Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kauno įgulos (Panemunėje) maištas 1920 m. vasario mėn.

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės pirmasis atkūrimas 1918-02-16; Lietuvos Karalystė 1918 m.; Lietuvos Respublika 1920-1940 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kauno įgulos (Panemunėje) maištas 1920 m. vasario mėn.

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kauno įgulos (Panemunėje) maištas 1920 m. vasario mėn.

Parašytas: 27 Gru 2016 18:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27137
Miestas: Ignalina

ISTORIJA - 1920-ieji: maištas ar sukilimas?

http://lzinios.lt/lzinios/istorija/1920 ... mas/128053

Aras LUKŠAS
2009 02 20

Prieš 89 metus, 1920 metų vasario 21-23 dienomis Kaune plėtojosi įvykiai, kurie vėliau istorijoje buvo pavadinti įgulos maišto ar sukilimo vardu.

Kas iš tikrųjų vyko tomis vasario dienomis? Maištas ar sukilimas?

Ar tai, kas tada vyko nuo kovų su lenkais ir bermontininkais nuvargusioje Lietuvos kariuomenėje iš tiesų atsitiko stichiškai, ar tam vadovavo kieno nors nematoma ranka?

Jei taip, kam tai buvo naudinga?

Tikrų atsakymų į šiuos klausimus nėra iki šiol. Lieka tik versijos.

Jeigu nesirūpini sava kariuomene

Kalbos apie bruzdėjimus Kauno įguloje ir net apie galimą jos sukilimą sklandė jau keletą dienų.

Tad vasario 21 dieną vyriausiasis kariuomenės vadas Pranas Liatukas, norėdamas išsiaiškinti padėtį, susikvietė į savo kabinetą visų Kauno įgulos dalinių vadus.

Pokalbis iš tiesų nebuvo malonus. Karininkai išsakė savo vadui daug priekaištų dėl to, kad jie prastai aprūpinami maistu, šąla kareivinėse, taip pat sakosi negalintys užkirsti kelio galimiems neramumams.

Tą pačią dieną viename dalinyje susirenka apie 200 įvairių dalinių kareivių delegatų ir nutaria rytojaus dieną surengti aikštėje prie Įgulos bažnyčios mitingą bei pateikti valdžiai savo reikalavimus.

Vasario 22 dieną 10 valandą ryto aikštėje prie bažnyčios jau šurmuliuoja uniformuota minia. Čia susirinkęs Kauno raitelių pulkas ir dar kelių kuopų pėstininkai. Mitingas taikus - nė vienas kareivis neginkluotas.

Per vyriausiąjį kariuomenės vadą kariai įteikia valdžiai peticiją, kurioje reikalaujama suteikti kariams balsavimo į Steigiamąjį Seimą teises, paleisti politinius kalinius, kurie nebuvo kovoję prieš Lietuvos nepriklausomybę, pašalinti iš kariuomenės lietuviškai nemokančius karininkus, pagerinti kareivių maistą, aprangą, higienos sąlygas kareivinėse bei karo ligoninėse ir laiku mokėti algas.

Kariuomenės vadas P.Liatukas pažada perduoti karių reikalavimus Vyriausybei ir tvirtina, kad valdžia juos apsvarstys ir įvykdys.

Po šio pažado kariai taikiai skirstosi į kareivines. Atrodytų, tuo incidentas ir baigėsi.

Tačiau niekas tikriausiai nemanė, kad taikus karių mitingas netrukus virs tikru maištu. Niekas nė neįtarė, kad tuo pat metu, kai mitinguotojai skaito savo reikalavimus, iš Panemunės Įgulos bažnyčios link jau traukia 2-ojo atsargos bataliono kuopa. Dalis artilerijos pulko karių į miestą žygiuoja ginkluoti.

Tačiau Šančiuose jų jau laukia 8 pėstininkų pulko kariai. Vyriausybei ištikimas dalinys priverčia maištininkus sugrįžti į savo kareivines.

Nepasiekę Kauno centro, 8 pulko puskarininkiai ir kareiviai tuoj pat imasi organizuoti "revoliucinį komitetą". Visai šiai grupei vadovauja puskarininkis P.Mickeliūnas, kuris, pasak kai kurių šaltinių, priklausė Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijai.

Į komitetą taip pat išrenkamas buvęs lenkų kariuomenės kapralas Rusijoje D.Vizgirda, B.Kanišauskas, M.Kušneris ir du pėstininkų atstovai, kurių pavardės protokole neminimos.

"Revoliucionieriai" tuoj pat imasi keisti pulko vadovybę.

Vadu jie paskiria P.Mickeliūną, o jo pavaduotoju - D.Vizgirdą.

Verta pastebėti, kad didžiąją "revoliucinio komiteto" narių dalį sudarė būtent puskarininkiai, tarnavę Rusijos kariuomenėje, dalyvavę Pirmajame pasauliniame kare ir tapę bolševikų revoliucijos liudytojais.

Kai kurių istorikų teigimu, būtent revoliucijos banga jiems parodė, kaip nesunku šioje sumaištyje gauti aukštas pareigas ir laipsnius. Juos vyrai netrunka išsidalyti.

Tuo pat metu apie įvykius Panemunėje informuojamas kariuomenės vadas P.Liatukas. Jis su savo adjutantu tuoj pat vyksta į dalinį, kad asmeniškai įtikintų karius, jog kelti riaušių nebėra jokios prasmės. Tačiau pokalbis neįvyksta.

Generolą maištininkai nedelsdami suima.

Tuo pat metu daboklėn uždaromi ir pulko karininkai.

Vakarop maištas iš Aukštosios Panemunės persimeta į Linksmadvarį, kuriame dislokuotas karo aviacijos dalinys. Čia taip pat prasideda kareivių ir puskarininkių bruzdėjimai.

Susišaudymas tarp savųjų

Būtent šioje vietoje ir kyla svarbiausias klausimas: ar tai, kas vyko tomis 1920-ųjų vasario naktimis, buvo Kauno įgulos sukilimas, ar kelių dalinių maištas?

Greičiausiai vis dėlto maištas, nes prieš savo vadovybę sukilo tik kai kurios Aukštosios Panemunės artilerijos pulko ir 2-ojo atsargos bataliono bei kuopos kareiviai ir puskarininkiai.

Didžioji dalis Kauno įgulos, tarp kurios buvo ir prie Įgulos bažnyčios taikiai mitingavę kariai, liko ištikima Vyriausybei.

Tą pačią naktį tarp sukilėlių ir Vyriausybei ištikimų dalinių įvyko ginkluotų susirėmimų. Plėsti maištą sukilėliams greičiausiai pritrūko ir jėgos, ir ryžto, be to, jie neturėjo vieningos ir kvalifikuotos vadovybės. Tad auštant vasario 23-iajai kunigaikščio Vaidoto pulko pajėgomis maištas buvo numalšintas.

Susišaudymai pareikalavo trijų aukų: žuvo du maištininkai, o Vyriausybės pusėje - komandiruotas amerikiečių karininkas Samuelis Harry.

Tačiau trumpas kelių dalinių maištas daug kainavo kariuomenės vadui P.Liatukui. Po šių įvykių generolas buvo priverstas pasitraukti į atsargą ir daugiau į karo tarnybą negrįžo.

Į jo vietą buvo paskirtas generolas Silvestras Žukauskas.

Į P.Liatuko vietą kariuomenės vadu buvo paskirtas gen. S. Žukauskas.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

P.Liatukas kelerius metus dirbo Valstybės ižde, Lietuvos banke, vėliau tapo Šakių apskrities viršininku. 1945-aisiais, sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, NKVD apkaltino jį priklausius Lietuvos laisvės armijai ir suėmė. Sakoma, kad neatlaikęs kankinimų jis mirė Lukiškių kalėjimo ligoninėje.

Koks likimas laukė maištininkų?

Kovo 4 dieną maišto vadovai ir aktyvūs "revoliucinio komiteto" nariai B.Banišauskas, V.Ivaškevičius, P.Mickeliūnas, M.Kušneris ir D.Vizgirda už ginkluoto sukilimo organizavimą buvo nuteisti sušaudyti.

Vieninteliam V.Ivaškevičiui mirties bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.

Be to, tą pačią dieną buvo sugriežtintas Baudžiamasis statutas, kuriame kartu su bausme už dalyvavimą ginkluotame sukilime numatomas ir viso turto konfiskavimas.

Kitiems maišto organizatoriams mirties bausmė buvo įvykdyta kovo 12 dieną.

Dar 150 sukilime dalyvavusių kareivių buvo nuteisti kitomis bausmėmis.

Nemažai maišto dalyvių tiesiog dezertyravo ir slapstėsi iki birželio mėnesio, kol išrinktas Steigiamasis Seimas paskelbė visiems amnestiją.

Bolševikų pėdsakų beieškant

Vis dėlto - kokios buvo tikrosios ginkluoto maišto priežastys?

Tam išsiaiškinti Ministrų kabinetas sudarė specialią komisiją, kuriai pirmininkavo Augustinas Voldemaras, o jos nariai buvo Kauno apygardos teismo prokuroras Rapolas Skipitis ir kariuomenės teismo tardytojas J.Rimša.

Vartant senus prisiminimus atrodo, kad komisijos nariai vieningos nuomonės taip ir nepriėjo. Vienas iš vyriausybinės komisijos R.Skipitis po kelių dešimčių metų rašytuose prisiminimuose tvirtins matęs kone svarbiausią maišto priežastį - bolševikų norą paimti valdžią Lietuvoje.

Tačiau šios versijos kratėsi tiek patys tuometiniai bolševikai, tiek ir sovietiniai istorijos perrašinėtojai.

Tais metais ėjęs komunistinis laikraštėlis "Kibirkštis", prisimindamas maištą, rašo, jog komunistai nesugebėjo perimti vadovavimo šiems stichiškiems įvykiams.

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos Centro komiteto biuro atstovybė Kaune tuo metu net paskelbė tokį pareiškimą: "Mes naudojome visą savo laiką tam, kad neprikeistume ko nors panašaus, tai iš dalies sukėlė net nepasitenkinimą mumis sąmoningų kareivių tarpe. Ir tik todėl, kad tuo metu mes neturėjome ypatingos įtakos, nesugebėjome sulaikyti įvykių."

Greičiausiai galima sutikti, kad bolševikams šis maištas nebuvo labai parankus arba bent jau pernelyg ankstyvas.

Galimas dalykas, jog versiją dėl "bolševikų rankos" kurstant maištą galėjo pagimdyti ir tas faktas, kad Panemunėje išrinktojo "revoliucinio komiteto" reikalavimai gerokai skyrėsi nuo tų, kuriuos kėlė taikios protesto akcijos prie Įgulos bažnyčios dalyviai.

Komitetas iš esmės kėlė vien politinius reikalavimus: paleisti visus politinius kalinius, išskyrus lenkus ir kontrrevoliucionierius, pasirašyti taikos sutartį su sovietų Rusija bei pripažinti kareivių sudarytus pulkų ir kuopų komitetus.

Jokių šūkių, reikalaujančių nuversti "buržuazinę Vyriausybę" ar įkurti sovietų valdžią, "revoliucionieriai" nekėlė.

Nebuvo bolševikams naudingi ir reikalavimai keisti Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, nes dalyvauti rinkimuose jie neketino.

Taigi ar galėjo visa ši košė užvirti dėl kelių puskarininkių karštakošiškumo ir ambicijų?

Ar vis dėlto kieno nematoma ranka paslapčiomis pylė žibalą į maišto ugnį, tikėdamasi, kad "iš kibirkšties įsidegs liepsna"?

Šiuo atveju verta pasvarstyti, kam galėjo būti naudinga sumaištis Lietuvos kariuomenėje.

Nėra abejonių, kad bolševikų agitatorių Lietuvos kariuomenėje tuomet netrūko, tačiau ten pakako ir kitokio plauko provokatorių.

Viena versija sako, kad kelti sumaištį Lietuvos kariuomenėje tuo metu buvo naudingiau lenkams. Mat po kovų su bolševikais, sovietų kariuomenė jau buvo toli nuo Lietuvos, nors Lenkijos kariuomenė, būdama visiškai šalia, bent jau teoriškai būtų galėjusi atskubėti į pagalbą "sukilėliams".

Su lenkais Lietuvos kariuomenės dar lauks lemiamos kovos, tačiau šios versijos, bent jau tarpukario veikėjų atsiminimuose ir to meto spaudoje, beveik neįmanoma aptikti.

Dažniausiai vis dėlto kalbama apie ekonomines maišto priežastis.

Kaip savo prisiminimų knygoje "Laisvę ginant" rašo pulkininkas Jonas Petruitis, tiek kareivių, tiek karininkų gyvenimas tuo metu buvo labai nelengvas.

Pavargę po mūšių su bolševikais ir bermontininkais kariai ištisus mėnesius negaudavo algų, maistas buvęs prastas, o ir to paties vos užtekdavo. Čia dar, kaip reta, pasitaikė šalta ir atšiauri žiema, tad kareiviams prastais drabužiais teko šalti tiek lauke, tiek menkai šildomose kareivinėse.

Visa tai pripažino ir kariuomenės generalinio štabo viršininkas, savo pranešime kariuomenės vadui teigdamas, jog "kareiviai skundžiasi dėl nepakankamo aprūpinimo maistu".

Kita vertus, tiek maištininkai, tiek taikaus mitingo dalyviai kėlė ir panašius politinius tikslus. Artėjant rinkimams į Steigiamąjį Seimą, dauguma karių buvo nepatenkinti tuo, kad jiems Laikinoji Konstitucija suteikia tik pasyvią rinkimų teisę. Tai reiškė, kad kareiviai ir karininkai galėjo būti tik renkami į aukščiausią šalies valdžią, tačiau neturėjo teisės patys pareikšti savo valios rinkimuose.

Šis nepasitenkinimas nebuvo perkūnas iš giedro dangaus.

Dar gerokai iki minimų įvykių liaudininkų žurnale "Darbas" buvo išspausdintas karininko L.Natkevičiaus straipsnis, kuriame griežtai kritikuojama tokia rinkimų nuostata. Beje, šis straipsnis tuoj pat užtraukė ir valdžios nemalonę "Darbo" redaktoriui - už šio straipsnio išspausdinimą jis buvo nubaustas 3000 markų bauda.

Vis dėlto taikaus karių mitingo dalyviams savo politinių reikalavimų pavyko pasiekti.

Kovo 2 dieną Laikinoji Lietuvos Vyriausybė paskelbė, kad visoje Lietuvoje panaikinamas karo stovis ir netrukus bus priimtas įstatymas, leisiantis kariams lygiomis teisėmis dalyvauti Steigiamojo Seimo rinkimuose.

Buvo patenkinti ir ekonominiai karių reikalavimai: kareivinėse pagerintas maistas ir higienos sąlygos, nors ekonominė padėtis šalyje tuomet buvo itin sunki.

Kuo tada paaiškinti mitinguotojų reikalavimus pašalinti iš Lietuvos kariuomenės lietuviškai nemokančius karininkus?

Pasak to meto prisiminimų autorių, šie iš Rusijos armijos atsidūrę vadai atsinešę drauge su savimi ir šiukščius rusiškos kariuomenės papročius, o kareivių nusiskundimai ar jų kasdienė buitis jiems mažiausiai rūpėjusi.

Įdomu pastebėti, kad reikalavimas pašalinti iš kariuomenės rusakalbius karininkus tapo geru argumentu ir tuometinės Lietuvos komunistų lyderiui Vincui Mickevičiui-Kapsukui. Įrodinėdamas, kad bolševikai neturi nieko bendra su maištu jis tuomet tvirtino, kad tokius reikalavimus "tegalėjo pastatyti įvairių rūšių tautininkai".

Taigi, kas įvyko 1920 metų vasarį - maištas ar sukilimas?

Sprendžiant iš amžininkų atsiminimų, tomis besibaigiančios žiemos dienomis būta dviejų visiškai skirtingų įvykių: taikios protesto akcijos ir nežinia kieno inspiruoto ginkluoto maišto, kurių organizatoriai kėlė visiškai skirtingus, tarpusavyje nesuderintus reikalavimus.

Šiaip ar taip, besikuriančiai Lietuvos kariuomenei ir jos prestižui tuomet buvo suduotas stiprus smūgis. Juo labiau kad šių vyrų dar laukė sunkios kovos - šį kartą jau frontuose su lenkais.

Pulkininkų ir generolų intrigos

1920 metų įvykiai buvo pirmas, bet ne paskutinis atvejis, kai Lietuvos kariuomenės karininkai dalyvavo politiniuose šalies įvykiuose.

Vienintelis sėkmingas atvejis buvo 1926 metų perversmas, kuomet aviacijos karininkų padedami į valdžią atėjo Antano Smetonos vadovaujami tautininkai. Apie šiuos įvykius jau esame rašę.

Tačiau kariuomenei dalyvaujant buvo mėginta pakeisti ir pačių tautininkų paskirtą Vyriausybę. Paskutinis toks nesėkmingas mėginimas įvyko 1934 metais.

Šių įvykių, į mūsų šalies istoriją įėjusių "keistojo" arba "tyliojo" pučo pavadinimu, ištakos siekia 1929 metus, kuomet Lietuvą, kaip ir daugelį kitų Europos ir Amerikos šalių, buvo apėmusi ekonominė depresija.

Būtent tais metais buvo atstatydintas "grynas" politikas Augustinas Voldemaras, o į jo vietą paskirtas gabus finansininkas Juozas Tūbelis. Jo kabinetas dėjo visas pastangas, kad pasaulinė ekonomikos krizė Lietuvai smogtų kuo švelniau.

Tuomet, kai ir šiomis dienomis buvo kalbama apie būtinybę "veržtis diržus", J.Tūbelis iškėlė tikslą nesiskolinti iš užsienio fondų, o valstybės lėšas nukreipti į ligoninių, mokyklų, tiltų statybą, subsidijuoti mėsos ir pieno gamintojus.

Visos šios priemonės negalėjo neatsiliepti valstybės valdininkams, juo labiau - aukštajai karininkijai. Nors kariuomenė J.Tūbelio laikais nebuvo labai skriaudžiama, jos finansavimas vis dėlto sumažėjo.

Taigi jau 1929 metais kariuomenėje įsikuria slapta karinė sąjunga - SKS, jos pagrindinis tikslas - grąžinti į valdžią buvusį premjerą A.Voldemarą.

Prasidėjo pasirengimas pučui.

Tačiau kas prisiims atsakomybę už perversmą?

To imtis pučistai įkalbėjo tuometinį kariuomenės štabo vadovybės viršininką Petrą Kubiliūną.

Pastarasis jau seniai buvo įsitikinęs, kad kariuomenė turėtų būti geriau aprūpinta, be to, jo santykiai su Krašto apsaugos ministerijos vadovybe buvo gerokai pašliję.

Taigi P.Kubiliūnas buvo tinkama kandidatūra prisišlieti prie perversmininkų.

Perversmininkų planas brendo ilgai.

Pagaliau 1934 birželio 7 dienos vakarą Husarų, Aviacijos, Karo technikos ir Antrojo pėstininkų pulko daliniai pajudėjo iš savo kareivinių. Jie nužygiavo į senamiestį, perėjo Laisvės alėja ir grįžo į kareivines. Tai buvo keistas pučas: kariai nieko nereikalavo, niekam negrasino ir neužėmė nė vieno pastato.

Kitą rytą P.Kubiliūnas drauge su A.Voldemaro šalininkais prisistatė pas prezidentą A. Smetoną ir siūlė grąžinti premjero pareigas A.Voldemarui, kurį karo lakūnai jau buvo atskraidinę į Kauną iš tremties provincijoje.

Tačiau A.Smetona į jokias kalbas su perversmininkais nesileido. Maža to, gelbėti prezidento su savo įgula kaip mat atskubėjo Karo mokyklos viršininkas generolas Jonas Jackus.

Jis pareikalavo tuoj pat perversmininkus nuteisti mirties bausme, tačiau Kariuomenės teismo pirmininkas generolas Petras Šniukšta tepasakė: "Kai tu būsi mano vietoje, galėsi teisti, o dabar manęs nemokyk."

Nežinia, kuo būtų pasibaigęs dviejų generolų susirėmimas, bet J.Jackų tą pačią dieną ištiko stiprus infarktas.

Šiaip ar taip, P.Kubiliūnas už mėginimą įvykdyti perversmą tais pačiais metais buvo nubaustas mirties bausme. Bet čia pat ir jam, ir dar dviem nuteistiems karininkams A.Smetona savo dekretu pakeitė mirties bausmę kalėjimu.

P.Kubiliūnui buvo skirta kalėti iki gyvos galvos. Taip pat dvylikai metų kalėti nuteistas ir A.Voldemaras. Tačiau praėjus vos keleriems metams prezidentas nuteistuosius amnestuoja, o P.Kubiliūnui valstybės vadovo dekretu net paskiriama gera pensija.

"Tai buvo ne sukilimas, o nesusipratimas", - vėliau teigs brigados generolas Kazys Musteikis.

Lygiai taip pat apie keistąjį pučą prisimins ir pats P.Kubiliūnas.

Taigi nuo pat Lietuvos kariuomenės susikūrimo iki jos likvidavimo ramaus gyvenimo čia nebuvo. Tol, kol keistus, o kartais net juokingus jos bandymus papolitikuoti nutraukė svetimų okupantų batas.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/istorija/1920 ... mas/128053
© Lietuvos žinios

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: