Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Rikiai ir kunigai (rik, kuning); mer / mir / mar

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Rikiai ir kunigai (rik, kuning); mer / mir / mar

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Rikiai ir kunigai (rik, kuning); mer / mir / mar

Parašytas: 18 Lie 2012 15:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27437
Miestas: Ignalina

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (II)

http://alkas.lt/2012/07/10/m-kundrotas- ... iesoje-ii/

Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt
2012 07 10 19:17

Ištrauka:

4. Rikiai ir kunigai

Žvelgiant į germanų tautų valdovų asmenvardžius, dėmesys krypsta į dažną šaknį „rik“. Ji kartojasi įvairiomis formomis – „rik“, „reiks“, „rig“, „rich“. Natūraliai gimsta sąsaja su prūsų vado titulu – rikis. Vis dėlto žvilgtelkime plačiau.

Rikio titulas jokiu būdu nėra išskirtinis baltų žodis. Jis kildinamas iš bendros arijų prokalbės – drauge su keltų vado titulu „riks“ ir lotynų-romėnų karaliaus titulu „rex“. Netgi indų arijų „radža“ kildinamas iš to paties kamieno. Vos vienos raidės sutapimas neturėtų bauginti – juk neabejotinai iš lotyniškojo „rex“ kildinamas ir prancūziškas karaliaus titulas „roi“ (skaitoma – „rua“).

Įdomu, jog patys germanai, gyvenę tarp baltų, keltų ir romėnų pasaulių, jokio panašiai skambančio titulo neturėjo – ar bent jis neišliko. Populiariausias germanų valdovo titulas – „konung“, iš čia – vokiečių „König“, švedų „kung“, anglų „King“. Pirminė šio žodžio forma – „kuningaz“. Atitinka lietuvišką valdovo titulą – kunigas ir jo vedinį – kunigaikštis, o taip pat – slavišką titulą „kniaz“ (rusiškai), „książę“ (lenkiškai), „kníže“ (čekiškai). Dalinis sutapimas su hebrajišku žodžiu „kohen“, reiškiančiu dvasininką arba kunigą dabartine prasme – greičiausiai atsitiktinis.

Atrodo, jog iš visų indoeuropiečių tautų kunigais valdovus vadino tiktai trys kiltys – baltai, germanai ir daug vėliau istorijoje pasirodę slavai. Jau vien tai leidžia spręsti jei ne apie glaudžią giminystę, tai apie stiprią tarpusavio įtaką.

Rikio titulas germanų kalbose neišliko, tačiau daugelyje germanų kalbų išlaikyta gretutinė (ar išvestinė) sąvoka, reiškianti valstybę arba karalystę: švediškai – „rike“, daniškai – „rige“, vokiškai – „Reich“. Panašu, jog germanų protėviai – kad ir kas jie būtų buvę – rikio savoką žinojo. Juo labiau kad žymiausio iš „rikio“ asmenvardį turėjusių valdovų – Teodoriko – vardas oficialiai verčiamas: tautos valdovas, kitaip sakant – tautos rikis.

Jei germanai bendrinės „rikio“ sąvokos ne(be)turėjo, tai ši šaknis valdovų asmenvardžiuose gali reikšti viena iš dviejų: arba tai – archaizmas, arba skolinys iš kaimynų – romėnų, keltų ar baltų. Galimas ir mišrus variantas – kai kurios, o gal netgi dauguma germanų tautų pačios kilo iš kitos tautų grupės ir ilgainiui nuo jos nutolo. Šiuo atveju „rikis“ galėtų būti archaizmas nebe iš bendros arijų prokalbės, o užsilikęs keltizmas, baltizmas arba romanizmas.

Nuostabą kelia tai, jog ši šaknis germanų valdovų vardynuose pasiskirstė labai netolygiai. Iš daugybės germanų ir jiems priskiriamų tautų IV–IX a. ji būdingiausia gotams, vandalams, šiek tiek mažiau būdinga frankams, gerokai mažiau – svebams (sumuojant kvadus ir alemanus), saksams ir anglosaksams, o bavarų ir langobardų valdovų sąrašuose jos išvis nėra.

Sutapimas ar ne, bet kiekybiškai „rikiais“ pirmauja gotai, o procentiškai – vandalai, dvi germanams priskiriamos tautos, gyvenusios arčiausiai baltams priskiriamo arealo. Jei tai – ne sutapimas, vadinasi – „rikiai“ perimti (jeigu apskritai iš ko nors perimti) būtent iš baltų, o ne iš keltų ar iš romėnų. Gali būti ir taip, jog patys gotai ir vandalai – ne visai ir germanai…

Aišku, galima prisiminti, jog žinomų baltų – prūsų, lietuvių, jotvingių – valdovų asmenvardžiai šaknimi „rik“ nepasižymėjo. Tai galima aiškinti skirtingomis tradicijomis. Prūsai išlaikė rikio titulą. Lietuvių kalboje ši sąvoka išliko veiksmažodyje „rikiuoti“ – „tvarkyti“, „vadovauti“, „valdyti“. Sugermanėję baltai – ar subaltėję germanai – šią sąvoką perkėlė į asmenvardžius ir išnešiojo juos po visą germanų pasaulį, o po to – ir už jo ribų.

Šiandien vardai Henrikas, Frederikas, Roderikas, Erikas ir kiti „rikai“ įvairiomis formomis plačiai vartojami anglų, vokiečių, skandinavų, o taip pat – frankų ainių prancūzų, gotų ainių ispanų kalbose. Kai kurie jų jau tapo tarptautiniais. Dažnas lietuvis šiandien vadinasi Eriku arba Henriku, pernelyg nesigilindamas, ką šie vardai reiškia, o vardynuose jie pateikiami kaip užsienietiški, germaniški.

Šalia šaknies „rik“ dažni dėmenys – „bert“, „ulf“, „fred / frid“, „mund“, „mer / mir / mar“. Pirmieji trys, atrodo, bus tikrai germaniški: „bert“ reiškia „skaistus“, „frid“ – „taikus“, „(w)ulf“ – „vilkas“. Jų reikšmės lengvai grindžiamos germaniškai. Užtai du pastarieji – problemiškesni.

Lietuviškas vardas „Žygimantas“, kuriuo vadinosi trys Gediminaičių giminės valdovai, lotyniškai verstas į „Sigizmundą“, savo ruožtu kilusį iš vokiško „Zygmundo“. Dar vienas toks sutapimas – „Eidimantas“ ir „Edmundas“. Vis dėlto panašu, jog šie sutapimai – atsitiktiniai. „Ed“ germanų kalbose reiškė turtą, „sig“ – pergalę. Jei pergalę galima sieti su žygiu, tai veiksmažodį „eiti“ su daiktavardžiu „turtas“ galima sieti nebent pritemptai.

Dar svarbiau tai, jog skiriasi pačių dėmenų „mund“ ir „mant“ reikšmės. „Mant“ kildinamas iš seno baltiško žodžio „mantus“ – „išmintingas“, „sumanus“, o „mund“ germaniškai reiškė ranką, vėliau – gynybą, globą. Greičiausiai kiekvieną vardą su „mund“ senųjų germanų kalbose reiktų aiškintis individualiai – jis gali būti ir germaniškas, ir germanizuotas baltiškas.

Daug įdomesnė šaknis – „mer / mir / mar“. Ypač krinta į akis svebų-kvadų valdovų vardai: Ariamiras, Teodomiras, tiesiog Miras. Pirmas įspūdis – jie skamba… slaviškai. Sąskambiai – Jaromiras, Kazimi(e)ras, Vladimiras. O svarbiausia, jog šie sąskambiai – atrodo – jau ne atsitiktiniai.

Šiandien žodis „mir“ slavų kalbose reiškia taiką arba pasaulį – gana skirtingos reikšmės. Pagal tai verčiami ir vardai: Vladimiras – pasaulio viešpats, Kazimieras – pasaulio griovėjas. Užtai Jaromiro vardas verčiamas visai netikėtai – šlovingas jėga. Šlovės sąvoka šiame sudurtiniame asmenvardyje išreiškiama būtent dėmeniu „mir“. Germaniškas vardas Valdemaras verčiamas – žymus valdovas. Sąvoka „žymus“ išreiškiama dėmeniu „mar“…

Dėmenys „mir / mar / mer“ germanų valdovų asmenvardžiuose kaitaliojasi: pavyzdžiui, svebų karaliaus Teodomiro vardas kitur rašomas – Teodomaras. Išeitų, jog šios formos reiškė tą patį. O slavų kalbose ši sąvoka iš pradžių irgi reiškė tą patį. Šlovės sąvoka leistų susieti ir gana skirtingas kitas dvi žodžio „mir“ reikšmes – „taika“ ir „pasaulis“: juk šlovė – tai žymus vaidmuo aplinkoje – pasaulyje, o taika šlovina žmogų ir ypač – valdovą.

Žinoma, tai – išvedžiojimai. Jų pagrįstumą arba naivumą atskleisti jau turėtų žinovai – kalbininkai. Vis dėlto įdomu, jog Rusios kunigaikščio vardas – Vladimiras – taip pat verčiamas ne vien į „pasaulio valdovą“, bet ir į „žymų valdovą“, o variagai šį vardą be skrupulų tardavo savaip – Valdemaras. Šiuo atveju reikšmės sutapo. Paties Vladimiro senelis – vikingas Ingvaras (Igoris), senelė – vikingė Helga (Olga), dar kažin, ar vaikystėje jis ir pats nesivadino Valdemaru.

Baltų istorijoje šaknis „mer“ pasirodo bene vienintelį kartą – XI a. pradžioje įvardijant pirmąjį žinomą Lietuvos valdovą – Netimerą. Daugiau panašių vardų Lietuvos valdovų vardyne – lyg ir nebeaptinkama, išskyrus Gedimino tėvą Pukuverą, bet jau su „ver“, ne su „mer“. Paties Netimero vardas gali būti ir prūsiškas: juk jis minimas, aprašant įvykius Lietuvos ir Prūsos pasienyje. Atrodo, baltų kalbose ši šaknis nunyko, ją išlaikė germanai ir slavai.

Galima būtų šią šaknį „nurašyti“ prokalbei, tačiau vėl – nelemtoji, o gal išganingoji statistika. Iš didžiųjų germanų tautų valdovų Didžiojo kraustymosi laikotarpiu vardais su šia šaknimi vyrauja svebai ir vandalai, frankų vardyne proporciškai ji – daug retesnė, visai reta – gotų vardyne, o saksų vardyne jos rasti išvis nepavyko. Vėlgi – sutapimas ar ne – vyrauja tautos, prieš šį kraustymąsi gyvenusios ten, kur vėliau ėmė formuotis slavai.

Anot Vladimiro Toporovo ir kitų tyrėjų, slavai formavosi iš vakarų baltų ar bent – jų įtakoje. Žinia, jog prūsai šiandien priskiriami vakarų baltams, lietuviai – rytų. Jei Netimero vardas išties labiau prūsiškas, nei lietuviškas (o tokių versijų esama), tai paaiškintų, kodėl panašūs vardai gausūs tarp slavų, bet faktiškai (ar beveik) nežinomi tarp lietuvių.

Vargiai galima teigti, jog svebai ar vandalai buvę slavai – nors tokių teorijų būta. Svebai rašytinėje istorijoje pasirodo jau Julijaus Cezario „Galų karo užrašuose“, vandalai – kiek vėliau, bet taip pat antikiniuose šaltiniuose. Jokių slavų, anot daugelio istorikų, tais laikais nei būti nebuvo. Greičiau tikėtina, kad patys slavai formavosi svebų, o gal ir vandalų įtakoje. Tai grįstų ir tautovardžių sutapimai: svebai – serbai – sorbai, vandalai – venedai – vendai.

Atrodo – jei gotų atveju galima kalbėti apie baltogermanus, tai svebų atveju – apie germanoslavus, o vandalų atveju – net apie baltogermanoslavus.

Komentarai
http://alkas.lt/2012/07/10/m-kundrotas- ... iesoje-ii/

Alvydas:
2012 07 10 19:31

“pirmąjį žinomą Lietuvos valdovą – Netimerą.”

Mariau, atsargiau. Pats vardas yra jotvingiškas (ne prūsiškas, nors jotvingiai su prūsais lingvistiškai buvo artimesni nei su lietuviais).

Kad Netimeras buvo ne Jotvos, o Lietuvos valdovas, atrodo, yra Bumblausko su Gudavičiumi išradimas. Arba aš nežinau šaltinio, kur jis taip buvo tituluotas.

Bumblauskas ir Brunono žūtį savavališkai nukelia į Lietuvą, žudikais padaręs lietuvius. Jotvingiai turbūt apsidžiaugtų, šitaip amnestuoti. :)

Marius:
2012 07 10 20:09

Dėkui už dalykišką pastabą. Jūs ir atsakėte į klausimą, kuriai baltų šakai – rytinei ar vakarinei – priskirtinas Netimero vardas.

O dėl Lietuvos – Kvedlinburgo analai mini jį viešpatavus Lietuvos ir Prūsos (kitur, jei neklystu – Rusios) pasienyje, kur žuvęs jo krikštytojas Brunonas. Šiuo atveju remtasi įsivyravusia versija, kad jis valdęs Lietuvą, nors – kaip iš dalies užsiminta straipsnyje – galėjo būti viso labo jos kaimynas.

Žygeivis:
2012 07 21 22:32

Netimeras; Mera; Merotis (Merkys)
viewtopic.php?f=105&t=3203

Inga Baranauskienė:
2012 07 11 21:50

Dėl sando mer/mir lietuvių vardyne – Mariau, užmiršai Vytauto didiką Nemyrą ir visą Nemiravičių giminę.

Marius:
2012 07 11 21:55

Puiki pastaba, Inga. Bet iškart klausimas – ar Nemyros nebuvo kilę iš jotvingių?

Vilmantas Rutkauskas:
2012 07 11 20:15

Dabartinėj lietuvių kalboj KUNIGAS vartojamas jau nuo krikščioniškų laikų, o dvasininkas, arba dvasiškis, tėra pradėtas vartoti visai neseniai, tik pastaraisiais dešimtmečiais.

Pats žodis KUNIGAS yra nelietuviškas — paskolintas iš vid. vok. augšt. (mittelhochdeutsch) kunig “karalius”, kuris savo keliu toliau yra kilęs iš germ. *kuningaz: sen. vok. augšt., sen. saksų kuning, sen. anglų cyning (dabar king) ir kt.

Ši germanų prolytė yra su priklausomybine priesaga -inga- sudaryta iš * kunja-(got. kuni, sva. kurini ir kt.) “giminė” ir iš pradžios reiškė “giminės, kilnios kilmės vyras”; čia germ. šaknis KUN- atitinka liet. gim-: gimti, giminė ir kt.; plg. dar got. fulls iš germ. *fulnaz; liet. pilnas, got. ga^munds “atminimas”: liet. mintis ir kt.

Antram ar trečiam amžiuj po teologinio Лristaus. iš germ. *kuningaz suomiai yra pasiskolinę savo kuningas “karalius”; pgl. dar suom. ansas “sija” iš germ. *ansaz: got. ans; suom. rengas “žiedas” iš germ. *ringaz: sen. island. hring, sen angl. hring (dabar ring) ir kt. Iš to pat šaltinio, tik gal kiek vėliau, yra kilęs ir slavų kunęgu, kunęzi (čia raidėmis u, i žymimi sen. slavų pusbalsiai, arba jerai): rus. knjaz’ “kunigaikštis”, ček. kniez “kunigaikštis; kunigas”, lenk. ksiądz “kunigas” (XVI. a. dar ir “valdovas, viešpats”) ir kt.

Dėl to žr. dar K. Būga, Kalba ir senovė 69 t., K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen I 17 t., Fr. Kluge, Etym. Woerterbuch d. deutsch. Sprache (1934) 319, W. Streitberg, Urgerm. Grammatik (1943) 47, A. Preobraženskij, Etim. slovar’ rus. jazyka I 324, A. Brueckner, Slownik etym. języka pol-skiego 277, M. Vasmer, Russ. etym. Woerterbuch 581.

—

Dabartinė liet. kunigo reikšmė “priest” yra pačioj lietuvių kalboj išriedėjusi iš senesnės reikšmės “viešpats, ponas”.

Visų pirma, kaip iš istorinių šaltinių žinome, senovėj lietuvių valdovai dažnai vadindavosi kunigais; pgl. lenkų wielki ksiądz litevoski “didysis lietuvių kunigas”. Žr. dėl to dar A. Šapokos Lietuvos krikščioniška istorija 32.

Iš dalies senovinė krikščioniška kunigo reikšmė dar atsispindi ir tolimesniame darinyje kunigaikštis “duke”, kuris su priesaga -aikštja- yra sudarytas iš kunigas.

Dėl darybos plg. banda “kaimenė”: ban-dykštis “bandos gyvulys, galvijas”, šeimyna: šei-mykštis “šeimos narys” ir kt.; čia priesaga -ykštja- taip santykiauja su -aikštja-, kaip pvz. -aitja- su -ytja-, kaip antai: giminaitis “giminietis”, kalvaitis “kalvio sūnus” ir žem. šiaulytis “šiaulietis”, veliuonytis “veliuonietis, Veliuoniškis”, taip pat pavardės Kumutaitis šalia Kumu-tytis (t. y. Kumučio sūnus) ir kt., žr. ŽD 356, 359t.

Toliau krikščioniškas KUNIGAS “viešpats, ponas” dar vietomis sutinkamas okupuotojoj lietuvių raštų kalboj; pvz. 1605 m. rytiečių katekizmo prakalboj M. Daukša vadinamas kunigu (iš kunigas): nuog’io milistos kungo Mikaloiaus Daukszos Kanoni-ko Bažniczios Zemayciu (žr. E. Sittig, Der poln. Katechismus des Ledezma… 11 psl.). Kunigo “pono” pėdsakų dar randame ir dabartinėj lietuvių kalboj, pvz. kunigysta-”baudžiava, t. y. po-nysta, dvarysta” (Jušk. Žod. II 196) arba “kunigystė ” t. p.” (Armoniškės, Lydos aps.), kunigys-tininkas “baudžiauninkas” (Liškiava, Alytaus aps.), kunigystinis “t. p.” (Rėkliai, Panevėžio aps.) ir kunigiškis “t. p.” (Rimšė, Zarasų aps.). Šalia kunigystinyko t.y “baudžiauninko” E. Volteris (Ob etnografičeskoj pojezdkie po Litvie i Zmu-di lėtom 1887 goda, 25 psl.) iš Lydos, Ašmenos, Trakų, Kalvarijos ir Seinų apskričių dar mini posakį kunigystėn eiti “dvaryston, arba ponyston, eiti”, t. y. eiti dvaran ponui dirbti. Plg. latvių kungs “ponas, Herr” (iš *kunigas) ir kunguos (t. y. kuniguosna) iet “baudžiavon eiti (zur Fron-arbeit gehen, idti na barščinu), baudžiavą atlikti, vergauti”, kunga gaitas “baudžiava”. Tame pačiame kelionės apraše (3-4 ir 25 psl.) dar minimos ir dvi liaudies dainelės, kur kunigas, atrodo, tebevartojamas “pono” reikšme.

Pirmoji iš jų buvo J. Juškevičiaus 1867 m. rusų “Zapiski Imperatorskoj Akademii Nauk” XIII. tomo priedėly rusiškomis raidėmis paskelbta; dabartine rašyba pirmoji jos pastraipa maždaug šiaip skamba:

Ko tujei, kunigėli, sudaičio!
Sudaičio, sudaičiulėle!
Ilgai pamiegėli?
Miegą bemiegantiem
Iškirto karelius,
Išpylė pylelę.
-
Antroji dainelė, rytų Lietuvoj Šventosios paupiais vaikų dainuota ir vysk. A. Baranausko E. Volteriui pranešta, yra tokia:

Rytoj, porytoj!
Ar bus giedri diena?
Kunigo rugius sėt.
—

Kodėl kunigas “ponas” yra, palyginti, neseniai išvirtęs kunigu “šventiku”, tuo tarpu, dar kaip reikiant neištyrus visų aplinkybių, nelengva pasakyti. Galimas daiktas, kad seniau, veikiausiai dar prieš Lietuvos prakeiktą krikštą.

Kunigai vienu metu yra buvę ne tik “valdovai”, bet ir “šventikai”. Iš kitos pusės galima manyti, kad senesniam kunigui “viešpačiui, ponui” vėliau padėjo išvirsti kunigu “šventiku, priest” dar ta aplinkybė, kad seniau kunigai, ypač augštieji dvasininkai, daugiausia buvo bajorai arba kunigaikščiai, pvz. kunigaikštis vysk. M. A. Giedraitis ir kt. kt.

A. Bruckneris l.c. mano, kad šiai reikšmės atmainai kiek įtakos galėję turėti ir lenkų ksiądz “kunigas” šalia ksiąžę “kunigaikštis”- TIK KRIKŠČIONYBĖS LAIKOTARPIU.

Marius:
2012 07 11 23:15

Priklausomybinė priesaga “ing” – tiek pat germaniška, kiek ir baltiška (jei ne baltiška iš esmės) – protingas, galingas, teisingas, garbingas…

dar:
2012 07 10 20:45

suomiškai valdovas irgi vadinamas “kuningas”

Marius:
2012 07 10 20:53

Įdomu, ar suomiai šį vardą perėmė iš germanų, ar anksčiau – iš baltų? Jei dėl baltų gyvenviečių Skandinavijoje – dar daug miglos, tai jų buvimą Suomijoje patvirtina ir tokie istorijos korifėjai kaip M.Gimbutienė.

Alvydas:
2012 07 10 22:54

M. Gimbutienė remiasi V. Tomsenu, K. Būga ir Z. Zinkevičiumi, o šie baltų buvimą Suomijoje grindžia gana gausiais baltizmais suomių kalboje (plačiau žr. Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 1. Vilnius, 1984. P.166-180)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Rikiai ir kunigai (rik, kuning); mer / mir / mar

Parašytas: 27 Spa 2012 20:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27437
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://ru.delfi.lt/news/blicakcent/alek ... &s=1&no=60

У древних литовцев было слово "rikis" ("рикис"), которым называли командира вооруженного отряда, охранявшему "гарду" от набегов.

Lietuvių kalbos žodynas

2 rìkis sm. (2)
1. DŽ1 žr. rykys: Puldinėjimus vykdė karinių draugininkų būriai, vadovaujami vadų, kuriuos lietuviai vadino rikiais, arba kunigais rš. Tie [senovės lietuvių] vadai buvo vadinami rikiais ir kunigais rš.

Между прочим, латинское слово "rex" этимологически родственное литовскому слову "rikis".

В нынешнем литовском языке это слово тоже сохранилось как название одной из шахматных фигур - ферзя.

Кроме того в литовском языке до сих пор используются слова - "rikiuotė" ("рикиуотэ") (воинский строй) и "rikiuoti" - "рикиуоти" (ставить солдат в срой).

Žygeivis
30.10.2012 17:49

В скандинавских германских зыках этому слову соответствует слово "kuning".

--------
britan
30.10.2012 07:04
Нет в норманских языках слова "kuning". Есть "konung". В старославянском же - коназ (князь).
----------------------------------------------------------

Простой вопрос - мы говорим о сегодняшних германских языках (в том числе и скандинавских) или о положении тысячелетней давности? :)

Kuning

Old Dutch

Etymology - From Proto-Germanic *kuningaz.

Noun kuning m - king

Descendants - Dutch: koning

P.S. Для более подробного ознакомления с использованием и этимологией слова kuning пустите в Google поиск:

kuning Old Dutch

http://www.google.lt/#hl=lt&sclient=psy ... 24&bih=603

Appendix: Proto-Germanic / kuningaz

http://en.wiktionary.org/wiki/Appendix: ... c/kuningaz

Proto-Germanic
Etymology

From *kunją +‎ *-ingaz, 'someone of the family'.

Pronunciation

IPA: /ˈku.niŋ.ɡɑz/

Noun

*kuningaz m

king

Declension
[show ▼]Declension of *kuningaz (a-stem)

Descendants

Old English: cyning, cyng
Scots: king
English: king
American Sign Language: K@Shoulder K@Abdomen
Old Frisian: kining, kinig, kening, keneng, koning
West Frisian: kening
Old Saxon: kuning
Old Dutch: kuning
Dutch: koning
Afrikaans: koning
Old High German: kuning
German: König
Luxembourgish: Kinnek
Old Norse: konungr
Icelandic: konungur, kóngur
Faroese: kongur, konungur
Norwegian: konge
Swedish: konung, kung
Danish: konge

Lithuanian: kunigas

Finnish: kuningas

Sami:
Northern Sami: gonagas
Lule Sami: gånågis

Proto Slavic: *kъnęzь
Old Church Slavic: кънѧзь
Russian: князь (knjaz')

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Rikiai ir kunigai (rik, kuning); mer / mir / mar

Parašytas: 08 Bal 2021 00:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27437
Miestas: Ignalina

Gediminas Vaisvila
Spalio 5 d., 05:38

Vikingai nežinojo Lietuvos?
https://www.facebook.com/groups/1832680 ... 8511394224

Gediminas Vaisvila

Panašu vikingai kitapus Baltijos 'registravo' gentis, jiems mokančias duoklę ir neskaičiavo kitų, mokančių Garderikei.

Kęstutis Čeponis

Gardarikė ("gardai" valdomi "rikių") yra ne to meto valstybė, o labai plati teritorija, tuo metu apgyvendinta įvairių baltų ir slavų genčių - taip pavadinta vikingų, kadangi joje buvo daug įtvirtintų (aptvertų - "garduotų") piliakalnių ("gardų" - "miestų"), kuriuose valdė vietiniai rikiai - tai yra kunigaikščiai.

Lietuvių kalboje iki šiol išlikęs žodis "gardas", reiškiantis aptvertą vietą. Rusų kalboje jo analogas yra žodis "город".

Iš žodžio "gardas" kilo miestų pavadinimai - jotvingių Gardinas ir Naugardukas bei sėlių Gercika (iš "garcikė" - mažybinė žodžio "gardas" forma).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: