|
Svetainės tvarkdarys |
|
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16 Pranešimai: 27143 Miestas: Ignalina
|
Kol dar neištrynė ar kur nors "giliai nepaslėpė", įdedu visą šį - tikrai labai įdomų ir "pamokantį" - "dokumentą", akivaizdžiai parodantį, kuo iš tikrųjų užsiiminėjo (ir labai kruopščiai) šitas Gen. prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyrius, vadovautas prokuroro Rimvydo Valentukevičiaus.
P.S. Šitų "Metodinių rekomendacijų" originalo tekstas čia (beje, gerą valandą vargau, kol ištaisiau daugybę rašybos (teksto rinkimo) klaidų ):
Sparčioji peržiūra http://www.google.lt/url?q=http://docs. ... JC7eqkXOlg
PDF. formate http://www.google.lt/url?sa=t&source=we ... maCjODwxXg
***********************************************************
LIETUVOS RESPUBLIKOS GENERALINĖ PROKURATŪRA
Apygardų ir apylinkių prokuratūrų vadovams ir prokurorams
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Valstybės saugumo departamentui
TVIRTINU:
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Algimantas Valantinas
2009 m. gruodžio 23 d.
METODINĖS REKOMENDACIJOS DĖL NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ, PADARYTŲ RASINIAIS, NACIONALISTINIAIS, KSENOFOBINIAIS, HOMOFOBINIAIS AR KITAIS DISKRIMINACINIO POBŪDŽIO MOTYVAIS, IKITEISMINIO TYRIMO ORGANIZAVIMO, VADOVAVIMO JAM IR ATLIKIMO YPATUMŲ
2009-12-23 Nr.12.14-40 Vilnius
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) įtvirtina pagrindinį konstitucinį žmogaus teisių ir laisvių apsaugos principą – žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (Konstitucijos 18 str.).
2. Įtvirtindama pagrindines žmogaus teises ir laisves, Konstitucija garantuoja žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą (Konstitucijos 22 str. 1 d.), teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 str. 1 ir 2 dalys), minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę (Konstitucijos 26 str.). Konstitucijoje taip pat nustatyta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (Konstitucijos 29 str. 2 d.).
3. Pagrindinis valstybės įstatymas įtvirtina ir konstitucinius principus, kurie nustato tam tikrus ribojimus, susijusius su kai kurių Konstitucijoje numatytų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu: laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija (Konstitucijos 25 str. 4 dalis); žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas (Konstitucijos 27 str.); įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.).
Valstybės biudžetinė įstaiga, Rinktinės g. 5A, LT-01515 Vilnius, tel. (8 5) 266 2305, faks. (8 5) 266 2317, el. p. generaline.prokuratura@prokuraturos.lt Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 288603320
2
4. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Žin., 1995-05-16, Nr. 40- 987) 14 straipsnis nustato, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.
5. 2008 m. lapkričio 28 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė pamatinį sprendimą 2008/913/TVR (toliau - Pamatinis sprendimas) dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis ir apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis (Oficialusis leidinys L, 2008-12-06, Nr. 328). Pamatiniame sprendime konstatuota, kad rasizmas ir ksenofobija tiesiogiai pažeidžia laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinės valstybės principus, t.y. principus, kuriais grindžiama Europos Sąjunga ir kurie yra bendri valstybės narėms (Pamatinio sprendimo preambulės 1 str.), kad rasizmas ir ksenofobija kelia grėsmę asmenų grupėms, prieš kurias nukreiptas toks elgesys (Pamatinio sprendimo preambulės 5 str.).
6. Pamatiniu sprendimu 2008/913/TVR Europos Sąjungos šalys narės įsipareigojo imtis priemonių užtikrinant baudžiamumą už su rasizmu ir ksenofobija susijusias tokias nusikalstamas veikas: viešą smurto ar neapykantos, nukreiptos prieš asmenų grupę, apibūdinamą pagal rasę, odos spalvą, religiją, kilmę ar tautinę arba etninę kilmę, ar tokiai grupei priklausantį asmenį, kurstymą, tokią pat veiką viešai skleidžiant ar platinant rašytinę, vaizdinę ar kitokią medžiagą, o taip pat – viešą pritarimą genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, kaip jie apibrėžti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Statute, taip pat – nusikaltimams, apibrėžtiems Tarptautinio karo tribunolo įstatuose, pridedamuose prie 1945 m. rugpjūčio 8 d. Londono susitarimo, nukreiptiems prieš asmenų grupę, apibūdinamą pagal rasę, odos spalvą, religiją, kilmę ar tautinę arba etninę kilmę, ar tokiai grupei priklausantį asmenį, atsisakymą šiuos nusikaltimus pripažinti ar didelį jų menkinimą, kai (arba kai) veikos gali kurstyti smurtą ar neapykantą prieš tokią grupę ar jai priklausantį asmenį (pamatinio sprendimo 1 str.).
7. Lietuvos Respublika galiojančiame savo baudžiamąjame įstatyme (BK) yra kriminalizavusi tik dalį Pamatiniame sprendime 2008/913/TVR numatytų kriminalizuoti nusikalstamų veikų.
8. Europos Sąjungos Ministrų taryba dar 1996 m. liepos 15 d. priėmė Bendruosius veiksmus (96/443/JHA) dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija (Oficialusis leidinys, 2004, Specialusis leidimas, 2004-12-30, Nr.1), pagal kuriuos valstybės narės įsipareigojo užtikrinti veiksmingą teisinę savitarpio pagalbą su rasistiniu arba ksenofobiniu elgesiu susijusių nusikaltimų atžvilgiu.
9. Lietuvos Respublikos baudžiamasis įstatymas – BK numato baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas, padarytas rasiniais, nacionalistiniais, ksenofobiniais, homofobiniais, religiniais, taip pat kitais diskriminacinio pobūdžio motyvais. Pagal tiesiogiai pažeidžiamą nusikaltimo sudėties objektą (nacionalinės, etninės, rasinės, religinės, socialinės ar politinės grupės bei šias grupes sudarančių žmonių teisę į gyvybę, sveikatą, saugias egzistavimo sąlygas, išlikimo, vystymosi galimybes) tokių nusikalstamų veikų kategorijai visų pirma priskirtinas genocidas (BK 99 str.), o pagal papildomą pagrindinį ir objektą kvalifikuojantį požymį (žmonių grupinį priklausomumą) – kitas nusikaltimas žmoniškumui – tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (BK 100 str.). Šių labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo, vadovavimo jam ir atlikimo ypatumai reglamentuoti teritorinių prokuratūrų prokurorams skirtuose Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. gruodžio 22 d. patvirtintuose metodiniuose nurodymuose Nr. 12.2-2400 dėl veiksmingesnio nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų ikiteisminio tyrimo, todėl jų ikiteisminio tyrimo organizavimo reglamentavimas nėra šių rekomendacijų tikslas ir objektas.
3
10. Vertinant nusikalstamas veikas, padaromas rasiniais, nacionalistiniais, ksenofobiniais, homofobiniais, religiniais, taip pat kitais diskriminacinio pobūdžio motyvais pagal jomis tiesiogiai pažeidžiamą nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės elementą – jų objektą, tokių veikų kategorijai priskiriamos ir nusikalstamos veikos asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei, numatytos BK XXV skyriuje – 169 str. (diskriminavimas dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės), 170 str. (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę), 1701 str. (grupių ir organizacijų, turinčių tikslą diskriminuoti žmonių grupę arba kurstyti prieš ją, kūrimas ir veikla) ir 171 str. (trukdymas atlikti religines apeigas ar religines iškilmes). Rasiniai, nacionaliniai ar religiniai motyvai, kaip privalomi nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai, numatyti ne tik paminėtuose šiame punkte baudžiamojo įstatymo straipsniuose, bet ir BK 312 str. 2 d., kuri nustato baudžiamąją atsakomybę už kapo ar kitos viešosios pagalbos vietos išniekinimą vandališkais veiksmais.
11. Rasiniai, nacionaliniai, ksenofobiniai, homofobiniai, religiniai ir kiti netolerancijos, diskriminacinio pobūdžio motyvai (kaltininko siekis išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų), kaip nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, yra numatyti galiojančio Lietuvos Respublikos BK straipsniuose, nustatančiuose baudžiamąją atsakomybę už veikas, kurių sudėties objektas yra žmogaus gyvybė (BK 129 str. 2 d. 13 p. - nužudymas) ir sveikata (BK 135 str. 2 d. 13 p. – sunkus sveikatos sutrikdymas, BK 138 str. 2 d. 13 p. – nesunkus sveikatos sutrikdymą). Pažymėtina, kad šiame rekomendacijų punkte paminėtų BK straipsnių normose nurodytas asmens (nukentėjusiojo) ar jų grupės, į kurio (kurių) lygiateisiškumą kėsinamasi neteisėtais veiksmais, grupinę priklausomybę apibrėžiančių požymių ratas yra platesnis už BK XXV skyriaus straipsnių ir BK 312 str. 2 d. normų dispozicijose nurodytos nusikalstamą veiką kvalifikuojančios motyvacijos, susijusios su tam tikra asmenų grupine priklausomybe, ratą.
12. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę sunkinančias aplinkybes, 1 dalies 12 punkto turinį, akivaizdu, kad bet kurios nusikalstamos veikos padarymo atveju, jeigu rasiniai, nacionaliniai, ksenofobiniai, homofobiniai, religiniai ir kiti netolerancijos ar diskriminacinio pobūdžio motyvai nėra privalomi nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai, baudžiamasis įstatymas suteikia pagrindą prokurorui vertinti ikiteisminio tyrimo duomenis ir kaltinamąjame akte konstatuoti, o teismui, skiriant bausmę kaltininkui, atsižvelgti ir pripažinti sunkinančia baudžiamąją atsakomybę aplinkybe veikos padarymą, siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
13. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (19 str.) reglamentuoja visuomenės informavimo priemonėse neskelbtiną informaciją. Pagal šio įstatymo nuostatas, be kitos draudžiamos skelbti informacijos, visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje kurstoma neapykanta, tyčiojimasi, niekinama, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėtis, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 67 punkte esantį reglamentavimą, visuomenės informavimo priemonėmis laikoma – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijos produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Atsižvelgiant į šią sąvoką, visuomenės informavimo priemonei priskirtini ir interneto ar kitas elektroninių ryšių technologijas viešajai informacijai skleisti naudojantys juridinių ir fizinių asmenų sukurti ar jų administruojami tokios informacijos sklaidos šaltiniai.
II. SĄVOKOS IR TEISINIS REGLAMENTAVIMAS
4
14. Vadovaujantis doktrininiu ir praktiniu aiškinimu, visos nusikalstamos veikos, padarytos prieš asmenis, visuomenę, turtinę nuosavybę, jeigu jos motyvuotos teisės pažeidėjo (kaltininko) išankstinių, prietarais ar stereotipais grįstų neigiamų nuostatų dėl tam tikro individo ar žmonių grupės rasinės, etninės, tautinės kilmės, religijos, lyties, seksualinės orientacijos, amžiaus, socialinės padėties, neįgalumo, įsitikinimų ar pažiūrų, bendrąja prasme priskiriamos specifinei kriminalinių nusižengimų kategorijai - neapykantos nusikaltimams.
15. Neapykantos nusikaltimai (nusikalstamos veikos) – tai ne vien kurstymas prieš tam tikrais baudžiamajame įstatyme numatytais grupinės priklausomybės požymius atitinkančius ar jiems pagrįstai ar nepagrįstai priskiriamus individus ar tokias žmonių grupes, neapykantos jiems skatinimas, jų niekinimas, kitoks menkinimas, psichinis ar fizinis smurtas prieš juos, bet ir nusikaltimai tokių žmonių grupių ar jų narių nuosavybei, pasireiškiantys vandalizmu, įvairiais išpuoliais prieš tam tikros žmonių grupės (bendruomenės) centrus, maldos namus ir pan.
16. Neapykantos nusikalstamos veikos skiriasi nuo kitų nusikalstamų veikų savo poveikiu ir padariniais (tiek materialaus, tiek ir nematerialaus pobūdžio) nukentėjusiesiems bei konkrečioms žmonių grupėms ar joms priklausiantiems pavieniams individams, kadangi tokie asmenys jaučiasi ne tik traumuoti, bet ir įbauginti. Neapykantos nusikalstamų veikų socialinis žalingumas išsiskiria ne tiek fizine ar turtine, kiek itin didele moraline žala nukentėjusiajam. Tokiomis nusikalstamomis veikomis kėsinamasi į asmens savybes, sudarančias jo asmenybės, jo identiteto šerdį. Taip neigiama asmens laisvė ir orumas – vienos pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių. Tokiomis nusikalstamomis veikomis, kaip minėta, bauginamas ir žeminamas ne tik atskiras individas, bet ir visi tai pačiai visuomenės grupei (bendruomenei) priklausantys asmenys. Neapykantos išpuoliai dažnai esti išskirtinai žeidžiantys, žiaurūs, įžūlūs, padaromi viešoje vietoje, matomi, todėl darantys neigiamą poveikį ne tik viešajai tvarkai, visuomenės saugumui, bet ir formuoja (ar gali suformuoti) dažnai nepagrįstai neigiamas visuomenės nuostatas, neigiamą požiūrį į tam tikras žmonių grupes ar jų narius, išprovokuoti, sukurstyti keršto protrūkius, masinius neramumus ar tokių žalingų darniai visuomenės sanklodai ir jos narių tarpusavio sugyvenamumui įvykių pavojų.
17. Rasizmas yra įsitikinimų sistema ar doktrina, kuri teigia, kad įgimti biologiniai skirtumai tarp žmonių rasių lemia kultūrinius ar individualius pasiekimus, kad viena rasė yra vertinama kaip aukštesnė kitos rasės atžvilgiu ir dėl šio išskirtinumo turi teisę valdyti žemesniąją. Moksliniu požiūriu terminas rasizmas yra motyvuojantis pagrindas socialinei diskriminacijai, rasinei segregacijai ir smurtui, įskaitant sunkiausią savo padariniais tokių veiksmų formą - genocidą. Rasizmas lemia diskriminacijos atsiradimą tam tikros rasės atžvilgiu. Bet kokia forma pasireiškiantis rasizmas yra netoleruojamas ir smerkiamas demokratinėse, pagrindines žmogaus laisves ir teises deklaruojančiose, jas realiai įgyvendinančiose ir šiomis pamatinėmis, prigimtinėmis žmogaus, individo laisvėmis bei teisėmis, jų apsaugos principais savo egzistavimą ir viešąjį visuomenės gyvenimą grindžiančiose valstybėse.
18. Ksenofobija (iš graikų k. ξένος 'užsienietis, keistuolis', φόβος 'baimė') - perdėtas nepalankumas arba priešiškumas svetimšaliams ir tam, kas svetimšališka. Šią fobiją turintys žmonės bijo, vengia ar yra priešiškai nusiteikę prieš kitokios tautybės, rasės, religijos, kultūros atstovus. Ksenofobijos terminas yra vartojamas siekiant apibūdinti baimę ar akivaizdų nepasitenkinimą užsieniečiais, nepažįstamaisiais ar asmenimis, besiskiriančiais nuo didesnės visuomenės dalies. Ji gali sukelti ar paskatinti priešiškas ar smurtines reakcijas visuomenėje, tokias kaip didelės dalies imigrantų, atskiros etninės, tautinės (nacionalinės), religinės grupės išvarymas iš konkrečios visuomenės gyvenamosios erdvės, arba - žiauriausia forma – genocidu. Ksenofobija taip pat yra apibūdinama ir kaip svetimšalių, kitataučių, kitos rasės asmenų ar jų grupių (dažniausiai sudarančių mažumas tam tikroje visuomenėje) diskriminacija dėl tautybės ar rasės.
19. Tam tikrais atvejais rasizmas gali būti suprantamas kaip viena iš ksenofobijos formų, kadangi ksenofobija ir rasizmas yra artimos sąvokos, siekiant apibūdinti tautinės daugumos neigiamą požiūrį
5
į tautines mažumas. Tačiau tai nėra lygiaverčiai terminai. Toks neigiamas požiūris skatina diskriminacijos paplitimą įvairiomis formomis, kuri pasireiškia ar gali pasireikšti nepakantumu: ignoravimu, vengimu, niekinimu, atsisakymu plėtoti santykius, griežtų teisinių sankcijų taikymu, įprastų pilietinių teisių nepripažinimu ar net smurtu ir atviros neapykantos demonstravimu tam tikrai žmonių grupei. Bendriausia prasme rasizmas gali būti apibūdintas ir kaip asmens diskriminacija rasės pagrindu, o ksenofobija - kaip nemėgimas visko, kas užsienietiška ar svetima tautinei kultūrai (svetimybių baimė).
20. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnis nustato, kad draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos. 2000 m. gruodžio 7 d. Chartiją iškilmingai paskelbė Europos Parlamento, Komisijos ir Tarybos pirmininkai (Oficialusis leidinys C 364, 2000-12-18), vėliau ji tapo Sutarties dėl Konstitucijos Europai, pasirašytos 2004 m. spalio 29 d., antrąja dalimi (Oficialusis leidinys C 310, 2004-12-16). Nors ji neturi privalomos teisinės galios, tačiau ją sudaro pagrindiniai principai, kuriems, kaip Europos Bendrijos teisės bendriesiems principams, teismų praktika suteikė teisinę galią.
21. 2000 m. birželio 29 d. buvo priimta Europos Sąjungos Tarybos direktyva 2000/43/EB (Europos Sąjungos oficialusis leidinys, 2004 Specialusis leidimas, 2004-12-30, Nr. 1), kuri įgyvendina vienodų sąlygų taikymo principą asmenims, nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės. Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje pateikta diskriminacijos sąvoka, numatanti, kad šioje direktyvoje įtvirtintas vienodo požiūrio principas reiškia, kad nėra (ir negali būti) jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl rasės ar etninės priklausomybės. Pagal kitas šios direktyvos 2 straipsnio nuostatas diskriminacija skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją. Tiesioginė diskriminacija yra tada, kai vienam asmeniui taikomos prastesnės sąlygos, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti taikomos kitam asmeniui dėl rasės ar etninės priklausomybės. Netiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar praktikos tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent tas sąlygas, kriterijus ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Nurodymas diskriminuoti asmenis dėl rasės ar etninės priklausomybės laikomas šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta diskriminacija.
22. Europos Sąjungos vykdomosios valdžios institucijos – Europos Komisijos interneto svetainėje ( http://ec.europa.eu/employment_social/f ... ?langid=lt ) diskriminacijos sąvoka aiškinama plačiau. Tiesiogine diskriminacija laikomi atvejai, kai su žmogumi yra elgiamasi blogiau nei su kitais dėl jo (-os) rasės ar etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar lytinės orientacijos. Netiesioginė diskriminacija yra tuomet, kai akivaizdžiai neutrali sąlyga, kriterijus ar veikla yra nukreipta prieš tam tikros rasės ar etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, amžiaus ar lytinės orientacijos žmones, nebent veikla gali būti objektyviai pateisinta teisėtu tikslu.
23. Diskriminacijos sąvoką ir jos formas bei pasireiškimo sritis taip pat apibrėžia ir kitos – tarptautinės teisės normos, esančios tarptautinėse konvencijose, tarptautinės bendrijos institutų (Jungtinių Tautų Organizacijos) priimtų ir skirtų tiek svarbiausių prigimtinių žmogaus laisvių ir teisių apsaugai, tiek ir specialiai kovai su diskriminacija: Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte, tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo, konvencijoje dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje, konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo.
6
24. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime (Žin., 1997-05- 09, Nr. 40-977 ) yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje suformuluotas bendras asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Ten pat apibrėžiama diskriminacijos sąvoka: diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau, tam tikrais atvejais, esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, atskiroms subjektų grupėms galima įstatymu nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus jų teisinės padėties ypatumus.
25. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme (Žin., 2008-07-05, Nr. 76-2998) diskriminacija apibrėžiama kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu (2 str. 1 d.). Ten pat (įstatymo 2 str. 7 d.) pateikiama ir tiesioginės diskriminacijos sąvoka – elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Ten pat nurodytos išimtys, kuomet atskiri įstatymais nustatyti ribojimai, draudimai ar kiti atvejai nėra laikomi tiesiogine diskriminacija. Nurodymas diskriminuoti asmenį lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu laikomas diskriminacija, apibrėžta šio įstatymo 2 straipsnio 4 ir 7 dalyse.
26. Antisemitizmas – priešiškumas ar išankstinis nusistatymas nukreiptas prieš žydus, jų religinę ir etninę grupę. Antisemitizmo terminas apima bet kokią neigiamą ekspresiją žydų atžvilgiu, nuo individualios neapykantos iki žiauraus šios grupės ar jos atskirų narių persekiojimo. Nors pagal terminą tai būtų nusistatymas prieš semitus (tam tikrą tautinę, kilminę kelių tautų žmonių grupę), tačiau realiai jis reiškia ir yra naudojamas apibrėžiant konkretų nusistatymą prieš žydus. Antisemitizmas gali būti bendrai suskirstytas į tris kategorijas: 1) religinis antisemitizmas ar antijudaizmas, nukreiptas prieš judaizmo (religijos) išpažinėjus; 2) rasinis antisemitizmas, nukreiptas prieš žydų tautą; 3) naujasis, šiuolaikinis antisemitizmas, kurio koncepcija susiformavo XX ir XXI amžiuose, ir šio tipo antisemitizmas nukreiptas prieš Izraelio valstybę, jo pagrindiniai ir svarbiausi pasekėjai - radikalūs islamo religijos atstovai - musulmonai fundamentalistai. Pastaroji antisemitizmo kryptis ir jo koncepcija glaudžiai susijusi su antisionizmu, judėjimu ir/ar pažiūromis, nukreiptais prieš sionizmą – politinį judėjimą, kovojusį už žydų valstybės (Izraelio) atkūrimą Palestinoje.
27. Islamofobija yra nepagrįsta islamo religijos arba ją išpažįstančių žmonių - musulmonų baimė arba nusistatymas prieš juos. Vakarų pasaulyje islamofobija ypač paplito po terorizmo aktų JAV, Niujorke 2001 m. rugsėjo 11 d.
28. Homofobija (iš graikų k. ὁµός homo (seksualus), „toks pat, lygus“ + φοβία (fobija), „baimė“) yra neklinikinės kilmės terminas, apibūdinantis baimę arba panieką homoseksualams ir iš to sekančius veiksmus. Jis taip pat apibūdina homoseksualų diskriminaciją.
29. 2001 m. lapkričio 23 d. Budapešte Europos Tarybos šalys narės priėmė konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų (Žin., 2004-03-07, Nr. 36-1188), kurioje reglamentavo kompiuterinėmis sistemomis padaromus nusikaltimus, apibrėžė svarbiausias su tokio pobūdžio nusikalstamomis veikomis susijusias sąvokas. Be to, 2003 m. sausio 28 d. buvo priimtas šios konvencijos papildomas protokolas (toliau – papildomas protokolas) dėl rasistinio ir ksenofobinio pobūdžio veikų, padarytų naudojantis kompiuterinėmis sistemomis, kriminalizavimo (Žin., 2006-07-05, Nr. 75-2848), kuris įsigaliojo 2006-07-05. Šio papildomo protokolo 2 straipsnis apibrėžia rasistinės ir ksenofobinės medžiagos sąvoką – tai bet kuri rašytinė medžiaga, bet kuris vaizdas arba bet kuris kitoks idėjų ar teorijų pateikimas, propaguojantis, skatinantis arba kurstantis neapykantą, diskriminavimą ar
7
smurtą, nukreiptą prieš asmenį arba asmenų grupę dėl rasės, odos spalvos, kilmės arba tautinės ar etninės kilmės, taip pat religijos, jeigu tai naudojama kaip pretekstas kuriam nors iš šių veiksnių.
30. Šiose rekomendacijose paminėtos ir naudojamos sąvokos, kita susijusi terminologija yra paaiškinta Europos Komisijos internetinio puslapio skyriuje, skirtame informacinei kompanijai „Už įvairovę. Prieš diskriminaciją“, esančiame terminų žodyne ( http://ec.europa.eu/employment_social/f ... angid=lt#I ).
III. BENDRIEJI NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ, PADAROMŲ RASINIAIS, NACIONALISTINIAIS, KSENOFOBINIAIS, HOMOFOBINIAIS, RELIGINIAIS, TAIP PAT KITAIS DISKRIMINACINIO POBŪDŽIO MOTYVAIS IKITEISMINIO TYRIMO PRADĖJIMO, JO ORGANIZAVIMO IR ATLIKIMO YPATUMAI
31. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) numatytų nusikalstamų veikų ikiteisminis tyrimas pradedamas, organizuojamas, jam vadovaujama ir jis atliekamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 37-1341) (toliau – BPK), Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (Žin., 1994, Nr. 81-1514; 2003, Nr. 42-1919; 2008, Nr. 81-3173, Nr. 81-3190) nuostatomis, Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatais (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. spalio 7 d. įsak. Nr. I-108; 2008 m. gruodžio 31 d. įsak. Nr. I-215. Žin., 2009, Nr. 3-82), Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymais patvirtintomis rekomendacijomis dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsak. Nr. I-110. Žin., 2008-08-19, Nr. 94-3713 ), rekomendacijomis dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsak. Nr. I-40; 2008 m. birželio 19 d. Nr. I-86., Žin., 2004, Nr. 33-1094; 2008, Nr. 72-2783), kitų generalinio prokuroro baudžiamojo proceso rekomendacijų bei teisės aktų nuostatomis. Taip pat turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, atitinkamų tarptautinių ir Europos Sąjungos, Europos tarybos teisės aktų nuostatas.
32. Ikiteisminio tyrimo dėl nusikalstamų veikų, padaromų rasiniais, nacionalistiniais, ksenofobiniais, homofobiniais, religiniais, taip pat kitais diskriminacinio pobūdžio motyvais pradėjimas, pradėto ikiteisminio tyrimo organizavimas, vadovavimas jo atlikimui ir atlikimas turi tam tikrų ypatumų.
33. Pamatinio sprendimo 2008/913/TVR preambulės 11 straipsnyje konstatuota būtinybė užtikrinti, kad su rasizmu ir ksenofobija susijusių veikų tyrimas ir baudžiamasis persekiojimas nepriklausytų nuo nukentėjusiųjų, kurie dažnai yra ypač pažeidžiami ir nenori pradėti teisminio proceso, pareiškimų ar kaltinimų. Atsižvelgiant į šią Pamatinio sprendimo nuostatą ir tai, kad kai kurių nusikalstamų veikų (BK 169, 170, 1701str.), kuriomis pažeidžiamas pagrindinis jų objektas – asmenų lygiateisiškumas, yra sudėtingos, turinčios alternatyvius požymius formaliosios sudėtys, baudžiamajai atsakomybei dėl jų kilti nėra būtini konkretūs padariniai, pasekmės, kurias tokios nusikalstamos veikos sukelia ar galėjo sukelti, jų padarymo atveju dažniausiai net nėra konkretaus nukentėjusio asmens. Todėl paminėtųjų ir kitų nusikalstamų veikų atvejais, kai jos akivaizdžiai yra ar gali būti susiję su rasine, nacionalistine, ksenofobine, homofobine, religine ar kita diskriminacinio pobūdžio motyvacija dėl baudžiamajame įstatyme ir šiose rekomendacijose nurodytos asmens (nukentėjusiojo) grupinės priklausomybės, ikiteisminio tyrimo įstaigose ir prokuratūroje ikiteisminio tyrimo pradėjimas neturi būti formalizuojamas, siejant šio procesinio sprendimo priėmimą vien su BPK 166 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu ir/ar reikalaujant iš informaciją apie tokią galimai padarytą nusikalstamą veiką ne įprastu raštišku būdu (bet pvz., tik žodine forma, telefonu ar kitomis elektroninio ryšio priemonėmis) pateikusio asmens jo raštiško prašymo (skundo, pareiškimo, įskaitant ir žodinės informacijos fiksavimą protokole-pareiškime),
8
jeigu to asmuo akivaizdžiai nepageidauja arba atsisako tai daryti dėl nenoro atskleisti savo tapatybę ar kitais motyvais. Tokiais atvejais pateikta informacija apie neapykantos incidentus (galimai padarytas tokio pobūdžio ar motyvacijos nusikalstamas veikas) negali būti paliekama be procesinio įvertinimo. Sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, įvertinus gautoje informacijoje nurodytų faktų akivaizdumą, o esant būtinybei ir realiai galimybei - gavus jų patikslinimą (BPK 168 str. 1 d.), o taip pat įvertinus visus turimus duomenis, gali būti priimtas surašant ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno ar prokuroro tarnybinį pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Visais tokiais šiame punkte paminėtais atvejais informacija apie galimai padarytą nusikalstamą veiką turėtų būti vertinama kaip faktinis pagrindas ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui patiems nustatant nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 str. 1 d. 2 p.). Atskirais atvejais (pvz. BK 145 str. 1 ir 2 d.) prokuroras privalo neatidėliotinai atlikti privalomą procesinę pareigą - pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroro reikalavimu (BPK 167 str. 2 d.). Anoniminio pranešimo (pateikto bet kokia forma) gavimo atveju taikytina tokia pat aukščiau šiame punkte nurodyta tvarka.
34. Kadangi dėl rasinės, nacionalinės, ksenofobinės, homofobinės, religinės neapykantos ar kitų diskriminacinio pobūdžio motyvų padarytos nusikalstamos veikos dažnai sukelia nemažą rezonansą visuomenėje, vidaus ir užsienio žiniasklaidoje, gali pakenkti ar pakenkia valstybės tarptautinei reputacijai, gali paversti teisėsaugos institucijas visuomenės kritikos taikiniu, o taip pat – sukelti pavojų visuomenės saugumui, operatyvi ir griežta ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų reakcija į įprasta tvarka gautus rašytinius pranešimus ar bet kokiais kitais būdais pateiktą žodinę ar rašytinę informaciją apie galimai dėl rasinių, nacionalistinių, ksenofobinių, homofobinių, religinių ar kitų diskriminacinio pobūdžio motyvų padarytas nusikalstamą veikas, operatyvus, kvalifikuotas ir betarpiškas faktų viešoje erdvėje vertinimas, nedelsiant priimant atitinkamus procesinius sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, atskirais didesnį rezonansą valstybėje ar tarptautinėje bendruomenėje sukėlusiais atvejais lemia situacijos visuomenėje stabilizavimą, slopina viešais ekstremistinio pobūdžio incidentais ar išpuoliais sukeltą nerimą visos visuomenės ar atskirų, pažeidžiamiausių jos bendruomenių narių tarpe, užkerta kelią šalies tarptautinės reputacijos pablogėjimui.
35. Vertinant ikiteisminio tyrimo įstaigoje ar prokuratūroje gautą informaciją apie šiose rekomendacijose nurodyta motyvacija padarytas nusikalstamas veikas, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų (toliau - ATPK) kodekso 18818 str. numatyta administracinė atsakomybė už nacistinių ar komunistinių simbolių platinimą ar demonstravimą. Atribojant šį administracinį teisės pažeidimą nuo baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų, padaromų rasiniais, nacionalistiniais, ksenofobiniais, homofobiniais, religiniais, taip pat kitais diskriminacinio pobūdžio motyvais ir panaudojant nacistinius ar komunistinius simbolius, prieš priimant procesinį sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, atsisakymo jį pradėti ar pradėto nutraukimo, visų pirma būtina įvertinti faktinius duomenis apie minėtų įstatymu uždraustų simbolių platinimo, demonstravimo ar kitokio naudojimo motyvaciją ir tikslą.
36. Vertinant, ar nusikalstama veika padaryta rasinės, nacionalinės, etninės neapykantos motyvais ir yra rasistinio pobūdžio (bendrąja šio sąvokos prasme), būtina atsižvelgti ir į kai kurių Europos Sąjungos šalių geriausią patirtį ir praktiką šioje srityje. Jungtinės Karalystės ir Airijos Respublikos prokuratūros ir policijos įstaigos svarbiausiu faktoriumi vertinant rasistinio pobūdžio nusikalstamą veiką laiko aukos (nukentėjusiojo) ir/arba liudytojo pateikiamą veikos pobūdžio vertinimą. Todėl šiose valstybėse rasistine nusikalstama veika (incidentu) laikomas bet kuris incidentas, jeigu jo auka arba bet kuris kitas asmuo jį laiko rasistiniu. Toks pats principas taikomas ir vertinant, atitinkamos nusikalstamos veikos požymių buvimo prasme, kitus incidentus, padaromus dėl asmens priklausymo kitoms pažeidžiamoms žmonių grupėms (dėl išpažįstamos religijos, netradicinės seksualinės orientacijos ar kt.).
9
37. Būtina atsižvelgti ir į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (toliau – ESBO), kurios narė yra ir Lietuvos Respublika, duomenis, paskelbtus ir išanalizuotus leidinyje „Kova su neapykantos nusikaltimais ESBO regione“ ( http://www.osce.org/odihr/item_11_16251.html ), kuriame nurodyta, kad rasinės, nacionalinės, seksualinės, religinės ar kitos netolerancijos ir diskriminacinio pobūdžio veikų aukos paprastai vengia pranešti apie tokias nusikalstamas veikas teisėsaugos institucijoms. Tą lemia baimė dėl galimybės nesulaukti tinkamo teisėsaugos institucijų reagavimo į pranešimą apie tokią veiką ar teisingo jo teisinio įvertinimo, baimė būti pažemintiems (dėl atitinkamos savo grupinės priklausomybės, pvz. homoseksualumo) paviešinus visas incidento aplinkybes žiniasklaidoje, būti užpultiems, įžeistiems dėl tų pačių motyvų pakartotinai. Dažnai nukentėję asmenys bijo kreiptis į teisėsaugos institucijas, kai šalyje gyvena nelegaliai arba yra imigrantai, pabėgėliai (turi laikiną leidimą gyventi šalyje) ir dėl kreipimosi bijo prarasti turimą teisinį statusą.
38. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad neapykantos motyvais padaromos nusikalstamos veikos (ypač viešoje vietoje) turi ypatybę būti padaromos grupės (paprastai ekstremistinių įsitikinimų ir pažiūrų) asmenų, užpuolimai gali būti nepavieniai, kartotis. Fizinio smurto panaudojimas neapykantos nusikalstamose veikose dažniausiai yra susijęs su rasistinio pobūdžio motyvacija, t.y. - nukentėjusiojo asmens rase, jo etnine kilme, tautybe arba jo seksualine orientacija. Tuo tarpu antisemitiniams išpuoliams būdingas žydų bendruomenės turto, nuosavybės, religinių pastatų naikinimas, vandalizmas, svastikų ar kitų neapykantą reiškiančių simbolių (ženklų ir kitų objektų), įžeidžiančių užrašų, grafiti darymas, jų bendruomenės atstovų kapų, kitų viešosios pagarbos (pvz., Antrojo pasaulinio karo metais vykdyto masinio civilių žydų tautybės žmonių fizinio naikinimo – holokausto ir jo aukų palaidojimo) vietų išniekinimas.
39. Tais atvejais, kai nėra žinoma ar nėra aiški šiose rekomendacijose aptariamų nusikalstamų veikų padarymo vieta (dažniausiai tai būdinga nusikalstamoms veikoms, padaromoms virtualioje (elektroninėje) erdvėje (internete, elektroniniu paštu), panaudojant informacinių technologijų įrangą ar per kitas - visuomenės informavimo priemones (televiziją, radiją, spaudoje, įvairiuose leidiniuose, kitoje spausdintinėje, vaizdinėje produkcijoje) ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas ir atliekamas toje ikiteisminio tyrimo įstaigoje ar prokuratūroje, kurioje tokia informacija buvo gauta arba nustatyta, arba ikiteisminio tyrimo atlikimas pavedamas tokios prokuratūros teritorijoje esančiai ikiteisminio tyrimo įstaigai. Ikiteisminio tyrimo metu gavus duomenis apie nusikalstamos veikos padarymo vietą, tolimesnis ikiteisminio tyrimo atlikimo organizavimas ir jo atlikimas sprendžiamas, atsižvelgiant į BPK 174 str. 1 d. numatytą pagrindą. Atskirais, itin sudėtingais arba rezonansiniais atvejais, tokios kategorijos nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo organizavimo, vadovavimo jam ir atlikimo klausimai sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 51.1 punktu.
40. Prieš priimant sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar pradėto ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo nukentėjęs asmuo ar asmenys, kurie galėjo nukentėti (formaliųjų nusikalstamų veikų padarymo atvejais), objektyviai nepriklauso tai asmenų grupei (rasei, tautybei, etninei ar religinei, netradicinės seksualinės orientacijos žmonių ar kitai grupei), kuri lėmė kaltininko neteisėtus veiksmus ir nusikalstamos neapykantos tokiai žmonių grupei ar jos atstovams motyvaciją, o buvo tik kaltininko klaidingu įsitikinimu susieti su tokia grupe, veikos kvalifikavimui tai reikšmės neturi. Tokiais atvejais net ir kaltininko klaidingai suvokta (t.y. tariama, asocijuota) nukentėjusiojo priklausomybė tam tikrais požymiais (rasės, tautybės, religijos išpažinimo, netradicinės lytinės orientacijos ar kt.) apibūdinamai žmonių grupei nepašalina baudžiamosios atsakomybės, kadangi kaltininko tikslas ir neteisėto elgesio motyvai (svarbiausi neapykantos nusikalstamų veikų požymiai) paprastai būna susiję ir nukreipti į realiai egzistuojančią tam tikrais rasės, tautybės, etniškumo, religijos išpažinimo ir kitais įstatyme numatytais požymiais apibrėžtos žmonių grupę (tiek visą, tiek atskirus jos narius), tokios grupės ar atskirų jos narių prigimtinių teisių ir laisvių pažeidimą. Tokiais atvejais nusikalstamos veikos,
10
padaromos iš rasinės, etninės, nacionalinės, religinės ar kitos diskriminacinio pobūdžio neapykantos, pavojingumas nesumažėja ir nedingsta, kadangi kaltininko tyčia būna nukreipta į konkretų veikos objektą (asmenų lygiateisiškumą) arba būna nulemta išankstinės, kryptingos aukščiau paminėto pobūdžio motyvacijos.
41. Šiose rekomendacijose aptariamos kategorijos nusikalstamos veikos gali būti padaromos skirtingais veiksmais, skirtingose vietose, skirtingais būdais, tačiau visoms joms būdingas vienas bendras esminis subjektyvinės pusės požymis – tikslinga, kryptinga ir specifinė rasistinio, homofobinio, diskriminacinio (šių sąvokų bendrąja, išplėstine prasme) pobūdžio veikos motyvacija.
42. Nusikalstamų veikų, padaromų iš rasinės, etninės, nacionalinės, religinės ar kitos diskriminacinio pobūdžio neapykantos ar su ja susijusių ir šiose rekomendacijose aptartų paskatų, padarymo vieta dažniausiai būna vieša vieta arba vieša erdvė (informacijos sklaidos prasme, įskaitant elektroninę arba virtualiąją erdvę – internetą, elektroninio pašto sistemas, kitomis elektroninio ryšio priemonėmis ir būdais perduodamą vaizdinę, garsinę ar tekstinę informaciją). Akivaizdu, kad kai kurios šios motyvacijos nusikalstamos veikos gali būti padaromos ir privačioje erdvėje ar kitoje ne viešoje vietoje (pvz., gyvenamajame būste).
43. Tais atvejais, kai aptariamo pobūdžio ir motyvacijos nusikalstama veika buvo padaryta panaudojus fizinį smurtą ir pasikėsinus į žmogaus gyvybę ar sveikatą (BK 129 str. 2 d. 13 p., 135 str. 2 d. 13 p., 138 str. 2 d. 13 p.), arba vandališkais veiksmais pasikėsinus į mirusiųjų atminimą (BK 312 str. 2 d.), o ikiteisminio tyrimo metu nenustatomi duomenys, kad paminėtoje veikoje yra ir neapykantos kurstymo ar asmens diskriminavimo nusikalstamos veikos požymių (BK 170, 169 str.), veika kvalifikuotina pagal vieną iš prieš tai šiame punkte paminėtųjų BK straipsnių. Tuo atveju, kai nustatoma, kad darydamas kurią nors iš nusikalstamų veikų prieš asmenį ar mirusiojo atminimą, kaltininkas veikė kartu turėdamas tikslą pažeisti kitą objektą (pvz. asmenų lygiateisiškumą), t.y. balsu, gestais, ženklais ar kitais savo veiksmais kurstė kitus (neapibrėžtą skaičių žmonių) prieš nukentėjusį asmenį ar jo atstovaujamą (tai pat ir tariamu, klaidinga asociacija paremtu kaltininko įsitikinimu) žmonių grupę, tyčiodamasis, niekindamas (menkindamas), skatindamas neapykantą ar fizinį smurtą ar susidorojimą su nukentėjusiuoju arba žmonių grupe, ar atliko kitus veiksmus, kuriais siekė diskriminuoti asmenį (asmenis) dėl jo (jų) tikros ar asocijuotos grupinės priklausomybės, numatytos BK 169 str., 170 str. 2, 3 d., kaltininko veiksmai kvalifikuotini kaip kelių iš paminėtųjų nusikalstamų veikų sutaptis. Kitų BK numatytų nusikalstamų veikų padarymo atvejais, kuomet nustatomi veikos padarymo motyvai yra susiję su tuo, kad nukentėjusysis (auka) priklauso grupei, kuri yra kitokia dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, tačiau šios grupinės priklausomybės požymiai (vienas ar keli iš jų) nėra padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai arba kai nėra sutapties su BK XXV skyriuje numatytomis nusikalstamomis veikomis, tokios veikos turėtų būti kvalifikuojamos pagal atitinkamame BK straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, o nustatyta motyvacija prokuroro turėtų būti kaltinamajame akte įvertinta ir nurodyta kaip baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sunkinanti aplinkybė.
44. Viešojoje ar kitoje vietoje, išskyrus elektroninę (virtualiąją) erdvę ir tradicinės žiniasklaidos priemones, padarytų nusikalstamų veikų, kurių pažeidimo ar kėsinimosi objektas yra žmogaus gyvybė, sveikata, viešoji tvarka, mirusiojo atminimas ar kitas, nesusijęs su asmens lygiateisiškumu ir sąžinės laisve (kaip tiesioginiais neapykantos nusikalstamų veikų objektais), ikiteisminis tyrimas turi būti organizuojamas, jam vadovaujama ir jis atliekamas naudojant įprastą tokių nusikalstamų veikų tyrimui taktiką, procesinės prievartos priemones, tyrimo metodus, kitus baudžiamojo proceso įstatyme numatytus, kiekvienam įvykiui individualiai, atsižvelgiant į jo aplinkybes ir turimus ikiteisminio tyrimo duomenis, būtinus atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Tačiau tokiais ikiteisminio tyrimo atvejais taip pat būtina skirti ypatingą dėmesį ir imtis BPK numatytų procesinių
11
priemonių nustatyti ir tinkamai, kvalifikuotai surinkti galimus įkalčius (pvz. užtikrinant įvykio vietos apžiūros atlikimą, surinkti ar paimti veikos padarymo priemones – kurstomo pobūdžio literatūrą, užrašus, kitus spaudinius, vaizdo, garso laikmenas, kompiuterines sistemas, jų priedus, purškiamų dažų skardines, simbolinius objektus, ženklus ir t.t., o atskirais atvejais, sulaikius kaltininką (-us), būtina paimti ir jo (jų) rūbus, su ant jų esančiais atitinkamais simboliais, ženklais), procesiškai teisingai juos užfiksuoti (nufotografuoti, nufilmuoti, aprašyti daiktų apžiūros protokole (BPK 207 str. tvarka) visus paimtus materialius objektus, o atskirais atvejais, pasinaudojant nukentėjusiųjų ar įvykio liudytojų pagalba, - tokiais pat būdais fiksuojant kaltininko prieš veiką, jos darymo metu ar tuoj po jos naudotus gestus) kaip ikiteisminio tyrimo duomenis, pagrindžiančius ar kitaip susijusius su padarytos veikos subjektyviosios pusės elementu – jos motyvacija ir tikslu.
45. Tikslinga ir būtina užtikrinti, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai, atliekantys ikiteisminį tyrimą, ir prokurorai, vadovaujantys ikiteisminiam tyrimui ar jį atliekantys betarpiškai, dėl įvykio, suteikiančio bet kokį faktinį (tiek objektyvų, tiek ir subjektyvų) pagrindą vertinti jį kaip padarytą rasiniais, nacionalistiniais, antisemitiniais, religiniais, ksenofobiniais ar kitais diskriminacinio pobūdžio motyvais, liudytojų (nukentėjusiųjų) apklausos metu privalomai užduotų klausimą dėl nusikalstamos veikos paminėtosios motyvacijos buvimo kaltininko veiksmuose.
46. Rasinė, nacionalistinė, religinė, homofobinė ar kita diskriminacinio pobūdžio motyvacija, esant pakankamam faktiniam pagrindui, turi būti nurodyta ir pranešime apie įtarimą galimam kaltininkui, net ir tais atvejais, kai kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK straipsnius, kuriuose numatytoji motyvacija yra veiką kvalifikuojantis požymis. Be to, įtariamojo apklausos įtariamuoju metu jam, kaip ir aukščiau paminėtiems proceso dalyviams, turi būti privalomai užduotas klausimas dėl aptariamos motyvacijos ir veikos tikslo buvimo jo veiksmuose. Kadangi kiekvieną neteisėtą veiką sąlygoja ir lemia tam tikri ją darančio asmens motyvai, tokiais atvejais, kuomet nukentėjęs asmuo objektyviai yra ar asocijuotai gali būti vertinamas kaip priklausantis kitai rasei, tautinei, etninei, religinei, netradicinės lytinės orientacijos ar kitai šiose rekomendacijose minėtai žmonių grupei, taikytinas ir įprastos kaltininko veiksmų motyvacijos nustatymo metodas - atmetimo būdas, t.y. tikrinant ir atmetant įprastą nusikaltimų motyvaciją (savanaudiškumą, kerštą, chuliganiškas paskatas ar pan.). Aptariamais atvejais būtina atsižvelgti ir į objektyvias aplinkybes, kurios galėjo turėti ar turėjo įtakos kaltininko veiksmams (pvz., incidento sutapimas su kokia nors nacionaline, religine švente, kokio nors ideologinio, istorinio veikėjo gimimo, mirties, istorinio ar kito ideologiškai tam tikroms marginalioms, ekstremistiškai nusiteikusioms grupėms ar jų idėjas išpažįstantiems pavieniams asmenims svarbaus ir reikšmingo įvykio data ir pan.).
47. Ikiteisminio tyrimo metu, esant bent mažiausiai prielaidai manyti, kad aptariamos kategorijos nusikalstamą veiką padarė asmuo ar jų grupė, kurie pagal atitinkamus išorinius požymius (aprangą, šukuosenas, bendrą išvaizdos stilių) yra ar gali būti priskiriami prie ekstremistinių, rasistinių ar kitų su neapykantos kitoms žmonių grupėms susijusia ideologija siejamoms ir tokią ideologiją išpažįstančioms, propaguojančioms asmenų grupuotėmis, būtina imtis priemonių nustatyti jų organizuotumo lygį, kaltininko narystę ar kitokį ryšį su tokia grupuote. Šios aplinkybės ir jas patvirtinantys ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti reikšmingi ikiteisminio tyrimo metu nustatant ir kvalifikuojant nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, jų pobūdį, o teismui – vertinant šiuos duomenis ir priimant atitinkamus sprendimus.
48. Internetas yra pagrindinė, iš esmės visuotinai prieinama ir naudojama elektroninė žmonių komunikacijos ir informacijos perdavimo, sklaidos priemonė, kuri dažnai panaudojama ir nusikalstamiems tikslams, suteikdama neribotas galimybes ne tik skleisti įstatymais draudžiamą informaciją, tačiau ir leidžianti tokios informacijos kūrėjams, platintojams ir naudotojams beveik nevaržomai koordinuoti savo veiksmus, tiesiogiai ar užmaskuotai verbuoti savo pasekėjus, pasinaudojant mažomis materialinėmis ir laiko sąnaudomis sukelti neramumus visuomenėje,
12
skatinti neapykantos proveržius ir net su tuo susijusius fizinio, psichinio smurto prieš labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes išpuolius realiame gyvenime (gatvėse, buityje ir pan.).
49. Tiriant nusikalstamas veikas, padarytas rasine, nacionalistine, religine, homofobine, ksenofobine ar diskriminacinio pobūdžio motyvacija elektroninėmis ryšio priemonėmis ar/ir elektroninėje erdvėje, kvalifikuojant tokias veikas, procesiniuose dokumentuose yra svarbu naudoti tinkamas sąvokas ir terminologiją.
50. Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų 1 str. apibrėžiamos sąvokos, kurios turėtų būti naudojamos nusikalstamų veikų, padarytų panaudojant elektroninio ryšio priemones ir/ar elektroninėje erdvėje ikiteisminiame tyrime. Šioje Konvencijoje:
50.1. kompiuterinė sistema – tai įtaisas arba tarpusavyje sujungtų ar susijusių įtaisų grupė, iš kurių vienas ar daugiau pagal programą automatiškai apdoroja duomenis;
50.2. kompiuteriniai duomenys – tai bet kokia faktų, informacijos arba sąvokų pateiktis tokiu pavidalu, kad juos būtų galima apdoroti kompiuterine sistema, taip pat programa, pagal kurią kompiuterinė sistema gali vykdyti tam tikrą funkciją;
50.3. paslaugos teikėjas – tai: bet kuris viešasis ar privatus subjektas, teikiantis savo paslaugos vartotojams galimybę bendrauti pasinaudojant kompiuterine sistema; bet kuris kitas subjektas, apdorojantis arba saugantis tokios ryšio paslaugos arba tokios paslaugos vartotojų kompiuterinius duomenis;
50.4. srauto duomenys – tai visi kompiuteriniai duomenys, perduodami kompiuterine sistema, suformuoti kompiuterinės sistemos, kuri sudaro ryšio grandinės dalį, ir rodantys perduotos informacijos kilmę, paskirtį, perdavimo kelią, laiką, datą, dydį, trukmę arba pagrindinės paslaugos rūšį.
51. Aptariamos kategorijos nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtos informacijos turiniu, jos sklaida ir padaromų elektroninėje erdvėje (internete, elektroniniu paštu ar kt.) ar tradicinės žiniasklaidos priemonėse ikiteisminiam tyrimui yra svarbios ir naudotinos kitos sąvokos, kurių apibrėžimai pateikti Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. ir Elektroninių ryšių įstatymo 3 str.
52. Ikiteisminio tyrimo atlikimo metu kylant klausimų dėl elektroninėmis ryšio priemonėmis ar/ir elektroninėje erdvėje padaromų aptariamos kategorijos nusikalstamų veikų padarymo vietos nustatymo turėtų būti vadovaujamasi BK 4 str. 2 ir 3 d. nuostatomis. Tokiais atvejais būtina nustatyti, kur asmuo atliko galimai neteisėtus veiksmus su pirmąja kompiuterine sistema (personaliniu kompiuteriu), nepriklausomai nuo to, ar per šią kompiuterinę sistemą buvo pasiekta kita kompiuterinė sistema, esanti užsienio valstybės teritorijoje, arba – kur kilo nusikalstamos veikos padariniai. Paminėtais atvejais kilę klausimai dėl baudžiamojo persekiojimo vietos tarp kelių valstybių nustatymo turėtų būti sprendžiami atsižvelgiant į Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų 22 str. 5 d. numatytą būdą – šalių tarpusavio konsultacijomis, siekiant nustatyti labiausiai persekiojimui tinkamą jurisdikciją.
IV. KAI KURIŲ NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ ASMENS LYGIATEISIŠKUMUI IR SĄŽINĖS LAISVEI IKITEISMINIO TYRIMO YPATUMAI
53. Neapykantos motyvacija padaromų nusikalstamų veikų, kuriomis tiesiogiai pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumas ar kėsinamasi į šį objektą (BK 169, 170, BK 1701 str.) ir kuri yra būtinas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, daugiausia padaroma elektroninėje (virtualioje) erdvėje, tačiau jų pasitaiko ir tradicinės žiniasklaidos priemonėse (spaudoje, TV, radijo laidose), taip pat – kitoje viešojoje aplinkoje (vietose). Pastarosios kategorijos nusikalstamoms veikoms būdinga tai, kad jos dažniausiai padaromos naudojant kalbines priemones, t.y. raštu ar verbaliniu
13
būdu išreiškiant tam tikrus teiginius, žodžius, panaudojant įvairius kurstomojo, diskriminacinio pobūdžio idėjas ir prasmę turinčius simbolius (ženklus ir kitus objektus). Paminėtų baudžiamojo įstatymo normų (BK 170, BK 1701 str.) kontekste nesantaikos tarp atskirų visuomenės grupių kurstymo veiksmai turėtų būti suprantami kaip bet koks kryptingas viešosios praktinės veiklos aktas, taip pat ir kalbinis minties išdėstymas bei kitos informacijos perdavimo kalbinėmis ir vaizdinėmis priemonėmis formos. Tokie veiksmai yra viešų pasisakymų, spaudos leidinių ar kitų spausdintinės produkcijos dalykų, interneto, kitų elektroninio ryšio priemonių ar kitų žiniasklaidos priemonių (radijo, televizijos) panaudojimas žodiniams, rašytiniams ar garso ir vaizdo pranešimams perduoti, kuriais siekiama sukelti tautinę, rasinę, religinę, socialinę, lyčių lygybę, homofobinę netoleranciją eskaluojančią ar skatinančią nesantaiką visuomenėje.
54. Plačiau kalbant ir detalizuojant, piktnaudžiavimą Konstitucijos ir įstatymų garantuojama žodžio laisve ir informacijos sklaidos teise, veiksmų kryptingumo sąvoka apibūdina tik informacijos prasmę, jos turinį (pvz., raginimai rengti žydų pogromus, prieš musulmonus nukreipta agitacija), kuris potencialiai gali išprovokuoti konfliktus tarp tautų ar tarp konfesijų, tačiau nenumato, kad tokios pasekmės faktiškai atsiras. Kurstomojo pobūdžio yra informacija, turinti neigiamą emocinį vertinimą ir formuojanti neigiamą nuostatą prieš tam tikrą etninę (tautinę), rasinę (antropologinę), konfesinę (religinę) ar kitą baudžiamajame įstatyme nurodytą žmonių grupę arba atskirus asmenis – šios grupės narius, ja kurstoma apriboti jų teises arba imtis prieš juos smurtinių veiksmų. Tokio pobūdžio informacija paprastai sukelia įtampą visuomenėje, nepakantumą įvairių rasių, tautybių, kilmės, netradicinės lytinės orientacijos ar visuomenei neįprasto, ne tradiciškai dominuojančio, t.y. kito tikėjimo žmonių koegzistavimui, sudaro palankų pagrindą konfliktams.
55. Nuo informacijos, sukeliančios nesantaiką, reikia skirti faktų konstatavimą. Šis neturi jokio neigiamo emocinio poveikio ir nėra nukreiptas negatyviai nuostatai formuoti. Todėl negalima, pavyzdžiui, tautinės nesantaikos kurstymu laikyti pranešimo apie tai, kad, remiantis sociologiniais tyrimais, pati neraštingiausia Lietuvos visuomenės gyventojų grupė yra romai. Tokios informacijos psichologinio turinio tikslas yra atkreipti visuomenės ir specialistų dėmesį į šią problemą, o ne įtvirtinti visuomenės sąmonėje stereotipą dėl objektyviais sociologinio tyrimo metodais konstatuoto tam tikros žmonių grupės tautinio bruožo. Nesantaika gali pasireikšti kaip nedraugiškumas, didelė antipatija, neapykanta, noras įvairiais būdais suvaržyti kieno nors teises ir teisėtus interesus.
56. Neapykantos tam tikroms tautinėms, etninėms, religinėms ar tam tikros rasės žmonių grupėms kurstymas paprastai pasireiškia jų orumo pažeminimu: skleidžiant melagingus prasimanymus, iškreiptus arba tendencingai parinktus duomenis apie rasę, etninės grupės ar atskiros tautos istoriją, kultūrą, tradicijas, psichologinę sandarą, tikėjimą, idėjas, įvykius, paminklus ir dokumentus, kurie sudaro tautines ar religines vertybes, teršiančius ir žeidžiančius etninę ar konfesinę grupę arba tam tikrus jos atstovus – šios grupės narius, t.y. duomenis, kuriuose slypi pasityčiojimas, pasibjaurėjimas ir panieka jiems.
57. Neapykantos kurstymo nusikalstamų veikų atvejais svarbu žinoti, kad terminas - tautinis, religinis, rasinis išskirtinumas arba pranašumas reiškia, kad viena žmonių grupė pagal kokius nors požymius yra pranašesnė už kitas grupes dėl pastarųjų grupių netobulumo, t.y. dėl neva jų gamtinio, biologinio, socialinio, moralinio nuosmukio ir ydingumo. Šio veikos daromos propaguojant idėjas, pažiūras, nuostatas ir skatinimus veikti, nukreiptus į tautinės, rasinės, religinės, homofobinės ar kitos diskriminacinio pobūdžio, baudžiamajame įstatyme nurodytais požymiais apibrėžtoms žmonių grupėms ar jų atstovams, nesantaikos kurstymą, jų skleidimą daugeliui, t.y. neapibrėžtam ratui žmonių. Tai gali būti reiškiama raginimų, kreipimųsi, pamokymų, patarimų, įspėjimų, reikalavimų, grasinimų ir panašia forma.
58. Vertinant galimo diskriminavimo (BK 169 str.), nesantaikos kurstymo, neapykantos skatinimo atvejus (BK 170 str.) arba tokiais tikslais veikiančios ar ketinančios veikti organizacijos ar grupės
14
veiklos tikslų ar veiklos pobūdį (BK 1701 str.) pagrindinis vertinimo ir tyrimo objektas, o taip pat - pagrindinis įkalčių šaltinis yra publikacijų, plakatų, kalbų, dainų tekstai, kita kalbinėmis priemonėmis ar ženklais, simboliais fiksuota informacija, jos turinys, kurį būtina išsamiai išanalizuoti, norint gauti teisingą ir kvalifikuotą teisinį vertinimą. Jeigu kurstomo pobūdžio idėjos išreikštos tiesiogiai, vartojant aiškius, visuotinai suprantamus žodžius ar jų teiginius, o ne užslėptai, išsamią jų analizę ir atitinkamą teisinį vertinimą gali padaryti betarpiškai pats kompetentingas ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras ir tam nereikia specialių žinių.
59. Teisingai įvertinti tekstą ir jo turinį turėtų padėti tam tikri pagrindiniai požymiai, apibūdinantys tautinės, etninės, rasinės, religinės, socialinės, homofobinės ar kitos diskriminacinio pobūdžio nesantaikos, neapykantos kurstymą kaip grėsmę visuomenei. Kurstomąjį, diskriminacinį veiksmų prieš atskiras baudžiamajame įstatyme nurodytas žmonių grupes pobūdį ir nesantaikos visuomenėje skatinimą gali išreikšti tokie požymiai, pagal kuriuos vertinančiajam akivaizdu, kad jais siekiama:
59.1. formuoti ir stiprinti negatyvųjį etninį, rasinį, tautinį, religinį ar kitokį stereotipą, neigiamą atitinkamos tautos, etninės grupės, rasės, religijos įvaizdį;
59.2. priskirti įvairaus pobūdžio negatyvius atskirų atstovų bruožus ir ydas visai tautinei, etninei, religinei ar kitai žmonių grupei ar rasei;
59.3. priskirti visiems atitinkamos rasės, etninės, tautinės, religinės ar kitos grupės atstovams siekius laikytis senų papročių, tradicijų, išpažinti tikėjimus, kuriuos šiuolaikinė kultūra vertina neigiamai;
59.4. teigti, kad viena tauta, rasė, religija, socialinė, kalbinė ar kita grupė, ar žmonių lytis yra iš prigimties pranašesnė, o kitos yra nevisavertės ir ydingos;
59.5. priskirti vienos tautos, etninės ar kitos baudžiamajame įstatyme nurodytos žmonių grupės, rasės, religijos nedraugiškus veiksmus ir pavojingus ketinimus kitoms tautoms, etninėms ar kitokioms grupėms, rasėms, religijoms;
59.6. užkrauti kaltę ir atsakomybę už tam tikrų atskiros grupės atstovų pripažintas nusikalstamas ar kitas neteisėtas, amoralias veikas visai etninei, rasinei, religinei ar kitai grupei;
59.7. teigti, kad vienos etninės ar religinės grupės interesai yra visiškai priešingi ir nesuderinami su kitų etninių ar religinių grupių interesais;
59.8. teigti, kad viena tautinė , etninė, religinė ar kita grupė ar žmonių rasė turi slaptų planų, sąmokslų kitų grupių ar rasių atžvilgiu;
59.9. aiškinti praeities, dabarties, ateities negandas ir negeroves tam tikrų etninių, rasinių, religinių ar kitų grupių egzistavimu ir kryptinga jų veikla;
59.10. kurstyti veikti prieš kokią nors tautą, rasę, religiją, lytį, socialinę ar netradicinės lytinės orientacijos ar kitą baudžiamajame įstatyme numatytą žmonių grupę;
59.11. skatinti, pateisinti tam tikros tautos, rasės, religijos, socialinės ar kitos baudžiamajame įstatyme numatytos žmonių grupės atstovų atžvilgiu vykdytą genocidą, kitus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, įskaitant trėmimus, kitas represijas;
59.12. reikalauti išstumti iš įvairių veiklos sferų (politinės, socialinės, kultūrinės, darbo, ekonominės ar kitos) tam tikros tautos, rasės, konfesijos ar kitos baudžiamajame įstatyme numatytos žmonių grupės atstovus;
59.13. reikalauti apriboti piliečių ar kitų asmenų teises ir laisves arba sukurti privilegijas vienai ar kelioms žmonių grupėms pagal jų tautinį, rasinį, religinį, socialinį ar kitokį baudžiamajame įstatyme numatytą grupinio apibrėžtumo požymį;
59.14. grasinti ir kurstyti imtis smurtinių veiksmų prieš tam tikros rasės, tautybės, kilmės, kalbos, lyties, tikėjimo, seksualinės orientacijos ar kitos baudžiamajame įstatyme numatytais grupinio apibrėžtumo požymiais apibrėžtą žmonių grupę ar jai priklausančius atskirus asmenis dėl tokios jų priklausomybės.
60. Vertinant galimai rasinę, nacionalinę, religinę, homofobinę ar kitą diskriminacinio pobūdžio neapykantą kurstančią medžiagą, būtina atsižvelgti į tai, kad ne visais atvejais ir ne visa tokio pobūdžio medžiaga atvirai išreiškia išvardintas idėjas. Neretai ji būna pateikta taip, kad panašios
15
autoriaus mintys įvairių gudrybių dėka įteigiamos palengva, sistemingai ar per kelis kartus. Galiausiai, informacija, gebanti sukelti priešiškumą vienų ar kitų etninių, rasinių, religinių ar kitų žmonių grupių atžvilgiu, įžeisti arba pažeminti jų tautinį ar kitokį orumą, slypi tarp eilučių, bet tekstą skaitančiajam ar jo klausančiajam ji yra suprantama. Paprastai publikuojantysis, publikuotasis autorius ar kalbėtojas (kitoks kalbinio teksto perteikėjas) šiuo atveju turi tikslą ne tik sukelti tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, prisidengdamas Konstitucijos jam suteikta žodžio laisve ir informacijos raiškos bei sklaidos teise, bet ir išvengti atsakomybės.
61. Praktika rodo, kad apibrėžti teksto socialinį ir psichologinį pobūdį ir įrodyti kėslą (tikslą) kurstyti tautinę, rasinę, religinę ar kitokią diskriminacinio pobūdžio nesantaiką tampa ypač sudėtinga, kai propaguojamos idėjos ir nuostatos diegiamos į visuomenės sąmonę rafinuotomis manipuliavimo informacija priemonėmis, specialiomis kalbinėmis, vaizdinėmis ir kitomis priemonėmis pateikiant skaitytojui (žiūrovui, klausytojui) menkinančias charakteristikas, neigiamus vertinimus, negatyvias nuostatas ir raginimus veikti prieš tam tikrą tautą, rasę, etninę, socialinę, seksualinės orientacijos žmonių grupę, vienos žmonių lyties atstovus, religiją ar ją išpažįstančių žmonių grupę, kitas baudžiamajame įstatyme nurodytas žmonių grupes ar joms priklausančius ar priskiriamus asmenis.
62. Prasminės tekstų krypties ir naudojamų propagandinių metodų išaiškinimas aptariamos kategorijos ikiteisminiuose tyrimuose yra svarbiausia grandis, pagal kurią nustatomas veikos neteisėtumas. Todėl tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atliekantis ikiteisminį tyrimą, ar prokuroras, savo turimomis žiniomis ir teisine sąmone arba dėl objektyvių priežasčių negali vadovaudamiesi šių rekomendacijų 59.1 - 59.12 punktuose paminėtais požymiais teisingai, kvalifikuotai ir objektyviai įvertinti ikiteisminio tyrimo dalyko (rašytinių tekstų, vaizdinėmis, garsinėmis kalbinėmis formomis perteiktos informacijos, panaudotų simbolių, ženklų, gestų, santrumpų turinio ar pan.) kurstomojo ar diskriminacinio pobūdžio turinio ar jo prasmės, būtina pasitelkti ir panaudoti specialias lingvistikos, socialinės psichologijos, semiotikos, istorines, antropologines ar kitas žinias, kurias gali suteikti tik tam tikrų sričių (taip pat ir mokslo) specialistai ar ekspertai. Tokiais atvejais privalo būti nedelsiant atitinkamam specialistui pavedama atlikti tekstinės, kalbinės ar kitomis šiame punkte paminėtomis informacijos perteikimo formomis perteiktos galimai neteisėtos informacijos, jos turinio, pobūdžio ir prasmės tyrimą. Tačiau kiekvienu atveju dėl specialisto išvados gavimo ar atitinkamos ekspertizės skyrimo turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo duomenis ir nustatytas faktines įvykio aplinkybes.
63. Siekiant nustatyti reikšmingas ikiteisminiam tyrimui aplinkybes, objektyviai, nešališkai ištirti ir ikiteisminio tyrimo metu teisingai įvertinti viešai paskelbtus teiginius, atskiras jų dalis ar žodžius, panaudotą simboliką, ženklus, gestus, kitą vaizdinę, garsinę informaciją, ir vadovaujantis BPK 89, 90 ir 205 str., specialių žinių ir įgūdžių turinčiam specialistui surašoma užduotis pateikti specialisto išvadą. Užduotyje specialistui klausimai turi būti surašyti aiškiai ir kvalifikuotai, vengiant praktikoje dažnai daromų esminių klaidų, kuomet specialistui pavedama pateikti išvadą, prašant atsakyti į klausimus, kurie yra ne specialisto, o veiką kvalifikuojančio ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro kompetencija, t.y. užduotyje specialistui negali būti pateikiamas klausimas, ar pateiktas tyrimui objektas (tekstai, jų dalys, žodžiai ar kiti užrašai, simboliai, gestai, ženklai ir kt.) kursto prieš ar diskriminuoja kurią nors žmonių grupę. Specialistui turi būti pavedama pateikti išvadą dėl tyrimo objekto turinio (vaizdo) pobūdžio, jo lingvistinės, semiotinės, socialinės psichologinės, istorinės ar kitos prasmės. Atskirais atvejais užduotis pateikti specialisto išvadą gali būti pavedama kompetentingam, mokslinį laipsnį tam tikroje mokslo srityje turinčiam ir/ar mokslo įstaigoje dirbančiam asmeniui. Jeigu specialistas atsakyti į tokius klausimus negali dėl kompetencijos stokos, o tyrimui būtinos specialios mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios, turėtų būti sprendžiama dėl atitinkamos ekspertizės skyrimo.
16
64. Kompiuterinėmis sistemomis elektroninėje erdvėje (internete) padaromų aptariamos kategorijos nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo atvejais, atsižvelgiant į kitus ikiteisminio tyrimo duomenis, informacinių technologijų specialistams (ekspertams) gali būti pavedama atlikti tyrimą (arba paskiriama informacinių technologijų ekspertizė) ir pateikti išvadą dėl tyrimui reikšmingos informacijos patalpinimo elektroninėje erdvėje iš atitinkamos kompiuterinės sistemos fakto, laiko ir/ar turinio, tekstų autorystės nustatymo. Tokiais atvejais, siekiant užtikrinti reikšmingų ikiteisminiam tyrimui duomenų gavimą (specialisto tyrimo ir išvados gavimą, ekspertizės atlikimą), o taip pat siekiant užtikrinti galimą turto (nusikalstamos veikos įrankio, priemonės) konfiskavimą (BK 72 str.), ikiteisminio tyrimo metu, nustačius faktinę kompiuterinės sistemos, kurią panaudojant elektroninėje erdvėje galimai buvo padaryta kuri nors šiame rekomendacijų punkte nurodyta nusikalstama veika, buvimo vietą ar asmenį (kompiuterinės sistemos vartotoją), galimai padariusį tokią veiką, būtina, panaudojant optimaliausią ir veiksmingiausią ikiteisminio tyrimo taktiką, organizuoti ir atlikti kompiuterinės sistemos ir jos priedų, naudotų šiai nusikalstamai veikai, poėmį (BPK 147 str.) arba šias galimai padarytos nusikalstamos veikos priemones paimti kito procesinės prievartos veiksmo – kratos (BPK 145 str.) atlikimo metu.
65. Ikiteisminio tyrimo įstaigų specialistai turėtų mokėti tinkamai paimti tyrimo objektus aptariamos kategorijos nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose, prireikus atlikti jų apžiūrą, atlikti nesudėtingą skaitmeninėse laikmenose esančios informacijos analizę, konsultuoti tyrėjus informacinių technologijų tyrimo skyrimo klausimais.
66. Atkreiptinas dėmesys, kad tiriant aptariamos kategorijos nusikalstamas veikas ir kilus būtinybei nustatyti tam tikras įvykio aplinkybes, yra aktualūs ir Lietuvos Respublikos veikiančiose specializuotose ekspertinėse įstaigose atliekami objektų tyrimai ir ekspertizės, kurių rezultatai ir išvados gali būti reikšmingi ikiteisminio tyrimo duomenys tokių nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose. Lietuvos teismo ekspertizės centras be kitų atlieka informacinių technologijų ekspertizes ir tyrimus, kurie yra susiję su internetinėje erdvėje ar kompiuteriniais tinklais bei kompiuterinėse laikmenose fiksuotos informacijos tyrimais (nustatomi faktiniai duomenys apie susijusią su tiriamuoju įvykiu kompiuterinę įrangą - aparatinę įrangą, programinę įrangą, informaciją, sukauptą kompiuterių duomenų laikmenose ir kompiuterinę sistemą, jos funkcionavimo aplinkybes ir vaidmenį tiriamojo įvykio atveju); lingvistikos (autorystės) ekspertizes (nustato neredaguoto teksto autorių, teksto autoriaus gimtąją ar dažniausiai vartojamą kalbą, vietovę, kurioje formavosi teksto autoriaus lietuvių kalbos įgūdžiai, teksto autoriaus raštingumo lygį, profesiją ar tarnybinės veiklos sritis, rašiusiojo būklę, aiškina teksto ar atskirų jo fragmentų bei kitų kalbos vienetų ypatumus). Kita ekspertinė įstaiga - Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centras taip pat atlieka informacinių technologijų (ekspertinius) tyrimus.
67. Aptariamos kategorijos nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo atvejais, siekiant objektyvaus nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimo, vadovaujantis BPK 97 str. ir atsižvelgiant į atitinkamas Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, dėl kompetentingos išvados apie šių rekomendacijų 63 punkte nurodytos informacijos ar kitų objektų, panaudojamų neapykantos kurstymo, diskriminavimo ir kitose su tuo susijusiose nusikalstamose veikose, pobūdį, jų prasmę, padarytą ar daromą socialinį psichologinį poveikį visuomenei ar atskiroms jos grupėms gavimo gali būti kreipiamasi ir į specialias institucijas. Jų veiklos pagrindus reglamentuojantys teisės aktai nustato joms privalomas funkcijas, susijusias su viešosios informacijos, kuria gali būti kurstoma tautinė, rasinė, religinė, socialinė, lyčių ar kita neapykanta, priežiūra ir vertinimu. Viena tokių institucijų yra Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, kuri prižiūri, kaip platinant viešąją informaciją laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą. Kita speciali institucija yra Žurnalistų etikos inspektorius, kurio kompetenciją aptariamoje srityje nustato Visuomenės informavimo įstatymas. Pagal šio įstatymo 50 str. 1 d. 8 p. (įsigalioja nuo 2010 m sausio 1 d., Žin. 2009-07-28, Nr. 89-3804 ) Žurnalistų etikos inspektorius, vadovaudamasis ekspertų grupių (ekspertų) išvadomis, nustato, ar visuomenės
17
informavimo priemonėse paskelbta viešoji informacija skatina nesantaiką dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
68. Atsižvelgiant į kompiuterinėmis sistemomis elektroninėje erdvėje (internete) padaromų nusikalstamų veikų, susijusių su kurstymu prieš atskiras žmonių grupes (BK 170 str.) ar jų diskriminavimu (BK 169 str.) ikiteisminio tyrimo praktiką, kai tyrimo metu nustatoma, kad kompiuterio, kuriuo pasinaudojant galimai buvo padaryta paminėtos kategorijos nusikalstama veika, interneto protokolo (IP) adresas yra serveryje, kuris fiziškai yra užsienio valstybėje ir be teisinės pagalbos prašymo nustatyti minėto kompiuterio sistemos vartotoją neįmanoma, tam tikrais atvejais būtina atsižvelgti į ikiteisminio tyrimo atlikimo racionalumo, operatyvumo ir ekonomiškumo principus. Kai kurios šalys (pvz., JAV) atsisako įvykdyti Generalinės prokuratūros teisinės pagalbos prašymus tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose ir suteikti teisinę pagalbą Lietuvos Respublikai nustatant galimai neteisėtos, rasinę, nacionalinę, religinę ar kitą su netolerancija atskiroms žmonių grupėms kurstančią neapykantą ar diskriminavimą viešojoje elektroninėje erdvėje, kadangi kai kurių šalių konstituciniai įstatymai prigimtinę žodžio laisvę traktuoja plačiau nei Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai ir, skirtingai nei Lietuvos Respublikos baudžiamasis įstatymas, nelaiko tokių veikų nusikalstamomis. Todėl, siekiant operatyviau, racionaliau ir ekonomiškiau atlikti ikiteisminį tyrimą tokiose baudžiamosiose bylose, gavus ikiteisminio tyrimo duomenų, kad kompiuterinės sistemos vartotojo tapatybės duomenys gali būti nustatyti tik teisinės pagalbos prašymo pateikimo būdu valstybei, kuri prieš tai kituose ikiteisminiuose tyrimuose jau yra atsisakiusi paminėtais pagrindais vykdyti tokį teisinės pagalbos prašymą, toks teisinės pagalbos prašymas nerengtinas ir neteiktinas. Tokiais ikiteisminio tyrimo atvejais ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turėtų teisės aktuose nustatyta tvarka raštu išreikalauti iš ikiteisminio tyrimo įstaigos ar prokuratūros (prokuroro) analogiškos nusikalstamos veikos ikiteisminio tyrimo atveju gautų dokumentų, kurie patvirtina aukščiau paminėtas aplinkybes (užsienio valstybės atsisakymą įvykdyti teisinės pagalbos prašymą), patvirtintas kopijas. Išreikalautos kito ikiteisminio tyrimo bylos dokumentų kopijos pridedamos ir laikomos atliekamo ikiteisminio tyrimo duomenimis.
69. Už kai kurių šiose metodinėse rekomendacijose aptartų nusikalstamų veikų (BK 170, 1701 str.) padarymą baudžiamoji atsakomybė yra numatyta ir juridiniam asmeniui (BK 170 str. 4 d., BK 1701 str. 2 d.). Ikiteisminio tyrimo atlikimo metu, ypač tais atvejais, kai paminėtos nusikalstamos veikos padarytos elektroninėje erdvėje (internete), panaudojant kompiuterines sistemas, pasinaudojant kitomis viešai informaciją platinančiomis žiniasklaidos priemonėmis, jose arba spaudos leidiniuose, o taip pat viešai - ir kitais būdais ar priemonėmis (pvz. politinės, visuomeninės organizacijos organizuoti masiniai susibūrimai, mitingai, protesto ar kitos viešo pobūdžio akcijos; parodos, instaliacijos, kiti vieši renginiai), turi būti atidžiai įvertinami duomenys ir aplinkybės, susiję su galimai neteisėtais atitinkamo juridinio asmens veiksmais, už kuriuos, kaip jau minėta, baudžiamasis įstatymas numato juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. Tokiais atvejais juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimai sprendžiami vadovaujantis BK, BPK, generalinio prokuroro rekomendacijų dėl baudžiamosios atsakomybės juridiniams asmenims taikymo nuostatomis.
Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras
Rimvydas Valentukevičius
_________________ Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|