Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Lietuva – tikri Vakarai: kalbėti apie pakantumą mes taip pat nebegalime

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Cenzūra ir žodžio laisvės apribojimai ES ir Lietuvoje - "šventosios karvės": pederastai, žydai, čigonai, lenkai, šūdlenkiai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lietuva – tikri Vakarai: kalbėti apie pakantumą mes taip pat nebegalime

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuva – tikri Vakarai: kalbėti apie pakantumą mes taip pat nebegalime

Parašytas: 03 Rgp 2011 19:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Lietuva – tikri Vakarai: kalbėti apie pakantumą mes taip pat nebegalime

http://www.lrytas.lt/-13123441891311364 ... galime.htm

http://www.lrytas.lt/print.asp?data=&k= ... 1311364550

Andrius Užkalnis
2011-08-03 14:13

Kalbėti apie pakantumą mes taip pat nebegalime. Tiksliau, galime, tačiau kaip ir Vakaruose, galima sakyti tik tai, ką galima sakyti.

Prieš savaitę rašiau apie šiurpius įvykius Norvegijoje ir apie tai, kad užkirsti jiems kelio nebuvo įmanoma (nes niekas neapsaugotas nuo nevispročio pragariškų planų), bet Europos visuomenei nepakenktų žinoti, apie ką galvoja, kokias kalbas virtuvėse varinėja ir kam prijaučia didelė dalis žemyno žmonių.

Užuot kišus galvas į smėlį ir apsimetant, kad viskas gerai.

Užuot rengus pakantumo seminarus ir konferencijas.

Užuot spausdinus nieko nereiškiančius plakatus su kelių odos spalvų žmonių nuotraukomis ir užrašais „Skirtingi, bet lygūs“.

Lygiai taip pat galima nufotografuoti tris stiklines – vienoje būtų agrastai, kitoje – juodieji serbentai, trečioje – mėlynės, ir parašyti: „Skirtingų skonių, bet visur uogos.“ Tas tiesa, bet kas iš to?

Kad ir kaip besižegnotum ar tvarkingai ar atsargiai dėliotum žodžius, rašymas tolerancijos tema visuomet bus kaip vaikščiojimas po minų lauką. Nežinai, kada nutrauks kokią galūnę ar dar ką nors. Pirmieji visuomet sureaguoja tie, kam pasivaidena, kad čia jau ilgai lauktas kvietimas „vyti lauk babajus“, ir jų širdis užplūsta džiaugsmas: štai, sako jie, jau ir laikraštyje rašo, kad valanda išmušė, ir trina rankas, dairydamiesi baltų marškų ir kryžių, kuriuos galima bus nakčia deginti prie kokio nors užsieniečių susibūrimo.

Paskui saugiklius išmuša tiems, kam ir taip Dievulis ne visus laidus teisingai sujunginėjo.

Ilgai nervingai rūkęs ir vasarojęs gamtos prieglobstyje, tinkamos mėnulio fazės sulaukė mano stebėtojas Artūras Račas. Paminėjęs mane trijuose tinklaraščio įrašuose iš eilės, viename iš jų irgi tris kartus (matyt, autoriaus karingas ateizmas ir kovos dėl LRT eterio grynumo slepia latentinį, giliai užspeistą dievotumą ir pagarbą trejybei) pasakė, kad aš pavojingas, pavojingesnis už V.Šustauską. Kad neliktų abejonės, dar palygino mane su šiukšle, šūdmuse, šuns kakučiu ir atmata: matyt, dangaus kūnai šįkart išsidėliojo itin palankiai.

Tačiau dabar pakalbėkime apie pakaltinamus, adekvačius asmenis. Kai ką užgavo tai, kad aš labai neigiamai atsiliepiau apie tolerancijos organizacijas, profesionalius pakantumo skleidėjus ir jų pastangas. Jie, rašė man vienas skaitytojas, „iš tikrųjų nori pakeisti visuomenę į gera ir tiki tuo, kad jie bent kažkaip prisideda prie to“.

Su tuo sunku nesutikti, tačiau geri norai dar ne viskas. Maža to, kaip esu jau ne kartą minėjęs, gerus norus kaip kelio dangą plačiai naudoja prieštaringos reputacijos statybos projektuose.

Didžiausia žala iš organizuotos, institucinės ir dar viešais pinigais paremtos tolerancijos yra trejopa.

Pirmiausia ji puola simptomus ir ženklus, o ne priežastis. Kadangi jie negali pasiekti (o jei galėtų – nedrįstų) nei atvirai rasistinių budulių (besitaikančių ką nors suspardyti už netinkamą akių formą), nei bukapročių buitinių antžmogių, stumdančių virtuvėse prie butelio filosofijas apie lietuvių genetinį pranašumą prieš lenkus, apie žydų bankininkus, valdančius pasaulį, arba apie lietuvių įgimtą darbštumą ir inteligentiškumą, palyginti su Rumunijos ar Albanijos „čigonais“, tai moralai visuomet taikomi tiems, kas netrenks atgal.

Kai nežinai, ką daryti, reikia daryti ką nors, galvoja gerų norų turintieji. Vakarų Europoje tai jau spėjo įgauti absurdo formas. Ne tik šv.Kalėdų pervadinimas „žiemos švente“, kad neįsižeistų musulmonai arba koks nors visuomenės sekuliarizmą prižiūrintis naujosios pasaulio tvarkos komjaunuolis (nes tokie, kaip A.Račas ar koks nors A.Davidavičius, tarpsta ne tik Lietuvoje), bet ir policijos pareigūnų komandiravimas, kad apklaustų 70-metę močiutę, parašiusią vietos laikraščiui laišką, kad ją baugina artėjantis gėjų paradas.

Policijos pareigūnai nuvyksta ir senolę oficialiai apklausia, nes žilagalvės elgesys „atitinka neapykantos sklaidos požymius“.

Kadangi – kaip jau sakiau – puolami ne reiškiniai, bet požymiai, didžiajai visuomenės daliai greitai praeina noras apskritai reikšti kokią nors nuomonę apie rases, tautas, odos spalvas ir religijas, nes profesionalūs teisuoliai už tokius kalbėjimus kaipmat šmaukštels per nagus arba bent jau pagrasins.

Šiek tiek gyvenimo matę ir nuzulinti veikėjai, žinoma, bauginimų nebijo (jei nors kiek imčiau į galvą kone prie kiekvieno mano straipsnio lendančias užuominas apie „baudžiamąją atsakomybę dėl neapykantos kurstymo“, seniai būčiau nusibaigęs iš apėmusio nerimo), bet kitiems tai gali daryti įspūdį.

Žmonės nustoja diskutuoti, nes jiems susidaro įspūdis, kad „ramiau bus nesikišti“, „geriau apie tai išvis nekalbėti“.

Toleruokliai ir pakantukai tada džiaugiasi, trina rankas, nes gali pasakyti, kad „visuomenės požiūris jau keičiasi“ (suprask, jų išleisti pinigai plakatams ir seminarams nenuėjo veltui), ir įsivyrauja palaiminga būsena, kur dauguma kalba ne taip, kaip galvoja, arba kalba tik privačiai.

Vieši žodžiai atsiskiria nuo privačių minčių, ir apsimetimas tampa būklės norma.

Iš esmės tai yra jau pamiršto per du dešimtmečius apsimetėlių gyvenimo variantas, naujasis praeities įsikūnijimas.

Mes, lietuviai, mokame sutarti su sistema - ankstyvaisiais nepriklausomybės laikais net girdavomės užsieniečiams, girdi, buvom oficialiai komunistai ir komjaunuoliai, bet į ideologiją spjaudėm, dieną vaikščiojome į oficialius renginius prie raudonų vėliavų, vakare tyliai krikštijom vaikus bažnyčiose. Štai kokie mes buvome rezistentai. Argi mes ne šaunuoliai?

Veiklos imitavimas yra blogiau, nei nieko neveikimas, nes sudaro kenksmingą įspūdį, kad kažkas daroma. Jei ligonis sunkiai serga, gerti vitaminų žirnelius ir tikėtis išgyti yra blogiau, nei nieko nedaryti - pastaruoju atveju nors žinai, kad nesigydai, ir supranti, kad sparčiai artėja niūraus veido slaugytojos, kuri vaikšto pas žmones su dalgiu, vizitas.

Pagaliau, reikia pastebėti, kad kovos už toleranciją kampą kažkodėl mikliausiai užima tie žmonės, su kuriais draugijoje kažkaip nejauku. Bent jau man – kadangi manau, kad už Che Guevaros marškinėlius ir kūjus su pjautuvais turi būti baudžiama taip pat, kaip už svastikas ir nacių uniformas.

Garsiausiai pakantumo būgnus muša ir moko, kaip ir ką teisingai galvoti, dažniausiai visokie frontai, „Antifa“, „Leftas“, „Naujoji Kairė“ ir panašūs tipeliai, kurių tinklalapiuose daug raudonos spalvos.

Jie dažniausiai labai greitai priskiria visus, kas ne su jais, prie skustagalvių ir nacių, ir šitaip užtikrina, kad daugelis padorių žmonių greičiau išsitatuiruos ant kaktos špygą, negu turės ką nors bendra su pakantumo propaguotojais.

Europa sunkiai serga, bet liga yra visai ne svetimšalių keliavimas, atvykimas ir maišymasis. Migracija, tikėjimų ir kultūrų liejimasis vyko visais laikais – į Ispaniją iš Šiaurės Afrikos kėlėsi maurai, vikingai apskritai plaukiojo ir kūrėsi, kur tik netingėjo, hugenotai iš Prancūzijos kėlėsi į protestantų kraštus kitur Europoje, o ekonominė nelygybė visais laikais kvietė žmones iš vargingesnių kraštų į turtingesnius.

Pats tautų kraustymasis nėra liga.

Liga yra baimė apie tuos procesus kalbėti. Liga yra diskusijoms užkimšti burną, kai iš visų kampų, kaip tarakonai iš po šiltos viryklės, lenda naujieji politinio korektiškumo ir karingo pakantumo inkvizitoriai, mušantys varpais apie pavojingas erezijas ir neleistiną mąstymą.

Liga yra apsimesti, kad visuomenė, kurioje atsiranda kitokių tautų atstovų ir kitokių tikėjimų, kitokių moralės normų ir kitokių papročių, yra visiškai nepakitusi ir nesukuria visiems naujų taisyklių, naujų galimybių ir naujų problemų.

Manęs klausia – tai ką pats siūlai?

Nieko sudėtingo. Tiesiog prisiminkite, kad kiekvienas, brukantis jums savo skiedalus apie tai, kad jūs neteisingai mąstote, kad ne apie tai kalbate ir ne tokias išvadas darote, yra tos ligos dalis, tai susirgimą nešantis parazitas.

Tai ir elgtis su jais reikia kaip su ligoniais: su krikščionišku gailesčiu ir atlaidžiai, bet visiškai be baimės. Jie kenksmingi tik tol, kol jų bijai ir į juos kreipi dėmesį.

Kiti straipsniai, kuriuos parašė Andrius Užkalnis:

Norvegijos tragediją užprogramavo pasimetusi ir bestuburė Europa (507)
Užkalnio Kalifornija: 2. Maži miesteliai (nuotraukos) (46)
Milijonieriams Lietuvoje – vis dar zoologinė neapykanta (439)
Užkalnio Kalifornija: 1. Dykuma (nuotraukos) (55)
Bankrutuos ar nebankrutuos oro bendrovė? Nepykite, bet perspektyvos liūdnos (49)
Protestuokite, stiklainių pabaugintieji. Kas jums belieka? (292)
Varguolių svajonių skurdas programuoja blogą gyvenimą (574)
Organizuotos atostogos: ne taip baisu, kaip tikėjausi (nuotraukos) (90)
Britanijos karališkos vestuvės: gerų naujienų pergalė prieš blogąsias (98)
Lietuva nėra blogiausia šalis pasaulyje. Nors ir norėtume (526)

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13123441891311364550&view=6

192. Žygeivis 19:20 08-03

Trumpa pastaba.

Lietuviškai "tolerancija" reiškia "pakantumas".

Pats šis žodis savo prasme reiškia, jog mums siūloma pakęsti tai, kas mūsų požiūriu yra blogis.

Tačiau jokioje visuomenėje niekada nebuvo, nėra ir nebus pakantumo blogiui. Nes tokia visuomenė yra pasmerkta išnykimui.

Akivaizdu, kad Vakarų Europa šiuo keliu ir eina. O pastaruosius keliolika metų ir mus bandoma nutempti į tą pačią bedugnę.

193. optimistas Zygeiviui 19:24 08-03

Ne, tu klysti, tolerancija reiskia ka kita.

Jei sakysime man nepatinka kai kas nors garsiai kalba autobuse savo kalba, bet as nei kas kitas, nebando jo tylditi ar isvaryti is autobuso. Tai ir yra pakantumas.

203. Žygeivis - Optimistui 21:17 08-03

Tavo pateiktas pavyzdys yra tik menka dalelė bendro plataus reiškinio. Tačiau tai irgi yra "blogio" dalis.

Blogio, kuriam konkrečioje visuomenėje, kur nepriimta garsiai triukšmauti tam tikrose vietose, negali būti pakantumo - nes toks pakantumas suardo visuomenės bendruomeniškumą.

Moralės (doros) normos, nustatančios ką ta visuomenė (bendruomenė, gentis, tauta, civilizacija) laiko blogiu, palaipsniui susiformavo visose pasaulio bendruomenėse per daugybę tūkstantmečių evoliucijos ir išgyvenimo, natūraliai atsirenkant tas bendravimo (doros) normas, kurių dėka bendruomenė išgyvendavo.

Nes tos bendruomenės, kurios tokių bendruomeniško gyvenimo normų neišsiugdydavo, o toleruodavo, tai yra pakęsdavo, blogį - tiesiog išnykdavo dėl vidinio nestabilumo, dažnai netgi susinaikindavo tarpusavio pjautynėse ir karuose, arba jas sunaikindavo, "suvalgydavo" geriau organizuotos bendruomenės (tai yra tos, kurios sugebėdavo sukurti tinkamas "doros" normas ir įtikindavo ar priversdavo visus savo narius jų laikytis).

Vakarų Europos senieji gyventojai ir jų sukurta civilizacija jau yra pasmerkti išnykimui, kadangi jie pernelyg ilgai "toleravo" imigraciją, ir dabar jau yra nepajėgūs įtikinti arba priversti imigrantus (ypač musulmonus) laikytis Vakarų Europoje susiformavusių dorovės normų.

Musulmonai - atvirkščiai - jie yra ir pajėgūs, ir tai daro: verčia Vakarų Europą pereiti prie jų atsineštų iš savo tėvynių moralės (doros) normų.

O pasaulyje, susidūrus dviems priešingiems faktoriams, visada galų gale nugali stipresnis.

Lietuva dabar yra kryžkelėje - jei mes pajėgsime sustabdyti imigraciją į Lietuvą, Lietuvių Tauta ir Lietuvių Kalba išgyvens.

Jei nepajėgsime sustabdyti imigraciją, išnyksime - kaip lašas gėlo vandens, susimaišęs su koncentruota azoto rūgštimi, pavirsta ta pačia azoto rūgštimi, tik vos vos silpnesnės koncentracijos. Švaraus gėlo vandens - Lietuvių Tautos ir Lietuvių Kalbos - nebeliks.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: