 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
|
Kūlingė
Šaltinis – Kūlingė, 1996 m. liepos 4-5 d., Nr. 1 (Ignalinos savivaldybės kultūros ir švietimo skyriaus leidinys).
Rinkdami tinkamą pavadinimą šiam leidiniui, nusprendėme paieškoti tokio, kuris simboliškai apibūdintų senąjį Ignalinos miesto kraštovaizdį ir būtų istoriškai pagrįstas, artimai susijęs su Ignalina bei jos apylinkėmis.
Skaitytojams norime priminti, jog dabartinis Ignalinos kraštovaizdis gerokai skiriasi nuo to, kuris buvo prieš 100 ar 150 metų.
Retas kuris ignalinietis beatsimena, jog didesnė dalis šiuolaikinės Ignalinos kažkada buvo pelkių ir balų kraštas, apsuptas kalvų ir kalnų, nusėtų didžiuliais, dar nuo ledynmečio likusiais rieduliais. Dauguma šių akmenų buvo susprogdinti ir suskaldyti tiesiant Varšuvos-Petrapilio geležinkelį ir kelius, statant namus, valant laukus. Vis tik nemažai stambių riedulių tebeguli Vilkakalnio kalno plokštikalnėje bei kitose nuošalesnėse vietose.
Pelkės ir balos laikui bėgant buvo nusausintos, o jų vietoje išaugo namai, buvo nutiestos gatvės ir geležinkelis. Paskutinė stambi pelkė, kurios centre buvo du maži ežeriukai, plytėjo nemažam plote aplink dabartinę Budrių ir Vilniaus gaivių sankryžą.
Ši paskutinė pelkė buvo nusausinta tik apie 1960 m. Deja, šių išnykusių pelkių ir balų pavadinimų jau niekas nebeprisimena. Tačiau aplinkiniuose kaimuose pavyko užrašyti nemažai įvairių senovinių balų ir pelkių pavadinimų.
Iš daugelio variantų šiam leidiniui pavadinti parinkome labai archaišką, pasiekusį mus iš žilos senovės, vietovardį Kūlingė, kuris ne tik gražiai skamba, bet ir labai tinka apibūdinti senąjj Ignalinos kraštovaizdį - pelkes ir akmenynus.
Kūlingė yra bala netoli Ažušilės, o pats žodis „kūlingė" yra kilęs iš senovinio lietuviško žodžio „kūlis", reiškiančio „akmuo". Pats žodis „kūlis" gyvojoje bendrinėje kalboje jau išnykęs, tačiau išliko įvairių posakių, kilusių iš šio žodžio. Mes iki šiol sakome „verstis kūlvirsčia, kūliomis" (t.y. riedėti kaip akmeniui), „eiti kūlgrinda" (t.y. eiti pelkėje ar ežere slaptu taku, grįstu akmenimis), „stabakūlis" (pagonybės laikais garbintas akmuo).
Taigi, pavadinimas Kūlingė reikštų balą, apsuptą akmenų.
Paminklotvarkininkas Kęstutis Čeponis
Ignalinos senovės atspindžiai
Šaltinis – Kūlingė, 1996 m. liepos 4-5 d., Nr. 1 (Ignalinos savivaldybės kultūros ir švietimo skyriaus leidinys).
Maždaug prieš 16 tūkst. metų ištirpo paskutinieji ledynai, dengę dabartines Ignalinos apylinkes. Tirpdami jie suformavo pelkes, ežerus, kalvas ir upelius, kuriais dabar garsi Ignalina. Ištirpus ledynams, Ignalinos apylinkėse apsigyveno žmonės. Spėjama, kad prie Ilgio ežero (ties plento į Vilnių tiltu) yra buvusi akmens amžiaus žmonių stovyklavietė. Ilgio ežere, Rudakumpio pusiasalyje, prieš karą, vaikai iš tuometinio Budrių kaimo yra radę akmeninių kirvukų. Dar vienas kirvukas buvo rastas prie Žiežulinio ežero Ramaniškėje.
Ignalinos apylinkių vietovardžiai rodo, jog čia nemažai laiko yra gyvenusi baltų gentis sėliai.
XIII-XIV a. rašytiniai šaltiniai mini, jog dabartinė Ignalinos teritorija tuo metu jau priklausė lietuvių Nalšios žemei, o sėliai jau gyveno prie Dauguvos upės.
Minėtame Rudakumpio pusiasalyje iki šiol yra išlikusios gynybinio griovio liekanos, o patį Rudakumpj prieš karą kasinėję lenkų archeologai rado gana storą degėsių sluoksnį, todėl spėjama, kad Rudakumpio pusiasalyje yra stovėjusi lietuvių nalšėnų medinė pilis, sudeginta greičiausiai kalavijuočių antpuolio metu XIII amžiuje. Lietuvos archeologai nustatė, kad tuo pačiu metu buvo sudeginta ir netoliese buvusi Mažulonių pilis, stovėjusi greta Vėlio ežero. Archeologai, kasinėdami Mažulonių piliakalnį, rado vokiškos kilmės arbaleto strėlių antgalių.
Aplink estradą plytintys pilkapiai rodo, jog tuo metu prie Ilgio ežero gyveno nemažai žmonių. Be to, prieš karą šie pilkapiai buvo išsidėstę daug plačiau, negu dabar, kadangi ant jų pastatyta nemaža dalis dabartinio Budrių kvartalo (miškų urėdijos pusėje).
Ignalinos likimas viduramžiais kol kas neaiškus, kadangi nėra rimtai tyrinėti nei archyvai, nei kasinėta archeologų.
Atrodo, kad maždaug iki XVII amžiaus dabartinės Ignalinos apylinkės priklausė Daugėliškio dvarui. Vėliau nuo šio dvaro atsiskyrė Vidiškių dvaras, kuriam priklausė didesnė dalis dabartinių miesto žemių. XIX a. vidurio žemėlapiuose jau yra pažymėtas Ignalinos palivarkas.
Šiek tiek daugiau žinių yra apie Budrių kaimą (dabartinę Budrių gatvę).
Sprendžiant iš įvairių radinių, kaimas yra gyvenamas jau nuo ankstyvųjų viduramžių. Pvz., Budrių g. 35 darže Violeta Čeponienė prieš keletą metų rado varinį pinigėlį, nukaltą Karaliaučiaus kalykloje 1622 m. Tai Prūsijos kunigaikščio Georgo Vilhelmo Prūsijos pusantrokas (1,5 grašio).
Netoliese aš pats radau XVIII a. pradžios radinių: skiltuvinio šautuvo titnaginį skiltuvą ir žalvarinę grandinėlę nuo kareiviškos gertuvės ar diržo. Manau, kad įvairių daiktų yra radę ir kiti gyventojai, tačiau neatkreipė į juos dėmesio.
Beje, seni žmonės man yra pasakoję, jog senovėje Budriai buvo apaugę labai storomis pušimis, kurias Vidiškių ponas pardavė Prūsijos pirkliams. Rąstus plukdė Žeimena, Nerimi ir Nemunu iki pat Prūsijos.
Ant Vilkakalnio kalno XIX amžiaus pradžioje yra gyvenusi ponia Švinckienė, o kalno papėdėje (greta dabartinės Vilniaus gatvės) nuo senų laikų stovėjo Vilkakalnio kaimas.
1858 m. prasidėjo geležinkelio Varšuva-Petrapilis projektavimo ir statybos darbai, o 1860 m. rugsėjo 4 d. (dabartiniu stiliumi rugsėjo 16 d.), sekmadienį, dvyliktą valandą 45 minutės, iš Dinaburgo (dabar Daugpilio) į Vilnių atvyko pirmasis garvežys.
Tais metais Vilniaus gubernijos statistikos komiteto išleistoje Vilniaus gubernijos atminimo knygelėje tarp kitų 12 stotelių paminėta ir Ignalinos geležinkelio stotis.
Reguliarus traukinių eismas prasidėjo 1862 m. kovo 15 d. 1886 m. baigta statyti didelė medinė Ignalinos geležinkelio stotis (dar anksčiau buvo maža stotelė), deja, prieš keliolika metų nugriauta (jos vietoje stovi Tremtinių kryžius). Mūrinis vandentiekio bokštas buvo baigtas statyti 1872 m. Tai rodė šiame pastate įmūrytas geležinis užrašas, dabar irgi jau nuplėštas.
Statant geležinkelį buvo labai apardyti Ignalinos pilkapiai. Buvo nurinkti juos juosę ir dengę akmenų vainikai bei grindiniai ir panaudoti statybai, todėl šiuo metu pilkapiai labai suplokštėję ir juos nelengva atpažinti.
1915-16 m. nuo Ignalinos stoties per Budrius link fronto linijos vokiečiai buvo nutiesę siaurąjį geležinkelį. Geležinkelį išrinko po I pasaulinio karo, o bėgius aplinkinių kaimų valstiečiai sunaudojo statyboms. Miške prie Lukštinio ežero (greta Poviliškės) dar yra išlikusi dalis šio geležinkelio pylimo.
Budrių gatvės pradžioje stovintis Etnokultūros centro pastatas yra pastatytas apie 1906 m. Tada jame buvo pradinė mokykla, o tarpukario laikotarpiu buvo įsikūrę lenkų pasieniečiai, saugoję tuometinę sieną su Lietuvos Respublika.
Ant Vilkakalnio kalno stovėjęs milžiniškas akmuo su jame iškaltu nemažu kryžiumi buvo suskaldytas 1940 m. Akmenis supirkinėjo sovietų karinė valdžia, kuri juos naudojo įtvirtinimų statybai prie naujosios sienos su Vokietija. Gali būti, kad kryžius buvo iškaltas tam, kad „išvytų piktas dvasias" iš buvusios pagoniškos alkavietės.
Paminklotvarkininkas Kęstutis ČeponisIgnalinos apylinkės - Biecionys ir Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys Biecionių oficiali („sulietuvinta“) forma yra Bėčionys. Tai nedidelis kaimelis Ignalinos seniūnijoje. Greta jo teka upelis Narsupė. Upelio pakrantėje yra labai senos Biecionių kapinės, vadinamos Kapeliais. Šalia Biecionių yra keli ežerai: Viksvojis (kitos formos: Viksvojas, Viksvojus), Paviksvojis, Daržinėlės (pavadinimas kilęs iš dviejų kupetos formos kalvelių, esančių ežero pakrantėje) ir Krakinis. Kitoje pusėje upelio ant kalno yra kaimeliai Narsutiškė I ir Narsutiškė II. Reikia atkreipti dėmesį, kad LDK laikais Narsutiškė buvo karališkasis kaimas. Jo gyventojai buvo ne baudžiauninkai, o eidavo lažą - atlikdavo įvairias prievoles karaliui. Šis faktas patvirtina hipotezę, kad Lietuvos valdovai, užkariavę šį kraštą, atkėlė į jį savo karius, kurie turėjo ginti valdovo interesus, saugoti pilis, prižiūrėti sargybos ir signalinius bokštus. Būtent todėl šių karių palikuonys netapo kurio nors dvaro baudžiauninkais, o liko karališkaisiais valstiečiais. Tokią pat teisinę padėtį turėjo ir Girminių kaimo valstiečiai. Girminiai - kaimas greta buvusio Budrių kaimo (dabar dalis Ignalinos miesto), pakeliui į Ažušilę. Narsupės ištakos yra netoliese. Tai šiame krašte pagarsėjęs ežeras Vėlys (vietine tarme – Vielys), apie kurį pasakojama daugybė legendų ir padavimų. Vėlio ežero pakrantėje yra labai garsus Mažulonių piliakalnis. Jo papėdėje piliakalnio gyvavimo metu buvo nemaža gyvenvietė, o vėliau jos vietoje įkurtos senosios Mažulonių kapinės. Atrodo, kad Mažulonių piliakalnyje XII a. stovėjo pagrindinė šio krašto pilis. Tai rodo piliakalnio dydis, aplink jį buvusių gynybinių įtvirtinimų gausa, papilėje buvusi nemaža gyvenvietė, taip pat už kelių šimtų metrų į šiaurę esantis kitas, mažesnis, Vėlionių piliakalnis (taip jį pavadino piliakalnio radėjas archeologas Gintautas Zabiela; šis piliakalnis, matyt, turėjo saugoti pagrindinės pilies prieigas). Hipatijaus kronika mini, kad šiaurės-rytų Lietuvoje XIII amžiuje buvo labai stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs visas šio krašto pilis. Tuo pat metu, matyt XIII amžiaus pradžioje, Mažulonių (Vėlionių) pilis buvo paimta šturmu ir sudeginta. Priešai galėjo pasinaudoti žemės drebėjimo padariniais ir užgrobti sugriautą pilį. Dabartinis ežero pavadinimas Vėlys gali būti susijęs su pilies ir gyvenvietės sunaikinimu, po kurio čia liko tik žuvusiųjų vėlės, kadangi pilis taip ir nebuvo atstatyta. Iki šiol buvo manoma, kad pilį sunaikino kalavijuočiai (kasinėjant yra rasta arbaleto strėlių antgalių). Tačiau dabar yra iškelta hipotezė, jog tai yra Lietuvos kunigaikščių tarpusavio kovų rezultatas. Gali būti, kad pilį sudegino Dausprungui ar jo broliui Mindaugui (o gal dar jų tėvui Ringaudui - taip jį vadina Livonijos eiliuotoji kronika) pavaldi kariauna, tuo pačiu įtvirtindama visame šiame krašte Mindaugo Lietuvos valdžią. Juk netoliese esantys Švenčionys (senas pavadinimas - Šventėnai) tais laikais buvo labai svarbus Mindaugo valdžios įtvirtinimo punktas. Kraštotyrininkas Antanas Karmonas mano, kad Nalšios pusėje viso to krašto politiniu centru buvo Švenčionys, o kitas jo minimas centras buvo pilis, stovėjusi ant Mažulonių (Vėlionių) piliakalnio prie Vėlio ežero. A. Karmono nuomone, ant Mažulonių piliakalnio stovėjo kunigaikščiui Daugeručiui (Dangeručiui) pavaldi pilis, o Daugeručio centrinė pilis buvo ant Senojo Daugėliškio piliakalnio. Manoma, kad Daugerutis buvo vienas iš vyresniųjų lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščių. Jis minimas Henriko Latvio kronikoje. Garsus Jersikos kunigaikštystės (Latgaloje) kunigaikštis Visvaldis buvo vedęs Daugeručio dukterį. 1213 m. Daugerutis sudarė sąjungą su Didžiojo Novgorodo kniaziumi (kunigaikščiu) Mstislavu Narsiuoju, tačiau grįžtant namo Daugerutis pakliuvo į kalavijuočių nelaisvę ir, įkalintas Cėsių pilyje, 1213 m. nusižudė. Jo žemes, kol jis buvo kalinamas, užgrobė kiti lietuvių kunigaikščiai. Istorikai (pvz., Edvardas Gudavičius) spėja, kad jo žemių užgrobimas ir paskatino Daugerutį nusižudyti. Aš manau, remdamasis Rėkučių gynybinio pylimo (skirto apsaugai nuo grėsmės iš šiaurės, tai yra nuo Mažulonių pusės) egzistavimu, kad maždaug iki XI-XII a. Mažulonių pilis buvo senuoju istoriniu šio krašto politiniu centru Sėlos pusėje, analogišku Nalšios pusėje esantiems Švenčionims. Tiesa, beveik galima neabejoti, jog XII a. gale reali politinė valdžia čia jau priklausė ne vietiniams sėlių giminių ir genčių vadams, o šią teritoriją jau anksčiau užkariavusiems lietuvių kunigaikščiams - greičiausiai, Mindaugo ir jo tėvo konkurentams. Nereikia pamiršti, jog tuo metu (XII a. gale – XIII a. pradžioje) lietuvių žemių, genčių, genčių junginių ir jų kunigaikščių buvo gana daug. Ne be reikalo, vykstant Mindaugo (o gal dar ir jo tėvo, hipotetinio Ringaudo) vadovaujamai lietuvių ekspansijai į šiaurę, Mažulonių (Vėlionių) pilis buvo sunaikinta (tiesa, pagal kitą versiją, ją sunaikino kalavijuočiai), ir ji buvo užmiršta (kaip ir daugelis kitų senųjų šios žemės pilių). Nuo tada viso šio krašto pagrindiniu politiniu-administraciniu centru daugeliui amžių tapo Švenčionys. Daugėliškis (Senasis) liko tik vietinio lygio administraciniu centru, o apie Mažulonių (Vėlionių) pilį išliko tik gausios legendos ir padavimai. Norint tiksliau įvertinti visas šias hipotezes, reikėtų tiksliau nustatyti, kada buvo sudeginta Mažulonių pilis. Būtina taip pat nepamiršti, jog tais laikais pilis tikriausiai turėjo kitą vardą, kadangi piliakalnį Mažulonių vardu, pasinaudoję netoliese esančio kaimelio vardu, pavadino archeologai tik XX amžiuje. Kai kur literatūroje ir vietinių žmonių legendose piliakalnis vadinamas Vėlionių vardu. Dabar Vėlionys - vienos trobos kaimas Vėlio ežero pakrantėje. Greta yra ir viensėdis Pavėlė, o greta Vėlio ežero – ežeriukas Vėlykštis. Tarp kitko, priesaga -ykšt- akivaizdžiai įrodo, jog kažkada šiose vietose gyveno sėliai. Praktiškai, būtent nuo XIII amžiaus vidurio Švenčionys tampa nemažos dalies šiaurės-rytų Lietuvos pagrindiniu administraciniu-politiniu centru. XIII- XIV a. buvo Švenčionių valsčiaus centru, vienu iš trijų pagrindinių Ašmenos pavieto (apskrities) centrų, vėliau Užnerio pavieto (apskrities) centru, o dar vėliau Švenčionių apskrities centru, kuriam priklausė ir Daugėliškio seniūnija kartu su centru karališkojoje Senojo Daugėliškio pilyje. Daugėliškio seniūnija apėmė nemažą dalį dabartinio Ignalinos rajono. Jai tuo metu priklausė ir Vidiškių dvaras su visais savo palivarkais ir kaimais, tai yra ir su visomis dabartinės Ignalinos užimamomis teritorijomis. Kraštotyrininkas Kęstutis ČeponisSėlių palikimas Ignalinos apylinkėse - vietovardžiai su šaknimis Biec- Šaknies Biec- kilmė Šalia Ignalinos gana kompaktiškame plote iki šių dienų yra išlikę trys vietovardžiai su labai neįprasta šaknimi Biec-: Bieciškis, Biecionys (oficiali forma Bėčionys) ir Bieciūnai (oficiali forma Bėčiūnai). Palyginti netoliese, Ignalinos raj., Vidiškių sen., yra kaimas Betiškė, o Zarasų raj., prie Žukliškių, yra kaimas Betiškės. Panašu, kad šie vietovardžiai irgi yra „sulietuvinti“, o vietine tarme jie turėtų skambėti: Bieciškė ir Bieciškės. Šie vietovardžiai (gyvenvietės) - Bieciškis, Bieciškė, Bieciškės, Biecionys ir Bieciūnai - yra išsibarstę aplink Ignaliną ir yra palyginti netoli vienas nuo kito. Tokia vietovardžių (gyvenviečių pavadinimų) su ta pačia šaknimi Biec- sankaupa, gana mažame ir kompaktiškame plote, leidžia spėti, jog šioje teritorijoje kažkada yra buvusi bendra Biecių giminės, genties, o gal būt bajoro (kunigaikščio), vardu Biecys, valda. Įdomu tai, kad Ignalinos apylinkėse ir dabar nuo seno gyvena nemažai giminių, turinčių pavardes, kurios gali būti susijusios su mūsų aptariamais vietovardžiais. Lietuvių pavardžių žodyne (I d., 1985) rašoma, jog Ignalinos ir Švenčionių rajonuose paplitusi pavardė Bečelis (prieš II pas. karą rastos 32 giminės su šia pavarde). Taip pat Lietuvoje ir Latvijoje yra nemažai giminių, turinčių pavardę Bėčius (kitos formos- Bečius, Bėčas, Bečas, Bėčis). Deja, žodyne nepateikta pavardės Bėčius etimologija (tik nurodyta, jog analogiška pavardė ir kaimai tokiu pavadinimu yra ir Latvijoje). Istorikai, nagrinėdami XII-XV amžius, dabartines Ignalinos apylinkes priskiria lietuviškai Nalšios žemei. Politiniu požiūriu tai neabejotinas faktas (bent jau nuo XIII a.), tačiau etniniu požiūriu, XII-XIII a. Ignalinos apylinkėse dar galėjo gyventi nemažai sėliškai tebekalbančių žmonių. Manau, jog iki mūsų dienų išlikę vietovardžiai (o gal būt ir pavardės, pvz. Bečelis) tai įrodo. Pavyzdžiui, šaknis biec- akivaizdžiai yra ne lietuviškos, o sėliškos kilmės. Ne be reikalo, norminant Vilniaus krašto vietovardžius, Biecionys ir Bieciūnai buvo pakeisti į „lietuviškas“ formas Bėčionys ir Bėčiūnai, o Bieciškė ir Bieciškės – į Betiškę ir Betiškes. Labai įdomu būtų rasti prieškarinių, o dar geriau caro laikų, dokumentus (kuo senesnius), kuriuose būtų įrašyta pavardžių Bečelis arba Bėčius to meto forma. Panašu, jog toks „sulietuvinimas“ istoriniu-kalbotyriniu požiūriu nėra teisingas, kadangi baltų prokalbės minkštieji k ir g sėlių kalboje buvo išvirtę į c ir dz, o lietuviai k ir g išlaikė. Pasak kalbininko Zigmo Zinkevičiaus, sėlių c, kilęs iš senesnio k, matyt, buvo labai minkštas, todėl ateiviai lietuviai jį keitė savuoju č. Taigi, senesnė, istorinė, šaknies Biec- forma tikriausiai turėtų būti Biek- (arba dar senesnė baltų prokalbės forma būtų Beik-, gal net Baik-), o ne Bėč- arba Bėt-, Bet-, kaip buvo „sunorminta“ XX a. viduryje. Apibendrinus, matyti, kad kitos galimos šaknies Biec- formos, tame tarpe ir „sulietuvintos“, buvo „sunormintos“ XX amžiuje, „norminant“ šio krašto vietovardžius ( sėlių c pakeitė lietuvių č arba t): Bieč-, Bėč-, Beč-, Biet-, Bėt-, Bet-; bei senovinės, dar išlaikiusios senąjį k vietoje vėlesnio c: Biek-, Bėk-, Bek-, gal ir Beik-, Baik-. Čia gyvenusios Biecių giminės (genties) ar bajoro (kunigaikščio) vardo Biecys visas senovinis baltiškas atitikmuo būtų Biekis arba Beikis (vietinės tarmės naudojamą galūnę –ys bendrinė lietuvių kalba keičia į –is). Lietuvos TSR teritorinio-administracinio suskirstymo žinyne (II d, 1976) yra pateikta nemažai vietovardžių su šaknimis Beč-, Bėč-, Beič- (dalis jų akivaizdžiai „sulietuvintos“, tarp jų ir mūsų nagrinėjami Bėčionys ir Bėčiūnai): Bečiai (Ukmergės raj., prie Veprių), Bėčiai (viensėdis Švenčionių raj., prie Pabradės), Bėčiakelniai (kaimas Šalčininkų raj., prie Akmenynės gyv.), Bėčionys (Ignalinos raj., mūsų aptariamas), Bėčionys (Šalčininkų raj., prie Dieveniškių), Bėčiūnai (Ignalinos raj., mūsų aptariamas), Bėčiūnai (Biržų raj., prie Nemunėlio Radviliškio), Beičiai (Rokiškio raj., prie Ragelių), Beičiūnai (Kaišiadorių raj., prie Žaslių). Taip pat yra keli vietovardžiai su šaknimis Bič- ir Byč-: Bičionys (Anykščių raj., prie Anykščių), Bičiušiai (viensėdis Joniškio raj., prie Rudiškių), Bičiūnai (Trakų raj., prie Onuškio), Byčiai (Kupiškio raj., prie Noriūnų), bei šaknimis Bek-, Bėk-: Bekešiai (Molėtų raj., prie Giedraičių), Bekupė (Molėtų raj., prie Giedraičių), Bėkinčiai (Utenos raj., prie Užpalių). Su „sunorminta“ šaknimi Bet- yra jau minėti Betiškė (Ignalinos raj., Vidiškių sen.) ir Betiškės (Zarasų raj., prie Žukliškių). Praktiškai beveik visi šie vietovardžiai yra iš senojo sėlių arealo. Du vietovardžiai su šaknimi Bėč- yra iš Šalčininkų rajono Dieveniškių apylinkių, kuriose yra išlikę labai archainių lietuvių kalbos reliktų. Be to Ignalinos rajone netoli Šiūlėnų yra kaimas Baikeliai, o Švenčionių rajone netoli Strūnaičio yra kaimas Baikovščizna. Įdomu, jog daugiau vietovardžių su panašia šaknimi Lietuvoje nėra. Įdomu, ką galėtų reikšti žodis Biecys, kokia jo kilmė? Įprastai Biečys, Bėčys yra kildinamas iš žodžių bitė, bičiulis, tačiau ši etimologija mūsų atveju yra labai abejotina, kadangi senesnė baltiška šaknies forma yra ne Biet- ar Bit-, o Biek-, Beik-. Lietuvių kalboje (tarmėse) yra vartojamas žodis bečyti „neduoti kitam kalbėti“. Dar vienas įdomus žodis yra bikis „striukis“ - gal būt jis susijęs su mūsų tiriamu vardu? Slavų kalbose žodis baika reiškia „pokštas“. Vis tik reikia pripažinti, kad pavadinimo Biecys (Biečys) kilmė kol kas nėra aiški. Kadangi lietuvių kalbos pagalba šaknies biec- etimologiją išaiškinti sunku, gali būti, jog ši šaknis yra tiesioginis sėlių kalbos palikimas, o kažkada sėliškai kalbėję vietiniai gyventojai gerai žinojo, ką reiškia žodžiai su šia šaknimi. Bieciškis Bieciškiu dabar vadinama pieva (su nedidele pelke) šiaurrytiniame Ignalinos pakraštyje, tačiau priesaga ir galūnė -iškis rodo, jog kažkada tai buvo gyvenvietė. Namų pamatai ir dabar dar yra išlikę, tačiau ši vieta bent jau paskutinį šimtmetį buvo administraciškai priskirta Budrių kaimui. Greta yra ežeras Ilgys, o jame pusiasalis Rudakumpis. Atrodo, jog pusiasalyje ankstyvaisiais viduramžiais (maždaug IX- XII a.) stovėjo nedidelė medinė pilis. Biecionys Biecionių oficiali („sulietuvinta“) forma yra Bėčionys. Tai nedidelis kaimelis Ignalinos seniūnijoje. Greta jo teka upelis Narsupė. Upelio pakrantėje yra labai senos Biecionių kapinės, vadinamos Kapeliais. Šalia Biecionių yra keli ežerai: Viksvojis (kitos formos: Viksvojas, Viksvojus), Paviksvojis, Daržinėlės (pavadinimas kilęs iš dviejų kupetos formos kalvelių, esančių ežero pakrantėje) ir Krakinis. Bieciūnai Bieciūnų oficiali („sulietuvinta“) forma yra Bėčiūnai. Šiuo metu tai nemažas kaimas Ignalinos seniūnijoje. Greta jo teka upelis Narsupė, tačiau šioje atkarpoje jo pavadinimas jau yra Rudynė (kitos formos - Rūdynė, Rudinė). Bieciūnuose nuo senų laikų buvo nemažas dvaras, yra keletas kapinių: dvaro („ponų“), senosios kaimo („baudžiauninkų“, vadinamos Kapeliais) ir naujosios kaimo kapinės. Kraštotyrininkas Kęstutis Čeponis
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 03 Sau 2012 19:28. Iš viso redaguota 1 kartą.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
