Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Žymiausi incidentai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Tibetas, Kinija, Taivanis, Mongolija, Japonija, abi Korėjos,...- istorija, politinė, ekonominė, etninė, kultūrinė, religinė padėtis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Žymiausi incidentai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Tylenis

Pranešimo tema: Žymiausi incidentai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų

Parašytas: 30 Geg 2010 01:41

Užsiregistravo: 15 Geg 2010 00:02
Pranešimai: 246

Žymiausi incidentai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų

Šaltinis - http://forum.keypublishing.co.uk/showthread.php?t=99037

The Korean War never ended. An armistice was agreed to but Syngman Rhee refused to sign and on May 27, 2009 NK withdrew from the armistice so a state of war is in place.

There are 500 artillery tubes and 200 MRLs pointed at Seoul yet you think they are not in danger? So if I pointed a loaded gun to your head you wouldn't be in danger either by your logic.

The area has been peaceful except for some small border clashes? Really?

17 Jan 1968 31 NK commandoes cross DMZ to kill President Park Chung Hee in the Blue House. It fails, barely, 30 NK's killed one captured, 7 SK casualities and 6 American casualities. This alone is a very good reason to move the freaking government further south.

October 1968 130 NK commandoes cross border firefight breaks out over 100 killed.
March 1969 six commandoes cross border and kills SK policeman.
Oct 1969 NK commandoes cross DMZ and kill 4 American soldiers.
April 1970 3 NK soldiers attack and wound 5 SK's before they are killed.
August 1974 a second attempt is made on President Park Chung Hee's life.
Nov 1974 first tunnel under DMZ found.
March 1975 second tunnel found.
June 1976 3 NK's and 6 SK's killed in DMZ firefight.
18 August 1976 the Ax Murder Incident.
Oct 1978 third tunnel discovered.
Oct 1979 3 NK agents stopped from crossing DMZ 1 killed.
March 1980 3 NK agents killed trying to cross DMZ.
March 1981 3 NK agents stopped from crossing DMZ 1 kia.
May 1982 2 NK agents stopped from crossing 1 kia.
March 1990 fourth tunnel found.
May 1992 3 NK agents killed crossing DMZ dressed in SK uniforms, 3 SK wounded.
Oct 1995 2 agents stopped from crossing, 1 kia.
April 1996 several hundred NK troops enter Joint Security Area.
May 1996 7 NK soldiers enter DMZ. Withdraw when SK troops open fire.
April 1997 5 NK soldiers cross into DMZ at shoot at SK positions before withdrawing.
July 1997 14 NK soldiers enter DMZ and major firefight breaks out.
May 26, 2006 two NK troops cross DMZ. SK troops fire shots making them withdraw.
Oct 7, 2006 SK soldiers fire at NK troops that entered DMZ.

Naval Incidents

1996 Gangneung submarine incident.
1999 First Battle of Yeonpyeong.
1998 Battle of Yosu.
2001 Battle of Amami-Oshima with Japan.
2002 Second Battle of Yeonpyeong.
2009 Battle of Daecheong.

Air Incidents

April 1965 2 NK Mig-17 attack USAF EC-121
April 1969 USAF EC-121 is shot down 31 kia.
Aug 1981 NK fires a SAM at a SR-71. Like it had a chance.
Feb 2003 NK fighter crosses Northern Limit Line
March 2003 4 NK intercept a US recon over Sea of Japan.

Kidnappings

1969 NK agent hijacks Korean Air aircraft and forces it to land on North Korea.

From 1977 to 1983 NK agents kidnap 70 to 80 Japanese citizens.
In the 1970's several women are kidnapped from Lebanon.
Since 1953 SK estimates that about 3,800 SK citizens have been kidnapped by NK including high school students.

_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Žymiausi incidentai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų

Parašytas: 04 Bal 2013 16:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šiaurės Korėja: žmonės skursta, o valstybė ruošiasi branduoliniam karui?

http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=5964

Regina Barbšytė
2013 04 02

Ankstyvą kovo 29 d. rytą Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas grėsmingai pareiškė, kad Šiaurės Korėja yra pasiruošusi pulti JAV.

Jis tvirtino, esą raketos yra nutaikytos į Havajus ir žemyninę JAV dalį, nes atėjo laikas suvesti sąskaitas su JAV imperialistais.

Šis pareiškimas buvo paviešintas po JAV bombonešių įvykdytos simuliacijos skrendant iš bazės Misūryje, per kurią buvo imituojamas bombų mėtymas į taikinius, esančius Šiaurės Korėjos teritorijoje.

Šiaurės Korėjos pareiškimai tapo vis grėsmingesni po Jungtinių Tautų (JT) sankcijų. JT Saugumo Taryba kovo 7 d. paskelbė rezoliuciją, kuria Šiaurės Korėjai dėl trijų jos įvykdytų branduolinių bandymų įvedamos sankcijos. Į sankcijas įeina apribojimai valiutinėms operacijoms ir draudimas į šalį įvežti ginklus. Įdomu tai, kad rezoliucijoje tiksliai nurodyta, jog negalima įvežti tam tikrų prabangos prekių: lenktyninių automobilių, jachtų, tam tikros rūšies papuošalų.

O JAV ambasadorė Jungtinėse Tautose Siuzana Rice teigė, kad „Šiaurės Korėja nieko nepasieks grasindama ir provokuodama. Tai tik dar labiau izoliuos valstybę ir jos žmones“ < http://www.reuters.com/article/2013/03/ ... TK20130307 >.

Šiaurės Korėja JT sankcijas pavadino nusikaltimu ir aiškiu įrodymu, kad Jungtinės Tautos buvo priverstos vykdyti JAV primestą sprendimą. Dėl šios priežasties Šiaurės Korėja pažadėjo imtis griežtesnių priemonių prieš jai taikomas sankcijas ir yra pasiruošusi karui su JAV – „kovoti ir pasiekti šlovingą pergalę“.

Konflikto užuomazgos

Dar kovo 12 d. JAV prezidentas Barackas Obama pavadino Šiaurės Korėjos išsišokimus provokacija ir teigė, kad JAV nusprendė stiprinti savo antžeminę priešraketinę gynybos sistemą.

JAV gynybos sekretorius Chuckas Hagelis kovo 15 d. patvirtino, jog, reaguodamos į Šiaurės Korėjos provokacijas, JAV planuoja plėsti savo raketinę gynybą Azijos regione.

„Atsakydamos į atsinaujinusius Šiaurės Korėjos ir Irano grasinimus, JAV ketina papildomai integruoti 14 naujų antžeminių raketų perėmėjų Aliaskoje“, – teigė JAV gynybos sekretorius. Jas planuojama pastatyti iki 2017 metų.

Antžeminio bazavimo tolimojo nuotolio raketų perėmėjų skaičių JAV padidins nuo 30 iki 44 (iki šiol Kalifornijoje buvo 4, o Aliaskoje – 26 raketos), o tai JAV pajėgumą pakels 50 procentų.

Ar tikrai Šiaurės Korėja pajėgi pulti?

Šiaurės Korėjos grasinimai dažnai nepriimami rimtai, ypač kai kasdien pasigirsta vis naujas grasinimas JAV atžvilgiu.

JAV teigia, kad priešraketinės gynybos sistemų diegimas Europoje, Azijoje ir Vidurio Rytuose yra atsakas į Irano ir Šiaurės Korėjos grasinimus ir kad tai – tik gynyba.

Nors, žiūrint iš technologinės perspektyvos, yra tik kelios valstybės, kurios teoriškai ar realiai galėtų JAV užpulti naudodamos tarpžemynines balistines raketas: tai Rusija, Kinija, Prancūzija, Didžioji Britanija.

Kitos valstybės yra nepajėgios konkuruoti su JAV pasirengimu gynybai.

Dėl šios priežasties yra rimtai abejojama, ar tikrai Šiaurės Korėja yra pajėgi užpulti JAV ar bent jau pasiekti žemyninę jų dalį. Be to, Šiaurės Korėja praėjusių metų gruodžio 12-ąją nesėkmingai bandė paleisti dirbtinį žemės palydovą, o tai įrodo, kad šios šalies technologinė pažanga ir kovinės galimybės yra pervertinamos.

Reiktų prisiminti, kad Šiaurės Korėjoje vis dar veikia planinė ekonomika ir šalis yra izoliavusis nuo viso pasaulio. 2013 m. pagal ekonominės laisvės indeksą šiai šaliai teko „garbinga“ paskutinė, 177-oji sąrašo vieta < http://www.heritage.org/index/country/northkorea >.

Spėjama, kad valstybėje šiuo metu kali apie 200 tūkst. politinių kalinių. Gyventojai yra priklausomi nuo valstybės subsidijų, o valstybės politiką galimą būtų apibrėžti dviem žodžiais: „kariuomenė svarbiau“.

Pagrindinės ir praktiškai vienintelės prekybos partnerės yra Kinija ir Pietų Korėja.

2011 m. eksportas į Kiniją sudarė apie 67 proc., o į Pietų Korėją – kiek daugiau kaip 19 proc. viso šalies eksporto.

Dėl šios priežasties JT skirtų ekonominių sankcijų taikymas labiausiai priklauso nuo Kinijos veiksmų.

1995 m. Šiaurės Korėja patyrė kelis didelių nuostolių atnešusius potvynius.

JT Pasaulinė maisto programa suteikė maisto ir atsargų, kurios šaliai padėjo išvengti masinio bado (diduma pagalbos atkeliavo iš JAV). 2005 m. Šiaurės Korėja pagalbos atsisakė, o 2011 m. vėl pageidavo gauti maisto, siekdama gelbėti apie 3,5 milijono badaujančių savo piliečių.

2011 m. rugsėjį JAV valdžia suteikė Šiaurės Korėjai 900 tūkst. dolerių vertės pagalbą didelių nuostolių atnešusių potvynių Kangwono ir Hwanghae provincijose padariniams likviduoti. Visais atvejais didžiąją dalį teikiamų atsargų sudarė JAV pagalba, todėl nenuostabu, kad B. Obamos administracija rimtai nevertino Šiaurės Korėjos grėsmės ir galimybės pulti JAV.

Šiaurės Korėjos veiksmai – tik pretekstas JAV įtakos plėtrai?

Aukšto rango JAV gynybos pareigūnas laikraščiui „Washington Post“ tvirtino, kad JAV gynybos plėtra Azijos regione buvo planuojama jau apie šešis mėnesius, o Šiaurės Korėja tik suteikė pranešimui patogų pateisinimą < https://www.wsws.org/en/articles/2013/0 ... e-m16.html >.

Žinant Šiaurės Korėjos karinius pajėgumus, tokios žinios kelia daug klausimų dėl JAV veiksmų ir tikslų: kodėl JAV, dar prieš Šiaurės Korėjai „išsišokant“ su branduoliniais bandymais, planavo priešraketinės gynybos plėtrą Azijos regione?

Ne veltui Kinija pasipiktino ir teigė, kad JAV ketinimai stiprinti priešraketinę gynybą Azijoje tik padidintų įtampą regione, ir patarė JAV rimtai nereaguoti į Šiaurės Korėjos provokacijas.

Kinijos užsienio reikalų ministro atstovas Hong Lei prasitarė, jog bet koks JAV antžeminės raketinės gynybos stiprinimas Azijoje atsilieps regiono stabilumui ir pablogins strateginių interesų plėtrą tarp valstybių.

Taip pat jis tvirtino, kad geriausias problemų sprendimo būdas yra ne branduolinis apsiginklavimas, o derybos ir diplomatinių santykių stiprinimas. Tokia Kinijos pozicija JAV atžvilgiu nestebina.

Kinija ir Šiaurės Korėja yra tokioje strateginėje vietoje, kad jei JAV rengiasi gintis nuo Šiaurės Korėjos, kartu jos rengiasi gintis ir nuo Kinijos.

Apsvarsčius visus faktus būtų klaidinga teigti, jog JAV išleidžia dešimtis milijardų dolerių priešraketinei gynybai Azijoje apsisaugoti nuo Šiaurės Korėjos, o kitu atveju – statydamos priešraketinį skydą Europoje – apsisaugoti nuo Irano.

Priešraketinės gynybos sistema pirmiausiai yra nutaikyta prieš Kiniją ir Rusiją, kurios iš tiesų turi galimybę užpulti JAV branduolinėmis raketomis.

Ar galima JAV kaltinti dėl gynybos stiprinimo? Manau, kad ne. Ypač kai kiekviena kylanti ekonomika pirmiausia taikosi užimti Jungtinių Valstijų vietą.

Komentarai
http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=5964&c=1

Leviatanas, 2013 04 03 23:26

"Nors, žiūrint iš technologinės perspektyvos, yra tik kelios valstybės, kurios teoriškai ar realiai galėtų JAV užpulti naudodamos tarpžemynines balistines raketas: tai Rusija, Kinija, Prancūzija, Didžioji Britanija. Kitos valstybės yra nepajėgios konkuruoti su JAV pasirengimu gynybai".
---------------------------------------------------------------------------------------

Čia yra absurdiškas teiginys. Čia net ne teiginys, nes jis negali būti nei teisingas, nei klaidingas. Čia yra prielaida.

Kodėl prielaidoje daroma objektyvi išvada?

Straipsnis, manau, vertas stipraus penketo.

Miela Regina, iš kur Jūs žinote, kad priešraketinė gynybos sistema yra nutaikyta būtent prieš Kiniją ir Rusiją? (Aš suprantu, jog tai akivaizdu, bet objektyvumas jau yra iškreipta informacija)

Inter alia, kodėl tik Jūsų paminėtos valstybės yra pajėgios užpulti JAV? Kodėl nepajėgi Indija, Pakistanas, Iranas ar ta pati Šiaurės Korėja?

Visiems. Užsienio medijai labai lengva įtikinti paprastus žmones, o ypatingai marginalinių naujienų portalus ir šių portalų straipsnių autorius.

Greičiausiai Jūs visi jau skaitėte BBC, CNN, The Telegraph ir kitas naujienų agentūras ir jų straipsnius apie Šiaurės Korėją.

Tikriausiai visi matėte lentelę, kurioje nurodyti atstumai, kuriuos gali nuskrieti Šiaurės Korėjos balistinės raketos: Taepodong, Rodong, Musudan ir kitos.

Greičiausiai visi pasitikrinote Vikipedijoje. Tikriausiai visi pamatėte skirtumus tarp sąjungininkų kariuomenės pajėgumų ir Šiaurės Korėjos pajėgumų.

Be jokios abejonės visi žinote, jog Šiaurės Korėjos artilerijos sviediniai gali būti užpildomi cheminiu ginklu (SARIN ir kitais).

Užduosiu jums kelis klausimus. Tik nepamanykite, kad aš esu konspiracijos teorijų autorius. Galbūt tai yra tiesa, ką rašo žiniasklaida.

Pirmas klausimas, ar ta žiniasklaida yra aplankiusi visą Šiaurės Korėją, visus jos karinius dalinius ir slaptus karinės reikšmės objektus?

Kodėl yra teigiama, jog Šiaurės Korėjos raketos yra nemodernios ir pasenusios?

Kaip valstybė, sugebanti surengti didžiulio mąsto kibernetines atakas, turėdama prieigą prie interneto ir informacijos, negali pasigaminti modernių raketų?

Aš net neabejoju, kad ji nuolat gamina raketas, jas tobulina, tik vengia jas dažnai išbandyti.

Šiaurės Korėja yra labai paslaptinga valstybė. Atrodo paskelbė karą, bet pati jo nepradeda.

Be kita ko, reikia nepamiršti, jog Šiaurės Korėja turi sieną su Kinija ir Rusija (Primorės kraštas, Tumangano perėja).

Šiaurės Korėja su Kinija jungia tokia Sineidžu perėja. Tai yra geležinkelio tiltas, kuriuo nuolatos kursuoja prekiniai traukiniai.

Netoli šio tilto yra Šiaurės Korėjos Uiju karinė oro bazė, kurioje yra dislokuota bombonešių eskadrilė. Tie bombonešiai tikriausiai yra Kinų Harbin H-5, nes forma labai panaši.

Kitoje sienos pusėje labai arti yra Kinijos karinė oro pajėgų bazė, kurioje irgi yra tų pačių bombonešių. Taip pat joje pastebimi ir kiti atakos lėktuvai, kuriuos taip pat turi Šiaurės Korėja.

Kinijos pozicija dėl Šiaurės Korėjos irgi gali būti apsimestinė. Negalima aklai pasitikėti Kinijos pranešimais, neva ji netiekia jokios karinės įrangos Šiaurės Korėjai.

Reikia nepamiršti, jog joms abejoms būdingas panašus valstybės valdymo modelis.

Dar vienas įdomus reiškinys. Padidėjus įtampai tarp Šiaurės Korėjos ir JAV, Kinijai staiga prisiminė, jog ji turi seną sutartį su Rusija dėl naikintuvų Su-35 ir kelių povandeninių laivų.

Kinijai, neseniai sukūrusiai savo naujausius naikintuvus J-20 ir J-21, pradėjus juos gaminti, staiga prireikė rusiškų naikintuvų.

Savo ruožtu Rusija nusprendė, jog Vladivostoke reikia papildomai dislokuoti kelis raketų kompleksus.

Taigi iš šių reiškinių susidaro toks vaizdas, kad Šiaurės Korėjos nugara yra apsaugota.

Kas ją saugo - atrodo panašus fenotipas "komunizmo šmėkla".

Post scriptum. Nenustebčiau, jei įvykus naujam Korėjos pusiasalio kariniam konfliktui, Šiaurės Korėjos padangėse skraidytų draugai socialistai (Rusijos ir Kinijos lėktuvai).

Mielai kviečiu prisijungti prie tarptautinių santykių analizės. Rašykite į email.

Žygeivis, 2013 04 04 15:49

Manau, kad Šiaurės Korėjos "suaktyvėjimas" yra tiesiogiai susijęs su sparčiai artėjančiu JAV karu prieš Iraną.

Dabar JAV yra priversta stiprinti priešraketinę (ir ne tik) gynybą savo vakarų pakrantėje, Havajuose ir Aliaskoje.

O tai atitraukia nemažai resursų, kurie būtų panaudoti prieš Iraną.

Vis tik šie "operatyviniai žaidimai" ilgai nesitęs, kadangi Irano atominė programa palengva artėja link realaus atominio ginklo sukūrimo.

O to nei JAV, nei Izraelis neleis.

Įdomiausia, kaip į tai reaguos kiti "didieji žaidėjai" - visų pirma Kinijos ir Rusijos imperijos.

Pvz., Kinija yra labai stipriai priklausoma nuo iš Irano gaunamos naftos ir kitų žaliavų - ir jų praradimas labai neigiamai paveiktų Kinijos ekonomiką ir jos tolimesnį vystymąsi.

Matyt, būtent todėl Kinija ir "paspaudė" Šiaurės Korėją, kad ta "patriukšmautų"...

Tik ar "neperlenks lazdos"?

Rusija taip pat klaikiai bijo, jog Iranas žlugs po masinio JAV puolimo.

Ir tada 20 milijonų azerų Pietų Azerbaidžane, kuris šiuo metu valdomas Irano, susijungs su "Šiaurės" Azerbaidžanu.

Kartu su Turkija (o turkai yra iš esmės tie patys "azerai") tai būtų labai galinga regioninė jėga, kuri įtakotų geopolitinę padėtį ir visame Kaukaze, ir tiurkiškoje Vidurinėje Azijoje, bei Rusijos imperijos okupuotame tiurkiškame ir islamiškame Pavolgyje, nustumdama Rusiją link jos senųjų istorinių sienų, buvusių Ivano Rūsčiojo laikais - iki jam užgrobiant Kazanę.

Tokia įvykių seka labai neramina Putiną, todėl jau keli mėnesiai pietinėse Rusijos imperijos pasieniuose - visų pirma Dagestane ir ties Kazachstanu yra telkiami vis nauji kariniai daliniai ir technika, vykdomi mokymai, tame tarpe ir imituojant branduolinių ginklų panaudojimą.

Apskritai, panašu, kad Rusija ruošiasi pulti Azerbaidžaną, kada šis savo ruožtu užpuls Kalnų Karabachą (Arcachą).

Tik kaip į tai sureaguos NATO narė Turkija?

Turkija juk irgi labai aktyviai - ir kariškai, ir diplomatiškai - pastaruoju metu ruošiasi šiai artėjančiai geopolitinei krizei bei būsimam rimtam karui.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Žymiausi incidentai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų

Parašytas: 06 Bal 2013 13:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

E. Vareikis. Ar eisime ginti/pulti Korėjos?

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=61077883

Egidijus Vareikis, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys
2013 m. balandžio 6 d. 11:51

Balandžio pirmąją keli žiniasklaidos portalai gerokai per stipriai pajuokavo. Naujienų sraute šmėstelėjo žinia, kad Šiaurės Korėjos diktatorius vis dėlto paspaudė branduolinės raketos paleidimo mygtuką.

Tačiau raketa nukrypo nuo kurso ir be didelės skriaudos pasauliui nukrito kažkur Mongolijos dykumose.

Jei žinia būtų tikra, ji reikštų pirmąjį realų branduolinio ginklo panaudojimą po Nagasakio, tačiau joks rimtesnis politikos žinovas negalvoja, kad Šiaurės Korėja nutrauks nuo 1953 metų besitęsiančias paliaubas ir ims svaidytis savo santykinai primityviomis raketomis.

Galima priminti, kad karas, su permaininga sėkme vykęs Korėjos pusiasalyje 1950-1953 metais formaliai nesibaigė, jau beveik šešis dešimtmečius galioja tik laikina paliaubų sutartis. Per tą laiką Šiaurės ir Pietų Korėjos nuėjo skirtingais keliais, tačiau karo taip ir nebaigė.

Atrodo, kad Šiaurės Korėja, tapusi de facto branduoline valstybe, gali leisti sau „šokdinti“ visą tarptautinę bendriją, o visų pirma giminaičius pietinėje pusiasalio dalyje ir jų sąjungininkę – JAV. Aišku viena, kad pasaulis, koks galingas ir protingas bebūtų, politikos avantiūristams tramdomųjų marškinių nesukūrė.

Norint atsakyti, kas bus ir kaip mums elgtis šioje situacijoje, reikia atsisakyti kai kurių politikos mitų ir sukurti aiškią Šiaurės Korėjos sulaikymo strategiją.

Mitai

Pirmasis plačiai paplitęs mitas teigia, kad šalį valdo jaunas beprotis, galintis pasielgti visai nelogiškai ir neetiškai.

Pasaulio demokratai įsitikinę, kad demokratijai alternatyvos nėra, tad diktatorius paprastai skirsto į dvi grupes – tai arba bepročiai, nežinantys, ką daro, arba labai protingi despotai, gerai žinantys, kaip valdyti savo aplinką, minią ir visą valstybę. Tie, kuriuos pavyksta nuversti, paprastai atgaline data paskelbiami despotais, tie, kurie lieka valdžioje, lieka su bepročio etikete.

Tikrai neturime Kim Jong Uno psichikos patikrinimo testų rezultatų, tačiau apie bepročius Šiaurės Korėjoje kalbama nuo pat pasaulio padalijimo momento. Ilgametis šalies vadovas Kim Ir Senas (kitaip dar Kim Il Sungas) buvo „beprotis“, nes saugojo stalininę sistemą savo šalyje dešimtmečiams praėjus nuo Josifo Visarionovičiaus mirties, net ir tada, kai pasaulis giedojo apie permainų vėjus.

Jo sūnus Kim Čen Iras (kitaip dar Kim Čong Ilas), kaltintas beprotyste dėl uždaro gyvenimo būdo, nenoro rodytis viešumoje, neva dėl liguistos priklausomybės nuo video pramogų ir brangaus alkoholio. Politikai turi būti veikiau ekstravertai. Dabartinis jaunėlis yra tėvo priešingybė – mėgsta viešai kalbėti ir fotografuotis, turi gražią žmoną, neslepia jos nuo visuomenės, kuria Šiaurės Korėjos politinį popsą ir suka galvas. Galvosūkis užsienio ekspertams – beprotis, ar ne?

Tai kas valdo šią valstybę, jei ne beprotis, tai – nomenklatūra, kuri (istorijos pamokos rodo) niekada nebūna vienalytė ir gebanti daryti racionalius sprendimus. Sprendimai veikiau daromi savo pačios išlikimui. Tad, nusikračius mitų, reiktų klausti, kodėl tai šaliai naudinga gyventi taip, o ne kitaip.

Kitas paplitęs mitas kalba apie tai, kad Šiaurės Korėja yra rimtai pasiruošusi totaliam karui. Prieš Pietų Korėją nukreiptas didžiulis įprastinės ginkluotės arsenalas.

Arsenalas – ne mitas, tačiau ekonominė situacija ir technologinis atsilikimas byloja, kad net ir visuotinės mobilizacijos atveju, šalis negali tikėtis karinės pergalės. Nors formaliai karas ir šiandien tebevyksta, reikia pripažinti, kad JAV šešis dešimtmečius ryžtingai gynė savo pozicijas Korėjos pusiasalyje, sėkmingai atgrasė šiaurės diktatorius. Daugiau tikėtis galima ne kariaujant, o gąsdinant karu, suirute, badu dar daug kuo, ko demokratinė bendrija paniškai bijo.

Visos Pchenjano provokacijos prasidėdavo ir pasibaigdavo – jomis visada buvo „testuojamas“ kiekvienas Pietų Korėjos prezidentas. Nuo 1992 metų visi penki nauji Pietų Korėjos prezidentai buvo sutinkami kariniais patriukšmavimais. Beje, Pietų Korėjos prezidentai visada demonstruodavo susitvardymą ir racionalų elgesį. Labiausia tikėtina, kad taip bus ir šį kartą.

Tiesa, šis atvejis kiek ypatingas. Viena vertus, Pietų Korėjai pirmą kartą vadovauja moteris, kita vertus, provokacijų dozė didėja ir pietiečių kantrybė gali trūkti. 2010 metais užpuolus karo laivą, žuvo 46 jūreiviai, dar niekada anksčiau taip nebuvo. Neseniai Šiaurės Korėja, kad ir nelabai sėkmingai, vis dėlto paleido dirbtinį žemės palydovą, o tai rodo, kad raketas, galinčias pernešti kokį nors užtaisą, ji turi. Užtaisas gali būtu branduolinis, nes atlikti mažiausiai trys branduoliniai bandymai. Ji formaliai tapo trečiąja šalimi (po SSSR ir Kinijos) nukreipusi savo branduolinį arsenalą prieš JAV. Anksčiau taip nebuvo, tad paprasčiausiai nusiraminti nebūtų atsargu.

Politikos klaidos

Karo grėsmė didėja ne tik dėl Šiaurė Korėjos lyderių ir nomenklatūros. Demokratinis pasaulis ne tik neturi aiškios strategijos, kaip elgtis su ta šalimi, bet ir daro lemtingas politines klaidas.

Prieš du dešimtmečius populiari „istorijos pabaigos“ nuotaika skatino laukti ir tikėtis, kad Pchenjano diktatūros dienos suskaičiuotos – ji žlugs, nes apskritai atėjo diktatūrų žlugimo metas. Šiaurės Kimas buvo paliktas ramybėje, tikintis, kad jis pats pradės reformas. Nepradėjo. Nepradėjo ir „jaunoji karta“, nors paprastai tikimasi, kad diktatoriaus mirtis būna išnaudojama kaip pretekstas reformų pradžiai.

Būta ir Korėjos suvienijimo vilčių. Politikai spėjo sumodeliuoti, kaip Vieningos Vokietijos modeliu galima sujungti dvi Korėjos valstybes, tiksliau vargingą šiaurę prijungti prie klestinčių pietų. Keletas žingsnių suartėjimo kryptimi žengta, tačiau entuziazmas greit išblėso – projektas ganėtinai brangus Seului ir gėdingas Pchenjanui. Korėjietiška Berlyno siena taip ir liko nenugriauta, toliau „valdiško“ projekto įvykiai nepasistūmėjo.

Aišku, branduolinė Šiaurės Korėjos programa sukėlė daug nerimo. Amerikiečiai sugalvojo projektą „maistas už grėsmę“ – humanitarinė parama skurstančiai šaliais mainais už branduolinės programos uždarymą. Pchenjano valdžia (matyt, ne beprotė) pasiūlymą priėmė, priėmė ir paramą, tačiau programą tik laikinai suspendavo. Po to vėl tęsė, po to vėl suspendavo už naują paramos porciją. Šiandien, atrodo, reaktorius ir vėl bus paleistas. Vadinasi vėl reikės mokėti, tik dar brangiau... Beje, mūsų sumokėti pinigai negrąžinami.

Galiausiai, santykių „perkrovimas“. Galvoti demokratijos apaštalai nutarė, kad diktatoriai iš prigimties nėra blogi. Reikia su jais tik draugiškai pabendrauti ir visokie lukašenkos bei kimai virs dorais gerais gorbačiovais. Bandymai nepatvirtino perkrovimo teorijos. Kuo toliau, tuo labiau aišku, kad Gorbačiovas buvo ne taisyklė, o reta, labai reta išimtis. Gaila, bet taip.

Ką daryti?

Tai reikės ar nereikės mums ginti savo vakarietiškas vertybes Korėjos pusiasalyje? Galimybių arsenalas ribotas.

Pirmasis scenarijus gali būti vienas kito pagąsdinimas ir... nieko nedarymas. Taip vyksta ir šiuo metu. Didelė tikimybė, kad tolesnė įvykių eiga bus paprasta – Šiaurės Korėja vėl pasigamins medžiagos keliems branduoliniams užtaisams, o po to suspenduos programą mainais į dar vieną humanitarinės pagalbos porciją. Tad ne kariausime su režimu, o jį maitinsime.

Antrasis scenarijus gali būti kaip tik priešingas – ne humanitarinė pagalba, o sankcijos, tikintis, kad režimas politiškai nugaiš. Šiokios tokios sankcijos jau yra įvestos, yra net manančių, kad būtent jos alina šalį, tačiau dėl sankcijų gali kilti daug nesutarimų demokratijos pusėje – prieš ką sankcijos – prieš šalies vadovus ar žmones? Ar izoliuota šalis netaps dar labiau agresyvesnė? Santykių su Iranu raida rodo, kad ypatingo efektyvumo pasiekti nepavyksta.

Kalbama apie diversijos (kai kas vadina izraelietišką) scenarijų – tiesiog sunaikinti Šiaurės Korėjos masinio naikinimo ginklo gamybos infrastruktūrą. Amerikiečiai turi visas galimybes tai padaryti. Tačiau oponentai prikiš, kad ne visai viską žinome (Irako atveju „žinojimas“ vėliau virto kaltinimu prieš pačią Ameriką), prikiš, kad tokia įvykių eiga tik paaštrins diktatoriaus psichikos problemas... tada jau nieko nebesukontroliuosime.

Galiausiai – karas prieš Šiaurės Korėjos režimą. Kariauti nepopuliaru, tačiau ginti vertybes gali ir prireikti. Tai būtų gal efektyviausias, tačiau labai nenorimas sprendimas. JAV moka kariauti ir turi tam geras technines galimybes, tačiau laimėti pokario (nesakau taikos, tai ne taika) dažnai nesugeba. Irako pamoka dar iki galo neišmokta. Amerikai tenka prisiminti ir Vietnamo pamoką. Analogijų galima rasti. Didele dalimi tos analogijos ne JAV ir ne mūsų vakarietiškų vertybių gynimo naudai.

Abi Korėjas galima paveikti regioninių valstybių spaudimu. Nereikia pamiršti, kad ką darytume, Šiaurės Korėjai svarbus Kinijos ir buvusios SSSR faktorius. Rusai „socialistinę“ Korėją paprasčiausiai pametė, paliko likimo valiai. Kinija elgiasi kur kas subtiliau, iki šiol įstengdama palaikyti pakankamai gerus santykius su abiem pusiasalio valstybėm. Tyli diplomatija geriau nei neatsakingas branduolinio ginklo naudojimas.

Duoti Korėjai dar vieną šansą reformoms? Tokio šanso niekas neatėmė, tačiau tenka pripažinti, kad tai ilgas ir labai sunkus procesas. Mes gal ir tikime, kad demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės yra būtina sąlyga sukurti teisinę valstybę, kuri jau yra Azijoje, taip negalvoja. Galiausiai reformos prasidėtų ne tik nuo diktatoriaus sprendimo. Ar reformas leis nomenklatūra, kuri yra diktatoriui draugas, o reformatoriui – priešas.

Epilogas

Žinomas tarptautininkas ir politikos filosofas Zbigniewas Brzezinskis prieš beveik du dešimtmečius savaip nupiešė XXI amžiaus, jau spėto pavadinti Azijos amžiumi, scenarijų.

Pasak jo, dauguma Azijos bendruomenių dabar išgyvena tai, ką europiečiai patyrė prieš 100 metų – sparčią industrializaciją, radikalų gyvenimo būdo pasikeitimą, savotišką socio-kultūrinį šoką.

Tačiau jo rezultatas visai ne politinė ir socialinė laimė. Atvirkščiai – toks gyvenimo būdo pasikeitimas skatina naujų, dažnai psichopatinių ideologijų (tokios buvo fašizmas ir komunizmas) suklestėjimą ir totalinius karus.

XX amžiuje europiečiai vien dėl minėtų dviejų socialinių mokymų prarado per 150 milijonų gyvybių. XXI amžiaus Azija penkis kartus didesnė, tad...

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1

Pikasas
2013-04-07 11:54

Rankose laikau sovietmečio satyrinio žurnalo "Šluota" 1957 m. balandžio 8d. numerį. Pirmame viršelio puslapyje I.Martinaičio karikatūroje 90 procentų užima kumštis su raudona vėliava, o apatiniame kamputyje baisesnis už žiurkę "dėdė Semas". Tekstas: "Tarptautinis darbininkų solidarumas - baubas kapitalistams".

To paties numerio paskutiniame viršelio puslapyje J.Augustino piešinyje ant "Made in USA" pagalio pakabintas šiukšlių kibiras su užrašu "Čan Kai šiukšlės" iš kurio kyšo Čan Kai-ši "žiurkinė" galva ir kaulai. Prie raudonos sienos KLR paaiškinimas: "Sukiurėlis Čan Kai-ši, JAV imperialistų palaikomas, vis dar svajoja užgrobti Kinijos Liaudies Respubliką".

Bolševizmo propagandinė galybė kai kuriose Pasaulio šalyse pateko į palankią dirvą, ko išdavoje žmonija neteko virš 120 milijonų gyventojų, kurie buvo bolševikinių režimų įvairiais būdais sunaikinti.

Jei nacizmas savo teismo jau susilaukė, tai bolševizmas - komunizmas ir šiandien iš esmės pasaulinėje erdvėje nėra teisiškai pasmerktas. Tai didžiulė teisinė spraga pasaulinėje teisėsaugoje. Pasekmės kai kuriose šalyse katastrofiškos.

Pavojus sklinda ir šiandien iš vieno iš aršiausių tokios "ideologijos" skleidėjų Š.Korėjos. Tą šlykštų karo ir žiaurios diktatūros židinį seniai buvo galima užgesinti, jei prokomunistinė Rusija ir Kinija to panorėtų. Deja, geopolitiniai šių didžiųjų šalių interesai nesikerta su Š.Korėjos diktatoriaus kvailiojimais, vedančiais į susinaikinimą.

Vyresnio amžiaus lietuviai turėtų gerai prisiminti tris metus trukusį karą Korėjos pusiasalyje. Galinga sovietinė propaganda “Šalin rankas nuo Korėjos” tuomet reiškė, kad bolševikinio kirpimo tvarka turėjo būti įvesta visoje Korėjoje.

KAI KAS IŠ “VIKIPEDIJOS”:

Korėja po Rusijos-Japonijos karo 1904–1905 m. buvo okupuota Japonijos, o nuo 1910 m. tapo pastarosios kolonija.

1943 m. Kairo konferencijoje buvo nuspręsta, kad ji bus nepriklausoma valstybė. Potsdamo konferencijoje buvo nuspręsta, kad TSRS išvaduos šiaurines Korėjos teritorijas iki 38 lygiagretės, o piečiau išvaduos JAV. Raudonoji armija pasiekė 38 lygiagretę 1945 m. rugpjūčio 24 d. po Kvantuno operacijos, o amerikiečių kariuomenė – 1945 m. rugsėjo 8 d.

1945 m. gruodį Maskvos konferencijoje JAV ir TSRS sudarė komisiją, turinčią tikslą sudaryti vieningą Korėjos valdžią. Tačiau kiekvienoje teritorijoje rinkimai įvyko atskirai.

1948 m. rugpjūtį Seule buvo paskelbta Pietų Korėja su prezidentu Li Syng Manu, o tų pačių metų rugsėjį – Korėjos Liaudies Demokratinę Respublika su prezidentu Kim Ir Senu.

Korėja liko padalinta. Šiaurės Korėja turėjo bendrą sieną su TSRS (20 km) ir Kinija, kurioje vyko pilietinis karas.

Po Čiang Kai-ši pabėgimo į Taivaną Kinijos Liaudies Armijos vadovas Mao Dzedongas 1949 m. spalio 1 d. paskelbė Pekine Kinijos Liaudies Respubliką.

1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietų Korėjos teritoriją peržengus 38 lygiagretę ir greitai pasiekė Seulą. Laikoma, kad vien tik užėmus Seulą 1950 m. buvo nužudyta apie 100 000 žmonių.

1950 m. rusėjo 15 d. po sėkmingo desanto prie Inčono ir galingos kontratakos iš Pusano Šiaurės Korėjos kariuomenė ėmė greitai trauktis.

JTO liepė nutraukti karo veiksmus ir pripažino Korėjos sujungimą jėga, bet spalio 25 d. Mao į frontą įvedė keliasdešimttūkstantinę armiją „Kinijos Liaudies Savanorių“, kurie sumušė 10-ąjį JAV šarvuotą korpusą.

1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašyta paliaubų sutartis ir nustatyta demarkacinė zona (po 2 km į šiaurę ir pietus nuo fronto linijos), dalijanti pusiasalį į dvi dalis. Joje patruliavo „Neutralių valstybių stebėjimo komisija“.

Pagal amerikiečių skaičiavimus, žuvo apie 600 tūkstančių korėjiečių kareivių. Pietų Korėjoje žuvo apie 1 milijoną gyventojų, iš kurių 85 % buvo civiliai.

Tarybiniai šaltiniai kalba apie 11,1 % Šiaurės Korėjos žmonių nuostolių, kas sudaro apie 1,1 milijono.

Pietų ir Šiaurės Korėjose kartu sudėjus žuvo apie 2,5 milijono gyventojų. Buvo sugriauta daugiau kaip 80 % pramonės ir apie pusė gyvenamųjų pastatų.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Žymiausi incidentai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų

Parašytas: 06 Bal 2013 15:27

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Karolis Jankus. Šiaurės Korėja: grėsmė, galinti virsti tragedija

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... dija/98674

2013-04-06
Rubrikose: Politika » Komentarai ir pokalbiai

Šiaures Korėja

„Mielojo lyderio“ Kim Jong-Uno vedama Šiaurės Korėja pastaruoju metu prikaustė viso pasaulio dėmesį.

Argumentuodama JAV vykdytomis pratybomis Pietų Korėjoje, ji atšaukė Korėjų neagresijos paktą, paskelbė pratęsianti plutonį gaminančio reaktoriaus darbą bei pradėjo paruošiamuosius karo veiksmus. Taikinyje yra ir pagrindinė P.Korėjos sąjungininkė – JAV.

Nors mažai tikėtina, kad tai – realaus ilgalaikio karinio konflikto pradžia, pasaulio šalys privalo situaciją spręsti atsakingai. Neapgalvoti veiksmai bei konflikto eskalavimas galėtų sukelti labai skaudžių pasekmių.

Smarkūs Š.Korėjos grasinimai nėra naujiena. Tiesa, anksčiau jie taip ir netapo realiais veiksmais, bet šaliai padėjo iškovoti nuolaidas bei humanitarinę paramą.

Net kai 2010-aisiais Š.Korėja apšaudė Yeonpyeongo salą, konfliktas neužsitęsė. Kalbama, jog šįkart reiškiama agresija gali kilti dėl šios priežasties, ir dėl Kim Jong-Uno noro įtvirtinti pozicijas vidaus politikoje.

Dėl to, reakcija Pietuose yra pakankamai rami. P.Korėjos gynybos ministras Kim Kwan-Jin pareiškė, jog karo grėsmė yra „minimali“. Jis neatmetė tikimybės, jog provokaciniai puolimo veiksmai yra galimi, tačiau pabrėžė, jog Pjongjangas nerengia karių mobilizacijos.

Tačiau situacija tikrai nėra saugi. Šią savaitę Š.Korėja uždarė bendrą kaimynių Kaesongo pramonės iniciatyvą, kurioje dirbo abiejų šalių darbininkai. Ši vieta stipriai gerina Š.Korėjos finansinę būklę ir anksčiau netapo agresyvios šalies retorikos įrankiu, todėl šis sprendimas iliustruoja dabartinės situacijos pavojingumą.

Be to, Kim Jong-Unas, lyg ieškodamas papildomo visuomenės palaikymo, sukvietė šalies parlamentą bei surengė masinį mitingą, palaikantį smūgį prieš JAV.

Galiausiai, Š.Korėjos vyriausybė jau perspėjo Didžiąją Britaniją ir Rusiją, tikindama, jog negalės užtikrinti jų ambasadų saugumo įvykus konfliktui, bei paleidimui parengė kelias vidutinio nuotolio raketas.

JAV į grasinimus sureagavo kur kas rimčiau. Gynybos sekretoriaus Chucko Hagelio nuomone, veiksmai, kurių ėmėsi Š.Korėja kelia „tikrą ir akivaizdų pavojų“.

Supervalstybė taip pat padidino gynybinį arsenalą Ramiajame vandenyne esančiame Guame – vienoje iš arčiausiai pavojaus esančių šalies dalių.

Nepaisant to, net ir provokacinio smūgio atveju, vargu ar nesant būtinybei JAV norėtų įsitraukti į dar vieną karą, ypač turint omenyje tai, jog šalis tik dabar baigia išbristi iš konfliktų Artimuosiuose Rytuose, o išlaidos gynybai yra mažinamos dėl sparčiai didėjančio biudžeto deficito.

Be to, šaliai šiuo metu vadovauja demokratas Barackas Obama – kur kas nuosaikesnis prezidentas nei jo kolegos respublikonai. Dėl to, JAV į karą įsitrauktų tik tada, jei neliktų jokios kitos išeities. Galbūt tai supranta ir Kim Jong-Unas, provokuodamas linkęs rizikuoti daugiau nei prieš jį buvę valstybės vadovai.

Užtarėjų nebeturi

Tačiau būtent ši rizika ir pastatė „mieląjį lyderį“ į labai sudėtingą padėtį. Jo veiksmų jau nebesupranta ir iki šiol buvę stipriausi jos sąjungininkai, o pakeisti veiksmų kryptį nebus taip paprasta.

Rusija kategoriškai pasmerkė Š.Korėjos veiksmus pažeidžiant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas. Buvęs Kubos lyderis Fidelis Kastro įspėjo Š.Korėją, primindamas jos pareigą draugiškoms šalims – anot jo, karas galėtų paveikti 70% pasaulio gyventojų.

Svarbiausia, jog nors Kinija dar nesisvaido stipriais pareiškimais, ji neigiamai atsakė į Š.Korėjos prašymą į Pjongjangą susitikimui atsiųsti aukšto rango pareigūną, parodydama, jog tarp šalių santykiai toli gražu nebėra idealūs.

Didėjant izoliacijai, Kim Jong-Uno veiksmai bus vis sunkiau prognozuojami. Nors atsitraukimas būtų logiškiausias sprendimas, grėsmė pasirodyti silpnam bei prarasti įtaką, siekis sukelti realią baimę P.Korėjoje bei spaudimas iš kitų įtakingų žmonių, gali priversti Š.Korėjos lyderį nueiti per toli.

O prasidėjus karo veiksmams, juos sustabdyti išlaikant status quo jau bus beveik neįmanoma.

Tragiškos karo pasekmės

Kilus Korėjų karui, šiauriečiai jį laimėti neturi nė menkiausios galimybės. JAV tvirtai remia P.Korėją, o šių valstybių armijos yra gerokai labiau technologiškai pažengusios bei gali įgyvendinti labiau įvairiapusišką karo strategiją.

Vienintelė Š.Korėjos galimybė apsiginti – tikėtis Kinijos paramos. Vien jos dalinių įvedimas į šalį taptų tikru apsisaugojimu, kadangi rizika sukelti pasaulinį konfliktą taptų tiesiog per didelė.

Vis dėlto, dėl dabartinės agresijos tikėtis Kinijos paramos būtų tiesiog naivu. Taigi, konflikto atveju komunistiniam rėžimui iškiltų reali išnykimo grėsmė.

Kita vertus, žala JAV ir P.Korėjai taip pat būtų milžiniška. Pastarosios sostinė Seulas yra nutolęs nuo sienos vos per 50 kilometrų, už kurios jau dabar yra virš milijono Š.Korėjos kareivių.

Pjongjangas greitai gali padidinti kovotojų kiekį iki 8 milijonų, kadangi totalitariniam rėžimui didinti armijos pajėgumą yra kur kas paprasčiau. Konfliktas prieš tokio dydžio kariuomenę pareikalautų didžiulių aukų, o įtaka valstybių ekonomikoms taip pat būtų milžiniška.

Atominės atakos grėsmė taip pat neturėtų būti nuvertinta, ypač jei Kim Jong-Uno viešpatavimui iškiltų pavojus.

Nors teigiama, jog Š.Korėja dar neturi technologijos, gebančios gabenti atominį ginklą balistine raketa, vos vienas lėktuvas galėtų nušluoti bet kurį netoliese pietuose esantį miestą. Toks scenarijus būtų košmariškas ne tik dėl milijonų mirčių, bet ir dėl to, jog atominės bombos naudojimas ateityje nebebūtų toks neįsivaizduojamas, kaip iki šiol.

Taigi, nors Š.Korėja karą greičiausiai pralaimėtų, ji yra pajėgi sukelti didžiulius JAV ir P.Korėjos nuostolius. Be jokios abejonės, kilus rimtam konfliktui jie būtų kur kas didesni nei JAV karų Irake ir Afganistane metu.

Sprendimai – Kinijos rankose

Kinija turi geriausias galimybes numalšinti susidariusią įtampą. Anaiptol nei kituose konfliktuose, Jungtinės Tautos neturi galimybių imtis efektyvios mediacijos, kadangi JT generalinis sekretorius Ban Ki-Moonas yra kilęs iš P.Korėjos, o amerikiečių pajėgos šioje valstybėje visą laiką buvo JT Saugumo Tarybos nutarimu.

Apie bendradarbiavimą su Vakarų šalimis kalbėti neverta, o Kuba ir Iranas neturi pasitikėjimo visame likusiame pasaulyje. Rusija taip pat galėtų prisidėti prie sprendimo paieškų, tačiau jų bendravimo patirtis su Š.Korėja yra kur kas mažesnė, nei Kinijos.

Ši šalis ko gero vienintelė turi Š.Korėjos pasitikėjimą ir gali paveikti Kim Jong-Uno veiksmus diplomatinėmis priemonėmis. Dialogo pradžia tarp Pekino ir Pjongjango yra pati svarbiausia bet kokio sprendimo dalis.

Neskelbiama parama, tolimesnis rėžimo palaikymas ir kitos nuolaidos turėtų nuraminti Š.Korėją.

Ieškant ilgalaikių išeičių ar situacijai pasiekus kritinę ribą, Kinija taip pat galėtų tapti vienintele šalimi, galinčia pasiūlyti Kim Jong-Unui saugų pasitraukimą iš politikos bei paskatinti pasikeitimus šalies vadovybėje. Galų gale užsitikrinti ramią kaimynystę būtų naudingiausia pačiai Kinijai.

Nepaisant to, Pekinas kol kas vengia reikšti nuomonę ir nesiima lyderio vaidmens. Dėl to Vakarų pasauliui belieka laukti ir atsargiai ruoštis tolimesniems Š.Korėjos veiksmams.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: