Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Kaukazas ir Užkaukazė - Čečėnija (Ičkerija), Ingušija, Osetijos, Abchazija, Gruzija, Armėnija- istorija, politinė, etninė, kultūrinė, religinė padėtis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Etninė įtampa Šiaurės Kaukaze

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Etninė įtampa Šiaurės Kaukaze

Parašytas: 13 Geg 2011 13:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Etninė įtampa Šiaurės Kaukaze

http://www.balsas.lt/naujiena/538115/et ... es-kaukaze
http://www.balsas.lt/News/print/538115

2011.05.13 13:00

XXI a. civilizuotame pasaulyje labiau priimtina kalbėti apie pilietinę negu apie tautinę tapatybę. Ir vis dėlto tautiškumo, tautinės atminties principas tebegalioja ir kai kuriose visuomenėse atlieka labai svarbų vaidmenį, o vadinamoji „tautinė įtampa“ neretai tampa konfliktų priežastimi.

Rusija, turinti milžinišką teritoriją, yra absorbavusi daug tautų, tad tautinės nesantaikos problematika šiai šaliai yra gana opi, ypač tokiame neramiame regione kaip Šiaurės Kaukazas. Ar tautinė nesantaika taps degiuoju skysčiu, pilamu ant šio rusenančio regiono žarijų ir vėl priversiančiu jį liepsnoti? Neatmesčiau tokios galimybės.

„Kaukazietiškos tautybės asmuo“

Skyrelio pavadinimui panaudotas Rusijos oficialioje kalboje įsitvirtinęs neologizmas – „kaukazietiškos tautybės asmuo“ (лицо кавказской национальности). Šis žodžių junginys dažnai turi neigiamą konotaciją ir vartojamas kalbant apie nusikalstamą veiką, terorizmą bei kitais panašiais atvejais.

Toks žodžių derinys nėra teisingas iš esmės. Juk sunku būtų kalbėti apie kokią nors vieną „kaukazietišką tautybę“. Šiaurės Kaukaze gyvena skirtingų tautybių žmonės, tarp jų religinių ir kultūrinių tradicijų galima atrasti didelių skirtumų (pavyzdžiui, čečėnai ir ingušai yra musulmonai, o osetinai – stačiatikiai).

Šis labai trumpas lingvistinis ir kultūrologinis ekskursas buvo reikalingas siekiant parodyti vieną svarbų aspektą, susijusį su „kontinentinės Rusijos“ (sąlyginis pavadinimas, šiuo atveju – Rusija be Šiaurės Kaukazo) požiūriu į Šiaurės Kaukazą – regioną, kuris priklauso tai pačiai Rusijos Federacijai.

Psichologiškai šis regionas daugeliui Rusijos europinės dalies gyventojų nėra savas. Su Šiaurės Kaukazu susijusi terorizmo baimė, nusikalstamumo tema, pilietinio konflikto nuojauta. Požiūris į šį regioną ir jo gyventojus neretai yra apibendrinamojo pobūdžio, tai rodo ir sąvokos „kaukazietiška tautybė“ atsiradimas.

Šiaurės Kaukazo konfliktiškumas pirmiausia yra susijęs su aštriausiu naujausios Rusijos istorijos konfliktu – Čečėnijos respublikos (Ičkerijos) siekiu iškovoti nepriklausomybę. Ilgą laiką Čečėnija buvo detonatoriumi, kuris, Maskvos žodžiais tariant, „sprogdino Šiaurės Kaukazą“ iš vidaus.

Galiausiai Kremlius iš dalies išsprendė šią problemą (jeigu, žinoma, tai galima laikyti problemos „sprendimu“). Čečėnija buvo „atiduota“ Kadyrovų šeimai (pirmiau Achmatui Kadyrovui, o po jo žūties – sūnui Ramzanui Kadyrovui), kuri, naudodamasi visišku nebaudžiamumu, sukūrė respublikoje stabilumo iliuziją.

Už tą iliuzija Kremlius brangiai moka. Pavyzdžiui, neseniai R. Kadyrovas paprašė padidinti dotacijas iš federalinio biudžeto nuo 18,4 mlrd. rublių (apie 1,5 mlrd. litų) iki 38 mlrd. rublių (apie 3,2 mlrd. litų) per metus.

Jau dabar federalinio biudžeto įplaukos, tenkančios vienam gyventojui Čečėnijoje, daugiau kaip 9 kartus viršija bendrą Rusijos vidurkį [ http://www.kavkaz-uzel.ru/articles/184060 ]. Tačiau mokama ne tik pinigais.

Pro pirštus žiūrima į visus R. Kadyrovo pasisakymus, kurie neretai būna gana provokacinio pobūdžio.

Pavyzdžiui, 2010 m. Čečėnijos vadovas net kelis sykius viešai pareiškė, kad kartais šariato įstatymas Čečėnijoje yra aukščiau už Rusijos Federacijos įstatymus – Maskva niekaip į tai nereagavo, nors tokius pareiškimus mažų mažiausiai galima pavadinti skandalingais.

Osetinai ir ingušai – primirštas, bet nepamirštas konfliktas

Tačiau klaidinga būtų sieti visas Šiaurės Kaukazo problemas vien su Čečėnija. Apibendrintas požiūris, kuris minimas straipsnio pradžioje, neleidžia Maskvai įžvelgti naujų grėsmių, susijusių su etnine įtampa Šiaurės Kaukaze. Vertinant šios įtampos grėsmę nereikėtų pamiršti naujausios Rusijos Federacijos istorijos – maždaug nuo 1991 m., t. y. nuo galutinio Sovietų Sąjungos žlugimo.

Beje, ir Sovietų Sąjungos subyrėjimas parodė, kad patys aštriausi ir skaudžiausi konfliktai yra etninio pobūdžio, su tokiais konfliktais yra susiję beveik visi buvę ir esami vadinamieji karšti taškai posovietinėje erdvėje – Abchazija, Pietų Osetija, Kalnų Karabachas, Padnestrė ir t. t.

Vienas skaudžiausių etninių konfliktų Rusijos Federacijos teritorijoje kilo tarp ingušų ir osetinų. 1992 metų rudenį įvyko kruvini susidūrimai, kurių aplinkybės vis dar yra gana miglotos. Konfliktas turi dvi „tiesas“. Pasak vienos, ingušai bandė užgrobti vieną Šiaurės Osetijos rajoną, kurį patys ingušai laiko savo etninių žemių dalimi, ir gavo pelnytą atkirtį. Pasak kitos, Šiaurės Osetijos pajėgos, palaikomos rusų kariuomenės ir kovotojų iš Pietų Osetijos (separatistinis Gruzijos regionas), vykdė ingušų žudynes (ingušai pavadino jas genocidu).

Yra ir versija, kad šis etninis konfliktas buvo išprovokuotas ne be Maskvos žinios, o tikrasis siekis buvo sukurti pretekstą, kad būtų galima pradėti spręsti „Čečėnijos problemą“. Tokią versija yra išsakęs buvęs Ingušijos vadovas Ruslanas Auševas [Аушев, Руслан. Вопрос должен решаться в Москве. Iš: Ангуш № 11–13, 2007, p. 2].

Pasak R. Auševo, buvo tikimasi, kad tuometinis Čečėnijos vadovas Džocharas Dudajevas ateis į pagalbą ingušams, o tai leis pateisinti karinį įsiveržimą į Ičkeriją (kuris vis vien įvyko, bet vėliau – 1994 m. pabaigoje). Tačiau D. Dudajevas pareiškė, kad tai, kas vyksta Šiaurės Osetijoje ir Ingušijoje, yra vidinis Rusijos reikalas, ir nesiėmė jokių veiksmų.

Ingušų tautos atmintyje tie įvykiai paliko gilų randą. Iki šiol per kiekvienas šios tragedijos metines Ingušijoje pasigirsta kalbų, kad istorinis teisingumas vis dar neįgyvendintas, kaltieji dėl kruvinų įvykių, per kuriuos buvo žudomi civiliai žmonės – tarp jų moterys, vaikai ir seniai, – nenustatyti ir neįvardyti. Nepamiršta ingušai ir to, kad 1992 m. Rusija faktiškai paliko juos likimo valiai, neapgynė, o Rusijos kariuomenė atsidūrė kitoje barikadų pusėje, palaikydama osetinų reidą.

„Ramiųjų“ respublikų įtampa

Tačiau osetinų ir ingušų konfliktas yra tik vienas sudėtingos naujausios Šiaurės Kaukazo istorijos epizodų. Šiuo metu regionas kenčia nuo nuolatinės įtampos, kuri išplito net į anksčiau gana ramias jo respublikas. Be to, ramiosios (vakarinės) Šiaurės Kaukazo dalies ramybė yra gana sąlyginė. Žurnalistas Konstantinas Kazeninas nurodo, kad Vakarų Kaukazo respublikoms, tokioms kaip Karačiajų Čerkesija, Kabarda-Balkarija ir Adygėja, Rusijos kasdienybės diskurse skiriama kur kas mažiau dėmesio nei jų neramioms kaimynėms – Čečėnijai, Ingušijai, Dagestanui [čia ir toliau cituojama pagal: Казенин, Константин. «Тихие» конфликты на Северном Кавказе. Maskva, 2009].

Kalbėdamas apie „ramiąsias“ Šiaurės Kaukazo respublikas K. Kazeninas pabrėžia galimų tautinių konfliktų pavojų. Jis nurodo vieną svarbų šio regiono ypatumą: „Šiaurės Kaukazas – ypač tankiai apgyventame miestų sektoriuje – vienija skirtingas tautas, tačiau netapo joms „katilu“, kuriame susilydytų ir išnyktų tautinė sąmonė. Vakarų Kaukazo regione tautinę sąmonę taip pat stiprina tai, kad pagrindinių ten gyvenančių tautų likimai klostėsi skirtingai.

Kiekviena ryški figūra Šiaurės Kaukazo respublikose suvokiama per tautinį identitetą, o kiekviena teritorija vertinama kaip vieno ar kito etnoso istorinių žemių dalis“ (p. 11). Tačiau, pabrėžia K. Kazeninas, tai nereiškia, kad etniniai konfliktai yra neišvengiami.

Labai reikšmingas „ramiosiose“ Šiaurės Kaukazo respublikose yra čerkesų faktorius. Kaip nurodo K. Kazeninas, „čerkesai – gausios tautos, per amžius kontroliavusios Vakarų Kaukazą ir pasitraukusios iš jo per XIX a. Kaukazo karą, palikuonys (skirtingais skaičiavimais, šiandien Turkijoje, Jordanijoje, Sirijoje, Izraelyje gyvena tris keturis kartus daugiau čerkesų negu jų istorinėje gimtinėje – Kabardoje-Balkarijoje, Karačiajų Čerkesijoje, Adygėjoje, Krasnodaro krašte)“ (p. 118).

Savotišku Rusijos galvos skausmu yra čerkesų, gyvenančių užsienyje, reikalavimas pripažinti čerkesų tautos genocidą, kuris, jų teigimu, buvo vykdomas nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. pradžios. Pasak čerkesų bendruomenių užsienyje atstovų, šiandieninė Rusijos Federacija tęsia šovinistinę Rusijos imperijos praktiką ir nenori pripažinti istorinės tiesos. Maskva kol kas nekreipia į šias pretenzijas didesnio dėmesio, tačiau jos dar kartą parodo, kad oficialiosios Rusijos istoriografijos (iš dalies – perimtos iš sovietmečio) principai prieštarauja kai kurių tautų, gyvenančių valstybės teritorijoje, požiūriui į savo praeitį, istorinį vaidmenį ir identitetą.

Šiaurės Kaukazo tautas žeidžia ir šiuo metu Rusijoje aktyviai propaguojama nuomonė, kad Stalinas „buvo ne toks jau ir blogas vadovas“, pastangos išryškinti jo valdymo laikotarpio laimėjimus – industrializaciją, laimėtą Didįjį Tėvynės karą, ir nutylėti ar sumenkinti Stalino režimo nusikaltimų mastą. 1944 m. deportacijos siaubą teko patirti daugeliui Šiaurės Kaukazo tautų, o karačiajai su tuo susidūrė jau 1943 metais.

Išvados

Apie Šiaurės Kaukazą kaip įtampos ir pilietinių neramumų šaltinį Rusijoje kalbama nemažai, bet kur kas rečiau bandoma įsigilinti į problemos esmę, išanalizuoti ją. Galbūt taip yra dėl to, kad nėra vienos ar vientisos „Šiaurės Kaukazo problemos“, kurios išsprendimas atneštų taiką į regioną. Ji turi aibę sudėtinių dalių – tai ir radikaliojo islamo pavojus, ir etninė įtampa – tarp „kaukazietiškos tautybės asmenų“ ir slavų bei tarp įvairių tautybių šio regiono gyventojų (pavyzdžiui, tarp ingušų ir osetinų), ir psichologinė Kaukazo regiono ir „kontinentinės Rusijos“ priešprieša, ir istorijos bei jos interpretacijos klausimas, ir pan.

Žinoma, kiekvienos problemos sprendimą galima atrasti (ar tas sprendimas bus priimtinas absoliučiai visiems – kitas klausimas). Pavyzdžiui, šiuo atveju pirmu žingsniu link problemos sprendimo galėtų būti tikro federalizmo – vietoj šiuo metu imituojamo federalizmo – įgyvendinimas, pirmiausia grąžinant Rusijos regionų gyventojams teisę rinkti regionų vadovus.

Kitas svarbus žingsnis – keisti „kontinentinės Rusijos“ gyventojų požiūrį į Šiaurės Kaukazo regioną, siekti, kad jis pirmiausia būtų vertinimas kaip visavertė šalies dalis, o ne įtampos ir pavojaus šaltinis. Tačiau gali būti, kad tokia galimybė jau prarasta amžiams, ypač atsižvelgiant į pastarųjų dešimtmečių Kremliaus politiką, kuri dažniausiai buvo nukreipta priešinga linkme.

Viktor Denisenko

Šaltinis: geopolitika.lt

Žygeivis
2011-05-13 13:37:14

Rusija, turinti milžinišką teritoriją, yra absorbavusi daug tautų...
-------------------------------------------------------

Nevyniokime "į vatą" - Rusija yra iki šių dienų išlikusi viduramžiška azijatinio pobūdžio imperija, ir tik laiko klausimas, kada visos šitos imperijos užkariautos - "absorbuotos" - tautos šią imperiją išsprogdins.

Palyginimui, pvz., Lietuvos imperijos "absorbuoti" ukrainiečių protėviai 16 amžiuje buvo ne iš geros valios "perduoti" Lenkijai, o vėliau lygiai taip pat, Lietuvos imperijos "absorbuoti" dabartinių baltarusių ir rusų protėviai, irgi priverstinai, po kelių karų, buvo "perduoti" Rusijai.

Rusijos imperijos dabartinė padėtis labai primena tą, kurioje buvo Lietuvos imperija 18 amžiaus antroje pusėje - po dviejų pirmųjų padalijimų:

- Rusijos imperija šiuo metu irgi "nekantriai laukia" savo trečiojo padalijimo (pirmas įvyko 1918-1920 m.;, antras - 1990-1991 m.). :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Šiaurės Kaukazo įtampos spyruoklė

Parašytas: 05 Rgs 2012 22:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šiaurės Kaukazo įtampos spyruoklė

http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=5576

Viktor Denisenko
2012 09 05

Dėmesys Rusijos Šiaurės Kaukazo regionui neslūgsta. Procesai, verdantys šiame regione, rodo, kad iki tikros taikos ir stabilumo ten yra dar gana toli. Keli paskutiniai įvykiai byloja, kad įtampa Šiaurės Kaukaze artimiausiu metu greičiausiai tik augs. Kalbant vaizdingai, galima teigti, kad pavieniai destabilizuojančio pobūdžio įvykiai spaudžia regiono įtampos spyruoklę, kuri galiausiai gali išsitiesti naujo ginkluoto konflikto pavidalu.

Dvasinio lyderio nužudymas

Rugpjūčio pabaigoje Dagestane buvo nužudytas vienas įtakingiausių šios į Rusijos Federacijos sudėtį įeinančios respublikos dvasinių lyderių – šeichas Saidas Afandi. Pranešama, kad į jo namą, kurio durys visą laiką buvo atvertos maldininkams, atėjo mirtininkė ir detonavo sprogmenį tuo metu, kai šeichas sakė pamokslą. Kartu su dvasiniu lyderiu ir mirtininke žuvo dar šeši žmonės.

S. Afandi nužudymas sujudino Dagestano visuomenę. Šis dvasinis lyderis išpažino sufijų islamą, t. y. buvo tradicinio ir nuosaikiojo musulmonų tikėjimo šalininkas. Manoma, kad nužudymą galėjo organizuoti kitos pakraipos musulmonai – salafitai, kurie yra siejami su vahabizmu, t. y. radikaliuoju islamu. Tačiau tai tik viena iš versijų. Kitais duomenimis, nors S. Afandi ir pasisakė prieš radikaliuosius islamistus, jis pastaruoju metu vardan taikos respublikoje siekė sufijų ir salafitų suartėjimo bei taikaus sugyvenimo. Todėl skamba ir kita versija, jog S. Afandi nužudymą galėjo organizuoti Rusijos specialiosios tarnybos, kurios nebuvo suinteresuotos, kad Dagestane susiformuotų vieningas musulmonų judėjimas [http://www.newsru.com/russia/29aug2012/dagestanaftershocks.html].

Tačiau vienintelė aiški šio nužudymo pasekmė – tikėtinas situacijos respublikoje destabilizavimas. S. Afandi buvo labai įtakingas dvasinis lyderis. Nurodoma, kad jis turėjo tūkstančius mokinių ir sekėjų tarp musulmonų ne tik Dagestane, bet ir kituose Rusijos regionuose. Tarp jų gali atsirasti nemažai tokių, kurie norės atkeršyti už savo dvasinio lyderio mirtį. Kita vertus, dalis jų, praradę aiškų dvasinį ir moralinį autoritetą, gali susigundyti ir radikaliais musulmoniškais judėjimais. Bet kuriuo atveju, atrodo, Dagestanas prarado asmenį, kurio balsas sunkiu momentu būtų galėjęs pasisakyti už taiką, sulaikyti bent dalį musulmonų nuo dalyvavimo ginkluotoje pilietinėje konfrontacijoje (tokios konfrontacijos grėsmė Šiaurės Kaukaze dar neišnykusi).

Nelaukti svečiai Gruzijoje

Dėmesį traukia ir keisti įvykiai Gruzijoje. Buvo pranešta, kad į šios valstybės teritoriją, perėjęs Rusijos ir Gruzijos sieną, pateko ginkluotų kovotojų būrys. Kovotojai atėjo iš Dagestano. Jie paėmė įkaitais kelis vietinius gyventojus. Žurnalistė J. Latynina kelia versiją, kad kovotojai tiesiog pasiklydo naktį ir kirto sieną atsitiktinai [http://www.ej.ru/?a=note&id=12192] Svarbu paminėti ir tai, kad kovotojų būryje, kaip paaiškėjo, buvo ne tik Rusijos (Čečėnijos ir Ingušijos) gyventojų, bet ir keli iš Gruzijos kilę žmonės [http://www.apsny.ge/2012/soc/1346699756.php].

Į ginkluotų vyrų pasirodymą šalies teritorijoje greitai sureagavo Gruzijos jėgos struktūros, į pasienyje esantį Lopotos tarpeklį buvo nukreiptos gausios policijos ir kariuomenės pajėgos. Kaip pranešama, jėgos struktūroms pavyko išlaisvinti įkaitus (kovotojai patys paleido pagrobtus civilius gyventojus, kai paėmė įkaitais pasieniečių patrulius, o šiuos išmainė į savanoriškai įkaitais sutikusius tapti vidaus reikalų pareigūnus [http://newsgeorgia.ru/politics/20120829/215182794.html]). Pagal kitą versiją, kovotojai, siekdami išvengti konfrontacijos su Gruzijos jėgos struktūromis, patys paleido visus įkaitus. Tačiau, kovotojams atsisakius pasiduoti, kilo mūšis, per kurį nukauta 11 (kiti šaltiniai teigia, kad 12) kovotojų (vykdant operacija žuvo ir 3 jėgos struktūrų atstovai). Pranešama, kad dar 6 (pagal kitus šaltinius – 5) kovotojams pavyko pasprukti, jie kol kas slapstosi.

Šiuo atveju irgi tenka kalbėti apie versijų gausą. Tikėtina, kad kovotojų būrys galėjo kirsti sieną, siekdamas pasprukti nuo jėgos struktūrų persekiojimo Dagestane ir planuodamas pasislėpti Gruzijos teritorijoje. Tačiau Rusija tradiciškai neigia oficialių Gruzijos struktūrų pareiškimus. Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) atstovas Vadimas Šibajevas nurodė, kad Rusijos ir Gruzijos sienos pažeidimo nėra užfiksuota, o įvykius Gruzijoje įvertino kaip vietinių specialiųjų tarnybų provokaciją [http://www.civil.ge/rus/article.php?id=23802]. Kita vertus, nenurodytas šaltinis iš Dagestano vidaus reikalų struktūrų patvirtino, kad ginkluoti žmonės pateko į Gruziją iš Rusijos teritorijos, ir net įvardijo, prie kurios kovotojų grupuotės juos reikėtų priskirti [http://ria.ru/terrorism/20120829/733024047.html].

Pačioje Gruzijoje taip pat nevengiama kalbėti apie provokaciją, tačiau kaip galima jos organizatorė nurodoma Rusija ir jos specialiosios tarnybos. Svarbu tai, kad Gruzija šiandien gyvena priešrinkiminio laikotarpio nuotaikomis – spalio 1 d. joje vyks rinkimai į parlamentą. Rinkimus, nepriklausomų analitikų teigimu, greičiausiai laimės dabartinio šalies prezidento (ir „asmeninio Vladimiro Putino priešo“) Michailo Saakašvilio partija. O Kremlius yra suinteresuotas, kad į valdžią Gruzijoje ateitų kitos politinės jėgos. Situacijos destabilizavimas galėtų pakeisti rinkėjų nuotaikas ir paskatinti juos balsuoti už opozicines partijas. Pasak kitos versijos, Rusija ruošiasi naujam kariniam konfliktui su Gruzija, kurio siekis būtų toks pat – nuversti M. Saakašvilį ir grąžinti Gruziją į tiesioginę Rusijos įtakos zoną (taip pat ir sustiprinti vėl aukščiausią šalies postą užėmusio V. Putino pozicijas) [http://www.apsny.ge/interview/1346439645.php].

Kaimyniniai pokalbiai

Tęsiant Šiaurės Kaukazo regiono temą norėtųsi paliesti ir kiek senesnį, daugeliui pro akis praslydusį įvykį, o tiksliau, netiesioginį Čečėnijos respublikos ir Ingušijos respublikos vadovų „pokalbį“. Rugpjūčio pradžioje Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas apkaltino Ingušijos vadovybę ginkluotų kovotojų protegavimu. Šie kovotojai neva patenka į Čečėnijos teritoriją iš Ingušijos, kur randa prieglobstį. Ingušijos prezidentas Junusas Bekas Jevkurovas reagavo į šiuos kaltinimus atsargiai ir santūriai. Iš esmės jis pareiškė, kad nesupranta R. Kadyrovo kaltinimų [http://www.newsru.com/russia/05aug2012/evkurov.html].

R. Kadyrovo interesai Ingušijoje pastebimi jau nebe pirmą kartą. Dabar aiškėja, kad užslėptas griežtų pasisakymų tikslas gali būti labai konkretus: dabartinis Čečėnijos vadovas norėtų susigrąžinti bent dalį teritorijos, kuri buvo „prarasta“ 1992 metais, kai iširo buvusi SSRS Čečėnijos-Ingušijos autonominė respublika [http://www.gazeta.ru/politics/2012/08/27_a_4738621.shtml]. Ateityje R. Kadyrovas galbūt norėtų pasiglemžti visą Ingušiją, taip išplėsdamas savo valdas. Tai paaiškina, kodėl dabartinis Čečėnijos vadovas savo pasisakymuose vaizduoja Ingušiją kaip probleminę, nestabilią teritoriją, ypač palyginti su Čečėnija, kurioje R. Kadyrovas įvedė „tvarką“.

Išvados

Šiaurės Kaukazas ne be pagrindo turi susikūręs nestabilaus regiono įvaizdį. Nors šiuo metu ten nevykdomi aktyvūs kariniai veiksmai, tai nereiškia, kad šioje žemėje įsivyravo taika – pernelyg daug čia susikaupė problemų (ir ginklų).

Platesnio masto destabilizacija faktiškai gali įvykti bet kurioje regiono respublikoje. Naujausia istorija rodo, kad skirtingais laikotarpiais skirtingoms Šiaurės Kaukazo respublikoms buvo lemta tapti įtampos ir nestabilumo šaltiniu. Ilgą laiką nestabiliausia buvo Čečėnija, vėliau didele vidine įtampa pasižymėjo Ingušija. Šiandien, atrodo, šis vaidmuo jau atitenka Dagestanui (tačiau tai nereiškia, kad visose kitose regiono respublikose situacija iš esmės pagerėjo).

Apibendrinant galima teigti, kad kol kas matome naują įtampos augimo regione etapą. Ta įtampa darosi vis akivaizdesnė, daugėja įvykių, kurie rodo jos stiprėjimą.

Naujas situacijos sprogimas, prilygstantis Čečėnijos karo mastams, prognozuojamas Šiaurės Kaukazo regionui seniai. Dabartinis įtampos augimas gali būti šio sprogimo preliudija. Žinoma, tiksliai prognozuoti tokius įvykius nėra lengva.

Komentarai
http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=5576&c=1

Žygeivis, 2012 09 05 21:32

Buvo pranešta, kad į šios valstybės teritoriją, perėjęs Rusijos ir Gruzijos sieną, pateko ginkluotų kovotojų būrys. Kovotojai atėjo iš Dagestano.
----------------------------------------

Kavkaz-center jau gana smulkiai aprašė, kas ten iš tikro įvyko:

Грузия: По следам событий в ущелье Лопота

http://www.kavkazcenter.com/russ/conten ... 2886.shtml

Время публикации: 4 сентября 2012 г., 22:58

КЦ уже публиковал данные о том, что в действительности произошло в ущелье Лопота со ссылкой на свои источники.

На самом деле отряд новобранцев, скрытно сформированный командованием моджахедов на границе Дагестана и Грузии, двигался к месту назначения на территорию Дагестана для участия в боевых действиях против российских оккупационных войск. У отряда моджахедов не было никаких целей на территории Грузии.

На последнем этапе операции произошла утечка информации о маршруте движения группы. Власти Грузии тут же бросили против отряда новобранцев, которые не имели опыта боевых действий, крупные силы спецназа, поддержанных вертолетами.

Грузинское командование вступило в переговоры с моджахедами и предложило им сложить оружие. Власти Грузии заявили, что появление вооруженного отряда на своей территории расценивают как провокацию, которой может воспользоваться Россия для организации очередного военного вторжения.

В ходе переговоров, которые продолжались больше суток, моджахеды-новобранцы отказались сложить оружие и предложили властям Грузии не обострять ситуацию, разблокировать маршрут их передвижения и позволить им беспрепятственно покинуть территорию Грузии. После того, как переговоры зашли в тупик начался бой.

Отряд моджахедов не захватывал заложников из числа гражданского грузинского населения. Именно потому что новобранцы отпустили пятерых грузин, случайно встретившихся им по маршруту движения и произошла утечка информации после которой случились все последующие трагические события.

Отдел мониторинга
Кавказ-Центр

Žygeivis, 2012 09 05 21:39

Rugpjūčio pabaigoje Dagestane buvo nužudytas vienas įtakingiausių šios į Rusijos Federacijos sudėtį įeinančios respublikos dvasinių lyderių – šeichas Saidas Afandi.
---------------------------

Šis sufijų sektos lyderis buvo ypatingai aktyvus Rusijos imperijos kolaborantas, ne kartą savo pamoksluose garbinęs Putiną ir "не рушимую Россию".

Į jį jau ne kartą buvo kėsintasi, bet jam vis pavykdavo išsisukti.

Beje, šį kartą mirtininkė buvo rusė-musulmonė, todėl jo apsaugai nesukėlė įtarimo.

Žygeivis, 2012 09 05 21:55

Bet kuriuo atveju, padėtis Rusijos imperijos okupuotame Šiaurės Kaukaze (ir Azerbaidžane) kaista kasdien ir vis labiau.

Imperijos valdžia ypatingai bijo, jog JAV puls Iraną, kuris yra valdomas šiitų (o Šiaurės Kaukaze dauguma musulmonų partizanų yra sunitai) ir tada prasidės sunitų azerbaidžaniečių (faktiškai tų pačių turkų) ir kurdų sukilimas Šiaurės Irane.

O tada Šiaurės Irano musulmonų sunitų kovotojai azerbaidžaniečiai labai greitai nuverstų ir dabartinę Azerbaidžano valdžią bei suteiktų realią ir nemenką paramą Šiaurės Kaukazo musulmonams-sunitams.

Kaip tik todėl Rusijos imperija taip aktyviai palaiko Sirijos arabus alavitus, kurie yra šiitų sekta, o sukilėliai arabai, remiami Vakarų, yra sunitai, o dar yra ir kurdai, kurie turi savus tikslus.

Turkijos pozicija yra dviprasmė - iš vienos pusės Turkiją dabar irgi valdo musulmonai sunitai. Ir jie labai aktyviai plečia savo įtaką ir arabų šalyse, ir musulmoniškame Kaukaze.

Tačiau turkai labai bijo, kad visi kurdai Turkijoje, Irake, Sirijoje ir Irane gali susivienyti į bendrą frontą, ir tada Turkija neišvengiamai praras jos valdomas kurdų žemes - visą dabartinę Rytų Turkiją.

Yra ir dar vienas labai aktyvus "žaidėjas" - Kinija, kuri veikia tyliai, bet labai ryžtingai.

Tiesą sakant, būtent Kinijos nedviprasmiškas pagąsdinimas jau sustabdė JAV nuo karinės invazijos į Iraną, o dabar sulaiko ir nuo atviro karinio įsikišimo į Sirijos reikalus.

Musulmonai uigūrai jau seniai kovoja su Kinijos imperija dėl Sincziano nepriklausomybės, o karas Irane labai jiems padėtų įsigyti naujos ginkluotės ir mobilizuoti savo tautiečius bei kitus musulmonų savanorius Irane.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Šiaurės Kaukazo įtampos spyruoklė

Parašytas: 09 Rgs 2012 16:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Москва перебрасывает в Дагестан десантную дивизию, которая подавляла «Пражскую весну»

http://www.kavkazcenter.com/russ/conten ... 2970.shtml

Время публикации: 2012-09-09 в 13:11

Дагестанские источники со ссылкой на данные российских блоггеров сообщают, что в южные районы Дагестана из Новороссийска в полном составе спешно перебрасывается «7-я гвардейская десантно-штурмовая дивизия».

Личный состав ее насчитывает около 6 тысяч человек.

Дивизия участвовала в подавлении Венгерского восстания в 1956 году, а так же в операции «Дунай» по подавлению «Пражской весны» в 1968 году, в 1988—1989 годах подразделения дивизии участвовали в бакинских событиях против азербайджанцев.

После развала СССР дивизия перебазировалась из Каунаса в Майкоп, затем в Новороссийск.

Части дивизии участвовали в русско-чеченской войне, сначала в провальной операции по штурму Джохара, и далее в горных районах Чечни.

Обращает на себя внимание тот факт, что переброска дивизии происходит на фоне сообщений о том, что Москва рассматривает возможность начала масштабных военных действий в Имарате Кавказ. Поэтому также усиливаются и бандгруппировки «ФСБ» и «МВД», чьи формирования на данный момент задействованы в боях с моджахедами.

Источники «Независимой Газеты» в русской военной банде «МО» обосновывают необходимость масштабных военных планов возрастающими потерями кафиров и муртадов в Имарате Кавказ.

По данным т.н. «официальной статистики» недельные потери только «внутренних войск МВД» составляют более 25 убитыми и ранеными.

При этом газета указывает, что в 2012 году положение на Кавказе напоминает начало 2000-х годов, когда в Чечне шли активные боевые действия.

Между тем обращает на себя внимание тот факт, что кафиры явно лукавят, когда говорят, что военные части не участвуют в боях против моджахедов. И уж совсем лживо звучат заявления, что, мол, если «нападения не прекратятся», то кафиры задействуют против моджахедов банды спецназа «ГРУ».

На самом деле именно банды «ГРУ» и войска спецназа «МО РФ» наиболее активно используются против моджахедов все эти годы и они никогда не прекращали участие в боях, как на территории Чечни, так и на территориях других вилаятов Имарата Кавказ.

Укажем также, что по мнению некоторых экспертов последние заявления русских военных главарей и публикации в российских СМИ о переброске войск в Дагестан являются информационным прикрытием реальных планов Москвы, которая готовит новое вторжение в Грузию.

Отдел мониторинга
Кавказ-Центр

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Etninė įtampa Šiaurės Kaukaze

Parašytas: 23 Vas 2015 23:39

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

23 февраля 1944 г. русские подрывали чеченцев на минах, отрезали головы, сжигали, топили, травили

http://www.kavkazcenter.com/russ/conten ... 8153.shtml

Время публикации: 2015-02-23

Морозным утром 23 февраля 1944-го все взрослые (мужчин было не так уж много, шла война) были вызваны в места коллективных сборов: клубы, школы, на городские и сельские площади.

Был день Красной Армии, и люди, ничего не подозревая, пребывали в праздничном настроении.

Так, с коварства и подлости, началась чудовищная акция. По всей территории Чечено-Ингушетии, на фоне нацеленных автоматов и пулемётов, оглашался указ-приговор о депортации чеченцев и ингушей.

Затем более чем 100-тысячный контингент специально организованных для этой акции русских солдат бесцеремонно начал врываться во все дворы мирного, безоружного чеченского и ингушского населения.

На сборы людям давалось всего 10–15 минут.

После этого всех тех, кто был не в состоянии быстро подчиниться, то есть немощных стариков, детей и женщин, выгоняли из домов, больных сбрасывали с больничных коек. За проявление недовольства – расстрел! За попытку к бегству – расстрел! За неправильно понятый приказ – расстрел! Приказы объявлялись по-русски, хотя многие чеченцы этот язык не понимали.

После расправы над обманутыми началась охота за оставшимися жителями. После первых же дней этой варварской акции убитыми людьми были усеяны горы и равнины, города и сёла. Их находили везде: в опустевших домах, в постелях, во дворах, на дорогах, на тропинках, в окрестностях сёл, в оврагах, на опушках леса. Русские подрывали чеченцев на минах, сажали на кол, отрезали головы, сжигали, топили, травили.

Пригодные для употребления продовольственные припасы обливались керосином и сжигались, а вместо них разбрасывалась отравленная пища, жертвами употребления которой становились преимущественно голодные дети, которые не понимали, почему нельзя есть чистые и аппетитно пахнущие продукты питания. Только в одном Галанчожском районе в дни осуществления акции выселения было убито более 7 тысяч чеченцев.

«Транспортабельную», по определению русских, часть населения отправляли на железнодорожные станции, а там сразу же погружали в холодные эшелоны для перевозки скота. Многократно переполненные вагоны были забиты мужчинами, женщинами, детьми, стариками, невзирая на их пол, возраст и культурные традиции чеченцев и ингушей. Начиная с вечера 23 февраля, эшелоны, забитые до отказа невольниками, начали отправлять в Казахстан, Киргизию, Западную Сибирь.

На заснеженной «Дороге Смерти», которая продолжалась до 20 суток, остались лежать тысячи трупов. В первые морозные недели депортации от голода, холода и болезней погибло около 70 тысяч человек.

Всего, за весь период изгнания, погибло около 200 тысяч чеченцев и 30 тысяч ингушей. Погиб почти каждый второй чеченец или ингуш. Из 29 тысяч чеченцев-аккинцев, проживавших в Дагестане, погибло 20 тысяч человек.

Народ уничтожался не только физически.

В Грозный со всех концов республики свозились древние рукописи, религиозно-философские трактаты, древние манускрипты чеченцев и ингушей о своём происхождении, литература из частных библиотек и архивов. Все эти бесценные документы несколько суток сжигали в центре города.

В горах уничтожались этнографические памятники, кладбища, сотни тысяч надгробных стел разбивались на части и вывозились для строительства дорог, мостов и хозяйственных построек. Подверглись уничтожению даже стелы с античными греческими надписями. Только лишь на территории Аргунского ущелья русские взорвали до 250 древних и средневековых каменных башен и замков.

В результате архивных и полевых расследований, опроса свидетелей и непосредственных участников акции выселения стал известен ряд фактов военных преступлений 1944 года.

1. Высокогорное селение Ялхарой.

В этом месте русские солдаты расстреляли 86 чеченцев, уже пригнанных на сборный пункт для депортации.

2. Высокогорное селение Хьахилге общества Аьккха.

В местечке между Зингала и Бийци русские солдаты в феврале 1944 года расстреляли немощных стариков, мужчин, женщин и больных, силой отобранных у близких, которые, вместо продуктов питания, сами транспортировали их на себе. Всего было расстреляно 32 человека.

3. Чеберлоевский район. Озеро Кезеной-Ам.

Здесь было осуществлено массовое затопление «нетранспортабельной» части населения. Точное число потопленных чеченцев неизвестно.

4. Итум-Калинский район.

В этом районе русские солдаты, чтобы не утруждать себя вопросами транспортировки, да и «потехи» ради, забрасывали гранатами и бутылками с зажигательной смесью дома с больными людьми. Точное число убитых чеченцев неизвестно.

М.А. Амиров, житель села Алхазурово, свидетельствует: «Летом 1944 г. абрек Иб Алхастов из Хильдехароя Итум-Калинского района со своими товарищами Жабраилом, Каби Мусой и другими переправлялся через горы Пешхоя. В одном месте они наткнулись на следы преступлений советских войск: на дне многометрового отвесного обрыва они обнаружили 12 тел мирных жителей со следами штыков и пуль. В их числе была женщина с ребёнком, девочкой около 3-х лет. Штык, воткнутый в спину женщины, вышел через спину этой девочки».

5. Высокогорный район Малхиста.

Здесь среди русских солдат было «модно» сгонять чеченцев в пещеры и уже там истреблять. Точное число жертв русских расправ не установлено.

6. Ножай-Юртовский район.

В этом районе русские солдаты предпочитали засовывать чеченцев в кукурузные сапетки и, облив бензином, заживо сжигать. Точное число сожжённых чеченцев неизвестно.

7. Высокогорное селение Пешха, недалеко от Нашха.

В морозные февральские дни 1944 года русские солдаты в пещере Ц1ен 1авлах хьех расстреляли 80 человек – детей, женщин и стариков.

8. Высокогорное селение Малхисты.

Расстреляно более 300 человек «нетранспортабельной» категории.

9. Урус-Мартан. Районная больница. 23 февраля 1944 года.

В этот день больные, собранные из близлежащих населённых пунктов, были доставлены в центральную урус-мартановскую больницу. В общей сложности набралось 72 больных, которые затем живьём были сброшены в овраг, расположенный в 10 метрах от здания больницы, и засыпаны мусором.

10. Общество Т1ерлой, населённый пункт Арстах.

Здесь русскими солдатами было осуществлено массовое истребление группы немощных чеченцев. Общее количество истреблённых людей не установлено.

11. Ачхой-Мартановский район, на юге селения Валерик.

В этом месте был зверски убит Висита Анзоров, скрывавшийся в надежде спасти своего 10-летнего сына. Русские солдаты отрезали голову Висите, а 10-летнего мальчика взяли в плен. Затем русские принесли голову Виситы к мечети селения Шалажи и на площади села, перед мечетью, играли в футбол, используя вместо мяча голову Виситы. Отчаявшийся 10-летний сын нападал на играющих солдат, хватался за окровавленную голову отца, пытаясь отобрать её у солдат, но затем и его русские стали гонять по площади вместо мяча.

12. Галайн Чож, недалеко от поселения Iамие.

Здесь, вблизи Галайн-Чожского озера, в процессе депортации было расстреляно и брошено в озеро 600 детей, женщин и стариков.

13. Район Галайн Чож, селение Нашха.

Курсантами 61-го учебно-стрелкового полка было уничтожено с марта по апрель 1944 года более 80 человек – больных и калек, а 22 марта курсант Синица в хуторе Геличи по приказанию младшего лейтенанта Струева и сержанта Сидорова расстрелял калеку Д. Жарбиева и заколол штыком больного И. Гайсултанова и его сына Умара Гайсултанова, 8-летнего мальчика. В хуторе Амки оставалось 5 престарелых женщин, которые по состоянию здоровья не смогли уйти. Бойцы этого же полка, развлечения ради, через дымоходную трубу вбрасывали в дом боеприпасы, которые взрывались в печи, и таким образом убили несчастных обитателей этого дома.

14. Район Галайн Чож, селение Хайбах.

Здесь 27 февраля 1944 года русские солдаты заживо сожгли около 700–750 человек, преимущественно детей, женщин и стариков Самому старому было 110 лет, а самым маленьким малышам – несколько часов от рождения.

После того, как основной этап чеченского изгнания был завершён, началась охота за теми, кому посчастливилось избежать этой скорбной участи. Особенное распространение получила практика разбрасывания в горах «случайно забытых» продуктов питания. Отравленные продукты были широко апробированы и в местах депортации чеченцев.

Этот аспект русских преступлений стал предметом дискуссии на конференции «Международное право и Чеченская Республика» (Польша, Краков, 8–11 декабря 1995 г.).

Один из её участников, Иван Билас, профессор, депутат Парламента Украины, привёл сведения из Русского архива (фонд 9478, дело № 1375, 1949 год), показывающие, что чеченцев в годы депортации «подкармливали» отравленными продуктами питания.

В документах они названы «пищевыми сюрпризами».

Так, например, для отравления 1 кг муки рекомендовано добавлять 1 г белого мышьяка, а на 1 кг соли – 10 г. Другой яд – мышьяково-натриевая соль – предназначался для сахарного песка (на 1 кг – 10 г) и воды (на 1 л – 1 г). Этот «сюрприз» рекомендован для использования на местах, в частности, при отваривании любимых чеченцами галушек. Для масел же, оказывается, очень «хорош» был гексоген.

На той же Краковской конференции другой её участник Рышард Бочан, депутат Совета г. Кракова, привёл свидетельства польских депортантов-очевидцев загадочного массового (тысячами) вымирания «на вид здоровых и крепких чеченцев».

Единственная причина, почему геноцид чеченцев, ни в прошлом, ни в настоящем, не осуждён и не осуждается – это тот факт, что русские, как выразилась однажды Валерия Новодворская – «не оказались проигравшей стороной».

И русское зло, зло их государственных грабительских традиций, оставаясь неосуждённым, препятствует прогрессу мира и процветанию, продолжает оказывать своё разрушительное влияние как на окружающие их народы, так и на их собственное развитие.

При анализе бессмысленной и безмерной русской жестокости неизменно возникает один и тот же вопрос: В чём причина варварства?

Читая хроники, написанные самими же русскими в 19 веке, материалы депортации 60-летней давности, сегодняшнюю кровавую хронику в Чечне, везде видим те же элементы безмерной жестокости и всяческие попытки унизить свою жертву.

Непонятно, почему живых людей непременно нужно пытать, топить, сжигать, резать, рубить, закапывать?

Хоть бы это грязное дело делали более «гуманными» средствами, расстреливая, например.

Зачем они себя так ведут?

Чего не хватает этим русским? Земли, что ли?

В чём смысл их жестокости и этой наглой, бесцеремонной и бесконечной лжи?!

Зачем вести себя так, чтобы тебя обязательно возненавидели?

Это же бессмысленно. Это просто глупо с практической точки зрения.

Неужели ответ и на этот вопрос кроется в загадках русской души?

И неужели нет никаких надежд для прогресса русского национального гуманизма?

Почему гуманизм в России – всего лишь удел диссидентов?

Лема Усманов (Непокоренная Чечня)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: