Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Istorikas Marius Vyšniauskas: Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybė ir lietuvių etninės žemės, okupuotos carinės Rusijos ir Vokietijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Istorikas Marius Vyšniauskas: Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Istorikas Marius Vyšniauskas: Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities

Parašytas: 10 Spa 2019 19:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27143
Miestas: Ignalina

Istorikas Marius Vyšniauskas: Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities (I)

https://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli ... d=82459875

Istorikas Marius Vyšniauskas
2019 m. spalio 10 d. 12:10

Istoriko Mariaus Vyšniauko tekstas „Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities“ išskaidytas į tris dalis. Pateikiame DELFI skaitytojams pirmąją dalį.

Istorija dažnai pristatoma kaip faktų ir datų rinkinys, kalbantis apie pergales ir pralaimėjimus, monarchus bei prezidentus. Ir šitai vien tam, kad geriau suprastume tariamai nesikeičiančią praeitį. Tačiau viskas žymiai sudėtingiau!

Anot britų istorikės Lucy Worsley, „istorija yra tarpusavyje sukibusios interpretacijos bei gerai apgalvotos tiesos manipuliacijos, neretai virstančios alternatyviais faktais.“ Taigi šiame moksle objektyvumas tėra sąlyginis veiksnys.

1863 m. sukilimas ©
Juozas Achilas Bonoldis.

Nepaisant to, viso pasaulio tautos brangina istoriją, nors kai kurios sąmoningai/nesąmoningai bando ją segreguoti, t. y. ištrinti nenaudingus faktus, iškraipyti įvykių eigą ir kt. Be to, istorikai neretai priversti paklusti valdančios klasės ideologijai.

Antai, Indijoje valdančioji Bharatiya Janata partija suformavo asmeninę induistų nacionalistų istoriografiją, kurią propaguoja per specialiai mokykloms rašomus vadovėlius.

O kaip šioje erdvėje atrodo Lietuva?

Apmaudu, tačiau mūsų kraštui taip pat būdingi tam tikri selektyvios istorijos bruožai bei įsisenėjusių stereotipų vartojimas. Juoba, tai liečia ne vien plačiąją visuomenę, bet ir siaurą akademikų ratą. Tuo būdu mūsų istorija spraudžiama į „Prokrusto lovos“ rėmus, kurie paverčia ją šabloniška ir nuobodžia. O kur dar kaimyninių valstybių interpretacijos, grasinančios pasiglemžti dalį mūsų praeities. Taigi istorija nuolat stoja akistaton su pavojais, kurie įrėžia gilius randus žmonijos atmintyje.

Daugiasluoksnės tapatybės problema

Šį straipsnį inspiravo keletas priežasčių, tačiau lemiamą tašką padėjo 2019 m. kovo 9 d. feisbuke paskelbtas Lietuvos istorijos instituto ekspertės habil. dr. Tamaros Bairašauskaitės komentaras oponuojantis LRT TV naujienų tarnybos straipsniui apie 1863 – 1864 m. sukilimo dalyvių pagerbimą (aut. Žygintas Abromaitis).

Komentaro pradžioje teigta:

„Kokia nuostabi ta mūsų spauda. Ir vėl viską iškraipė. Atsakingai galiu pasakyti, kad tarp Gedimino kalne rastų žmonių nebuvo nė vieno lietuvio. Tai kas, kad 11 iš jų gyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje, beveik visi – Vilniaus ar jo apylinkių, dauguma jų bajorai. O ir dviejų valstiečių tautybė nėra aiški. Niekas jų pavardžių nelenkino.“

Zigmantas Sierakauskas

Ironiška, tačiau citata iškelia daugiau poleminių klausimų negu siūlo atsakymų.

Šiandien atrodo keista, kai viešojoje erdvėje ir akademinėje istoriografijoje autoriai mėgsta pabrėžti, jog lietuvis (iki XX a. pr.) negalėjo būti bajoru, kunigaikščiu, karvedžiu, profesoriumi, dailininku ar sukilėliu. Trumpiau tariant, lietuviai, matyt, nuo amžių gimdavo ir mirdavo baudžiauninkais.

Beje, šia aksioma tikinčių vis dar apstu (tokių atsiras ir tarp straipsnio skaitytojų)!

Juk užrašyti žodžių junginį „lietuvių bajoras, XIX a. lietuvių dailininkas, lietuvių kilmės kunigaikštis“ prilygsta bemaž šventvagystei, o po tokiais straipsniais pasipila įžeidžiantys komentarai.

Visgi šis požiūris žemina tautą bei atplėšia nuo jos kultūrinį-istorinį paveldą. Maža to, sunku griežtai apibrėžti valstiečio tapatybės suvokimą.

Iš šaltinių žinoma, kad lietuvių valstiečių lenkinimas prasidėjo jau XVIII a. pr., pvz., Vilniuje nutrauktas lietuvių kalba pamokslų sakymas.

Tačiau, anot lenkų istoriko Kšyštofo Buchovskio, XIX a. II pus. ir XX a. pr. kaimo polonizacija dar labiau pagreitėjo. Bažnytinėse knygose pavardės jau seniai rašytos lenkiška forma, o valstiečių atžalos skatintos šnekėti lenkiškai.

Tai iliustruoja kalbininko Jono Jablonskio prisiminimai. „Jo tėvas labai didžiavosi, kai grįžęs iš mokyklos sūnus kalbėdavo lenkiškai.“ Tuo tarpu Vincas Kudirka prisipažino save laikęs lenku.

Tad K. Buchovskis pažymi: „daug lietuvių tautinio judėjimo kūrėjų, yra minėję, kad gėdijosi valstietiškos kilmės, mokyklose vengė kalbėti lietuviškai, prie savo pavardžių pridėdavo lenkiškas galūnes ir net su tėvais stengėsi kalbėti lenkiškai.“

Kitaip tariant, lenkų kalbos, papročių priėmimas visada siejosi su karjeros perspektyva.

Tačiau ne visi lenkai, kas kalba lenkiškai!

Tad kuo skiriasi lenkėjantis valstietis nuo sulenkėjusio bajoro, jei abiejų kilmė, pasaulėžiūra panaši?

Istorikės T. Bairašauskaitės teiginys, jog bajorai yra lenkai „tarp Gedimino kalne rastų žmonių nebuvo nė vieno lietuvio <...> dauguma jų bajorai,“ taip pat vertas diskusijos.

2009 m. Lietuvos nacionalinio komiteto (LNIK) suvažiavime kultūros istorikė Ingė Lukšaitė teigė: „neturėtume atmesti tam tikrų savo visuomenės sluoksnių ar dalių, kaip tai buvome padarę atmesdami bajoriją ir didikus. <...> Jos atsisakydami mes išmetėme ir dalį savo bendruomenės, atsisakėme ir dalies kultūrinio palikimo.“

Tačiau komentaro autorė citatai nesąmoningai priešinasi, tęsdama tarpukariu užgimusį nacionalistinį požiūrį, kuriuo siekta atskirti dvi socialines grupes.

Bet ar polonizacijos veikiami bajorai iš tiesų visiškai atmetė lietuvišką tapatybę?

K. Buchovskis tam prieštarauja.

„Nors Karūnos gyventojai ir lietuviai pagal tuometinę sampratą save vadino lenkais, tačiau tuo nurodydavo ne etninę, o tik valstybinę ir administracinę priklausomybę. Taigi „lenkai“ iš Lietuvos visada pabrėždavo savo lietuvišką kilmę.“

Be to, Kajetono Juliaus Čeginsko, Meilės Lukšienės ir Broniaus Genzelio tyrimai „rodo, kad XIX a. prad. Lietuvos bajorija dar nebuvo sudėtinė lenkų tautos dalis, kad egzistavo savita LDK kultūra. <...> Kitaip tariant, šie tyrinėjimai tik patikslina galutinio Lietuvos bajorijos sulenkėjimo laiką, nukelia jį į XIX a. II pusę ir netgi XX a. pr.“

Juk Lietuvos diduomenė visada skyrė save nuo Karūnos lenkų bei, remiantis istoriku Antanu Kulakausku, „dar XVIII a. nepanoro visiškai susilieti su Lenkija.“

Šią unikalią daugiasluoksnę regiono tapatybę atspindi lenkų žurnalisto Stanisław „Cat“ Mackiewicz pastaba: „jei 1836 m. A. Mickevičiaus būtų paklausę: „Ar esate lenkas?“, jis tikrai būtų atsakęs: „Taip, esu lietuvis.“

Lietuviškumo nevengė ir italų kilmės Lietuvos dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis.

„Kada vienas valstiečių per apsirikimą pavadino jį „Andriuliu,“ tai šis ruošėsi pavardę sulietuvinti, tik jo draugai lenkai atkalbėjo.“

Tad nors bajorų vaikai auginti „lenkais“, tačiau dėl kultūrinės erdvės įtakos su Lenkijos visuomene nesusiliejo.

Šis fenomenas taip pat įžvelgiamas Mykolo Biržiškos atveju. Pasak istoriko Rimanto Miknio, skaitydamas A. Mickevičiaus poeziją M. Biržiška „didžiausiame lenkų poete atrado ir pajuto tokį pat, kaip jis, lietuvį – lenkiškai kalbantį, lenkiškai rašantį, betgi lietuvį.“

Trumpiau tariant, būti Lietuvos bajoru reiškė būti lietuviu, nepriklausomai nuo etninės kilmės ir tikybos. Dar daugiau, lietuvio esybę puikiai apibrėžė Lietuvos Statutas. „Į klausimą, kas yra lietuvis, mūsų sukilėliai atsakydavo: tai tas, kuris myli laisvę ir gerbia Lietuvos Statutą.“

Taigi sukilėliams buvo svarbu ne kilmė ir kalba, o tautos laisvė.

Istorikų suvažiavime kalbėjęs istorikas Zigmantas Kiaupa akcentavo: „lietuviai visą laiką keitėsi, įskaitant ir tą bajoriškąjį sulenkėjimą, bet tie lenkiškai kalbantys bajorai vis tiek buvo lietuviai.“

Būtent paskutinis teiginys atveda mus prie antrojo tautos skiriamojo bruožo – kalbos.

Kaip žinoma, lietuvių kalba visiškai nemirė; nors archyvuose išlikę vos du ATR karaliaus Vladislovo Vazos kreipimaisi lietuviškai, bet vėliau be šios kalbos neapsieita įvairiose visuomenės grupėse.

Nors nėra išlikę šaltinių ar lietuviškai mokėjo/suprato aukštoji aristokratija, tačiau nereikia atmesti prielaidos, jog lietuvių kalba sąlyginai sutapo su rusų kalbos vaidmeniu suprancūzėjusioje Rusijos aukštuomenėje; rusų aristokratai rusiškus žodžius vartojo, tarsi egzotinį prieskonį „pajusti istorijos druską.“

Visgi šiandien lenkiškai kalbėjusius lietuvius kai kurie mūsų visuomenės atstovai priskiria „lenkams.“

Tokiu atveju, rusų aristokratus dera vadinti prancūzais, kaip ir XI-XV a. pab. anglų didikus (angliškai kalbėjo tik prastuomenė, todėl XVI a. vid. prieš prancūzų kultūrą valstybėje kilo maištai).

Tuo tarpu Dekane (Centrinė Indija) iki XIX a. pab. aristokratų kalba buvo persų, o Heian laikotarpio Japonijoje kinų kultūros įtaka išstūmė gimtąją kalbą iš japonų diduomenės tarpo.

Grįžtant prie rusų, frankofilijos apogėjaus metu, prancūzų kalba šalyje egzistavo tiek buitinėje, tiek politinėje sferoje. Nuo 1762 m. didikų vaikai pirmiausia išmokdavo prancūziškai, o rusų kalbos mokėsi kaip užsienio. Tiesa, kai kurie aristokratai apskritai atsisakė gimtosios kalbos, nes laikė ją nenaudinga. Tai komedijoje „Brigadierius“ (1769) pašiepė dramaturgas Denisas Fonvizinas: „mano kūnas gimė Rusijoje, bet siela priklauso prancūzų karūnai.“

Pažymėtina, vieną pirmųjų rusų kalbos gramatikų Michailas Lomonosovas išleido 1755 m., t. y. šimtmečiu vėliau nei Danielius Kleinas – lietuvių kalbos gramatiką (1653).

Nepaisant to, pirmieji išsamūs literatūrinės kalbos vadovėliai Rusijoje pasirodė tik 1820 m.

Situaciją keisti užsimojo caras Nikolajus I, įsakęs dvare bendrauti rusiškai, bet aukštuomenė tai ignoravo.

1839 m. markizas de Custine rašė: „daugelis aukštuomenės damų, ypač gimusių Peterburge, nemoka gimtosios kalbos. Tačiau išmoksta kelias rusiškas frazes ir jas ištaria kuomet per salę eina imperatorius. <...> Tada prancūziškus pašnekesius keičia rusiškos frazės, skirtos nuraminti autokrato ausis.“

Vienaip ar kitaip, rusofilija aukštuomenėje ilgai neužsibuvo, nes XIX a. pab. ją išstūmė anglofija.

Akademikas Dmitrijus Lichačiovas rašė: „tuomet buvo madinga kalbėti prancūzų kalba su anglišku akcentu.“

Ir nors po Spalio revoliucijos eskaluotas luominis konfliktas, bet šiandien „svetimi didikai“ vėlei laikomi „savais rusais.“

Kita situacija – Lietuvoje.

Lietuvių kalba viešojoje erdvėje, skirtingu lygmeniu, vartota iki XIX a., nes turime užrašytų liudytojų parodymų, bajorų ir miestelėnų laiškų, dvarų archyvuose esančių priesaikų formuliarų ir kt.

Be to, 1808 m. Pranciškus Bogušas laiške kunigaikščiui Adomui Jurgiui Čartoriskiui teigė, jog „neturime priežasties gėdytis savo kilmės; kad lietuvių kalba nebuvo mužikiška.“

Vis dėlto iki šiol gilinamas pleištas mėginant įtikinti, kad lenkiškai kalbantys arba Vilniuje gimę asmenys nėra mūsų tautiečiai. Taip, matyt, norima kurti „grynosios arijų rasės ideologiją,“ pagal kurią lietuviai, o gal ir lenkai, negalėtų maišytis tarpusavyje.

Istorikai žino, tautų asimiliacija būdinga visam pasauliui. Antai, gamtininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas Georgas Forsteris, XVIII a. pab. keliaudamas į Lietuvą mini „suvokietėjusius lenkus.“

Tuo tarpu Elzaso-Lotaringijos regiono gyventojai iki šiol tęsia identiteto paieškas. Nemažiau problemų turi ir pietų ispanai, kurių tapatybė neįsivaizduojama be mauriškų šaknų.

Arba kokios kilmės laikyti X-XI a. Sicilijos gyventoją, mat jo šeimoje betarpiškai susiliejo graikiškas, itališkas, arabiškas, žydiškas ir normaniškas kraujas? Užtenka vien žvilgtelt į šventiko Grisando motinos antkapį, vieną įspūdingiausių multikultūrinės visuomenės pavyzdžių. Visgi nepaisant įvairiaspalvio identiteto, kuriuo siciliečiai ypač didžiuojasi, šiandien jie vis tiek suvokiami kaip italai.

Aišku, didžiausias tautų asimiliacijos židinys – Indija; kilmės sąvoka čia apskritai netenka prasmės.

Indų istorikas Manu S. Pillai teigia: „kai žlugo Safavidų dinastija (Persija), jos atstovai persikėlė į Indiją, įsikūrė čia ir patys virto indais.“

Panaši situacija kartojosi atvykus portugalams, kurie, remiantis amžininkais, tapo tikrais indais (naturall Indian). Jau nekalbant apie anglus, kurių XVI a. archyvinės bylos pateikia daugybę maišytų santuokų tarp juodaodžių ir baltųjų.

Kruopščiai kultūrinę asimiliaciją bei „tapimą vietiniais“ (going native), knygoje „Baltieji mogolai“ aprašęs žinomas britų istorikas Viljamas Dalrymple teigė, jog anglams yra būdinga visiškai asimiliuotis. Antai, XVII a. Osmanų imperijos šaltiniuose gausu „turkų,“ kurie iš tiesų buvo korniai, velsiečiai, škotai.

Tuo tarpu airis Viljamas Džonsonas perėmė Šiaurės Amerikos indėnų kultūrą, o keletas škotų tapo Hondūro valdovais ir kt. Kitaip tariant, šie žmonės ne tik pakeisdavo religiją, bet ir perimdavo vietos papročius, kalbą, mąstyseną.

Pavyzdžiui, musulmonu Indijoje tapęs airis Džordžas Tomas (Jehaz Sahib) net užmiršo anglų kalbą ir atsiminimus diktavo persiškai, o jo sūnus tapo garsiu urdų poetu.

Tad reikia kelti klausimą, kada lietuvis ėmė suvokti save esant lenku? Kur toji riba, ir ar apskritai tokia riba egzistuoja?

Jei T. Bairašauskaitė nelaiko Vilniuje gimusių ar lenkiškai šnekėjusių bajorų lietuviais, tai kokios tautybės laikytų Deividą Ochterlony?

Šis asmuo gimė JAV iki revoliucijos, užaugo Britanijoje, tačiau Indijoje tapo „baltuoju mogolu,“ t. y. atsižadėjo prigimtinės kilmės.

Sir Daivid Ochterlony, 1820 m. © Wikipedia

Jis gyveno kaip mogolų džentelmenas, išlaikė haremą, kalbėjo ir rengėsi persiškai, atsivertė į Islamą ir savo elgesiu pykdė „tikruosius britus.“ Ir tokių pavyzdžių tūkstančiai!

Ironiška, bet Indijoje gimusių britų vaikų gimtoji kalba buvo ne anglų, o urdų.

Argi tai neprimena XVIII–XIX a. Lietuvos, kur vaikystėje bajorai kalbėdavo lietuviškai, o lenkų kalbos pramokdavo ūgtelėję (tą mini Mykolas Römeris).

O ir atvykėliai dažnai mūsų krašte asimiliuodavo, pvz., grafai Zubovai, rusų kilmės giminė XX a. pr. save įvardijusi lietuviais.

Visi šie pavyzdžiai rodo, kokios prastos lietuvių žinios apie visuotinę istoriją ir kaip akademikams būtina atsikratyti lokalinio požiūrio.

Juk lietuvių tautą, pasak Z. Kiaupos, „visada jungė tarpluominiai etniniai ryšiai, pagrįsti skirtinguose luomuose nevienodai stipriai gyvuojančiu kilmės, praeities ir kalbos bendrumu.“

Galop, Vilniaus bei jo apylinkių tapatybės klausimas, kurį istorikė vienareikšmiškai perleidžia lenkams.

Tačiau Vilnius ne Kalkuta, svetimtaučiai jo neįkūrė! Ir išskirti Vilnių, kaip svetimą miestą, atrodo keista. Pirmiausia, Vilnius yra sostinė, kur nuo amžių klesti tautų ir kultūrų margumynai; tai visų sostinių lemtis. Nepaisant to, lenkų kultūros įtaka nepavertė visų miestiečių lenkais (pagal kilmę), nes miesto bendruomenės daugumą vis tiek sudarė vietinės kilmės žmonės, lietuviai ir rusėnai.

1734-1795 m. duomenimis, iš Lietuvos miestų ir kaimų į Vilnių atsikėlė 1377 naujieji miestiečiai (63,4 proc.), iš Lenkijos karalystės vos 204 (9,5 proc.).

Taigi, pasak Z. Kiaupos, „matome, kad labai ryškią į Vilnių atsikėlusių žmonių daugumą sudarė atvykėliai iš Lietuvos valstybės. Tai buvo lietuvių, rusėnų ar lenkų kalbomis kalbėję žmonės.“

Ir nors viešojoje erdvėje vyravo lenkų kalba, tačiau žmonės nebuvo užmiršę lietuvių, vokiečių, rusėnų kalbų.

Apie XIX a. pr. Vilniaus rajono lietuvišką tapatybę užsimena dar istorikas Mykolas Balinskis.

Spartesnis Rytų Lietuvos nutautėjimas prasidėjo tik po 1863-1864 m. sukilimo, kai persekiota Katalikų bažnyčia, o atskiri lietuvių kunigai patys griebėsi lenkų kabos. Be to, nutautėjimą skatino lietuviškos spaudos draudimas bei sudėtingas jos atgabenimas iš Mažosios Lietuvos.

Gana taikliai Vilniaus rajono polonizaciją apibrėžė 1931 m. prof. Jan Otrębski:

„Vilniaus krašto lenkų tarmė išaugo svetimoje teritorijoje, kurioje gyveno daugiausiai lietuviai. Šie sulenkėję arba, ir tai dažniausiai subaltarusėjo.“

Profesoriui antrino išsamiai regioną tyrusi lenkų kalbotyrininkė Halina Turska, kuri bendraudama su vietiniais įrodė jų lietuvišką kilmę. Jos surinkta medžiaga skelbia, kad Vilniaus krašto gyventojai XIX a. dar kalbėjo lietuviškai, o vėliau toji kalba nunyko dėl mišrių santuokų ar priverstinai išstumta, pvz., 1920 m. regioną okupavus Lenkijai.

Vienaip ar kitaip, matyt, kiekvienas lietuvis turi lenkiško kraujo, kaip ir kiekvienas lenkas – lietuviško. Tik istorikams vargiai kyla minčių lietuviškos kultūros ieškoti Varšuvos regione. O labiau svarbu paversti mūsų žemes „svetimom,“ nors idėja apie lenkų autochtonus Vilniaus krašte paneigta dar XX a pr. Bet jos vis tiek nenustoja ilgėtis kai kurie mūsų istorikai ar politikai!

Pirmos dalies pabaiga.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas Marius Vyšniauskas: Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities

Parašytas: 19 Rgs 2020 19:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27143
Miestas: Ignalina

Istorikas Marius Vyšniauskas: Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities (II)

https://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli ... d=82462087

Istorikas Marius Vyšniauskas
2019 m. spalio 11 d. 11:07

Istoriko Mariaus Vyšniausko tekstas „Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities“ išskaidytas į tris dalis. Pateikiame DELFI skaitytojams antrąją dalį.

Kita nemažiau opi Lietuvos problema – istorinė amnezija.

Tiesa, šis veiksnys šalyje reiškiasi dvejopai, t. y. ištrinama didžioji dalis istorinio naratyvo ir perdėtai idealizuojamas vienas konkretus laikotarpis.

Šitaip istorija virsta kiaura it rėtis, kadangi jungiamuosius saitus nukirto dar tarpukario apologetai, o nūdienos akademikai atkurti nesirengia.

Vytautas the Great
© DELFI / Kiril Čachovskij

Žinoma, pastarajam teiginiui atsiras prieštaraujančių, tačiau pavyzdžiai – iškalbingi.

Be to, „istorinė amnezija“ būdinga daugeliui pasaulio kraštų. Tam tikrų faktų/epochų eliminavimas iš bendrojo istorinio konteksto gyvavo nuo seniausių laikų, pvz., vėlyvojoje Antikoje, Ispanijos rekonkistos, Anglijos reformacijos ar Prancūzijos revoliucijos periodais.

Senųjų kultūrų naikinimas tobulai užtikrino nukariautų žemių ideologinį pavergimą arba kintančius politinius viražus. Žmonijos atmintis nėra amžina, todėl vandalizmo aktai, istorijos „karpymas“ per kelias kartas užsimiršta, ypač jei valdantis sluoksnis taiko intensyvų spaudimą.

„Istorinė užmarštis“ daro tautą pasyvią ir lengviau pasiduodančią adaptacijai. O tai matyti Abiejų Tautų Respublikoje, kur polonizacija bemaž ištrynė dualistinės valstybės sąvoką ir sukūrė „unitarinę Lenkiją.“

Anot A. Kulakausko, „Lietuvos bajorija XVII a. pab. nustojo kėlusi LDK suverenumo klausimą ir susitaikė su Lenkijos karalystės vardo padėtimi.“

Žinoma, kriziniais epizodais istorinė Lietuva atgimdavo, tačiau jiems praslinkus vyravo štilis.

Abejingumas Lietuvos istorijai ypač atsiskleidė XIX a. pr. mokyklinėse programose. Antai, lietuvių kultūros veikėjas Dionizas Poška piktinosi vadovėlių turiniu: „turime kunigo Teodoro Wagos Lenkijos istoriją mokykloms 1818 m. išleista, in octavo, apimančią iki 400 puslapių ir gana išsamią. Bet toje knygoje visa mūsų Lietuvos istorija sutalpinta trijuose puslapiuose ir tai dar labai stambiu šriftu.“

Kitaip tariant, mažinant Lietuvos istorijos dėstymą mokyklinėse programose stiprinta lenkiška dvasia, o „lenkų istorija vadinta gimtojo krašto istorija.“

Tad nenuostabu, jog XX a. pr. mąstymui padaryta intelektualinė žala, juntama net dabartinėje mūsų visuomenėje. Sklaidant šiuolaikines Lietuvos istoriją apžvelgiančias monografijas šokiruoja neproporcingas siužetas.

Deja, lietuvių akademikai brangina tik du laikotarpius: viduramžius ir tarpukarį. Tuo tarpu atkarpa skirianti šias dvi epochas gėdingai užmirštama.

Tą pastebi net dabartinis šalies prezidentas Gitanas Nausėda dar 2013 m. žurnale „Valstybė“ rašęs: „kai kurie garbingais akademiniais titulais pasidabinę „mąstytojai“ prieina prie išvados, kad lietuvių tauta apskritai išniro iš nebūties... XIX a. ir tik dėl religinio judėjimo. Ačiū Dievui, kad bent ne 1990-aisiais!“

Žvelgiant į tokius drastiškus „istorijos karpymus“ užplūsta prieštaringi jausmai.

[color=#0000FF]© undefined [/color]

Maža to, lietuvių negebėjimas kritiškai analizuoti Pirmosios Lietuvos Respublikos periodo kelia nuostabą. O jei kritika sušmėžuoja – šiurkščiai nutildoma.

Taigi ar lietuviui istorija išties tokia svetima, ar tai paprasčiausių įsisenėjusių stereotipų nuotrupos?

Beje, vieno laikotarpio idealizavimas primena dabartinę Didžiąją Britaniją, kurios gyventojų sąmonėje įsitvirtinęs „teisingos ir dangiškos“ britų imperijos įvaizdis; jam susiformuoti padėjo rašytojas Radjardas Kiplingas. Britai atsisako girdėti apie krauju plūstantį imperijos drakoną, godžiai rijusį užkariautus kraštus.

Todėl šiandien naujieji istorikai mėgina šį stereotipą sugriauti, rašydami knygas, remiantis okupuotų šalių požiūriu bei žiaurumui neabejingų tautiečių atsiminimais. Kaip teigia britų žurnalistė Yasmin Alibhai-Brown: „tie, kurie augome vienoje iš Britų imperijos žemių, buvome ne vien okupuoti ir pažeminti, bet taip pat „praplautomis smegenimis.“ Istorija imperijoje buvo griežtai kontroliuojama.“

Apmaudu, bet mums irgi vis dar sunku priimti faktą, jog didžiąją dalį šalies istorijos nurėžė patys lietuviai, kuriems romantizmu persmelkta atmintis buvo svarbesnė už realią tautos praeitį.

Tautinio išsivadavimo herojai formuodami naująjį pasakojimą iš lietuviškos tapatybės išrovė laisvės ir teisės simbolius, viską apjungdami kalba bei liaudies kūryba.

Taip netekome ne tik po Liublino unijos egzistavusios tariamai „lenkiškos“ istorijos, bet ir atsižadėjome dvarų kultūros. Jau vien ką reiškia Rietavo rūmų nugriovimas!

To meto lietuvių kultūros veikėjai nelankė senųjų muziejų, nepripažino senosios dailės kūrinių bei dvarų paveldo nacionalinės kultūros savastimi ir lengva ranka numojo į užsienį išgabenamas meno vertybes, nors meno istorikas Paulius Galaunė skatino valdžią imtis operatyvių priemonių.

O juk buvo galima pasimokyti iš kaimynų; Latvijos vokiečių repatriacijai suaktyvėjus, 1918 m. įstatymiškai uždrausta iš šalies išgabenti kultūrinį turtą.

Tai žinant nenorom peršasi lyginimas su nepriklausomybę atgavusia Indija, kuri nedelsiant puolė eliminuoti kolonijinę epochą.

Šitaip Kalkuta, kadais multikultūrinis Azijos miestas, XX a. vid. išgyveno intelektualinį kataklizmą. Gatvės buvo pervadintos, skulptūros nuverstos, o iš knygų pašalintas miesto įkūrėjo brito Džobo Čarnoko vardas. Nacionalistus net reikėjo įtikinti, jog alegorinės skulptūros nevaizduoja memsahibs; šiandien ištrinta istorija vėl grįžta Indijon.

Tad panašūs veiksmai būdingi daugumai iš didžiųjų imperijų išsivadavusių tautų.

Būtent taip ir Lietuva statė naują valstybę be senų pamatų.

1906 m. laikraštyje „Vilniaus žinios“ rašęs būsimas Lietuvos valstybės kontrolierius Justinas Zubrickas lygino šalį su ąžuolu.

„Senas ąžuolas, katro šakos skėtėsi „nuo marių iki marių“ trandžių suėstas jau seniai nudžiūvo, o jo nubirusius lapus vėjas išnešiojo po visą pasaulį. Mes nemanome atgaivinti sauso kamieno, nerenkame jo nulūžusių šakų; tegu iš jų naudojasi kas tik nori ir gali. <...> Senąją, didžiąją Lietuvą <...> mes jau seniai palaidojome, apraudojome ir užmiršome.“ Ir niekas nepanoro išgirsti to seno ąžuolo šauksmo: „galime kalbėti įvairiomis kalbomis, bet jausti turime vienos motinos esą.“

Nors po šių įvykių praėjo daugiau nei šimtmetis, tačiau lietuvių elgesys nesikeičia.

Anksčiau minėtame istorijos suvažiavime kalbėjęs istorikas Artūras Vasiliauskas pridūrė: „man LDK yra mūsų, tačiau ne mes.“

Bet jūs klystate! Lietuviai yra tauta, kurią sukūrė LDK ir ATR epochos, mes esame jų palikimas, o jie mūsų produktas.

Taigi, lietuviai nemyli savo istorijos, nekenčia jos ir užuot didžiavęsi savo protėvių nuopelnais, šlovina tarpukariu primestą valstietišką būvį.

Liūdna, tačiau neturime nei vienos monografijos apie Vazų ar Saksų epochas, karaliaus Jono Sobieskio, Tado Kosciuškos, Jokūbo Jasinskio, Adomo Jurgio Čartoriskio ar Simono Konarskio biografijų.

Nuo tarpukario nėra parengta naujos monografijos apie Čartoriskių giminę, o V. Drėmos rinktas archyvinis palikimas dūla istorijos instituto kabinete.

Lietuvos leidyklos nesugeba išversti mūsų orientalisto Juozapo Senkovskio knygos „Fantastinės barono Brambeuso kelionės“ ar Teofilės Konstancijos Radvilaitės dienoraščio po Italiją (nors originalas saugomas Vilniaus universitete ir seniai publikuotas Lenkijoje).

O ką jau kalbėti apie vangiai leidžiamus XVIII-XIX a. memuarus, kuriuos imanu suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų.

Lietuvos akademikai turbūt nėra girdėję ir „populiariosios istorijos“ žanro, kurį mėgsta vakaruose.

O ir periodikos erdvėje neturime profesionalių, bet kartu įdomių istorijos žurnalų, kaip pvz., britiški „BBC History extra,“ „History Today,“ prancūziški „Le Figaro histoire,“ „Le Mode. Histoire & Civilisations,“ „Napoleon III. Le magazine du Second Empire,“ itališkas „Archeo.“

Apie tai diskutuojant su Lietuvos istorijos instituto darbuotoja, buvau jos tikinamas esą tokių žurnalų turime apsčiai, tačiau atlikęs tyrimą tą galiu drąsiai paneigti.

Lietuviams siūlomi vos 5 istorinės krypties žurnalai, iš kurių du priklauso „National Geographic“ ir juose pateiktos temos nesikoncentruoja išimtinai apie istoriją.

Likę trys priklauso „Iliustruotos istorijos“ grupei, kur straipsnių temos kartojasi, stilius gana vaikiškas, o ten rašantys lietuviai su istorija išvis neturi nieko bendra.

Mūsų istorinės knygos yra šaltos ir faktologinės, o kai kurie „specialistai“ užsiangažavę sovietmetyje; istorija jiems tik datos, faktai bei griežtai nustatytos prielaidos. Jie negeba jos paversti įdomia ir atvira plačiajai visuomenei, o panašius straipsnius peikia kaip „ne-istorinius.“

Žinoma, labiausiai intriguojantis faktas, jog mūsų didieji istorikai knygas leidžia „kažkam,“ nes knygynų jos taip ir nepasiekia. Šit, kelias knygas man asmeniškai teko lyg sovietmečiu įsigyti „iš po stalo,“ o kitos, rodos, išnyko miglose.

Antai, istorikės Ramunės Šmigelskytės-Stukienės monografijos apie Oginskių giminę – praktiškai „auksinės vertės“, nes knygynuose jų nerasite. Be to, autorė apie šių platinimą 2014 m. elektroniniame laiške teigė „nėra informuota.“ Tiesa, ji žadėjo, kad vienos iš knygų „Mykolas Kleopas Oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija“ platinimu knygynuose užsiims Rietavo muziejus. Bet... neužsiėmė!

Lygiai taip pat mūsų knygynų nepasiekė 2014 m. leidyklos „Santara“ išleistas Joachimo Liutauro Chreptavičiaus veikalas „Apie gamtos tvarką“ (pristatytas Minske), o pernai Minske pasirodžiusi Aleksandro Feduto knyga apie lietuvių kilmės visuomenės veikėją ir filomatą Pranciškų Malevskį neišversta lietuviškai, nors jos pristatyme dalyvavo grupė istorijos instituto narių ir kt.

Bet už vis labiau šokiruoja Vilniaus universiteto prof. dr. Arvydo Pacevičiaus knygų skaida, ypač vienos. Jo sudaryta „Butlerio kelionės į Italiją ir Vokietiją 1779–1780 metais dienoraštis“ vargiai yra skirtas lietuviškai rinkai, net jei atmesime faktą, jog projektas realizuotas su Torūnės universitetu. Nors knygos pavadinimas lietuviškas, bet tekstas lenkiškas, išskyrus menką santrauką knygos gale.

Taigi kam ji skirta?

2014 m. pasiteiravus sudarytojo ar knyga nėra skirta vienai iš Lietuvos tautinių mažumų, gautas atsakymas. „Mielai skirčiau tekstą „vilniukams,“ bet jie iki tokių tekstų, deja, dar nėra pabudę. Lietuviškas pavadinimas žadina jų tautinę savimonę, o lietuviškas tekstas skirtas mokyti lietuvių kalbos Vilnijos mokyklose, ar ne?“.

Trumpiau tariant, jeigu nemokate lenkų kalbos, jums ir knygų apie jūsų pačių istoriją skaityti nereikia. O už dėmesį buvau išvadintas tautininku.

Be to, sužinojau, kad knyga puikiai skaitoma ir įvertinta Lenkijoje. Įdomu, kad ši knyga, anot profesoriaus, visgi skirta plačiajai visuomenei, teoriškai Lietuvai („kur kertasi turistiniai maršrutai“) ir Lenkijai, bet praktiškai labiau tik Lenkijai, kur „ji jau išplatinta, o jeigu reiks, tai bus padidintas tiražas.“

Ir nors laiške sudarytojas gynėsi, kad ši „jau verčiama į lietuvių kalbą,“ bet greičiausiai vertimas dingo, nes po 5 metų, perskaityti valstybine kalba jos negalima. Et, sunkus vertėjų darbas!

Beje, netrukus lietuviškai turintys pasirodyti Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės prisiminimai, taip pat nėra unikalūs leidybine prasme, anot T. Bairašauskaitės „prieš 9 metus išleidome juos Varšuvoje, bet Lietuvoje net retas istorikas apie tai žino.“

Taigi džiugu girdėti, kaip lietuvių istorikai turtina Lenkijos knygynų lentynas, užuot gausinę mūsiškes.

Užtenka apsilankyti Suvalkų knygyne, kad pajustume kaip „istoriškai nesame mylimi“, mat jo stendai lūžta nuo įvairių laikmečių istorinių veikalų gausos.

Bet knygų leidyba tėra maža detalė milžiniškoje dėlionėje, rodančioje lietuvių neišprusimą istorijos moksle. Geriausiai ši ypatybė atsiskleidžia pianisto Roko Zubovo sukurtame „Čiurlionio kelio“ aprašyme. Jis teigia esą M. K. Čiurlionis „patį ryškiausią pėdsaką Lietuvos kultūroje palikęs kompozitorius <...> yra unikalus kūrėjas Europos meno istorijoje. Savo kūrybinių ieškojimų įvairiapusiškumu gali būti prilyginamas renesanso meistrams.“

Tokie teiginiai rodo R. Zubovo ribotą meno istorijos suvokimą ir greičiausiai nesugebėjimą perskaityti nei vienos Vlado Drėmos knygos, o gal ir apsilankyti Vilniaus paveikslų galerijoje, kur eksponuojami Lietuvos dailės šedevrai.

Tiesa, nedaugelis lietuvių šiandien žino (kaip teko įsitikinti), kad tame muziejuje esama lietuvių dailės, o ne lenkų, nes mūsų dailė prasideda jau nuo išnykusių XV a. Trakų pilies freskų ir vis dar tęsiasi.

Ir tikrai, gerb. R. Zubovai, M. K. Čiurlionis nėra atskaitos taškas meno istorijoje ar juo labiau iškiliausias dailininkas Lietuvoje ar Europoje, nebent jūs eliminuojate XVIII-XIX a. meno istoriją; atimdamas iš tautos P. Smuglevičių, K. Rusecką, V. Smakauską, J. Oleškevičių ar J. Rustemą (nors graikų kilmės savo talentą skyrė Lietuvai).

Tad Lietuvai reikia pasveikti nuo „čiurlionados“ ir atrasti kitus savo menininkus, kurie mūsų vardą Europoje garsino jau XVIII a. vid.

Apmaudu, bet retas lietuvis išvardins bent tris garsius XIX a. mūsų tapytojus, rašytojus, o kiti stebėsis, jog Kauno M. Žilinsko galerija turi pasaulinio lygio kūrėjų darbus. Et, gėda šitaip teršti savą istoriją.

Pastaraisiais metais istorijos reprezentavimas Lietuvoje neretai verčia rausti. Mes arba lupame atminimo lentas, arba statome paminklus žmonėms, kurie su šalimi nieko bendro neturi, pvz., F. Zapai, Dž. Lenonui, L. Cohenui.

Ironiška, bet Vilniuje jūs neišvysite klasikinių paminklų etmonams, trijų sukilimų vadams, valdovams, mecenatams ar dailininkams. Užtat daugelis siekia užtvindyti tėvynę Vyčiais, kaip tarpukariu kiekviename kaime stovėjo po Vytautą Didįjį.

Ar mūsų istorija tokia skurdi? Ar mes tiesiog negerbiame savo herojų?

Juolab, skulptūrų griovimas nekeičia žmonių įsitikinimo apie konkrečių epochų asmenis.

Tad nuvykus į užsienį neretai stebina, kaip ten gyvenantys žmonės jaučia bendrumą su praeitimi, mat jų aplinka prisotinta atmintinų detalių: nuo monumentų iki simbolių.

Visgi miestų praeities satyra ypač atsiskleidžia per šventes.

Pavyzdžiui, šiais metais minint Kauno gimtadienį Vilniaus gatvė tapo A. Smetonos alėja, mat organizatoriai greičiausiai nežinojo kokie istoriniai veikėjai iki tarpukario gyveno mieste.

Taip, viename iš plakatų sužibo A. Smetona su riterio šarvais; toks įvaizdis perša miesto istorijos bei kultūros segregaciją ir kūrėjų intelektualinę tamsą.

Be to, lietuvius, kaip tautą, reprezentuoja tokios knygos kaip „Lietuvio kodas,“ kurios autorius siekia mus paversti žeminėse lindinčiais smirdančiais mužikais. O ir tokios laidos kaip „Istorijos detektyvai,“ „Lietuvos Kolumbai“ istoriją suvokia tik per du, jau anksčiau minėtus, periodus.

Žinoma, LRT televizija, šiuo aspektu, stebėtis nereikia.

Štai, 2014 m., visai Europai minint Didžiojo karo šimtmetį, LRT rodė futbolą ir nors susisiekus su vadovybe, gavau atsiprašymą, tačiau dėmesys įvykiui neišaugo (karo baigties metinės nerodytos).

Lygiai taip 2015 m. Lietuvos žiūrovai matė vieną trumpą reportažėlį apie 200-ąsias Vaterlo mūšio metines, o šįmet Normandijos išsilaipinimo 75-metį LRT užgožė spalvingu Vilniaus paradu. Tad stengtis yra kur...

Antros dalies pabaiga

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas Marius Vyšniauskas: Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities

Parašytas: 19 Rgs 2020 20:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27143
Miestas: Ignalina

Istorikas Marius Vyšniauskas: Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities (III)

https://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli ... d=82460721

Marius Vyšniauskas, istorikas
2019 m. spalio 14 d. 12:38

Istoriko Mariaus Vyšniausko tekstas „Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities“ išskaidytas į tris dalis. Pateikiame DELFI skaitytojams trečiąją dalį.

Kai istorija tautai nerūpi, visada atsiras tų, kurie pasinaudos šia dingstimi manipuliuoti svetima praeitimi. O jei dar priešininkų pozicijas remia nesąmoningi tautiečiai, tai reikalas suaktyvėja dvigubai.

Jano Mateikos paveikslas "Liublino unija"
© Dorota Awiorko, Muzeum Lubelskie w Lublinie

Antai, šių metų pradžioje Izraelio premjerui pareiškus norą perkelti Vilniaus Gaono palaikus į Jeruzalę, lietuvių komentatoriai ūžė. Ironiška, bet daugelis siūlė kuo greičiau atiduoti Gaoną, mat Lietuvai šios personos nereikia.

Toks požiūris ne tik kuria moralinį skurdą, bet skleidžia neigiamą komunikaciją užsieniui. Kitaip tariant, lietuviai pasirodo kaip tauta, nesuvokianti savo istorijos svarbos regioniniu mastu.

Nors atvirai, Vilnius yra vienintelis Europos (jei ne pasaulio) miestas, kur rasite dalį šalies okupavusio bei visuomenę suskaldžiusio maršalo Juzefo Pilsudskio kapą.

Įsivaizduokite, jei Budapešte visi džiaugtųsi turį Suleimano Didžiojo kapą ar Indija didžiuotųsi Roberto Klaivo kapaviete. Šie žmonės minimoms tautoms atnešė vien skausmą ir pažeminimą.

Tad mūsų situacija lyg dvi obuolio pusės, viena vertus, siekimas atsikratyti istorinėmis figūromis, kuriomis išties verta didžiuotis, bet kitą vertus, abejingumas istoriniam teisingumui.

Beje, o gal verta surengti širdžių mainus, t. y. J. Pilsudskio širdį išmainyti į Pažaislio vienuolyno fundatorės Klaros Izabelės de Mailly Lascaris Pacienės širdį, 1832 m. išvežtą iš vienuolyno ir dabar saugomą Bielianų vienuolyno bažnyčioje (Varšuvoje)?

Vis dėlto kiek lietuviams realiai svarbi istorija rodo interneto platybės bei kai kurių muziejų veikla.

Internetinė enciklopedija „Wikipedia“ yra tartum neoficialus valstybės veidrodis. Ji pateikia faktologines žinias apie šalį, pristato žymius asmenis ir pan. Bet, kita vertus, tai palanki dirva iškraipyti istoriją, demonstruoti nacionalizmą ir klaidinti užsienio skaitytojus.

Atsiverskite lenkiškus, baltarusiškus „wiki“ puslapius apie garsius Lietuvos asmenis ir nustėrsite. Tų, kurių lenkai nepavertė „etniniais savo tautiečiais,“ pasisavino baltarusiai.

Šmaikštaujant galima pasakyti, jog lietuviais beliko tik A. Strazdas, M. K. Čiurlionis ir A. Smetona, o ATR apskritai lenkiškas darinys.

Tą, beje, grindžia angliško puslapio (kuruojamo lenko, pasivadinusio Oliszydlowski, ir garsėjančio rėksmingais išsišokimais) pateikta citata: „šiandien Lenkijos respublika laiko save ATR įpėdine, o Lietuvos Respublika šioje sąjungoje įžvelgia tik neigiamą pusę.“

Maža to, jei bandoma šiuos tekstus taisyti ūmai susiduriama su itin agresyviais ir ne-lenkiškos istoriografijos nepripažįstančiais, moderatoriais. Jų pagrindinis tikslas – pateikti visą ATR bei XIX a. istoriją per lenkišką prizmę, kurioje kitos tautos ištirpsta.

Trumpiau tariant, jei „wiki“ tekstai apie Britų imperiją mini „anglo-indų,“ „anglų-amerikiečių“ tapatybes, tai lenkiški – unikalią ATR tapatybę nutyli. O ką jau kalbėti apie garsų XVIII-XIX a. lietuvių menininką, didiką.

Vienas mane užsipuolęs lenkų moderatorius teigė, jog „visos lietuvių knygos buvo lenkiškos, todėl jūs neturite savo istorijos.“

Tuo tarpu kitas aiškino, jog didikai lietuviais būti negali, mat lietuviškai nekalbėjo.

Šias įžvalgas, manau, džiugiai palaikytų kai kurie Lietuvos istorijos instituto ekspertai.

Taigi, jei manote, kad į „wiki“ tekstų modifikacijas neverta kreipti dėmesio, tai nejausite, kai vieną dieną atsibusite be reprezentacinio šalies įvaizdžio.

Komentatorių pavyzdžiu seka ir valstybiniai Lenkijos muziejai. Štai, Čartoriskių muziejus Pulavuose prieš kelerius metus socialiniame tinkle Facebook minėdamas Salaspilio mūšį teigė, jog tai buvo lenkų ir švedų kautynės. Pasiteiravus, o ką tuomet veikė lietuviai, gautas ironiškas atsakymas, esą „taip, žinoma, ten buvo ir lietuvių.“ Nors aprašas liko nepakeistas.

Tuo tarpu šių metų vasarą Varšuvos rūmuose organizuota paroda apie XVI-XVII a. brangenybes turėjo du skirtingus pavadinimus. Angliškame variante, ji vadinta „brangakmeniai ir papuošalai Lenkijos-Lietuvos Respublikoje,“ o lenkiškame – „brangakmeniai ir papuošalai Lenkijoje.“

Be to, šis muziejus socialiniuose tinkluose pristatydamas ATR valdovus visada mini juos esant tik lenkų monarchais (esą, taip trumpinamas valstybės pavadinimas).

Beje, nedera pamiršti Paryžiuje Saint Germain des Pres bažnyčioje esančio valdovo Zigmanto Kazimiero Vazos širdies kapo, šalia kurio pritvirtinta lentelė su Erelio herbu skelbia asmenį buvus tik Lenkijos valdovu (netgi ne ATR).

Visa tai kertasi su pamatiniu Liublino unijos teiginiu, jog naują valstybę „sukūrė dvi tautos, lenkai ir lietuviai.“

Be to, neigia Lenkijos publicisto Jerzy Giedroyc nuolat kartotą mintį, jog „lenkai yra skolingi lietuvių tautai dėl ištikimybės ATR istorijos palikimui.“

Tad lenkų istorinis suvokimas bei lietuvių akademikų abejingumas stebina.

Visgi siekiant rasti Lietuvos eliminavimo bruožų toli ieškoti nereikia.

Tuo užsiima dvi mūsų šalies rytuose veikiančios įstaigos: Vladislovo Sirokomles muziejus ir Jašiūnų dvaro muziejus. Kodėl?

Užtenka peržvelgti jų paskyras socialiniuose tinkluose, jog kiltų klausimas dėl įstaigų lojalumo. Abu muziejai nėra „UAB‘ai,“ tačiau vietoje valstybinės kalbos, kurią apibrėžia konstitucija, didžiuma informacijos pateikia lenkiškai.

Beje, Jašiūnų muziejus turi net tris internetines paskyras skirtingomis kalbomis (lietuvių, rusų, lenkų), tačiau juose esanti medžiaga nevienoda.

Išsamiausiai pristatomas lenkiškas puslapis, t. y., su XIX a. tekstais, atsiminimais, muziejaus svečių įspūdžiais ir pan. Tuo tarpu likę du tėra reklaminiai.

Trumpiau tariant, lietuviai ir rusai mažiau vertingesni negu lenkai!

Pasiteiravus puslapius moderuojančio asmens, kodėl vyrauja toks nelygiavertiškumas, gautas šiurkštus atkirtis. Asmuo teigė, „nesiruošiantis versti lenkiškų tekstų į kitas kalbas, nes jam niekas nemoka.“

Įdomu, tik ar muziejaus vadovybė žino, kurioje šalyje yra ir kokia kalba muziejus privalo kontaktuoti su lankytojais?

Tas pats liečia ir V Sirokomlės muziejaus administraciją, kurios socialinio tinklo turinį 90 proc. sudaro lenkiška informacija, o jei bandoma kritikuoti, bemat susiduriama su Šalčininkų valdininkais arba Varmijos Mozūruose gyvenančiu Jan Tyryłło, kuris aršiai gina muziejų ir greičiausiai savo pasisakymais atstovauja oficialią įstaigos nuomonę (to pasiteiravus administracijos, atsakymo negauta).

Tokie poelgiai primena patyčias, mat nei vienas pasaulio muziejus socialinėse paskyrose nerašo svetima kalba (šalia valstybinės (ne)būna angliškas vertimas).

Taigi šie du muziejai jaučiasi išskirtiniai visoje šalyje!

Visgi rimčiausiai derėtų vertinti šiuolaikinės Baltarusijos elgesį.

Istorijos perrašymas šalyje vykdomas ne tik valstybiniu, bet net tarptautiniu mastu. Ir liūdniausia, kad tokius poelgius remia dažnas, istoriškai nesąmoningas, lietuvis. O tokių pas mus esama daug; nuo eilinių piliečių iki aukštus postus užimančių valdininkų bei akademikų.

Vienas tokių Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarijoje dirbantis (buvęs žurnalo „IQ.The Economist“ žurnalistas) Antanas Manstavičius, kuris socialiniame tinkle Facebook įtikinėjo mane, kad Lietuvos valdovai yra ir Baltarusijos valdovai, todėl statyti paminklus jie turi teisę.

„Jau geriau Gediminas būna jų prisimenamas valdovas, negu Ivanas Rūstusis.“

Negana to, asmuo, matyt, įsivaizdavo Baltarusiją viduramžiais turėjus valstybę, o ne buvus tik provincija.

Įdomiausia, jog paklausus ar mes valdovais taip pat turime laikyti Rusijos imperatorius (nes šie mus valdė) arba vengrai – Osmanų sultonus, A. Manstavičius visiškai nukreipė kalbą bei apsiribojo fraze apie „rusišką propagandą.“

Teisingai, reikia džiaugtis, jog baltarusiai stato paminklus mūsų kunigaikščiams, karo vadams, nes atvykėliams galės pasigirti iškraipyta istorija apie didžius „Baltarusijos žemės sūnus,“ kurie iš tiesų buvo lietuviai.

Šiais pramanais mūsų kaimynai itin mėgsta girtis turistams (ypač lietuviams), pvz., Lydoje, Naugarduke, Vitebske. O pastarieji arba nežinodami istorijos, arba norėdami išlikti politkorektiški teiginiams pritaria.

Tad natūralu, kad etninė naujosios baltarusių istoriografijos terminija leidžia gilias šaknis.

Neseniai internete pasirodė baltarusių kurtas puslapis „Interactive map of Belarusian history“ (nuoroda, http://map.letapis.by/en/#1764), kuriame pateikti istoriniai faktai neatitinka realybės, o LDK vaizduojama kaip etninė baltarusių valstybė, kuri laikui bėgant pajungė mūsų žemes. Negana to, akcentuojama, jog „tikrieji“ lietuviai esą gudai.

Tačiau Lietuvos valdžios institucijos tyli. Tuo įsitikinau pabandęs atlikti eksperimentą. Kreipusis į Lietuvos kultūros ministeriją atsakymo negauta. Užsienio reikalų ministerija (Rytų kaimynystės politikos departamentas) pasiūlė dėl svetainės turinio kreiptis į Lietuvos istorijos institutą.

Kitaip tariant, mūsų užsienio ministerija kažkodėl pripažįsta tik vienos rūšies, Rusijos, skleidžiamą propagandą ir visiškai nereaguoja į tokią pačią „fake news“ iš Baltarusijos.

Taigi kyla klausimas ar viena propaganda yra mažiau žalinga negu kita?

Nejau istorijos savinimasis nekelia pavojaus šalies valstybingumui ir tarptautiniam prestižui?

Ir kaip ministerija nustato propagandos žalos dydį?

Logiškai, už bet kokią neigiamą propagandą privalo būti baudžiama, tačiau šį faktą ministerijos ignoruoja.

Taigi nenorėdamas likti abejingu piliečiu kreipiausi į Istorijos instituto vadovybę, kurios direktorius R. Miknys vienintelis suteikė išsamų atsakymą. Laiške teigta, jog institutas jau nuo 1989 m. vykdo diskusijas su baltarusių istorikais, kurių rezultatai atsispindi leidžiamose monografijose, straipsniuose ir kt.

„Prašant Užsienio reikalų ministerijai dalyvaujam ir Lietuvos ambasadų (daugiausia Varšuvoje ir Londone) specialiuose renginiuose susijusiuose su LDK istorijos datomis, kuriuose dalyvauja ir baltarusių istorikai, dažnai užimantys poziciją kur LDK, pirmiausia, – siejama su Baltarusijos istorija.“

Žinoma, diskusijos vyksta mokslinėje erdvėje, tačiau ir čia nestinga problemų.

„Deja, tenka konstatuoti, kad Lietuvos valstybė net ir šioje aplinkoje nėra pajėgi skirti tiek finansinių lėšų, jog galima būtų mūsų mokslinius tyrimus pristatyti anglų kalba. Baltarusių moksliniai tyrimai, savaip interpretuojantys LDK istoriją anglų kalba, deja, – skaitlingesni. Viešajame/propagandiniame diskurse Institutas kaip mokslinė įstaiga neįgaliotas dalyvauti ir tam net negali gauti tiesioginių lėšų.“

Paskutinis teiginys turėtų sudominti Lietuvos prezidentą, kuris domisi istorija ir rinkimų metu deklaravo prioritetą skirsiantis kultūrai. Galbūt pats laikas suteikti institutui daugiau lėšų LDK ir ATR tyrimams bei jų populiarinimui lokaliniu/tarptautiniu mastu.

Pažymėtina, Lietuvos istoriją angliškai pristatančių knygų didžiosiose pasaulio elektroninėse parduotuvėse, pavyzdžiui, Amazon, nerasite, o reprezentacinės svetainės http://www.ldkistorija.lt tekstai/video tėra lietuviški.

Tai kokiu būdu galima atremti iš rytų sklindančią propagandą?

Abejoju, ar šiandien lietuviai lygiai kaip graikai stotų ginti senosios istorijos.

Graikai įrodė, jog geba apginti savo istoriją ir net privertė pašalinti nuo Šiaurės Makedonijos paminklų klaidinančius teiginius apie Aleksandro Makedoniečio kilmę. Jie nebijo išreikšti nepasitenkinimo Britų muziejui dėl Partenono marmuro ir kontroliuoja Turkijos veiksmus, liečiančius Sofijos soboro padėtį.

O lietuviai?

Ar rengtume piketus dėl poeto A. Mickevičiaus kilmės, ar turime drąsos įsikišti į netinkamą Lydos ar Naugarduko pilių restauraciją, o gal draudžiame melagingas internetines svetaines?

Priminsiu, Baltarusijoje stovi Lietuvos paveldas, kurio mūsų šaliai nereikia.

Ironiška, tarpukaryje buvo teigiama, jog lietuviai pasiryžę mirti už Vilnių, bet dabar „mirtis už istoriją“ atrodo lyg svaičiojimai.

Tai, jog Baltarusija vagia mūsų istoriją, žinoma jau seniai. Internete apstu Baltarusijos žiniasklaidos straipsnių, kuriuose pabrėžiama, kad Vytis priklauso išimtinai gudams (lietuviai esą jiems skolingi), Vilnius vakarų Baltarusijos miestas, užimtas žemaičių, Mindaugas pirmasis baltarusių valdovas, o LDK – slaviškas darinys, ką įrodo naudotas raštas, kalba ir kt.

Be to, socialiniuose tinkluose gausu baltarusiškų grupių, pvz., „Литвины“, kur nesibodima šmeižti mūsų šalies, o vienas aktyviausių baltarusių propagandistų Vicien Panucevič migruoja po bemaž visas socialinio tinklo Facebook lietuviškas istorijos grupes skleisdamas pseudofaktus ir tyčia kiršindamas žmones. Į šį personažą dėmesį turėtų atkreipti atitinkamos valdžios institucijos!

Nors tą neigia kai kurie mūsų tautiečiai, Baltarusija iki XX a. niekada nebuvo sukūrusi valstybės, o jų valstybingumo šaknys – rytų slavų genčių junginiuose, kurie vėliau inkorporuoti į Kijevo Rusios valstybę. Šiai skylant, buvusias teritorijas perėmė Lietuvos valdovai, kurie toliau vykdė ekspansiją į rytus.

Tuo tarpu nacionaliniai vėjai Baltarusijoje papūtė tik XIX a., kada žmonės ėmė save regėti LDK civilizacijos kūrėjais. Ir taip užkariauta tauta staiga panoro būti užkariautojais!

Įsivaizduokite, jei vieną dieną Romos imperijos kūrėjais pasivadintų rumunai, o Britų imperijos – australai.

Baltarusiai ne tik iškraipo istoriją, bet stengiasi apskritai ištrinti Lietuvos vardą.

Anot Lietuvos istorijos instituto archeologijos skyriaus vadovo dr. Artūro Dubonio, „nors šaltiniuose lietuviška Mindaugo kilmė ir valdos etninėje Lietuvoje aiškiai paliudytos, visgi baltarusių istorikai vis dažniau sąmoningai stengiasi išvengti termino lietuviai litva, litovcy vartojimo, kai kalba apie laikus iki Lietuvos valstybės susidarymo ir pirmuosius jos gyvenimo dešimtmečius.“

Naujųjų baltarusių istorikų tyrimai įtartini, todėl greitai subliūkšta akistatoje su profesionalia kritika. Jie paprastai kalba apie „aukštą savimonę turinčią vieningą tautą baltarusius (senbaltarusius). Išskirtinė tauta, bet etnonimas Lietuva atsiranda kelis šimtmečius anksčiau už baltarusius.“

Be to, jų monografijos nutyli lietuvių, baltarusiškų žemių užkariautojų, rolę.

Ir visai nesvarbu, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka viename interviu tautą atvirai vadino slaviška, „mūsų baltarusiškomis, slaviškomis tradicijomis.“

Tačiau patys baltarusiai, anot istoriko Rainerio Lindnerio, iš slavų tautos pavirto „suslavėjusių“ baltų ainiais, šitaip tiesdami kelią į Vakarus. Kitaip tariant, tautos, kurių nacionalinė savimonė silpna, ją stengiasi konstruoti susirinkdama viską, kas tinka iš kaimynų.

Būtent čia, anot A. Dobunio, „glūdi naujosios baltarusių istoriografijos etnopolitinė esmė.“

Tad baltarusiai yra tauta be identiteto. Dažnai sakoma, jog reikia organizuoti diskusijas, tačiau kaip bendrauti su tauta, kuri nenori klausyti proto balso. Į bet kokius Lietuvos istorikų argumentus, neigiančius valstybinės LDK kalbos egzistavimą baltarusiai griežtai atkerta.

Pasak A. Dubonio, „vokiečių istorikas R. Lindneris taikliausiai apibūdino kietos pozicijos priežastis: baltarusių istoriografijoje istorinė baltarusių tauta tradiciškai suprantama kaip kalbinė bendrija. Šią pamatų kertę pajudinus, skaudžiai nukentėtų baltarusių, pagrindinių LDK civilizacijos kūrėjų, koncepcija.“

Taigi naujieji baltarusių istorikai sąmoningai tenkinasi paviršutiniška šaltinių analize ir visiškai atmeta jų susikurtai koncepcijai neparankius faktus, nes, anot A. Dubonio, „sprendžia problemą, kuri nieko bendro neturi su istorijos mokslu.“

Kitaip tariant, jų ruošiami darbai simbolizuoja vietos politikų keliamas užduotis.

„Naujoji baltarusių istoriografija kuria ne mokslinę, bet politinę anachronišką LDK civilizacijos koncepciją.“

O visa tai prasidėjo dar XX a. pr., kai iš Maskvos kontroliuojama, Lenkijoje veikusi Vakarų Baltarusijos KP apėmė ir Vilniją. Tuomet „Rytų Lietuva išnyko, bet atsirado Vakarų Baltarusija, kur reikėjo, kad veiktų baltarusiški regiono istorijos dėsningumai.“

Tad nieko keisto, jog baltarusiškas LDK darinys, anot prof. Zenono Butkaus, atsirado globojant sovietams.

Šią koncepciją 1926 m. baltarusių politikas Vaclavas Lastouskis pristatė SSRS pasiuntinybei Kaune, kur teigė, esą lietuviai tėra žemaičiai, o „baltarusiškos valstybės palikimą nelegaliai yra pasisavinusi Lietuva ir gyvena „svetimu pasu.“

Šiandien antilietuviškos istorijos nuotaikas Baltarusijoje formuluoja demokratinei stovyklai save priskiriantys istorikai, kuriantys opoziciją prezidento A. Lukašenkos režimui.

Anot A. Dubonio, „siekdami sukurti nenutrūkstamą vientisą savo tautos ir valstybės istoriją, užsitikrinti visų pagrindinių LDK civilizacinių pasiekimų nuosavybę ir įrodyti baltarusių teises vadintis jų perėmėjais, neatpažįstamai iškraipo lietuvių tautos praeitį, toliau plėtoja su bolševikų pagalba sukurtą pasakėlę apie „Lituvos“ ir „lituvisų“ gyvenimą su „svetimu pasu.“

Baigiant reikia pacituoti istorikės T. Bairašauskaitės teiginį, išreikštą diskusijoje po anksčiau minėtu pranešimu.

„Kaip galima šiandien atstumti tuos, kurių protėviai kartu kovėsi dėl nepriklausomybės? Baltarusiams reikia mūsų supratimo ir palaikymo.“

Bet ar tikrai? Ar mums verta padėti tautai, kuri tyčiojasi bei piktybiškai perrašo regiono istoriją?

Ar istorikės teiginiai nesikerta su oficialia instituto nuomone? Ar Lietuvos istorikė, pirmiausia, neturi palaikyti lietuvių tautos, ginti jų interesus ir stiprinti jų istorijos mokslą?

Taigi kol bus tokių „ekspertų“, užsibrėžusių istoriškai padėti svetimoms tautoms, užuot dėjus pastangas stiprinti Lietuvos mokslą, kol bus tokių „rėmėjų,“ besididžiuojančių už sienos statomais slaviškais lietuvių kunigaikščių ir didikų paminklais ar ginančių baltarusių teisę į Vytį bei svetimą istoriją, tol mūsų krašte istoriją primins šešėlį, o tauta, atsisakanti praeities, neturės saugios ateities...

Paskutinės dalies pabaiga.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybė ir lietuvių etninės žemės, okupuotos carinės Rusijos ir Vokietijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: