 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina
|
Kaip organizavosi Lietuvos Valstybė
Straipsnis iš 1938-ais metais, vasario 16 d., Vilniuje išleisto vienkartinio leidinio "Tautos Kelias".
https://www.tauta.lt/lietuva/istorija/k ... -valstybe/
2019 vasario 12
Vokiečių okupacija
1914 metais liepos pabaigoje Europos padangė apsiniaukė. Sugriaudė perkūnija, tik ne iš dangaus, bet patrankos, nuo kurių ėmė drebėti žemė, pradėjo degti sodybos, griūti miestų rūmai, krito, kaip rudenį lapai, žmonės. Karas visu savo žiaurumu ir baisumu užgulė ir Lietuvos kraštą.
Daugiau kaip metus Lietuvoje skersai ir išilgai žygiavo, trypė visą kraštą didžiulės rusų ir vokiečių armijos. Jos ne tik žygiavo, bet kovėsi. Vokiečiai, laikydamiesi visų mėgiamos taktikos, kad karą reikia vesti tik svetimame krašte, Rytprūsiuose neleido ilgai šilti rusams kojų. Du kartus sutriuškinę įsiveržusias Rytprūsiuosna rusų armijas, daugiau jų ten neįsileido. Kariaujama buvo Lietuvoje, kuri mažu-pamažu pateko į geležinės vokiečių kariuomenės rankas. Kauno ir Gardino tvirtovės buvo paimtos be didelių mūšių, o visi kiti miestai, miesteliai ir kaimai dar lengviau atiteko vokiečiams ir jau 1915 metais vokiečiai uždėjo sunkią savo leteną ant Lenkijos, Lietuvos ir iš dalies Latvijos kraštų. Pagaliau tais 1915 metais rugsėjo 18 dieną vokiečiai užėmė Vilnių.
P. Klimas, savo atsiminimuose rašydamas apie naujus Lietuvos okupantus – vokiečius, rašo:
“Visa gyventojų iniciatyva apmirė. Valsčių ir miestų savivaldybės, kurios ir rusams administruojant menkai gyvavo, dabar iškriko. Visur vienodai buvo įvesta vokiečių karo valdžia su vokiečių karo valdininkais. Okupacijos sritis buvo paskirstyta nedidelėmis apskritimis (kreizais) su “kreishauptmanais” (apskrities viršininkas) ir visokiais skyriais, kurie visą savo energiją dėjo išimtinai krašto eksploatacijai ir griežtai gyvulių ir žmonių kontrolei. Žmonių judėjimas, susisiekimas ypač tarp didesnių – kaip Vilniaus ir Kauno – apskričių ir su visu kraštu buvo kirste nukirstas. Pasipylė įsakymų įsakymai. Smulkiausios reglamentacijos (surašymas, kontrolė) tikslais apipynė gyventojus, ir pabaudų kruša pradėjo plakti visuomenę.
Laikraščiai buvo uždaryti tik tam, kad paskui eitų tos reglamentacijos dėsniais. Cenzorių darbui lengvinti, kiekviena vietinė kalba galėjo turėti tik po vieną laikraštį. Vokiškiems tačiau nebuvo suvaržymų. Lietuviams generalinio štabo viršininkas gen. Liudendorfas pats teikėsi leisti laikraštį – “Dabartį” – iš pradžių Tilžėje, o paskui Kaune. Kai Vilniečųi lietuvių grupė prašė sau laikraščio, gen. Liudendorfas atsakė: “Leisti dar vieną lietuvių laikraštį tuo tarpu nenumatoma, kadangi, “Dabarčiai” pakankamai išsiplatinus, tas reikalas yra patenkintas”.
Šis apibūdinimas yra visiškai tikslus ir aiškiai sako, kad, okupavus vokiečiams mūsų kraštą, apmirė visoks gyvenimas. Vokiečiams Lietuvą okupavus, turėjo užsidaryti visi laikraščiai ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų leidžiami.
Lietuvių darbai vokiečių okupacijos metu
Tačiau gyvenamasis momentas buvo labai svarbus, ir todėl likę Vilniuje lietuviai inteligentai, pamiršę, arba palikę ateičiai savo partialus ir šiaip pažiūrų skirtumus, stojo darban išvien ir, nieko nelaukdami, ėmė burtis “Lietuvių Komitetan nukentėjusiems nuo karo šelpti”.
Pirmoje eilėje teko rūpintis švietimo reikalais.
Šiaip taip sutvarkius švietimo dalykus, reikėjo susirūpinti ir naująja politine padėtimi, kuri susidarė valdant kraštą kariškai vokiečių okupacijos valdžiai. Šios valdžios viršūnės, daugiausia aukštieji karininkai, menkai nusimanė Lietuvos klausimu, ir jau pačioje okupacijos pradžioje Vilniaus karo komendantas Pfeilis padarė didelį netaktą, paskelbdamas lietuvių jausmus įžeidžiantį atsišaukimą. Šis įvykis paskatino lietuvius inteligentus imtis atitinkamų priemonių. Lietuviai inteligentai individualiai (pavieni asmenys) ir delegacijomis pradėjo lankytis pas okupacinės valdžios atstovus, informuodami juos apie lietuvių tautos reikalus. Be to, okupacinei valdžiai buvo įteikiami ir raštiški reikalavimai. Kai žygiai vietoje neatsiekdavo savo tikslo, lietuvių draugijų atstovai pasiekdavo net Berlyną. Per tuos kelerius metus kaip okupacinei vokiečių valdžiai, taip Vokietijos centro vyriausybei ne kartą buvo įteikiami platūs memorialai, kuriuose lietuvių atstovai plačiai išdėstydavo savo tautos reikalus. Darbas buvo nelengvas, juo labiau, kad netrūko memorialų ir iš priešingos pusės, kuri stengėsi lietuvių tezes sugriauti. Tačiau lietuvių tautos klausimas tiek jau buvo pribrendęs, kad į jį negalima buvo pamoti ranka. Šį klausimą judino Vilniaus lietuviai, gyvino jį išvykę Rusijon mūsų inteligentai, daug pasidarbavo ir Amerikos lietuviai, kurie be to dar prisidėjo ir medžiagiškai, organizuodami informacijų apie Lietuvą biurus, siųsdami, kuri tik buvo reikalo, savo lėšomis delegacijas ir pagaliau šelpdami Vilniaus lietuvius. Lietuvių dalyvavimas “Rusijos pavergtųjų tautų” kongrese, kuris įvyko 1916 metais Lozanoje (Šveicarija) irgi nemažai išpopuliarino Lietuvos klausimą, kuriuo buvo priversta susirūpinti Vokietijos vyriausybė. Ypač daug nusvėrė lietuvių politinė veikla 1917 metais, ir todėl vokiečiai po ilgų svyravimų pagaliau sutiko lietuvių reikalavimus “patenkinti”.
Lietuvių konferencija ir Nepriklausomybės paskelbimas
Tai sugalvojusi, okupacinė vokiečių valdžia sumanė sudaryti Lietuvos reikalams spręsti savotišką “Krašto atstovybę”, į kurią norėjo paskirti patikimus žmones. Tuo tikslu kreipėsi į Kauno vyskupą Pr. Karevičių, vėliau į Vilniuje gyvenančius J. Basanavičių ir A. Smetoną, kad jie nurodytų vokiečiams ištikimus asmenis, tinkančius būti paskirtais į “Krašto atstovybę”. Kaip ir reikėjo tikėtis, nė vienas iš minėtų lietuvių visuomenės veikėjų panašios misijos neapsiėmė išpildyti. Neatsižvelgdami į tokį atsakingų lietuvių visuomenės atstovų nusistatymą, vokiečiai patys pamėgino sudaryti “Vertrauensrat” (Pasitikėjimo tarybą), tačiau ir čia apsivylė. Lietuviai tiek buvo politiškai pribrendę, kad neatsirado nė vieno inteligento, kuris būtų sutikęs dalyvauti “Pasitikėjimo taryboje”. Užtat lietuviai ir toliau reikalavo, kad okupacinė valdžia leistų sušaukti visos Lietuvos gyventojų patikimų atstovų susirinkimą, nes tik toksai susirinkimas galįs ir turįs teisę išrinkti tokią tautos atstovybę, kuri tikrai reprezentuotų visą lietuvių tautą, o ne okupantų vokiečių interesus.
Po ilgų pastangų, pagaliau buvo gautas okupacinės valdžios leidimas kviesti Vilniuje visos lietuvių tautos atstovų susirinkimą. Savaime aišku, kad gyventojai negalėjo tokių atstovų rinkti. Kviečiant į konferenciją buvo atsižvelgiama į tai, kurie iš lietuvių, gyvenančių ne tik miestuose, bet ir provincijoje, yra aktyvūs savo visuomenės gyvenime, kuriems iš tikro rūpi lietuvių tautos reikalai.
Pakvietimų visų pakraipų visuomenės veikėjams buvo išsiuntinėta 264, o į konferenciją atvyko 214 asmenų. Prasidėjus konferencijai (ji įvyko Vilniuje 1917 metais rugsėjo 18-23 dienomis) buvo laukiama, kad galėsią pasireikšti partiniai skirtumai. Tačiau ir šiuo žygiu lietuviai pasirodė visų pirma ne paskirų partijų reikalų gynėjais, bet patrijotais, kuriems pirmoje vietoje rūpėjo visos tautos likimas.
Vieninga nuotaika, pakeltas dalyvių ūpas viešpatavo per visas keturias konferencijos dienas, kada buvo svarstomi ir sprendžiami svarbūs klausimai. Priimtos rezoliucijos aiškiai liudijo, kad lietuvių tauta yra galutinai pasiryžusi visomis priemonėmis kovoti už savo kultūrinę, ekonominę ir politinę laisvę.
Ši kova ypač paryškėjo išrinkus konferencijai Lietuvos Tarybą, į kurią slaptu balsavimu išrinkti šie asmenys: J. Basanavičius, M, Biržiška, S. Banaitis, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, P. Klimas, kun. V. Mironas, D. Malinauskas, S. Kairys, S, Narutavičius, kun. A. Petrulis, A. Smetona, A. Stulginskis, J. Smilgevičius, kun. J. Staugaitis, J. Šaulys, J. Šernas, J.Vailokaitis ir J. Vileišis.
Lietuvos Taryba
Po to Taryba išrinko prezidijumą, kurio priešakyje atsistojo Antanas Smetona, vadovavęs Tarybai iki buvo atstatyta Lietuvos Valstybė.
Lietuvos taryba
Netrukus Lietuvos Taryba, kaipo tikroji visos lietuvių tautos atstovybė, pirmiausia įteikė vyriausiajam vokiečių rytų karo vadui ir Vokietijos kancleriui (ministeriui pirmininkui) memorijalą, kuriame apibūdino sunkią viso krašto padėtį, kurią sudarė okupacinė valdžia ir kartu išdėstė svarbiausius lietuvių tautos reikalus, kuriais buvo pavesta rūpintis Tarybai.
Tarybos nariams rūpėjo betgi ir dar vienas dalykas. Tarybą išrinko tik Lietuvoje pasilikę lietuviai inteligentai, tuo tarpu Rusijon išvykę lietuviai galėjo Lietuvos Tarybos ir nepripažinti, o tai jau būtų didelis smūgis pradėtai kovai už laisvę. Kad to išvengus, tais pačiais 1917 metais spalių 18 dieną nuvyko Tarybos prezidiumo atstovas į Stokholmą ir čia susitiko su iš Rusijos atvykusiais lietuvių atstovais, kurie visos Rusijos lietuvių vardu Lietuvos Tarybą pripažino vienintele lietuvių tautos atstovybe.
Tuo būdu Lietuvos Taryba, turėdama visos lietuvių tautos pritarimą ir pasitikėjimą, kuris jai visų tautos srovių atstovų buvo pareikštas, ėmėsi darbo dar su didesne energija ir ištverme.
Lietuvos Tarybos rūpinimasis Lietuvos švietimo, kultūros ir ekonominiais krašto reikalais, jos politinė ir jau, galima sakyti, diplomatinė veikla yra labai įdomus mūsų tautos istorijos skyrius. Tačiau dėl vietos stokos jo čia neaprašinėsiu. Galima tik pažymėti, kad tais sunkiais vokiečių okupacijos laikais Tarybos nariai ne tik pildė jiems visos tautos uždėtas pareigas, bet dirbo tiesiog entuziastiškai, su džiaugsmu, giliai tikėdami, kad lietuvių tauta tikrai keliasi iš amžių letargo, kad rodo vis daugiau gyvybiškumo, ir todėl reikia padėti visos pastangos jai pagelbėti, negalima sugaišti nė vienos minutės, negalima praleisti nė vienos progos.
Ir tikrai, lietuvių tautos laisvės idėja buvo užžiebusi visus susipratusius lietuvius tokia karšta tėvynės meile, kad jos nieks jau negalėjo užgesinti, jokia jėga neįstengė sutrukdyti pradėto darbo, sustabdyti vis aštrėjančios kovos.
Pagaliau atėjo 1918 metų vasario 16 diena. Tą dieną įvyko nepaprastas iškilmingas Tarybos narių pilnumos posėdis, kuriame pirmininkavo Jonas Basanavičius. Posėdis buvo trumpas, bet kaipgi reikšmingas! “Aušros” įsteigėjas, Didžiojo Vilniaus seimo pirmininkas, Lietuvių Mokslo Draugijos organizatorius Jonas Basanavičius perskaitė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą ir jį pirmas pasirašė. Po jo pasirašė ir visi kiti atstovai.
Nepriklausomybės akto paskelbėjas J. Basanavičius savo atsiminimuose rašo:
“Galop atėjo vasario 16 d., kada visiems 20 Lietuvos Tarybos nariams susitarus, nuspręsta tapo paskelbti Lietuvos nepriklausomybė Vokietijai, Rusijai ir kitoms valstybėms. Tai buvo šeštadienis, 20 val. 30 min. dieną, kada man Taryboje pirmininkaujant ir skaitant paskelbimo formulą, tai ir atlikta tapo, visiems Tarybos nariams karštai delnais plojant“.
Mes nežinome kaip jautėsi tą dieną Tarybos atstovai, pasirašę Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą, bet neapsiriksime pasakę, kad visų pasirašiusiųjų gyvenime toji diena buvo gražiausia, o visai tautai ji tapo švente.
Tiesa, tuo metu visas kraštas buvo dar vokiečių okupuotas, jų cenzūra sukonfiskavo “Lietuvos Aidą”, kai jame buvo įdėtas nepriklausomybės paskelbimo aktas, tačiau visos tos priemonės nesulaikė įvykusio fakto, negalėjo panaikinti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, nes apie tai netrukus pranešė Berlyno spauda, o po to pasklido žinia ir visame pasaulyje, kad Lietuva jau paskelbta nepriklausomąja valstybe. Ši žinia sukėlė visame pasaulyje gyvenančiuose lietuviuose didžiausio džiaugsmo, paskatino visus dar ištvermingiau dirbti, dar labiau kovoti, kad lietuvių tauta iš tikro taptų laisva, sukurtų savo valstybę.
Po vasario 16 dienos nebaisi buvo ir vokiečių okupacija, nes visa lietuvių tauta šventai tikėjo, kad žiaurioji vokiečių letena bus ne amžina, o lietuvių tautos laisvės idėja jau niekuomet nemirs.
Valstybės organizavimas
Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas buvo jau įvykęs istorinis faktas. Reikėjo betgi šį faktą įgyvendinti, reikėjo, kad Lietuva iš tiesų taptų valstybė.
Dabar buvo svarbu, kad Vokietijos vyriausybė pripažintų vasario 16 dienos aktą ir leistų Tarybai laisvai organizuoti Lietuvos Valstybę. Kur tau! Vokiečiai iš karto apie tai ir negalvojo; netgi nenorėjo pripažinti nepriklausomybės paskelbimo akto, ir dėl to ypač priešinosi karo vadai, kurie karo metu paprastai su civile vyriausybe nesiskaito. Tačiau nesusilaukia vaisių tik tas, kas nedirba, nelaimi tik tas, kas nekovoja. Lietuviai, laikydamiesi kultūringų tautų kovos dėsnių, visomis jėgomis dirbo ir kovojo. Praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo vasario šešioliktosios, pavyko išsiderėti iš Vokietijos vyriausybės nepriklausomybės paskelbimo akto pripažinimą.
Tai įvyko 1918 metais kovo 23 dieną, Tą dieną Vokietijos kaizeris Vilhelmas pasirašė dokumentą, kuriuo buvo pripažįstamas vasario 16 dienos aktas. Tiesa, šis pripažinimas buvo pasirašytas su sąlygomis, bet vistik buvo tai pripažinimas, kuris tolesnėje kovoje už Valstybės organizavimą turėjo didelės reikšmės.
Paskutinis Vokietijos imperatorius (kaizeris), Prūsijos karalius Vilhelmas II
Išgavus kalbamą kaizerio raštą, buvo stengiamasi gauti Vokietijos vyriausybės sutikimą, kad Taryba galėtų organizuoti-kurti Lietuvos Valstybę. Deja. Dėl šio sutikimo kova tęsėsi ilgai, iki spalių 5 dienos, kada Vokietijos kancleris Max von Baden oficialiai pareiškė Reichstage (Vokietijos parlamentas), kad Vokietija pripažįstanti visoms tautoms laisvai organizuoti savo valstybes. Aišku, kad šį žygį vokiečiai padarė ne pavergtųjų tautų gailėdami, bet įsitikinę, kad jie karą jau pralaimėjo. Greit po to, būtent, spalių 20 dieną Tarybos nariai buvo priimti paties kanclerio, kuris davė savo sutikimą sudaryti pirmąją Lietuvos Valstybės vyriausybę. Tačiau ir šiuo žygiu okupacinė vokiečių “soldateska” ir toliau trukdė lietuviams organizuotis, tikėdamiesi, kad galgi dar jie pasiliks viešpačiais. Laimei, artinosi tas momentas, kada išdidūs ir puikybės, kaip vėžio, ėdami, vokiečiai turėjo nusileisti, turėjo pripažinti save nugalėtais, o tuo pačiu artinosi ir jų okupacijos visuose kraštuose galas.
Susidarius tokiai padėčiai, vokiečiai pasidarė bent kiek nuolaidesni ir todėl lapkričio 5 dieną Lietuvos Valstybės Taryba pavedė prof. A. Voldemarui sudaryti pirmąją Lietuvos vyriausybę. Prof. A. Voldemaras ėmėsi pavesto jam darbo ir jau to paties mėn. 11 dieną iš tikro buvo sudaryta pirmoji Lietuvos Valstybės vyriausybė. Į ją įėjo šie paskirų partijų atstovai: premjeras ir užsienių reikalų ministeris prof. A. Voldemaras, vidaus reikalų ministeris – Vl. Stašinskas, teisingumo – P. Leonas, finansų – M. Yčas, švietimo J. Yčas ir ūkio bei valstybės turtų – J. Tūbelis.
I Lietuvos Respublikos Ministrų Kabinetas. Iš kairės: Švietimo ministerijos valdytojas J. Yčas, teisingumo ministras P. Leonas, Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, finansų, prekybos ir pramonės ministras bei susisiekimo ministras M. Yčas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras J. Tūbelis, vidaus reikalų ministras V. Stašinskas. Vilnius, 1918 m. LCVA nuotrauka
Kaip žinome, lapkričio 11 diena yra istorinė Europos gyvenimo diena, nes tą dieną 1918 metais pasibaigė Didysis karas. Ji yra istorinė diena ir lietuvių tautai, kuri susilaukė pirmosios vyriausybės. Sudarius prof. A. Voldemarui vyriausybę, tą dieną įvyko iškilmingas Lietuvos Valstybės Tarybos pilnumos posėdis, kurį atidarė Tarybos pirmininkas A. Smetona, pasakęs ta proga gražią istorinę kalbą, kurioje tarp kitko pareiškė:
“Lietuvai atėjo pati rimtoji valanda tapti vėl nepriklausoma, savarankiška šalimi, kokia ji yra kitados buvusi. Kad mes jaučiamės esą visiškai arti tos seniai visų lietuvių trokštamos laisvės, tai reikia padėkoti prakilniems mūsų tėvynės sūnums ir dukterims, savo vargingais darbais gaivinusiems apmirusią Lietuvos dvasią. Jie vyko į tą laisvės idealą neapsakomai sunkiais keliais, įsižiūrėję į jį, kaip į šviesą, toli ir aukštai žvilgančią žvaigždę. Beeidami ten, jie ir galą gavo, bet, patys žūdami, pramynė mums taką, šiandien jau vieškeliu virtusį, Garbė jiems, tiems mūsų tėvynainiams“.
Po A. Smetonos kalbos, kuri buvo sutikta karštu delnų plojimu, kalbėjo prof. A. Voldemaras ir kiti Tarybos nariai, apibūdindami momento svarbumą ir džiaugdamiesi susilaukę pirmosios vyriausybės, iš kurios labai daug laukė visa lietuvių tauta.
Netrukus pirmoji vyriausybė išleido įsakymą organizuoti Lietuvos kariuomenę, pradėjo rūpintis nuo karo nukentėjusio krašto atstatymu, pradėjo organizuoti švietimą, o lapkričio mėn. pabaigoje Berlyne įsteigė Lietuvos diplomatinę atstovybę. Žodžiu, darbo buvo pilnos akys.
Be to, į Lietuvą veržėsi raudonoji bolševikų armija, o Radviliškio ir Šiaulių apylinkėse susidarė kažkokio avantūrininko Bermonto-Avalovo banditinio pobūdžio gaujos, kurios neva tai kovojo su bolševikais ir vadino save baltagvardiečiais, o iš tikro buvo tai baltabanditai, prie kurių prisidėjo pakrikusios vokiečių armijos likučiai. Tada iš tikro daug teko padirbėti jaunutei Lietuvos armijai, kol šias gaujas sumušė ir kraštą nuo jų išvalė.
Kovojant jaunajai Lietuvos Valstybei su tieku priešų, ne mažiau teko nugalėti sunkumų ir organizuojant Valstybės valdymo aparatą. Anų laikų Lietuvos politinio gyvenimo vairuotojai savo atsiminimuose rašo, kad buvo laikotarpių, jog ir valdininkams ir kariuomenei per kelis mėnesius nebuvo iš ko mokėti algų. O betgi nieks nemetė darbo, nieks nesustreikavo, nes visus jungė, rišo ir skatino dirbti bendra idėja – tautos laisvė. Ši idėja nugalėjo visas kliūtis.
Tolimesnieji darbai
Lietuvos Valstybę iki šiol nors ir nevisai oficialiai buvo pripažinusi tik Vokietija (Kaizerio raštas 1918 metais kovo 23 dieną ir kanclerio Max von Badeno pareiškimas Lietuvos Tarybos delegacijai tais pačiais metais spalių 20 dieną) ir todėl Berlyne jau nuo lapkričio mėn. pabaigos veikė Lietuvos diplomatinė atstovybė. Tačiau kur gi yra kitos Europos didžvalstybės, o pirmoje eilėje laimusios karą: Prancūzija ir Anglija, kurios anuo metu Europoje griežė pirmuoju smuiku ir visiems diktavo savo valią? Todėl naujų valstybių gyvenimo vairuotojams teko daug padirbėti, kol prancūzų ir anglų politiniai sluoksniai įsitikino, kad naujai besiorganizuojančios Rusijos imperijos griuvėsiuose valstybės yra rimtas dalykas, su kuriuo tenka skaitytis. Lig didesniam darbo apsunkinimui, Lietuvoje, kaip jau minėjau, 1919 metais susidarė visokių avantūrinkų banditinio pobūdžio gaujos, pasiskelbusios save “Baltąja armija”, kuri esą kovojanti prieš bolševikus. Kadangi tuo metu Prancūzijos ir Anglijos kapitalistai labai bijojo bolševikų ir, be to, dar prieš karą buvo sukišę caro Rusijos politikams milijonines paskolas, tai aišku, kad visokiais būdais rėmė gausias “baltąsias rusų armijas”, kad tik jos nugalėtų bolševikus ir grąžintų senąją tvarką Rusijoje. Buvo remiamos ir avantūrininko Avalovo gaujos Lietuvoje, kur jos užsiėmė plėšikavimu. Šių gaujų “veikimas” gerokai sutrukdė Lietuvos, kaipo Valstybės, organizavimą ir susidarė palankesnė padėtis tik tuomet, kai jaunutė Lietuvos armija ties Radviliškiu sugrūdo minėtas Avalovo gaujas ir išvalė nuo jų visą kraštą. Tačiau ir po to, Prancūzija dar neskubėjo pripažinti Lietuvos Valstybės, nors prancūzų karo misija atvyko į Kauną jau 1919 metais kovo 19 dieną. Didelis buvo diplomatinis lietuvių laimėjimas atvykus pirmajam Anglijos atstovui Watsonui. Tai įvyko tais pačiais metais balandžio 6 d. Aišku, kad Anglija, atsiųsdama savo atstovą į Kauną, tuo pačiu Lietuvos Valstybę pripažino de facto.
Iš viso 1919 metai jaunajai Lietuvos Valstybei buvo labai sunkūs, nes reikėjo nugalėti visa eilė politinių, finansinių ir krašto valdymo kliūčių, nekalbant jau apie kovas su bermontininkais ir bolševikais.
1920 metais sausio 15 dieną Kaune buvo įsteigta Vokietijos atstovybė, kovo 14 dieną Argentina pripažino Lietuvą de jure, o gegužės 11 dieną Prancūzija pripažino Lietuvą de facto.
Gegužės 15 dieną Kaune susirinko Steigiamasis Lietuvos Seimas, kurio nariai pirmame iškilmingame posėdyje vienbalsiai patvirtino 1918 metų vasario 16 dienos nepriklausomybės paskelbimo aktą. Netrukus, tais pačiais metais liepos 12 dieną Maskvoje Lietuvos delegacija pasirašė sutartį su Sovietų Rusija, kuri Lietuvą pripažino de jure.
Lietuvos Steigiamasis Seimas
Šioje vietoje dėl kai kurių sumetimų neaprašinėsiu visiems žinomų tais metais svarbių istoriškų įvykių [Čia autorius kalba apie 1920 m. spalio 9 – spalio 10 d., kai grubiai pamindami tarptautinę teisę bei ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį su Lenkija, Vilnių ir Vilniaus kraštą užėmė Želigovskio vadovaujami kariniai daliniai, kurie, nors slapta gaudami instrukcijas iš Juzefo Pilsudskio, oficialiai skelbėsi Vilniaus krašto lenkų „sukilėliais“, ir paskelbė Vidurio Lietuvos valstybę, kuri vėliau prisijungė prie Lenkijos.], o tik pažymėsiu, kad kitais 1921 metais Lietuvą pripažino de jure visa eilė Europos valstybių, su kuriomis tuojau buvo užmegzti diplomatiniai santykiai. Pagaliau tais metais rugsėjo 22 dieną priėmus Lietuvą į Tautų Sąjungą, o kitais metais pripažinus ją de jure visagalei tuomet Ambasadorių Konferencijai, Lietuva tapo lygiateisė Valstybė, užimdama jai prideramą vietą viso pasaulio valstybių šeimoje. Kai kalbame apie Lietuvos, kaipo Valstybės, įėjimą į pasaulio valstybių šeimą, kai kalbame apie Lietuvos pokarinius laimėjimus, tai negalime nesuminėti ir Klaipėdos išvadavimo.
Kaip žinome, per kelis šimtus metų Klaipėdą valdė vokiečiai, visokiomis priemonėmis vokietindami lietuvius. Tačiau jiems šis darbas nepavyko ir jau 1919 metais pasirašant Versalio sutartį, joje buvo įdėtas punktas, kad Klaipėda atskiriama nuo Vokietijos ir būsianti prijungta prie Lietuvos. Tačiau tais metais Lietuva dar tik organizavosi į Valstybę ir todėl Klaipėda buvo laikinai užimta prancūzų. Metai ėjo po metų, o karą laimėjusios valstybės vis delsė su Klaipėdos perdavimu Lietuvai. Nesulaukdami išsivadavimo, Klaipėdos gyventojai 1923 metais sausio 10 dieną sukilo. Kovos tęsėsi kelias dienas ir sausio 15 dieną Klaipėda buvo paimta. Vėliau Klaipėdos uostas ir visas jos kraštas dešinėje Nemuno upės pusėje buvo prijungtas prie Lietuvos Valstybės, kaipo nedalomoji jos dalis. Tuo būdu po kelių amžių vergijos nors dalis Mažosios Lietuvos tapo laisva ir prisiglaudė prie savo laisvųjų brolių. Nuo to laiko Lietuvos Valstybė turi susisiekimą pro Klaipėdos uostą su visu pasauliu.
Taip trumpai apibūdinus, atrodo Lietuvos, kaipo Valstybės, kūrimosi istorija.
Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas - svarbiausias XX amžiaus Lietuvos valstybės dokumentas
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... dokumentas
2013 vasario mėn. 16 d. 08:51:25
Petras RAČIŪNAS, Vasario 16-osios klubo narys
Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas - svarbiausias XX amžiaus Lietuvos valstybės dokumentas. Sauliaus Venckaus reprodukcija iš Signatarų namų Vilniuje
1918 m. vasario 16 d. 11 val. ryto, Lietuvos Tarybos nariams susirinkus Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto patalpose, Didžiojoje g.30 (dabar Pilies g.26, Signatarų namai), pirmininkaujant J.Basanavičiui, visiems Tarybos nariams atsistojus, perskaitomas tokio turinio Lietuvos Tarybos nutarimas:
„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai....... vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.
Už nutarimą, nuo to laiko vadintą Lietuvos Nepriklausomybės Aktu, 1918 m. vasario 16 d. 12 val. 30 min. balsuoja visi 20 Lietuvos Tarybos narių.
Pirmasis po nutarimo tekstu pasirašyti paprašomas J.Basanavičius. Visi kiti Lietuvos Tarybos nariai nutarimą pasirašo alfabetine pirmosios pavardžių raidės tvarka. Lietuvos valstybingumo atkūrimas Pirmojo pasaulinio karo nuniokotoje šalyje buvo tikras tautos žygdarbis, o Nepriklausomybės Aktas - ilgamečio Lietuvos žmonių siekio gyventi nepriklausomoje ir demokratinėje valstybėje išraiška.
* * *
Vasario 16-osios Akto signataras Steponas Kairys savo straipsnyje „Nepriklausomybės Akto išvakarėse“ (Kultūra, 1938 Nr.2 p.88) rašė: „Vienas iš vokiečių okupacinės valdžios atstovų Lietuvoje, sužinojęs apie priimtą Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą, piktai ir su apmaudu Lietuvos Tarybos adresu ištarė: „Freche Bande“ („akiplėšų gauja“, vok.)“.
Taip, anų dienų sąlygomis šis Tarybos žengtas žingsnis kaizerinės valdžios atstovams iš tikrųjų buvo nelauktas ir atrodė akiplėšiškas. Iš kurgi atsirado toji „akiplėšų“ Taryba, kas buvo jos nariai ir kaip veikė ši institucija?
Lietuvos Taryba buvo išrinkta 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje lietuvių konferencijoje. Ją sudarė 20 įvairaus amžiaus socialinės padėties, skirtingų profesijų bei politinių pažiūrų žmonės. Tarp jų buvo 8 teisininkai (Mykolas Biržiška, Kazys Bizauskas, tuomet dar teisės studentas, Pranas Dovydaitis, Petras Klimas, Stanislovas Narutavičius, Antanas Smetona, Jokūbas Šernas, Jonas Vileišis), 4 kunigai (Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys), 3 agronomai (Donatas Malinauskas, Jonas Smilgevičius, Aleksandras Stulginskis), 2 finansininkai (Jurgis Šaulys, Jonas Vailokaitis), po vieną gydytoją (Jonas Basanavičius), spaustuvininką (Saliamonas Banaitis), inžinierių (Steponas Kairys). Išrinkimo metu vyriausias amžiumi buvo Jonas Basanavičius - 66-erių, jauniausias - Kazys Bizauskas - 25-erių. Bendras signatarų amžiaus vidurkis - 39 metai. Aštuoni Tarybos nariai išrinkimo momentu priklausė Krikščionių demokratų partijai, du buvo tautininkai, du - socialdemokratai ir vienas iš liaudininkų partijos. Kiti septyni buvo nepartiniai. Tokia Lietuvos Tarybos sudėtis buvo iki 1918 m. liepos 13 d.
* * *
Aleksandras Stulginskis, Lietuvos Respublikos prezidentas (1922; 1923-1926) savo kalboje Šiauliuose 1940 m. vasario 16 d. sakė: „Nepriklausomybės Aktas - tai ryškiausias tautos vieningumo simbolis <...>. To Akto sudarymo savybės - tai savotiška tautos evangelija, kuri nesensta ir visuomet yra aktuali, nes mūsų tautai, užimančiai ypatingą geografinę padėtį, visuomet teko ir teks kovoti, budėti dėl savo gyvybės išlaikymo, dėl savo nepriklausomybės saugumo. Tų kovų pasisekimą gali laiduoti tik visos tautos vieningumas, koksai jis buvo pasireiškęs paskelbiant Vasario 16-osios Aktą“.
* * *
Istorikas Antanas Šenavičius savo straipsnyje „Lietuvos Nepriklausomybės Akto teisinė prigimtis ir konstitucinė reikšmė“ (Istorija, t.40, Vilnius, 1999) rašė: „Vasario 16-osios Aktas yra pats svarbiausias Lietuvos nepriklausomos valstybės konstitucinio steigimo dokumentas. Jis tapo kelių lietuvių kartų kovos dėl nepriklausomybės ir savo valstybės sukūrimo simboliu... Vasario 16-oji - tai ne vien mitingų ir gėlių padėjimo diena. Tai - paminklas, rodantis mūsų tautos praeitį ir ateitį, rezultatus, kurių buvo pasiekta su dideliu pasiaukojimu ir atsidavimu. Vasario 16-ajai tenka visų Lietuvos valstybingumo datų viršūnės vaidmuo. Atkurtosios valstybės pagrindiniai tikslai - burti visus lietuvius į vieną valstybinį vienetą, vartoti lietuvių kalbą kaip vienintelę oficialią valstybės kalbą, intensyviai kurti vertybes, siekiant išugdyti lietuvišką kultūrą, ir sudaryti piliečiams sąlygas save geriau realizuoti. Nepriklausomybės Akte, kaip konstitucinės reikšmės dokumente, ryškus pagrindinis tikslas - sukurti Lietuvos valstybę, tobulinti jos veikimą ir užtikrinti jos tęstinumą bei ateitį...“
* * *
Istorikas Antanas Tyla („Voruta“, 1997, 03, Nr.9) rašė: „Šis 20 Tarybos narių pasirašytas aktas visam laikui tapo tautos ir valstybės manifestu... Politinė ir moralinė Vasario 16-osios Akto prasmė yra mums skirta pareiga ir prievolė saugoti valstybę ir jos nepriklausomybę. Ji yra vienintelis garantas išsaugoti mūsų tautinį identitetą, kalbą, apginti lietuvių tautą nuo fizinio ir dvasinio naikinimo, išsaugoti jos genofondą ir intelektualinį potencialą.
Istorikas Antanas Tyla („Voruta“, 1994, 03, Nr.9) rašė: „Prasminga ir kultūrinė Vasario 16-osios akto reikšmė. Pirmą kartą po 600 metų lietuvių kalba tapo valstybine, o lietuvių tauta atgavo galimybę ir teisę laisvai plėtoti jai priimtiną kultūrą visomis šios gyvenimo srities kryptimis... Buvo sukurta lietuviška švietimo sistema, įvestas privalomas pradinis mokslas, įkurtos aukštosios mokyklos - Vytauto Didžiojo universitetas, Žemės Ūkio akademija, Veterinarijos akademija, vėliau Vilniaus universitetas ir kt. Lietuvoje išaugo daugiaspektrė inteligentija, kuri plėtojo įvairias kultūrinio gyvenimo sritis.
Vasario 16-osios Aktu sukurtoji Lietuvos valstybė buvo mūsų teisinis, politinis ir moralinis argumentas 1990 m. kovo 11-osios aktui. Šiame akte akcentuojama, kad „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas“. Vasario 16-osios Akto įgyvendinimas ir jo nuostatų atkūrimas pareikalavo iš mūsų tautos nepaprastai daug jėgų ir aukų. Todėl dabar kiekvieno piliečio pareiga saugoti, kad valstybė būtų tomis nuostatomis ištikimų ir atsidavusių žmonių rankose, o kiekvienas pilietis sąžiningai atliktų savo kasdienes pareigas“.
* * *
Vytautas Radžvilas straipsnyje „Tylioji tautos šventė“ („Mūsų žodis“, 1991, Nr.2, p.2-3) rašo: „1918 m. vasario 16-oji yra viena iš tų Lietuvos istorijos datų, kurias dar taip neseniai stengėsi ištrinti iš mūsų atminties. Tačiau visi Tėvynės likimui neabejingi žmonės niekada nepamiršo, jog tą dieną Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą demokratinę valstybę. Karštligiškos pastangos aptaškyti šią dieną melo ir nepelnytos paniekos purvu nieko nedavė. Net ir sunkiausiais metais ji buvo ir liko tylioji tautos šventė, grąžinanti lietuvį prie jo istorijos ir tikrumo šaltinių... Okupacijos ir vergovės naktį ji simbolizavo prarastos laisvės ilgesį ir žmoniškesnio gyvenimo viltį... Nebūdama laisva, tauta gali turėti daug ką, bet ji neturi svarbiausio dalyko - ateities. Todėl kad ir kokia reikšminga yra Kovo 11-oji, Vasario 16-oji vis vien liks lietuvių tautos gyvenimo kelrodė žvaigždė. Kovo 11-oji tik pakeitė ankstesniąją Vasario 16-osios prasmę...
Daugiau nei po šimto niūrios vergovės metų 1918 m. vasario 16-oji padarė stebuklą. Ji prikėlė naujam gyvenimui istorijos užmarštin grimztančią ir, kaip daugeliui atrodė, negrįžtamai mirti pasmerktą tautą. Per nepaprastai trumpą laiką atgautas laisvės jausmas leido daugybei žmonių įveikti didžiausią priešą - juose pačiuose slypintį vergą. Toji laisvės dvasia beveik akimirksniu išsklaidė tvirtai įsišaknijusius prietarus apie lietuvių tautos mažumą ir silpnumą. Kartu su ja grįžo tautos savigarbos bei orumo supratimas, įkvėpęs jos savanorius žūtbūtinei kovai už krašto nepriklausomybę. Kartą atbudusios šios dvasios jau nepajėgė sunaikinti niekas“.
* * *
Istorikas Juozas Tumelis „Vasario 16-oji: aštuoni dešimtmečiai“ („Savanoris“, 1998 02 12, Nr.3(180), p.1) rašo: „1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba, skelbdama Valstybės Nepriklausomybės Aktą, nedavė jokių įsipareigojimų kitoms valstybėms, žadėdama demokratiškai tvarkytis pati viena. Šis iškalbingas dokumentas tapo vienu pačių ryškiausių mūsų naujųjų laikų istorijos simbolių.
Likimas tąkart mums atrėžė, deja, tik 22 laisvės metus. Ką per juos nuveikė Lietuva? Labai daug. Ir būtent:
po ryžtingos ir politiškai bei ekonomiškai pamatuotos žemės reformos atgijo kraštutinai nualintas Lietuvos kaimas, netrukus jis tapo pagrindiniu nacionalinio produkto gamintoju;
po dešimtmečio atsistatė ir išsiplėtė sugriauti mūsų miestai ir miesteliai, dabar jau nebe mediniai, o mūriniai;
litas netrukus tapo viena iš stabiliausių valiutų Europoje, o valstybė savo nepriklausomybės saulėlydyje jau buvo beveik išsimokėjusi visas savo gausias skolas;
Lietuva sukūrė tokią veiklią švietimo sistemą, kuri gebėjo dar taip neseniai buvusią mažaraštę visuomenę paversti apsišvietusia tauta;
tuščioje vietoje per kelerius metus sukūrė aukštojo mokslo sistemą, kuri išugdė naujos orientacijos inteligentiją;
išaugus naujai inteligentų kartai, pirmąsyk taip kiekybiškai ūgtelėjo mūsų kultūra, kad tapo žinoma beveik visai Europai, ir t.t.“
Pirmosios Lietuvos tarybos nariai, 1917 m.
Saliamonas Banaitis
Mykolas Biržiška
Jonas Basanavičius
Kazys Bizauskas
Pranas Dovydaitis
Steponas Kairys
Petras Klimas
Donatas Malinauskas
Vladas Mironas
Stanislovas Narutavičius
Alfonsas Petrulis
Antanas Smetona
Jonas Smilgevičius
Justinas Staugaitis
Aleksandras Stulginskis
Jurgis Šaulys
Kazimieras Steponas Šaulys
Jokūbas Šernas
Jonas Vailokaitis
Jonas Vileišis
Parengta pagal dienraštį „Respublika“Vasario 16-osios Akto signatarai
Šaltinis - http://www.lrt.lt/sites/static.php?strid=215331&
Pirmoji Lietuvos valstybės Taryba, kuri 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Iš kairės į dešinę sėdi: J. Vileišis, dr. J. Šaulys, kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, Stp. Kairys, J. Smilgevičius. Stovi: K. Bizauskas, J. Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vl. Mironas, M. Biržiška, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas, Pr. Dovydaitis.
Nuotr. iš Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų archyvo
Daug kam pažįstama 84 metų senumo nuotrauka, kurioje užfiksuota 20 įvairaus amžiaus vyriškių su Jonu Basanavičiumi viduryje. Ori, net paradinė, įprasto tų laikų stiliaus nuotrauka vaizduoja Lietuvos Tarybą po to, kai ji ūkanotą 1918 m. vasario 16 d. rytą pasirašė Lietuvos Valstybės atkūrimo aktą. Minėdami šią svarbią mūsų valstybei atkūrimo datą, prisimename Vasario 16-osios Akto atsiradimo aplinkybes, įgyvendinimo sunkumus, kaip sudėtingai buvo siekiama tarptautinio Lietuvos pripažinimo, bet kartais užmirštame tuos, kurie parengė ir savo parašais įteisino Aktą, pasitenkindami bendru signatarų vardu.
Tiesiogiai Valstybės atkūrimo akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, gal dar Steponas Kairys. Bet Akto tekstui, užgesinus partines ir asmenines ambicijas, pašalinus Lietuvos Tarybos visiško skilimo grėsmę, pritarė visi Lietuvos Tarybos nariai, visi jį pasirašė. Minėtas intelektualų ketvertukas tėra projekto autoriai. Oficialus Valstybės atkūrimo akto autorius - visa Lietuvos Taryba.
Lietuvos Taryboje, kurią 1917 m. rugsėjo viduryje išrinko lietuvių Vilniaus konferencija, buvo 20 visuomenės veikėjų. Tai įvairios socialinės aplinkos, įvairių pažiūrų ir profesijų žmonės. Ir vis dėlto tai nebuvo atsitiktinis žmonių sambūris. Kas juos siejo?
Pirmiausia visi jie - XIX a. antroje pusėje suklestėjusio lietuvių tautinio Atgimimo veikėjai. Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodį susirinkusiame Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmas žingsnis nepriklausomybės link. Daugelis buvo 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos, tapusios Mokslų akademijos pirmtake, nariai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, beveik visi buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti nariai, vadovai. Pradėjus steigti lietuviškas mokyklas, dažnas ėmėsi rengti lietuviškus vadovėlius.
Beveik visi signatarai gimė kaime, tik du - miesteliuose: Mykolas Biržiška Viekšniuose, o Pranas Dovydaitis - Višakio Rūdoje. Įdomi signatarų kilimo geografija. Po tris kilę iš Biržų, Tauragės, Telšių ir Šakių apskričių, po du - iš Marijampolės ir Ukmergės apskričių, po vieną - iš Rokiškio, Trakų, Vilkaviškio apskričių, vienas gimęs Latvijoje. Taigi net 6 signatarai, t. y. trečdalis, kilę iš Užnemunės.
Negalima sakyti, kad jie buvo vienmečiai. Vis dėlto dauguma - tos pačios kartos žmonės. Konkretus jų amžius Vasario 16-osios Akto pasirašymo dieną buvo toks: iki 30 metų - 2, nuo 30 iki 40 metų - 8, nuo 41 iki 50 metų - 6, nuo 51 iki 60 metų - 3, Jonui Basanavičiui jau buvo 67 metai.
Pagal tikybą vaizdas buvo toks: 19 katalikų (jeigu kataliku laikysime ir J. Basanavičių, kuris buvo krikštytas, bet bažnyčios vengė; jis bene vienintelis su žmona gyveno tik sudarę civilinę santuoką); Jokūbas Šernas buvo evangelikas reformatas.
Dauguma būsimų signatarų politinę veiklą pradėjo dar būdami moksleiviai slaptuose lietuvių moksleivių būreliuose ar tiesiog dalyvaudami protesto akcijose, nukreiptose prieš prievartinį lietuvių moksleivių dalyvavimą stačiatikių pamaldose ar vertimą klasėje kalbėti poterius ir kitas maldas rusiškai. Už tokias akcijas iš gimnazijos buvę pašalinti Steponas Kairys, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona. Už lietuvišką veiklą iš gimnazijos buvo pašalintas Mykolas Biržiška. Už tai buvo persekiojamas ir gimnazistas Jonas Vileišis. Daugelis studijuodami Rusijos universitetuose bei institutuose taip pat buvo slaptų lietuviškų ratelių nariai. Kai kurie prisidėjo prie lietuvių politinių partijų kūrimo bei veiklos. Beje, daug kas mokėsi Liepojos ir Mintaujos gimnazijose. Ko gera, visi mokėjo kalbėti ir neblogai rašė lenkiškai.
Iš 20 signatarų 19 buvo baigę aukštuosius mokslus. Tik Saliamonas Banaitis tebuvo baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge. 1926 m., jau turėdamas 60 metų, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, bet studijų nebaigė - 1933 m. mirė. Peterburgo universitetą buvo baigę 5 signatarai, Maskvos - 4, technikos institutus Peterburge - 2, po vieną signatarą aukštąjį išsilavinimą įgijo Austrijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Keturi buvo baigę Peterburgo katalikų dvasinę akademiją.
Įdomiai signatarus galima suskirstyti ir pagal specialybes ar profesijas. Daugiausia buvo teisininkų - net 7 (Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Kazimieras Bizauskas, Jonas Vileišis). Toliau - kunigai. Jų buvę keturi: Vladislovas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys. Justinas Staugaitis turėjo aukščiausią bažnytinį rangą - 1926 m. tapo Telšių vyskupu ordinaru. Kunigaudamas jis daug kur buvo blaškomas: dirbo vikaru Alytuje, Lodzėje, Varšuvoje, Marijampolėje. 1918 m. važiavo į Miuncheną pas Vatikano nuncijų prašyti, kad popiežius pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Beje, Kauno kunigų seminarijoje studijavo ir Jurgis Šaulys, bet iš jos buvo pašalintas už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Paskui baigė Berno universitetą. Jurgis Šaulys buvo pirmasis modernios Lietuvos Valstybės ambasadorius (1918 - 1919 m. buvo pirmuoju pasiuntiniu Vokietijoje). Vėliau buvo pasiuntiniu Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, nuo 1939 m. rudens iki 1946 m., kai Šveicarijos valdžia uždarė Lietuvos pasiuntinybę - vėl Šveicarijoje. Aleksandras Stulginskis buvo baigęs Kauno kunigų seminariją, bet pasiprašęs atidėti kunigo šventimus. Vėliau išvyko į Austriją, kur studijavo filosofiją, bet baigė agronomijos mokslus. Mokslui dvasinėje seminarijoje buvo rengiamas Jonas Basanavičius. Antanas Smetona buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, bet po kelių savaičių išstojo. Labai įdomus kun. Alfonso Petrulio likimas. Jis studijavo Lvovo veterinarijos institute, bet paskui tapo labai išsilavinusiu kunigu. Jis atkakliai kovojo, kad bažnyčiose būtų įvestos lietuviškos pamaldos, todėl bažnytinės vyresnybės buvo nemėgiamas ir dažnai kilnojamas po daugelį parapijų. Dirbo vikaru Joniškyje, Maišiagaloje, Marcinkonyse, net Nalibokuose ir kitur. Tik po 20 kunigystės metų (1911 m.) pagaliau gavo klebono vietą Pivašiūnuose. Čia klebonavo iki 1927 m. Mirė 1928 m. būdamas Musninkų klebonu.
Tarp signatarų buvo du agronomai (Aleksandras Stulginskis ir Donatas Malinauskas), du finansininkai (Jurgis Šaulys ir Jonas Vailokaitis), istorikas (Petras Klimas), medikas (Jonas Basanavičius), ekonomistas (Jonas Smilgevičius) ir inžinierius technologas (Steponas Kairys).
Nesunku paaiškinti, kodėl būsimi signatarai buvo pasirinkę tokias profesijas (išskyrus Petro Klimo atvejį): su tokiomis profesijomis buvę daug lengviau įsidarbinti Lietuvoje, nes jos nebūtinai susiję valstybės tarnyba, o į valdišką tarnybą Lietuvoje iki 1906 m. lietuviai katalikai nebuvo priimami.
Pagal socialinę kilmę signatarus galima suskirstyti taip: 16 ūkininkų vaikų ir 4 bajorų vaikai (vieno iš jų tėvai žemės neturėjo). Bajoriškos kilmės buvę Donatas Malinauskas (iš Trakų apskr.), Stanislavas Narutavičius (iš Telšių apskr.), Jonas Smilgevičius (taip pat iš Telšių apskr.) ir Mykolas Biržiška (jo tėvas buvo Viekšnių vaistininkas). Visi trys broliai Biržiškos vėliau vengė kalbėti apie savo bajorišką kilmę.
Iš įdomesnių signatarų minėtinas bajoras Donatas Malinauskas. Jis, Trakų apskrityje valdęs kelis dvarelius, užsienyje baigęs agronomijos mokslus, buvo ypač spalvinga asmenybė. Mėgo palėbauti, bet saikingai. Nemėgo anksti keltis. Dažnai, ypač žiemą, ilgokai gyvendavęs Vilniuje. Jo aplinka buvo gerokai sulenkėjusi, bet jis pats nuo jaunystės linko į lietuvybę. Gerai kalbėjo ir neblogai rašė lietuviškai. 1815 m. subūrė slaptą organizaciją "12 Vilniaus apaštalų", kuri reikalavo lietuviškų pamaldų Vilniaus bažnyčiose. 1901 m. pasiekė, kad Vilniaus vyskupas lietuvių sielovados reikalams paskirtų Šv. Mikalojaus bažnyčią. Beje, vienas iš "Vilniaus apaštalų" buvo ir signataras Jonas Vileišis. Kai 1920 m. spalio 9 d. Vilnių užėmė gen. L. Želigovskis, D. Malinauskas iš Vilniaus buvo ištremtas į Kauną. Buvo Lietuvos pasiuntiniu Prahoje, Taline, šiek tiek dirbo URM, bet valdiška tarnyba jam nelabai sekėsi.
Apie Joną Basanavičių
Šaltinis - http://www.lrt.lt/sites/static.php?strid=215341&
Jonas Basanavičius (gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime) Lietuvos istorijoje pramintas „tautos patriarchu”, numatęs jos ateitį ir kelius Nepriklausomybei pasiekti. Jo gyvenimo kredo gali atspindėti citata: „nepriklausomos savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisę”, nes lietuvių tauta turi tvirtus istorinius pagrindus, gali ir turi būti laisva.
Pirmuosius laisvės vilties spindulius J.Basanavičius pradėjo skleisti dar užsienyje (Bulgarijoje, Austrijos imperijoje), kur likimo nublokštas išgyveno dvidešimt penkerius metus. Savo jėgas, sveikatą ir laimę išdalijo svetimose šalyse, tačiau degančią meile sielą iki pat savo mirties išsaugojo lietuvių tautai. Daugelis jo mokslo darbų ir tyrinėjimų skatino tautinę savimonę, žadino tėvynės meilę. J.Basanavičius aukštino Lietuvos praeitį, domėjosi lietuvių kalbos ištakomis, rinko lietuvių tautosaką ir skatino kitus ją rinkti, sukūrė savitą lietuvių kilmės teoriją. Susidomėjęs Lietuvos istorija, ragino tautiečius kurti etnografinę draugiją, bet šią idėją realizavo tik Vilniuje, 1907 m. įsteigęs Lietuvių mokslo draugiją, kuriai paskyrė keliolika savo gyvenimo metų.
J.Basanavičius išplėtė lietuvių tautos sampratą, jos nariais laikydamas ne tik bajoriją, bet ir visus svetimtaučius, gyvenančius Lietuvoje. Keldamas tautos vienybės idėją, skatino žmones sutelkti jėgas prieš engėją. Subūręs apie save bendraminčių, 1883 m. pradėjo leisti „Aušrą” (kurios svarbiausias tikslas ir buvo ugdyti tautiškumą); gyvendamas Prahoje ją redagavo. Šio laikraščio pirmojo numerio pratarmėje rašė: „Juk ir mes esame tokie pat žmonės kaip ir mūsų kaimynai ir norime visomis teisėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis”. Vėliau bendradarbiavo „Garse”, „Varpe”, „Tėvynėje”, „Tėvynės sarge” ir kituose Mažojoje Lietuvoje leistuose leidiniuose.
Savo pažiūras apie valstybės ir asmens santykius, valstybės paskirtį J. Basanavičius plačiai dėstė grįžęs į Lietuvą. Jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje–politinėje veikloje, siekiant Lietuvos tautinio ir socialinio išsivadavimo. Jam labai pravertė Bulgarijoje įgyta politinė patirtis (nuo 1899 m. buvo Bulgarijos demokratų partijos nariu) kartu su kitais visuomenininkais 1905 m. šaukiant Vilniuje Didįjį lietuvių Seimą bei steigiant Tautiškąją lietuvių demokratinę partiją. Šis žingsnis sukėlė karštas politines aistras, tačiau Didžiojo Vilniaus Seimo darbui nesukliudė – J.Basanavičiaus autoritetas vienijo įvairių partijų žmones. 1905 m. pabaigoje Vilniaus lietuvių J.Basanavičius buvo išrinktas komiteto, turėjusio organizuoti platesnį Lietuvos žmonių susirinkimą, pirmininku. 1905 m. gruodžio 4-5 d. įvyko Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo apie 2000 atstovų iš Lietuvos, lietuvių kolonijų Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje ir kuriam J.Basanavičius pirmininkavo. Lietuvos valstybės atkūrimo požiūriu svarbiausia, kad priimtąja rezoliucija Didžiojo Vilniaus Seimo atstovai caro valdžios pareikalavo plačios autonomijos etnografinei Lietuvai, visuotinu balsavimu renkamo Seimo Vilniuje.
1906 m. parengė dokumentą, kuriuo įrodinėjama, kad yra būtina prie Lietuvos prijungti Suvalkų guberniją, gynė lietuvių kalbos teises bažnyčiose. Nuo 1907 m. rūpinosi mokslo organizavimu – įsteigė jau minėtą Lietuvių mokslo draugiją, būrė studentų būrelius į vieningą organizaciją, steigė mokyklas. Kauno universitetas, pagerbdamas daktaro mokslinę veiklą, skyrė jį Garbės nariu ir profesoriumi.
1913 m. J.Basanavičius kartu su Valstybės tarybos nariu M.Yču išvyko į Ameriką rinkti aukų Lietuvių mokslo draugijos ir Dailės draugijos namams statyti.
Pirmąjį pasaulinį karą ir pokarį J.Basanavičius praleido Vilniuje, rinkdamas medžiagą apie vokiečių okupacinį laikotarpį. 1917 m. pirmininkavo Lietuvių konferencijai, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu.
J. Basanavičiaus laikinai pirmininkaujama Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.V.Landsbergis: Vasario 16-osios aktą pasirašė ne tik kaimiečiai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=60677205
Eglė Samoškaitė,
http://www.DELFI.lt
2013 m. vasario 14 d. 19:08
Vasario 16-osios aktą, 1918 metais paskelbusį apie atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę, pasirašė ne tik kaimiečiai, nes Lietuvos Taryboje buvo ir dvarininkų bei bajorų.
Taip apie Vasario 16-osios aktą pasakojo europarlamentaras Vytautas Landsbergis, ketvirtadienį dalyvavęs ekskursijoje po Signatarų namus.
Politikas teigia, kad tuometinis Lietuvos Tarybos apsisprendimas paskelbti apie atkuriamą Lietuvą etninėse jos žemėse buvo proto balsas, mat kaip tik tuo metu Lenkijos Taryba paskelbė atkurianti Lenkiją, kuriai priklausė visos iki Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimų priklausiusios žemės su Ukraina, Lietuva.
„Tai buvo proto balsas ir labai sveiko ir valstietiško proto, nors kažkas neseniai paskaičiavo, kad ar ne pusė Tarybos narių buvo bajorai. Tai nebuvo tik kaimiečių Lietuva, atėjo ir dvarininkų, ten buvo ir dvarininkų. Beturčių, bet bajorų kilmės žmonių“, - pasakojo V. Landsbergis.
Politikas ketvirtadienį dalyvavo Vilniaus ekskursijų dienos „V16” pristatyme. Vasario 16-ąją gyventojams bus organizuojamos penkios nemokamos ekskursijos: „Lietuvos valstybingumo istorijos keliu“, „Vilniaus pilys“, „Vilniaus rūmų istorija“, „Vilniaus legendos“, „Keliai, pirkliai, pinigai...“
Šia proga Signatarų namuose V. Landsbergis pasakojo apie Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto pasirašymo aplinkybes.
Pasak politiko, Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas sudėtingomis sąlygomis. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui lietuviai iš okupavusių vokiečių gavo leidimą sušaukti 1917 metų konferenciją ir išrinkti jos vadovybę – Tarybą.
„Kaip įdomiai ir greitai keičiasi tos Tarybos pavadinimas. Vokiečiai leido sudaryti Lietuvių Tarybą, o jie sudarė ir pavadino Lietuvos Taryba. Jeigu pažiūrėtume į 1918 metų nuotraukas, ten yra Lietuvos Valstybės Taryba. Galima sakyti, kad valstybingumas buvo įtvirtinamas labai protingai, per politinį žodyną“, - teigė V. Landsbergis.
Pasak jo, tuo metu dar nebuvo aišku, ar vokiečiai pralaimės karą, todėl lietuviai laviravo – valstybės atkūrimą organizavo tartum Vokietijos globoje, planavo Lietuvos karaliumi kviesti Viurtembergo princą.
„Būtų atsiradus Lietuvos karalystė su karaliumi Mindaugu II, kuris buvo įsipareigojęs greitai išmokti lietuvių kalbą ir savo vaikus – būsimus Lietuvos princus – auklėti jau lietuviškai.
Tai, žinoma, nebuvo realizuota, bet įvairios galimybės buvo svarstomos ir dedamos ant stalo. Arba net tam tikri pasižadėjimai Vokietijai: pinigų sąjunga, karinė sąjunga ar dar kokia nors su tam tikru pavaldumu“, - teigė V. Landsbergis.
„O paskui staiga Vasario 16-osios aktas pasako – nieko, jokių įsipareigojimų, jokių kitų valstybių. Na, ir jie, žinoma, rizikavo tai darydami, nes tai buvo nesuderinta su viršininkais. Viršininkai supyko ir jiems galėjo liūdnai baigtis. Juo labiau, kad nors Vokietijos vyriausybė, kuri buvo pralaiminti karą, ieškojo lanksčių pozicijų, kažkiek pripažino ir bendravo su Lietuvos Taryba, tai karo komendantas Vilniuje juos galėjo paprasčiausiai sušaudyti už tokius pokštus, kad skelbia kažkokią valstybę ir nutraukia visus ryšius ir su Rusija, ir su Vokietija“, - pridūrė politikas.
Jo teigimu, Lietuvos Taryboje kilo ginčų dėl to, kas turi jai vadovauti. Kai kurie jos nariai itin šalinosi Antano Smetonos, mat nors būdamas išsilavinęs teisininkas, literatas, redaktorius, jis atrodė per daug manevruojantis ir per mažai ryžtingas.
„Tai lėmė, kad deklaracijos patvirtinimas ir teksto redagavimas nusitęsė nuo sausio iki vasario mėnesio. Be tai išėjo į naudą: tekstas toks nušlifuotas ir taip tobulai suredaguotas, kad gali būti pavyzdys – viskas pasakyta taupiais ir labai tiksliais žodžiais“, - aiškino europarlamentaras.
V. Landsbergio teigimu, svarbiausia, kad Lietuvoje pakako proto atkurti valstybę etninėse žemėse, skirtingai nei Lenkijoje, kurios Taryba nusprendė atkurti valstybę su visomis iki padalijimų priklausiusiomis žemėmis.
„Lenkijos Taryba buvo paskelbusi atkuriamą Lenkijos valstybę visose žemėse, kurios buvo iki pirmojo padalijimo – su visa Ukraina, su viskuo, apie Lietuvą ir kalbos nebuvo. Štai kokia skelbiama Lenkija. O Lietuva skelbė: mes savo etninėse žemėse, mums svetimo nereikia, tik mūsų nejudinkite“, - teigė politikas.
Jo teigimu, Lietuvos Taryba buvo išskirtinė tuo, kad joje dirbo ne tik valstiečiai, bet ir bajorai, o vienas parašas ant atkuriamos Lietuvos Nepriklausomybės Akto – lenkiškas. Tai Stanislovo Narutavičiaus parašas. Tai buvo dvarininkas iš Žemaitijos, kurio brolis Gabrielius Narutavičius buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu, bet po rinkimų po kelių dienų nušautas.
http://www.DELFI.lt
Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1 Koks Vasario 16-osios Akto signatarų likimas?
Iki karo pradžios mirė penki: Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis ir Jonas Basanavičius. Dar trys mirė nacių okupacijos metais Lietuvoje: Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, Jonas Smilgevičius. Kitų 12 signatarų likimas toks pats tragiškas, kaip ir jų atkurtos Lietuvos valstybės. Nuo gresiančio sovietų teroro 6 pasitraukė į Vakarus ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Anksčiausiai, dar 1940 m., pasitraukė Antanas Smetona, Jonas Vailokaitis ir Jurgis Šaulys. Kiti - Steponas Kairys, Mykolas Biržiška ir Kazimieras Šaulys - pasitraukė 1944 m. vasarą. Išeiviai mirė kas Vokietijoje, kas Šveicarijoje, kas Amerikoje...
Dar 6 signatarai tapo sovietinio teroro aukomis. Pirmosios aukos - Vladislovas Mironas ir Kazimieras Bizauskas. Juos NKVD areštavo dar 1940 m. liepą. Prasidėjus 1941 m. Vokietijos ir sovietų karui, Kazimierą Bizauską enkavėdistai su didele grupe kalinių iš Kauno vežė gilyn į Rusiją ir pakelyje kažkur už Minsko sušaudė. Vladislovas Mironas per Birželio sukilimą iš kalėjimo buvo išlaisvintas, bet po karo sovietai jį vėl suėmė. Mirė 1953 m. Vladimiro kalėjime. Aleksandras Stulginskis, Donatas Malinauskas ir Pranas Dovydaitis 1941 m. birželio 14 d. su šeimomis buvo ištremti. Donatas Malinauskas su šeima pateko į Altajų. Ten, netoli Bijsko, 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje mirė nuo bado. Kiti du nuo šeimų buvę atskirti ir įkalinti lageriuose. Pranas Dovydaitis 1942 m. sušaudytas Sverdlovske. Aleksandras Stulginskis lagerį ištvėrė (neretai dirbdavęs agronomu lagerių pagalbiniuose ūkiuose, šiltnamiuose), 1954 m. iš lagerio paleistas, bet ištremtas pas žmoną į Komiją. 1956 m. grįžo į Kauną, dirbo sodininkystės srityje, 1969 m. mirė Kaune. Abiejų banditinių režimų lagerininko dalią patyrė Petras Klimas, žymus Lietuvos diplomatas. Antrasis pasaulinis karas jį užklupo dirbantį ambasadoriumi Paryžiuje. Naciai 1940 m. Lietuvos ambasadą Paryžiuje uždarė ir pastatą atidavė sovietams. 1942 m. naciai ambasadorių suėmė ir metus išlaikė koncentracijos stovykloje, o paskui išsiuntė į Lietuvą. 1944 m. į Vakarus pasitraukti nespėjo, buvo sovietų suimtas ir įgrūstas į lagerį. Iš jo grįžo paliegęs ir 1968 m. mirė Kaune.
Taigi buvo sunaikinta Lietuvos valstybė ir sunaikinta trečdalis jos Nepriklausomybės Akto signatarų. Visi to Akto signatarai buvo ryškios asmenybės.
Straipsnio autorius
Doc. Sigitas JEGELEVIČIUS
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
