų lietuvių tauta dar šiandien tebėra, kad kadaise užguitoji mūsų Tautos dalis – baudžiauninkai sodiečiai išlaikė savo kalbą.

Galingoji Lietuva pasidavė agresyviosios Lenkijos įtakai, kai tik Lietuvos valstybės kūrėjos – lietuvių tautos – vienas luomas paėmė visą valdžią į savo rankas, kai tas valdančiųjų luomas, vadovaudamasis tik savo interesais, ėmė ir kalbėti svetima kalba.

Šių laikų dar dalinai nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir prieš Liublino uniją ir po jos, Lietuvai prarandant savarankiškumą, pastebimos panašios tendencijos: valdžią vis labiau praranda Tauta, valdžią vis labiau į savo rankas perima klanai, besirūpinantys tik savo turtais ir galia, o ne Tautos, Nepriklausomos Lietuvos, lietuvių kalbos, mokslo pažanga ir visų valstybės žmonių gerove.

Drąsioji, darbščioji lietuvių tauta ne kartą buvo atsidūrusi ant žūties ribos, praradusi nepriklausomą valstybingumą tik dėl savo valdančiųjų išdavysčių, egoizmo ir kvailumo.

Kaip ir galingosios Lietuvos žlugimo metais, kartojasi, kad svarbiausieji valstybėje postai atitenka ne Lietuvos patriotams, protingiausiems, o tiems, kuriems savas dvarelis svarbesnis už lietuvių tautos, savarankiškos Lietuvos išsaugojimą, kuriems buvo ir yra visai nebesvarbu, kas valdys, kas ir kokia kalba kalbės, o tik ar netrukdys jiems turtėti ir savo galia puikuotis, išlaikyti savo rankose valdžią.

Net Lietuvos aukštąsias mokyklas, jau norima paversti tarptautinėmis – internacionalinėmis.

Tai, kad gali įsigalėti tik vienas koks luomas, klanas, kad net tarptautiniuose forumuose gali šmeižti valstybę, jos suvereną tomaševskiai ar į juos panašūs, kaltas ir pats suverenas – lietuvių tauta.

Tai, kad galingoji Lietuva buvo paversta Lenkijos provincija, kad lietuvių tauta paversta bebalse baudžiauninkų tauta, kalta ir ji pati, kad susitaikė ir taikosi su tokia baudžiauninkų, „avinėlių“ padėtimi.

Tas pat pasakytina ir dėl nuolaidžiavimų vadinamajai „lenkų mažumai“, Lenkijos kišimuisi į mūsų valstybės vidaus reikalus.

Kiek aktualios nagrinėjamos problemos šiandieną?

Praeities įvykių ir procesų vertinimas dažniausiai priklauso nuo pačių vertintojų nuostatų, simpatijų ar antipatijų, politinės konjunktūros ir pan. Tik totalitarinėse valstybėse, tokiose, kaip buvusiose nacių ir bolševikų, dalinai ir pilsudskinės – imperialistinėje Lenkijoje, teigiamais procesais ir įvykiais dažniausiai būdavo ir tebėra įvardinami tie, kurie tarsi pateisindavo ir pateisina esamą valdžią, jos vykdomą politiką; pokario, sovietinėje Lietuvoje istorijoje turėjo būti įvardijama, kas padėjo ir padeda Lietuvą išlaikyti Rusijos glėbyje, prisidėjo ir prisideda prie valdančiosios bolševikų partijos stiprinimo, prie „vieningos“ SSRS kūrimo, susiliejimo su „didžiąja rusų tauta“ ir pan. Bet toks dažniausiai „politinis požiūris“ į praeitį ir jos vertinimas išliko ir šiandieną, ypač kai kalbama apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tad, pavyzdžiui, tiems, kaip anų laikų bolševikėliams, girtina buvo ir Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių okupacija ir inkorporacija į SSRS sudėtį, „buožių“ ir „buržuazinių nacionalistų“ trėmimai, taip ir šiandieniniams lenkų bernams ir pusberniams teigiama yra tik tai, kas lėmė „vieningos“ Lenkijos (įjungus LDK) kūrimąsi, skatino lenkinimo procesus ir pan.

Bet pasižiūrėjus į praeitį, ne kaip kitų tautų vergas, o kaip visavertės ir garbingos Tautos sūnus, pamatai, kiek pražūtingais daugelį atvejų lietuviams ir Lietuvos valstybei buvo santykiai su lenkais ir vienos valstybės su jais sudarymas. Tačiau toks vertinimas atrodo smerktinas ir kai kuriems mūsų, dar bolševizmo virusų ir tariamo „internacionalizmo“ apgraužtais smegenimis veikėjams, besiskelbiantiems vos nevieninteliais teisingais „tautinių klausimų“ žinovais ir sprendėjais. Štai vienas „tautinių mažumų“ specialistas neseniai Rytų Lietuvai skirtame laikraštyje paskelbė straipsnį „Atminties karai ar karai su atmintimi?“, kuriame iš savo dieviškųjų aukštybių mėgino įvertinti ir mano dvitomį „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ bei knygelę „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga“. Tačiau vietoje įrodęs, kur tose knygose yra „istorijos falsifikatas“, „istorijos vulgarizavimas“, nagrinėjo tik autoriaus biografiją, kad gal ką neaiškaus joje ras. Nagrinėja, net, matomai, nepavartęs ir enciklopedinių leidinių.

Panašius įvertinimus radau ir vieno garsaus veikėjo, sovietmečiu baigusio KGB globojamą Maskvoje prokurorų institutą ir ten net disertaciją apgynusio, o dabar didelį teisingumo gynėją vaizduojantį. Beje, tas veikėjas gan sumaniai nusavinęs, atrodo, sunaikino nemažą dalį tų knygelių tiražo. Žinoma, dėl to galima būtų tik džiaugtis – nedaug yra autorių, kurie galėtų pasigirti, jog kas jų knygeles pavogtų. Tad ir susidaro nuomonė, kad nors jau tretįjį dešimtmetį kuriame nepriklausomą Lietuvą, bet anų, kagėbistinių laikų reliktų vis dar gausu ir kultūros, politikos ir net mokslo valdininkijoje – ne mintys, darbai, o tik pagal jų autorius, pagal ištikimybę ir nuolankumą sau ir valdantiesiems vertinančių ir kūrinius. Neatsitiktinai, matyti, tik tokiomis internacionalistinėmis – globalistinėmis nuostatomis ir buvo perpildyta to paties „tautinių mažumų“, save etnologu vadinančio specialisto š.m. rugpjūčio 25 d. Vilniuje organizuota mokslinė – praktinė konferencija. Kiek „moksliškumo“ – tarptautiškumo atspindi jau tos konferencijos pavadinimas: „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“. Vien tik tarptautiniai, biurokratiniai terminai. Bet daug kas sako, kad jie geriausiai atspindi žymiojo kultūrininko – patarėjo nuostatas: nereika jokios kitos istorijos nei jų, viršininkų, nurodymu parengtos; žinojimas, prisiminimai gali trukdyti „etninėms įtampoms neutralizuoti“.

Tik tarp tiesą žinančiųjų įmanomas ir tikras bendravimas, nuoširdi kaimynystė. Bet, deja, tokie veikėjai lyg nepastebi antilietuviškų rašinių, persunktų ir visuomenę klaidinančiais faktais. Štai vieno politologo straipsnyje „Etninės politikos tradicijos krachas Lietuvoje“, teigiama: „Lietuvos lenkų bendruomenė iš Lietuvos tautinių mažumų išsiskiria tuo, kad yra autochtonai – jų protėviai čia gyveno karaliaus Mindaugo laikais ir gerokai seniau…“ Tačiau dar Lietuvos Statutas draudė lenkams kaip svetimšaliams kurtis Lietuvoje ir tik po Liublino unijos prievartinio pasirašymo tuo draudimo nebepaisyta. Ir archyvuose peržiūrėjus dabartinių ir okupacinių metų to krašto žymiausiųjų lenkų genealoginius „medžius“ nerasta nė vieno, kurio šaknys Lietuvoje būtų gilesnės negu XVIII a. pabaiga – daugelis lenkų į Lietuvą yra atsikėlę carinės Rusijos ar J.Pilsudskio – tarpukario Lenkijos okupacijos metais (pagal kai kuriuos šaltinius 1920 – 1939 m. į okupuotąją Rytų Lietuvą iš Lenkijos buvo atkelta per 100 000 lenkų kolonizatorių).

Teiginiai, kad lenkai yra Lietuvos autochtonai, naudingi pirmiausia šių dienų lenkų šovinistams, svajojantiems apie naują Rytų Lietuvos prijungimą prie „motinėlės“ Lenkijos.

Gaila, kad šiandieną nepriklausomoje Lietuvoje vis dar susitaikoma ir su tokiais terminais, kaip „Vilniaus klausimo sprendimas“, lyg Vilnius ir jo kraštas būtų buvęs ne J.Pilsudskio okupuotas, o priklausęs Lenkijai.

Plėšikas užgrobia svetimus namus ir ima reikalauti „spręsti“ tų namų klausimą. Tam, matyti, turi reikšmės, kad iki šiol net lietuviai mokslo darbuotojai, jau nekalbant apie politikus, dažnai vengė ir vengia viešai skelbti apie Lenkijos įvykdytą Rytų Lietuvos okupaciją ir aneksiją, apie jos vykdytą žiauriausią lietuvių persekiojimo ir naikinimo šiame krašte politiką, kuri, beje, jau ypač ryškiai imta vykdyti po Liublino unijos, kai Lietuva buvo paversta Lenkijos provincija, nebeturėjusi teisės net savo valdovo rinktis, o ir tik „Lenkija“ vadintis.

Tad, jei ir mūsų nepriklausomoje Lietuvoje vengiama buvusį okupantą okupantu pavadinti, leidžiamasi diskutuoti „Vilniaus klausimu“ (tuo lyg ir pripažįstant, kad gal lenkai nebuvo okupantais), tad nebegali stebinti ir dabartinių lenkų vadų šovinistinės – imperialistinės mintys, kad tarsi iš tikro Vilnių ir jo kraštą buvo okupavę ne jie, lenkai, o lietuviai.

Neseniai Lenkijoje išleistoje Užsienio reikalų ministro Radislavo Sikorskio iniciatyva lenkų, anglų ir lietuvių kalbomis knygutėje apie Panerius (prof. Piotr Niwinski. Panary. Mjesce „ludzkiej rzezm“. Paneriai. „Žmonių skerdynių“ vieta), rašoma: „…lenkams Vilniaus kraštas buvo neatsiejamas Lenkijos žemių elementas. Mūsų istorijoje Vilnius suvokiamas kaip žemė, susijusi su Lenkijos valstybingumu (….). Čia gimė ir gyveno žymūs lenkai: Adam Mickievič, Joachim Levelel (….). Įgyvendindama savo ilgalaikius planus, 1939 m. spalį Sovietų Sąjunga mainais už karinių bazių įkūrimą Lietuvos teritorijoje perdavė jai Vilnių su Vilniaus krašto dalimi (…). {tarsi tai būtų buvusi Lenkijos teritorija – A.L.}. Gautos žemės oficialiai buvo inkorporuotos į Lietuvos Respubliką (…). Vilniaus ir dalies Vilnijos krašto lietuvių okupacija iš pradžių vyko švelniai (…). Tačiau jau nuo 1939 m. lapkričio mėn. prasidėjo intensyvus ir lenkams skausmingas lituanizavimo procesas (…). Tačiau jau nuo pat okupacijos pradžios vokiečių valdžia pasinaudojo lietuvišku elementu, vykdydama antilenkišką kampaniją (…). Lietuvių kalba, greta vokiečių, tapo antra valstybine kalba (…). Vokiečių – lietuvių okupacijos metais lenkų pogrindis tapo grėsmingu priešu okupantui (…)‘‘. Ir t.t. Pagal lenkų „poną ministerį“ – lietuviai … buvo savo sostinės ir jos krašto okupantai, vykdę to krašto tariamai tikrųjų šeimininkų – lenkų persekiojimą. Ir tokiu šlykščiu melu yra patikėję daug lenkų, o jį skleidžia ir kai kurie dabartinės Lietuvos istorikų „cecho“ – daugiausia Kapsuko universiteto auklėtinių, padlaižiaujančių svetimiesiems, niekinančių tautiškumą, Nepriklausomybę. O dar tokius neretai palaiko ir niekaip nerandantys savo veiklai dirvos kai kurie politologai, žurnalistai, įvairių leidinių redaktoriai. Bet nemažai kas klysta ir dėl nežinojimo. Tad tose knygose ir pamėginau, žvelgdamas į istoriją pro mūsų, lietuvių Tautos, ir jos valstybingumo prizmę, atsakyti, kas lėmė, kad viena galingiausiųjų Rytų Europos valstybių – LDK – tapo Lenkijos provincija, o pati tos valstybės kūrėja buvo atsidūrusi ant pražūties ribos; kiek dėl to kalti lenkai, o kiek patys lietuviai, jų valdantieji?

Nuo seno sakoma, kad tik žinojimas gali padaryti laisvais ir nuo visokių įtarinėjimų, nepasitikėjimo vienų kitais.

Lenkai okupantai Rytų Lietuvoje buvo sukūrę tokią sekimo sistemą kaip ir kagėbistų SSRS – visur buvo paskiriami dirbti slaptieji lenkų agentai, kurie periodiškai informavo lenkų saugumo įstaigas vos ne apie kiekvieno lietuvio veiklą ir elgesį. Visose okupantų įstaigose buvo galima tik lenkiškai kalbėti ir tik lenkiškai rašytus laiškus tepriimdavo; masiškai buvo lenkinamos ir žmonių pavardės, vietovardžiai – lenkai okupantai Vilniuje ir jo krašte elgėsi taip, kaip po Antrojo pasaulinio karo SSRS okupuotame Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašte: užkariautojai „perkrikštijo“ rusiškais visus vietovardžius, tuo norėdami įrodyti lyg tas kraštas nuo amžių buvęs rusiškas, o lenkų šovinistai – kad Vilnius ir jo kraštas „nuo amžių“ tik lenkų gyventas ir kad ne jie, o tarsi lietuviai būtų buvę atėjūnai. Iš dalies tai atspindėjo ir okupantų lenkų organizuoti tariami rinkimai ir į Vilniaus valdžią, ir į Lenkijos seimą.

Komentarai
http://alkas.lt/2011/12/04/a-liekis-suv ... /#comments

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: