Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 08 Geg 2024 12:15

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 22 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: 1863-64 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 02 Gru 2007 20:15 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

1863/64 m. sukilimas


Augustinas Janulaitis. 1863 - 1864 metų sukilimas Lietuvoje ir Lenkijoje [Išleista 1921 metais Kaune. © Lietuvos.net pataisymai ir papildymai 2005 Spalis]

Parsisiųsti failus
https://downloads2020.com/ebook.html?pi ... Janulaitis

Kitais formatais žiūr. čia: http://magaitsura8.ddns.net/670.html
1863-1864 m. sukilimas Lietuvoje - Augustinas Janulaitis.epub
1863-1864 m. sukilimas Lietuvoje - Augustinas Janulaitis.fb2
1863-1864 m. sukilimas Lietuvoje - Augustinas Janulaitis.mobi
1863-1864 m. sukilimas Lietuvoje - Augustinas Janulaitis.rtf
1863-1864 m. sukilimas Lietuvoje - Augustinas Janulaitis.djvu

http://www.lietuvos.net/istorija/1863/

Ieva Šenavičienė. 1863 m. sukilimas ir lietuvių kalba [Metai, 2006 Nr. 6]
http://www.tekstai.lt/metai/200606/kalb1863.htm

Lietuvių kalba 1863 m. sukilimo agitacijoje [Ievos Šenavičienės straipsnis žurnale „LITUANISTICA“, 2006, T. 67, Nr. 3, p. 13–23.]
http://www.tekstai.lt/metai/200606/kalb1863.htm

Lietuvos katalikų dvasininkai ir 1863 metų sukilimas [Alfonso Zubrecko straipsnis laikraštyje „XXI amžius“ 2003 m. rugpjūčio 16 d., Nr. 62]
http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamz ... ng_02.html

The January Uprising 1863 / Powstanie Styczniowe
http://www.youtube.com/watch?v=jtY9ZSmpFRI

Manifest Tymczasowego Rządu Narodowego [22 stycznia 1863 r.]
http://pl.wikisource.org/wiki/Manifest_ ... Narodowego


*************************************************************

Источник - http://kladoiskatel.5bb.ru/viewtopic.ph ... 084#p16084

Автор cmasby

    Подскажите, пожалуйста, можно ли найти какие-нибудь серьезные исследования по восстанию Калиновского 1863 года, особенно интересует период разгрома и окончательного подавления.

Автор Роман

    Старое, но качественное по фактуре:

Смирнов А. Ф., Восстание 1863 г. в Литве и Белоруссии, М., 1963

Г.Киселев , Восстание в Литве и Белоруссии М., 1965

Восстание в Литве и Белоруссии 1863—1864. Док. и материалы. М., 1965.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 24 Sau 2013 16:10 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Darius Staliūnas: 1863 metų sukilimas – Abiejų Tautų Respublikos tradicijos tąsa


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... tasa/94172

2013-01-24
Rubrikose: Atmintis » Laisvės kovos

Paveikslėlis

Arturas Grotgeris. Atsisveikinimas (1866). Krokuvos nacionalinis muziejus

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2013-aisiais sukanka 150 metų nuo 1863-iųjų metų sukilimo ir pažymėdamas istorinę bei kultūrinę šio sukilimo reikšmę lietuvių, baltarusių ir lenkų tautoms, nutarė paskelbti 2013-uosius 1863-iųjų sukilimo metais.

Ką žinome apie šį sukilimą, kas tai buvo – nacionalinio išsivadavimo judėjimas, socialinis judėjimas, o gal kova už Lietuvos laisvę – pasiteiravome istoriko dr. Dariaus Staliūno (Lietuvos Istorijos institutas).

Caro laikų istoriografijoje – „lenkų sukilimas“, sovietmečiu – „valstiečių“ sukilimas, kaip 1863-iųjų sukilimas vertinamas šiandien, nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip keitėsi šio įvykio vertinimas Lietuvos istoriniame pasakojime?

Požiūris į sukilimą laikui bėgant keitėsi labai radikaliai.

Šis pokytis gerai atspindi lietuvių istorinės atminties kaitą ir tam tikru atžvilgiu kolektyvinės tapatybės kaitą. XIX amžiaus antroje pusėje ir XX amžiaus pirmoje pusėje, įskaitant ir tarpukario Lietuvą, dominavo požiūris, kad tai – lenkų sukilimas, ir lietuviai su juo neturi nieko bendro.

Tokį vertinimą nesunku suprasti, kad ir kaip žiūrėtume, pagrindinis sukilimo tikslas buvo Abiejų Tautų Respublikos arba, kaip tuo metu dažnai sakyta, – Lenkijos, atkūrimas.

Tuo tarpu vienas iš pirmųjų modernaus lietuvių tautinio judėjimo tikslų buvo atsiriboti nuo lenkiškumo, lenkiškos tradicijos. Tai, kad sukilime dalyvavo lietuvių, tokia istoriografija neneigdavo, tačiau sakydavo, jog tai buvo nesusipratėliai, lenkų suvilioti žmonės. Tai buvusi lenkų intriga, kurios pasekmė – sustiprėję persekiojimai ir diskriminacija.

Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje šiam sukilimui atminti buvo pastatytas vos vienas kitas paminklas – ir ne valdžios, o vietos gyventojų iniciatyva.

Kas įvyko sovietmečiu?

Sovietmečiu situacija gerokai pasikeitė. Kai šį sukilimą oficioziniai istorikai, tokie kaip Juozas Žiugžda, pabandė paversti lietuvių valstiečių sukilimu prieš carizmą ir lenkų dvarininkus.

Oficialioji, promaskvietiška istoriografija turėjo parodyti ir įrodyti, kad visais laikais lietuviai buvo artima, draugiška rusams tauta, todėl sukilimas negalėjęs būti antirusiškas.

Formulė „prieš lenkų dvarininkus ir carizmą“ buvo naudojama, kad nereikėtų vartoti žodžio „Rusija“, „rusai“.


Pagal tokią sampratą, sukilime svarbiausias buvęs socialinis klausimas. Todėl dažnai rašyta, kad jis prasidėjo 1861-aisiais, baudžiavos panaikinimo Rusijos imperijoje metais.

Tokia koncepcija sunkiai skynėsi kelią ir ne tik todėl, kad buvo istorikų, kurie priešinosi tokiam vulgariam, ideologizuotam istorijos primetimui, bet ir dėl kylančių problemų su kitų „broliškų“ tautų istoriografijomis, konkrečiai – lenkų istoriografija, kuri buvo akivaizdžiai laisvesnė ir jau tuomet rašė apie šį sukilimą kaip apie lenkų išsivaduojamąjį judėjimą.

Kadangi viskas vyko „soclagerio“ ribose, toks požiūris neišvengiamai plito ir tarp Lietuvos istorikų.

J. Žiugždos koncepcija susilaukdavo kritikos iš visų pusių, taip pat iš Maskvos istorikų, nes iš tiesų tai buvo išgalvota istorinė schema.

Sovietmečiu pradėjo formuotis dar viena šio sukilimo interpretacija, kuri, mano supratimu, gyvybinga ir šiandien. Pagal ją, sukilimas buvo vienas iš lietuvių tautos kovos už laisvę etapų.

Šios interpretacijos problema, jog joje pamirštama lenkiška šio sukilimo sudedamoji dalis. „Kovos už Lietuvos laisvę“ interpretacijos dažnai net nemini, kad sukilimas vyko ir Lenkijoje, jog beveik visi sukilimo vadai pripažino, kad pagrindinis jų siekis – atkurti Abiejų Tautų Respubliką.

Matyt, 2013-ieji gera proga atskleisti ir pristatyti visas šis tris interpretacijas, nes, kaip suprantu, nė vienos iš jų negalėtume laikyti teisinga, jei norime rimtai traktuoti 1863-iuosius?

Mokslinės istoriografijos požiūriu visos jos yra ideologizuotos, tarnaujančios tam tikriems politiniams tikslams, kad ir vedamos gerų norų.

Mokslinė istoriografija per pastaruosius kelis dešimtmečius yra aiškiai parodžiusi, kad sukilimas vyko dar pagal senąją Abiejų Tautų Respublikos tradiciją. Jo tikslas (jei žiūrėtume į sukilimo vadus, apie eilinį sukilėlį mažai težinome) – atkurti 1795 metais žlugusią valstybę.

Tiesa, skyrėsi metodai, kuriais siekta šių tikslų.

„Baltųjų“ frakcija iš pradžių bandė tartis su imperijos valdžia, vėliau daugiau tikėjosi užsienio intervencijos, „raudonieji“ buvo labiau revoliuciniai, manė, kad nepriklausomybės klausimą galima išspręsti ginklu.

Kaip klostosi istorinis pasakojimas Baltarusijoje? Ar čia yra kokių nors specifiškumų?

Natūralu, sovietmečiu Baltarusijoje bandyta diegti panašias požiūrio į sukilimą schemas.

Pastaraisiais dešimtmečiais matyti ryški tendencija vieną iš sukilimo vadų – Konstantiną Kalinauską – paversi baltarusių tautiniu didvyriu, esą jis kovojo už baltarusių teises, ateitį ir pan.

Akademiniai istorikai linkę į tokias interpretacijas žiūrėti labai atsargiai, kiek man yra tekę domėtis, jis, kaip ir kiti sukilimo vadai, buvo to paties lenkiško išsivaduojamojo judėjimo veikėjas. Tik tiek, kad bandė į kovą įtraukti baltarusių valstiečius, žadėdamas jiems svarbių dalykų, pvz., žemės.

Ką sukilimas reiškė to meto žmonėms? Kas jį nuslopinus pasikeitė Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse?

Jei kalbėtume apie Lietuvos visuomenę, netgi dauguma tų, kurie siekė nepriklausomybės, sukilimo nenorėjo. Jie puikiai suprato, kad tuo metu sukilimas neturi jokių šansų laimėti. Nes nebuvo pasirengta nei kariniu, nei organizaciniu, nei finansiniu požiūriu.

Daugelis po to į kovas įsitraukė iš solidarumo, jei jau sukilimas prasidėjo, pareiga paremti „brolius lenkus“.

Ir Žemaičių vyskupo Valančiaus pozicija buvo nevienareikšmiška. Jis nebuvo nusiteikęs prieš žmones, kurie dalyvavo sukilime, tačiau kaip racionaliai mąstantis žmogus aiškiai suvokė, jog sukilimas esamomis sąlygomis neatneš nieko gero.

Kas atsitinka po sukilimo?

Rusijos imperijos valdžia pradeda „rusifikacijos“ politiką, kai ne tik nubaudžiami tie, kurie dalyvavo sukilime arba rėmė sukilėlius, bet iš esmės tam tikros visuomenės grupės imamos traktuoti kaip kaltos in corpore.

Tos grupės dažniausiai apibūdinamos kaip lenkai, tačiau į šią sampratą patenka ir kiti katalikai.

Prasideda represinė diskriminacinė politika, kuri skaudžiai atsiliepė daugeliui, ypač katalikiškosios visuomenės dalies, gyvenimo sričių.

Keliaujant po Lietuvą, bent iš pirmo žvilgsnio atminimo vietų, susijusių su abiem sukilimais, beveik nėra arba jos sunkiai matomos. Pvz., visiškai periferinis paminklas Antanui Mackevičiui Kaune, V. Putvinskio gatvėje arba Lukiškių aikštės atminimo ženklas. Kodėl taip galėtų būti?

Jei suskaičiuotume tuos paminklus, jų yra daug. Tačiau absoliuti dauguma – aplink Panevėžį.

Istoriškai žvelgiant, tai logiška. Nes būtent Panevėžio apylinkės buvo aktyviausia sukilėlių veikimo zona.

Dauguma tų paminklų atsirado sovietmečiu, vietinių entuziastų iniciatyva. Spėčiau, kad čia būta opozicijos sovietų režimui aspekto, įamžinant kovotojus prieš Rusiją.

Valstybės pastatytų paminklų nėra daug.

Sovietinė valdžia jau minėto J. Žiugždos rankomis bandė sukilimą paversti socialinės kovos elementu, kita vertus, suvokė, jog tai – pavojingas žaidimas. Nes visiems buvo aišku, kad sukilėliai kovojo prieš Rusijos imperijos valdžią, kad kovojo už nepriklausomybę.

Valdžia bijojo – ir visai pagrįstai, – kad šis sukilimas bus priimtas ne pagal J. Žiugždos, tačiau „nepriklausomybės“ interpretaciją.

Šiandien į sukilimą taip pat žvelgiama nevienareikšmiškai, tai ne 1918-ieji ar Vytauto Didžiojo laikai...

Zigmas Vitkus

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Žygeivis
2013-01-24 15:11


Daugumą paminklų Panevėžio apskrityje 1963 m. sukilėliams pastatė Panevėžio žygeiviai.

Ir dabar jie šiuos paminklus tvarko.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 24 Sau 2013 16:25 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Irena Petraitienė. 1863-iųjų sukilimas: Žemaičių vyskupo M. Valančiaus drama


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... rama/94001

2013-01-23

Rubrikose: Sankirtos Atmintis » Portretai Religija » Žemaitijos krikšto jubiliejus
Andriaus Nemeikos nuotrauka

Sukanka 150 metų, kai Varšuvoje sausio 22 d. Centrinio tautos komiteto paskelbtu manifestu ir atsišaukimu buvo duotas signalas 1863-iųjų metų sukilimui Lietuvoje.

Epochos istorinis įvykis mokslininkų buvo ir bus tyrinėjamas. Tačiau kasdienis buvimas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus namuose, kur jis iš Varnių atkeltas gyveno (1865–1875 m.) ir kur dabar įkurtas Kauno arkivyskupijos muziejus, kyla vidinis poreikis prisiliesti prie to, kas brangu, kam reikia atminimo.

Išvakarėse


Kaune, anapus Nemuno, pagal administracinį padalinimą Lenkijos karalystėje, 1861 m. liepos 31-ąją, minint Liublino unijos metines, iškilmingą, su kryžiumi ir bažnytinėmis vėliavomis procesiją vedė trys kapomis apsivilkę kunigai augustijonai.

Prabėgus dienai, kitai Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius sulaukė Kauno gubernatoriaus Nikolajaus Muravjovo naujo prašymo, kad imtųsi priemonių politinėms, nors bažnytinį pobūdį turinčioms, manifestacijoms stabdyti:

„Žinodamas Tamstos išmintingą atsargumą ir griežtumą valdyme, visiškai esu įsitikinęs, jog Tamsta pasirūpinsi neleisti dalykui eiti prie kokio nors nelaimingo galo.“

Prie 1860 m. Lenkijoje politinio sąjūdžio nepriklausomybei atgauti kilusių manifestacijų vyskupas nesidėjo, tačiau saugojo Bažnyčią nuo policijos savivalės.

Sužinojęs, jog Kaune policija, trukdžiusi važiuoti į Šaričių (Šv.Gertrūdos) bažnyčią, šeimininkavusi Bernardinų Švč. Trejybės bažnyčioje: per šv. Pranciškaus atlaidus kiemas, koridorius, maldos vietos buvo pilnos kazokų, dėl ko maldininkai išsigando ir išsibėgiojo, tuojau kreipėsi į gubernatorių, kad šis uždraustų kištis Į Bažnyčios reikalus ir leistų žmonėms laisvai melstis.

Tačiau primygtinai reikalaujant dėl manifestacijų pareikšti savo nuomonę, kurią buvo žadama persiųsti Rusijos vidaus reikalų ministrui, vysk. M. Valančius Kauno gubernatoriui pranešė, jog savo vyskupijoje paskelbtu cirkuliaru, priminęs dvasininkams nenutolti nuo Evangelijos mokslo, įsakančio klausyti vyresnybės, griežtai uždraudęs giedoti lenkų tautines giesmes bažnyčiose.

(Išleistame vyskupo aplinkraštyje kunigams pažymėta: „Tai įsakydamas, reikalaujant civilinei valdžiai, turiu viltį, jog dvasininkija parodys, jai pritinkantį išmintingumą ir neužsitrauks bausmių, nuo kurių apsaugoti nebūtų mano galioje.“)

Nenuginčijęs, kad buvo keletas kunigų, galėjusių pritarti manifestacijoms, pridėjo: „Drįstu tikėti, jog Vyriausybė dėl šių aplinkybių nebaus kaltinamųjų, palikdama bausmės paskyrimą dvasinei Vyresnybei.“

Atsakymas gubernatoriui pulsuoja ir ganytojišku rūpesčiu: „Daugelyje bažnyčių ir gavus uždraudimą, giedota, nors dvasiškija, kiek galėdama priešinosi. Jos kaltinti negali. Ką gi kunigas prie altoriaus gal padaryti giedojimų sustabdymui? Argi galima su bažnyčios tarno pagalba išvaryti iš bažnyčios daugybę žmonių ?Atkalbinėjimas irgi mažai ką gal padaryti, klebonas dėl to kenčia atvirą persekiojimą. Dvasiškija elgėsi labai atsargiai, kaltinti jos dėl svietiškių giedojimo jokiu būdu negalima. Išsiųsti kunigus būtų kenksminga, padarytų žmonėms labai blogą įspūdį.“

Gubernatoriui pasiskundus, kad augustijonų, bažnyčioje(katedroje) giedama giesmė „Bogorodzica“ tautinės giesmės nata, vyskupas patarė, jog geriau nedrausti jokių giesmių, atspausdintų patvirtintuose giesmynuose. Ta pačia proga užtarė kunigus augustijonus Mongėlą, Stanskį ir Svolkeną, aiškindamas, kad jie pamaldas laikė ne už Tadą Kosciušką, dėl ko buvo skųstasi, bet už Tadą Kulvietį. Atremdamas priekaištą dėl pamaldų už Varšuvoje kritusiuosius, vyskupas priminė prigimtinę katalikų dvasininko pareigą.

Ir savo ruožtu pabrėžė:

„Gavau žinoti, jog Kauno policija nežinia kodėl draudžia valdininkui Jagminui atstatyti nuo senovės buvusią ant Neries kranto koloną stovyklos šventųjų ir Petro ir Jono, Kazimiero ir Stanislovo. Bažnyčios tokių paminklų statymas ne tik nedraudžiamas, priešingai, visaip turi būti giriamas. Todėl turiu garbę prašyti Tamstos įsakyti Kauno policijai, kad nesikištų į Bažnyčios reikalus ir nekliudytų katalikams atlikimo jų sumanymų ,Dievui patinkamų.“

Vis dėlto vyskupas M. Valančius 1861 m. lapkričio mėnesį buvo iškviestas į Peterburgą pasiaiškinti ir pačiam vidaus reikalų ministrui. Ten praleido du mėnesius, ieškodamas užtarimo pas įtakingus valdžios asmenis. Galbūt tikėjosi gauti audienciją pas carą Aleksandrą II, kurio palankumą vyskupas buvo pelnęs.1858 m. rugsėjį Kauną vizituojant Aleksandrui II, iš Varnių atvykęs vyskupas Valančius monarchą sutiko Bazilijonų bažnyčioje, katedroje, buvo priimtas privačioje caro audiencijoje, dalyvavo iškilminguose pietuose Rotušėje.

Tais metais kaip tik buvo įsisiūbavęs M. Valančiaus įžiebtas blaivybės sąjūdis, dėl ko Aleksandras II jam viešai padėkojo.

Grižus iš Peterburgo, kurį laiką buvo tyla. Bet 1862 m. pradžioje, kai vyskupas, ruošdamasis vykti į Romą, prašė vyriausybės leidimo, generalgubernatorius Nazimovas neleido, nors atsakė mandagiai: „Tamstos tikrai krikščioniškos pastangos ir naudinga įtaka drauge su ta visuotina pagarba, kurią Tamsta esi įgijęs savo vyskupijoje, labai reikalingos tvarkai palaikyti. Kas žino, ar kas kitas, Tamstai išvažiavus, įstengtų su pasisekimu pildyti įvairias ir sunkias ganytojo priedermes…“

Generalgubernatorius pareiškė viltį, kad vyskupas Valančius ras galimybę atidėti kelionę į Romą. Žemaičių ganytojas pasiliko.

„Dabar jau mano vaikai, jau nebe vaikai, bet viri fraters. Todėl ir kreipiuosi į jus kaip jau subrendusius virus cooperatores in vinea Domini(Viešpaties vienuogyno bendradarbius).“

Šitaip vyskupas M. Valančius 1862 m. gruodžio 13 d. pasveikino jį aplankiusius naujai įšventintus kunigus Petrą Šauluševičių ir Justiną Dovydavičių, kurių atsiminimus užrašė kun. Antanas Alekna, knygos „Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius“ (1822 m., Šv. Kazimiero draugija), autorius –„Matydamas, kas darosi, jaučiu, kad ir lietuviai įsimaišys ir bus daug nelaimių. Katalikų Bažnyčia daug nukentės.Taip jaučia mano širdis. Todėl sakau jums, kai apsigyvensite paskirtoje vietoje, nesimaišykite į politiką, prisaikdinu jus Dievo vardu. Laikykitės savo pareigų: altoriaus ir brevijoriaus. Liūdni ateina laikai.“ Kun. J. Dovydavičius pasakojo: „Toji vysk. Valančiaus kalba, pasakyta su tokia vyskupiška užuojauta, taip man įsmigo į širdį, kad ir šiandien, rodos, matau anos valandos vyskupo veidą, pilną meilingumo ir nujautimo ateinančių politinių baisenybių.“

Iki audros, 1863 m. sukilimo, buvo likęs geras mėnuo.

Nemalonės


Į miestelį ar bažnytkaimį 1863-ųjų sausį atvykę sukilimo vadai pirmiausia ieškodavo parapijos klebono, kad sušauktų žmones į bažnyčią ir iš sakyklos perskaitytų sukilimo manifestą. Ir čia pat būdavo verbuojami sukilėliai.

Vasario mėnesį Varnius pasiekia Vilniaus generalgubernatoriaus Nazimovo laiškas. Žemaičių ganytojas skaito: „…dėliai dalykų ypatingo svarbumo man būtinai reikia pasitarti su Tamsta apie padėtį,kurioje randasi dabar man pavestas kraštas.“

Važiuoja į Vilnių. Kokios mintys vyskupo Motiejaus Valančiaus galvoje?

Galimas dalykas, apmąstė savo paties „Žemaičių vyskupystėje“ (1848) rašytus žodžius apie kunigaikštį pavyskupį Simoną Mykolą Giedraitį:„Metuose 1831 Žemaičių šaly sumišimui kilus, šviesiausiam ciesoriui norint, kunigaikštis Simonas Peterburge būdamas, kovo 5 dienoj užleido į Žemaičius raštą, slukodamas žmones, kad, pametę ginklus, klausytų maskolių vyresnybės... Šviesiausias ciesorius Mikolojus I už tą jo vargą suteikė jam kryžių šv. Onos pirmo atskyrio…“

Pasak V. Biržiškos, vysk. Valančiui reikėjo pačiam pasirinkti vieną iš dviejų kelių – nesutikti ir būti ištremtam, kaip vėliau buvo ištremtas Vilniaus vyskupas Kasinkis, ar ieškoti kelių, švelninančių sukilėlių padėtį.

Kaip vyskupas ir tikėjosi, generalgubernatorius Nazimovas prašė išleisti sukilime dalyvauti draudžiantį aplinkraštį.

Susitarta, matyt, buvo kitaip, nes laiške gubernatoriui, kuriam buvo siunčiamas kovo 29 d. rašyto ganytojiško laiško rusiškas vertimas, paaiškinta: „Dideliam mano gailesčiui ir nuliūdimui, negalėdamas dėl sunkių aplinkybių, kuriose dabar šis kraštas randasi, pilnai patenkinti Tamstos noro, aš pripažinau naudingu daiktu, palikęs šalyje politinius dalykus, išleisti žmonėms ganytojišką aplinkraštį grynai religinio turinio, kviečiantį juos prie maldos ir atgailos prieš Aukščiausiąjį, kad sustabdęs visokius sumaisčius, elgtųsi su mumis, kaip jo valia nori.“

Sukilimo liepsnos plaikstėsi, pasiekdamos ir Varnių miestelį, kibirkštys krito net ant vyskupo namų.

Iš Kražių gegužės 11 d. atvykęs sukilėlių būrys privertė konsistorijos valdininkus išduoti 350 rublių ir pareikalavo iš jų parašų, kad daugiau nebetarnaus Rusijos vyriausybei, nuėmė nuo sienos ir suplėšė ciesoriaus (caro) portretą. Antrą kartą, birželio 2 d., taip pat per prievartą pasiėmė 2 tūkst. rublių.

Kun. Vl. Dembinskis, ragindamas prisidėti prie sukilimo, parapinėje bažnyčioje pasakė pamokslą, dėl ko vėliau vysk. Valančius buvo priverstas ne kartą aiškintis. Po šių atsitikimų teko kuriam laikui pasitraukti.

„Po dviejų savaičių sugrįžau į Varnius ir neilgai trukus gavau priimti Mikolojų Muravjovą, Kauno gubernatorių, jį buvo atsiuntęs jo tėvas.“ Vilniaus generalgubernatoriumi buvo paskirtas Michailas Muravjovas, turėjęs įsakymą bet kokia kaina numalšinti sukilimą ir, kaip žinoma, užsitarnavęs Koriko vardą. Reikalavo rašto. „Pastabose pačiam sau“ taip rašoma: „Sutikau ir daviau tiek, kiek jau buvo davęs gubernijos bajorų vadas(maršalka) ir visi apskričių vadai .Dėl to provincijoje mane kaltino nepatrijotiškumu.Tačiau tuo laiku kitaip pasielgti negalėjau.“

Padėjęs tašką po rugsėjo 6 d. aplinkraščiu, kur sakoma: „Atsiduokit visiškai ant mylystos ir mielaširdystės aukščiausios mūsų krašte vyresnybės, kuriais Šviesiausias ciesorius pavedė macę dovanoti visiems, kurie pametę ginklus, parodys tikrą gailestį ir maldaus pasigailėjimo“, – sėdo prie kito atsakingo darbo.

Vyskupas Motiejus parašė laišką carui Aleksandrui II, tikėdamasis „palengvinimo katalikų gyventojų nepakenčiamo likimo pavestoje man vyskupijoje.“

Ką į tai atsakė Aleksandras II, rugpjūčio 21 d. gavęs Žemaičių ganytojo laišką? Ogi užrašė piktdžiugišką pastabą: „Nors po jo laišku, rašyto man, jo nuoširdumu netikiu, šį faktą laikau reikšmingu ir negaliu nesidžiaugti, kad jis buvo priverstas padaryti tokį viešą pareiškimą vyriausybės norima dvasia?“

Ir persiuntė Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui.

Pirmą kartą liepos mėn. Vilniuje, kai vyskupas generalgubernatoriui padarė vizitą, lyg maža spingsulė buvo švystelėjusi viltis, nes sužinojo, kad, jam paprašius, paleisti du suimti kunigai. Todėl, kai antrą kartą, rudenį, kviečiama nuvyko, rado „...dalykus atsimainiusius:prisiklausiau visokių grasinimų,žadėjo man Kamčatką ir kartuves...“ Rugsėjo 6 d. vyskupo raštą Muravjovas ištaisė, prikaišiojo savo pataisų ir plačiai paskleidė Lietuvoje.

Kilo didelė audra.

Iš vienos pusės – caro valdžia jį laiko dviveidžiu ir savo priešu, iš kitos – piktinasi sukilėliai.

Spalio 11 d. vyskupas sulaukė rugsėjo 6d. aplinkraštį smerkiančio laiško. M. Valančiaus ganytojiškas laiškas buvo išverstas į prancūzų kalbą ir nusiųstas į Romą. Spalio 27 d. Lvove leidžiamo laikraščio „Czas“ įdėtas Tautinio Lietuvos vykdomojo komiteto Vilniuje atviras laiškas, kuriame stebimasi, kaip vyskupas taip galėjo rašyti. Matyt, buvo žiauriai verčiamas: „Jūsų žmonės herojiškai kovoja jau 8 mėnesius, negaudami jokios pagalbos... Tai šventa kova dėl nepriklausomybės, o jūs ją vadinate skausmingais vargais...“ Kitas spyglys – vysk. Valančiui per iškilmingus pietus įteiktas grasinantis laiškas-paskvilis: „Užsivilk sau popo ryzą, nes toliau, jei taip nebosi, ant sausos šakos kabosi.“ Vyskupas to laiško neslėpė, rodė svečiams ir leido jį nusirašyti.

1864 m. rudenį, Žemaičių vyskupijos delegacijai, atnešusiai būtiną ištikimybės carui adresą, Muravjovas prabilo ramesniu tonu, liepdamas vyskupui pranešti, tegul dėl norimų užtarti kunigų kreipiasi į jį per išrinktą komisarą.

Užtardamas kunigus vyskupas kreipdavosi į generolus Maidelį, Bulyčevą. Pačiam gubernatoriui taip rašęs: „Jei teisybė neleidžia dovanoti kunigams jau suimtiems, tai prašau padaryti palengvinimą nors įtariamiems, neareštuojant jų. Nebeareštuodamas kunigų, Tamsta nepakenksi savo sumanymams, žmonės gi nebeturės priežasties raudoti.“

Nuolatinis vysk. Valančiaus rūpinimasis suimtais kunigais, padrąsino rusų vyriausybę kreiptis su pasiūlymu pranešti, kurie kunigai yra nusikaltę arba kurie jai politiškai nepatikimi. Aišku, toks, su aukšto katalikų dvasininko pareigomis nesiderinantis pasiūlymas buvo ryžtingai atmestas. Vyskupas tik patikino vyriausybę, jog dvasininkija jokių įstatymui priešingų nusistatymų neugdanti, apie jokius kurstymus negalvojanti ir tik trokštanti vesti žmones tiesos ir doros keliu prie Dievo.

Tačiau Kauno gubernatorius N. Muravjovas atkirto: „Vilniaus generalgubernatorius, matydamas, jog Tamsta vengi nurodyti savo vyskupijos kunigus, pavedė pranešti Tamstai, jog ateityje už visokią politinę neištikimybę Žemaičių vyskupijos kunigų turės atsakyti vyskupijos vyresnybė.“ Tai buvo 1864 m. pabaiga.

Kaune


„Gyvename jau Kaune. Vyskupas Beresnevičius įsikūrė buvusiame augustijonų vienuolyne, 60 žingsnių nuo manęs. Konsistorija taipogi persikėlė. Seminarija dar Varniuose, nes Kaune neparuoštos patalpos. Likusius katedros ir konsistorijos tarnautojus rankioju. Štai ir mūsų kiemo naujienos“, – 1865 m. sausio 8 d. laiške kun. A. Baranauskui rašė vysk. M. Valančius.

Amžius skaičiuojantis raudonas mūras – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – gerai matomas pro visus klasizicmo stiliaus pastato,kur jis gyveno, langus, buvo tarsi Aukščiausiojo užuovėja nuo vyskupą Motiejų Valančių besivejančių negandų.1864 m. lapkričio 6 d. Kaune, kur stabtelėjo pakeliui į Vilnių, netikėtai gavo žinią pasilikti čia. Kodėl? Į Kauną iš Varnių perkeliamas vyskupijos centras. Čia, Kauno gubernijos centre, tikėtasi, bus lengviau sutramdyti Žemaičių ganytoją.

Tam tikrai komisijai, atliekant sukilimo kaltininkų tardymą, atsakomybėn buvo traukiamas ir vysk. Valančius. 1865 m. Lauko Auditoriatui pristatytame rašte pareikšti kaltinimai.

Į vieną vietą buvo sutraukti visi tariamieji vyskupo nusikaltimai, pradedant dar 1856 m. Telšių karinio viršininko pranešimu, kad Valančius esą pikčiausias, kaip ir jo kunigai, Rusijos priešas; kad 1861 m. manifestacijų jis ne tik nestabdęs, bet dar joms pritaręs; kad jis nestabdęs 1863 m. sukilimo, nors galėjo sustabdyti, jei pačioje pradžioje būtų išleidęs jį smerkiantį laišką; kunigams, klausiantiems, kaip laikytis sukilimo atžvilgiu, atsakęs darykite, kaip norite; kad pateisinęs kunigų, kaip dvasinės pagalbos teikėjų, buvimą sukilėlių būriuose; kad liepęs ištremtiems kunigams siuntinėti algas ir neskyręs į jų vietą nuolatinių klebonų, o tik laikinus adminstratorius.

Vyriausybė teigė, kad nubausti kunigai jau yra praradę teisę vykdyti kunigiškas pareigas, bet vyskupas, nors negalėjo formaliai tokių sprendimų pakeisti, visai su jais nesiskaitė ir toliau slapta kunigus tremtinius palaikydavo, siųsdamas jiems obligacijas, kurias jis dažniausiai pats iš savo kišenės ir apmokėdavo.

Pavyzdžiui, į mirties ešafotą vedamas garsus sukilėlių vadas kun. Antanas Mackevičius jį lydėjusiam kunigui augustijonui perdavė keletą tūkstančių tokių dar nepanaudotų obligacijų. Jos buvo perduotos vyskupui, o šis jų dalį paskirstęs vietos kunigams, daugumą išsiuntinėjo kunigams tremtiniams.

Žemaičių vyskupijos kunigams, kurie ir po sukilimo numalšinimo įvairiais būdais buvo bauginami, 1865 m. išleistame cirkuliare rašė: „...pasenęs ir greitai turėdamas išduoti Dievui apyskaitą iš savo ganytojavimo, nuo pranašo žodžių, pakeliu balsą į jus, kunigai, mano draugai kovotojai, žadindamas jūsų uolumą, kviesdamas jus stovėti sargyboje. Nepriiminėkite jokių raštų,nesutinkančių su katalikų Bažnyčios mokslu ir neskelbkite jų iš sakyklos. Jei reikėtų dėl to nukentėti, atminkite pavyzdį Apaštalų, kurie atsakė, kad labiau reikia klausyti Dievo negu žmonių. Jokia baimė, jokie grasinimai, kankinimai, ištrėmimas, pagalios nei pati mirtis tenenugąsdina jūsų nuo katalikų tikėjimo.“

Daug rūpesčių vysk. M. Valančiui buvo dėl caro valdžios nurodymo aprobuoti kunigų sakomus pamokslų tekstus. Buvo reikalaujama išleisti specialiai rusų valdžiai priimtinų pamokslų knygas.

Policija bandė kontroliuoti, ar kunigas tikrai pamokslą skaito iš knygos, tačiau visos priemonės tikslo nepasiekė.

Ilgai vyskupas boikotavo valdžios nurodymus pamokslus išleisti rusiškomis raidėmis. Ilgai užsitęsė jų spausdinimas.

Gubernatoriui pranešė, kad tokių pamokslų neleis kunigams sakyti, juo labiau rusiškomis raidėmis negalima užrašyti kai kurių žemaitiškų garsų, todėl žmonės tokia išdarkyta kalba pamokslų neturėtų girdėti, o jei ir girdės nesupras. Greitai po to, gavęs iš spaustuvės dar tris tomus, jų visai į parapijas nesiuntinėjo, ir jie neliesti išgulėjo iki pat vyskupo Pr. Karevičiaus laikų.

Toks jo poelgis, be abejo, pagilino konfliktą su tuometine caro valdžia. Netrukus pasiekė žinia: Kauno gubernatorius siūlo vyskupą visai iš Lietuvos iškelti arba uždaryti į vienuolyną.

Iš Kauno slaptai siunčiamais raštais buvo informuoti visi vyskupijos dekanai. Daug kur kunigams paraginus atsisveikinti su mylimu ganytoju atvyko daug žmonių. Vienu metu buvo tūkstančiai vežimų užtvindę Kauno gatves.

Vietos administracija apstulbo, rašė V. Biržiška. Griebtis kokių nors priemonių prieš tas minias buvo neįmanoma, nes niekas iš tų keliauninkų nebuvo pažeidę įstatymų.

Apie tai sužinojęs Vilniaus generalgubernatorius pabūgo, kad, vysk. Valančių ištrėmus, gali kilti naujų neramumų ką tik taip kruvinai nuramintame krašte.

1867 m. tokį patį siūlymą pakartojo Kauno viceguberanatorius, motyvavęs tuo, kad vyskupas nė vieno valdžios potvarkio ar įsakymo nepriimąs be protesto ir be pasipriešinimo. Vis dėlto vyriausybė jo ištremti nesiryžo.

1867 m. vysk. M. Valančius, cituodamas kanonus ir valstybės įstatus, suteikiančius vyskupui teisę lankyti parapijas, parašė generalgubernatoriaus Baranovo leidimo lankyti Kuršo gubernijoje esančią vyskupijos parapijas.

Pranešta, jog negalima, „nes į Kuršą tektų vykti per Kauno guberniją, suplūstų žmonės, suvažiuotų kunigai ir būtų galimybės slaptiems kurstymams prieš vyriausybę.

„1869 m. atmestas prašymas drauge su vysk. Beresnevičiumi leisti dalyvauti Romoje vyksiančiame vyskupų suvažiavime. Nei į Varnius, kur palikti namai ir sodnas“, nei į užsienį, nei į Palangą pasigydyti taip pat, deja…

Kaune vyriausybės šnipai, sekdami kiekvieną ganytojo žingsnį, sužinojo, jog 1869 m. vyskupai Valančius it Beresnevičius buvo susitikę su Seinų vyskupu K.Lubienskiu miške, netoli Kauno. Apie tai buvo pranešta carui Aleksandrui II, kuris įsakė dar stropiau sergėti vyskupus, jų pasivaikščiojimus, asmenis, kurie lankosi.

Žandarmerijos viršininkas apgailestavo, kad vyskupo tarnai, nepaperkami, todėl į sekliu netinką. (Apie M. Valančiui tarnavusį Juozą Januškevičių, kurį senatvėje globojo vysk. Pr. Būčys, sklido tikros legendos.)

Sužinojęs, jog katalikų vaikai mokomi rusų kalbos rašto ir stačiatikių tikybos, vysk. Valančius nuėjęs į Kauno prieglaudą, pamokė vaikus žegnotis, poterių, paaiškino katekizmo tiesas, pavaišino atsineštu pyragu. Už tokį drąsų žingsnį gavo 1000 rublių pabaudos.

Vyskupui neturint galimybės lankyti parapijų, žmonės ėmė būriais važiuoti į Kauną. Kadangi ir Vilniuje nebuvo vyskupo, todėl atvažiuodavo iš Minsko, Polocko.

Policija ėmė stabdyti važiuojančius iš Vilniaus gubernijos, pastatyta sargyba neįleisdavo į Kauną.

1867 m. Kauno gubernatorius klausė vysk. Valančiaus, kokiu reikalu buvo atvykę iš Prūsijos kunigai Hademannas ir Federmannas. Atsakyta, kad jie norėjo Kauną pažiūrėti, kartu jie kaip vyskupui padarė vizitą.

Galimas dalykas, jog iš Prūsijos atvykę svečiai buvo, anot vysk, Valančiaus, pirmosios knygnešių politikos bylos dalyviai.

„Pastabose pačiam sau“ rašyta, jog po 1863 m. sukilimo Kauno gubernijos gyventojams pasirodė, jog prasidės katalikų tikėjimo persekiojimas: „Katalikai drebėdami laukė tos gadynės; tuo laiku ėmė iš Prūsų plaukti brošiūros, patvirtinančios tikėjime ir parodančios, kaip reikia laikytis persekiojimo metu.“

Tas kontrabandiniu būdu į Lietuvą atneštas brošiūras žmonės godžiai skaitė, valdžia gi dėl to apkaltino kunigiją. Net 8 kunigai buvo suimti ir atvežti į Vilnių.

Generalgubernatorius Potapovas į Kauną atsiuntė generolą Losevą vyskupo M. Valančiaus namuose atlikti kratą: „Losevas, pasiėmęs aštuonetą policijos valdininkų, ieškojo, bet nieko nerado: negalėjo ir rasti, nes vyskupas jokių iš Prūsų atgabentų knygų neturėjo. Be įrodymų sunku buvo vyskupą bausti; pasiuntė į Prūsus rasti rankraščio, autoriaus ranka rašyto, bet nerado.“

1865 m. uždraudus lietuvišką spaudą (uždraudė 1864 m.), vysk. M. Valančius pats ėmėsi organizuoti lietuviškų knygų spausdinimą Prūsijoje (Tilžėje) ir jų platinimą.

Savo naujai parašytų brošiūrų rankraščius ir 5 tūkst. rublių jis įdavė žymiam tų laikų knygnešiui Jurgiui Bieliniui, įpareigodamas jį pinigus perduoti Tilžės klebonui kun. Zudermanui, kuris už Žemaičių vyskupo pinigus įkūrė pirmąją lietuvišką leidyklą, kur buvo spausdinamos M. Valančiaus brošiūros, raginančios lietuvius stoti už katalikų tikėjimą, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas.

Tokio pobūdžio knygų poreikis Lietuvoje buvo didelis.

V. Biržiškos skaičiavimu,1864–1900 metais buvo išspausdinta 3 milijonai 700 tūkst. lietuviškų knygų.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

mp3
2013-01-23 16:08


"kunigus tremtinius palaikydavo, siųsdamas jiems obligacijas, kurias jis dažniausiai pats iš savo kišenės ir apmokėdavo. Pavyzdžiui, į mirties ešafotą vedamas garsus sukilėlių vadas kun. Antanas Mackevičius jį lydėjusiam kunigui augustijonui perdavė keletą tūkstančių tokių dar nepanaudotų obligacijų. Jos buvo perduotos vyskupui, o šis jų dalį paskirstęs vietos kunigams, daugumą išsiuntinėjo kunigams tremtiniams."

Obligacijos?

Tikriausiai turima galvoje įmokos už įsipareigotas atlaikyti mišias. Sukilėliai kunigai tokių įmokų lėšas naudojo sukilimo reikmėms remti. Lėšos panaudotos, o pareigos atlaikyti mišias liko. Tas pareigas reikėjo paskirstyti likusiems gyviems kunigams, kuriems už tai iš savo pinigų atlygindavo jau Vyskupas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 25 Sau 2013 15:00 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Историк: В 1863 году поляки хотели перетащить белорусов из одной империи в другую


http://www.regnum.ru/news/polit/1617161.html

2013-01-24

"Во время польского восстания 1863 года вопрос о создании самостоятельного белорусского государства не ставился", - заявил 24 января корреспонденту ИА REGNUM доктор исторических наук, профессор исторического факультета Белорусского государственного университета Владимир Кошелев.

В 2013 году Польша и Литва отмечают юбилей восстания 1863 года: 150 лет назад, 22 января в Варшаве началось восстание, целью которого было восстановление независимости польского государства - Речи Посполитой в границах 1772 года, т.е. включая земли современных Белоруссии, Украины и Литвы.

Белорусское крестьянство не поддержало январское восстание, активно выступив на стороне законных властей против местной польской шляхты, которая активно поддержала самопровозглашенное правительство мятежного Царства Польского.

Весной прошлого года Сейм Литвы специальным законом объявил нынешний год годом юбилея "национально-освободительного восстания" 1863 года, а президент Польши Бронислав Коморовский взял под личную опеку комплекс торжественных мероприятий, посвященных "январскому восстанию".

По словам Кошелева, в Белоруссии на государственном уровне не проводится торжественных мероприятий, посвященных юбилею польского восстания 1863 года - в отличие от соседней Польши.

Профессор считает, что такая позиция официального Минска вполне может найти понимание, учитывая, что эта дата имеет гораздо большее значение для польской истории, т.к. целью восстания было восстановление независимости и суверенитета польского государства, и данную цель белорусское население в основной своей массе не поддержало.

"В польской историографии восстание 1863 года называется национально-освободительным, и это обосновано: целью восстания было восстановление польской государственности, независимости. Является ли восстание 1863 года таковым для Литвы - обоснованный ответ на этот вопрос могут дать литовские историки. Выскажу своё мнение: для Белоруссии польское восстание 1863 года не было ни национальным, ни освободительным", - заявил Кошелев.

"Восстание 1830-31 годов, как и восстание 1863-64 годов были польскими восстаниями, освободительными для них, но не для нас", - подчеркнул белорусский историк.

"Восстание 1863 года для белорусов не было национально-освободительным. Повстанческий центр, который находился в Варшаве, не рассматривал вопроса о создании самостоятельного белорусского государства. Белорусов хотели перетащить из одной империи в другую - такая была перспектива. Поэтому трактовка данных событий в польской историографии понятна, но зачем нам навязывают такую оценку, почему мы должны рассматривать свою историю с позиций польской стороны? Не вижу оснований", - сказал Кошелев.

По мнению белорусского ученого, в советский период был создан необъективный образ руководителя восстания 1863 года на территории Северо-Западного края российской империи (нынешние Белоруссия и Литва) - Викентия Калиновского (известен также как Константин Калиновский и Кастусь Калиновский).

Некоторые страницы биографии мятежника не известны широкой публике, его роль в событиях 60-х годов XIX века отчасти мифологизирована.

Профессор отметил: "Советская историография совершенно напрасно подняла на щит Калиновского".

Как сообщало ИА REGNUM, в Польше и Литве 2013 год объявлен годом памяти о "национально-освободительном" восстании 1863 года. На протяжении всего года будет реализован комплекс торжественных мероприятий под патронажем президента Польши.

Одно из них состоялось 22 января в городе Свислочь Гродненской области: посол Польши, а также представители посольств Литвы и Латвии возложили цветы у памятника руководителям отрядов польской шляхты, повешенным в Вильно и Варшаве после подавления восстания.

Траурные мероприятия прошли в костёлах и у памятников польским повстанцам в других населенных пунктах Белоруссии.

При этом о погибших от рук повстанцев белорусских крестьянах никто не вспомнил.

Российские дипломаты не сочли нужным посетить могилы русских солдат, погибших при подавлении польского мятежа 1863 года.

Напомним, 20 января в Минске состоялась научная конференция "Польское шляхетское восстание 1863 г. Взгляд на события 150 лет спустя", организованная научно-просветительским проектом "Западная Русь" и Центром евразийских исследований Минского филиала Российского государственного социального университета (РГСУ).

"Конференция приурочена к 150-летию начала восстания польской шляхты в Царстве Польском и Западном крае Российской империи с целью современного и беспристрастного рассмотрения событий, смысл которых претерпел значительное искажение, и факты которых продолжают фальсифицироваться отдельными политическими силами в Республике Беларусь, Российской Федерации, на Украине и в дальнем зарубежье", - проинформировал сайт организатора zapadrus.su.

Участники мероприятия заслушали доклады и приняли участие в дискуссии с гостями - представителями НПО.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 27 Sau 2013 23:58 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Č.Iškauskas. 1863 m. sukilimo vertinimai: lenkai ar lietuviai?


http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... d=60517827

Česlovas Iškauskas, http://www.iskauskas.lt,
http://www.DELFI.lt
2013 m. sausio 27 d. 18:13

Nuo neatmenamų laikų, kiek mus pasiekusios žinios apie lenkų ir lietuvių kaimynystę bei įvairias sąjungas, dvi greta gyvenančios tautos turėjo ne tik lemiamų bendrumų, bet ir aršiai kovojo dėl savų prioritetų – tiek valdymo, tiek tautinių, tiek geopolitinių.

Ar karalių bei kunigaikščių valdžios įgaliojimų pasidalijimas, ar pergalingi žygiai į Rytus (pavyzdžiui, Maskvos kremliaus užėmimas 1612 m.), ar skirtingi interesai Abiejų Tautų Respublikos laikais, Napoleono invazijos metais, Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu, o juo labiau XX a. lenkų agresijos fone, - visą laiką tautinė trintis lėmė augantį nepasitikėjimą, įtarumą vieni kitais, kuris davė savo karčių vaisių iš šiandienos dviejų valstybių santykiuose.

Tai ne vien teoriniai išvedžiojimai ir jokiu būdu ne aklas noras dar kartą fiksuoti negatyvias mūsų santykių tendencijas, kurios, žinoma, nepadeda mažinti įtampos. 1863 m. sukilimas, kuris dažnai piešiamas vien pavyzdinės bendros kovos su carine imperija spalvomis, tik patvirtina mūsų prielaidas. Kita vertus, ne viskas taip paprasta.

Nukeliaukime į XIX a. Kaip rašo istorikas Darius Staliūnas, nagrinėjęs Rusijos politikos imperijos kursą LDK, ATR ir viso Baltijos regiono kraštuose, 1863 m. sukilimo, kurio 150 metų sukaktį pažymime šiemet (o jis prasidėjo Varšuvoje būtent sausio 22-ąją), prielaidas ir vertinimus, šio lenkų ir lietuvių pasipriešinimo carinei valdžiai vertinimas kito laikui bėgant, ir tai atspindi lietuvių istorinės atminties ir tapatybės pokyčius.

XIX a. II pusėje ir tarpukario Lietuvoje dominavo požiūris kad tai lenkų inicijuotas sukilimas, o lietuviai su juo neturi nieko bendra. Aišku, teigia istorikas, kad pagrindinis sukilimo tikslas buvo ATR atgaivinimas, o turint galvoje, kad jo labiausiai siekė Lenkija, galima sakyti, kad ši šalis ir buvo labiausiai suinteresuota savo dominavimo atkūrimu.

Dar kita tendencija, tvirtina D.Staliūnas, yra siekimas atsiriboti nuo lenkiškos tradicijos, bet kartu teigiant, kad sukilime dalyvavo tik lenkų suvilioti lietuviai, o jo rezultatas – dar labiau sustiprėjusios carinės represijos, kurių aukomis daugiausiai ir tapo lietuviai.

Ne be reikalo toks antilenkiškas požiūris patvirtinimas faktu, kad tarpukario Lietuvoje, kai buvo stiprios antilenkiškos tendencijos, buvo pastatytas tik vienas paminklas 1863 m. sukilimui atminti.

Sovietmečiu pasikeitė ne tik paties sukilimo traktavimas (dažniausiai mokykliniuose vadovėliuose buvo minimas tautų išsivadavimas iš baudžiavos, bet nutylimos padidėjusios carinės represijos), bet ir pagrindinės jame veikusios jėgos. Sovietinis istorikas Juozas Žiugžda savo darbe (Žiugžda J. Antanas Mackevičius: 1863–1864 m. sukilimo reikšmė lietuvių tautos istorijoje. Vilnius, Mintis, 1971) netgi pavertė sukilimą lietuvių valstiečių pasipriešinimu carizmui ir lenkų bajorams.

Mat, tuomet reikėjo parodyti, kokia draugiška lietuvių tauta buvo rusams, neva kartu kovojusi su carizmu ir lenkų šlėchtomis. Anot J.Žiugždos, socialinis klausimas tuomet buvo varomoji sukilimo jėga, todėl jis prasidėjo dar 1861 m., kai Rusija, nuspėdama artėjantį imperijos pakraščių nepasitenkinimą, panaikino baudžiavą.

Kita interpretacija – sukilimas buvo vienas iš lietuvių kovos už laisvę etapų. Su ja galima būtų sutikti, tačiau čia visiškai neminimas lenkų indėlis ir jų vadų siekis atkurti ATR. (Šis Varšuvos noras nusitęsė ir per 1920 m. Vilniaus krašto okupaciją, ir per pasipriešinimą naciams II pasaulinio karo metu, ir yra ryškus šiuolaikiniuose Lenkijos lyderių išvedžiojimuose).

Netgi Baltarusijos istorikai savinasi vieną iš sukilimo organizatorių Konstantiną Kalinauską, laikydami jį baltarusių tautinio pasipriešinimo dalyviu ir vadindami Vikentijumi Konstantinu ar Kastusiu Kalinovskiu. (Šis radikaliųjų arba „raudonųjų“, kitaip vadintų „raudonikių“, sukilimo rengėjų vadas iš tiesų buvo gimęs lietuviškame Gardino srities rajone, vadovavo sukurtam Lietuvos provincijos komitetui, žadėjusiam gudų valstiečiams duoti žemės, kuris savo ruožtu pasidarė pavaldus Lenkijos tautinei vyriausybei; K.Kalinauskas yra pareiškęs: „Negalima kvailoms Varšuvos galvoms patikėti Lietuvos likimo“; buvo išduotas ir suimtas, o nuosprendis buvo įvykdytas 1864 m. kovo 22 d. Vilniuje Lukiškių aikštėje; šioje vietoje yra pastatytas paminklas-kryžius).

Vertindami istoriko D.Staliūno studiją apie 1863-1864 m. sukilimą (Darius Staliūnas. Savas ar svetimas paveldas? 1863-1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta, Vilnius, Mintis, 2008), recenzentai prikiša jam neribotą meilę Lenkijai.

Kažin ar tie vertinimai nėra per kraštus kupančio patriotizmo demonstravimas, netgi turint galvoje, kad lenkų vadai iš tiesų siekė ne tik išsivaduoti iš carizmo pančių, bet ir atkurti stiprią, jų hegemonizmu pagrįstą Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. sienų ribose.

Bet pastarosiomis dienomis viename Maskvos oficiozams palankiame portale atsirado baltarusių istorijos profesoriaus Jevgenijaus Noviko 1863 m.sukilimo vertinimai, kuriuose nusiskundžiama, kad per 150 m. jubiliejaus renginius, kuriuos Lenkijoje globoja pats prezidentas Bronislawas Komorowskis, ypač sausio 22-ąją vykusiame Svisloče, net nebuvo prisiminti per sukilimą žuvę baltarusiai, taip pat padėję galvas nuo pačių lenkų sukilėlių.

Istorikas tvirtina, kad tada baltarusių valstiečiai daugiausiai rėmė „carą tėvelį“, ir sukilimą vadina pasipriešinimu rusų liaudžiai...

Šio 73 m. baltarusių istoriko, kaip ir A.Lukašenka, manančių, kad panašios teorijos atsiranda neva Baltarusijoje veikiančioje lenkų ir lietuvių „penktojoje kolonoje“, išvedžiojimai labai jau primena neseną kampaniją prieš Varšuvą ir vis pasigirstančius priekaištus Lietuvai...

Sukilimo kibirkštys iš tiesų atsirado Varšuvoje ir netrukus išplito į Rusijos imperijos užimtas žemes.

Lietuvoje jis prasidėjo vasario 1 d., kai Lietuvos provincijos komitetas paskelbė čia įvedęs savo valdžią.

Ta valdžia buvo stipresnė Lietuvos kaime, nes didesnius miestus kontroliavo caro vietininkai ir rusų kariuomenė.

Bet į „raudonuosius“ ir „baltuosius“ susiskaldžiusi sukilimo vadovybė tik dalino pažadus valstiečiams, ypač sukilimo dalyviams: atiduoti jiems žemę, jos nereikės išsipirkti, atleisti nuo prievolių ir nuo priklausomybės bajorams, kurie savo ruožtu už žemę gaus kompensaciją iš iždo.

Komiteto skyriai Varšuvoje ir Vilniuje skirtingai įsivaizdavo lenkų pagrindinį tikslą – atkurti stiprią 1772 m. valstybę. Lietuviškas valstietiškas supratimas to nesuvokė.

Skaudų sukilimo pralaimėjimą lėmė ir netvirti lenkų vadų užmegzti ryšiai su Europos revoliuciniu judėjimu. Iš jo tikėtasi gauti ginklų kovai su caro kariuomene.

To meto filosofas ir anarchistas Michailas Bakuninas, kuris tremtyje Sibire vedė lenkų bajoro Ksawero Kwiatkowskio dukterį, iš tremties pabėgo į Londoną, dėjosi sukilimo rėmėju ir net iš Stokholmo į Palangą išsiuntė ginklų prikrautą laivą, tačiau kranto jis nepasiekė...

Per beveik pusantrų sukilimo metų Lietuvos teritorijoje vyko 321 mūšis su gerai ginkluota ir gausia caro kariuomene, sudaryta daugiausiai iš kazokų.

Buvo nuteista mirties bausme, katorga ar ištremta 21 712 žmonių, o represijos dar labiau sustiprėjo.


Taigi, 1863 m. sukilimą galima vertinti įvairiai, nes skirtingi buvo ir jo organizatorių tikslai.

Lietuviai tikėjosi, kad vadovaujami iš Varšuvos jie galutinai nusimes carizmo naštą ir jau tada padvelks laisvės vėjai. Bet jų teko laukti dar pusšimtį metų. Vargu ar galime sutikti su Lietuvos valdžios tvirtinimu, esą jau tada mes supratome, kokia turi būti Lietuva ir kaip atrodys laisvė.

40 metų uždrausta kalba ir abėcėlė, žinoma, tapo užsigrūdinimo laisvei ir nepriklausomybei stimulu, tačiau kartu – ir stabtelėjimu greitai kintančioje Europoje, tarsi pažangos pauze, už kurią tam tikrą kaltę turi prisiimti ir tuometinė Lenkija.

O juo labiau šis išbandymas patvirtino įsitikinimą, kaip atidžiai reikia rinktis ir vertinti bendrus partnerius kovoje už tautos išsivadavimą. Ilgi Lietuvos istorijos amžiai parodė, kad partnerystė ir klasta dažnai žengia susikibusios už rankų.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... &com=1&s=1

Gintas
2013-01-27 18:58


Vertinti sukilimą sunku.

Koks buvo tas lietuvių gyvenimas xix a.viduryje?

Autorius nerašo dar vieno gando, kurį skleidė rusai, kad lietuvius atbaidytų nuo sukilimo. Buvo skleidžiama, kad sukilimą sugalvojo dvarininkai besipriešinantys baudžiavos panaikinimui. neužmirškim, kaimas buvo beraštis.

Taigi valstiečių dalyvavimas kovoje už laisvę, manau, daugiausia priklausė nuo vietinio kunigo, kaip Noreika ar A.Mackevičius, ar demokratiškai nusiteikusio dvarininko (Šilingas, Pliateris).

Kas būtų - jei būtų - su tautos likimu?

Filosofas Arvydas Juozaitis vienoje savo knygoje aiškina, kad gerai, jog sukilimas nelaimėjo, nes būtume sulenkėję.

Jis savo teoriją grindžia latvių tautos likimu. Štai latviai nesukilo, ir pirmieji organizavo dainų šventę. Filosofas užmiršta, kad tai buvo ne Latvija, o Kuršo gubernija, turėjusį iš seno šiokią tokią autonomiją. Tik nuo tos autonomijos latvių šiandien Latvijoje žymiai mažiau nei lietuvių Lietuvoje.

Bet mes - lietuviai - visada užmirštam savas rietenas, kai mus kas pradeda mušti.

Taip ir su likimu.

Uždraudė lietuvių kalbą ir raštą lotyniškom raidėm. Atsirado, ko gero, daugiau slaptų mokyklų nei kai buvo leidžiama. Atsirado sava literatūra, knygos.

Atsirado lietuviškai mąstanti inteligentija. Atsirado savi tautiški laikraščiai.

Galų gale buvo sukurtas lietuviškas raidynas. Neliko w, dėl kurios šiandien vyksta didžiuliai ginčai.

Tas pilietinis neprievartinis pasipriešinimas mūsų tautai atnešė pergalę 1904 metais gegužės mėn., kai buvo panaikintas draudimas vartoti lietuviškus rašmenis.

Tai buvo istorinė pergalės diena prieš carinės Rusijos imperiją. Tik mes jos kažkaip nenorim pastebėti.

Susiformavo tautiškai mąstanti visuomenė. Atsirado lietuviškos organizacijos. Buvo sušauktas Vilniaus seimas.

Rainys Gintui
2013-01-27 19:23


Dovanokite, bet cituoti Juozaitį - tai beveik tas pats, kaip cituoti Iškauską. Abu tokie patys demagogai ir grafomanai (joks Juozaitis ne filosofas, baikite juokus).

Ir dar: Juozaitis visiškai neišmano ne tik kad Latvijos, bet ir Lietuvos istorijos, kitaip nedarytų tokių kvailų "palyginimų".

Carinis režimas Baltijos gubernijose (Latvijoje ir Estijoje) buvo visai kitoks, negu "Šiaurės Vakarų krašte" (t.y. buv. LDK teritorijoje); ten veikė vokiškai - švediška teisė, o pas mus - tie patys įstatymai, kaip ir rusiškose gubernijose.

Žygeivis
2013-01-27 23:28


Bet ką vertinant būtina turėti labai aiškiai nustatytus tikslus ir kriterijus.

Lietuvių Tautos istorinėse-etninėse žemėse ir išeivijoje toks tikslas ir kriterijus yra tik vienas - bet koks istorinis-politinis-ekonominis veiksmas ir įvairūs jo aspektai turi būti vertinami tik vienu požiūriu: ar padėjo, padeda ir padės Lietuvybei, ar jai kenkė, kenkia, kenks...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 01 Vas 2013 17:26 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
R.Bogdanas. 1863 m. sukilimas: mus ir lenkus sieja pralietas kraujas


http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rbo ... d=60565171

Ramūnas Bogdanas,
http://www.DELFI.lt
2013 m. vasario 1 d. 11:11

Paveikslėlis

K.Bogdano skulptūrinė kompozicija „1863 m. valstiečių sukilimas Lietuvoje“, 1956 m.

Prieš 150 metų, 1863 sausio 22 Varšuvoje buvo paskelbtas sukilimas prieš maskolius. Lenkais pasekė lietuviai: vasario 1 manifestu Vilniuje jie pradėjo sukilimą Lietuvoje.

Upe tekantis vanduo nesikartoja, pakrantės krūmynai pamažėl virsta medžiais ir srovės paplauti krenta į vagą, net upės apybraižos keičiasi, tačiau jos kryptis visada išlieka ta pati. Taip ir Lietuvos santykiai su Lenkija istorijos tėkmėje kupini griūčių ir augimų, brolystės ir pykčio. Tik nei viename tarpsnyje nerasime abejingumo vienas kitam.

Mes – kaip du upės krantai, kuriuos jungia tekantys šimtmečiai. Iš priešingo kranto upė atrodo kitaip, tačiau ji yra bendra, ir tik dėl jos esame tokie, kokie esame. Be jos liktume išdžiuvęs vėjų pustomas skardis ties sausvage, ir mūsų likimas klostytųsi kitaip.

Atrodytų, kad 150 metų senumo įvykiai dėjosi visai kitoje epochoje, kuri guli naftalinu trenkiančioje spintoje. Ten užsuka tik istorikai ir senienų mėgėjai, o tikrasis gyvenimas trykšta spalvotame realybės šou. Tačiau praeitis yra klodas, kuris vienintelis padeda suprasti, iš kur mes radomės ir kodėl tokiais tapome.

19 a. viduryje Lietuvoje ir Lenkijoje užaugo antra karta po Rusijos priespauda. Pirmasis Tadeušo Kosciuškos sukilimas įvyko tuoj po valstybės pasidalinimo. Tų sukilėlių vaikai 1830-1831 iškėlė šūkį „Už jūsų ir mūsų laisvę“ ir vėl buvo nuslopinti rusų kariaunos. Naujajam carui Aleksandrui II paskelbus amnestiją 1856 m., po ilgų metų tremtyje ir katorgoje dalis jų grįžo į tėvynę. Rusija tik ką buvo baigusi nesėkmingą Krymo karą, tačiau po jo pasirašyta Paryžiaus sutartis Lenkijos klausimą apėjo.

Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje brendo naujo sukilimo nuotaikos. Vienas esminių to laiko klausimų buvo baudžiavos panaikinimas. Dar Nikolajus I apribojo dvarininkų teisę į lažą ir įsakė atlikti Lenkijos ir Lietuvos dvarų aprašus, pagal kuriuos skaičiuotų galimas prievoles ponui.

Sudėtingą reformą rusai panaudojo caro populiarumui okupuotame krašte didinti ir vietinių ponų įvaizdžiui sumenkinti. Caras leido bajorams svarstyti žemės klausimą, o kai šie pasiūlė, jog nuomos žemę valstiečiams, 1857 m.Aleksandras II paskelbė, kad valstiečiai galės sodybas išsipirkti. Šviesiausi to meto protai suprato, kad stengiamasi bajorus supriešinti su liaudimi, be kurios palaikymo neįmanoma kova už laisvę.

1861 m. caras panaikino baudžiavą. Lenkijoje ir Lietuvoje gausėjo politinių manifestacijų. Vilniuje, Kaune vyko didžiulės eitynės su dvasininkais Liublino unijos 292 metinėms paminėti. Akivaizdu, kad ne jubiliejus, o nepriklausomos Abiejų Tautų Respublikos atkūrimas buvo dalyvių ir rengėjų galvose. Unijos priminimas pabrėžė Lenkijos ir Lietuvos vienybės svarbą.

Savo ruožtu Aleksandras II nusprendė suteikti daugiau laisvių Lenkijai, o Lietuvai – nieko, taip atskirdamas abi tautas. Ir lenkai, ir lietuviai dėl to rengė protesto demonstracijas. Ir iš Varšuvos, ir iš Vilniaus bajorai rašė carui, kad išlaikytų Lietuvą su Lenkija drauge, bet į prašymus neatsižvelgta. Darėsi karšta. Generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas įvedė Lietuvoje karinę padėtį. Nebeišduodami leidimai ginklams, uždraustas ir parako, ir švino importas.

1862 m. caras paskyrė Lenkijos administracijos vadovu prorusišką Aleksandrą Vielkopolskį, kuris buvo įtikėjęs dar 1815 m. Aleksandro I duotais pažadais suteikti Lenkijai daugiau privilegijų. Jis galvojo, kad sunki Rusijos padėtis po Krymo karo yra palankus metas tiems pažadams įgyvendinti. Vardan to jis sutiko atitolinti Lietuvą nuo Lenkijos. Už lengvatas bajorams A.Vielkopolskis rusams žadėjo, kad lenkai taps lojalūs carui ir pamirš nepriklausomybę. Jo liniją palaikė turtingiausieji. Didžioji bajorijos dalis taip negalvojo ir rusų pažadais nesidavė užliūliuojama.

Ir Varšuvoje, ir Vilniuje buvo rengiamasi sukilimui 1863 m. gegužę. Sausio 20 į Kauną grįžo delegacija iš pasitarimo Varšuvoje ir pranešė jų laukusiems bajorams, kad kol kas sukilimo nebus.

A.Vielkopolskis sumanė atiduoti į rekrūtus aktyviausią patriotišką jaunimą ir taip „nuleisti garą“. Tada kariuomenėje reikėjo tarnauti 12 metų. Rekrūtų ėmimas prasidėjo sausio viduryje ir baigėsi atvirkščiai, nei planavo sumanytojas. Varšuva sukilo: sausio 22 d. Centrinis komitetas paskelbė manifestą, kuriuo kvietė prie ginklo prieš maskolius Lenkijos, Lietuvos ir Rusios (Gudijos) tautas. Kautis dėl savęs ir dėl tėvynės turįs kiekvienas pilietis, gyvenantis iš savo rankų darbo. Paskutiniu manifesto sakiniu Centrinis komitetas nusakė šią kovą kaip Europos civilizacijos mūšį prieš laukinę Azijos barbarystę.

Europos civilizacijos atstovai tuo metu, kaip ir visada, daugiau rūpinosi savo reikalais. Prūsija, vadovaujama Otto von Bismarcko, telkė vokiškas žemes. Nepriklausoma Lenkija buvo grėsmė Dancingui (Gdanskui) ir kuriamos imperijos teritoriniam vientisumui. Prūsams nesinorėjo atsidurti katalikiškų sąjungininkų prancūzų ir lenkų apsuptyje. Jau vasario 8 d. Bismarckas pažadėjo Rusijai pagalbą kovoje prieš sukilėlius slapta sutartimi, kurios negalėjo išsireikalauti net Prūsijos parlamentas, nusistatęs prieš broliavimąsi su Rusija.

Austrija tuo metu rungėsi su Prūsija dėl įtakos vokiškoms žemėms. Kada popiežius Pijus IX kreipėsi į austrų imperatorių padėti Lenkijai, šis lyg ir sutiko, tačiau liko pasyvus. Mat austrams reikėjo rusų paramos Balkanuose ir jie nesutarė su prancūzais dėl dalybų Apeninų šiaurėje.

Aktyviausiai sukilėlius rėmė Prancūzija. Paryžiuje po okupacijos ir sukilimų gyveno daug lenkų, ir Prancūzijos viešoji nuomonė buvo labai palanki laisvės kovai. Į prolenkiškus Napoleono III pareiškimus caras atsikirtinėjo, kad tai Rusijos vidaus reikalas, o Napoleonas III ir toliau vaidino Lenkijos rėmėją savo publikai.

Prancūzai buvo įsitraukę į Italijos vienijimo procesą ir jiems rūpėjo silpninti šiaurės Italiją valdžiusius austrus ir atsiriekti kelias žemes sau, todėl caras jiems buvo naudingas sąjungininkas. Džiuzepė Garibaldis vieną po kito vertė Italijos monarchus, palaikomas prancūzų. Bismarckas nesunkiai įtikino Aleksandrą I, kad visi jie – sumaištį nešantys revoliucionieriai. Mat prancūzai buvo nusitaikę į turtingas Reino pakrantes, apie kurias galvojo ir Bismarckas. Labiausiai sukilėlius parėmė Dž. Garibaldžio italai, dar nespėję įsipainioti į interesų tinklus.

Anglams rūpėjo laikyti Rusiją įsipainiojusią Lenkijos reikaluose, kad ji neturėtų jėgų dairytis toliau savo sienų. Iš kitos pusės, galimas Paryžiaus-Varšuvos ašies susikūrimas anglams buvo nepriimtinas. Todėl jie delsė kelis mėnesius iki balandžio 10 d., kada Didžioji Britanija paragino carą suvaldyti suirutę. Šis reagavo paskelbdamas amnestiją tiems, kurie sudės ginklus. Karo Europoje grėsmė buvo reali. 1863 m. vasaros pabaigoje rusai išvedė savo silpną laivyną iš Baltijos jūros, kad jo nesutriuškintų galingi britų karo laivai. Rudenį tas laivynas nuleido inkarus Niujorko įlankoje, rodydamas paramą Abraomo Linkolno šiauriečiams.

Net laisvų žmonių jauna valstybė JAV sukilimo nepalaikė. Vyko 1861-1865 pilietinis karas. Prancūzija ir Didžioji Britanija rėmė pietų valstijas. A.Linkolnas susirado draugą carą Aleksandrą II, kuriam šiaurės valstijos rūpėjo kaip prancūzų ir anglų priešės. Prie A.Linkolno prasidėjo derybos nupirkti Aliaską, nes rusai nepajėgė jos kontroliuoti. To meto spaudoje 1863 m. sukilėliai buvo lyginami su kariaujančiomis Pietų valstijomis.

Kadangi paskutinį kartą Lenkijos likimą lėmė Vienos kongresas 1815 m., anglų ir prancūzų nuomone, jie drauge su rusais kaip kongreso šalys turėjo dalyvauti toliau sprendžiant šį klausimą. Caras atsitvėrė pareiškimais, jog tai Rusijos vidaus reikalas, ir taip įstūmė Rusiją į izoliaciją nuo derybinių procesų Europoje.

Lietuva tose diplomatinėse dėlionėse kaip savarankiškas vienetas neegzistavo. Ji buvo per maža, kad kažką galėtų lemti viena. Vienintelis kelias ištrūkti iš rusų buvo neleisti savęs atskirti nuo Lenkijos, jei tarptautiniu mastu būtų sprendžiamas nepriklausomybės klausimas. Antraip atidalinta ji galėjo tapti kompensacija rusams už Lenkiją.

Didelė dalis Lietuvos bajorų save suvokė kaip Abiejų Tautų Respublikos dalį. Buvo skirtingų nuomonių dėl priklausomybės laipsnio. Nacionalinės valstybės idėjai dar buvo anksti. Tačiau jau rašė Lietuvos istoriją Simonas Daukantas, Žemaičių vyskupu buvo Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis leido pirmą lietuvišką kalendorių „Metskaitlį“. Buvo ir nedidelė dalis sukilėlių, kurie kalbėjo apie atskiros valstybės sukūrimą, tačiau tik po to, kai drauge su Lenkija išsivaduos iš maskolių valdžios.

Valstiečiai taip toli nežvelgė. Pagrindinis klausimas jiems buvo žemė, kuri juos maitino. Sukilimo manifestai skelbė, jog pilietis, kuris kausis dėl tėvynės, gaus žemės, o ponams už ją bus atlyginta iš valstybės iždo.

Lietuvoje į sukilėlius vos per metus išėjo apie 15 000. Tai didžiulis skaičius: per ilgametes pokario kovas miškuose kovėsi apie 20 000 partizanų. Sukilėliai dalyvavo keliuose šimtuose mūšių su caro kariuomene, kurios buvo privaryta apie 15 0000.

Lenkijoje ir Lietuvoje veikė dvi politinės jėgos: baltieji, atstovaujantys stambiuosius žemvaldžius, turtingus pramonininkus ir raudonieji, kilę iš smulkesnių bajorų, inteligentų, miestiečių. Lietuvoje vasario 1 manifestą paskelbė raudonieji. Vasario 2 įvyko pirmas ginkluotas sukilėlių susidūrimas su rusų kareiviais dabartinėje Lietuvos teritorijoje ties Čysta Būda (Marijampolės sav.).

Lenkijos baltieji buvo prieš ginkluotą kovą, bet jai prasidėjus, dalis prisijungė, o kunigaikštis Vladislavas Čartoryskis tapo vienu didžiausių finansinių sukilimo rėmėjų. Lietuvos baltieji irgi galvojo, kad nereikia sukilimo, tačiau jam kilus, jau vasario 11 d. suėmė vadžias į savo rankas. Matydami ateities Lietuvą kaip Lenkijos provinciją, jie gerai sutarė su Varšuvos komitetui vadovavusiais lenkų raudonaisiais. Valdydami finansus, jie turėjo valdžią, o raudonieji pasklido po Lietuvą dirbti konkrečių darbų, telkti ir kautis. Sukilėlius maitino visa Lietuva, dvaruose įsteigtose ligoninėse gydėsi sužeistieji.

Jų gretose drauge su valstiečiais, miestiečiais ir bajorais kovėsi ir katalikų kunigai. Tačiau reformatai sukilimo neparėmė, ir Zigmanto Sierakausko daliniai ties Biržais sulaukė tik vietinių priešiškumo. Tai buvo sukilimas ne po tautine, o greičiau po katalikiška vėliava. Vienam pirmųjų būrių vadovavo kunigas Antanas Mackevičius, pasisakęs už lygiateisę sąjungą su Lenkija.

Balandį buvo sudaryta koalicinė vadovybė. Sukilėliai kontroliavo šalį, bet ne miestus. Kilmingos moterys vilkosi gedulo rūbais, viešai rusams rodydamos gedulą dėl žuvusiųjų. Po didelių pralaimėjimų caro kariuomenei 1863 m. vasarą vadu buvo paskirtas 25 metų Kostas Kalinauskas iš raudonųjų. Jo žodžiais, nebuvo galima leisti kvailoms galvoms Lenkijoje spręsti Lietuvos likimo. Bet sukilimas jau silpo, nors ginkluotos kovos vyko iki 1864 m. rudens.

Malšindamas sukilimą, naujai paskirtas generalgubernatorius Muravjovas viliojo į savo pusę valstiečius, pažadėdamas jiems daugiau žemės, o dvarininkus žiauriai persekiojo, apdėdamas kontribucijomis ar konfiskuodamas dvarus. Tad pralaimėjęs sukilimas valstiečiams atnešė papildomų laisvių ir geresnes ūkines sąlygas, drauge naikindamas bajoriją, kuri buvo per keletą šimtmečių labai suartėjusi su Lenkija.

Lietuviškos spaudos draudimas, įvestas po sukilimo, suveikė panašiai, kaip A.Vielkopolskio rekrūtų ėmimas. Maldaknygių rusiškais rašmenimis brukimas buvo lietuvių valstiečių suprastas kaip bandymas juos paversti iš katalikų stačiatikiais. Šią mintį parėmė kunigai. Radosi ištisa pramonė, leidžianti ir gabenanti spaudą iš Rytprūsių. Lietuvai atkurti augo nauja karta, bet šįsyk ne dvaruose, o pirkiose.

Paskutinė mūsų kova už laisvę 1991 m. vėl buvo prikėlusi lenkų ir lietuvių vienybės svarbą. „Solidarumo“ pergalė laisvino kelią Sąjūdžiui, mes vėl drauge stojome prieš tą pačią, tik pervadintą imperiją. Kada 1991 m. sausį Lietuvos signatarui Česlavui Okynčicui buvo suteikta tribūna Lenkijos senate, jis prisiminė mūsų bendrus sukilimus, protėvių pralietą kraują „už jūsų ir mūsų laisvę“. Nėra stipresnės rišamosios medžiagos už kraują, tik reikia atminti ją, o ne klystkelius. Lenkų senatorių akyse po Č.Okinčyco kalbos blizgėjo ašaros. Atmintis yra gyva.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rbo ... &com=1&s=1

Žygeivis
2013-02-01 21:36


R.Bogdanas. 1863 m. sukilimas: mus ir lenkus sieja pralietas kraujas
-------------------------------------- --------------------------------

Mano nuojauta man sako - jei Lietuvą dabar valdanti "persidažiusių raudonųjų" ir išsigimėlių-kosmopolitų valdžia pačiu artimiausiu metu ryžtingai neišvalys "šūdlenkyno" nuo visų rūšių iškabų nevalstybine kalba, tai kraujo labai greitai bus pralieta tiek, kad visi iki šiol buvę 19 amžiaus "lenkų-lietuvių" sukilimai atrodys tik nekaltų vaikų žaidimais....

P.S. O mano nuojauta visada pasitvirtina.


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 02 Vas 2013 17:20 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Už lenkų ir gudų laisvę iki paskutinio lietuvio?


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=60574541

Arnoldas Aleksandravičius,
"Ūkininko patarėjas"
2013 m. vasario 2 d. 00:00

Seimo vadovybė ir Užsienio reikalų ministerija, kurių iniciatyva 2013-ieji Lietuvoje paskelbti „trijų broliškų tautų“ – lenkų, lietuvių ir gudų - 1863 m. sukilimo prieš Rusijos imperiją metais, tikėjosi nušauti du kiškius: atgaivinti priblėsusius diplomatinius santykius su Lenkija ir suminkštinti totalitarinį Baltarusijos režimą.

Atrodo, lietuviškas bandymas iškelti senas Abiejų Tautų Respublikos vėliavas ir priminti dar ankstyvesnio, 1831 m. sukilimo šūkį: „Dievo vardu už jūsų ir mūsų laisvę!” sužlugo.

Lenkai Vilniuje sausio 22 d. patys vieni surengė Laisvės žygį (Marsz Wolności) – nuo Lukiškių aikštės važiuojamąja Gedimino prospekto dalimi, trukdydami automobilių eismui, su želigovskiškomis konfederatėmis ant galvų ir lenkiškais patriotiniais plakatais atžygiavo prie Katedros.

Baltarusių valdžia sukilimo metinių iš principo nemini, tik pabrėžė, kad Baltarusija seniai pasirinko amžiną draugystę ir neišardomus ryšius su Rusija.

Rusų istorikai 1863-1864 metų sukilimą ir dabar vadina tiesiog lenkų maištu, sąmoningai laikydamiesi carinės doktrinos, kad Rusijos imperijoje visi stačiatikiai buvo rusai, o katalikai – tik lenkai.

„1863-1864 metų sukilimas – paskutinis bandymas arba, kaip dabar madinga sakyti, projektas atkurti Lietuvos valstybę, susietą su Lenkija“, - „Ūkininko patarėjui“ tvirtino jaunas Lietuvos dailės muziejaus istorikas Mindaugas Šapoka.

Pasimokę iš sukilimo pasekmių, nusivylę abejotinais „sąjungininkais“ lietuvių šviesuoliai po to pasiryžo kurti grynai tautinę valstybę.

Rusijos dokumentuose - „maištininkų sunaikinimo kampanija“


Prieš 150 metų prasidėjusį mėginimą išsilaisvinti iš Rusijos imperijos gniaužtų lenkai vadina Sausio sukilimu, nes jis, anot Lenkijos istorikų, prasidėjo 1863 m. sausio 22-ąją.

Įvairūs šaltiniai skelbia skirtingus laikotarpius, kada lietuvių valstiečiai ištiesino dalgius ir išėjo jais kapoti rusų kazokų: vieni istorikai teigia, kad sukilimo pradžia – 1863 m. vasario 1-oji, kai sukilėlių sudarytas Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė imantis valdžią į savo rankas, kiti tyrinėtojai mini kovo mėnesį. Rusijos kariuomenės generalinio štabo archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad „lenkų maištininkų sunaikinimo“ kampanija prasidėjo 1863 m. vasario 5 d., o baigėsi 1864 m. gegužės 1 d. (Augustavo gubernijoje - tais laikais beveik vien lietuviškoje jotvingių žemėje - tik 1864 m. lapkričio 23 d.).

Jau 1863 m. vasario 8 d. rusų generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas buvusiose LDK teritorijose – Vilniaus ir Gardino gubernijose – paskelbė „karo padėtį“.

Sąvokų painiava


„Sunku šiandien nurodyti tikslias lietuviško sukilimo pradžios ir pabaigos datas. Sukilimą pagreitino pati rusų administracija, pradėjusi gaudyti rekrūtus į savo kariuomenę.

Galima sakyti, kad iki 1863 m. vasaros Lietuvoje daugiausia kovėsi iš Lenkijos atklydę būriai.

Bet tokiu atveju kyla sąvokų painiava – o ką, kokias žemes vadinti to meto Lietuva?

Suvalkų gubernijoje sukilėliai rusų kariuomenės gurguoles puldinėjo jau 1863 m. kovo-balandžio mėnesį, o dabartinėje etninėje Lietuvoje – Žemaitijoje, Kauno gubernijoje - žemė po rusų okupantų kojomis pradėjo degti gal tik nuo tų metų liepos“, - teigė Lietuvos dailės muziejaus Tarptautinių ryšių centro vedėjas, Aberdino (Škotija) universiteto istorijos doktorantas M.Šapoka.

Jo daktarinės disertacijos vadovas – garsus britų mokslininkas Robertas I. Frostas, Lenkijos Karalystės ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės istoriją išmanantis geriau už pramogines TV laidas įsismaginusius kurti mūsų istorikus.

Rusų socialistai – sukilėlių draugai


Sovietų propaganda ir Lietuvos komunistų partijos istorijos instituto profesoriai 1945-1988 metais tvirtino, kad 1863-1864 metais Lietuvoje vyko valstiečių sukilimas prieš liaudies išnaudotojus kunigus (nors žymiausias, narsiausias sukilėlių vadas buvo Paberžės klebonas Antanas Mackevičius) ir dvarininkus, sukilėliai buvo pasidaliję į „reakcingus“ baltuosius ir „pažangius“ raudonuosius (balta ir raudona – tai dabartinės Lenkijos valstybinės vėliavos spalvos...), o didžiausi lietuvių maištininkų sąjungininkai buvo rusų demokratai su rusiškojo socializmo tėvu Aleksandru Gercenu-Jakovlevu priešakyje (panašiai, kaip 1991 m. sausio 13-ąją geriausiu Lietuvos draugu buvo vadinamas Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas).

Nauja legenda


Sovietiniai mitai apie 1863-iųjų sukilimą subyrėjo kartu su Sovietų Sąjunga.

Bet pernai pavasarį Lietuvos Seimas sukūrė naują legendą - 2013-uosius paskelbė „kelis šimtmečius trukusios bendros lietuvių, lenkų, baltarusių kovos už laisvę“ metais, nors šių trijų tautų (baltarusius gal labiau tiktų vadinti dėl savo kilmės neapsisprendusia posovietine bendruomene) tikslai ir 1863 m., ir 1918 metais visiškai skyrėsi, o Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, 1864 m. negailestingai koręs lietuvius, tuo pat metu nurodė mokyti gudų vaikus „Vakarų rusų rašto ir tarmės“, skiepijo „rusų ir ukrainiečių broliams baltarusiams“ slavišką kultūrą ir savimonę.

Lietuvos Seimo nariai taip susižavėjo „išdidžių broliškų tautų - lietuvių, lenkų, baltarusių - sukilimu prieš tamsybę ir priespaudą“, kad net ėmė piktintis esą sovietų Lietuvos mokiniai gerokai daugiau žinojo apie sukilimo vadus Kostą Kalinauską ir Zigmą Sierakauską, negu dabartiniai paaugliai.

Buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, garsiausiai raginęs „įspūdingai“ paminėti 1863-iųjų sukilimą, pasigedo sovietų laikais ant vadinamojo Niškovskio viešbučio (hotel Niszkowskiego) (Vilniuje, Bokšto ir Latako gatvių kampe), kur sukilimo išvakarėse posėdžiavo sukilėlių vadai, ir prie Trakų istorijos muziejaus pastato (1863 m. – sukilimo štabo) kabėjusių atminimo lentų.

Pervertinta reikšmė


„Norint geriau suprasti, kaip Lietuvoje ir aplink mus keitėsi požiūriai į 1863 m. sukilimą, pirmiausia reikėtų prisiminti, kaip jis buvo vertinamas XIX amžiaus pabaigoje“, - teigė M. Šapoka.

Anot istoriko, lietuvių tautinio atgimimo vadams tai tebuvo „lenkų maištas“.

„Toks požiūris klaidingas, iškraipantis istorinę tikrovę. Juk Vakarų Lietuvoje narsiai kaip liūtai kovėsi grynai žemaitiški sukilėlių daliniai, kurių vadai netgi įsakinėjo savo vyrams lietuviškai.

Tarpukariu irgi buvo laikytasi tautinio atgimimo tėvų – „aušrininkų“, „varpininkų“ – nuostatos, kad Varšuva 1863 m. siekė atkurti didžiąją Lenkiją.

Sovietai sau būdingu stiliumi 1863 m. sukilimą pavertė „klasių kova“ – esą lietuvių sermėgiai kovėsi su lenkų dvarininkais ir rusų caro valdininkais“, - sakė M. Šapoka.

Jauno istoriko nuomone, 1863-1864 metų sukilimo reikšmė Lietuvos valstybingumui dabar gerokai pervertinama.

Suomiai gudriausi


„Prie Rusijos imperijos tuomet irgi prijungta, bet niekados nesukilusi Suomijos Didžioji Kunigaikštystė naudojosi daug didesnėmis savivaldos teisėmis ir sėkmingiau atsispyrė rusinimui, negu 1831 m., 1863 m. kardus iškėlę lenkai ir lietuviai“, - palygino Lietuvos dailės muziejaus specialistas M. Šapoka.

Lietuviams tie lenkų revoliucinio romantizmo proveržiai baigėsi liūdniausiai – keršydami rusų šovinistai uždarė Vilniaus universitetą, ėmė persekioti Katalikų Bažnyčią ir galop uždraudė lietuvišką raštą.

Lenkų kaimiečiai liko ant krosnies


1863 m. sukilimo planai gimė Varšuvoje, bet didžiausi, kruviniausi, atkakliausi mūšiai vyko Lietuvoje, tarsi lenkų didikai būtų norėję kovoti dėl Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybės iki paskutinio lietuvio valstiečio

(lenkų kaimiečiai, anot tarpukariu garsiausio, o šiandien nutylimo ir netgi pašiepiamo lietuvių istoriko Adolfo Šapokos, prie sukilimo beveik neprisidėjo).


„Per Lietuvą į Lenkiją buvo permetami caro kariuomenės daliniai, mūsų teritorijoje rusų karinės įgulos buvo stipresnės negu etninėje Lenkijoje.

Lietuvoje jėgų santykis buvo 10:1 rusų naudai (15 tūkst. sukilėlių teko grumtis su 145 tūkst. rusų kareivių)“, - pasakojo M. Šapoka, kurį su A. Šapoka sieja labai artimi giminystės ryšiai - 1936 m. kapitalinio „Lietuvos istorijos“ veikalo sudarytojas buvo M. Šapokos tėvo dėdė.

Mozės palikuonys kentėjo nuo visų


Nuo XIV a. pabaigos, kai Vytautas Didysis iš Vakarų Europos atklydusiems žydų prekeiviams suteikė išskirtines teises, Lietuvoje šalia lietuvių, lenkų, gudų gyveno ir nemažai vadinamųjų „Mozės tikėjimo lenkų“ (žydų).

1863-1864 metais Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose buvo įsikūrę apie 250 tūkst. žydų.

Istorikas M. Šapoka „Ūkininko patarėjui“ prisipažino specialiai nesidomėjęs žydų laikysena per sukilimą, tačiau, anot istoriko, esama duomenų, kad judėjai nukentėjo nuo abiejų kovojančiųjų pusių - sukilėliai rekvizuodavo iš žydų pirklių maistą ir drabužius, o caro valdžia persekiojo žydus už tariamą paramą maištininkams.

Vakarų sugadinti, bet savi


Lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio-Žukausko apysakos „Inteligentų palata“ veikėjas, į nepriklausomos Lietuvos psichiatrijos ligoninę paguldytas nuo bolševikų revoliucijos Rusijoje išprotėjęs caro generolas Lisicinas Rusijos imperijos gyventojus skirstė tik į dvi rūšis: jeigu stačiatikis – tai rusas, jeigu katalikas – lenkas.

Tiesa, vadovaudamas pulkui Užkaukazėje, generolas turėjo reikalų dar su kažkokiais netašytais žemaičiais. Bet kas jie - generolui nerūpėjo. Žinojo jis, kad tie gražūs, augaloti vyrai kilę kažkur iš šiaurės vakarų krašto, jie nepakenčia Užkaukazės klimato ir šimtais miršta nuo drugio.

Rusijos imperija 1863-1864 metų sukilimą Lietuvoje numalšino labai žiauriai – ne tik šaudė ir po ledu kišo sukilėlius, trėmė jų šeimas į Sibirą, bet ir uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, pašalino iš mokyklų lietuvių kalbą.

Buvusi Lenkijos Karalystė tokių represijų išvengė - pasibaigus sukilimui jos pradžios mokyklose tebebuvo mokoma lenkiškai, vietiniai laikraščiai irgi buvo spausdinami su lenkiškais diakritiniais ženklais.

Rusija, galingiausia slavų valstybė, tuomet siekė vadovauti visam slaviškajam pasauliui ir netgi amžinai bruzdančius, sąmokslus prieš Rusiją rezgančius lenkus vis dėlto laikė artimais „kraujo“ giminaičiais, tik sugadintais Vakarų kultūros ir katalikybės.

Po pusės amžiaus Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris panašiai visas germanų tautas (danus, norvegus, olandus, flamandus, švedus, anglus) priskyrė „išrinktajai rasei“, kurią suvienyti istorija patikėjo patiems tobuliausiems arijams - vokiečiams.

Turėjo šlovinti rusų carą


„Lenkijos padėtis Rusijos imperijoje buvo aukštesnė negu Lietuvos. Iki 1863 m. sukilimo ir netgi dar vėliau, iki 1874 m., rusų administracijos vadovas Lenkijoje buvo vadinamas vietininku, o ne generalgubernatoriumi. 1862-1863 metais Rusijos vietininkas Lenkijoje buvo „pažangus liberalas“, „derybininkas“, „kompromisų šalininkas“ didysis kunigaikštis Konstantinas (Romanovas), imperatoriaus Nikolajaus I sūnus. Jį greitai atšaukė iš Varšuvos, nes didysis kunigaikštis Konstantinas buvo per „minkštas“, kad numalšintų 1863 m. sukilimą.

Jau po 1831 m. sukilimo tuometis Rusijos politinis elitas nusprendė galutinai išspręsti lenkų separatizmo klausimą.

1864 m. tie ketinimai tik sustiprėjo.

Lietuvių kalba, raštija nukentėjo todėl, kad rusai, drausdami mūsų protėviams skaityti lotyniškomis („lenkiškomis“) raidėmis, bet mokėdami stipendijas Petrapilio studentams iš Užnemunės (būsimajai prorusiškai Lietuvos inteligentijai), tikėjosi sunaikinti lenkų įtaką imperijos Šiaurės Vakarų krašte ir paversti lietuvius ištikimais Rusijos valdiniais, šlovinančiais rusų carą stačiatikių bažnytinėmis giesmėmis“, – šimtmečiais nekintančius Rusijos bandymus „prisijaukinti“ Lietuvą dar kartą priminė istorikas M. Šapoka.

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 24 Bal 2013 19:12 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Laiko juosta: žymiausi 1863 metų sukilimo mūšiai (liet. ir lenkų k.)


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... siai/98048

2013-04-23

Paveikslėlis

Atvirukas 50-ųjų sukilimo metinių proga (1913).

Su herojiškąja tautos praeitimi sietinus įvykius labiau įsimena tie, kuriems krašto istorija nėra tiktai kažkada skaityti vadovėliai.

Todėl istorikas mėgėjas dr. Gintaras Labutis nutarė ne tik prisiminti 150 metų senumo įvykius, bet ir aplankyti kautynių vietas, įkvėpti 1863-iųjų kovos dvasios kautynių laukuose.

Kartą per savaitę publikuosime jo lietuvių ir lenkų kalbomis parengtą informaciją apie pagrindinius 1863 m. sukilimo mūšius, vykusius Lietuvos (Didžiosios Kunigaikštijos) teritorijoje
.

Pagrindinis informacijos šaltinis: mjr. Aleksandro Ružancovo straipsniai, publikuoti žurnale „Trimitas“ 1938 m.

Ateityje numatoma susieti juos su žemėlapio koordinatėmis ir pakviesti keliauti po juos visus besidominčius 1863-iųjų sukilimu.

1863 m. kovo 27 d. Paberžė

Dar nuo kovo 6 d. kun. Antanas Mackevičius rinko sukilėlius Miegėnų kaimo (Kėdainių apskr.) miškuose, ties Paberžės bažnytkaimiu. Kiek toliau kūrėsi kita sukilėlių rinktinė. Rinktines sustiprino atvykę iš Panevėžio savanoriai moksleiviai. Tuo pat metu rusai užpuolė sukilėlius 2 voromis, viena – 2 kuopų, kita – bataliono (4 kuopų). Sukilėliams vadovavęs Kauno apskrities karo viršininkas Balys Dluskis (Jablonauskas) su 120 sukilėlių išmušė priešą iš miško ir neleido rusų voroms susijungti. Sukilėliai persekiojo rusus 2 km. Dluskio rinktinėje buvo užmušta 2 žm. ir sužeista apie 30. Šiose kautynėse sukilėliai gerai išmoko naudotis medžių priedanga. Rusai pasitraukė. Bet ir sukilėlių rinktinėse iš 600 žmonių liko apie 300, nes neaprengti savanoriai – valstiečiai sugrįžo į namus. Dluskis paleido pusę likusių sukilėlių. 120 žmonių rinktinę atidavė vadovauti kun. Mackevičiui, o pats atrinko sau 40 jaunuolių. Į savo būrį parinko žmonės, kurie sugebėtų žygiuoti po 8 mylias per dieną ir po 3 dienas maitintis duona ir vandeniu. Su savo būriu Dluskis nužygiavo į Krakių miestelį (Kėdainių apskr.).

1863 m. kovo 28 d. Vilkija

Sukilėlių būrys ties Vilkija (Kauno apskr.) užpuolė prie Nemuno upės stovėjusią rusų imperatoriaus šeimos šaulių bataliono pirmąją kuopą. Sukilėliai buvo užėmę labai gerą poziciją, miško apaugusį kalną, priešas neturėjo kur pasislėpti ir greit pasitraukė, nustojęs 36 karių nukautais ir sužeistais. Sukilėliams teko daug gerų šautuvų, kuriuos jie labai brangino, nes patys buvo ginkluoti tik iš dalies kariškais šautuvais, kiti turėjo tik medžioklinius šautuvus, dalges, kirvius ar peilius.

1863 m. kovo 29 d. Aukštadvaris

Aukštadvario (Kauno apskr.) 14 km. į r.p. nuo Ariogalos miškuose įsteigė stovyklą Kauno jaunimo būrys, kuriam vadovavo Žarskis. Vėliau vadovybė perėjo į Balio Kolyškos rankas. Rinktinė išaugo ligi 400 žmonių. Būriams vadovavo Radavičius ir Žarskis. Prie sukilėlių prisidėjo ir kun. Antanas Norvaiša, jam atvykus į stovyklą ten pradėjo rinktis ir valstiečiai. Rinktinės vadas nesirūpino rinktinės saugumu, žinodamas, kad priešas yra netoli. Rusų Koporskio pulko batalionas netikėtai puolė sukilėlių stovyklą. Sukilėliai iš karto pakriko ir pabėgo į mišką. Kolyškai pavyko sutvarkyti dalį savo šaulių ir dalgininkų. Su jais jis ketino priešpuolimu nustumti priešą iš jo užimtos stiprios pozicijos. Bet jėgos buvo nelygios, sukilėliai netvarkingai pradėjo trauktis. 16 sukilėlių buvo nukauta, rusų sužeista keli kariai. Iš rinktinės pabėgo daugiau kaip 200 sukilėlių. Jų ginklai ir šaudmenys atiteko rusams.

1863 m. kovo mėn. pabaigoje

V. Kaminskis pradėjo rinkti sukilėlius Balbieriškio (Marijampolės apskr.) apylinkėse. Tai buvo daugiausia b. Cibulskio būrio savanoriai, kiek anksčiau išsisklaidę po susirėmimo su rusais. Į šią sukilėlių stovyklą atvyko pabėgęs iš Gardino Rusijos kariuomenės ats. kpt. Leonas Kulšickis, kuris pradėjo mokyti sukilėlius (Kulšickis, išėjus iš kariuomenės, įstojo tarnauti į geležinkelius ir gavo Gardino stoties viršininko vietą. Kovo 14 d. jis mėgino išvežti iš Gardino traukiniu visą Gardino sukilėlių, jaunų valdininkų ir moksleivių ešeloną Vilniaus kryptimi, tačiau rusų kariai sutrukdė Kulšickio žygį. Pats Kulšickis su keliais sukilėliais pabėgo garvežiu iki Pariečės stoties, iš čia pasitraukė į miškus). Balbieriškio stovykloje susirinko apie 200 sukilėlių, daugiausia valdininkų, buvusių karių, miestiečių ir jaunųjų bajorų. Tais laikais Suvalkų krašte ėjo tik vienas geležinkelis iš Kauno į Virbalį. Sukilėlių vadovybė rengėsi užimti geležinkelį. Jį saugojo 3 rusų pėstininkų kuopos. Žygiuodama miškais nuo Balbieriškio Kazlų Rūdos kryptimi, Kaminskio rinktinė nesusidūrė su priešu.

1863 m. balandžio 1 d.

Prisiartinus sukilėlių rinktinei prie pat stoties, buvo pastebėta rusų kuopa, užėmusi poziciją prieš stotį ir pasirengusi ginti geležinkelį. Prasidėjo susišaudymas, kuris tęsėsi apie valandą. Pagaliau Kulčickis suriko: „Dalgininkai, pirmyn!“. Rusai pradėjo trauktis, sukilėliai juos persekiojo. Iš visos rusų kuopos tik keli kariai pasitraukė į stotį, kiti buvo išsisklaidę į miškus. Šiame susišaudyme buvo sužeistas tik vienas sukilėlis, varšuvietis Cieslinskis. Rusų kareivių nukauta 5 ir keli sužeisti. Sužeistas sukilėlis Cieslinskis buvo nugabentas į Kazliškių kaimą (7 km. į š.r. Nuo Kazlų Rūdos). Čia jį surado kazokų joja. Kazokai užmušė sužeistą sukilėlį.

Vakare vienas iš sukilėlių vadų, Mročkovskis, mėgino su savo būriu padaryti ties geležinkeliu pasalą rusams. Buvo laukiama jų paspirties Kazlų Rūdai iš Kauno. Tačiau rusai nuėjo kitu keliu ir pasala nepavyko.

Po kautynių Kaminskis perdavė savo rinktinę atvykusiam plk. Aleksandrui Andruškevičiui, kuris buvo paskirtas sukilėlių vyriausybės Augustavo apskrities karo viršininku. Buv. rinktinės vadas iš vyko į Lenkiją formuoti naujos sukilėlių rinktinės.

Tą pat dieną sukilėliai laimėjo kautynėse ir Kėdainių apskrityje. Ten, Krakių miškuose, netoli Tomo Kušleikos Bartkūniškio dvaro, rinko sukilėlius dr. Šilingas Ciškevičius (Kilinskis), Šulcas ir Kurnatovskis. Krakių rinktinė buvo labai stipri, susirinko daugiau kaip 800 sukilėlių. Jai vadovavo Rusijos kariuomenės ats. mjr. Tomas Kušleika. Rinktinėje, be bajorų ir jų dvariškių bei miestiečių, buvo nemaža ir sodiečių, surinktų sukilėlių būrio vado, tokio pat sodiečio Adomo Bičio (Adomas Bitis, kilęs iš Kėdainių aps., Pašušvio val., Mažuolių k. Po Lenčių kautynių pats virto sodiečių būrio vadu. Kovojo su rusais ligi vėlyvo rudens, vėliau emigravo į Prancūziją. Vargingai gyveno Paryžiuje, žibindamas gatvių žiburius. Mirė emigracijoje dar jaunas būdamas. Sukilimo metu turėjo 36 m. amžiaus). Bičio padėjėjas buvo buv. Rusijos kariuomenės karininkas Mamertas Gedgaudas. Prie Krakių rinktinės prisijungė ir sumuštas ties Aukštadvariu (Trakų aps.) Kolyška su savo būrio likučiais.

Rusų kariuomenės vadovybė rimtai susirūpino sukilėlių jėgų sutelkimu. Prieš Kušleikos rinktinę buvo pasiųsta: iš Raseinių – pėstininkų batalionas (tais laikais 4 kuopų) ir husarų eskadronas, iš Kėdainių 3 pėstininkų kuopos ir dragūnų eskadronas. Sukilėliai užėmė poziciją ties Lenčių kaimu (apie 12 km. į š.-v. nuo Krakių miestelio). Dešiniam sparnui vadovavo Kolyška, centrui Bačkevičius, negausingiems sukilėlių raiteliams – Liaugaudas. Sukilėliai buvo išstatę ilgą ir silpną šaulių liniją. Prasidėjo susišaudymas, truko apie 2 val., sukilėliai susvyravo. Tuo laiku kautynių lauke pasirodė Dluskis su savo būriu. Šis būrys buvo sudarytas iš 40 rinktinių drąsuolių sukilėlių. Kitus savo vyrus Dluskis, po kautynių ties Miegėnais, perdavęs kunigui Mackevičiui. Skubėdamas pas Kušleiką, pakeliui Dluskis prijungė prie savo būrio Vincento Bialozoro būrį iš 60 žmonių. Teisingai įvertinęs padėtį po greito žvalgymo, Dluskis puolė priešo kairįjį sparną iš užnugario. Puolimas buvo staigus ir netikėtas. Rusai iš karto pakriko ir pasitraukė iš miško be jokios tvarkos. Iš Dluskio būrio buvo nukautas karininkas Ambrozevičius. Rusai pasitraukė į Kėdainius. Tačiau gerokai sumažėjo ir sukilėlių rinktinė. Pačioje kautynių pradžioje dalis neįpratusių kariauti sukilėlių išsisklaidė ir grįžo į namus. Iš rinktinės atsiskyrė karininko Kilinskio būrys (apie 120 žmonių), kuris balandžio 2 d. susijungė su Šiluvos (Raseinių apskr.) miškuose su Tytuvėnų sukilėlių rinktine.

1863 m. balandžio 7 d. Tytuvėnai

Tytuvėnų apylinkėse susirinko gera sukilėlių kuopa, apie 250 žm. Jai vadovavo sukilėlių vyriausybės paskirtas Raseinių apskrities karo viršininkas Žygimantas Citavičius. Rusų kariuomenės vadovybė pasiryžo išsklaidyti sukilėlius iš Lyduvėnų ir Šiluvos. Balandžio 7 d. buvo pasiųsta 4 pėstininkų kuopos ir 3 husarų eskadronai, žygiavo 3 voromis. Sukilėlių rinktinės vadas liepė karininkui Povilui Citavičiui padaryti pasalą prieš vieną iš žygiavusių rusų vorų. Iš pradžios sukilėliams pasisekė, po trumpo susišaudymo rusai pasitraukė. Tačiau greit po to jie sugrįžo ir puolė kairįjį sukilėlių sparną, kur stovėjo Ciškevičaus vadovaujamas būrys, prisijungęs prie Citavičiaus. Rusai sumušė sukilėlius ir įsiveržė į jų stovyklą. Citavičius su savo dalgininkais ketino gintis, bet taikli rusų šaulių ugnis išsklaidė vorą, pats jos vadas Citavičius buvo peršautas ir krito miške. Iš likusių sukilėlių, buv. rinktinės raitelių vadas sodietis Puidokas surinko apie 30 žmonių ir nuvedė pas Kušleiką ir Gedgaudą. Ciškevičiui pavyko laimingai pasprukti. Daugiau jis sukilime nedalyvavo.

Kautynių metu Dluskis buvo 1.5 mylios atstu ir rengėsi vykti į pagalbą Citavičiui. Tačiau Dluskiui teko netikėtai perduoti savo būrį Kušleikai, nes pats Citavičius gavo įsakymą atvykti į Vilnių pas sukilėlių vadovybę.

1863 m. balandžio 9 d. Lekėčiai

Po Kazlų Rūdos kautynių (balandžio 1 d.) V. Kaminskio įpėdinis, Aleksandras Andruškevičius su savo rinktine, persekiojama per kelias dienas rusų, pasitraukė į šiaurę ir, aplenkęs Višakio Rūdą, bei Karčrūdę, sustojo ties Lekėčiais (Šakių apskr.). Tai buvo balandžio 7 d., o jau kitą dieną pasirodė rusai. Sukilėliai pasitraukė prie Šetijų kaimo, o iš ten Zapyškio kryptimi. Balandžio 9 d., apie 10 val. Andruškevičius sustabdė rinktinę miške, kalvoje tarp balų, ties eigulio Palivaičio sodyba. Čia rinktinės vadas nusprendė kautis su priešu. Pradėta stiprinti pozicija, pilti šancus toje pusėje, iš kurios buvo laukiami rusai. Tačiau gana greit darbą teko mesti. Sukilėlių patruliai pranešė, kad artinasi rusų priešakinė sauga, apie 50 pasienio apsaugos raitelių. Pasieniečiai puolė sukilėlių stovyklą, tačiau sukilėliai, jau pusėtinai įsitvirtinę pozicijoje ir apsaugoti nuo priešo kulkų, savo taiklia ugnimi privertė rusus pasitraukti. Tuojau po to sukilėlius puolė pasieniečių eskadronas ir kazokų šimtinė-eskadronas, tačiau ir šie nieko nelaimėjo. Apsikasę sukilėliai laikėsi tvirtai. Kavaleriją pakeitė pėstininkai, jų buvo 9 kopos. Prasidėjo smarkus susišaudymas, kuris tęsėsi apie 3 val. Rusai mėgino apsupti sukilėlių poziciją balomis. Andruškevičius negalėjo panaudoti prieš rusus savo dalgininkų, o šaulių jis turėjo nedaug. Apie 19 val. Pasinaudodami patamsėmis sukilėliai pasitraukė nuo priešo.

Kautynės brangiai kaštavo sukilėliams. Nukauta 15 žmonių, jų tarpe Boleslovas Denelis ir Stanišauskas, kapralas Vladislovas Grabovskis. Buv. Gardino geležinkelio stoties viršininkas kpt. Kulčickis buvo sunkiai sužeistas ir draugų nuneštas į balą. Jis dar ilgai gynėsi, pagaliau buvo suimtas. Po dviejų dienų kpt. Kulčickis mirė Kauno ligoninėje. Kautynėse pasižymėjo rusų kariuomenės bėgliai: husaras Sakalauskas (Vilniaus stalius), karininkas Gaubė (pravoslavas), o taip pat jaunutis, vos 16 metų amžiaus, studentas Čverčevskis. Andruškevičius nuvedė savo rinktinę į Seinų apskritį.

1863 m. balandžio 11 d. Kalvarija

Sukilėliai užėmė Kalvarijos miestą. Tai buvo Vaclovo Akordo surinktas Kalvarijos apylinkėse būrys.

1863 m. balandžio 11 d. Misiūnai

Rusų plk. Božereninovo rinktinė (2,5 kuopos) puolė Boleslovo Kolyškos būrį (70 žmonių) ties Misiūnais (Girkalnio v., Raseinių apskr.). Sukilėliai buvo sustoję Kaisarienės (arba Kaizerienės) miškuose. Rusai iš karto pradėjo skverbtis į mišką, norėdami apsupti sukilėlius, tačiau manevras nepavyko ir sukilėliai laimingai išėjo iš kautynių ir atsipalaidavo nuo priešo. Prisidėjęs prie sukilėlių Peterburgo Konstantino karo mokyklos kariūnas Tadas Nemčikovskis buvo nukautas. Kolyškos karininkas Žarskis, kurį Kolyška dar prieš kautynes buvo atskyręs su 80 sukilėlių būriu nuo savo rinktinės, mėgino pulti rusus iš pasalų, tačiau jie nužygiavo kitu keliu į Raseinius. Kolyška laimingai pasiekė Sierakausko stovyklą, prie vado jisai pasiliko jau iki pat galo.

1863 m. balandžio 12 d. Bielaniškiai

Šiaulių apskrities karo viršininku sukilėlių valdžia paskyrė kar. Joną Stanevičių (Pisarskį), kuris seniau tarnavo rusų kariuomenėje ir dalyvavo Kaukazo karuose, o 1848 metais su 2 broliais dalyvavo Poznanės sukilime. Bielaniškių (gal būt Birbiliškių) palivarke susirinko 98 savanoriai, jų tarpe ir vado brolis Povilas Stanevičius. Sukilėlių vadas Jonas Stanevičius aprūpino sukilėlius arkliais ir išsiuntė į kaimus varyti į sukilėlių stovyklą savanorius ir paimti dalges. Prieš sukilėlius iš Šiaulių miesto buvo pasiųsta majoro Svirskio rinktinė (Narvos pėst. pulko 2 kuopos ir dragūnų eskadronas). Stanevičius liepė užtaisyti medžioklinius šautuvus kulkomis ir surengė pasalas. Rusai žygiavo vora ir nelaukė priešo puolimo. Taikli sukilėlių šaulių salvė iš karto sustabdė rusus, jų gretose buvo daug nukautų ir sužeistų. Tačiau sumišimas truko neilgai, rusai tęsė puolimą. Sukilėliai pasitraukė, keli sukilėliai buvo sužeisti, o 2 nukauti ir palikti kautynių lauke. Rusai užėmė Bielaniškių palivarką. Jame jie rado sukilėlių paliktus arklius ir juos paėmė. Į palivarko trobas buvo sunešti nukauti kautynėse rusų kareiviai. Po to trobos buvo padegtos. Kalbama, kad rusai norėjo paslėpti nuo gyventojų savo nuostolius.

1863 m. Balandžio 14 d. Antakalnis

Trakų apylinkėse tos apskrities I-osios sukilėlių rinktinės vadas Feliksas Vislauchas organizavo rinktinę, prie jos prisijungė Koreivos bei Kučevskio sukilėlių būriai. Greit Vislaucho rinktinėje susirinko daugiau kaip 130 savanorių. Prieš sukilėlius iš Žaslių geležinkelių stoties Gegužyno bažnytkaimio kryptimi išėjo plk. Skordulio rinktinė (2 kuopos ir 27 kazokai). Į Žiežmarių miškus rusai ėjo 2 voromis, vienai vadovavo pats rinktinės vadas, antrai kapitonas Fetovas. Pirmoji vora nesusitiko su priešu, antroji vora susidūrė su sukilėliais ties Antakalnio viensėdžiu (Žaslių v., Trakų apskr.). Rusams nepasisekė. Taiklia sukilėlių ugnimi iš rusų gretų buvo nukauta ir sužeista net 36 kariai.

1863 m. balandžio 17 d. Merkinė

Vakare 30 sukilėlių būrys persikėlė per Nemuną ir užmušęs akcizo valdininką, įsiveržė į Merkinę (Alytaus apskr.). Tačiau miestelio įgula (Donų kazokų komanda Nr. 42) atstūmė sukilėlius nuo miestelio. Vienas sukilėlis buvo nukautas.

1863 m. balandžio 19 d. Lipskas (Augustavo apskr.)

Apylinkėse stovėjo Ramotovskio sukilėlių rinktinė. Jis parinko sukilėliams labai gerą vietą Štabino miškuose, vad. Ožių rinka. Tai buvo pačios gamtos įrengta tvirtovė. Į šią stovyklą atvyko ir Andruškevičius su savo rinktine po Lekėčių kautynių (IV.9.). Iš viso rinktinėje susirinko daugiau kaip 400 sukilėlių. Iš Gardino prieš sukilėlius buvo pasiųsta plk. Pencherževskio vora (3 pėst. kuopos ir ½ ulonų eskadrono). Rusai mėgino apsupti sukilėlių stovyklą, bet sukilėliai atsišaudė ir privertė rusus atsitraukti. Sukilėliai turėjo prastus šautuvus, visus medžioklinius. Buvo tik vienas kariškas šautuvas, kurį atsinešė pabėgęs iš prūsų kariuomenės kareivis Šulcas. Pas sukilėlius buvo užmušti sukilėlių vadas Ivaškevičius ir savanoris Racišas.

1863 m. balandžio 20 d. Lakštučėnai (Eišiškių apyl.)

Išsiųsta iš Gardino plk. Vernerio kuopa (3 pėst. kuopos ir 1 dragūnų eskadronas) puolė Norbuto rinktinės stovyklą ties Lakštučėnais (Lydos apskr.), 18 km. į p.-v. nuo Eišiškių). Sukilėlių pozicija buvo nepatogi. Norbutas sustatė sukilėlius šaulių grupėmis po 3 žmones už medžių. Rusai 2 kartus puolė sukilėlius, bet buvo atmušti. Po antro rusų puolimo Norbutas iš karto pradėjo priešpuolimą ir pastūmė juos. Tačiau kairysis sukilėlių sparnas neatlaikė ir pakriko. Norbutas palaikė savo kairįjį sparną, dar kartą atmušė rusus ir pradėjo trauktis. Sukilėlių pusėje nukauta 7 žmonės, jų tarpe sukilėlių rinktinės vado giminaitis, 17 metų amžiaus jaunuolis V.Norbutas ir buvęs inžinerijos karininkas Vladislovas Novickis; sužeistų buvo daugiau. Pas rusus užmušta ir sužeista 42 kariai. Plk. Verneris persekiojo Norbuto rinktinę, be to jai grąsė iš sparnų mjr. Timofejevo ir plk. Alchazovo voros. Tai privertė Norbutą padalinti rinktinę į būrius ir paleisti juos įvairiomis kryptimis.

1863 m. balandžio 21 d. Staniunykai (Eišiškių apyl.)

Rusų plk. Alchazovo ir mjr. Timofejevo voros susidūrė su vienu iš buv. Norbuto rinktinės sukilėlių būriu. Jam vadovavo Leonas Krainskis. Susidūrimas įvyko ties Staniunykų kaimu (21 km. į p.-r. nuo Eišiškių). Sukilėliai išbėgiojo nustoję 12 žm. Sunkiai sužeisti Konopackis, Pranckevičius ir Cimermamanas (Vilniaus gimnazijos VI k. mokinys) buvo paimti į nelaisvę.

1863 m. balandžio 21 d. Genėtiniai (Raguvos apyl.)

Rusijos kariuomenės rinktinė iš kelių pėstininkų kuopų, ulonų eskadrono ir kazokų, vadovaujama mjr. Kavro, žygiavo į Raguvos miškus.

Žemaičių sukilėlių būriai balandžio mėn. rinkosi Kremeciškių (Kėdainių apskr.) miškuose. Jiems vadovavo pats Žygimantas Sierakauskis, perėjęs į sukilėlių pusę Rusijos kariuomenės gen. štabo kapitonas. Jo štabo viršininku buvo Stanislovas Laskauskis. Balandžio 18 d. prie Sierakauskio prisijungė Boleslovo Kolyškos sukilėliai, o naktį iš balandžio 18 d. į 19d. ir kun. Mackevičius. Jo būryje buvo daugiausia sukilėlių–kaimiečių. Sierakauskis, turėdamas valdžioje daugiau, kaip 300 žm. rinktinę, per Truskavą, Anciškį ir Vadoklius (Panevėžio apskr.) perėjo į Raguvos miškus. Ties Genėtinių kaimu jis užėmė gerą poziciją krūmuose. Palei krūmus pelkėta pieva ėjo prastas kelias. Kairiajam sukilėlių sparnui vadovavo Kolyška, viduryje buvo vadu pats Sierakauskis, o dešinajame sparne buvo sustatyti dalgininkai kun. Mackevičiaus vedami. Jie turėjo pulti sumišusį priešą ir atkirsti jam atsitraukimą. Pasala buvo puikiai sumanyta ir puikiai pavyko. Priešakinę kazokų joną sukilėliai praleido ramiai. Pasirodė pėstininkai. Jie buvo susėdę vežimuose ir nesitikėjo sutikti priešą tokioje nepatogioje pozicijoje. Staiga pasigirdo šūviai. Priešo kariai iš karto sumišo. Karininkų ir puskarininkių tvarkomi rusų pėstininkai šaudė į sukilėlius, tačiau šaudė prastai. Matydami krintančius draugus, nukautus ir sužeistus, rusai pradėjo veržtis į dešinįjį sukilėlių sparną, norėdami atsipalaiduoti nuo priešo ir pasitraukti. Čia juos pasitiko kun. Mackevičius su savo dalgininkais. Rusai mėgino pulti sukilėlius durtuvais, bet dalgininkai 6 kartus atmušė priešo puolimus. Norėdami pasitraukti rusai visai pakriko ir pradėjo bėgti pelkėmis. Pelkės buvo šlapios ir bėgliai greitai įklimpdavo iki kelių ir net giliau. Ne vienas rusas buvo čia nušautas, o jo geras šautuvas ir šaudmenys perėjo į sukilėlių rankas.

Kautynės pasibaigė visišku priešo voros išvaikymu. Daugiau kaip 40 rusų karių buvo nukauta, 60 sužeista. Didelis skaičius gerų šautuvų ir visa gurguolė perėjo sukilėliams, tai buvo nemenkas grobis. Parinkta Sierakauskio pozicija buvo tiek patogi, kad iš pačių sukilėlių buvo nukauta tik 2 žmonės, o 4 sužeisti.

1863 m. balandžio 24 d. Juodoji Brasta (Augustavo apyl.)

Kautynės įvyko Lietuvos pietuose, tarp Juodosios Brastos ir Balinkos (15 km. į rytus nuo Augustavo miesto). Čia Aleksandro Andruškevičiaus ir Vaverio (Konstantino Ramotauskio) sukilėlių rinktinę puolė pasiųsta iš Suvalkų papulkininko Artemjevo vora (4 pėstininkų kuopos ir kazokai). Kautynės pasibaigė nelaimingai: daug sukilėlių buvo užmušta ir sužeista, kiti pasislėpė Augustavo miškuose. Nukautų tarpe buvo pats rinktinės vadas Andruškevičius, kpt. Gaubė, viršila Boryslavskis ir Javorskis.

O šiaurės Lietuvoje laimė vis dar buvo sukilėlių pusėje. Po Genėtinių kautynių Sierakauskio ir kun. A. Mackevičiaus rinktinė sustojo ties Jasnagurka (Raguvėlės rajone). Iš čia sukilėliai per Marijamboro dvarą ir Karsakiškio miestelį nužygiavo į š.r. nuo Panevėžio miesto. Pas Sierakauskį atvyko iš Žaliosios - Zelionkos (Troškūnų v.) sukilėlių būrys, vedamas E. Liutkevičiaus ir Jasinskio, o taip pat Stanislavo Kozakauskio (Kosakovskio) būrys iš Ukmergės.

1863 m. balandžio 26 d. Panevėžio apskr.

Rusai mėgino pulti sukilėlius. Šįkart jų buvo bemaž dvigubai daugiau, negu ties Genėtiniais. Majorų Kavro ir Chitrovo voros susijungė ir puolė sukilėlius. Kolyškos šauliai pirmieji pradėjo šaudyti iš miško, prisidengdami medžių kamienais ir kelmais. Rusai greiti pasitraukė, palikę lauke 9 nukautus kareivius. Sukilėliai nuostolių neturėjo.

Sukilėlių vyriausybė buvo užpirkusi Prūsuose ginklų ir šaudmenų. Rusijos – Prūsų sieną saugojo gana stiprios rusų pasieno apsaugos tarnybos. Pasiimti ginklus buvo pavesta Dluskiui (Jablonauskui). Jis su savo būriu (85 žm., kitomis žiniomis 250 – 300 žm.) įbaugino pasieniečius ir privertė juos susitelkti didesniais būriais. Pasiėmę atgabentus prie pat sienos ginklus ir pusę šaudmenų, skirtų žemaičiams, sukilėliai skubėjo atgal, norėdami greičiau atgabenti ginklus ir šaudmenis ir išdalinti juos žemaičių būriams.

1863 m. balandžio 27 d. Šakviečio km. (Tauragės apskr.)

Rusų rinktinė (2 pėstininkų kuopos, šaulių ir pasienio apsaugos daliniai) staiga puolė sukilėlius ties Šakviečio kaimu (Batakių v. , Tauragės apskr.). Dluskis buvo parinkęs savo būriui gerą poziciją, todėl sukilėliams po susišaudymo, kuris tęsėsi apie 4 val., pavyko atremti rusus, išmušti juos iš miško ir priversti trauktis. Sukilėlių gretos gerokai praretėjo, sveikų liko apie 70 žm., 2 buvo nukauti, 3 mirtinai sužeisti, 11 - lengvai. Rusų: kautynių lauke buvo palikti 7 lavonai ir 2 sužeisti, be to 11 sužeistų buvo nugabenta į Tauragę.

1863 m. balandžio 28 d. Birbiliškių km. (Šiaulių apskr.)

Dvi rusų kariuomenės voros puolė Stanevičiaus sukilėlių rinktinę Birbiliškių (Šiaulių apskr.) rajone. Sukilėliai buvo smarkiai įsitvirtinę miške tarp pelkių, visos prieigos užverstos nukirstais medžiais. Taip pasitikdavo rusus Kaukazo kalniečiai, kurie anais laikais tebekovojo su rusais dėl savo krašto laisvės. Pasirodo, kad kaukaziškas įtvirtinimų būdas tinka ir Lietuvos miškams. Iš pradžių maskoliai (Telšių vora) išstūmė sukilėlius, bet greit turėjo pasitraukti. Nieko nelaimėjo ir antroji Viekšnių vora. Susišaudyme žuvo nemaža rusų kareivių, kiti paskendo pelkėse. Iš 200 sukilėlių buvo nukauta tik 2, keli sužeisti.

(B.d)

---------------------------------

27 marca 1863 r. Podbrzezie

Poczynając od 6 marca, ksiądz Antoni Mackiewicz gromadził powstańców w lasach pod Megajnami (Miegėnai) (powiatkiejdański), nieopodal małego miasteczka Podbrzezie (Paberžė). Nieco dalej powstawał inny oddział powstańczy, który został wzmocniony przez ochotników złożonej z młodzieży szkolnej przybyłej z Poniewieża. W tym samym czasie Rosjanie zaatakowali powstańców w dwóch tyralierach, w pierwszej były dwie roty, w drugiej – batalion (cztery roty). Przywódca powstańców Bolesław Dłuski („Jabłonowski”), dowódca wojskowy guberni kowieńskiej, na czele 120 powstańców odparł atak wroga, wypędził go z lasu i nie pozwolił na zwarcie szeregów rosyjskich. Powstańcy ścigali Rosjan przez dwa kilometry. Straty w oddziale Dłuskiego wynosiły 2 zabitych i około 30 rannych. W tych walkach powstańcy nauczyli się dobrze korzystać z osłony drzew. Rosjanie się cofnęli. Jednak liczebność oddziałów powstańczych również zmalała: z 600 ludzi zostało 300, ponieważ nieodpowiednio ubrani ochotnicy – chłopi powrócili do domów. Dłuski rozpuścił połowę pozostałych powstańców. Oddział złożony ze 120 ludzi oddał pod dowództwo księdza Mackiewicza, sam zaś wybrał sobie 40 młodzieńców. Do swojego oddziału dobierał mężczyzn, którzy potrafiliby przejść po 8 mil w ciągu dnia i przez 3 dni żywić się chlebem i wodą. Dłuski wraz ze swoim oddziałem wymaszerował do miasteczka Kroki (Krakės) (powiat kiejdański).

28 marca 1863 r. Wilkija

Pod Wilkiją (a. Wilkami, lit. Vilkija, powiat kowieński) nad Niemnem rosyjska rota celnych strzelców pierwszego batalionu tzw. carskiej rodziny została zaatakowana przez powstańców. Góra porośnięta lasem stanowiła bardzo dobrą pozycję bojową powstańców, wraże wojska nie miały gdzie się ukryć i szybko się wycofały, ponosząc straty 36 zabitych i rannych. Na pobojowisku powstańcy zdobyli znaczny zapas dobrej broni, którą wysoko sobie ceniono, ponieważ sami byli zaledwie w części uzbrojeni w wojskowe karabiny, niektórzy mieli tylko myśliwską broń, kosy, siekiery lub noże.

29 marca 1863 r. Wisoky Dwor

Pod Wysokim Dworem (lit. Aukštadvaris, pow. kowieński) w lasach, 14 kilometrów na wschód od Ejragoły (lit. Ariogala), młodzież powstańcza na czele z Żarskim rozbiła obóz. Dowództwo nad siłami powstańczymi objął Bolesław Kołyszko. Liczebność oddziału powstańczego wzrosła do 400 osób. Na czele poszczególnych oddziałów stanęli Rodowicz i Żarski. Po przyłączeniu się do powstańców księdza Antoniego Narwojsza, do obozu zaczęli napływać również chłopi. Dowódca jednak nie zatroszczył się o bezpieczeństwo swojego oddziału, chociaż wiedział, że wróg jest blisko. Batalion rosyjskiego Pułku Koporskiego uderzył znienacka na obóz powstańczy. Na początku powstańcy w rozsypce rozbiegli się po lesie. Bolesławowi Kołyszce udało się zgrupować część swoich strzelców i kosynierów. Miał zamiar przeprowadzić z nimi kontruderzenie i zepchnąć wroga z zajętych mocnych pozycji. Siły były jednak nierówne. Powstańcy w nieładzie zaczęli się wycofywać, 16 powstańców zostało zabitych, było też kilku rannych żołnierzy rosyjskich. Uciekło ponad 200 osób z partii powstańczej, ich broń i naboje dostały się w ręce Rosjan.

W końcu marca 1863 r.

W. Kamiński zaczął gromadzić powstańców w okolicach Balwierzyszek (lit. Balbieriškis, okręg mariampolski). Składali się oni głównie z ochotników z byłego oddziału Cybulskiego, który po starciu z Rosjanami został rozbity. Do tego obozu powstańczego przybył zbiegły z Grodna dymisjonowany kapitan armii rosyjskiej Leon Kulszycki, który zaczął szkolić powstańców. (Po odejściu z wojska Kulszycki służył w kolei, zajmował stanowisko naczelnika dworca grodzieńskiego. 14 marca podjął się próby wywiezienia pociągiem z Grodna w kierunku Wilna całego transportu powstańców, młodych urzędników i uczniów, jednak czyn jego został zniweczony przez Rosjan. Sam Kulszycki z kilkoma powstańcami uciekł parowozem w kierunku dworca w Porzeczu (błr. Парэчча), gdzie ukrył się w lasach). W obozie balwierzyskim zebrało się około 200 powstańców, najwięcej wśród nich było urzędników, byłych żołnierzy, mieszczan i młodej szlachty. W tym czasie na Suwalszczyźnie z Kowna do Wierzbołowa (lit. Virbalis) prowadziła tylko jedna linia kolejowa. Dowódcy powstańców planowali zajęcie kolei, której broniły 3 oddziały piechoty rosyjskiej. W marszu przez lasy od Balwierzyszek w stronę Kozłowej Rudy (lit. Kazlų Rūda) oddział Kamińskiego nie spotkał się z wrogiem.

1 kwietnia 1863 r.

Kiedy oddział powstańców zbliżył się bezpośrednio do dworca, została zauważona rosyjska rota, która zajęła pozycje naprzeciwko dworca i była gotowa do jego obrony. Rozpoczęła się strzelanina, która trwała około godziny. W końcu Kulczycki wydał okrzyk: „Kosynierzy, naprzód!”. Rosjanie zaczęli odstępować. Tylko kilku żołnierzy rosyjskich ukryło się w budynku dworca, reszta roty rozpierzchła się po lesie. Podczas tej bitwy został ranny tylko jeden powstaniec Cieślicki, którego odwieziono do wsi Koźliszki (7 kilometrów na północny wschód od Kozłowej Rudy). Tu został znaleziony przez kozackich zwiadowców konnych, którzy zabili rannego powstańca.

Wieczorem Mroczkowski, jeden z dowódców powstańczych, próbował wraz ze swoim oddziałem zrobić zasadzkę na Rosjan w pobliżu linii kolejowej, gdyż spodziewano się ich z Kowna z odsieczą Kozłowej Rudzie. Jednak Rosjanie wybrali inną drogą, więc zasadzka się nie powiodła.

Po walkach Kamiński przekazał dowództwo nad swoim oddziałem przybyłemu pułkownikowi Aleksandrowi Andruszkiewiczowi, który został wyznaczony przez rząd powstańczy na naczelnika wojennego powiatu augustowskiego, gdyż poprzedni wódz wyruszył w głąb Polski w celu sformowania nowych oddziałów powstańczych.

W tym samym dniu powstańcy zwyciężyli w walce w powiecie kiejdańskim. Tam w lasach nieopodal Krok (lit. Krakės) i dworu Tomasza Kuszłejki w Bortkuniszkach (lit. Bartkūniškis) zbierali się powstańcy na czele z Ciszkiewiczem (pseud. „Kiliński”), Szulcem i Kurnatowskim. Partia powstańcza w Krokach była bardzo silna, liczyła ponad 800 powstańców. Na jej czele stanął dymisjonowany major armii rosyjskiej Tomasz Kułejszko. Oddział składał się nie tylko ze szlachty, służby dworskiej i mieszczan, ale też zebrało się niemało włościan, zgromadzonych najbardziej wokół dowódcy oddziału, chłopa Adama Bitisa. (Adam Bitis, urodzony w powiecie kiejdańskim (gmina Paszuszwie, wieś Mażuolis). Po bitwie pod Leńczami (pow. kowieński) został dowódcą oddziału chłopskiego. Walczył z Rosjanami do później jesieni. Po powstaniu wyemigrował do Francji. Żył w Paryżu w nędzy, był latarnikiem. Zmarł młodo, walcząc w powstaniu miał 36 lat). Pomocnikiem Bitisa był Mamert Giedgowd (Gedgaudas). Pod Krokami do partii powstańczej dołączył Kołyszko z resztkami swojego oddziału rozbitego pod Wysokim Dworem (lit. Aukštadvaris, powiat trocki).

Władze wojsk rosyjskich były poważnie zaniepokojone licznym zgromadzeniem połączonych sił powstańczych. W celu zniszczenia partii Tomasza Kułejszki z Rosień (lit. Raseiniai) wysłano batalion piechoty (na tamte czasy 4 roty) i szwadron huzarów, z Kiejdan – 3 roty piechoty oraz szwadron dragonów. Powstańcy zajęli pozycje pod wsią Leńcze (około 12 km na północy zachód od miasteczka Kroki). Prawym skrzydłem dowodził Kołyszko, centralnym – Backiewicz, nieliczną powstańczą kawalerią –Lewgowd. Strzelcy ustawili się w długą i słabą linię. Zaczęła się strzelanina, która po upływie dwóch godzin, zachwiała linią obrony. W tym czasie na pole walki wkroczył Dłuski na czele swojego oddziału, który składał się z 40 doborowych powstańców. Innych powstańców ze swojego oddziału pod Megajnami (lit. Miegėnai) przekazał księdzu Mackiewiczowi. Dłuski, podążając na pomoc Kułejszce, dołączył do swojego oddziału 60 osób z oddziału Wincentego Białozora. Na polu walki szybko zorientował się w sytuacji i przeprowadził atak na lewe skrzydło, zachodząc wroga od tyłu. Uderzenie było raptowne i nieoczekiwane. Rosjanie w rozsypce uciekli z lasu. W oddziale Dłuskiego został zabity oficer Ambrozewicz. Rosjanie wycofali się do Kiejdan. Jednak stopniały też siły powstańcze. Nienawykli do boju powstańcy wycofali się i wrócili do domów. Oddział Kilińskiego (około 120 ludzi) oddzielił się od tej partii powstańczej, by 2 kwietnia połączyć się w lasach Szydłowa (lit. Šiluva, powiat rosieński) z oddziałem powstańców z Cytowian (lit. Tytuvėnai).

7 kwietnia 1863 r. Cytowiany

Nieopodal Cytowian zgromadziła się spora partia powstańcza (około 250 ludzi). Dowództwo oddziału objął Zygmunt Cytowicz, którego rząd powstańczy mianował naczelnikiem wojennym powiatu rosieńskiego. Władze wojsk rosyjskich wydały rozkaz rozbicia oddziału powstańców z Lidowian i Szydłowa. 7 kwietnia Rosjanie wysłali 4 kompanie piechoty i 3 szwadrony huzarów. Maszerowali trzema rzędami. Dowódca oddziału powstańczego nakazał oficerowi Pawłowi Cytowiczowi, by ruszył naprzód i zrobił zasadzkę na jedną ze zbliżających się grup rosyjskich żołnierzy. Początek walki był pomyślny, jednak Rosjanie po chwilowym cofnięciu się ruszyli ponownie i zaatakowali lewe skrzydło powstańców, następnie wdarli się do środka obozu powstańczego. Dowódca Cytowicz wraz z pozostałymi kosynierami bronił się, jednak celny ogień strzelców rosyjskich rozproszył szyki powstańców, sam Cytowicz został postrzelony i zginął na polu walki. Były dowódca oddziału jazdy powstańczej chłop Puidokas zebrał z reszty powstańców około 30 ludzi i zaprowadził ich do Kuszlejki i Giedgowda. Ciszkiewiczowi udało się szczęśliwie zbiec, po czym więcej w powstaniu nie uczestniczył.

W czasie walki Dłuski był w odległości 1,5 mili i miał zamiar ruszyć na pomoc Cytowiczowi. Jednak niespodziewanie musiał przekazać dowództwo nad swoim oddziałem Kuszlejce, ponieważ sam Cytowicz dostał nakaz stawienia się w siedzibie władz powstańczych w Wilnie.

9 Kwietnia 1863 r. Lokajcie

W starciu pod Kozłową Rudą (1 kwietnia) Aleksander Andruszkiewicz (który zastąpił Walerego Kamińskiego) wraz ze swoim oddziałem, przez kilka dni pędzonym przez Rosjan, cofnął się na północ i ominąwszy Wysoką Rudę (lit. Višakio Rūda) i Karczową Rudę (lit. Karčrūdė), zatrzymał się nieopodal Lokajć (lit. Lekėčiai, powiat Szaki). To było 7 kwietnia, a już następnego dnia zjawili się Rosjanie. Powstańcy cofnęli się ku wsi Szetijai (lit. Šetijai), dalej zaś w stronę Sapieżyszek (lit. Zapyškis). 9 kwietnia około godziny 10 Andruszkiewicz zatrzymał oddział w lesie na wzgórzu wśród błot, przy leśniczówce Paliwaitisa. Dowódca oddziału postanowił tu stoczyć walkę z wrogiem. Zaczęto umacniać pozycje, wznosić szańce ze strony, z której spodziewano się Rosjan. Jednak wkrótce zaprzestano prac, ponieważ patrol powstańczy doniósł o zbliżającej się forpoczcie złożonej z 50 jeźdźców straży granicznej. Rosjanie zaatakowali obóz powstańczy, ci zaś schronili się od kul wroga już w częściowo umocnionych pozycjach i celnym ogniem zmusili jeźdźców do odwrotu. Chwilę po tym powstańców zaatakował szwadron straży granicznej i szwadron kozacki (sotnia). Jednak tamci też nic nie wskórali. Umocnieni powstańcy trzymali się dzielnie. Na zmianę kawalerii przyszło aż 9 rot piechoty i zaczęła się walka. Strzelanie trwało około 3 godzin. Rosjanie próbowali podejść powstańców od strony bagien. Andruszkiewicz nie mógł użyć w walce kosynierów, natomiast strzelców wśród powstańców nie było niezbyt dużo, więc około 19 godziny po zmroku powstańcy odstąpili od wroga.

Walka drogo kosztowała powstańców. Zginęło 15 osób, wśród nich Bolesław Denel i Staniszewski, kapral Władysław Grabowski. Były naczelnik dworca kolejowego w Grodnie kapitan Kulczycki był ciężko ranny i przeniesiony przez przyjaciół w stronę bagien. Walczył, po czym został schwytany. Po dwóch dniach kpt. Kulczycki zmarł w szpitalu kowieńskim. W walce odznaczyli się uciekinierzy z wojska rosyjskiego: kawalerzysta Sokołowski (stolarz wileński), oficer Gauba (prawosławny), a także młodziutki, zaledwie szesnastoletni, student Ćwierczewski. Andruszkiewicz poprowadził swój oddział do powiatu sejneńskiego.

11 kwietnia 1863 r. Kalwaria

Oddział powstańców, zebrany w kalwaryjskich lasach przez Wacława Akorda, zajął miasto Kalwarię.

11 kwietnia 1863 r. Misiuny

Wojska rosyjskie (2,5 roty) na czele z płk. Bożereninowem zaatakowały oddział Bolesława Kołyszki (70 osób) w pobliżu wsi Misiuny (gmina Girtakol, okręg rosieński). Powstańcy zatrzymali się w Kaiserowskich lasach. Na początku Rosjanie chcieli przedostać się do lasu, mając na celu okrążenie powstańców, jednak manewr się nie powiódł, powstańcy szczęśliwie wyszli z potyczki i uwolnili się od wroga. Zginął kadet ze szkoły Konstantynowskiej w Petersburgu Tadeusz Niemczykowski, który dołączył do partii powstańczej. Oficer Żarski z 80 powstańcami z oddziału Kołyszki, oddzielony jeszcze przed potyczką przez dowódcę, próbował zaatakować Rosjan z zasadzki, jednak wojska rosyjskie oddaliły się inną drogą w stronę Rosień. Kołyszko szczęśliwie dostał się do obozu Sierakowskiego, gdzie pozostał do końca.

12 kwietnia 1863 r. Bielaniszki

Rząd powstańczy mianował naczelnikiem wojennym okręgu szawelskiego oficera Jana Staniewicza („Pisarskiego”), który wcześniej służył w wojsku rosyjskim, uczestniczył w wojnach kaukaskich oraz w roku 1848 wraz z dwoma braćmi brał udział w powstaniu poznańskim. W folwarku Bielaniszki (może Birbiliszki) zebrało się 98 ochotników, wśród nich był Paweł Staniewicz, brat dowódcy. Dowódca Jan Staniewicz dostarczył powstańcom koni, po czym wyprawił ich do wsi w celu zgromadzenia nowych ochotników i zdobycia kos. Przeciw powstańcom wysłano z Szawel oddział majora Swirskiego (2 roty pułku piechoty narwiańskiej oraz szwadron dragonów). Staniewicz rozkazał naładować broń myśliwską kulami i zrobił zasadzkę. Rosjanie maszerowali rzędem i nie spodziewali się zasadzki. Celna salwa z broni powstańczej początkowo zatrzymała Rosjan, wśród nich było dużo zabitych i rannych. Jednak zamieszanie trwało niedługo, Rosjanie kontynuowali atak. Powstańcy cofnęli się, kilku z nich było rannych, dwóch zabitych zostawiono na polu walki. Rosjanie zajęli folwark w Bielaniszkach, w którym znaleźli konie powstańców i zabrali ich sobie. Do chat folwarku byli przeniesieni zabici w walce rosyjscy żołnierze, po czym chaty podpalono. Mówiono, że w ten sposób Rosjanie chcieli ukryć swoje straty przed mieszkańcami.

14 kwietnia 1863 r. Antokolce

Nieopodal Trok dowódca pierwszej partii powstańczej powiatu trockiego Feliks Wysłouch zorganizował oddział, do którego dołączyły partie Korejwy i Kuczewskiego. W oddziale Wysłoucha szybko się zebrało około 160 ochotników. Ze stacji kolejowej w Żoślach (lit. Žasliai) w stronę wsi Giegużyn (lit. Gegužynas) wyruszył przeciw powstańcom oddział płk. Skrodula (2 roty i 27 kozaków). Do lasów żyżmorskich (lit. Žiežmariai) Rosjanie podążali rzędem w dwóch partiach. Pierwszej grupie dowodził sam płk. Skrodul, drugiej – kapitan Fetow. Pierwsza partia wojska nie spotkała się z wrogiem, druga stoczyła potyczkę z powstańcami przy wsi Antokolce (gmina Żośle, powiat trocki). W walce Rosjanie ponieśli porażkę. Celny ogień z broni powstańczej zadał wojskom rosyjskim straty: 36 żołnierzy było zabitych lub ranionych.

17 kwietnia 1863 r. Merecz

Wieczorem 30 osobowy oddział powstańców przeprawił się przez Niemen. Zabiwszy urzędnika ściągającego podatki, wkroczył do Merecza (okręg olicki). Jednak załoga miasta (42 drużyna Kozaków Dońskich) odparła atak. Miasto nie zostało zajęte, zginął jeden powstaniec.

18 kwietnia 1863 r. Lipsk (powiat augustowski)

Stacjonujący pod Lipskiem (powiat augustowski) oddział powstańczy Ramotowskiego zajął bardzo dogodne miejsce w lasach Sztabina, zwane Kozi Rynek, niby twierdzę umocnioną w naturalny sposób. Po bitwie pod Lokajciami (9 kwietnia) do obozu przybył Andruszkiewicz na czele swojej drużyny. Liczebność oddziału sięgała około 400 powstańców. Przeciwko powstańcom wysłano z Grodna 3 roty piechoty i pół-szwadron ułanów pod dowództwem pułkownika. Rosjanie nie mogli oskrzydlić obozowiska powstańców i zostali zmuszeni do odwrotu. Uzbrojeniem powstańców była broń złej jakości – strzelby myśliwskie. Jedyny karabin wojskowy został przyniesiony przez zbiegłego z pruskiej armii żołnierza Szulca. W walce zginął dowódca kosynierów Iwaszkiewicz oraz ochotnik Racisz.

20 kwietnia 1863 r. Łaksztuciany (okręg ejszyski) // Kowalki

Wysłany z Grodna oddział płk. Wernera (3 roty piechoty i 1 szwadron dragonów) zaatakował obóz Ludwika Narbutta nieopodal uroczyska Łaksztuciany (powiat lidzki), 18 km na południowy wschód od Ejszyszek. Powstańcy zajmowali niewygodną pozycję. Narbutt ustawił swoich strzelców trójkami za drzewami. Rosjanie dwukrotnie przypuścili atak, jednak zostali odparci. Po drugim uderzeniu Rosjan oddział Narbutta zaczął skutecznie kontratakować. Jednak lewe skrzydło powstańców nie wytrzymało i rozproszyło się. Narbutt po wsparciu lewego skrzydła jeszcze raz uderzył na Rosjan, następnie zaczął się wycofywać. Po stronie powstańców zginęło 7 osób, m.in. krewny dowódcy 17-letni młodzieniec Wojciech Narbutt oraz były oficer inżynierii Władysław Nowicki. Było dużo rannych. Straty rosyjskie wyniosły 42 zabitych i rannych. Płk Werner ścigał oddział powstańców, poza tym z obu skrzydeł nacierały wojska mjra Timofiejewa i płka Alchazowa. Taka sytuacja zmusiła Narbutta do podziału partii na grupy i rozesłania ich w różnych kierunkach.

21 kwietnia 1863 r. Staniuki (okręg ejszyski)

Dwa oddziały wojsk rosyjskich płka Alchazowa i mjra Timofiejewa stoczyły potyczkę z grupą powstańców pod dowództwem Leona Kraińskiego z byłego oddziału Narbutta. Potyczka miała miejsce pod wsią Staniuki (21 km na południowy wschód od Ejszyszek). Poległo 12 powstańców, reszcie udało się ujść przed siłami nieprzyjaciela. Ciężko ranni Konopacki, Frankiewicz i Zimmermann (uczeń 4 klasy wileńskiego gimnazjum) zostali wzięci do niewoli.

21 kwietnia 1863 r. Ginietynie

Oddział rosyjski majora Kawra, złożony z kilku kompanii piechoty, szwadronu ułanów i kozaków, zbliżał się do Puszczy Rogowskiej.

Od kwietnia grupy powstańców żmudzkich zbierały się w lasach koło Kremeciszek (powiat kiejdański). Na ich czele był sam Zygmunt Sierakowski, który po wybuchu powstania wziął dymisję z wojska rosyjskiego (był kapitanem generalnego sztabu) i z ramienia Rządu Narodowego został naczelnikiem wojennym województwa kowieńskiego. Naczelnikiem sztabu był Stanisław Laskowski.

Partia Sierakowskiego, po połączeniu się 18 kwietnia 1863 r. z oddziałami Bolesława Kołyszki, a także w noc z 18 na 19 kwietnia – z oddziałami księdza Antoniego Mackiewicza (najliczniej złożonymi z chłopów), liczyła ponad 300 ludzi. Oddział przeszedł do Puszczy Rogowskiej przez Trusków, Anciszki i Wodakle (powiat poniewieski).

Nieopodal wsi Ginietynie zorganizowano zasadzkę w zaroślach przy lichej drodze, która prowadziła wzdłuż krzewów po bagnistej łące. Lewemu skrzydłu oddziału powstańców dowodził Kołyszko, na czele centrum stanął sam Sierakowski, na prawym skrzydle pozostali kosynierzy pod dowództwem księdza Mackiewicza. Ich zadaniem był niespodziewany atak na wroga, wywołanie zamieszania oraz odcięcie drogi ucieczki. Zasadzka była dobrze przemyślana i całkowicie się udała. Przednia straż rosyjska złożona z kozaków została przepuszczona, ale gdy pojawiła się jadąca na wozach piechota, powstańcy otworzyli ogień. Rosjanie nie spodziewali się spotkania z wrogiem w tak niewygodnej pozycji. Ogień powstańczy wprowadził popłoch w szeregi wroga. Oficerowie i podoficerowie z marnym skutkiem grupowali rosyjską piechotę, by strzelała do powstańców. Widząc wielu zabitych i rannych w swoich szeregach, Rosjanie rzucili się do ucieczki w kierunku prawego skrzydła. Piechota rosyjska, walcząc na bagnety, aż sześć razy usiłowała przebić się przez prawe skrzydło, którym dowodził Antoni Mackiewicz, za każdym razem została jednak odrzucona przez kosynierów żmudzkich. Chcą ujść z życiem z pola walki, Rosjanie rozproszyli się i rzucili się do ucieczki przez bagnistą łąkę. Uciekinierzy grzęźli w mokradłach po kolana, a nawet zapadali się jeszcze głębiej. Wielu z nich zostało zabitych, dobrej jakości broń i naboje dostały się w ręce powstańców.

Walka skończyła się całkowitym rozbiciem kolumny wojsk rosyjskich. Ostatecznie Rosjanie stracili ponad 40 zabitych, 60 było rannych, broń wraz z wyposażeniem obozowym trafiła do rąk powstańców, co stanowiło spory łup wojenny. Wybrana przez Sierakowskiego opozycja była na tyle dogodna, że w szeregach powstańczych zginęło tylko 2 ludzi, 4 zaś było rannych.

24 kwietnia 1863 r. Czarny Bród (okręg augustowski)

Walkę stoczono na południu Litwy, między Czarnym Brodem i Balinką (15 km na wschód od Augustowa). Połączone siły „Wawra” i Andruszkiewicza zaatakował, wysłany z Suwałk pod dowództwem pułkownika Artemiewa, oddział złożony z czterech kompanii piechoty wsparty Kozakami. Bój skończył się przegraną powstańców, wśród których było dużo zabitych rannych, reszta oddziału ukryła się w lasach augustowskich. Zginął Andruszkiewicz, dowódca kosynierów z partii Andruszkiewicza, kapitan Kazimierz Gaube, feldfebel Alfons Borzysławski oraz Jaworski.

Na północy Litwy pomyślność była po stronie powstańców. Po walce pod Ginietynami oddział Z. Sierakowskiego i ks. A. Mackiewicza zatrzymał się pod Jasnogórką (powiat poniewieski). Stąd powstańcy udali się na północny wschód od Poniewieża przez dwór w Mariamborze i miasteczko Korsakiszki. Do partii Sierakowskiego dołączył oddział powstańców, który przybył z Zielonki (gmina Traszkuny), pod dowództwem Elizeusza Ludkiewicza i Jasińskiego oraz oddział Stanisława Kosakowskiego z Wiłkomierza.

26 kwietnia 1863 r. (okręg poniewieski)

Rosjanie próbowali zaatakować powstańców. Tym razem było ich dwukrotnie więcej niż pod Ginietynami. Połączone siły majora Kawra i Chitrowa były gotowe do ataku, jednak strzelcy z oddziału Kołyszki pierwsi rozpoczęli ogień z lasu, przy tym sami pozostawali pod przykryciem drzew i wykrotów. Rosjanie szybko się wycofali, zostawiając na polu bitwy 9 zabitych. Wśród powstańców strat nie było.

Rząd powstańczy kupił w Prusach broń i naboje. Pomimo że granicę prusko-rosyjską strzegła dość silna rosyjska straż graniczna, dostarczenie broni powierzono Dłuskiemu (Jabłonowskiemu), który wraz ze swoim oddziałem (80 osób, a według innych źródeł 250-300 osób) zastraszył strażników i zmusił ich do zgrupowania się w większe oddziały. Po zabraniu dostarczonej na granicę broni i części przeznaczonej dla Żmudzinów naboi, powstańcy pospieszyli z powrotem, chcąc jak najszybciej dostarczyć i rozdzielić broń wśród oddziałów powstańców żmudzkich.

27 kwietnia 1863 r. wieś Szakwicie (okręg tauroski)

Wojska rosyjskie (2 kompanie piechoty, oddziały strzelców i straży granicznej) znienacka zaatakowały powstańców pod wsią Szakwicie (gmina Botogi, okręg tauroski). Powstańcy pod dowództwem Dłuskiego zajęli wygodną pozycję, więc pojedynek ogniowy, który trwał około 4 godzin, zmusił Rosjan do wycofania się z lasu. W szeregach powstańców były jednak liczne straty: 2 zabitych, 3 śmiertelnie rannych, 11 lekko rannych. Zdolnych do walki zostało tylko około 70 osób. Na polu walki zostało 7 zabitych oraz 2 rannych Rosjan, poza tym 11 rannych zabrano do Taurog.

28 kwietnia 1863 r. wieś Birbiliszki (powiat szawelski)

Dwie kolumny wojsk rosyjskich zaatakowały partię Staniewicza pod Birbiliszkami (powiat szawelski). Powstańcy zajmowali umocnioną pozycję w lesie pośród bagien, ze wszystkich stron zabarykadowaną zwalonymi drzewami. Taki zwyczaj czekania na wroga był znany wśród kaukaskich górali, którzy wówczas toczyli walki z Rosjanami o swoją wolność. Okazało się, że podobny rodzaj umocnień dobrze się sprawdza w lasach litewskich. Moskale (kolumna z Telsz) na początku wyparli powstańców, jednak szybko musieli się sami wycofać. Nic nie zyskała również kolumna z miasteczka Wieksznie. W walce zginęło niemało żołnierzy rosyjskich, poza tym niektórzy utopili się w bagnach. Wśród 200 powstańców było tylko 2 zabitych i kilku rannych.

Į lenkų kalbą išvertė Kinga Geben

(B.w)

Bernardinai.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 25 Sau 2015 23:27 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
http://www.lithuanianmaps.com/images/18 ... e_1913.JPG

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 18 Kov 2016 22:52 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Liudviko Narbuto sukilėlių būrys 1863


Mindaugas Stakutis
Šiauliai, Lithuania

Mano kurtas ''klipukas'' apie 1863 metų sukilimo didvyrį, kuris man patinka, tur būt mažai kam žinomo istoriko Teodoro Narbuto sūnus - Liudvikas Narbutas, priešinęsis okupantui dar mokykloje, per sukilimą didvyriškai žuvo už Tėvynę
https://www.youtube.com/watch?v=2WZUv89LcSA

Liudvikas Narbutas (gimė 1831 m. Šaurų dvare, Lydos apskrityje – mirė 1863 m. gegužės 4 d. netoli Dubičių kaimo, Lydos apskritis) – 1863 metų sukilimo vadas, Lydos apskrities karinis viršininkas.

Liudvikas Narbutas, istoriko Teodoro Narbuto sūnus, buvo vienas pirmųjų sukilimo organizatorių Vilniaus gubernijoje.

Šeima: mama – Kristina Sadovskaja-Narbutienė, seserys: Teodora (Tosia) Narbutaitė-Mončiunskienė, Joana Narbutaitė-Kuncevičienė, broliai: Boleslovas Narbutas, Prančiškus Narbutas, Stanislovas Narbutas, Aleksandras Narbutas, žmona: Amelija.

Nuo 1848 m. mokėsi Vilniuje.

Už dalyvavimą slaptoje jaunimo organizacijoje ir pas jį rastus nelegalius raštus 18-metis Liudvikas buvo suimtas, nuplaktas rykštėmis ir atiduotas į kareivius. Tarnavo Kaukaze. Už pasižymėjimą jam buvo suteiktas karininko laipsnis. Po Nikolajaus I mirties buvo amnestuotas, tad 1859 m. grįžo į Vilnių.

Lietuvos komiteto paskirtas Lydos apskrities kariniu viršininku, Liudvikas turėjo organizuoti ginkluotą sukilimą apskrityje ir vadovauti vienam iš būrių. Sunkiausia buvo apsirūpinti ginklais. Vasario 13 d. Liudvikas su savo broliu Boleslovu ir keliais savanoriais išvyko iš Šaurų į mišką. Narbuto sesuo Teodora Mančiunskienė tapo jo būrio ryšininke ir patikėtine.

Kunigai bažnyčiose skaitė sukilėlių manifestą, kad paskatintų valstiečius įsitraukti į kovą dėl žemės ir laisvės. Saugumo tikslais grupės būrėsi Rūdninkų miškuose. Iš čia Liudvikas su būriu buvo nuvykę į Paąžuolės kaimą, kur pastojo kelią kareiviams, vedantiems nuo Varėnos rekrūtus. Visų rekrūtų išvaduoti nepavyko, tačiau dalis jų per sumišimą pabėgo. Gandas apie šį, pirmąjį, L. Narbuto būrio susirėmimą pasklido apylinkėje ir paskatino daugiau savanorių stoti į jo būrį.

Ypač veiksmingai dirbo savanoris Stepas Vilbikas, kuris su smuiku pereidavo kaimus, pagrojęs pasakydavo kalbą, verbuodavo žmones į sukilėlių eiles. Todėl kovotojų skaičius didėjo. Daugiausia į sukilėlius pereidavo valstiečių.

L. Narbuto būriui persikėlus arčiau Vilniaus, prie jo prisidėjo dailininko Mykolo E. Andriolio vadovaujamas Vilniaus jaunimo būrelis. L. Narbutui artėjant prie Vilniaus, generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas susirūpino, kad sukilėliai neužpultų miesto, todėl buvo sustiprinta jo apsauga.

Pirmą kartą L. Narbuto būrys kovėsi su baudžiamąja kariuomene kovo 9 d. prie Rūdninkų. Atakavo sukilėlius pulkininkas Vinbergas su trimis kuopomis pėstininkų ir kazokų šimtine. Sukilėliai sėkmingai atrėmė puolimą ir jiems atiteko nemaža ginklų, ypač štucerių.

Po sėkmingų kautynių L. Narbuto būrys vyko į Nočios girią. Norėdamas suklaidinti priešą, būrio vadas dažnai keitė vietą, sunaikino tiltą per Katros upę.

Tuo tarpu štabo kapitono Timofejevo dviejų kuopų pėstininkų ir 50 kazokų dalinys išvyko ieškoti L. Narbuto vadovaujamų sukilėlių.

Balandžio 11 d. prie Dubičių įvyko kautynės. L. Narbutas, turėdamas 150 žmonių ir nežinodamas priešo jėgų, po susirėmimo pasitraukė.

Iš Gardino pasiųstas pulkininkas Verneris su trimis kuopomis pėstininkų ir eskadronu dragūnų aptiko L. Narbuto būrį prie Lakštutėnų dvaro, netoli Kalvių kaimo. Nors padėtis buvo nepatogi, L. Narbutas balandžio 20 d. buvo priverstas stoti į kautynes. Priešo gretose buvo 42 nukauti ir daug sužeistų, o sukilėlių – keliolika sužeistų ir 7 negyvi. Žuvo ir L. Narbuto adjutantas Vladislovas Novickis, inžinerijos karininkas.

L. Narbuto būrys vėl susirinko prie Dubičių. Žinodamas apie dideles priešo jėgas, kurios jį persekiojo, L. Narbutas keisdamas vietą ir visaip klaidindamas priešą parinko būriui nuošalią vietą miškuose tarp balų.

Savo brolį Boleslovą jis nusiuntė į Trakų apskritį pas sukilėlių būrio vadą Feliksą Vislouchą, prašydamas pagalbos. Be to, jis tikėjosi pagalbos ir iš Lydos.

L.Narbutas su savo būriu lūkuriavo prie Dubičių. Čia jo būrį dar aplankė sesuo Teodora Mančiunskienė, ji atvežė sukilėliams maisto, pinigų, laiškų ir įvairių reikmenų.

Liudviko Narbuto mirtis netoli Dubičių kaimo


Už L. Narbuto galvą Vilniaus generalgubernatorius V. Nazimovas buvo pažadėjęs 1000 rublių. Tokiais pinigais susigundė miško sargas Bazilis Karpovičius ir pasisiūlė Timofejevui parodyti sukilėlių stovyklą. Timofejevas, tiksliai sužinojęs, kur yra sukilėliai, persikėlė per Katrą.

L. Narbuto būrys buvo užpultas krūmingose balose gegužės 4 d. 4 km nuo Dubičių kaimo. Per kautynes L. Narbutas buvo pašautas į koją. Nešamas draugų iš kovos vietos Liudvikas antrą kartą sužeistas į kaklą. Mirdamas pasakė: „Mirštu už Tėvynę“. Dalis būrio išsiblaškė po mišką. Sukilėliai neteko būrio vėliavos, daugumos ginklų, šovinių, drabužių, med. priemonių ir maisto.

Kautynėse kartu su vadu žuvo 13 sukilėlių, tarp jų ir L. Narbuto padėjėjas Leonas Krainskis.

Po kautynių kovos lauką matė ir laidotuvėse dalyvavo Liudviko sesuo Teodora. Ji, gavusi V. Nazimovo leidimą, gegužės 6 d. surengė sukilėlių iškilmingas laidotuves (dalyvavo 14 kunigų ir daugiau kaip 200 žmonių). Sukilėliai buvo palaidoti bendrame kape, Dubičiuose. Čia 1933 m. pastatytas paminklas, kurio paminklinėje lentoje įrašytos pavardės ir sukilėlių šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Vėliau įrengtas ir skulptūrų skveras, skirtas 1863 m. sukilimo dalyviams.

Paminklo projektą parengė skulptorius ir architektas Antanas Vivulskis, kuris yra Trijų kryžių paminklo, esančio Vilniuje, autorius.

O kautynių vietoje 1988 m. pastatytas geležinis kryžius ir mediniai paminklai.

Žmonės pasakoja, kad kautynių vietoje žuvusiems sukilėliams buvo statomi mediniai kryžiai, tačiau caro valdžia juos nupjaudavo. Šių apylinkių gyventojai dalyvavo sukilime arba jį rėmė materialiai.


https://www.youtube.com/watch?v=2WZUv89LcSA


1863 metų sukilime dalyvavo:

Liudvikas Narbutas - sukilėlių vadas
Boleslovas Narbutas(brolis) - L.Narbuto būrio adjutantas
Prančiškus Narbutas(brolis) - L.Narbuto būryje, žuvo IV/20 Kalvių mūšyje
Stanislovas Narbutas(brolis) - L.Narbuto būrio žvalgas. 10 metų vaikas
Teodora (Tosė) Narbutaitė-Mončiunskienė (sesuo) - L.Narbut­o būrio ryšininkė
Joana Narbutaite-Kuncevičiene (sesuo) - L.Narbuto būrio ryšininkė
Aleksandras Narbutas (brolis) - buvo caro armijos karininkas, sukilime nedalyvavo, 1863 IX 27 kreipėsi i carą, kad sumažintų bausmes, savo broliui ir tėvui, mamai...

1863 II 13 L.Narbutas paskirtas Lydos apskrities kariniu viršininku
II 13 iš Šaurų dvaro su keletu artimų draugų pasitraukė į Nočios girią
1863 II 14 prie L.Narbuto prisijungė L.Krainski su draugais
1863 II 14 prie jų prisijungė Eišiškių kunigas S.Gorbačevski su valstiečių būriu
1863 II 16 L.Narbuto būrys bandė išlaisvint rekrūtus, vestus iš Varėnos Lydos link, ties Paąžuolės kaimu
1863 III 9 L.Narbuto sukilėliai kovojo su caro kariuomene prie Rūdninkų kaimo
1863 III prie L.Narbuto būrio prisijungė M.E.Andriolis su draugais
1863 IV 11 L.Narbuto būrys kovojo su caro kariuomene Padubičių girioje
1863 IV 20 L.Narbuto būrys susikovė su caro kariuomene ties Kalvių kaimu, būrys buvo išsklaidytas, dalis sukilėlių, vedamu L.Krainskio, pasitraukė šiaurės vakarų kryptimi
1863 IV 21 L.Krainskio sukilėlių būrys susikovė su caro kariuomene ties Stoniūnų kaimu, ten taip pat dalyvavo J.Čiudovskio sukilėlių būrys (atvykęs į pagalbą L.Narbutui), kuris po mūšio, matyt, atsitraukė šiaurės kryptimi, o L.Krainskis grįžo pietų kryptimi pas L.Narbutą
1863 V 4 L.Narbuto būrys susikovė su caro kariuomene prie Matarų ežero, Pelesos pelkėse, žuvo 13 sukilėlių, vadas L.Narbutas, jo adjutantas L.Krainski, kunigas S.Gorbacevski; likusieji gyvi sukilėliai pasitraukė, juos surinko Boleslovas Narbutas ir Aleksandras Paradovski (Ostroga)
1863 V 12 A.Paradovskio ir J.Čiudovskio?, B.Narbuto? sukilėlių būriai kovėsi su caro kariuomene prie Katros upės (Lydos apskritis)
1863 V 31 A.Paradovskio būrys sugavo išdaviką A.B.Karpovičių (išdavė L.Narbuto būrio buvimo vietą) ir Mantotų kaime (Lydos apskritis) jį viešai pakorė
1863 VII 1 J.Čiudovskis su A.Paradovskiu? prie Ščiutino, netoli Lydos, susikovė su caro kariuomene
1863 rudenį netoli Lydos suimtas M.E.Andrioliį, B.Narbutas suimtas ir ištremtas į Sibirą, L.Narbuto mama Kristina ištremta į Penzos sritį, tėvas T.Narbutas mirė 1864 lapkričio 27 d. Vilniuje
sesuo Teodora Narbutaitė pabėgo į užsienį, kitai seseriai, Joanai Narbutaitei, leista gyvent šeimos dvare Šauruose, griežtoj policijos priežiūroj.

Apie L.Narbuto būrį:

pėstininkai apie 250 žmonių: 2-3 būriai šaulių, 3-4 būriai kasinerių (dalgininkų), 1 būrys karabinierių.
kavalerija: 1-2 būriai, virš 30 šablių (kardų?)
štabas 20 žmonių
viso apie 300 sukilėlių

Štabas:

adjutantas: L.Krainski,
adjutantas: B.Narbutas,
karinis komisaras: Anzelmas Patrikouski iš Lidos,
kapeleonas: S.Gorbačevski
daktaras: Aleksandras Brazouski iš Garnofelija?
būrių vadai: B.Franckevič, A.Skavinski, U.Pilecki­, U.Navitcki, P.Jankovski, U.Mikalai.

Buvo atskiras būrys iš buvusių caro kariuomenės karininkų.

************************************************

Pulkininkas Amsarov - Kapitono Timofejev'o pranešimą pridedu:

''Manau esant reikalinga paaiškinti tos gaujos vartojamus kovos būdus. Gauja gerai ginkluota ir organizuota, kautynių metu sustoja virtinėm, tobulai naudojasi vietovės sąlygom, priedangai konstruoja medžių užtvaras. Neturėdama vežimų gurguolės, lengvai apsirengusi, pažindama apylinkes, ji užima miške sunkiai prieinamas pozicijas.

Artinantis kariuomenei, nors labai ir nesipriešina, bet pasitikdama ją iš patikimos priedangos ugnimi, greitai atsitraukia, užimdama kitą poziciją, tad dėl tokių veiksmų mūsų kariuomenė, neturėdama galimybės jos tankiame miške užklupti, gali turėti nereikalingų nuostolių.

Atkakliai mūsų kariuomene puolant, maištininkai, netekę priedangos, išsibėgioja į visas puses ir vėl susirenka tankumyne.

Ši gauja gąsdina gyventojus, išsivesdama mokesčių rinkėjus, seniūnus ir grasindama jiems mirtimi, dėl ko į mane kreipėsi daug valsčių pareigūnų, prašydami perkelti juos į kitas vietas."

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 13 Sau 2018 18:16 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
СВОДНЫЙ СПИСОК
УЧАСТНИКОВ ВОССТАНИЯ 1863-1864 ГОДОВ

http://kdkv.narod.ru/1864/Spis-A.htm

Список участников восстания 1863-1864 гг.,
сосланных в Западную Сибирь.


по материалам диссертации Мулиной Светланы Анатольевны
"Участники польского восстания 1863 года в западносибирской ссылке",
Омск, 2005.
http://kdkv.narod.ru/1864/Ssilka-ZapSib.html

ВОССТАНИЕ 1863-1864 гг НА ТЕРРИТОРИИ ЛИТВЫ И БЕЛОРУССИИ.
http://kdkv.narod.ru/1864/index.htm

СПIСОКЪ политическимъ преступникамъ, лишеннымъ по суду правъ
состоянiя, имущества коихъ подлежатъ конфискацiи въ казну, по Минской губернiи

http://kdkv.narod.ru/1864/Spis-Xron.htm

***********************************************************

Powstanie styczniowe (1863-1864) - lista uczestników powstańców, zesłańców, weteranów, osób wspierających powstanie.
http://www.genealogia.okiem.pl/powstanies/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 13 Sau 2018 20:00 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
January Uprising
https://en.wikipedia.org/wiki/January_Uprising

The January Uprising (Polish: powstanie styczniowe, Lithuanian: 1863 m. sukilimas, Belarusian: Паўстанне 1863-1864 гадоў) was an uprising in the former Polish-Lithuanian Commonwealth (present-day Poland, Lithuania, Belarus, Latvia, parts of Ukraine, and western Russia) against the Russian Empire. It began on 20 January 1863 and lasted until the last insurgents were captured in 1864.

The uprising began as a spontaneous protest by young Poles against conscription into the Imperial Russian Army. It was soon joined by high-ranking Polish-Lithuanian officers and various politicians. The insurrectionists, severely outnumbered and lacking serious outside support, were forced to resort to guerrilla warfare tactics.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 13 Sau 2018 20:03 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... j_1863.png

Paveikslėlis

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... 3-1864.JPG

Paveikslėlis

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... kraine.JPG

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 12 Gru 2018 00:31 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Списки участников восстания 1863-1864 гг.


https://archives.gov.by/index.php?id=166384

Алфавитный список лиц, осужденных за участие в восстании 1863-1864 гг. на лишение прав состояния, конфискацию имущества и ссылку.

https://archives.gov.by/index.php?id=166384

ч. 1 (А-Б) ч. 2 (Б-Г) ч. 3 (Г-Е) ч. 4 (Е-К) ч. 5 (К) ч. 6 (К-М) ч. 7 (М-П) ч. 8 (П-Р) ч. 9 (Р-С) ч. 10 (С-Ч) ч. 11 (Ч-Я)

1 октября 1864 г.


Kęstutis Čeponis

Фамилии дворян Литвы в 19 веке уже давно были сильно славянизированные, тем более что почти 90 процентов их происходили из имен католических святых.

Но все равно даже в этих списках любой, знающий литовский язык, без труда найдет и фамилии, произошедшие из литовских языческих имен.

К примеру, Будревич и Бутримович...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 18 Gru 2018 19:15 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
«Белорусское восстание» на американском радио и польском канале


https://imhoclub.by/ru/material/belorus ... ent1353184

Андрей Лазуткин
Политолог, писатель

В публикации «Нашей нивы» Минобр обвинили в том, что белорусскую историю коварно переписали по заданию «русского мира», т.к. назвали в учебнике по литературе восстание Калиновского «польским».

Почему заказчиком учебника тогда является «русский мир», а не «польский» – отдельный вопрос из области редакционной политики и медицины.

Заметим, что в учебнике по русской литературе Польское восстание 1863-1864 упомянуто для характеризации социально-политической ситуации, в которой были созданы литературные произведения, а не в качестве учебно-исторического материала.

В то же время, формулировка «Польское восстание 1863-1864» является общепринятой и распространенной.

В современной польской историографии данное восстание также называется Январским, а в российской – «Вторым польским».

Отдельные белорусские историки в качестве альтернативы предлагают называть данное событие «Восстанием 1863-1864 годов» либо «Восстанием в Польше, Литве и Беларуси».

Однако, что касается привязки к дате, то это, скорее попытка уйти от описания сущности явления. Второй же вариант, если говорить строго, не соответствует фактам, так как восстание охватило, в том числе, территорию Волынской, Подольской и частично Киевской губерний. Поэтому название «Польское восстание 1863-1864 гг.» является вполне корректным.

Далее мы приведем перечень стандартных тезисов, которыми оперируют белорусские националисты, чтобы выдать желаемое за действительное.

«Руководители восстания – белорусы»


Заметим, что нация – вопрос личного самоопределения, а не результат обобщения географических данных или измерений черепов. Вопрос же об этнической принадлежности Калиновского до сих пор остается спорным как в отечественной, так и в зарубежной историографии.

Но чтобы уверенно назвать восстание белорусским, современным авторам необходимо переписать не только учебники, но и самого Калиновского. В частности, в его прокламациях постоянное упоминается «Жонд польский», а сам Калиновский прямо называет восстание польским, а повстанцев – поляками.

В письме «Яська-гаспадара з-пад Вільні да мужыкоў зямлі Польскай» после призывов «резать поганого москаля» читаем следующие строки:

– Мы, што жывемо на зямлі Польскай, што ямо хлеб Польскі, мы, Палякі з вякоў вечных!

Опять же, в этом вопросе не нужно стараться быть умнее современников: во французской, британской, австро-венгерской прессе тех лет, в обращении Папы Римского и в других источниках восстание именовалось польским, и нигде ни одним словом не упоминалось белорусское население, т.к. в программе восстания не было ничего о решении белорусского национального вопроса.

«Боевые действия велись на территории Беларуси»


Всего на территории бывшей Речи Посполитой произошло около 120 боестолкновений. Что касается территории Беларуси, то некоторую поддержку восстание получило только в Виленской и Гродненской губерниях — пограничных с мятежным Царством Польским. Большая же часть белорусских земель — Минская, Витебская и Могилевская губернии — остались в глубоком тылу восстания, и дело здесь ограничилось отдельными стычками.

Белорусские исследователи насчитывают 46 боев с русскими войсками, 2/3 из которых произошли на территориях с сильным польско-католическим влиянием и многочисленным этническим польским элементом, т.е. на Виленщине и Гродненщине.

Единственной победой повстанцев можно считать Миловидскую битву, причем, скорее, в тактическом отношении. При этом на востоке Беларуси боевые действия практически не велись и попытки создания повстанческих отрядов провалились.

Сам же Калиновский не являлся руководителем восстания даже на белорусских землях. Фактически он командовал отрядами Гродненской губернии, а значительную часть времени был отстранен Варшавским центром от руководства восстанием на землях Литвы и Беларуси.

Как отмечает историк А. Гронский, чтобы склонить крестьян к активным антиправительственным действиям, Калиновский приказал зачитывать приказ польского повстанческого правительства, в котором им сулились бесплатные земельные наделы. Однако акция, которой придается большое значение в историографии, не оправдала себя: по уходе повстанцев из деревни ее жители часто возвращались к прежним наделам. Крестьяне всеми силами старались уклониться от вербовки в повстанческие отряды.

В целом же пропаганда повстанцев в крестьянской среде не принесла значительных результатов.

Из общего количества репрессированных за участие в восстании 1863-1864 годов 22,93% составляли крестьяне, 5,72% – мещане, 3,32% – представители католического духовенства, 57,8% – дворяне, 4,57% – шляхта, 2,8% – однодворцы; остальные категории (православное духовенство, колонисты, купцы и прочие) составляли менее одного процента каждая, – подчеркивает Гронский.

Восстание нельзя считать белорусским еще и потому, что подавлено оно было не просто имперскими войсками, но и при полном содействии белорусского крестьянского населения, которое активно выдавало повстанцев царским властям, организовывало самооборону и препятствовало формированию отрядов.

В такой ситуации закономерно, что жертвами восставших также становились белорусы – напр., православные священники, которые воспринимались как проводники царской политики и выступали против «святой униатской веры». Кстати, эти самые священники были как раз белорусами: Конопасевич, Прокопович, Юзефович, Рапацкий…

Поэтому неудивительно, что по факту крестьян-белорусов с царской стороны было больше, чем на стороне восставших.

«Калиновский выступал за восстановление многонациональной державы – Речи Посполитой»


Тезис про возрождение «многонационального государства» идет паровозом – признается, что Калиновский боролся за Польшу, но раз в составе РП были белорусские территории, то и за них тоже. Согласно такой логике можно доказывать, что Калиновский опосредованно боролся за свободу литовцев, украинцев и др. национальностей.

О «всенародном» характере восстания красноречиво говорит тот факт, что сами повстанцы рассчитывали не только на внутреннюю поддержку, но и на военную интервенцию со стороны европейских государств, которые после Крымской войны были «на ножах» с Россией. В то же время, русское руководство боялось масштабной войны в Европе, и поэтому на подавление восстания были брошены значительные силы.

Но самое важное – нет ни малейшей гарантии, что при победе данного восстания Беларусь вообще состоялась бы как некий национальный проект.

Православие, характерно для этнических крестьян-белорусов, в материалах Калиновского жестко компрометировалось. В листовках оно именуется схизмой и «собачьей верой», всем православным сулятся вечные мучения в загробном мире, предлагается переход в «святую униатскую веру».

Таким образом, призывая православных белорусов перейти в униатство, Калиновский стремился противопоставить местных крестьян государственному строю.

Поэтому в случае победы этнических белорусов, скорее, ожидала бы массированная полонизация и гонения на православие, что мы и наблюдалось на западнобелорусских землях в 1921-1939 гг.

Напоминаем также, что Центр восстания находился в Варшаве и был сформирован из правых либералов, а Калиновский по взглядам являлся радикальным социалистом. Таким образом, его разногласия с центром носили социальный, а не национальный характер. И при этом, несмотря на распри в руководстве, сами поляки отзывались о Калиновском как о «горячем польском патриоте».

«Калиновский писал по-белорусски»


Белорусскоязычное наследие Калиновского весьма невелико. Это шесть выпусков «Мужицкой правды» (седьмой, возможно, был подготовлен не им), «Письмо Яськи-гаспадара из-под Вильно к мужикам земли польской», три «Письма из-под виселицы» и два приказа, один из которых вполне мог принадлежать и другому автору. Его тексты, предназначенные в российские инстанции, написаны по-русски, а остальные – по-польски.

Однако язык прокламаций не было неким изобретением повстанцев. К примеру, Е.Ф. Карский в своем фундаментальном исследовании «Белорусы» пишет о том, что царские власти как до восстания, так и во время него, активно применяли белорусский язык в своей пропагандистской работе.

Необходимо понимать, что в обоих случаях речь шла не о решении белорусского вопроса, а о борьбе за крестьянство, которую царское правительство, очевидно, выиграло, оперившись на низы в противовес ополяченной шляхте.

Вероятно, для Калиновского и его сподвижников никакого отдельного белорусского языка не существовало — местные говоры они воспринимали как региональную простонародную версию польского. И, желая сделать свои идеи более доступными для крестьян, обращались к ним на этом народном языке, который становился проводником польских идей, польской национальной идентичности и мифологии.

Перенося это на сегодняшние реалии – говоря грубо, спутниковый «Белсат», который вещает из Варшавы за средства польского бюджета «для белорусов» и «на белорусском языке», от этого не становится белорусским телеканалом. Это инструмент влияния польских властей.

Аналогично и «Радио Свобода», которая рассказывает нам про «белорусское восстание», получает задачи в Пражском офисе и не является неким выразителем интересов белорусского народа – это точно такой же международный инструмент влияния, только американский, несмотря на националистические обертки и белорусский язык с мягкими знаками.

То, что издание «Мужицкой правды» было сугубо пропагандистской акцией, подтверждает параллельное издание польскоязычной газеты «Знамя свободы» («Chorugiew swobody»), участие в выпуске которой также принимал Калиновский.

Эта газета, как и абсолютное большинство агитационных материалов того времени, была рассчитана на ополяченное дворянство и горожан и имела совершенно иное смысловое наполнение. Равноправие сословий упоминается, но допускается лишь «без ущерба для чьей-либо собственности», что противоречит постулатам «Мужицкой правды».

Таким образом, для более широкого распространения антироссийских идей Калиновский, стремясь соответствовать ожиданиям различных социальных слоев, использовал различные, порой взаимоисключающие, призывы и разные языки, – считает историк Гронский.

Важно понимать, что только ПОСЛЕ подавления восстания, ссылки, контакта с народными низами отдельные участники восстания осознали себя как белорусы.

Например, в предисловии к «Дудке белорусской» поэт Ф. Богушевич, который воевал в отряде Людвика Нарбута, отмечал:

– Я сам калісь думаў, што мова наша — «мужыцкая» мова, і толькі таго! Але, паздароў Божа добрых людцоў, як навучылі мяне чытаць-пісаць, з той пары я шмат гдзе быў, шмат чаго відзеў і чытаў: і праканаўся, што мова нашая ёсць такая ж людская і панская, як і французская, альбо нямецкая, альбо і іншая якая.

Это свидетельствует о том, что на момент Январского восстания даже будущий белорусский поэт Богушевич, будучи молодым революционером, отождествлял себя в первую очередь с поляками.

«В БССР Калиновского ввели в пантеон национальных героев»


Это самый последний аргумент, который оппозиционные историки выкладывают в качестве козыря.

Действительно, когда националистам выгодно, они вспоминают о тезисах советской историографии, хотя в остальное время пишут исключительно о «геноциде белоруской нации», «оправдании репрессий», «скрытых НКВД архивах» и прочем.

Между тем, советская наука трактовала Калиновского скорее как «крестьянского вождя» и «борца с царизмом» – основной акцент делался на борьбе реакционных белых и прогрессивных красных в руководстве восстания, а также на социалистический характер воззваний Калиновского. Все это было в первую очередь, и только во вторую – Калиновский рассматривался как некий фактический выразитель интересов именно угнетенного белорусского класса.

Тем не менее, сегодняшние пропагандисты Калиновского мажут одной, националистической краской, предельно упрощая исторический процесс.

Но началось это далеко не вчера.

Вот, к примеру, любопытный фрагмент из журнала белорусской полиции «Беларус на варце» https://be.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0 ... 0%B5_(1943) , который издавал небезызвестный эсэсовец Франц Кушель в оккупированном Минске в 1943-1944.

Paveikslėlis

На его станицах материал о «змагаре за вызваленне Беларусі Кастусе Каліноўскам» вышел в 1944 году, к 80-летию казни. На трех полосах излагается биография Калиновского, разбавленная фотографиями бравых полицаев из батальона СД.

Факт использования Калиновского в гитлеровской печати говорит о том, что он был крайне удобен в качестве антироссийской фигуры – т.е. «националиста» с призывами «рэзаць маскаля».

Потому что все, кто «супраць маскаля» – у них автоматически становятся белорусами.

Однако качественно сфальсифицировать историю не так-то просто, даже с большим бюджетом и хорошей полиграфией. Ведь и в перестройку, и в годы нахождения националистов у власти менялись не сами исторические материалы, а только акценты для широкой публики.

Но методы совершенствуются – и сегодня в Украине, к примеру, действует специально созданный Институт национальной памяти, который чистит архивы, уничтожая материалы спецслужб о деятельности ОУН-УПА для создания единственно правильной версии истории, отвечающей политическому курсу. Наши националисты о таком пока могут только мечтать.

Но к науке все это не имеет никакого отношения, это чистой воды пропаганда. И совсем не наша история.

№15 Kęstutis Čeponis 18.12.2018 18:40

----Православие, характерно для этнических крестьян-белорусов, в материалах Калиновского жестко компрометировалось. В листовках оно именуется схизмой и «собачьей верой», всем православным сулятся вечные мучения в загробном мире, предлагается переход в «святую униатскую веру». Таким образом, призывая православных белорусов перейти в униатство, Калиновский стремился противопоставить местных крестьян государственному строю.------

ПОРА! Легендарное могилёвское восстание 1661-го года

http://1863x.com/mogilev-1661/

Февраль 1, 2017

1 февраля, 356 лет назад, началось легендарное Могилёвское восстание. В советские времена об этом событии либо ничего не писали, либо абсолютно искажали правду.

Напомним, что война 1654-1667 годов носила большей частью религиозный характер.

Московский царь сформулировал цели своей агрессии так: «Унии не быть, Латинству не быть, Жидам не быть».

В тот период в ВКЛ православных было мало – в основном только униаты, протестанты и католики.

Московские войска везде поступали одинаково: окружали селение и требовали от жителей перейти в их московскую веру с одновременной присягой их богоцарю (что было едино).

Если жители отказывались это сделать, их с детьми и стариками сгоняли в их храм, запирали там и сжигали.

Если же литвины, жмуды, украинцы, евреи, поляки присягали царю с одновременным принятием московской веры – то им даровали жизнь и именовали их «белорусцами».

Но предателей оказалось немного, потому московиты и уничтожили значительную часть нашего населения.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 25 Gru 2018 01:23 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Константин Калиновский - титан оппозиционного манямирка


https://imhoclub.by/ru/material/konstan ... ent1354418

Дмитрий Перс
Руководитель проекта «Отечеству верны»

Paveikslėlis

Одним из наиболее значимых столпов оппозиционного манямирка является видный политический и революционный деятель Константин Калиновский. Буквально из каждого утюга оппозиционеры неистово верещат о том, что он, как настоящий белорус, боролся за будущее белорусского народа и мы должны помнить и чтить память о нем.

Об одном таком же «белорусе» и «белорусском» восстании я уже писал недавно
http://teleskop-by.org/2018/12/18/polsk ... nDvNucgkxg

Теперь рассмотрим следующего известного революционера — Калиновского. Насколько он был белорусом и как он радел за Беларусь.

Я не буду рассматривать как и зачем создавался коммунистами миф о народности восстания, о его поддержке в среде белорусов и о том, что Константин Калиновский был белорусом. До меня это вполне разборчиво и конкретно написал Александр Гронский
https://mogilew.by/article/154640-kastu ... 64-gg.html

Я же рассмотрю только само восстание, часть жизни и личность Викентия.

Итак, начнем с самого начала. Род Калиновских происходит из Мазовии (1). Мазовия, как вы могли догадаться, не имеет никакого отношения к Беларуси, так как это попросту — Польша, что ни на есть самая настоящая.

Упоминается род впервые начиная с конца XV века. В дальнейшем он претерпевает деление на 13 ветвей, внесённых в I и IV части родословной книги Виленской, Гродненской, Витебской, Волынской, Ковенской, Минской, Могилевской и Подольской губерний и в списки дворян Царства Польского (Список дворян, внесенных в родословную книгу Подольской губернии. — Каменец-Подольский: Изд. Подольского Дворянского Депутатского Собрания, 1897. — С. 53. — 377 с).

Герб Калиновских https://gerbovnik.ru/arms/3823 — является польским дворянским гербом (2).

Это уже говорит о том, что не был Константин Калиновский никаким крестьянином, а был вполне себе паном из достаточно древнего рода, герб свой имел и владения были, правда, до второй половины 18 века, когда поместье в Браньской земле в приграничьи Беларуси и Польши было продано (3).

А теперь немного про само восстание. О том, насколько оно было белорусским, красноречивее любых возгласов современных фантазеров от оппозиции будет, например, воззвание Литовского провинциального комитета от 1 февраля 1863 года. Называется «Манифест польского правительства» http://www.archyvai.lt/lt/kaa_virtualio ... -hcvb.html .

В Манифесте все жители объявляются свободными, «как старопольская шляхта».

Все решения московского правительства объявляются недействительными, потому что: «это земля польская, а не московская» (параграф 2), жители должны защищать «польский край». Завершается манифест лозунгом «Боже, спаси Польшу!».

Paveikslėlis

Так же для сведения, следует отметить, что в это время главой Литовского провинциального комитета являлся Викентий Константин Калиновский.

Но и это еще далеко не все говорящие факты.

Так, в 1973 году московским издательством «Наука» при АН СССР была издана научная работа В.М. Зайцева «Социально-сословный состав участников восстания 1863 г. (Опыт статистического анализа)».

Следует отметить, что нападки, мол, это все фальшивка, можно отметать, хотя бы потому что советская наука как раз изо всех сил и пыталась придать этому восстанию народности и белорусскости.

Помимо всего прочего, следует учитывать, что других данных у оппозиционеров на самом деле нет, есть только бурные фантазии из манямирка. А мы, как здравомыслящие люди предпочитаем факты.

А факты таковы:

☞ В Северо-Западном крае (белорусские и литовские земли) перед восстанием проживало 1.958.892 крестьян (75,12% всего населения), 332.066 мещан (12,73%), 7.226 купцов (0,28%), 156.273 дворян (5,99%), 17.136 (0,65%) и другие сословия.

Из 8375 осужденных за участие и соучастие в восстании — 1833 крестьянина (22,36%), 479 мещан (5,84%), 5136 дворян (62,67%), 275 — священнослужители (3,35%), 244 однодворца и гражданина (2,98%) и 229 представителей других сословий (2,6%).

Один репрессированный приходится на 16 ксендзов, 43 дворянина, 768 мещан, 1051 крестьянина.

☞ Восстание было локальным: 74% осужденных приходится на Виленскую, Ковенскую и Гродненскую губернии.

Один репрессированный приходится на 169 жителей мужского пола Ковенской губернии, 295 — Гродненской, 313 — Виленской, 488 — Минской, 896 — Витебской, 910 — Могилёвской.

Показательно количество вооруженных столкновений с российскими войсками: в Ковенской губернии — 117 (50% от всех), в Гродненской — 58, в Виленской — 38, в Минской — 21, в Могилёвской и Витебской стычки носили случайный характер.

Paveikslėlis

Среди репрессированных участников восстания 95,11% исповедовали католицизм, 3,15% — православие, 1,21% — иудаизм, 0,53% — прочую религию.

Это развенчивает миф о том, что православное население принимало активное участие в польском бунте.

Отбросив населенную литовцами Ковенскую губернию, не сложно подсчитать, что в белорусских губерниях среди повстанцев лишь 15% были крестьянами.

При этом, нужно учитывать, что Виленская губерния имела значительное литовское население (23,6%).

Также не следует забывать: большое число мятежников в Гродненской губернии — этнические поляки. Дворяне составляли 71,1% инсургентов в белорусских губерниях, то есть подавляющее большинство.

Paveikslėlis

Paveikslėlis

☞ Материальную помощь польским повстанцам оказывали, в основном, шляхтичи, что уже исключает народность восстания.

Paveikslėlis

☞ Агитировать народ приходилось также панам, а отнюдь не мужикам-крестьянам, что тоже не говорит о народности восстания.

Paveikslėlis

А теперь рассмотрим немного то, что писал и говорил сам Константин Калиновский. Например, в своем «Пісьме Яські-гаспадара з-пад Вільні да мужыкоў зямлі Польскай» (лето 1863 г.):

"...ці ж мы, дзецюкі, сядзеці будзем? Мы, што жывемо на зямлі Польскай, што ямо хлеб Польскі, мы, Палякі з вякоў вечных".

Paveikslėlis

Так же, не менее интересным будет и Манифест Жонда Польского в Литве и Беларуси от 1 февраля 1863 г. (в это время его возглавлял Констатнтин Калиновский):

"§ 2. Польскі Нацыянальны ўрад аддае аселым сялянам, панскім і скарбовым, на вечныя часы ў поўнае ўладанне без чыншаў і выкупаў тую зямлю, якую яны мелі да гэтага часу, а ўсе распараджэнні маскоўскага ўрада адмяняе, таму што гэта зямля польская, а не маскоўская.

3. За гэта сяляне павінны, як шляхта, бараніць польскі край, грамадзянамі якога з'яўляюцца з сённяшняга дня.

4. Парабкі ж, адстаўныя салдаты і ўсе неаселыя, якія толькі пойдуць бараніць польскі край ад маскалёў, атрымаюць самі ці іх сем'і ва ўзнагароду надзел зямлі сама меней у тры моргі.

5. Польскі ўрад узнагародзіць грамадзян за панесеныя імі ахвяры з нацыянальных фондаў.

6. Калі хто не будзе паслушны гэтаму Маніфесту, ці ён пан, селянін, чыноўнік або хто іншы, будзе пакараны паводле польскіх ваенных законаў.
Божа, збаў Польшчу!".

Paveikslėlis

Газета «Chorągiew swobody» №1, января 1863 г. (редактором первых двух номеров был Константин. Калиновский):

«Выдвигая принцип равноправия всех сословий и вероисповеданий, без ущерба для чьей бы то ни было собственности и свободы совести, призывая к единству действий все без исключения слои польского общества во имя свободы и независимости, Провинциальный комитет не сомневается в том, что тем самым он выражает всеобщие стремления и единодушные требования всей страны... На клевету, которой захватчики осыпали проявления нашего духа, которой они стремились осквернить даже наши молитвы, для того чтобы разъединить нас с нашими младшими братьями, мы ответим братским согласием, мощным союзом против них. Везде, где национальный траур, топча святотатственные трактаты угнетателей, грозно обозначил границы польской земли, нас объединяет солидарность принципа и цели».

Paveikslėlis

Еще более показательным моментом являются и методы принуждения поддерживать восстание.

Так, например, приказ от польского правительства над всем краем литовским и белорусским к народу земли литовской и белорусской гласит:

«За вашу долю кровь проливают справедливые люди, а вы, как те Каины и Иуды Искариотские, добрых братьев продавали врагам вашим! Но польское правительство спрашивает вас, по какому вы праву смели помогать москалю в нечистом деле?! Где у вас был разум, где у вас была правда? Разве вспомнили вы о страшном суде Божьем? Вы скажете, что делали это поневоле, но мы люди вольные, нет у нас неволи, а кто хочет неволи московской — тому мы дадим виселицу на суку» (4).

Вот еще немного заметок о том, как белорусские крестьяне поддерживали Калиновского и польских повстанцев.

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Я думаю, что этих фактов будет более, чем достаточно, чтобы понять, что Константин Калиновский был поляком и сражался за Польшу и ни о какой Беларуси и белорусах даже не помышлял никогда.

Все его думы о Беларуси и белорусах были придуманы советской историографией с целью показать его как борца с российским императором, с этой же целью он еще во времена СССР сделался белорусским национальными героем.

А на вооружение оппозиции он попал уже совсем с другими целями и по другим причинам.

Они и за царя-то выступят, если надо будет коммунистам подгадить, а потом и против царя, если понадобиться еще кому-нибудь гадость сделать. Традиции у них такие странные.

У меня складывается впечатление, что манямирок оппозиции впитывает в себя все, что угодно, лишь бы назло белорусам. Никак вот не нравится история нашего народа оппозиционерам, не хотят они ее понимать и уважать, не нравятся им наши герои и все пытаются они заменить наших героев чужими.

Не просто так вся оппозиция смотрит на Польшу и пытается притянуть ее сюда всеми доступными способами. В их уютном манямирке, населенном сетевыми хомячками, нет места белорусской истории и вообще белорусскому народу, и их героями постоянно становятся то нацистские прихвостни, то польские интервенты, то фейковые государственные образования, то просто иноземные захватчики.

Сноски:

1 — Калиновские // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). — СПб., 1890—1907; Захарченко Р.С. Калиновські // Енциклопедія історії України : у 10 т. : [укр.] / редкол.: В. А. Смолій (голова) та ін. ; Інститут історії України НАН України. — К. : Наукова думка, 2007. — Т. 4 : Ка — Ком. — 528 с. : іл. — ISBN 978-966-00-0692-8.; Gajl T. Polish Armorial Middle Ages to 20th Century. — Gdańsk: L&L, 2007. — ISBN 978-83-60597-10-1.

2 — Gajl T. Polish Armorial Middle Ages to 20th Century. — Gdańsk: L&L, 2007. — ISBN 978-83-60597-10-1.

3 — Мысліцелі і асветнікі Беларусі: Энцыклапедычны даведнік. Менск: Беларуская Энцыклапедыя, 1995. ISBN 985-11-0016-1

4 — Хрестоматия по истории Беларуси с древнейших времён до 1917 г. Часть 1. Под редакцией К.М. Бондаренко. Минск, 2008. С. 526

Комментариии

№110 Kęstutis Čeponis → Марк Козыренко, 24.12.2018 23:50

---Какие оккупанты? Сельчане в этом движении не участвовали, стало быть - они не видели никакого врага-оккупанта. А сельчан тогда было 90% от всего населения.---

Литовские сельчане участвовали в востании 1863-1864 г. довольно массого.

Участвовало и много литовскоязычных байоров (литовской шляхты) - в том числе и отец Пилсудского (Гиниотас из имения Пилсудай в Жямайтии), а не только польскоязычные байорай.

Националисты делают поляка-русофоба героем белорусского народа


https://www.rubaltic.ru/article/kultura ... go-naroda/

26 Июля 2019
Автор: Всеволод Шимов

Белорусская оппозиция проводит акцию «Калиновский — 2019», посвященную увековечиванию памяти одного из руководителей польского восстания против России 1863 года Кастуся Калиновского.

Калиновский считал себя поляком, мечтал о возрождении Речи Посполитой и вешал белорусских православных священников, однако сегодня он кумир белорусских националистов.

Аналитический портал RuBaltic.Ru разобрался, как польский революционер и патриот Польши превратился в белоруса.

В отличие от деятелей Великого княжества Литовского и Речи Посполитой, которых белорусские оппозиционеры начали включать в националистический «пантеон героев» в основном в постсоветский период, миф о Калиновском имеет советское происхождение.

Викентий Константин Калиновский принадлежал к так называемому «красному» лагерю польских повстанцев, который, в отличие от консервативного аристократического «белого» лагеря, проповедовал модные во второй половине XIX века революционно-демократические народнические идеи.

Именно это побудило Калиновского начать издание агитационных листков «Мужицкая правда», обращенных к простонародью Литвы и Беларуси и напечатанных польским шрифтом, но на основе западнобелорусских сельских говоров с изобилием полонизмов.

Идеологически это была смесь польского национал-шовинизма с социал-демократическим популизмом, которая, однако, не произвела на белорусских крестьян особого впечатления.

Имя Калиновского, казненного в Вильне в числе других организаторов восстания против Российской империи 1863 года, было надолго предано забвению.

В Беларуси о нем не вспоминали, в том числе деятели зародившегося на рубеже XIX–XX веков белорусского национального движения, которые поначалу придерживались традиционных оценок восстания 1863 года как польского и не имеющего к белорусам отношения.

Однако явный дефицит «национальных героев», способных стать точкой сборки для белорусского движения, побудил ряд его деятелей переосмыслить образ этого забытого персонажа польской истории.

По всей видимости, первым, кто «вспомнил» о «народном герое» Калиновском уже в 1910-е годы, был известный мифотворец Вацлав Ластовский. Он же придумал Калиновскому его «народное» имя — Касцюк, которое позднее трансформировалось в Кастусь.

После Октябрьской революции большевики стали активно продвигать в национальных республиках СССР местных «народных героев», которых можно было бы считать духовными предтечами советской власти.

Калиновский подходил на эту роль как нельзя лучше.

Советская пропаганда нарисовала его крестьянским вождем, при этом акцент делался на социалистических идеях Калиновского, а мощный националистический и русофобский заряд его пропаганды всячески замалчивался.

С крахом СССР образ Калиновского оказался востребован уже антисоветскими националистами, но теперь на первый план выдвигались как раз национализм и русофобия, а о социализме постарались забыть.

Эволюция образа Калиновского — наглядная иллюстрация того, как исторический миф может зажить собственной жизнью, полностью заслонив собой реальный прототип.

С распадом СССР на государственном уровне культ Калиновского так и не получил развития. Думается, не последнюю роль в этом сыграла геополитическая ориентация постсоветской Беларуси — будучи в союзе с Россией, довольно проблематично продвигать в качестве национального героя персонажа, призывавшего бороться с «москалями» и печатавшего воззвания, проникнутые ненавистью к России и русским.

Другим фактором, сдерживающим развитие культа Калиновского, стала православная церковь.

В стране, где большинство верующих — православные, довольно странно было бы чтить персонажа, который не только занимался антиправославной пропагандой, но и был причастен к террору против православных священников.

Все это наглядно говорит о том, насколько токсичен культ Калиновского для белорусского общества.

Тем не менее демонтажа остатков советского культа Калиновского также не произошло: его именем по-прежнему названы улицы белорусских городов, а «Мужицкая правда» изучается в рамках школьного курса белорусской литературы.

Белорусские националисты также не оставляют попыток дальнейшего продвижения культа Калиновского. Так, в Минске на улице, носящей имя Калиновского, была установлена мемориальная доска, обсуждается возможность установления памятника.

Когда в Вильнюсе были недавно обнаружены останки, приписываемые Калиновскому, с подачи националистических активистов белорусский МИД оказался вовлечен в дискуссию по поводу необходимости белорусскоязычной надписи на его надгробии.

Светским событием этого лета стало открытие на улице Зыбицкой, главном «тусовочном» месте в центре Минска, бара «Калиновский», о чем написали все «независимые» белорусские СМИ.

Медленная, но планомерная работа по популяризации образа Калиновского в белорусском обществе продолжается. Почему это опасно для Беларуси?

Белорусский националистический миф на сегодняшний день хорошо разработан и широко представлен в публичном пространстве. Именно в его рамках сформулирован белорусский исторический нарратив и представлен пантеон национальных героев, вокруг которых, по замыслу националистов, и должно консолидироваться белорусское общество. Одним из таких «героев», безусловно, является Калиновский.

Проблема белорусского национализма в том, что его установка на радикальный культурный, языковой и геополитический отрыв от России глубоко противоречит объективным социокультурным реалиям и экономическим интересам белорусского общества.

Что делает эту идеологию остро конфликтной.

Эта печать конфликтности лежит и на националистическом «пантеоне героев», куда отбираются персонажи, чья деятельность так или иначе может быть интерпретирована как «сопротивление России».

Из Викентия Константина Калиновского лепят белорусского национального героя не потому, что он был поляком или социалистом, а потому, что он поднял восстание против России.

Культ Калиновского в структуре белорусского национального мифа — это изначально запрограммированный конфликт с россиянами, а следовательно, и с большинством белорусов, которые поддерживают союз с Россией.

История с Украиной наглядно показала, какой чудовищный разрушительный потенциал имеют такие конфликтные культы и мифы.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 26 Kov 2019 16:35 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Kęstutis Čeponis

Be abejo ir Kalinauskas, ir Sierakauskas buvo žymūs 1863-64 m. sukilimo vadovai dabartinėse Lietuvos ir Baltarusijos žemėse.

Tačiau reikia labai aiškiai suvokti, kad jie abu save laikė lenkais, ir buvo už Lenkijos Valstybės atkūrimą, kurioje Lietuva pagal 1791 m. gegužės 3 konstituciją buvo tik viena iš trijų Lenkijos provincijų.

Faktiškai jie buvo tų pačių idėjų šalininkai, kurias vėliau skelbė ir bandė įgyvendinti Lietuvoje ir Baltarusijoje Pilsudskis ir Želigovskis.

Konstantinas Kalinovskis savo etnine kilme neturi nieko bendro nei su baltarusiais, nei su lietuviais. Jo protėviai yra iš Mazovijos.

Wincenty Konstanty Kalinowski herbu Kalinowa
https://pl.wikipedia.org/wiki/Kalinowa_(herb_szlachecki)

Taigi geriausiu atveju jie gal būt maždaug iki 13 amžiaus buvo jotvingiai.

Zigmantas Sierakauskas (Zygmunt Sierakowski) savo etnine kilme taip pat nieko bendro neturi nei su lietuviais, nei baltarusiais. Jo protėviai kilę iš Lenkijos.

Sierakowscy herbu Ogończyk – polska rodzina szlachecka mająca tytuł hrabiowski. Najstarsza wzmianka o przodku rodziny nazwiska Sierakowskich pochodzi z Bulli papieskiej Innocentego II z 1136 roku. Tzw. złota bulla gnieźnieńska, gdzie występuje ziemianin Sirak z rodu Nałęczów, mający swoje dobra w powiecie Żnin.

Powiat żniński
https://pl.wikipedia.org/wiki/Powiat_%C5%BCni%C5%84ski

*************************************************************

Kęstutis Čeponis

Mes - lietuviai - privalome bet kokį politinį-visuomeninį-istorinį reiškinį bei įvykius vertinti pagal vieną esminį kriterijų: tai padėjo lietuvybei ar atvirkščiai, - pakenkė.

Todėl garbinti lenkus Kalinauską ir Sierakauską bei apskritai 1863-64 m. sukilimą mums lietuviams yra tiesiog kvaila. Juk šio sukilimo tikslas buvo atkurti Lenkiją ir 1791 m. gegužės 3 konstituciją, kurioje Lietuva buvo tik viena iš trijų Lenkijos provincijų (na o Baltarusija joje apskritai kaip administracinis vienetas neegzistuoja).

Vėliau tą patį pabandė įgyvendinti nutautėlis Pilsudskis-Giniotas ir Želigovskis.

Taigi, jei garbiname Sierakauską ir Kalinauską, tai juk analogiškai turėtume garbinti ir jų tiesioginius pasekėjus - Pilsudskį bei Želigovskį. :)

Beje, Lietuvoje jau yra bandoma pompastiškai švęsti 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją. Na o nuo šito jau netoli ir iki Pilsudskio viešų pagerbimų... :(

-------------------------------------------

Tiesą sakant 1863-64 m. sukilimas turėjo ir vieną lietuvybei svarbią pasekmę - lietuviškai "latynica" parašytos spaudos draudimą.

O tai iššaukė masinį knygnešių sąjūdį, kuris lietuviškąjį identitetą labai žymiai sustiprino.

Antanas Kinčius

Atskiros Lietuvos dar nebuvo.

Kęstutis Čeponis

Lietuva de jure buvo visada - bent jau nuo 11 amžiaus.

Štai de facto ji buvo 1863-64 m. Rusijos imperijos dalis.

Kaip, beje, ir nemaža dalis Lenkijos (su Varšuva) tuo metu. Kita dalis (su Krokuva) priklausė Austro-Vengrijos imperijai.

Vladas Turčinavičius

Lietuvos idėja buvo anksčiau: 1794 m sukilime ir 1931 m. sukilime.

Bei veikiant kunigaikščiui Kleopui Oginskiui buvo idėja įsijungti į Rusijos imperiją autonominės Lietuvos kunigaikštystės teisėmis (labai priešinosi lenkai), kaip 1818 m. buvo įjungta Suomijos kunigaikštystė.

Tačiau kadangi Lietuvos bajorai aktyviai dalyvavo Napoleono karuose prieš Rusiją, tai ta idėja nuplaukė...

Tačiau tarptautinės teisės pagrindu visa LDK teritorija ir suvereno teisės buvo atiduotos Rusijos imperijai per 1818 m. Vienos konferenciją.

Ir tik 1920 m. liepos 12 d. sutartimi jau sovietų Rusija atsisakė suvereno teisių į Lietuvą ir pripažino sienas etnografinėse lietuvių teritorijose.

Tačiau vėl Pilsudskio Lenkija viską sujaukė ir sugadino, okupavusi Pietryčių Lietuvą su sostine Vilniumi.

Tačiau tarptautinės teisės pagrindu visa tai galima kelti ir derėtis, padedant Vokietijai, JAV ir Rusijai.

Antanas Kinčius

Lietuva tais laikais buvo suprantama kaip Lenkijos dalis.

Kęstutis Čeponis

Aš ir rašau, kad turime viską vertinti remdamiesi vienu esminiu kriterijumi: lietuvybės.

Ir todėl bet kokie bandymai atkurti "Didžiąją" Lenkiją Lietuvai ir lietuviams buvo žalingi iš principo.

Antanas Kinčius

Sukilimas 1863 visom prasmėm buvo avantiūra, jį reikėjo organizuot Krymo karo metu

Kęstutis Čeponis

Sukilimą iššaukė visų pirma ekonominės priežastys - baudžiavos panaikinimas. O tai žlugdė lenkiškos ir sulenkėjusios šlėktos valdomus dvarus.

Antanas Kinčius

Baudžiavos Lenkijoj jau seniai nebuvo.

Kęstutis Čeponis

Kuriose Lenkijos dalyse baudžiavos nebuvo 1863-64 m. sukilimo metu?

W Księstwie Warszawskim poddaństwo zniosła konstytucja z 1807 r. i dekret grudniowy[2]. Ostatecznie poddaństwo zostało zlikwidowane w XIX wieku.

Pańszczyzna
https://pl.wikipedia.org/wiki/Pa%C5%84szczyzna

Pańszczyzna – w okresie feudalizmu obowiązek przymusowej i darmowej pracy w formie renty feudalnej, wykonywanej przez chłopów na rzecz właściciela ziemskiego w wymiarze ustalonym jednostronnie przez niego, bądź według norm zwyczajowych lub prawnych[1]. Pańszczyzna zaczęła zanikać w Europie od XIV wieku, ale utrzymywała się na niektórych terytoriach, m.in. w Polsce, do XIX wieku.

1811–1850 – zniesienie pańszczyzny w Prusach[8].
1848 r. – zniesienie pańszczyzny w Austrii.
1861 r. – zniesienie pańszczyzny w Rosji[9].
1861 r. – zniesienie pańszczyzny w Królestwie Polskim[10].
1931 r. – zniesienie pańszczyzny (stosunków żelarskich) w Królestwie Węgierskim i południowej Polsce (Spisz)[11]

Kastytis Antanaitis

Tai gal pratęskite logiškus apmąstymus iki XX amžiaus?

Štai Stalino lageryje ar tremtyje lietuviai nenutautėdavo, tokie ir numirdavo iš bado, o štai 1956 juos išleido ir vienas kitas liko Rusijoje,o dabar jo vaikai rusai. Siūlykite ką reikėjo daryti?

Yra ir kitų pavyzdžių - ten kur XIX a. bent šiek tiek buvo "lenkų valdžia" t.y. Užnemunėje prasidėjo lietuvių tautinis atgimimas ir politinis lietuvių gyvenimas, o ten kur liko "palaiminta" carų valdžia (kaip Rytų Lietuvoje) išsivystė, geriausiu atveju, tuteiši.

Kęstutis Čeponis

Užnemunėje jokios lenkų valdžios 19 amžiuje nebuvo.

Ir lenkai niekaip nesusiję su tautiniu lietuvių atgimimu šiose vietose.

Tautinis lietuvių atgimimas susijęs su Napoleono 1807 m. šioje teritorijoje (kaip ir visoje Mažojoje Lietuvoje, tuo metu Prūsijos dalyje) panaikinta baudžiava.

---ten kur liko "palaiminta" carų valdžia (kaip Rytų Lietuvoje) išsivystė, geriausiu atveju, tuteiši.----

Tuteišiai išsivystė ne dėka Rusijos valdžios, o dėka to, kad Rytų Lietuvą 1920 m. užgrobė Lenkija.

Rusijos imperijos valdžia buvo visoje Lietuvoje (išskyrus Mažąją Lietuvą).

Antanas Kinčius

Užnemunėje, kaip ir visoj kongresovkoj, galiojo Napoleono kodeksas. Jam reikia dėkot.

Kęstutis Čeponis

Tie, kas nutautėjo, lietuvių tautai buvo prarasti.

Kastytis Antanaitis

Napoleono kodeksas galiojo ne dėl neblėstančios meilės dėdei Napoleonui, o dėl Varšuvos kunigaikštystės ir vėliau Lenkijos karalystės su savo įstatymais Rusijos Imperijoje egzistavimo.

Kęstutis Čeponis Tą Varšuvos kunigaikštystę Napoleonas ir įkūrė. :)

Ir tik jo dėka didelėje Europos teritorijoje buvo įdiegtas Napoleono kodeksas.

Rusijos valdžia nors vėliau ir sumušė Napoleoną, tačiau jo kodeksą paliko galioti, nes suprato, kad jo panaikinimas (tai yra baudžiavos grąžinimas bei daugelio kitų teisinių nuosavybės reikalų pakeitimai) sukels masinius neramumus ir sukilimą.

Jei Napoleonas būtų įvedęs savo kodeksą visoje Lietuvoje, tai irgi to niekas nebūtų panaikinęs.

Antanas Kinčius

Jis galiojo tik ten, kur Napoleonas jį įvedė. :), jeigu būtų laimėjęs 1812, būtų įvedęs visoj Lietuvoj, įskaitant Baltarusiją.

Kęstutis Čeponis

Kalbant apie 19 amžiaus sukilimus, tai visada reikia aiškiai suvokti paprastą tiesą - visada būtina kovoti tik už savo tautos ir valstybės interesus. O ne už kažkieno nors kito.

Kastytis Antanaitis

Pratęskime istorines paraleles.

Gerai, įsivaizduokime - laimi "blogi" sukilėliai sukuria federacinę ar net unitarinę Lenkiją. Ir ką toliau daro?

Uždaro visas pradines lietuviškas mokyklas, draudžia lietuviškai įstaigose kalbėti ar net spektaklius statyti, įveda knygas kokiais nors hebrajų rašmenimis, tremia lietuvių kaimus į Mozūriją, o čia tūkstančiais atveža kokių kašubų. neleidžia 50 metų nei vieno legalaus lietuviško laikraščio ar politinės organizacijos?

Ką jie būtų dar blogesnio padarę, nei Rusijos imperija padarę, kad lietuviai nutautėtų?

Pagaliau, jei būtų tapusi kokia šovinistinė Lenkija, ji ką su Saule gyventu? Daugių daugiausiai baigtų suskilimu kaip Danija, Olandija ar Čekoslovakija.

Kęstutis Čeponis

Jūs pamirštate esminį skirtumą tarp Rusijos ir Lenkijos - Rusija buvo pravoslaviška, o Lenkija - katalikiška.

Ir dar vienas niuansas - lietuvių akyse ir Rusija, ir vėliau SSSR buvo "laukiniai azijatai", ir su jais susidėti buvo neprestižiška ir apskritai smerktina.

O štai lenkiškumas buvo laikomas bajoriškumo požymiu - absoliuti Lietuvos elito dalis dar 17 amžiuje jau buvo sulenkėjusi.

Ir būtent todėl tokia daugybė lietuvių sulenkėjo - o štai surusėjusių per beveik du amžius Rusijos ir SSSR valdymo metus praktiškai nebuvo (išskyrus ištremtųjų į Sibirą palikuonis).

---.Gerai, įsivaizduokime - laimi "blogi" sukilėliai sukuria federacinę ar net unitarinę Lenkiją.----

Atsakymas apie pasekmes lietuvybei akivaizdus: užtenka pažvelgti į dabartinę padėtį Punske, Seinuose, ir visoje Lenkijos užgrobtoje Lietuvos dalyje.

******************************************************

Alvydas Butkus

Kad ir kaip nepopuliariai pasakysiu, bet abu sukilimai lietuviams buvo beprasmiai. "Laimėta" tik carinė reakcija ir Lietuvos kultūrinė stagnacija.

Dar blogiau būtų buvę, jei sukilimas būtų laimėtas ir būtų atkurta Lenkija su savo "kresais". Turėtume ne tik dabartinius Šalčininkus, bet visą Lietuvą tokią.

Vienintelis antrojo sukilimo laimėjimas yra lietuvių suvokimas, jog toliau su Lenkija mums nepakeliui.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 23 Lie 2019 21:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
1863 sukilimas Lietuvoje

https://www.facebook.com/1863-sukilimas ... tion=group

Nuspręsta nuplukdyti ne tik ginklus ir amuniciją, bet ir 158 savanorius kovotojus, tarp kurių buvo 126 lenkai, 22 prancūzai ir 16 italų.

Vienas jų – Adomo Mickevičiaus sūnus Vladislavas. Ekspedicijai vadovavo pulkininkas Teofilis Lapinskas, kuris karinę karjerą padarė Austrijos kariuomenėje

„Ward Jackson“ garlaiviu T.Lapinsko būrys kovo 22 d. išplaukė iš Londono. Laivas priklausė Rusijai tarnaujančiai kompanijai. Kai garlaivis pasiekė Danijos krantus, kapitonas atsisakė plaukti į Gotlandą, teko sustoti Kopenhagoje.

Su kitu laivu kampanijos dalyviai pasiekė Malmės uostą, iš ten Lietuvos link turėjo išplaukti jau burlaiviu „Emilija“, bet į jį ginklų tilpo mažiau ir tik – 120 savanorių.

Išsilaipinimas nepavyko


11 d. „Emilija“ pasiekė rytinę Baltijos pakrantę, ekspedicijos vadas su įgulos nariais keliomis valtimis išplaukė į žvalgybą. Jie išsikėlė ties Juodkrantės maudyklėmis.

„Nuspręsta išsilaipinti ir užimti Juodkrantės miestelį. Kol niekas nesužinos, greitai kirsti marias, judėti sienos link ir keliauti į Lietuvą“, – sukilėlių rėmėjų planus priminė D.Elertas.

Bet grįžtant pasikeitė vėjas, tapo aišku, kad jiems nepavyks pasiekti kranto. Tad nuspręsta, kol dar įmanoma, grįžti į burlaivį.

Viena valtis apvirto, joje buvę žmonės – 16 užsieniečių savanorių ir 8 lenkai nuskendo.

Sugniuždyti nesėkmės, ekspedicijos dalyviai pasuko Gotlando link. Operacija mūsų krašte žlugo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 24 Spa 2019 18:21 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Константин Калиновский по национальности был поляк. Тут нечего спорить. :)

А по своему государственному самоопределению он считал себя гражданином Великого Княжества Литовского. И пытался восстановить государственную независимость ВКЛ в границах до первого раздела, но в унии с Польским Королевством.

Намного позже о том же мечтал и Юзеф Пилсудский (который в отличии от Калиновского был этническим литовцем по своему происхождению, и к тому же свободно говорил на литовском языке).

Но времена уже были иные - и мечты Пилсудского мало кто поддержал и в Польше, и тем более в Литве.

Поэтому ту часть Литвы, которую его войскам повезло захватить в 1920 г. (в том числе и под видом "восстания" генерала Желиговского), в 1922 году просто присоединили к Польше.

Pyotr Kasneryk

«...Пан будет плохой - пана ПОВЕСИМ как СОБАКУ! Мужик будет нехороший — и мужика ПОВЕСИМ, а усадьбы их и сёла обратятся в ДЫМ, и будет справедливая СВАБОДА…

Этот приказ должен быть прочитан в каждой церкви и в каждом костёле, по всем деревням и имениям для всего народа.

А кто этому приказу сопротивляться будет, поп ли это или ксёнз, мужик или пан — о любом СООБЩАТЬ ПОЛЬСКОМУ (!!!!) ПРАВИТЕЛЬСВУ, чтоб можно было его потом ПОВЕСИТЬ, или, созвав сельский сход и свершив СПРАВЕДЛИВЫЙ суд, без ЛИШНИХ слов вести на ВИСЕЛИЦУ!”

Дан в г. Вильно, в день Св. Варфоломея лета Господня 1863.»

(Приказ-воззвание Виленского повстанческого центра к народам Литвы и Беларуси. 11 июня 1863 г.с. ).

*******************************************************

Žilvinas Liulys
2019-12-11, 10:45


Как в Могилевской губернии "литвины" восстание 1863-1864 года поддерживали.

"5 МАЯ 1863 г. РАПОРТ ПОЛКОВНИКА А. Д. СОКОЛОВА КНЯЗЮ В. А. ДОЛГОРУКОВУ О ПОЛОЖЕНИИ В МОГИЛЕВСКОЙ губ. ПОСЛЕ ОПУБЛИКОВАНИЯ ПРАВИТЕЛЬСТВЕННОГО МАНИФЕСТА ПОЛЬШИ, ЛИТВЫ И БЕЛАРУСИ[192]

Многие помещики-поляки Могилевской губ. участвуют в мятеже против правительства, и многие из них хотя не участвуют явно, но сочувствуют восстанию, крестьяне же, напротив, где только можно, выказывают свою преданность государю императору и, сколько от них зависит, способствуют к подавлению мятежа; в одно могилевское уездное полицейское управление ими доставлено до 80 ч[ел.] разного звания людей, пойманных в лесах и на дорогах, из числа которых хотя и не все, но многие находилися в шайках мятежников и впоследствии отстали или отделились, крестьянами также представлено более 30 ч[ел.] помещиков, которые, как они утверждают, доставляли продовольствие шайкам или внушали крестьянам не повиноваться русскому правительству признать над собою владычество Польши и по другим обстоятельствам навлекли на себя их подозрение.

По распоряжению начальника губернии назначены особые чиновники при уездном полицейском управлении для отобрания показаний от доносителей, а также ответов от обвиняемых и затем по резолюции е. превосходительства эти лица или освобождаются от всякой ответственности, или назначаются под надзор полиции, а некоторые передаются суждению военно-судной комиссии.

Преследование крестьянами помещиков-поляков, можно определительно сказать, составляет поголовное движение крестьян, кроме чувства преданности правительству, в настоящем случае действует и месть за прежнее крепостное право, которое во зло употребляло большинство помещиков, полевые отработки для помещиков теперь почти оставлены, требовать строгого исполнения их в настоящее время, когда крестьяне заняты перевозкою иногда на подводах войск, караулами по дорогам, мостам, от поджогов и охранением собственных домов, решительно невозможно.

В настоящее время бывшие посредники-поляки почти все заменены другими, по назначению начальника губернии, причем он им в данной инструкции поставляет в обязанность внушать крестьянам, дабы они не удалялись от своих селений, обрабатывали свои поля, а также и помещичьи где, на издельной повинности, как долг их за владеемую помещичью землю, но, какой эти внушения будут иметь успех, неизвестно, строгие же и крутые меры с крестьянами в этом случае и невозможны, и несвоевременны; нет сомнения, что местное начальство впоследствии, по мере возможности, будет стараться привести их к законному повиновению и порядку.

Городское население как г. Могилева, так и всех уездных городов Могилевской губ. остается спокойным, при своих занятиях и изъявляют во всем преданность правительству, учредив по возможности от себя охранные для городов стражи в помощь военным командирам.

О чем долгом считаю довести до сведения в. сиятельства."

*************************************************

История восстания 1863–1864 гг. на территории Беларуси (обзорная справка)
https://archives.gov.by/index.php?id=223980

В Могилевской губернии в ночь на 12 (24) апреля 1863 г отряду под командованием Л. Звеждовского с помощью революционно настроенных студентов Горы-Горецкого земледельческого института удалось захватить уездный город Горки.

Однако вскоре отряд (около 100 человек) был распущен.

Другим отрядам на Могилевщине (Быховскому под командованием И. Анципы, Рогачевскому под командованием Т. Гриневича) удалось продержаться лишь по несколько дней, после чего в апреле 1863 г. они были разбиты, их командиры расстреляны.

Общее количество повстанцев на Могилевщине, по официальным данным, не превысило 800 человек.

-------------------------------------------

История восстания 1863–1864 гг. на территории Беларуси (обзорная справка)


https://archives.gov.by/index.php?id=223980

Предыстория восстания
Ход восстания
Ситуация после подавления восстания
Память о восстании

После разделов в 1772, 1793 и 1795 гг. Речи Посполитой – федеративного государства, в состав которого с 1569 г. входили Королевство Польское (нынешние польские и украинские территории) и Великое княжество Литовское (нынешние белорусские и литовские, часть латвийских территорий), осуществленных Австрией, Пруссией и Россией, земли Беларуси оказались в составе Российской империи.

Следует сказать, что в то время название Литва относилось преимущественно к землям Западной и Центральной Беларуси – к западу от реки Березины. Наименование распространилось от названия исторической Литвы, располагавшейся некогда западнее нынешнего города Минска. Литвинами же называли и предков нынешних белорусов. Название Белая Русь относилось к землям, лежащим к востоку от Березины и Днепра. До 1840 г. в Российской империи официально губернии Виленская, Гродненская и Минская именовались литовскими, а Витебская и Могилевская – белорусскими (см. в разделе сайта «Административно-территориальное деление Беларуси»). Большая же часть территории нынешней Литвы имела название Жмудь. Нынешние территориальные названия Литвы и Беларуси закрепились во второй половине XIX в. и даже начале XX в. Это следует учитывать, при знакомстве с описываемыми событиями и их анализе. Мы употребляем географические названия в соответствии с их нынешним значением, однако в документах той эпохи зачастую встречаются исторические наименования.

Верхние слои общества прекратившего существование государства – аристократия, а также большая часть шляхты – местного дворянства – к тому времени, осознавая свое литвинское происхождение, считали себя представителями народа Речи Посполитой, общались на польском языке, в значительной степени находились в орбите польской культуры. Белорусский язык был языком общения простого народа, части горожан. Процент дворян – шляхты среди населения в Беларуси, Литве и Правобережной Украине был одним из самых высоких в Европе. После присоединения этих земель к Российской империи местные уроженцы составляли две трети дворян Европейской России. Осознание утраты государственности, которое подпитывалось воспоминаниями о былых политических правах в своей державе, а также с помощью существовавшей системы школьного образования, ориентированного на польско-литвинскую культуру (в большинстве школ преподавание велось на польском языке), через католический костел и т. д., формировало патриотические настроения в среде местной шляхты, вызывало протест против российского господства, порождало стремление к борьбе за восстановление Речи Посполитой.

Во вспыхнувшем в 1830–1831 гг. на территории Польши, Беларуси и Литвы национально-освободительном восстании приняла участие большая часть шляхты. После подавления восстания царские власти предприняли значительные усилия, чтобы ослабить протестный потенциал. Имения и усадьбы активных участников восстания подверглись конфискации. Шляхтичи, не сумевшие документально подтвердить свое дворянское происхождение, переводились в разряд однодворцев западных губерний – специально утвержденной податной категории сельского населения, то есть понижался их социальный статус.

Начались изменения в системе образования – многие школы были переведены на русский язык обучения. В 1839 г. при поддержке властей состоялись официальная отмена церковной унии между православной и католической церквами, действовавшей в Беларуси с 1596 г., и перевод большинства униатов, которые составляли значительную часть населения Беларуси, – преимущественно крестьян – в православие.

Царское правительство, пытаясь заручиться большей поддержкой православных крестьян, провело на территории Беларуси инвентарную реформу: наделы государственных крестьян (подчинявшихся не помещикам, а государству) были увеличены за счет передачи им части земель участников восстания 1831 г.

Царским манифестом от 19 февраля (3 марта по новому стилю) 1861 г. в Российской империи отменялось крепостное право. Крестьяне получали личную свободу, но их наделы примерно на 30 процентов уменьшались, оставшуюся землю они должны были со временем выкупить, а до этого момента назывались временнообязанными и продолжали выполнять разного рода хозяйственные работы для помещиков, вводились многочисленные платежи в казну. Крестьянские волнения, как следствие неудовлетворенности характером реформы, охватили многие местности Российской империи. Массовое недовольство крестьян власти предвидели и, например, на территории Беларуси еще до отмены крепостного права разместили стотысячные войска.

В Российской империи в конце 1850-х – начале 1860-х гг. разворачивалось освободительное движение, состоявшее в основном из разночинцев – выходцев из неаристократических слоев населения. Свою цель революционеры видели в улучшении положения народных масс. Движение принимало форму различных кружков, подпольных организаций. Одна из крупнейших тайных организаций – «Земля и воля» – проводила работу по подготовке всеобщего крестьянского восстания. Основной идеей было установить власть народа, передать всю землю крестьянам без выкупа. Предполагалось образовать на просторах Российской империи добровольную федерацию областей. Сложившаяся в стране накануне и во время реформы 1861 г. революционная ситуация, усиление крестьянского движения давали надежду на осуществление этих планов.

Ситуация в польских и белорусско-литовских губерниях кроме аграрно-крестьянского, обострялась еще и национальным вопросом. Прежде всего в этот период имел место подъем польского национально-освободительного движения, целью которого являлось восстановление независимого государства в границах Речи Посполитой 1772 г. Во многих городах Польши проходили антиправительственные манифестации, собирались они также в Вильне, Минске, Витебске, Гродно. 22 августа 1861 г. на территории Беларуси и Литвы было введено военное положение. Для наказания участников выступлений действовали специальные полицейские суды. Во все местные гимназии были разосланы воинские команды.

По вопросу о способах достижения своей цели представители национально-освободительного движения делились на два крыла: консервативное и демократическое. Представители консервативного лагеря, так называемые белые, – это были в основном средние и крупные землевладельцы, представители крупной буржуазии, надеялись добиться успеха путем переговоров с царским правительством и с помощью дипломатической поддержки западных держав. Так называемые красные – в основном представленные безземельной и малоземельной шляхтой, мелкими чиновниками, ремесленниками, составляли демократически настроенное крыло будущих повстанцев.

Среди «красных» также не существовало единства. Для умеренных шляхетских революционеров – польских националистов главной являлась задача восстановления польской республики, с включением в ее состав земель Беларуси, Литвы и Правобережной Украины. Образованный летом 1862 г. в Варшаве Центральный национальный комитет, занимавшийся подготовкой восстания, состоял в основном из их сторонников. Центральный национальный комитет поддерживал связь с Комитетом русских офицеров в Польше – революционной организацией в русской армии, дислоцированной на территории Польши, Беларуси, Литвы, Украины, состоявшим почти наполовину из уроженцев белорусско-литовских губерний. Руководитель Комитета русских офицеров в Польше А. Потебня в июне 1862 г. осуществил покушение на царского наместника в Польше. В конце 1862 г. комитет вошел в качестве автономной структуры в состав «Земли и воли».

Представители Центрального национального комитета в сентябре 1862 г. провели переговоры с русскими революционерами А. Герценом, Н. Огаревым, М. Бакуниным, предлагавшими принять более радикальные лозунги, призывавшие отдать землю крестьянам и декларировавшие свободу провинциям. Эти предложения фактически не были приняты.

В отличие от Польши, ведущая роль в подготовке восстания на территории Беларуси и Литвы принадлежала «красным», в рядах которых были преимущественно шляхетская студенческая и школьная молодежь, а также горожане. Активную пропагандистскую работу вели студенты Горы-Горецкого земледельческого института. Молодежь отражала стремление шляхетской интеллигенции к независимости края от России, предполагалось, что это возможно в форме восстановленной федеративной Речи Посполитой. Многие из учившихся в российских университетах уроженцев Беларуси были захвачены идеей всеобщего крестьянского восстания, провозглашенной русским революционером Н. Чернышевским, хотя и относились с недоверием к проповедуемому им слепому революционному нигилизму. В организационном оформлении радикальной оппозиции в Беларуси активно содействовала польская революционная организация в Петербурге во главе с революционными демократами З. Сераковским и Я. Домбровским – одним из будущих организаторов Центрального национального комитета и будущим генералом Парижской коммуны.

Революционно-демократическое крыло «красных» во главе с Я. Домбровским выступало за восстановление полной независимости Речи Посполитой путем всеобщего восстания в союзе с революционными силами России. Декларировалось право крестьян на землю, а также право белорусов, литовцев и украинцев на национальное самоопределение.
Петербургская среда оказала влияние и на будущего лидера белорусских революционеров Викентия Константина Семеновича Калиновского (1838–1864). Оформлению его революционно-демократического мировоззрения способствовало то, что в годы учебы на юридическом факультете Петербургского университета (1856–1860 гг.) он, как и его брат Виктор, был активным участником «красного», радикального крыла студенческого землячества, объединявшего выходцев из Беларуси, Литвы, Польши, Украины. Участники организации были знакомы с идеями Н. Чернышевского, А. Герцена. По словам одного из участников организации В. Гажича, партия «красных», которые называли себя либералами и революционерами, верила только в революцию – «кулачную», соединенную с социальным переворотом. Позднее официальный историограф событий, связанных с восстанием, генерал В. Ратч, называя Калиновского человеком «с настроением герценовской школы», напишет, что он стремился к созданию общества «на новых началах коммунистических бредней, проповедуемых Герценом и Ко».

Окончив университет и получив степень кандидата права, К. Калиновский вернулся в Беларусь. Устроиться на службу ему не удалось, и все силы он направил на подготовку вооруженного выступления. В 1861 г. К. Калиновский в Гродно создал и возглавил революционно-демократическую организацию для подготовки крестьянского восстания. Ее активным участником стал друг Калиновского В. Врублевский, выпускник лесного института в Петербурге, впоследствии – генерал Парижской коммуны.

Осенью 1861 г. революционеры Беларуси и Литвы создали в Вильне Комитет движения под руководством Л. Звеждовского, в конце лета 1862 г. преобразованный в Литовский провинциальный комитет, для руководства восстанием в крае. Структурные ячейки нелегальной организации насчитывали около трех тысяч человек. Ее членом стал и К. Калиновский, в октябре 1862 г. он возглавил комитет, а Л. Звеждовский выбыл из его состава. В конце 1862 – начале 1863 г. членами Литовского провинциального комитета были также А. Бонольди, Э. Вериго, Б. Длуский, А. Залесский, Я. Козел-Поклевский, З. Чехович. С осени 1862 г. Калиновский полностью перешел на нелегальное положение. Литовский провинциальный комитет к началу 1863 г. разослал по губерниям, уездам и волостям края своих комиссаров, призванных готовить выступление.

К. Калиновский совместно с Ф. Рожанским и В. Врублевским основал нелегальную типографию и организовал выпуск издания для крестьян «Мужицкая правда» (ее называют первой газетой на белорусском языке) – пропагандистских листков, где под псевдонимом «Ясько-гаспадар из-под Вильны» доходчиво разъяснял простому народу цели будущего восстания. Известно 7 выпусков этого издания, печатавшегося на белорусском языке (с использованием гродненского диалекта) латинским шрифтом (сам издатель называл их письмами, один из идеологов белорусского национального движения А. Луцкевич охарактеризовал как цикл воззваний), посвященных различным аспектам жизни народа – рекрутчине, поборам с крестьян, религиозным вопросам. В частности, один из выпусков был посвящен защите униатства, просуществовавшего в Беларуси более 200 лет. Калиновский здесь выступил с резкой критикой православия, в связи с тем, что, по его мнению, оно навязывалось белорусам силой. Содержались в «Мужицкой правде» и радикальные призывы браться за оружие и самим решать свою судьбу: «Мужик, пока в силах держать косу и топор, защитить свое сумеет и ни у кого милости просить не будет».

Под редакцией К. Калиновского вышли также два номера из трех подпольной газеты «Знамя свободы» на польском языке – органа Литовского провинциального комитета. На ее страницах он, в частности, писал: «Русский народ содрогается, видя нашу вековую обиду. Он стремится быть свободным нашим братом, а не угнетателем, и ответственность перед потомством за наше железное рабство решительно возлагает на готовый рухнуть царизм».

Одна из основных политических целей, сформулированных Калиновским в качестве программных, – освобождение из-под российского господства. Предполагалось восстановить Великое княжество Литовское в составе федеративной Речи Посполитой – не шляхетской, а демократической, построенной на началах социального равенства. К. Калиновский старался развеять иллюзии крестьян относительно «хорошего» царя, разоблачал грабительский характер реформы 1861 г., выступал сторонником перераспределения помещичьих земель между сельчанами. Он исходил из идеи народной, крестьянской революции и установления в результате ее народовластия и принципиально расходился не только с «белыми», но и с умеренными «красными», делавшими ставку на ведущую роль шляхты. Выступления крестьян против помещиков К. Калиновский стремился направить в русло национально-освободительной борьбы.

К. Калиновский последовательно добивался установления равноправных отношений между Литовским провинциальным комитетом и Центральным национальным комитетом в Варшаве. Генерал В. Ратч, основываясь на документах жандармского расследования, будет утверждать, что Калиновский выступал против «слияния с Польшей». Он понимал отношения Литвы (так называли в то время территории, составлявшие некогда Великое княжество Литовское) и Польши только как федеративные – с полной независимостью от Варшавы. За этот «сепаратизм» его критиковали даже некоторые представители «красных» – демократического крыла среди польских революционеров.

В конце 1862 г. взаимоотношения между Литовским провинциальным комитетом в Вильне и Центральным национальным комитетом в Варшаве носили весьма напряженный характер. Разногласия были столь значительными, что в Центральном национальном комитете, принимая решение о начале восстания, не сочли нужным согласовать его дату с виленскими соратниками.

* * *

Неожиданное распоряжение царских властей о проведении в Царстве Польском рекрутского набора, под который могли попасть многие из будущих повстанцев, стало одной из причин того, что восстание началось раньше, чем было запланировано.

10 (22) января 1863 г. Центральный национальный комитет в Варшаве обнародовал манифест о начале восстания, было образовано Временное национальное правительство, которое объявлялось руководящим органом на территории всей бывшей Речи Посполитой.

20 января (1 февраля) 1863 г. Литовский провинциальный комитет призвал всех «литвинов» взяться за оружие и поддержать восстание в Польше. Провозглашалось Временное провинциальное правительство Литвы и Беларуси. На места рассылалась инструкция о наказании наиболее жестоких помещиков – угнетателей народа. Тем не менее ради единства действий радикальные «красные» в составе Литовского провинциального комитета пошли на принципиальные уступки польским шляхетским революционерам по всем программным вопросам и фактически полностью подчинились польскому Временному национальному правительству. В Варшаве, однако, к ним не было полного доверия. Существовало и недовольство действиями К. Калиновского, выступавшего за автономность в организации восстания и руководстве им на территории Беларуси и Литвы.

В феврале 1863 г. руководство восстанием в Вильне захватили в свои руки «белые». Главной задачей для них было не допустить его перерастания в крестьянскую революцию, к которой стремился К. Калиновский. 27 февраля (11 марта) 1863 г. Временное провинциальное правительство Литвы и Беларуси сменил Отдел, управляющий провинциями Литвы (его называют также Отделом управления провинциями Литвы), который возглавил представитель консервативного крыла Я. Гейштор. От имени Отдела был распространен специальный декрет, объявлявший недействительными и отменявший все «полномочия и мандаты», выданные Временным провинциальным правительством. Калиновский заявил, что эти действия являются предательством революции, однако он и его соратники вынуждены были подчиниться шляхетским революционерам и действовать от имени польского Временного национального правительства, придерживаться установленной им программы.

В конце марта 1863 г. К. Калиновский был назначен на должность революционного комиссара Гродненской губернии, где активно участвовал в развертывании восстания, стремился привлечь к участию в нем как можно больше крестьян. Как писал позднее В. Ратч: «Далеко деятельнее, энергичнее и способнее всех воеводских комиссаров для революционного дела оказался Калиновский».

Первые повстанческие отряды появились на территории Беларуси из Польши в январе–феврале 1863 г. Формирование местных отрядов и выход их к месту сбора начались в марте–апреле 1863 г.

В основном отряды состояли из шляхты, учащихся, студентов. Вследствие несоразмерности сил боевые действия повстанцев с самого начала носили характер партизанской борьбы. Приходя в деревню или местечко, повстанцы созывали жителей, объявляли им манифест польского национального правительства и аграрные декреты, согласно которым, те безземельные крестьяне, кто поддержит восстание с оружием в руках, должны были получить около 2 десятин земли. Составлялись акты о передаче земли крестьянам, от них принимали присягу и возвращали собранные налоги за счет изъятых казенных денег.

Иногда проходили публичные суды и наказания людей, оказывавших помощь властям в борьбе с восстанием. Имел место революционный террор. Существовали специальные группы «кинжальщиков», призванные расправляться с предателями. Один из пунктов «Инструкции Временного правительства командирам повстанческих отрядов» гласил: «Наиболее явных угнетателей крестьян для примера в присутствии жителей волости по решению военного суда карать смертью, не допуская самочинной расправы».

Всего на современной территории Беларуси с февраля по август 1863 г. зафиксировано 46 боев и боевых стычек повстанцев с царскими войсками.

В Витебской губернии наиболее значительным стал захват транспорта с оружием 13 (25) апреля 1863 г. группой Л. Плятера в Динабургском уезде. Однако вскоре отряд был разбит, его командир расстрелян. Еще несколько неудачных для повстанцев стычек произошло в Борисовском, Витебском, Лепельском, Оршанском, Себежском уездах.

В Могилевской губернии в ночь на 12 (24) апреля 1863 г отряду под командованием Л. Звеждовского с помощью революционно настроенных студентов Горы-Горецкого земледельческого института удалось захватить уездный город Горки. Однако вскоре отряд (около 100 человек) был распущен. Другим отрядам на Могилевщине (Быховскому под командованием И. Анципы, Рогачевскому под командованием Т. Гриневича) удалось продержаться лишь по несколько дней, после чего в апреле 1863 г. они были разбиты, их командиры расстреляны. Общее количество повстанцев на Могилевщине, по официальным данным, не превысило 800 человек.

Более организованный характер носили выступления повстанцев в Минской губернии, где подготовкой восстания руководила Минская повстанческая организация, возглавляемая «красными». Наиболее крупным был Игуменский отряд под командованием С. Лесковского, а также отряды А. Трусова в Борисовском уезде, П. Дыбовского в Минском уезде. В Пинском уезде действовали отряды Р. Рогинского, Р. Траугута, Я. Ваньковича. Были отряды в Слуцком и Новогрудском уездах.

Две трети боев произошло на Гродненщине и Виленщине. Вооруженные формирования в Гродненской губернии были созданы Гродненской революционно-демократической организацией. На территорию губернии заходили также отряды из Польши. Иногда удавалось сконцентрировать до 5000 повстанцев. Восставшим удалось захватить местечко Семятичи Бельского уезда, город Пружаны.

Наиболее значительным сражением стал бой 21 мая возле местечка Миловиды Слонимского уезда (ныне в Барановичском районе Брестской области), в котором приняло участие около 800 повстанцев из нескольких отрядов и пять рот царских солдат, имевших четыре пушки. Солдатам не удалось взять лагерь противника, и с большими потерями они были вынуждены отойти.

Особенностью повстанческих отрядов в Гродненской губернии было то, что в их рядах находилась третья часть всех крестьян, участвовавших в восстании. К примеру, на Витебскую губернию, где таких было меньше всего, пришлось лишь 7 процентов повстанцев-крестьян. В целом же крестьяне составляли, согласно подсчетам исследователей, около 18 процентов участников восстания.

У крестьян вызывал недоверие факт поддержки восстания со стороны местных помещиков – их извечных угнетателей, ограниченная программа его руководителей. Чуждым и непонятным для них был и лозунг восстановления польского государства. Власти и православная церковь распространяли слухи, будто против русского царя восстали польские помещики за то, что отменил крепостное право, и хотят восстановить крепостничество. Кроме того, в связи с восстанием правительство ускорило проведение некоторых реформ на территории Беларуси.

Царскими указами от 1 марта и 2 ноября 1863 г. временнообязанные отношения в белорусских губерниях отменялись и крестьян переводили на обязательный выкуп земли, причем выкупные платежи уменьшались на 20 процентов. Предписывалось вернуть наделы многим из крестьян, чьи земли перешли помещикам в последние годы перед отменой крепостного права. В итоге большинство крестьян не поддержали повстанцев, некоторые даже помогали задерживать их, громили имения польских землевладельцев.

Согласно данным официального расследования количество участников восстания на территории Польши, Литвы, Беларуси и на Волыни составило 77 тысяч человек. Лозунг польских шляхетских революционеров о восстановлении Польши в границах Речи Посполитой 1772 г. спровоцировал небывалый подъем великодержавно-шовинистических настроений среди российской общественности, что парализовало усилия «Земли и воли» поднять всероссийское крестьянское восстание.

Национальное правительство в Варшаве собирало средства и пыталось организовать поставку оружия повстанцам из-за границы. Однако в основном члены отрядов, которых в Беларуси и Литве насчитывалось около 15 тысяч человек, были вооружены старыми охотничьими ружьями, самодельными пиками (часто при их изготовлении использовали крестьянские косы). Как писал позже в своих показаниях царским жандармам член Национального правительства О. Авейде: «…Литва не получила во все время ни одного карабина». В единоборстве с мощными российскими регулярными войсками (318 рот солдат, 48 эскадронов кавалерии, 18 казацких сотен – их общая численность доходила до 200 тысяч человек), имевшими, в частности, 120 полевых орудий, они были обречены на поражение.

В мае 1863 г. виленским генерал-губернатором с наделением чрезвычайными полномочиями был назначен генерал М. Муравьев, некогда служивший в должностях могилевского и гродненского губернаторов. Ему подчинялись военные губернаторы и военные начальники уездов, вооруженные силы, жандармерия и полиция, следственные комиссии и военно-полевые суды. Применялись специальные правовые акты, призванные упорядочить ситуацию в условиях военного положения. Были утверждены, например, «Правила военно-гражданского управления в уездах Виленской, Ковенской, Гродненской, Минской, Витебской и Могилевской губерний».

Надежды многих участников восстания на дипломатическое давление западных держав на Россию не оправдались. М. Муравьев вынудил руководство «белых» отказаться от поддержки восстания, истребовав от них подписания соответствующих верноподданнических адресов на имя царя Александра II. Жесткими мерами против повстанцев М. Муравьев, получивший среди революционеров прозвище «вешатель», смог подавить их выступления.

Проводились массовые аресты как участников выступления, так и заподозренных в сочувствии повстанцам. Смертные приговоры военно-полевых судов исполнялись незамедлительно, казни проводились публично. По распоряжению М. Муравьева за подозрение в помощи восставшим было сожжено несколько шляхетских селений – околиц, а их жители выселены вглубь России.

Зачастую земля выселенной за участие в восстании шляхты передавалась местным крестьянам. В деревнях из крестьян создавались сторожевые отряды, которым вменялись в обязанность поимка повстанцев и сдача их властям, наблюдение за благонадежностью шляхтичей. Вводился запрет на свободную продажу и покупку кос – требовалось специальное разрешение полиции.

Распоряжением Муравьева запрещалось употреблять польский язык в учреждениях и делопроизводстве. Русский язык вводился в учебных и общественных учреждениях в качестве обязательного. Активно велась антиповстанческая и антипольская агитация. Даже за ношение траурной одежды как символа скорби по погибшим повстанцам виновные подвергались большому штрафу, а уличенных в этом трижды предписывалось арестовывать как участников мятежа.

26 июня 1863 г. в соответствии с декретом варшавского Временного национального правительства на базе Отдела управления провинциями Литвы был образован Исполнительный отдел Литвы. Первоначально его возглавил Я. Гейштор, после ареста которого 31 июля (12 августа) 1863 г. руководителем стал К. Калиновский. К концу лета в его руках сконцентрировалась вся полнота власти в повстанческой организации на территории Беларуси и Литвы. В составе Исполнительного отдела преобладали его соратники и неофициально отдел называли «красным правительством» («красным жондом»). Однако использовать эту ситуацию для реализации своей программы Калиновский уже не имел ни времени, ни возможности.

Восстание в белорусско-литовских губерниях в начале сентября было практически подавлено. В начале осени 1863 г. по решению Исполнительного отдела Литвы вооруженная борьба была прекращена, предполагалось начать подготовку к новому выступлению весной 1864 г. До лета 1864 г. еще действовала повстанческая организация в Новогрудском уезде, но и она вынуждена была прекратить свою деятельность.

К. Калиновскому удавалось оставаться на воле до конца января 1864 г. Однако, выданный одним из арестованных, и он был схвачен. Находясь в заключении, К. Калиновский смог передать на волю несколько посланий – «Писем из-под виселицы», написанных на белорусском языке. В последнем из них, понимая неизбежность своей гибели, он обращается к белорусскому народу со словами: «Горько покинуть землю родную и тебя, дорогой мой народ. Застонет грудь, заболит сердце, но не жаль погибнуть за твою правду». 10 (22) марта 1864 г. К. Калиновский казнен через повешение в Вильне при большом стечении народа. В момент казни он, названный при зачтении приговора «дворянином», воскликнул: «У нас нет дворян, все равны!»

* * *

По официальным сведениям царских властей, всего в крае подверглось наказанию более 15 тысяч человек. Из них 123 (по данным некоторых исследователей 128) были повешены или расстреляны, 12 355 сосланы под надзор полиции по месту жительства, 3776 человек высланы без следствия и суда. Многие направлялись на каторгу, в арестантские роты. Всего, согласно подсчетам российских историков, среди 38 тысяч сосланных вглубь России участников восстания, выходцы из Литвы и Беларуси составили 57 %.

Особый упор был сделан на подрыв материального благосостояния и политического влияния местной социальной элиты. Имения тех помещиков, кто имел отношение к восстанию, подвергались конфискации и на льготных условиях передавались присланным из центральных губерний империи чиновникам, царским генералам. Остальные землевладельцы облагались контрибуцией в пользу казны. Однако более 70 процентов всех, подвергшихся наказанию, составляла шляхта, в большинстве безземельная или малоземельная, внесшая, по мнению генерал-губернатора М. Муравьева, большой вклад в распространение восстания.

Руководство римско-католической церкви на территории Беларуси официально не поддержало восстание. Однако многие из ксендзов сочувствовали повстанцам, зачитывали прихожанам манифест Временного национального правительства, за что подверглись репрессиям со стороны царской администрации, в частности административной ссылке и ссылке на каторжные работы. С территории Беларуси было выслано около трехсот католических священников, многие с конфискацией личного имущества. Как непосредственный результат подавления восстания была ликвидирована в 1869 г. Минская диоцезия – римско-католическое епископство.

Многие из высланных оставались в местах ссылки по много лет, хотя часть из них все же смогла вернуться вследствие амнистий 1866, 1871, 1883 гг.

Началась продолжительная полоса политической реакции и тотальной русификации.

Военное положение на территории Беларуси было отменено полностью лишь в 1870 г. Ряд реформ, проводившихся в Российской империи с целью укрепления капиталистических начал в экономической и общественной жизни, на территории Беларуси был осуществлен со значительной задержкой, либо они не проводились вовсе.

Одним из итогов восстания стало углубление пропасти между землевладельцами – преимущественно католиками и основной массой крестьян, большинство из которых составляли православные, – именно на них и сделали ставку царские власти, пытаясь противопоставить их потенциальным мятежникам. Помещикам-католикам запрещалось покупать землю, крестьянам-католикам также. Это привело к тому, что земельный рынок – один из факторов развития капиталистических отношений долгое время не мог получить надлежащего развития.

Специально разработанные чрезвычайные законы были направлены на то, чтобы уменьшить в регионе польское влияние и усилить русское.

Местных чиновников заменяли выходцами из центральных губерний Российской империи. Их призывали ехать в Северо-Западный край, как называли белорусские и литовские губернии, назначали на высшие должности, платили повышенное жалование.

Многие костелы были закрыты или преобразованы в православные церкви, развернулось широкое строительство новых православных церквей.

Власти закрыли единственное на то время высшее учебное заведение на территории Беларуси – Горы-Горецкий земледельческий институт, было сокращено количество гимназий. Постепенно расширялась сеть народных училищ, церковноприходских школ с русским языком обучения. Открылось несколько учительских семинарий, призванных готовить педагогов также на русском языке.

Значительная часть местной интеллигенции была выслана или эмигрировала. Многие из эмигрантов оставили заметный след в жизни принявших их стран – внесли свою лепту как инженеры, военные, деятели искусства и т.д. Некоторые участники восстания приняли участие в сражениях за Парижскую коммуну. Почетным гражданином Греции стал З. Минейко – предок одного из видных греческих политиков, премьер-министра страны А. Папандреу.

* * *

Восстание 1863–1864 гг. явилось одним из знаковых событий в истории Беларуси, оказавшим существенное влияние на дальнейшую судьбу белорусского народа, что нашло отражение в трудах ученых и публицистов, начиная со второй половины XIX в.

Опубликована значительная часть архивных документов, связанных с событиями восстания. Значение восстания на территории Беларуси, действия и роль его руководителей, в частности К. Калиновского, в разное время и разными авторами оценивались по-разному. Восстание объявлялось то «польской смутой», то чисто шляхетским, то чисто крестьянским, то буржуазно-демократическим. Иногда вообще подвергается сомнению наличие в нем революционно-демократического крыла. В зависимости от предпочтений различных авторов то акцентируется, то затушевывается религиозно-клерикальная составляющая событий восстания.

Различия в оценках существуют и поныне, иногда позиции расходятся диаметрально. Причина этого кроется в разнице концепций авторов относительно основополагающих принципов формирования белорусской нации, национального менталитета, основ ее социально-экономического, конфессионального, культурного развития. Очевидно, что получить полную картину и дать объективную оценку событий можно лишь на базе научных исследований, которые предполагают изучение всех выявленных документальных источников и их тщательный анализ.

Участники и современники событий, связанных с восстанием, оставили свои воспоминания, написанные вскоре после них.

Значительный объем сведений о деятельности повстанческой организации содержат «Показания и записки» члена Национального правительства О. Авейде, написанные им в тюрьме по требованию властей и ограниченным тиражом изданные для служебного пользования в 1866 г.

Одним из первых официальных историографов восстания стал царский генерал В. Ратч, по личному поручению М. Муравьева написавший два тома «Сведений о польском мятеже 1863 г. в Северо-Западной России», изданных в Вильне в 1867-1868 гг. Как отмечал автор, он использовал в ходе работы официальную переписку, следственные дела, конфискованные бумаги, книги, брошюры и «некоторые устные сообщения».

В работе В. Ратча содержатся сведения о важнейших положениях программы К. Калиновского: об уничтожении дворянства, о ликвидации помещичьего землевладения путем крестьянской революции, о необходимости создания крестьянской революционной организации и связи восстания в Беларуси и Литве с польским национальным освободительным движением и народной революцией, готовившейся в России, о праве Беларуси и Литвы на самостоятельное государственное существование. Царский историк отмечал, что «Калиновский вовсе не имел намерения работать для Польши, он опасался того слияния с Польшей, при котором от нее нельзя было бы и отвязаться».

Одной из первых публикаций стали четыре тома воспоминаний «История восстания польского народа в 1861–1864 гг.» члена Национального правительства А. Гиллера, которые вышли в Париже в 1867–1871 гг. Сторонники социальной революции на их страницах подвергались критике. В издании были впервые опубликованы «Письма из-под виселицы» К. Калиновского.

Позже, уже в начале XX в., изданы воспоминания Ф. Рожанского, Я. Гейштора, Б. Длуского и других участников и руководителей восстания.

В середине 1920-х гг. белорусский историк В. Игнатовский основной целью восстания в Беларуси называл радикальное решение крестьянского вопроса и создание независимой от России и Польши Белорусской республики.

В конце 1920-х гг. белорусский историк С. Агурский выдвинул концепцию об исключительной роли помещиков и духовенства в организации восстания и его сугубо польском характере.

В 1950–1960-е гг. белорусский философ И. Лущицкий считал восстание 1863 г. в Беларуси и Литве антикрепостническим, крестьянским. Белорусский историк А. Смирнов – автор одной из первых монографий, посвященных Калиновскому, назвал его выдающимся сыном белорусского народа. Само восстание ученый рассматривал как проявление борьбы классов.

В 1970–1980-е гг. появились новые исследования белорусских ученых. Основателем белорусского революционного демократизма именуют К. Калиновского философы Э. Дорошевич и В. Конон. Они указали на наличие у Калиновского идеала «справедливого общественного и политического строя», называя его не абстрактным идеалом мечтателя-утописта, а конкретной программой идеолога крестьянства, мелкой шляхты и демократической интеллигенции с характерными для нее как сильными, так и слабыми сторонами мировоззрения этих социальных пластов белорусского народа.

Философ А. Майхрович дал оценку восстанию 1863–1864 гг. в Беларуси и Литве как буржуазно-демократическому, направленному против социального и национального угнетения. К. Калиновского он называет выдающимся белорусским революционером-демократом, политическим деятелем и публицистом, связывает с деятельностью его и его соратников оформление революционного демократизма как самостоятельного течения общественной мысли.

Как исключительно важные на историческом пути белорусов к свободе и национальной консолидации оценил деятельность и творчество К. Калиновского белорусский историк, литературовед, археограф, писатель Г. Киселев, по мнению которого, героическая жизнь К. Калиновского до последнего дыхания – здесь нет преувеличения – отдана родному народу, борьбе за лучшее будущее. Исследователь назвал К. Калиновского великим сыном белорусского народа и великим революционером.

Отмечая, что в его деятельности нашли воплощение наиболее радикальные тенденции восстания 1863–1864 гг., Г. Киселев оценивает их как одну из наиболее смелых попыток проверить на практике и воплотить в жизнь программу революционных демократов 60-х гг., а К. Калиновскому в истории общественной мысли и революционного движения Беларуси и Литвы отводит роль лидера и теоретика революционной демократии. Он также считал, что в исторической перспективе идеи и творчество К. Калиновского на многие десятилетия предопределили идейно-эстетическое направление белорусской демократической литературы, ставшей во многом литературой «мужицкой правды».

Революционером-демократом, подлинным народным героем, борцом за свободу белорусского народа называет К. Калиновского еще один исследователь его жизни и деятельности – белорусский историк В. Шалькевич. Ученый считает К. Калиновского одним из самых известных представителей белорусской нации в мире.

М. Бич, автор статьи о восстании 1863–1864 гг. в Польше, Беларуси и Литве в «Энциклопедии истории Беларуси», называет его национально-освободительным.

Вместе с тем, в 2000-е гг. И. Качалов – один из авторов учебного пособия «История Беларуси» под редакцией Е. Новика и Г. Марцуля назвал восстание 1863–1864 гг. по своим целям польской буржуазно-демократической революцией, направленной против самодержавия, сословного и национального неравенства.

Существует точка зрения, что восстание было исключительно польским по своему характеру, а К. Калиновский не является подлинным героем белорусского народа, а даже антигероем. «Сконструированным героем», польским революционером-фанатиком, поставленным на должность руководителя восстания польским повстанческим центром, считает его историк А. Гронский, он же называет создание «Мужицкой правды» чисто пропагандистской акцией.

Зачастую К. Калиновского вообще объявляют поляком. В качестве аргумента приводится тот факт, что он напрямую не заявлял в своих текстах о правах и чаяниях белорусов и не употреблял такого названия. Однако следует сказать, что в то время название белорусы еще не закрепилось за всем народом и являлось узко региональным. Ставится под сомнение приверженность Калиновского идее социальной справедливости. Жестко критикуются его позиции в отношении методов ведения борьбы (насильственных) и веротерпимости.

Существуют столь же противоречивые мнения и о роли генерал-губернатора М. Муравьева. Некоторые его считают талантливым администратором, защитившим местных крестьян от повстанцев, а другие называют «вешателем».

Историк А. Бендин объявляет К. Калиновского «идеологом беспощадного революционного террора» и считает возможным охарактеризовать события, связанные с восстанием, как эпизоды «гражданской войны, вспыхнувшей в крае на основе политического, социального и религиозно-этнического противостояния».

Тем не менее белорусский историк М. Бич, оценивая значение восстания 1863–1864 гг., говорит, что, хотя оно в тех условиях почти не имело шансов на победу, в нем проявились мужество, решительность и самоотверженность многих сыновей Беларуси в борьбе за волю и лучшую долю народа.

Следует отметить, что также существуют различные трактовки событий восстания и его значения в национальных историографиях не только Беларуси, но и России, Польши, Литвы, других стран.

Тема восстания 1863–1864 гг. на территории Беларуси достаточно широко представлена в произведениях художественной литературы, искусства.

Издано печатное и рукописное наследие К. Калиновского.

Созданы, посвященные событиям восстания и деятельности К. Калиновского поэмы М. Танка «Калиновский», А. Кулешова «Хомутиус», роман В. Короткевича «Колосья под серпом твоим» и трагедия «Кастусь Калиновский. Смерть и бессмертие» этого же автора. Повстанцам и К. Калиновскому посвящены произведения и многих других белорусских литераторов.

В белорусском театральном искусстве первой постановкой на тему восстания стал спектакль Белорусского государственного театра «Кастусь Калиновский», поставленный в 1923 г. драматургом и режиссером Е. Мировичем на основе собственной пьесы. В 1928 г. Белорусской киностудией совместно с Ленинградской фабрикой «Совкино» был выпущен фильм, также носивший название «Кастусь Калиновский».

В годы Великой Отечественной войны на территории Беларуси действовали партизанская бригада и партизанский отряд имени Калиновского. Тогда же поэтом М. Климковичем было написано либретто оперы «Кастусь Калиновский». Уже после войны оперу на музыку Д. Лукаса поставил Белорусский театр оперы и балета.

Белорусским композитором О. Янченко написан балет «Кастусь Калиновский».

Еще в 1920-е гг. к образу Калиновского начали обращаться белорусские скульпторы и художники. Одними из наиболее известных картин являются полотна П. Сергиевича «Кастусь Калиновский среди повстанцев 1863 года» и «К. Калиновский и В. Врублевский на осмотре повстанцев», созданные в 1950-е гг. Скульптором З. Азгуром был создан бюст К. Калиновского, установленный у здания Свислочской гимназии. Обращались к образу Калиновского и другие художники, графики, скульпторы.

К 100-летию восстания вышел фильм Минской студии научно-популярных и хроникально-документальных фильмов «Кастусь Калиновский».

В 1963 г. в связи со 100-летием восстания одна из улиц г. Минска была названа именем К. Калиновского. Появились такие улицы и в городах Гродно, Могилев, Барановичи, Ганцевичи, Лида, Молодечно, Мосты, Несвиж, Новогрудок, Островец, Ошмяны, Полоцк, Пружаны, Свислочь. В 1969 г. деревня Лихосельцы, находящаяся недалеко от Якушовки, где прошло детство К. Калиновского, была переименована в Калиновскую. В Свислочском районном музее знаменитому земляку посвящена отдельная экспозиция. В 1987 г. имя К. Калиновского присвоено местной школе.

Мемориальные объекты, связанные с событиями восстания 1863–1864 гг., на территории Беларуси представлены в основном могилами повстанцев. Существуют памятные знаки и мемориальные камни, установленные, как правило, энтузиастами и общественными организациями.


Список источников

Антановіч З., Гарбачова В. Паўстанне 1863–1864 гг. у лёсе рымска-каталіцкага святарства Беларусі // Arche. 2010. № 12. С. 186–202.
Белоруссия в эпоху капитализма. Т. I. Минск, 1983. С. 22–48, 52–68.
Бендин, А. Без ярлыков и штампов. Образ Виленского генерал-губернатора в современной белорусской историографии // Беларуская думка. 2008. № 6. С. 43–47.
Біч М. Паўстанне 1863–64 у Польшчы, Беларусі і Літве // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 5. Мінск, 1999. С. 448–450.
Восстание 1863 года в Литве и Белоруссии: сборник документов / редкол.: В. Дьяков, В. Жигалов, Ю. Жюгжда [и др.]. Москва, 1965. 586 с.
Гісторыя Беларусі: у 6 т. / рэд. кал.: М. Касцюк (гал. рэд.) [і інш.]. Т. 4: Беларусь у складзе Расійскай імперыі (канец XVIII–пачатак XX ст.) / М. Біч [і інш.]. Мінск, 2005. С. 158–166, 233–243.
7. Гісторыя Беларусі: Вуч. дапам. У 2 ч. Ч. 1. Ад старажытных часоў – па люты 1917 г. / Я.К. Новік, Г.С. Марцуль, І.Л. Качалаў і інш.; Пад рэд. Я.К. Новіка, Г.С. Марцуля. 2-е выд., перапрац. і дап. Мінск, 2000. С. 334–341.
Гродзенскія паўстанцкія атрады // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 3. Мінск, 1996. С. 145–147.
Гронский, А. Кастусь Калиновский: конструирование героя // Беларуская думка. 2008. № 2. С. 82–87.
Грыгаровіч, А. „Mużyckaja Prauda” К. Каліноўскага: графіка арфаграфічныя асаблівасці выдання // Роднае слова. 2010. № 5. С. 39–41.
Дакументы і матэрыялы па гісторыі Беларусі: у 4 т. / пад рэд. Н.М. Нікольскага [і інш.]. Т. 2: Дакументы і матэрыялы па гісторыі Беларусі (1772–1903) / пад рэд. Н. М. Нікольскага [і інш.]. Мінск, 1940. С. 464–554.
Дорошевич Э.К., Конон В.М. Очерк истории эстетической мысли Белоруссии. М., 1972.
“За нашу и вашу свободу!” Герои 1863 года. Сборник. Сост. В.А.Дьяков. М., 1964.
Запрудскі, І. Беларускі сіндром і асоба К. Каліноўскага // Полымя. 2008. № 2. С. 129–135.
История Беларуси в документах и материалах. Минск, 2000. С. 183–200, 209.
К. Калиновский. Из печатного и рукописного наследия. Минск, 1988. 208 с.
Каліноўскі К. (1838-1864) За нашую вольнасць. Творы і дакументы / [Уклад., прадм., паслясл., пер. і камент. Г. Кісялёва]. Мінск, 1999. 456 с.
Караў, Д. Токць, С. Мураўёў Міхаіл Мікалаевіч // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі: У 6 т. Т. 5. Мінск, 1999. С. 238–239.
Кісялёў, Г. Аддзел кіраўніцтва правінцыямі Літвы // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 1. Мінск, 1993. С. 47.
Кісялёў, Г. Апокрыфы змагання // Беларуская мінуўшчына. 1997. № 1. С. 51–55; № 2. С. 39–43; № 3. С. 27–30.
Кісялёў, Г. Віцебскія паўстанцкія атрады // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 2. 1994. С. 340–341.
Кісялёў, Г. Выканаўчы аддзел Літвы // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 2. Мінск, 1994. С. 370.
Кісялёў, Г. Героі і музы. Гісторыка-літаратурныя нарысы. Мінск, 1982. С. 86–187.
Кісялёў, Г. Камітэт рускіх афіцэраў у Польшчы // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 4. Мінск, 1997. С. 52.
Кісялёў, Г. Літоўскі правінцыяльны камітэт // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 4. Мінск, 1997. С. 386.
Кісялёў, Г. Магілёўскія паўстанцкія атрады 1863 // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 5. Мінск, 1999. С. 31.
Кісялёў, Г. Мінская паўстанцкая арганізацыя 1863 // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 5. 1999. С. 178.
Кісялёў, Г. Мінскія паўстанцкія атрады // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 5. Мінск, 1999. С. 202.
Кісялёў, Г. «Мужыцкая праўда» // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 5. Мінск, 1999. С. 230–231.
Кісялёў, Г. Радаводнае дрэва: Каліноўскі – эпоха – наступнікі. Мінск, 1994. С. 7–230, 254–258.
Кісялёў, Г.В. Сейбіты вечнага. Артыкулы пра беларускіх пісьменнікаў і дзеячоў рэвалюцыйнага руху 1863 г. Мінск, 2009. 542 с.
Кісялёў, Г. Цэнтральны нацыянальны камітэт у Варшаве // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 6. Кн. 2. Мінск, 2003. С. 123.
Конан, У. Пачатак нацыянальнага сінтэзу: Кастусь Каліноўскі, Вінцэнт Дунін-Марцінкевіч, Францішак Багушэвіч // Гісторыя эстэтычнай думкі Беларусі. Мінск, 2010. С. 352–378.
Коўкель І. Гродзенская рэвалюцыйна-дэмакратычная арганізацыя // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 3. Мінск, 1996. С. 130–131.
Лушчыцкі, І. Нарысы па гісторыі грамадска-палітычнай і філасофскай думкі ў Беларусі ў другой палавіне XIX веку. Мінск, 1958. С. 3–255.
Майхрович А.С. Белорусские революционные демократы. Важнейшие аспекты мировоззрения. Минск, 1977. С. 32–51.
Мяснікоў, А. І ўсё ж ён герой // Беларуская думка. 2008. № 11. С. 104–110.
Самбук С.М. Политика царизма в Белоруссии во второй половине XIX века. Минск, 1980. С. 13–53, 111–131.
Сачанка Барыс. Мураўёў-вешальнік // З гісторыяй на “Вы”: Публіцыстычныя артыкулы. Выпуск другі. Мінск, 1994. С. 205–223.
Смірноў, А. Кастусь Каліноўскі ў паўстанні 1863 года. Мінск, 1959.
Тарасаў, К.І. Памяць пра легенды: Постаці беларускай мінуўшчыны. 2-е выд., дап. Мінск, 1993. С. 247–260.
Шалькевич, В.Ф. Кастусь Калиновский: страницы биографии. Минск, 1988.
Шалькевіч, В. Каліноўскі Кастусь // Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 4. Мінск, 1997. С. 31–33.
Шаўкапляс В. Палітычны рэжым у Беларусі ў 60-я гг. XIX ст. // Arche. 2010. № 12. С. 203–210.
Шыбека З. Нарыс гісторыі Беларусі (1795–2002). Мінск, 2003. С. 83–101.
Яноўская В. Хрысціянскае духавенства Беларусі ў паўстанні 1863–1864 гг.: гістарыяграфія праблемы // Arche. 2010. № 12. С. 269–283.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863-64 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 30 Gru 2020 19:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Мужицкая правда


Викентий Константин Калиновский принадлежал к так называемому «красному» лагерю польских повстанцев, который, в отличие от консервативного аристократического «белого» лагеря, проповедовал модные во второй половине XIX века революционно-демократические народнические идеи.

Именно это побудило Калиновского начать издание агитационных листков «Мужицкая правда», обращенных к простонародью Литвы и Беларуси и напечатанных польским шрифтом, но на основе западнобелорусских сельских говоров с изобилием полонизмов.

Идеологически это была смесь польского национал-шовинизма с социал-демократическим популизмом, которая, однако, не произвела на белорусских крестьян особого впечатления.

К. Калиновский совместно с Ф. Рожанским и В. Врублевским основал нелегальную типографию и организовал выпуск издания для крестьян «Мужицкая правда» (ее называют первой газетой на белорусском языке) – пропагандистских листков, где под псевдонимом «Ясько-гаспадар из-под Вильны» доходчиво разъяснял простому народу цели будущего восстания.

Известно 7 выпусков этого издания, печатавшегося на белорусском языке (с использованием гродненского диалекта) латинским шрифтом (сам издатель называл их письмами, один из идеологов белорусского национального движения А. Луцкевич охарактеризовал как цикл воззваний), посвященных различным аспектам жизни народа – рекрутчине, поборам с крестьян, религиозным вопросам.

В частности, один из выпусков был посвящен защите униатства, просуществовавшего в Беларуси более 200 лет. Калиновский здесь выступил с резкой критикой православия, в связи с тем, что, по его мнению, оно навязывалось белорусам силой. Содержались в «Мужицкой правде» и радикальные призывы браться за оружие и самим решать свою судьбу: «Мужик, пока в силах держать косу и топор, защитить свое сумеет и ни у кого милости просить не будет».

В письме «Яська-гаспадара з-пад Вільні да мужыкоў зямлі Польскай» после призывов «резать поганого москаля» читаем следующие строки https://media.imhoclub.lv/imagecache/me ... mage7.jpeg :

– Мы, што жывемо на зямлі Польскай, што ямо хлеб Польскі, мы, Палякі з вякоў вечных!

Под редакцией К. Калиновского вышли также два номера из трех подпольной газеты «Знамя свободы» на польском языке https://media.imhoclub.lv/imagecache/me ... mage9.jpeg – органа Литовского провинциального комитета. На ее страницах он, в частности, писал: «Русский народ содрогается, видя нашу вековую обиду. Он стремится быть свободным нашим братом, а не угнетателем, и ответственность перед потомством за наше железное рабство решительно возлагает на готовый рухнуть царизм».

Одна из основных политических целей, сформулированных Калиновским в качестве программных, – освобождение из-под российского господства. Предполагалось восстановить Великое княжество Литовское в составе федеративной Речи Посполитой – не шляхетской, а демократической, построенной на началах социального равенства.

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9C%D1 ... 0%B4%D0%B0

название - Mużyckaja prauda
Тип - газета

Основана 1862
Прекращение публикаций 1863

Язык белорусский (латинским алфавитом)

«Мужицкая правда» («Mużyckaja prauda») — нелегальная, первая газета на современном белорусском языке,так как первой белорусской газетой считается «Навіны грозные а жалостлівые...», изданная в Великом княжестве Литовском на западнорусском языке.

Печаталась латиницей с использованием польского алфавита.

Издавалась в 1862—63 в Гродненской губернии (последний номер, по-видимому, напечатан в Вильне) К. Калиновским, Ф. Рожанским, С. Сангиным (Сонгиным), В. Врублевским.

Имела небольшой формат и значительный тираж.

Вышли 7 номеров: № 1—6 (июль-декабрь 1862), № 7 (июнь 1863). Каждый номер подписывался псевдонимом «Яська — хозяин из-под Вильна».

Сохранились отдельные номера-перепечатки (№ 5, 7), о чём свидетельствуют определённые отличия в тексте и шрифте. Распространялась по всей Беларуси, в Польше, Литве, Латвии, а также в северо-западных регионах России.

Отличалась острой социальной пропагандистско-агитационной направленностью. Статьи были построены в форме беседы, своим содержанием напоминали произведения тогдашней русской литературы революционно-демократического направления.

Рассматривала преимущественно вопросы земли и воли, политического и социально-экономического неравенства, национальных отношений. Проводила идею всеобщей вооружённой борьбы за лучшую жизнь, утверждала, что «…мы узнали, где сила и правда, и будем знать, как делать надо, чтобы добыть землю и свободу. Возьмёмся, ребята, за руки и держимся вместе!» (№ 1). Последовательно выступала с осуждением царского воззвания 1861, отмечала, что «никакой в нём нет правды, нет из него для нас никакой пользы» (№ 1).

Осуждая характер крестьянской реформы 1861, отмечала, что народу нужны не манифест, а настоящая свобода, и не та, «которую царь захочет Дать, но которую мы сами, мужики, возьмём» (№ 3).

Выступала в ряде вопросов с националистических позиций. Осуждала московское православие и национальную политику российских властей. Выражала отрицательное отношение к тогдашней системе рекрутских повинностей сроком в 25 лет. Большинство вопросов (происхождение крепостного права, существование конфессий) рассматривалось в газете на доступном и простом языке, доступном пониманию широких масс населения[источник не указан 704 дня].

Литeратура

Баршчэўскі А. Агляд публіцыстычна-літаратурнай спадчыны Кастуся Каліноўскага // Навукова-літаратурны эборнік і беларускі каляндар 1961. Беласток, 1960;
Говін С. «Мужыцкая праўда» // БелЭн у 18 т. Т. 11. Мн., 2000;
Кісялёў Г. 3 думай пра Беларусь. Мн., 1966;
Лойка А. Гісторыя беларускай літаратуры. Дакастрычніцкі перыяд. Ч. 1—2. 2 выд. Мн., 1989;
Лучшыцкі І. Нарысы па гісторыі грамадска-палітычнай і філасофскай думкі ў Беларусі ў другой палавіне XIX ст. Мн., 1958;
Маляўка М. Аб ідэйна-тэмапычным і структурным адзінстве «Мужыцкай праўды» // Беларуская літаратура. Мн., 1979. Вып. 7;
Паўстанне на Беларусі 1863 года: «Мужыцкая Праўда» і лісты «з-пад шыбеніцы» / тэксты і каментарыі: Я. Запруднік і Т. Э. Бэрд. — Нью-Ёрк: Фундацыя імя П. Крэчэўскага, 1980. — (Дакументы беларускай гісторыі).
Станкевіч А. Кастусь Каліноўскі: «Мужыцкая праўда» і ідэя незалежнасці Беларусі. Вільня, 1933;
Цікоцкі М. 3 гісторыі беларускай журналістыкі XIX ст. Мн., 1960.
400 лет русского книгопечатания, 1564—1964: Русское книгопечатание до 1917 года.-[кн.2] Книгоиздательство в СССР
Восстание 1863 г. и русско-польские революционные связи 60-
Революционная Россия и революционная Польша, вторая половина XIX

Paveikslėlis

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863-64 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 28 Sau 2021 18:04 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://www.imhoclub.lv/ru/material/mi_ ... nt=1531109

№137 Kęstutis Čeponis → Вадим Гилис, 28.01.2021 00:23

---Ну вот я - литовец по крови, то есть самый что ни есть автохтон---

Сразу видно, что совсем не понимаете отношение литовцев и латышей к тем, кто предал язык своих предков... :)

Вы же знаете как в мире относятся к предателям - и не только литовцы...

№158 Вадим Гилис → Kęstutis Čeponis, 28.01.2021 11:06

Вы же знаете как в мире относятся к предателям - и не только литовцы...

=================

Что Ваши предки делали в 1863 году? Мои, например, участвовали в известном восстании, за что и были высланы.В результате этого я не знаю языка предков. Они предатели?

Просто с тех пор их потомки в моем лице резко поумнели и смотрят на мир не с точки зрения примитивного трайбализма.

№169 Kęstutis Čeponis → Вадим Гилис, 28.01.2021 17:00

----Что Ваши предки делали в 1863 году? Мои, например, участвовали в известном восстании---

А какая польза литовцам и литовскому языку была от этого польского восстания?

Чтобы была восстановлена Польская Жечпосполита на основе Конституции 3 мая 1791 г.?

В 1918 г. предатель Литвы Пилсудский тоже об этом мечтал.

А мы - литовцы - тогда получили только то, что царские власти запретили литовскую письменность и литовские книги на 40 лет.

Польские почему-то не запретили, хотя в этом воссстании в основном участвовали полонизированные литовские байорай и некоторые крестьяне.

А мои предки полонизации не поддались - и на поводу у поляков не шли.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: 1863-64 metų sukilimas
StandartinėParašytas: 06 Sau 2023 19:02 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
1863 m. sukilėlių dokumentai lietuvių kalba


Prikabinti failai:
1863 m. sukilimo atsišaukimas lietuvių kalba.jpg
1863 m. sukilimo atsišaukimas lietuvių kalba.jpg [ 396.97 KiB | Peržiūrėta 3798 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 22 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007