Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - TĖVYNĖS APSAUGOS RINKTINĖ. Sedos kautynės

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Karų, įtvirtinimų, ginklų, slaptųjų tarnybų istorija (bendra informacija) » Lietuvos Valstybės karinės pajėgos ir ginkluotė, mūšiai, karo vadai - 20 ir 21 amžiuose

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

TĖVYNĖS APSAUGOS RINKTINĖ. Sedos kautynės

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: TĖVYNĖS APSAUGOS RINKTINĖ. Sedos kautynės

Parašytas: 07 Kov 2008 00:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27106
Miestas: Ignalina

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 12 Gru 2009 22:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27106
Miestas: Ignalina

TĖVYNĖS APSAUGOS RINKTINĖ

http://www.tar.kablys.com/pagr/TAR.htm

Turinys

ĮVADAS

Tėvynės Apsaugos Rinktinės steigimo aplinkybės

Tėvynės Apsaugos Rinktinės kūrimas

Parama Tėvynės Apsaugos Rinktinei

Tėvynės Apsaugos Rinktinės ginkluotė

Tėvynės Apsaugos Rinktinės I – o Lietuvių Pėstininkų Pulko dislokavimas fronto ruože prie Papilės

Sedos kautynės
http://www.tar.kablys.com/pagr/TAR.htm#kautynes

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Sedos kautynės

http://www.tar.kablys.com/pagr/TAR.htm#kautynes

Norint suprasti kas vyko Sedoje 1944-10-07 ir koks buvo TAR savanorių pasiaukojimas, reikia susipažinti ir su kitos, puolimą vykdžiusios pusės RA I – jo Pabaltijo fronto kariuomenės sudėtimi, užduotimis ir 1944-10-05 prasidėjusiu puolimu, kuris 1944 m. spalio mėnesio 7 dieną pasiekė Sedą.

1944-09-24 d. ryte iš vyriausios sovietų vadovybės būstinės buvo gautas įsakymas, kuriame buvo nurodyta nauja I – mo Pabaltijo fronto puolimo kryptis. Nuo Rygos visos pajėgos turėjo būti nukreiptos Klaipėdos kryptimi. Tokiu būdu I – as Pabaltijo frontas turėjo atskirti vokiečių armijos grupę „Šiaurė“ nuo Rytų Prūsijos. Tai buvo Klaipėdos operacijos įsakymas, kuris vėliau tapo pagrindinis visoje puolamojoje Pabaltijo strateginėje operacijoje.

I – am Pabaltijo frontui buvo įsakyta slapta ir skubiai išvesti savo pajėgas iš Rygos ir Šiaulių rajone sutelkti smogiamąją grupuotę, kuri, prasidėjus operacijai, pultų Klaipėdos kryptimi. Pirminė užduotis buvo pralaužti pirmąją ir antrąją priešo gynybines linijas ir užimti Tirkšlių, Plungės, Šilalės ir Tauragės fronto liniją. Po to prasiveržti iki Baltijos jūros tarp Palangos ir Nemuno intako. Laiko buvo skirta nedaug: 6 paros pasiruošimui ir 10 – 11 parų operacijai.

Pagrindinį puolimą turėjo pradėti 6 – oji gvardijos armija, 43 – oji, 51 – oji, ir 5 – oji gvardijos tankų armijos. Pagalbinės pajėgos buvo: 2 – oji gvardijos armija ir 1 – sis tankų korpusas kartu su III – jo Baltarusijos fronto 39 – ja armija. Pagrindiniame puolimo ruože, kurio plotis buvo 18 – 20 km, buvo sutelkta beveik pusė I – jo Pabaltijo fronto pajėgų. Kiekviename kilometre buvo: 180 – 200 pabūklų ir minosvaidžių, 30 – 50 tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų.

TAR gynybos ruože puolė 6 – toji gvardijos armija, į kurios sudėtį įėjo:

2 – as šaulių korpusas

22 – as šaulių korpusas

23 – as gvardijos šaulių korpusas

103 – as šaulių korpusas

19 – tas tankų korpusas

Įvertinus fronto pajėgų galimybes, armijoms buvo paskirtos užduotys:

6 – oji gvardijos armija – pralaužti vokiečių gynybą 10 km pločio fronto ruože ir prasiveržti Telšių – Ž. Kalvarijos kryptimi. Po keturių, penkių parų užimti Tirkšlių – Ž. Kalvarijos – Plungės fronto ruožą. Į pagalbą jai buvo pasiųstas 19 – tas tankų korpusas.

43 – oji armija – pralaužti 9 km pločio fronto ruožą ir prasiveržti Rietavo – Klaipėdos kryptimi.

2 – oji gvardijos armija – pralaužti 12 km fronto ruožą į pietvakarius nuo Šiaulių, pagrindinį smūgį nukreipti Kelmės – Šilalės kryptimi.

Tokios užduotys buvo paskirtos pirmos puolimo bangos kariuomenėms, antros bangos kariuomenėms teko vykdyti kitas užduotis:

5 – oji gvardijos tankų armija – pulti tarp 6 – os gvardijos ir 43 – os armijos puolimo ruožų Žarėnų – Klaipėdos kryptimi.

4 – ta smogiamoji ir 51 – a armija turėjo pakeisti 6 – tą gvardijos ir 43 – ą armiją jų užimtuose fronto ruožuose.

Generolo V. T. Obuchovo vadovaujamas 3 – sis gvardijos mechanizuotas korpusas buvo paliktas rezerve. Klaipėdos operaciją iš oro dengė 3 – sis oro laivynas. Iš viso Šiaulių rajone buvo sutelkta 500 000 RA karių.[56]

1944-10-05 prasidėjęs puolimas, spalio mėn. 7 d. pasiekė Sedos prieigas. Tą dieną generolo I. D. Vasiljevo vadovaujamo 19 – to tankų korpuso priešakinis dalinys (vadas majoras Pisarevas) prasiveržęs tolyn į priekį, priartėjo Sedą. Sužinojęs, kad miestelyje įsitvirtinęs stiprus „hitlerininkų“ garnizonas, majoras nutarė nukreipti savo batalioną ir užpulti gyvenvietę iš šiaurinės pusės. Pakeliui batalionas sunaikino sutiktą vokiečių autokoloną (15 šarvuočių, 15 pabūklų ir 150 automobilių). Sedą atakavęs iš šiaurinės pusės, tankų batalionas puolė ir sunaikino „hitlerininkų“ garnizoną. Kautynių metu buvo paimta 200 belaisvių, 15 pabūklų ir daugybė kitokios ginkluotės. Tankų batalionas iki vakaro atmušinėjo „hitlerininkų“ kontratakas, vakare į pagalbą tankistams atvyko 26 – oji motorizuota pėstininkų brigada, priklausiusi minėtam korpusui. Taip Sedos kautynes savo atsiminimuose aprašė I – jo Pabaltijo fronto vadas gen. I. Bagramianas[57]. Rusų memuaruose sunaikintos, užgrobtos technikos, paimtųjų į nelaisvę skaičius gerokai padidintas.

Nagrinėjant Sedos kautynes, iškyla daugybė klausimų, neaiškumų*. Po Sedos kautynių nebuvo parašytas nei vienas oficialus dokumentas. H. Gaidis pažymi TAR struktūrą: Vadas – plk. H. Maederis, jo adjutantas – kpt. Štefanskis, štabo karininkai leitenantai – Kristas, Knoblochas ir Veleris, ryšių tarnybos karininkas – kpt. A. Kuzmickas. I – as TAR pulkas: vadas – mjr. A. Urbonas, adjutantas – j. ltn. Žukauskas, štabo karininkai – j. ltn. V. Tamošiūnas, kpt. I. Jatulis, kpt. J. Čėsna, kapelionas – kun. V. Paulauskas. I – o bataliono vadas – kpt. Petras Puodžiūnas, II – o bataliono vadas – kpt. Pranas Počebutas, III – o bataliono vadas – kpt. S. Paulavičius. II – as TAR pulkas: vadas – plk. Mečys Kareiva (po jo mirties – plk. ltn. M. Naujokas), adjutantas – j. ltn. Justinas Preibys, I – o bataliono vadas – mjr. A. Impulevičius, II – o bataliono vadas – kpt. P. Bereišis. Tikriausiai tai buvo paskutinė TAR vadovybės sudėtis. Tačiau apie I – o LSP pulko III – jį batalioną niekur kitur neužsimenama. III – as batalionas pažymėtas J. V. Sūduvo straipsnyje pateiktoje schemoje, tačiau jis maišomas su II – o bataliono III – čia kuopa. Nagrinėjant skirtingų liudininkų prisiminimus, kuriuose pateikiami vis kitokie kautynių eigos aprašymai, skirtingos mūšio schemos, galima susidaryti tik apibendrintą vykusių kautynių vaizdą. J. V. Sūduvo straipsnyje apie Sedos kautynes pateikiamos dvi skirtingos mūšio schemos: vienoje iš jų yra pažymėtas III – sis batalionas, kitoje schemoje – jo nėra.

V. Sūduvo pateikta Sedos kautynių schema nr. 1

http://www.tar.kablys.com/pagr/001.PNG

V. Sūduvo pateikta Sedos kautynių schema nr. 2

http://www.tar.kablys.com/pagr/002.PNG

J. Paūžuolio Sedos kautynių schema nr. 3

http://www.tar.kablys.com/pagr/003.PNG

V. Kazlausko pateiktoje J. Paūžuolio braižytoje schemoje yra pažymėti tik 2 batalionai, III – jo – net žymės nėra. RA puolimo kryptys žymimos skirtingai. J. Paūžuolis savo prisiminimuose klysta, visus įvykius paankstindamas 1 para: jis teigia, kad RA puolimas prasidėjo 1944-10-04, todėl ir Sedos kautynės įvyko spalio 6 dieną. Mūšio pradžios laikas taip pat skiriasi. J. Paūžuolis rašė, kad 9 val. rusų artilerija ir tankai pradėjo apšaudyti apkasus ir miestelį, TAR savanoris Augustas Mylė savo prisiminimuose taip pat teigė, kad rusų puolimas prasidėjo 9 val. ryte. Kitas savanoris Vincas Seibutis rašė, kad „apie pusdienį į apkasus dar atvežė šiltos ir tirštos sriubos...Staiga nuo Pievėnų ir Telšių pasirodė rusų tankų grandinės..“[58] I. Bagramianas teigė, kad kautynės prasidėjo dieną. Jei kautynės būtų prasidėjusios ryte, tai rusų tankai tą pačią dieną butų užėmę ir Barstyčius, tačiau pasitraukę rinktinės likučiai ten praleido naktį. Išanalizavus dalyvių prisiminimus ir išlikusį TAR operatyvinį įsakymą, galima pateikti Sedos kautynių eigą.

Prieš Sedos kautynes, 1944-10-05 d., rytuose pasigirdo artilerijos šaudymas. Savanoriai, kurie tuo metu Barstyčiuose kasė apkasus, buvo greitai atšaukti nuo darbų. Kitą dieną, 1944-10-06, plk. H. Maederio įsakymu abu I – jo pulko batalionai, palikę savo stovyklavietes, atžygiavo į Sedą. H. Maederio ir pulko vado nurodymu užėmė Sedos gynybos pozicijas. II – as LSP pulkas, tuo metu buvęs formavimo etape, pasitraukė į Barstyčius. Vakare I – jo LSP pulko vado nurodymu buvo parašytas paskutinis operatyvinis TAR įsakymas, kuriame buvo nurodyta pasiruošimo kautynėms priežastis ir buvo aprašytas 1944 m. spalio mėn. 5 dieną prasidėjęs RA puolimas.

Paskutinis operatyvinis įsakymas

http://www.tar.kablys.com/pagr/isakymas.jpg

Tuo remiantis, I – am LSP pulkui buvo įsakyta užimti gynybos ruožą prie Sedos. Įsakyme buvo nurodyta galima RA puolimo kryptis – rytų ir pietryčių. Sedos miestelio gynybą vykdė I – as batalionas, kurio gynimo pozicijos buvo nuo Sedos ežero kranto pietryčių kryptimi, kryptimi Seda – Rubikiai, upė Varduva, kryžkelė Seda – Ž. Kalvarija iki kryžkelės Seda – Barstyčiai. Pagrindinė gynyba buvo nurodyta į rytus ir pietryčius nuo Sedos.

Gynybos ruožą nuo Sedos į šiaurės rytus, Varduvos upės rytinį krantą, Žydvarį iki šiaurinio Sedos ežero kranto užėmė II – sis batalionas. Skiriamoji linija tarp batalionų buvo Sedos ežero vidurys.

Dauguma apkasų II bataliono pozicijose buvo iškasti anksčiau, o jų trūkumas tuoj pat buvo pašalintas. Tačiau vieta lietuvių pozicijoms buvo išrinkta pražūtinga: už jų nugaros tekėjo Varduvos upė, per kurią buvo pastatytas vienintelis tiltas. Tokios „strateginės“ pozicijos buvo pasmerktos iš anksto. I – o LSP Pulko vadavietė buvo įkurta tuščiame pašto pastate. Panaudojus lauko telefonus tarp I – jo bataliono ir vadavietės, buvo palaikomas nuolatinis ryšys. Su II – ju batalionu ryšys turėjo būti palaikomas tik pasiuntinių pagalba. 1944-10-07 d. ryte Sedos gynėjai aiškiau girdėjo artilerijos ir kulkosvaidžių šūvius. Apie vidurdienį priartėjo mūšio gaudesys, pro lietuvių pozicijas vakarų kryptimi pravažiavo keli vokiečių tankai, po keletą kareivių ant kiekvieno. Savanoriai paprašė, kad tankai paremtų juos savo artilerija, tačiau išgirdo neigiamą atsakymą. Tankai buvo iššaudę savo užtaisus, todėl pajudėjo Darbėnų link, kur buvo dislokuotas jų šaudmenų bei kuro sandėlys. Kiekvienoje I – o ir II – o bataliono kuopoje buvo paskirti kariai, kurie „pancerfaustų“ pagalba turėjo naikinti puolančiųjų tankus. Jų pozicijos buvo įrengtos apie 200 metrų į priešo pusę nuo pagrindinės gynybos linijos. Apie pietus prieš I – jo bataliono pozicijas pasirodė pirmieji rusų tankai T-34. Keletas tankų buvo sunaikinti savanorių iššautais „pancerfaustais“. Kitų liudininkų teigimu tankus pašovė sunkiųjų ginklų kuopos prieštankinės artilerijos pabūklas. Alfonsas Putna savo prisiminimuose[59] teigė, kad buvo tik dvi rusiškos patrankos, vieną iš jų remontavo vokiečiai. Pasirodžius rusų tankams, pusė patranką aptarnaujančios komandos pabėgo. Kai rusų tankas T-34 prie patrankos pozicijos priartėjo 200 m, patrankos vamzdžio lizde užstrigo vokiškas sviedinys. Artileristai pasitraukė neiššovę nei vieno šūvio. Tankus lydėjusius pėstininkus naikino kpt. P. Počebuto ir ltn. Broniaus Nainio vadovaujamos sunkiųjų ginklų kuopos minosvaidžių iššautos minos. Tačiau greitai baigėsi šaudmenų atsargos ir kautynių dalyviai buvo priversti trauktis. Kai kurie, neturėdami kitokios išeities, pasidavė į nelaisvę. Daug savanorių žuvo apkasuose prie Sedos, manoma, kad ten palaidota apie 100 kovotojų. Likusieji gyvi savanoriai per Barstyčius pasitraukė Klaipėdos link. Barstyčiuose buvo bandoma pasitraukusius savanorius pergrupuoti, tačiau vokiečių planas nepavyko.

Po Sedos kautynių, kitą dieną, 1944-10-08, buvo išleistas TSRS Vyriausiojo kariuomenės vado įsakymas Nr. 193, kuriame už svarbių vokiečių atsparos taškų užėmimą ( Telšiai, Plungė, ...Seda...) labiausiai kautynėse pasižymėjusius karius pristatyti apdovanojimams. Ta proga spalio 8 d. 22 val. 30 minučių Maskvoje buvo surengtas 20 salvių saliutas[60].

Išanalizavus Sedos kautynes, galima teigti, kad gen. I. Bagramiano žinios klaidingos – rusų tankai pasirodė iš rytų pusės. Pagrindinis tankų smūgis teko I – jo bataliono savanoriams. III – asis batalionas neegzistavo. Prieštankinė patranka mūšio metu nebuvo panaudota – užstrigo užtaisas. Keista, kad artilerija nebuvo išbandyta prieš kautynes. Priešo tankus sunaikino „panceršrekais“ (Panzerschreck) ir „pancerfaustais“ apsiginklavę savanoriai.

Rusai Sedą įvardijo kaip stiprų atsparos tašką. Sedos kapinėse yra 96 broliški „išvaduotojų“ kapai, kiekviename palaidota po 6 žuvusius. Tačiau tai nereiškia, kad visi žuvę rusų kariai buvo nukauti Sedos kautynių metu.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Archyviniai dokumentai:

Tėvynės Apsaugos Rinktinės archyvas

Literatūra:

1. ADAMKUS, V. Likimo vardas Lietuva. Kaunas, 1997.

2. KAZLAUSKAS, V. Kovos dvasia. Vilnius, 1995.

3. KAZLAUSKAS, V. Tėvynės apsaugos rinktinė. Vilnius, 1997.

4. KAZLAUSKAS, V. Paniekinę mirtį. Vilnius, 2001.

5. KAZLAUSKAS, V. Ventos frontas 1944 metai. Vilnius, 1998.

6. KASPARAS, K. Lietuvos karas. Kaunas, 1999.

7. Lietuva 1940 – 1990. LGGRTC. Vilnius, 2005.

8. Lietuvos Laisvės Kovų archyvas, Nr. 11 . LGGRTC. Kaunas, 1994.

9. Lietuvos Laisvės Kovų archyvas, Nr. 12 . LGGRTC. Kaunas, 1994.

10. Lietuvių enciklopedija. XV T. Vilnius, 1990.

11. NAINYS, B. Sedos kautynės jų dalyvio akimis. Veidas 2004.11.04 - Nr. 45

12. PAŪŽUOLIS, J. Paskutinė rinktinė. Karys, 1972. Nr. 5

13. PUTNA, A. Artileristas. Karys, 1976. Nr. 11

14. RAŠTIKIS, S. Lietuvos likimo keliais. 1982. IV t.

15. RUDOKAS, J. Vyrai žuvo prie Sedos. Veidas, 2004.10.07 Nr. 41

16. STANKERAS, P. Lietuvių Policija 1941 – 1944 metais. Vilnius, 1998.

17. SŪDUVAS, J. V. Kautynės prie Sedos. Karys, 1968. Nr. 11.

18. TUTKUS, V. Armija išvaduotoja. Vilnius, 1984.

19. Henry L. Gaidis. A history of the lithuanian military forces in World War II 1939 – 1945. Chicago, Illinois 1998.

20. Операция „БАГРАТИОН“. Освобождение Белоруссии. Москва. 2004.

21. БАГРАМЯН И.X. Так шли мы к победе. — М.: Воениздат, 1977.

22. Prieiga per internetą:< http://militera.lib.ru/memo/russian/bagramyan2/08.html>

23. Prieiga per internetą: <http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030816/gimtkrast_02.html>

[1] BUBNYS, A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941 – 1944). Vilnius, 1998.

[2] STANKERAS, P. Lietuvių Policija 1941 – 1944 metais. Vilnius, 1998.

[3] Lietuva 1940 – 1990. LGGRTC. Vilnius, 2005.

[4] Henry L. Gaidis. A history of the lithuanian military forces in world war II 1939 – 1945. Chicago, Illinois 1998.

[5] Lietuvių enciklopedija. XV T. Vilnius, 1990.

[6] Операция “БАГРАТИОН”. Освобождение Белоруссии. Москва. 2004.

[7] БАГРАМЯН И.X. Так шли мы к победе. — М.: Воениздат, 1977.

[8] Prieiga per internetą:< http://militera.lib.ru/memo/russian/bagramyan2/08.html>

[9] Lietuvos Laisvės Kovų archyvas Nr. 11 – 12 . LGGRTC. Kaunas, 1994.

[10] KASPARAS, K. Lietuvos karas. Kaunas, 1999.

[11] RAŠTIKIS, S. Lietuvos likimo keliais. 1982, IV t.

[12] TUTKUS, V. Armija išvaduotoja. Vilnius, 1984.

[13] KAZLAUSKAS, V. Kovos dvasia. Vilnius, 1995.

[14] KAZLAUSKAS, V. Tėvynės apsaugos rinktinė. Vilnius, 1997.

[15] KAZLAUSKAS, V. Paniekinę mirtį. Vilnius, 2001.

[16] KAZLAUSKAS, V. Ventos frontas 1944 metai. Vilnius, 1998.

[17] BUBNYS, A. Vokiečių okupuota Lietuva. ...P. 416

[18] RAŠTIKIS, S. Lietuvos likimo keliais. ...P. 366

[19] GAŠKAITĖ, N. Pasipriešinimo istorija, 1944–1953 metai. Vilnius, 1997. P. 18.

[20] KASPARAS, K. Lietuvos karas. ...P. 141

[21] Prieiga per internetą: <http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030816/gimtkrast_02.html>

[22] KAZLAUSKAS, V. Kovos dvasia. ...P. 88

[23] Lietuvos Laisvės Kovų archyvas Nr. 11. ...P. 51

[24] KAZLAUSKAS, V. Tėvynės apsaugos rinktinė. ...P. 12

[25] Įsakymas Nr. 2//TAR archyvas

[26] Sūduvas, J. V. Kautynės prie Sedos. Karys, 1968. P. 281

[27] Henry L. Gaidis. A history of the lithuanian military forces in World War II 1939 – 1945. Chicago, Illinois 1998, p. 212

[28] SŪDUVAS, J. V. Kautynės prie Sedos. ...P. 281

[29] Įsak. Nr. 1 (50) // TAR archyvas

[30] Įsak. Nr. 1 (4) // TAR archyvas

[31] Įsak. Nr. 6 (9) // TAR archyvas

[32] Įsak. Nr. 7 (10) // Ten pat

[33] Įsak. 17 (20) //Ten pat

[34] TAR archyvas

[35] 1944-09-05 d. atsišaukimas//TAR archyvas

[36] RUDOKAS, J. Vyrai žuvo prie Sedos. Veidas 2004.10.07 Nr. 41

[37] ADAMKUS, V. Likimo vardas Lietuva. Kaunas, 1997. P. 21

[38] KAZLAUSKAS, V. Tėvynės apsaugos rinktinė. ...P. 304

[39] Įsak. Nr. 10 (13)/2// TAR archyvas

[40] Įsak. Nr. 35 (40) // TAR archyvas

[46] Priedas Nr.3 auto žymėjimas

[41] LKDI įsak. Nr. 5 // TAR archyvas

[42] KASPARAS, K. Lietuvos Laisvės Armija. Kaunas, 2002. P. 121

[43] 1944.08.09 susitikimo protokolas //TAR archyvas

[44] Lietuvos Laisvės Kovų archyvas Nr. 12. ...P. 65

[45] KAZLAUSKAS, V. Tėvynės apsaugos rinktinė. ...P.125

[46] KAZLAUSKAS, V. Tėvynės apsaugos rinktinė. ...P.131

[47] PAŪŽUOLIS, J. Paskutinė rinktinė. Karys, 1972, p. 145

[48] PUTNA, A. Artileristas. Karys. 1976. P. 356

[49] PAŪŽUOLIS, J. Paskutinė rinktinė. ...P. 146

[50] KAZLAUSKAS, Vladas. Kovos dvasia. ...P.164

[51] TAR archyvas// įsak. Nr. 9 (12) / 2

[52] Ten pat// įsak. Nr. 17 (20).

[53] Операция “БАГРАТИОН”. Освобождение Белоруссии. ...C. 366

[54] Prieiga per internetą: < http://www.kronborgresearch.dk/551__gren_div_.htm>

[55] Операция “БАГРАТИОН”. Освобождение Белоруссии. ...С. 447

[56] TUTKUS, V. Armija išvaduotoja. Vilnius. ...P. 21

[57] Prieiga per internetą:< http://militera.lib.ru/memo/russian/bagramyan2/08.html>

[58] KAZLAUSKAS, V. Ventos frontas. 1944 metai. ...P. 115

[59] PUTNA, A. Artileristas. Karys. ...P. 356

[60] TUTKUS, V. Armija išvaduotoja. ...P. 79

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: TĖVYNĖS APSAUGOS RINKTINĖ. Sedos kautynės

Parašytas: 12 Rgp 2016 00:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27106
Miestas: Ignalina

Rusų versija:

После приближения фронта к Литве, 24 июня 1944 г. усилиями генерала П. Кубилюнаса было получено разрешение немцев в уездах создать охранные команды.

Немцы поняли, что литовцы будут сопротивляться новой советской оккупации, а это им было выгодно.

Развитие событий на фронтах войны привело к тому, что в июле 1944 г. приказом Гиммлера было объявлено решение об образовании самостоятельных формирований литовских, латышских и эстонских националистов.

Подбором и подготовкой кадров для этих формирований занималась в основном немецкая разведывательная организация — истребительное соединение войск СС (Waffen-SS Jagdverband).

Когда бои приближались к восточным границам Литвы, в Жемайтии, в окрестностях Тельшяй, 29 июля 1944 г. была сформирована Жемайтийская дружина, иначе называемая Армией обороны Отечества (АОО) (Tėvynės Apsaugos Rinktinė — TAR).

В ее состав в основном вошли отступившие из Аукштайтии бывшие сотрудники полиции Литвы, военные и по-боевому настроенная молодежь.

Бойцы АОО были одеты в униформу вермахта (немцы не возражали, чтобы на левый рукав были бы нашиты щитки национальных цветов, а военные грузовики имели бы эмблему «Столбы Гедиминаса»), вооружены французским и советским оружием.

Идейным создателем АОО был ксендз, доктор психологии, бургомистр Зарасая Ионас Степонавичюс (Jonas Steponavicius). Он надеялся, что немецкие физики создадут тайное атомное оружие и остановят наступление Красной армии.

Командиром 1-го пехотного полка дружины был назначен майор А. Урбонас, 2-го пехотного полка — подполковник инженер Мечис Карейва (Mečys Kareiva), а после его смерти — подполковник Генерального штаба Матас Науиокас (Matas Naujokas).

После отказа бывшего командира 3-й дивизии довоенной армии, дивизионного генерала Эдвардаса Адамкявичюса (Edvardas Adamkevičius) возглавить дружину, ее возглавил бывший начальник Мажейкяйского уезда капитан Изидорюс Ятулис (Izidorius Jatulis), начальником штаба стал капитан Ионас Чесна (Jonas Čėsna).

С немецкой стороны дружиной командовал немецкий полковник (позже генерал) Гельмут Мадер (Helmuth Maeder).

Советские войска наступали на запад, и АОО стала арьергардом отступающих немецких частей.

Произошло несколько кровавых боёв, особенно сильные бои были при Седе.

АОО была слабо вооружена, а неравенство сил было очень велико, поэтому она была вынуждена отступать в Германию.

Её остатки были распределены по восьми строительно-сапёрным ротам, которые возводили укрепления в Восточной Пруссии.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: TĖVYNĖS APSAUGOS RINKTINĖ. Sedos kautynės

Parašytas: 28 Vas 2018 22:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27106
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/gribaus ... ?c=1244742

№37 Kęstutis Čeponis, Литва - Михаил Коляда (№26)

----Легионе защиты Родины----

Не совсем правильный перевод - должно быть примерно Дружина Охраны Отечества или Дружина Защиты Родины (можно и так, и так переводить с литовского) - Tėvynės Apsaugos Rinktinė.

***************************************************************

Sedos kautynės: Tėvynės apsaugos rinktinė

Albertas RUGINIS, voruta.lt 2017 10 29 8:17
© Lietuvos žinios
https://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija ... ine/253246

V. Kazlausko prisiminimų knygoje „Kovos dvasia“ pateikta Sedos kautynių schema

1944 m. vasarą Raudonoji armija grėsmingai artėjo prie Lietuvos ir liepos 6 d. pasiekė Vilniaus prieigas.

Patriotiškai nusiteikę Zarasų krašto žmonės, vadovaujami Zarasų apskr. viršininko kun. dr. Jono Steponavičiaus ir mrj. Alfonso Urbono, patraukė Žemaitijos link. Pakeliui jų būrys augo.

Žemaitijon taip pat patraukė Rokiškio, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, Utenos, Joniškio apskričių vyrai.

1944 m. vasarą Mažeikių apskr. valsčiuose buvo taip pat susikūrę savisaugos būriai gintis nuo sovietinių diversantų. Platelių miškuose jau veikė Lietuvos laisvės armijos suburta Žemaičių legiono stovykla. Visi jie ruošėsi gintis nuo sovietų invazijos.

1944 m. liepos 29 d. į Pievėnų miestelio kleboniją susirinko stambesniųjų būrių atstovai. Jie sprendė, ką toliau daryti: ar trauktis į miškus ir ruoštis partizaninei kovai, ar kurti Lietuvos kariuomenės užuomazgą ir kartu su vokiečiais stoti į kovą prieš artėjančią Raudonąją armiją.

Posėdžiui pirmininkavo Izidorius Jatulis. Iš 18 būrių vadų, dalyvavusių pasitarime, 10 pasisakė už jungimąsi prie vokiečių. Likusiems teko paklusti. Taip buvo įkurta Tėvynės apsaugos rinktinė (TAR), dar vadinta Žemaičių pulku.

Jau kitą dieną po pasitarimo Pievienuose, liepos 30-tąją, Žagarės ir Viekšnių būrių vyrai buvo skubiai pasiųsti prie Ventos upės, ruože tarp Papilės ir Kuršėnų, stabdyti grėsmingai artėjančią Raudonąją armiją.

Plinkšių dvare susirinko apie 1000 žmonių. Jie skubiai buvo suskirstyti į kuopas ir būrius. Iškelta trispalvė vėliava. Plinkšėse išbuvo apie porą savaičių. Gaudė raudonuosius diversantus. Tuo metu žuvo vienas kareivis. Palaidotas Ketūnų kaimo kapinėse.

Buvo susitarta su vokiečių kariuomenės grupuotės Žemaitijoje vadu plk. Maederiu dėl bendrų veiksmų. Vyrai gavo vokiškas uniformas, nuplėšė nuo jų vokiškus erelius ir prisisiuvo Vyčio kryžius ir trispalvius skydelius ant rankovių.

Gavo prancūziškus šautuvus ir nedidelį kiekį šovinių, taip pat karišką maisto davinį. Skyriai gavo po keletą „pancerfaustų“ – prieštankinių granatų. Sedoje buvo apmokyti, kaip su jomis elgtis.

Į TAR buvo suburta apie 6000 vyrų, tačiau tebuvo 112 karininkų.

Į rinktinę buvo pakviesti Vokietijoje Drezdeno mieste susibūrę buvusių Lietuvos savanorių batalionų Rytų fronte karininkai. 30 jų į Sedą atvyko ir buvo paskirstyti į kuopas.

Pievėnuose rinktinės vadu išrinktas akmeniškis kapitonas Izidorius Jatulis, štabo viršininku – kapitonas Jonas Čėsna. Vėliau rinktinei vadovavo majoras Alfonsas Urbonas.

Buvo suformuotas pirmas pulkas ir komplektuojamas antrasis pulkas. Pulko vadovybė įsikūrė Plinkšių dvaro rūmuose, vėliau Telšiuose. Išleido net keletą numerių rinktinės biuletenių. Pulko ligoninė įsikūrė Tryškiuose. Buvo suregistruoti lakūnai. Planuota įkurti eskadrilę.

Ventos fronto stabdomosiose kautynėse 1-mo pulko vyrai dalyvavo tris savaites, iki rugpjūčio 15–16 d. Per tą laiką vyko tik susišaudymai per Ventos upę ir žvalgybinio pobūdžio išpuoliai iš abiejų pusių. Žuvo tik vienas pulko karys ir keletas buvo sužeistų.

Fronto vyrai dainuodavo: Kovon, kovon draugai / Tėvynė šaukia mus / vėl paraku pakvips laukai / ir krauju raus dangus.

1944 m. rugsėjo 12 d. Mažeikių alaus daryklos savininkai broliai Sadauskai Lietuvos savanorių pulką parėmė 25000 reichsmarkių.

Rinktinės vyrus pakeitė vokiečių „Liuftvafes“ pėstininkai, o užnugaryje įsikūrė maršalo Ervino Romelio Afrikos korpuso likučių „Šturm Vogel“ tankų būrys. Kitais duomenimis dar buvo ir vokiečių tankų divizijos „Das grosse Deutschland“ tankai.

Rinktinės vyrai buvo atitraukti į Šiaudinės kaimo apylinkes poilsiui ir persitvarkymui. Vėliau į Dagių kaimą.

Sovietų karinė vadovybė nutarė apsupti Kurše Latvijoje esančią galingą vokiečių grupuotę, staigiu smūgiu išeinant prie Baltijos jūros ir atkertant grupuotes susisiekimą su Rytprūsiais. Slapta per trumpą laiką iš Rygos ir Klaipėdos frontų permetė iki 0,5 milijono karių ir 1340 tankų į Ventos fronto ruožą. Iš viso 50 divizijų.

1944 m. spalio 5 d. 6 – tosios armijos 4 šaulių divizijos ir gen. Vasiljevo 19 tankų korpusas piečiau Papilės prasiveržė per Ventos upę. Remiama aviacijos, kaudamasi su vokiečių tankais, galinga armada pajudėjo link Sedos.

Spalio 6 d. TAR 1-mo pulko vyrai išsidėstė apkasuose apie Sedą laukti bolševikų pasirodymo. Pozicija buvo nepatogi. Už savanorių nugarų buvo Varduvos upė su klampiais krantais. Vokiečiai paliko lietuvius stabdomosioms kautynėms, kad lietuviai, negalėdami atsitraukti, kautųsi iki paskutinio šovinio.

Vokiečiai pažadėjo paremti tankais ir aviacija. Bet kautynių metu jų tankai be kuro ir šovinių stovėjo Darbėnų miestelyje.

Pirmo pulko pirmas batalionas, vadovaujamas majoro Petro Puodžiūno, užėmė pozicijas tarp Telšių ir Pievienų kelių kryžkelių. Jiems kliuvo pagrindinis rusų puolimo smūgis, ir jie labiausiai nukentėjo.

Bataliono kuopoms vadovavo: 1-ai kuopai ltn. Petras Bistrickas, vėliau žuvęs prie Barstyčių ir palaidotas Salantuose, antrai kuopai – ltn. V. Kačergis, trečiai kuopai – mažeikiškis ltn. Aleksandras Zapkus, vėliau garsus partizanų vadas partizanų Prisikėlimo apygardoje. Antras batalionas, vadovaujamas ltn. Liudo Norkaus, išsidėstė toliau į šiaurę link Sedulos ežero. 1-mo bataliono štabas įsikūrė Sedos pašte. Sunkiųjų ginklų kuopa su trimis prieštankiniais pabūklais, minosvaidžiais ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais, vadovaujama zarasiškio kapitono Prano Počebuto, liko tarp Telšių ir Pievėnų kryžkelių. Viena kuopa dar buvo rezerve, ji išsidėstė prie bažnyčios. Keli vyrai pasiųsti į žvalgybą už 12 km. nuo Sedos.

Spalio 6 dieną pro Sedą traukėsi vokiečių kariuomenė ir tankai, iššaudę visus sviedinius. Prašomi pasilikti Sedoje, sakė nebeturintys nei šovinių, nei kuro.

Spalio 7 d. iš ryto jau kilo žvalgybos vyrų leidžiamos raudonos raketos, apie pietus pasirodė pirmieji rusų Pisarevo bataliono tankai, veliau už jų būriai 67-tos šaulių divizijos pėstininkai.

Sedos gynėjai pamušė keletą tankų (daug kur rašoma, jog aštuonis).

Kautynių dalyvis Seibutis prisimena, jog būrio vadas Žukauskas pancerfaustu pamušė rusų tanką T-34 ir pats žuvo kulkos pakirstas. Viršila Kvasys pamušė net tris tankus.

A. Mylė savo „Užrašuose“ rašo, kad, pamušęs vieną tanką ir iššaudęs visus šovinius, traukėsi per Varduvos upę… Tiltą apšaudė rusai, o per upę keliančiuosius kulkosvaidžiu ugnimi guldė tankas, stovintis prie bažnyčios. Žuvo apie šimtas karių, tarp jų kapitonas Puodžiūnas ir leitenantas Vosylius.

Dalis sužeistųjų buvo paimti į nelaisvę ir išvežti į belaisvių stovyklas, vėliau į lagerius.

Ištrūkę iš Sedos vyrai traukė link Barstyčių, ten buvo paruošti apkasai. Juose apie 300 vyrų dar išbuvo dieną.

Atvykus 4 vokiečių tankams „Tigrams“ ir vokiečių kareiviams, TAR vyrai pasitraukė. Tuo ir baigėsi TAR egzistavimas.

Rusai Barstyčius puolė iš trijų krypčių, nuo Sedos, Žemaičių Kalvarijos ir Židikų. Rinktinės vyrai patraukė į Kretingą, traukiniu išvyko į Rytprūsius.

Apie 1000 vyrų plaustais persikėlė per Kuršių marias į Smiltynę, pateko į vokiečių kariuomenės pagalbinius dalinius. Dauguma vietinių žemaičių išsislapstė savo kraštuose.

Dalį paimtų rusų nelaisvėn aprengė rusų uniforma ir pasiuntė šturmuoti Berlyno.

Kautynių dalyvis Janulionis prisimena mažeikiškį Aleksandrą Zapkų-Piliakalnį paskutinį kartą matęs 1944 m. Kūčių naktį kažkurio Lenkijos miestelio bažnyčioje. Būrelis lietuvių karių, vadovaujami A. Zapkaus, giedojo lietuviškas giesmes.

Tą pačią spalio 7-tosios kautynių dieną atklydęs patrankos sviedinys į Žemaičių Kalvariją užmušė poetą Vytautą Mačernį.

Vėliau rusai karinėse ataskaitose rašė, jog užimdami Sedą pakeliui sunaikino 15 vokiečių šarvuočių, 15 pabūklų ir 150 automašinų. Sedos kautynėse paėmė 200 belaisvių. Visi skaičiai gerokai padidinti.

Po Sedos mūšio spalio 8 d. už Telšių, Plungės ir Sedos „išvadavimą“ Maskvoje buvo saliutuota 20 patrankų salvių.

Po kautynių rusai savo žuvusiuosius surinko ir užkasė. Jų žuvo nemažai. Sedos sovietinių karių kapinėse yra 96 kapai, kiekviename po 6 žuvusiuosius (iš viso 576 kariai). Nors ne visi jie žuvo Sedos mūšyje.

Lietuvių kareivių kūnai liko gulėti ant plyno lauko. Mažeikiškis Stasys Kazlauskas prisimena, kaip kitą dieną su motina ėjo tarp žuvusiųjų ieškoti savo tėvo. Vėliau kunigo Velučio rūpesčiu žuvusiųjų kūnai buvo palaidoti į bendrą kapą senosiose Sedos kapinėse ant kalnelio, netoli bažnyčios.

Šalia karių kapo amžinuoju miegu miega 2-rojo pulko vadas pulkininkas Mečys Kareiva, miręs dar prieš kautynes, 1-ojo bataliono vadas kapitonas Pranas Počebutas (Jo brolis kapitonas Henrikas Počebutas jau buvo žuvęs 1943 m. kovose su lenkais prie Mūrinės Ašmenos Vilniaus krašte.)

Sovietmečiu žuvusiųjų kapas buvo sulygintas su žeme. Senieji sediškiai į tą vietą pasodindavo gėles, per Vėlines uždegdavo žvakelę. Apie buvusias kautynes buvo tylima, nekalbama. Sovietams neparanku buvo kalbėti, kad jų armiją „išvaduotoją“ pasitiko ne gėlėmis, o ginklais. Mūšio dalyviai tylėjo, bijodami KGB represijų. Į Vakarus pasitraukę buvę TAR kariai bijojo, kad jų nepalaikytų nacių pagalbininkais.

Atkūrus Nepriklausomybę, buvo prisiminti žuvę už laisvę vyrai. Sediškės Kazimieros Kriauzienės liudijimu nustatyta žuvusiųjų užkasimo vieta. Sedos vidurinės mokyklos direktorės Genoveitos Gricienės ir sajūdiečių iniciatyva buvo suformuotas kapas. Broniaus Kukulskio iniciatyva pastatytas ąžuolinis kryžius su užrašu „Žuvę už laisvę 1944 10 07„

Į Vakarus pakliuvo kapitono Čėsnos vežti TAR 1-mojo pulko štabo dokumentai. Juos išsaugojo pulkininkas Alfonsas Urbonas. Į Lietuvą pargabeno Arūnas Pemkus.

2-rojo pulko dokumentus TAR vyrai, prieš keldamiesi į Rytprūsius, Klaipėdoje sudegino.

Sedos kautynių prisiminimą ėmėsi prikelti kautynių dalyvis, vėliau žinomas sportininkas doc. dr. Vladas Kazlauskas. Jis 1992 m. Mažeikių laikraštyje „Santarvė“ straipsniu „Mano sviesta granata sprogo“ pradėjo spausdinti ciklą straipsnių apie Sedos kautynes. Vėliau parašė knygas: Viskam pasiryžę (1994 m.), „Kovos dvasia“ (1995 m.), „Ventos frontas 1944 m.“ (1998 m.) ir „Paniekinę mirtį“ (2001 m.).

Kautynių dalyvis 1-mojo bataliono 2-osios kuopos raštvedys pasvalietis Marius Katiliškis (Albinas Vaitkus), pasitraukęs į JAV, aprašė Sedos kautynes ir vyrų likimus po kautynių savo garsioje knygoje „Išėjusiems negrįžti“, išleistoje Čikagoje 1958 m.

Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios kunigas Vaclovas Paulauskas, Telšių vyskupo paskirtas TAR kapelionu, po mūšio pasitraukęs į Vakarus, JAV parašė prisiminimų knygą „Kunigas mirties šokyje“ (Vilnius 1997 m.).

Buvęs Lūšės kaimo gyventojas Augustas Mylė, gyvendamas Kanadoje, aprašė Sedos mūšį ir atsitraukimą savo knygoje „Užrašai“.

Apie Sedos mūšį prisiminimus renka Sedos gimnazija. Kautynių dalyvių likimais domėjosi korespondentė Valerija Kvedaraitė ir kiti.

Prieš Sedos kautynes į Plinkšes buvo atvykęs ir septyniolikmetis jaunuolis Valdas Adamkus, būsimasis Lietuvos Prezidentas. V. Adamkus Sedos mūšyje nedalyvavo, tačiau Maskvos propaganda pasauliui paskelbė, jog jisai kovėsi nacių kariuomenės pusėje.

Minint Sedos kautynių 50-metį, 1994 m. spalio 2 d. ant Plinkšių dvaro rūmų sienos pritvirtinta Atminimo lenta „Šiuose rūmuose 1944 m. liepos 28 – spalio 7 buvo įsikūręs Tėvynės apsaugos rinktinės štabas“.

1997 m. liepos 13 d. Pievėnų miestelyje, minint 53-sias rinktinės įkūrimo metines, ant buvusios klebonijos pastato pritvirtinta Atminimo lenta. Ją atidengė TAR karininkas leitenantas, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirm. Bronius Nainys.

1999 m. rugpjūčio 1 d. 55-ųjų kautynių metinių proga Vlado Kazlausko iniciatyva Sedoje, aikštėje prie bažnyčios, buvo pastatytas paminklas (autorius skulpt. Osvaldas Neniškis). Paminklą pašventino Telšių vyskupas Antanas Vaičius.

Minint kautynių 70-metį, 2014 10 07 atvyko būrys rokiškėnų, kautynių dalyvių giminių.

Kiekvienais metais spalio 7 d. Sedos kultūros centras ir Šaulių organizacija rengia mūšio paminėjimą.

Nors TAR gyvavo tik du mėnesius, bet paliko gilų pėdsaką kovų už laisvę istorijoje. TAR kariai, nepaisydami mirties, stojo į nelygią kovą prieš milžinišką Raudonąją armiją.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: