 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
William S. Lind. Politinio korektiškumo ištakos
http://www.politologas.lt/2010/06/03/po ... mo-istakos
Vilius Bartninkas
2010 06 3, Ketvirtadienis
Williamas S. Lindas yra JAV karo ekspertas, Kultūrinio konservatizmo centro direktorius, rašantis straipsnius įvairiomis temomis. Čia pateikiama W. S. Lindo kalba, sakyta įvairiose konferencijose, apie politinio korektiškumo kilmę, jo sąsajas su Frankfurto mokykla ir marksizmu.
Iš kur visi šie niekai, apie kuriuos šįryt girdėjote – feministė auka, gėjų teisių judėjimas, išgalvota statistika, perrašyta istorija, melas, reikalavimai ir visa kita – iš kur visa tai kilo? Pirmą kartą istorijoje amerikiečiai turi bijoti to, ką jie sako, rašo ir galvoja. Jie turi bijoti netinkamai pavartoto žodžio, žodžio, pasmerkto kaip įžeidžiančio, netaktiško, rasistiško, seksistiško ar homofobiško.
Mes esame stebėję kitas valstybes, ypač šiame šimtmetyje, kuriose vyko kažkas panašaus. Visada žvelgėme į jas su užuojautos ir, tiesą sakant, su šiokios tokios atrakcijos mišiniu, nes mus priblokšdavo tai, kaip žmonės galėjo nebesuvaldyti padėties, jog galų gale imtų bijoti savo vartojamų žodžių. Tačiau tokią padėtį turime ir savo šalyje. Pirmiausia tai įsigalėjo universitetų teritorijose, kol galiausiai išsiplėtė iki visuomeninio lygmens. Iš kur tai atėjo? Ir kas tai yra?
Mes tai vadiname „politiniu korektiškumu“. Pastarasis pavadinimas atsirado kaip kažkoks juokelis, tiesiog kaip komiksas, ir iki šiol mes vis dar jį vertiname pusiau rimtai. Tačiau, tai mirtinai rimta. Tai yra didžioji šio šimtmečio liga, liga, kuri nusinešė dešimtis milijonų gyvybių Europoje, Rusijoje, Kinijoje ir visame kitame pasaulyje. Tai – ideologijos liga. Politinis korektiškumas nėra juokingas. Politinis korektiškumas yra mirtinai rimtas.
Jei pažvelgtume į jį analitiškai-istoriškai, greitai atrastume, kas tai iš tikrųjų. Politinis korektiškumas yra kultūrinis marksizmas. Marksizmas iš ekonominių sąvokų išverstas į kultūrines. Jo pradžia yra ne septintasis dešimtmetis kartu su hipiais ir judėjimu už taiką, o Pirmasis pasaulinis karas. Jeigu palygintume pagrindines politinio korektiškumo dogmas su klasikiniu marksizmu, analogijos taptų akivaizdžios.
Pirmiausia, abi yra totalitarinės ideologijos. Niekur kitur taip aiškiai neasiskleidžia totalitarinė politinio korektiškumo prigimtis kaip universitetuose, kurių dauguma šiuo metu tampa mažosiomis šiaurės korėjomis. Jų studentai ar fakulteto bendradarbiai, drįstantys peržengti bet kurią liniją, nubrėžtą feminisčių ar homoseksualų teisių aktyvistų, vietinių juodaodžių ar lotynų amerikiečių, ar bet kurių kitų šventųjų „aukų“ grupių, aplink kurias politinis korektiškumas sukasi, greitai susiduria su teisinėmis problemomis. Jiems pateikiami oficialūs kaltinimai ir skiriamos bausmės universiteto sistemos viduje. Tai yra trumpas žvilgsnis į ateitį, kurią politinis korektiškumas žada visai mūsų nacijai.
Išties, visos ideologijos yra totalitarinės, nes ideologijos esmė (norėčiau pabrėžti, jog konservatizmas yra teisingai suprantamas kaip neideologija) yra paimti tam tikrą filosofiją ir tarti, kad šios filosofijos pagrindu kai kurie dalykai privalo būti tiesa. Pavyzdžiui, visa mūsų kultūros istorija tėra moterų priespaudos istorija. Kadangi realybė tam prieštarauja, ji turi būti uždrausta. Verčiama gyventi melu. Kadangi žmonės tam priešinasi – juk jie natūraliai naudoja savo akis ir ausis pažvelgti ir pasakyti: „Palauk truputį. Tai netiesa. Aš nemanau, kad tai yra tiesa“, – tai valstybės galia turi būti panaudota gyvenimo melu įteisinimui. Štai kodėl ideologija nuolat kuria totalitarinę valstybę.
Antra, politinio korektiškumo kultūrinis marksizmas, kaip ir ekonominis marksizmas, turi vieną veiksnį, paaiškinantį istoriją. Ekonominis marksizmas teigia, kad istoriją determinuoja tie, kam priklauso gamybos priemonių nuosavybė. Savo ruožtu kultūrinis marksizmas, arba politinis korektiškumas, teigia, kad visa istorija yra determinuota jėgos, kurios pagalba vienos klasės, apibrėžiamos rasės, lyties ir t.t. sąvokomis, primeta valdžią kitoms klasėms. Niekas kitas nerūpi. Visa literatūra, tiesą sakant, yra apie tai. Viskas praeityje vyko būtent dėl to.
Trečia, klasikiniame ekonominiame marksizme kai kurios klasės, pavyzdžiui, darbininkai ir valstiečiai, laikomos a priori „gerosiomis“, tuo tarpu kitos klasės, tarkime buržuazija, laikomos blogiu. Politinio korektiškumo kultūriniame marksizme tam tikros grupės yra „geros“: feministės moterys (žinoma, kad visos moterys turi būti feministes, ne feministės moterys paprasčiausiai „neegzistuoja“), juodaodžiai, lotynų amerikiečiai, homoseksualai. Šios klasės apibrėžia save kaip „aukas“ ir todėl automatiškai yra geros, nepaisant to, ką jos daro. Analogiškai baltieji vyrai yra apibrėžiami kaip „blogieji“, taip tapdami lygūs buržuazijai ekonominiame marksizme.
Ketvirta, tiek ekonominis, tiek kultūrinis marksizmas remiasi nusavinimu. Kai klasikiniai marksistai – komunistai – užgrobė Rusiją, jie eksproprijavo buržuaziją, nusavino jų nuosavybę. Panašūs procesai vyksta, kai kultūriniai marksistai užvaldo universitetus – šie eksproprijuojami, pasinaudojant tokiais dalykais kaip įstojimo kvotos. Baltasis studentas yra eksproprijuojamas, kai turėdamas aukštesnę kvalifikaciją yra nepriimamas vietoje juodaodžio ar lotynų amerikiečio, kuris neturi reikiamos kvalifikacijos. Ir išties, pozityvioji diskriminacija (angl. affirmative action) šiandieninėje visuomenėje yra ekspropriacijos sistema. Todėl ekspropriacija yra principinis įrankis abejoms marksizmo formoms.
Galiausiai abi atšakos turi analizės metodus, kurie automatiškai duoda reikiamą atsakymą. Klasikiniam marksizmui – tai marksistinė ekonomika. Kultūriniam marksizmui – dekonstrukcija. Dekonstrukcija iš esmės paima bet kurį tekstą, pašalina visą jo prasmę ir įkelia bet kurią norimą. Todėl mes, tariamės maną, kad visi Šekspyro darbai yra apie moterų priespaudą, o Biblija turinį sudaro lytiškumas ir seksizmas. Šie pavyzdžiai atskleidžia, kad šiais laikais viskas gali tapti naudos šaltiniu, o tai savo ruožtu tik įrodo, jog „visa istorija yra apie klases, kurių vienos jėga slopina kitas“. Todėl tarp klasikinio marksizmo, kuris mums atpažįstamas iš senosios Sovietų Sąjungos, ir kultūrinio marksizmo, kurį šiandien identifikuojame kaip politinį korektiškumą – paralelės daugiau nei akivaizdžios.
Bet šios paralelės nėra atsitiktinės. Ir jos neatsirado iš niekur. Politinis korektiškumas turi istoriją, kuri yra kur kas ilgesnė nei pamanytų dauguma žmonių, nepriklausančių mažam akademiniam sluoksniui, studijavusiam šias problemas. Ir ši istorija prasideda, kaip jau minėjau, Pirmuoju pasauliniu karu, lygiai kaip ir dauguma šiandieninių mus žlugdančių patologijų.
Marksistų teorija teigė, kad prasidėjus visuotiniam Europos karui (kaip, kad jis 1914 metais ir prasidėjo), darbininkų klasė visame Senajame žemybe turės sukilti nuversti buržuazines vyriausybes, nes patys darbininkai, nepaisant nacionalinių skirtumų, tarpusavyje turėjo daugiau bendro nei su buržuazija bei valdančiąja klase savo pačių valstybėse. Kaip bebūtų, atėjus 1914 metams, neįvyko ir tai. Visoje Europoje darbininkai burėsi prie savo valstybių vėliavų ir laimingi kovojo vieni su kitais. Kaizeris spaudė rankas marksistinės Socialdemokratų partijos lyderiams Vokietijoje ir sakė, kad „dabar nebeliko partijų“, beliko tik vokiečiai. Tai atsitiko visose Europos valstybėse. Kažkas buvo negerai.
Remdamiesi apibrėžimais marksistai žinojo, kad įvykiai neatitiko jų pačių postuluojamos marksistinės teorijos. 1917 m. jiems pasisekė Rusijoje ir nors vis tiek atrodė, jog teorija yra klaidinga, viskas buvo vilkinama toliau. Revoliucija neišplito, ir kai buvo bandoma ją įgyvendinti iškart po karo su spartakininkų (Spartako lyga, Marksistų revoliucinis judėjimas Pirmojo pasaulinio karo metais ir pokario Vokietijoje – V.B.) sukilimu Vokietijoje, su Belos Kun vyriausybe Vengrijoje, su Miuncheno komunistais – darbininkai jų nepalaikė.
Tad marksistai turėjo problemų, ir du marksizmo teoretikai – Antonio Gramsci Italijoje ir Georgas Lukacs Vengrijoje - pradėjo ties tuo dirbti. Gramsci teigė, kad darbininkai niekad nesupras savo klasinių interesų, kaip yra apibrėžta marksizme, kol jie nebus išlaisvinti iš vakarietiškos kultūros, konkrečiai iš krikščionybės. Lukacs, kuris buvo laikomas talentingiausiu marksizmo teoretiku po paties Markso, 1919-aisiais paklausė „Kas mus išlaisvins iš vakarietiškos kultūros?“ Jis plėtojo teoriją, kuri teigė, kad didžiausia kliūtis marksistiniam rojui buvo kultūra – Vakarų kultūra.
Lukacs pavyko įgyvendinti savo idėjas praktikoje, kai „naminis“ bolševikas Bela Kun pateko į valdžią (Vengrijoje – V.B.) 1919 metais; Lukacs tapo kultūros vicekomisaru ir pirmiausia įdiegė lytinį švietimą vengriškose mokyklose. Toks žingsnis užtikrino, kad darbininkai daugiau neberėmė Belos Kun vyriausybės, nes jie, kaip ir visi kiti, buvo abstulbinti. Lukacs buvo pirmasis tai padaręs, ir daugelis mūsų šiandien turėtų būti priblokšti, manydami, kad lytinis švietimas yra „naujovė“.
1923 metais Vokietijoje įkuriamas mokslinis institutas (angl. think tank), kurio vaidmuo yra išversti marksizmą iš ekonominių terminų į kultūrinius, kuris sukuria politinį korektiškumą, kokį mes žinome dabar, ir, svarbiausia, šis Institutas sukuria politinio korektiškumo pagrindus iki 1930-ųjų. Tai lėmė jaunas, turtingo vokiečių milijonieriaus sūnus, vardu Felix Weil, tapęs marksistu ir turintis begalę pinigų. Jis buvo sunerimęs dėl nesutarimų marksistų stovykloje, todėl ėmė remti keistą darinį pavadinimu „Pirmoji marksistų darbo savaitė“ (angl. the First Marxist Work Week), kuriame dirbti savaitę ties marksizmo nesutarimais sutelkė Lukacs ir daug kitų pagrindinių vokiečių mąstytojų.
Ir jis sako: „Ko mums reikia – tai mokslinis institutas“. Vašingtonas yra pilnas institutų ir mes manome, kad tai labai modernu. Išties, jie turėjo sugrįžti šiek tiek atgalios. Jis šelpia Institutą, asocijuotą su Frankfurto universitetu, įkurtą 1923 metais, kuris iš pradžių turėjo būti žinomas kaip Marksizmo institutas. Bet už jo stovintys žmonės nusprendė, kad pradžioje nėra palanku jiems viešai sieti save su marksizmu. Paskutinis dalykas, kurio politinis korektiškumas nori, tai būti siejamas su marksizmu. Todėl vietoj to jie nusprendė pasivadinti Socialinių tyrimų institutu (angl. Institute for Social Research).
Weilas turi labai aiškius tikslus. 1973 metais jis parašo laišką Martinui Jay, pagrindinės knygos apie Frankfurto mokyklą autoriui, kai Socialinių tyrimų institutas greitai tampa žinomas neformaliai, kuriame teigia: „Aš noriu, kad institutas taptų žinomas, gal net garsus dėl indėlio į marksizmą.“ Na, jam pasisekė. Pasak Martino Jay, pirmasis Instituto direktorius, austrų ekonomistas Carl Crunberg, apibendrino savo atidarymo kalbą „aiškiai teigdamas savo asmeninį atsidavimą marksizmui kaip mokslinei metodologijai“. Marksizmas, pasak jo, turėjo būti vyraujantis Instituto principas, ir tai niekada nepasikeitė.
Pradinis darbas Institute buvo ganėtinai tradicinis, tačiau 1930 metais Instituto direktoriumi tapo Maxas Horkheimeris. Jo pažiūros buvo kitokios. Jis buvo persimetėlis marksistas. Žmonės, kurie kūrė ir formavo Frankfurto mokyklą, yra persimetėliai marksistai. Savo mąstymu jie yra tipiški marksistai, tik įspūdingai pabėgę iš partijos. Maskva žiūri į jų darbus ir sako: „Ei, tai ne mes, mes neketiname to palaiminti.“
Horkheimerio pradinė erezija buvo didelis susidomėjimas Freudu. Pastarojo idėjos buvo raktas, padėjęs išversti marksizmą iš ekonominių į kultūrines sąvokas, iš esmės dėl to, kad jungė jį (marksizmą – V.B.) su froidizmu. Vėlgi, Martinas Jay rašo, „jeigu Institutas pradiniais savo gyvavimo metais domėjosi buržuazinės visuomenės socioekonomine substruktūrų analize“, – ir aš pabrėžiu, kad Jay buvo labai prijaučiantis Frankfurto mokyklai, aš čia necituoju kritiko [rašto], – „po 1930-ųjų jo (Instituto – V.B.) dėmesys persikėlė į kultūrines superstruktūras. Išties, tradicinė marksistinė formulė apie santykį tarp abiejų buvo pradėta kvestionuoti Kritinės teorijos (angl. Critical theory).“
Visi šie niekai – radikalus feminizmas, moterų studijų departamentai, gėjų studijų departamentai, juodųjų studijų departamentai – visi šie dalykai yra Kritinės teorijos atšakos. Pagrindinis Frankfurto mokyklos tikslas 1930-aisiais tampa sujungti Marksą su Froidu ir sukurti Kritinę teoriją. Terminas yra labai išmoningas, kadangi esate viliojami paklausti „Kas yra ta teorija?“ Teorija yra skirta kritikuoti. Teorija teigia, kad [norint] nuversti Vakarų kultūrą ir kapitalistinę tvarką, nereikia ieškoti alternatyvų. Jie aiškiai atsisako tai daryti. Jų požiūriu, tai negali būti padaryta; jie teigia, kad mes negalime įsivaizduoti, kaip atrodys laisva visuomenė (pagal jų apibrėžimą „laisva visuomenė“). Tol, kol gyvensime represijų sąlygomis – kapitalistinės ekonominės tvarkos represijomis, sąlygojančiomis (pagal juos) froidišką būklę, kurias Freudas apibūdina individų represijomis, – mes negalėsime įsivaizduoti laisvos visuomenės. Kritinė teorija yra paprasčiausiai apie kritikavimą. Ji iššaukia patį destruktyviausią įmanomą kritikavimą bet kuria įmanoma prasme, suprojektuotą sugriauti esamą tvarką. Ir, žinoma, kai mes girdime iš feminisčių, kad visuomenė vykdo moterų priespaudą, tai yra Kritinės teorijos išvestinė kritika. Viso to pradžia yra ne septintasis, o ketvirtasis dešimtmetis.
Kiti pagrindiniai nariai, kurie prisijungė tuo metu, yra Theodore Adorno ir, svarbiausia, Erichas Frommas bei Herbetas Marcuse. Frommas ir Marcuse pristatė pagrindinį elementą politiniam korektiškumui, tai yra – seksualinį elementą. Ir ypač Marcuse, kuris savo raštuose kviečia visuomenę „polimorfinei perversijai“; tai yra jo sąvoka pasaulio ateičiai, kurią jie nori sukurti. Marcuse ypatingai ketvirtajame dešimtmetyje rašo kraštutinius dalykėlius apie būtinybę išlaisvinti seksualumą ir tai persmelkia visą Institutą. Trisdešimtaisiais kuriamos visos pagrindinės temos, kurias matome politiniame korektiškume. [Pavyzdžiui] Frommo požiūriu, vyriškumas ir moteriškumas nėra „esminių“ seksualinių skirtumų refleksija, kaip manė romantikai. Vietoje to, jie (vyriškumas ir moteriškumas – V.B.) kyla iš skirtingų funkcijų gyvenime, kurios yra visuomenės determinuotos. Lytis yra konstruktas; lytiniai skirtumai yra konstruktas.
Kitas pavyzdys išryškėja gamtosaugininkų temoje. „Materializmas grįžtant iki Hobbeso vedė prie manipuliacinio, siekiančio dominuoti požiūrio į gamtą.” Tai buvo Horkheimerio raštas 1933 metais leidinyje „Materialismus und Moral“. „Žmogaus dominavimo gamtoje tema“, pasak Jay, „tapo svarbiausiu rūpesčiu Frankfurto mokyklai vėlesniais metais.“ „Horkheimerio antagonizmas darbo fetišizmui (čia jie akivaizdžiai skiriasi nuo marksistų ortodoksijos), išreiškė kitą jo materializmo dimensiją – žmogaus kūniškos laimės siekį.“ Viename savo kandžiausių esė, „Egoism and the Movement for Emancipation“, parašytą 1936 metais, Horkheimeris „svarstė paveldėtą buržuazinės kultūros priešiškumą asmeniniam pasitenkinimui“. Ir jis specialiai rėmėsi Marquis de Sade, labiausiai dėl jo „priešinimosi… asketizmui vardan aukštesnės moralės.“
Kaip visa tai suplaukia į vieną? Kaip visai tai plaukte suplaukė į mūsų universitetus ir, tiesą sakant, į mūsų gyvenimus šiandien? Frankfurto mokyklos nariai yra marksistai ir taip pat – žydai. 1933-aisiais naciai atėjo į valdžią Vokietijoje ir visai nenuostabu, kad uždarė Socialinių tyrimų institutą. Ir jo nariai pabėgo. Jie pabėgo į Niujorką ir su Kolumbijos universiteto pagalba Institutas buvo ten iš naujo įkurtas 1933 metais. Instituto nariai, palaipsniui per trisdešimtuosius, nors dauguma ir toliau rašė vokiškai, nukreipė dėmesį nuo Kritinės teorijos vokiečių visuomenei, naikinančią kritiką apie kiekvieną visuomenės aspektą, į Kritinę teoriją skirtą amerikiečių visuomenei. Taip pat yra kitas labai svarbus perėjimas – kai prasideda karas. Kai kurie iš jų eina dirbti vyriausybei, įskaitant Herbertą Marcuse, kuris tampa vienu pagrindinių asmenų OSS (CŽV (Centrinės žvalgybos valdyba – V.B.) pirmtakė), ir kai kurie, įskaitant Horkheimerį bei Adorno, iškeliauja į Holivudą.
Šios politinio korektiškumo ištakos mums pernelyg nerūpėtų, jei ne du vėlesni įvykiai. Pirmasis buvo studentų maištas septintajame dešimtmetyje, kurį lėmė pasipriešinimas šaukimui į kariuomenę ir Vietnamo karui. Bet studentų maištininkams reikėjo kažkokios teorijos. Jie negalėjo tiesiog išeiti laukan ir šūkauti „Po velniais, mes neisime ten“, jiems reikėjo kažkokio teoretinio paaiškinimo tokiai pozicijai. Tik nedaugelis jų buvo susidomėję braidžiojimu po Kapitalą. Klasikinis, ekonominis marksizmas nėra lengvas, o šešiasdešimtųjų radikalai nepakankamai gilūs. Laimei jiems, ir nelaimei mūsų valstybei šiandien (ne tik universitetams), Herbetas Marcuse pasiliko Amerikoje, kai Frankfurto mokykla po karo persikėlė atgal į Frankfurtą. Kai ponas Adorno įbauginamas studentų, išsiveržus tam (maištui – V.B.) Vokietijoje, – kai studentai sukilėliai ateina į Adorno klasę, jis iškviečia policiją ir juos suima, – Herbertas Marcuse, kuris pasiliko čia, pamatė, kad šešiasdešimtųjų studentų sukilimas yra puikus šansas. Jis pamatė galimybę paimti Frankfurto mokyklos darbą ir paversti tai JAV Naujųjų Kairiųjų teoriniu pagrindu.
Viena iš Marcuse knygų buvo pagrindinė. Ji faktiškai tapo SDS (Students for demokratic society – Studentai už demokratinę visuomenę, JAV Naujosios kairės studentų judėjimas studentų – V.B.) ir septintojo dešimtmečio studentų maištininkų biblija. Ta knyga – „Erosas ir civilizacija“ (angl. Eros and civilization). Marcuse įrodinėja, kad esant kapitalistinei santvarkai (čia jis labai sumenkina marksizmą, tai tėra paantraštė, „Filosofinis Freudo pasiteiravimas“, bet karkasas yra marksistinis), represijos yra santvarkos esmė ir pateikia mums Freudo apibūdintą asmenį – asmenį su visu perdėtu jaudinimusi, neurozėmis, kadangi jo seksualiniai instinktai yra užgniaužti. Mes galime įsivaizduoti ateitį, jeigu tik mums pavyks sunaikinti esamą slegiančią santvarką, kurioje mes išlaisvinsime libido, kurioje mes turėsime „polimorfinės perversijos“ ateitį, kurioje mes „galėsime daryti tai, ką norime“. Tarp kitko, šiame pasaulyje nebebus darbo, tik žaidimas. Kokia nuostabi žinutė šešiasdešimtųjų radikalams! Jie yra studentai, jie yra didžiojo prieaugio vaikai, jie užaugo nesirūpindami niekuo išskyrus kaip galiausiai susirasti darbą. Ir čia pasitaiko vaikinas, kuris rašo tai, kuo galima sekti Jis nereikalauja jų skaityti daug ir sunkaus marksizmo ir sako tai, ką jie nori išgirsti, o tai yra „daryk, ką nori“, „yra gera tai daryti“, „jums nereikės eiti į darbą“. Beje, Marcuse yra asmuo, sukūręs frazę „mylėkitės, nekariaukite“ (angl. “make love, not war”). Grįžtant į situaciją, kurią patiria žmonės universitetuose, Marcuse apibrėžia „išlaisvinančią toleranciją“ (angl. liberating tolerance) kaip netoleranciją viskam, kas kyla iš dešinės, ir kaip toleranciją viskam, kas kyla iš kairės. Marcuse prie Frankfurto mokyklos prisidėjo 1932 metais (jei gerai pamenu). Tad visa tai prasideda trisdešimtaisiais.
Apibendrinant, Amerika šiandien yra didžiausios ir baisiausios transformacijos savo istorijoje akivaizdoje. Mes tampame ideologine valstybe, valstybe, kuri turi oficialią ideologiją, primestą valstybės galios. Dėl „neapykantos nusikaltimų“ mes turime žmonių, kurie atlieka bausmes kalėjimuose dėl politinių įsitikinimų. Ir Kongresas šiuo metu ketina kategorijas dar labiau išplėsti. „Pozityvioji diskriminacija“ (angl. affirmative action) yra to dalis. Teroras prieš visus, kurie nesutinka su politiniu korektiškumu, yra to dalis. Tai visiškai tas pats, kas atsitiko Rusijoje, Vokietijoje, Italijoje, Kinijoje, ir dabar tai atvyksta čia. Ir mes to nesuvokiame, nes vadiname jį „politiniu korektiškumu“ ir juokiamės iš jo. Mano pranešimas šiandien – tai visai nejuokinga, tai yra čia, tai auga ir tai galiausiai sunaikins, kaip ir siekia, viską, ką mes kažkada apibrėžėme kaip „laisvę“ ir „kultūrą“.
Parengė Vilius Bartninkas pagal W. S. Lind kalbą „The Origins of Political Correctness“
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
