Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Nerijos Putinaitės "demokratinės vizijos"

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Antitautinės, kosmopolitinės ir imperinės ideologijos bei organizacijos: nacionalsocialistai, nacionalbolševikai, kairieji socialistai, leftistai, LGBT-istai, anarchistai ir kiti nacizmo-bolševizmo-putinizmo-imperializmo-kosmopolitizmo propagandistai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Nerijos Putinaitės "demokratinės vizijos"

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Nerijos Putinaitės "demokratinės vizijos"

Parašytas: 19 Gru 2019 20:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Vytautas Radžvilas. Iki fašistinio Sąjūdžio – vienas žingsnis (I)

https://www.delfi.lt/news/ringas/politi ... d=82734099

DELFI Žinios
Nuomonių ringas
Politiko akimis
2019 m. lapkričio 12 d. 07:53

Prof. V. Landsbergio ir prof. B. Genzelio komentaruose išsakytos įžvalgos paskatino atkreipti dėmesį į Lietuvos televizijos serialą „Laisvės kaina. Sąjūdis“.

Tik profesinis įprotis remtis pirminiais šaltiniais padėjo prisiversti atidžiai peržiūrėti kelias per LRT rodyto filmo serijas. Jų peržiūra virto nelengvu moraliniu ir psichologiniu išbandymu.

Buvo sunku patikėti, kad Lietuvos valstybėje galima šitaip tyčiotis iš ją atkūrusio visuomeninio-politinio judėjimo. Taip ir yra – tai ne Sąjūdis, o „Nejūdis“. Apgailėtina Sąjūdžio karikatūra.

Tačiau ne visai sutikčiau su prof. B. Genzeliu, kad tai „mes tyčiojamės iš savęs“. Ne. Iš Sąjūdžio tyčiojasi JIE – tie, kurie prieš tris dešimtmečius žvelgė į jį su baime ir neapykanta, bei jaunajai kartai priklausantys idėjiniai jų mokiniai ir sekėjai.

Serialas gyvai paliudija, kad toji baimė ir neapykanta niekur nedingo ir neblėsta. Toks filmas galėjo būti sukurtas tik neoburokevičinės restauracijos laikotarpiu. Būtent šitaip anksčiau ar vėliau politologiškai ir istoriškai bus įvardijamas dešimties metų tarpsnis, kai šaliai vadovavo jokių tautinių ir valstybinių sentimentų nepuoselėjanti ir dėl visiems žinomų aplinkybių daug priežasčių nemėgti Sąjūdžio turinti prezidentė.

Būtų keista, jeigu išvydęs filmą žiūrovas, ypač jaunosios kartos atstovas, sutrikęs neklaustų: kaip šie drebantys iš siaubo prieš KGB‘istus ir bijantys net savo šešėlio, isteriškai besiblaškantys ir besiskeryčiojantys, nuolatos panikuojantys ir kažką nerišliai vapantys apie „perestroiką“ žmogučiai galėjo atkurti valstybę?!

Žinoma, tuojau pat užtrauks savo giesmę tokias patyčias teisinančiųjų choras ir nuskambės nuobodžiai pažįstami motyvai.

„Ko kimbate? Juk tai tik menas. Tik įsivaizduojama ir menama tikrovė. Kūrėjų saviraiškos ir laisvo jų vaizduotės skrydžio erdvė“.

Šie argumentai skamba įtikinamai, bet tik tol, kol nepastebima, kad toji laki vaizduotė visada kažkodėl žvelgia viena kryptimi. Kitaip sakant, yra vienaakė.

Prof. V. Landsbergio tekste labai tiksliai apibūdinta principinė tokios vaizduotės veikimo schema: „Ką gi, „Nejūdis“ parodo kelias kronikines žmonių grandines ir mitingus su vėliavomis, tačiau tarsi kitoje planetoje, kažkokiame sapne – nejaugi iš tikrųjų tai buvo?

Ir čia pat – tariamai realūs veikiantieji filmo asmenys, keistokai besiblaškantys praeiviai be motyvacinės ideologijos ir organizacinės taktikos, be karštai ir dideliuose susirinkimuose diskutuojamų programų, sumanytų ir apsvarstytų akcijų. Šių kelių vargšų, sunerimusių ir besidairančių „Nejūdyje“, tikro Sąjūdžio nė su žiburiu nepajusi.“

Viena proga pasakytoje kalboje https://www.propatria.lt/2019/09/vytaut ... limas.html taip pat teko panašiai apibūdinti ir įvardyti šį „laisvo skrydžio“ teise nevaržomai besinaudojančios menininko vaizduotės ypatumą. Kol kuo sodriau ir detaliau tapomas atgrąsus pokario partizanų, kaip visais atžvilgiais menkų ir pasibjaurėtinų degeneratų ir menkystų, paveikslas, toji vaizduotė atrodo beribė, o jos versmės – neišsenkančios.

Tačiau jos stebuklingai išdžiūva, kai ta vaizduotė niekaip neįstengia sugalvoti pramanytų herojų vardų ir staiga paaiškėja, kad skaitytojų atmintyje visam laikui turinčios įstrigti apgailėtinos ir niekingos žmogystos yra ne kas kita, o visai ne pramanyti iškiliausi Lietuvos pasipriešinimo judėjimo vadai.

Jie, o tiksliau – jų „meniški“ moraliniai ir psichologiniai portretai-karikatūros turi šalies visuomenei ir ypač ateities kartoms „reprezentuoti“ ir „simbolizuoti“ pokario partizaninį judėjimą.

Lygiai taip pat LRT seriale chaotiškai besidraskantys ir besiblaškantys vargani ir komiški žmogučiai sąmoningai daromi visuomenės atmintyje tikslingai diegiamo „sąjūdisto“ įvaizdžio etalonais ir nešėjais.

Prof. B. Genezelis neabejotinai teisus – tai yra ne šiaip patyčios, o seniai prasidėjusio ir vis labiau įsisiūbuojančio Sąjūdžio puolimo tęsinys nuosekliai vykdant ideologinę-politinę Lietuvos denacionalizavimo ir išvalstybinimo programą.

Vienas svarbiausių jos tikslų ir būtina sėkmingo įgyvendinimo sąlyga yra siekis iš pagrindų perrašyti Sąjūdžio istoriją.

Televizijos serialas anaiptol nėra laisvo jo kūrėjų vaizduotės žaismo produktas. Jis yra sukurtas tiksliai vadovaujantis jo užsakovų nubrėžtomis griežtomis ideologinėmis gairėmis ir visiškai atitinka minėtos programos tikslus.

Filmo scenarijus su visomis jo keistenybėmis yra grindžiamas ideologine schema, kuri jau išplėtota ir išgryninta tiek, kad įgijo savaip išbaigto ir net į moksliškumą pretenduojančio Sąjūdžio istorijos – ištakų, prigimties, varomųjų jėgų ir tikslo – aiškinimo pavidalą.

Viešai šis aiškinimas plačiajai visuomenei pirmą kartą buvo atvirai išdėstytas turbūt 2018 m. spalio 22 d. – Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 30-čio paminėjimo dieną.

Lietuvos nacionalinio transliuotojo pagrindinėje informacinėje laidoje „Panorama“ https://www.delfi.lt/news/daily/lithuan ... d=79385291 žurnalistė Indrė Makaraitytė kalbino vieną iš Sąjūdžio kūrėjų prof. Bronislovą Genzelį ir VU TSPMI docentę Neriją Putinaitę – pagrindinę „alternatyvios“ judėjimo istorijos versijos kūrėją bei uoliausią jos skleidėją.

Laidos vedėja Indrė Makaraitytė klausimus pašnekovams formulavo vadovaudamasi įprasta LRT laidoms „globalios Lietuvos“ ir „sėkmės Lietuvos“ ideologija. Žiūrovams pasiųsta žinia apie sąjūdininkus radikalus, marginalus ir reakcionierius, kurie iki šiol gyvena iliuzijų pasaulyje.

Šiurkščiai pažemintų ir įžeistų Sąjūdžio dalyvių ir rėmėjų atsakas buvo „Kreipimasis dėl Sąjūdžio istorijos falsifikavimo LRT ir VU TSPMI“ https://www.propatria.lt/2018/11/kreipi ... rijos.html .

Prieš metus skelbiant kreipimąsi neturėta didelių vilčių, kad jis bus išgirstas. Bet tai buvo padaryta aiškiai suprantant, kad vyksta toli gražu ne banalios neišmanėlių neatsakingai skleidžiamos patyčios. Mat Sąjūdžio istorijos klastojimas ir trynimas politiškai negali būti vertinami kitaip, kaip ideologinis jo atkurtos valstybės naikinimas.

Tikėta, kad anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai šalyje keičiantis politinei atmosferai ir susilpnėjus per pastarąjį dešimtmetį įtvirtintoms antisąjūdinėms nuostatoms apie šį naikinimą bus prabilta iš esmės ir jis bus įvardytas kaip fundamentali nacionalinio saugumo problema.

Jau sulaukusį kritikos N. Putinaitės plėtojamą Sąjūdžio istorijos aiškinimą, be abejo, bus stengiamasi pateisinti ir įteisinti akademiniame diskurse ir viešojoje erdvėje.

Tai įmanoma padaryti vieninteliu ir jau išmėgintu būdu, kurį pasitelkus jau seniai yra teisinamos patyčios iš Lietuvos ir jos laisvės kovų istorijos bei jos didvyrių arba blokuojamos pastangos vykdyti nors kiek nuoseklesnę ir aiškesnę valstybinę istorijos politiką.

Meninės patyčios ginamos ir teisinamos apeliuojant į kūrėjo saviraiškos laisvę. N. Putinaitės apologetai apeliuoja ir apeliuos į akademinę laisvę. Jau dabar mėginama įrodinėti, kad jos sukurta ir skleidžiama Sąjūdžio istorijos versija paprasčiausiai yra tik dar viena jos interpretacija, taigi ir indėlis į judėjimo tyrinėjimus bei šalies istorijos ir politikos mokslus. Bus teigiama, kad jos siūlomos interpretacijos kritika yra kėsinimasis į akademinę laisvę ir pastangos užgniaužti mokslo plėtrai gyvybiškai svarbią požiūrių ir koncepcijų įvairovę.

Iš tiesų kai kada šitokie argumentai būna pagrįsti, tad juos dera vertinti rimtai. Tačiau anaiptol ne be išlygų ir ne visada.

Pakanka prisiminti, kad SSRS klestėjusių ideologizuotų socialinių pseudomokslų atstovai ypač mėgo pabrėžti „mokslinį“ savo veiklos pobūdį, nevengdami jį demonstruoti net pavadinimais – tai liudija savaime iškalbingi „mokslinio ateizmo“ arba „mokslinio komunizmo“ pavyzdžiai.

Todėl šiuo klausimu būtinas visiškas aiškumas.

Nėra abejonių, kad nuomonių įvairovė ir skirtingos pažiūros yra absoliučiai būtina tikro mokslo ir sėkmingos jo plėtros bei pažangos sąlyga. Neišvengiamas mokslo raidos palydovas yra mokslinius tyrimus persekiojantys trūkumai ir tyrėjų tykančios klaidos.

Dažnai būna, kad nepastebimi arba neįvertinami svarbūs faktai arba jie klaidingai aiškinami. Tai – natūrali ir neišvengiama mokslinio darbo kasdienybės dalis. Bet tai nereiškia, kad apskritai neegzistuoja jokia riba tarp mokslo ir pseudomokslo, tegul ir netobulų mokslinių tyrimų ir savo esme antimokslinio ideologinio šarlatanizmo. Iš tikrųjų toji riba yra įžvelgiama kur kas lengviau, nei kartais manoma.

Pasak iškilios politikos filosofės ir totalitarizmo tyrinėtojos H. Arendt, skiriamasis ideologizuoto mąstymo bruožas yra aklumas akivaizdžiausiems tikrovės faktams.

Ši įžvalga yra vertinga nuoroda, kad takoskyrą tarp mokslinio tikrovės tyrinėjimo ir jos ideologinės fikcijos konstravimo pirmiausiai lemia skirtingas santykis su faktais.

Filosofės mintį galima ir dera suprasti kaip priminimą ir įsakmų įspėjimą: sąžiningai tyrinėti tikrovę net dažnai nepajėgiant pastebėti arba deramai įvertinti svarbių faktų ir konstruoti ideologinę tikrovės fikciją klastojant – sąmoningai slepiant svarbius arba laužiant iš piršto, tai yra prasimanant, nesamus faktus – nėra viena ir tas pat.

Tad belieka glaustai reziumuoti LRT laidoje N. Putinaitės išdėstytą Sąjūdžio istorijos aiškinimą ir įvertinti jo mokslinį pagrįstumą žvelgiant per tik ką nubrėžtos skirties prizmę.

To aiškinimo esmę sudaro šie LRT laidoje išsakyti teiginiai:

„Viena iš tokių didelių problemų yra neįvertinimas, kas iš tikrųjų buvo tas nepriklausomybės žingsnis. Ar tai buvo nacionalistinio, nacionalinio sąjūdžio pasekmė, ar tai buvo antitotalitarinio Sąjūdžio pasekmė. Jeigu jis tik nacionalinio Sąjūdžio pasekmė, kaip Afrikos valstybėse, tai tada laimi tos jėgos, kurios vedė į tą naują valstybę. Tada ir komunistai, ir Sąjūdis vienijasi, ir tarsi tuos nuopelnus prisiima. O jeigu tas Sąjūdis siekė kitų vertybių, tai ką mes kūrėme, tai buvo antitotalitarinis Sąjūdis, kuo, pavyzdžiui, pasižymėjo rusų disidentai – jie buvo antitotalitaristai beveik visi, tada mes turėtume kelti klausimą, kokiomis naujomis vertybėmis mes tą naują tvarką kuriame. Man atrodo, kad klausimas apie naujas vertybes buvo užmirštas, ir tada Sąjūdis vertinamas tik kaip antiokupacinis judėjimas, bet ne antitotalitarinis judėjimas, ir tai nėra naujų vertybių kūrimas. Man atrodo, dabar yra formuojamas Sąjūdžio mitas, paremtas nacionalistine idėja, kad tai buvo būtent ne dėl naujų vertybių, ant kurių galėtume statyti naują valstybę, bet ant nacionalinio išsivadavimo. <...> Greta to buvo nacionalinė idėja labai stipri, ir greta to dar buvo žmonių, kurie turėjo tą antitotalitarinį įsivaizdavimą, bet jų buvo mažuma. Toks bendras susitelkimas ir davė Sąjūdžio impulsą, greta kitų aplinkybių, disidentų paleidimo ir viso kito. Bet kodėl žmonės dabar jaučia nostalgiją, kodėl yra nepatenkinti – gal dar mes iš tokios utopijos neišlipome. Nes Sąjūdis labai bendromis frazėmis kalbėjo, juk niekas neįsivaizdavo, nei kaip tą Lietuvą kurti, nei ką daryti, nei kokia ta Lietuva bus. Man atrodo, tas pasakymas, kad ne tokią Lietuvą sukūrė, yra neteisingas ta prasme, kad niekas fiziškai turbūt ir neįsivaizdavo, išskyrus tris, keturis, penkis žmones, kurie buvo Vakaruose, kaip ta Lietuva galėtų atrodyti.“

N. Putinaitė neslepia, kad ji siekia iš pagrindų revizuoti Sąjūdžio istoriją – demaskuoti ir nuvainikuoti „nacionalistine idėja paremtą“ judėjimo mitą.

Kaip gerai žinoma, šis „mitas“ skelbia, kad Sąjūdis buvo demokratinis Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas, į kurį susitelkė įvairių tautų ir skirtingų politinių pažiūrų piliečiai, vienijami bendro tikslo – atkurti nepriklausomą valstybę.

Kitaip sakant, Kovo 11-osios Lietuvą iškovojo sovietinių okupantų nespėta „perauklėti“ ir nesumankurtėjusi, tai yra istorinę atmintį ir nacionalinę bei valstybinę sąmonę sugebėjusi bent iš dalies išsaugoti šalies visuomenės dalis.

Užsimojusi moksliškai paneigti ir sugriauti šį „mitą“, N. Putinaitė plėtoja ,,numitintą“ Sąjūdžio istorijos versiją, kurios idėjinis pagrindas ir branduolys yra tai, ką galima apibūdinti kaip istorikės plėtojamą „dviejų sąjūdžių Sąjūdyje“ teoriją.

Kaip matyti iš pateiktos citatos, jos konceptualinė ašis yra įžvalga, kad šalia viešai veikusio „nacionalistinio“ arba „antiokupacinio“ Sąjūdžio egzistavo kita – „povandeninė“ ar veikiau „pogrindinė“ – sąjūdininkų grupė ar srovė, kurią tyrinėtoja vadina „demokratiniu“, arba „antitotalitariniu“, sąjūdžiu.

Jo atradimas ar suradimas, jeigu tik pavyktų tai pagrįsti, iš tiesų galėtų būti laikomas visiškai nauju žodžiu Lietuvos politikos ir istorijos moksluose – didžiuliu proveržiu ar net tikra revoliucija Sąjūdžio tyrimų srityje.

Tačiau iš karto kyla virtinė faktologinių ir teorinių keblumų.

Bėda ta, kad vykstant išsivaduojamajai kovai apie jokį „pogrindinį“ demokratinį sąjūdį niekas nebuvo girdėjęs ir net neįtarė tokį esant.

Šitaip buvo dėl akivaizdžios priežasties: kad Sąjūdis yra antitotalitarinis ir demokratinis judėjimas, neabejojo ne tik Vakarų šalių visuomenės ir vyriausybės, jo demokratiškumą buvo priversta pripažinti net M. Gorbačiovas ir visa „perestroikinė“ SSRS vadovybė.

Kalbant dar aiškiau, būtent akivaizdus ir plačiai pripažintas demokratinis Sąjūdžio pobūdis ir visame pasaulyje įsitvirtinęs šitoks jo vaizdinys buvo didžiausias moralinis ir politinis kliuvinys, trukdęs SSRS valdžiai fiziškai sunaikinti judėjimą ir jėga nuslopinti Lietuvos išsilaisvinimo kovą.

Dar keisčiau, kad padariusi tokį svarbų atradimą – aptikusį iki šiol niekieno nepastebėtą ir niekam nežinomą pogrindinį demokratinį sąjūdį – N. Putinaitė nežengė kito savaime suprantamo žingsnio ir neįvykdė elementaraus mokslinio tyrimo reikalavimo.

Ji privalėjo nurodyti, kas šiam sąjūdžiui priklausė ir kokią Sąjūdžio dalį sudarė jo nariai, kad būtų galima nors šiek tiek įsivaizduoti ir bent apytikriai įvertinti jų vaidmenis judėjime ir galimai darytos įtakos jo veiklai pobūdį bei mastą. Blogiausiu atveju buvo galima išvardyti bent jau iškiliausius to sąjūdžio atstovus ir lyderius.

Tačiau sužinome tik tiek, kad šie neįvardyti demokratai ir antitotalitaristai Sąjūdyje buvo mažuma.

Tai reiškia, kad sąjūdinės išsivaduojamosios kovos tyrėjų laukia milžiniškas ir faktiškai neišsprendžiamas galvosūkis: kokiu būdu nedemokratinio Sąjūdžio 1990 m. atkurta nacionalinė Lietuvos valstybė Konstitucijoje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžta kaip nepriklausoma demokratinė respublika?

N. Putinaitės koncepcija numato tik du galimus atsakymus į šį klausimą: atkurtosios valstybės demokratiškumas iš pat pradžių buvo tik tuščia, pasauliui apmulkinti skirta deklaracija, arba Sąjūdžio demokratai-pogrindininkai kažkokiu tik jiems vieniems žinomu būdu sugebėjo pergudrauti Sąjūdžio daugumą sudariusius nacionalistus-totalitarus ir, padarydami kone antgamtinį stebuklą, įstengė sukurti iš tiesų demokratinę valstybę.

Tačiau panašu, kad tokios koncepcijos spragos ir neaiškumai autorės visai netrikdo.

Nacionalistinio-antiokupacinio ir antitotalitarinio-demokratinio „sąjūdžių Sąjūdyje“ skirtis N. Putinaitei yra absoliučiai būtina, nes tik „dviejų sąjūdžių“ koncepcija atveria galimybę konstruoti „nepatogių faktų“ nevaržomą Sąjūdžio istorijos versiją.

Jos atramos ir išeities tašku gali būti tik kol kas jokiais faktais nepagrįsta prielaida apie Sąjūdžio gelmėse slypėjusį demokratinį sąjūdį, kuris – jeigu nepavyks įrodyti jį buvus – gali pasirodyti esąs tik tyrėjos vaizduotėje susikurtas ideologinis fantomas.

Nenuostabu, kad jokių žinių apie šį pogrindinį sąjūdį nepateikiama.

Pirma, jų vargu ar gali būti, antra, jų ieškoti nėra N. Putinaitės tikslas.

Demokratinio sąjūdžio pamėklė reikalinga tik tam, kad būtų galima sukurti tariamai egzistuojančią dviejų sąjūdžių – realiai egzistavusio ir pramanyto – skirtį ir kontrastą, atrišantį rankas „koreguoti“ tikrojo Sąjūdžio istoriją ir vaizdinį taip, kad jie atitiktų tyrėjos išpažįstamos ideologijos nuostatas. Šios „korekcijos“ – įspūdingos.

Aiškėja, kad Sąjūdis buvo nesuprantančių, ką daro ir ko siekia, nemokšų ir tamsuolių sambūris, neturėjęs jokios būsimosios Lietuvos vizijos ir apie šalies ateitį kalbėjęs tik bendromis frazėmis.

Kaip teigia šį atradimą skelbianti istorikė, „niekas fiziškai turbūt ir neįsivaizdavo, išskyrus tris, keturis, penkis žmones, kurie buvo Vakaruose, kaip ta Lietuva galėtų atrodyti.“

Atrodo, kad N. Putinaitei nėra žinomas arba jos nedomina faktas, kad jau Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime priimta bendroji programa yra pirmoji ir iki šiol vienintelė strateginė Lietuvos ateities vizija.

Sąjūdžio Tarybos ir Seimo posėdžiuose visu kovos už Nepriklausomybę laikotarpiu vyko nuolatinės ir karštos diskusijos ne tik veikimo strategijos ir taktikos, bet ir valstybės raidos bei jos būsimos santvarkos klausimais.

Buvo priimta daugybė šias diskusijas įprasminusių dokumentų. Norint tuo įsitikinti, pakaktų susipažinti su šiais dokumentais ir išlikusiais posėdžių protokolais arba įrašais.

Vyko Žemdirbių sąjūdžio ir kitų sąjūdžių suvažiavimai, kuriuose buvo brėžiamos visų dar okupuoto krašto gyvenimo sričių būsimųjų pertvarkų gairės ir programos. Ruošiantis lemtingiems rinkimams į LSSR AT buvo parengtos net dvi (!) Sąjūdžio rinkimų programos versijos.

Programas ir kitus Sąjūdžio dokumentus rengė kvalifikuoti įvairių sričių specialistai – filosofai, sociologai, ekonomistai, teisininkai, žemės ūkio mokslininkai, – kurių dėl ribotos straipsnio apimties neįmanoma išvardinti.

Nors praėjo trys dešimtmečiai, šia žeme dar vaikšto daug tiesioginių šio milžiniško intelektualinio darbo dalyvių ir liudininkų. Reikėjo tik su jais pasikalbėti. Tačiau šiais rašytiniais ir žodiniais šaltiniais nesiremiama.

Užuot atlikus rimtam tyrimui būtiną jų atrankos ir analizės darbą, jau pažįstamu stiliumi skelbiama išvada, kad būsimosios Lietuvos viziją turėję tik trys, keturi ar penki Vakaruose gyvenę žmonės.

Būdinga, kad šie toliaregiai vizionieriai Sąjūdžio laikotarpiu buvo tokie pat „pogrindininkai“, nes niekas apie jų egzistavimą net neįtarė.

Jie, panašiai kaip paslaptingieji sąjūdiniai antitotalitaristai, lieka net neįvardyti, nors atskleisti visuomenei tokių svarbių, bet iki šiol kažkodėl nežinomų asmenybių-vedlių vardus turėtų būti pirmutinis kvalifikuoto ir sąžiningo istoriko uždavinys.

Galimas dalykas, kad paskelbusi apie šių anonimiškų herojų egzistavimą N. Putinaitė net neįtaria, kad turbūt nesąmoningai kartoja sovietinės antisąjūdinės propagandos mėgtą valkioti klišę, jog Sąjūdis yra grobuoniškų tarptautinių imperialistinių jėgų įkvėptas nacionalistinis ir fašistinis sambūris, kurio ardomajai antisovietinei veiklai vadovauja ir ją nukreipia amerikietiškoji CŽV ir kitų antisocialistinių šalių žvalgybos.

Dėl šių priežasčių dalykiška mokslinė diskusija dėl teiginių apie nežinojusį, ko siekia, Sąjūdį ir kelis supratusius, ko reikia Lietuvai, anonimiškus vakariečius yra neįmanoma.

Tiesą sakant, tokių niekuo nepagrįstų teiginių negalima vadinti „netiksliais“, „neišsamiais“ ar „nekorektiškais“, nes jie nėra tyrimo metu netyčia padarytos klaidingos išvados.

Tokiam „darbui su faktais“ apibūdinti mokslinėje kalboje vartojami įprastiniai žodžiai netinka, nes tyrimo klaidos nėra tas pat, kas sąmoningas Sąjūdžio istorijos klastojimas siekiant formuoti iškreiptą ir žeminantį judėjimo vaizdinį.

Šis vaizdinys kryptingai ir pamažu įtvirtinamas: seriale apie Sąjūdį šmėžuojantys isteriškai besiblaškantys žmogučiai nenukrito iš dangaus.

Mat filmas yra ne kas kita, o tik N. Putinaitės ir jos bendraminčių intelektualinėje plotmėje plėtojamos prof. V. Landsbergio minimo „Nejūdžio“ koncepcijos „meninė“ išraiška, turinti kino priemonėmis kuo vaizdingiau ir kuo platesnei žiūrovų auditorijai perteikti vargšų sąjūdininkų galvelėse tariamai siautusį minčių bei jausmų chaosą ir intelektualinį pakrikimą.

Trumpai sakant – serialas yra priemonė skleisti „Nejūdžio“ koncepciją grindžiančias antisąjūdines ir antivalstybines nuostatas.

Dar vienas akibrokštas – Lietuvos Sąjūdžio ir Afrikos nacionalinio išsivadavimo judėjimų sulyginimas.

N. Putinaitės užuominos potekstė visiškai aiški. Peršama mintis, kad jeigu nebūtų buvę slaptos „antitotalitarų“ įtakos, „antiokupacinis“ sąjūdis būtų įstengęs sukurti nebent dikatatūrinio ir represinio režimo valdomą valstybėlę, kokios susikūrė daugelyje Afrikos šalių joms išsivadavus iš kolonijinės priklausomybės.

Užuot svaidęsis tokiomis insinuacijomis, elementarių tyrimo metodologijos reikalavimų paisantis mokslininkas privalėtų savęs paklausti, ar tokie lyginimai apskritai korektiški ir teisėti.

Nepaisant sudėtingų istorijos vingių ir net kraštą 1940 m. ištikusios didžiausios negandos, Lietuva šešis šimtmečius buvo ir išliko Vakarų pasaulio dalimi, kurioje gyvavo vakarietiško politinio mąstymo ir kultūros tradicija.

Ji nebuvo visiškai sugriauta ir galutinai neišnyko net sovietinės okupacijos metais. Išsaugota daugelio krašto piliečių atmintyje, ši tradicija arba bent jos nuolaužos tapo Sąjūdžio politinės programos atramos tašku ir nulėmė giliai demokratinį judėjimo pobūdį.

Tačiau ši aplinkybė netrukdo N. Putinaitei lyginti Sąjūdį su gentinėje raidos stadijoje neretai dar buvusių, jokių sąlyčio taškų, išskyrus kolonijinę patirtį, su Vakarais neturėjusių, visai kito žemyno šalių išsivaduojamaisiais judėjimais, kuriems vakarietiška politinė kultūra buvo pernelyg menkai pažįstama ir svetima, kad galėtų tapti demokratinį veikimą įkvepiančia patirtimi.

Dar vienu mėginimu kompromituoti Sąjūdį tenka laikyti N. Putinaitės išsakytą teiginį „tada ir komunistai, ir Sąjūdis vienijasi, ir tarsi tuos nuopelnus prisiima“ – juo siekiama mechaniškai suplakti Sąjūdį ir LKP ir „prastumti“ dar vieną daugelyje tyrėjos darbų kartojamą mintį, kad valstybę atkurti siekęs „nacionalistinis“ Sąjūdis iš esmės buvo „prokomunistinis“ visuomeninis- politinis judėjimas.

Neleistinai moksliniu ir negarbingai moraliniu požiūriu propagandiniais tikslais spekuliuojant faktu, kad Sąjūdžio gretose buvo nemažai komunistų partijos narių, o M. Brazausko vadovaujama LKP dalis galiausiai parėmė Sąjūdžio keltą Nepriklausomybės reikalavimą, faktiškai yra sutapatinamos dvi organizacijos.

Tik 1988 m. atsiradusį nacionalinio išsivadavimo judėjimą mėginama prilyginti dar tarpukariu prieš Lietuvą veikusiai išdavikų ir kolaborantų partijai.

Šitaip dirbtinai kuriama painiava, kurios nesunkiai buvo galima išvengti. Kiekvienam nors kiek kvalifikuotam ir sąžiningam istorikui gerai žinoma, kad dėl ilgai užtrukusios okupacijos ir jos metu susiklosčiusių sąlygų LKP galiausiai tapo masiniu ir gana margu dariniu. 1945 m. turėjusi vos 3500 narių, Sąjūdžio išvakarėse ji išaugo iki beveik 200000 narių turėjusios partijos.

Tarp jos narių būta tokių, kuriems visada rūpėjo tautos išlikimas ir valstybės atkūrimas. Šie žmonės natūraliai atėjo į Sąjūdį iš idėjinių paskatų ir tapo jo vedliais, o galiausiai būtent jų balsas lėmė, kad LKP atsiskyrė nuo SSKP.

Kita vertus, būta ir komunistų, kurių simboliu ir vedliu tapo asmuo, pirmajame dideliame Sąjūdžio mitinge reikalavęs „pašalinti skudurą“ – Lietuvos Trispalvę.

Tokie paprasčiausiai neįstengė net įsivaizduoti, kad Lietuva gali būti nepriklausoma ir, jeigu ne Sąjūdis, niekada nebūtų išdrįsę net pasvajoti apie valstybės atkūrimą.

Tačiau pakilus nacionalinio išsivadavimo bangai ir spaudžiami Sąjūdžio, jie parėmė jo siekius – kai kurie pamažu išdrąsėję ir prabilus sąžinei, bet dažniausiai iš baimės, kad bus nušluoti tos bangos.

Ir galiausiai liko M. Burokevičiaus platformininkai.

Apie tai net nejauku rašyti – tai seniai ir visuotinai žinomi faktai.

Tačiau N. Putinaitės siekis įžvelgti „prokomunistines“ tendencijas Sąjūdyje užgožė tyrėjos priedermę rimtai atsižvelgti į šiuos faktus ir kruopščiai tyrinėti sudėtingų Sąjūdžio ir LKP santykių peripetijas ir subtilius jų niuansus.

Užuot atidžiai juos tyrinėjus ir atsakingai interpretavus, nueita ideologizuotam požiūriui būdingu supaprastinto ir suprimityvinto šių santykių aiškinimo keliu.

LRT laidoje išsakytais teiginiais N. Putinaitė pasirodė kaip okupacinio režimo kovos su „lietuviškuoju buržuaziniu nacionalizmu“ tęsėja.

Jos kovos su „buržuaziniu“ XIX a. tautinio Atgimimo veikėjų nacionalizmu https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/l- ... d=70565394 ir XX a. „sovietiniu“ sąjūdinio Atgimimo veikėjų nacionalizmu ypatumai ir mokslinis lygis jau buvo analizuojami http://doxa.lt/justino-marcinkeviciaus- ... -darbuose/ ir vertinami http://doxa.lt/justino-marcinkeviciaus- ... arbuose-2/ .

Panašu, kad šių tyrėjos pastangų viršūnė ir apvainikavimas yra būtent čia aptariama alternatyvi Sąjūdžio istorijos versija.

Apžvelgiant panoraminį jos vaizdą, krenta į akis vienas šios koncepcijos bruožas. Jos pagrindą sudarantys du didieji autorės atradimai – anksčiau negirdėto gelminio antitotalitarinio sąjūdžio ir tikrųjų Vakaruose gyvenusių, bet irgi niekaip neapsireiškusių Lietuvos vizijos nešėjų aptikimas – keistai primena svarbiausią okupuotos Lietuvos istorikų atradimą.

Jau gerokai po 1940 m. SSRS įvykdytos okupacijos ir aneksijos jie susigriebė, kad pražiopsojo epochinį, bet taip pat nežinotą įvykį, iš pagrindų pakeitusį Lietuvos istorijos sampratą.

Ilgai manyta ir ilgai oficialiai skelbta, kad Lietuvos darbo liaudį 1940 m. išlaisvino Raudonoji armija. Staiga paaiškėjo, toji armija buvo tik romi stebėtoja, nes iš tikrųjų tais metais šalyje įvyko taiki ir pergalinga socialistinė revoliucija.

Šie stebinantis panašumai Sąjūdžio istorijos klausimą verčia platesniu ir gilesniu klausimu – kas darosi su Lietuvos valstybe ir jos pagrindus turinčiais stiprinti šalies humanitariniais ir socialiniais mokslais. O pirmiausia ir ypač – istorijos ir politikos mokslais. Apie tai bus kalbama kitoje šio straipsnio dalyje.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/politi ... d=82734099

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Nerijos Puitinaitės "demokratinės vizijos"

Parašytas: 19 Gru 2019 20:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Vytautas Radžvilas. Iki fašistinio Sąjūdžio – vienas žingsnis (II dalis)

https://www.delfi.lt/news/ringas/politi ... d=83031185

Vytautas Radžvilas
2019 m. gruodžio 13 d. 11:43

Nestebina, kad pirmoje straipsnio dalyje minimas Kreipimasis dėl tokio iš tiesų pribloškiančio masto ir tarsi atbloškiančio į sovietmečio laikus Sąjūdžio istorijos klastojimo ir judėjimo diskreditavimo bei menkinimo nesulaukė adresatų atsako. Kaip ir buvo galima laukti, Seimas, LRT ir VU tarybos į jį nereagavo. Neatsirado drąsuolių, kurie būtų nepabūgę užsitraukti prezidentės nemalonę ir rūstybę.

Tiesa, kad LRT laidoje surengtos patyčios iš Sąjūdžio įskaudino ir papiktino daugelį jas mačiusių žiūrovų. Tačiau laida nesukėlė ir tokios visuomenės pasipiktinimo audros, kokios ji buvo verta ir kokios buvo galima tikėtis.

Gana ir net pernelyg santūrią reakciją į laidoje N. Putinaitės išsakytas mintis apie Sąjūdį galima paaiškinti tik tuo, kad nebuvo aiškiai suvokta visuomenei praneštos žinios tikroji prasmė.

Ji iš pat pradžių buvo „užkoduota“ pačioje jos siūlomoje „dviejų sąjūdžių“ koncepcijoje, kurios ašis yra nacionalistinio-antiokupacinio ir demokratinio-antitotalitarinio sąjūdžių priešprieša.

Pasak N. Putinaitės, jos atrastas pogrindinis demokratinis sąjūdis buvo nacionalinio išsivadavimo judėjimo mažuma, tikėtina – net menkutė jo dalis.

Todėl logiška ir neišvengiama atrodo išvada: Sąjūdžio dauguma, tai yra judėjime vyravusi sąjūdininkų dalis, negalėjo būti niekas kita, o tik demokratinės ir antitotalitarinės srovės priešingybė.

Nedemokratinis, arba prototalitarinis, sąjūdis, kuris, savo ruožtu, galėjo ir turėjo būti tik prokomunistinis arba profašistinis.

Kitaip jo klasifikuoti ir įvardyti neįmanoma, nes politologiniame klasifikacinių terminų žodyne paprasčiausiai nėra pavadinimo, leidžiančio tiksliau apibūdinti tą „demokratinėms vertybėms“ tariamai abejingą sąjūdį.

Tai reiškia, kad laidoje apie Sąjūdį iš tikrųjų buvo pasakyta štai kas: didžioji Sąjūdžio dalis, išskyrus minėtą mažumą – masinių mitingų ir akcijų organizatoriai bei dalyviai, per visus rinkimus pasiaukojamai triūsę judėjimo nariai ir savanoriai, net prie TV bokšto kritę didvyriai ir galiausiai 1991 m. vasario 9 d. visuotinės apklausos būdu savo balsais įtvirtinę istorinį Aukščiausiosios Tarybos sprendimą atkurti Lietuvos valstybę šalies piliečiai – visi jie nebuvo jokie demokratai ir jokie kovotojai už laisvę.

Jie buvo nedemokratai, kuriems jokia laisvė nebuvo svarbi ir nerūpėjo. Vadinasi, jie buvo laisvės neigėjai – atviri jos nekentėjai ir priešai arba, geriausiu atveju, suklaidinti vargšai žmonės, nuoširdžiai nesupratę, jog kovoja ne už tikrąją Lietuvos laisvę.

Galima piktinti į valias, tačiau būtent tokia išvada su neįveikiamu ir negailestingu būtinumu plaukia iš N. Putinaitės aiškiai ir nedviprasmiškai išsakomų samprotavimų apie Sąjūdyje vyravusią, bet „demokratinėmis ir antitotalitarinėmis vertybėmis“ nesivadovavusią jo dalyvių daugumą.

N. Putinaitė taip pat paaiškina, kodėl Sąjūdis buvo nedemokratinis politinis judėjimas.

Pasirodo, jis siekė „ne tos“ valstybės. Mat judėjimas nekovojo dėl „naujų vertybių“, ant kurių būtų galima statyti „naują valstybę“.

Didžioji Sąjūdžio nedemokratiškumą lėmusi nuodėmė buvusi ta, kad jis siekė pernelyg siauro ir menko, maža to – net utopinio tikslo, kurio nostalgija iki šiol kamuoja daugelį sąjūdininkų.

Tas siektas varganas tikslas – nepriklausoma valstybė, grindžiama esą retrogradiška ir reakcinga nacionalinio išsivadavimo idėja. Ant šios idėjos pamatų tariamai galėjo būti statoma tik „sena“, tai yra nedemokratiška, nelaisva, neįstengianti kurti „naujų vertybių“ valstybė.

Todėl išsivaduojamajai kovai tautą pakėlusios ir sutelkusios „nacionalistinės“ valstybės vizija buvusi gryniausia iki šiol sąjūdininkus įkyriai persekiojanti utopija, iš kurios niekaip neįstengiama išlipti. Jos ilgesys vis dar esąs politiškai žalingo „nepasitenkinimo“ šaltinis. Šios „prototalitarinės“ vizijos pageidautina kuo greičiau atsikratyti, kad tokia seniena ir atgyvena netrukdytų statyti „naujos“, tikrai demokratiškos Lietuvos valstybės.

Bet kodėl „nacionalistinė“ Sąjūdžio valstybė buvo „utopija“, jeigu ji buvo teisiškai atkurta 1990 m. kovo 11 d., o kiek daugiau nei po metų ir realiai, kai tapo oficialiai pripažinta tarptautinės valstybių bendrijos visateise nare?

Ką akistatos su šiuo akivaizdžiu ir nepaneigiamu faktu perspektyvoje galėtų reikšti ir kaip turėtų būti suprantamas mįslingas teiginys apie sąjūdinę utopiją?

Tiesą sakant, jis turėtų būti laikomas ne tik originalia įžvalga į Sąjūdžio istoriją, bet ir nauju žodžiu moksle apskritai, nes – sutikime – atrasti utopinį, nors ir savo pagrindinį tikslą sugebėjusį įgyvendinti politinį judėjimą yra neeilinis, galbūt net precedento moksle neturintis atradimas.

Tačiau norint visiškai suprasti, kaip, rašant „alternatyvią“ Sąjūdžio istoriją, toli nueita tokio pobūdžio „atradimų“ keliu, reikia apmąstyti, ką iš tiesų politologiniu ir istoriniu požiūriu reiškia kertinis N. Putinaitės koncepcijos teiginys, kad Sąjūdis buvo nedemokratinis judėjimas.

Pasak istorikės, jis toks buvęs todėl, kad siekė atkurti nepriklausomą nacionalinę valstybę.

Šitaip teigti įmanoma tik dviem atvejais.

Arba konkrečiais tyrimo duomenimis ir faktais įrodant judėjime buvus gausią ir net vyravusią kryptį ar srovę, kurios atstovai savo pareiškimais ir veiksmais būtų skelbę ir mėginę įgyvendinti savo nedemokratiškas pažiūras ar politines nuostatas.

Arba, neturint moksliškai pagrįstų faktų ir įrodymų, tiesiog postuluojant, kad valstybės atkūrėjai buvo nedemokratai.

Kaip tai įmanoma?

Tiesa, kad nacionalinio išsivadavimo kova nebūtinai ir ne visada baigiasi demokratinės valstybės sukūrimu – todėl ir reikalingi kruopštūs tos kovos konkrečiose šalyse moksliniai tyrinėjimai. Juos privalėjo atlikti ir N. Putinaitė, tačiau nepasivargino šito padaryti.

Todėl išvada apie nedemokratinę Sąjūdžio daugumą galėjo būti padaryta vieninteliu įmanomu būdu – vadovaujantis ideologine dogma, kad nacionalinio išsivadavimo kova ir pati nacionalinė valstybė kaip politinis šios kovos tikslas yra iš principo nesuderinami su demokratija ir jos idealais.

Tačiau ką bendro turi ši dogma su mokslu?

Puikiai žinoma, kad Prancūzijos revoliucija prasidėjęs ir XIX a. pagreitį visoje Europoje įgavęs moderniųjų nacionalinių valstybių kūrimasis ir demokratinių sąjūdžių plėtra buvo ne tik tuo pat metu lygiagrečiai vykę, bet glaudžiai susiję ir persipynę procesai.

Du neatskiriamai susiję žemyną sukrėtusios gelminės politinės ir istorinės transformacijos aspektai arba, vaizdžiai kalbant, dvi tos pačios monetos pusės. Tai – puikiai ir visuotinai žinomas faktas.

Vienas iš tų elementarių faktų, kuriuos turi žinoti gimnazijos mokinys, juo labiau studentas.

Bet šis pamatinis faktas neatsitiktinai iškrenta (galima tik spėlioti, dėl kokios priežasties – akademinės nekompetencijos ar verčiančio jį ignoruoti ideologinio angažuotumo) iš N. Putinaitės akiračio.

Mat jis yra tas akmuo, į kurį atsitrenkęs dužtų pats mėginimas perrašyti Sąjūdžio istoriją. Jis „nepatogus“ tuo, kad įpareigoja šią istoriją iš tiesų tirti, taigi ir įrodyti, Sąjūdžio nedemokratiškumą, užuot savavališkai konstravus ir skleidus tokį jo vaizdinį remiantis tik jokiais jį pagrindžiančiais faktais „neapsunkinta“, tad „laisvo vaizduotės skrydžio“ nevaržančia ideologine schema.

N. Putinaitės kuriamas pasakojimas apie nedemokratinį Sąjūdį grindžiamas prielaida, kad demokratija ir nacionalinė valstybė yra nesutaikomos priešingybės.

Be šitokios prielaidos toks pasakojimas apskritai nebūtų įmanomas ir net negalėtų būti suręstas. Pasakyti, kad ta prielaida yra grynai ideologinė, ko gero, būtų ne visai tikslu ir per švelnu. Ją veikiau derėtų vadinti ideologine fikcija, tobulai atitinkančia H. Arendt nurodytą ideologizuoto mąstymo kriterijų.

Juk daryti tokią prielaidą įmanoma tik sąmoningai ignoruojant dar vieną fundamentalų ir kartu banalų politinės istorijos faktą. Juk net iš mokyklinio istorijos vadovėlio sužinoma, kad demokratija pasaulio istorijoje egzistavo vos du kartus ir labai trumpai: kai kuriuose senovės Graikijos poliuose ir vėl atgimė Vakaruose atsiradus moderniajai nacionalinei valstybei.

Nėra nei vieno daugiatautės demokratinės imperijos pavyzdžio.

Tačiau šis dar vienas elementarus faktas N. Putinaitei yra nežinomas arba nevertingas, nes jos plėtojama „dviejų sąjūdžių“ koncepcija reikalauja bet kuria kaina atsaistyti demokratiją nuo konkrečios tautos ir valstybės.

Šis kelias neišvengiamai stumia dar vienos ideologinės fikcijos link. Toji fikcija – globalios kosmopolitinės demokratijos vizija. O tiksliau – „demokratijos be tautų“ utopija.

Būtent šitaip ji įvardijama ir lietuvių kalba išleistos garsaus prancūzų filosofo P. Manento knygos pavadinime. Šią „betautės demokratijos“ viziją teoriškai pagrindė vokiečių filosofas neomarksistas J. Habermasas, išplėtojęs „konstitucinio patriotizmo“ doktriną.

Tiesa, kad apie globalistinę demokratiją spėta prirašyti kalnai knygų – panašiai kaip kadaise buvo sukurpta gausybė veikalų apie neišvengiamai įvyksiančią komunizmo pergalę visame pasaulyje.

Tačiau dabar jau akivaizdu, kad globalios demokratijos utopiją ištiko toks pat likimas – ji tampa beviltiškai tolstančiu miražu, kokiu virto šviesus komunizmo rytojus. Faktiškai tai pripažino pats J. Habermasas knygoje „Europa: žlungantis projektas“ – šis iškalbingas pavadinimas tiksliai atspindi jo požiūrį į dabartinę ES būklę.

Dabar jau akivaizdu, kad globalios demokratijos utopiją ištiko toks pat likimas – ji tampa beviltiškai tolstančiu miražu, kokiu virto šviesus komunizmo rytojus.

Galiausiai moralinį ir politinį globalios demokratijos projekto bankrotą paskelbė net buvęs fanatiškas jo rėmėjas E. Macronas, plačiai nuskambėjusiame interviu vis dėlto sugebėjęs pakilti virš anksčiau puoselėtų ideologinių rožinių akinių kuriamų iliuzijų ir prabilęs apie 1989 m. paskelbtos „F. Fukuyama'os epochos“ pabaigą, verčiančią neribotam, o greičiausiai visam laikui atsisveikinti su šio mąstytojo pranašystėmis apie neišvengiamai artėjantį demokratijos triumfą visame pasaulyje kaip su dar viena žlugusia utopija.

Panašu, kad Sąjūdžio istorikei tokie jos ideologinei schemai prieštaraujantys „mažmožiai“, o iš tikrųjų – ją griaunantys akivaizdūs faktai, neatrodo reikšmingi.

Savaip plėtodama ir paliudydama dar vieną H. Arendt įžvalgą, kad ideologija yra „loginis idėjos judėjimas“, ir pavertusi aksioma „idėją“, jog demokratija gali būti atsieta nuo konkrečios tautos ir valstybės, ji daro kitą istorijos ir politikos moksle negirdėtą atradimą: esą Lietuvos nepriklausomybė galėjo būti (gal ir buvo – autorės nuomonė šiuo klausimu yra be galo dviprasmiška ir neaiški) pirmiausia „antitotalitarinio sąjūdžio“ kovos už „demokratines vertybes“ rezultatas.

Siekiant kuo labiau sumenkinti tyrėjos vaizduotėje susikurto „tik nacionalistinio-antiokupacinio“ Sąjūdžio vaidmenį ir kuo labiau išpūsti toje pačioje vaizduotėje gimusio „demokratinio-antitotalitarinio“ sąjūdžio reikšmę, peršama interpretacija, kad Lietuvos „dainuojančios revoliucijos“ varomoji jėga buvo ne siekis atkurti nepriklausomą valstybę.

Politinis tos revoliucijos turinys ir tikrasis jos tikslas buvęs valstybės atkūrimas, o kažkokios „grynosios“ (veikiausiai minėtos globalios, t. y. atsaistytos nuo konkrečių visuomenių ir kultūrų) demokratijos idealo įgyvendinimas.

Nesunku suprasti, kiek moksliškai pagrįsta ši dar viena Sąjūdžio istorijos „korekcija“: moderniųjų Vakarų, juo labiau pasaulio istorijoje nėra precedento, kad kokia nors šalis būtų įgijusi nepriklausomybę nekeldama jos reikalavimo, o tik kovodama už abstrakčių ir neapibrėžtų „demokratinių vertybių“ įtvirtinimą.

Būtent šis egzotiškas atradimas ir turimas omenyje bei atitinkamai įvertinamas minėtame Kreipimesi:

„Savo pasisakyme teigdama, kad Lietuvos Respublika galėjo būti atkurta ne nacionalinės idėjos, bet neįvardijamų „antitotalitarinių vertybių“ pagrindu, N. Putinaitė šiuo absurdišku teiginiu tarė „naują žodį“ politikos moksle. Pasaulio istorijoje nėra pavyzdžio, kad kokia nors tauta buvo išsilaisvinusi iš pavergėjų arba sukūrusi politiškai suverenią valstybę remdamasi kuo nors kitu, o ne nacionalinio išsivadavimo ir savarankiškos tautinės valstybės sukūrimo idėja.“

Skeptikas galėtų paklausti: ar iš tiesų verta skirti tiek dėmesio šiai „alternatyviai“ Sąjūdžio istorijos versijai?

Į tai tenka atsakyti: istorijos mokslas nėra tik „vertybiniu požiūriu neutralios“ intelektualinės pratybos. Kuriami istoriniai pasakojimai tarnauja konkretiems praktiniams, pirmiausia – politiniams tikslams.

Taip yra ir šiuo atveju.

Užsimojusi „numitinti“ Sąjūdžio istoriją bei konstruodama savąją, didžiulių „baltųjų dėmių“ – nutylimų arba klastojamų faktų – kupiną jos versiją, N. Putinaitė siūlo anaiptol ne „grynai mokslinę“ alternatyvą.

Neatsitiktinai lemiamai svarbus šio ideologizuoto pasakojimo elementas, kertinis jo akmuo yra nacionalinio išsivadavimo Sąjūdyje tariamai buvęs ir jį „teisinga linkme“ slapčia kreipęs „demokratinis“ sąjūdis.

Ši konstrukcija tarnauja labai praktiniam ir lengvai atpažįstamam tikslui.

Renčiant elementariausių mokslinio istorijos tyrinėjimo reikalavimų neatitinkantį pseudoakademinį pasakojimą, iš tikrųjų siekiama „teoriškai pagrįsti“ ir pamažu įtvirtinti visus N. Putinaitės ir jos bendraminčių tyrinėjimus įkvepiančią ideologinę ir politinę nuostatą, kad lūžiniu 1966-1991 m. Lietuvos istorijos laikotarpiu egzistavo ne tik intelektualinė-teorinė, bet ir reali praktinė alternatyva Sąjūdžio atkurtai nepriklausomai demokratinei nacionalinei valstybei.

Tokia yra svarbiausia išvada, nuosekliai plaukianti iš tyrėjos išrastos ir plėtojamos „dviejų sąjūdžių“ koncepcijos.

Visuose jos viešuose pasisakymuose ir skelbiamuose „moksliniuose“ tekstuose vienaip ar kitaip išryškėja juos grindžianti ir struktūrinanti pagrindinė mintis: Sąjūdis siekė ne tos valstybės, jo užsibrėžta atkurti „nacionalistinė“ Lietuvos valstybė ne tik negalėjo laiduoti tikros savo piliečių laisvės, bet ir vedė į politinę bei istorinę, net geopolitinę ir strateginę aklavietę.

Logiškas šios minties tęsinys ir savaip nuosekli istorikės skelbiama išvada – reikėjo eiti kitokiu keliu, nes būta alternatyvių – realių ir rimtų – besivaduojančios šalies politinės raidos galimybių. Tačiau jos esą taip ir liko neišnaudotas.

Atkurta „nacionalistinė“ nepriklausoma valstybė N. Putinaitei yra visiškai nepriimtina.

Todėl trokšdama „ištaisyti“ 1990 m. Kovo 11 d. Sąjūdžio padarytą istorinę klaidą, ji užsibrėžė ir nuosekliai įgyvendina tikslą savo tyrimais prisidėti prie to, kad ši klaida būtų ištaisyta ir pagaliau būtų realizuotos Sąjūdžio neišnaudotos „kitokios“, o tiksliau – „tikros“ valstybės kūrimo galimybės.

„Kokia dar galėjo būti alternatyva Sąjūdžio atkurtai valstybei?“ – toks klausimas galėtų kilti ne vienam skaitytojui.

Vis dėlto principinė alternatyva tokiai valstybei iš tiesų buvo, tad šiuo atveju būtų neteisinga teigti, kad ji gyvuoja tik retrospektyviai žvelgiančioje istorikės vaizduotėje.

Toji alternatyva tiesiog akivaizdi – nekurti nepriklausomos valstybės. Ji buvo visiškai reali. M.

Gorbačiovas primygtinai ragino Lietuvą sugrįžti – šį kartą jau savanoriškai – į pertvarkomą SSRS ir tapti, jo paties žodžiais tariant, „lygiateise ir suverenia atnaujintos lenininės federacijos“ nare.

Nepriklausomybė ar suverenitetas? Kad šios sąvokos buvo ne sinonimai, o reiškė nesutaikomas politines alternatyvas, liudija vykusios aršios, audrinusios ir skaldžiusios visuomenę diskusijos šiuo toli gražu ne tik akademiniu klausimu.

Dilema – Sąjūdžio reikalaujama Valstybės Nepriklausomybė ar LKP siekiamas valstybinis suverenitetas – buvo ne tik reali, bet ir dramatiška. Juk nuo to, kaip ji bus išspręsta, priklausė Lietuvos likimas.

Ji buvo išspręsta, kai svarstyklių lėkštė po įtemptų kovų galiausiai nusviro sąjūdinės nepriklausomybės naudai.

M. Burokevičiaus vadovaujamos LKP „platformininkai“ liko tvirtais ir – gana tikėtina – nuoširdžiais „atnaujintos lenininės federacijos“ šalininkais ir gynėjais.

Tačiau įdomiausia, kad karštais tokios „federacijos“ rėmėjais buvo ir iškilūs – tai primenama jau cituotame Kreipimesi – to meto demokratinių Vakarų šalių politikai:

„Kovos už Lietuvos nepriklausomybę laikotarpiu daugelis Vakarų šalių politikos patarėjų primygtinai ragino Sąjūdžio atstovus vadovautis tik „antitotalitarinėmis“ vertybėmis ir padėti M. Gorbačiovui įgyvendinti TSRS pertvarką nekeliant Nepriklausomybės reikalavimo. Jų vaizduotėje Lietuva turėjo likti „demokratinės“ ir „liberalios“ TSRS imperijos dalimi. N. Putinaitė faktiškai smerkia ir kaltina Sąjūdį dėl to, kad šis nepakluso pamokymams apsiriboti „antitotalitarinėmis vertybėmis“ ir apsisprendė atkurti „nacionalistinę“, taigi vien todėl „blogą“, nepriklausomą Lietuvos valstybę.“

Šio entuziazmo įspūdingiausia išraiška, ko gero, reikėtų laikyti Prancūzijos prezidento F. Mitterando tuoj po 1991 m. Sausio 13-osios parodytą neįtikėtiną supratingumą ir užuojautą M. Gorbačiovui, kuriam įsakius arba tariamai nežinant okupacinės kariuomenės tankai traiškė beginklius TV bokšto gynėjus.

Eliziejaus rūmų šaimininkas neslėpdamas paniekos kalbėjo apie lietuvius, tuos „vargšus žmones, visą laiką gyvenusius svetimųjų politinėje ir socialinės priespaudoje, kurie viską sugadins“.

Jo žodžių prasmė visiškai aiški: „Negerai išėjo, kad bičiulis Michailas truputį pasikarščiavo ir patraiškė tuos vargšus tankais. Bet taip jiems ir reikia! Bus pamoka ir gal susipras, kaip kvaila ir įžūlu savo provincialiomis pretenzijomis atkurti tą jų limitrofinę valstybėlę trukdyti didingiems mūsų planams sukurti bendrus Europos namus nuo Lisabonos iki Vladivostoko!“

Prancūzijos prezidentas, KPSS Generalinis sekretorius ir LKP (SSKP) pirmasis sekretorius šiuo klausimu pasirodė jaudinamai solidarūs ir vieningi – nepriklausomos Lietuvos valstybės nereikia!

Jų akyse nepriklausomybės reikalavimą kėlęs Sąjūdis buvo tik siaurapročių ir neatsakingų „nacionalistinių radikalų ir ekstremistų“ sambūris, vedantis Lietuvą klaidingu ir pragaištingu keliu.

Jie buvo įsitikinę, kad atkurta nepriklausoma Lietuvos „nacionalistinė“ valstybė būtų tik geopolitinė anomalija ir istorinis nesusipratimas.

Po trijų dešimtmečių Sąjūdžio istoriją tyrinėjanti nepriklausomos Lietuvos mokslo darbuotoja sklandžiai prisišlieja prie šios pikantiškos trijulės, iš esmės pritardama jų požiūriui į Kovo 11-osios Lietuvos Respubliką.

Tačiau N. Putinaitės rašoma slaptoji Sąjūdžio istorija su pogrindiniais demokratais ir neįvardintais laisvės kovos vadais nuosekliai tiesia kelią iš tiesų pribloškiančiam ir dar niekieno nepastebėtam ar bent jau nepaskelbtam atradimui.

Atominės bombos sprogimui Lietuvos humanitariniuose ir socialiniuose moksluose prilygstančiam atradimui, kuris, jeigu tik būtų atpažintas ir paskelbtas, turėtų užgniaužti kvapą. Tiesą sakant, padėti šalies piliečiams, ir pirmiausiai buvusiems Sąjūdžio bendražygiams, jį atpažinti bei deramai įvertinti ir yra pagrindinis šio straipsnio tikslas.

Tai atradimas, kuris neišvengiamai plaukia iš pamatinės Sąjūdžio istorikės nuostatos, kad pritarimas nacionalinės valstybės idėjai ir kova už tokią valstybę yra neabejotinas asmens nedemokratinių pažiūrų ir priešiškumo priešiškumo demokratijai požymis.

Neteko sutikti nei vieno sąjūdininko, kuris būtų nepritaręs Nepriklausomybės siekiui. Jį galiausiai parėmė net didžioji LKP dalis. Trumpai sakant, absoliuti Lietuvos visuomenės dauguma norėjo savo valstybės.

Todėl, nuosekliai vadovaujantis N. Putinaitės pasakojamą Sąjūdžio istoriją grindžiančiais politinių pažiūrų identifikavimo kriterijais, tenka pripažinti, kad „nedemokratų“ stovyklai priklausė praktiškai visa masiškai Nepriklausomybės siekį parėmusi šalies visuomenė.

Neišvengiamai kyla klausimas: tai kas buvo tie jos atrasti paslaptingieji demokratai? Kaip juos atpažinti ir kur jų ieškoti?

Yra tik dvi galimybės.

Tai galėjo būti sąjūdininkai, kuriuos, pirma, reikėtų „ištraukti iš pogrindžio“ į dienos šviesą, antra – parodyti, kuo jų demokratinės pažiūros buvo ypatingos ir kuo išsiskyrė iš „nedemokratinės“ sąjūdininkų daugumos pažiūrų.

Bet jeigu tokių demokratų atrasti nepavyktų, tai beliktų pripažinti istorikės padarytą, tik galbūt iš kuklumo (ar apdairumo) vis dar neišdrįstą viešai paskelbti tik ką minėtą stulbinamą atradimą.

N. Putinaitė aiškiai ir nedviprasmiškai teigia, kad tikras demokratas yra tas, kuriam yra iš principo svetima ir nepriimtina nacionalinės valstybės idėja ir kuris teikia pirmenybę „naujų vertybių“ kūrimui.

Nuosekliai vadovaujantis šiuo kriterijumi, beliktų sutikti, kad vieninteliai tikri sąjūdinio Atgimimo laikotarpio demokratai ir tvirčiausi kovotojai už tikrąją Lietuvos laisvę buvo aršiausi „nacionalistinio“ Sąjūdžio ir jo pastangomis atkurtos valstybės priešai – Maskvos remiami M. Burokevičiaus LKP (SSKP) „platformininkai“, V. Ivanovo „Jedinstveninkai“ ir siekę atplėšti kraštą nuo šalies Pietryčių Lietuvos autonomininkai.

Toliau einant šiuo keliu ir pratęsiant N. Putinaitės vykdomą Sąjūdžio istorijos perrašinėjimą bei klastojimą iki logiškos pabaigos, anksčiau ar vėliau turėtų išaušti diena, kai bus padėtas paskutinis šios istorijos taškas ir galutinai atskleista visa tiesa.

Baigus „dekonstruoti“ nuosekliai ir kryptingai griaunamą „nacionalistinį Sąjūdžio mitą“ gali paaiškėti, kad tikroji Sąjūdžio būstinė ir vadavietė buvo įsikūrusi ne Gedimimo prospekto pradžioje, bet visai kitoje vietoje stūksojusios ypatingos paskirties mokyklos pastate.

O pagrindinis išsilaisvinimo kovos laukas ir svarbausias jos baras buvo ne mitingai ir protesto akcijos, ne politiniai mūšiai su LKP nomenklatūra Vilniuje bei kovos SSRS Liaudies deputatų suvažiavime, ne beginklių piliečių akistatatos su okupantų tankais prie Spaudos rūmų, LRT pastato bei TV bokšto ir ne ilgi budėjimai aikštėje prie Aukščiausiosios Tarybos.

Nestebintų, jeigu šitaip rašant Sąjūžio istoriją visus jau spėtus padaryti „atradimus“ pranoktų ir ilgametes titaniškas pastangas vainikuotų būtent paskutinis, iš tiesų „atominis“ atradimas: svarbiausias išsivaduojamosios kovos baras buvo minėtos mokyklos pastate net ir po Nepriklausomybės paskelbimo sunkiomis pogrindžio sąlygomis tęsti nepalaužiamos demokratės – tikrosios Sąjūdžio lyderės ir vėliavnešės – kariauti slaptieji mažieji karai.

Pagaliau turi būti aiškiai suprasta: vykstantis kryptingas Sąjūdžio istorijos perrašinėjimas ir stulbinamo masto jos klastojimas yra karas su pačia Lietuvos valstybe.

Jis turi būti suvokiamas ir vertinamas kaip viena pavojingiausių hibridinio karo prieš Lietuvą apraiškų – kaip ideologinis valstybės pagrindų griovimas.

Tikroji šio karo priežastis tebėra nesuvokta, todėl net ir buvę aktyvūs sąjūdininkai nustebę ir sutrikę klausia: kodėl šitaip iškraipoma ir menkinama Sąjūdžio istorija? Kodėl ir už ką šitaip tyčiojamasi?

Atėjo laikas atsakyti į šį pagrįstą ir Lietuvos išlikimui egzistenciškai svarbų klausimą.

Tikslingai propaguojami „sąjūdinės dainuojančios revoliucijos“, „sąjūdinės kovos už laisvę“ ir kiti panašūs emocijas žadinantys, bet politiškai migloti vaizdiniai populiarinami tam, kad užgožtų ir paslėptų tikrąją Sąjūdžio esmę: Sąjūdis buvo XX a. pabaigos lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo judėjimas.

Ištrinti iš visuomenės atminties šį pamatinį, Sąjūdžio veiklos politinį turinį ir prasmę apibrėžiantį bruožą – toks yra visų pastangų perrašyti jo istoriją tikslas.

Nereikėtų manyti, kad Sąjūdis yra tik „diskredituojamas“, „menkinamas“ ar „šmeižiamas“ – tai tik ledkalnio viršūnė.

Iš tikrųjų Sąjūdis yra ideologiškai triuškinamas jo paties atkurtoje valstybė. Lygiai taip pat sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo triuškinamas jo pirmtakas – XIX a. pabaigoje iškilęs lietuvių nacionalinis judėjimas.

Tai reiškia viena – sovietmečio kovos su „lietuviškuoju nacionalizmu“ tradicija nuosekliai tęsiama.

Dr. V. Rubavičius yra vienas iš nedaugelio apie tai atvirai ir drąsiai rašančių mokslininkų. Jis yra įžvalgiai pastebėjęs, kad N. Putinaitė, su vienodu įkarščiu „demitologizuojanti“ tiek XIX a. pabaigos tautinio atgimimo, tiek XX a. pabaigos sąjūdinio atgimimo iškilias figūras, ryškiausiai iš visų tyrėjų įasmenina ir simbolizuoja abiejų šios kovos tarpsnių – sovietinio ir eurosovietinio – tęstinumą ir perimamumą.

Šitoks tiesioginis tęstinumas ir perimamumas suteikia pagrindo manyti, kad N. Putinaitės vykdomi ne tik Sąjūdžio, bet ir platesni lietuviškosios tapatybės bei jos kaitos tyrimai yra grindžiami iš esmės sovietine ideologine Lietuvos istorijos aiškinimo schema.

Žinoma, pritaikyta naujoms sąlygoms ir atitinkamai modifuota, tad ir sunkiau atpažįstama.

Ši patobulinta schema yra ne tik N. Putinaitės ir daugelio jos kolegų VU TSPMI vykdomų tyrimų teorinis ir metodologinis pagrindas.

Iš tikrųjų ji tapo ir kitose Lietuvos mokslo ir studijų institucijose vykstančios kovos su „lietuviškojo nacionalizmo“ apraiškomis pagrindiniu ir plačiai naudojamu ginklu, veiksmingiausiu valstybės griovimo įrankiu.

Todėl svarbu išsiaiškinti, kaip buvo modifikuotas ir patobulintas sovietinės antilietuviškos ideologinės propagandos vėzdas ir kaip jis prigijo bei yra naudojamas šių dienų humanitarinių bei socialinių mokslų tyrimų ir studijų srityse.

Apie tai bus kalbama kitoje, baigiamojoje šio straipsnio dalyje.

Komentarai

vms1

Šeštoji kolona veikia daug subtiliau, visada kalba vakarietiška kosmopolitine retorika, ir turi nepalyginamai didesnę įtaką mūsų visuomenės mąstymui.

Jos atstovais žavisi net Lietuvos patriotai, jos atstovai gauna nacionalines premijas ir valstybinius apdovanojimus.

Jų skiriamasis bruožas - nuolatinės pastangos perrašyti Lietuvos istoriją ją menkinančia ir valstybingumą delegitimuojančia kryptimi.

Ar tai būtų visiškas ikikrikščioniškos lietuvių valstybės pasiekimų neigimas (A. Bumblauskas), ar partizanų juodinimas (E. Zingeris, L. Truska, M. Ivaškevičius), ar Birželio sukilimo ir laikinosios vyriausybės siejimas su nacizmu ir Holokaustu (visa eilė), ar Sąjūdžio ir jo raktinių asmenybių defamacija (N. Putinaitė).

Šis reiškinys yra milžiniška problema šiandienos Lietuvai informaciniame kare.

Bet TS-LKD tyli, o neretai ir gina šeštosios kolonos atstovus. Nes jie pernelyg įtakingi, kad karjeristinis politikas drįstų su jais konfliktuoti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 24 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: