Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Steponas Darius ir Stasys Girėnas. "Lituanicos" skrydis 1933 m. liepos 15-16 dieną

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės pirmasis atkūrimas 1918-02-16; Lietuvos Karalystė 1918 m.; Lietuvos Respublika 1920-1940 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Steponas Darius ir Stasys Girėnas. "Lituanicos" skrydis 1933 m. liepos 15-16 dieną

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Steponas Darius ir Stasys Girėnas. "Lituanicos" skrydis 1933 m. liepos 15-16 dieną

Parašytas: 18 Gru 2006 16:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Steponas Darius

Šaltinis - http://www.lizdas.lt/aviacija/lietuva/darius.htm

Steponas Darius (tikr. Jucevičius-Darašius) gimė 1897 m. sausio mėn. 9 d. Rubiškėje (dabar Darius), Klaipėdos raj. – žuvo 1933 liepos 17 d. ties Soldinu (dabar Mislibožas, Lenkija) – lietuvių lakūnas.

1905 m. mirė Stepono tėvas Jonas Romualdas Jucevičius-Darašius. Po metų motina ištekėjo už Kazio Degučio.1907 m. gruodžio 15 d. Degutienė su trimis Jucevičiaus vaikais: Lora, dešimtmečiu Steponu ir Konstancija Kotryna išvažiavo į Ameriką pas anksčiau ten nuvykusį vyrą ir vyriausiąjį sūnų Boleslovą. Pradžioje šeima gyveno Niujorko valstijos miestuose — Niūarke (Newark) ir Elizabete (Elisabeth), o 1909 m. įsikūrė Čikagoje, Bridžporte (Bridgeport). Amerikoje visi Jucevičiai susitrumpino pavardes ir tapo Juciais.

Čia 1913 m. Steponas įstojo į Harisono vidurinę technikos mokyklą, kurios ketverių metų kursą baigė per trejus su puse metų; toliau mokslą tęsė Lanės aukštesniojoje technikos mokykloje Inžinerijos skyriuje. Buvo stropus ir tvarkingas mokinys, geras sūnus. Paauglystėje labai pamėgo sportą. Žaidė beisbolą, regbį, futbolą, krepšinį, boksavosi. Visada jį domino ir aviacija. Žavėjosi brolių Vilberio ir Orvilio Raitų (Vilbur ir Orville Wright) išrastomis sparnuotomis mašinomis — lėktuvais, ir pagaliau pats pradėjo daryti jų modeliukus. Dažnai lankydavosi Raitų parduotuvėje, kur buvo įdarbintas pasiuntiniu.

Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, Steponas iš laikraščių sužino apie savo tautiečių vargus vokiečių okupuotoje Lietuvoje.

1917 m. balandžio 6 d. Jungtinėms Amerikos Valstijoms paskelbus karą Vokietijai, dvidešimtmetis jaunuolis balandžio 12 d. savanoriu išeina į JAV kariuomenę. Dar prieš išvykdamas, jis sutrumpina antrąją tėvo Darašiaus pavardę ir pasivadina Dariumi.

1917–1919 m. tarnavo JAV kariuomenės artilerijoje, dalyvavo kautynėse Prancūzijoje, buvo sužeistas. Iš kariuomenės grįžo apdovanotas “Purpurinės širdies” (“The purple heart”) ordinu ir “Didžiojo karo dėl civilizacijos” (“The great war for civilization”) medaliu.

Grįžęs į JAV įstojo į Čikagos universitetą, kur dar lankė ir artilerijos atsargos karininkų kursus, ruošėsi grįžti Nepriklausomybę paskelbusion Lietuvon. Aktyviai dalyvavo 1919 m. susikūrusio Amerikos lietuvių kareivių susivienijimo veikloje (SALK), kurio vienas tikslų buvo kovoti dėl Lietuvos laisvės, siunčiant Lietuvos kariuomenėn savanorius.

Atidžiai sekė įvykius Lietuvoje. Pagaliau nutaria, kad yra reikalingas besikuriančiai nepriklausomai Lietuvai ir, metęs studijas, su keletu draugų 1920 m.liepos 27 d. atvažiuoja į Kauną. Iš pradžių tarnavo Generalinio štabo Žvalgybos skyriuje. 1921 m. baigęs Karo mokyklą, gavo leitenanto laipsnį ir tarnavo karo aviacijoje.

1922 m. sausio 7 dieną paskiriamas į Karo aviacijos Mokomosios eskadrilės kursus klausytoju. Čia mokėsi teorinių aviacijos dalykų ir praktinių skraidymų. Nepraėjus nė metams, mokiniui Dariui leidžiama savarankiškai skristi “Albatrosu B – II“.

Gavęs teisę savarankiškiems skrydžiams S. Darius ja naudojosi beveik kasdien. Nuo 1923 m. birželio 13 dienos S. Darius tarnavo Trečiojoje eskadrilėje lakūnu, mokėsi aukštojo pilotažo kursuose, kuriuos baigė. 1924 m. jam buvo suteiktas ir Karo lakūno vardas. Lietuvos karo aviacijoje Darius tarnavo penkerius metus. Skraidė mokomojoje, 3 — ojoje, 1 — ojoje ir 4 — ojoje eskadrilėje, avarijų neturėjo. 1924 m.jam suteikiamas vyresniojo leitenanto, o 1927 m. — kapitono laipsnis.

1923 m. savanoriu dalyvavo Klaipėdos krašto išlaisvinime. 1922 m., pasiprašęs atostogų, kaip civilinis asmuo jis nuvyksta Klaipėdon. Čia paskiriamas trečiosios sukilėlių grupės vado padėjėju. 1923 m. sausio 9 d. su savo grupe užima Šilutę. Tų pačių metų sausio 15 d. įžengia į išvaduotą Klaipėdą.

Netrukus paskiriamas Mažosios Lietuvos I savanorių pulko 8-osios kuopos vadu. Kaip mokantį anglų ir prancūzų kalbas Klaipėdos vadavimo štabas jį siunčia į anglų karo laivą dalyvauti derybose su Antantės atstovais.

Už dalyvavimą išvaduojant Klaipėdą S. Darius apdovanotas aukščiausio laipsnio Sidabro medaliu – Klaipėdos išvadavimo ženklu. 1927 m. tapo karo aviacijos kapitonu.

Su Stepono Dariaus vardu susijusios gražiausios Lietuvos sporto tradicijos, nes jis buvo vienas iš sporto organizatorių ir pradininkų Lietuvoje. Vadovaudamasis devizu „Sveikame kūne — sveika siela”, propagavo įvairias sporto šakas: lengvąją atletiką, boksą, futbolą, beisbolą, krepšinį, ledo ritulį.

1922 m. jis buvo išrinktas Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) pirmininku, vadovavo jai trejus metus. Užmezga ryšius su užsienio valstybių - Latvijos, Estijos, Vokietijos (1922) ir Čekoslovakijos (1925 m.) - sportininkais, organizuoja tarptautines futbolo rungtynes. Keletą metų gina LFLS ir lietuvos futbolo rinktinės komandų vartus. 1922 ir 1926 m. Darius dirba Lietuvos sporto lygos (LSL) centro komitete; nuo 1923 m. — įsteigtos „Lietuvos futbolo lygos “ pirmininkas, o 1926 m. jis įkuria “Beisbolo lygą”.

Propagavo daugelį sporto šakų: boksą, futbolą, krepšinį, beisbolą, ledo ritulį, lengvąją atletiką. Buvo vienas “Sporto” žurnalo (1922) steigėjų ir redakcinės komisijos narys. 1924 m. parašė ir išleido knygelę Beisbolo žaidimas, o 1926 m. – Basketbolo žaidimas ir Lietuvos Sporto Lygos oficialės basketbolo taisyklės 1926–1927 metams. 1924 m. jam suteiktas pirmos kategorijos krepšinio teisėjo vardas. LFLS pirmininko Dariaus iniciatyva, pagal jo planą ir brėžinius, o iš dalies ir jo lėšomis 1924-1925 m. Kauno Ąžuolyne buvo įrengtas daug jėgų iš jo pareikalavęs pirmasis Lietuvos sporto stadionas..

S. Darius 1926–1927 m. lankė Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą.

1927 m. gegužės 1 d. įkuriamas Lietuvos aeroklubas, kurio vienas pagrindinių kūrėjų — Darius.

1924 m.Steponas Darius vedė. Jo žmona taip pat sportininkė, būsima mokytoja — Jaunutė Škėmaitė.1925 m. jie susilaukė dukters Nijolės.

1927 m. gegužės 4 d., gavęs iš Lietuvos kariuomenės vienerius metus atostogų, Darius išvyksta į JAV atsiimti piniginės kompensacijos už dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare ir aplankyti namiškių. Per išleistuves prasitaria, kad į Lietuvą parskrisiąs lėktuvu.

Pakeliui sustojęs Prancūzijoje, Paryžiuje, Burže (Bourget) aerouoste Darius pamatė, kaip džiaugsmingai paryžiečiai sveikino amerikietį Č.Lindbergą (Ch. Lindbergh) — pirmąjį Atlanto nugalėtoją. Šis istorinis įvykis Dariui padarė stiprų įspūdį ir sužadino dar didesnį norą skristi iš Niujorko į Kauną.

Nuvykęs į Čikagą, Darius netrukus gauna laikiną JAV Aeronautikos Sąjungos komiteto pirmininko O. Raito pasirašytą lakūno mėgėjo pažymėjimą. Įsigyja lėktuvą W ACO-3511, kuriuo uždarbiauja vežiodamas krovinius ir taupo pinigus puoselėjamos svajonės įgyvendinimui - transatlantiniam skridimui. Įstoja net į H. Makdonaldo skraidantį orkestrą, įsidarbina vyriausiuoju navigatoriumi. Tačiau orkestrui subankrutavus, savąjį lėktuvą Darius parduoda.

1927 m. rugsėjo 19 d. Darius jau gauna tarptautinio lakūno piloto pažymėjimą Nr. 6773, o 1928 m. kovo 16 d. – transporto piloto II A klasės licenziją Nr. 1862, leidžiančią vežioti ne tik krovinius, bet ir keleivius.

Norėdamas užsidirbti pinigų, ryžosi dalyvauti rugsėjo mėn. surengtose lėktuvų lenktynėse skersai Amerikos žemyno iš Niujorko į Spokeiną (Spokane); (Vašingtono valstija). Skrido Dž.Stailso (J. Stiles) lėktuvu.Sėkmingai pradėtų lenktynių dėl variklio techninio defekto nebaigė. Viltis laimėti 5000 dolerių, žlugo. Darius ir toliau atkakliai ieško būdų reikiamoms lėšoms surinkti. Seserų padedamas, kartu su amerikiečiu lakūnu S.Džordanu (C. Jordan) 1928 m. sausio mėn. Indianos valstijoje Sautbendo (South Bend) mieste nusiperka žemės sklypą aerodromui ir įsteigia nedidelę akcinę aviacijos bendrovę. Jie vežioja keleivius, prekes, paštą, norinčiuosius moko skraidyti.

Tais pačiais metais Darius jo prašymu ir 4-osios eskadrilės vadui L. Peseckui tarpininkaujant iš Lietuvos karo aviacijos paleidžiamas į atsargą. Dirbdamas Sautbendo bendrovėje, įsigyja naują lėktuvą - „Pheasant”, kurį, deja, kartą, sugedus varikliui, nusileisdamas sugadina. 1929 m. pradžioje dėl įvairių nesėkmių iš bendrovės išeina.

1929 m. Čikagoje Darius įsteigia pirmąjį Amerikos lietuvių „Vyčio”aeroklubą. Birželio 30 d. surengia pirmąją aviacijos šventę. Ir vėl nesėkmė - du mokiniai, nepasiprašę leidimo, pabandė paskraidyti Dariaus mokomuoju lėktuvu „Eagle Rock” ir leisdamiesi nukrito, o lėktuvą sudaaužė. Laimė, patys liko gyvi. Klubas nustojo egzistavęs.

1929-1931 m. Darius dirba Čikagos Polvokio (Pal — Waukee) aeruoste prekybinės aviacijos lakūnu ir instruktoriumi. Čia išmoksta valdyti visų tipų Amerikoje gaminamus lėktuvus, tarp jų ir trimotorį dvylikos keleivių lėktuvą.

Pirmojo pasaulinio karo pasekmės ir sunkus darbas kaupiant lėšas skrydžiui atsiliepė Dariaus sveikatai — 1929 m. žiemą jis susirgo plaučių tuberkulioze. Gydėsi. Tris žiemas praleido šiltose Korolado, Arizonos ir Floridos valstijose. Sveikata pasitaisė.

1933 m. liepos 15 dieną kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu "Lituanika" išskrido iš Niujorko išskrido į Kauną. Perskridę Atlanto vandenyną žuvo prie Soldino nukritus jų lėktuvui. (Transatlantinis "Lituanikos" skrydis
http://www.lizdas.lt/aviacija/lietuva/l ... _trans.htm )

http://www.mb.vu.lt
Jūsų Skraiduolis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 16 Lie 2008 00:11. Iš viso redaguota 4 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 15 Lie 2008 23:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

S.Dariui ir S.Girėnui pritrūko 775 km ir trijų valandų

Eglė Digrytė, http://www.DELFI.lt
2008 liepos mėn. 15 d.
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=17723428

„Lituanica“ – ne mūsų vienų nuosavybė ir viltis, bet ir visų lietuvių; kai nelaimė ištinka laivą jūroj, laivo kapitonas grimzta į jūros dugną drauge su savo laivu. „Lituanica“ pristatys mudu Kaunan arba žūsime su ja“. Šie Stepono Dariaus žodžiai, ištarti prieš jo ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą, buvo pranašiški. Prieš 75-erius metus lakūnai įveikė vandenyną, bet gimtinės taip ir nepasiekė – lėktuvas dėl iki šiol nežinomų priežasčių nukrito likus 775 km iki tikslo.

Iki šio skrydžio Atlanto vandenyną bandyta kirsti 73 kartus, tačiau, Vytauto Didžiojo karo muziejaus turima informacija, tik apie 30 skrydžių buvo sėkmingi ir tik tris kartus pavyko be nutūpimo nuskristi daugiau kaip 6 tūkst. km.

Steponas Darius ir Stasys Girėnas prie ką tik įsigyto lėktuvo „Bellanca“, kuris vėliau tapo „Lituanica“.
Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

Lietuvių skrydis sudėtingomis oro sąlygomis, be radijo ryšio prietaisų, autopiloto ir parašiutų labiausiai atitiko numatytą maršrutą ir buvo pirmas, kuomet oficialiai iš JAV į Europą skraidintas oro paštas. Pagal be nusileidimo įveiktą nuotolį – 6411 km per 37 val. 11 min. – tai buvo antras pasiekimas aviacijos istorijoje. Iki skrydžio pabaigos buvo likusios vos trys valandos.

„Mes gyvename tokiais laikais, kada oras stengiamasi panaudoti žmonijos reikalams, laikome savo pareiga tautos vardu tą darbą garbingai atlikti“, - savo testamente užrašė lakūnai.

Troškimu kilti į orą užkrėtė broliai Wrightai

„Lituanica“ virš Niujorko.
Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

Steponas Jucevičius – tokia buvo tikroji S. Dariaus pavardė – gimė 1897 m. sausio 9 d. Rubiškės vienkiemyje (vėliau pavadintame Dariaus kaimu, dabartinis Klaipėdos r.). Iš viso jo tėvai – Jonas Romualdas Jucevičius-Darašius ir Augustina Vaišvilaitė – susilaukė keturių vaikų.

Likus keletui mėnesių iki skrydžio per Atlantą S. Darius dienoraštyje taip prisiminė vaikystę: „Ten, parietęs savo galvelę, akimis sekiau padangėmis skraidančius paukščius ir galvojau, kad turbūt labai gera ir smagu iškilti taip aukštai ir plasnoti iš vietos į vietą. Nei kojos pavargsta, nei akmenys, nei dilgėlės į jas duria…“

1905 m. šeimos galva mirė. Mama Steponui tapo pačia artimiausia drauge, geriausiai jį suprasdavusia. Po daugelio metų S. Dariui prasitarus apie skrydį per Atlantą, namiškiai bandė jį atkalbėti, tačiau motina šiam pavojingam sumanymui pritarė. Greičiausiai supratusi, kad sūnaus neperkalbės, nusprendė verčiau jį palaikyti.

Netrukus A. Darienė ištekėjo už Kazio Degučio, o 1907 m. gruodį su trimis vaikais išvažiavo į Ameriką pas anksčiau ten nuvykusį vyrą, kuriam Lietuvoje nelabai sekėsi ūkininkauti, ir vyriausiąjį sūnų Boleslovą.

Iš pradžių šeima gyveno įvairiuose miestuose Naujojo Džersio valstijoje, o po poros metų įsikūrė Čikagoje, Bridžporte. Visiems Jucevičiams tapus Juciais, Steponas vėliau pasirinko tėvo pavardę.

Iš kaimo kilusi ir angliškai dar nelabai gerai kalbantį berniuką bendraamžiai dažnai erzindavo, tačiau šis garbę gindavo kumščiais. Gal tuomet S. Darius pamėgo boksą. Paaugęs ėmė žaisti ir krepšinį, futbolą, beisbolą, regbį, užsiiminėjo lengvąja atletika, susidomėjo aviacija, skaitė knygas apie ją, ištisas valandas leisdavo aerodrome.

Steponas žavėjosi brolių Wilburo ir Orville’io Wrightų sukonstruotais lėktuvais, pats pradėjo daryti modeliukus, dažnai lankydavosi jų parduotuvėje, kur buvo įdarbintas pasiuntiniu. 1911 m. paauglys tapo pirmosios skraidančios mašinos – brolių Wrightų lėktuvo – bandomojo skrydžio liudininku. Troškimas kilti į orą jį užvaldė visam gyvenimui.

1917 m., kai JAV paskelbė karą Vokietijai, aukštesniuosius inžinerijos mokslus baigęs S. Darius tapo savanoriu ir po kelių mėnesių buvo išsiųstas į Europą. Kariuomenėje jam teko dirbti telefonininku, kautis keliuose frontuose. Kautynėse Prancūzijoje jaunuolis buvo sužeistas, o vėliau už sąžiningą tarnybą gavo „Purpurinės širdies“ ordiną ir „Didžiojo karo dėl civilizacijos“ medalį.

Tapo Lietuvos sporto pasaulio siela

Steponas Darius – Klaipėdos vaduotojas.
Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

Po karo S. Darius pradėjo studijuoti Čikagos universitete, kartu lankė artilerijos atsargos karininkų kursus, dalyvavo 1919 m. susikūrusio Amerikos lietuvių kareivių susivienijimo veikloje. 1920 m., metęs studijas, su keletu draugų sugrįžo į nepriklausomą Lietuvą.

Stojęs savanoriu, buvo paskirtas į Generalinio štabo Žvalgybos skyrių, o po metų, baigęs Karo mokyklą, gavo leitenanto laipsnį ir tarnavo karo aviacijoje. Pirmomis 1922 m. dienomis S. Darius tapo Karo aviacijos Mokomosios eskadrilės kursų klausytoju. Tais pačiais metais jam buvo leista savarankiškai pakilti „Albatrosu B-2“.

Teise savarankiškiems skrydžiams S. Darius naudojosi beveik kasdien. Vėliau S. Darius baigė aukštojo pilotažo kursus ir gavo karo lakūno vardą. Iš viso Lietuvos karo aviacijoje S. Darius tarnavo penkerius metus, skraidė mokomojoje, 3-ojoje, 1-ojoje ir 4-ojoje eskadrilėse. 1924 m. jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto, o 1927 m. – kapitono laipsnis.

Per beveik 378 valandas, kurias pasenusiais lėktuvais raižė Lietuvos padanges, S. Darius nepatyrė nė vienos avarijos. Lakūnų nemėgstamoje 4-ojoje eskadrilėje jam teko pilotuoti nepaklusnius vokiškus lėktuvus, kurie po kiekvieno stuktelėjimo lūždavo, o dėl menkiausios klaidos tupiant galėdavo apsiversti.

S. Darius kaip savanoris aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto išlaisvinime. Išvadavus uostamiestį jis tapo Mažosios Lietuvos I savanorių pulko 8-osios kuopos vadu. Kadangi mokėjo anglų ir prancūzų kalbas, Klaipėdos vadavimo štabas jį pasiuntė į anglų karo laivą dalyvauti derybose su Antantės atstovais.

Jaunas lakūnas buvo ne tik vienas iš pagrindinių Lietuvos aeroklubo sumanytojų bei steigėjų, bet ir aktyvus įvairių sporto šakų propaguotojas. Jis trejus metus vadovavo Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai, suvienijo įvairias sporto organizacijas į Lietuvos sporto lygą, įkūrė Lietuvos beisbolo lygą, organizuodavo tarptautines futbolo rungtynes. Buvo vienas iš žurnalo „Sportas” steigėjų, pirmos kategorijos krepšinio teisėjas, išleido knygeles apie beisbolą ir krepšinį.

S. Darius priklausė Karo mokyklos futbolo komandai, buvo šalies futbolo rinktinės vartininkas, pasiekdavo neblogų rezultatų mesdamas ietį ir gerino rekordus greitajame čiuožime, mokė karius ir civilius žaisti krepšinį, futbolą, beisbolą, lauko tenisą, boksuotis, dviračių sporto, čiuožimo, ledo ritulio, įvairių lengvosios atletikos rungčių.

Jo pastangų dėka iš Kauno miesto valdybos buvo gautas didelis sklypas Ąžuolyne, kur pagal S. Dariaus parengtus planus ir iš dalies jo lėšomis buvo įrengtas stadionas.

Sportas suvedė S. Darių ir su būsimąja žmona – aštuoneriais metais jaunesne krepšininke mėgėja Jaunute Škėmaite. Pora susituokė 1924 m., kitąmet jie gimė dukra Nijolė.

„Aš parskrisiu lėktuvu tiesiai Kaunan”

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno testamento rankraštis.
Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

1927 m. gegužę kapitonas S. Darius pasiprašė atostogų, norėdamas aplankyti JAV likusius gimines. Iškeliavo be šeimos, pažadėjęs sugrįžti po metų, kaip sakė bičiuliams, lėktuvu. Per išleistuvių vakarą į generolo J. Bulotos linkėjimus jis atsakė: „Pone generole, aš Lietuvon grįšiu, aš parskrisiu lėktuvu tiesiai Kaunan”.

Traukiniu pasiekęs Paryžių jis pamatė, kaip šimtatūkstantinė minia sveikina 26-erių amerikietį Charlesą Augustą Lindberghą, kuris per 33 val. 30 min. pirmasis pasaulyje įveikė Atlantą. S. Dariui parūpo įrodyti, kad ir mažos tautos atstovai ne mažiau drąsūs.

Lietuvon jis negrįžo nei po metų, nei po dvejų. Drąsiam planui įgyvendinti lakūnui reikėjo lėktuvo, o jam įsigyti – lėšų. Gavęs teisę skraidyti JAV padangėje, už savo santaupas ir skolintus pinigus nusipirko naudotą biplaną WACO-3511. Juo padangėje išdarinėjo įvairias aukštojo pilotažo figūras, todėl buvo pastebėtas ir vadinamas „Lithuanian Lindy“ (nuo Ch. A. Lindbergho pavardės).

Norėdamas užsidirbti, S. Darius pradėjo dalyvauti įvairiuose renginiuose ir skraidinti siuntinius. Per 44 val. nugabenęs iš Čikagos į Monrealį ką tik sukurtą kino filmą apie lakūnų kelionę iš San Francisko į Havajus, pasiekė siuntinio pristatymo greičio rekordą.

Išsirūpinęs tarptautinio lakūno piloto pažymėjimą ir leidimą gabenti keleivius bei prekes, 1928 m. jis su amerikiečiu lakūnu C. Jordanu įsteigė nedidelę žmonių, oro pašto ir siuntinių skraidinimo bendrovę. Ką tik iškepti verslininkai taip pat remontuodavo lėktuvus, mokė pilotuoti, fotografuodavo iš oro. Tuo pačiu metu S. Darius išėjo į atsargą.

Lakūnas ne tik mokė kitus, bet ir pats krimto matematiką bei astronominę navigaciją. Keletą metų dirbo Pal-Waukee oro uosto prekybinės aviacijos lakūnu ir instruktoriumi, kasdien nuskrisdavo apie 500 km, dažnai tūpdavo itin nepalankiomis sąlygomis, išmoko valdyti visų tipų Amerikoje gaminamus lėktuvus.

Čikagoje S. Darius įsteigė pirmąjį Amerikos lietuvių aeroklubą „Vytis” ir tapo jo pirmininku. Nemokamai dėstė aviacijos teoriją, klubui nupirko dvivietį lėktuvą „Eagle Rock“, įrengė aeordromą, surengė aviacijos šventę. Tačiau netrukus po incidento, kai du mokiniai be leidimo pakilo mokomuoju lėktuvu ir leisdamiesi nukrito bei susižeidė, klubas nustojo egzistavęs.

Avarijos ir sužalojimai nuo aviacijos neatbaidė

Steponas Darius ir Stasys Girėnas.
Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

1932-ųjų pavasarį S. Darius artimiau susibičiuliavo su nekalbiu lakūnu S. Girėnu, kurį pažinojo jau penkerius metus. Tikroji šio pavardė buvo Girskis, Amerikoje ją pakeitė į Girčių, o Girėnu tapo prieš skrydį gimtinėn.

Stasys, šešioliktas vaikas šeimoje, gimė 1893 m. spalio 4 d. Vytogalos kaime (dabartinis Šilalės r.). Paauglys likęs našlaitis, 1910-aisiais su broliu Petru emigravo į JAV, kur Čikagoje jau seniai gyveno vyriausiasis brolis Jonas. Vaikinas pradėjo mokytis ir uždarbiauti, išmoko spaustuvininko amato, dirbo „Naujienų“ spaustuvėje, domėjosi technika – turėjo dviratį, vėliau – motociklą, motorlaivį, su kuriuo plukdydavo keleivius po Mičigano ežerą.

Per Pirmąjį pasaulinį karą tapęs savanoriu buvo paskirtas į 136-ąją oro eskadrilę ir tarnavo Teksase, tapo lėktuvų mechaniku, o po karo – taksi vairuotoju ir mokėsi skraidyti. Kariuomenėje savarankiškai valdyti lėktuvą jam neleido dėl sveikatos.

1924 m. lietuvis kartu su skraidymo mokyklos draugu švedu E. Larsonu įsigijo trivietį lėktuvą, tačiau beskraidydamas patyrė sunkią avariją. Orlaivį valdęs pastarasis liko sveikas, o Stasiui lūžo koja, trys šonkauliai, buvo pažeisti vidaus organai.

Pasveikęs S. Girėnas dvejus metus lankė aviacijos kursus, mėgdavo demonstruoti mirties kilpas, suktukus, kitas figūras, kaip sugeba nutūpti skrisdamas mažu greičiu ir kaip mažai tuomet nurieda lėktuvas. Tačiau jis gerai žinojo lėktuvų galimybes, todėl buvo tikslus ir atsargus lakūnas. 1931 m. laimėjo Amerikos legiono aviacijos kuopos prizą už tiksliausią nutūpimą, sustabdžius lėktuvo variklį, tais pačiais metais gavo transporto piloto klasės licenciją.

Įsigijęs nuosavą naują firmos PARKS lėktuvą, per trejus metus S. Girėnas išmokė skraidyti 52 žmones, tarp jų tris lietuvius, paskraidino kelis tūkstančius keleivių.

Vargo ir skurdo išauklėtas, S. Girėnas buvo kuklus, darbštus, nekalbus, geraširdis, atkaklus ir teisingas. S. Darius taip pat buvo švelnaus, bet išdidaus būdo, tvirtos valios, nekonfliktiškas ir tvarkingas. Jis pykdavo, kai amerikiečiai nieko nežinodavo apie Lietuvą ir lietuvius. Noras išgarsinti tėvynės vardą tikriausiai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių skristi per Atlantą.

Radijo aparatūrai neužteko pinigų

„Lituanicos“ skrydžio rėmėjo bilietas.
Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

Mintį įveikti vandenyną puoselėjo ir S. Darius, ir S. Girėnas. Atradę šį bendrumą jie pradėjo rengtis skrydžiui. Iš santaupų, suaukotų ir pasiskolintų pinigų vyrai iš Pal-Waukee oro uosto įsigijo lėktuvą „Bellanca J-6 CH 300 Pacemaker“, su kuriuo S. Darius skraidė trejus metus.

Varomas 220 AJ variklio, šis aukštasparnis monoplanas galėjo gabenti šešis keleivius arba tokio pat svorio pašto krovinį 1,5 tūkst. km. Keleriais metais anksčiau tokiu pat lėktuvu buvo pasiektas skridimo nuotolio rekordas (6292 km), vėliau tokiu pat orlaiviu jis buvo pagerintas (8062 km).

„Bellanca“ buvo palyginti nebrangus lėktuvas. Jo liemuo, suvirintas iš plonasienių plieno vamzdelių, ir sparnai buvo dengti drobe, o stabilizuojančios plokštumos ir vairai – mediniai. Teigiama, kad tuo metu geresni, bet ir gerokai brangesni buvo tik amerikiečių kompanijos „Lokheed“ orlaiviai „Vega“.

Už 3,2 tūkst. dolerių įsigyto lėktuvo pertvarkymas ir paruošimas tolimam skridimui turėjo kainuoti beveik antra tiek. Tokių pinigų lakūnai neturėjo, be to, šalį buvo apėmusi didžioji ekonominė krizė, taigi turtingo rėmėjo vargiai galėjo tikėtis. Parama buvo sunkiai renkama iš išeivių, per aviacijos šventes. Iš viso skrydžio rėmimo fondui pavyko surinkti 8465 dolerius, beveik visi jie išleisti lėktuvo perdirbimui..

Lakūnai nusprendė pirmą kartą oro keliu per Atlantą atskraidinti į Lietuvą paštą. Norintys taip išsiųsti savo laiškus turėjo įsigyti numeruotą voką su laiškui skirtu popieriumi.

Stasys Girėnas su giminėmis prieš „Lituanicos“ startą.
Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

Oranžine spalva nudažytas ir registracijos numerį Nr. 688E gavęs lėktuvas skrydžiui buvo paruoštas 1933 m. balandžio pabaigoje. Po bandomųjų skrydžių orlaivis buvo pakrikštytas „Lituanica“.

Lietuviai jame vietoj krėslų keleiviams įtaisė du papildomus kuro bakus po 1530 litrų ir keturis – po 900 litrų, po sėdyne – tepalo bakus. Didžiuosiuose bakuose buvo įrengtas tam tikras vožtuvas, per kurį buvo galima greitai išleisti kurą ir, nusileidus vandenyne, kurį laiką plūduriuoti.

Kabina buvo vos 90 cm pločio, lakūnai turėjo sėdėti ant pripučiamų guminių pagalvėlių, padėtų tiesiog ant tepalo bako, atsirėmę nugaromis į benzino bakus.

Buvo įmontuoti nauji aeronavigaciniai prietaisai, variklio darbui kontroliuoti atsirado tepalo temperatūros, tepalo ir kuro spaudimo rodyklės, tachometras. Variklis buvo pakeistas nauju, 365 AJ galingumo, pailginti sparnai, sustiprintas liemuo, lėktuvas aptrauktas nauja drobe. Radijo aparatūrai, kuri būtų užėmusi papildomą vietą ir padidinusi „Lituanicos“ svorį, bet galbūt galėjo padėti išvengti katastrofos, nebeužteko pinigų…

Tuščias lėktuvas svėrė 1209 kg, jame tilpo 3040 litrai benzino ir 133 litrai tepalo. Lėktuvo ilgis buvo 8,45 m, aukštis – 2,59 m, sparnų ilgis – 15,24 m. Didžiausias greitis – 249,3 km/h, vidutinis – 170-180 km/h. Pakrauta „Lituanica“ galėjo pakilti į 6096 m aukštį, maksimalus skridis nuotolis palankiomis sąlygomis – 9650 km.

Žygiui pasisekus, šiuo lėktuvu S. Darius svajojo ne tik aplankyti įvairius Lietuvos miestus, kitas Europos sostines, bet ir skristi aplink pasaulį.

Pakilimas buvo nelengvas

„Lituanicos“ nuolaužos.
Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

„Lituanicos“ kelionė iš Niujorko Floyd Bennett oro uosto į Kauną prasidėjo 1933 m. liepos 15 d. Skrydžio lakūnai laukė ne vieną savaitę, tačiau jis vis buvo atidedamas dėl prasto oro, o tą dieną, nors prognozės irgi nebuvo palankios, pasirinko nebesitikėdami nieko geresnio.

„Kas žino, gal būtų užtekę palaukti dar nors vieną dienelę, ir audra Europos vakaruose būtų nurimusi, o mano tėvas su savo draugu būtų sėkmingai pasiekę Tėvynę… - knygoje „Darius ir Girėnas“ rašė Nijolė Dariūtė-Maštarienė. – Jų laukiant Kauno aerodrome, vakaruose apsiniaukusį dangų varstė kryžminiai žaibai, o laidojant nė debesėlio padangėje nebuvo, ir nuo kaitros tirpo asfaltas miesto gatvėse“.

Ankstų rytą S. Darius ir S. Girėnas, lydimi minios smalsuolių žvilgsnių, keliauja į angarą. Lėktuve jau sudėta beveik viskas, kas reikalinga kelionei: geriamo vandens indas, kavos termosas, šeši sumuštiniai su jautiena ir vištiena, buteliukas sutirštinto pieno, apie 2 kg vaisių, kelios šokolado plytelės, šiek tiek kavos, škotiškos degtinės. Šalia – puodeliai, keletas smulkių įrankių, su kuriais S. Girėnas nenorėjo skirtis, du kišeniniai bateriniai žibintuvėliai, keturios signalinės raketos.

Lakūnai deda į kabiną sulankstytus žemėlapius, meteorologinės situacijos orlapius, navigacinius prietaisus, šiltesnius švarkus, skridimo rėmėjų knygą. „Lituanica“ išstumiama į lauką, pradeda suktis variklis ir propeleris. Pilotai atsisveikina su minia, pamojuoja iš kabinos.

S. Dariaus ir S. Girėno palaikai vežami per Soldiną
Nuotr. iš N.Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

Nors variklis jau dirba visa jėga, „Lituanicai“ sunku įsibėgėti, uodega nekyla nuo žemės – akivaizdu, kad lėktuvas perkrautas. Pagaliau uodega atšoka nuo pakilimo tako, bet „Lituanica“ vos nenurieda į žolę. Tik prieš pat betoninio tako pabaigą, už kurios – akmenys ir įlankos vanduo, lėktuvas, nors ir skriejantis minimaliu greičiu, pakimba ore. Laikrodžiai rodo 6 val. 24 min. Kurį laiką orlaivis laikosi itin arti bangų ir tik po kurio laiko jis išnyksta rytmečio rūke.

Kelią lakūnai suskirstė į tris etapus: Niujorkas-Niufaundlendas (2129,8 km), Atlanto vandenynas (3513,2 km), Airija–Kaunas. Pirmuosius du jie laikė sunkiais ir pavojingais, trečią – lengviausiu. Suplanuoto maršruto ilgis – 7186 km. S. Darius ketino naudotis trimis navigacijos būdais: virš žemyno – orientuojantis pagal antžeminius objektus, virš vandens esant blogam orui – aklojo skridimo principu, matant dangaus šviesulius vadovautis jais.

Praėjus 8 val. 48 min., „Lituanica“ jau skrodė dangų virš Niufaundlendo salos. Ties Grand Falso miesteliu lakūnai išmetė baltu kaspinu perrištą raudoną maišelį su pranešimu, kad lėktuvas skrenda sėkmingai, o jo pilotai jaučiasi gerai. Anot „XXI amžiaus“, tai buvo paskutinė lietuvių informacija.

Vietoj iškilmingo sutikimo – du karstai

S. Dariaus ir S. Girėno palaikų sutikimas
Nuotr. iš N.Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

Kitą vakarą Kaune buvo uždegti radijo stoties žibintai, ore patruliavo karo aviacijos lėktuvas, nepaisydami prasidėjusio lietaus žmonės aerodrome dainavo dainas – vėlyvą naktį buvo laukiama „Lituanicos“. Tomis dienomis per radiją nuolat buvo kalbama apie nepaprastą skrydį, tai nustelbė visas kitas naujienas. Deja, „Lituanica“ nepasirodė nei tą vakarą, nei kitą rytą, todėl minios išsiskirstė.

Naujienų agentūra „Reuters“ jau buvo paskelbusi, kad miške Rytprūsiuose, netoli nuo Soldino miestelio (dabar – Pščelnikas, Lenkija), rastos neaišku kam priklausančio lėktuvo nuolaužos. Jas maždaug 5 val. aptiko Kūdamo kaimelio gyventoja, išėjusi į mišką grybauti. Moteriškė išsigando, sugrįžo atgal ir apie radinį pranešė vietos valdžiai.

Liepos 17-ąją prieš vidurdienį Kauną pasiekė žinia, jog tai „Lituanica“ – vokiečių oro policija patvirtino, kad nuolaužos buvo lietuvių lėktuvo. Prezidentas Antanas Smetona juos iš karto apdovanojo Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinais, vėliau žuvusieji įvertinti Šaulių sąjungos žvaigžde ir Lietuvos skautų ordinu.

Kitą dieną iš Soldino buvo atvežtas maišelis su laiškais, centriniame pašte juos pažymėjo specialiu antspaudu: „Nugalėję Atlantą žuvo Lietuvos garbei“. Tuo metu katastrofos vietą apžiūrėjo iš Kauno atvykę komiteto transatlantiniams lakūnams sutikti atstovai. Vietoj to jiems teko rūpintis kūnų pargabenimu.

Liepos 19 d. popietę Kaune nusileido lėktuvas su S. Dariaus ir S. Girėno palaikais ąžuoliniuose karstuose. Prie sienos su Vokietija juos pasitiko ir parlydėjo devynių Lietuvos karo aviacijos lėktuvų eskortas. Kauno aerodromą užtvindė dar didesnės minios, nei aną naktį. Pasirodžius lėktuvams sugaudė fabrikų sirenos, suskambo visų bažnyčių varpai.

Rytojus buvo paskelbtas gedulo diena. Lakūnų atminimas pamaldose buvo pagerbtas ir už Atlanto, užuojautas reiškė užsienio valstybių vadovai. S. Darius ir S. Girėnas buvo palaidoti Kauno centrinėse kapinėse, 1944 m. jų palaikai paslėpti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūsiuose, o po dviejų dešimtmečių perlaidoti Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse.

„Lituanicos“ nuolaužos eksponuojamos Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.

Žūties aplinkybės lieka mįslė

S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvės
Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

Katastrofą ėmė tirti Lietuvos aviacijos specialistų komisija, kuriai vadovavo geras S. Dariaus bičiulis, aviacijos inžinierius konstruktorius pulkininkas (vėliau generolas) Antanas Gustaitis, 1941 m. sušaudytas Maskvoje.

„XXI amžiaus“ teigimu, kruopščiai apžiūrėję motorą ir kitas sudužusio lėktuvo dalis, tyrėjai paskelbė: palietusi spygliuočių viršūnes, „Lituanica“ jas prilenkė, ėmė laužyti, nukirto šešias pušis, rėžėsi į žemę ir apvirto.

Iš keturių lėktuve buvusių ir lakūnų turėtų laikrodžių trys buvo sustoję. Jie rodė 0 val. 36 min. Pastebėtas virš Štargardo lėktuvas dar buvo ore apie pusantros valandos. Nelaimės vietoje lynojo, buvo labai tamsu, tvyrojo rūkas.

Komisijos teigimu, rimtos priežastys privertė lakūnus skristi blogu oru ir dar naktį žemai, nors tai pavojinga. S. Darius ir S. Girėnas kažkodėl ieškojo vietos nusileisti. Sprendžiant iš skridimo laiko, degalų dar turėjo pakakti 6-7 valandoms. Jausdami, kad gali jų pritrūkti, patyrę lakūnai būtų nusileidę prieš sutemstant.

Specialistai paneigė katastrofos versiją, kad lakūnai buvo pašauti. Medikai, ištyrę kūnus, nerado jokių šūvių žymių ir pėdsakų, kurie keltų tokį įtarimą. Svarbiausiose lėktuvo dalyse, variklyje, bakuose esą irgi nepastebėta apšaudymo ženklų.

Tačiau greta oficialios versijos – katastrofa įvykusi dėl audros ar sugedus motorui – egzistuojanti hipotezė apie pašovimą taip ir nepaneigta. Esą vokiečiai tamsoje galėjo palaikyti lietuvius priešais.

http://www.DELFI.lt

Daugiau fotografijų žiūr.
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=17723428

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Steponas Darius ir Stasys Girėnas. "Lituanicos" skrydis 1933 m. liepos 15-16 dieną

Parašytas: 22 Lap 2012 19:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Istorinė sensacija: kaip vokiečiai tykojo S. Dariaus ir S. Girėno

http://www.balsas.lt/naujiena/700770/is ... r-s-gireno

Audrius Bareišis, 2012.11.22 17:39

Sėkmingo lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlanto vandenyną laukė tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Deja, tautos didvyrių pilotuojamas lėktuvas „Lituanica“ taip ir nepasiekė gimtosios žemės.

Lėktuvas sudužo dabartinėje Lenkijos teritorijoje, kai iki išsvajoto tikslo buvo likę vos apie 650 km. Po kelių mėnesių bus minimos 80-ios lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno žūties metinės, tačiau iki šiol nėra aišku, kas įvyko tą 1933-ųjų liepos 16 naktį.

Būtent dėl artėjančių „Lituanicos“ sudužimo metinių su Balsas.lt susisiekė Druskininkuose gyvenantis Juozas Naujalis.

Neseniai knygą išleidęs pensininkas norėjo papasakoti apie tai, ko leidėjai nesiryžo spausdinti parašytoje knygoje.

J. Naujalis pateikė dar vieną lietuvių lakūnų žūties versiją, kurią teigė išgirdęs iš vieno Lietuvoje 1952 metais besislapsčiusio vokiečio Gustavo Berningo.

Ankstesnės versijos Po įvykusios katastrofos buvo pateiktos kelios lėktuvo sudužimo versijos, tačiau, kaip pripažįsta istorikai, nė viena iš jų nebuvo įtikinama.

Oficialiai buvo pranešta, kad katastrofa įvykusi dėl audros ar sugedus motorui. Tačiau ekspertai nustatė, jog katastrofos metu lėktuvo variklis veikė, kuro taip pat buvo pakankamai.

Buvo kalbama apie pilotavimo klaidas, tačiau S. Darius ir S. Girėnas buvo patyrę pilotai. Pavyzdžiui, S. Darius, skraidydamas karo aviacijoje, nepadarė nė vienos avarijos.

Tačiau katastrofos naktį siautė smarki, viena didžiausių per kelerius metus audra. Svarstyta, kad lakūnai nutarė nusileisti ir palaukti ryto prieš baigdami skrydį į Kauną. Netoli nuo „Lituanicos“ sudužimo vietos buvo dirbamos žemės laukai. Gali būti, kad bandydami leistis lakūnai skrido per žemai ir kliudė miško pakraštyje augusius medžius.

Po ilgų svarstymų vėl grįžta prie išvados, kad greičiausiai lakūnai katastrofą patyrė dėl blogo oro: buvo audra, perkūnija ir labai blogas matomumas.

Kai kuriuose informacijos šaltiniuose teigiama, jog lėktuvas galėjo praskristi virš slapto vokiečių karinio objekto ir būti numuštas, palaikius jį priešų žvalgybiniu lėktuvu. Tačiau nei lėktuvo korpuse, nei pilotų kūnuose kulkų pėdsakų nerasta.

Planuota iš anksto?

J. Naujalis pasakojo, kad iš pradžių teko dirbti žemės ūkyje. Būtent tada jį paskyrė į Šakių rajoną. 1952 m. rugsėjo mėnesį jis sutiko iš vokiečių užgrobto Klaipėdos krašto pabėgusį vokietį. „Jis buvo nešnekus, bet praėjo šiek tiek laiko ir mes susidraugavome. Sakiau, kad Vokietija gamina kokybiškas prekes. Vokiečiui tas patiko. Jis apie Adolfą Hitlerį daug papasakojo, išvadino jį durniumi. Kalbėjome ir apie Lietuvos istoriją“, - sakė J. Naujalis.

Tačiau vieną vakarą, anot J. Naujalio, vokietis išsipasakojo. Jis sakė: „Matote, jūsų maža šalis, tačiau labai norėjo didžiuotis savo lietuviais S. Dariumi ir S. Girėnu. Bet jų likimas jau buvo nuspręstas iš anksto. Vokiečių valdžia nenorėjo leisti Lietuvai patirti dar vieną Žalgirio mūšio euforiją.“

Pasiteiravus iš kur jis tą žino, G. Berningas teigė, kad jo pusbrolis dirbo lakūnu. „Jiems buvo duotas įsakymas, kad pasirodžius „Lituanicai“, reikės lėktuvą sunaikinti. Iš pradžių galvojo, kad bandys nušauti, tačiau tokiu atveju būtų kilęs tarptautinis skandalas. Todėl jie nusprendė padaryti stiprų tinklą ir jį pritvirtino prie dviejų lėktuvų.

Kai lietuvių lakūnų pilotuojamas lėktuvas pasirodė horizonte, vokiečiai taip pat pakilo. Jie skrido ištempę tinklą, bet šiek tiek per žemai. Tada jie grįžo atgal ir pabandė dar kartą. Šįkart, deja, viskas pavyko. Lėktuvo propeleris įsipainiojo į tinklą ir „Lituanica“ nukrito. Vėliau tas tinklas buvo supjaustytas. O vokiečiai paskelbė, kad pilotai patys kalti, nes per žemai skrido“, - vokiečio žodžius prisiminė J. Naujalis.

Balsas.lt pašnekovas teigė, kad G. Berningo pasakojimas buvo toks išsamus ir tikslus, kad abejoti jo žodžiais nematė pagrindo.

Suprantama, dabar galima tik užduoti klausimą, o kas galėtų paneigti? Minia laukė Kaune.

Balsas.lt primena, kad sulaukę geresnio oro, 1933 m. liepos 15 d. apie 6.24 val. lakūnai pakilo iš Niujorko Floido Beneto oro uosto. Įsibėgėdamas sunkiai pakrautas lėktuvas du kartus vos nenuslydo nuo tako ir atsiplėšė nuo žemės tik pačiame gale. Žinią apie „Lituanicos“ skrydį po visą pasaulį greit išplatino telegramų agentūros. Tą pačią dieną tai sužinojo ir Lietuva.

Liepos 16 d. vakare buvo uždegti Kauno radijo stoties stiebų žibintai, ore patruliavo karo aviacijos lėktuvas, susirinkusi apie 25 tūkst. žmonių minia Aleksoto oro uoste laukė pasirodančių didvyrių. Į Kauną lėktuvas turėjo atskristi apie 2–3 valandą nakties.

Liepos 17 d. „Lituanica“ nepasirodė, paryčiui žmonės pradėjo skirstytis. Lietuvai apie tragediją pranešė ELTA atstovas Berlyne – liepos 17 d. apie 11 val. 30 min. atėjo žinia, jog netoli Soldino sudužo lėktuvas. Vokiečių oro policija patvirtino, kad sudužo „Lituanica“.

Vokiečių lėktuvą nuo sienos iki Aleksoto lydėjo 9 lietuvių lėktuvai. 16 val. 10 min. lėktuvas su Dariaus ir Girėno karstais, triskart apskridęs miestą, nusileido Aleksoto aerodrome. Žuvusių lakūnų laukė apie 50 tūkst. žmonių. Bažnyčių varpai ir fabrikų sirenos laidotuvių procesiją palydėjo iki Arkikatedros bazilikos, kur visą naktį žmonės ėjo atsisveikinti su tautos didvyriais.

Iš Soldino į Kauną taip pat buvo atvežtas maišas su laiškais. 14 val. 30 min. Centriniame pašte jie pažymėti specialiu antspaudu: „Nugalėję Atlantą žuvo Lietuvos garbei“.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Steponas Darius ir Stasys Girėnas. "Lituanicos" skrydis 1933 m. liepos 15-16 dieną

Parašytas: 22 Lap 2012 19:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Žygeivių 1969 m. supiltas milžinkapis Dariui ir Girėnui
viewtopic.php?f=73&t=753

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: