Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės pirmasis atkūrimas 1918-02-16; Lietuvos Karalystė 1918 m.; Lietuvos Respublika 1920-1940 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona

Puslapis 1 iš 1

[ 13 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona

Parašytas: 15 Vas 2008 16:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27354
Miestas: Ignalina

Antano Smetonos atminimas grimzta į užmarštį

Gintautas Subačius, "Panevėžio balsas"
2008 vasario mėn. 15 d.
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=15978088

Kasmet minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, prisimenamas Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, pirmasis ir ilgiausiai šalį valdęs prezidentas Antanas Smetona. Jis gimė visiškai šalia Panevėžio rajono - Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaime. Lieka apgailestauti, kad didis veikėjas nepelnytai užmirštas: nelikę tėviškės, jam Lėno ežero pakrantėje dovanotas dvaras ir apie jį esantis parkas visiškai apleisti.

Sovietmečiu A.Smetonos dvare veikė vaikų sanatorija, psichiatrijos ligoninė, tačiau paskutinį dešimtmetį Sveikatos apsaugos ministerijai priklausanti teritorija ir pastatai palikti vos ne likimo valiai. Bandė senelio turėtą turtą atgauti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis vaikaitis, tačiau jo prašymą atkurti nuosavybės teises teismas atmetė.

A.Smetonai priklausęs dvaras Lėno ežero pakrantėje kasmet vis labiau nyksta. Lėno ir Užulėnio kaimų gyventojai viliasi, kad Sveikatos apsaugos ministerija pagaliau perduos pastatus Ukmergės savivaldybei, tada bus imtasi priemonių jam išsaugoti. Kol kas dvarą, dar maždaug dvidešimt kitų dvarvietės pastatų, parką ir maždaug 20 hektarų teritorijos prižiūri du sargai. Iškrausčius iš Užulėnio ligoninę, dvare ir jo teritorijoje esančiuose pastatuose niekas nebegyvena.

Prezidentas A.Smetona labiau buvo prisimintas 1999 metais, minint jo 125-ąsias gimimo metines. Buvo įamžinta vieta, kur buvo jo gimtinė, suręstas žmones turėjęs plukdyti plaustas.

Jei vaikų ir toliau mažės, gali būti uždarytas ir Taujėnų vidurinės mokyklos Užugirio A.Smetonos pradinio ugdymo skyrius. Galima pasidžiaugti nebent tuo, kad mokykloje suskubta steigti muziejų, tačiau ir jame garbiam kraštiečiui skirtas tik vienas kambarys, ten nėra nė vieno autentiško eksponato.

Iš buvusio A.Smetonos dvaro rūmų liko tik tiek
"Panevėžio balsas"

A. Smetona negimė dvarininku

A.Smetona gimė 1874 metais Užulėnio kaime, vos keli kilometrai nuo Panevėžio rajono ribos. Baigęs Taujėnų pradinę mokyklą, privačiai mokėsi Ukmergėje ir Liepojoje, baigė Palangos progimnaziją, buvo įstojęs į Mintaujos (Latvija) gimnaziją, tačiau iš jos buvo pašalintas. 1897 metais baigė Peterburgo gimnaziją ir įstojo į šio miesto universiteto Teisės fakultetą. Nors būsimasis prezidentas porą kartų buvo šalintas, suimtas ir net trumpai kalintas, 1902 metais baigė studijas, grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Vilniaus žemės banke.

Lietuvoje A.Smetona įsitraukė į politinę veiklą, redagavo kelis laikraščius.

Antanas Smetona - Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. 1919 metų balandį Valstybės Taryba jį išrinko pirmuoju Lietuvos prezidentu, tačiau kitų metų birželį prezidento vietą jam teko užleisti. 1926 metais jis vėl tapo Lietuvos prezidentu ir šiame poste buvo iki 1940 metų birželio. Prasidėjus Sovietų Sąjungos okupacijai, A.Smetona pasitraukė į Vokietiją, paskui į Šveicariją, o galiausiai - į JAV. Prezidentas žuvo 1944 metų sausį per gaisrą Klivlende.

Prezidento Antano Smetonos gimtinę žymi paminklinis akmuo
"Panevėžio balsas"

A.Smetonos gimtosios sodybos vieta
"Panevėžio balsas"

Prezidentui palankūs valstybės veikėjai, iš valdininkų ir verslininkų surinkę lėšų, 1938 metais Užulėnyje nupirko ūkį, pastatė rūmus ir padovanojo A.Smetonai jubiliejaus proga. Šalia dvaro buvo įkurtas mišrus parkas. Tačiau prezidentui dovana ilgai džiaugtis neteko. Prasidėjus okupacijai, dvaras buvo nacionalizuotas. Jame iš pradžių buvo įkurta vaikų sanatorija, vėliau ligoninė. Kiti dvarvietės pastatai buvo pritaikyti kitoms reikmėms, juose buvo apgyvendinti darbuotojai. Ligoninės laikus mena tik prieš dvaro pastatą ratu sustatyti suolai.

Mena geru žodžiu

Užulėnyje prezidento A.Smetonos tėviškės vietą mena medine tvora aptverta teritorija. Joje pastatytas nedidelis paminklas žymiam krašto sūnui atminti ir paminklinis stulpas, bylojantis, kad jis buvo ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Iš sodybos nieko nebeliko, tik maketas rodo, kad prezidento tėvai buvo iš turtingesnių žmonių.

Bronė Žudytė-Žerdienė
"Panevėžio balsas"

Užkalbinta kitoje gatvės pusėje gyvenanti 1923 metais gimusi Bronė Žudytė-Žerdienė teigė gerai prisimenanti prezidentą, jį ne kartą mačiusi ir ne kartą bendravusi. „Puikus ir labai geras žmogus buvo, - aiškino moteris. - Jį pažinojau nuo pat vaikystės, nes čia visą amželį mano tėvai gyveno. Labai geras žmogus buvo, neturtingus mylėjo, kaip ir dabartinė valdžia.“

Nusistebėjus, kad taip liaupsina dabartinę valdžią, ponia Bronė teigė gaunanti pensiją, už ją duonytės nusiperkanti ir nieko jai netrūkstą. „Dėkui valdžiai, visko, ko tik reikia, turiu, tik sveikatos trūksta, tačiau jos niekas negali duoti“, - sakė užulėniškė. Moteris sakė prisimenanti, kaip A.Smetona grįždavo į kaimą, kaip per jį pereidavo, kaip jį sutikdavo žmonės.

Įkūrė muziejų

Antaną Smetoną menanti nuotrauka
"Panevėžio balsas"

A.Smetoną mena ir tokiam kaimui kaip Užulėnis gana didinga 1936 metais pastatyta ir prezidento vardu pavadinta mokykla. Bėda ta, kad senstant aplinkiniams kaimams joje likusi tik Taujėnų vidurinei mokyklai pavaldi pradinė mokykla, ją lanko vos septyniolika vaikų, ir kyla grėsmė, kad ji bus uždaryta.

Regina Šviežikienė
"Panevėžio balsas"

2002 metais panaikinus pagrindinę mokyklą, gimė idėja įkurti Užugirio krašto muziejų. Jis dabar turimose patalpose nebeišsitenka. Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio skyriaus vadovė ponia Regina Šviežikienė teigė, kad beveik visus eksponatus atnešė ir padovanojo Užulėnio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Anot muziejininkės, anksčiau niekas nemanė muziejaus kurti, autentiškų eksponatų, menančių A.Smetoną, nebeliko, todėl prezidentui skirtame kambaryje eksponuojamos kopijos bei prezidentą vaizduojantys panevėžiečio Mykolo Dirsės tapyti paveikslai.

Nors Užugirių muziejui pernai suėjo tik penkeri metai, tačiau eksponatų gausa jis gali pasigirti, todėl ekskursijų sulaukia ne tik iš Ukmergės, kitų šalies vietų, bet ir iš užsienio. Įspūdingai atrodo duonos ir linų kelius vaizduojančios ekspozicijos.

Skyriaus vadovė pasakojo, kad muziejuje net pamokos vyksta, vaikai sužino ir pamato viską nuo linų sėjos iki gatavų audinių.

Dvaras nykstai

A.Smetonos dvare apima kitokia nuotaika. Nuo pagrindinio kelio į jį patenkame karpytlapių beržų alėja. Aplink dvarvietę esantis parkas išretintas, sutvarkytas, tačiau kai kurios vietos prašosi naujų želdinių. Kairėje pusėje esantys buvusio dvaro pastatai atrodo išties apgailėtinai. Daugumos langai išdaužyti, aplūžę stogai.

A.Smetonos dvaras
"Panevėžio balsas"

Teritoriją kartu su porininku prižiūrintis Valentas Jasiukonis aiškino, kad dvarvietėje, be pagrindinių rūmų, dar yra apie dvidešimt pastatų, juose dabar niekas negyvena, tik vasarą atvažiuoja vienas žmogus. Anot sargo, dviese su draugu jiedu tvarko visą teritoriją, vasarą sulaukia į talką atsiunčiamų vieno kito viešuosius darbus dirbančių žmonių.

Sargas Valentas Jasiukonis sako, kad A.Smetonos dvaras nyksta
"Panevėžio balsas"

V.Jasiukonis sakė, kad nuo to laiko, kai išsikėlė ligoninė, dvaro rūmai yra tušti, jiems reikia kuo skubesnio remonto. Vyriškis sakė manantis, kad nieko gero nebus, kol dvaras priklausys Sveikatos apsaugos ministerijai, - pastatai ir toliau nyks.

Tiktų poilsiui ir turizmui

Kažkada dvarvietė turėjo atrodyti įspūdingai. Tujomis apsodinta rūmų teritorija, nuo jos ežero link veda liepų alėja, ežero pakrantę juosia žilvičiai ir ąžuolai. Vis dar ledu padengto Lėno ežero pakrantėje įstrigęs A.Smetonos 125-osioms gimimo metinėms suręstas plaustas, jis galėtų būti puiki atrakcija. Poilsiui arba turizmui būtų galima pritaikyti ir kitus buvusius gyvenamuosius bei buitinėms reikmėms skirtus namus.

Pasižvalgius po Užulėnio kaimą ir Užugirių dvarą akivaizdu, kad valstybė nesugeba pasirūpinti ne tik brangiu turtu, bet ir tinkamai įamžinti nemažai valstybei davusių ir nusipelniusių žmonių. Laikas eina, lieka vis mažiau mačiusiųjų ir dar mažiau pažinojusiųjų prezidentą A.Smetoną. Galima tik tikėtis, kad nereiks laukti 150-ųjų gimimo metinių, kad būtų prisiminta prezidento gimtinė.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

Užpelkis, 2008 02 15 12:31

Pritariu "Nemo": tame dvarelyje reiktu įrengti Lietuvos išdavikų ir pataikūnų muziejų - čia rastu vietą ir jo žmonos brolis Tadas Chodakauskas, buvęs Panevėžio meras, kartu su Smetonos šeima pasprukęs į Vokietiją 1940 m., o po karo NKVD agentas "Liūtas" sunaikinęs visą Žemaitijos partizaninį judėjimą.

Turėtų ten būti ir Lietuvos kariuomenės vadas S.Raštikis, A.Smetonos brolio žentas, 1940 m. pritaręs nesipriešinimui Raudonąjai Armijai, po to buvęs Lietuvos kariuomenės likvidacinės komisijos pirmininko pavaduotoju; po karo vėl sprūkęs į Vakarus.

Vardan visų Lietuvos partizanų-idealistų, disidentų, tikėjimo kankinių šviesaus atminimo, išdavikai privalo būti įvardinti.

Priešingu atveju, kaip neseniai sakė Algirdas Patackas, jų auka yra beprasmė. O dabar jiems atminimo lentas Kaune ant pastatų kabina (Merkiui, Skučui, Bizauskui ir pnš), per radiją liaupsina o mulkiai ašaras braukia.

O kegėbistai-rezervistai juokiasi - juk nebėra ribos tarp išdaviko ir idealisto, tarp valstybininko ir parsidavėlio. Juk svarbiausia "išsaugoti lietuvybę', o iš tikro - išlikti prie lovio. Ir prie Smetonos, ir prie Griškevičiaus, ir prie Kirkilo... Tokia moralė propaguojama tokiais straipsniais. Siaubas. Atsikvošėkite žmonės.

Suomija privalo būti mums pavyzdys - paaukojo 18 tūkst. jaunų vyrų per 100 dienų, prarado 20 proc. teritorijos, bet laisvę išsaugojo visiems laikams.

joo, 2008 02 15 15:04

Taip jau yra, kad sovietiniai mankurtai negali pernest tikro Lietuvos patrioto, itin daug prisidejusio prie Nepriklausomybes atkurimo ir uzdelsusio jos praradima. Deja.

1939 metais jau beveik visa valdzia buvo parsidavusi Maskvai, todel jam beliko tik pasitraukti is valdzios - ka gali vienas zmogus, jei visa likusi valdzia priima ultimatumus, Maskvos nurodymu keicia ministrus, isileidzia okupacine kariuomene?

Beje, tycia ar ne, bet visur nutylima, kad jis yra isvertes Homero Iliada ir Odiseja, o tuos vertimus veliau pasisavino Churginas...

Smetona vienintelis is valdzios vyru suvoke, kas vyksta ir kuo visa tai baigsis... Gal tik jis vienas buvo skaites Diuje is Nanseno misijos knyga, skelbta Naujojoj Romuvoj dalimis, apie tai vyksta Rusijoje?..
Ar ne paradoksas, kad vienintelis (!) valdzioje Neisdavikas, Kremliaus benkarteliu vadinamas isdaviku?..

Žygeivis, 2008 02 15 15:35

Deja, bet 1990-1993 metais neatsirado Lietuvoje naujo generolo Plechavičiaus, kuris būtų sugebėjęs suburti tikrus lietuvių karius ir išnaikinęs Lietuvoje visus sovietinius išdavikus bei parsidavėlius.

Dauguma patriotų naiviai pasitikėjo Landsbergiu.

Todėl Lietuva atgavo nepriklausomybę tik teoriškai, o praktiškai mus valdo tie patys išdavikai, kuriems bet koks tautiškumas yra baisesnis kaip velniui kryžius.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: KODĖL NEREABILITUOJAMAS PREZIDENTAS ANTANAS SMETONA?

Parašytas: 05 Bir 2009 02:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27354
Miestas: Ignalina

KODĖL NEREABILITUOJAMAS PREZIDENTAS ANTANAS SMETONA?

Šaltinis - http://www.atspindziai.lt/index.php?id=2512

Algirdas Pilkauskas
2009-04-27

Atkūrus Nepriklausomybę, savarankiškai gyvename jau 19 metų. Reabilituoti ir nuolat reabilituojami vis nauji ir nauji Pirmosios Respublikos veikėjai, nepamirštami ir sovietinei okupacijai „nusipelnę labai reikšmingi“ asmenys, tačiau 13 metų Lietuvai vadovavęs Prezidentas Antanas Smetona tik atskirų vyresnės kartos bei dalies tautiškai susipratusių jaunesnių piliečių vertinamas pagal to meto konkrečius pasiekimus. Demonstratyviai ignoruojama, jog A. Smetonos valdymo periodu gyventojų skaičius kasmet didėjo vidutiniškai 1.1 proc., savižudybių skaičius buvo vienas mažiausių (!) pasaulyje, mokytojai, gydytojai, inžinieriai, mokslininkai, poetai, rašytojai – priklausė gerbiamiausiems visuomenės nariams, mano žiniomis, tik vienas (!) didelis korupcijos skandalas....

Nežiūrint, kad gyvename jau beveik 20 nepriklausomybės metų, Prezidento A. Smetonos ir tautininkų valdymo laikotarpis tebevaizduojamas kaip diktatūra, o 1940m. kaip tautininkų gėdos metai.

Jei Prezidentas nebūtų pasitraukęs, o priverstas asmeniškai perduoti įgaliojimus, neva naujai „išrinktam“ prezidentui, mano galva, būtų žymiai blogiau ir politiškai, ir teisiškai, ir morališkai. Gal ir ne atsitiktinai jis būtent 1944 m. sudegintas (?), to meto pasaulio galingiesiems besidalinant karo „derlių“. Juk profesionalus tos nelaimės tyrimas niekada(!) nebuvo atliktas.

Jei A. Smetona būtų diktatorium, tai nebūtų likęs mažumoje paskutiniajame ministrų kabineto posėdyje, o įsakęs pradėti kovą. Beje, prof. A. Bumbliauskas šį posėdį galėtų interpretuoti ir taip: dauguma balsavo prieš ginkluotą pasipriešinimą, nes žinojo, kas nutiko Lenkijai dėl mirtino sssr smūgio į nugarą, ir tiesiog nematė prasmės papildomai aukoti žmones, klaidingai tikėdamiesi, jog taip išvengs netekčių? Ir nėra aišku, kodėl istorikai absoliučiai ignoruoja tuometinio kariuomenės vado Vitkausko ir ypač tų, kurie siekė, kad jis užimtų šį postą, vaidmenį?

Juk ir šiais laikais šalies Prezidentas V. Adamkus negali kariuomenei įsakinėti, kada ir ką panorėjęs, ignoruodamas premjerą, ministrą ir kariuomenės vadą. Ypač dar naktį, iki agresijos likus kokiam 100 minučių. Tik visiškas naivuolis gali įsivaizduoti, kad Prezidentui paskambinus į kokio kariuomenės dalinio vado mobilųjį ir įsakius pradėti ginkluotą kovą, tas aklai puls vykdyti „civilioko“ įsakymą.

O tiek tautininkų valdymo „interpretacijų“, kaip per pastaruosius 19 metų, nebuvo pateikta net sovietinės okupacijos laikotarpiu.

Labai mėgstama prisiminti „žiaurioji“ smetoninė cenzūra: taip, tautininkai praktiškai buvo uždraudę bet kokio pobūdžio pornografijos gamybą ir platinimą; taip, buvo uždaromi antivalstybinę, svetimų valstybių propagandą spausdinantys periodiniai ir neperiodiniai leidiniai; taip, dėl antivalstybinės veiklos buvo uždraustos komunistų ir socialdemokratų partijos. Tačiau pamirštama, kad tiek Salomėja Nėris, tiek P. Cvirka geriausius savo kūrinius paskelbė „diktatūros“ ir „žiauriausios cenzūros“ sąlygomis.

Atkreipkime dėmesį, kad praktiškai visos politinės srovės, daugelis kurių „žiauriausiai persekiotos rėžimo 1926 – 1940 metais“, atkūrus Lietuvą 1990 m. pabuvojo aukščiausioje valstybės valdžioje ir savo požiūrį į Lietuvą patvirtino darbais – gyventojų skaičius mažėja, gimstamumas mažėja, emigracija didėja, piliečių pagarba Lietuvai – nėra apie ką kalbėti, pornografijos sąvoka visai išplauta – net lyg ir mažiems vaikams skirtuose animaciniuose filmukuose (pvz. „Simpsonai“) piešiamos vos ne atviro sekso scenos, o lietuvių kalbai skiriamas dėmesys greit apsiribos „įžymiojo“ ištiktuko lygiu....

Prezidentas A. Smetona reguliariai tai šen, tai ten vis pavadinamas „fašistu“, „diktatoriumi“, net „bailiu“ ir „išdaviku“. Kažkodėl istorijos vadovėliuose visiškai ignoruojamas 1940 VIII 14-15 mokytojų suvažiavimas Kaune, Sporto Halėje:Susirinko keletas tūkstančių. „Liaudies“ vyriausybė skyrė suvažiavimui didžiulį dėmesį, atsilankė visi vyriausybės nariai. Agitacinėmis kalbomis buvo niekinama nepriklausoma Lietuva ir jos švietimas, giriama sssr, gąsdinama visus nušluoti „kaip šiukšles“, jei kliudys naujam gyvenimui(A.Venclova) Suvažiavimo pabaigoj didžiulė mokytojų masė parodė savo nusistatymą, sugiedodama uždraustąjį Lietuvos himną. Per pirmąjį masinį trėmimą 1941 VI 14-22 Lietuvos mokytojai neteko 1089 žmonių ( ~10%) daugiausia pradžios mokyklų mokytojų.

Mažinant mokyklų skaičių, demokratiškai išrinktiesiems nesmagu prisiminti A. Smetoną: „kur prieš karą būdavo po vieną mokyklą, šiandien turime po kelias“(A.Smetona, Pasakyta Parašyta, 1992m.)

Nepriklausomos Lietuvos mokyklose išaugo ta karta...kuri paskutiniosios okupacijos sąlygomis sugebėjo perteikti vaikams esmines vertybes, kurios atsiradus pirmiesiems plyšiams, atvedė į Kovo 11-ąją. Piliečiams atkakliai primetamas „sovietiškas mentalitetas“, pamirštant 1989 metų mitingus; ašaras, keliant trispalves; Baltijos kelią; aukas Blokados fondui; sausio 13 – ąja susikimšusius kauniečius prie TV studijos, gyvų žmonių sienomis apjuostą TV bokštą ir seimą Vilniuje. Ar tai netekusios lietuviško mentaliteto tautos poelgiai?

Deja, tačiau okupuotos Lietuvos mokyklose išaugo ir ta karta, kuri, jau po Kovo 11-osios sugebėjo, naudodamasi dora tautine retorika, tapti, kaip jie dabar save vadina- „ valdančiuoju elitu“ ir apkalti laisvę atkovojusios Lietuvos mokyklas grotomis, skiepyti ir įskiepyti palaidumo, turtėjimo bet kokia kaina „vertybes“ , savęs ir savos šalies menkinimo, net niekinimo įpročius, o mokytojams, inžinieriams, gydytojams, net policininkams baimę dėl savo ir savo vaikų ateities.

Dr. A. Liekio straipsnyje „Prezidento Antano Smetonos mintys ir darbai – kelrodis ir šiandienai“, tarpe kitų yra tokia Prezidento mintis: „Nėra pasaulyje tokio pavyzdžio, kad dora tauta būtų kada žuvusi. Kuri žuvo, ta buvo paliegusi, pairusi, nustojusi kuriamosios pajėgos. Ir senovės Lietuva dingo, kai lietuvių atsakingas luomas, bajorai prarado piliečio dorybę.“

Gal šių dienų Lietuvos vadovams nepatinka, kad A. Smetonos vadovaujama Lietuvos vyriausybė nėjo nei liaudies fronto nei ortodoksinio fašizmo keliu. Ji laviravo tarp dviejų pradėjusių rungtis ideologijų ir stengėsi palyginti nuosaikiu autoritetiniu rėžimu stiprinti tautos vienybę neaiškaus rytojaus akivaizdoje.
1934- 1936m. tokia tikrai autoritetinė valdžios forma tada reiškėsi ir kitur. Parlamentiniai rėžimai visur braškėjo. Vienur, komunistų inspiruojami, kūrėsi liaudies frontai, o kai kuriose valstybėse telkėsi profašistiniai sambūriai. (343 psl., Lietuvių enciklopedija, XV tomas, Vilnius, 1991 m.)

Vokiečių prof. dr. O. Mieleck 1935 – 38 metų tyrimų duomenimis, Lietuvos darbininkai maitinosi geriau, nei Bulgarijos, Prancūzijos, SSSR, Italijos, Jugoslavijos, Turkijos; 1939 m. registruotų bedarbių buvo 3116; natūralus gyventojų prieauglis buvo didesnis už Vakarų ir Šiaurės Europos šalių; emigracija pvz. 1926m. – 10.364; 1929 m. – 15.999; 1935 m. – 1911; 1939 m. – 604, o valstybės biudžetas prieš 70 metų (1939 m.) : pajamos- 361mlj. Išlaidos – 356 mlj.

Nejaugi teisinga, kad Lietuvai gyvenimą paskyrusio Prezidento Antano Smetonos, praėjus beveik 20 atkurtos valstybės metų vis dar neturime Lietuvoje?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuvą valdė Smetona, o jį patį - lenkaitė

Parašytas: 15 Bir 2011 18:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27354
Miestas: Ignalina

Lietuvą valdė Smetona, o jį patį - lenkaitė

http://gyvenimas.delfi.lt/stories/lietu ... d=42019397

Arnoldas Aleksandravičius, "Ūkininko patarėjas"
2011 vasario mėn. 16 d. 12:00

Tarpukariu labiau už dabar šlovinamą Žalgirio mūšį buvo minimos 1920 m. lapkričio 19-21 dienų Širvintų- Giedraičių kautynės, sutrukdžiusios pilsudskinei Lenkijai prisijungti visą Lietuvą. Tačiau ir jos nepadėjo Lietuvai tuomet susigrąžinti lenkų legionierių užgrobtos Vilnijos, Suvalkų trikampio ir Gardino srities.

Lietuvos istorikai tada kaltino ir dabar negeru žodžiu mini Tautų Sąjungą (šiuolaikinių Jungtinių Tautų pirmtakę), sustabdžiusią lietuvių kariuomenę Vilniaus prieigose. „Ūkininko patarėjas” pasidomėjo, kodėl Pirmoji Lietuvos Respublika 1918-1940 metais laimėjo daug karo mūšių, ypač kuriantis valstybei, bet nepasiekė nė vienos geopolitinės pergalės.

Pasirodo, labiau nei lenkų patrankos ir tarptautinių taikos tarpininkų intrigos Lietuvai kenkė tuometinių tautos politinių, karinių, kultūrinių vadų susidvejinusios asmenybės. Visuomenę jie ragino „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę”, bet tarpusavyje bendravo, susirašinėjo, net šūkavo, lošdami preferansą, lenkiškai, o šešiolika metų pirmoji Lietuvos dama buvo Lenkijos diktatoriaus Juzefo Pilsudskio giminaitė.

Teoriškai pergalė, praktiškai - jokios naudos

1973 m. spalio 6 d. Egiptas, Sirija ir dar kelios arabų valstybės nepaskelbusios karo užpuolė Izraelį. Prasidėjo vadinamasis Jom Kipuro (Paskutiniojo teismo dienos, Ramadano arba Spalio) karas. Per dvi dienas milijoninė arabų armija pralaužė Izraelio (375 tūkst. karių) gynybinę Bar Levo liniją ir jau galvojo apie pergalės paradą Jeruzalėje.

Tačiau žydai susitelkė, pirmiausia sustabdė egiptiečius ir sirus, paskui veržliai kontratakavo, persikėlė per Sueco kanalą (Vakarų šalys atsisakė parduoti Izraeliui šiuolaikinių pontoninių tiltų, todėl žydų tankai ir pėstininkai į Egiptą prasibrovė per palaikes konstrukcijas, paskubomis suręstas iš Antrojo pasaulinio karo laikų pontoninių atramų, surankiotų Prancūzijos sąvartynuose).

Neatlaikę izraeliečių puolimo, egiptiečiai leidosi bėgti, žydų tankai be jokių kliūčių galėjo veržtis į Egipto sostinę Kairą. Izraelio kareiviams buvo likę žygiuoti vos 101 km iki miesto. Tada Maskvos primygtinai raginama iki tol ramiai snaudusi Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pareikalavo, kad žydai sustotų ir grįžtų šiapus Sueco kanalo, į Sinajaus pusiasalį, į tas vietoves, kur dabar yra lietuvių turistų pamėgtas Šarm el Šeicho kurortas (iki 1967 m. Šešių dienų karo buvęs paprasčiausias arabų žvejų kaimas, visą Šarm el Šeicho (žydiškai Ofiros) infrastruktūrą - viešbučius, nardymo mokyklas - sukūrė Izraelis, 1982 m. pagal taikos sutartį grąžinęs miestą ir visą pusiasalį Egiptui). Izraeliečiai pakluso Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijai Nr. 338 ir, neparagavę savo pergalės vaisių, 1973 m. spalio 25 d. grįžo namo.

Lietuviai sujaukė karines doktrinas

1920 m. lapkričio 17 d. anksti rytą Lenkijos kariuomenė, iki tol jau užgrobusi trečdalį Lietuvos, vėl pradėjo pulti Širvintų-Giedraičių-Dubingių fronto ruože. Generolo Liucijano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) vadovaujamas lenkų ekspedicinis korpusas (1-oji lietuvių (!) ir baltarusių pėstininkų divizija bei 13-asis Vilniaus (Wilno) ulonų pulkas) veržėsi į Kauną. Paskui legionierius jau keliavo marionetinės iš Varšuvos valdomos „Vidurinės Lietuvos” valstybėlės valdininkai.

Puolančių lenkų buvo 50 tūkst., besiginančių lietuvių kareivių - 25 tūkst.

Jauną Lietuvos valstybę galėjo išgelbėti tik stebuklas arba priešui nelaukta kovos taktika.

Karininko Teodoro Balno (apie šį Lietuvos patriotą nepavyktų surasti nė menkiausios užuominos skaitinėjant Krašto apsaugos ministerijos tinklalapį ar vartant didžiuliais tiražais išleistas ir vėliau pakartotinai išspausdintas knygas apie Lietuvą išdavusius ar iš jos pabėgusius generolus Vincą Vitkauską bei Stasį Raštikį...) vadovaujamas 200 nutrūktgalvių lietuvių pulkas tarsi šiuolaikinis JAV kariuomenės ypatingosios paskirties būrys Afganistane „Task Force 373", naikinantis talibų vadus, 1920 m. lapkričio 18-osios naktį nesustodamas nužygiavo 14 km, lapkričio 19-osios ankstų rytą prisėlino iš užnugario prie generolo L. Želigovskio rinktinio Gardino pulko, smogė pusryčiauti besirengusiems, apie bulvių košę su spirgais tegalvojusiems lenkų karininkams ir užėmė Širvintas.

Į lietuvių nelaisvę pateko 200 legionierių (taip pat ir visas pulko štabas), mūsiškiams atiteko didelis karo grobis - 2 patrankos, 24 sunkieji kulkosvaidžiai, 250 šautuvų, 9 minosvaidžiai.

Kelias į sostinę buvo atviras

Šią pergalę lenkai iki šiol bando nutylėti, o sovietų (dabar Rusijos) istorikai - sumenkinti. 1977 m. išspausdintame Lietuvos SSR istorijos vadovėlyje prof. Regina Žepkaitė rašė, kad „pergalė prie Širvintų (...…) buvo pasiekta atsitiktinai”. Esą puolimo nesitikėta ir Lietuvos kariuomenė jam nesiruošė.

Kautynės kilo, anot R. Žepkaitės, dėl to, kad lenkų žvalgas ar patrulis nuklydo į lietuvių pozicijas. Lietuviai pradėjo šaudyti, lenkai - bėgti. Bet po to apkvaitę lenkai buvo sumušti ir prie Giedraičių. Joks sovietinis istorikas jau neišdrįso kalbėti apie antrą „atsitiktinumą”. Lietuvos kariuomenė persekiojo netvarkingai besitraukiančius legionierius iki pat Lentvario.

Iki išsvajotojo Vilniaus liko vos 18 km. Kas tuo metu dėjosi lenkų okupuotoje Lietuvos istorinėje sostinėje, 1925 m. sukurtame romane „Prieš dieną” vaizdžiai aprašė Antanas Žukauskas-Vienuolis:

„Visokie lenkomanai ir atgabenti iš Lenkijos valdininkai kiekvieną minutę buvo susirengę bėgti, nenorėjo dirbti ir patys skleidė gandus, vieną už kitą baisesnius. (...) Dr dr dr drrr ,- drioksėjo patrankos, regėjos, jau priemiestyje. (...) Iš visų kampų ir skersgatvių (į geležinkelio stotį) bėgo skubėjo tūžmasties apimti žmonės. „Panowie, prędzej uciekać! Wojciechu, uciekaj co masz spiechu!” (Ponuliai, bėgte marš! Vaitiekau, mauk kiek kojos neša!)” - krizeno ir juokais kiekvieną bėgantįjį lydėjo lietuviai kurpiai, iš antro aukšto iškišę galvas.”

Tarpininkus turėjo pasiųsti velniop

Ir staiga - netikėta atomazga. 1920 m. lapkričio 21 d. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisija įsakė Lietuvos valdžiai sustabdyti savo karius. Tarsi lietuviai būtų grįžę ne į savo kultūros ir istorijos lopšį, bet žygiavę į Lenkijos gilumą ir atsidūrę tokiu pat atstumu nuo Varšuvos, kaip žydai 1973 m. nuo Kairo...

Kai vyko Širvintų ir Giedraičių mūšiai, Lietuva nebuvo Tautų Sąjungos narė (įstojo į šią organizaciją tik 1921 m. rugpjūčio 28 d.), todėl mūsų aukštieji politikai galėjo pasiųsti po velnių tuometinį Tautų Sąjungos generalinį sekretorių škotą Džeimsą Eriką Dramondą (James Eric Drummond) ir baigti operaciją lietuvių kariams išvadavus iš lenkų Vilnių, Punską, Gardiną ir Lydą.

Priešų dvasinės kančios

„Ūkininko patarėjui” lenkiškuose archyvuose pavyko rasti duomenų, kad daugiau nei pusė L. Želigovskio rinktinės lietuvių-baltarusių divizijos kareivių būtų perėję į mūsų pusę tęsiantis lietuvių laisvės žygiui į Vilnių. Lenkų ekonomistas ir istorikas Stanislavas Svianievičius (Stanisław Swianiewicz), 1940 m. sovietų pasigailėtas ir nenužudytas kartu su kitais belaisviais lenkų karininkais Katynėje, jaunystėje priklausė žinomos teroristinės lenkų organizacijos POW (Polska organizacja wojskowa) Livonijos padaliniui, o 1920 m. spalio mėnesį buvo L.Želigovskio legionierius Vilniuje.

S. Svianievičius prisiminė: „1920 m. spalį žygiavome į Vilnių, kuris tuomet buvo lietuvių rankose. Pirmosios kautynės, jau yra ir aukų. Mudu su draugu priėjome prie sužeisto priešo. Kai pakėlėme jį nešti į ligoninę, nelaimingasis iš skausmo sudejavo: „O, Jėzau!” Tiesiog netekome žado... Juk prieš tai kovėmės su rusų bolševikais. Mano draugas, kuris gavo „Virtuti Militari” ordiną (Narsiųjų kryžių - aukščiausią Lenkijos karinį apdovanojimą) gindamas Varšuvą nuo rusų, dabar pabalęs, susijaudinęs ištarė: „Klausyk, nenoriu žudyti savo brolių, pereinu pas lietuvius, juk aš pats lietuvis!”

Visoms valdžioms tinkamas žmogus

Kitoje fronto pusėje buvo priešingų pavyzdžių. 1920 m. rudenį, kai tapo aišku, kad karas su Lenkija dėl Vilniaus neišvengiamas, mūsiškiai susigriebė teturintys vieną kavaleristų pulką, o lenkai – visą raitelių armiją.

Buvo sukurta lietuviška kavalerijos divizija, bet reikėjo karininko, kuris jai vadovautų. Tuometinis krašto apsaugos ministras Konstantinas Žukas pasakė kariuomenės vadui Silvestrui Žukauskui: „Lietuvoje yra tik vienas tam tinkamas žmogus, bet bėda – jis lenkas”.

Tas „neprilygstamasis” buvo carinės Rusijos kariuomenėje tarnavęs Vilkaviškio dvarininkas Bronislovas Skomskis (Bronisław Skomski). Pulkininkas B.Skomskis sutiko vadovauti Lietuvos kavalerijai, bet dėl viso pikto pasiteiravo generolo S.Žukausko: „Ar tamsta žinai, kad esu lenkas?” Nepriklausomybės kovų karvedys S.Žukauskas ramiausiai atsakė: „Nieko tokio. Aš - taip pat (lenkas).” Abu karininkai kalbėjosi lenkiškai. 1920 m. lapkričio 19 d. išlaisvinant Širvintas, generolas S.Žukauskas nedalyvavo. Apie pulkininko B. Skomskio nuopelnus per Širvintų ir Giedraičių mūšius istorija apskritai nutyli.

Anoniminiai išdavikai

Neaišku, kas iš Lietuvos vadovų 1920 m. lapkritį išdavė šalį ir padovanojo lenkams lietuvių pergalę. Valstybėje tuomet apskritai nebuvo tikros, tvirtos valdžios. Lenkijos legionams puolant Lietuvą, nuo 1920 m. spalio iki 1921 m. vasario mūsų Steigiamasis Seimas buvo išsiskirstęs. Vietoj jo veikė vadinamasis Mažasis Seimas - pirmininkas Aleksandras Stulginskis ir šeši nariai.

Pirmasis atkurtos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona atsistatydino 1920 m. birželio 10 d., pasirašęs laikinąją šalies Konstituciją, kurioje buvo nurodyta, kad iki to laiko, kol Steigiamasis Seimas išrinks prezidentą, jo pareigas eis Steigiamojo (bet ne Mažojo!) Seimo pirmininkas. Vyriausybei vadovavo gydytojas Kazys Grinius.

Taigi to meto Lietuvoje buvo trys svarbiausios politinės figūros – Mažojo Seimo pirmininkas krikdemas A.Stulginskis, premjeras valstietis liaudininkas K.Grinius ir faktiškasis prezidentas, būsimasis tautos vadas A. Smetona.

Antanas Smetona
© "Ūkininko patarėjas"

Artimas draugas atskleidė viešą paslaptį

Buvęs Lietuvos premjeras Augustinas Voldemaras prieš 80 metų piktinosi: „Lietuvą valdo dvi lenkės”.

Jis turėjo galvoje dvarininkę Sofiją Chodakauskaitę (Zofia Chodakowska), 1904 m. ištekėjusią už jauno Lietuvos patrioto A.Smetonos, ir jos seserį Jadvygą (Jadwiga), 1919 m. atšokusią vestuves su žemės ūkio specialistu Juozu Tūbeliu, vėliau – ilgamečiu Lietuvos finansų ministru ir premjeru.

Už savo kandų liežuvį buvęs artimas A.Smetonos bendražygis A.Voldemaras skaudžiai nukentėjo – iš pradžių gyveno policijos stebimas, vėliau įkalintas, paskui ištremtas iš Lietuvos.

Pernai vasarą ant Vilniaus rajono maršrutais važinėjančių autobusų atsirado dvikalbiai užrašai, be kita ko skelbiantys, kad važiuojama iš „Wilno” į „Niemenczyn”. Vilniaus r. autobusų parko direktorius Darius Gasperavičius (Dariusz Gasperowicz) pareiškė neketinantis ištrinti užrašų lenkų kalba, kad ir kiek jį bebaustų Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija. Matyt, vyras turi įtakingų užtarėjų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.

Panašiai tarpukario Lietuvoje lenkų mokyklas nuo įkyrių lietuvių inspektorių užstodavo pirmoji ponia S.Smetonienė.

Kas ką mušė?

Prieš karą Kaune leisto lenkų laikraščio „Chata Rodzinna” („Gimtasis namas”) redaktorius Edmundas Jakubovskis (Edmund Jakubowski) tvirtino, esą niekam „laikinojoje sostinėje” nebuvo paslaptis, kad A.Smetona muša žmoną lenkę, norėdamas ją atversti į lietuvybę. Tačiau kiti istorikai įrodinėja atvirkščiai – patriotas A.Smetona net ir pasipiršo panelei Sofijai lenkiškai.

Lenkų istorikas, filosofas, genealogijos ir heraldikos specialistas Marekas Ježis Minakovskis (Marek Jerzy Minakowski) neseniai paskelbė, kad S. Chodakauskaitės proprosenelis buvo Janas Krizostomas Pilsudskis (Jan Chryzostom Piłsudski), iš kurio giminės kilo ir diktatorius Juzefas (Jozef) Pilsudskis, 1920 m. norėjęs prijungti prie Lenkijos „Kauno provinciją”.

Gal A.Smetona ir J.Tūbelis iš pykčio, kad yra po žmonų padais, praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio viduryje nusprendė: Lietuvai geriau būtų priklausyti rusams, o ne lenkams?..

Tikrieji Nepriklausomybės signatarai

1918-1923 metais (įskaitant ir Klaipėdos sukilimą) per Lietuvos nepriklausomybės kovas žuvo 40 mūsų karininkų,1292 kareiviai, 67 šauliai. Sužeisti 93 karininkai, 2438 kareiviai, 146 šauliai. Be žinios dingo 16 karininkų, 813 kareivių. Nuo užkrečiamų ligų, bado, patyčių mirė 297 į priešų nelaisvę patekę Lietuvos kariai.

98 proc. žuvusių savanorių ir šauktinių buvo lietuviai, šiek tiek žydų (sionistai rėmė Lietuvos nepriklausomybę, nes suprato, ką kiekvienai tautai reiškia būti be savo valstybės, bet kairieji – trockistai - norėjo, kad Lietuva ištirptų Maskvos užkurtos pasaulinės revoliucijos liepsnose). Baltarusių, tų šiandieninių pasipūtusių „tikrųjų” Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisių perėmėjų ir „tiesioginių” Vytauto Didžiojo palikuonių, tarp atkurtos Lietuvos gynėjų taip pat nelabai daug buvo.

Verčiau vienysis su broliais slavais

Buvęs sovietų politinis kalinys Antanas Terleckas ir lenkų istorikai tvirtina, kad ne mūsų savanoriai, bet J.Pilsudskis 1920 m. išgelbėjo Lietuvą nuo sovietų. Tačiau pirmosios Nepriklausomybės karo aukos – eilinis Povilas Lukšys ir karininkas Antanas Juozapavičius - krito kaudamiesi su rusais.

Gal būtent Lietuva, kurioje įklimpo daug raudonosios armijos pajėgų, numatytų pasiųsti į sovietų-lenkų frontą, padėjo J.Pilsudskiui sumušti rusus prie Varšuvos 1920 m. rugpjūtį?

O prieš tai traukdamiesi lenkai, kaip rašė Lietuvos užsienio reikalų ministras (1920-1921 metais) dr. Juozas Purickis, 1920 m. liepos mėnesį nutarė Vilnių verčiau atiduoti rusų bolševikams, bet ne lietuviams.

Net pasitraukę iš Vilniaus 1920 m. liepos antrojoje pusėje, lenkai laikė užtvėrę Vievio kelią ir trukdė mūsų kariams patekti į Lietuvos sostinę anksčiau už rusus.

XX a. pradžioje prelatas Adomas Dambrauskas-Jakštas kreipėsi į sulenkėjusius Lietuvos dvarininkus: „Eikite su lietuvių tauta”. Tie paniekinamai atšovė: „Przenigdy!” („Niekada!”).

Šiandien Valdemaro Tomaševskio (Waldemar Tomaszewski) vadovaujami Vilnijos „tuteišiai” kategoriškai atmeta lenko popiežiaus Jono Pauliaus II linkėjimą būti lenkų kilmės lietuviais ir savivaldybių tarybų rinkimams vienijasi su Lietuvos rusų sąjunga.

Komentarai Delfi
http://gyvenimas.delfi.lt/stories/artic ... &com=1&s=1
http://gyvenimas.delfi.lt/stories/artic ... &com=1&s=5

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Prezidentas Antanas Smetona

Parašytas: 25 Spa 2012 13:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27354
Miestas: Ignalina

Žiūrėti temas:

Diskusijos dėl 1938 m. Konstitucijos, A. Smetonos ir kitais klausimais
viewtopic.php?f=12&t=3598

Prieš 80 metų (1926-12-17) Lietuvos Valstybė ir Lietuvių Tauta buvo išgelbėtos nuo komunistinio maro
viewtopic.php?f=12&t=361

Augustinas Voldemaras
viewtopic.php?f=12&t=6004

Marius KUNDROTAS. Lietuva tautininkų epochoje: tarp autoritarinės diktatūros ir demokratijos
viewtopic.php?f=12&t=7017

Kaip bandyta išsaugoti Vasario 16-osios Lietuvą
viewtopic.php?f=12&t=7693

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona

Parašytas: 04 Bal 2013 14:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27354
Miestas: Ignalina

Antanas Smetona - Lietuvos Respublikos Prezidentas

http://www.youtube.com/watch?v=1-C5vyHM ... ture=share

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona

Parašytas: 10 Bal 2013 21:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27354
Miestas: Ignalina

V.Rubavičius. Ar susiprasime A.Smetonai pastatyti paminklą? (apklausa)

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vru ... d=61075907

Vytautas Rubavičius,
http://www.DELFI.lt
2013 m. balandžio 9 d. 14:25

V.Rubavičius. Ar susiprasime A.Smetonai pastatyti paminklą?
© LRS

Artėja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Neabejojame, kad sukaktis bus įvairiai minima. Tikėkimės pasiruošimas ir minėjimai paliks ryškius įspaudus ne tik valstybės gyvenime, bet ir mūsų savimonėje. Taip pat tikėkimės, kad mūsų kūrybinės ir politinio sluoksnio pajėgos, susitelksiančios tai šventei, suvoks ir aiškų minėjimo tikslą – lietuvybės stiprinimas.

Turime ir sau rodyti, jog esame valstybingumo šimtmečio verta tauta.

Dera prisiminti ir atminti tuos moderniosios lietuvybės puoselėtojus, kurie anais sudėtingais laikais per palyginti trumpą istorinį laiką valstiečių tautą „pavertė“ savarankišku pasaulio istorijos subjektu – valstybę kuriančia ir puoselėjančia nacija. Tautų daugybė, tačiau savas valstybes turinčių nėra daug.

Išskirtinė tarp mūsų valstybės kūrėjų ir lietuvybės puoselėtojų yra Antano Smetonos figūra.

Atrodytų, visi jį žinome, tačiau ar deramai suvokiame jo nuopelnų apimtį ir tuos nuopelnus pagerbiame? Drįstu manyti, kad supratimo trūksta.

Turėtume su dėkingumu pripažinti, jog tas tvirtas mus palaikantis šiuolaikinės lietuvybės pamatas buvo padėtas didžia dalimi jo išmintimi ir politine nuovoka, kadangi jis aiškiai suvokė lietuvybės tvirtinimo svarbą kuriant modernią valstybę. Jo valdymo metais lietuvybės tvirtinimas tapo esminiu valstybinės politikos tikslu.

A. Smetonos vykdoma švietimo politika išauklėjo jaunimo kartą, kuri jautė pašaukimą tarnauti tėvynei. Tai buvo, sakytume, organiškų patriotų karta, kuri labiausiai ir pasipriešino sovietiniams okupantams pokario metais. Gyvybinė jų pasiaukojimo galia jaučiama iki šiol.

Neturėtume šito užmiršti.

Tų patriotų okupacinė valdžia labiausiai ir nekentė, labai tiksliai juos įvardydama – „buržuaziniai nacionalistai“. Jie buvo europietiškos buržuazijos sluoksnio atmaina su stipria nacionaline jausena. Ypatinga lietuviška atmaina, kurios nacionalizmas buvo niekam negrasantis – sugyvenantis nacionalizmas.

Lietuviškosios nacionalinės jausenos, tad ir lietuvybės esminiai bruožai ryškėja iš A. Smetonos minčių, tapusių valstybės politikos gairėmis. Visiems žinomas jo įsitikinimas, kad „vieningas tautiškos linkmės turi būti auklėjimas mokykloje, visose valstybės ir visuomenės įstaigose, visame kultūrinių organizacijų tinklo bendravime“ (Pasakyta parašyta, Kaunas, 1992/1935, psl. 329). Tačiau ta mintis susiejama su keletu kitų, kurios ir suteikia lietuvybei išskirtinumo bruožų.

Jis aiškiai suvokė, kad nacionalinės valstybės kūrimas ir lietuvybės tvirtinimas susijęs ir su kitomis Lietuvoje gyvenančiomis tautinėmis bendruomenėmis. Būtina vienaip ar kitaip nustatyti santykius su tomis bendruomenėmis. Kokie tie santykiai turėtų būti?

Jis ypač paryškina, kad Lietuvoje „tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai“ (ten pat, psl. 342). Labai aiški sąmoninga, toliaregiška ir politiškai visiškai šiuolaikiškai skambanti mintis, o sykiu ir politinė nuostata savas ir svetimas skirtį, kuri įtaigoja tam tikrą susipriešinimą su svetimais, keisti kitokia skirtimi: visi mes savi, tačiau tautiniu atžvilgiu esame kitokie.

Pasitelkę dabartinį filosofinį žodyną galėtume sakyti: politinė Kito gerbimo ir santykių su Kitybe puoselėjimo programa. Stiprinant lietuvybę sykiu puoselėjami ir santykiai su Kitais, kuriems Lietuva taip pat yra sava ar gimtinė. Tie kiti yra savo gimtosiomis kalbomis kalbančios ir savo kultūrinį tapatumą puoselėjančios tautinės bendruomenės.

Iškeltas tautinės valstybės ir lietuvybės stiprinimo tikslas nestelbė mažumų, juolab neteigė būtinumo asimiliuoti ar asimiliuotis – jis buvo grindžiamas mažumų teisių puoselėjimu, jų kultūrinio tapatumo ugdymu: „Nepasiduokime zoologiškiems nacionalizmams. Mūsų tautiškumas visuomet buvo idealus. Kur nevalia kalbėti savo gimtąja kalba, išpažinti savo tikėjimo, ten nėra žmoniškumo“ (ten pat, psl. 219).

A. Smetona niekingomis laikė visokias rasistines, didvalstybines, nacionalsocialistines, imperialistines idėjas, teisinančias vienų tautų viešpatavimą ir nužeminančias kitas tautas bei žmones, ir nepaliovė tvirtinęs bendrą politinę teisingumo nuostatą, kuri ir šiuo metu išlieka aktualiausia siekiamybė.

Mūsų visuomenės sąmonėje likę nemažai liekanų to purvo, kurį ant A. Smetonos pylė anų metų kairieji, o vėliau sovietinė valdžia, siekdama ištrinti jo veiklą iš žmonių atminties. Tas purvas buvo su nemenka patyčių doze: neva, „pabėgęs“, „bridęs“ ir pan.

Daugelis atsimena prezidentą pašiepiančius plakatus. Geriau būtų atsidavęs sovietinių humanistų malonei.

Beje, nepriklausoma mūsų valstybė kol kas taip ir nepasistengė išsiaiškinti paslaptingos A. Smetonos žūties Jungtinėse Valstijose aplinkybių. Sovietinės ideologinės kilmės ir prezidento pravardžiavimas „fašistu“.

Ilgai kartojamas melas savaip prilimpa – žiūri, net moksliniuose darbuose išlenda tam tikri iš to melo kylantys vertinimai. Neskatina jo nuopelnų deramai pripažinti ir Europos Sąjungos politikoje vyraujanti įtarumo visokiems nacionalizmams nuostata. Priklijavus istoriniam veikėjui „nacionalisto“, juolab – „fašisto“ etiketę jis paverčiamas nepageidaujama viešuose svarstymuose figūra. Nesvarbu, kad pats buvo aršiai nusiteikęs prieš visokius „zoologinius nacionalizmus“.

O gal imkime ir nebijokime. Pasiryžkime. Esame paveldėję didžiulį lietuvybės palikimą, kuris įpareigoja ne tik paminėti gražias sukaktis, bet ir didinti tą palikimą kasdieniu darbu.

Visokius šūkius „Lietuva lietuviams“ dera laikyti, sakyčiau, keleriopa A. Smetonos nuveikto lietuvybės darbo išdavyste. Tokiais šūkiais paneigiamas lietuvybės „žmoniškumas“, joje glūdintis esminis sugyvenamumo principas. Nepaisant to, kad valstybės kūrėjas yra ypatingas subjektas – lietuvių tauta, pati valstybė yra sava visiems jos piliečiams. Nereikia bijoti ir „ypatingo subjekto“ sąvokos – kaip tik jam galioja tautų apsisprendimo teisės nuostatos. Lietuviai ta teise pasinaudojo, ji ir išskiria lietuvius iš visų šalyje gyvenančių kitataučių. Tik tiek.

Tačiau valstybės kūrimo politika buvo nukreipta taip, kad joje visi kitataučiai galėtų puoselėti savo gimtąją kalbą ir kultūrinį tapatumą. Net anuo metu, kai valstybės kūrimo kultūrinės pajėgos buvo gana menkos. Kitas dalykas tas, kad tokie šūkiai susisieja su vienu iš šėtoniškųjų pavidalų – nacionalsocializmu. Net kai du šėtoniškieji pavidalai – stalininis ir hitlerinis -- susirėmė kovoje dėl pasaulinio viešpatavimo, nei vienas jų netapo niekuo geresnis. Netapo „geriečiais“ nė vienos tų armijų kovotojai.

Pastatydami A. Smetonai paminklą Vilniuje parodytume, jog gerai suvokiame Vilniaus reikšmę mūsų valstybei ir lietuvybei. Lietuva jos prezidento asmenyje niekada nepripažino Vilniaus okupacijos ir miestą laikė tikrąja valstybės sostine. A. Smetonai Vilnius buvo šventas, gyvybinės lietuvių valstybingumo galios simbolis ir šaltinis. Švęsdami valstybingumo šimtmetį neabejotinai prisiminsime Didįjį lietuvių seimą Vilniuje, 1905 m. pirmą kartą Europai, o ypač Lenkijai parodžiusį lietuvių tautos brandą ir jos valstybingumo siekius.

Seimo prezidiuman buvo išrinktas ir A. Smetona. Jis aktyviai dalyvavo visose lietuvybės tvirtinimo ir skleidimo draugijose, leido „Vilties“ laikraštį, o vėliau „Vairo“ žurnalą. 1917 metais tapo Vilniuje įkurtos Lietuvos Tarybos pirmininku, kuri ir paskelbė atkurianti nepriklausomą demokratinę valstybę. Įdėmiau pažvelgus matyti, kad A. Smetonos veiklos pėdsakų kupinas visas Vilniaus senamiestis, tad nepatingėkime surasti tinkamą vietą jo paminkliniam, o sykiu ir mūsų istorinio valstybingumo ženklui.

Ar reikėtų A.Smetonai pastatyti paminklą Vilniuje?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės

Atsakymai: 1441

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vru ... &com=1&s=1

apie daugiatautę Lietuvą
2013-04-09 14:54

Įvairiose diskusijose ar straipsniuose "netolerantiški lietuvių nacionalistai" ypač dažnai mokomi imti pavyzdį iš daugiatautės ir atsieit labai tolerantiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Pasakojamos pasakos apie draugiškai sugyvenusias lietuvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, žydų, totorių, karaimų ir kitas tautas. BET TAI TIK PASAKOS.

LDK buvo DAUGIATAUTĖ, nes tai buvo užkariavimais ir vedybomis sukurta IMPERIJA.

Jei Lietuva šiomis dienomis taip pat būtų iki Juodosios jūros, tai ir dabar galėtume sakyti, kokia didelė ir daugiatautė valstybė esame. Būtume sukišti į vieną valstybę, valdomi iš vieno centro, vienos valdžios. Tai reiškia draugiškai sugyventume.

LIETUVOS RESPUBLIKA gi yra TAUTINĖ VALSTYBĖ sukurta tam, kad ji būtų lietuvių namais. Nes niekur kitur pasaulyje nėra mums priklausančios žemės, kur galėtume tvarkytis kaip tinkami.

Mes lietuviai esame SVETINGI, bet svečiai visuomet PRIVALO žinoti kieno namuose gyvena ir KAS ČIA YRA ŠEIMININKAS.

_LDK ir LR turi esminį ir neginčijamą skirtumą - viena valstybė buvo sukurta ekspansiniu pagrindu prijungiant kitų tautų žemes, o antroji buvo sukurta vienos tautos apsisprendimo teise atsiribojant nuo visų buvusių sąjungų su visomis tautomis._

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona

Parašytas: 09 Sau 2014 19:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27354
Miestas: Ignalina

G. Songaila. Prieš 70 metų žuvo Lietuvos Prezidentas A.Smetona

http://alkas.lt/2014/01/09/g-songaila-p ... s#comments

Gintaras Songaila, www.alkas.lt
2014 01 09 16:46

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona

Parašytas: 09 Sau 2014 23:03

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27354
Miestas: Ignalina

1944 m., vykstant deryboms dėl pokarinės Europos ateities, A.Smetona, kaip tarptautinės visuomenės pripažintas Lietuvos valstybės vadovas, buvo rimta kliūtis sovietams, įteisinant Lietuvos okupaciją.

Todėl Maskva į JAV nusiuntė prityrusį enkavedistą Aleksandrą Slaviną, kuris yra Vokietijoje pagrobęs ir į SSSR pervežęs P.Kubiliūną ir kitus lietuvių veikėjus. Jo užduotis buvo sunaikinti Lietuvos Prezidentą.

A.Smetonos mirties dieną A.Slavinas buvo JAV. Vėliau jis gyrėsi, kad A.Smetonos mirtis yra jo rankų darbas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona

Parašytas: 19 Rgp 2014 21:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27354
Miestas: Ignalina

Šaltinis - https://www.facebook.com/groups/1997030 ... tif_t=like

Zenonas Langaitis

Tai kas pastatyta Kaune 1926 - 1939 metais, puošia miestą ir šiandien. O juk 1919 metais kariavo Lietuva su bolševikais, lenkais, bermontininkais. Tame kare Lietuvai nepadėjo joks NATO, vėliau statybose nepadėjo jokia ES. Tauta tiesiog gyveno kasdienine meile savo kraštui, pagarba savo valdžiai. Kožnas dirbo Tėvynės labui. Ko dabar pasigendam...

Vytautas Sirvydis

Partizanų nuomonė, o jau ypač Lelešiaus-Grafo, apie Smetoną buvo labai griežtai NEIGIAMA.

Kęstutis Čeponis

Vienų partizanų nuomonė buvo neigiama, kitų - teigiama. Toks jau realus gyvenimas.

Tačiau masinėje Lietuvių Tautos atmintyje būtent "Smetonos laikai" iki šiol yra laikomi Lietuvos aukso amžiumi.

Reikia aiškiai suprasti, kad Smetonos nemėgo asmenys priklausę labai įvairioms organizacijoms, priešiškoms tautininkams.

Ir tai toli gražu ne tik komunistai bei kiti "raudonieji", bet ir, pvz., dalis katalikiškų organizacijų aktyvistų.

Po karo kai kurie iš jų dalyvavo partizaniniame judėjime. Akivaizdu, kad savo prieškarinės nuomonės apie Smetoną jie nepakeitė.

O Lelešius-Grafas kaip tik ir priklausė tam katalikiškam "sparnui", kuriam nepatiko ne tik Smetona, bet ir apskritai tautininkų vykdyta politika (tam tikra prasme antikrikdemiška).

Justinas Lelešius (slapyvardžiai Krivaitis, Grafas, 1917 m. lapkričio 23 d. Navasodai, Igliškėlių valsčius – 1947 m. rugsėjo 24 d. Valaičiai, Veiverių valsčius) – Lietuvos kunigas, Tauro apygardos partizanų kapelionas.

Vytautas Sirvydis

Bent aš nežinau nė vieno partizanų vado, kurio nuomonė apie Smetoną būtų teigiama. Tos nuomonės varijavo nuo neutralios iki radikaliai, kategoriškai neigiamos, kaip Lelešiaus-Grafo.

Jeigu žinote kitokių rašytinių partizanų vadų nuomonių apie Smetoną, prašau, nurodykite.

Mano a.a. Tėvas buvo politinis kalinys, kurio niekaip neapkaltinsi lojalumu Kremliui; jo nuomonė apie Smetoną nedaug skyrėsi nuo Lelešiaus-Grafo nuomonės.

Marius Kundrotas

Gal problema ta, kad Smetonos šalininkai patys pirmiausi išskersti arba ištremti.

Kęstas viską pasakė - visur buvo subjektyvus veiksnys. Bet juk lengviau tikėti, nei žinoti.

Kęstutis Čeponis

Kaip jau rašiau, Smetonos nemėgo ne tik Kremliaus agentai (šie apskritai jį nekentė), bet ir įvairių kitų organizacijų - ir katalikiškų (krikdemiškų), ir "demokratijos ieškotojų" - aktyvistai.

Lygiai kaip ir dabar lietuvių tautininkus aršiausiai puola būtent konservatorių "demokratinis aktyvas".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona

Parašytas: 15 Sau 2017 21:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27354
Miestas: Ignalina

http://imhoclub.by/ru/material/mjagkaja ... z4Vr61Fmwt

(№230) Сергей Муливанов, Латвия - Kęstutis Čeponis (№223)

Главным партизаном в Лиетуве был Сметона - так просрать страну надо было уметь. Со стороны можно оценить любовь местных к ставленникам иностранных государств, что тогда - что сей час.

(№237) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Муливанов (№230)

Смятона был прекрасным литовским президентом именно Литовской Державы.

Очень быстро утихомирил и большевиков, и поляков, и немцев в северной части Малой Литвы, экономически поставил Литву на ноги, а литовская культура, письменность, книгопечать, газеты, журналы, искусство, архитектура, радио... просто расцвели за те 13 лет, пока он был у власти.

Именно поэтому большинство литовцев его вспоминают добрым словом - особенно хорошо о нем отзывается старшее поколение, которое еще помнит доокупационную Литву.

---------------------------------------------

Да, он не был никаким диктатором - как его до сих пор рисует совковая и москальская пропаганда - и именно поэтому не принудил Государственный Совет безпрекословно исполнять именно его решение начать войну с СССР, а как и всегда в то время в Литве, решение было демократически принято большинством голосов.

Поэтому Государственный Совет решил не начинать с Совком войну - все прекрасно понимали, что у Литвы в то время не было ни малейших шансов устоять против огромной военной махины империи хоть три дня.

Тем более, что и Германия тогда официально заявила, что Литве помогать не станет.

К тому же, хотя о секретных протоколах Риббентропа-Молотова тогда точных данных у Литвы не было, но в принципе о них знали.

***********************************************

https://imhoclub.lv/ru/material/diktato ... ?c=1332716

№15 Kęstutis Čeponis Литва - Марк Израилевич Дебош (№1)

К сожалению Смятона, как истинный интеллигент, был очень мягок по отношению к врагам Литвы.

И называть его диктатором могут только отьявленные большевики и их наследники.

Это во первых.

А во вторых, Смятона не участвовал в организации переворота.

Переворот совершили молодые офицеры, участники войны за Независимость, когда увидели что в Литве пытаются взять власть большевики (к примеру, министром внутренних дел был назначен большевик Пожела).

И уже затем пригласили Смятону стать президентом Литвы - как наиболее уважаемого литовского национального политика того времени, который руководил Литовским Советом во время провозглашения Литвой восстановления Независимости 16 февраля 1918 г.

Добавлю, что Сейм проголосовал большинством голосов за избрание Смятоны президентом.

И кто хотел, голосовал против или воздержался - никто к ним никаких репрессий из за этого затем не применял.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona

Parašytas: 08 Bal 2020 18:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27354
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Būtent Antano Smetonos griežtos lietuviškos tautinės politikos dėka Lietuva vos per 14 metų tapo lietuviška (dabar jau mažai kas atsimena, kad ir Kaunas, ir rajonai aplink jį, bei dar daugelis kitų vietų centrinėje Lietuvoje jau buvo gerokai suslavėję - o ne tik Rytų Lietuva), o joje užaugo būsimųjų Lietuvos karių-savanorių ir partizanų karta, kovojusi su ginklu rankose iki pat 1969 m., kada mūšyje su KGB spec. grupe žuvo paskutinis vis dar kovojęs lietuvių partizanas.

Dabar gi Lietuvą valdančių kosmopolitų dėka lietuvybė Lietuvoje tiesiog akyse naikinama ir nyksta.

Apie ką galima kalbėti, kada netgi "Dainų dainelėje" vaikai dainuoja, kaip taisyklė, ne lietuviškai.

Argi, pavyzdžiui, sovietmečiu lietuvių vaikai dainuodavo "Dainų dainelėje" rusiškai?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona

Parašytas: 26 Lie 2024 21:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27354
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1364006 ... nt_mention

https://www.facebook.com/photo?fbid=102 ... 5723400622

Valerijus Voroninas

Diskusijose apie Smetonos diktatūrą, šios santvarkos simpatikai arba žmonės nelabai įsigilinę į šį istorinį klausimą, labai dažnai su nuostaba konstatuoja – Tarpukaryje buvo tik diktatūros, kitų santvarkų Europoje nebuvo... Atseit, diktatūra, tai visai normalu, pateisinama, toks buvo istorinis laikotarpis ir panašiai. Norėdami pateisinti Tarpukario diktatūros buvimą Lietuvoje, panašiai teigia net kai kurie mūsų šalies istorikai.

Tačiau, visai nesenai, per TV kanalą „History“ teko žiūrėti įdomią dokumentinį serialą apie Antrą Pasaulinį karą ir vokiškąjį nacionalsocializmą. Tame filme, aiškinantis Antro Pasaulinio karo priežastis buvo išsakyti įdomus teiginiai. Jie skambėjo, maždaug, taip – po Pirmo Pasaulinio karo Europos šalių piliečiai, bijojo, kad nepasikartotų karas kontinente. Atseit, jeigu visos šalys būtų demokratinės, tai būtų pavykę susitarti ir išvengti Antro Pasaulinio karo.

Taigi, Antrą Pasaulinį karą sukėlė autoritarinės, militaristinės šalys.

Taip pat tame filme, buvo tvirtinama, kad Tarpukaryje dauguma Europos šalių buvo demokratinės... Tokiu būdu, istorinio dokumentinio filmo apie Antrą Pasaulinį karą, kūrėjai paprieštaravo Lietuvoje populiarinamam Tarpukario Europos politiniam paveikslui.

Man, tas klausimas, pasirodė įdomus, nes kažkas meluoja. Pradėjau domėtis. ir štai ką suradau.

Pasirodo, iki Antro Pasaulinio karo pradžios net 13-oje Europos šalių buvo demokratinė santvarka: Didžioji Britanija, Airija, Prancūzija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Šveicarija, Čekija, Norvegija, Švedija, Suomija, Danija, Islandija.

Taip pat Europos šalys kuriose diktatūros buvo labai trumpai, ne daugiau kaip 5 metai. Tai: Austrija (505 dienos), Estija (1934-1938), Graikija (1925-1926; 1936-1941), Rumunija (1938-1940).

Tokiu būdu, su tomis šalimis, kur diktatūros buvo epizodinės, jau 17-ka šalių.

Dabar, suskaičiuokime šalis kuriose diktatūros buvo tvirtai įleidusios politines šaknis.

Pirmiausia, tai tose šalyse, kur diktatūros gyvavo ilgiau nei 20-imt metų: Sovietų Sąjunga (nuo 1917), Portugalija, Italija, Vengrija, Ispanija (slenkanti, didėjanti savo teritorija, diktatūra). Taigi, tik 5 šalys.

Dar tos, kuriose diktatūra buvo daugiau nei 10 metų: Lietuva, Turkija, Vokietija. Taigi, dar 3 šalys.

Dar, 5 šalys kuriose diktatūros gyvavo ne daugiau kaip 10 metų: Bulgarija, Jugoslavija, Slovakija, Lenkija, Latvija.

Dabar, patyrinėkime Europos politinių santvarkų mozaiką 1926 metais, kai Lietuvoje buvo nuversta Konstitucinė santvarka ir įsigalėjo Smetonos diktatūra. Tuo metu Europoje diktatūros buvo įsigalėjusios tik 6 šalyse. Atkreipsiu jūsų dėmesį, kad Vokietijoje tik nuo 1933 metų.

Tokiu būdu akivaizdu, kad meluoja tie, kurie tvirtina, kad diktatūros Tarpukario Europos politiniame žemėlapyje vyravo.

Kęstutis Čeponis

Diktatūra diktatūrai nelygios. Reikia lyginti realią valstybių praktiką - pvz., kiek procentų gyventojų buvo nužudyta už politinius dalykus, kiek sėdėjo už politiką kalėjimuose ir konclageriuose ir pan.

Valerijus Voroninas

Kęstutis Čeponis „Diktatūra diktatūrai nelygios.“
-----------------------

Su tuo galima sutikti, bet tema apie tai, kiek Europoje buvo diktatūrų, o kiek demokratinių šalių. Niekas net nebando lyginti ar viena diktatūra lygi kitai. Manau, kažkam tai reikėtų padaryti.

Kęstutis Čeponis

Deja, skirstymas tik į dvi grupes yra labai sąlyginis - ir iš esmės tinka tik propagandiniais tikslais. O gyvenimo realybė buvo labai įvairi, ir todėl prilyginti Stalino diktatūrą Smetonos "diktatūrai" yra labai nekorektiška.

Valerijus Voroninas

Kęstutis Čeponis "Deja, skirstymas tik į dvi grupes yra labai sąlyginis - ir iš esmės tinka tik propagandiniais tikslais."

------------------------------------

Jei manote, kad demokratija nėra didelė vertybė, tuomet taip, tai propaganda.

Valerijus Voroninas

Kęstutis Čeponis "O gyvenimo realybė buvo labai įvairi, ir todėl prilyginti Stalino diktatūrą Smetonos "diktatūrai" yra labai nekorektiška."

------------------------------

O kaip pilietinė visuomenė, teisė į savo politinę nuomonę, teisė rinkti ir būti išrinktam? Ar Jums svarbu, tik kad valgyti yra?

Jei nepriklausei Tautininkų partijai negalėjai kilti socialiniais laiptais, negalėjai dalyvauti valstybės valdyme. Tas pats, kas prie komunistų.

Iš kitos pusės, diktatorius ir jo aplinka sprendė, koks bus šalies likimas. Ar tai normalu?

Kęstutis Čeponis

Tuo metu Europoje tai buvo normalu. Kaip beje ir dabar yra.... Jei nesi konservatorius arba bent jau jiems artimų partijų narys, jokių aukštų postų neužimsi, o ir teismuose tave užtampys už bet kokį "netolerantišką" komentarą. Bet tai nereiškia, kad pas mus diktatūra.

P.S. Čekoslovakijoje nebuvo visiškai jokios diktatūros - bet ar tai jai padėjo atsilaikyti prieš Hitlerį ir vakarų valstybių sprendimą atiduoti Hitleriui Sudetus?

Valerijus Voroninas

Kęstutis Čeponis „Tuo metu Europoje tai buvo normalu.“

----------------------------

Lyginamasis straipsnis, kaip tik ir įrodo, kad tuo metu Europoje tai buvo nenormalu. Tai įrodo istorinio kanalo „History“ dokumentinį filmą apie Antrą pasaulinį karą sukūrę istorikai.

Būtent diktatūros sukėlė šį baisiausią, žmonijos istorijoje, karą.

Valerijus Voroninas

Kęstutis Čeponis „Kaip beje ir dabar yra.... Jei nesi konservatorius arba bent jau jiems artimų partijų narys, jokių aukštų postų neužimsi, o ir teismuose tave užtampys už bet kokį "netolerantišką" komentarą. Bet tai nereiškia, kad pas mus diktatūra.

-------------------------------------

Taip, pas mus ne tokia demokratija, kaip JAV ar Vokietijoje, bet vis tik demokratija. Reikia siekti, kad ji būtų teisingesnė. O teisingumas, kaip žinote, priklauso nuo teisėtvarkos, teisėkūros, nuo teismų.

Mes patys kalti, kad vieniems galima viskas, o kitiems nieko. Tai nereiškia, kad reikia nusivilti demokratija ir vėl pasinerti į diktatūros liūną, ieškoti tautos tėvelio, kaip Rusijoje. Jei norite kaip Rusijoje, tai čia Jūsų pozicija. Blogai Kęstuti.

Valerijus Voroninas

Kęstutis Čeponis „P.S. Čekoslovakijoje nebuvo visiškai jokios diktatūros - bet ar tai jai padėjo atsilaikyti prieš Hitlerį ir vakarų valstybių sprendimą atiduoti Hitleriui Sudetus?“

------------------------------------------------------------------------------------------

Yra ir kiti, sektinesni pavyzdžiai. Tokios mažytės šalies kaip Olandijos, kuri sėkmingai priešinosi naciams. Taip pat, demokratinės Suomijos. Graikiškos salos vadovų Zakintas pavyzdys.

Taip pat yra reto šlykštumo pavyzdžiai.

Kai valdžia manydama, kad išlaikys savo valdiškus portfelius, įsileidžia okupantų įgulas, o paskui, supratusi, kad padarė klaidingą sprendimą, išdavikiškai atidavusi savo piliečius represijoms, pabėga. Tuomet, kiti supratę, kad yra apgauti, susimokę su vokiečių įtakos agentais, apgaulės būdu pritraukia liaudį tariamam sukilimui, o iš tiesų atiduoda šalį kitam agresoriui, prieš tai paruošę dirvą okupacijai – suėmę tūkstančius Lietuvos piliečių, išžudo be teisingumo, be teismo

Kęstutis Čeponis

Valerijus Voroninas Yra ir kiti, sektinesni pavyzdžiai. ----

Pavyzdžių galima rasti daug ir įvairių.

Bet faktas tas, kad Antanas Smetona ir dar 2 tarybos nariai balsavo prieš kapituliaciją sovietams. Tačiau kiti tarybos nariai balsavo už - tame tarpe ir OGPU-NKVD agentas generolas.... Beje, yra įtarimų, kad dar vienas tarybos narys taip pat buvo agentas.

Būtent tai, kad Smetona ir du jį palaikantys pakluso daugumos nutarimui ir rodo, kad jokios tikros diktatūros Lietuvoje nebuvo.

Sovietijoje Stalinas tiesiog būtų sušaudęs tokius jo Politbiuro narius, kurie būtų prieštaravę jo sprendimams.

Kęstutis Čeponis

Valerijus Voroninas įsileidžia okupantų įgulas ---

Būtent 1939 m. sutarties dėka mes dabar turim savo sostinę Vilnių ir nors dalį Rytų Lietuvos. O galėjome ir neturėti - kaip, pvz., nemažą gabalą prarado Suomija. Ir nežinia kada jį atgaus...

-----Valerijus Voroninas atiduoda šalį kitam agresoriui, prieš tai paruošę dirvą okupacijai – suėmę tūkstančius Lietuvos piliečių, išžudo be teisingumo, be teismo ----

Na jūs kalbate kaip tikras idėjinis bolševikas.....

O aš esu idėjinis lietuvių nacionalistas. Ir man svarbūs ne kažkokie abstraktūs piliečiai, o būtent lietuviai - Lietuvos Valstybės pamatas. Ne be reikalo mūsų šūkis: "Lietuva - Lietuviams".

Nes tokius antilietuviškus "piliečius" kaip Faina Kukliansky mes ir dabar sodintume iki gyvos galvos - kaip minimum.

P.S. Faktai: vokiečių puolimo dėka Lietuva išsivadavo iš sovietų okupacijos, Didžiojo Lietuvių Tautos Sukilimo metu atstatė, nors ir trumpam, savo Nepriklausomybę, paskelbė karą Sovietų Sąjungai, o Lietuvos sukilusi kariuomenė (kartu su Latvijos ir Estijos kariuomenėmis, prievarta inkorporuotomis į Sovietų armiją) labai efektyviai padėjo Vokietijos armijai apsupti ir sunaikinti gerokai virš milijono raudonųjų "autininkų" ("портяночники").

Na o sukilėliai labai neblogai apvalė Lietuvą nuo visokių bolševikų ir kitų bolševikuojančių antilietuviškų šiukšlių.

Taip pat buvo išgelbėti nuo Sibiro dešimtys tūkstančių lietuvių, kurių trėmimo sąrašai jau buvo parengti NKVD - visų pirma inteligentų, kurie 1944 m. emigravo į Vakarus ir taip išsigelbėjo antrą kartą.

O vakaruose sukūrė daugybę svarbių Lietuvių Tautai darbų, įskaitant ir tokius kaip Broniaus Kvyklio keturių tomų "Mūsų Lietuva" bei daugiatomė "Lietuvos bažnyčių istorija".

Valerijus Voroninas

----Kęstutis Čeponis Yra ir kiti, sektinesni pavyzdžiai. ---- „Pavyzdžių galima rasti daug ir įvairių. Bet faktas tas, kad Antanas Smetona ir dar 2 tarybos nariai balsavo prieš kapituliaciją sovietams. Tačiau kiti tarybos nariai balsavo už - tame tarpe ir OGPU-NKVD agentas generolas....„ ------------------------------------------------------------------------

Pirmiausia, reikia nemeluoti bent jau sau. Pagal tuometinės Lietuvos Konstituciją, Smetona buvo Ginkluotų pajėgų vadas ir jokio pritarimo ginti šalį, jam nereikėjo. Tai buvo jo paties patvirtintos Konstitucijos, jo asmeninė, vado Konstitucinė pareiga.

Tai, beje, buvo pareiga kiekvieno šalies karininko ir kareivio. Ginti tėvynę nereikėjo jokio įsakymo. Jei tik jie būtų vykdę Konstituciją! Kitas faktas akivaizdžiai demonstruojantis, koks Smetona buvo veidmainis, tai jis dar iki paskutinio pasitarimo davęs savo žmonai nurodymus susiruošti kelionei. Taigi, viskas buvo nuspręsta.

Trečia. Visuose akademinėse enciklopedijose okupacijos pradžia nurodyta ne paskutinė diena, o tuomet, kai Smetona įsileidžia sovietų įgulas. Šis įvykis skaitomas Lietuvos okupacijos pradžia.

Taip kad, Vitkausko ir kitų vėlesnių įvykių herojų aukščiausioje valdžioje dar nebuvo. Beje, Vitkauskas be Štabo viršininko negalėjo nieko spręsti. Ieškokite dar ir Kariuomenės štabo viršininko pavardės.

Pabaigai, įdomus yra Škirpos liudijimas. Kai jis paklausė Smetonos – kodėl, tuomet, neparaginote priešintis per masines informacijos priemones, per radiją. Tai Smetona išlemeno – nepagalvojau.

Tačiau, nuo pat sovietinių įgulų atsiradimo Lietuvoje buvo uždrausta bet kam šalyje blogai rašyti ar pasakoti apie „draugingą“ valstybę. Apie tai jis pagalvojo.

Pabaigai, kad suprastumėte, koks tai buvo veidmainis, pacituosiu jo pačio parašyta – „ Kad ir kas nutiktų, Prezidentas privalo likti su tauta. / Esu Tautos Vadas turiu prisiimti atsakomybę už tai, kas ištiko Lietuvą./ Neaišku, ar Vokietija mane įsileis./ Miglota ateitis emigracijoje. / Sunku apsisveikinti su Lietuva ir viskuo, ką buvau sukūręs.“

Kęstutis Čeponis

-----Valerijus Voroninas Visuose akademinėse enciklopedijose okupacijos pradžia nurodyta ne paskutinė diena, o tuomet, kai Smetona įsileidžia sovietų įgulas. Šis įvykis skaitomas Lietuvos okupacijos pradžia. ----

Juridiškai tai nebuvo jokia okupacija. Viskas buvo teisėta ir pagal Lietuvai gana naudingą 1939 m. sutartį, kurios dėka Lietuva susigrąžino Vilnių ir maždaug pusę Rytų Lietuvos. O jei jos nebūtų buvę, tai dabar geriausiu atveju Kaunas būtų Lietuvos sostinė, o Vilniuje sėdėtų Lukašenka.

Nereikia pateikinėti visokių angažuotų antismetoniškų rašinėtojų mintis, kurių ištakos visiškai akivaizdžios.

Lygiai taip pat dabar kas nors ims rašinėti, kad, pvz., Vokietijos brigados apgyvendinimas Lietuvoje irgi yra okupacija. Beje, Moskovijos spauda būtent taip ir rašo.

Kalbant apie Antaną Smetoną ir jo elgesį realių pavojų akivaizdoje, tai juk būtina atsižvelgti į jo valstietišką kilmę ir atitinkamą auklėjimą šeimoje bei to pasekoje susiformavusį mentalitetą.

Jis nebuvo iš bajorų giminės, ir tuo labiau karys - kovotojas. Buvo kabinetinis žmogus, mokslininkas, niekada nekariavęs, ir sprendimus priiminėjęs kaip tikras valstietis - kurie būtent labiausiai bijo karo.

Juk iš tikro Smetona praktiškai nedalyvavo 1926 m. perversme. Tiesiog po perversmo jam pasiūlė užimti prezidento kėdę kaip jau kartą buvusiam prezidentu. O Seimas tam balsuodamas pritarė. Nors galėjo ir nepritarti - juk dalis Seimo balsavo prieš.

P.S. Jei valstybės vadovu būtų buvęs bajoras gen. Povilas Plechavičius, tai galima neabejoti, kad Lietuva būtų stojusi į kovą su Sovietija.

Ir ta pati Suomija, manau, būtų pasidavusi be kovos Sovietams jei ne kilmingas bajoras, švedas gen. Manerheimas. Nuo vaikystės išauklėtas niekada nepasiduoti ir kautis iki paskutinio kraujo lašo...

Beje, Lietuvoje tokiu Manerheimu galėjo būti kad ir Juozas iš Pilsūdų, bet jis pasirinko kitą kelią - skirtingą nei švedas Manerheimas, likęs lojaliu Suomijai...

Valerijus Voroninas

Kęstutis Čeponis „Kalbant apie Antaną Smetoną ir jo elgesį realių pavojų akivaizdoje, tai juk būtina atsižvelgti į jo valstietišką kilmę ir atitinkamą auklėjimą šeimoje bei to pasekoje susiformavusį mentalitetą. Jis nebuvo iš bajorų giminės, ir tuo labiau karys - kovotojas. Buvo kabinetinis žmogus, mokslininkas, niekada nekariavęs, ir sprendimus priiminėjęs kaip tikras valstietis - kurie būtent labiausiai bijo karo. Juk iš tikro Smetona praktiškai nedalyvavo 1926 m. perversme. Tiesiog po perversmo jam pasiūlė užimti prezidento kėdę kaip jau kartą buvusiam prezidentu.“ --------------------------------------------------------------------------------------------------- ]

Net jei būtumėte pasakęs, kad Smetona buvo truputį degeneratas ir nelabai suvokė kas vyksta, o valstybę faktiškai valdė kiti žmonės, būtų juokinga.

Bet Jūs taip įtikinančiai porinate, kad iš valstiečių kilusiam ir aukštuosius mokslus baigusiam, mokytoju (!) dirbusiam dirbusiam žmogui buvo nesuprantami to laikotarpio moralės standartai. Tai tikrai labai neįtikinamai skamba, tuo labiau, kad yra pačio Smetonos, jo pačio ranka rašyti liudijimai, ką jis galvojo apie pasitraukimą. Jau citavau. Susiraskite, mano poste, aukščiau.

Jis puikiausiai suprato ką padarė. Smetona buvo gudrus veidmainis. Senas seimas, beje, buvo išvaikytas. Tie kurie jį atvedė į valdžią, laikui bėgant, buvo nušalinti nuo valdžios ir sužlugdyti.

Kęstutis Čeponis

-----Valerijus Voroninas porinate, kad iš valstiečių kilusiam ir aukštuosius mokslus baigusiam, mokytoju (!) dirbusiam dirbusiam žmogui buvo nesuprantami to laikotarpio moralės standartai.----

Karas yra virš visų standartų.

Ir jei žmogus negavo atitinkamą auklėjimą šeimoje nuo mažų dienų, jog būtina kautis visada ir niekam niekada nepasiduoti, tai jam priimti sprendimą dėl karo pradžios yra labai sudėtinga...

Būtent todėl vieni tampa kariais savo noru, o kiti bėga nuo mobilizacijos...

Kalbant apie Smetoną, tai man nerūpi jo poelgiai.

Nes esmė tame, jog valdant Smetonai Lietuvybė ir tautinis-patriotinis auklėjimas buvo faktinis Valstybės pagrindas (skirtingai nei pastaruosius 34 metus) - ir būtent per tuos 13 Smetonos valdymo metų buvo išauklėta lietuvių-patriotų karta, kuri aršiai kovėsi kare su sovietais bei su lenkų AK, o pokario metais nuėjo į partizanus.

Ir būtent jie bei jų vaikai, anūkai sukūrė Sąjūdį "iš apačios". Nes "iš viršaus" jį kūrė KGB... - kaip puikiai žino tie, kas "iš arti" dalyvavo 1988-1991 m. įvykiuose.

Valerijus Voroninas

----Kęstutis Čeponis „Ir ta pati Suomija, manau, būtų pasidavusi be kovos Sovietams jei ne kilmingas bajoras, švedas gen. Manerheimas. Nuo vaikystės išauklėtas niekada nepasiduoti ir kautis iki paskutinio kraujo lašo... Beje, Lietuvoje tokiu Manerheimu galėjo būti kad ir Juozas iš Pilsūdų, bet jis pasirinko kitą kelią - skirtingą nei švedas Manerheimas, likęs lojaliu Suomijai...“----

----------------------------------------------

Mums lietuviams būdinga šlovinti asmenybes. Juk mes tokie kaip rusai. Mums svarbiausi mūsų kunigaikščių tautinė kilmė ir jų lemiamas dalyvavimas įvykiuose.

Tuo tarpu, asmenybės dar ne viskas. Emilis Manerhemmas, žinoma, suomių „dievas“, bet svarbiau tie žmonės, kurie jį supo ir demokratinė pilietinė visuomenė. Vienas Manerhemmas nieko nebūtų padaręs.

Juozas iš Pilsūdų yra lenkas, kad ir vadino save litvinu.

O litvinai visai ne lietuviai. Ta senovės lietuvių padermė, tikram Lietuvos nacionalistui turėtų kelti šleikštulį ir smirdėti iš tolo.

Faktiškai, taip ir buvo. Tikras lietuvis veikiau su bolševiku susiuostys, nei su lenku, kad ir litvinu.

Kęstutis Čeponis

----Valerijus Voroninas Tuo tarpu, asmenybės dar ne viskas. Emilis Manerhemmas, žinoma, suomių „dievas“, bet svarbiau tie žmonės kurie jį supo ir demokratinė pilietinė visuomenė. Vienas Manerheimas nieko nebūtų padaręs---

Pasaką apie demokratijos poveikį Manerheimui geriau nepasakokite.

Manerheimui kaip tik nepaprastai trukdė priimti laiku reikiamus sprendimus būtent Suomijos parlamentas ir valdžia. Kare nėra laiko užsiiminėti parlamentiniais ginčais...

----Valerijus Voroninas Juozas iš Pilsūdų yra lenkas, kad ir vadino save litvinu. ---

Jis toks pat lenkas kaip aš turkas. ;)

Jis buvo lietuvis, kilęs iš aplenkėjusių Žemaitijos lietuvių bajorų giminės, gana laisvai kalbėjęs lietuviškai. Tokių Lietuvoje tuo metu buvo dešimtys tūkstančių.

Beje, būtent jie bei sulenkėję ukrainiečiai ir sudarė Lenkijos kariuomenės pagrindą, suburtą Pilsudskio Austro-Vengrijai padedant.

P.S. Lietuvių požiūriu Pilsudskis yra niekingas išdavikas, nepaisant jam nuo vaikystės įdiegtų "žečpospolitinių" motyvų...

Daug bjauresnis už Staliną ir Hitlerį, nes šie nebuvo lietuvių kilmės...

-----O litvinai visai ne lietuviai. Ta senovės lietuvių padermė, --- Neužsiimkite "litvinistų" skiedalų perpasakojimais. :)

Žodžiu "litwini" lenkų kalboje visada buvo vadinami būtent lietuviai.

Kitas reikalas, kad sulenkėjusių lietuvių palikuonys ir toliau save vadino lenkiškai lietuviais - tai yra ir visai natūraliai vartojo lenkišką žodį litwini.

Na o dabar visokie gudai pasigriebę tą lenkų kalbos žodį litwini - lietuvių pavadinimą - bando prilįsti tokiu būdu prie Lietuvos istorijos kūrėjų.... :)

----Valerijus Voroninas Tikras lietuvis veikiau su bolševiku susiuostys, nei su lenku, kad ir litvinu. ----

Taip, jei tas bolševikas yra lietuvis ir jei su juo įmanoma susitarti atitinkamomis aplinkybėmis.

Na o kas būna susidėjus su lenkais mes labai gerai žinome - ypač tie, kieno protėviai pergyveno Lenkijos okupaciją ir AK siautėjimus...

P.S. Kažkaip negirdėjau, jog netgi dabar Lenkijos valdžia būtų atsiprašiusi už Želigovskio maištą ir Lietuvos rytinės bei pietinės dalies okupaciją bei lietuvių persekiojimą.

Apie Lenkijos okupuotų Seinų, Punsko, Suvalkų grąžinimą net kalbos nėra...

Netgi už AK nusikaltimus irgi nei žodeliu neatsiprašė... Ką jau kalbėti apie kompensacijų išmokėjimą lietuvių šeimoms, nukentėjusioms nuo AK ir Lenkijos valdžios...

O tuo pat metu Lenkija siunčia ultimatumus Ukrainai dėl vadinamųjų Volynės skerdynių, patys pamiršdami žiauriąją operaciją "Vysla", kai šimtai tūkstančių ukrainiečių buvo deportuoti į naujai Lenkijai atitekusias Vokietijos žemes, išdalinant ukrainiečius po vieną šeimą į kaimą - kad greičiau nutautėtų...

Lenkijos valdžiai tikrai vertėtų patylėti - bent jau kol baigsis Ukrainos karas su Moskovijos imperija.

Valerijus Voroninas

----Kęstutis Čeponis „P.S. Lietuvių požiūriu Pilsudskis yra niekingas išdavikas, nepaisant jam nuo vaikystės įdiegtų "žečpospolitinių" motyvų... Daug bjauresnis už Staliną ir Hitlerį, nes šie nebuvo lietuvių kilmės...“----

Tokie patys motyvai subūrė žmones kautis po 1863-1864 metų sukilimo vėliavomis. Tai kunigas Antanas Mickevičius, pagal Jus, taip pat „niekingas išdavikas“?

Iš esmės, Jūs teisus, nes istoriniu tradiciniu lietuvių požiūriu, lietuviams 1863-1864 metų sukilimas buvo svetimas. Kaip lietuviams svetimos Pilsudskio pažiūros.

Kęstutis Čeponis

Natūralu, kad lietuviams rūpėjo būtent Lietuva ir jos Nepriklausomybė, o ne nutautėjusių bajorų svajonės apie Žečpospolitos (o faktiškai Lenkijos) imperijos atkūrimą.

Kęstutis Čeponis

----Valerijus Voroninas Kaip Antanas Terleckas rašo savo atsiminimuose, KGB sukūrė Sąjūdį, tam sugriautų ir kontroliuotų Lietuvos tautinį judėjimą. Kokia dar apačia? Sąjūdžio mitinguose nebuvote, neprisimenate už Landsbergio ir kitų poetų stovinčio Šepečio, Brazausko ir Paleckio? O kaip sąjūdiečiai, dar Songailos laikais, pasmerkė LLL organizuotą Bananų balių? Jei užmiršote, pasižiūrėkite, įrašai LRT svetainėje, yra. -----

Apie tai ir kalbu. :)

Sąjūdį "iš viršaus" kūrė KGB Gorbačiovo nurodymu. O "iš apačios" kūrė Žygeivių ir Ramuvos judėjimuose išauklėtas per 30 metų labai aktyvus, karingas ir mokantis organizuoti mases tautinis lietuvių jaunimas bei vidutinio amžiaus patriotai. Ir verste vertė Sąjūdžio "kagėbistines" viršūnes su Landsbergiu priešakyje judėti Nepriklausomybės link... Vertė aršiai ir galingai - netgi su labai rimtais (ir realiais) grasinimais, kas bus jei nejudės.... :)

Žinau to meto realybę labai gerai... :) Sąjūdžio štabe ir AT praleidau daugiau kaip metus, buvau Politinių organizacijų ir partijų "Apskritojo stalo" narys bei Lietuvos jaunimo organizacijų "Apskritojo stalo" narys... Buvau Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime.

Beje, sėdėjau AT ir tada, kada buvo balsuojama dėl Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo - vadinamojoje "galiorkoje", atidžiai stebėdamas "kas yra kas" ir kaip balsuos... Buvo numatyti ir konkretūs veiksmai, jei kas būtų bandęs padaryti ką tai antilietuviško... Tik dabar apie tai niekas nedrįsta užsiminti... Ne be reikalo iš archyvų jau dingo to meto esminiai dokumentai ir Sąjūdžio pasitarimų protokolai...

Valerijus Voroninas

O Sąjūdžio protokolai dingo ne todėl, kad visi pamatytų kiek tuo metu buvo „patriotų“, kad nesuprastų kiek kalbose ir pozicijose būta baimės ir komformizmo.

Kęstutis Čeponis

-----Valerijus Voroninas O Sąjūdžio protokolai dingo ne todėl, kad visi pamatytų kiek tuo metu buvo „patriotų“, kad nesuprastų kiek kalbose ir pozicijose būta baimės ir komformizmo.---

Dingo todėl, kad nebūtų galima juos paskelbti - kadangi būtent tie konformistai dabar yra Lietuvos valdžioje. O tie, kas juos Sąjūdyje privertė elgtis žymiai ryžtingiau, nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo buvo nuosekliai išstumiami iš bet kokių valdžios struktūrų.

P.S. Kiek teko girdėti visi tie "dingę" dokumentai yra pas Landsbergį... Bet jis tyli...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona

Parašytas: 26 Lie 2024 21:27

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27354
Miestas: Ignalina

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 13 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: