Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Generolas Vincas Vitkauskas politikos šunkeliuose

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės pirmasis atkūrimas 1918-02-16; Lietuvos Karalystė 1918 m.; Lietuvos Respublika 1920-1940 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Generolas Vincas Vitkauskas politikos šunkeliuose

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Generolas Vincas Vitkauskas politikos šunkeliuose

Parašytas: 22 Sau 2011 14:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Generolas Vincas Vitkauskas politikos šunkeliuose

http://www.lzinios.lt/lt/2011-01-21/ist ... iuose.html

Aras LUKŠAS

1940 metų sausio 22 dieną Lietuvos kariuomenės vadui generolui Stasiui Raštikiui išėjus atostogų, prezidentas Antanas Smetona laikinai eiti šias pareigas paskyrė Vincą Vitkauską. Jam bus lemta tapti paskutiniu nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadu, o vėliau savo noru apsivilkti Lietuvą okupavusios Raudonosios armijos generolo uniformą. Ši diena turėjo didžiulės įtakos ne tik išdavystės keliu pasukusio kariuomenės vado, bet ir visos mūsų valstybės likimui.

Kaip atsitiko, kad buvęs Nepriklausomybės kovų dalyvis, 1918-1919 metais kovęsis su lenkais ir bermontininkais, o 1923-iaisiais dalyvavęs Klaipėdos sukilime, Lietuvos kariuomenės generolas, vedęs karius į 1939-ųjų rudenį atgautą Vilnių, vėliau sąmoningai pasirinko bendradarbiavimą su sovietiniais okupantais ir nekeitė šios pozicijos iki pat gyvenimo pabaigos.

Kodėl 1940-ųjų pavasarį, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir jo grėsmei tvenkiantis virš Lietuvos, prezidentas A.Smetona kariuomenės vadu paskyrė būtent V.Vitkauską, nors į šį postą būta ir kitų kandidatų? Ar iš tiesų buvusį Lietuvos, o vėliau Raudonosios armijos generolą užverbavo sovietų žvalgyba? Ar į Komunistų partiją jis įstojo dėl savo pažiūrų, ar verčiamas aplinkybių?

Vienareikšmiškų atsakymų ir objektyvių duomenų apie tai mažoka. Dar Michailo Gorbačiovo "perestroikos" pradžioje filmą apie generolą kurti ketinęs žinomas kino dokumentininkas Saulius Beržinis skundėsi: "Taip ir nepriėjau prie generolo Vinco Vitkausko asmens bylos, kuri gulėjo Podolsko archyve. Kelis kartus važiavau į Maskvą, ten buvau vedžiojamas už nosies, bet galų gale jos taip ir negavau." Tad ir mums šiandien teks remtis ne tik objektyviais generolo biografijos faktais, bet ir subjektyviais vertinimais bei prisiminimais, kurie dažnai yra visiškai priešingi. Štai pora pavyzdžių.

"Dabar, po daugelio metų, kai prisimenami tie laikai, dažnai būnu klausiamas: "Ar Vitkauskas buvo bolševikas?" Aš visuomet atsakau: "Ne", - savo knygoje "Prisiminimų fragmentai" rašo paskutinis nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis.

"Vitkauskas kiekviena proga pabrėždavo tiek karininkams, tiek kareiviams, jog jis esąs Komunistų partijos narys. Visada tvirtindavo, kad tik komunizmas išgelbėsiąs Lietuvą", - savo prisiminimuose tvirtina buvęs Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo antrojo pėstininkų pulko vadas Antanas Špokevičius.

Taigi mėgindami atsakyti į klausimą, kas iš tiesų buvo generolas V.Vitkauskas ir kodėl jis pasirinko būtent tokį likimą, iš pradžių peržvelkime kai kuriuos šio žmogaus gyvenimo faktus.

Karininku tapti nesvajojo

V.Vitkauskas gimė 1890 metų spalio 4 dieną Vilkaviškio apskrities Pajavonio valsčiaus Užbalių kaime. Kai baigė Lankeliškių pradinę mokyklą, tėvai išvežė jį į Marijampolę. Čia būsimas generolas privačiai ruošėsi eksternu laikyti egzaminus brandos atestatui gauti, tačiau jam nepavyko to padaryti.

V.Vitkauskas žūtbūt siekė aukštojo mokslo, todėl nenuleido rankų - išvyko į Rusiją, sėkmingai išlaikė brandos egzaminus Oriolo gimnazijoje ir 1914 metais įstojo į Maskvos universiteto Matematikos fakultetą. Vargu ar matematika buvo tikrasis jo pašaukimas, mat meniškos prigimties jaunuolis vakarais dar mokėsi Stroganovo dailės mokykloje. Šiaip ar taip, apie karininko karjerą būsimas generolas tikrai nesvajojo. Tačiau gyvenimas viską surikiavo kitaip.

1916 metais V.Vitkauskas, pasimokęs universitete vos du kursus, mobilizuojamas į Rusijos kariuomenę ir, baigęs karo mokyklą, o vėliau - ir karininkų kursus, atsiduria Pirmojo pasaulinio karo frontuose Austrijoje, Rumunijoje bei Turkijoje.

Karo pabaiga būsimą Lietuvos kariuomenės vadą užklumpa Gruzijoje, iš kurios jis 1918 metų pavasarį ir grįžta į nepriklausomą Lietuvą. Kaip tik tuo metu jauną mūsų valstybę reikėjo ginti ginklu, kovoti keliais frontais, tad 1919-ųjų sausio 1 dieną V.Vitkauskas stoja savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Generolas S.Raštikis prisimena, kad V.Vitkauskas buvo paskirtas į Kauno bataliono 7-ąjį pėstininkų pulką ir kovėsi tiek su bermontininkais, tiek su lenkais. Lenkų fronte Širvintų ir Giedraičių apylinkėse karininkas buvo sužeistas.

Oficialioje V.Vitkausko biografijoje, kurią 1940 metų balandžio mėnesį pateikia žurnalas "Karys", pasakojama apie šio karininko vadovaujamo 7-ojo pėstininkų pulko III bataliono žygį priešo užnugaryje: "1920 m. rugsėjo mėn. pabaigoje minimas batalionas buvo atkirstas nuo savo dalių ir apie 10 dienų sunkiausiomis aplinkybėmis ieškodamas prasiveržimo išbuvo tarp lenkų ir bolševikų frontų ir, laimingai išvestas iš pražūties, grįžo prie savo pulko. Drąsiu ir sumaniu žygiu buvo išgelbėta 750 kareivių ir 10 karininkų su bataliono ginklais ir kt." Tuomet už drąsą ir pasižymėjimą kapitonas V.Vitkauskas apdovanotas Vyčio kryžiumi.

1921 metais V.Vitkauskas iš 7-ojo pulko buvo perkeltas į vietinį brigados štabą ir paskirtas ypatingų reikalų karininku, o vėliau - to štabo viršininku. Reikia pažymėti, jog šiai brigadai tuomet vadovavo Antanas Merkys. Tas pats A.Merkys, kuriam 1940 metais bus lemta tapti paskutiniu nepriklausomos Lietuvos premjeru, o pasitraukus iš krašto prezidentui A.Smetonai, perimti valstybės vadovo pareigas ir perduoti jas sovietų marionetei Justui Paleckiui. Nuo tada V.Vitkausko ir A.Merkio keliai lemtingai susitiks dar ne kartą.

1923 metais po sėkmingo Klaipėdos sukilimo, kai vienintelį šalies uostą ir jo kraštą vėl perima Lietuva, A.Merkys tampa aukštojo valstybės įgaliotinio Klaipėdos krašte A.Smetonos sekretoriumi, o V.Vitkauskas - Klaipėdos komendantu. 1923-iųjų gruodžio 1 dieną, jau nešiodamas majoro antpečius, būsimas kariuomenės vadas perkeliamas į III apygardos štabą ir skiriamas Pirmojo skyriaus viršininku. 1926 metų birželio 1-ąją V.Vitkauskas skiriamas Marijampolėje dislokuoto 9-ojo pėstininkų pulko vadu, o gegužės 18-ąją jam suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis.

Tačiau ne viskas karininko karjeroje buvo sklandu. Pasak S.Raštikio, po 1926 metų gruodžio perversmo V.Vitkauską norėta atleisti iš pulko vado pareigų. Greičiausiai taip ir būtų atsitikę, jei ne naujoje Vyriausybėje krašto apsaugos ministru paskirtas jau minėtas A.Merkys.

Būtent jis pasirūpino, kad V.Vitkauskas liktų pulke. Vis dėlto nepraėjus nė metams karininkas pats paprašė atleisti jį iš pulko vado pareigų ir grįžo dirbti šaudymo bei pėstininkų inspektoriumi. Kas paskatino pulkininką leitenantą žengti tokį žingsnį, sunku pasakyti, tačiau generolas S.Raštikis savo prisiminimų knygoje atskleidžia vieną subtilų niuansą.

Pasirodo, V.Vitkausko brolis tarnavo prieš Lietuvą kariavusioje Raudonojoje armijoje ir 1919 metais Lietuvoje buvo sušaudytas. Suprantama, brolis už brolį neatsako, tačiau turint galvoje 1926 metų atmosferą, šis faktas galėjo mesti šešėlį aukšto karininko karjerai.

Kelias į aukštumas

Šiaip ar taip, po kurio laiko V.Vitkauskas vėl palengva kilo aukštyn. Po vakarinių teisės studijų Kauno universitete ir stažuotės Vokietijos kariuomenėje jam buvo suteiktas pulkininko, o 1939 metais - brigados generolo laipsnis. Atsilaisvinus Pirmosios divizijos vado vietai V.Vitkauskas tapo rimčiausiu pretendentu į šias pareigas.

S.Raštikis prisimena, kad prezidentas A.Smetona dėl V.Vitkausko kandidatūros galutinai apsisprendė pasikonsultavęs su krašto apsaugos ministru K.Musteikiu ir ministru pirmininku A.Merkiu, kuris jau seniai globojo savo buvusį pavaldinį.

Taigi 1939 metų balandžio 12 dieną V.Vitkauskas skiriamas divizijos vadu, o po poros mėnesių jam suteikiamas divizijos generolo laipsnis.

Spalio mėnesį V.Vitkauskui teko ypatinga misija - jis, Vyriausybės paskirtas Vilniaus rinktinės vadu, vedė karius į grąžintą Lietuvos sostinę ir jau spalio 28-ąją Katedros aikštėje priėmė kariuomenės paradą. Ar generolas suprato, kad Stalino manevras - atiduoti Vilnių už sovietinių karinių bazių steigimą Lietuvoje - tėra pasirengimas nepriklausomos valstybės laidotuvėmis?

V.Vitkausko duktė Laimutė Vitkauskaitė-Matukonienė tvirtina, jog suprato. "Tėvas savo artimiems generolams ir šeimai ne kartą sakė, kad 1939 metų spalio mėnesį Lietuvoje įsteigtos sovietinės kariuomenės bazės yra ne kas kita, o klastingai užmaskuotos Lietuvos okupacijos slaptasis etapas", - teigiama prieš dešimtmetį žurnale "Mokslas ir gyvenimas" paskelbtame jos straipsnyje. Tačiau šis supratimas priesaiką ginti Tėvynę davusiam generolui vėliau nesutrukdys ne tik kapituliuoti be šūvio, bet ir bendradarbiauti su sovietiniais okupantais, liaupsinti sovietinę santvarką ir šlovinti patį okupacijos faktą.

Bet apie tai - šiek tiek vėliau. O dabar pažvelkime, kaip klostėsi įvykiai 1940 metų pradžioje, vis labiau aštrėjant nesutarimams tarp tuometinio kariuomenės vado S.Raštikio ir prezidento A.Smetonos bei premjero A.Merkio. Ministras pirmininkas visada nemėgo kariuomenės vado, tuo metu A.Smetoną, kuris iš pradžių rėmė S.Raštikį, laikui bėgant vis labiau ėmė erzinti jo noras aktyviai dalyvauti politikoje ar net mėginti kištis į Vyriausybės formavimą. Ne paskutinėje vietoje buvo ir didžiulis kariuomenės vado populiarumas, kėlęs tam tikrą grėsmę blėstančiam Tautos vado autoritetui.

Galiausiai 1939 metų pabaigoje, į Lietuvą įvedus sovietų kariuomenės bazes ir suformavus A.Merkio vadovaujamą Vyriausybę, tapo aišku, kad tolesnis bendras darbas bus neįmanomas. Todėl S.Raštikis parašė raportą ir paprašė atleisti jį iš kariuomenės vado pareigų. Tačiau A.Smetona neskubėjo tenkinti generolo prašymo: sausio pabaigoje jis išleido S.Raštikį trijų mėnesių atostogų "sveikatai taisyti", o kariuomenės vado pareigas laikinai patikėjo V.Vitkauskui. Visiems buvo aišku, kad po atostogų S.Raštikis į ankstesnes pareigas nebegrįš. Taip ir nutiko. Balandžio 22 dieną V.Vitkauskas buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu.

Kodėl eiti šias aukštas ir itin atsakingas pareigas pasirinktas būtent V.Vitkauskas, kurį beveik visi jį pažinojusieji apibūdino kaip dorą, kuklų, darbštų, bet silpno charakterio žmogų? Juo labiau kad krašto apsaugos ministras brigados generolas K.Musteikis siūlė kitų dviejų generolų - Stasio Pundzevičiaus arba Miko Rėklaičio - kandidatūras. Reikia manyti, jog lemiamą vaidmenį čia suvaidino premjeras A.Merkys, atvirai protegavęs savo buvusį pavaldinį.

Ar kariuomenės vado pareigos buvo V.Vitkausko tikslas?

Vienareikšmiškai atsakyti į klausimą sunku, nes skirtingi šaltiniai šį faktą interpretuoja visiškai priešingai. Generolo duktė L.Vitkauskaitė-Matukonienė tikina, kad tėvas nenorėjo to posto, tačiau nesugebėjo pasipriešinti skyrimui.

Panašią versiją knygoje "Lietuva Stalino ir Hitlerio verpetuose" pateikia istorikai Liudas Truska ir Vytautas Kancevičius:

"Prieš pasibaigiant kariuomenės vado pavadavimo laikotarpiui gen. V.Vitkauskas prašė Prezidento neskirti jo kariuomenės vadu, nes nematąs galimybių tinkamai vykdyti kariuomenės vado funkcijų tokiu tragišku metu, kai Lietuvos teritorijoje yra svetimos kariuomenės dvigubai daugiau negu Lietuvos karių, sovietinės kariuomenės bazėse vyksta įvairios provokacijos, konfliktai, kuriuos tiriant trukdoma dalyvauti Lietuvos kariuomenės komisijai, Maskva kaltina sutarties laužymu, o Baltarusijos pasienyje telkiami didžiuliai sovietinės kariuomenės VIII ir XI armijų daliniai."

Tačiau, pasak knygos autorių, prezidentas neatsižvelgė į V.Vitkausko prašymą ir pasakė: "Generole, jūs labai klystate. Tarybų Sąjunga yra Lietuvai pati draugingiausia kaimyninė valstybė, kuri esant reikalui apgins Lietuvą nuo Vokietijos agresijos."

Tuo metu pats V.Vitkauskas tų dienų įvykius interpretavo visiškai kitaip. Po dvidešimties uolios tarnystės sovietiniams okupantams metų, 1960-aisiais, žurnale "Švyturys" paskelbtame straipsnyje jis rašė:

"Prieš atsakydamas į klausimą "Ar sutinku?", nors trumpai, bet labai rimtai pasvarsčiau. To meto Lietuvos gyvenimo raida sakyte sakė, jog netoliese, tarytum tirštame rūke, slypi begalės didžiųjų sunkumų ir pavojų, jog neišvengiami lemtingi sukrėtimai ir ryšium su tuo didžiulė atsakomybė, ir jog gali tekti man visai neužtarnautai srėbti itin bjaurią įvairių vadeivų privirtą košę... Mane kažkoks pasišlykštėjimo šiurpas krėtė pamanius, jog, priimdamas kariuomenės vado postą ir tuo pačiu turėdamas sueiti į man be galo nemalonų glaudesnį kontaktą su tariamuoju "tautos vadu" Smetona ir kitais 30 bankrutuojančiais fašistiniais sėbrais, ir niekam tuo tarpu negalėdamas parodyti savo tikrojo vidaus, aš galiu neužtarnautai atrodyti nauja fašistinė išpera. Tačiau, antra vertus, dar baisiau atrodė pamanius, kad tokiu atsakingu laikotarpiu atsistojus kariuomenės priešaky kokiam fašistui ar iš viso maža tegalvojančiam karjeristui, politiškai bemaž visai neišauklėta buržuazinė kariuomenė, nors maždaug dviem trečdaliais susidedanti iš darbo valstiečių ir darbininkų vaikų, gali būti įvairiomis klastingomis priemonėmis išprovokuota ir panaudota prieš Lietuvos liaudies interesus. Todėl, ilgai nesvyruodamas, sutikau."

Nuo kariuomenės vado iki okupantų parankinio

O dabar pažvelkime tik į faktus. Jau sausio mėnesį, kai V.Vitkauskas perėmė vadovavimą kariuomenei, daugybė ženklų rodė, kad sovietų karinių bazių įvedimu viskas nesibaigs. Vokietija jau buvo okupavusi Lenkiją, o iš Rytų prie Lietuvos sienos pamažu buvo telkiamos vis naujos sovietinės divizijos.

Visą pusmetį Lietuvos kariuomenės vadas nesiėmė jokių veiksmų galimai agresijai atremti, nepaisė net Valstybės gynimo tarybos nutarimo pasiruošti ginkluotam pasipriešinimui.

Maža to, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, prieštankiniais pabūklais ir minosvaidžiais ginkluotus dalinius artėjant vasarai išsiuntė į tolimus poligonus dalyvauti šaudymo pratybose.

Birželio 12-ąją, likus porai dienų iki sovietų ultimatumo, V.Vitkauskas ignoravo aiškų prezidento A.Smetonos signalą. Tądien ministrui pirmininkui A.Merkiui informavus Vyriausybę apie jo pokalbį su SSRS užsienio reikalų liaudies komisaru Viačeslavu Molotovu, tapo aišku, kad agresija neišvengiama. Prezidentas priminė kariuomenės vadui ankstesnius kabineto nutarimus gintis visomis priemonėmis, taigi ir ginklu.

Sutikdamas, kad jėgos nelygios ir atsilaikyti nepavyks, prezidentas teigė, jog bent jau simbolinis šūvis parodys pasauliui, kad Lietuva nesileido savo noru praryjama gretimos imperijos. Generolas turėjo dar dvi dienas atsižvelgti į vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado žodžius ir pasirengti bent simbolinei gynybai. "Pažiūrėsime, kaip vystysis įvykiai", - tuomet tepasakė V.Vitkauskas.

Vargu ar reikia priminti, kad lemtingą birželio 15-osios naktį, Vyriausybei svarstant, ar priimti SSRS ultimatumą, V.Vitkauskas, kaip ir nemaža dalis kabineto narių, pasiūlė nesipriešinti agresijai.

Kariuomenės vadas išleido savo pavaldiniams įsakymą, kuriame, be kita ko, nurodoma:

"Žygiuojančiai sovietų kariuomenei taikyti visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles, panašiai kaip jos buvo taikomos anksčiau įvestai kariuomenei. Painformuoti dėl patogesnių žygiui kelių, postovio vietų, įsakant vietos administracijai parengti patalpas ir pan. Imtis visų galimų priemonių, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė būtų apsaugota nuo bet kokių išsišokimų. Bet kuriems incidentams kilus, dėti visas pastangas juos likviduoti vietoje, nepažeidžiant mums draugingos kariuomenės orumo."

Reikia pabrėžti, kad ne visi kariuomenės daliniai sutiko kapituliuoti be šūvio. Marijampolėje dislokuotas dalinys, nesulaukęs nei prezidento, nei kariuomenės vado įsakymo gintis, pats išžygiavo pasitikti priešo, tačiau V.Vitkausko nurodymu buvo sustabdytas. Lietuvos kariuomenės vadas jau vykdė tik priešo nurodymus.

Netrukus sudarytoje J.Paleckio (iš tikrųjų - Vladimiro Dekanozovo) Liaudies vyriausybėje V.Vitkauskas gavo krašto apsaugos ministro portfelį, tačiau eidamas šias pareigas buvo tik okupantų pastumdėlis. Joks ministro nurodymas negaliojo tol, kol jo nepasirašydavo iš Maskvos atsiųstas naujasis kariuomenės vadas, Raudonosios armijos generolas majoras Feliksas Baltušis-Žemaitis.

Po rinkimų farso ir gėdingo vadinamojo Liaudies seimo posėdžio liepos 21-ąją, kai buvo priimtas nutarimas įtraukti Lietuvą į SSRS, V.Vitkauskas su J.Paleckio vadovaujama delegacija nuvyko į Maskvą ir čia drauge su kitais kolaborantais pasirašė nepriklausomybei galutinį nuosprendį.

Generolas griežė pirmuoju smuiku likviduojant Lietuvos kariuomenę, jos likučius pertvarkant į 29-ąjį šaulių korpusą ir vėliau, kai buvo paskirtas jo vadu.

Jau minėtas A.Špokevičius šias dienas prisimena taip: "Vitkauskas pirmas iš lietuvių karininkų apsirengė rusiška uniforma, reikalavo iš karininkų, kad jie visur kalbėtų tik rusiškai..."

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui V.Vitkauskas pasitraukė į Rusiją, kovojo sovietų suformuotoje 16-ojoje lietuviškoje divizijoje.

1945 metais grįžo į Lietuvą, tapo sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir vadovavo Kauno politechnikos instituto Karinio parengimo katedrai.

V.Vitkausko dukters teigimu, net ir tais metais "svarbiausias Jo rūpestis ir sielvartas buvo dėl Lietuvos valstybės, kariuomenės žlugimo, žmonių trėmimo. Jis vylėsi, kad okupacija greitai baigsis, kad pokario laikotarpiu Vakarų šalių vadovai, Amerikos prezidentai, Suvienytųjų Nacijų ir kitos tarpvalstybinės organizacijos panaudos savo įtaką ir sankcijas padedant atstatyti Lietuvos ir kitų okupuotų valstybių nepriklausomybę". Galbūt.

Tačiau visa tai V.Vitkauskui netrukdė spaudoje liaupsinti sovietinės santvarkos, pliekti Vakarų imperialistus ir aiškinti, kad Lietuvos "stojimas" į Sovietų Sąjungą buvęs vienintelis teisingas kelias.

V.Vitkauskas mirė 1965 metų kovo 3 dieną Kaune.

JAV lietuvių dienraštis "Draugas" palydėjo generolą amžinybėn tokiais žodžiais:

"Sovietams okupuojant Lietuvą jis buvo Lietuvos kariuomenės vadu, o okupacijos metais priklausė tai "liaudies seimo" atstovų grupei, kuri buvo nuvažiavusi į Kremlių "Stalino saulės" pargabenti. Tai labai didelis ir aštrus posūkis - nuo kariuomenės vado iki nusižeminusio elgetos Kremliaus rūmuose, nuo patrioto iki tautos išdaviko... Petrašiūnų kapinėse pasibaigė šio karo vyro, nuklydusio į politikos šunkelius, nedėkingas ir nesuprantamas kelias..."

Komentarai
http://www.lzinios.lt/lt/2011-01-21/ist ... komentarai

jk (193.219.162.190), 2011-01-21 09:31

Na patriotu jis niekad nebuvo, visa jų giminė raudona, juk net jo brolio baltą arklį kaimiečiai nudažė raudonai.

O išdavikas jis buvo visad. Pilnas Kaunas kalbų, kaip jis galimai buvo užverbuotas sovietų, tačiau tai tik kalbos, blynų iš to neiškepsi.

Netiesioginiai įkalčiai yra jo LR kariuomenės nuginklavimas 1940 m pavasarį, jo veiksmai likviduojant Lietuvos valstybę.

Straipsnyje daug remiamasi jo dukros prisiminimais, tačiau ji už tėvo išdavystę gavo riebius postus, didelį butą miesto centre. Kaip vadovė aršiai persekiojo visus, kiek kitaip manančius pavaldinius, varinėjo juos atlikti prievoles okupantams, kai kiti vadovai stengėsi juos nuo to išsukti. Ji tokia pati sovietų simpatikė, kaip ir jos tėvas, besistengianti išskalbti purvinus ir dvokiančius tėvo skvernus. Ja tikėti negalima. Tai tikra Tautos išdavikų giminė.

klausimas (193.219.162.190), 2011-01-21 09:57

Kodėl tautos išdavikas, sovietinis generolas guli Petrašiūnų kapinėse, o ne su savo broliais raudonarmiečiais aukštuosiuose Šančiuose.Ten jo vieta.

Balys (78.62.105.128), 2011-01-21 10:09

V. Vitkauskas II pasaulinio karo metu nekovojo 16 divizijoje. Jis buvo karo akademijos dėstytojas Maskvoje.

as (212.59.6.119), 2011-01-21 11:00

,,Marijampolėje dislokuotas dalinys, nesulaukęs nei prezidento, nei kariuomenės vado įsakymo gintis, pats išžygiavo pasitikti priešo".

Autorius neobjektyvus. Įsakymą davė krašto apsaugos ministras Musteikis. O Tauragėje dislokuoto pulko vadas Gaučys, net gavęs įsakymą, atsisakė jį vykdyti, ir man nekyla raka jo užtai smerkti, nes reikalas buvo beviltiškas. Tai tas pats. kas skruzdei kovoti su drambliu. Dramblys tos kovos net nepastebės, o skruzdėlynas žus.

to aš (193.219.162.190), 2011-01-21 11:21

Matai suomiai taip negalvojo ir drambliui taip išspardė subinę, kad jų liko gulėti šimtai tūkst. O Suomija nepriklausoma. Skirtumas tame. kad suomiams vadovavo drąsus, karo reikalą išmanantis Manerheimas, o pas mus bailus - išdavikas Vitkauskas, beje karo moksle nulis, nes tapo generolu nebaigęs karo akademijos. Net Stalinas jo į frontą nesiuntė, o po karo generolą leitenantą paskyrė vadovauti karinei katedrai. Sovietuose karinėms katedroms vadovavo alkoholikai pulkininkai. Kaip matosi, net Maskvai išdavikas buvo šlykštus.

"Draugas" (78.62.113.118), 2011-01-21 11:53

Labai tiksliai apibūdino:

"Sovietams okupuojant Lietuvą jis buvo Lietuvos kariuomenės vadu, o okupacijos metais priklausė tai "liaudies seimo" atstovų grupei, kuri buvo nuvažiavusi į Kremlių "Stalino saulės" pargabenti. Tai labai didelis ir aštrus posūkis-nuo kariuomenės vado iki nusižeminusio elgetos Kremliaus rūmuose, nuo patrioto iki tautos i š d a v i k o..."

N - 14 (84.46.160.169), 2011-01-21 11:57

Bet įdomu - 1940 m. Smetona juo pasitikejo, o tas nedare kaip prezidentas isako :) Čia autorius raso, kad 1926 m ivykiai kazkiek jam pakenke karjeros eigoje. priezastis bolsevykas broliukas.

Tai kaip prezidentas 1940 m, kai rusai siaucia, skiria i toki posta zmogu kuris jam pries 14 metu atrode ne patikimas? Cia mini tik kelis aukstus karininkus, bet juk sprendima priimdavo keliolika. Ne vienas ir ne du.

Ir dar jo mokslai Vokietijoje. Ar ten jo ne verbavo?

O 1940 m karininkus kazkas is auksciau suruosiavo. Iki 06,15. Labai ramiai padare inventoriaus perdavima. Kaip naujo sandelio vedejo atejimo metu.

Dabar remtis tu kareiviu prisiminimais, o ne faktais ir dokumentais kazkaip nesuprantoma. Piramide juk armijoje, kaip ir visuose kituose darbuose. Nesuprantu kodel autorius remiasi 1960 m Svyturio zurnalo publikacija. Juk tada galejai parasyti ar pasakyti zurnalistui, ka tik nori (gal ne paskus kgb), bet jis juk parasys, kad butu miela skaityti to meto valdziai. Jei to straipsnio rankrastis yra, tai suprantu, bet jei tai is 1960 m Svyturio, tai naivu cituoti. O jeigu jis butu brangus sovietams tai jis butu pagerbtas Vilniuje. Tai yra gautu posta. Kiti juk dirbo Vilniuje ir guli Antakalnio kalneliuose. Pvz., Karvelis, Motieka. Butu idomu, kodel jis nuo 1944 iki 1965 nerado vietos to meto valdzioje. Autorius kazko nedaraso. Juk po karo labai verbavo i Vilniu ir rausvi ar raudoni lengvai gaudavo postus. O siuo atveju keista. Tai gal ne toks jau raudonas jis buvo, kokio norejo valdzia?

to n-14 (193.219.162.190), 2011-01-21 12:33

Švyturys išspausdino jo atsiminimus, su jo parašu.

Tą patvirtina, kad jo aprašytas kariuomenės nuginklavimas prieš rusų agresiją buvo įvykdytas jo įsakymu. Buvo iš dalinių paimta prieštankinė, priešlėktuvinė artilerija, sunkieji kulkosvaidžiai.

Rašliava Švyturyje ir istorinis faktas sutampa, taigi jis tikras kalė - išdavikas. Tokių net Maskva negerbė, nes žinojo, kad pigiai perkamas.

O palaidotas garbingoj vietoj Petrašiūnų kapinėse, kurios prilygsta Antakalniui.

Beje jo boba buvo rusė,tai faktelis, bet iš tokių susideda negarbingo, išdavikiško, bailaus gyvenimo vaizdas.

Pirmas apsivilkęs paradinę formą puolė į pasienį sutikti bolševikinių okupantų, rūpinosi kad tik kas nepasipriešintų.

Nenoriu toliau rašyti apie šią asabą, einu rankas nusiplaut.

Gintautas (78.62.4.152), 2011-01-21 12:39

Jo biografijoje neaišku ir tai, ką jis veikė 1941 metais.

Prisiminkime, kai 1941 m. birželio 13 daug pačių aukščiausiųjų karinių pareigūnų buvo išvežti į kursus į Maskvą, tarp jų ir Vitkauskas.

Tie, kurie išgyveno, savo prisiminimuose rašė, kad prasidėjus karui birželio pabaigoje jie buvo suimti, iš kurių vieni išgyveno, kiti buvo sunaikinti.

Bet tarp jų prisinimų nerandu nei žodžio apie kartu buvusį Vitkauską, o ir Lietuvos sovietinėse enciklopedijose rašoma, kad 1941 metais iki gruodžio mėnesio mokėsi kursuose, o nuo 1942 metų buvo dėstytoju Maskvoje.

Tad labai įdomu kokiuose ten kursuose buvo 1941 birželio -gruodžio mėnesiais, kai kitus su juo kartu suėmė ir kaip jis galėjo ramiai mokytis, kai buvę bendražygiai buvo šaudomi.

as (86.100.90.102), 2011-01-21 23:00

Labai atsiprašau: sumaišiau pulkininkų Gaušo ir Breimelio pavardęs. Patikslinu: vykdyti įsakymą atsisakė pulkininkas Breimelis!

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Generolas Vincas Vitkauskas politikos šunkeliuose

Parašytas: 03 Kov 2013 19:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kaip buvo iš tikrųjų:

Sąmoningas Lietuvos kariuomenės silpninimas – Rusijos penktosios kolonos agentų juodas darbas ir pasekmės

http://human-rights-lithuania.org/wordpress/?p=1249

June 27, 2012

Dimisijos pulkininkas leitenantas Antanas Navaitis

Artėjant Lietuvos kariuomenės 90-osioms metinėms, aš, buvęs prieškario Lietuvos karininkas, noriu pasveikinti Lietuvos karius, palinkėti ištikimai saugoti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę. Ta proga norėčiau pasidalinti mintimis apie lietuvišką kariuomenę, nes mane šokiruoja labai panašūs pirmutinio ir dabartinio Krašto apsaugos ministrų pasisakymai kariuomenės klausimu.

Lietuvos raiteliai prie prezidentūros

1918 m. lapkričio 14 dieną Lietuvos ministrų kabineto posėdyje svarstant kariuomenės klausimą tuometinis ministras prof. A. Voldemaras pareiškė: „Karo mes su niekuo nevedame ir nė vienas mūsų kaimynų – vokiečių, lenkų, ukrainiečių, rusų, latvių – neturi pamatų ant mūsų užpuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti nereikės“.

2008 m. rugsėjo 16 dieną Lietuvos Seime svarstant kariuomenės klausimą, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pareiškė, kad Lietuva gali jaustis kaip niekada saugi, todėl nuo rugsėjo 15 dienos sustabdomas privalomas šaukimas į kariuomenę – Lietuvą gins samdomi profesionalūs kariai.

Matyt, kažkam labai svarbu, kad Baltijos valstybių forpostas – Lietuva – turėtų kuo mažiau kariškai paruoštų žmonių ir Rusijai okupavus Lietuvą neprasidėtų partizaninis karas, vadovaujamas apmokytų kariškių.

Iš kur toks optimizmas?!

Nejaugi ministrui tokį optimizmą sukelia rugpjūčio pradžioje į kai kuriuos dalinius pasiųstas samdytų profesionalių karių būrys iš 14 vyrų ir septynių moterų. Baigiantis metams numatoma dar pasamdyti daugiau kaip 270 profesionalų („Lietuvos rytas“, 2008 08 02).

Turbūt, ministro manymu, tai yra tokia „jėga“, su kuria turės skaitytis bet koks agresorius.

Komunistinės žvalgybos agentas generolas Vincas Vitkauskas pats pripažino kaltas dėl tėvynės išdavystės

Man atrodo, kad vyksta kažkas panašaus į tai, kas atsitiko 1940 metais. Ir tada, ir dabar Rusijos penktoji kolona Lietuvoje pasiekė didelių laimėjimų.

1939 m. rudenį prasidėjusi Lietuvos kariuomenės vadovybės krizė savo apogėjų pasiekė 1940 m. sausyje, kai kariuomenės vadas brigados generolas S. Raštikis buvo paleistas trims mėnesiams sveikatai taisyti atostogų, o jo vieton 1940 01 22 paskirtas ministro pirmininko A. Merkio proteguojamas divizijos generolas Vincas Vitkauskas.

Po trijų mėnesių išleidus į atsargą S. Raštikį, 1940 04 21 kariuomenės vadu patvirtintas V. Vitkauskas.

V. Vitkauskui galutinai įsitvirtinus kariuomenės vado poste Sovietų Sąjunga pradėjo reikšti Lietuvai absurdiškas pretenzijas dėl neva mūsų saugumo grobiamų raudonarmiečių. Dėl tų pretenzijų įvyko Valstybės gynimo tarybos posėdis, kuriame buvo nutarta gintis, jei rusai pultų.

Apie posėdį buvęs kariuomenės ūkio inspektorius pulkininkas leitenantas V. Šliogeris rašė:

„1940 m. gegužės pradžioje Valstybės gynimo taryba, Prezidentui pirmininkaujant, padarė nutarimą, kad jei reikės, tai ginklu priešintis Sovietų Sąjungai. Tarp gegužės pradžios ir birželio 14 d. buvo apie penkios savaitės laiko. Buvo galima ir neoficialiai sustiprinti – bent pusiau sumobilizuoti kariuomenę ar šaukiant pratimams atsarginių, ar kitaip po manevrų priedanga. Buvo galima ir kariuomenę, ir šaudmenų atsargas išdėstyti gynimosi planuose numatytuose rajonuose ir kt. (…)

Man atrodo, kad tuomet kokia tai „velnio ranka“ viską tvarkė ir nieko apart tuščių pasiplepėjimų nebuvo daroma. Aš pats tuomet tarnavau Krašto apsaugos ministerijos Tiekimo valdybos aukštame poste, tai žinau, kad nebuvo duodama jokių įsakymų bei nurodymų dėl pasirengimo gintis.

Tuomet stebėjomės, kas čia per velniava – ar išdavimas, ar nerūpestingumas? (…)

Vieton ruoštis gynimuisi, kiek atmenu, apie 2 savaites prieš ultimatumą kar. dalių sunkiųjų kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų kuopos dviem ešelonais buvo išsiųstos toli nuo dalių į poligoną atlikti šaudymo pratimus. Tai šiandieną atrodo lyg sabotažas – dalių sąmoningas kovos pajėgumo sumažinimas“ („Karys“, 1973 m. Nr. 10, p. 373).

Komunistinės žvalgybos agentas V. Vitkauskas, kaip kariuomenės vadas, dalyvaudamas tame Valstybės gynimo tarybos posėdyje gal jau žinojo ar bent nujautė, kas Lietuvos laukia, todėl savo prisiminimuose rašė:

„Gyvenimiškas patyrimas man sakyte sakė, kad reikia laikytis labai griežtos konspiracijos. Mažiausias neatsargumas ar kiek ankstyvas veiksmas gali atskleisti priešams ir niekais paversti visus gerus sumanymus ir ištisais dešimtmečiais puoselėtas mano viltis. Tos konspiracijos aš labai griežtai laikiausi. Laukiau tinkamo momento, kai užtikrintai galima bus parblokšti priešą“. (V. Vitkauskas. Raštai, p. 94).

Dabar suprantama, kodėl V. Vitkauskas apie tą posėdį tylėjo, jo nutarimų nevykdė ir nedavė jokių nurodymų, o apie įvykdytą sabotažą – Lietuvos kariuomenės kovinio pajėgumo susilpninimą aiškino:

„Turėdamas galvoje tokią publiką, (Lietuvos vyriausybę – A. N.), kuri hitlerinei Vokietijai įsakius, kiekvienu momentu galėjo griebtis net ginkluotų provokacijų prieš Tarybų Sąjungą, įsakiau pagal ankstesnių metų tvarką pasiųsti į įvairius poligonus šaudymo pratyboms daugumos pulkų sunkiųjų kulkosvaidžių, prieštankinių pabūklų ir minosvaidžių dalinius. Tai tam tikra dalimi galėjo apdrausti nuo nusikaltimų avantiūrų“ (ten pat, p. 95).

1 stendas. 1946 m. Gen. ltn. Vincas Vitkauskas

Raudonosios armijos generolas išdavikas Vincas Vitkauskas

Kada divizijos generolas V. Vitkauskas buvo užverbuotas komunistinės žvalgybos agentu, sunku pasakyti.

Tai galėjo atsitikti 1933 12 18-1934 01 06 jam svečiuojantis Maskvoje arba 1934 metais, kai jis lankėsi Leningrade ir Maskvoje.

Aš manau, kad 1918 metais 9-os rusų armijos 5 pulko kareivių komiteto tarybos narys viršila Vitkauskas buvo specialiai pasiųstas į Lietuvą užsikonspiruoti ir laukti tinkamo momento, kada Lietuvos nepriklausomybę „galima bus parblokšti užtikrintai“.

„Vitkauskas kiekviena proga pabrėždavo tiek karininkams, tiek kareiviams, jog jis esąs Komunistų partijos narys. Visada tvirtindavo, kad tik komunizmas išgelbėsiąs Lietuvą“, – savo prisiminimuose tvirtina buvęs Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo antrojo pėstininkų pulko vadas Antanas Špokevičius.

Vincas Vitkauskas su “Liaudies vyriausbyes” nariais

Divizijos generolo Vitkausko paskyrimas kariuomenės vadu buvo didelis komunistinės žvalgybos laimėjimas.

Lietuvai tai buvo tikra tragedija, o jos kariuomenei – dviguba tragedija.

Pirma, kariuomenei, skirtai ir pasirengusiai ginti tautos laisvę ir nepriklausomybę, dėl išdavikiškų kariuomenės vado veiksmų neteko net pradėti vykdyti pagrindinio savo tikslo – ginti tautos laisvę ir nepriklausomybę, – o pagal jo nurodymą teko okupantus ramiai sutikti.

Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Vincas Vitkauskas 1939-1940 metais nurodė kariams “pagal visas mandagumo ir draugiškumo taisykles“ sutikti sovietų raudonarmiečius.
Archyvinė nuotrauka

Reikia pabrėžti, kad ne visi kariuomenės daliniai sutiko kapituliuoti be šūvio.

Marijampolėje dislokuotas dalinys, nesulaukęs nei prezidento, nei kariuomenės vado įsakymo gintis, pats išžygiavo pasitikti priešo, tačiau V.Vitkausko nurodymu buvo sustabdytas.

Lietuvos kariuomenės vadas jau vykdė tik priešo nurodymus.

Netrukus sudarytoje J.Paleckio (iš tikrųjų – Vladimiro Dekanozovo) Liaudies vyriausybėje V.Vitkauskas gavo krašto apsaugos ministro portfelį, tačiau eidamas šias pareigas buvo tik okupantų pastumdėlis.

Joks ministro nurodymas negaliojo tol, kol jo nepasirašydavo iš Maskvos atsiųstas naujasis kariuomenės vadas, Raudonosios armijos generolas majoras Feliksas Baltušis-Žemaitis.

Po rinkimų farso ir gėdingo vadinamojo Liaudies seimo posėdžio liepos 21-ąją, kai buvo priimtas nutarimas įtraukti Lietuvą į SSRS, V.Vitkauskas su J.Paleckio vadovaujama delegacija nuvyko į Maskvą ir čia drauge su kitais kolaborantais pasirašė nepriklausomybei galutinį nuosprendį.

Generolas griežė pirmuoju smuiku likviduojant Lietuvos kariuomenę, jos likučius pertvarkant į 29-ąjį šaulių korpusą ir vėliau, kai buvo paskirtas jo vadu.

Jau minėtas A.Špokevičius šias dienas prisimena taip: „Vitkauskas pirmas iš lietuvių karininkų apsirengė rusiška uniforma, reikalavo iš karininkų, kad jie visur kalbėtų tik rusiškai…“

Po 1940 m. vasaros Lietuvos kariams dalyvavimas mitinguose tapo privalomas

Antroji tragedija – tai Lietuvos kariuomenės sunaikinimas.

Ji buvo naikinama palaipsniui, su komunistiniu cinizmu tvirtinant, kad tai daroma jos naudai. Tas naikinimas prasidėjo nuo pirmųjų okupacijos dienų ir tęsėsi iki karo pradžios ir net jam prasidėjus.

Lietuvos kariuomenės karininkai ir kareiviai buvo areštuojami, kankinami, išvežami į Sibirą katorgos darbams arba sušaudomi vietoje.

Dabar išleistuose enciklopedijos tomuose „Lietuvos karininkai 1918-1953“ ir mano surinktais apytikriais daviniais, kariškių, kurių pavardės prasidėjo raidėmis T-Ž, vienaip ar kitaip nukentėjusių nuo komunistinio teroro, yra 1693.

Iš jų vienuolika generolų, trylika atsargos generolų.

Kita dalis karininkų žuvo karo pradžioje, sukilimo metu, savisaugos daliniuose, buvo nužudyti stribų arba sovietinių kareivių, žuvo vadovaudami partizanų daliniams.

Iš 1489 suimtų karininkų dalis buvo nukankinta, sušaudyta, bet daugiausia žuvo lageriuose, iškankinti sunkaus darbo, bado ir antisanitarinių gyvenimo sąlygų. Į tėvynę grįžo mažesnė pusė suimtųjų.

Daliai grįžusiųjų lietuvių tautos budeliai Antanas Sniečkus ir Justas Paleckis neleido gyventi Lietuvoje. Jie apsigyveno Kaliningrado srityje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje arba grįžo į savo tremties vietas.

© 2008 „XXI amžius“

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: