Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Puslapis 1 iš 1

[ 72 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 03 Sau 2012 19:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Kūlingė

Šaltinis – Kūlingė, 1996 m. liepos 4-5 d., Nr. 1 (Ignalinos savivaldybės kultūros ir švietimo skyriaus leidinys).

Rinkdami tinkamą pavadinimą šiam leidiniui, nusprendėme paieškoti tokio, kuris simboliškai apibūdintų senąjį Ignalinos miesto kraštovaizdį ir būtų istoriškai pagrįstas, artimai susijęs su Ignalina bei jos apylinkėmis.

Skaitytojams norime priminti, jog dabartinis Ignalinos kraštovaizdis gerokai skiriasi nuo to, kuris buvo prieš 100 ar 150 metų.

Retas kuris ignalinietis beatsimena, jog didesnė dalis šiuolaikinės Ignalinos kažkada buvo pelkių ir balų kraštas, apsuptas kalvų ir kalnų, nusėtų didžiuliais, dar nuo ledynmečio likusiais rieduliais. Dauguma šių akmenų buvo susprogdinti ir suskaldyti tiesiant Varšuvos-Petrapilio geležinkelį ir kelius, statant namus, valant laukus. Vis tik nemažai stambių riedulių tebeguli Vilkakalnio kalno plokštikalnėje bei kitose nuošalesnėse vietose.

Pelkės ir balos laikui bėgant buvo nusausintos, o jų vietoje išaugo namai, buvo nutiestos gatvės ir geležinkelis. Paskutinė stambi pelkė, kurios centre buvo du maži ežeriukai, plytėjo nemažam plote aplink dabartinę Budrių ir Vilniaus gatvių sankryžą.

Ši paskutinė pelkė buvo nusausinta tik apie 1960 m. Deja, šių išnykusių pelkių ir balų pavadinimų jau niekas nebeprisimena. Tačiau aplinkiniuose kaimuose pavyko užrašyti nemažai įvairių senovinių balų ir pelkių pavadinimų.

Iš daugelio variantų šiam leidiniui pavadinti parinkome labai archaišką, pasiekusį mus iš žilos senovės, vietovardį Kūlingė, kuris ne tik gražiai skamba, bet ir labai tinka apibūdinti senąjj Ignalinos kraštovaizdį - pelkes ir akmenynus.

Kūlingė yra bala netoli Ažušilės, o pats žodis „kūlingė" yra kilęs iš senovinio lietuviško žodžio „kūlis", reiškiančio „akmuo". Pats žodis „kūlis" gyvojoje bendrinėje kalboje jau išnykęs, tačiau išliko įvairių posakių, kilusių iš šio žodžio. Mes iki šiol sakome „verstis kūlvirsčia, kūliomis" (t.y. riedėti kaip akmeniui), „eiti kūlgrinda" (t.y. eiti pelkėje ar ežere slaptu taku, grįstu akmenimis), „stabakūlis" (pagonybės laikais garbintas akmuo).

Taigi, pavadinimas Kūlingė reikštų balą, apsuptą akmenų.

Paminklotvarkininkas Kęstutis Čeponis

Ignalinos senovės atspindžiai

Šaltinis – Kūlingė, 1996 m. liepos 4-5 d., Nr. 1 (Ignalinos savivaldybės kultūros ir švietimo skyriaus leidinys).

Maždaug prieš 16 tūkst. metų ištirpo paskutinieji ledynai, dengę dabartines Ignalinos apylinkes. Tirpdami jie suformavo pelkes, ežerus, kalvas ir upelius, kuriais dabar garsi Ignalina. Ištirpus ledynams, Ignalinos apylinkėse apsigyveno žmonės. Spėjama, kad prie Ilgio ežero (ties plento į Vilnių tiltu) yra buvusi akmens amžiaus žmonių stovyklavietė. Ilgio ežere, Rudakumpio pusiasalyje, prieš karą, vaikai iš tuometinio Budrių kaimo yra radę akmeninių kirvukų. Dar vienas kirvukas buvo rastas prie Žiežulinio ežero Ramaniškėje.

Ignalinos apylinkių vietovardžiai rodo, jog čia nemažai laiko yra gyvenusi baltų gentis sėliai.

XIII-XIV a. rašytiniai šaltiniai mini, jog dabartinė Ignalinos teritorija tuo metu jau priklausė lietuvių Nalšios žemei, o sėliai jau gyveno prie Dauguvos upės.

Minėtame Rudakumpio pusiasalyje iki šiol yra išlikusios gynybinio griovio liekanos, o patį Rudakumpj prieš karą kasinėję lenkų archeologai rado gana storą degėsių sluoksnį, todėl spėjama, kad Rudakumpio pusiasalyje yra stovėjusi lietuvių nalšėnų medinė pilis, sudeginta greičiausiai kalavijuočių antpuolio metu XIII amžiuje. Lietuvos archeologai nustatė, kad tuo pačiu metu buvo sudeginta ir netoliese buvusi Mažulonių pilis, stovėjusi greta Vėlio ežero. Archeologai, kasinėdami Mažulonių piliakalnį, rado vokiškos kilmės arbaleto strėlių antgalių.

Aplink estradą plytintys pilkapiai rodo, jog tuo metu prie Ilgio ežero gyveno nemažai žmonių. Be to, prieš karą šie pilkapiai buvo išsidėstę daug plačiau, negu dabar, kadangi ant jų pastatyta nemaža dalis dabartinio Budrių kvartalo (miškų urėdijos pusėje).

Ignalinos likimas viduramžiais kol kas neaiškus, kadangi nėra rimtai tyrinėti nei archyvai, nei kasinėta archeologų.

Atrodo, kad maždaug iki XVII amžiaus dabartinės Ignalinos apylinkės priklausė Daugėliškio dvarui. Vėliau nuo šio dvaro atsiskyrė Vidiškių dvaras, kuriam priklausė didesnė dalis dabartinių miesto žemių. XIX a. vidurio žemėlapiuose jau yra pažymėtas Ignalinos palivarkas.

Šiek tiek daugiau žinių yra apie Budrių kaimą (dabartinę Budrių gatvę).

Sprendžiant iš įvairių radinių, kaimas yra gyvenamas jau nuo ankstyvųjų viduramžių. Pvz., Budrių g. 35 darže Violeta Čeponienė prieš keletą metų rado varinį pinigėlį, nukaltą Karaliaučiaus kalykloje 1622 m. Tai Prūsijos kunigaikščio Georgo Vilhelmo Prūsijos pusantrokas (1,5 grašio).

Netoliese aš pats radau XVIII a. pradžios radinių: skiltuvinio šautuvo titnaginį skiltuvą ir žalvarinę grandinėlę nuo kareiviškos gertuvės ar diržo. Manau, kad įvairių daiktų yra radę ir kiti gyventojai, tačiau neatkreipė į juos dėmesio.

Beje, seni žmonės man yra pasakoję, jog senovėje Budriai buvo apaugę labai storomis pušimis, kurias Vidiškių ponas pardavė Prūsijos pirkliams. Rąstus plukdė Žeimena, Nerimi ir Nemunu iki pat Prūsijos.

Ant Vilkakalnio kalno XIX amžiaus pradžioje yra gyvenusi ponia Švinckienė, o kalno papėdėje (greta dabartinės Vilniaus gatvės) nuo senų laikų stovėjo Vilkakalnio kaimas.

1858 m. prasidėjo geležinkelio Varšuva-Petrapilis projektavimo ir statybos darbai, o 1860 m. rugsėjo 4 d. (dabartiniu stiliumi rugsėjo 16 d.), sekmadienį, dvyliktą valandą 45 minutės, iš Dinaburgo (dabar Daugpilio) į Vilnių atvyko pirmasis garvežys.

Tais metais Vilniaus gubernijos statistikos komiteto išleistoje Vilniaus gubernijos atminimo knygelėje tarp kitų 12 stotelių paminėta ir Ignalinos geležinkelio stotis.

Reguliarus traukinių eismas prasidėjo 1862 m. kovo 15 d. 1886 m. baigta statyti didelė medinė Ignalinos geležinkelio stotis (dar anksčiau buvo maža stotelė), deja, prieš keliolika metų nugriauta (jos vietoje stovi Tremtinių kryžius). Mūrinis vandentiekio bokštas buvo baigtas statyti 1872 m. Tai rodė šiame pastate įmūrytas geležinis užrašas, dabar irgi jau nuplėštas.

Statant geležinkelį buvo labai apardyti Ignalinos pilkapiai. Buvo nurinkti juos juosę ir dengę akmenų vainikai bei grindiniai ir panaudoti statybai, todėl šiuo metu pilkapiai labai suplokštėję ir juos nelengva atpažinti.

1915-16 m. nuo Ignalinos stoties per Budrius link fronto linijos vokiečiai buvo nutiesę siaurąjį geležinkelį. Geležinkelį išrinko po I pasaulinio karo, o bėgius aplinkinių kaimų valstiečiai sunaudojo statyboms. Miške prie Lukštinio ežero (greta Poviliškės) dar yra išlikusi dalis šio geležinkelio pylimo.

Budrių gatvės pradžioje stovintis Etnokultūros centro pastatas yra pastatytas apie 1906 m. Tada jame buvo pradinė mokykla, o tarpukario laikotarpiu buvo įsikūrę lenkų pasieniečiai, saugoję tuometinę sieną su Lietuvos Respublika.

Ant Vilkakalnio kalno stovėjęs milžiniškas akmuo su jame iškaltu nemažu kryžiumi buvo suskaldytas 1940 m. Akmenis supirkinėjo sovietų karinė valdžia, kuri juos naudojo įtvirtinimų statybai prie naujosios sienos su Vokietija. Gali būti, kad kryžius buvo iškaltas tam, kad „išvytų piktas dvasias" iš buvusios pagoniškos alkavietės.

Paminklotvarkininkas Kęstutis Čeponis

Ignalinos apylinkės - Biecionys ir Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys

Biecionių oficiali („sulietuvinta“) forma yra Bėčionys. Tai nedidelis kaimelis Ignalinos seniūnijoje. Greta jo teka upelis Narsupė. Upelio pakrantėje yra labai senos Biecionių kapinės, vadinamos Kapeliais. Šalia Biecionių yra keli ežerai: Viksvojis (kitos formos: Viksvojas, Viksvojus), Paviksvojis, Daržinėlės (pavadinimas kilęs iš dviejų kupetos formos kalvelių, esančių ežero pakrantėje) ir Krakinis.

Kitoje pusėje upelio ant kalno yra kaimeliai Narsutiškė I ir Narsutiškė II. Reikia atkreipti dėmesį, kad LDK laikais Narsutiškė buvo karališkasis kaimas. Jo gyventojai buvo ne baudžiauninkai, o eidavo lažą - atlikdavo įvairias prievoles karaliui. Šis faktas patvirtina hipotezę, kad Lietuvos valdovai, užkariavę šį kraštą, atkėlė į jį savo karius, kurie turėjo ginti valdovo interesus, saugoti pilis, prižiūrėti sargybos ir signalinius bokštus.

Būtent todėl šių karių palikuonys netapo kurio nors dvaro baudžiauninkais, o liko karališkaisiais valstiečiais. Tokią pat teisinę padėtį turėjo ir Girminių kaimo valstiečiai. Girminiai - kaimas greta buvusio Budrių kaimo (dabar dalis Ignalinos miesto), pakeliui į Ažušilę.

Narsupės ištakos yra netoliese. Tai šiame krašte pagarsėjęs ežeras Vėlys (vietine tarme – Vielys), apie kurį pasakojama daugybė legendų ir padavimų.

Vėlio ežero pakrantėje yra labai garsus Mažulonių piliakalnis. Jo papėdėje piliakalnio gyvavimo metu buvo nemaža gyvenvietė, o vėliau jos vietoje įkurtos senosios Mažulonių kapinės.

Atrodo, kad Mažulonių piliakalnyje XII a. stovėjo pagrindinė šio krašto pilis. Tai rodo piliakalnio dydis, aplink jį buvusių gynybinių įtvirtinimų gausa, papilėje buvusi nemaža gyvenvietė, taip pat už kelių šimtų metrų į šiaurę esantis kitas, mažesnis, Vėlionių piliakalnis (taip jį pavadino piliakalnio radėjas archeologas Gintautas Zabiela; šis piliakalnis, matyt, turėjo saugoti pagrindinės pilies prieigas).

Hipatijaus kronika mini, kad šiaurės-rytų Lietuvoje XIII amžiuje buvo labai stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs visas šio krašto pilis.

Tuo pat metu, matyt XIII amžiaus pradžioje, Mažulonių (Vėlionių) pilis buvo paimta šturmu ir sudeginta. Priešai galėjo pasinaudoti žemės drebėjimo padariniais ir užgrobti sugriautą pilį.

Dabartinis ežero pavadinimas Vėlys gali būti susijęs su pilies ir gyvenvietės sunaikinimu, po kurio čia liko tik žuvusiųjų vėlės, kadangi pilis taip ir nebuvo atstatyta.

Iki šiol buvo manoma, kad pilį sunaikino kalavijuočiai (kasinėjant yra rasta arbaleto strėlių antgalių). Tačiau dabar yra iškelta hipotezė, jog tai yra Lietuvos kunigaikščių tarpusavio kovų rezultatas.

Gali būti, kad pilį sudegino Dausprungui ar jo broliui Mindaugui (o gal dar jų tėvui Ringaudui - taip jį vadina Livonijos eiliuotoji kronika) pavaldi kariauna, tuo pačiu įtvirtindama visame šiame krašte Mindaugo Lietuvos valdžią. Juk netoliese esantys Švenčionys (senas pavadinimas - Šventėnai) tais laikais buvo labai svarbus Mindaugo valdžios įtvirtinimo punktas.

Kraštotyrininkas Antanas Karmonas mano, kad Nalšios pusėje viso to krašto politiniu centru buvo Švenčionys, o kitas jo minimas centras buvo pilis, stovėjusi ant Mažulonių (Vėlionių) piliakalnio prie Vėlio ežero.

A. Karmono nuomone, ant Mažulonių piliakalnio stovėjo kunigaikščiui Daugeručiui (Dangeručiui) pavaldi pilis, o Daugeručio centrinė pilis buvo ant Senojo Daugėliškio piliakalnio.

Manoma, kad Daugerutis buvo vienas iš vyresniųjų lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščių. Jis minimas Henriko Latvio kronikoje. Garsus Jersikos kunigaikštystės (Latgaloje) kunigaikštis Visvaldis buvo vedęs Daugeručio dukterį. 1213 m. Daugerutis sudarė sąjungą su Didžiojo Novgorodo kniaziumi (kunigaikščiu) Mstislavu Narsiuoju, tačiau grįžtant namo Daugerutis pakliuvo į kalavijuočių nelaisvę ir, įkalintas Cėsių pilyje, 1213 m. nusižudė. Jo žemes, kol jis buvo kalinamas, užgrobė kiti lietuvių kunigaikščiai. Istorikai (pvz., Edvardas Gudavičius) spėja, kad jo žemių užgrobimas ir paskatino Daugerutį nusižudyti.

Aš manau, remdamasis Rėkučių gynybinio pylimo (skirto apsaugai nuo grėsmės iš šiaurės, tai yra nuo Mažulonių pusės) egzistavimu, kad maždaug iki XI-XII a. Mažulonių pilis buvo senuoju istoriniu šio krašto politiniu centru Sėlos pusėje, analogišku Nalšios pusėje esantiems Švenčionims.

Tiesa, beveik galima neabejoti, jog XII a. gale reali politinė valdžia čia jau priklausė ne vietiniams sėlių giminių ir genčių vadams, o šią teritoriją jau anksčiau užkariavusiems lietuvių kunigaikščiams - greičiausiai, Mindaugo ir jo tėvo konkurentams.

Nereikia pamiršti, jog tuo metu (XII a. gale – XIII a. pradžioje) lietuvių žemių, genčių, genčių junginių ir jų kunigaikščių buvo gana daug. Ne be reikalo, vykstant Mindaugo (o gal dar ir jo tėvo, hipotetinio Ringaudo) vadovaujamai lietuvių ekspansijai į šiaurę, Mažulonių (Vėlionių) pilis buvo sunaikinta (tiesa, pagal kitą versiją, ją sunaikino kalavijuočiai), ir ji buvo užmiršta (kaip ir daugelis kitų senųjų šios žemės pilių).

Nuo tada viso šio krašto pagrindiniu politiniu-administraciniu centru daugeliui amžių tapo Švenčionys.

Daugėliškis (Senasis) liko tik vietinio lygio administraciniu centru, o apie Mažulonių (Vėlionių) pilį išliko tik gausios legendos ir padavimai.

Norint tiksliau įvertinti visas šias hipotezes, reikėtų tiksliau nustatyti, kada buvo sudeginta Mažulonių pilis. Būtina taip pat nepamiršti, jog tais laikais pilis tikriausiai turėjo kitą vardą, kadangi piliakalnį Mažulonių vardu, pasinaudoję netoliese esančio kaimelio vardu, pavadino archeologai tik XX amžiuje.

Kai kur literatūroje ir vietinių žmonių legendose piliakalnis vadinamas Vėlionių vardu. Dabar Vėlionys - vienos trobos kaimas Vėlio ežero pakrantėje. Greta yra ir viensėdis Pavėlė, o greta Vėlio ežero – ežeriukas Vėlykštis. Tarp kitko, priesaga -ykšt- akivaizdžiai įrodo, jog kažkada šiose vietose gyveno sėliai.

Praktiškai, būtent nuo XIII amžiaus vidurio Švenčionys tampa nemažos dalies šiaurės-rytų Lietuvos pagrindiniu administraciniu-politiniu centru. XIII- XIV a. buvo Švenčionių valsčiaus centru, vienu iš trijų pagrindinių Ašmenos pavieto (apskrities) centrų, vėliau Užnerio pavieto (apskrities) centru, o dar vėliau Švenčionių apskrities centru, kuriam priklausė ir Daugėliškio seniūnija kartu su centru karališkojoje Senojo Daugėliškio pilyje.

Daugėliškio seniūnija apėmė nemažą dalį dabartinio Ignalinos rajono. Jai tuo metu priklausė ir Vidiškių dvaras su visais savo palivarkais ir kaimais, tai yra ir su visomis dabartinės Ignalinos užimamomis teritorijomis.

Kraštotyrininkas Kęstutis Čeponis

Sėlių palikimas Ignalinos apylinkėse - vietovardžiai su šaknimis Biec-

Šaknies Biec- kilmė

Šalia Ignalinos gana kompaktiškame plote iki šių dienų yra išlikę trys vietovardžiai su labai neįprasta šaknimi Biec-: Bieciškis, Biecionys (oficiali forma Bėčionys) ir Bieciūnai (oficiali forma Bėčiūnai). Palyginti netoliese, Ignalinos raj., Vidiškių sen., yra kaimas Betiškė, o Zarasų raj., prie Žukliškių, yra kaimas Betiškės. Panašu, kad šie vietovardžiai irgi yra „sulietuvinti“, o vietine tarme jie turėtų skambėti: Bieciškė ir Bieciškės.

Šie vietovardžiai (gyvenvietės) - Bieciškis, Bieciškė, Bieciškės, Biecionys ir Bieciūnai - yra išsibarstę aplink Ignaliną ir yra palyginti netoli vienas nuo kito. Tokia vietovardžių (gyvenviečių pavadinimų) su ta pačia šaknimi Biec- sankaupa, gana mažame ir kompaktiškame plote, leidžia spėti, jog šioje teritorijoje kažkada yra buvusi bendra Biecių giminės, genties, o gal būt bajoro (kunigaikščio), vardu Biecys, valda.

Įdomu tai, kad Ignalinos apylinkėse ir dabar nuo seno gyvena nemažai giminių, turinčių pavardes, kurios gali būti susijusios su mūsų aptariamais vietovardžiais. Lietuvių pavardžių žodyne (I d., 1985) rašoma, jog Ignalinos ir Švenčionių rajonuose paplitusi pavardė Bečelis (prieš II pas. karą rastos 32 giminės su šia pavarde). Taip pat Lietuvoje ir Latvijoje yra nemažai giminių, turinčių pavardę Bėčius (kitos formos- Bečius, Bėčas, Bečas, Bėčis). Deja, žodyne nepateikta pavardės Bėčius etimologija (tik nurodyta, jog analogiška pavardė ir kaimai tokiu pavadinimu yra ir Latvijoje).

Istorikai, nagrinėdami XII-XV amžius, dabartines Ignalinos apylinkes priskiria lietuviškai Nalšios žemei.

Politiniu požiūriu tai neabejotinas faktas (bent jau nuo XIII a.), tačiau etniniu požiūriu, XII-XIII a. Ignalinos apylinkėse dar galėjo gyventi nemažai sėliškai tebekalbančių žmonių.

Manau, jog iki mūsų dienų išlikę vietovardžiai (o gal būt ir pavardės, pvz. Bečelis) tai įrodo. Pavyzdžiui, šaknis biec- akivaizdžiai yra ne lietuviškos, o sėliškos kilmės. Ne be reikalo, norminant Vilniaus krašto vietovardžius, Biecionys ir Bieciūnai buvo pakeisti į „lietuviškas“ formas Bėčionys ir Bėčiūnai, o Bieciškė ir Bieciškės – į Betiškę ir Betiškes.

Labai įdomu būtų rasti prieškarinių, o dar geriau caro laikų, dokumentus (kuo senesnius), kuriuose būtų įrašyta pavardžių Bečelis arba Bėčius to meto forma.

Panašu, jog toks „sulietuvinimas“ istoriniu-kalbotyriniu požiūriu nėra teisingas, kadangi baltų prokalbės minkštieji k ir g sėlių kalboje buvo išvirtę į c ir dz, o lietuviai k ir g išlaikė. Pasak kalbininko Zigmo Zinkevičiaus, sėlių c, kilęs iš senesnio k, matyt, buvo labai minkštas, todėl ateiviai lietuviai jį keitė savuoju č.

Taigi, senesnė, istorinė, šaknies Biec- forma tikriausiai turėtų būti Biek- (arba dar senesnė baltų prokalbės forma būtų Beik-, gal net Baik-), o ne Bėč- arba Bėt-, Bet-, kaip buvo „sunorminta“ XX a. viduryje.

Apibendrinus, matyti, kad kitos galimos šaknies Biec- formos, tame tarpe ir „sulietuvintos“, buvo „sunormintos“ XX amžiuje, „norminant“ šio krašto vietovardžius ( sėlių c pakeitė lietuvių č arba t): Bieč-, Bėč-, Beč-, Biet-, Bėt-, Bet-; bei senovinės, dar išlaikiusios senąjį k vietoje vėlesnio c: Biek-, Bėk-, Bek-, gal ir Beik-, Baik-.

Čia gyvenusios Biecių giminės (genties) ar bajoro (kunigaikščio) vardo Biecys visas senovinis baltiškas atitikmuo būtų Biekis arba Beikis (vietinės tarmės naudojamą galūnę –ys bendrinė lietuvių kalba keičia į –is).

Lietuvos TSR teritorinio-administracinio suskirstymo žinyne (II d, 1976) yra pateikta nemažai vietovardžių su šaknimis Beč-, Bėč-, Beič- (dalis jų akivaizdžiai „sulietuvintos“, tarp jų ir mūsų nagrinėjami Bėčionys ir Bėčiūnai): Bečiai (Ukmergės raj., prie Veprių), Bėčiai (viensėdis Švenčionių raj., prie Pabradės), Bėčiakelniai (kaimas Šalčininkų raj., prie Akmenynės gyv.), Bėčionys (Ignalinos raj., mūsų aptariamas), Bėčionys (Šalčininkų raj., prie Dieveniškių), Bėčiūnai (Ignalinos raj., mūsų aptariamas), Bėčiūnai (Biržų raj., prie Nemunėlio Radviliškio), Beičiai (Rokiškio raj., prie Ragelių), Beičiūnai (Kaišiadorių raj., prie Žaslių). Taip pat yra keli vietovardžiai su šaknimis Bič- ir Byč-: Bičionys (Anykščių raj., prie Anykščių), Bičiušiai (viensėdis Joniškio raj., prie Rudiškių), Bičiūnai (Trakų raj., prie Onuškio), Byčiai (Kupiškio raj., prie Noriūnų), bei šaknimis Bek-, Bėk-: Bekešiai (Molėtų raj., prie Giedraičių), Bekupė (Molėtų raj., prie Giedraičių), Bėkinčiai (Utenos raj., prie Užpalių). Su „sunorminta“ šaknimi Bet- yra jau minėti Betiškė (Ignalinos raj., Vidiškių sen.) ir Betiškės (Zarasų raj., prie Žukliškių).

Praktiškai beveik visi šie vietovardžiai yra iš senojo sėlių arealo. Du vietovardžiai su šaknimi Bėč- yra iš Šalčininkų rajono Dieveniškių apylinkių, kuriose yra išlikę labai archainių lietuvių kalbos reliktų.

Be to Ignalinos rajone netoli Šiūlėnų yra kaimas Baikeliai, o Švenčionių rajone netoli Strūnaičio yra kaimas Baikovščizna. Įdomu, jog daugiau vietovardžių su panašia šaknimi Lietuvoje nėra.

Įdomu, ką galėtų reikšti žodis Biecys, kokia jo kilmė?

Įprastai Biečys, Bėčys yra kildinamas iš žodžių bitė, bičiulis, tačiau ši etimologija mūsų atveju yra labai abejotina, kadangi senesnė baltiška šaknies forma yra ne Biet- ar Bit-, o Biek-, Beik-.

Lietuvių kalboje (tarmėse) yra vartojamas žodis bečyti „neduoti kitam kalbėti“. Dar vienas įdomus žodis yra bikis „striukis“ - gal būt jis susijęs su mūsų tiriamu vardu?

Slavų kalbose žodis baika reiškia „pokštas“.

Vis tik reikia pripažinti, kad pavadinimo Biecys (Biečys) kilmė kol kas nėra aiški.

Kadangi lietuvių kalbos pagalba šaknies biec- etimologiją išaiškinti sunku, gali būti, jog ši šaknis yra tiesioginis sėlių kalbos palikimas, o kažkada sėliškai kalbėję vietiniai gyventojai gerai žinojo, ką reiškia žodžiai su šia šaknimi.

Bieciškis

Bieciškiu dabar vadinama pieva (su nedidele pelke) šiaurrytiniame Ignalinos pakraštyje, tačiau priesaga ir galūnė -iškis rodo, jog kažkada tai buvo gyvenvietė. Namų pamatai ir dabar dar yra išlikę, tačiau ši vieta bent jau paskutinį šimtmetį buvo administraciškai priskirta Budrių kaimui.

Greta yra ežeras Ilgys, o jame pusiasalis Rudakumpis. Atrodo, jog pusiasalyje ankstyvaisiais viduramžiais (maždaug IX- XII a.) stovėjo nedidelė medinė pilis.

Biecionys

Biecionių oficiali („sulietuvinta“) forma yra Bėčionys. Tai nedidelis kaimelis Ignalinos seniūnijoje. Greta jo teka upelis Narsupė. Upelio pakrantėje yra labai senos Biecionių kapinės, vadinamos Kapeliais. Šalia Biecionių yra keli ežerai: Viksvojis (kitos formos: Viksvojas, Viksvojus), Paviksvojis, Daržinėlės (pavadinimas kilęs iš dviejų kupetos formos kalvelių, esančių ežero pakrantėje) ir Krakinis.

Bieciūnai

Bieciūnų oficiali („sulietuvinta“) forma yra Bėčiūnai. Šiuo metu tai nemažas kaimas Ignalinos seniūnijoje. Greta jo teka upelis Narsupė, tačiau šioje atkarpoje jo pavadinimas jau yra Rudynė (kitos formos - Rūdynė, Rudinė). Bieciūnuose nuo senų laikų buvo nemažas dvaras, yra keletas kapinių: dvaro („ponų“), senosios kaimo („baudžiauninkų“, vadinamos Kapeliais) ir naujosios kaimo kapinės.

Kraštotyrininkas Kęstutis Čeponis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 03 Sau 2012 19:28. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Sau 2012 19:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
akmenines prusu bobos
http://forum.istorija.net/forums/thread ... etcookie=1

Cituoti:

Ibicus - 2009-01-19 10:25 PM

Cituoti:

noreciau suzinot ju kilme ir atsiradimo laika, kazkur skaiciau, kad jos ne baltiskos kilmes

Negirdėjau nieko panašaus.

К культовым камням с территории пруссов следует отнести и так называемых "каменных баб" - 10 достаточно хорошо проработанных антропоморфных скульпур, получивших подробное освещение в археологической литературе и неоднократно опубликованных (La Baume, 1927; Sokolowska, 1928; Antoniewicz, 1950; Кулаков, 1987, 1994, 1995; Zulkus V. 1989).

К сожалению, практически все они были перемещены со своих первоначальных мест и получить дополнительную археологическую информацию об особенностях культа, относящегося к ним, вряд ли возможно.

Эти фигуры, предположительно связываются исследователями с именами Брутена и Видевута - легендарных основателей религиозной и светской власти в Пруссии - и рассматриваются как культовые символы границ прусских земель (Кулаков,. 1987, с. 95-101; Zulkus V. 1989. р. 113,115.).

Иконографическая выделенность их из круга остальных культовых камней с данной территории и подробное освещение в литературе позволяют в данной работе лишь перечислить их:

1. Бывш. Хусенен (Багратионовский р-н) Калининградская область;

2. Сальское (Зеленоградский р-н) Калининградская область;

3. Барчяны, (Ольштынское воеводство), Польша;

4. Бартошице (Ольштынское воеводство), Польша;

5. Галдово-Енджихово, (бывш. повет Суский) Польша;

6. Сушь-Розенау (бывш. повет Суский), Польша;

7. Сушь-Нипково (бывш повет Суский), Польша;

8. Мозгово (Гданьское воеводство), Польша;

9. Бартошице (Ольштынское воеводство), Польша;

10. Кишпорк (Cristburg (повет Штумский), Польша

http://club-kaup.narod.ru/rec/smirnova0 ... 001_12.jpg

рис. 12

http://club-kaup.narod.ru/kaup_r_smirnova001.html

Смирнова М.Е. КУЛЬТОВЫЕ КАМНИ РАННЕСРЕДНЕВЕКОВЫХ ПРУССОВ

Cituoti:

Kriwis - 2009-01-18 9:58 PM

Cituoti:

Žygeivis - 2009-01-18 7:52 PM

Cituoti:

laimonas - 2008-12-25 7:11 PM

noreciau suzinot ju kilme ir atsiradimo laika, kazkur skaiciau, kad jos ne baltiskos kilmes

Senovės baltų akmens figūros
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=3183

Taip pat čia komentaruose buvo minima, kad Lietuvoje nėra rasta "akmeninių bobų". Atsakau - yra rasta. Pavyzdžiui, vieną apie 1960 metus atkasė Ignalinoje, kada kasė namui pamatus Vilkakalnio kalno papėdėje. Dabar ji stovi viename kieme Ignalinoje šalia geležinkelio.

Nuorodoje radau tokį pastebėjimą. Gal yra koks foto ar tikslesnė informacija apie vietą, kur dabar stovi ?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Sau 2012 19:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Žygeivis rašė:

Адам Мицкевич "Литовская баллада" ("Trzech Budrysow" Ballada litewska)

(в переводе А.С.Пушкина "БУДРЫС И ЕГО СЫНОВЬЯ")

Lenkiškai čia
http://literat.ug.edu.pl/amwiersz/0051.htm

Rusiškai čia (A.S. Puškino vertimas)
http://rvb.ru/pushkin/01text/01versus/0 ... 3/0586.htm

Если имя главного героя баллады польский поэт связал непосредственно с одним из своих университетских товарищей, Винцентием Будревичем по прозвищу "Будрыс", какое-то время проживавшим вместе с Мицкевичем в Москве, то остальные имена - Ольгедр, Кейстут и Скиргелл или Скиргайло - широко известные имена великих литовских князей..

Ši Adomo Mickevičiaus baladė, išversta Puškino į rusų kalbą, mane asmeniškai sudomino ne tik dėl jos akivaizdžių ryšių su Lietuva ir jos viduramžių istorija.

Plačiau temoje:

Adomo Mickevičiaus baladė apie Budrį ir tris jo sūnus (išvertė į rusų kalbą Puškinas)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=7502

Budrių kaimas (tai Ignalinos miesto dalis nuo 1969 m., dabar jau tankiai apgyvendintas mikrorajonas) nuo 19 amžiaus vidurio priklausė mano giminei (tiksliau ne visas kaimas, o pusė šio kaimo).

Mano senesni giminaičiai dar prisimena, jog po 1-ojo pasaulinio karo pas mus į svečius atvažiuodavo iš Vilniaus seserys Budrevičiūtės, kurios buvo kilusios iš Budrių (lenkiškuose dokumentuose kaimo pavadinimas - Budry), bet čia savo valdų jau seniai neturėjo (jų kilmės tiksliai nežinau - reikėtų ieškoti 19 amžiaus pradžios archyvuose, bet mano protėvis gal būt buvo susigiminiavęs su šitų Budrevičiūčių protėviu).

Vertėtų pasiaiškinti Adomo Mickevičiaus draugo Vincento Budrevičiaus kilmę - labai gali būti, kad jis kaip tik ir yra kilęs iš Budrių, o seserys Budrevičiūtės yra jo tolimos giminaitės (gal ir palikuonės).

Įdomu ir tai, kad po 2-ojo pasaulinio karo Budriuose gyvenęs mokytojas ir žymus keliautojas Liudas Alseika sukūrė "Legendą apie Igną ir Liną", kurioje irgi minimas tėvas (vietos kunigaikštis, valdovas) Budrys ir keli jo sūnūs bei dukra.

Legenda gana panaši savo siužetu į Mickevičiaus baladę - tik legendoje pasakojama, kad Budrio dukra Lina įsimylėjo po mūšio su Budrio sūnumis sužeistą kryžiuotį Igną, kuris po to buvo slaugomas Budrio namuose.

"Liaudies etimologija" Ignalinos vardo atsiradimą aiškina legendiškai: pasakojama apie nelaimingą, žmonių prakeiktą ir Ilgio ežere paskandintą kunigaikščio Budrio dukters Linos ir kryžiuočių belaisvio Igno meilę.

Ilgio ežero vietoje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Jis turėjęs 9 sūnus ir gražuolę dukrą Liną, kurios akys buvusios mėlynos kaip žydintys linai. Kryžiuočiams užpuolus kraštą, Budrys su sūnumis išjojęs ginti tėvynės ir negrįžęs.

Po mūšio Lina išėjusi į miškus ieškoti savo artimųjų, bet radusi sužeistą kryžiuočių riterį Igną, kurį slapta slaugiusi ir išgydžiusi.

Jaunuoliai jau ruošėsi vestuvėms, tačiau Perkūnas supykęs, kad amžinas lietuvių priešas kryžiuotis ateis šeimininkauti į pilį, trenkęs į pilį ir ją sudaužęs. Pilis prasmegusi skradžiai žemę, o toje vietoje ėmė trykšti šaltinis.

Sakoma, kad ši meilė nemirtinga, ežero šlaite trykšta skaidriu šaltinėliu, Linos ašaromis arba Alina vadinamu. Sakoma, kad ežere pučiant vėjui girdėti Linos rauda. Kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų tą nepaprastą Igno ir Linos meilę.

Dabar jau neaišku, kur Liudas Alseika gavo informaciją šiai legendai sukurti - gal ir iš Mickevičiaus/Puškino eilėraščio (nors siužeto linija vis tik gerokai skiriasi), gal ir pats sumąstė.

Vis tik yra tikimybė, kad šį pasakojimą jis išgirdo iš vietinių senbūvių - Liudas Alseika labai domėjosi šio krašto istorija ir rinko įvairius pasakojimus apie senovę.

Senojoje Budrių kaimo teritorijoje ir netoliese Ilgio ežero pakrantėje yra senoviniai pilkapiai (maždaug 8-13 amžiaus) bei įvairūs mitologiniai objektai: "Napoleono karių šalmais supiltas kalnas" šalia Šiekščio ežero, kalnas Vilkakalnis su mišku Trukamiškiu ir šlaitu vardu "Krėslas" (šis ypač sudomino etnologą ir archeologą Vykintą Vaitkevičių), kalnas Vociakalnis su milžinišku plokščiu mitologiniu akmeniu, ant kurio dar 20 amžiaus pradžioje jaunimas pavasarį rinkdavosi ir šokdavo. Šalia jo yra ežeriukas Budaraistis.

O paėjus nuo jo toliau link Ažušilės jau stovi garsusis Ažušilės piliakalnis - Budakalnis. Šalia yra ir mitologinis kalnas Gaidžiakalnis.

Ant Vilkakalnio iki 1940 m. taip pat buvo didelis mitologinis akmuo su kažkokiais ženklais ir iškaltu dideliu kryžiumi, bet šį akmenį suskaldė, kada sovietų armija rinko akmenis kariniams įtvirtinimams statyti.

-------------------------------------------------------------------

Legenda apie kryžiuotį Igną ir vietinio lietuvio kunigaikščio (bajoro) dukrą Liną

Legendą apie kryžiuotį Igną ir vietinio lietuvio kunigaikščio (bajoro) dukrą Liną sukūrė maždaug 1946-47 m. Ignalinos tuometinės gimnazijos mokytojas Liudas Alseika, garsus Lietuvos keliautojas (jis, jo žmona ir dvi dukros - visi šios mokyklos mokytojai tuo metu) kelis metus gyveno šalia Ignalinos, tuometiniame Budrių kaime (jis prijungtas prie Ignalinos 1969 m.).

Legenda paremta tuo, jog šalia Ilgio ežero yra seni (9-12 amžių) Ignalinos (Budrių) pilkapiai ir dar keli archeologiniai objektai, kuriuos dar prieš karą kasinėjo lenkiškos Ignalinos mokyklos mokytojas su mokiniais (radinius išvežė į Lenkiją, atrodo į Varšuvos muziejų).

O karo gale maždaug 1945 m. stribai susprogdino prie ežero sukrautą rietuvę minų - ir po kiek laiko kitame ežero krante į vandenį nuvirto nemažas gabalas išsišovusio į ežerą pusiasalio, kartu su senomis pušimis, kurios ten augo.

Dabar ten pakrantėje gerai matyti balto smėlio skardis, o ežere po vandeniu vis dar guli tos pušys.

Kęstutis Čeponis

-------------------------------------------------------------------------------

Iš kitos temos:

http://forum.istorija.net/forums/thread ... etcookie=1

Beje, slaviškas pavadinimas Обольцы yra kilęs iš lietuviško Obuolčiai (Rytų Lietuvoje tarmiškai Obuolciai) kilmininko linksnio - Obuolcių kaimas.

Lietuviškas ilgasis u slavų (lenkų, rusų...) kalbose kaip taisyklė pakinta į Ы.

Tai gana senas dėsnis. Pvz. dūmai - дым, sūnus - сын,...

Kilmininko linksnyje, kur u irgi tariama ilgai, gaunasi ta pati situacija - pvz. mano "gentinis" kaimas Budriai beveik visuose 19 amžiaus žemėlapiuose ir raštuose rašomas lenkiškai wies Budry, o rusiškai - деревня Будры.

Tai kilo iš lietuviško kilmininko linksnio - Budrių kaimas.

Tik viename kūrinyje (Materyały antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, Volumes 1-3, Akademja Umiejętności w Krakowie. Komisja Antropologiczna. 1896) radau pavadinimą užrašytą vardininko linksnyje "Budrej":

http://books.google.com/books?id=J08-AA ... pg=RA5-P...

Žiūr. nuo 44 pusl. – Švenčionių ir Daugėliškio pavietai.

*********************************************************

Štai ką radau paieškojęs internete:

Wincenty Budrewicz
http://pl.wikipedia.org/wiki/Wincenty_Budrewicz

Wincenty Budrewicz (ur. w 1795 w Kiejdanach, zm. w Panafidynie koło Tweru) - polski zesłaniec, filomata i filareta.

Absolwent matematyki Uniwersytetu Wileńskiego z 1820.

W czasie studiów wstąpił do filomatów, a potem do filaretów. Za przynależność do obu organizacji zesłany do europejskich guberni Rosji, gdzie pracował jako nauczyciel matematyki, fizyki i łaciny.

Bibliografia

Kijas A., 2000: Polacy w Rosji od XVII wieku do 1917 roku. Inst. Wydawniczy PAX, Wydawnictwo Poznańskie. ISBN 83-211-1340-0

Vincentas Budrevičius
https://lt.wikipedia.org/wiki/Vincentas ... i%C4%8Dius

Vincentas Budrevičius (1795 m. Kėdainiuose, Abiejų Tautų respublika – 1850 m. Panafidine, šalia Tverės, Rusijos imperija) – filaretas, filomatas, mokytojas.
Biografija

Gimė 1795 m. Kėdainiuose. Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakulteto studentas, vėliau - filosofijos magistras. 1820 m. prisijungė prie filomatų. Teismo sprendimu buvo ištremtas į Rusijos gilumą. Vėliau mokytojavo Kostromos ir Tverės gimnazijose.

Adomas Mickevičius jam paskyrė baladę „Trys Budriai". Tarp žymių Lietuvos medžioklių jį paminėjo ir „Pone Tade": „Budrevičius su lokiu eidavo imtynių".[1] Mirė 1850 m. Panafidine, šalia Tverės.

P.S. Įdomu tai, kad Kėdainiuose (lenkiškai Kiejdany) yra Budrio gatvė

http://www.miestugatves.lt/g=10815

Винцентий Будревич (Wincenty Budrewicz) - филомат (1820)

http://www.google.lt/#hl=lt&cp=9&gs_id= ... &biw=1024&
bih=601

Филоматы
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A4%D0% ... 1%82%D1%8B

Филома́ты (от греч. «стремящийся к знанию») — тайное патриотическое и просветительское объединение студентов Виленского университета, действовавшее в 1817—1823 годах, членами которого состояли впоследствии выдающиеся поэты, учёные, общественные деятели.

Зарождение общества относится к осени 1817 года, когда 1 октября было образовано по инициативе Адама Мицкевича, Онуфры Петрашкевича, Юзефа Ежовского Общество друзей полезного развлечения. В учредительном собрании участвовали также Бруно Сухецкий и Эразм Полюшинский, который был избран вице-президентом и казначеем общества; президентом стал Юзеф Ежовский. В ноябре того же года в общество были приняты Франтишек Малевский, сын ректора Виленского университета Шимона Малевского, Юзеф Ковалевский и Зыгмунд Новицкий.

При участии Яна Чечота и Томаша Зана общество было преобразовано и названо Обществом филоматов; был принят новый устав с 272 правилами. Первоначальными целями было самообразование и самоусовершенствование членов, связанных дружбой.

Структура ориентировалась на научные и литературные общества. Организация состояла из двух отделений — литературы и моральных наук с Ф. Малевским, затем А. Мицкевичем во главе (1818—1819), и физико-математического и медицины под руководством О. Петрашкевича. Деятельность состояла в чтении и критических разборах своих сочинений, дискуссиях о прочитанных книгах и т. п.

Под влиянием профессора Виленского университета Иоахима Лелевеля с 1818 года в программе общества появились общественные цели, а в 1819 году программа приобрела отчетливую политическую и патриотическую окраску. В разное время в члены общества были приняты Доминик Цезарий Ходзько, Юзеф Ходзько, Казимир Пясецкий, Игнацы Домейко, Михал Рукевич, Ян Соболевский (1819), Винцентий Будревич (1820), Сталислав Козакевич (1822). Самым старшим из филоматов был Ежовский, родившийся около 1795 года, самым младшим — Домейко (1802 года рождения).

Общество филоматов оставалось тайным и с ограниченным числом членов — 21 человек или 19, без З. Новицкого, по окончании университета служившего учителем в Белостоке и членом общества не считавшегося, а также без Б. Сухецкого и Э. Полюшинского, исключённых за бездеятельность.

Однако оно охватило своим влиянием виленское студенчество и гимназическую среду главным образом через свои дочерние организации, филиалы — легальные и тайные кружки и общества: Союз друзей (1819), преобразованный в 1822 году в Союз филадельфистов (38 членов); Кружок лучезарных (или «лучистых», „Promienistych“, 1820), официально именуемым Обществом друзей полезного развлечения (168 членов); общество филаретов (1820; 176 членов), Общество поэтов (1823; 17 членов).[1]

Суду было предано 108 участников студенческих организаций (крупнейший студенческий политический процесс в Европе того времени[3]). Двадцать из них осенью 1824 года были либо приговорены к тюремным срокам с последующей ссылкой (Томаш Зан, Адам Сузин, Ян Чечот), либо высланы вглубь России (Юзеф Ежовский, Адам Мицкевич, Юзеф Ковалевский).[4].

В 1823 году были арестованы во время следствия по делу филоматов и по приговору в 1824 году в числе десяти приговорённых (Томаш Зан, Ян Чечот, Франтишек Малевский, Теодор Лозинский, Адам Мицкевич, Ян Соболевский, Онуфрий Петрашекевич, Юзеф Ковалевский, Винцентий Будревич, Юзеф Ежовский)

P.S. Beje, byloje minimas Tomas Zanas buvo netoli Budrių buvusio Dūkšto dvaro (dabar Senasis Dūkštas) savininkas.

*****************************************************

Įvairūs ankstyvieji šaltiniai, kur minima pavardė Budrevičius (Budrewicz):

Šaltinis - http://forum.vgd.ru/post/42/5179/p74627.htm

Построчная расшифровка и перевод:

Anno Domini 1820 Die 28 Januarij Ego Thomas Budrewicz
Administrator Raudzianensis Baptizavi Infantem Nomi-
nibus Mariannam Marianam hodie natam ex Legitimis
Coningibus Patre (GD/QD?) Michaele Krulski Matre (GD/QD?) Eufrosi-
na Lahowiczowna de Loco Kankaliszkie Patrini fuire
Adm. Rdus. (Diius?) Vincentius Ruczkiewicz Vicarius Raudzia-
nensis cum (GD/QD?) Marianna Krukzykowna de ... dieti
Loco. Api?tentis (GD/QD?) Jacobus Vypowicz de Therritorio Poty-
rele cum (GD/QD?) Barbara Orwidowna de Territorio Cnyberyhi
Omnes Paro... Raudzianensis.

В год от Р.Х. 1820 дня 28 января я, Томаш Будревич,
управляющий Раудзианы, крестил младенца именем Мари-
анны - рожденную сегодня из законного
схождения отца Михаила Крульского (и) матери Эфроси-
ны Ляховичовны из места Канкалишские Патрины; (обряд) провел
наместник (царства божьего?) Винцентий Ручкевич, викарий Раудзиа-
ны, с Марианной Крукзыковной из ... (?)
места. (Свидетели?) Яков Выпович с территории Поты-
реле с Барбарой Орвидовной с территории Кныберыхи.
Все ... Раудзианы.

(GD или QD - возможно, сокращение от "раба/-ыни божьего/-ей")

(Сообщение отредактировал RuSar 1 фев. 2005 18:25)

Deja, pavadinimai taip iškraipyti, kad sunku suprasti, kur tos vietos yra.

***********************************************************

Šaltinis - СВОДНЫЙ СПИСОК УЧАСТНИКОВ ВОССТАНИЯ 1863-1864 ГОДОВ

http://kdkv.narod.ru/1864/Spis-A.htm

http://kdkv.narod.ru/1864/Ss-Spis-prestupnikov.html#02

http://kdkv.narod.ru/1864/Ssilka-Vyatka.html#02

http://kdkv.narod.ru/1864/Ssilka-ZapSib.html#02

Будревич Гавриил - Из дворян Виленской губернии

БУДРЕВИЧЪ Гаврiил из дворян Виленской губернии. бывший ученик Виленской гимназии.

Будревич Казимир (Константинович); (*дополнительно здесь); (*и здесь) - Дворянин Ковенской (либо Виленской) губернии

БУДРЕВИЧЪ Казимиръ дворянин Ковенская губерния Ковенского уезда был работником у дворянина Бейнера, арендовавшего мызу Адамово у помещика Станкевича.

Будревич Казимир – муж., 31 год на 1868 г., дворянин Виленской губ., сослан с лишением прав, с 1864 г. находился в Каинске, до 1869 г. выехал в Вятскую губ., семьи не имеет. ГУ ГАОО. ф. 3. Оп. 6. д. 8960.

Будревич Казимир (Константинович) - в ссылке в Вятке с июля 1867 по конец 1890-х. Из Тобольской губернии. (ДКВГ 1893,178)

************************************************

Это было в Старобельске. Эхо Катынской трагедии: Свидетели и документы рассказывают
http://zhurnal.lib.ru/s/snegirew_w_w/snegirev001.shtml

Будревич Вацлав

*************************************************

Genealogija

Фамильные дома Будревичей в Кракове: Лепелин, Готкис, Мамчура ...
http://miconla.land.ru/Familnie-dom-bud ... akove.html

Происхождение фамилии Будревич и Будрис

http://www.ufolog.ru/names/order/%D0%91 ... 0%B8%D1%87

http://xfamily.ru/family/budrevich.html

Прозвище Будра восходит к литовскому budriai, что в переводе на русский язык означает «бдительно». Вероятно, таким прозвищем нарекли наблюдательного, чуткого, внимательного, заботливого, усердного человека. В этом случае прозвище указывало Будра отражало особенности характера предка.

--------------

http://www.ufolog.ru/names/order/%D0%91 ... 0%B8%D1%81

Довольно большая часть фамилий с балтийской основой образована от древне-литовских и древне-латышских имен и прозвищ. Многие из них происходят от слов, означающих природные явления, небесные тела, растения (например, Rasa – роса, Audra – буря, Aidas – эхо, Linas – лён), или от названий рек и местностей (такие как Ula – Ула, Neringa – Неринга, Gintaras – янтарь, Saule – солнце). Эти имена и прозвища подчеркивают близость балтов к природе, их трепетное отношение к ней.

Скорее всего, фамилия Будрис образована от аналогичного прозвища, которое восходит к литовскому прилагательному budrus - «бдительный», либо к глаголу būdrauti - «бодрствовать, дежурить». Возможно, так называли человека, который охранял, сторожил что-либо. Таким образом, прозвище Будрис могло относиться к числу «профессиональных» именований.

Менее вероятно, что фамилия Будрис образована от прозвища Будра, связанного с нарицательным «будра» - «плющевидное растение, ладанник, резуха». В этом случае Будрой называли человека, рядом с домом которого росла будра или же того, кто жил в местности, обильно поросшей ладанником.

-----------------------------

Происхождение фамилии Будрик
http://www.ufolog.ru/names/order/%D0%91 ... 0%B8%D0%BA

-----------------------------

Поправка (поправил Кястутис Чепонис)

Фамилия Будревич происходит от литовского имени или фамилии Будрис (Budrys) - славянский суффикс -евич - означает сына Будриса.

Само имя Будрис происходит от литовского слова "будрус" (budrus), то есть бдительный. А слово "budriai" в прямом переводе означает или "бдительно" (а не "бдительный" - как у вас написано), или множественное число слова - "будрис" (budrys), то есть воин-страж.

Фамилия Будрис (и разные выводные из этой фамилии) может происходить и из рода занятия - слово "будрис" ("budrys") в древнелитовском также означало воина - стража городища, замка.

В Литве есть несколько весей (деревень) с названием Будряй (Budriai) - название таких деревень как раз и происходит от имени, или фамилии, или занятия в нем живших людей (название во множественном числе от слова "будрис").

Обычно такие деревни расположенны недалеко от древних городищь и замков. Поэтому вполне обоснованно считается, что в таких деревнях жили именно воины стражи - по литовски (во множественном числе) - "будряй".

Это подтверждает и факт, что люди с фамилий Будрис или Будревич, Будревичюс, Будрявичюс и др. варианты фамилии, как правило, происходят из литовской шляхты - воинского сословия байорай.

Добавлю, что люди с фамилиями Будрис (Budrys) (Будревич (Budriewicz), Будревичюс (Budrevičius), Будрявичюс (Budriavičius) и др. вариантами этой фамилии) происходят именно из Литвы, а не с пермского края или еще из каких то других мест, не связанных с Литвой.

Примечание. Я сам живу в бывшей деревне Будряй (уже 7 поколений половина этой деревни принадлежала моему роду), а Будревичи (в польском написании Budriewicz, а по литовски - Будрявичяй - Budrevičiai) именно и владели до середины 19 века этой деревней (кажется они были моему прапрапрадеду какими то дальними родственниками, так как после первой мировой войны они все еще приезжали к нам в гости).

Напоследок еще некоторая интересная историческая и литературная информация:

Адам Мицкевич "Литовская баллада" ("Trzech Budrysow" Ballada litewska)
(в переводе А.С.Пушкина "БУДРЫС И ЕГО СЫНОВЬЯ")

"Имя главного героя баллады польский поэт связал непосредственно с одним из своих университетских товарищей, филоматом Винцентием Будревичем, по прозвищу "Будрыс", какое-то время проживавшим вместе с Мицкевичем в Москве."

Добавлю, что "Будрыс" - это совсем не прозвище, а древняя литовская фамилия этого рода - еще не ополяченная.

По литовски слово "budrys" произносится с очень длинным -и- в конце, поэтому в польском написании фамилию сначала писали Budrys, а название деревни - Budry, а при транскрипции по русски позже получилась форма Будры - отсюда и Будрыс.

------------------------------------------------

Словом будрис (budrys) в древности в Литве называли приграничных воинов, сражников-дозорных, которые бодрствовали на заставах, и давали сигнал огнем или дымом, если приближались враги.

Этимологическим аналогом литовского слова "budrys" является русское слово "бодрый".

От их названия произошло много названий местностей в Литве, особенно в бывших приграничных местах, а также некоторые литовские фамилии (Budrys, Budraitis, Budrevičius,...).

К примеру, моя бывшая деревня Будряй (сейчас это микрорайон Игналины) стоит у переправы (бывшего брода) через небольшой ручей (сейчас там два моста - ж.д. и автомобильный).

А вокруг во все стороны от этого брода расположены или озера с очень крутыми склонами, заросшими соснами и елями, или болота.

Через этот брод уже намного более 1000 лет назад проходил один из основных путей в землю Нальшя с севера.

Рядом у брода около сотни могильных курганов 7-13 веков, в которых похоронены воины и их кони, погибшие при защите этого брода.

Позже литовская граница была отодвинута далеко на север и восток - и этот брод потерял свое военное-стратегическое значение.

Хотя ливонцы (меченосцы) по этой местности несколько раз пытались нападать на литовцев в 13 веке.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 31 Sau 2012 16:23. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Sau 2012 20:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Budrių kaimai (Budriai) ir gatvės (buvę kaimai)

http://www.google.lt/#pq=k%C4%99daionia ... 24&bih=601

Budriai (reikšmės)

Budriais vadinami kaimai:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_%2 ... %C4%97s%29

Anykščių rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(A ... 1%C4%8Diai)

Anykščių rajonas, Kavarskas, Budrių gatvė.
http://www.miestugatves.lt/g=9853

Ignalina, Budrių gatvė (buvęs Budrių kaimas)
http://www.miestugatves.lt/g=9096

Ignalinos rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(Ignalina)

Kauno rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(Kaunas)

Kauno rajone, Garliava, Budrių gatvė
http://www.miestugatves.lt/g=17452

Kėdainiuose, Budrio gatvė
http://www.miestugatves.lt/g=10815

Kretingos rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai

Radviliškio rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(Radvili%C5%A1kis)

Skuodo rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(Skuodas)

Šilalės rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(%C5%A0ilal%C4%97)

Švenčionių rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(% ... C4%8Dionys)

Lenkijoje - Budriai (vok. Buddern, nuo 1945 m. lenk. Budry)
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(Ungura)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 31 Sau 2012 18:44

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

************************************************

Iš temos:

Dailidė
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 125#M88125

Cituoti:

Žygeivis - 2012-01-31 15:59

Patikslinu:

Budrių kaimai (Budriai) ir gatvės (buvę kaimai)

http://www.google.lt/#pq=k%C4%99daionia ... 24&bih=601

Budriai (reikšmės)

Budriais vadinami kaimai:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_%2 ... %C4%97s%29

Anykščių rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(A ... 1%C4%8Diai)

Anykščių rajonas, Kavarskas, Budrių gatvė.
http://www.miestugatves.lt/g=9853

Ignalina, Budrių gatvė (buvęs Budrių kaimas)
http://www.miestugatves.lt/g=9096

Ignalinos rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(Ignalina)

Kauno rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(Kaunas)

Kauno rajone, Garliava, Budrių gatvė
http://www.miestugatves.lt/g=17452

Kėdainiuose, Budrio gatvė
http://www.miestugatves.lt/g=10815

Kretingos rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai

Radviliškio rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(Radvili%C5%A1kis)

Skuodo rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(Skuodas)

Šilalės rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(%C5%A0ilal%C4%97)

Švenčionių rajone;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(% ... C4%8Dionys)

Lenkijoje - Budriai (vok. Buddern, nuo 1945 m. lenk. Budry)
http://lt.wikipedia.org/wiki/Budriai_(Ungura)

P.S.1. Sulenkintos pavadinimo Budriai formos: Budrej ir Budry.

P.S.2. Budrių kaimas (tai Ignalinos miesto dalis nuo 1969 m., dabar jau tankiai apgyvendintas mikrorajonas) nuo 19 amžiaus vidurio priklausė mano giminei (tiksliau ne visas kaimas, o pusė šio kaimo).

Mano senesni giminaičiai dar prisimena, jog po 1-ojo pasaulinio karo pas mus į svečius atvažiuodavo iš Vilniaus seserys Budrevičiūtės, kurios buvo kilusios iš Budrių (lenkiškuose dokumentuose kaimo pavadinimas - Budry), bet čia savo valdų jau seniai neturėjo (jų kilmės tiksliai nežinau - reikėtų ieškoti 19 amžiaus pradžios archyvuose, bet mano protėvis gal būt buvo susigiminiavęs su šitų Budrevičiūčių protėviu).

Plačiau čia:

Čeponių giminės istorija ir pavardės etimologija; Budrių Čeponiai-Czepanis; Budrių istorija
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=4371

P.S.3. Įdomi "literatūrinė" informacija:

Адам Мицкевич "Литовская баллада" ("Trzech Budrysow" Ballada litewska)
(в переводе А.С.Пушкина "БУДРЫС И ЕГО СЫНОВЬЯ")

Lenkiškai čia
http://literat.ug.edu.pl/amwiersz/0051.htm

Rusiškai čia (A.S. Puškino vertimas)
http://rvb.ru/pushkin/01text/01versus/0 ... 3/0586.htm

Если имя главного героя баллады польский поэт связал непосредственно с одним из своих университетских товарищей, Винцентием Будревичем по прозвищу "Будрыс", какое-то время проживавшим вместе с Мицкевичем в Москве, то остальные имена - Ольгедр, Кейстут и Скиргелл или Скиргайло - широко известные имена великих литовских князей..

Plačiau čia:

Adomo Mickevičiaus baladė apie Budrį ir tris jo sūnus (išvertė į rusų kalbą Puškinas)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=7502

(deja, mano forumas kol kas dirba tik uždaru režimu, bet po kiek laiko turėtų atsiverti ir visuomenei).

Cituoti:

Žygeivis - 2012-01-31 16:49

Cituoti:

Kriwis - 2012-01-31 16:10

Jūsų nuorodose dubliuojasi info.

Jūs čia man dėl Budrių kaimų?

Kurios būtent dubliuojasi?

(patikrinau - niekas nesidubliuoja, tačiau nuorodas apie Budrius reikia nukopijuoti ir įdėti į Google, kadangi čia jų "galai", esantys adresuose skliausteliuose, kažkodėl "neprikimba" prie adreso)

P.S. Vietovardžių žodynas http://vietovardziai.lki.lt/ įvedus šaknį Budr- duoda Lietuvoje štai ką:

Budraičiai
Budraičiai
Budriai
Budriai
Budrikai
Budrikiai
Budrionys
Budriškės

Tačiau akivaizdu, kad tai tik labai maža dalis, kadangi Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne, II dalis, 1976, 42 puslapyje suskaičiavau net 29 vietovardžius su šaknimi Budr-, tame tarpe 8 Budrių kaimus (o juk ir čia toli gražu ne visi, pvz., nėra jau išnykusių kaimų bei kitų vietovardžių).

Cituoti:

Žygeivis - 2012-01-31 17:35

Cituoti:

Kriwis - 2012-01-31 17:10

Teisingai, reikia kopijuoti...

Kiek pastebėjau dauguma vietovardžių kildinama nuo pavardės... Bet kalvystės pėdsakus atsekti jau nelengva...

Dėl Budrių pavadinimo siejimo su kalvyste - labai abejoju.

Tačiau pastebėjau, kad Budrių kaimai yra įsikūrę šalia arba netoliese senų piliakalnių, dažnai greta yra ir pilkapiai.

Pvz.:

- buvęs Budrių kaimas (dabar Ignalinos mikrorajonas) yra netoliese nuo Ažušilės kalno Budakalnio ir Ažušilės piliakalnio http://lt.wikipedia.org/wiki/A%C5%BEu%C ... iliakalnis , o tarp šio kalno ir Budrių pakeliui yra ežeriukas Budaraistis. Pačiame Budrių kaime yra nemažas pilkapynas (dabar čia šio pilkapyno centre yra vasaros estrada įrengta).

- Budriai Švenčionių raj., Labanoro apyl. - stūkso Pilalės piliakalnis arba Budrių piliakalnis http://lt.wikipedia.org/wiki/Budri%C5%B3_piliakalnis , pietuose telkšo Peršokšnai, aplink kaimą plyti Labanoro giria.

- Budriai - kaimas Kavarsko seniūnijoje už 5 km į vakarus nuo Kavarsko. Šiauriniu kaimo pakraščiu teka Armukšnos upelis, yra Budrių ežerėlis. Į rytus nuo Budrių yra Šovenių piliakalnis, kartais vadinamas ir Budrių piliakalniu. Archeologijos paminklas Šovenių (Budrių) piliakalnis, vadinamas Pakarklos kalnu, yra Pienios tvenkinio krante esančioje atskiroje kalvoje, juosiamoje slėnio daubų. Jis datuojamas I tūkstantmečiu. http://www.anykstenai.lt/vietoves/vietove.php?id=674

- Budriai Kretingos raj. Kartenos piliakalnis pasiekiamas Kartenos-Budrių keliu nuo sankryžos į Kalniškius pavažiavus 450 m Budrių link, pasukus į dešinę (Š) ir pavažiavus lauko keliuku 300 m (yra priešais). Kartenos piliakalnis, dar vadinamas Pilale, Pilimi, yra 1 km į pietus nuo Kartenos miestelio, Minijos kairiajame krante, Salantų regioniniame parke. Kartenos piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu- XIII a. Netoli Budrių yra ir Nausodžio piliakalnis.
http://www.kretingosturizmas.info/en/pl ... iliakalnis

Ir kitus Budrius reikėtų panašiai patyrinėti. :)

P.S. Todėl manau, kad "budriais" vadindavo piliakalnius (tiksliau, ant jų stovinčias pilis) "aptarnaujančius" sargybinius - "budrius", "budraičius", "budrautojus", kurie su šeimomis gyvendavo netoli piliakalnio.

Cituoti:

Žygeivis - 2012-01-31 18:41

Cituoti:

Kriwis - 2012-01-31 17:59

Pritarčiau jūsų minčiai. Bet yra ir kalvystės pėdsakas, mes jau šiek tiek kabinom:
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 595#M87595

Logiška, kad tose įgulose buvo ir kalviai, juo labiau, kad piliakalniuose ir pačios kalvės įrangs aptinkama.

Jei remtis žinomomis analogijomis, pvz., romėnų įtvirtintų stovyklų įgulų sudėtimi Britanijoje, tai ten visi kariai paprastai turėjo ir tam tikrą amatą, kuriuo užsiimdavo tarp karinių žygių bei apmokymų ir budėjimų (bent jau tokią informaciją gavau iš History kanalo laidų :) ).

Skaitant ispanų ir portugalų konkistadorų žygių aprašymus Amerikoje, matyti, kad ir pas juos visada būdavo kalvių ir dailidžių amatą gerai išmaniusių kareivių - dažnai iš kelių sudužusių laivų patys pasigamindavo naują, nusikaldami reikiamas metalines dalis.

Iš esmės natūrinio (o ne prekinio) ūkio sąlygomis kitaip būti ir negalėjo.

Lietuvos kaimuose visai neseniai praktiškai visi ūkininkai mokėjo dirbti ir kalvėje, ir dailidėmis, ir šikšniais, ir plytas degti mokėjo. Nors, žinoma, buvo ir tam tikra specializacija. Pvz., mano senelis buvo neblogas šikšnius ir batsiuvys, (o jau turėdamas arti 85 metų, pats įsirengė senoje pirtyje kalvę - plūgų noragams pakalti :)), jo brolis buvo puikus stalius. Tačiau esminis jų darbas vis tik buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Ir tik jų pusseserės vyras gyveno vien tik iš kalvystės.

Cituoti:

Žygeivis - 2012-01-31 19:21

Cituoti:

Kriwis - 2012-01-31 19:10

kad žmonių nagingų būta neabejotina, tačiau kalvio amatas ir ypač ginklakalio buvo vienas sudėtingiausių. Kiek suprantu jis labai seniai įgavo specializaciją, net senai atsiskyrė nuo rūdos gavybos.

Apie tai paporinta ir "Lietuvos istorija. Geležies amžius II Tomas."

Be abejonės kiekvienoje pilies įguloje turėjo būti ir kalvių-profesionalų - ginklakalių (bent jau vienas). :)

Tačiau pats žodis "budrius" ar "budrys" ("budraitis" kur nors Suvalkijoje), manau, buvo taikomas visiems įgulos nariams, kurie pastoviai "aptarnaudavo" pilį - joje budėdavo (ištįsai ar, kas labiau tikėtina, - pamainomis), o ne vien, pvz., įgulos kalviui (kalviams).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 01 Vas 2012 22:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Gudavičiaus atsivertimas: Nethimer = Vlethimer
http://forum.istorija.net/forums/thread ... s=4#M88183

Cituoti:

Žygeivis - 2012-02-01 22:35

Paskaičiau šią diskusiją ir prisiminiau, kaip prieš eilę metų, duomenų analizės požiūriu nagrinėdamas, kokius tyrimus ir darbus reikėtų atlikti lituanistikoje, šaltiniotyroje ir istoriografijoje, esu parašęs, jog Lietuvos ir apskritai baltų istorijos bei kalbotyros tyrimams ypač svarbus ir būtinas darbas yra įvairių senovinių rankraščių padidintų fotokopijų registro (sąvado) internete sudarymas.

Nes naudotis ir pasitikėti vien tik jau kieno tai atliktais tokių rankraščių "dešifravimais" (o tuo labiau vertimais) toli gražu ne visada verta (kaip kažkada pasakė vienas mano draugas -"netikiu jokia formule ar teorema, kol pats jos išvedimo nepatikrinu." :) ).

P.S. Pvz., prieš kokius 18 metų susidomėjau pirmuoju Ignalinos miesto pavadinimo raštišku paminėjimu viename lenkiškai parašytame rankraštyje (jis paminėtas kaip šaltinis vieno garsaus architektūros istorijos tyrinėtojo), nes visose enciklopedijose tuo šaltiniu remiantis minima 1810 m. data ir Igno Tyzenhauzo vardas man sukėlė rimtų įtarimų...

Kada galų gale gavau rankraščio kopiją iš VU rankraštyno ir ją perskaičiau, tai tuoj pat supratau, kad kalbama apie Ignaliną, buvusią Rokiškio rajone (apskritai, įvairių Ignalinų dabartinėse Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos teritorijose yra arba buvo arti 10).

Parašiau tada straipsnį šiuo klausimu, tačiau ir dabar dar visur, įskaitant Vikipediją, galite rasti tą pačią seną dezinformaciją apie Ignaliną ir Igną Tyzenhauzą. :)

Štai kaip būna su tais šaltiniais, jei tik pačioje jų tyrimo pradžioje koks žymus autoritetas kur nors netyčia suklysta - o po to ta klaida ir "velkasi" per šimtus knygų bei straipsnių. Kažkas panašaus, beje, vyksta ir su mūsų vis svarstoma Skandza... :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Čeponių giminės istorija ir pavardės etimologija; Budrių

Parašytas: 04 Kov 2012 18:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Čeponis Kęstutis. Etninės ir politinės Sėlos ribos šiaurės-rytų Lietuvoje. 2005 02 20

http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=130&t=223

************************************************************

Internete "vaikštantys" mano straipsnių, skelbtų "Naujoje vagoje", gabaliukai apie Ignalinos pradžią ir Ignalinos palivarką, Ignaliną sudariusių kaimų bei palivarkų, ir kitų, toliau esančių kaimų, istorijas

Kęstutis Čeponis. Biecionys ir Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys

viewtopic.php?f=9&t=145

-----------------------------------------------------------------------------------------

http://enciklopedija.ignalinosvb.lt/index.php?page=b

Budriai - buvęs kaimas Ignalinos seniūnijoje. Kaimo istorija siekia XIII-XIV amžius. 1969 m. B. prijungti prie Ignalinos miesto. Gatvei suteiktas Budrių vardas.

Lit.: Čeponis K. Budriai – istorija, žmonės, likimai // Nauja vaga, 1992, saus.18, 22

Ištrauka iš straipsnio:

"Manoma, kad teritorijoje, kurioje įsikūrė ir kurią dabar užima Ignalina, pirmieji gyventojai apsigyveno IX – XII a.

Dabartinio miesto teritorijoje yra buvusios keturios gyvenvietės: Ignalinos ir Vašivų (Dekaniškės) palivarkai bei Budrių ir Vilkakalnio kaimai.

Seniausia gyvenvietė – Budrių kaimas, ką liudija šiose vietovėse rasti akmeniniai kirvukai, Ilgio ežero Rudakampio pusiasalyje stovėjusi medinė pilaitė, greičiausiai sudeginta kalavijuočių XIII a. pradžioje.

Visas Ignalinos miesto dabartinis centras (įskaitant geležinkelio stotį) yra išsidėstęs buvusio Ignalinos palivarko teritorijoje.

Kada buvo įkurtas Ignalinos palivarkas, žinių nėra. Tačiau akivaizdu, kad savo vardą jis gavo iš Kaminskio vardo Ignas. Tai galėjo įvykti tada, kai Ignas Kaminskis pradėjo valdyti Vidiškių dvarą (ir kartu palivarką). Gali būti, kad palivarkas egzistavo anksčiau, tačiau turėjo kitą vardą.

Faktiškai Ignalinos istorija prasideda 1857 - 1862 metais, kai buvo tiesiamas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis, kurio statybai reikalingą žemę caro valdžia nupirko iš Igno Kaminskio valdomo Ignalinos palivarko."

P.S. Beveik visas mano straipsnis yra įtrauktas į Ignalinos miesto istorijos puslapį
http://www.ignalina.lt/lit/Istorija/365

***************************************************************

http://enciklopedija.ignalinosvb.lt/ind ... vos-kalnai

Lit.: Čeponis K. Vilkakalnis – kalnas ir kaimas // Nauja vaga,1992, saus. 11, p.

Ištrauka:

"Vilkakalnis - kalnas Ignalinos miesto teritorijoje. Šis kalnas žymus tuo, kad jame, virš Šiekščio ežero, buvo pastatytas aukščiausias Lietuvoje medinis tramplinas (45 m. aukščio). Deja jau nugriautas. Šiuo metu ant kalno yra gana aukštas Ignalinos televizijos retransliacijos bokštas."

"Vilkakalnis - išnykęs kaimas, įsiliejęs į Ignalinos miestą [dabartinės Miško ir Vilniaus gatvės]. Kaimelis savo vardą buvo gavęs nuo greta stūksančio Vilkakalnio kalno. Kaimo vardas jau senokai išnykęs. Lenkų okupacijos metais jis vadintas tiesiog Kalneliu.

Vilkakalnio pavadinimas išsaugotas, suteikus jo vardą naujai gatvei."

***************************************************************

http://enciklopedija.ignalinosvb.lt/index.php?page=f-g

Lit.: Čeponis K. Girminiai – istorija ir apylinkės // Nauja vaga, 1992, saus. 25, 29, vas. 5

"Girminiai. Kaimas Ignalinos seniūnijoje. Nuo XVI a. vidurio G. priklausė Ašmenos pavietui, t.y. buvusiai Nalšios žemei. 18 a. pab. kaime gyveno daugiausia Mačiuliai. Lenkų okupacijos metais G. priklausė Švenčionių apskrities Daugėliškio valsčiui, buvo išdalyti į vienkiemius. Dalis G. kitoje Viksvojo ežero pusėje gavo kitą pavadinimą – Medinos.

Veikė „Ryto„ d-jos mokykla.Sovietmečiu priklausė Vidiškių apylinkei. 1959- 90, 1970 – 91, 1979 – 77 gyventojai. 2003 m. gyveno 159 gyv. Šiame kaime gimė fizikas Algirdas Vladas Medeišis [g. 1934 m.]".

***************************************************************

http://enciklopedija.ignalinosvb.lt/index.php?page=b

Lit.: Čeponis K. Bėčionys// Nauja vaga.1993, kovo 27

Bėčionys, Biecionys. Kaimas Ignalinos seniūnijoje. Prie Narsupės [Rudynės] (Vėlio ežero ištakas) upelio.

Sovietmečiu priklausė Zuikų apylinkei. 1980 m. gyveno 39 gyv., 2000 – 18, 2003 m.- 16 gyv.

***************************************************************

http://enciklopedija.ignalinosvb.lt/index.php?page=b

Lit.: Čeponis K. Bėčiūnai // Nauja vaga, 2003, kovo 15, p. 3

Bėčiūnai, Bieciūnai. Kaimas Ignalinos seniūnijoje, išsidėstęs abipus kelio Ignalina-Švenčionys. Priklausė Daugėliškio valsčiui. Nuo 1941 m. priklausė Švenčionių apskrities Ignalinos valsčiui, buvo apylinkės centras.

Nuo 1950 m. – Ignalinos rajono apylinkės centras, vėlau priklausė , Zuikų apylinkei, „Naujo gyvenimo“ kolūkiui. 1980 m. gyveno – 25 gyv., 2000 – 236, 2003 -220 gyv. Kvintų kaimo bendruomenės centras.

***************************************************************

http://enciklopedija.ignalinosvb.lt/index.php?page=a

Lit. Čeponis K. Ažušilė // Nauja vaga, 1993, saus. 23, 27

Ažušilė. Kaimas Vidiškių seniūnijoje, 5 km nuo Vidiškių.

Pastačius Vidiškių dvarą, į Ažušilę buvo perkelti baudžiauninkai iš Bališkių ir Strigailiškio. Caro ir lenkų valdymo metais buvo vadinama lenkiškai Zaborce ir priklausė Švenčionių apskrities Daugėliškio valsčiui. Po pirmojo pasaulinio karo čia buvo lietuviška mokykla, vėliau lenkų paversta lenkiška.

Lenkų okupacijos metais veikė „Ryto“ draugijos mokykla (1924-1932). Kaime yra maždaug 7 metrų aukščio geležinis kryžius, skirtas Vytautui Didžiajam, kurį 1930 m. pastatė šv. Kazimiero draugijos skyrius.

Nuo 1940 m. priklausė Švenčionių apskrities Ignalinos valsčiui, buvo apylinkės centras. 1950 -1963 m. buvo Ignalinos rajono apylinkės centras. Nuo 1963 m. priklausė Vidiškių apylinkei. Pradinė mokykla. 1980 m. gyveno 67 gyv., 2000 – 26 gyv., 2003 – 22 gyv. Šiame kaime gimė aktorius Jonas Juodagalvis.

***************************************************************

Gaveikėnai

http://www.ievalaukis.lt/lt/gaveikenai/163

Jonalaukio kaimo turizmo sodybą ir Gaveikėnus skiria nedidukas miško plotelis. Juos pravažiuojate nuo Ignalinos sukdami link Ginučių, arba praplaukiate irkluodami Dringiu. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jis paminėtas jau 1373 metais.

Žygeivis Kęstutis Čeponis rašė, kad Bortkevičiai-XVIII-XX a. valdė Kazokinės (Ignalinos ap.) ir Paliesiaus (Mielagėnų ap.) dvarus. Vėliau nupirko ir Jonapolio (Jonalaukio) palivarką ir Gaveikėnų kaimą bei malūną (Kazokinės Bortkevičiai). Plati Bortkevičių giminė XVIII-XIX a. valdė nemažai dvarų Ašmenos apskrityje. Manoma, kad ši giminė kilusi iš Lietuvos bajorų (Bartkaus). Vincentas Bartkevičius gimė 1776 m. Paliesiuje, buvo 1794 m. ir 1831 m. sukilėlių vadu.

XIX amžiuje malūnas priklausė Kaminskiui (Vidiškių dvaro ir Ignalinos palivarko savininkui ), vėliau - Romanovičiui, pagaliau Subačiams, valdžiusiems keletą malūnų.

***************************************************************

Čeponis Kęstutis. Pavadinsi – nepagadinsi. Ar iš tikrųjų? Nauja vaga, 1991-09-28.

1991-09-28 "Nauja vaga" išspausdino mano straipsnį "Pavadinsi – nepagadinsi. Ar iš tikrųjų?"

Vėliau šį straipsnį perspausdino Aukštaitijos Nacionalinio Parko leidinys "Ladakalnis".

Jame aš argumentavau, jog būtina pakeisti ir Ignalinos AE vardą.

Čeponis Kęstutis. Sniečkus, Visaginas, Sėliai, Miškėnai, ar?…? Nauja vaga, 1991-11-09.

1991-11-09 "Nauja vaga" atspausdino mano straipsnį "Sniečkus, Visaginas, Sėliai, Miškėnai, ar?…", kuriame aš šiek tiek aprašiau kas iš tikro buvo Antanas Sniečkus ir kokie jo realūs nuopelnai Lietuvos Valstybei ir Lietuvių Tautai, o taip pat pagrindžiau, jog tinkamiausias pavadinimas yra Visaginas.

Plačiau temoje

Kaip Sniečkus tapo Visaginu
viewtopic.php?f=143&t=7741

************************************************************

Baltakis Jonas, Čeponis Kęstutis. Pasipriešinimas (1939–1953 metų [Ignalinos] rajono įvykių kronika) //Nauja vaga, 1993-06-12.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 06 Lap 2014 23:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis. Budrių kaimo istorija trumpai

Gyvenu Ignalinoje, Budrių g. 35 .

Mūsų giminės keturi namai ir yra buvusio Budrių kaimo buvęs centras.

Budrių kaimas 1969 m. buvo prijungtas prie besiplečiančios Ignalinos (kuri 19 amžiuje, iki nutiesiant Varšuvos - Sankt Peterburgo geležinkelį 1858-1862 m., buvo tik Vidiškių dvaro nedidelis palivarkas, pavadintas 19 amžiaus pirmoje pusėje Vidiškių dvaro savininko Ignaco Kaminskio (Kamienskio) vardu).

Budrių kaimas yra labai senas - gali būti, kad jo istorija siekia 8-9 amžius (pilkapiai buvusioje kaimo teritorijoje, prie miesto estrados Ilgio ežero pakrantėje, tai rodo).

Sprendžiant iš kaimo pavadinimo, jame gyveno budriai, tai yra pilies sargybiniai.

Netoliese, jau Girminių kaime, yra mažytis ežeriukas vardu Budaraistis, o kiek toliau esančioje Ažušilėje - piliakalnis, vardu Budakalnis.

Ilgio ežere (jo tikras vardas Ilgys) priešais pilkapius yra pusiasalis Rudakumpis.

Atrodo, kad jame yra buvusi nedidelė medinė pilaitė - prieš WW2 lenkas mokytojas ir ignaliniečiai mokiniai kasinėjo ten (dalyvavo ir mano dėdė, tėvo pusbrolis), rado "šablią" (surūdijusį kardą) ir kitų radinių - jie išvežti į muziejų Lenkijoje.

Tarp Rudakumpio pusiasalio ir šlapios pievos, vardu Bieciškis, ir dabar dar aiškiai matyti buvęs gilus platus griovys, iškastas ežero pakraštyje (gali būti, kad tai senovinio gynybinio griovio liekanos).

Budrių kalnas (kurio viršuje yra TV bokštas ir gaisrininkų bokštas, o virš Šiekščio pakrantės neseniai pastatė metalinį apžvalgos bokštelį, greta buvusio aukščiausio (45 m aukščio) medinio tramplino Lietuvoje vietos) iš tikro vadinasi Vilkakalnis (šituo vardu vėliau, nors irgi gana seniai - gal dar 15-17 amžiuose) buvo pavadintas ir kaimas šalia dabartinės Vilniaus gatvės, dabar tai irgi Ignalinos dalis).

Vilkakalnio viršuje esančioje įduboje kažkada tai yra stovėjusi sodyba, po karo dar buvo išlikęs šulinys mediniu rentiniu. Pasak mano senelio sodyboje 19 amžiuje gyveno ponia Švinckienė.

Netoliese, Vilkakalnio viršuje, stovėjo didžiulis akmuo su iškaltu nemažu kryžiumi ir dar kažkokiais ženklais ar užrašu. Deja, akmenį suskaldė 1940 m., kada sovietų armija supirkinėjo akmenis naujiems gynybiniams pasienio įtvirtinimams įrengti.

Vilkakalnio gatvė (dabartinė, esanti Budrių mikrorajone, atsiremianti į Vilkakalnio pakraštyje einančią Sporto gatvę) taip buvo pavadinta ne visai teisingai, kadangi su kalnu tiesioginio ryšio neturi, bet Vilniaus gatvę arba Bokšto gatvę (einančią į Vilkakalnio viršų iš Budrių gatvės pusės) pervadinti Vilkakalnio gatve savivaldybės valdžia nepanoro.

Miškas Vilkakalnio pakraštyje (šalia Budrių gatvės) vadinasi Trukamiškis (čia augo "trukas" - tokia žolė).

Vilkakalnio papėdėje yra ežeras Šiekštys, kurį klaidingai vadina Žaliuoju - tai vertinys iš Zeliony. Taip šį ežerą pradėjo vadinti lenkų poilsiautojai iš Varšuvos dar prieš karą.

Šiekščio gale, priešingame nei Budriai, iš ežero išteka upelis Šiekštelė.

O miškas, esantis ežero kitoje pusėje nei Vilkakalnis, vadinasi Pašiekštės mišku. Tai jau Girminių kaimo dalis - Girminių "chutorai" (viensėdžiai).

Visas milžiniškas kalnas su Girminių kaimo sodžiais iki pat Krakinio, Viksvojaus, Paviksvojaus ir Daržinėlių ežerų, vadinasi Vociakalnis.

Ant jo, netoli slidžių riedučių trasos, miškelio pakraštyje guli milžiniškas plokščias akmuo - mitologinis. Prieškaryje vietinis jaunimas šalia to akmens dar rengdavo šokius ir kalendorines šventes.

Kalbant apie senovinę Budrių istoriją, vertėtų dar paminėti alkakalnį Šiekščio pakrantėje - tai pušimis apaugusi kalva tarp Labinės pievos (ji šalia dabartinės vilkakalnio gatvės), Šiekščio ir abiejų pliažų - aplink ją ratu eina slidžių-riedučių takas.

Šią kalvą, pasak mano giminės pasakojimų, supylė Napoleono kareiviai savo šalmais. Žinoma, jie nieko čia nepylė, o toks pasakojimas tautosakoje būdingas būtent alkakalniams. Jo viršuje centre ir dabar guli nemažas plokščias akmuo.

Greta yra naujoji Žiemos sporto centro šaudykla - visas čia esantis milžiniškas sporto kompleksas yra pastatytas ant kažkada čia buvusios pievos, vardu Didžiuliaraistis. Dar sovietmečiu ją visą per keletą metų užpylė smėliu, moliu ir statybinėmis atliekomis, o po to įrengė stadioną, kurį neseniai iš esmės perstatė, įrengė uždarą šaudyklą.

Dar vienas įdomus objektas yra Vilkakalnio šlaite link Šiekščio ežero - mišku apaugęs šlaitas keistos laiptuotos formos, ir nuo senovės turi vardą Krėslas.

Archeologas ir mitologinių objektų tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius jį apžiūrėjęs nutarė, kad tai yra dar pagonybės laikų reliktas. Tokių Lietuvoje vos keletas.

Tarpukaryje šalia Šiekščio ežero dažnai vasaromis stovyklaudavo lenkų harceriai (skautai). Būtent jie ir pavadino ežerą lenkiškai Zieliony (Žaliuoju), kadangi aplink ežerą augusių milžiniškų pušų ir eglių atspindžiai "nudažydavo" ežerą žalia spalva, o lietuvišką pavadinimą Šiekštys jie ištarti nesugebėdavo.

Pokario metais Budriuose jau kasmet atostogaudavo tūkstančiai vasarotojų iš Leningrado - "dačnikai", kaip juos čia vadindavo. O jie irgi tęsė "lenkišką tradiciją" - vadino Šiekščio ežerą Zielionyj. Beje, ir kitus ežerus greta Ignalinos jie "perkrikštijo" - Gavys tapo "Zolotoj" (Auksinis), Žiežulinis - "Pietkino"...

Budrių kaimas seniau priklausė Vidiškių dvarui, o dar seniau kartu su Vidiškių dvaro žemėmis buvo Daugėliškio dvaro dalis.

Budrių kaime 19 amžiuje ir 20 amžiaus pradžioje gyveno trys smulkiųjų bajorų giminės - Čeponiai (iš tikro istoriškai Čepanys, lenkiškuose dokumentuose - Czepanis), Bernatavičiai ir Basijokai.

Po WW2 beveik visi Bernatavičiai ir Basijokai, nors buvo gryni lietuviai, išvažiavo į Lenkiją, o jų palikuonys jau visiškai sulenkėjo. Liko tik Čeponiai.

Beje, Budrių kaime kažkada gyveno ir Budrevičių giminė - dvi seserys Budrevičiūtės po WW1 dar atvažiuodavo į Budrius į svečius pas Čeponius.

Visi senieji Čeponiai, Bernatavičiai ir Basijokai yra palaidoti senosiose Budrių kaimo kapinėse, kurios yra miškelyje ant kalvos kitoje Ilgio ežero pusėje, už pievos vardu Bieciškis (dar toliau jau sodai). Kapines sovietai uždarė maždaug 1961 m. Tačiau dabar jos sutvarkytos, ir jose vėl retkarčiais laidoja.

Šalia Budrių esantys Girminiai (buvęs karališkasis kaimas) irgi turėjo savo senas kapines. Jos dabar aptvertos metaline tvorele ir yra medinis didelis užrašas, tačiau jose jau nebelaidoja.

Čeponiams priklausė ir Ramaniškės palivarkas (nupirko jį iš Vidiškių dvaro 19 amžiaus viduryje, kaip beje, ir pusę Budrių kaimo), esantis kitoje pusėje Viksvojaus ežero. Palivarko sodyba dar išlikusi, ten gyvena mano giminaitės, o aplink jau kolektyviniai sodai. Ramaniškės Čeponiai irgi buvo laidojami Budrių kapinėse.

Mano prosenelė (mano senelio mama) Juzė Čeponienė-Baušytė buvo vietinė Ignalinos krašto žiniuonė (beje, kilusi iš vietų, ne ypač toli buvusių nuo Eugenijos Šimkūnaitės gimtųjų – iš Mikalavo dvarelio Daugėliškio valsčiuje).

Mano seneliai, tėvas, kiti giminaičiai pasakojo, kaip iš viso krašto gana plačių apylinkių pas ją atvažiuodavo daugybė įvairiausių žmonių su savo įvairiomis bėdomis. O jinai jas išspręsdavo – ir gydydavo su žolėmis, ir užkalbėdavo, ir patarimus duodavo…

Ji pati pasakojo savo giminaičiams (bet tik moteriškos lyties, ypač savo proanūkėms), jog visos senovinės žiniuonių žinios gali būti perduodamos tik vyriausiai dukrai arba anūkei. Niekam kitam – jokiam kitam giminaičiui, o tuo labiau pašaliniams, nebuvo galima ką nors perduoti iš tų ypač slaptų žinių, nes tada jos prarastų savo antgamtinę jėgą.

Deja, nors ji turėjo net 19 vaikų, tačiau tik viena buvo mergaitė, bet ir ta mirė labai anksti, kaip ir beveik visi kiti jos vaikai. Tik trys išgyveno – štai koks buvo realus vaikų mirtingumas tais laikais. O vyriausia proanūkė tuo metu, deja, nesusidomėjo jos keistais pasakojimais. Jaunesnė susidomėjo (ji vėliau baigė farmaciją ir tapo vaistininke), bet jai, deja, nebuvo galima tų žinių perduoti. Taip mūsų prosenelės turėtos žinios ir iškeliavo kartu su ja. Liko tik įvairių keistų atsiminimų nuotrupos…

Pvz., mano tėvas atsimena, kaip jam dar vaikui jinai panaikino karpą. Užrišo ant karpos iš neplautų avių vilnos rankomis susuktą nedažytą siūlą ir kažką po nosimi suburbėjo – lyg ir kažkokią maldelę ar užkeikimą. Keisčiausia, kad karpa kitą dieną iš tikro išnyko. Tėvas, nors jam jau 80, iki šiol tą įvykį prisimena ir vis tuo stebisi.

Ir daugiau tokių istorijų “vaikšto” mano giminėje. Bet, deja, niekas nežino, kokias ji maldas ar užkeikimus kada ir kur sakydavo.

Spėju, kad dalis vis tik buvo užrašyta būtent 1938-1940 m. kraštotyrinių ekspedicijų metu, kadangi mano giminaičiai atsimena, kad tada vietiniai lietuviai - keli vaikinai ir merginos, studijavę Vilniuje, buvo atvažiavę ir pas mus užrašinėjo įvairią kraštotyrinę medžiagą (tuo metu tai buvo Budrių kaimas, Daugėliškio valsčius, Švenčionių apskritis - dabar Ignalina, Budrių g.).

Beje, ir Vilkakalnyje, ir Vociakalnyje yra buvusios Lietuvos partizanų žeminės. Vociakalnyje vienos iš jų liekanos dar gana aiškiai matyti.

O šalia taip vadinamos Budrių "lenkų kolionijos" (4 namai, kuriuose po Lenkijos okupacijos buvo įkurti lenkų kariniai kolonistai - du namai dabar Budrių gatvėje - Budrių g. 15 ir Budrių g. 26, o kiti du Pušų gatvėje - Pušų g. 3 ir Pušų g. 5), dabartinėje Kaštonų gatvėje, šlaite (šalia Budrių g. 26 namo), vietinis lenkų Armija Krajova partizanų dalinys buvo įrengęs karo metu nemažą ginklų ir sprogmenų sandėlį.

Jį atrado netyčia vaikai maždaug 1962 m. - kasinėjo šlaite smėlį ir atkasė. Aš pats tai mačiau.

Beje, apie tą lenkų AK būrį ir tą sandėlį yra Lenkijoje lenkiškai išleista knygelė, atspaudinta kompjuterio printeriu.

Mano teta Stasia Rutavičienė-Gaidelytė (gyvena Budrių g. 42) turi šią knygelę - atsiuntė jai iš Lenkijos jos autorius, vienas iš to būrio buvusių karių, prieškaryje gyvenęs Budrių "kolionijoje" dabartiniame Budrių g. 26 name, Lenkijoje po karo tapęs profesoriumi.

Karo metu tam AK daliniui priklausė ne tik visi jauni lenkai iš Budrių "kolionijos", bet ir Budrių kaimo praktiškai visas jaunimas.

Po karo lietuviai iš šio dalinio išėjo į lietuvių partizanus, o lenkai iš Budrių "kolionijos" ir keli sulenkėję lietuviai patraukė į Rūdninkų miškus, kur ir pakliuvo visi į sovietų nelaisvę bei Sibiro lagerius. Vėliau jiems leido persikelti į Lenkiją.

Buvusios "lenkų kolionijos" Budriuose visus keturis namus po karo perdavė Ignalinos gimnazijai ir juose apsigyveno mokytojai.

Viename iš namų (dabar tai Budrių g. 26) gyveno žymus keliautojas Liudas Alseika (plačiau apie jį temoje Liudas Alseika lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=76&t=5664 ), kartu su žmona ir dviem dukterimis. Jie visi keturi kelis metus dirbo mokytojais Ignalinos gimnazijoje. Tačiau gana greitai saugumas juos suėmė ir ištrėmė.

Kitoje Budrių gatvės pusėje, šalia esančiame name (dabar tai Pušų g. 3-2), gyveno nusipelniusi lietuvių kalbos mokytoja Aldona Kruopytė https://www.google.lt/?gws_rd=ssl#q=Ald ... opyt%C4%97 , mano mamos sesuo http://www.geni.com/people/Aldona-Kruop ... 0905796445 , pas kurią aš ir užaugau.

Jos mokiniais ir auklėtiniais buvo daug dabar žinomų žmonių: buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Ceslo ... 1%C4%97nas (mano tėvo brolio klasiokas, o vienu metu netgi gyveno mūsų name, dabar Budrių 35) http://www.balsas.lt/m/naujiena/750225 , rašytojas Petras Panavas http://www.tts.lt/~lk53/petras_panavas.htm , gydytojas toksikologas ir psichoanalitikas, buvęs klubo „Talka“ pirmininkas, Tomas Kajokas http://lt.wikipedia.org/wiki/Tomas_Kajokas (beje, irgi augęs Budriuose), ir kiti.

Pas Aldoną Kruopytę Budriuose sovietmečiu gana dažnai lankydavosi ir Česlovas Kudaba http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Ceslovas_Kudaba (jis dar maždaug 1960 m. dviračiu apvažiavo Budrius ir kitus aplinkinius kaimus, rinkdamas įvairią kraštotyrinę ir geografinę informaciją, kurią vėliau paskelbė savo knygose), Česlovas Juršėnas, Vytenis Andriukaitis bei kiti. Aršiai diskutuodavo apie Lietuvos tuometinę padėtį bei būsimą ateitį.

Aldona Kruopytė prieš pat mirtį dar spėjo parašyti knygutę apie Ignaliną ir Ignalinos mokyklą bei savo mokinius. Deja, knyga buvo išleista jau jai mirus:

Aldona Kruopytė. Ignalinoje… : nebaigtas gyvenimo ir mokyklos metraštis / Išleidimo duomenys: Utena : Utenos spaustuvė, 1996. Apimtis: 133 p. : iliustr.

(Kam įdomi ši knygutė, gali kreiptis pas mane - Kęstutis Čeponis kestas.ceponis@gmail.com., mob.t. 8-673-84302 - turiu dar kelioliką egzempliorių).

Kęstutis ČEPONIS. Budrių kaimas istorijos sūkuriuose
https://www.mignalina.lt/2019/02/05/bud ... ukuriuose/

2019 vasario 05, antradienis

****************************************************************

Per laiko prizmę

http://ignalinietis.balsas.lt/ignalina- ... izme-4224/

2012-11-28 08:00
http://www.ignalinietis.lt

Ar dar gerai prisimenate, kaip atrodė Laisvės aikštė? Juk tik prieš keletą metų ji buvo rekonstruota. Bet atmintis tikriausiai jau neišsaugojo visų detalių.

O kaip Ignalina atrodė prieš dešimtį? Dvidešimtį ar penkiasdešimt metų? Kas tada buvo svarbiausia? Kaip tuometiniai ignaliniečiai kūrė rytojų, kuriame mes dabar gyvename?

Siūlome jums a.a. mokytojos Aldonos Kruopytės prisiminimus apie praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio Ignaliną, surašytus į Ignalinos miesto istoriją.

Pakilusi iš smėlio pūgų

Kai 1950 metų vasarą, gavusi paskyrimą, atvažiavau į Ignaliną, lipančią iš traukinio mane pasitiko smėlio pūga. Draugė ignalinietė, pamačiusi mano veide nusivylimą, šoko raminti, įrodinėti, kad pats miestas tai šiaip sau, bet apylinkės – oho!

Tokį gamtos grožį retai kur pamatysi. Tuo greitai pati įsitikinau. Ignalinos ežerai, pušynai, kalvos, kalneliai ir pakalnės sužavėjo ir ne taip liūdna buvo nuėjus į mokyklą. Ji man pasirodė labai maža. Niūriu tamsiu koridoriumi. Maža ji ir buvo. Patalpos pritaikytos pradinei, o ne vidurinei mokyklai.

Grįždamos iš mokyklos, užsukome į knygyną Komjaunimo gatvėje (dabar Ateities - red.). Mažas kambarys privačiuose namuose buvo prikimštas knygų, brošiūrų, išleistų dar pirmaisiais pokario metais ir vėliau. Sujauktos, apdulkėjusios, atrodo, niekam jos nebuvo reikalingos. Tuo metu ignaliniečiai knygų pirko mažai. Tai ne dabar, kai įdomesnė knyga bemat dingsta nuo prekystalio.

Kur tą dieną vaikščiojom (o išvaikščiojom visą miestelį), niekur nemačiau nė vienos grįstos gatvės, nė vieno šaligatvio. Jų vietoje – takeliai. Štai kodėl, vėjui pakilus, sūkuriais šėlo smėlis, užlipdydamas praeiviams akis. Apšiurę namukai, pilnos smėlio gatvės darė slogų įspūdį, atvykus iš sostinės, kur buvo praleisti penkeri studijų metai. Nors Vilnius karo metu buvo stipriai apgriautas, bet jis kasmet valėsi nuo griuvėsių, puošėsi naujais ir suremontuotais namais ir naujomis statybomis. O čia, Ignalinoje, nesimatė jokių statybų. Visiškai apleistas miestelis.

Apsigyvenau Budriuose buvusiame lenkų ponų vasarnamyje. Tuo metu netoli nuo mano buto buvo dar du lenkų ponų namai, kuriuose mokėsi mūsų – Ignalinos 1-osios vidurinės mokyklos pradinukai. Visuose Budriuose tada buvo vos keli namai. Visur aplink siūravo pušynai – jauni, tankūs. Į miestelį reikėjo eiti aplink didelę pelkę, kurią po keliolikos metų numelioravo. Dabar per ją eina tiesi, plati Budrių gatvė. Abipus jos stovi gyventojų pasistatyti individualūs namai.

Šiandien ignaliniečiai turi erdvius kultūros namus, o tada kultūros namai buvo varganuose namuose Liaudies gatvėje. Vėliau jie buvo paversti lentpjūve, o dabar net jokios žymės nėra, kur kadaise ignaliniečiai sėmėsi dvasinės kultūros. Ir ta kultūra buvo menka: saviveiklos lygis žemas, profesionalūs menininkai neatvykdavo, nes mažytėje scenoje, tamsioje, apšviestoje tik žibalinių lempų, nieko doro negalima buvo parodyti. Vėliau kultūros namai persikėlė į dabartines bibliotekos patalpas.

Daugiau nei 20 metų ligoninė buvo vadinamoje Vašivkoje, kur dabar gražūs ignaliniečių kolektyviniai sodai. Apgailėtinai atrodė ta vadinamoji ligoninukė, kurioje tilpo vos keliolika ligonių. Į ją guldydavo tik sunkiai sergančius. Gydytojų ir seselių darbo sąlygos buvo sunkios, kaip ir mokytojų, dirbančių trimis pamainomis.

Priešpiet mokėsi vyresnių klasių, popiet – žemesnių, o vakare – suaugusieji mokiniai. Daugelis mokytojų dirbo visose trijose pamainose. Nebuvo jokios valgyklėlės ar bufetuko, kur galima būtų išgerti arbatos, suvalgyti sumuštinį. Ne vienas, tokiomis sąlygomis dirbęs mokytojas, susirgo virškinamojo trakto ligomis. Bet mokytojai buvo entuziastai, dauguma jauni, kupini jaunatviškos energijos. Sunkumų nepabūgo, dirbo nuoširdžiai. Labai stokojo mokytojų su aukštuoju išsilavinimu.

Man pačiai teko laimė būti pirmąja lituaniste rajone su Vilniaus valstybinio universiteto diplomu, mano draugei Onai Žiūkaitei – pirmąja germaniste su aukštuoju išsilavinimu, Antanui Sidarui – pirmuoju fizinio lavinimo mokytoju su Kauno kūno kultūros instituto diplomu, Irenai Snieškaitei – Lileikienei – pirmąja istorijos mokytoja su Vilniaus pedagoginio instituto diplomu.

1950-aisiais metais pradėjusi dirbti Ignalinos 1-ojoje vidurinėje mokykloje su aukštuoju išsilavinimu radau tik vienintelį mokytoją. Tai buvo Nikandras Petravičius, kuris dėstė matematiką, fiziką ir astronomiją.

Jis kurį laiką buvo ir šios mokyklos direktorius. Aš pradėjau darbą direktoriaujant Edvardui Krasauskui, kuris buvo baigęs tik gimnaziją. Mokykloje atmosfera buvo slogi. Direktorius su savo pavaduotoju ir kai kuriais mokytojais vyrais daugiau išgėrinėjo, nei rūpinosi mokomuoju – auklėjamuoju darbu. Laimei, jis direktoriavo neilgai.

Direktoriai nuolat keisdavosi. Nuo 1945 iki 1953 metų mokykla turėjo net 13 direktorių. Mokytojų kaita buvo daug mažesnė. Nemažai mokytojų dirba nuo paskyrimo dienos. Tai Marytė Čepulėnienė, Irena ir Česlovas Lileikos, Stasė ir Antanas Sidarai, Eleonora Ksendzova, Aldona Baubinienė, Laima Čeponienė, Janina Gimževskienė, Jadvyga ir Juozas Repšiai, Vanda Stasiūnienė. Tai – geri mokytojai, nusipelnę mokinių meilės ir tėvų pagarbos.

Noriu paminėti vienus iš pirmųjų mokytojų.

Tai Stefaniją Strazdienę – matematikos mokytoją, Adelę Lekavičiūtę – biologijos mokytoją, Oną Černienę – istorijos mokytoją, Viktoriją Šipkauskienę – pradinių klasių mokytoją, Birutę Kličienę – geografijos mokytoją. Šitie mokytojai paliko gilius pėdsakus mokinių protuose ir širdyse, nes negailėjo nei fizinių, nei dvasinių jėgų, kad jų auklėtiniai taptų gerais žmonėmis, apsišvietusiais, kultūringais, mylinčiais darbą, pareigingais ir jautriais.

To paties siekė neilgai, vos keletą metų dirbę mokytojai Liudas Alseika ir Tomas Glodas. Tai buvo mokytojai – asmenybės, vėliau plačiai išgarsėję visoje Lietuvoje. Liudas Alseika, aistringas turistas, plataus akiračio žmogus, norėjo ir savo mokiniams prakirsti platesnį langą į pasaulį, parodyti gimtojo krašto ir visos šalies gamtos grožį, supažindinti su atskirų regionų žmonių darbais, jų papročiais.

Pokario metais kelionių entuziastų buvo nedaug, o Liudas Alseika buvo vienas iš jų. Tomas Glodas ypač mėgo teatrą ir per keletą metų Ignalinos vidurinėje mokykloje subūrė dramos mylėtojų būrelį. Su jais mokytojas pastatė ne vieną pjesę, įžiebė mokinių širdyse meilę scenos menui.

Vėliau, dirbdamas Kaune, Tomas Glodas tapo Mokytojų namų liaudies teatro režisieriumi, meno saviveiklos žymūnu.

Išaugo Ignalinos 1-oji vidurinė mokykla. Su nauju priestatu ji sudaro gražų mokyklos ansamblį. Išaugo mokinių ir mokytojų skaičiumi. Dauguma mokytojų – su aukštuoju išsilavinimu, savo specialybės entuziastai, visuomenininkai. Į mokyklą sugrįžo baigę mokslus jos auklėtiniai Irena Šaltienė, Ona Stankevičienė, Sigutė Railaitė, Danutė Ragaišytė, Regina Lisauskienė ir kiti.

Išgražėjo mokykla, išgražėjo ir visa Ignalina. Beveik visos smėlėtos gatvės asfaltuotos, apsodintos medžiais, pasipuošę naujais pastatais. Kaip diena nuo nakties skiriasi šiandieninė Ignalina nuo 1950-ųjų Ignalinos.

Aldona Kruopytė
1986 m.

"Nauja vaga"

******************************************************************

https://imhoclub.lv/ru/material/budapes ... nt=1591029

№105 Kęstutis Čeponis → Митро Митро, 05.10.2021 18:10

Мой дед не имел никаких отношений ни с итальянцами, ни с немцами. :) Их в Игналине и не было.

Во время войны к нам в усадьбу часто заходили французы - пожилые солдаты из Лотарингии, которые охраняли ж.д.

Моя прабабушка свободно говорила на французском - поэтому они у нас и гостили...

А на другой день приходили красные партизаны - их командир был другом детства моей баьушки.

Они договорились с французами, по каким дням к нам будут заходить... :)

Ну а двоюродные братья моего отца были в Армии Крайовой - в этом отряде все были литовцы, кроме офицера, командира отряда, и еше пары поляков.

Но они все спокойно жили в своих домах и тихо собирали оружие, патроны, взрывчатку... - чтобы "достойно" встретить Красную Арсмию... :)

Когда фронт уже приблизился, красный партизанский отряд у нас в усадьбе три для пил самогонку, пока из Игналины не пришел пацаненок и не сообщил, что последний поезд с украинскими солдатами и французами уже уехал.

Тогда красные партизаны кое-как дошли до Игналины и там устроили "парад победы"... :)

Ну а когда я учился в школе, то у нас в учебнике "История Литовской ССР" было написано, что Игналина - единственный город в Литве, который от немцев освободили красные партизаны... :)

Однако самое интересное иное - командира красных партизан, русского (кажется, старовера), большевики назначили начальником Игналинского райсовета.

И через пару месяцев он и почти весь его отряд опять пришли в нашу усадьбу. Командир тогда сказал моей бабушке: "Все, больше этим голодранцам служить не буду".

И он вместе со всем своим отрядом ушел в лес, партизанить... :)

Позже он погиб в бою с частью НКВД - остался один прикрывать отход своего отряда. Храбрый был воин...

В 1944 г. летом все поляки из АК получили приказ идти в Вильнюс, а там их всех энкаведисты и повязали...

Ну а все литовцы из нашего отряда АК ушли в лес и присоединились к Литовской Армии Свободы.

Вот такая реальная история, а не сказочная, которую нам преподавали в школах Совка.

******************************************************************

P.S. Plačiau būtent apie Budrių gilesnę senovę esu rašęs keliuose straipsniuose leidinyje "Kūlingė" - jį leido Ignalinos savivaldybės Kultūros skyrius prieš kokius 20 metų.

Apie Budrius ir kitus aplinkinius kaimus, Ignalinos krašto istoriją, plačiau esu rašęs savo straipsniuose Ignalinos rajoniniuose laikraščiuose "Naujoje vagoje", "Ignalina" (kur aš irgi dirbau korespondentu bei redaktoriumi), "Mūsų Ignalina", Ignalinos savivaldybės Kultūros skyriaus leidinyje "Kūlingė", Nac. parko leidinyje "Ladakalnis".

Ignaliniečiams ir Ignalinos svečiams, kuriems įdomi Ignalinos krašto istorija, patariu nueiti į Ignalinos biblioteką. Ten kraštotyros skyriuje (antrame aukšte) yra segtuvas su visais mano straipsniais šia tema - jų gana daug parašiau. Ten yra surinkta ir nemažai kraštotyrinių darbų bei kitų autorių straipsnių.

Taip pat patariu paskaityti temas:

Čepanių-Čeponių giminės istorija ir pavardės etimologija
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=105&t=4371

Kęstučio Čeponio istoriniai ir kraštotyriniai straipsniai
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=143&t=7745

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 16 Lap 2014 19:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Artūras Kacevičius‎ - Ignalinos Budrių bendruomenė
https://www.facebook.com/groups/4072648 ... d_to_group

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 17 Lie 2015 00:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Budrių, Girminių, Poviliškės ir Ažušilės apylinkėse esantys įvairūs objektai, kuriuos verta aplankyti

Ežerai:

- Šiekštys
- Daržinėlės
- Paviksvojis
- Viksvojis
- Krakinis
- Žiežulinis
- Budaraistis
- Ilgys
- Baltys
- Varnys
- Lukštinis
- Palukštinis
- Ežerėlis (Barnys)
- Bedugnis

Kalnai:

- Vilkakalnis ir miškas Trukamiškis
- Vociakalnis
- Gaidžiakalnis
- Budakalnis

Archeologiniai objektai:

- buvusi piliavietė Ilgio ežero Rudakumpio pusiasalyje
- Ignalinos (Budrių) pilkapynas Ilgio pakrantėje
- pilkapiai Lukštinio ežero pakrantėse
- Ažušilės piliakalnis

Mitologiniai objektai:

- Vilkakalnio kalne stovėjęs akmuo su iškaltu kryžiumi ir kažkokiais ženklais (suskaldytas 1940 m. - likę tik jo nuolaužos)
- Vilkakalnio kalno šlaite (link Šiekščio pakrantės) dauba vardu "Krėslas"
- Šiekščio pakrantėje (šalia naujosios šaudyklos) mitologinis kalniukas, kurį pasak padavimo supylė Napoleono kareiviai savo šalmais
- Vociakalnio kalne miškelyje milžiniškas mitologinis akmuo, ant kurio prieš karą dar vykdavo įvairios šventės (pagonybės atgarsiai)
- šalia Ažušilės piliakalnio esantis alkakalnis
- senovės lietuvių garbinta šventa vieta šalia Narsupės įtekėjimo į Daržinėlių ežerą

Istorinės vietos

- Lietuvos partizanų žeminės vieta ant Vociakalnio (dar viena žeminė buvo kitame Vociakalnio šlaite, šalia Žiežulinio, o trečia Šiekščio pakrantėje, Vilkakalnio šlaite) - Jono Makausko (slapyvardis Šilas) būrio, priklausiusio Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjūdžio Šiaurės-Rytų (Kalnų) srities 3-iai Vytauto apygardai, 5-tai Tigro rinktinei - plačiau: Laimonas Abarius. LIETUVOS PARTIZANŲ ŠIAURĖS-RYTŲ SRITIES 3-OJI VYTAUTO APYGARDA http://www.partizanai.org/index.php/lai ... 1945-1952m

- Vidiškių dvaras (priklausė Kaminskų (Kamienskių giminei) - Ignaco Kamienskio vardu maždaug 1840 m. buvo pavadintas Vidiškių dvaro Ignalinos palivarkas, buvęs šalia Gavio ežero (dabar čia Veterinarinė stotis), o nuo šio palivarko savo vardą paveldėjo ir visa dabartinė Ignalina)

- trijų vokiečių karo lakūnų, žuvusių WW1 metu, paminkliniai akmenys Varnio ežero pakrantėje (pačių lakūnų palaikai iš šios jų palaidojimo vietos po WW1 buvo perkelti į Vokietiją) - paminklai sovietinės okupacijos metais buvo nuversti į Varnio ežerą, o atkūrus Nepriklausomybę buvo ištraukti ir atstatyti senoje vietoje

- Vidiškių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia
[url]http://www.ignalinoskraštas.lt/15-krastas/baznycios/30-vidiskiu-svc-mergeles-marijos-apsilankymo-baznycia[/url]

Bažnyčios istorija:

Daugėliškio bažnyčios vizitacijoje 1675 m. minima Vidiškių koplyčia.

Vidiškių dvaro savininkas Jonas Kaminskas 1828 m. pastatė bažnyčią, paskyrė jai 30 dešimtinių žemės, kunigui – 200 rb per metus.

1840 m. bažnyčia atnaujinta.

1902–1906 m. pastatyta dabartinė bažnyčia. Ją 1906 m. konsekravo vyskupas Eduardas Ropas. 1921 m. įkurta parapija.

1880–1883 m. filialistu buvęs Silvestras Gimžauskas (1845–1897) aprūpino parapijiečius anksčiau legaliai leistomis lietuviškomis maldaknygėmis.

Lenkijos okupacijos metais parapijiečiai ir klebonai kentėjo nuo Vidiškių dvaro dvarininko Dorochovo savivalės (1934 m. jis nugriovė kleboniją) ir administracijos (1927 m. klebonas Vincas Bobinas kalintas už lietuvišką veiklą). Vilniaus kurija parapijiečių neužstojo, dažnai keitė kunigus.

Nuo 1933 m. klebonavęs Zigmas Zeidys suremontavo ir apdengė bažnyčią.

Bažnyčia neogotikinė, kryžminio plano, vienabokštė, su žemesne penkiasiene apside, bokšteliais. Šventoriaus tvora metalinė, su mūriniais stulpais.

Kapinės:

- senosios Budrių kaimo kapinės šalia Ilgio ežero (dalinai veikiančios)
- senosios Girminių kaimo kapinės
- Ažušilės kaimo kapinės (veikiančios)
- Poviliškės kaimo kapinės (veikiančios)
- Vidiškių parapijinės kapinės (veikiančios)

Įdomios gamtinės vietos ir panoraminiai taškai:

- Vilkakalnyje esantis gaisrininkų bokštas (šalia yra taip vadinamas Meilės kalniukas) ir apžvalgos bokštas virš Šiekščio (toje vietoje, kur anksčiau stovėjo medinis tramplinas, tuo metu aukščiausias Lietuvoje)
- šalia keltuvo Vociakalnyje panoraminis taškas
- Vociakalnio šlaite vadinamieji "Metlinsko ravai" - milžiniškos griovos šlaite link Viksvojaus ežero

Esamų ir buvusių gyvenviečių pavadinimai:

Budriai (istoriškai priklausė Vidiškių parapijai), 1969 m. kaimas prijungtas prie Ignalinos miesto
Girminiai (istoriškai priklausė Palūšės parapijai) - buvęs karališkasis kaimas, dalis kaimo prijungta prie Ignalinos miesto
Ramaniškė (istoriškai priklausė Vidiškių parapijai) - šalia Žiežulinio ežero buvęs Vidiškių dvaro palivarkas, o nuo 19 amžiaus galo priklausė Budrių Čeponiams
Ažušilė (istoriškai priklausė Vidiškių parapijai)
Poviliškė (istoriškai priklausė Vidiškių parapijai)
Narsutiškė (istoriškai priklausė Palūšės parapijai) - buvęs karališkasis kaimas
Dekaniškė (Vašivka) - šalia Šiekščio ežero buvęs palivarkas (dabar aplink jį yra sodų bendrija "Ąžuolas")
Vilkakalnis – buvęs kaimas, šalia dabartinės Vilniaus g.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 02 Sau 2016 19:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... tif_t=like

Ignalinoje, Vilkakalnio kalno šlaite, prieš keliasdešimt metų kasdami šlaito griovoje rado įdomų akmeninį paminklą - irgi matyti labai grubūs veido bruožai.

Tą akmenį vėliau nutempė į vieną sodybą beveik priešais Ignalinos geležinkelio stotį.

Aš tą akmenį, kada apie tai sužinojau, nupiešiau bei aprašiau, dar ir saugojimo aktą tada su sodybos savininku surašiau.

Dokumentai guli dabar Ignalinos savivaldybės architektūros skyriuje. Be to nusiunčiau kopijas ir Kultūros paveldo inspekcijai bei Kultūros paveldo moksliniam centrui.

Tačiau kažkaip niekas nesusidomėjo.

Kiek prisimenu, vėliau buvo atvažiavę kažkokia proga archeologai Dakanis ir Balčiūnas - parodžiau jiems tą akmenį. Nufotografavo tada jį.

Viena iš versijų buvo, kad tai gali būti antkapinis senas paminklas - gal netgi nebaigtas daryti.

Nors gali būti ir senų laikų stabas....

Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
akmenines prusu bobos
http://forum.istorija.net/forums/thread ... etcookie=1

Cituoti:

Ibicus - 2009-01-19 10:25 PM

Cituoti:

noreciau suzinot ju kilme ir atsiradimo laika, kazkur skaiciau, kad jos ne baltiskos kilmes

Cituoti:

Kriwis - 2009-01-18 9:58 PM

Cituoti:

Žygeivis - 2009-01-18 7:52 PM

Cituoti:

laimonas - 2008-12-25 7:11 PM

noreciau suzinot ju kilme ir atsiradimo laika, kazkur skaiciau, kad jos ne baltiskos kilmes

Senovės baltų akmens figūros
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=3183

Foto neturiu - savo laiku, kada tą "stabą" registravau, jį nupiešiau. Visi dokumentai yra saugomi Ignalinos paminklotvarkos archyve (atskiroje byloje), o dokumentų ir piešinio kopijas esu išsiuntęs į tuometinį Lietuvos kultūros paveldo centrą bei Kultūros paveldo inspekciją (kur dabar tie dokumentai "nusėdo", nežinau). Buvo atvažiavę iš KPC ir jį apžiūrėjo bei nufotografavo - atrodo Bronius Dakanis su Jonu Balčiūnu (tiksliai neprisimenu - seniai jau buvo, apie 1995 metus).

Stabas dabar stovi privačiame kieme, netoli Ignalinos geležinkelio stoties - kitoje pusėje geležinkelio, negu stotis, einant nuo stoties pagal bėgius link taip vadinamos senosios pervažos - nuo stoties gal koks 100 metrų. Namas, kurio kieme stovi "stabas" yra gatvelėje (dabar Liaudies gatvė), kuri "atsiremia" į geležinkelio bėgius, o priešais tą namą toje gatvelėje - statybinių medžiagų parduotuvė (arkinis sandėlys didelis).

"Stabas" gana keistas - iš pradžių manėme, kad tai paminklinis antkapinis akmuo, bet labai neįprastas, "grubus" - lyg ir moters veidas iškaltas... Akmuo - vietinis granitas. Vienu žodžiu, kažkuo primena prūsiškus stabus bei "akmenines bobas" senovės tiurkų.

Žinoma, gali būti ir kokio vietinio "meistro" bandymas iškalti kokį antkapinį paminklą. Tačiau radimo vieta irgi gana keista - gilioje griovoje, Vilkakalnio kalno šlaito papėdėje (Ignalinos plane žiūrint
http://www.ignalina.lt/ignalina/m/m_ima ... ZOOFX1.jpg
- maždaug Miško gatvės ir Žaliosios gatvės susikirtime (kampe) - aukščiau jo šlaite griovoje). Kasė šitame griovyje kažkokią duobę ir rado tą "stabą".

Kitoje šito kalno pusėje yra kalno šlaitas - vardas "Krėslas" - Vykinto Vaitkevičiaus nuomone labai įdomus ir vertingas baltų mitologijos paminklas. Netoliese šalia ežero (tikras istorinis jo vardas - Šiekštys, nes dabar dažnai vadina vertiniu iš lenkų kalbos "Žaliasis" - šalia yra Lietuvos žiemos sporto centras) yra kalva tarp buvusių pelkių - vietinių žmonių pasakojimuose "šią kalvą supylė šalmais Napoleono kariai" ... (dabar aplink ją yra ratu nutiestas asfaltuotas slidžių-riedučių takelis.

Už kokių 300-600 metrų nuo Vilkakalnio (šitos Vilkakalnio kalno pusės senasis pavadinimas - Trukamiškis) - kitoje pusėje dabartinės Budrių gatvės - buvo dvi didelės grupės pilkapynų (Budrių kaimo teritorijoje, dabar tai jau Ignalinos dalis), tačiau vieną jų - arčiau Vilkakalnio - sunaikino statybų metu po karo, o kita išliko iki mūsų dienų. Pilkapiai seniau buvo grįsti akmenimis ("brukuoti"), tačiau statant Vilniaus-Varšuvos geležinkelį 1860-61 metais, juos nurinko. Kas liko, galutinai nurinko tiesiant greta pilkapyno kelią lenkų okupacijos metais apie 1924-25 metus. Sovietmečiu pilkapių šone pastatė vasaros estradą - važiuojant keliu į Dūkštą ir Visaginą dešinėje pusėje, ežero Ilgys pakrantėje (kairėje kelio pusėje dabar pasieniečių pastatas - buvusi senoji Ignalinos vidurinė mokykla).

Nuo Vilkakalnio už Šiekščio ežero yra kalnas Pašiekštė, o už jo į Daugėliškio pusę jau yra kalnas Vocialkalnis (šalia Vociakalnio ežerai Viksvojus, Paviksvojis, Daržinėlės, Krakinis ir Žiežulinis) - jame guli milžiniškas mitologinis akmuo (dar prieš karą ant jo per įvairias kalendorines šventes rinkdavosi jaunimas ir rengdavo šokius).

Už Viksvojaus ežero jau yra kalnas Gaidžiakalnis (pagal Tado Šidiškio rinktus duomenis - irgi mitologinis). Per ežerą Daržinėlės teka upelis Narsupė, išteka ji iš Vėlio ežero (už kokių 2 km), greta kurio yra garsusis Mažulonių piliakalnis (neseniai čia šalia Gintautas Zabiela rado dar vieną piliakalnį - Vėlionių).

Vykinto Vaitkevičiaus nuomone, Narsupės įtekėjimo į Daržinėles vieta yra tarpgentinė teritorija, šventa senosioms čia gyvenusioms baltų gentims (dabar ši vieta priklauso Ažušilės landšaftiniam draustiniui).

Visos čia išvardintos archeologinės ir mitologinės vietos (ir dar keletas pilkapynų, piliakalnių, mitologinių vietų, tame tarpe ir plačiai žinomas Budakalnis - Ažušilės kalnas (vietinių tariama su u trumpąja, tik Č. Kudaba apie 1960 metus čia keliaudamas dviračiu neteisingai užrašė pavadinimą ir savo knygutėse pradėjo vartoti Būdakalnis) geografiškai yra visai šalia vienos kitų (maždaug nuo 1 iki 5 km spinduliu).

-----------------------------------------------------------------

https://www.facebook.com/groups/1533380 ... nt_mention

Kęstutis Čeponis

----Arwi Rakecky каменные выкладки (ятвяжские) ----

У селяй (селонов) были такие же каменные могильники (вымощенные камнями илди с кругами из камней) - к примеру, в Игналине.

А селяй (селоны) в свое время жили вплоть до реки Мяркис (Мероч - это из селонского названия реки - upė Merotys, в родительном падеже Meročio upė (Мярочио упэ)).

Вильня (Вильнюс) находится на древней земле селяй (селонов).

Arwi Rakecky

Kęstutis Čeponis, в Игналине каменных могил не обозначено. на моей карте их нет. В Девянишках селоны не обнаружены

Kęstutis Čeponis

Arwi Rakecky, в Игналине каменных могил не обозначено. на моей карте их нет. ---

Надо смотреть не старые карты, а описания, которые я сам и сделал, когда 10 лет работал в Игналинском районе в системе охраны культурного наследия.

В Игналине, на территории бывшей деревни Будряй, несколько десятков курганов. Все они были брукованы (накрыты) полевыми камнями.

Но когда строили ж.д Санкт-Петербург-Варшава в 1858-1862 г. камни с них (и с множества других могильников недалеко от ж.д) собрали на стройку ж.д.

Окончательно "добили" поляки в 1924-30 г., когда мощили дорогу из Игналины в Дукштас, а также многие другие дороги в Восточной Литве.

Поляки готовили рокадные дороги на случай войны, и на всей ими занятой в 1920 г. территории мощили грунтовые дороги - именно тогда они и собрали камни со многих молильных курганов. Камни скупали и у местного населения, которое тоже свозило их со всей округи. Да и советы в 1939-41 г. скупали камни, когда строили новую оборонительную линию ("Молотова").

Мои родственники сами мне все это рассказали (именно мой прадед руководил строительством отрезка ж.д у Игналины в 1858-62 г.), и его внук, мой дедушка (он родился в 1902 г., умер когда ему шел 93 год), рассказал мне много интересного как происходило строительство - сам он, конечно, не видел, но с детства слышал рассказы про это от своего деда и отца, других родственников.

Ну а то, как поляки разбирали камни с могильников, когда мощили грунтовки в 1924-30 г., видел он сам. Да и камни тоже собирал и продавал полякам.

Вообщем исследуя историю любой местности всегда необходимо собирать и местные краеведческие данные, рассказы старожилов, а также исследовать документы, статьи в старых газетах и книгах...

Местные люди в деревнях часто по рассказам своих предков знают то, что никакие археологи и историки не могут узнать из своих исследований.

Я по таким рассказам нашел более 100 ранее неизвестных исторических и археологических объектов только в Игналинском районе, в том числе немало могильных курганов и два укрепленных городища в оборонительной линии, которая проходила севернее Швянчионис (Švenčionys).

----Arwi Rakecky в Девянишках селоны не обнаружены ----

Обнаружены. :)

Местный литовский аукштайтский диалект имеет те же селонские свойства, как и на территории севернее - вплоть до Даугпилиса.

Это прекрасно видно на карте литовских наречий:

download/file.php?id=159

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 14 Bal 2016 14:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Ignalina, Budrių dalis ir Girminiai link Ažušilės (dar neapstatyti namais...)

Foto nuo Vilkakalnio šlaito panoraminio taško (TV bokšto viršaus?)

Česlovas Kudaba. „Ignalinos rajonas“. Vilnius, „Mintis“, 1987. Nuotraukos Vlado Uznevičiaus

http://foto.terpe.lt/inkelti/20131113/i84_1.JPG

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 14 Bal 2016 14:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Daug įdomių, gražių ir vaizdingų nuotraukų iš Ignalinos

http://www.miestai.net/forumas/showthre ... 397&t=4560

http://www.miestai.net/forumas/showthre ... 560&page=2

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 14 Bir 2016 19:06

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Ciklas straipsnių "Mūsų Ignalinoje" (laikotarpis jau po partizaninio karo, tačiau pokario metai bei įvykiai irgi kartais minimi)

Kai rajonas skendėjo KGB šešėliuose
http://www.mignalina.lt/gyvenimas/istor ... seseliuose

Istorija
2014 gegužės 16, penktadienis
Parengė Jonas BALTAKIS

Kai rajonas skendėjo KGB šešėliuose (2)
http://www.mignalina.lt/gyvenimas/istor ... seliuose-2

Istorija
2012 rugpjūčio 28, antradienis
Iš rusų kalbos vertė Jonas BALTAKIS

Kai rajonas skendėjo KGB šešėliuose (3)
http://www.mignalina.lt/gyvenimas/istor ... seliuose-3

Istorija
2012 rugpjūčio 31, penktadienis
Iš rusų kalbos vertė Jonas BALTAKIS

Kai rajonas skendėjo KGB šešėliuose (4)
http://www.mignalina.lt/gyvenimas/istor ... seliuose-4

Istorija
2012 rugsėjo 04, antradienis
Iš rusų kalbos vertė Jonas BALTAKIS

Kai rajonas skendėjo KGB šešėliuose (5)
http://www.mignalina.lt/gyvenimas/istor ... seliuose-5

Istorija
2012 rugsėjo 18, antradienis
Iš rusų kalbos vertė ir parengė Jonas BALTAKIS

*******************************************************

Skaitydamas šiuos KGB dokumentus atkreipiau dėmesį, kad viename iš jų

Kai rajonas skendėjo KGB šešėliuose (5)

Istorija
2012 rugsėjo 18, antradienis
Iš rusų kalbos vertė ir parengė Jonas BALTAKIS

http://www.mignalina.lt/gyvenimas/istor ... seliuose-5

minima nemažai man gerai pažįstamų žmonių - ignaliniečių, kurie sovietmečiu dažnai rinkdavosi pas mano tetą, buvusią Ignalinos vid. mokyklos nusipelniusią lietuvių kalbos mokytoją, Aldoną Kruopytę (gyveno Ignalinoje, Budriuose, Pušų g. 3-2).

Jos kaimynais buvo ir Sigitas Kajokas (buvęs Lietuvos partizanas); jo sūnus Tomas Kajokas (mano tetos mokinys), vėliau tapęs "Talkos" klubo pirmininku ir vienu iš LSDP atkūrėju; Vaclovas Mikalaičiukas (partizanas "Sakalas") bei jo žmona, partizanų ryšininkė "Našlaitė"; muzikos mokyklos mokytojas, 1941 m. tremtinys, Leonas Vainila; taip pat ir Vytenis Andriukaitis, tuo metu gyvenęs Ignalinoje ir sovietmečiu dažnai pas ją užsukdavęs į svečius...

Lankydavosi pas tetą ir Česlovas Kudaba, ir Česlovas Juršėnas (jos buvęs auklėtinis), ir dar labai daug kitų įvairių įdomių žmonių....

Žinojome ir sovietmečiu, kad KGB tetą ir jos lankytojus atidžiai "prižiūri", bet nieko konkretaus tada išgirsti neteko....

O štai jau po kelių metų po tetos mirties buvo įdomus įvykis - mano mamai (Aldonos Kruopytės seseriai) paskambino nepažįstamas vyriškis ir pasakė, jog labai atsiprašo, kad sovietmečiu, būdamas KGB agentu, sekė mano tetą.

Nemažai pakalbėjo, bet nieko konkretaus taip ir nepasakė, nei pats prisistatė....

P.S. Beje, po tetos mirties jai antkapinį paminklą išdrožė vietinis medžio drožėjas, liaudies menininkas, Napoleonas Černius, irgi minimas šiame KGB dokumente, kaip stebimas antisovietinis asmuo. :)

**********************************************************

Radau dar vieną įdomų KGB dokumentą šia tema:

LSSR KGB Ignalinos rajono poskyrio veiklos planas 1979 m.
http://www.kgbveikla.lt/docs/show/4197/from:714

Čia minimas tuo metu Ignalinoje gyvenęs Vytenis Andriukaitis ir jo ryšiai su Jonu Trinkūnu, pažymint, kad jie kraštotyrinę veiklą naudoja nacionalistinei propagandai skleisti. :)

Dar vienas dokumentas, kur minimas tik Vytenis Andriukaitis (ir dar krūva asmenų) aprašytas straipsnyje "Mūsų Ignalinoje":

Kai rajonas skendėjo KGB šešėliuose (5)

Istorija
2012 rugsėjo 18, antradienis
Iš rusų kalbos vertė ir parengė Jonas BALTAKIS

http://www.mignalina.lt/gyvenimas/istor ... seliuose-5

Ištrauka:

"Nuolat stebimas objektas Nr. 139 – V. Andriukaitis – „Reformistas“.

Gauta naujų duomenų apie jo negatyvią veiklą. Jį stebėti pavesta agentui „Edgaras“."

Lietuvos TSR KGB Ignalinos rajono skyriaus viršininkas papulkininkis
A.Paškevičius
Nr. 1943
1981 m. gruodžio 15 d.

************************************************************

Buvęs Ignalinos laikraščio "Nauja vaga" redaktorius Mamertas Krapauskas nemažai metų rašė knygą apie Ignalinos gimnazijos mokinių slaptą organizaciją, kurią išdavė MGB agentas, buvęs šios organizacijos vado pavaduotojas.

Organizacija turėjo ryšių su Ignalinos krašto partizanais.

Mamertas Krapauskas naudojosi archyvinių bylų medžiaga iš KGB archyvo, buvo pasidaręs nemažai įvairių įdomių dokumentų bei fotonuotraukų kopijų.

Deja, pernai liepą Mamertas mirė http://www.mignalina.lt/gyvenimas/in-me ... 2015-07-02 .

Kur jo rašytos knygos rankraščiai, nežinau. Buvo man sakęs, kad knygos rankraščio vieną kopiją buvo perdavęs LGGRTC - lyg ir žadėjo jo knygą išleisti?

Gal kas ką daugiau žino apie jo rankraščio ir knygos likimą.

Man įdomu ir todėl, kad ir mano tėvukas buvo tardomas šioje byloje, nes organizacijai priklausė jo keli klasiokai. Mamertas man perdavė mano tėvo tardymo protokolų krūvą kopijų - tikrai įdomu paskaityti. Ir paklausyti ką pats tėvukas prisimena bei pasakoja (jam dabar 84 metai).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 17 Vas 2018 20:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Romutis MATKEVIČIUS (MATUSA). Nauji Ignalinos istorijos štrichai

http://www.mignalina.lt/gyvenimas/istor ... s-strichai

2014 vasario 19, trečiadienis

Prieš tris, o gal jau ir keturis mėnesius man paskambino vienas geras pažįstamas ir paporino štai tokią istoriją. Pasirodo, per vieną iš radijo stočių buvo visos valandos programa apie Ignaliną. Šioje programoje Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotoja pasakojo ir apie Ignalinos istoriją. Kaip ją žinantis šiek tiek, mano pažįstamas tiesiog piktinosi, kaip darbuotojai tokius dalykus kalba į mikrofoną, nepasidomėdami krašto archyvine-dokumentine medžiaga, o pasinaudodami įvairiais rašytiniais šaltiniais, kurie dažnai klaidina. Ir pridūrė, kad Ignalina vis tik ne koks vienkiemis, o rajono centras.

Iš dalies aš su juo sutinku. Įvairiuose informacijos centruose turėtų būti ir bent dalis dokumentinės medžiagos, kopijų iš archyvų. Supratau, kad Ignalinos istorijos pasakotoja rėmėsi Algimanto Miškinio knyga „Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“. Ankstesniame straipsnyje apie Ignaliną užsiminiau, kad šioje knygoje yra Ignalinos istorijos netikslumų. Bet iš tikrųjų ten daugybė visus klaidinančių žinių. Gaila, kai žmonės, rašydami dėl pinigų, padaro tiek klaidų.

1929 m. spalio 26 d. laikraštis „Vilniaus rytojus“ rašė: „Ignalinas. Daugėliškio valsčiaus Ignalinas tai ne paprastas koks nors sodžius, bet trečiaeilės, o gal antraeilės rūšies miestukas, kuriame Leibos, Salaveičikai, Mendeliai, Chaimai ir Jankeliai, ištisais krūmais suaugę, varo savo prekybą. Be to, randasi miestelyje dar keletas valdininkų ir keletas apsigudavusių „dzendobrikų“. Yra valdiška, net su trimis mokytojais, mokykla...“ Ir taip toliau. Jau tais metais buvo suprantama Ignalinos reikšmė.

Pradėjau nuo dokumentų paieškos archyvuose. Tai nėra taip paprasta. Vienai dienai patekus į archyvus, praktiškai nepadarysi nieko. Tik po kelių mėnesių darbo jau galima užrašyti beveik visą XIX a. pirmos pusės ir vidurio Ignalinos istoriją.

Ignotas Tyzenhauzas jokių reikalų su mūsų Ignalina neturėjo. 1810 m. minimas Tyzenhauzų Ignalinos dvaras buvo prie pat Rokiškio (dabar ta vietovė vadinama Ignotiškiu, apie ją skaitykite penktadienį paskutiniame ciklo „Kiek pasaulyje yra Ignalinų?“ rašinyje – red. past.). 1811 m. revizijoje (LVIA F.515) Vidiškių dvaro savininke įvardijama grafienė Marija Pliaterienė. Šioje revizijoje minimas Košaržino palivarkas, kuriam priklauso Strigailiškis ir kt. kaimai. Bet jo identifikuoti neįmanoma, nes nėra antrojo pavadinimo, kuris dažnai būdavo įrašomas, jeigu dvarininkas suteikia naują pavadinimą palivarkui ar dvarui.

Kita revizija buvo atlikta 1833 m. Revizijoje (LVIA F. 515) įrašyta, kad Jonas ir Brigita Kamenskiai (Kaminskiai) Vidiškių (Pšijaznės) dvarą 1827 m. nupirko iš Marijos Pliaterienės. Jonas Kamenskis, Daugėliškio seniūniją dar valdant Kazimierui Pliateriui, seniūnijoje tarnavo gurguolininku. Dvarui priklausė Jonapolio (Jonalaukio) palivarkas, kuris dar vadinamas Košaržino palivarku. Antrą Kojaržino pavadinimą turi ir Petravo (Petriškės) kaimas. Sunku atsakyti, bet, matyt, Košaržino ir Kojaržino palivarkas tai vienas ir tas pats Jonapolio palivarkas. Tais metais Jonapolio palivarkui priskirtas Strigailiškio kaimas, o štai Budriai priskirti pačiam dvarui.

Ignalinėlio (Ignalino) palivarkas 1840–1844 m. pradedamas minėti Palūšės parapijos metrikų knygose ir pirmą kartą paminėtas 1840 m. rugsėjo 1 d. Palivarke buvo viena tarnyba ir čia gyveno viena šeima. 1840 m. palivarke gyveno valstiečių Fabijono ir Kristinos Bernatavičiūtės Lukauskų šeima.

Po 1840 m. P. Kiseliovo iždinių dvarų reformos, privačiuose dvaruose įvedami privalomi inventoriai. Toks Vidiškių (Pšyjaznės) dvaro inventorius buvo sudarytas 1846 m. gruodžio 18 d. Vidiškių (Pšyjaznės) dvarui priklausė jau 2 palivarkai: Jonapolio ir Ignalino. Ignalino palivarkui tais metais priklausė dalis Strigailiškio kaimo bei Budriai. Palivarko valdytojas nenurodytas, bet įrašyta, kad palivarke yra piemuo Laurynas Karpauskas ir tarnaitė Petronėlė Bubelytė (15 m.). Taip kad oficialiuose valdžios dokumentuose Ignalinos (Ignalino) palivarkas paminėtas 1846 m.

Kalbant apie vieną ar kitą dvarą dažniausiai iškeliami dideli dvarininkų nuopelnai krašto istorijai. Ne taip seniai teko netgi skaityti vieną straipsnį apie geradarį dvarininką. Tiksliau, tai buvo straipsnis apie dabartinio Lenkijos prezidento protėvius. Manau, kad reikia tai daryti labai atsargiai. Kaip valstiečiai gyveno dabartinio Ignalinos miesto teritorijoje, sužinome iš to meto dokumentų. Tik 1847 m. valstiečiai įgijo teisę apskųsti dvarininko veiksmus valdžiai. Bet dar iki pat baudžiavos panaikinimo valstietis faktiškai išliko dvarininko nuosavybe. Ir nors pagal to meto įstatymus valstietis galėjo tapti pavienininku (odnodvorcu), bet tokių atvejų bent man nežinoma. Dvarininkas buvo kaimo žmogaus teisėjas, prokuroras, advokatas ir kalėjimo prižiūrėtojas. Daugeliui dvarininkų patiko carinės Rusijos baudžiavinė tvarka, valstiečiai buvo žiauriai išnaudojami ir nuo dvarininkų priklausė pačių dvarų ar dvarų funduojamų bažnyčių statyba. Faktiškai dvarininkai statė sau paminklus. To meto dvarininkai nelabai mokėjo lietuviškai, laikė save lenkais ir į lietuvį valstietį žiūrėjo kaip į nepilnavertį žmogų. Ne išimtis buvo ir Kamenskiai (Kaminskiai). Valstiečiams išgyventi padėdavo tik tai, kad gausiose šeimose kartu su tėvais gyvendavo ir vedę 1 ar 2 sūnūs arba kartu gyvenantys broliai. Stipresni valstiečių ūkiai samdydavo ir 1–2 samdinius.

Pateiksiu Vidiškių dvaro Budrių kaimo valstiečio lažininko (činšininkai privačiuose dvaruose buvo reta išimtis) prievoles dvarui 1846 m. Stanislovo Bernatavičiaus 10 asmenų šeima turėjo 2 arklius ir 2 darbinius jaučius, 2 karves, 4 avis, 3 kiaules, prieauglį ir 22 dešimtines skirtinės žemės, kurios 1,2 dešimtinės užėmė sodyba. Šeimynos lažas buvo 6 dienos per savaitę: 3 dienos su arkliu ar darbiniais jaučiais ir 3 dienos pėsčiomis. 6 dienas per metus turėjo dalyvauti talkose (gvoltuose) ir 8 dienas dirbti prie statybų ir remonto darbų. Papildomai buvo nustatyta duoklė natūra: 1 žąsis, 2 vištos, 15 kiaušinių, 1 pynė linų, gorčius uogų, svaras grybų. 300 km turėjo nuvažiuoti su dvaro produktais į Vilnių arba Rygą. Be to, buvo dar daugybė prievolių: mėšlavežio metu 6–7 d. kiekvienas valstiečio ūkis turėjo skirti darbininką su arkliu ir moterį mėšlo paskleidimui lauke, 10–12 dienų šienapjūtės metu į dvarą ėjo 1 vyras su dalgiu ir 1–2 moterys šieno vartymui ir grėbimui, pagal nustatytą eilę iš ūkio moteris turėjo eiti į dvarą skalbti. Kopūstų, uogų, daržovių tvarkymui 2 moterys iš ūkio turėjo atvykti į dvarą nustatytu laiku. Gyvulių priežiūrai dvare iš kiekvieno ūkio pagal eilę buvo skiriami 3, Jonapolio palivarke – 2, Ignalino palivarke – 1 žmogus. Įvairiems smulkiems darbams buvo nustatytos dar 6 dienos per metus. Bravoro apsaugai Vidiškėse valstiečiai turėjo skirti 4 žmones, o Jonapolyje – 3 žmones kiekvieną naktį. Dvaro naktinei apsaugai turėjo būti skirti pagal eilę dar 3 žmonės, o Janapolyje – 2 žmonės. Dvarui kiekvienas ūkis turėjo pristatyti 4–5 kub. sieksnius malkų. Tiesa, Stanislovas Bernatavičius činšo mokesčio nemokėjo, bet mokėjo, kaip ir visi, pagalvės (0.95 rub. sidabru nuo revizinės sielos), bendrąjį zemstvos mokestį (0.61 rub.) ir mokestį bažnyčiai (0.06 rub.) (LVIA F.394).

Padėtis iždiniuose dvaruose buvo vis tik daug geresnė, be to, po 1840 m. reformos valstiečiai iždiniuose dvaruose gavo savivaldą. Tais metais daugiau kaip pusė Daugėliškio seniūnijos valstiečių buvo činšininkai, t. y. jau tuomet dvarui prievolių beveik neturėjo, o mokėjo tik didesnį činšo mokestį (13–30 rub. sidabru priklausomai nuo turimo skirtinės žemės ploto ir galėjo visas jėgas skirti darbui ūkyje. Valstiečiai lažininkai ėjo 2 dienas per savaitę lažą į dvarą ir 12 dienų dalyvavo talkose. Be įprastinių (pagalvės ir kt.) mokesčių, mokėjo 3–6 rub. sidabru činšo mokestį. Arklys tais metais kainavo 15–17 rub. sidabru, darbinis jautis – 10–12 rub., karvė 4–5 rub., miežių pūras (apie 280 ltr.) – 0,85–1,5 rub. sidabru. Skirtumas matyti ir be didelės analizės, juolab, kad P. Kiseliovo reformos metu valstybiniams (buvusiems iždinių dvarų) valstiečiams visi mokesčiai buvo sumažinti beveik 2 kartus.

1859 m. carinės Rusijos vidaus reikalų ministras davė nurodymą surašyti visas Vilniaus ir Kauno gubernijų gyvenamąsias vietas. Buvo ruošiamasi valdymo pertvarkai ir perėjimui prie valsčių. Kauno gubernijoje tai atlikta dar 1859 m., o štai Vilniaus gubernijoje šio darbo atlikimo metai nežinomi. Matyt, tai buvo 1860 m., nes nuo 1861 m. jau įvesti valsčiai. Pagal šį surašymą (Rusijos valstybės istorijos archyvas F.1290), Ignalinoje (Ignaline) buvo 6 namai, kuriuose gyveno 39 gyventojai: 17 pravoslavų, 13 lietuvių ir 9 žydai. Surašyme nurodoma ir medinė geležinkelio stotis. Po 1860–1861 m. atliktų geodezinių matavimų, 1866 m. paskelbtais duomenimis, Ignalinoje buvo 7 namai ir 85 gyventojai: 34 pravoslavai, 42 lietuviai ir 9 žydai. 1861 m. įkurtas Vidiškių (Pšyjaznės) valsčius, į kurį įėjo Vidiškių, Dūdų ir Padysnio kaimo bendruomenės (seniūnijos). Po žemės išpirkimo aktų patvirtinimo, Vidiškių valsčius panaikinamas ir 1866 m., kaip Vidiškių kaimo bendruomenė (seniūnija) įjungiama į Daugėliškio valsčiaus sudėtį (LVIA F.525). Bet šių valsčių gyvenamųjų vietovių sąrašuose Ignalinos nėra. Ignalina priklausė Peterburgo-Varšuvos geležinkeliui. Tikslių žinių neradau, bet atrodo, kad net iki Pirmojo pasaulinio karo Ignalina nebuvo įtraukta į Daugėliškio valsčiaus gyvenamųjų vietovių sąrašus. Netgi 1906 m. įsteigta rusiška mokykla nepriklausė Vilniaus liaudies mokyklų direkcijai ir buvo vadinama Ignalinos geležinkeliečių mokykla. Tai leidžia suprasti, kad ji buvo skirta geležinkelį aptarnaujančio personalo vaikų mokymui. 1869 m. carinės Rusijos valdžia steigė meteorologines stotis. Vilniaus gubernijos teritorijoje jos buvo įsteigtos dvi: Vilniuje ir Ignalinoje. Stotys priklausė geležinkeliui. Taip kad apie Ignaliną dar liko nemažai istorinių žinių Peterburgo–Varšuvos geležinkelio archyviniuose dokumentuose.

O kad būtų mažiau nesusipratimų, matyt, atėjo laikas paruošti leidinį apie tikrą Ignalinos istoriją, bet tam reikia ne vienerių metų ir ne vieno žmogaus pastangų.

Kadangi carinės valdžios dokumentuose Ignalinos kaimas pirmą kartą paminėtas 1866 m., tai juos reikėtų laikyti ir Ignalinos kaimo – miestelio – miesto įkūrimo metais. Taip ir yra dabar, miesto metai skaičiuojami būtent nuo 1866 m.

Komentarai

Kęstutis Čeponis

Pasaulyje bendru istorikų sutarimu priimta bet kokios gyvenvietės įkūrimo data laikyti pirmąjį gyvenvietės pavadinimo paminėjimą rašytiniame šaltinyje, nepriklausomai nuo to šaltinio prigimties.

Ignalinos atveju tai būtų šiuo metu (jei nebus rasta dar ankstyvesnių įrašų) 1840 m. rugsėjo 1 d.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 30 Geg 2018 19:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Artūras Kacevičius

2018 Balandis 25 d.

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

Rusiškame 1865-1902 m. žemėlapyje (lape 12-5 Švenčionys) Šiekščio ežeras (оз. Шекшта) prie Ignalinos.

Kęstutis Čeponis

Senas ežero pavadinimas Šiekštys, lenkai pavadino Zeliony, sovietų laikais išvertė Žaliasis.

Gavys sovietmečiu buvo vadinamas Auksiniu (irgi vertinys iš rusų Zolotoje), Žiežulinis - Pietkino, Viksvojis - Carskoje....

Visi šie okupacinių laikų "naujadarai" jau seniai panaikinti ir užmiršti, o štai "Žaliasis" vis dar "gyvuliuoja".

Beje, pavadinimas Šiekštys čia ne vienišas - iš jo išteka upelis Šiekštelė, o miškas, kuris auga Vociakalnio pusėje yra vadinamas Pašiekštės mišku.

Kitoje pusėje ežero yra Vilkakalnis ir Krėslo miškas.

O palei Budrių gatvę esantis miškas ant Vilkakalnio šlaito vadinasi Trukamiškis.

Ir dar įdomus geografinis (ir matyt su mūsų istorija susijęs faktas): netoli Labanoro yra ežeras Šiekštys, šalia jo kaimas Budriai, o šalia nemažas Budrių piliakalnis.

Spėju, kad mūsų Budriai buvo įkurti karių, perkeltų iš Labanoro Budrių http://adresai.vilnius21.lt/budriuk-g2032.html , kada senovinio kelio apsaugai (ėjo ten, kur dabar geležinkelis - tarp Ilgio ežero ir balos link Palaukinio ežero) buvo įkurdinta karių įgula - maždaug 13 amžiaus pradžioje.

Jie, matyt, ir "atsinešė" savo senuosius vietų pavadinimus - Lietuvos (ir ne tik Lietuvos istorijoje) tai ne retas atvejis, o netgi bendra taisyklė, kada gyventojai persikeldami "perkelia" ir senuosius savo tėviškės pavadinimus...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 13 Rgs 2018 15:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Rudaminos
http://nbdb.libis.lt/searchRezGroupBy.d ... %22&resId=

Dūdos / Romutis Matkevičius (Matusa) // Mūsų Ignalina. - 2015, spal. 16, p. 4-5.

Neužmiršta Dūkšto dvaro istorija ir jo įžymybės / Paulius Gritėnas // Mūsų Ignalina. - 2012, liep. 27, p. 6.

Iš Ignalinos istorijos / Romutis Matkevičius // Mūsų Ignalina. - 2011, liep. 1, p. 4-6.

Daugėliškis ir Rudaminos : Lietuvos didikai / Romutis Matkevičius (Matusas) // Voruta. - 2011, rugpj. 6, p. 15.

Daugėliškis ir Rudaminos : Lietuvos didikai / Romutis Matkevičius (Matusas) // Voruta. - 2011, rugpj. 20, p. 12.

Kur gimė Andrius Rudamina? / Romutis Matkevičius (Matusa) // Mūsų Ignalina. - 2013, vas. 26, p. 4.

Daugėliškis / Romutis Matkevičius (Matusa) // Mūsų Ignalina. - 2014, saus. 31, p. 5.

Vidiškės XIV-XX a. I pusėje / Romutis Matkevičius (Matusa) // Mūsų Ignalina. - 2012, vas. 28, p. 4, 6.

------------------------------------------------------------

Vidiškės yra vyresnės 22-ejais metais, nei iki šiol manyta

Istorija
2013 birželio 21, penktadienis
Romutis MATKEVIČIUS (MATUSA)
http://www.mignalina.lt/gyvenimas/istor ... iol-manyta

********************************************************

Visagino kraštas ir jo žmonės amžių vilnyse, Romutis Matkevičius-Matusa.
https://www.knygos.lt/lt/knygos/visagin ... u-vilnyse/

Autorius: Romutis Matkevičius (Matusa). Leidėjas: Utenos Indra. Išleista: 2018. Puslapiai: 104. ISBN: 9786094554155.

2018-08-01
VISAGINO MIESTO ŠVENTĖJE – NAUJA KNYGA
http://www.visaginas.lt/popup2.php?ru=g ... le_id=9417

Visaginas vis arčiau savo jubiliejinio gimtadienio: už poros metų minės savo 45-etį. Jei kalbėtume apie žmogaus metus, sakytume jau „susitupėjo“, susiformavo vertybės ir vis dažniau aplanko egzistenciniai klausimai... Maždaug tiek sulaukus, kuomet jau užaugę ir į platųjį pasaulį iškeliavę vaikai, žmogus pradeda gilintis į savo kilmės dalykus...

Kažkaip panašiai nutiko Visagino miestui. Visus jau pragyventus 43 metus jis domėjosi savimi, savo augimu, brandumu, savo vaikais ir seneliais ir staiga suprato, kad labai mažai žino apie save, savo „genetiką“: apie iki miesto atsiradimo čia gyvenusius žmones, po daugiaaukščių pamatais besislepiančius senuosius kaimus, turėjusius savo likimus, tradicijas, materialųjį ir žodinį paveldą.

Apie senąjį šių vietovių laiką bene pirmasis rašė Laimonas Abarius, kukliai užsiminta spalvingoje reprezentacinėje knygelėje „Sveikinimai iš Visagino“, apie senųjų genčių gyvenimą šiose teritorijose pasakojo kiek mažiau nei prieš dešimtmetį garsaus archeologo dr. A. Girininko ruoštas straipsnis.

Tai, kas čia vyko po karo, tai, ką miestas matė pats, bet nesugebėjo užrašyti, parašė miesto augimo metraštininkas, savo mintis suguldęs ne į vieną leidinį – dr. Algirdas Kavaliauskas.

Tautinių mažumų, kurių tarpe ir lietuviai, gyvenimą nušviečia atskiras leidinys. Vienur kitur vis pasirodo trumpa žinutė apie įstabius miesto gyventojus, sporto leidiniai aprašo olimpiečius, o kultūriniai - meno žmones.

Kad miesto 45-asis gimtadienis būtų deramai pasitiktas, kad būsimame šventės scenarijuje „veiktų“ istorinę realybę atitinkančios personalijos, jau šiemet savivaldybės darbuotojai pasirūpino, kad pasaulį išvystų naujas leidinys.

Leidinyje bus pristatomi archyvuose fiksuoti duomenys apie turtingai ir skurdžiai čia gyvenusius ir jų ūkinę veiklą, kai kuriuos gyvensenos ypatumus.

Šalies archyvuose saugomą informaciją apie šių žemių gyventojus surinko Rytų Lietuvoje jau plačiai žinomas, Ignalinos r. savivaldybės Miko ir Kipro Petrauskų premija apdovanotas, ne vieną genealoginį medį gyventojų prašymu „surinkęs“ buvęs miškininkas Romutis Matkevičius (Matusa), kilęs nuo Daugėliškio (Ignalinos r.), o dabar gyvenantis Nemenčinėje.

Vartant spausdinimui paruoštus mašinraščio puslapius, gana lengvai atpažįstami ir knygą ruošiant spaudai daug dirbusio L. Abariaus tekstai, jaučiama profesionali kalbos tvarkytojos Linos Dainienės įtaka.

Daugelį amžių žmonės kartoja, kad žinojimas padeda gyventi. Todėl jau pačią pirmąją Visagino 43-ojo gimtadienio minėjimo dieną – rugpjūčio 3 d. 17 val. (Vilties g. 5 „Sedulina“) vyks knygos apie Visagino savivaldybės esamų ir buvusių gyvenamųjų vietovių istoriją pristatymas.

Renginyje svečiuosis autorius R. Matkevičius, buvęs Miškų ministras, „Nalšios“ folklorinio ansamblio įkūrėjas, Kazitiškio apylinkių, kuriose, kaip ir Visagino apylinkėse, dvarus turėjo Butleriai, sūnus Jonas Rimantas Klimas.

Jo iniciatyva tas pats autorius - R. Matkevičius - paruošė tekstus knygai apie Ažvinčių kraštą, besiribojantį su dabartinio Visagino žemėmis.

J. R. Klimas pažadėjo žiūrovams dovanoti senųjų šio krašto dainų, o jo bendramintis, instrumentalistas Jonas Srėbalius pademonstruoti senojo šio krašto instrumento - dūdmaišio, anksčiau ir į šventes, ir į sambūrius kvietusio, galias.

Susirinkusieji į knygos pristatymą kartu bus ir pirmieji, įžengę į būsimo muziejaus erdves. Eksponatai – vieno iš pirmųjų miesto garbės piliečių, fotokorespondento, visuomenės veikėjo, pedagogo, garsiojo Vasilijaus Čiupačenkos (1923–2005) bene dešimtmetį dienos šviesos kultūros įstaigose eksponavimo laukę foto darbai ir drugiais į miestą parskrendantys artimųjų laiškai...

Tikimės malonaus susitikimo.

Visagino viešoji biblioteka

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 13 Rgs 2018 15:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Romutis MATKEVIČIUS (MATUSA). Vidiškės yra vyresnės 22-ejais metais, nei iki šiol manyta

http://www.mignalina.lt/gyvenimas/istor ... iol-manyta

Istorija
2013 birželio 21, penktadienis

Taip jau atsitinka, kad, rašant apie vienos ar kitos vietovės istoriją, dažnai yra parašoma, kad viena ar kita vietovė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta vienais ar kitais metais. Tokią ne vieną klaidą padariau ir aš. Su datomis reikia elgtis labai atsargiai, nes senieji dokumentai dažnai yra išsklaidyti po įvairius archyvus, be to, reikia atsiminti ir tai, kad dalies dokumentų originalų jau seniai neliko, todėl tenka pasitikėti išlikusiomis šių dokumentų kopijomis. Taip yra ir su Vidiškėmis. Visi, matyt, buvome įsitikinę, kad Vidiškės pirmą kartą buvo paminėtos 1675 m. Daugėliškio parapijos bažnyčių ir koplyčių inventoriuje.

Naujieji dvarų šeimininkai dažnai stengdavosi atsikratyti fundacijos aktuose nurodytų prievolių. Tai dažniausiai būdavo dėl dešimtinės mokėjimo bažnyčiai. Naujieji dvarų šeimininkai dažnai jos ilgus metus nemokėdavo, o ir buvusių dvarų pavadinimus pakeisdavo, tokiu būdu lyg ir nelikdavo prievolės dvarui mokėti dešimtinę. Geriausiai žinomas toks faktas iš dokumentų yra buvusio Dysnos dvaro pavadinimo pakeitimas į Padysnio dvarą.

Ar būtent dėl šios priežasties atsirado Vidiškių dvaras buvusio Dūdų dvaro teritorijoje, dabar nežinoma. Be to, sunku ir nustatyti, kas kam priklausė, kadangi ne pagrindiniai savininkų dvarai dažnai vadinti ir palivarkais.

LVIA archyve (F.604) yra išlikusi vieno dokumento kopija, kuri padaryta jau 1839 m. lapkričio 29 d. iš originalo, kuris tuo metu buvo saugomas Vilniaus vyskupijos archyve.

Tai taikos sutarties tarp Polocko kašteliono Kristupo Rudaminos Dusetiškio ir Daugėliškio bei Seniškio klebono Bernoto (kitur – Bernardo) Reimerio kopija, dėl dešimtinės Daugėliškio bažnyčiai iš Dūdų palivarko. Sutartis buvo sudaryta 1653 m. spalio 10 d. Vidiškėse.

Kaip liudininkai dalyvavo karaliaus dvariškis Mykolas Valavičius, Breslaujos stalininkas Petras Rudamina Dusetiškis ir Stanislovas Lokutijauskas. Sutarta, kad dešimtinę sudarys 30 lenkiškų auksinų ir bus mokama nuo ateinančių metų. Tiesa, iš sutarties neaiškus Vidiškių statusas.

Tai jau 22 metais ankstesnis Vidiškių paminėjimas. Ar tai pirmas kartas, kai paminėtos Vidiškės, atsakys laikas.

Reikia pasakyti, kad jau XVIII a. pirmajame dešimtmetyje Dūdų ir Vidiškių dvarai minimi kaip lygiaverčiai pagal statusą, nors Vidiškėms tuo metu priklausė tik Ažušilės kaimas.

Apie Dūkštą

Rašoma, kad Dūkšto dvaras minimas jau nuo XVI a., kai juos valdė kunigaikščiai Giedraičiai, o vėliau – Stabrovskiai. Šios žinios, švelniai tariant, ne visai atitinka tikrovę.

Lietuvos Metrikos 1-ojoje viešųjų reikalų knygoje yra įrašas, kad 1567 m. rugsėjo 29 d. Dūkšto dvaras priklauso Zofijai Devaltauskienei (Deltuvienei), Stanislovo Devaltausko našlei. Jos mergautinė pavardė – Čižaitė (kanceliarine senąją gudų kalba – Станиславовая Дявалтовская Зофея Чижовна).

Devaltauskams priklausė dvarai visoje LDK: Deltuvos, Nemenčinės, Pilviškių, Ceikinių, Medelio ir kt.

Pats Stanislovas Devaltauskas 47-ojoje Lietuvos metrikos teismų knygoje įvardijamas kaip karaliaus dvariškis. Našlė Zofija Devaltauskienė ištekėjo už Užvenčio tijūno ir Infantų raštininko Vaitiekaus Stabrovskio (iki 1574 m.) Vaitiekus Stabrovskis vėliau tampa LDK didžiuoju raštininku (LM 65-oji užrašymų knyga).

Apie 1570 m. Vilniaus pirkliai Rudaminos įsigyja Dūdų dvarą, o Daugėliškio seniūno Motiejaus Rudaminos sūnus Jonas (1543–1621) kartu su broliu Tomu, 1573 m. gruodžio 29 d. su karaliaus Stepono Batoro palaiminimu, įsigyja iš Vaitiekaus ir Zofijos Stabrovskių Dūkšto dvarą (Breslaujos žemės teismo knygos, AVAK T.14), o jau 1592 m. už 1000 lietuviškų grašių kapų nuperka ir dalį Parsvėto dvaro, priklausiusio Onai ir Katerinai Steckevičiūtėms ir prijungia prie Dūkšto dvaro.

Taigi kunigaikščiai Giedraičiai nurodytu laiku Dūkšto dvaro nevaldė.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 10 Lap 2019 18:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

http://ru.delfi.lt/news/live/article.ph ... &s=2&com=1

Žygeivis - Бульбе,
2011 12 31 20:52

Мой родственник (дядя моего дедушки) - фамилия его по литовски Смагураускас (по русски, кажется, писали Смогуровски или похоже), работал в редакции литовской большевистской газеты в Минске (даже был редактором одно время).

Его и почти всю его семью расстреляли в 1938 г.

Только его дочь выжила и позже переехала в Литву, поближе к своим родственникам (к нам).

К сожалению, она уже давно умерла, и я только помню ее рассказы, как она с отцом ездили по литовским деревням Совдеповской Беларуси (в границах до 1939 г.) и развозили литовские газеты, книги, журнал...

--------

Открытую (и надежную) статистику по литовцам, жившим в Белорусской ССР (в границах до 1939 года), вы врядли найдете - в СССР это считалось тайной. Такие данные можно найти только в отчетах ОГПУ.

Но вы сами можете проверить в разных довоенных фондах библиотек, какие газеты и журнал выпускались в Белорусской ССР на литовском языке и какие были у них тиражи (года примерно от 1925 до 1935).

Отсюда уже не составит большого труда расчитать приблизительное число литовцев, которые эти газеты и журнал читали.

Не забывайте, что Западная Беларусь была в то время в составе Польши.

То есть, все эти газеты и журнал были предназначены литовцам, жившим в тогдашней Белорусской ССР (в границах до 1939 года).

---------------------------------------------------------------

В Белорусской ССР (в границах до 1939 года) растреляли в 1937-39 г. в основном литовских интелигентов и их семьи.

А литовцев-крестьян (почти поголовно) отправили в Сибирь, Казахстан и Воркуту.

СССР готовилась к войне и "очищала" свои приграничные районы от потенциальных врагов.

Тоже самое сделали и с инграми (ижорцами), финнами, водью в Ленинграде и Ленинградской области.

Позже - уже во время войны - эту самую методику "расчистки" применили ко многим народам - кавказким, крымским (не только татарам,но и грекам, и другим), поволжским немцам, калмыкам и так далее.

Поляков в Белорусской ССР и Украинской ССР (в границах 1939 года), между прочим, настигла таже участь. В Польше по этим вопросам издано уже немало серьезных исследований, а в Литве это, к сожалению, до сих пор замалчивается.

Это очень темное пятно довоенной истории СССР и оно до сих пор строго замалчивается в "постсоветском пространстве"

*********************************************************

Petras Rutkauskas. Baušiai.
https://www.mignalina.lt/2015/01/22/bausiai/

----Budriuose Baušiai atsirado per Gabrio Baušio ir Rozalijos Vasiliauskaitės dukrą Juozapotą Baušytę, kuri ištekėjo už Juozo Čeponio ir 1898 m. turėjo sūnų Gabrį.-----

Mano prosenelė (mano senelio mama) Juozapota (Juzė) Čeponienė-Baušytė buvo vietinė Ignalinos krašto žiniuonė (beje, kilusi iš vietų, ne ypač toli buvusių nuo Eugenijos Šimkūnaitės gimtųjų – iš Mikalavo dvarelio Daugėliškio valsčiuje).

Juzė buvo jau ketvirtos ar penktos kartos žiniuonė-žolininkė.

Mano seneliai, tėvas, kiti giminaičiai pasakojo, kaip iš viso krašto gana plačių apylinkių pas ją atvažiuodavo daugybė įvairiausių žmonių su savo įvairiomis bėdomis. O jinai jas išspręsdavo – ir gydydavo su žolėmis, ir užkalbėdavo, ir patarimus duodavo…

Ji pati pasakojo savo giminaičiams (bet tik moteriškos lyties, ypač savo proanūkėms), jog visos senovinės žiniuonių žinios gali būti perduodamos tik vyriausiai dukrai arba anūkei. Niekam kitam – jokiam kitam giminaičiui, o tuo labiau pašaliniams, nebuvo galima ką nors perduoti iš tų ypač slaptų žinių, nes tada jos prarastų savo antgamtinę jėgą.

Deja, nors ji turėjo net 19 vaikų, tačiau tik viena buvo mergaitė, bet ir ta mirė labai anksti, kaip ir beveik visi kiti jos vaikai. Tik trys išgyveno – štai koks buvo realus vaikų mirtingumas tais laikais. O vyriausia proanūkė tuo metu, deja, nesusidomėjo jos keistais pasakojimais. Jaunesnė susidomėjo (ji vėliau baigė farmaciją ir tapo vaistininke), bet jai, deja, nebuvo galima tų žinių perduoti. Taip mūsų prosenelės turėtos žinios ir iškeliavo kartu su ja. Liko tik įvairių keistų atsiminimų nuotrupos…

Pvz., mano tėvas atsimena, kaip jam dar vaikui jinai panaikino karpą. Užrišo ant karpos iš neplautų avių vilnos rankomis susuktą nedažytą siūlą ir kažką po nosimi suburbėjo – lyg ir kažkokią maldelę ar užkeikimą. Keisčiausia, kad karpa kitą dieną iš tikro išnyko. Tėvas, nors jam jau 80, iki šiol tą įvykį prisimena ir vis tuo stebisi.

Ir daugiau tokių istorijų “vaikšto” mano giminėje. Bet, deja, niekas nežino, kokias ji maldas ar užkeikimus kada ir kur sakydavo.

Spėju, kad dalis vis tik buvo užrašyta būtent 1938-1940 m. kraštotyrinių ekspedicijų metu, kadangi mano giminaičiai atsimena, kad tada vietiniai lietuviai - keli vaikinai ir merginos, studijavę Vilniuje, buvo atvažiavę ir pas mus užrašinėjo įvairią kraštotyrinę medžiagą (tuo metu tai buvo Budrių kaimas, Daugėliškio valsčius, Švenčionių apskritis - dabar Ignalina, Budrių g.).

Juzė turėjo labai daug brolių ir seserų. Pasak mūsų giminės atsiminimų 6 Juzės broliai dar apie 1920 m. emigravo į Braziliją. Pokaryje jie kartais rašė laiškus Juzei, bet ji bijojo atsakinėt, kad neišvežtų į Sibirą.

Viena iš Juzės seserų ištekėjo už Smagurausko. Jis dar prieš revoliuciją išvažiavo į Rusiją. Vėliau gyveno Minske, buvo lietuviškų laikraščių leidėjas ir redaktorius. Apie 1936-38 m. jį ir jo sūnų bolševikai sušaudė. Žmona su dukra Lionia Smagurauskaite po karo persikėlė į Ignaliną (į Budrius, gyveno Pušų gatvėje).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 26 Sau 2020 17:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Lietuvoje yra arba buvo daugiau kaip 10 vietovių, vadintų Budriais.

"Budriais" vadindavo sargybinius - "budrius", "budraičius", "budrautojus", kurie su šeimomis gyvendavo netoli saugomos vietos ir "aptarnaudavo" sargybos postus.

Budakalnio ir Budaraisčio vardai, matyt, irgi susiję su ten buvusiais budėtojais, atsiųstais iš Ažušilės piliakalnio stebėti ar nesiartina priešai.

Ir dar įdomus geografinis (ir matyt su mūsų istorija susijęs faktas): palyginti netoli nuo Ignalinos, netoli Labanoro, irgi yra ežeras Šiekštys, o šalia jo kaimas Budriai, ir greta nemažas Budrių piliakalnis.

Gali būti, kad Ignalinos Budriai buvo įkurti karių, perkeltų iš Labanoro Budrių http://adresai.vilnius21.lt/budriuk-g2032.html , kada senovinio kelio apsaugai ties brasta (ten, kur dabar geležinkelio ir asfaltuoto kelio tiltai bei pėsčiųjų tiltukas - tarp Ilgio ežero ir balos link Palaukinio ežero) buvo įkurdinta karių įgula.

Arba gali būti ir atvirkščiai - iš Ignalinos Budrių buvo perkelti kariai į Labanoro Budrius.

Jie, matyt, ir "atsinešė" savo senuosius vietų pavadinimus - Lietuvos (ir ne tik Lietuvos istorijoje) tai ne retas atvejis, o netgi bendra taisyklė, kada gyventojai persikeldami "perkelia" ir senuosius savo tėviškės pavadinimus (ežeras Šiekštys, kaimas Budriai)...

Buvusio Ignalinos Budrių kaimo žemėje, šalia šios senovinės brastos, yra nemažas pilkapynas (dabar čia šio pilkapyno šone yra įrengta vasaros estrada). Sprendžiant pagal Ignalinos Budrių pilkapių amžių Budriai buvo įkurti jau maždaug 8-9 amžiuose.

Kraštotyrininko Kęstučio Čeponio senesni giminaičiai dar prisimena, jog po 1-ojo pasaulinio karo pas juos į svečius atvažiuodavo iš Vilniaus seserys Budrevičiūtės, kurios buvo kilusios iš Ignalinos Budrių (lenkiškuose dokumentuose kaimo pavadinimas - Budry), bet čia savo valdų jau seniai neturėjo (šių Budrevičiūčių tiksli kilmė kol kas neaiški - reikėtų ieškoti 19 amžiaus pradžios archyvuose).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 28 Sau 2020 17:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Ignalinos rajono lankytinos vietos (Atrask Ignaliną)

https://www.google.com/maps/d/u/0/viewe ... u_SdUgvN6a

Pasižiūrėjau Ignalinos žemėlapį https://www.geoportal.lt/savivaldybes/ignalina - deja, jame daug klaidų pavadinimuose.

Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastras
https://uetk.am.lt/portal/startPageForm.action

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 21 Vas 2020 23:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Grupė "Ignalina"
https://www.facebook.com/ignalina/

Nuotraukų albumai - ATMINTIS (Ignalinos kraštas)
https://www.facebook.com/pg/ignalina/ph ... 8003024745

Paminklai, atminimo vietos ir statiniai. "Saugokime savo šaknis, pažinkime savo šaknis ir jų laikykimės. Neatitrūkime nuo savo protėvių, kad vaikai nuo mūsų neatitrūktų, mes vieni nuo kitų ... "

Ignalinos krašto gerbėjų nuotraukos
https://www.facebook.com/pg/ignalina/ph ... 1893884745

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 01 Bal 2020 13:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Ignalinos Budrių - Girminių - Ažušilės - Mažulonių apylinkės

Bendras žemėlapis ir aprašymai - Ignalinos rajono lankytinos vietos (Atrask Ignaliną)
https://www.google.com/maps/d/u/0/viewe ... u_SdUgvN6a

Budrių istorinis centras https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF82 ... 207/15/OSM

Gerai matyti ežeras Šiekštys (jį lenkų okupantai prieškaryje pradėjo vadinti Zeliony - o pokaryje šis vardas netgi buvo išverstas į lietuvių kalbą kaip Žaliasiai... :) ).

Į kairę nuo Šiekščio ežero yra kalnas Vilkakalnis. Mišku apaugusioje kalno pašlaitėje yra įdomi mitologinė vieta Krėslas.

Ant Vilkakalnio kalno buvo pastatytas aukščiausias Lietuvoje medinis tramplinas, o kada jis sutręšo ir jį nugriovė, pastatė 25 m. aukščio metalinį apžvalgos bokštą. Plačiau čia - Vilkakalnio apžvalgos bokštas Ignalinoje https://www.prieezero.lt/lt/pramoga/vil ... noje-1911/

Kitoje Vilkakalnio kalno pusėje prieš karą buvo Vilkakalnio kaimelis - pokaryje jį prijungė prie Ignalinos, ir ten dabar eina Vilniaus gatvė.

Prie Šiekščio ežero dar 1963 metais buvo įkurta Lietuvos žiemos sporto bazė.

Dabar ji jau labai išsiplėtusi, pristatyta pastatų - ir valdiškų, ir privačių, keli keltuvai, išasfaltuotos slidžių-riedučių trasos, iškirsti nemaži gabalai paežerės miškų.

Plačiau čia: Ignalinos krašto muziejuje – olimpinio žiemos sporto istorija ir pasiekimai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/i ... pasiekimai

Dešinėje pusėje nuo Šiekščio ežero, šlaite, yra Pašiekštės miškas. Iš Šiekščio ežero galo išteka upelis Šiekštelė (Šiekšta) - per jį nutiestas medinis tiltukas.

Ratu aplink Šiekštį Budrių bendruomenė ir Ignalinos m. seniūnija per pastaruosius kelis metus įrengė ekologinį pasivaikščiojimo taką, pliažą, tiltelį...

Šiaurinėje Šiekščio pusėje buvo pieva (pelkė) Didžiuliaraistis. Ją likvidavo, kada ten įrengė sporto bazės stadioną - metus, o gal ilgiau, sunkvežimiais ten vežė statybines atliekas ir pylė, kol nesigavo vos ne 10 metų aukščio didžiulis laukas. Dabar jame pastatyta šaudykla.

Kitas įdomus objektas yra mišku apaugusi kalvelė Šiekščio ežero šiaurinėje dalyje - alkakalnis, kurį pasak vietinių žmonių pasakojimų, "supylė Napoleono kareiviai šalmais".

Alkakalnis žemėlapio centre (į kairę nuo jo pažymėtas stadiono keturkampis - buvęs Didžiuliaraistis) https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF82 ... 836/16/OSM

Aplink alkakalnį ir netgi skersai jį jau nutiestos slidžių-riedučių trasos.

Šalia pat alkakalnio, į šiaurę nuo jo, yra Labinė pieva.

Budrių kaimą, kaip ir Vilkakalnio kaimą, irgi prijungė prie Ignalinos dar 1969 m.

Budrių kaimo pakraštyje yra ežeras Ilgys, kurį dabar žemėlapiuose neteisingai vadina Ilgis.

Šalia jo yra dar krūvą ežerų: Baltys ir Varnys (jau greta Vidiškių), Lukštinis, Palukštinis, Ežerėlis (panašu, kad jo senas vardas buvo Barnys?), Bedugnis...

Iš Varnio išteka upelis, teka per Baltį, išteka iš jo (greta eilę metų įsikurdavo Tarzanas - fotografas Algimantas Arcimavičius), po to teka per Ilgį, Paplovinį, Palaukinį, per kelis tvenkinius, kol įteka į Dringį.

Greta Paplovinio, šiauriau jo, yra dar du ežeriukai: Pelėdinis ir Mekšrinis https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF16 ... 224/16/OSM

Abu savo vardus gavo nuo žuvų pavadinimų (pelėda ir mekšras).

Štai čia šalia Ilgio ežero yra mažytis ežeriukas Gilė (kirtis ant ė, nuo žodžio "gilus", ė tariama tarmiškai kietai - kažkaip panašiai skiriasi rusų ы nuo lietuviško i) - pačiame centre žemėlapio, į dešinę nuo ež. Ilgys https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF63 ... 819/16/OSM

Štai čia - irgi pačiame žemėlapio centre, yra pusiasalis Rudakumpis (ež. Ilgys) https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF63 ... 640/16/OSM

Piečiau Rudakumpio pusiasalio yra šlapia pieva (bala) Akivara (kirtis trumpinis ant paskutinio a) - per ją teka mažytis trumpas upeliukas, ištekantis iš Bieciškio pievos https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF63 ... 061/16/OSM

Čia žemėlapio centre yra senosios Budrių kaimo kapinės (manau, kad joms kokie 500 metų, jei ne daugiau) - pažymėtos juodu kvadratuku su kryželiu https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF63 ... 262/16/OSM

O čia žemėlapio centre https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF14 ... 242/15/OSM buvusi brasta per upelį tarp ežerų Ilgys ir Paplovinis.

Būtent pro čia ėjo senovinis kelias (kokiame 10-14 amžiuose "maršrutas") iš šiaurės (Sėlpilio, Daugpilio, rusų miestų) į Lietuvą.

Budrių kaimas ir buvo įkurtas apgyvendinti sargybiniams - budriams, kurie šią brastą saugojo.

Čia yra strategiškai svarbi vieta - nes į abi puses nuo čia nėra gerų praėjimų raiteliams (trukdo ežerai, balos, pelkės, labai stačios kalvos ir lobai tarp jų...) https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF14 ... 832/14/OSM

Šalia Ignalinos estrados esančiuose pilkapiuose palaidoti brastos gynėjai, kurie žuvo mūšiuose šalia jos.

Rudakumpyje irgi buvo kažkoks gynybinis įrenginys - ten prieš karą kasinėjant rado surūdijusią geležinę "šablią" (kardą ar kalaviją), ir dar įvairių kitų radinių.

Kasinėjimus vykdė Ignalinos lenkiškos mokyklos (dabar joje Pasieniečių užkarda) mokytojas su mokiniais. Radinius išvežė į Lenkiją. Jie dabar ten kažkuriame muziejuje.

Rudakumpis buvo atskirtas nuo pakrantės gana plačiu ir giliu grioviu - jį ir dabar galima nustatyti ten braidant.

Štai čia https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF14 ... 743/15/OSM žemėlapio centre, Girminių kaime, pailgas ežeriukas Budaraistis (irgi akivaizdžiai susijęs su žodžiu "budėti") - greta eina kelias iš Budrių kaimo į Ažušilę, Ažušilės piliakalnį ir Budakalnį, o taip pat atšaka pro Vėlykščio ir Vėlio ežerus į Mažulonių piliakalnį.

Netoliese prie Lukštinio ir Palukštinio ežerų https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF55 ... 762/15/OSM irgi yra nemažai pilkapių.

Matyt, ir ten senovėje vyko mūšiai, nes toje vietoje taip pat yra praėjimas, kuriuo galėdavo prajoti raiteliai.

O kiek į rytus jau Ažušilės piliakalnis https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF55 ... 679/15/OSM - ten, matyt, budėdavo pastovi nemaža įgula.

Greta yra ir alkakalnis, o kiek toliau Budakalnis (dabar neteisingai žemėlapiuose vadinamas Būdakalniu) https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF55 ... 397/15/OSM - ten irgi budėdavo sargybiniai.

Kitas artimas piliakalnis yra Mažulonių, šalia Vėlio ežero ir senovinių kapinių https://dbsportas.lt/lt/zmlp?loc=55.307 ... 414/14/OSM

Ten taip pat buvo didelė karių įgula.

O dar vienas mažesnis piliakalnis yra šalia Mažulonių, link Senojo Daugėliško (kur irgi yra piliakalnis).

Visos šios pilys saugojo pagrindinį kelią į Švenčionis ir Vilnių.

------------------------------------------------------

Tarp Šiekščio ežero ir Viksvojaus bei Paviksvojaus ežerų yra kalnas Vociakalnis.

Ant jo pokario metais buvo Lietuvos partizanų (būrio vadas Makauskas Jonas - Šilas) sargybinių bunkeris. Iš ten gerai matyti kelias iki pat Ignalinos.

Vociakalnyje yra ir įdomus mitologinis objektas - nemažas Vociakalnio akmuo. Ten dar ne taip seniai prieš karą vietinis jaunimas rengdavo Rasas ir kitas su pagonišku kalendoriumi susijusias šventes.

Einant keliu iš Budrių pro Girminius link Ažušilės, kairėje kelio pusėje yra ežeras Žiežulinis https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF16 ... 751/15/OSM

Jis savo vardą irgi gavo nuo žuvies vardu "žiežula" pavadinimo.

Greta Žiežulinio yra buvęs Ramaniškės palivarkas, kurį kažkodėl dabar žemėlapiuose žymi vardu Remeniškė. :) Nors jo pavadinimas kilo nuo čia gyvenusio Romano vardo.

Šis palivarkas (apie 40 ha), kaip ir nemaža dalis (apie 60 ha) buvusio Budrių kaimo seniau priklausė mano proproseneliui Liudvikui Čepaniui, Krištapo sūnui (kaip parašyta dokumentuose - Ludvig Czepanis Christoforovicz).

Kitoje kelio (jau praėjus Vociakalnį) pusėje yra mažas ežeriukas Krakinis - jo vardas irgi nuo žuvies pavadinimo (krakė).

Greta yra sporto bazės lauko šaudykla, eina paežeriais ir per Vociakalnio kalną slidžių-riedučių takai.

Piečiau yra visa grandinė ežerų - Viksvojis, Paviksvojis, Daržinėlės (šio ežero pavadinimą irgi nežinia kodėl iškraipė ir "pervadino" į Daržinėlė).

Į ežerą Daržinėlės, kuris yra visai netoli Šiekščio ežero (į pietryčius), įteka upeliukas vardu Narsupė. Jis prasideda šalia Narsutiškės.

Deja, žemėlapyje šį upelį kažkodėl nežymi - matyt todėl, kad gana siauras.

Štai čia ortofoto, kur matosi šio upelio vaga (matyti pagal tamsią juostą, apaugusią krūmais)
https://www.google.lt/maps/place/Narsut ... d26.199225

O čia Narsupė gerai matyti - bet pažymėta kaip pelkių juostelė, tik jau šalia Daržinėlių ežero gabaliukas pažymėtas kaip upelis... Prasideda ties Narsutiške https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF16 ... 185/15/OSM

Čia irgi https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF29 ... 636/15/OSM

Iš Vėlio ežero išteka visai kitas upelis (beje, į Vėlio ežerą jis irgi iš gana toli atiteka).

Po to teka per Vėlykštį, pro Bėčionis, kol galų gale įteka į Paviksvojį.
https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF16 ... 454/15/OSM

Manau, kad kaip tik šitas upeliukas vadinasi Šventupis (čia reiktų pasižiūrėti senus žemėlapius ir aprašymus bei pasiklausti senų vietinių žmonių Bėčionyse).

Į Paviksvojį be to įteka dar vienas upeliukas, ištekantis iš Viksvojaus - jį kartais vadina Viksvojeliu.

https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF16 ... 798/15/OSM

P.S. Nežinau ar yra koks ištekėjimas į Viksvojį iš Krakinio (gal kada ir buvo, bet statant šaudyklą gal sukišo į vamzdį?).

Rudine upelis tampa tik ištekėjęs iš Daržinėlių ežero, kai jau teka pro "Ąžuolo" kolektyvinį sodą - faktiškai tai jau trijų skirtingų upelių bendras ištekėjimas - iš kurių du įteka į Paviksvojį (vienas jų Šventupis, o kitas Viksvojelis), o iš jo jau kaip vienas upelis įteka į Daržinėlių ežerą, o dar vienas upelis Narsupė irgi įteka tiesiai į Daržinėles.

Kraštotyrininkas
Kęstutis Čeponis

Ignalina, 2020-04-01

------------------------------------------------------

Plačiau įvairių šių vietų lankytinų objektų foto ir aprašymus žiūrėti:

Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija
viewtopic.php?f=105&t=7766

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 01 Bal 2020 19:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija (2006)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos apylinkės - Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 02 Geg 2020 17:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Dirvoniškių akmuo su ženklais ir datomis (1554)
(Dirvoniškės (Gervoniškės) Kazitiškio seniūnijoje)

Kęstutis Čeponis - Žygeivis:

Dirvoniškėse (Gervoniškėse ?) yra labai įdomus istorinis akmuo su ženklais, įrašais ir datomis (1554 m. - kiek prisimenu) - radau jį dar maždaug 1995 m., kada dirbau Ignalinos rajono paminklotvarkininku. Vėliau jį pastatėme ant kalvelės, nes buvo nuridentas į krūmus.

Akmenys su tokiais pat ženklais ir datomis yra prie Salako (taip vadinamas "Napoleono akmuo"), bei vienas paskandintas Dūkšto ežere (negiliai - žiemą ant ledo užrito, o ledui ištirpus paskendo).

Kiek prisimenu, tada radau duomenų dar apie porą tokių akmenų...

Panašu, kad tai buvo feodalinės valdos riboženkliai.

P.S. Esu padaręs visų tų akmenų aprašymus, Dirvoniškių akmens ženklų ir datų piešinį, pažymėjau smulkiame žemėlapyje ir perdaviau kopijas tuometiniam Paminklotvarkos departamentui bei Kultūros paveldo centrui.

Originalai guli Ignalinos savivaldybės paminklotvarkos archyve atskiroje byloje. Kopija bylos yra ir Kazitiškio seniūnijoje.

Vėliau buvo atvažiavę archeologai ir specialistai iš Kultūros paveldo centro - kartografavo Dirvoniškių akmenį, nufotografavo, suteikė laikiną paveldo objekto numerį.

Ar jis įtrauktas oficialiai šiuo metu į paveldo objektų sąrašus, deja, nežinau. Nes vėliau buvo visokios reformos ir dalį rastų objektų išbraukė ar apskritai "užmiršo"... :(

Laimonas Umbrasas‎ - Ignalinos krašto genealogija ir kraštotyra:

Salako apylinkių 1902 m. žemėlapis, įdomu palyginti su dabartiniu, pvz: Dirvoniškių kaimas čia pavadintas Gervoniškėmis, matyt toks ir buvo kaimo pavadinimas, šalimais yra nemaža aukštapelkė.

http://igrek.amzp.pl/11811973

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

Laimonas Umbrasas‎ į Protėvių paveldas - Senču mantojums - Prōtetjan Palaidā
2018 m. gegužės 7 d.

https://www.facebook.com/search/top/?q= ... cation=ufi

Neįtrauktas, vos nesunaikintas, akmuo netoliese mano senelių kaimo, esu padaręs nuotraukų.

Dirvoniškių akmuo su ženklais yra Kazitiškio seniūnijoje Dirvoniškės kaime, apie 0,5 km nuo kelio susikirtimo (5309 žiūrėti žemėlapyje) prie Grikiapelių pelkės pakraščio, ant neaukštos kalvelės, apaugusios medžiais, šalia apleistos sodybos.

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Paskutinį kartą prie jo buvau prieš 15-20 metų, dabar teko nuo akmens paviršiaus nuvalyti samanas ir kerpes, į vietą pastatyti nugriuvusį metalinį-medinį stulpą su užrašu.

Ant akmens palikti įrėžiai: apskritimas, pusmėnulis, kryželis ir data 1554 m.

Manoma, jog Salako bei Gailiutiškės, Dirvoniškių ir Žagarinės akmenys su ženklais sietini su 1554 m. įvykusiu žemės valdų atribojimu.

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Artūras Kacevičius

Manoma, kad Salako akmuo (ir Gailiutiškės, Dirvoniškių, Žagarinės akmenys) sietas su 1554 įvykdytu žemės valdų atribojimu tarp Vilniaus vyskupijos (valdė šiaurines Salako žemes) ir Salako-Luodžių dvarininkų Petkevičių (valdė pietines Salako žemes).

https://www.vle.lt/Straipsnis/Salako-akmuo-118822

Girutiškių akmenyje gali būti iškalta Salako apylinkėse dvarą turėjusio Motiejaus Petkevičiaus („Mocel-Pel Z“) vardas ir pavardė. Apie jį žinoma iš 1567 m. kariuomenės surašymo.

Be to, kryželis su apskritimu ir lankeliu ant Girutiškių akmens yra toks pat, kaip ir ant Salako, Dirvoniškio, Žagarynės akmenų.

1930 m. buvo Gervaniškės (dabar Dirvoniškės).

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Kristina Ivanovaitė. Ką slepia mitologiniai Gražutės regioninio parko akmenys?

http://alkas.lt/2018/09/15/ka-slepia-mi ... o-akmenys/

2018 09 15 14:00

Praeityje žmonių dvasinė kultūra buvo labai stipri ir neatskiriamai susijusi su medžiaginės kultūros vystymusi. Visgi, kintant visuomeniniams santykiams, dvasinė kultūra ne iš karto kito, o senovės religiją ir pasaulėžiūrą atspindintys dalykai ir daiktai pasiekė ir mūsų laikus. Vienais iš tokių yra mitologiniai akmenys.

Akmuo lietuvių liaudės mitologijoje, tautosakoje ir šventviečių tradicijoje yra nuolat pabrėžiamas. Remiantis moksliniais ir tautosakiniais darbais išryškėja akmens, kaip ,,švento“, sakralaus, mitinio daikto įvaizdis. Tokių įvaizdžių formavimas leidžia nusakyti akmenims skirtų aukų pobūdį bei atskleisti apeiginę tradiciją, kuri dažniausiai siejama su Velniu, Dievu, Jėzumi Kristumi, Švč. Mergele Marija bei Perkūnu.

Su akmenimis susiję ir vaizdiniai apie pomirtines sielų keliones, jų buvimą akmenyse ir po jais. Tikėjimuose akmenys sudievinami arba suasmeninami. Tikėta, jog akmenys, ypač su dubenimis ar pėdomis turi šventų gydomųjų galių, kuriomis pasižymi akmenų įdubimuose susikaupęs vanduo. Senovėje žmonės akmenims priskyrė ir vaisingumą bei derlingumą lėmėjų bruožų. Taip pat buvo tikima, jog akmenys yra vietos, jungiančios mirusiųjų ir dievų pasaulį, žemės, dangaus bei požemio erdves.

Mitologiniai akmenys skirstomi į:

1) akmenis su dubenimis: smailiadugnius arba plokščiadugnius,

2) akmenis – „lovas“ – Laumių akmenų grupę,

3) akmenis lygia viršutine plokšte – akmenis – aukurus;

į 4) akmenis su įvairių formų ir dydžių gamtinėmis įdubomis;

į 5) akmenis su pėdomis;

į 6) stovinčius akmenis – toteminius akmenis, kai kur įvardijamus kaip menhyrai arba Žemaitijoje stabakūliai;

į 7) akmenis su ženklais.

Tautosakiniuose tekstuose galime rasti pasakojimus apie akmenis su pėda. Tai viena labiausiai Lietuvoje, ypač Aukštaitijos regione paplitusi „šventų” akmenų grupė. Dažniausiai tokio pobūdžio akmenys neturi jokio ryšio nei su priešistoriniais paminkliniais kompleksais, nei su kaimavietėmis ar sodybomis. Paprastai šiai akmenų grupei priklausantys objektai yra nuošaliose, pelkėtose, negyvenamose vietovėse. Tik vienas kitas susijęs su laidojimo paminklais. Akmenyse esantis pėdos formos įdubimas gali būti nuo 10 iki 40 cm ilgio, nuo 4 iki 15 cm pločio, nuo 2 iki 7 cm gylio. Tai ryškiausia mitologinių objektų grupė, turinti gausybę padavimų, pasakojimų ir legendų bylojančių apie šių akmenų atsiradimą.

Dažniausiai sutinkamas padavimas, kuriame pasakojama, jog velniui nepatiko, kaip Dievas sutvėrė pasaulį, todėl jis užsėjo žemę akmenine sėkla. Tuo tarpu Dievas užšaldė akmenis. Velniui tai taip pat nepatiko ir šis ėmęs ant jų šokinėti, kol galiausiai juose paliko tik savo pėdų – kanopų įspaudus. Kituose padavimuose galima rasti pasakojimų ir apie karvių, laumių, raganų pėdos įspaudus akmenyse.

Visgi, daugiau nei pusė akmenyse randamų pėdų yra vadinamos velnio pėdomis. Remiantis padavimais pėdas akmenyse palieka ir Dievas, angelai, žmonės. Padavimuose žymes akmenyse palieka ir Švč. Mergelė Marija. Tikriausiai, ji bus užminusi ir ant Gražutės regioniniame parke, Antalieptėje prie Šveicarkos šaltinio esančio Akmens su pėda. Būtent, dėl šios priežasties iki šiol tikima, jog akmuo turi gydomųjų galių, ypač, kai jis prisipildo lietaus vandens. Manoma, jog šis vanduo gydo akis, karpas, rožę, stiprina kojas.

Gražutės regioniniame parke 2018 m. ypatingi mitologinių akmenų tvarkymo ir jų saugojimo atžvilgiu. Šiemet itin daug dėmesio skyrėme akmenų – senųjų kulto vietų valymui nuo savaiminės augalijos: kerpių ir samanų, akmenis juosiančių tvorelių tvarkymui, aplinkos gražinimui ir neleidžiamų laužaviečių prie mitologinių akmenų naikinimui.

Taip Gražutės regioniniame parke buvo sutvarkyti: Lūžų akmuo su dubeniu, Plavėjų akmuo, Napoleono (Salako) akmuo, Girutiškių akmuo su ženklais.

Visi šie akmenys išskirtiniai.

Pirmiausiai, Lūžų akmuo su dubeniu. Manoma, jog tai XIII-XVI a. kulto vieta arba šventyklos liekana (žodis šventykla čia vartojamas sąlygiškai, nes Lūžų akmuo su dubeniu – įrenginys, o ne pastatas, buvęs po atviru dangumi). Spėjama, jog ant šio akmens valstiečiai palikdavo aukas deivėms, kurio verpdavo žmonių likimus.

Lūžų akmens su dubeniu kulto vieta panaši į XVI-XVIII a. Mosėdžio, Utenos šventvietes, gyvavusias praėjus net ir 100-200 m. po krikščionybės įvedimo. Taigi, galimas atvejis jog tiek Mosėdžio, tiek, Utenos, tiek, jei analogiška Lūžų kulto vieta priklauso krikščioniškajam laikotarpiui, o Antalieptėje – Basųjų karmelitų viešpatavimo laikotarpiui.

Lūžų akmuo identiškas Vilniaus senamiestyje buvusios Ragučio šventyklos akmeniui. Šventykla dar kunigaikščio Algirdo laikais buvo išgriauta.

Lūžų akmuo su dubeniu stovi kadaise iškastos duobės, kurioje kūrenta ugnis, pakraštyje. Po akmeniu su dubeniu ryškėja akmenų konstrukcija (akmuo su dubeniu paremtas ant kitų stambokų išgrįstų akmenų, kurių dalis to paties akmens nuoskalos.

Apie kitą Gražutės regioniniame parke esantį mitologinį akmenį – Salako arba Napoleono akmenį dar 1925 m. buvo užrašytas kraštotyrininko Jurgio Elisono pasakojimas, jog ant akmens yra iškalti lėkštė, šaukštas ir šakutė su kuriais Napoleonas valgęs (pietavęs), keliaudamas 1812 m. į Maskvą.

Taip pat senolių pasakojama, jog lėkštę, šaukštą ir šakutę iškalė 1812 m. Borodino mūšį pralaimėję Napoleono kariai. Šie išnaudojo akmenį, kaip simbolį – pralaimėjimo paminklą, iškaldami jame valgymo reikmenis. Taip valdžiai buvo bandoma parodyti, ko Napoleono kariams – atėjūnams labiausiai trūko (maisto) svečioje šalyje.

Kiti tyrėjai nelinkę sutikti su tautosakiniais pasakojimais, todėl mano, jog Salako akmuo turėtų būti siejamas su 1554 m. įvykusiu žemės valdų atribojimu tarp Vilniaus vyskupijos (valdė šiaurines Salako žemes) ir Salako-Luodžių dvarininkų Petkevičių (valdė pietines Salako žemes).

Ieškoję istorinės tiesos tyrėjai, vienas jų Petras Tarasenka, bandė įrodyti, jog Salako akmenyje yra iškalti saulės kulto simboliai. Taigi, akmenį buvo bandyta prilyginti saulės kulto aukurui, sietinam su pagonybe.

Vėlesni tyrėjai teigė, jog tai ne tik saulės kulto aukuras, bet ir krikščionybės atėjimą į šiaurės – rytų Lietuvą liudijantis objektas. Tai bandyta įrodyti teigiant, jog greta realistinio saulės atvaizdo randamas ir kryžius. Todėl šis akmuo sietas ir su senovės lietuvių laidojimo apeigomis.

Salako akmeniui yra artimas Girutiškių akmuo – pilkos spalvos plokščias granitas, 90×110 cm dydžio. Jo pietinis šonas 25 cm aukščio, kiti šonai beveik lygūs su žemės paviršiumi.

Girutiškių akmenyje gali būti iškalta Salako apylinkėse dvarą turėjusio Motiejaus Petkevičiaus („Mocel-Pel Z“) vardas ir pavardė. Apie jį žinoma iš 1567 m. kariuomenės surašymo. Be to, kryželis su apskritimu ir lankeliu ant Girutiškių akmens yra toks pat kaip ir ant Salako, Dirvoniškio, Žagarynės akmenų.

Pasakojama, kad 1939 m. lenkų kareiviai atkėlę akmenį po juo rado ilgą dviašmenį kalaviją ir dar kažkokį gelžgalį.

Dar vienas galimas mitologinis akmuo – riboženklis Gražutės regioniniame parke yra Plavėjų akmuo. Akmens pietiniame šone iškalti du 8 cm ilgio ir 7,5 cm aukščio skaičiai – „18“, maždaug 7 cm atstumu nuo jų yra 25 cm ilgio 6,5-11 cm data ,,1860“ (menkai įžvelgiama), 4 cm žemiau – ženklas, panašus į lanką su į jį įdėta strėle. Lankas nukreiptas žemyn ir kiek primenantis netaisyklingą kryželį lenktomis kryžmomis. Griovelių plotis 0,5-1 cm, gylis iki 1 cm . Aplinkiniai žmonės mano, kad ant akmens nesuprantami simboliai rodo, jog čia paslėptas lobis. Nuo seno po akmeniu daug kas bandė prasikasti, ieškodami pinigų.

„Prašome Jūsų saugokite ir tausokite mūsų brangųjį ir ne itin gausų mitologinį paveldą. Brangieji, laužų kūrimas ir šiukšlinimas prie mitologinių akmenų tai jau nusižengimas parkui ir nusikaltimas gamtai!“ – perspėja parko darbuotojai.

--------------------------------------------------------

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

---Girutiškių akmenyje gali būti iškalta Salako apylinkėse dvarą turėjusio Motiejaus Petkevičiaus („Mocel-Pel Z“) vardas ir pavardė. Apie jį žinoma iš 1567 m. kariuomenės surašymo.---

Kiek prisimenu, ant Dirvoniškių (Gervoniškių) akmens irgi iškaltos tos pačios raidės.

Akmuo su data 1554 ir ženklais Kazitiškio apyl. Dirvoniškių (Gervaniškių) kaime.

O netoliese ir Girutiškės bei Salako akmenys.

Ir dar man pasakojo, kad yra paskandintas akmuo su tokiais pat ženklais Dūkšto ežere bei upelyje prie Žagarinės kaimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 02 Geg 2020 18:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Foto iš straipsnio: Kristina Ivanovaitė. Ką slepia mitologiniai Gražutės regioninio parko akmenys?
http://alkas.lt/2018/09/15/ka-slepia-mi ... o-akmenys/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 02 Geg 2020 19:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Laimonas Umbrasas

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

Kazitiškio seniūnijoje, šalia Rainių yra ežeras kurį vadina Notrinka, Notrynės ežeru.

Šiame 1902 m. žemėlapyje užfiksuotas senasis ežero pavadinimas Šventelis (оз. Швентелисъ).

Dabar tokiu vardu ežero niekas nevadina, negirdėjau ir iš savo senelių.

Vietiniai upelį, ištekantį iš ežero, vadina Sventyčia (lenk. Święcica), 1902 m. žemėlapyje į ežerą įtekantis ir ištekantis upelis įvardintas Svenсyсa (р. Свенцица).

Senasis lietuviškas pavadinimas veikiausiai turėjo būti Šventytė, šiuo metu jau išnykęs.

http://igrek.amzp.pl/11804424

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Deja, labai daug senų lietuviškų pavadinimų šiuo metu yra pakeisti arba labai iškraipyti, perrašant juos iš vokiškų, rusiškų, lenkiškų žemėlapių ir įrašų, bei panaikinant ilgąsias balses (kurių nėra vokiečių,lenkų, rusų užrašuose).

Ir vis niekaip nepavyksta juos atstatyti - pvz., jau daug metų bandau oficialiai įteisinti istorinį pavadinimą ežeras Šiekštys Ignalinoje (šalia yra Žiemos sporto centras), kurį lenkų okupacijos metais lenkai "perkrikštijo" į "Zieliony", o pokaryje sugebėjo mūsų veikėjai "sulietuvinti" į Žaliasiai.

Iš jo, beje, išteka upelis, vadinamas Šiekštele, nors iš tikro jo senasis pavadinimas yra Šiekšta (analogiškai upelis Vilnia Vilniuje virto Vilnele), o Šiekščio paežerėje yra Pašiekštės miškas (kitoje ežero pusėje, negu Žiemos sporto centro pastatas).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 19 Geg 2020 16:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Paminklai Lietuvos partizanams ir kt. atmintinos vietos Ignalinos rajone - aprašymai ir nemažai fotografijų kiekvieno paminklo.

http://genocid.lt/Statiniai_Vietos/Pami ... inklai.htm

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 20 Lie 2020 18:03

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

1933 m. lenkiškas žemėlapis - Lietuva ir Baltarusija

Demarkacinė linija prie Ignalinos
http://retromap.ru/m/#151933_z13_55.338517,26.175098

Sovietinis 1940 m. žemėlapis
http://retromap.ru/m/#14194016_55.352085,26.225910

1860 m. Rusijos imperijos žemėlapis (Šuberto)
Ф. Игналино, Будри, Гермине, оз. Шекшта
http://retromap.ru/m/#14186010_z13_55.344472,26.191921

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 13 Lap 2020 18:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

https://www.facebook.com/groups/1337880 ... &ref=notif

Įvairių Ignalinų dabartinėje Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos teritorijoje yra (ir buvo) apie 10.

Jos buvo aprašytos "Mūsų Ignalinoje" Jono Baltakio straipsniuose - jis beveik visas jas aplankė. Žada rašyti apie jas knygą, bet nežinia kada tai jam pavyks padaryti.

Tiesa, visose enciklopedijoje klaidingai rašoma, jog mūsiškė Ignalina paminėta 1810 m. kaip Tyzenhauzų valda.

Tai architektas Miškinis dar sovietmečiu neteisingai suprato lenkiškai parašytą rankraštinį dokumentą Vilniaus universiteto bibliotekoje - iš tikro tame dokumente parašyta apie Rokiškio rajone buvusią Ignaliną, Tyzenhauzams priklausiusį palivarką.

Prieš porą dešimtmečių man pavyko gauti šio dokumento kopiją - jį paskaitęs iš karto pamačiau, kad ten aprašoma visai ne mūsų Ignalina, o netoli Rokiškio buvusi (ta kopija yra Ignalinos savivaldybėje Paminklotvarkos archyve - jį dabar prižiūri Statybos ir architektūros skyrius).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 19 Lap 2020 18:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Aukštaitijos Nacionalinio Parko smulkioji ežerų toponimika

https://www.ignalina.info/data/ckfinder/files/ANP.pdf

(reikia padidinti peržiūrint - nustatyti dydį 125 %)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 08 Gru 2020 16:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Lietuvos žiemos sporto centras

http://lzsc.lt/

https://www.facebook.com/LietuvosZiemosSportoCentras

Tramplinai: egzotiškos sporto šakos gyvenimas ir mirtis.

https://www.mignalina.lt/2020/05/08/tra ... ir-mirtis/

Parengė Jonas BALTAKIS
2020 gegužės 8 d.

Atsimenu, kai dar stovėjo Ignalinos tramplinas, apie jį buvo kalbama kaip apie vienintelį ir didžiausią Lietuvoje ar net Baltijos šalyse. Pasirodo, tramplinų būta ir kitur, o pirmasis dar prieš karą stovėjo… Zarasuose. Beje, tuomet buvo tradicija abiturientams po išleistuvių vakaro sulaukti ryto ir dar prieš aušrą lipti ant tramplino saulės pasitikti. 1973 m. birželį ant jo lipau ir aš su klasiokais.

Šiandien spausdiname sutrumpintą rašinį apie Lietuvos tramplinus iš portalo lrytas.lt Ignalinos tramplino nuotraukos, kurias paskolinome ir lrytas.lt – iš MI redakcijos archyvo, jų autorius Algis Cicėnas, vienos – Jonas Baltakis.

Redaktorius

„Kalno šlaitai būdavo juodi nuo žmonių, susirinkdavo ir ant ežero daug jų. Prisimenu tik, kaip direktorius per ruporą pranešdavo, kad jau pradeda traškėti ledas“, – apie savo metu pakankamai populiarią sportą šaką Lietuvoje pasakojo ignalinietis Bronius Cicėnas. Kaimyninėje Lenkijoje šuoliai su slidėmis nuo tramplino patenka į populiariausiųjų sąrašą, o sportininkai padovanojo šaliai ne vieną olimpinį žiemos olimpinių žaidynių medalį. Tačiau dabartiniams lietuviams ši sporto šaka yra visiška egzotika, tačiau taip buvo ne visada. Šuolių su slidėmis ištakos Lietuvoje siekia dar tarpukario laikus, o vienu metu šalyje veikė net ne vienas tramplinas.

Pirmas tramplinas – Zarasuose

Tarpukario Lietuvoje vienas toliausiai nuo Baltijos jūros nutolęs šalies miestas tapo savotišku žiemos sporto centru. 1937 m. Zarasuose buvo pastatyta savivaldybės vila „Užuovėja“, kuri oficialiai imta vadinti žiemos sporto stotimi. Magučių miške ant 170 m virš jūros lygio iškilusios kalvos buvo ir pastatytas pirmasis šuolių su slidėmis tramplinas Lietuvoje. Savo laiku jis buvo pats didžiausias visoje Lietuvoje.

(šiame foto kairėje Ignalinos tramplinas, o dešinėje dvi foto - Zarasų tramplinas)

Tik ką pastatytas 40-ies metrų aukščio tramplinas pasitarnavo 1938 m. rengtose Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos (SELL) žiemos olimpiados varžybose. Tačiau žiemos sporto centro plėtrą Zarasuose pristabdė prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas. Jo pabaigoje atsitraukdama nacistinės Vokietijos kariuomenė 1944 m. susprogdino medinį trampliną.

Ignalinoje – pirmasis Lietuvos šuolių su slidėmis čempionatas

„Sporto“ laikraštyje apie šuolių su slidėmis sportą šaką Lietuvoje buvo užsiminta, kad nedidelių tramplinų Lietuvoje veikė ne vienas. Tačiau tuo metu didžiausias iš jų egzistavo Ignalinoje.

Medinis 38 m tramplinas stovėjo ant Vilkakalnio kalno, dabartiniame Lietuvos žiemos sporto centre.

1965 m. čia buvo surengtas ir pirmas Lietuvos šuolių su slidėmis čempionatas. „Pradžioje rankiniu būdu apie 1960-uosius metus buvo pastatytas mažasis tramplinas. Statybos vyko Broniaus Šimkūno iniciatyva. Jis čia buvo entuziastas ir vietą tramplinui pradėjo kasti, kai dar čia nebuvo žiemos sporto bazės. Vėliau, 1963 m., buvo pastatytas šalia didysis tramplinas. Vertikaliai jis buvo 38 m. Tiesa, pradžioje buvo šiek tiek neapskaičiuoti atstumai ir teko vėliau koreguoti statinį“, – pasakojo dabartinis sporto centro direktorius B. Cicėnas.

Jis puikiai prisimena tramplino laikus Ignalinoje, mat ir pats yra šokęs nuo jo bei vėliau treniravęs vaikus. Dabar jau miręs B. Cicėno brolis Mindaugas buvo pirmasis, kuris atliko debiutinį šuolį su slidėmis nuo didžiojo tramplino. „Nuo mažojo šokti visi ereliai buvo, o nuo didžiojo niekas nedrįso. Tuomet mano brolis Mindaugas pirmas ir atidarė šitą trampliną. Tik pats šuolis nevisai vykęs gavosi. Varžybos čia vyko iki pat 1976 m. Daug jų visokių buvo. Tačiau tais laikas tie šuoliai būdavo kitokie. Dabar, kai šoka, tai slidės gražiai plazda, o tada jos buvo siauros, šokome tiesiomis slidėmis į priekį“, – sakė B. Cicėnas. Žiemos sporto centro direktorius užsiminė, kad šuolių su slidėmis varžybos anuomet buvo išties populiarus dalykas, o jų pasižiūrėti ateidavo nuo 3 iki 5 tūkstančių.

„Kalno šlaitai būdavo juodi nuo žmonių, susirinkdavo ir ant ežero daug jų. Prisimenu tik, kaip direktorius per ruporą pranešdavo, kad jau pradeda traškėti ledas. Vėliau aš ir pats šokinėdavau, buvau stiprus vidutiniokas. Pamenu, užlipi ant tramplino ir kol kvapą atgauni, jauti kaip jis linguoja po metrą į šonus. Galiu pripažinti, kad bijodavome. Tačiau nulipti nuo tramplino ir pripažinti, kad bijojai, tai tave užbadys pirštais. Po to ir važiuoji bijodamas (juokiasi – red.). Pamenu, kad patys susinešdavome sniegą ant tramplino lentų. Pats skrydis trukdavo apie 4 sekundes. Kai jau atsispiri, praskrendi tą kalniuką, tau atsiveria nusileidimo vaizdas, matai žmones, pajauti palaimą, nors atrodytų tai tik akimirka trunka“, – prisiminimais dalinosi B. Cicėnas.

Jis užsiminė, kad išpopuliarėjus šuoliams su slidėmis, atsirado iš šiaurės dvikovės sportininkai (kombinuota slidinėjimo ir šuolių su slidėmis rungtis). Tiesa, čia jau dominuodavo tie, kas greičiausi būdavo slidinėjimo trasoje. „Nekokios taisyklės tuo metu būdavo. Jei su slidėmis trasoje buvai greitas, tai nuo tramplino užtekdavo nušokti tik truputį. Mano kitas brolis Algis būdavo labai stiprus trasoje, jam užtekdavo nušokti 20–30 m, kad laimėtų, nors kiti nušokdavo iki 50 m“, – atskleidė B. Cicėnas.

Tačiau ilgai Ignalinos tramplinas neišsilaikė. Jis buvo medinis, tad gana greitai supuvo, daugiau entuziastų neatsirado, tad su Ignalinos tramplino subyrėjimu aštuntajame dešimtmetyje baigėsi ir šuolių su slidėmis era Lietuvoje. Tiesa, B. Cicėnas dar kurį laiką netgi treniravo vaikus ant mažojo tramplino. „Man grįžus iš kariuomenės, 1973 m. jis jau stovėjo laikomas lynais, girgždėdavo. Keitėsi mados, neliko ir tramplino. Nelikus objektui ir treneriams, sporto šaka sunyko. Kuomet aš tapau bazės direktoriumi to tramplino jau nebuvo. Buvo likęs tik mažasis. Būdamas jaunas entuziastas dar buvau atgaivinęs sporto šaką. Surinkdavau iki 15-os sportininkų“, – pasakojo B. Cicėnas.

Tramplinai buvo išsibarstę visoje Lietuvoje

Tame pačiame „Sporto“ istoriniame straipsnyje buvo užsiminta, kad Trakų, Telšių, Nemenčinės ir Utenos rajonai turėjo nedidelius 10–15 m pajėgumo tramplinus. Vilniuje skirtingais laikotarpiais galėjo veikti netgi trys šuolių su slidėmis tramplinai.

Pirmoji vieta yra ties dabartinio Kalnų parko stadiono kampu prie šaudyklos, o kalno šlaite galima aptikti iš betonuotą senąją nusileidimo vietą. Pats tramplinas stovėjo aikštelėje viršuje kiek nutolus nuo Stalo kalno stadiono link. Kūno kultūrą studijuojantiems studentams paruoštame „Slidinėjimo“ vadovėlyje užsiminta, kad jau Antrojo Pasaulinio karo metu Vilniuje, kuomet buvo okupavę sovietai, 1941 m. sausio ir vasario mėnesių sandūroje vyko Lietuvos slidinėjimo pirmenybės. Jų programoje buvo ir šuolių su slidėmis bei šiaurės dvikovės (slidinėjimo ir šuolių su slidėmis kombinuota rungtis – red.) varžybos. Šaltinių teigimu, jos vyko ant Trijų kryžių kalno. Dabar sunku pasakyti, ar buvo šokinėjama būtent šalia Kalnų parko stadiono, ar nuo tarpukario laikų egzistavo dar vienas tramplinas šioje teritorijoje. Iš Utenos kilęs futbolo istorikas G. Kalinauskas pamena Kalnų parko stadiono trampliną ir netgi yra nuo jo šokęs. „Teko šokinėti, tačiau apie jo istoriją mažai ką galiu pasakyti, nes pats į Vilnių atvažiavau 1960 m. Jis egzistavo lygiagrečiai su stadionu“, – atskleidė istorikas, kuris savo laiku išbandė ne vieną sporto šaką jaunystėje. Tą laikotarpį prisimenančių liudininkų teigimu, kalno šlaitas buvo išbetonuotas, o jį padengė dirbtine danga, kuri leisdavo šuolininkams su slidėmis sportuoti ne tik žiemą, bet ir vasarą. „Kai mokiausi Vilniuje, nueidavome, pasižiūrėdavome. Man, kaip buvusiam šuolininkui, būdavo įdomu pasižiūrėti į tą dirbtinę dangą. Bet ji jau buvo nušiurusi, vietomis išplėšta“, – prisiminė B. Cicėnas.

Pagal lrytas.lt

Foto
https://www.mignalina.lt/2020/05/08/tra ... -mirtis/3/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 17 Gru 2020 22:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Mažulonių piliakalnis

Apie Mažulonių piliakalnį yra naujas Vykinto Vaitkevičiaus straipsnis: V. Vaitkevičius. Raktas Mažulonių piliakalniui
http://alkas.lt/2018/11/15/v-vaitkevici ... iakalniui/

Žygeivis:
2020 12 17 21:03 | IP adresas: 82.135.152.86

Ten netoliese tarp Kūjiškės ir Pakryžės (netoli Mažulonių) yra ir šventas rusų sentikių kalnas (tiksliau jis buvo – tiesiant žvyrkelį į Daugėliškį apie 1960 m. šį kalną nukasė žvyrui). Šalia yra ežeras Pagūrys – Vandens telkiniai http://ezerai.vilnius21.lt/pagurys-v5714.html

Kalne buvo ypatingai svarbios rusų sentikių kapinės – jose sentikiai laidodavo netgi atvežę iš dabartinės Baltarusijos teritorijos (Vydžių ir kt.). Kada kalną su kapinėmis nukasė, tai dar ilgai po to atvažiuodavo sentikiai ir ten melsdavosi.

Man tai pasakojo Pakryžėje ir Kūjiškėje maždaug prieš 25 metus, kada ten rinkau informaciją apie vietinius paveldo objektus.

P.S. Tiesiant tą žvyrkelį nukasė ir dalį Mažulonių piliakalnio papėdės, kartu su ten buvusių senovinių kapinių dalimi. Liko tik vienas nemažas akmuo su iškaltų kryžiumi. Rastus kaulus žmonės surinko ir perlaidojo Pakryžės kapinėse.

Gūriai yra gana paplitęs Ignalinos rajone (ir apskritai Rytų Lietuvoje) pavadinimas (pvz., Gūriai yra šalia Ignalinos, prie Narsutiškės). Kilęs iš slaviško žodžio “гора”, tiksliau lenkiško “góra” (tariama “gūra”, su ū ilga). Matyt, seniau buvo vartojami lietuviški atitikmenys (Kalnai, Kalninė, Kalniškė ir pan.), bet slavinimo metu pavadinimus išvertė.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 27 Gru 2020 16:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Prezidento Antano Smetonos ąžuolas ir akmuo ant Ginučių piliakalnio

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 06 Sau 2021 18:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

IGNALINAI – 150. Šventės ir miesto atsiradimo istorija

http://www.utenoszinios.lt/2016/06/18/i ... -istorija/

Dalia SAVICKAITĖ
2016/06/18/

Ignalina – skambančiu gamtos grožiu apdovanotas miestas. Tai miestas tarp ežerų, sukuriančių jos grožį, bet ribojančių plėtimąsi. Ignalina – Palūšės ir geležinkelio „vaikas“, paveldėjęs tiek gerąsias, tiek blogąsias „tėvelių“ savybes.

Kodėl Palūšės? Dauguma Palūšės gyventojų, samdomi prancūzų inžinieriaus, dirbo geležinkelio statybos darbuose, žydai prekiavo statybvietėje. Vėliau ten statėsi savo namus. Besikurianti Ignalina „susiurbė“ Palūšės gyventojus. Tuo laiku dabartinio miesto teritorijoje plytėjo pelkės, todėl pirmiausia vietovė buvo drenuojama. Tą laiką mena darbų saugumą garantavusi supilta ir lig šiolei išlikusiais poliais sutvirtinta geležinkelio sankasa ties Gavaičio ežeru. Iš to laiko ir vandens bokštas – seniausias Ignalinos pastatas.

2001 m., ruošiantis minėti Ignalinos miesto 135 įkūrimo metines, tuometinės kultūros reikalų tvarkytojos Aldonos Jeleniauskienės prašymu rinkau informaciją apie miesto kultūrinį gyvenimą. Tuomet vyko daug diskusijų dėl tikslios jo įkūrimo datos. Iš kelių atrastų istorinių šaltinių buvo „išrasta“ priimtiniausia diena, mat artėjo rinkimai. Vis tik, kaip tuomet, taip ir dabar galvoju, kad svarbiausia data laikytina ta, kuomet paminimi pirmieji gyventojai, nes ir šiandien šventė svarbiausia gyviesiems, čia gyvenantiems ir jų svečiams, t. y. įkūrimo metais visai priimtina laikyti 1866 m. Jei jau detaliai gilintis, tai kalbėti, tikriausiai, reikėtų apie Budrių kaimo atsiradimą, kuris dabar yra miesto dalis. Taip analizuojant Ignalina iš vieno jauniausių – 150-čio – šalies miesto taptų bene vyriausia…

Ignalinos geležinkelio stoties senasis bokštas, statytas 1872 m.

1862 m. minima buvus medinę geležinkelio stotelę, 1866 m. – kad prie stoties jau gyveno 85 žmonės, buvo policijos būstinė, smuklė ir parduotuvė. Palūšė ir Ignalina konkuravo neilgai: dėl atsiradusios transporto įvairovės amatininkai totoriai, prekybininkai žydai, žemdirbiai lietuviai kraustėsi į Ignaliną, kur galėjo greičiau realizuoti savo produkciją. 1895 m. dokumentai rodo čia gyvenus jau 300 gyventojų. Tais metais buvo kreiptasi į apskrities valdybą ir prašyta suteikti Ignalinai oficialų gyvenvietės pavadinimą, bet tuomet gyventojų dar buvo per mažai…

Ignalinos vystymąsi stabdė ir 1882 m. įstatymu apribotas daugiausia prekyba besivertusių žydų kūrimasis. Kad žydų prekybininkai čia būrėsi neleistinai gausiai, liudija ir tai, kad 1894 m. valdžios jau buvo prašyta statyti žydų maldos namus.

Po 1903 m. leidus žydams laisvai apsigyventi, Ignalinoje ženkliai pagausėjo gyventojų.

Dokumentai nurodo, kad ilgą laiką Ignalina priklausė Palūšei. Ką tai reiškia – sudėtinga paaiškinti, nes Palūšė nebuvo nei apskrities, nei valsčiaus centro funkcijas turintis darinys. Greičiausiai tai – bažnytinis pavaldumas, nes iki 1934 m. Ignalinoje nebuvo bažnyčios, gyventojus siejo glaudūs giminystės ryšiai.

Ignalina Palūšės visiškai nesunaikino, bet „suvalgė“ Budrių, Vilkakalnio, Vašivų (Dekaniškės) kaimus. Geležinkelis tapo svarbiu apylinkių ekonominės plėtros veiksniu.

Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių gyvenvietė.

Nuo 1906 m. Ignalina pradėjo garsėti savo turgumis. Tiksli turgaus vieta nežinoma, bet manoma, kad buvo prekiaujama šalia geležinkelio neužstatytose vietose. 1919 m. miesto schema – bene pirmasis autentiškas dokumentas.

Nuo senojo Palūšės–Daugėliškio trakto per Ignalinos palivarką į geležinkelio stotį ėjo naujas, gana tiesus kelias, bėgius kirto dvi pervažos. Abipus geležinkelio ėjęs kelias sudarė kilpą. Didžioji dalis namų glaudėsi prie kelio, ėjusio palei geležinkelį. Kita miestelio dalis buvo už geležinkelio. Tikėtina, kad nuo laisvai ir padrikai pasklidusių sodybų link jų ėjo keliukai, vėliau galėję virsti skersinėmis gatvėmis.

Miestelio raida priklausė nuo valdžios požiūrio į geležinkelio naudą. Kaizerinės okupacijos metais miestelis sparčiai augo, nes vokiečiams nutiesus siauruko bėgius į Vydžius ir Tverečių pagerėjo miestelio ryšiai.

Po I pasaulinio karo Ignalina liko lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Ji neturėjo jokios administracinės reikšmės, demarkacinės linijos artumas ir sumažėjęs judėjimas geležinkeliu stabdė vystymąsi, nors kontrabandinė prekyba vyko.

Bėgdami kaizerio kareiviai susprogdino tiltą ties Pakretuone: traukinių eismas nutrūko. Nors šis tiltas buvo suremontuotas gana greitai, bet dar ilgai nebuvo sutvarkyti tiltai per Dauguvą ir Nerį. Siaurukas buvo išardytas, o dėl apmirusio traukinių eismo apmirė ir miesto plėtra.

1939 m. Vilniaus kraštą gražinus Lietuvai buvo pakeistas gražintų teritorijų administracinis suskirstymas. 1939–1941 m. Ignalina buvo Švenčionių apskrities, 1941–1950 m. – Švenčionių valsčiaus centru.

Miestui augti padėjo atsigavęs eismas geležinkeliu. Atgimė buvę ūkiniai ryšiai. 1941 m. kilęs karas pakeitė miestelius.

Ignalina per karą nelabai nukentėjo, bet ūkinė veikla buvo paralyžiuota. Daug lėmė ir tai, kad nesuspėję pasitraukti žydai buvo išžudyti.

1950 m. Ignalina tapo rajono centru. Žemdirbiai pagamintą produkciją veždavo į Peterburgą, čia kažkada gyvenusių žydų palikuonys, giminaičiai atvažiuodavo atostogauti ir taip pradėjo formuoti kurorto įvaizdį.

Pastačius turistinę bazę Palūšėje, Žiemos sporto centrą Ignalinoje ėmė formuotis naujas miesto veidas. Nors tuometinė valdžia turizmo plėtrą laikė neekonomiška, akcentavo žemės ūkio dalykus, gamtos dovanotas grožis formavo nepakartotą įvaizdį, kuris lemia ir dabartinį miesto plėtros savitumą.

Materialusis kultūros paveldas Ignalinoje

Apie 1930 m. Ignalinoje priskaičiuojama apie 1300 gyventojų, čia stovėjo kariuomenės dalinys, veikė dvi sinagogos ir dvi žydų mokyklos, septynmetė lenkų mokykla, vartotojų kooperatyvas „Viltis“.

Kadangi ilgai nebuvo bažnyčios, miestas „statėsi“ kitaip nei aplinkinės gyvenvietės (ne apie bažnyčią).

1928 m. buvo sudarytas miestelio teritorijos plėtotės planas. Naujoji Ignalina buvo kuriama Paplovinio ežero pietiniame krante. Teritorijos šiaurės rytų pusėje, arčiau buvusio užstatymo, buvo numatyta didoka 110 x 130 m stačiakampė aikštė, kurią kirto dvi gatvės. Aikštėje susikertančios gatvės sudarė XVIII a. pabaigos rusų miestams būdingą planą. Naujasis gatvių tinklas buvo neblogai sujungtas su senuoju.

Vėliau Ignalinos miestas keitėsi nedaug, tai – stačiakampio plano miestas. Šiandien vertinamas Ignalinos savitumas – XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose sukurtas centrinės dalies planas, kurį sudaro stačiakampė aikštė ir aplinkinius kvartalus formuojantis taisyklingas gatvių tinklas. Tai retas miesto išplanavimas Lietuvoje, analogiškas buvo taikytas Kaunui.

Šitoks paveldas yra vertinamas įvairiai: ir kaip laiko poreikių nebeatitinkantis, ir anomalija, ir anachronizmas, bet kartu tai retas miesto planavimo atvejis Lietuvoje, todėl saugomas valstybės. Ignalina – vienintelis respublikoje linijinio plano pertvarkymo į stačiakampį planą įgyvendintas atvejis (nepasisekė Babtuose, Birštone).

Trečiajame dešimtmetyje Ignalina nedidėjo, jos centras su aikšte buvo suformuotas prekybininkams persikeliant iš tankiai užstatytų vietų į laisvus plotus prie aikštės.

1934–1935 m. statyta pirmoji bažnyčia buvo laikina, todėl miesto užstatymui įtakos nedarė.

Laikina Ignalinos bažnyčia, statybos pašventintos 1933 m. rugsėjo 17 d.

Pradėtoji statyti 1935 m. iki II pasaulinio karo nebuvo baigta.

Ignalinoje beveik nėra išlikę senųjų statinių.

Kuomet paveldosaugininku dirbo Kęstas Čeponis, buvo suregistruota daug smulkesnių paminklų. Šiuo metu tokio specialisto savivaldybėje nėra, o K. Čeponio informacija naudojamasi menkai, nors turistinei Ignalinai tai galėtų būti rimta paspirtis.

Pirmosios miestą papuošusios medžio skulptūros – Napoleono Černiaus rankų darbas. Tai ir Paplovinio pakrantėje sustingę įsimylėjėliai Ignas ir Lina, mąslus Č. Kudabos bareljefas pagrindinės mokyklos kiemelyje. N. Černių žmonės vadino feniksu, nes lemtis nepagailėjo – teko išgyventi gausybės lagerių pragarą. Savo amato subtilybes perdavė sūnui Gintarui Černiui, kuris kuria ir savo autorinius medžio „tapybos“ darbus, ir atnaujina tėvo kūrinius.

Medžio skulptūras anksčiau intensyviai kūrė ir Teofilis Patiejūnas. Šių dienų miesto ir apylinkių materialųjį paveldą kuria Jonas Grunda, Raimundas Žievys, Petras Gaižutis, ateina nauja, dar plačiai neišgarsėjusi karta.

Nors plačiausiai žinomi J. Grundos medžio plastikos darbai, bet miestą jis yra papuošęs akmenine skulptūra prie muziejaus „Ramybė“, jo sumanyta, atlikta ir miesto aikštės fontano kompozicija, riboženkliai. Gaila, bet dėl rajono valdžios ignoravimo pasyvus tapo jo ir draugų sumąstytas privačios meno galerijos „Skaptukas“ projektas.

Didžiausią oficialų pripažinimą yra pelnęs tapytojas ir drožėjas Petras Gaižutis. Priestočio skvere stovi ignaliniečio Valdo Ozarinsko suprojektuotas, Juozo Jakšto išdrožtas unikalus, įspūdingas ir Lietuvoje dar nepakartotas savo sukrečiančiu poveikiu kryžius ištremtiesiems. Gaila, kad miestas neranda galimybės pasipuošti unikaliais R. Žievio metalo plastikos darbais.

Kultūrinio gyvenimo daigeliai

Kaip ir visoje XIX a. Lietuvoje, kultūrinis gyvenimas sukosi apie bažnyčią ir mokyklą. Baisiausia, kad Ignalinoje nebuvo bažnyčios, o dėl to, kad geležinkelį statė ir aptarnavo rusai, apie 1906 m. pradėjo veikti rusų mokykla, veikė dvi žydų mokyklos, po 1920 m. įvesta lenkų dėstomoji kalba, nors buvo net 41 prašymas dėstyti lietuviškai…

Nors buvo baudžiami, lietuviai organizavo kilnojamąsias lietuviškas mokyklas. Vaikai vis viena mokėsi, kūrėsi ir meno kolektyvai, nes jau buvo kur prisiglausti. Tuometinis laikraštis „Ateitis“, rašęs apie Ignalinos apylinkių švietimo dalykus, teigė jog „apšvietimas stovi žemai – vos ant pirmo kultūros laiptų laipsnio“. Įdomu ir tai, kad „kaimuose neatsirado nė vienos analfabetės moters, o vyrų gi, nemokančių skaityti, randasi daug didesnis nuošimtis“…

1921 m. lenkų valdžia pastatė naują medinę mokyklą. Mūrinė mokykla iškilo apie 1935–1939 m.

Apie 1938 m. jau veikė mokinių choras, buvo mandolininkų orkestrėlis, rankdarbių būrelis, vyko kalėdinės eglutės. Po 1939 m. keitėsi ir kultūrinio gyvenimo politika. „Ryto“ draugija įsteigė lietuvišką mokyklą, kuri ėmėsi organizuoti kultūrinį miestelio gyvenimą: įsteigė chorą, rengė vaidinimus, sporto žaidynes. Bet 1941 m. ir vėl karas, ir vėl visa ko griūtis…

Janina Dervinytė-Radziulienė prisimena, kad mama sakė, jog 1944 m. besituokiančios poros jau fotografavosi prie taip vadinamų kultūros namų.

Valstybės dienos šventė Ignalinos etninės kultūros centre (1997 m.)

1946 m. rugpjūčio 28 d., atidarius Ignalinos gimnaziją, kultūrinė veikla suintensyvėjo.

Pirmiausia – buvo galima laisvai mokytis lietuvių kalba, buvo skatinama moksleivių saviraiška.

Ignalinai labai pasisekė, kad vieni iš pirmųjų mokytojų čia buvo legendinis keliautojas Liudas Alseika ir jo žmona Marija, Tomas Glodas, Aldona Kruopytė, Irena ir Česlovas Leleikos bei kt. Net dabartiniame Ignalinos kultūriniame gyvenime dar galima surasti jų pasėtos kultūros sėklų daigus, dar gyvuojančias tradicijas: L. Alseikos padavimą apie Ignaliną, aistringo režisieriaus T. Glodo meilę teatrui, I. Leleikienės – šokiui, A. Kruopytės – pagarbą istorijai, dainai, grožiui.

Nuo 1948–1949 m. mokykloje jau veikė įvairūs būreliai. Ypač savo veikla išsiskyrė T. Glodo literatų būrelis (nuo 1950 m. net 23 metus jam vadovavo A. Kruopytė, vėliau Marija Čepulėnienė, Irena Šaltienė).

Šokių būrelį įkūrė ir jam vadovavo Birutė Česnakaitė, o vėliau net 22 metus – I. Leleikienė. Šio kolektyvo šokėjams dėkojo net žymusis choreografas J. Lingys. Įdomu, kad beveik visų būrelių dalyvių sąrašuose ir kraštiečio, Nepriklausomybės signataro Česlovo Juršėno pavardė.

Miestui gavus rajono centro statusą (1950 m.), pagyvėjo ir kultūrinis gyvenimas.

Į rytus nuo geležinkelio stoties iš molio sukrėstame name vėl pradėjo veikti kultūros namai. Biblioteka jau veikė. Kultūros įstaigų materialinė bazė buvo silpna, trūko specialistų, bet jau vykdavo šokiai, pasirodydavo saviveiklininkai. Didžioji jų dalis – mokytojai.

1948 m. jau rinkosi choras, kuriam vadovavo Mažeika. Choro veiklą išpopuliarino jam pradėjęs vadovauti Z. Leškevičius (tuo metu A. Kruopytė ir J. Repšys repetavo net arijas iš operos „Silva“, vėliau jam vadovavo Puodžiukaitė, Giliauskaitė, K. Ilgūnas, R. Julišauskas, O. Juknevičienė, D. Zlatkauskienė).

Kultūros reikmėms buvo atiduota nebaigta statyti bažnyčia (vėliau perduota bibliotekai).

Kultūros namų veiklos ataskaitos buvo kaupiamos Ignalinos DŽD tarybos archyvuose. Nuo 1960 m. jau nuolat repetuodavo choras, vyrų ir moterų oktetai, su pertrūkiais – dūdų orkestras, vėliau – estradinės grupės.

Ypač gerai jų veikla buvo įvertinta 1963 m. 1971 m. pradedamos švęsti žemdirbių šventės, veikloje aktyviai dalyvavo gamybinių organizacijų profsąjungų kolektyvai, pvz. Tarpkolūkinės statybos organizacijos dūdų orkestras (vad. R. Julišauskas, aktyviausi nariai – J. Andrijauskas, V. Avramenka, J. Panavas, A. Žuravliovas).

1975 m. pastatyti nauji kultūros namai, kuriuose buvo 375 vietų žiūrovų salė, kabinetai kolektyvams, šokių salė, fojė puošė Dalinkevičių freska. Vėliau kultūros namai buvo išplėsti pristatant naują priestatą iš kiemo pusės, įvestas centrinis šildymas, išplėsta scena ir žiūrovų salė.

Po 1959 m. pradėjusios veikti Palūšės turistinė, 1960 m. – sporto (dabar Žiemos sporto centras) bazės, 1974 m. įkurtas Aukštaitijos nacionalinis parkas darė didelę įtaką miestelio kultūriniam gyvenimui. Rajonui iškilo poreikis susikurti identifikavimo ženklus.

1967 m. architektas Stanislovas Naujalis, orientuodamasis į kraštovaizdį, parengė pirmąjį herbo projektą. Jo siūlymai saugomi Heraldikos komisijos archyve.

Patį herbą pradėjo kurti Antanas Kazlauskas. Jo darbą tęsė Vaidilutė Grušeckaitė.

1969 m. birželio 23 d. iš kelių pateiktų variantų išrinktas tas, kuriame pavaizduotos trys lelijos mėlyname fone. Jis aprobuotas 1970 m. vasarį.

V. Grušeckaitė, atsižvelgdama į naujus heraldikos komisijos reikalavimus, paruošė dar vieną variantą. Jis, Lietuvos Respublikos Prezidento sprendimu, patvirtintas 1997 m. sausio 23 d. Herbo pagrindu buvo sukurta ir savivaldybės vėliava. Ją siuvinėjo vilnietė Irena Vabalienė, atributiką bažnyčioje pašventino kunigas Ignas Jakutis.

1978-ieji metai buvo lyg rezultatų susumavimo metai. Tuo metu vyko šiandien taip neįprastai skambantis estradinio ansamblio ataskaitinis koncertas! Jame solo dainavo Nijolė Lazdauskienė ir Olga Juknevičienė. Šį muzikos žanrą populiarino R. Julišausko vadovaujama jaunuolių grupė: R. Girdziušas, V. Gudukas, G. Juodka, V. Panavas, N. Survila.

Metų pabaigoje savo sugebėjimus demonstravo keturi chorai, penki choreografiniai kolektyvai, kapela ir pučiamųjų orkestras. Visus nustebino L. Gylio vadovaujamas švietimo darbuotojų choras. Tęsėsi rajoninių dainų ir šokių švenčių ciklas (tuomet dalyvavo ir visaginiečiai, nes buvo vienoje savivaldybėje). Įdomi detalė – vykstant į Respublikines šventes rajono saviveiklininkus eisenoje lydėdavo (eidavo priekyje) partijos komiteto vadovai. Jiems iš kultūros plėtotei skirtų lėšų net buvo siuvami kostiumai!

Kultūrinė veikla nepriklausomoje Ignalinoje

Kultūros plėtotei savivaldybėje vadovavęs V. Lekavičius, kiti paliko didelį įdirbį. Po jų vadovavimą perėmė kūrybingoji A. Jeleniauskienė, tad ir originalių švenčių įvairių pomėgių žiūrovams netrūko.

Vienas išskirtiniausių – 1995 m. pradėtas organizuoti Tarptautinis folkloro festivalis „Ežerų sietuva“. Pirmojo festivalio atidarymas vyko ant Ladakalnio. Jo eigoje prapliupo lietus, bet įspūdžio nesugadino. Ignalinos rajonas buvo vienas iš aktyviausių jo iniciatorių.

A. Jeleniauskienės siūlymu buvo paruošti ir patvirtinti Miko ir Kipro Petrauskų premijos teikimo nuostatai, jai vadovaujant įteiktos pirmosios premijos. Iki šių dienų jas yra gavę 16 asmenų ir kolektyvų.

Ignalinos pagyvenusių žmonių liaudies šokių kolektyvas "Keružis" (vadovė Nijolė Lazdauskienė)

Tuo metu atsiskleidė Ignalinos estrados studijos, kuriai vadovavo Algimantas Jeleniauskas, unikali patirtis. Sukomplektavus profesionalią įrašų studiją buvo paruošti ir išleisti keli kompaktiniai diskai: „Ignalina – daina. Pėdos…“ ir „Keleiviai mes esam“. Pirmasis tapo puikiu suvenyru, kurio garso takeliuose skambėjo ir pačios A. Jeleniauskienės balsas, o antrajame buvo įrašytos šiame krašte giedamos laidotuvių giesmės. Pats studijos vadovas jau buvo išleidęs penkias garsajuostes, maždaug tuo metu pasirodė ir Gintauto Juodagalvio įrašai.

Ignalinos kultūros centras, vadovaujamas Albino Jakimavičiaus, vykdė ir metodinio vadovavimo funkciją viso rajono kultūros įstaigoms.

Vėliau dažnai besikeičiant kultūros centro direktoriams stabiliai dirbo tik Elenos Skripkauskienės vadovaujami šokių kolektyvai, Jolantos Narbutaitienės vadovaujamos vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų teatro grupės, dailės studija. Veikla kiek stabilizavosi pradėjus direktoriauti D. Zlatkauskienei, kadangi ji – chorvedė, atgijo ir vokaliniai ansambliai.

Ignalinos liaudiškos muzikos kapela 1975 m.

Tuo laikotarpiu miesto kultūrinę atmosferą labai paįvairindavo Linos Bukauskienės, dabar dirbančios Vilniuje, Nacionaliniame muziejuje, vadovaujamas Etninės kultūros centras, gyvavęs kiek daugiau nei dešimtmetį. Čia buvo tautodailės krautuvėlė „Kuparėlis“, įsikūrė „Čiulbutės“ folklorinis ansamblis, čia spektaklius liaudies buities temomis statė vietiniai režisieriai ir svečias – Ferdinandas Jakšys, vykdavo tautodailės kūrėjų konkursai prof. Č. Kudabai atminti, skulptorių plenerai, seminarai, įvairiausios parodos, ūkininkų mugės.

Moksleivijos laisvalaikiui „dirigavo“ Tatjana Leškevičienė (Striukova). Ji palaikydavo įvairiausias jaunimo iniciatyvas, padėdavo realizuoti sumanymus. Miestiečius kviesdavo Aukštaitijos NP direkcijos organizuojamos sezono atidarymo, Sekminių, Medkopio pabaigos ir kitokios šventės.

Savivaldybėje prasidėjus kultūros administravimo transformavimo procesams, kultūros reikšmingumas vis mažėjo, skyriaus vedėjas virto specialistu: pradžioje Švietimo ir kultūros skyriuje, vėliau darinyje, aprėpiančiame net kanceliarijos klausimus. Šiuo metu savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriuje kultūros dalykais rūpinasi vyr. specialistė Rasa Juodagalvienė.

J. Narbutaitienė pradėjo organizuoti vienintelį tradicinį Ignalinos kultūros centro renginį – vaikų ir jaunimo teatrų festivalį „Bildučiai“. Teatro „bacila“ yra užsikrėtusios bemaž visos ignaliniečių šeimos, nes vaidina vaikai ir anūkai… Gaila, kad dabar režisierė viena koja gimnazijoje ir net dvi teatro „Iki“ grupės – gimnazijoje, nors repetuoja centre. Tai visų miesto švenčių teatralizacijos organizatoriai ir vykdytojai savo žavesiu „užlopantys“ vis norinčius prasiverti plyšius… Kultūros ir sporto centre – tik suaugusiųjų teatras „Salos“ ir nesibaigiantis Jolantos rūpinimasis praktiškai visų mieste vykstančių švenčių scenarijais…

Per 2006–2009 m. rajone saviveiklininkų sumažėjo 47,36 proc. Tai jautėsi ir mieste.

Nuo 2010 m. tokio darinio kaip Ignalinos kultūros centras neliko. Seniūnijų pavalduman „iškeliavo“ kaimo kultūros įstaigos, o IKC buvo prijungtas prie Ignalinos moksleivių namų ir tapo Ignalinos kultūros ir sporto centru. Susijungus jame veikė 4 skyriai: Etninės veiklos bei Kultūros vykdė kultūrinę, o Sporto, Turizmo, Dailės ir Informatikos skyriai – švietimo veiklą.

2012 m. Etninės veiklos skyrius buvo panaikintas ir pradėtas kurti krašto muziejus.

Dabar rajone visą etninį savitumą palaiko, demonstruoja laisvai susibūrusių, niekam „nepriklausančių“ Aukštaitijos NP kultūrologės vadovaujamų žmonių folkloro kolektyvas „Čiulbutė“.

Direktorius Darginas Mikėnas, nors ir puikus, dalykiškas žmogus, bet ne kultūrininkas. Gal todėl kasmet leidžiamose savivaldybės ataskaitų knygelėse kultūrai skiriama vis mažiau vietos? 2016-ųjų savivaldybės kultūrinės veiklos ataskaitą vėl praplės kultūros namų ir seklyčių gražinimo Ignalinos kultūros ir sporto centrui proceso aprašymas. Sprendimas priimtas apsižiūrėjus, kad juos perdavus seniūnijoms labai padidėjo valstybės tarnautojų skaičius. Save gerbianti įstaiga, juolab viena seniausių Ignalinoje, turėtų minėti savo veiklos sukaktis nepriklausomai nuo pavadinimų kaitos ir funkcijų perskirstymo. Nuo 1984 m. nebuvo minimas nei vienas Kultūros centro gimtadienis.

Šiuo metu Centre veikia Frančeskos Skačkauskienės vadovaujama kapela „Ringė“, Loretos Kuksėnienės – ansamblis „Iš širdies“, Elenos Skripkauskienės – suaugusiųjų liaudies šokių kolektyvas „Gaja“ ir jaunimo grupė, Nijolės Žygienės – jaunučių šokių grupė „Dringelė“ ir jaunių „Lelijėlė“, Neringos Kirkienės – sportinių šokių kolektyvai „Mamba“ ir „Viva“, J. Narbutaitienės – suaugusiųjų teatras „Salos“.

Taip gražiai renovuotame pastate lyg ir mažoka kolektyvų, bet kultūrinę įvairovę labai praturtina švietimiečiai: jau minėtas teatras „Iki“, šokių kolektyvas „Jorutis“ (vad. E. Skripkauskienė), vaikų ir jaunimo vokaliniai kolektyvai „Pumpurai“ ir „Pumpurėliai“ bei moterų „Atgaiva“ (vad. V. Ksenzovienė), muzikos mokyklos kolektyvai: kapela „Nendrelė“ (vad. I. Murmienė), pučiamųjų (vad. A. Rastenis) ir akordeonistų (vad. J. Čibirienė) orkestrai, jaunučių choras (vad. A. Čeponienė), styginių instrumentų ansamblis (vad. V. Stuglienė). Kultūrinės įvairovės raišką rajone praplečia Aukštaitijos NP renginiai, ką gali dar parodys nauja Krašto muziejaus vadovė R. Veličkienė.

Kasmet gimtadienio laimės žiedo ieškodavusi Mindaugo karūnoje (liepos 6 d.), šiemet Ignalina jį surasti bandys Joninių papartynuose birželio 23–25 dienomis. Apsilankykite.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija

Parašytas: 23 Sau 2021 17:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Artūras Kacevičius
Atrask Ignaliną

Nuoroda žemėlapyje:
https://www.google.com/maps/d/u/0/viewe ... u_SdUgvN6a

Guntauninkų k. I pasaulinio karo gynybiniai įtvirtinimai.

Nuo pirmųjų Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918 m.) dienų Lietuva atsidūrė karo veiksmų zonoje.
1915 m. prasidėjus poziciniam karui, nuo Adutiškio, per Drūkšius, Turmantą iki Stelmužės stojo fronto linija.

Rusijos kariuomenė stovėjo šiaurės rytiniame, Vokietijos – pietvakariniame Drūkšių ežero krante.
Tverečiaus ir Mielagėnų apylinkėse buvo sudarytos 2 ar 3 gynybos linijos. Viena jų ėjo per Raščiūnų, Guntauninkų ir kt. kaimus. Tai liudija iki šių dienų išlikę betoniniai bunkeriai.

Zarasų, Ignalinos bei Švenčionių rajonų gyvenviečių pakraščiuose bei aplinkiniuose miškuose ir laukuose yra išlikę dešimtys betoninių įtvirtinimų, slėptuvių, ugnies taškų, daugybė apkasų linijų, iš medžio ir žemės pastatytų įtvirtinimų pėdsakų.

Miške prie Raščiūnų ir Guntauninkų kaimų buvo pastatytas betoninių bunkerių („namų“) ir žeminių „miestas“ su mediniais gatvių grindiniais ir šaligatviais. „Mieste“ buvo elektros apšvietimas, veikė bažnyčia.

Manoma, čia galėjo būti Vokietijos kariuomenės X armijos vyriausioji būstinė.

Vietos gyventojams vokiečių karių buitis bei fortifikacinių įrenginių statyba darė didžiulį įspūdį. Tverečiaus apylinkių žmonės pasakojo, kad „bunkeriai – kaip miestas.

Lentomis išmušta, sienos išklijuotos, metaliniai pečiukai, įvesta elektra. Kareiviams bunkeriai iš rastų, karininkams – betonuoti“. Anot vietos gyventojų, „nueini girion – kaip kokian miestelin. Beržiniai krėslai, 26 telefonai“. Be šių gėrybių, vokiečių kareiviai turėjo lovas su čiužiniais, kas šio krašto gyventojams taip pat buvo naujiena.

Daugiau informacijos: http://www.lad.lt/data/com_ladreports/5569/1-129.pdf
Nuotraukos iš http://bikelis.lt/tunelis/fortification/IIreich/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 19 Spa 2021 16:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Pavadinsi – nepagadinsi. Ar iš tikrųjų?

1980-1995 m. daug kartų lankiausi Ažušilėje bei kituose aplinkiniuose kaimuose (esamuose ir jau prijungtuose prie Ignalinos) - Budriuose, Vilkakalnyje, Strigailiškyje, Gaveikėnuose, Girminiuose, Poviliškėje, Bėčiūnuose, Bėčionyse, Narsutiškėje, Vėlionyse, Kalviškėje..., rinkdamas įvairią kraštotyrinę medžiagą, vietinių žmonių giminių genealogijas, taip pat ir vietinius smulkiuosius vietovardžius.

Klausinėjau senus žmones - būtent tuos, kurių protėviai ten gyveno jau daug kartų.

Vien tik Ažušilėje užrašiau kelias dešimtis vietinių pavadinimų, kurių tarpe man ypač patiko senovinis pavadinimas Kūlingė - tai pieva, kurioje išsibarstę daug akmenų.

Tada Ignalinos Kultūros skyriuje netgi išleidome kelioliką numerių laikraštuko, pavadinto "Kūlinge".

Kitas įdomus pavadinimas buvo pieva Žiburinė - šalia jos rinkdavo medieną balanoms gaminti.

Taip pat tada iš vietinių senučių užrašiau Budakalnio pavadinimą (kirtis trumpinis ant u).

Tai, kad pavadinimas būtent toks, ir kilęs nuo žodžio "budėti", įrodo ir kiti netoliese esantys pavadinimai: Budaraistis (nedidelis ežeriukas Girminiuose), Budnikai (buvęs vienkiemis Girminiuose) bei Budriai (buvęs kaimas).

Deja, pas mus yra įsigalėjęs neteisingas šio kalno pavadinimas Būdakalnis, kurį pateikė savo knygutėje "Ignalinos apylinkės" (Ignalinos apylinkės. – Vilnius, 1967. – 71 p.) Česlovas Kudaba, maždaug 1960 m. pravažiavęs šias vietas dviračiu.

Česlovas Kudaba išaugo apylinkėse, kuriose jau buvo labai stipri slaviškų kalbų įtaka (gimė 1934 m. liepos 24 d. ir vaikystėje augo Kobylnike, dab. Naročius, Baltarusija), ir nuo mažens sunkiai skyrė ilgąsias bei trumpąsias balses, kas būdinga visiems slavakalbiams arba išaugusiems "apslavintoje" aplinkoje.

Savo knygutėje jis tada netgi paskelbė "teoriją", kad vardas Būdakalnis kilęs iš miško kirtėjų "būdų", kuriose šie gyvendavo kirsdami mišką.

----------------------------------------

Vietinius pavadinimus rinkau ir Sniečkuje (kaip tuo metu vadinosi Visaginas) bei jo apylinkėse.

Savo mintis tada išdėsčiau straipsnyje:

Čeponis Kęstutis. Pavadinsi – nepagadinsi. Ar iš tikrųjų? // Nauja vaga, 1991-09-28.

Jame aš argumentavau, jog būtina pakeisti ir Sniečkaus gyvenvietės, ir Ignalinos AE vardą. Vėliau šį straipsnį perspausdino Aukštaitijos Nacionalinio Parko leidinys "Ladakalnis".

Čeponis Kęstutis. Sniečkus, Visaginas, Sėliai, Miškėnai, ar?…? // Nauja vaga, 1991-11-09.

Šiame straipsnyje pagrindžiau, jog Sniečkaus gyvenvietę būtina pervadinti istoriniu Visagino vardu.

Vėliau parengiau Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Valstybinei Lietuvių Kalbos komisijai raštą, kuriame pateikiau istorinius, geografinius ir kalbinius faktus bei senus žemėlapius, teigdamas ir pagrįsdamas, kad būtina atmesti Valstybinės Lietuvių Kalbos komisijos jau priimtą nutarimą pervadinti Sniečkų Drūkšių vardu.

Komisija mano pasiūlymą patvirtino, o vėliau tai padarė ir Ignalinos rajono taryba bei galų gale ir Aukščiausioji Taryba, iš kurios gavau padėkos raštą už atliktą darbą.

Plačiau apie tai straipsnyje:

Laimonas Abarius. Kaip Sniečkus tapo Visaginu // Sugardas, 2006.06.22
http://web.sugardas.lt/index.php?cid=4605

Literatūra apie Visaginą ir jo apylinkes

Gaidės ir Rimšės apylinkės, 1969, "Vaga", autorių kolektyvas, 422 psl.

Santrauka: Leidinys supažindina su Vilniaus kraštotyrininkų kompleksinės ekspedicijos, įvykusios 1966 metų rugpjūčio mėnesį Gaidės ir Rimšės apylinkėse, medžiaga.

Daugiausia straipsnių iš etnografijos. Kalbos medžiagą sudaro leksika, vietovardžiai, žmonių vardai, pravardės, gyvulių vardai, tarmės apžvalga ir pan. Pateikiami įdomesni tautosakos (dainuojamosios, pasakojamosios ir smulkiosios) kūriniai, užrašyti ekspedicijos metu.

Knygos turinys:
https://www.gbv.de/dms/greifswald/toc/268922357.pdf

Ignalinos AE: žmogaus gyvenimo ir veiklos sąlygos

316.3/Ig-16

Ignalinos AE : žmogaus gyvenimo ir veiklos sąlygos : straipsnių rinkinys / Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, Geografijos institutas, Daugpilio pedagoginio universiteto Latgalijos tyrimų institutas, Visagino miesto savivaldybė ; [sudarytojas ir atsakingasis redaktorius A. Čiužas]. - Vilnius-Visaginas [i.e. Vilnius] : LFSI : Eugrimas [i.e. LFSI], 1998 (Vilnius : UAB „Neįgaliųjų reabilitacija“). - 211, [1] p. : diagr.. - Str. liet., rus.. - Santr. liet., angl., rus.. - Su V. Bagdonavičiaus dedikacija „Knygos parengimo bičiuliui - Merui Vladimirui Ščiurovui su pagarba ir dėkingumu - Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto vardu direktorius V. Bagdonavičius“ (VVB: 16/172). - ISBN 9986-523-55-9

Straipsnių rinkinyje analizuojamas AE poveikis Rytų Lietuvos ir Daugpilio krašto gamtinei aplinkai ir žmonių veiklai, visuomenės požiūriai, Visagino miesto socialiniai, demografiniai ir kultūriniai pokyčiai.

Kavaliauskas, Algirdas. Visaginas (1975-1999)

908(474.5)/Ka-652

Visaginas (1975-1999 m.) = Висагинас (1975-1999 г.) = Visaginas (years 1975-1999) / Algirdas Kavaliauskas ; [vertėjai: į anglų kalbą vertė Olga Černienė, Jelizaveta Korikova, į rusų kalbą - Olga Černis]. - Vilnius : Jandrija, 1999 (Vilnius : Vilspa). - 367, [1] p., [32] iliustr. lap. ; 22 cm + 1 miesto plano lap.. - Tekstas gretut. liet., rus., angl.. - Bibliogr.: p. 331-333. - Tiražas 5000 egz.. - ISBN 9986-9184-9-9 (įr.)

Leidinys apie Visaginą lietuvių, rusų ir anglų kalbomis. Jame pateikiama informacija apie Visagino praeitį, klimatą, įžymius krašto žmones, gyventojus, etninę sudėtį, kalbinę situaciją, švietimą, finansus, mokymo įstaigas, sportą, prekybą ir kita.

Kavaliauskas, Algirdas. Visaginas (1972-2002)

908(474.5)/Ka-652

Visaginas = Висагинас : istorijos fragmentai (1972-2002) / Algirdas Kavaliauskas ; [į rusų kalbą vertė Ina Iljina, reziumė į anglų kalbą vertė Jelizaveta Korikova]. - Vilnius : Jandrija, 2003 (Vilnius : Standartų sp.). - 430, [1] p., LXIV iliustr. p. : iliustr. ; 25 cm. - Gretut. tekstas liet., rus.. - Santr. angl.. - Bibliogr.: p. 397-407. - Asmenvardžių r-klė: p. 408-424. - Tiražas 4500 egz.. - ISBN 9955-431-16-4 (įr.)

Monografijoje, remiantis archyviniais dokumentais, amžininkų prisiminimais ir kita medžiaga, nagrinėjama atominės komplekso Šiaurės Rytų Lietuvoje statyba ir funkcionavimas nuo 1972 iki 2020 metų.

Matkevičius, Romutis. Visagino kraštas ir jo žmonės amžių vilnyse

908(474.5)/Ma-628

Visagino kraštas ir jo žmonės amžių vilnyse / Romutis Matkevičius (Matusa) ; sudarytojas Laimonas Abarius. - Visaginas ; [Zarasai] : Minerva media, 2018 (Utena : Utenos Indra). - 104 p. : iliustr., portr.. - Su aut. autografu ir dedikacija (VVB:18/1155). - Tiražas 280 egz.. - ISBN 978-609-455-415-5

Knygos autorius, žymus Ignalinos krašto tyrinėtojas, miškininkas ir publicistas Romutis Matkevičius (Matusa) remdamasis archyviniais duomenimis papasakojo apie Visagino miesto apylinkių praeitį.

Savickaitė, Dalia. Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji

(P.S. Kęstutis Čeponis: Yra straipsnis ir apie mane, paminėta, kad aš pateikiau medžiagą dėl Visagino pavadinimo).

908(474.5)/Sa-274

Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji : straipsnių rinkinys apie kūrybingus žmones, jų laiką ir aplinką / Dalia Savickaitė. - Utena : Utenos Indra, 2017 (Utena : Utenos Indra). - 271, [1] p. : iliustr., portr. ; 21 x 24 cm. - Bibliogr.: p. 268. - Tiražas 500 egz.. - ISBN 978-609-455-350-9 (įr.)

Straipsnių rinkinys apie kūrybingus žmones, jų laiką ir aplinką.

Savickaitė, Dalia. Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji (II knyga)

Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji : straipsnių rinkinys apie kūrybingus žmones, jų laiką ir aplinką / Dalia Savickaitė. - Utena : Utenos Indra, 2017-2020. - 2 kn. : iliustr., faks., portr., žml. ; 21 x 24 cm. - (Įr.)

Kn. 2. - 2020 (Utena : Utenos Indra). - 191, [1] p. : iliustr., faks., portr., žml.. - Bibliogr.: p. 187-188. - Tiražas 740 egz.. - ISBN 978-609-455-523-7

Straipsnių rinkinys apie kūrybingus žmones, jų laiką ir aplinką.

Knygos apie Visaginą:
https://www.visaginobiblioteka.lt/leidi ... -visagina/

-----------------------------------------------

Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. T. 1, Vilnius, 1989, 752 p.
Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai.

1 tomas - Rytų Aukštaitija nuo p. 543 iki 751.

Pagal prieškarinį administracinį skirstymą:

1 tomas - Brėslaujos apskritis nuo p. 646 iki 667.

1 tomas - Tilžė ir jos apylinkės, p. 660-661.

1 tomas - Drūkšiai, Drūkšių ežeras, Drūkšių apylinkės, p. 652-656.
--------------

1 tomas - Zarasų apskritis nuo p. 548 iki 644.

1 tomas - apie Visagino ežero ir Visaginos kaimo apylinkes, p. 634-635.
-----------------------

Apie B. Kvyklio enciklopediją "Mūsų Lietuva" (visus keturis tomus)
https://lt.wikipedia.org/wiki/M%C5%ABs%C5%B3_Lietuva

B. Kviklio enciklopedijoje aprašytų Lietuvos gyvenviečių, esančių Vikipedijoje, sąrašai
https://lt.wikipedia.org/wiki/Naudotojas:CD/MG/ML

1 tomas (Vilnija, Rytų Aukštaitija...)
https://lt.wikipedia.org/wiki/Naudotojas:CD/MG/ML/1
2 tomas (...Rytų Aukštaitija, Vidurio Lietuva...)
https://lt.wikipedia.org/wiki/Naudotojas:CD/MG/ML/2
3 tomas (...Vidurio Lietuva, Sūduva (Suvalkija))
https://lt.wikipedia.org/wiki/Naudotojas:CD/MG/ML/3
4 tomas (Žemaičiai, Mažoji Lietuva)
https://lt.wikipedia.org/wiki/Naudotojas:CD/MG/ML/4

----------------------------------------

"Naujoje vagoje" 1992 m. paskelbiau ciklą straipsnių, kuriuose pateikiau iš surinktos medžiagos įdomiausius faktus:

Čeponis Kęstutis. Budriai – istorija, žmonės, likimai // Nauja vaga, 1992, sausio 18 d. ir 22 d.
Čeponis Kęstutis. Vilkakalnis – kalnas ir kaimas // Nauja vaga, 1992, sausio 11 d.
Čeponis Kęstutis. Ažušilė // Nauja vaga, 1993, sausio 23 d. ir 27 d.
Čeponis Kęstutis. Girminiai – istorija ir apylinkės // Nauja vaga, 1992, sausio 25 d., 29 d., vasario 5 d.
Čeponis Kęstutis. Bėčionys // Nauja vaga. 1993, kovo 27 d.

Keletą mano straipsnių šiomis senųjų istorinių lietuviškų vietovardžių išsaugojimo temomis vėliau išspausdino ir kiti leidiniai ("Ladakalnis", "Kūlingė", laikraščiai "Ignalina" bei "Mūsų Ignalina").

Sukauptą informaciją apie vietinius pavadinimus tada išsiunčiau prof. Aleksandrui Vanagui, tuo metu Lietuvių kalbos instituto direktoriui. Be to kopijas perdaviau Ignalinos bibliotekai, Kraštotyros skyriui.

Plačiau žiūrėti:

Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...
viewtopic.php?f=105&t=7766

Sena buvusio Budrių kaimo fotografija
https://foto.terpe.lt/inkelti/20131113/i84_1.JPG

****************************************

Lenkiškas 1932 m. karinis Ignalinos krašto žemėlapis
http://www.lithuanianmaps.com/images/19 ... 00_WIG.jpg

Paskelbta svetainėje:
http://www.lithuanianmaps.com/Maps1931-38.html

Pirminis šaltinis - 1921-38 Polish 1:100 000 topographical maps, created by the Wojskowy(-kownego)
Instytut(-u) Geograficzny(-nego) (WIG), Warszawa. From http://english.mapywig.org/news.php

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 19 Spa 2021 17:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Lenkiškas 1932 m. karinis Ignalinos krašto žemėlapis

http://www.lithuanianmaps.com/images/19 ... 00_WIG.jpg

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 19 Spa 2021 17:27

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

1859 m. Ignalinos krašto (ir aplinkinių rajonų) lenkiškas žemėlapis

Šaltinis - http://www.lithuanianmaps.com/Maps1851-75.html

Wojciech Chrzanowski:

"Karta dawnej [former] Polski," Paris, at 1:300 000, published as 36 loose sheets with a title page. Sourced from the Department of Cartography, Remote Sensing and Geographic Information Systems University.

Nicolaus Copernicus University in Toruń, via mapywig.org

S.7. DINABURG
(Daugavpils)

http://www.lithuanianmaps.com/images/18 ... apywig.jpg

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 20 Spa 2021 17:39

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Powiat święciański,
gmina wiejska Daugieliszki

https://www.radzima.net/pl/gmina/daugieliszki.html

Lista miejsc
(prieškariniai sulenkinti Daugėliškio valsčiaus gyvenviečių pavadinimai)

Adamiszki, futor
Agleniszki, zaścianek
Akmieniszki, futor
Akmieniszki, wieś
Alwiszki, zaścianek
Antogowo, koszary kolejowe
Antogowo, wieś
Antonówka, zaścianek
Auguciszki, futor
Auksztaje, futor
Ażusienie, futor
Bałcułeniszki, wieś
Bałowieckie, koszary kolejowe
Bałowieckie, wieś
Bałtaniszki, folwark
Bałtaniszki, wieś
Basiszki, wieś
Beciszki, futor
Bieciany, futor
Bieciuny, majątek
Bieciuny I, futor
Bieciuny II, futor
Bieciuny Nowe, futor
Bieliszki, zaścianek
Bindaryszki, wieś
Bowszyszki, wieś
Brożeniszki, futor
Budniki Budrowskie, futor
Budniki Ryzguńskie, futor
Budry, wieś
Cegielnia, zaścianek
Cejkinele, wieś
Chmielewszczyzna, zaścianek
Cyceniszki, futor
Cyceniszki, wieś
Czajkiszki, wieś
Czarnotropka, zaścianek
Czebotarce, futor
Czepuliszki, futor
Daniuny, wieś
Daubaryszki, futor
Daubaryszkiele, wieś
Deguciszki, majątek
Deguciszki I, futor
Deguciszki II, wieś
Deguciszki III, futor
Dudeniszki, wieś
Dudy, futor
Dudy, koszary kolejowe
Gadziszki, zaścianek
Gałaławka, futor
Gawejkiany, wieś
Gawejkiszki, wieś
Gierwieliszki, zaścianek
Girminie, futor
Górki, futor
Górny Zaścianek, zaścianek
Góry, zaścianek
Grygiszki, futor
Henrykowo, futor
Ignalinka, koszary kolejowe
Ignalinka, zaścianek
Ignalino, miasteczko
Iliszki, zaścianek
Iwaniańce, wieś
Izabelinka, zaścianek
Izabelino, futor
Janiańce, wieś
Janopol, majątek
Janopol, zaścianek
Januszewszczyzna, wieś
Januszyszki, folwark
Jodeliszki, zaścianek
Junciszki, futor
Jureliszki, kolonia
Jurgieliszki, wieś
Jurkiszki, wieś
Justyniszki, zaścianek
Kalwiszki, futor
Kątnik, zaścianek
Kiłotraki, koszary kolejowe
Kiłotraki, wieś
Kiniuny, wieś
Kireliszki, wieś
Klimiszki, futor
Klimiszki, zaścianek
Koczergiszki, zaścianek
Kojryszki, zaścianek
Konejsze, wieś
Konstantynowo, zaścianek
Kozakowo, wieś
Koziczyn, gaj
Koziczyn, majątek
Koźliszki, futor
Kucharzyszki, wieś
Kuciszki, zaścianek
Kuiszki, wieś
Łabuńce, folwark
Łabuńce, wieś
Lasbrzeź, folwark
Ławryńczukiszki, futor
Lekkie, futor
Machniłówka, wieś
Makaniszki, wieś
Makniszki, wieś
Maksymańce, wieś
Malekalnie, futor
Marianiszki, zaścianek
Markieniszki, futor
Mażułany, wieś
Mejrany, wieś
Meletylce, wieś
Merleniszki, wieś
Michalino, zaścianek
Michałowo Ryzguńskie, futor
Michałowo Wasiulskie, futor
Miedzino, futor
Możwiliszki, futor
Narsuciszki, wieś
Narsuciszki, zaścianek
Niukiszki, wieś
Nowe Daugieliszki, miasteczko
Nowiki, wieś
Nowiki, zaścianek
Nowosiółki, folwark
Nowy Kątek, futor
Oaza, wieś
Ożany, futor
Pakalkiszki, wieś
Pałaukiszki I, zaścianek
Pałaukiszki II, zaścianek
Pasamanie, wieś
Pasaulinie, futor
Pasieka, wieś
Paszyszki, futor
Paukszty, wieś
Pawiliszki, wieś
Piekaryszki, futor
Pietraniszki, futor
Pimpiszki, wieś
Pinigiszki, zaścianek
Piotrowo, wieś
Pipieniszki, zaścianek
Piwowaryszki, futor
Pleniszki I, zaścianek
Pleniszki II, zaścianek
Podszakaryszki, zaścianek
Podzisna, futor
Podzisna, majątek
Pogawie, wieś
Pogawie, wieś
Pogawojcie, zaścianek
Pojeziernia, zaścianek
Pojurgiszki, wieś
Półbieda, kolonia
Połusze, koszary kolejowe
Pomaliszki, wieś
Pomiliszki, wieś
Poniżyszki, wieś
Porynga, futor
Porynga, wieś
Poszekszta, futor
Poszwagino, wieś
Powersmie, zaścianek
Praciuny, wieś
Prysiahino, wieś
Przyjaźń, kolonia
Przyjaźń, majątek
Radejkiszki, wieś
Radość, zaścianek
Rapiszki I, futor
Rapiszki II, futor
Reszyszki, wieś
Rokiszki, futor
Romaniszki, zaścianek
Romuciszki, zaścianek
Rowy, zaścianek
Rymszańce, wieś
Ryzguny, wieś
Sadziszki, futor
Sałajcie, futor
Seniszki, futor
Seniszki, wieś
Ślesaryszki, wieś
Śmilginiszki, futor
Sołała, wieś
Stanisławowo, futor
Stare Daugieliszki, miasteczko
Stobryń, futor
Strakszyszki, wieś
Strygajliszki, wieś
Sylwestryszki, zaścianek
Szakaryszki, futor
Szałtupy, futor
Szaminka, zaścianek
Szarkiszki, zaścianek
Szułany, wieś
Tałunciszki, futor
Tawiuny, wieś
Trapikiszki, wieś
Tryburce, wieś
Upie, futor
Urwele, wieś
Urwieniszki, zaścianek
Wasiliszki, futor
Wasiule, futor
Wastakiszki, wieś
Waszynka, folwark
Wielańce, zaścianek
Wielańce Dolne, wieś
Wielańce Górne, wieś
Wiktoryno, wieś
Winciszki, zaścianek
Wincławiszki, futor
Wingiry, futor
Wirszupie, futor
Wojszniuny, wieś
Wornianka, wieś
Wornianka I-II, zaścianek
Wysiełki, futor
Zaborce, wieś
Zacisze, zaścianek
Zadekśnia, zaścianek
Zakąty, zaścianek
Zakrzewszczyzna, wieś
Zalesie, zaścianek
Zujki, wieś
Zujkiszki, wieś
Zwęgliszki, zaścianek
Żwirbliszki, wieś
Żyłeniszki, futor
Żytomąt, zaścianek

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 20 Spa 2021 18:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Ф.Ф. Шуберт. Военно-топографическая карта Российской империи. Сьемка 1846-1863 г. (трехверстка)

Масштаб: 3 версты в одном английском дюйме, т.е. 1:126000 (в 1 сантиметре 1.26 км).

Bendra žemėlapių išsidėstymo schema
http://www.etomesto.ru/shubert/

Лист 12-5 Свенцяны, 1865 - 1902 гг.

http://www.etomesto.ru/shubert-map/12-5 ... 86&v=81385

Prikabinti failai:

Ф.Ф. Шуберт. Военно-топографическая карта Российской империи. Сьемка 1846-1863 г. (трехверстка) - Игналина.jpg [ 233.56 KiB | Peržiūrėta 30226 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 20 Spa 2021 18:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Условные знаки и сокращения на военно-топографической карте Российской Империи

http://www.etomesto.ru/shubert/znaki-3versty.png

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 20 Spa 2021 20:03

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

19 amžiuje greta Ignalinos, Vilkakalnio kalne gyveno kažkokia ponia Švinckienė - taip ją vadino mano senelis (g. 1902 m.), kuris apie ją girdėjo dar vaikystėje.

Ten buvo jos dvarelis. 1932 m. lenkiškame kariniame žemėlapyje http://www.lithuanianmaps.com/images/19 ... 00_WIG.jpg ta vieta pavadinta Zalesie.

Žemė Vilkakalnio kalne, kiek žinau, priklausė Budrių kaimui (lenkiškai rašė Budry), nors galėjo būti toje vietoje priskirta ir Vilkakalnio kaimui.

Gal kas kur matė pavardę Ignalinos apylinkių parapijų metrikiniuose įrašuose ar kituose dokumentuos 18-19 amžių, panašią į Švinckienė?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 21 Spa 2021 16:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Ignalinos kraštas
https://www.ignalinoskraštas.lt/13-krastas

(šią nuorodą reikia įstatyti į internetinių adresų juostą viršuje puslapio)

Arba tiesioginė nuoroda:

https://www.xn--ignalinoskratas-h7c.lt/13-krastas

Ignalinos kraštas
https://www.xn--ignalinoskratas-h7c.lt/13-krastas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 21 Spa 2021 16:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis. Budrių kaimas istorijos sūkuriuose

https://www.mignalina.lt/2019/02/05/bud ... ukuriuose/

2019 vasario 5 d.

Šių metų sausio 13 d. suėjo 50 metų, kai Budrių kaimas buvo prijungtas prie Ignalinos miesto. Šiuo klausimu yra minėtos dienos LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas, pasirašytas M. Šumausko ir S. Naujalio. Šiandien ta proga spausdiname trumpą Budrių kaimo istoriją.

Kęstutis ČEPONIS

Mūsų giminės keturi namai ir yra Budrių kaimo buvęs centras. Budrių kaimas 1969 m. buvo prijungtas prie besiplečiančios Ignalinos (kuri XIX a., iki nutiesiant Varšuvos–Sankt Peterburgo geležinkelį 1858–1862 m., buvo tik Vidiškių dvaro nedidelis palivarkas, pavadintas XIX a. pirmoje pusėje Vidiškių dvaro savininko Ignaco Kaminskio (Kamienskio) vardu).

Budrių kaimas yra labai senas – gali būti, kad jo istorija siekia VII–IX a. (pilkapiai buvusioje kaimo teritorijoje, prie miesto estrados, Ilgio ežero pakrantėje, tai rodo). Sprendžiant iš kaimo pavadinimo, jame gyveno budriai, tai yra sargybiniai – jie saugojo brastą ties Ilgio ežero gale ištekančiu upeliu (dabar ten įrengtas tiltukas). Žuvę mūšiuose prie šios brastos kariai palaidoti greta esančiuose Ignalinos (Budrių) pilkapiuose. Beje, seniau jie buvo „brukuoti“ – apkloti lauko akmenimis, bet tiesiant geležinkelį 1858–1862 m. ir vėliau (1924–1927 m.) lenkų valdžiai „brukuojant“ vieškelį, šiuos akmenis nurinko.

Netoliese, jau Girminių kaime, yra mažytis ežeriukas vardu Budaraistis, o kiek toliau esančioje Ažušilėje – piliakalnis, vardu Budakalnis.

Ilgio ežere (jo tikras vardas Ilgys) priešais pilkapius yra pusiasalis Rudakumpis. Atrodo, kad jame yra buvusi nedidelė medinė pilaitė – tarpukaryje lenkas mokytojas ir ignaliniečiai mokiniai kasinėjo ten (dalyvavo ir mano dėdė, tėvo pusbrolis), rado „šablią“ (surūdijusį kardą) ir kitų radinių – jie išvežti į muziejų Lenkijoje.

Tarp Rudakumpio pusiasalio ir šlapios pievos, vardu Bieciškis, ir dabar dar aiškiai matyti buvęs gilus platus griovys, iškastas ežero pakraštyje (gali būti, kad tai senovinio gynybinio griovio liekanos).

Budrių kalnas (kurio viršuje yra TV bokštas ir ugniagesių bokštas, o virš Šiekščio ežero pakrantės neseniai pastatė metalinį apžvalgos bokštelį, greta buvusio aukščiausio (45 m aukščio) medinio tramplino Lietuvoje vietos) iš tikro vadinasi Vilkakalnis (šituo vardu vėliau, nors irgi gana seniai – gal dar XV–XVII a.) buvo pavadintas ir kaimas šalia dabartinės Vilniaus gatvės, dabar tai irgi Ignalinos dalis).

Vilkakalnio viršuje esančioje įduboje kažkada yra stovėjusi sodyba, po karo dar buvo išlikęs šulinys mediniu rentiniu. Pasak mano senelio, sodyboje XIX a. gyveno ponia Švinckienė.

Netoliese, Vilkakalnio viršuje, stovėjo didžiulis akmuo su iškaltu nemažu kryžiumi ir dar kažkokiais ženklais ar užrašu. Deja, akmenį suskaldė 1940 m., kada sovietų armija supirkinėjo akmenis naujiems gynybiniams pasienio įtvirtinimams įrengti.

Vilkakalnio g. (dabartinė, esanti Budrių mikrorajone, atsiremianti į Vilkakalnio pakraštyje einančią Sporto g.) taip buvo pavadinta ne visai teisingai, kadangi su kalnu tiesioginio ryšio neturi, bet Vilniaus g. arba Bokšto g. (einančią į Vilkakalnio viršų iš Budrių gatvės pusės) pervadinti Vilkakalnio g. savivaldybės valdžia nepanoro.

Miškas Vilkakalnio pakraštyje (šalia Budrių g.) vadinasi Trukamiškis (čia augo „trukas“ – tokia žolė). Vilkakalnio papėdėje yra ežeras Šiekštys, kurį klaidingai vadina Žaliuoju – tai vertinys iš Zeliony. Taip šį ežerą pradėjo vadinti lenkų poilsiautojai iš Varšuvos dar prieš karą. Šiekščio gale, priešingame nei Budriai, iš ežero išteka upelis Šiekštelė. O miškas, esantis ežero kitoje pusėje nei Vilkakalnis, vadinasi Pašiekštės mišku. Tai jau Girminių kaimo dalis – Girminių „chutorai“ (viensėdžiai).

Visas milžiniškas kalnas su Girminių kaimo sodžiais iki pat Krakinio, Viksvojaus, Paviksvojaus ir Daržinėlių ežerų, vadinasi Vociakalnis. Ant jo, netoli slidžių riedučių trasos, miškelio pakraštyje guli milžiniškas plokščias akmuo – mitologinis. Prieškaryje vietinis jaunimas šalia to akmens dar rengdavo šokius ir kalendorines šventes.

Kalbant apie senovinę Budrių istoriją, vertėtų dar paminėti alkakalnį Šiekščio pakrantėje – tai pušimis apaugusi kalva tarp Labinės pievos (ji šalia dabartinės Vilkakalnio g.), Šiekščio ir abiejų paplūdimių – aplink ją ratu eina slidžių-riedučių takas. Šią kalvą, pasak mano giminės pasakojimų, supylė Napoleono kareiviai savo šalmais. Žinoma, jie nieko čia nepylė, o toks pasakojimas tautosakoje būdingas būtent alkakalniams. Jo viršuje centre ir dabar guli nemažas plokščias akmuo.

Greta yra naujoji Žiemos sporto centro šaudykla – visas čia esantis milžiniškas sporto kompleksas yra pastatytas ant kažkada čia buvusios pievos, vardu Didžiuliaraistis. Dar sovietmečiu ją visą per keletą metų užpylė smėliu, moliu ir statybinėmis atliekomis, o po to įrengė stadioną, kurį neseniai iš esmės perstatė, įrengė uždarą šaudyklą.

Dar vienas įdomus objektas yra Vilkakalnio šlaite link Šiekščio ežero – mišku apaugęs šlaitas keistos laiptuotos formos, nuo senovės turi vardą Krėslas. Archeologas ir mitologinių objektų tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius jį apžiūrėjęs nutarė, kad tai yra dar pagonybės laikų reliktas. Tokių Lietuvoje vos keletas.

Tarpukaryje šalia Šiekščio ežero dažnai vasaromis stovyklaudavo lenkų harceriai (skautai). Būtent jie ir pavadino ežerą lenkiškai Zieliony (Žaliuoju), kadangi aplink ežerą augusių milžiniškų pušų ir eglių atspindžiai „nudažydavo“ ežerą žalia spalva, o lietuvišką pavadinimą Šiekštys jie ištarti nesugebėdavo.

Pokario metais Budriuose jau kasmet atostogaudavo tūkstančiai vasarotojų iš Leningrado – „dačnikai“, kaip juos čia vadindavo. O jie irgi tęsė „lenkišką tradiciją“ – vadino Šiekščio ežerą Zielionyj. Beje, ir kitus ežerus greta Ignalinos jie „perkrikštijo“ – Gavys tapo „Zolotoj“ (Auksinis), Žiežulinis – „Pietkino“…

Budrių kaimas seniau priklausė Vidiškių dvarui, o dar seniau kartu su Vidiškių dvaro žemėmis buvo Daugėliškio dvaro dalis.

Budrių k. XIX a. ir XX a. pradžioje gyveno trys smulkiųjų bajorų giminės – Čeponiai (iš tikro istoriškai Čepanys, lenkiškuose dokumentuose – Czepanis), Bernatavičiai ir Basijokai. Po lenkmečio beveik visi Bernatavičiai ir Basijokai, nors buvo gryni lietuviai, išvažiavo į Lenkiją, o jų palikuonys jau visiškai sulenkėjo. Liko tik Čeponiai.

Beje, Budrių k. kažkada gyveno ir Budrevičių giminė – dvi seserys Budrevičiūtės Pirmojo pasaulinio karo dar atvažiuodavo į Budrius pas Čeponius. Visi senieji Čeponiai, Bernatavičiai ir Basijokai yra palaidoti senosiose Budrių kaimo kapinėse, kurios yra miškelyje, ant kalvos, kitoje Ilgio ežero pusėje, už pievos vardu Bieciškis (dar toliau jau sodai). Kapines sovietai uždarė maždaug 1961 m. Tačiau dabar jos sutvarkytos ir jose vėl retkarčiais laidojama.

Šalia Budrių esantys Girminiai (buvęs karališkasis kaimas) irgi turėjo savo senas kapines. Jos dabar aptvertos metaline tvorele ir yra medinis didelis užrašas, tačiau jose jau nebelaidoja. Čeponiams priklausė ir Ramaniškės palivarkas (nupirko jį iš Vidiškių dvaro XIX a. viduryje, kaip, beje, ir pusę Budrių kaimo), esantis kitoje pusėje Viksvojaus ežero. Palivarko sodyba dar išlikusi, ten gyvena mano giminaitės, o aplink jau kolektyviniai sodai. Ramaniškės Čeponiai irgi buvo laidojami Budrių kapinėse.

Mano prosenelė (senelio mama) Juzė Čeponienė-Baušytė buvo vietinė Ignalinos krašto žiniuonė (beje, kilusi iš vietų, ne ypač toli buvusių nuo Eugenijos Šimkūnaitės gimtųjų – iš Mikalavo dvarelio Daugėliškio valsč.). Mano seneliai, tėvas, kiti giminaičiai pasakojo, kaip iš viso krašto gana plačių apylinkių pas ją atvažiuodavo daugybė įvairiausių žmonių su savo įvairiomis bėdomis. O jinai jas išspręsdavo – ir gydydavo su žolėmis, ir užkalbėdavo, ir patarimų duodavo… Ji pati pasakojo savo giminaičiams (bet tik moteriškos lyties, ypač savo proanūkėms), jog visos senovinės žiniuonių žinios gali būti perduodamos tik vyriausiai dukrai arba anūkei. Niekam kitam – jokiam kitam giminaičiui, o tuo labiau pašaliniams nebuvo galima ką nors perduoti iš tų ypač slaptų žinių, nes tada jos prarastų savo antgamtinę jėgą. Deja, nors ji turėjo net 19 vaikų, tačiau tik viena buvo mergaitė, bet ir ta mirė labai anksti, kaip ir beveik visi kiti jos vaikai. Tik trys sūnūs išgyveno – štai koks buvo realus vaikų mirtingumas tais laikais. O vyriausia proanūkė tuo metu, deja, nesusidomėjo jos keistais pasakojimais. Jaunesnė susidomėjo (ji vėliau baigė farmaciją ir tapo vaistininke), bet jai, deja, nebuvo galima tų žinių perduoti. Taip mūsų prosenelės turėtos žinios ir iškeliavo kartu su ja. Liko tik įvairių keistų atsiminimų nuotrupos… Mano tėvas atsimena, kaip jam, dar vaikui, jinai panaikino karpą. Užrišo ant karpos iš neplautų avių vilnos rankomis susuktą nedažytą siūlą ir kažką po nosimi suburbėjo – lyg ir kažkokią maldelę ar užkeikimą. Keisčiausia, kad karpa kitą dieną iš tikro išnyko. Tėvas, nors jam jau 86, iki šiol tą įvykį prisimena ir vis tuo stebisi. Ir daugiau tokių istorijų „vaikšto“ mano giminėje. Bet, deja, niekas nežino, kokias ji maldas ar užkeikimus kada ir kur sakydavo.

Spėju, kad dalis vis tik buvo užrašyta būtent 1938–1940 m. kraštotyrinių ekspedicijų metu, kadangi mano giminaičiai atsimena, kad tada vietiniai lietuviai – keli vaikinai ir merginos, studijavę Vilniuje, buvo atvažiavę ir pas mus užrašinėjo įvairią kraštotyrinę medžiagą (tuo metu tai buvo Budrių k., Daugėliškio valsč., Švenčionių apskritis – dabar Ignalina, Budrių g.).

Beje, ir Vilkakalnyje, ir Vociakalnyje yra buvusios Lietuvos partizanų žeminės. Vociakalnyje vienos iš jų liekanas dar gana aiškiai matyti.

O šalia taip vadinamos Budrių „lenkų kolionijos“ (4 namai, kuriuose po Lenkijos okupacijos buvo įkurti lenkų kariniai kolonistai – du namai dabar Budrių g. – Budrių g. 15 ir 26, o kiti du Pušų g. – Pušų g. 3 ir 5), dabartinėje Kaštonų g., šlaite (šalia Budrių g. 26-ojo namo), vietinis lenkų Armija Krajova partizanų dalinys buvo įrengęs karo metu nemažą ginklų ir sprogmenų sandėlį. Jį atrado netyčia vaikai maždaug 1962 m. – kasinėjo šlaite smėlį ir atkasė. Aš pats tai mačiau. Apie tą lenkų AK būrį ir tą sandėlį yra Lenkijoje lenkiškai išleista knygelė, išspaudinta kompjuterio printeriu. Mano teta Stasia Rutavičienė-Gaidelytė (gyvena Budrių g. 42) turi šią knygelę – atsiuntė jai iš Lenkijos jos autorius, vienas iš to būrio buvusių karių, prieškaryje gyvenęs Budrių „kolionijoje“ dabartiniame Budrių g. 26-ajame name, Lenkijoje po karo tapęs profesoriumi. Karo metu tam AK daliniui priklausė ne tik visi jauni lenkai iš Budrių „kolionijos“, bet ir Budrių kaimo praktiškai visas jaunimas. Po karo lietuviai iš šio dalinio išėjo į lietuvių partizanus, o lenkai iš Budrių „kolionijos“ ir keli sulenkėję lietuviai patraukė į Rūdninkų miškus, kur ir pakliuvo visi į sovietų nelaisvę bei Sibiro lagerius. Vėliau jiems leido persikelti į Lenkiją.

Buvusios „lenkų kolionijos“ Budriuose visus keturis namus po karo perdavė Ignalinos gimnazijai ir juose apsigyveno mokytojai. Viename iš namų (dabar tai Budrių g. 26) gyveno žymus keliautojas Liudas Alseika, kartu su žmona ir dviem dukterimis. Jie visi keturi kelis metus dirbo mokytojais Ignalinos gimnazijoje. Tačiau gana greitai saugumas juos suėmė ir ištrėmė.

Kitoje Budrių g. pusėje, šalia esančiame name (dabar tai Pušų g. 3–2), gyveno nusipelniusi lietuvių kalbos mokytoja Aldona Kruopytė, mano mamos sesuo, pas kurią aš ir užaugau. Jos mokiniais ir auklėtiniais buvo daug dabar žinomų žmonių: buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas (mano tėvo brolio klasiokas, o vienu metu netgi gyveno mūsų name, dabar Budrių g. 35), rašytojas Petras Panavas, gydytojas toksikologas ir psichoanalitikas, buvęs klubo „Talka“ pirmininkas Tomas Kajokas (beje, irgi augęs Budriuose), ir kiti. Pas Aldoną Kruopytę Budriuose sovietmečiu gana dažnai lankydavosi ir Česlovas Kudaba (jis dar maždaug 1960 m. dviračiu apvažiavo Budrius ir kitus aplinkinius kaimus, rinkdamas įvairią kraštotyrinę ir geografinę informaciją, kurią vėliau paskelbė savo knygose), Česlovas Juršėnas, Vytenis Andriukaitis bei kiti. Aršiai diskutuodavo apie Lietuvos tuometinę padėtį bei būsimą ateitį.

Aldona Kruopytė prieš pat mirtį dar spėjo parašyti knygutę apie Budrius, Ignaliną ir Ignalinos mokyklą bei savo mokinius. Deja, knyga buvo išleista jau jai mirus: Aldona Kruopytė. Ignalinoje…: nebaigtas gyvenimo ir mokyklos metraštis. Utenos spaustuvė, 1996. 133 p.: iliustr.

--------------------------------------------------------

V. Martinkaus, V. Lekavičiaus ir nežinomų autorių nuotr.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 21 Spa 2021 19:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Budrių istorija

https://www.facebook.com/media/set/?set ... 989&type=3

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 01 Lap 2021 15:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Daugėliškio parapijos senas lenkiškas aprašymas

(Breslaujos dekanato vizitacija 1782-1783 m.)

https://www.lkma.lt/site/archive/fhl/VII/[6]-107-130.pdf

---------------------------------------------------------------------

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... 151&type=3

Saulius Čepulis
2021 Spalio 29 d., 21:30

Bažnyčia visad stovėjo toje pačioje vietoje kaip ir dabar. Pvz., 1865 m. Daugėliškio valstybinio dvaro plane ji aiškiai pažymėta dabartinėje vietoje.

Prikabinti failai:

Naujojo Daugėliškio valstybinio dvaro planas 1865 m..jpg [ 151.8 KiB | Peržiūrėta 30051 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 01 Lap 2021 15:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Romutis Matkevičius (Matusa). Naujojo Daugėliškio parapijos kronika (knyga)

Naujojo Daugėliškio parapija / [Romutis Matkevičius (Matusa)]. – [Vilnius] : [BMK leidykla], 2019 (Vilnius : BMK l-kla). – 175, [1] p. : iliustr., faks., portr. ; 21 cm. – Aut. nurodytas virš.. – Turinyje aut.: Bernardas Augaitis, Kazimieras Paulavičius. – Viršelio antr.: Naujojo Daugėliškio parapijos kronika. – Bibliogr.: p. 173-174 (28 pavad.). – Tiražas 300 egz.. – ISBN 978-609-468-186-8

***************************************************

Sukurta nauja Daugėliškio istorija?
Romutis MATKEVIČIUS (MATUSA)

https://www.mignalina.lt/2019/07/16/suk ... -istorija/

2019 liepos 16

Istorija yra tai, ką mes žinome apie savo kraštą praeityje. Bet yra ir kita istorija, kurios mes nežinome, nes nesusipažinę su vieno ar kito laikmečio dokumentais. Ir yra istorija kurią mes kuriame. Tam nebūtina jokių dokumentinių šaltinių, svarbu gera fantazija. Kaip įprasta tokiais atvejais, prirašyti kraštui kuo daugiau nuopelnų valstybės istorijoje ir juos pateikti visuomenei kaip tikrus istorinius faktus. Bene geriausias istorijos kūrimo pavyzdžių yra šiuo metu Wikipedijoje surašyta Senojo Daugėliškio istorija. Daugelį šios istorijos teiginių švelniau, kaip kliedesiais, pavadinti negalima ir neįmanoma. Blogai yra ne tai, kas jau parašyta, bet blogai, kad kuriamos naujos istorijos ir klaidinami kraštiečiai. Per Nepriklausomybės laikotarpį rajono savivaldybės teritorijoje atsirado ne vienas paminklinis akcentas, susietas su krašto istoriją. Tik gaila, kad jų atsiradimo pagrindas buvo gražūs norai, bet ne istorinė tiesa. Iš šios krašto istorijos įamžinimo eilės galima išskirti Vidiškes ir Mielagėnus, kurie prieš įamžindami savo vietoves, pasidomėjo archyviniais dokumentais. Rajono valdžia, matyt duodama leidimus statyti tokius statinius, turėtų pasidomėti, kiek vieno ar kito paminklo atsiradimas yra pagrįstas pirminiais dokumentiniais šaltiniais, o ne kieno nors sukurta istorija.

Per visą nepriklausomybės laikotarpį Daugėliškio seniūnijoje taip ir neatsirado akcentų (išskyrus akmenį 500 metų Daugėliškio jubiliejui), liudijančių ir įamžinančių Daugėliškio istorijos aspektus. To viena iš priežasčių buvo seniūnijos valdžia ir seniūnas Juozas Paukštė. Iš štai šiais metais šalia bažnyčios atsirado informacinis stendas, kurio pastatymui iš savivaldybės biudžeto skirti pinigai. Žemėlapio su nurodytais objektais neaptarinėsiu, bet štai paaiškinamieji tekstai ne tik nustebino, bet ir nuliūdino. Tiesa pasakius, šitokio nemokšiškumo, rašant tekstus, dar neteko matyti. Maža to, kad ruošiant stendą trūko elementarių istorinių žinių, bet ir loginio mąstymo. Manau, geras biologas, turintis minimalų istorijos žinių bagažą, ir tai geriau parašytų. Gana daug pateiktų faktų prieštarauja vieni kitiems. Bet apie viską iš pradžių.

Stende įrašyta, kad Senasis Daugėliškis galėjo būti Ignalinos krašto politinis, karinis, administracinis, prekybos ir kultūros centras. Teiginys visiškai be logikos ir pagrindo. Reikia suprasti paprastus dalykus. Politinis centras buvo Vilnius. Kariniu požiūriu Daugėliškis svarbus ne gynybiniais objektais, o tik tiek, kad kai kuriais metais žiemos metu čia apsistodavo kariuomenės vėliava (chorugva). Artimiausi administraciniai centrai buvo Breslaujoje, Ašmenoje ir Vilkmergėje. O Daugėliškio seniūnija įėjo į Ašmenos ir Breslaujos pavietų sudėtį. Jokiu prekybos centru Daugėliškis niekada nebuvo. Tik nedidelę dalį derliaus pateikdavo Vilniui, o linus ir medų veždavo parduoti į Rygą. Iš pateiktos informacijos reikia suprasti, kad Senasis Daugėliškis įsikūrė dar I-ojo tūks. II pusėje. Va, čia tai bent atradimas. Pirmosios mūsų krašto gyvenamosios vietovės yra paminėtos XIV a. Livonijos kronikose. Netgi Daugėliškio vardas atsirado XV a., o Senuoju Daugėliškio kaimas pradėtas vadinti tik XVIII a. Taip kad ant paminklinio akmens reikėjo kalti ne 500, bet mažiausiai 1000 metų. Vėlesniais metais ant piliakalnio, neturinčio jokių gynybinio piliakalnio požymių, istorijos kūrėjai „statė“ Dangeručio ir Vorutos pilis, kol pagaliau „pastatė“ Goštautų pilį.

Kaip įrašyta Lietuvos metrikoje, Albertas Goštautas Daugėliškio dvarą iš Lenarto Daugėlos įgijo 1514 m. Pagal informaciją stende jis jau 1511 m. pastatė pilį ant Virėkštos kranto. Įdomiai išeina: dvaro neturi, o pilį jau pastatė. Daugelis galvoja, kad didikų pilys – tai kažkokie gynybiniai objektai. Gaila, bet pilimis dar beveik visą XVI a. buvo vadinami didikų dvarai. Tereikia perskaityti Daugėliškio pilies inventorių ir, net nesant aukštos klasės specialistu, galima suprasti, kad tai ūkinis objektas, o apie jokius totorių karius inventoriuje neužsimenama.

Seniškio bažnyčios fundatorė Barbora Narbutienė (1517 m. jau buvo mirusi) įvardijama kaip Alberto Goštauto duktė. Įdomus atradimas, kai duktė už tėvą vyresnė daugiau kaip 20 metų. Šito istorija dar nežinojo. Čia reikia priminti, kad Seniškio bažnyčią fundavo ir Barboros Narbutienės sūnūs: Kristupas ir Motiejus. Pati Barbora Narbutienė buvo to meto galingų didikų Iljiničių palikuonė.

Per Senąjį Daugėliškį, pasirodo, nutiesta pašto linija iš Lietuvos į Veneciją. 1558 m. Žygimantas Augustas sukūrė paštą tikslia to žodžio prasme, tačiau privatų, karališkąjį, kuris funkcionavo tarp Krokuvos ir Venecijos, Krokuvos ir Vilniaus (užtrukdavo apie 7 dienas). Tiesiogiai paštą pagal valdovo privilegijas tvarkė daugiausia italų pirkliai iš Krokuvos. Įdomu būtų iš stendo autorių sužinoti: per Senąjį Daugėliškį pašto linija iš Krokuvos ėjo į Veneciją ar į Vinių.

Bendrai kas dėl aprašymo apie kelius, tai čia pati tikriausia marmalynė. Net Velniakelio brukas fotografijoje pateiktas. Tuo labiau kad Velniakelio keliukas atsirado tik XIX a. antroje pusėje, įsteigus Didžiagiryje miško sargybos sodybas. Pats kelias iš Vilniaus į Vidžius dar XVI a. Lietuvos metrikos dokumentuose (1595 m. išlikusioje Daugėliškio seniūnijos inventoriaus dalyje) vadinamas Vilniaus traktu. Pagal 1859 m. carinės Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu atliktą gyvenamųjų vietovių surašymą, įrašyti ir kelių tuometiniai pavadinimai. Tai štai, kelias ėjęs per Daugėliškį įvardijamas kaip Švenčionių–Vidžių komercinis traktas. Visi kiti kelio pavadinimai yra jau sugalvoti istorijos kūrėjų, o pati kelio trasa yra labai stipriai pakeitusi amžių tėkmėje. Iš dokumentinės medžiagos žinome, kad šiuo keliu 1812 m. keliavo Rusijos caras Aleksandras I ir buvo numatęs nakvynę Senajame Daugėliškyje, bet nesustojo. Visa kita yra sugalvota.

Stende teigiama, kad Senajame Daugėliškyje 1526–1886 m. stovėjo medinė Goštautų bažnyčia. 1776 m. plane, 1783 m. Daugėliškio parapijos vizitacijoje, 1849 m. Daugėliškio klebono Juozapo Šimkevičiaus „Daugėliškio parapijos kronikoje“ ir vėlesniuose Daugėliškio valstybinio dvaro planuose, yra tiksliai nurodyta bažnyčios vieta. Niekas niekur jos nekilnojo, o štai perkėlimą eilinį kartą sukūrė istorijos „kūrėjai“. Iš įrašo stende galima spręsti, kad 1886 m. sudegė dar Goštautų statytoji bažnyčia. Iš Daugėliškio parapijos archyvinių dokumentų mes žinome, kad 1600 m. Goštautų statytoji bažnyčia buvo kardinaliai rekonstruota, o 1813 m. Daugėliškio klebono Viktoro Kvintos rūpesčiu buvo pastatyta nauja. Kitoje vietoje stende teigiama, kad 1865 m.Daugėliškio dvaro plano fragmente yra pažymėti bažnyčios kontūrai. Tai jau aprašyme apie Naująjį Daugėliškį. Vėl teiginys be jokios logikos. Bažnyčia stovi, pagal autorius, Senajame Daugėliškyje, o pažymėta Naujajame. Be to, tai ne joks plano fragmentas, o Naujojo Daugėliškio kaimo ir jo žemių planas.

Stende teigiama, kad 1664 m. Daugėliškis, gavęs karaliaus Jono Kazimiero privilegiją, tapo seniūnijos centru, bet teigiama kad Daugėliškio seniūnais buvo Rudaminos (seniūnais buvo iki 1595 m.), Pacai (seniūnais buvo visą XVII a.). Aiškus žinių ir logikos trūkumas. Seniūnija Daugėliškis tapo 1543 m. Tuo metu buvo naudojamas ir vietininkijos terminas. Pirmajam seniūnui Jonui Bogušui Bogovitinovičiui Žygimantas Augustas įsakė laikytis Goštautų nustatytų sąlygų privilegijoje Daugėliškio bažnyčiai.

1775 m. paskutinio ATR karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio privilegija dėl karališkųjų valdų niekuo neišskyrė Daugėliškio seniūnijos. Šia privilegija buvo paskirti valdyti ir kiti karališkieji dvarai. Paskirti seniūnai ir tijūnai turėjo didesnius ar mažesnius nuopelnus valstybei. Bet įdomiausias teiginys yra tas, kad ne tik Kazimierą Pliaterį paskyrė valdyti seniūniją, bet ir dovanojo Daugėliškio dvarą. Visų pirma, seniūnija ir yra karališkasis dvaras. Tuo pačiu metu ir paskirti valdyti ir dovanoti nuosavybėn – čia jau stendo autorių fantazija. Pats dvaras Pliateriams niekada nepriklausė, o jie už seniūnijos (dvaro) valdymą gaudavo dešimtadalį dvaro pajamų. Teiginys, kad Kazimieras Pliateris buvo paskutinis seniūnas – netiesa. Po Kazimiero Pliaterio mirties 1807 m., 5-erius metus seniūne buvo Izabelė Pliaterienė, o iki 1843 m. – jų sūnus Konstantinas Pliateris. Po P.Kiseliovo žemės reformos dvaras tapo valstybiniu (iždiniu), o Kazimiero Pliaterio anūkai įsigijo dvaro rūmus su jiems priklausančiais statiniais. Po baudžiavos panaikinimo Daugėliškio valsčius išpirko iš Pliaterių palikuonių rūmus ir juose įsikūrė valsčiaus būstinė, mokykla.

Galima būtų ir toliau nagrinėti stendo neteisingus arba netikslius įrašus, bet gaila laiko. Vienas mūsų kraštietis gerai pasakė: yra žmonių kurie jeigu jau nustatė istorinį faktą, įrodyti, kad tai netiesa – praktiškai neįmanoma. Jiems nieko neįrodo net pateikta istorinė dokumentinė medžiaga. Čia turi įtakos ir tam tikras arogancijos faktorius. Teko girdėti, kad ruošiamasi išleisti ir lankstinuką. Manau, kad rajono valdžia susipras neskirti pinigų, jeigu jame bus toliau kuriama krašto istorija.

Prikabinti failai:

Romutis Matkevičius (Matusa). Naujojo Daugėliškio parapijos kronika (knyga).jpg [ 62.09 KiB | Peržiūrėta 30051 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 02 Bal 2023 17:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Atminimo stendas prie "bruko" - kelio, grįsto lauko akmenimis, iš Ignalinos į Vidiškes

Kelias čia buvo jau prieš kelis šimtus metų, tačiau iš tikrųjų šioje vietoje jau prieš gerą tūkstantį metų buvo įrengta užkarda (panašu, kad stovėjo ir medinė pilis) prie upeliuko, tekančio iš ežero, vardu Ilgys, į ežerą vardu Paplovinis https://lt.wikipedia.org/wiki/Paplovinis - ji gynė piečiau esančias žemes nuo užpuolikų iš šiaurės.

Nuo to laiko čia yra Budrių kaimas (nuo 1969 m. Ignalinos miesto dalis). Budriais vadindavo pasienio pilių sargybinius.

Užkardos gynėjai, žuvę ją gindami, palaidoti greta esančiuose Ignalinos (Budrių) pilkapiuose.

Užkarda čia buvo įrengta, kadangi geografinė padėtis šių vietų tokia, kad tai buvo vienintelė vieta gana plačiame ruože, kur galėjo prajoti raiteliai. Tai buvo gynybinės linijos dalis, į kurią įėjo Ginučių, Ažušilės, Vėlionių, Mažulonių... piliakalniai.

Dar piečiau už poros dešimčių km yra dar viena gynybinė linija, vadinamasis Rėkučių pylimas https://www.vykintokeliai.lt/post/did%C ... %C5%BE-jos

download/file.php?id=654

Prikabinti failai:

Stendas prie Ignalinos bruko (grįsto kelio).jpg [ 441.49 KiB | Peržiūrėta 24130 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 18 Bir 2023 16:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Saulius Čepulis. DAUGĖLIŠKIO KRAŠTO LIETUVIAI TOMSKO GUBERNIJOJE XIX a. gale 一 XX a. pr. DAUGĖLIŠKIEČIŲ PERSIKĖLIMAS Į TOMSKO GUBERNIJĄ VAKARŲ SIBIRE. GENEALOGINĖ APŽVALGA.

https://www.ghvi.lt/uploads/images/nari ... 2022_2.pdf
(žurnalo 2022 Nr.2, nuo 4 psl.)

Saulius Čepulis. IGNALINOS KRAŠTO GENEALOGINIŲ TYRIMŲ APŽVALGA
Žurnale "Genealogija" (https://www.ghvi.lt/nariai/genealogijos-akademija)
(2022 Nr. 1, nuo 82 psl.)

Šioje apžvalgoje aprašomi Ignalinos rajono katalikiškų parapijų genealoginiai tyrimai. Manoma, kad jie pagelbės tyrinėtojams, kurie užklys į mūsų krašto genealoginius tinklus.

https://www.facebook.com/download/27726 ... nk&__cft__

Žurnalo 2021 Nr.1 įvadinė dalis (pirmi 8 puslapiai) - https://www.ghvi.lt/uploads/images/nari ... 2022_1.pdf

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 22 Gru 2023 00:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Ignalinoje, buvusiame Budrių kaime (jis prijungtas prie Ignalinos 1969 m.), prie Ilgio (teisingas pavadinimas Ilgys) ežero, šalia Ignalinos (iš tikro reiktų vadinti Budrių) pilkapių, ties plentu į Vilnių, yra nemaža kalva - manau, kad tai dalis gynybinių įrenginių, kurie gynė brastą tarp Ilgio ir Paplovinio ežerų https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF14 ... 242/15/OSM (maždaug 9-13 amžiuose).

Tai vienintelė vieta gana plačiame ruože, kur įmanoma persikelti su žirgais. Visur kitur labai stačios kalvos ir pelkės.

Kita tinkama vieta perėjimui tik gerokai į rytus link Ažušilės, ir ten irgi yra nemažas pilkapynas šalia Lukštinio ežero (Poviliškės pilkapynas, vad. Kuronais http://www.lad.lt/data/com_ladreports/4691/1-24.pdf - 2004 m. vieną pilkapį ištyrė Voldemaras Šimėnas; Spėju kad ir ten turi būti įtvirtinimų liekanos - gynybinio griovio, pylimo, panašaus į Rėkučių pylimą - tačiau ten tankus miškas, reikėtų ištirti su lidaru).

Manau, kad būtent todėl šiose dviejose vietose vyko rimti mūšiai, o juose žuvusieji ten ir palaidoti.
Beje, spėjama, kad prie Ilgio ežero (ties plento į Vilnių tiltu) yra buvusi akmens amžiaus žmonių stovyklavietė.

Netoliese Ilgio ežere, Rudakumpio pusiasalyje https://dbsportas.lt/lt/zmlp?map=LOSF63 ... 262/16/OSM , prieš karą, vaikai iš tuometinio Budrių kaimo yra radę akmeninių kirvukų. Dar vienas kirvukas buvo rastas prie Žiežulinio ežero Ramaniškėje.

Minėtame Rudakumpio pusiasalyje, jo pakraštyje, iki šiol yra išlikusios nemažo gynybinio griovio liekanos, o patį Rudakumpį prieš karą kasinėję vietinės mokyklos istorijos mokytojas lenkas, kartu su mokiniais (tarp jų ir mano dėde), rado gana storą degėsių sluoksnį, "surūdijusią "šablią" ir kitų radinių (juos išvežė į Lenkiją), todėl spėju, kad Rudakumpio pusiasalyje yra stovėjusi lietuvių nalšėnų medinė pilaitė, sudeginta greičiausiai kalavijuočių antpuolio metu XIII amžiuje.

Lietuvos archeologai nustatė, kad tuo pačiu metu buvo sudeginta ir netoliese buvusi Mažulonių pilis, stovėjusi greta Vėlio ežero. Archeologai, kasinėdami Mažulonių piliakalnį, rado vokiškos kilmės arbaleto strėlių antgalių.

Aplink estradą plytintys daugybė pilkapių, vietinių žmonių vadinti "Švedų kapais" https://www.vle.lt/straipsnis/ignalinos-pilkapynas/, rodo, jog tuo metu prie Ilgio ežero gyveno nemažai žmonių.

Be to, prieš karą šie pilkapiai buvo išsidėstę daug plačiau, negu dabar, kadangi ant jų pastatyta nemaža dalis dabartinio Budrių kvartalo (miškų urėdijos pusėje).

Plačiau temoje:
Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...
viewtopic.php?f=105&t=7766

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 06 Bal 2024 20:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1337880 ... &ref=notif

Kęstutis Čeponis

Su Ryga vietinių lietuvių ryšiai buvo jau labai seniai. Jau 1357 m. Livonijos kronika mini, kad lietuviai iš Stripeikių (ten dabar Bitininkystės muziejus) nujojo į Rygą, apiplėšė jos apylinkes ir grįžo su grobiu namo. :)

Į Rygą iš mano Budrių kaimo (dabar Ignalinos mikrorajonas) ir kitų aplinkinių kaimų caro laikais varydavo žąsis pėsčiomis. :)

Pardavimui Anglijos pirkliams.

Eidavo tūkstantiniai žąsų pulkai kelis mėnesius, nakčiai sustodavo ūkininkų laukuose pasiganyti. Ūkininkams už tai sumokėdavo nustatytą užmokestį. O žąsų kojas, kad jos nesudiltų kelionėje, prieš tai pamirkydavo smaloje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 13 Bal 2024 16:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Apie karą, nelaisvę ir žmoniškumą

https://www.mignalina.lt/2016/07/26/api ... moniskuma/

2016 liepos 26 d.

Akys užkliuvo už Kęstučio Čeponio žinutės. Na, gal ne žinutės, o visos informacijos apie Rusijos imperijos valstybinio geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva tiesimą. Tada išsitraukiau senus močiutės nuotraukų albumus ir leidau sau paklaidžioti prisiminimuose – atgaivinti girdėtus pasakojimus, kurie, pamaniau, galbūt bus kam nors įdomūs.

Šių įvykių dalyvis – mano prosenelis, ilgametis geležinkelininkas Justinas Ozarinskas (1909–1981). Nors Justinas visada laikė save ignaliniečiu, būtent dėl geležinkelio jis gimė ne Ignalinoje, o Sankt Peterburge. Jo tėvas Anupras Ozarinskas (1879–1961) su žmona Augustina (1889–1952) iš šio krašto išvyko į Sankt Peterburgą tiesti geležinkelio ir taip jau nutiko, kad Justinas ten ir gimė. Anupras su šeima ilgą laiką kėlėsi iš vienos vietos į kitą palei geležinkelį, kol vėl sugrįžo į Ignaliną. Čia apsistojo visam laikui. Justinas jau nuo 14 metų pradėjo dirbti geležinkelininku. Vėliau sukūrė šeimą su Elena Mačiulyte (1909–1989) ir pasistatė namus Vilkakalnyje, dabartinėje Vilniaus gatvėje namo Nr. 31. Keistai dabar atrodo, bet nelankęs universitetų Justinas laisvai kalbėjo ne tik gimtąja lietuvių kalba, bet ir vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis, o jo patirti kasdieniai išgyvenimai (kaip ir daugelio to meto žmonių) atstoja garsių filosofų ir psichologų traktatus.

Istorijos apie žmoniškumą ir santykius

Turbūt klaidinga manyti, kad kažkada buvo geriau, teisingiau, lengviau, ar priešingai – blogiau. Kiekvienam laikmečiui ir kiekvienai kartai – savi sunkumai ir savi džiaugsmai. Nežinia, kaip mes jaustumėmės, atsidūrę kitame laike, ir kitoje vietoje. Galų gale tai, ką dauguma laiko kliuviniais, iš tiesų yra tikras gyvenimas.

1939 m. Justinas Ozarinskas kartu su bendradarbiu geležinkelininku Povilu Pieviškiu buvo paimti į lenkų kariuomenę. Justinui tada tebuvo 30 metų. Namuose liko žmona ir 3 vaikai. Kariaudami prie Varšuvos, papuolė į vokiečių nelaisvę. Tais laikais areštas buvo kiek kitoks, nei dabar. Vokiečiai tiesiog paėmė iš jų ginklus ir nurodė kryptį į Vakarus, o pavymui nepagarbiai šūktelėjo: „Raus!“

Einant pakeliui, tokių kaip Justinas su Povilu daugėjo ir daugėjo, galiausia juos pasitiko užnugario policija ir pradėjo formuoti ištisas kolonas. Vieną naktį jie sustojo nakvynės šalia subombarduotos bažnyčios. Iš viso didžiulio būrio belaisvių išsiskyrė vienas žvitrių akių žydas. Kai visi sumigo, po galvomis pasidėję kelionmaišius su keliais kąsniais maisto ir kitais daiktais, prisėlinęs žydas iš Justino bandė ištraukti kelionmaišį. Kilo sumaištis, jiedu vos nesusikibo, tačiau vokiečių kareiviai numaldė šurmulį.

Anksti rytą vokiečių karininkas visus išrikiavo, o Justinui ir belaisviui žydui liepė išeiti iš rikiuotės ir paaiškinti, kas įvyko. Vokiečių karininko būta ne tik išmintingo, bet, manau, ir teisingo žmogaus. Jis, išklausęs abi puses, liepė vienam iš sargybinių atnešti medinį baslį, o tada paaiškino: „Jūs visi esate vienodoje padėtyje, esate karo belaisviai, nesiskiriantys niekuo. Bet šis žmogus norėjo atimti paskutinį kąsnį. Kaip manot, jis gerai pasielgė? Ką dabar su juo daryti?..“ Ir tuo metu rankos mostu sargybiniui liepė paduoti tą medinį baslį Justinui. Šis sunerimo. Juk žinojo esąs stiprus vyras (nuo jaunystės iki pensijos be vargo ant vieno peties nešiodavo medinius pabėgius), tad bijojo galįs net ir užmušti žydą. Paėmęs baslį imitavo smūgį, vos paliesdamas vagį basliu ir numetė į šalį.

Vokiečių karininkas Justinui garsiai šūktelėjo: „Nein, Gustav… Nein!“

Su tais žodžiais jis liepė baslį paduoti žydui. Justinas net nespėjo suvokti, kas įvyko, kai neteko sąmonės. Pasirodo, vagis ne tik nejautė kaltės, bet dar daugiau – jis lengva ranka būtų užmušęs Justiną, vanodamas basliu, jei sargybiniai būtų nesustabdę. Vienas iš kareivių padėjo Justinui atsistoti ir, karininko nurodymu, vėl padavė tą patį baslį.

Karininkas paklausė: „Hast du verstanden, Gustav?“

Justinas tuoj pat išmetė baslį, bet sugniaužtas kumštis buvo kur kas iškalbingesnis, o smūgis, pasiekęs žydą, leido jam akimirksniu pajusti ir žemės, ir kraujo skonį vienu metu.

Visą šį gyvenimo išminties spektaklį pamoką visiems belaisviams surengęs vokiečių karininkas jau buvo šautuvu nusitaikęs į gulintį žydą, kai iš už posūkio pasirodė kariniai automobiliai. Tą akimirką žydo gyvybė buvo išgelbėta. Turbūt tam, kad pajustų gėdą dėl savo poelgio, o gal kad bent viena nuodėme kažkas turėtų mažiau dėl to, kuris nevertas tapti nuodėmės priežastimi. Žydai buvo atskirti ir susodinti į vienus automobilius, o likusieji – į kitus.

Maždaug po mėnesio Justiną, kaip sveiką, stiprų ir darbštų bei sąžiningą lietuvį, nukreipė dirbti pas rimtą vokiečių ūkininką. Lygiai po ketverių metų Justinas grįžo į Ignaliną.

O tuo metu Ignalinoje…

Su vaikais likusi Elena Ozarinskienė per gražiausias metų šventes turėdavo neįprastų svečių. Ir nors mums žodis karas iškart kelia vien siaubą, net ir karo metu buvo akimirkų, kai viską pamiršę kariai vėl būdavo tik žmonėmis. Močiutė (vyriausioji Elenos dukra) pasakojo, kad vokiečiams Kalėdos – išskirtinai svarbi šeimos šventė, tad jie visi stengdavosi bent tą vakarą išeiti iš apkasų ir praleisti šeimose (nors ir ne savo) prie vaišių stalo. Ateidami „frontavikai“ atsinešdavo saldainių, šokoladų, mėsos konservų ir net savo šeimos nuotraukų. Nežinia iš kur, bet jie turėjo ir žaisliukų puošti eglutei. Vokiečių kariai drauge puošdavo eglutes, o po vakarienės rodydavo nuotraukas, pasakodavo apie savo šeimas, namus.

Labiausiai apgailėtinas iš žmonių yra tas, kuris savo svajonėse regi tik auksą ir sidabrą, gyvena tik dėl naudos sau. Karo metu palei Ignaliną ėjo fronto linija. Vieną vakarą užsuko į Ozarinskų namus rusų kareiviai… pieno. Elena pripylė stiklainį pieno ir atsisveikino. Tą naktį baisiausiai bombardavo, šaudė… Po šio mūšio vokiečių kariai pasitraukė tolėliau – į Vakarus. Visą naktį drebėjusi, rytą Elena išėjo pasižvalgyti ir labiausiai nustebo, ant laiptų radusi padėtą tuščią stiklainį nuo pieno, kurio buvo davusi kareiviams, ir 4 skardines mėsos konservų…

Vargu ar bereikia čia komentarų. Pačios istorijos iškalbingesnės už bet kokius samprotavimus… O visa tai vyko karo metu.

Deja, turėjo mūsų senoliai ir kaimynų ignaliniečių (vienas jų – Rutkauskas), kurie be jokių skrupulų skundė kaimynus, o šiuos vežė į Sibirą. Apie tokius „pasiklydusius“ žmones galima pasakyti: „Jie esą tas kryžius, kurį teko nešti žmonėms, susidūrusiems su jais.“ Bet net ir į jų širdis kada nors Dievas atranda slaptas duris.

Autorės asmeninių archyvų nuotr.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 01 Geg 2024 16:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Ant praeities kalvų

https://www.mignalina.lt/2024/04/30/ant ... ies-kalvu/

Ignalinos krašto muziejaus informacija
2024 balandžio 30

Jau turbūt daugeliui žinoma, kad Ignalina, kaip gyvenvietė, įsikūrusi žymiai seniau, nei nutiestas geležinkelis Varšuva–Sankt Peterburgas. Ignalinos apylinkės skaičiuoja įspūdingą praeities istoriją, kuri, beje, dar mažai tyrinėta. Viena iš seniausių vietos gyvenviečių laikomas Budrių kaimas. Šalia jo tyvuliuoja Ilgio ežeras su įspūdingu Rudakampio pusiasaliu, kuriame tikėtina gali būti senovės gyvenvietės vieta.

Ilgio ežero Rudakampio pusiasalis. V. Martinkaus nuotr.

Siekiant aktualizuoti šią įdomią senąją Budrių žemių istoriją, Ignalinos krašto muziejus, bendradarbiaudamas su Budrių bendruomene, pradeda įgyvendinti projektą „Ant praeities kalvų. Senųjų Ignalinos krašto žemių istorijos pažinimas ir vietos identiteto stiprinimas per įtraukias kultūrines edukacijas visuomenei“, kurį finansuojama Lietuvos kultūros taryba ir Ignalinos rajono savivaldybė.

Projektu siekiama išplėsti kultūrinių edukacijų tinklelį, kaip patrauklų turistinį produktą, taip pat skatinti vietos žmonių pilietinę savimonę, kultūrinį identitetą per paveikias kultūrines edukacijas, skatinti domėtis bei populiarinti krašto istoriją.

Per kelis mėnesius bus suorganizuotos praktinės kultūrinės edukacijos visuomenei: archeologinė ekspedicija, archeologijos diena su interaktyviomis atkuriamosios archeologijos veiklomis, išleistas nedidelės apimties įdomiosios istorijos leidinys apie Budrius. Taip pat bus surengti 3 kultūrinio švietimo renginiai visuomenei: archeologinių tyrimų, leidinio pristatymo, atvira istorijos pamoka.

Surinkti archeologinių tyrimų rezultatai sudaryti galimybę Ignalinos krašto muziejui papildyti naujai kuriamą archeologinę ekspoziciją, skirtą krašto priešistorei, sukurti naujas edukacines programas visuomenei, įtraukti Rudakumpio pusiasalį į turistinius maršrutus;

Šis projektas yra labiausiai orientuotas į vietos visuomenės edukavimą, todėl pasirinktos įtraukios pažintinės ir mokslo populiarinimo veiklos.

Ilgio ežero Rudakampio pusiasalis. V. Martinkaus nuotr.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 20 Geg 2024 18:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Lietuvių kalbos institutas

Maloniai kviečiame skaityti Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Laimučio Bilkio straipsnį „Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė“.

Straipsnyje sujungiami istoriniai ir kalbiniai (vietovardžių kilmės) tyrimai. Remiantis gausiais istoriniais dokumentais tiriama Ignalinos miesto raida: nustatoma, kada įkurta pirmoji gyvenvietė, kas buvo jos įkūrėjai, pateikiama Ignalinos savininkų dvarininkų Kamenskių giminės istorija nuo palivarko atsiradimo iki Vidiškių dvaro pardavimo laikotarpio. Taip pat nustatomas vietovės vardo kilmės šaltiniu buvęs asmenvardis, aiškinama dabartinio miesto vardo Ignalinà ir kitų vartotų jo variantų kilmė.

Dr. Laimučio Bilkio straipsnį „Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė“ galite skaityti čia:

http://lki.lt/wp-content/uploads/2024/0 ... _kilme.pdf

Straipsnyje sujungiami istoriniai ir kalbiniai (vietovardžių kilmės) tyrimai.

Remiantis gausiais istoriniais dokumentais tiriama Ignalinos miesto raida: nustatoma, kada įkurta pirmoji gyvenvietė, kas buvo jos įkūrėjai, pateikiama Ignalinos savininkų dvarininkų Kamenskių giminės istorija nuo palivarko atsiradimo iki Vidiškių dvaro pardavimo laikotarpio.

Taip pat nustatomas vietovės vardo kilmės šaltiniu buvęs asmenvardis, aiškinama dabartinio miesto vardo Ignalinà ir kitų vartotų jo variantų kilmė.

274 Ac t a L i ng u i s t ic a L it hu a n ic a LXXV
L ie t uv ių k a lb o s i n s t it ut a s
Mok sl i n ių t y r i mų k r y pt ys: toponimika, antroponimika.

LAIMUTIS BILKIS

IGNALINOS MIESTO IR JO
VARDO RAIDA BEI KILMĖ

Development and Origin of Ignalina
and Its Name

1. Mokslinėje literatūroje apie Ignalinos miesto vardą rašyta nedaug. Alek-
sandras Vanagas monografijoje Lietuvos miestų vardai trumpai apžvelgė vietovės
Straipsniai / Articles 275Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė
ir jos vardo raidą, pateikė labiausiai tikėtiną toponimo kilmės aiškinimą (Va-
nagas 1996: 77–78). Jo teigimu, miestas pradėjo kurtis prie geležinkelio stoties,
pastatytos XIX a. antroje pusėje, nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelį. To-
liau, remiantis Lietuvos urbanistikos paminklų V tomo informacija, rašoma, kad
pats vardas pirmą kartą paminėtas 1810 m., kai Ignas Tyzenhauzas nusipirko
Gineitiškių palivarką ir prijungė jį prie Ignalinos arba Vyžuonos. Manoma, jog
toponimas neabejotinai yra asmenvardinės kilmės, o tas asmenvardis galėjo
būti ir didiko Igno Tyzenhauzo vardas. Miestovardis kildinamas ne iš formos
Ìgnas, o iš mažybinio varianto Ignẽlis ar *Ignalis ir laikomas priesagos -in- vedi-
niu. Be to, teigiama, kad iš gyvosios kalbos žinomi dar du vardo Ignalinà vari-
antai – Ignãlina ir Ignalnė, ir spėjama, jog lytys su priesaga -ina bus atsiradusios
dėl lenkų ar kitų slavų kalbų įtakos. Marija Razmukaitė daktaro disertacijoje,
skirtoje Lietuvos priesaginių gyvenamųjų vietų vardų darybos analizei, mies-
tovardį taip pat veda iš asmenvardžio *Ignalis, kurio galimumą remia pvd. Igna-
liùkas (Razmukaitė 1998: 82).

Vėliau vietinėje periodinėje spaudoje, interneto tinklapiuose pasirodė infor-
macijos, susijusios su gyvenvietės pirmuoju paminėjimu, kitais istorijos bruo-
žais, patikslinančiais kai kuriuos A. Vanago teiginius. Todėl šio straipsnio tiks-
las yra remiantis prieinamais istorijos šaltiniais kiek galima tiksliau ir išsamiau
ištirti miesto (gyvenvietės) atsiradimo aplinkybes, raidą, nustatyti jos vardo
kilmės šaltiniu buvusį asmenvardį ir dabartinio miesto vardo Ignalinà galimus
susidarymo būdus.

Visuose enciklopediniuose leidiniuose žinių apie Ignalinos istoriją nėra daug.
Pažymima, kad gyvenvietė pradėjo augti 1857–1862 m. pastačius geležinkelio
stotį ir nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos (Vilniaus–Daugpilio) geležinkelį
(LTE IV 401; VLE VII 744; IEŽ 17, 19). Dar pastebima, kad ji iš pradžių pri-
klausė Vidiškių parapijai (Kviklys I 729).

2. Gyvenvietės raidos tyrimą reikėtų pradėti nuo jos pirmojo paminėjimo is-
torijos dokumentuose. Kaip matyti, anksčiau būta teiginių, kad Ignalina pirmą-
kart paminėta 1810 m. Taip teigiama ne tik XX a. pabaigoje išleistoje A. Vana-
go knygoje, bet ir vėliau publikuotoje Rytų Lietuvos miestų ir miestelių tyrimui
skirtoje monografijoje, kurioje aiškinama, jog Ignalinos (Ignalinkos) vardas tais
metais minimas dokumente apie „Lukštą, Vyžuonėles ir Ignaliną“ (Miškinis
2005: 76). Pasak autoriaus, čia rašoma, kad „Vyžuonėlės padidėjo, kai Ignas
Tyzenhauzas <...> įsigijo iš Mstislavlio ginklininko Justino Saurinavičiaus už
3000 sidabro Rb Gineitiškių palivarką su Šemetos kaimu ir prijungė juos prie
Vyžuonėlių (Vyžuonų) arba Ignalinos“. Remiantis šiuo įrašu daroma išvada,
jog Ignalina pavadinta vieta atsirado iki 1810 m. Tačiau regioninėje spaudoje
tam prieštaraujama ir aiškinama, kad šiame dokumente minima ne ta Ignalinos
vietovė, o Ignas Tyzenhauzas su gyvenvietės įkūrimu nėra susijęs (Matkevičius
2014).

Minėtasis istorijos dokumentas yra didesnio dokumentų rinkinio apie Tyzen-
hauzų genealogiją ir valdas dalis. Jis vadinasi „Žinios apie Lukštus, Vyžuonėles
ir Ignaliną“ (Wiadomość o Łuksztach, Wižunkach i Ignalinie). Čia remiantis įvai-
riais kitais istorijos šaltiniais aprašoma šių dvarų (majętność) geografinė padėtis,
nurodomi buvę ir esami savininkai. Teigiama, kad Lukštų ir Vyžuonėlių dvarai
yra Ukmergės apskrityje ( powiecie Wiłkomierskim), tačiau pažymima, jog pagal
pirminius dokumentus nėra visiškai aiški jų buvimo vieta, nes pasak vienų šal-
tinių, gyvenvietė, vardu Vyžuonos (Wižuny), buvo prie Vyžuonos ežero (jeziora
Wižuny), viena mylia nuo Latgalos (o mile od granicy Inflantskiej), o pasak kitų –
šalia Vyžuonos ežero, tarp Iciūnų kaimo (wsią Iciuny), Ūdrupio upelio (ruczajom
Udrupis) ir Vyžuonos upės (rzeczką Wižunką). Toliau rašoma, jog greičiausiai
buvo du dvarai, vardu Vyžuonos (Wižuny): pirmas iš jų – prie Skiauteriškio eže-
ro (koło jeziora Skiauteryski), maždaug toje vietoje, kur dabar pastatytas Ignalino
palivarkas (f. Ignalin), o antras – Vyžuonos arba Vyžuonėlės (Wižuny v Wižunki) –
prie Vyžuono ežero (nad <...> jeziorem Wižuńskiem) (ŽTz 265). Dar dokumente
aiškinama, kad prie Vyžuonos ežero esanti gyvenvietė 1810 m. išaugo, nes jos
savininkas gvardijos viršininkas Ignacijus Tyzenhauzas (Ignacy Tyzenhauz) nu-
pirko iš Justino Saurimavičiaus 1 (od Justyna Sawrymawicza) Gineitiškių palivar-
ką (folwark Ginejtyszki) su Šemetų kaimu (z siołem Szemety) ir prijungė jį prie
Vyžuonėlių arba Ignalino (do Wizunek czyli Ignalina) (ŽTz 266).

Šaltinio analizė leidžia pakoreguoti keletą A. Vanago ir Algimanto Miškinio
darbuose minimų dalykų. Pirmiausia dokumente vartojama vietovardžio forma
Ignalinas (Ignalin), o ne Ignalina. Antra, gyvenviečių geografinės padėties apra-
šas akivaizdžiai rodo, kad čia minimas Ignalinas nėra tapatus Ignalinos miesto
pirmtake buvusiai vietovei. Vietovardžių identifikavimas leidžia daryti išvadą,
jog 1810 m. užrašytas palivarkas Ignalinas buvo dabartinio Rokiškio r. terito -
rijoje prie Juodupės, Rokiškio. Dokumento vietovė (vietovės) Wižuny, Wižun-
ki greičiausiai tapatintina su dabartiniu Vyžuonos kaimu (Rokiškio kaimiškoji
sen.), šalia kurio yra ir ežeras bei upė, vardu Vyžuonà, dar turintys variantus
Vyžùnka (LUEV 199–200), ir kaimas Iciūnai, ir upelis Ūdrupis. Šaltinyje pami-
nėtas Šemetų kaimas iš gyvosios kalbos užrašytas Kazimiero Būgos tikrinių
žodžių kartotekoje: Šemetai, k. Rokiškio parapijoje (BgK), jis, kaip neįteisintas
kaimas, ir dabar išlikęs Juodupės seniūnijoje, į rytus nuo Ignotiškio ežero2 .

1 Atsižvelgiant į tai, kad slaviškai rašytuose istorijos šaltiniuose lietuvių asmenvardžiai buvo įvai-
riais būdais slavinami, straipsnyje vartojamos galimos jų lietuviškos formos skliaustuose nuro-
dant užrašytas tuose šaltiniuose.

Istorijos šaltinyje teigiama, kad Ignalino palivarkas įkurtas prie Skiauteriškio ežero.
Gyvosios kalbos duomenimis, šis ežeras turi tris vardus Skiauteriškis, Tauteriš-
kis ir Ignõtiškis, taigi jis neabejotinai tapatintinas su dabartiniu Ignotiškio ežeru,
kuris taip pat yra prie Iciūnų ir Vyžuonos kaimų.

1882 m. Lenkijoje išleistame
geografiniame žinyne rašoma, kad šis palivarkas (Ignalin) su gražiu vasarnamiu
yra Zarasų apskrityje ( pow. Nowoaleksandrowski), Rokiškio parapijoje ir priklau-
so grafo Tyzenhauzo Rokiškio dvaro valdoms (SG III 249). Kauno gubernijos
gyvenviečių sąraše, išleistame 1892 m., Rokiškio valsčiuje taip pat yra Ignalino
palivarkas (Игналино) (KnGGS 272). Be to, K. Būgos kartotekoje XX a. I pu-
sėje Rokiškio parapijoje užfiksuotas palivarkas Ignõtiškis (BgK), 1935 m. suda-
rytoje Rokiškio apskrities Rokiškio valsčiaus Ragučių kaimo vietovardžių an-
ketoje užrašytas palivarkas (dvaro centras) Ignõtiškis, kurį, anot žinių pateikėjo,
pastatė Ignas Tyzenhauzas (LŽVA), o tarpukariu veikusios Pavardžių ir vieto-
vardžių komisijos apie 1935 m. pagal apskritis ir valsčius sudarytuose Lietuvos
gyvenamųjų vietų sąvaduose (bylose) Rokiškio valsčiuje įrašytas, bet redaguo-
jant išbrauktas viensėdis Ignotiškis (VB IV 84), todėl labai gali būti, kad tai yra
ta pati gyvenamoji vietovė, kuri 1810 ir 1882 m. vadinta Ignalinu. Lokalizuojant
Ignalino palivarką tyrėjus galėjo suklaidinti paminėtas Gineitiškių palivarkas,
nes kaimas Gineitškis iš tikrųjų yra Ignalinos rajone, tačiau istoriniai duomenys
rodo, kad gyvenvietės tokiu vardu būta ir prie Rokiškio: 1784 m. Kupiškio de-
kanato Rokiškio parapijoje užrašytas palivarkas Gineytyszki (VDV 146).

3. Išsami istorijos šaltinių analizė rodo, kad gyvenvietės, išaugusios į Ignali-
nos miestą, atsiradimas ir raida susijusi su Vidiškių dvaru ir jo savininkais dva-
rininkais Kamenskiais (Kaminskiais) 3 . Turimais duomenimis, ši giminė Dau-
gėliškio parapijoje atsiranda XVIII a. II pusėje 4 . Breslaujos dekanato vizitacijų,
vykdytų 1783 m., knygoje aprašant Daugėliškio parapiją pažymėta, jog ponas
Kaminskis iš Daugėliškio seniūno Pliaterio nuomojo (w arędzie WIP Kamins -
kiego) Janavo miestelį (miasteczko Janow), Antalgės (Antalgie), Nagėnų (Nagiany),
Rudžių (Rudzie), Tripuckų (Trypuckie), Girdžiūnų (Gierdziuny), Žibakių (Zyba-
kie), Vigutėnų (Wigutany), Vilkuočių (Wiłkocie), Bieniūnų (Bieniuny), Romantiš-
kių (Romantyszki) kaimus ir Paraklio (Paraklis) vienkiemį (BrslVA 71). Vidiškių
dvarą tuo metu valdė Breslaujos gorodnyčius ponas Rahoza (WImęPa Rohozy) (BrslVA 72).

2 Dėl visų čia suminėtų vietovių geografinės padėties žr. http://lkiis.lki.lt/lietuvos-vietovardziu-
geoinformacine-duomenu-baze.

3 Šios giminės pavardė istorijos dokumentuose buvo užrašoma dvejopai: Kamenskiai ir Kaminskiai,
plg. Kamiński 1850.

4 Kamenskių giminės atsiradimą Lietuvoje yra tyręs Albertas Kojalavičius–Vijūkas – žr. Narbutas
2010: 189–190.

Ankstyvesniame 1775 m. Gardino apskrities kūrenamų sodybų
(dūmų) sąraše nurodoma, kad Vidiškių dvarą valdo jau minėtas Rahoza (J:P:
Rohozy), o gyvenvietės, kurias 1783 m. nuomojo Kaminskis, kartu su kitomis
priklauso Daugėliškio seniūnui Kazimierui Pliateriui (GrdnDT 43). Vadinasi,
1775 m. minėtų vietovių Kaminskiai (Kamenskiai) dar nevaldė. Panašiu metu
ši pavardė paminėta ir Daugėliškio parapijos krikšto metrikų knygoje: 1784 m.
įrašytos Anna Kaminska ir Ludovica Kaminska, kurios Daugėliškio gyventojų
Juozapo Grubnickio ir jo žmonos Praksedijos Kozlovskos sūnaus krikštynose
dalyvavo kaip asistentės (DglšKr 65).

1795 m. Užnerio apskrities (Pow: Zawileyskiego) dvarų sąraše Vidiškių pa-
livarko (Folwark Widziszki) savininkais nurodomi Simonas Rahoza (Symona
Rahozy) ir Juozapas Rahoza (Iósefa Rahozy) (UDSI 12). Iš minėtos apskrities
1811 m. dvarininkų sąrašo matyti, kad dvaro savininke yra tapusi grafienė Ma-
rija Pliaterienė (Графини Марїи Плятеровой), be to, jis jau pradedamas vadinti
Pšijazne (Пржiязна)5 (UDS II 46). Dvarininkų pasikeitimą patvirtina ir tų pačių
metų Daugėliškio parapijos revizinio surašymo duomenys: rašoma, jog pavel-
dimas Pšijaznės dvaras priklauso grafienei Marijai Pliaterienei (Maryi Hrabiny
Platerowey) (DglšRS 28).

Svarbių duomenų galima rasti 1816 m. Užnerio aps-
krities dvarų registre, kuriame įrašytas Marijos Pliaterienės dvaras Pšijaznė,
arba Vidiškės (Пржiязнь или Видзишки Графини Марiи Платеровой), tačiau
yra prierašas, jog pagal 1832 m. rezoliuciją jis priskirtas dvarininkams Jonui ir
jo žmonai Kamenskiams (Иваномъ и женою его Каменскими) (UDSIII 22). Ka-
menskių tapimo Vidiškių dvaro savininkais aplinkybės išsamiai išdėstytos šios
vietovės 1846 m. inventoriuje. Čia Pšijaznės, arba Vidiškių, dvaras (Именiю
Пржiязни, или Видзишкамъ) apibūdintas kaip Vilniaus gubernijoje, Švenčio-
nių apskrityje 6 , Daugėliškio ir Palūšės parapijose esanti perduoti pagal pavel-
dėjimą, parduoti, užstatyti galima valda (вотченничества), priklausanti dva-
rininkams Jonui, Rapolo sūnui, ir Brigitai, Vikentijaus dukrai, Kamenskiams
(Ивана Рафаилова сына и Бригиды Викентьевой дочери изъ дома Каменскихъ
Каменскихъ). Ši nuosavybė jiems priklauso pagal 1827 m. gruodžio 2 d. ne-
kilnojamojo turto pirkimo sutartį (изъ купчей крепости), kuri sudaryta Vil-
niaus pilietinio teismo palatoje. Dvarą Kamenskiai supirko iš grafienės Mari-
jos Pliaterienės, grafų Bžostovskių giminės (отъ Графини Марiи, изъ Графовъ
Бржостовских, Плятеровой) (VdšI 10). Šiame inventoriuje jau paminėtas
ir Ignalinos vardas: rašoma, jog Pšijaznės, arba Vidiškių, dvarui priklauso du
palivarkai – Janapolis 7 ir Ignalinas (состоит из двух отдельныхъ фольварковъ
Янополя и Игналина) (VdšI 2).

5 Iš le. przyjaźń ʻnuoširdūs santykiai su kuo, draugystė; palankumas, rūpestingumas, nuoširdus
būdasʼ (SJP V 296).

6 Švenčionių apskritis atsirado pertvarkius Užnerio apskritį.

Vidiškių dvarui tuomet priklausė Balaveckių,
arba Vėlūnų (Балавецкие, или Велуны), Rimšėnų, arba Navikų (Римшанце, или
Новики), Ažušilės (Заборце) ir Poviliškės (Павилишки) kaimai, Janapolio pali-
varkui – Gaveikėnų (Гавейкяны), Petravo8 , arba Kojažino (Kojašino?) (Пiотрово,
или Кояжинъ) kaimai ir dalis Strigailiškio (Стригалишки) kaimo, Ignalino pa-
livarkui – Budrių (Будры) kaimas ir dalis Strigailiškio (Стригалишки) kaimo.

Ignalino palivarke tuo metu gyveno du dvariškiai – 41 metų piemuo Laurynas
Karneckis (Karneckas?) (Лаврентий Карнецкiй) ir 15 metų tarnaitė Petronėlė
Bubinaitė (Петронелля Бубинувна). Inventoriuje surašyti duomenys patvirtinti
dvaro savininkų Jono Kamenskio (Jванъ Каменскiй) ir Brigitos Kamenskienės
(Бригида Каменска) parašais.

Tačiau Vidiškių dvarui priklausančio Ignalinos palivarko paminėjimas
1846 m. nėra pirmasis. 1827–1841 m. Palūšės parapinės bažnyčios krikšto me-
trikų knygoje įrašyta, kad 1840 m. rugsėjo 1 d. krikštijamas Mykolas (Michał),
Fabijono ir Kristinos, Bernatavičių giminės, Lukauskių (Fabijana i Krystyny ʓ
Bernatowiczow Łukowskich) sūnus, gimęs palivarke, vardu Ignalinek (w Folwar-
ke Ignalinek) (PlšKrI 90; Matkevičius 2014).

Palivarko ryšį su Vidiškių dvaru
paliudija faktas, jog Fabijonas Lukauskis (Lukauskas?) čia gyventi atsikėlė iš
šio dvaro. Tai įrodo įrašas 1827–1857 m. Palūšės parapinės bažnyčios jungtu-
vių knygoje: 1836 m. registruojant Fabijono ir Kristinos santuoką vyras gyve-
no Pšijaznėje (ze Dworu Przyiazni), žmona – Budriuose (PlšJnI 25). Labai gali
būti, kad tai pirmieji palivarko Ignalinek gyventojai.

Taigi, turimais duomeni -
mis, Ignalinos vardas (Ignalinek) pirmą kartą istorijos dokumentuose paminėtas
1840 m., po to (Игналин) – 1846 m. Vidiškių dvaro inventoriuje.
1848 m. palivarkas užrašytas Vidiškių filijinės bažnyčios krikšto metri-
kų knygoje: tie patys jo gyventojai Fabijonas ir Kristina Lukauskiai kovo 8 d.
krikštijo kitą sūnų – Juozapą (Iózef), kurio gimimo vieta nurodyta w Igna-
linku (VdšKrI 26). 1848–1854 m. minėtos bažnyčios krikšto knygoje užrašy -
ta, kad 1853 m. valstiečiai Kristupas ir Agota, Juodagalvių giminės, Karaliū-
nai (Кржиштофа и Аготы изъ Jодегальвiовъ Каралюнцевъ) pakrikštijo dukrą
Kotryną (Катаржина), gimusią Ignalino (Ignalinos?) vienkiemyje (въ Мызѣ
Игналинѣ) (VdšKrII 76).

1880 m. tokio paties pobūdžio dokumente rašoma, jog
dvarininkų Vikentijaus ir Juzefos, Petkevičių giminės, Savickių (Викентiя и
Ioзефы урожденной Петкевичевны Савицкихъ) sūnus Juozapas (Ioсифъ) gimė
Ignalino (Ignalinos?) palivarke (въ Фольваркѣ Iгналинѣ), bet gretimame įraše
jau minimas ir sargo namelis, vadinamas Ignalinu (въ Караулкѣ Iгналинo),
kuriame gimusį sūnų Juozapą (Ioсифъ) pakrikštijo Zablatiškės valsčiaus
(Заблотишской Волости) valstiečiai Simonas ir Domicelė, Rastenių giminės,
Semionkai (Cымеона и Домицели изъ Растеневъ Семiонковъ) (VdšKrV 23).

7 Janapolis tapatintinas su dab. Jonalaukio k. (Ignalinos sen.).

8 Dabar tai Petriškės kaimas (Ignalinos sen.).

1886 m. užrašytas Ignalino palivarkas (въ Фольваркѣ Игналинo), kuriame gimė
dvarininkų Ignacijaus ir Veronikos, Minkevičių giminės, Petkevičių (Игнацего
и Вероники изъ Минкевичовъ Пѣткевичовъ) dukra Marijona (Марiянна), ir
Ignalino geležinkelio stotis (въ Вогзале Игналинo, на станцiи Игналино, въ
Игналинѣ Ста: Варшав: жел: дороги), kurioje gimė kareivio Antano ir Ma-
rijonos, Gudelių giminės, Girdžiukų (Антонего и Марiянны урожденной
Гудельовны Гирдзюковъ) dukra Kazimiera (Казимѣра), dvarininkų Jeronimo
ir Vladislavos, Giedraičių giminės, Slobodinskių (Гѣронима и Владыславы
урожденной Гѣдройцъ Слободинскихъ) sūnus Ričardas (Ришардъ) bei Juozapo
ir Liudvikos, Tanajevskių giminės, Podoleckių (Ioсифа и Людвики урожденной
Танаевской Подолецкихъ) dukra Albertina (Альбертина) (VdšKrV 178, 180,
184).

1866 m. Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrities antrosios administra-
cinės-policijos nuovados (stano) gyvenamųjų vietovių sąraše nurodytas prie
Palaukinio (Пашаукинисъ9) ežero esantis dvarininkui priklausantis Ignalino
(Игналинъ) palivarkas ir Ignalino (Игналинъ) geležinkelio stotis (ŠvnčGVS
400). Nuo palivarko iki Švenčionių – 23 varstai, iki stano – 12 varstų. Jame tuo
metu buvo 1 sodyba (kiemas), gyveno 16 žmonių: 9 vyrai ir 7 moterys. Geležin-
kelio stotis nuo Švenčionių nutolusi 22 ¼ varsto, nuo stano – 12 ¼ varsto. Šio-
je gyvenvietėje būta 6 kiemų, kuriuose gyveno 39 žmonės, iš jų 17 stačiatikių
rusų, 13 katalikų lietuvių ir 9 žydai; 21 vyras ir 18 moterų. Pažymėta, kad abi
vietovės išsidėsčiusios prie Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio.

9 Ši forma greičiausiai yra klaidinga, atsiradusi neteisingai išgirdus ežero vardą Palaukinis.

1882 m. jau minėtame lenkiškame geografiniame žinyne rašoma, kad Ignalinas (Ignalin)
yra Švenčionių apskričiai priklausantys palivarkas ir geležinkelio stotis. Šiose
vietovėse 1866 m. gyveno 42 katalikai, 9 žydai, 34 stačiatikiai, buvo 7 namai.
Atstumas nuo palivarko iki Švenčionių – 23 varstai, nuo stoties iki Švenčio-
nių – 22 ¼ varsto, iki Vilniaus – 95 varstai (SG III 246). Be to, atskirai pami-
nėtas per 23 varstus nuo Švenčionių nutolęs to paties pavadinimo šlėktų pali-
varkas, kuriame 1866 m. buvo 1 sodyba, gyveno 16 žmonių katalikų.

1905 m. išleistame Vilniaus gubernijos gyvenviečių sąraše nurodomi prie Gavio ežero
esantys, Daugėliškio valsčiui priklausantys Ignalino (Игналино) geležinkelio
stotis, kaimas ir palivarkas. Stotyje ir kaime yra 328 gyventojai, 144 vyrai ir
184 moterys, gyvenvietėms priklauso 19 dešimtinių žemės. Palivarko savinin-
kas – Kamenskis (Каменскаго), jame gyvena 18 žmonių, 10 vyrų ir 8 moterys,
priklauso 69 dešimtinės žemės, atstumas iki geležinkelio stoties – 0,5
(VGGS 269).

Pagal 1923 / 1924 m. nubraižytą planą Ignalino palivarkas buvo
išsidėstęs tarp Gavio, Palaukinio ir Gavaičio ežerų (VdšHKn). Lietuvai atgavus
Vilniaus kraštą 1940 m. sudarytame šios teritorijos gyvenviečių sąvade įrašy-
ti Švenčionių (vėliau Švenčionėlių) apskrities Ignalinos valsčiui priklausantys
Ignalinos (Ignalinà, -inos, le. Ignalino) geležinkelio stotis ir miestelis bei kaimas
Ignõtiškė (le. Ignalinka) (VSV 1940 7; 1945 15).

1949 m. Ignalina buvo to paties
pavadinimo valsčiaus ir apylinkės centras (LATP 144), o 1950 m. ši gyvenamoji
vietovė pertvarkyta iš pradžių į apskrities, o kiek vėliau – į rajoninio pavaldumo
miestą (LATS 8, 1025). 1962 m. iš gyvosios kalbos užrašytas sodybos prie Igna-
linos miesto vardas Ignalinka (VK10). Tai gali būti paskutinis buvusio Ignalinos
(Ignalino) palivarko pėdsakas.

4. Iš Ignalinos istorinės raidos analizės matyti, kad gyvenvietė atsiradimo
metu priklausė Vidiškių dvarininkui Švenčionių apskrities maršalkai Jonui Ka-
menskiui ir jo žmonai Brigitai, įsigijusiems Vidiškių dvarą 1827 m., todėl, no-
rint nustatyti miesto vardo kilmės šaltiniu buvusį asmenvardį, reikalinga ap-
žvelgti šios šeimos (giminės) tolesnę istoriją.

Jonas ir Brigita Kamenskiai sulaukę 80 m. mirė Ignalino palivarke (въ имѣнiи
Игналинѣ) 1869 m.: žmona (Констанцiя Бригида изъ Каменскихъ Каменская)
sausio 1 d. nuo plaučių uždegimo, vyras (Ioaннь Каменский) – sausio 2 d. nuo
senatvinės džiovos. Abu palaidoti Vidiškių kapinėse sausio 4 d. (VdšMrtI 30;
MI). Jų mirties įrašuose nurodyta, kad paliko sūnų Ignacijų Liudviką (Игнатiя
Людвика) ir dukterį Konstanciją (Констанцiю) 11 . Po Jono Kamenskio mirties
dvarą paveldėjo sūnus Ignacijus. Duomenų apie jo gausią šeimą taip pat galima
rasti metrikų knygose.

1849 m. gegužės 4 d. Vidiškių filijinėje bažnyčioje pa-
krikštyta sutuoktinių Ignacijaus Liudviko Kamenskio ir Marijos Piotuchaitės
(Игнатiя Людвика и Марiи Пiоттухувны Каменскихъ) dukra Marija Brigita
Juozapa (Марiя-Бригида-Iозефа). Krikštatėviai buvo Ignacijaus tėvai Jonas ir
Brigita Kamenskiai (VdšKrII 15). 1851 m. gruodžio 18 d. toje pačioje bažnyčioje
įvyko antros Ignacijaus ir Marijos Kamenskių dukters Monikos Justinos Kons-
tancijos (Моника-Юстина-Констанцiя) krikštynos, kurios krikštatėviais įvar-
dyti grafas Sigizmundas Pliateris (Сигизмундъ Плятеръ) ir Jono Kamenskio
žmona Brigita (VdšKrII 57). Trečia dukra Justina Malvina Kotryna ( Юстина-
Мальвина-Катаржина) krikštyta 1854 m. gruodžio 28 d. dalyvaujant krikš-
tatėviams – buvusiam Ukmergės miesto teisėjui Justinui Piotuchui (Юстинъ
Пiоттухъ) ir Kazimiero Kamenskio žmonai Malvinai – bei gausiam būriui
liudininkų (VdšKrIII 8). Justinos tėvas Ignacijus ir jo tėvas Jonas Kamenskiai
čia jau įvardyti kaip užimantys gubernijos sekretorių pareigas. 1864 m. liepos
3 d. Švenčionių Romos Katalikų bažnyčioje pakrikštijama ketvirta kolegijos
asesorių Ignacijaus ir Marijos Kamenskių dukra Konstancija Brigita Gabrie-
lė (Констанцiя Бригида Габрiеля). Jos krikštatėviais įrašytas maršalas Jonas
Kamenskis ir Stefanija, netekėjusi Piotuchų giminės mergina (съ Стефанiею
Пiоттухъ дѣвицeю) (VdšKrIV 117). Dar po dvejų metų – 1866 m. spalio 19 d. –
Vidiškių bažnyčioje įvyko rūmų tarėjų (надворныхъ Совѣтниковъ) Ignacijaus
Liudviko ir Marijos Kamenskių vienintelio sūnaus Jono Marijono Petro Liu-
dviko (Iоанъ-Марiянъ-Петръ-Людвикъ) krikštynos, kuriose krikšto tėvai bu -
vo Kazimieras Kamenskis su Elena, netekėjusia Piotuchų giminės mergina (съ
благароднаю Еленаю Пiоттухъ дѣвицeю) (VdšKrIV 168). Jauniausioji Igna-
cijaus ir Marijos dukra Konstancija mirė Vidiškių dvare nuo kokliušo sulau-
kusi tik 4 mėnesių ir palaidota vietos kapinėse (VdšMrtI 9). Vyriausioji du-
kra Marija 1870 m. Vilniaus katedroje susituokė su 32 m. Napoleonu Žaba
(Наполеона Жабы) iš Vilniaus Antakalnio Šv. Petro ir Povilo parapijos (VdšJnI
17), Monika 1872 m. Vidiškių bažnyčioje ištekėjo už kilmingo Henriko Javlov-
skio (Генрика Явловского) iš Ignalino (изъ Игналина) (VdšJnI 23), o 1874 m.
Vidiškių bažnyčioje užfiksuota Justinos santuoka su 46 m. kolegijos asesoriumi
Vikentijumi Kvinta (Викентiя Квинты) iš Bėčiūnų dvaro (изъ мызы Бѣцюнъ)
(VdšJnI 32).

10 Užrašė kalbininkė Evalda Strazdaitė (Jakaitienė).

11 Duomenų apie Ignacijaus ir Konstancijos gimimą Daugėliškio parapijos, kuriai tuo metu pri-
klausė Vidiškių dvaras, krikšto metrikų knygose nėra. Galbūt jie pakrikštyti Vidiškių koplyčioje
arba kurioje kitoje parapijoje.

1888 m. kovo 14 d. Vidiškių dvare sulaukusi 59 m. nuo širdies li-
gos mirė Ignacijaus Kamenskio žmona dvarininkė Marija Kamenskienė (Марiя
урожденная Пiотухъ Камѣнска), palikusi našlį rūmų tarėją Ignacijų, Jono sū-
nų, Kamenskį (Игнатiя Иванова Камѣнскаго Надворнаго совѣтника), sūnų
Joną (Ивана), dukteris Mariją Žabienę (Марiю Жабу), Moniką Javlovskienę
(Монику Явловскую) ir Justiną Kvintienę (Юстыну Квинто) (VdšMrtII 29). Pa-
laidota kovo 17 d. Rimšėnų (деревни Римшаны) kapinėse. Pats Vidiškių (Pšijaz-
nės) dvaro savininkas rūmų tarėjas Ignacijus Liudvikas Kamenskis (Игнатiй-
Людвик двухъименный Каменский) mirė nuo plaučių uždegimo 1900 m. kovo
12 d. sulaukęs 78 m. Paliko sūnų Joną Marijoną Petrą Liudviką ir dukteris Ma-
riją, Moniką ir Justiną 12 (VdšMrtIII 3). Palaidotas kovo 15 d. Rimšėnų kapinėse
(на Римшанском кладбище). Po Ignacijaus Kamenskio mirties dvarą paveldėjo
sūnus Jonas, valdęs jį iki 1913 m.

12 Dukra Justina (Iустина Игнатьевна изъ Каменскихь Квинто) jau būdama našlė mirė 1906 m.
Vilniuje ir taip pat palaidota Rimšėnų kapinėse (VdšMrtIII 55).

Tolesnę dvaro istoriją galima atsekti iš jo hipotekos knygoje esančio doku-
mentų išrašų rinkinio. Išrašas iš Vilniaus notarinio archyvo 1913 m. Šven-
čionių apskrities pirkimo ir pardavimo sutarčių knygos liudija, kad 1913 m.
sausio 22 d. Vilniaus notaro kontoroje Jono, Ignacijaus sūnaus, Kamenskio
patikėtinis miestietis Jurgis Jokūbas, Roberto sūnus, Šafas (мѣщанинъ Георгъ-
Якубъ Робертовичъ Шааффъ), gyvenantis Pšijaznės dvare, ir kilmingas pi-
lietis Aristarchas, Moisejaus sūnus, Pimonovas (потомственный гражданинъ
Аристархъ Моисеевичь Пимоновъ), gyvenantis Vilniuje, Georgijaus prospek-
te, sudarė pirkimo ir pardavimo sutartį. Dvarininkas Jonas Kamenskis par-
davė Aristarchui Pimonovui Pšijaznės, arba Vidiškių, dvarą su Ignalino pali-
varku ir Beržasalio bei Beržyno sklypais (имение „Пржiязнь“ или Видзишки“
съ фольваркомъ Игналинъ и участками Бржесiоло и Лѣзбржезъ) (VdšHKn,
sutarties p. 1). Toliau pažymima, kad dvaras, kuris Jonui Kamenskiui atite-
ko pagal paveldėjimą po tėvo dvarininko Ignacijaus Kamenskio mirties, par-
duodamas su visu turtu, kurį vardijant paminėtas ir miestelis (мѣстечкомъ)
(VdšHKn, sutarties p. 2).

Naujasis Vidiškių dvaro ir Ignalino palivarko savinin-
kas Aristarchas Pimonovas 1913 m. spalio 14 d. sudarė sutartį su seserimi Ele-
na, Moisejaus dukra, Dorochova (Елена Моисеевна Дорохова), kurioje nurodo-
ma, jog Pimonovas pasiskolino iš Dorochovos 156 000 rublių ir kaip užstatą jai
atiduoda Pšijaznės, arba Vidiškių, dvarą su Ignalino palivarku (съ фольваркомъ
„Игналинъ“) ir minėtais sklypais (VdšHKn).

1915 m. kovo 3 d. sudarytame tes-
tamente Aristarchas Pimonovas (Arystarch, syn Mojžesza, Pimonow) Pšijaznės
dvarą, nusipirktą iš Jono Kamenskio, užrašė seseriai Elenai Dorochovai (Helenie,
córce Mojžesza, Dorochowej) (VdšHKn). Kamenskių giminės sąsajų su Vidiškių
dvaru dar galima rasti praėjus beveik dešimtmečiui po jo pardavimo. 1921 m.
Monikos Javlovskienės (Moniki Jawłowskiej), Ignacijaus Kamenskio dukters, Jo-
no Kamenskio sesers, advokatas padavė prašymą Apygardos (Okręgowego) teis-
mo Civiliniam skyriui dėl gimtojo dvaro „Przyjaźn“, kurį valdo Elena Doro-
chova, išpirkimo. Prašyme paaiškinta, kad Vidiškių dvaras buvo Monikos tėvo
Ignacijaus Kamenskio (Ignacego Kamieńskiego), kuris mirė 1900 m. kovo 12 d.,
valda. Po mirties dvarą paveldėjo sūnus, jos brolis, kuris 1913 m. šią valdą par-
davė Aristarchui Pimonovui už 200 000 rublių.

1915 m. kovo 5 d. Pimonovas
mirė ir pagal testamentą dvaras atiteko Elenai Dorochovai. Apygardos teis-
mo Civilinis skyrius 1922 m. pripažino Monikai Javlovskienei (Moniki z Ka-
mieńskich Jawłowskiej) teisę išpirkti dvarą, tačiau 1923 m. Apeliacinis teismas
Vilniuje nusprendė Apygardos teismo sprendimą panaikinti, nes praleistas 3 m.
terminas, per kurį galima paduoti tokį prašymą (VdšHKn).

5. Kamenskių giminės istorija rodo, kad Ignalinos palivarko atsiradimo me-
tu (apie 1840 m.) Vidiškių dvarą valdė Jonas ir Brigita Kamenskiai, turėję sū-
nų Ignacijų Liudviką ir dukrą Konstanciją. Taigi Ignalinos vardas neabejotinai
sietinas su pirmųjų palivarko valdytojų sūnaus pirmuoju vardu Ignacijus (ru.
Игнатiй, le. Ignacy). Kaip jau minėta, Ignacijus mirė 1900 m. būdamas 78 me-
tų, vadinasi, turėjo būti gimęs 1821 ar 1822 m., o atsiradus Ignalinos palivar-
kui jis dar nebuvo sulaukęs 20 m. Palivarkas, matyt, buvo tėvų taip pavadintas
sūnaus, ateityje paveldėsiančio visą dvarą, garbei. Tokiu būdu atsiradusių dva-
rininkams priklausančių gyvenamųjų vietovių vardų Lietuvoje greičiausiai yra
ir daugiau: pavyzdžiui, teigiama, kad Alizavos gyvenamoji vietovė (Kupiškio
r.) anksčiau vadinta Pakape, o XVIII a. pabaigoje dvarininkas Antanas Koscial-
kovkis čia pastatė bažnyčią ir kuriamą bažnytkaimį savo sūnaus Aloyzo garbei
pavadino Alizavà (VLE I 358).

Iš gausių istorinių duomenų galima rekonstruoti tokią Ignalinos gyvenvietės
ir jos vardo raidos seką: palivarkas Ignalinek (w Folwarke Ignalinek) (1840 m.) →
palivarkas *Ignalinas (состоит из двух отдельныхъ фольварковъ Янополя и
Игналина) (1846 m.) → palivarkas Ignalinek (w Ignalinku) (1848 m.) → palivar-
kas (vienkiemis) *Ignalinas (?*Ignalina) (въ Мызѣ Игналинѣ) (1853) m. → pali-
varkas, geležinkelio stotis *Ignalinas (Игналинъ) (1866 m.) → palivarkas *Igna-
linas (?*Ignalina) (въ имѣнiи Игналинѣ) (1869 m.) → *Ignalinas (изъ Игналина)
(1872 m.) → palivarkas, sargo namelis *Ignalinas (?*Ignalina) (въ Фольваркѣ
Iгналинѣ, въ Караулкѣ Iгналинo) (1880 m.) → palivarkas, geležinkelio stotis
*Ignalinas (Ignalin) (1882 m.) → palivarkas, geležinkelio stotis *Ignalinas (?*Igna-
lina) (въ Фольваркѣ Игналинo, въ Вогзале Игналинo, на станцiи Игналино, въ
Игналинѣ Ста: Варшав: жел: дороги) (1886 m.) → geležinkelio stotis, kai-
mas, palivarkas ?*Ignalinas (Игналино) (1905 m.) → *Ignalinas (съ фольваркомъ
Игналинъ) (1913 m.) → geležinkelio stotis, miestelis Ignalinà, -inos (le. Ignalino),
kaimas Ignõtiškė (le. Ignalinka) (1940 m.) → valsčiaus ir apylinkės centras Igna-
lina (1949 m.) → miestas Ignalinà (1950, 1959 m.).

XX a. I pusės lietuviškoje spaudoje vartoti du gyvenvietės (miestelio, gele-
žinkelio stoties) vardo variantai: Ignalina ir Ignalinas. Dažniau buvo rašoma mo-
teriškoji forma. Visų pirma pastebėtina, kad ją 1907 m. leidinyje Lietuvių tauta
vartojo K. Būga: netoli nuo Ignalinos (Būga RR I 141). Ši forma dažnesnė ir pe -
riodikoje: Ignalina (LŽ 1912 m., nr. 135, p. 3; Auš 1937 m., nr. 9, p. 130; Trim
1939 m., nr. 45, p. 1088; ŪP 1939 m., nr. 52, p. 12; Amž 1939 m., nr. 240, p. 8),
Ignalina, Ignalinos (VR 1934 m., nr. 44, p. 3; Aid 1938 m., nr. 20, p. 3), Igna-
lina, Ignalinoj, Ignalinos miestely (VR 1933 m., nr. 92, p. 3). Variantas Ignalinas
vartotas rečiau: miestelyje Ignaline, Ignalino, Ignalino stoties (VR 1930, nr. 6, p.
4), Ignalinas (VR 1932, nr. 33, p. 3). Būta atvejų, kai tame pačiame straipsnyje
pavartotos abi vardo formos: Ignalina, Ignalinon, Ignalinos, Ignalino turguose (VR
1937 m., nr. 78, p. 3).

Senų gyvosios kalbos vardo užrašymų yra labai nedaug. Galima pasirem-
ti tik kalbininko Antano Vireliūno XX a. pradžioje užrašyta kortele: Ignalinas
(„Ignalino“) m. Vil. g. (BgK) (= miestelis Vilniaus gubernijoje). Kiti duomenys
gana vėlyvi. Jau minėta, kad 1962 m. užrašytas sodybos vardas Ignalinka, ku-
ris, matyt, sietinas su istorijos šaltinių palivarko pirmuoju įvardijimu Ignalinek.

A. Vanago monografijoje rašoma, kad be formos Ignalinà vietinių gyventojų dar
vartojamos Ignãlina ir Ignalinė. Taip pat teigiama ir kraštotyros darbuose (Mar-
tinkėnas 1979: 53). XXI a. pradžios tarminiai įrašai liudija, kad senieji Ignali-
nos ir gretimų Palūšės, Vidiškių, Ceikinių apylinkių gyventojai vartoja formą
Ignalinà: *ignalina. (Ignalinoj) (Klimiškės k.), Iignalina., in *ignalinu. (Ignali-
noj, in Ignaliną) (Dindų k.), *ignalina.n (Ignalinon) (Sabališkės k.), *ignalina,
prie‿*ignalinαi (Ignalinoj, prie Ignalinai) (Lobinių k.) (ŠRAV 70, 103, 86, 89,
51, 75, 197), ignalinà, *ignalinà, ignalinɔ, i.gnalnɔ, *ignalnå, *i.gnalinås,
ignalinån (Ignalinà, Ignalinoj, Ignalinos, Ignalinon) (Ažušilės k.), *ignalinan
(Ignalinon) (Maksimonių k.), *ignalinan, *ignalinai (Ignalinon, Ignalinoj) (Pa-
laukiškės k.), *ignal.na.s, *ignal.nå.s (Ignalnos) (Šileikiškės k.) (ŠRV, RAV 101,
94, 80, 102), *ignal.na.n, *ignal.na. (Ignalnon, Ignalnoj) (Lepšių k.) (TA RAV
19). Ignalinà sakoma ir kiek toliau esančiuose Mielagėnų, Daugėliškio, Linkme-
nų apylinkių kaimuose: *ignal.na.n, *ignal.na., *ignal.nu. (Ignalnon, Ignal-
noj, Ignalną) (Molykų k.), *ignal.na.n (Ignalnon) (Guntauninkų k.), *ignal.nɔ.
(Ignalnoj) (Vingirių k.), *ignal.na. (Ignalnoj) (Grikiapelės k.) (ŠRV, RAV 61, 27,
97, 129).

Kita vertus, netoli Mielagėnų esančiame Kalninės kaime užfiksuotas
kirčiavimo variantas Ignãlina: *ign.linå. (Ignãlinoj) (ŠRV, RAV 67). Taip pat
kirčiuojama ir su Ignalinos r. Ceikinių seniūnija besiribojančiame Švenčionių r.
Stoniūnų kaime: *ign.lina.s (3 kartus), *ign.linɔ. (Ignãlinos, Ignãlinoj), nors to
paties kalbėtojo vienąkart tarta ir *ignal.na.s (Ignalnos) (ŠRV, RAV 51). Prie-
sagos variantas Ignalnė pastebėtas tik vieną kartą: vaikùs ničijåu /*ignal.nẹ.i
(Ignalnėj) (Dindų k.) (ŠRAV 95). Tačiau to paties tarmės atstovo tame pačiame
įraše vartojama ir *ignal.na. (Ignalnon) (ten pat, 97), todėl iš vienkartinio for-
mos su -inė pavartojimo negalima spręsti, ar ji buvo bent kiek plačiau paplitusi 13 .
Istorijos šaltinių, rašytų nelietuviškai, duomenys fiksuoja dvi gyvenvietės
vardo formas: Ignalinek ir Ignalin. Kaip jau minėta, vardo Ignalinek atitikmuo
gyvojoje kalboje yra Ignalnka14 , o forma Ignalnas iš vietinių gyventojų kalbos
užfiksuota XX a. pradžioje, periodinėje spaudoje ji vartota XX a. I pusėje.

Istorinių užrašymų, iš kurių būtų galima neabejotinai atstatyti moteriškos giminės
variantą, lyg ir nėra. Kita vertus, forma Ignalinà vartota K. Būgos, taip pat spau-
doje bent jau nuo XX a. pradžios, teikta tarpukario lietuvių kalbininkų 1940 m.
parengtame žinyne Vilniaus srities vietovardžiai, visuotinai vartojama gyvojoje
kalboje, todėl jos autentiškumas nekelia abejonių. Taigi pagal istorijos šaltinių
ir gyvosios kalbos duomenis galima išskirti tris pagrindinius lietuvių kalboje
vartotus ar vartojamus formos variantus: Ignalinas, Ignalinka (palivarko, vėliau
sodybos vardas) ir Ignalinà (Ignãlina). Dar vienos formos Ignalinė tikrumui pa-
grįsti trūksta gyvosios kalbos duomenų.

13 Tarminių įrašų leidinio autorių pažymėta, jog tai yra fonetiškai nedėsninga forma.

14 1940 m. Vilniaus srities vietovardžiuose siūlytas jo variantas Ignõtiškė (le. Ignalinka) daugiau nie-
kur nepaliudytas, todėl greičiausiai yra dirbtinė atlietuvinta forma.

Kaip jau minėta, Ignalinos vardo (vardo formų) kilmė sietina su gyvenvie-
tės (palivarko) savininko Jono Kamenskio sūnaus vardu Ignãcijus. Darybiškai
vietovardžiai laikytini priesagų -inas, -in-ka, -ina vediniais iš kamieno ignal-,
todėl, be abejo, kildintini iš kitos kanoninio vardo Ignãcijus formos, turinčios
kamieną ignal-.

Galimos dvi vardo ignal- kilmės interpretacijos – lenkiško -
ji ir lietuviškoji. Istoriniai duomenys liudija, kad gyvenamosios vietos vardai
yra „dvarininkiškos“ kilmės, todėl gali būti, kad Kamenskiai vardus Ignalinek,
Ignalin palivarkui suteikė remdamiesi slavų (lenkų) kalbų ištekliais: prie len-
kiškų vardo Ignacijus (le. Ignacy) formų Ignal, Ignala (plg. Gala 1985: 109) pri-
dedant lenkų kalbos žodžių darybai būdingas priesagas -in ir -ek.

Tokią galimybę paremtų analogiškas kaimo, buvusio palivarko, Lenkijoje vardas Ignalin,
kildinamas iš le. avd. Ignal, kuris kilęs iš v. Ignacy (NMP III 521). Lenkų avd.
Ignal, Ignala, matyt, yra dabartinių lenkų pvd. Ignal (Rospond 1973: 163), Ignał,
Ignalewski, Ignalski, Ignalyk (SNP IV 206) kilmės pagrindas. Analogiška kano-
ninio vardo Ignacijus (bru. Iгнацiй) forma Iгналя vartojama ir baltarusių kal-
boje, Pastovių apylinkėse (Biryla 1982: 70–71). Tokiu atveju gyvenamųjų vietų
vardai Ignalinas, Ignalinà (Ignãlina), Ignalinka taip pat laikytini susidariusiais iš
slaviškų vardo Ignãcijus formų.

Kita vertus, vietovardžių ignal- susidarymo pa-
grindas galėjo būti lietuviška tarminė deminutyvinė kanoninio vardo Ignãcijus
forma Ignãlis, išsirutuliojusi iš trumpinio Ìgnas : Ignãcijus → Ìgnas → Ignãlis.
Tokios formos atsiradimą būtų galima paaiškinti rytų aukštaičių šnektose pa-
sitaikančiais priebalsio n kietinimo prieš e reiškiniais. Šis kietinimas yra dės-
ningas aukštaičių vilniškių šiaurės rytų kampe (Urbanavičiūtė 1978: 69), tačiau
priesaga -alis (-ė) po n nedėsningai apibendrinama žymiai didesniame plote:
pavyzdžiui, Ignalinos apylinkėse sakoma kalnã͘·li.s (LTA III 132; žem. Nr. 117),
Vidiškėse15 – vilna.la. (Vilnẽ lė, upėvardis) (ŠRV, RAV 149). Po g einančio n kie-
tinimas užfiksuotas Rimaldiškės kaime (Didžiasalio seniūnija): iž‿*bugna.lu. (iš
Būgnẽlių 16) (ŠRV, RAV 19). Todėl labai tikėtina, kad vietiniai gyventojai dva -
rininko Jono Kamenskio sūnų Ignacijų vadino (pavadindavo) mažybiniu vardu
Ignãlis. Tokiu atveju gyvosios kalbos kirčiavimo variantas Ignãlina gali būti iš -
laikęs pamatinio žodžio kirčio vietą ir priegaidę 17. Be to, visiškai neatmestina,
kad Ignacijaus tėvai mokėjo lietuviškai ir patys galėjo jį taip vadinti 18 .

15 Pateikėja gimusi šalia Ignalinos esančiame Girminių kaime.

16 Būgnẽliai – kitas Spijotiškės kaimo vardas.

17 V. Martinkėnas (1979: 53) tokį kirčiavimą laiko keistoku ir nevykusiu.

18 Pavyzdžiui, tarminiame įraše Ažušilės kaime gyvenantis 1927 m. gimęs pateikėjas teigia, kad
Vidiškės dvaro savininkas Kamiñskas buvo lietuvỹs (RAV 101), t. y. lietuvis. Čia turimas omenyje
Ignacijaus Kamenskio sūnus Jonas.

Kaip netiesioginį tokios tarminės formos patvirtinimą galima nurodyti pietų aukštaičių
tarmės plote (Varėnoje) esančią pvd. Ignaliùkas, kuri gali būti kilusi iš tarminį
sukietintą n turinčio avd. Ignãlis (LPDB). Iš tokio paties vardo galėjo susidaryti
Panemunėlio apylinkių moters prvd. Ignalýčia (tėvas buvo Ignas), prvd. Igna-
liõkas (Želva, jo vardas Ignas), Ignãlius (Aristava, pagal tėvo vardą) (LPrK). Iš
mažybinio varianto Ignẽlis ar *Ignalis miesto vardą Ignalinà kildina ir A. Vana-
gas. Kadangi antrasis variantas čia pateikiamas rekonstruotas ir neapibūdintas
(Vanagas 1996: 77), jo statusas nėra visai aiškus, bet greičiausiai taip pat turima
omenyje dėl galimo n kietinimo prieš e (-elis) atsiradusi tarminė forma.

IŠVADOS

1. Ignalinos gyvenvietė (palivarkas) pirmą kartą istorijos dokumentuose pa-
minėta 1840 m., o 1810 m. šaltinyje minimas Ignalinas nėra tapatus Igna-
linos miesto pirmtake buvusiai vietovei.

2. Ignalinos palivarką įkūrė Vidiškių dvaro savininkai Jonas ir Brigita Ka-
menskiai. Šio vietovardžio kilmė sietina su dvarininkų sūnaus Ignacijaus
Kamenskio vardu. Kamenskių giminei gyvenvietė priklausė iki 1913 m.

3. Istorijos šaltinių ir gyvosios kalbos duomenys suponuoja 3 lietuvių kal-
boje vartotas pagrindines vietovardžio formas: Ignalinka (palivarko, sody-
bos vardas), Ignalinas (palivarko, geležinkelio stoties, sargo namelio, kaimo,
miestelio vardas), Ignalinà (Ignãlina) (geležinkelio stoties, miestelio, miesto
vardas).

4. Vietovardžiai Ignalinka, Ignalinas, Ignalinà (Ignãlina) laikytini priesagų -inas,
-in-ka, -ina vediniais iš kanoninio vardo Ignãcijus formos, turinčios kamie-
ną ignal-, kuris gali būti kilęs iš lenkiškų vardo Ignacijus (le. Ignacy) vari-
antų Ignal, Ignala arba iš lietuviškos tarminės dėl n kietinimo prieš e susi-
dariusios formos Ignãlis, išsirutuliojusi iš trumpinio Ìgnas: Ignãcijus → Ìgnas
→ Ignãlis.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

BgK – K. Būgos nomina propria kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kal-
bų ir vardyno tyrimų centro archyve.
Bi r yl a 1982: Бiрыла Мікалaй Васiлевіч. Беларуская антрапанiмiя 3. Структура
ўласных мужчынскіх імен. Мiнск: Навука i тэхника.
Būga RR I – B ūga K a z i m ier a s . Rinktiniai raštai 1. Vilnius: Valstybinė politinės ir
mokslinės literatūros leidykla, 1958.
G a l a S ł awom i r 1985: Polskie nazwy osobowe z podstawowym -l-/-ł- w części su -
fiksalnej. – Acta Universitatis Lodziensis, Folia Linguistica 10, Łódź: Uniwersytet Łódzki.
IEŽ – Ignalinos krašto enciklopedinis žinynas. Vilnius: Žuvėdra, 2015.
K a m i ń s k i Ju l i a n A lek s a nder 1850: Przegląd do monografii i historyi rodzin Ka-
mieńskich i Kamińskich, Lwów: Nakładem autora.
Kv i k l y s Bron iu s 1964: Mūsų Lietuva 1. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla.
LPDB – Lietuvių pavardžių duomenų bazė. Prieiga internete http://lkiis.lki.lt/
pavardziu-duomenu-baze
LPrK – Lietuvių pravardžių kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir
vardyno tyrimų centro archyve.
LTA – Lietuvių tarmių atlasas 3. Morfologija. Vilnius: Mokslas, 1991.
LTE – Aničas Jonas ir kt. (red.). Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 4. Vilnius: Mokslas,
1978.
LUEV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės
literatūros leidykla, 1963.
LŽVA – Lietuvos žemės vardyno anketos, saugomos Lietuvių kalbos instituto Baltų kal-
bų ir vardyno tyrimų centro archyve.
M a r t i n kė n a s V i nc a s 1979: Apie Ignaliną. – Kraštotyra 9, 53–56.
M at kev i č iu s (M at u s a) Romutis 2014: Nauji Ignalinos istorijos štrichai. – Mūsų
Ignalina, vasario 19 d. Prieiga internete http://www.mignalina.lt
MI – [Laikraščio „Mūsų Ignalina“ informacija]. – Mūsų Ignalina, 2014 m. sausio 4 d. Pri-
eiga internete http://www.mignalina.lt
M i š k i n i s A lg i m a nt a s 2005: Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės 2. Rytų Lie-
tuvos miestai ir miesteliai 2. Vilnius: Savastis.
Straipsniai / Articles 289Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė
Na r but a s Sig it a s 2010: Alberto Kojalavičiaus Šventasis Lietuvos Didžiosios Kuni-
gaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas: pažintis su kil-
mingaisiais nuo Kačano iki Kvaso. – Senoji Lietuvos literatūra 29, 185–256. Prieiga in -
ternete http://www.llti.lt/failai/Publ_Kojalavicius.pdf.
NMP III – Nazwy miejscowe Polski 1. Kraków: Polska Akademia Nauk, Instytut Języka
Polskiego, 1999.
R a z mu k a it ė M a r ija 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija. Vil-
nius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas.
Ro s p ond St a n i s ł aw 1973: Słownik nazwisk śląskich 2. Wrocław-Warsza-
wa-Kraków-Gdańsk: Zakład Norodowy im. Ossolińskich – Wydawnictwo.
SJP V – Słownik języka polskiego 5. Warszawa: Nakładem prenumeratorów i Kasy im.
Mianowskiego, 1912.
SNP – Słownik nazwisk współcześnie w Polsce używanych 4. Kraków: Polska Akademia
Nauk, Instytut Języka Polskiego, 1993.
ŠRAV – Kardelis Vytautas, Kardelytė-Grinevičienė Daiva, Navickaitė Agnė, Strun-
gytė Inga. Šiaurės rytų aukštaičiai vilniškiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos
institutas, 2006.
ŠRV – Šiaurės rytų aukštaičių vilniškių tekstynas. Prieiga internete http://www.baze.vil-
niskiai.eu/
TA – Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyvo duomenų bazė. Prieiga internete http://tar-
mes.lki.lt
Urba n av i č iūtė Ža net a 1978: Priebalsių t, d, n ir b, p, m, v kietinimas lietuvių kal-
bos tarmėse. – Baltistica 29(1), 69–78.
Va n a ga s A lek s a nd r a s 1996: Lietuvos miestų vardai. Vilnius: Mokslo ir enciklope-
dijų leidykla.
VK – Abėcėlinė vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka, saugoma Lietuvių kal-
bos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre.
VLE – Razumas Valdemaras ir kt. (red.). Visuotinė lietuvių enciklopedija 7. Vilnius:
Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.

ISTORIJOS ŠALTINIAI

Aid – Aidas.
Amž – XX amžius.
Auš – Aušrelė.
BrslVA – Wizyty Całego Dekanatu Brasławskiego przezemnie Dziekana nizey na podpisa-
niu wyrażonego, wszystkich Kosciołow z Parafiami w nim Zostaiacemi Z woli Dyspozycyi
J. O῀. Xiązęcia Jm῀ci Ignacego Jakuba Masalskiego porządnie opisane. w Roku 1784, LVIA
F. 694, Apr. 1, B. 3505.
DglšKr – Księga Metryk Chrzestnych Kościoła Parafialnego Dawgieliskiego Od roku 1774.
Januar~. 16o Do roku 1790. Maia: 2o . dnia. LVIA F. 1329, Ap. 1, B. 10. Prieiga internete
http://www.epaveldas.lt
DglšRS – Ревизские сказки Даугелишскаго, Годуцишскаго и др. приходов Завилей-
ского у[...] за 1811 г. LVIA F. 515, Apr. 15, B. 218.
GrdnDT – Taryffa kurzących się Dymow w Powiecie Grodzienskim znayduiących się z pr-
zyłączonemi Dwóma Guberniami, Bartnicką, y Olitską. Dóbr stołowych IKMĘ extensyą w
Wwdztwie Trockim maiącemi ad Corpus Ekonomÿ IKMĘ Grodzieńskiey należącemi z dys -
tynkcyą w Rubrykach wyrażoną de przepisow Prawa stosowaną, z Lustracyi za Konstytucyą
naypoznieyszego Seymu 1775. Ru przez nas tąż Konstytucyą wyznaczonych, y niżey podpisa-
ney da Kancellaryi Grodz: Pttu: Grodzien ̾ in 1775 Ru Sporządzona. LVIA F. SA, B. 18584.
KnGGS – Списокъ населенныхъ местъ Ковенской Губернiи. Ковна: Въ Типографiи
Губернскаго Правленiя, 1892.
LATP – Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas. Vilnius: Lietuvos TSR
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949.
LATS – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas. Vilnius: Valstybinė politi-
nės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959.
LŽ – Lietuvos žinios.
PlšJnI – Księga Metryk ślubnych Kościoła Parafialnego Rzymsko-Katolickiego Połusze
Zwanego od Roku 1827o . LVIA F. 1330, Ap. 1, B. 8. Prieiga internete http://www.epa-
veldas.lt
PlšKrI – Księga Metryk Chrzestnych Kościoła Parafialnego Rzymsko-Katolickiego Połuskie-
go od Roku 1827. LVIA F. 1330, Ap. 1, B. 7. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt
SG – Sulimierski Filip, Chlebowski Bronisław, Walewski Władysław (red.). Słownik
geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich 3. Warszawa: Nakładem
Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, Druk „Wieku“ Nowy-Świat, 1882.
Straipsniai / Articles 291Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė
ŠvnčGVS – Списокъ О населенныхъ мѣстностяхъ Састаящихъ ва 2 Станѣ
Свенцянскаго Уѣзда. Составленъ въ 1866 году. CVIA (ЦГИА) F. 1290, Apr. 4, B.
101. Prieiga internete http://www.prlib.ru
Trim – Trimitas.
UDS I – Summaryaʃz przy Alfabet ułożony Maiątkow nieruchomych Obywatelskich Pow:
Zawileyskiego. 1795. LVIA F. 515, Apr. 5, B. 4.
UDS II – [1811 m. Užnerio apskrities dvarininkų sąrašas]. LVIA F. 515, Apr. 5, B. 15.
UDS III – Алфавитъ Завилейскаго Уѣзда 1816 Года. LVIA F. 515, Apr. 5, B. 18.
ŪP – Ūkininko patarėjas.
VB – Pavardžių ir vietovardžių komisijos Rokiškio, Seinų, Šakių apskričių gyvenamųjų vie-
tų sąrašai (bylos) 4, saugomos Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų
centro archyve.
VdšHKn – Hip. Nr. 607. Zbiór dokumentów księgi wieczystej dóbr ziemskich „Przyjaźń“ vel
„Widziszki“ pow. Swięcianski tom I. CVA F. 130, Apr. 1, B. 20562.
VdšI – Статистическое свѣденiе именiю Пржiязни, или Видзишкамъ,
вотченничества Помѣщиковъ Ивана Рафаилова сына и Бригиды Викентьевой
дочери изъ дома Каменскихъ Каменскихъ Виленской Губернiи, Свенцянскаго Уѣзда
Давгелиишскаго, и Полушскаго Приходовъ, во 2 омъ Станѣ состоящему, дня 18 ого
Декабря 1846 года составленное. LVIA F. 394, Apr. 6, B. 80.
VdšJnI – Метрическая книга Пржiязненской Римско-Католической Приходской
Церкви. Часть Вторая. О Бракосочетавшихся. Съ 4 числа мѣсяца Сентября
1866 года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 10. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt
VdšKrI – KSIĘGA Metryk Chrzestnych Kościoła Filialnego Przyjaznienskiego od roku
1845 Mesiąca Lutego 12 dnia. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 1. Prieiga internete http://www.
epaveldas.lt
VdšKrII – Метрическая книга Пржiязненской Римско-Католической филяльной
Церкви. Часть Первая. О Родившихся. Съ I аго числа мѣсяца Iюля–1848 года. LVIA
F. 1331, Apr. 1, B. 4. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt
VdšKrIII – Метрическая книга Пржiязненской Римско-Католической филiaльной
Церкви. Часть Первая. О Родившихся. Съ 26 числа мѣсяца Сентября 1854. года.
LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 7. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt
VdšKrIV – Метрическая книга Пржiязненскаго Р. К. костела о родившихся съ
1860 года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 8. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt

VdšKrV – Метрическая книга Пржiязненской Римско-Католической приходской
церкви. Часть первая. О Родившихся. Съ 20 числа января мѣсяца 1879 года. LVIA F.
1331, Apr. 1, B. 13. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt
VdšMrtI – Метрическая книга Пржiязненской Римско-Католической Приходской
Церкви. Часть третья. О Умершихъ. Съ 17. числа мѣсяца Мая.– 1863. года. LVIA
F. 1331, Apr. 1, B. 9. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt
VdšMrtII – Метрическая книга Пржiязненской Римско-Католической филiaльной
Церкви. Часть третья. О Умершихъ. Съ 19. числа февраля 1882 года. LVIA F. 1331,
Apr. 1, B. 14. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt
VdšMrtIII – Księga metryk pogrzebowych Przyjaznienskiego Rz–Kat. Kośċioła. od 1900 do
1913 roku. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 19. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt
VDV – [Vilniaus vyskupystės dekanatų vietovių sąrašai. 1784 m.]. LVIA F. SA, B. 19253.
VGGS – Виленская губернiя. Полный списокъ населенныхъ местъ со статистиче-
скими данными о каждомъ поселенiи, составленный по оффицiальнымъ свѣдѣнiямъ
I. I. Гошкевичемъ. Вильна: Губернская Типографiя, 1905.
VR – Vilniaus rytojus.
VSV: Vilniaus srities vietovardžiai. Vilnius, 1940 (mašinraštis); 1945 (korektūra).
ŽTz – Wiadomość o Łuksztach, Wižunkach i Ignalinie. VUBRS F. 5, B. 28-2334.

Įteikta 2016 m. gegužės 15 d.
LAIMUTIS BILKIS
Lietuvių kalbos institutas

Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva
laimutis.bilkis@lki.lt..

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 20 Geg 2024 20:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Lietuva senose fotografijose
2024 Balandis 21 d.

Girminių kaimas. 1982 m.

https://pastvu.com/p/1116966

https://www.facebook.com/photo?fbid=826 ... 7018831975

-----------------------------------------------------------------------------

https://www.facebook.com/photo/?fbid=82 ... 7018831975

Lietuva senose fotografijose
2024 Balandis 20 d.

Ignalina ir jos apylinkės. Ištrauka iš 1944 m. žvalgybinės Vokietijos karinių oro pajėgų aerofotografijos. LCVA skaitmeninių aerofotografijų kolekcija iš JAV nacionalinio archyvo (NARA), GX 1648 SD, 130

Gerai matyti teritorija aplink geležinkelio pervažą - ir Budrių pusė, ir miestelio pusė.

--------------------------------------------------------

Lietuva senose fotografijose
2024 Kovas 10 d.

senoji medinė Ignalinos geležinkelio stotis 1940 m.

I-ame plane geležinkelio bėgiai. Už jų stovi išsirikiavę 8 Lietuvos kariai. 1-as iš dešinės Leonas Noršis (1897-1986) dirbo kelio meistru. 4-as iš kairės stoties viršininkas Lipeika- advokato tėvas.

Fone medinis geležinkelio stoties pastatas, puoštas drožiniais, su užrašu "Ignalina" ir iškelta Lietuvos vėliava.

Nuotrauka daryta atgavus Lietuvai Vilniaus kraštą.

https://www.limis.lt/valuables/e/805840 ... d=69174452

https://www.facebook.com/photo/?fbid=80 ... 7018831975

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 07 Spa 2024 16:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis. Mano teta Aldutė

Taip susiklostė likimas, kad aš nemažai laiko vaikystėje gyvenau pas mano mamos seserį
Aldoną Kruopytę, kuri daugybę metų dirbo lietuvių kalbos mokytoja Ignalinos vidurinėje
mokykloje - nuo tada kai baigė Vilniaus universitete Lietuvių kalbos fakultetą.

Ji tuo metu gyveno kartu su savo mama Valerija, mano močiute, Budriuose, name, kurio
numeris dabar yra Pušų g. 3, antrame bute (o tuo metu tai buvo Budrių g. I skersgatvis,
namo Nr.2).

Mano tėvai susipažino dėka mano tetos Aldonos. Kai kada pas ją ir savo mamą
atvažiuodavo mano mama Jadvyga, jos sesuo. Teta tada buvo mano tėtės Algirdo ir jo
jaunesnio brolio Antano mokytoja. Taip mano tėvai ir susipažino...

Aš gimiau 1957 m. Mano tėvai dirbo mokytojais Kaišiadorių vidurinėje mokykloje. Mama
Jadvyga buvo baigusi Vilniaus pedagoginį institutą, matematiką, o tėtė Algirdas buvo
baigęs Vilniaus universitetą, Chemijos-fizikos fakultetą.

Po poros metų mano tėvams pasiūlė važiuoti į Maskvą, studijuoti tuo metu ką tik
atsiradusią specialybę – elektronines skaičiavimo mašinas. Tėvai tada pervežė mane
gyventi pas mano mamos seserį Aldoną ir močiutę Valeriją.

Buvau gal trijų metų ir savo tetą nuo pat tų laikų iki šiol vadinu Aldute... Prižiūrėjo mane
ir močiutė, ir teta, bet nelabai susitvarkydavo su manimi – buvau labai judrus vaikas...

Tame pačiame name gyveno Telyčėnų šeima – vyras Julius dirbo pašte, o jo žmona Valė
dirbo mokytoja kartu su mano teta. Jų sūnus Vidas buvo už mane metais jaunesnis.

Mūsų virtuvė abiejų šeimų tuo metu buvo bendra – valgį visi gamindavo ant krosnies, taip
vadinamos „plytos“. Apšildymas irgi buvo malkomis.

Vakarais kūrendavome „plytą“, krosnis, o močiutė pasakodavo pasakas.

Ateidavo ir kiti vaikai – gretimame name gyveno Kličių šeimyna. Jie turėjo sūnų Gediminą
(už mane metais vyresnį) ir dukrą Audronę (mano metų). O kitoje pusėje Pušų gatvės
gyveno Šulskų šeima. Jie turėjo mano metų dukrą Rimą. Kiek vėliau jiems gimė ir sūnus
Rimas.

Vienu žodžiu, vaikų mano metų buvo daug ir mes prisigalvodavome visokių įdomių
žaidimų... Na o mano močiutei ir tetai tai dažnai sukeldavo įvairių baimių, ypač kada mes
ilgai negrįždavome iš savo žaidimų miške Vilkakalnyje...

Teta turėjo nemažą tiems laikams knygų biblioteką – ir prieškarinių, ir jau sovietiniais laikais išleistų.

Būtent tetos dėka aš įpratau skaityti knygas ir jas rinkti. Ir dabar tetos bute esu sukaupęs milžinišką biblioteką – ir senų tetos knygų, ir mano, kurias atsivežiau iš Vilniaus, kada persikėliau su žmona Violeta ir neseniai gimusia dukra Egle 1991 metų gale į Budrius, į senelių (tėtės tėvų) namus, ir vėliau per 30 metų mano surinktas...

Teta mane išmokė ne tik skaityti, bet ir rašyti – beveik be klaidų. Tačiau literatu netapau,
baigiau VU Matematikos fak. - matyt vis tik tėvų genai suveikė...

Gyvenau pas tetą beveik iki pat mokyklos laikų. O tada išvažiavau į Vilnių, kur tėvai gavo
butą. Lankiau Vilniaus 21-ą vid. mokyklą (dabar tai Gerosios Vilties gimnazija), tačiau
visas vasaros ir žiemos atostogas praleisdavau pas tetą Budriuose.

Žiemą nešiodavau malkas, kurdavau krosnį, vasarą laistydavau pastoviai išdžiūstančius
daržus – ten aplink namą grynas smėlys.

Žaisdavau su tetos šuniukais – mažu Meškiu ir dideliu Pūkiu. Abu buvo labai gauruoti. Tik
Meškis beveik juodas, o Pūkis baltas. Žiemą namuose būdavo gana šalta, tai abu šuniukai
miegodavo susiglaudę, o ant jų dar atsiguldavo pora tetos kačių. Teta labai mylėjo savo
šuniukus...

Be abejo užeidavau ir pas mano senelius (tėtės tėvuką Adolfą Čeponį ir mano bobutę
Malviną Čeponienę-Norkūnaitę), kurie gyveno kiek toliau Budriuose. Dabar aš su žmona
gyvenu jų name.

Pas tetą dažnai lankydavosi įvairūs žmonės, visų pirma buvę ir esami jos mokiniai bei
auklėtiniai. Kai kurie jų dabar gerai žinomi Lietuvoje – pvz., Česlovas Juršėnas, jau miręs
poetas Petras Panavas, poetas ir gydytojas Tomas Kajokas ir jo sesuo Sigutė (jie gyveno
netoliese), dažnai užsukdavo Vytenis Andriukaitis, ir kiti... Atsimenu kaip jie susėdę
diskutuodavo politiniais ir kitais klausimais...

Aš į tas diskusijas paprastai nesikišdavau – vis tik buvau gerokai jaunesnis. Bet kaip tik
tais laikais susiformavo mano lietuviškos tautinės pažiūros, kurių nepakeičiau iki šiol. Ir
mano teta bei jos pasakojimai apie mūsų šeimos istoriją labai prie to prisidėjo.

Mano tetos šeima gyveno prieš karą ir karo metu Leveikonyse, Vaškų valsčiuje – dabar tai
Pasvalio raj. Buvo vidutiniokai ūkininkai.

Teta Kruopių šeimoje buvo 11-as vaikas, o mano mama – 12-as. Keli vaikai mirė dar jauni,
o vyresnis brolis mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau prieš pat įšventinimus tragiškai žuvo –
iškrito iš varpinės.

Karo pradžioje vienas iš tetos brolių – Petras, buvęs Šaulių sąjungos nariu, dalyvavo 1941
m. birželio sukilime, o mamos sesers Kazimieros vyras Audzijonis karo gale išėjo pas
lietuvių partizanus ir žuvo mūšyje. MGB tai išsiaiškino ir tada visai gausiai šeimai teko
bėgti iš gimtojo krašto, išsisklaidant po Lietuvą, nes grėsė Sibiras.

Jau gerokai vėliau kažkas tetą paskundė, kad jos šeima ir ji pati „nacionalistai“, ir ją
pašalino iš Ignalinos mokyklos direktorių.

Žinau kad KGB ją pastoviai sekė iki pat 1991 m. Ji nemažai bendravo su buvusiais
partizanais, gyvenusiais Budriuose, Miškų ūkyje...

Tetai antkapinį paminklą žadėjo išdrožti irgi buvęs partizanas Napoleonas Černius, tačiau
jis mirė ir paminklą iš ąžuolo išdrožė jo sūnus. Koplytstulpio formos paminklas stovi ant
tetos kapo Ignalinos kapinėse, o greta rausvo granito antkapinis paminklas mano močiutei
Valerijai Kruopienei – Krivickaitei. Šį paminklą iškalė garsus skulptorius Gediminas
Jokūbonis, paminklo Pirčiupiuose autorius.

Turiu išsaugojęs tetos įvairius dokumentus, jos rašytus rankraščius – ji rašė ir eilėraščius,
ir apsakymus, ir netgi romanus, tik juos beveik nespausdino, išskyrus kai kuriuos
paskelbtus laikraščiuose ir žurnaluose, rašė ir savo giminės istoriją..., tetos archyve išliko
nemažai įvairių laikų fotografijų...

Kęstutis Čeponis,
Ignalina, Budriai, 2024-09-01

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 15 Lap 2024 22:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Renginys „Ant praeities kalvų“

https://ignalinosmuziejus.lt/renginys-a ... ies-kalvu/

2024-11-07

Siekiant aktualizuoti įdomią senąją Budrių žemių istoriją, Ignalinos krašto muziejus ir Budrių bendruomenė, įgyvendina projektą „Ant praeities kalvų. Senųjų Ignalinos krašto žemių istorijos pažinimas ir vietos identiteto stiprinimas per įtraukias kultūrines edukacijas visuomenei”, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Ignalinos rajono savivaldybė.

Viena iš projekte numatytų veiklų – leidinys „Ant praeities kalvų. Budriai“. Jis skirtas pristatyti Ignalinos Budrius ir apylinkes.

Čia atskleidžiama Budrių vietovardžio kilmė, kokie buvo Budriai ir Budrių apylinkės seniau ir dabar. Taip pat kalbama apie buvusio Budrių kaimo gimines. Leidinyje apžvelgiamos legendos apie Ignalinos miesto vardo kilmės sąsajos su Budriais. Pristatomi ir Budriai šiandieną. Leidiniui kraštotyrinę medžiagą pateikė Kęstutis Čeponis. Jį iliustruoja senosios ir dabartinės Budrių nuotraukos.

2024 lapkričio 15 d. 16 -19 val. Ignalinos krašto muziejuje įvyko leidinio "Ant praeities kalvų. Budriai“ pristatymas.

Lina KOVALEVSKIENĖ. Europinis paveldas ir kaimo istorijos detalės įamžinti knygose
https://www.mignalina.lt/2024/11/19/eur ... i-knygose/

2024 lapkričio 19

Knygų sutiktuvės visada džiugus įvykis, o ypač kai tos knygos parengtos bendromis pastangomis, siekiant labiau atverti istorijos, paveldą, krašto unikalumą, parodyti, įamžinti svarbius dalykus. Lapkričio 15 d. Ignalinos krašto muziejuje pristatyta knyga „Pirmojo pasaulinio karo istorinis paveldas Ignalinos krašte“ ir nedidukas leidinukas „Ant praeities kalvų“, skirtas Ignalinos miesto dalies, buvusio Budrių kaimo, istorijai. Tai dviejų muziejaus vykdytų istorinių projektų rezultatai. Antrasis projektas įgyvendintas kartu su Budrių bendruomene, kurioje ir subrendo jo idėja. Renginys sulaukė didelio susidomėjimo, buvo padėkota projektų ir leidinių rengėjams, istorikams, archeologams, savo žiniomis, patirtimi ir kraštotyrine medžiaga prie bendro darbo prisidėjusiems ignaliniečiams. Renginį vedė, naujomis knygomis džiaugėsi ir jas dosniai dovanojo muziejaus direktorė dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė.

Pirmasis projektas

Gražiais, prasmingais darbais, naudingai išleistomis lėšomis džiaugėsi ir Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis. Jis minėjo, kad dabar jau savivaldybei reikės padirbėti sutvarkant ir lankymui pritaikant istorines vietas. „Čia visi esate tie, kuriems brangi istorija, kurie prisiliečia prie jos išsaugojimo. Šis renginys ir pristatomi leidiniai – tarsi ataskaita už vasaros darbus. Labai svarbu, kad vertinga medžiaga būtų sukaupta vienoje vietoje. Mes tik pradedame įamžinti laike vis tolstančius pasaulinius įvykius ir savo gyvenamųjų vietų atmintį. Manau, kad vėliau atsiskleis ir dar daugiau tai papildančių detalių. Esu dėkingas visai muziejaus komandai, dirbusiems profesionalams ir savanoriams…“, – kalbėjo meras.

Pirmojo pasaulinio karo Rytų fronto linija, skyrusi rusų ir vokiečių apkasus, ėjusi rytiniu Ignalinos rajono ir Lietuvos pakraščiu, ties Tverečiumi, Mielagėnais, Adutiškiu… Ji naudota nuo 1915 m. spalio iki 1918 m. vasario. Vokiečių kariai aplink fronto liniją remontavo kelius, statė lieptus per šlapžemes, nutiesė siaurąjį geležinkelį. Išlikę įvairios paskirties gelžbetoniai įrenginiai: pėstininkų slėptuvės, gyvenamieji bunkeriai, vadavietės, įrangos ir amunicijos sandėliai. Daugiausia jų – Mielagėnų sen. Guntauninkų kaime, taip pat Tverečiaus, Didžiasalio seniūnijose, Švenčionių r. Adutiškio sen. Karinių statinių liekanos atrodo gana egzotiškai ir, kaip sako istorikai, yra europinio lygio paveldo objektai, kurie, tinkamai juos sutvarkius, tikrai sudomintų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistus. Šis paveldas iki šiol nebuvo aktualizuotas, nebuvo kuriamas turistinis jo pristatymo maršrutas. Pirmoji karinių statinių fotografijų paroda muziejuje surengta 2022 m. Plačiau juos tyrinėti pradėta parengus projektą „I pasaulinio karo istorinio paveldo pažinimas, išsaugojimas ir pritaikymas kultūrinio turizmo plėtrai“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir rajono savivaldybė. Pasitelkus profesionalius archeologus ir savanorius buvo organizuotos ekspedicijos aplankant ir įamžinant išlikusius įtvirtinimus. Vėliau sukurta foto paroda ir pažintinis filmas, muziejuje šiemet vyko tarptautinė konferencija, galiausiai – išleista solidi ir tikrai vertinga knyga.

Knygoje yra ne tik karo palikimo objektų Ignalinos krašte nuotraukos ir aprašymai, bet ir trys moksliniai straipsniai. Belgijos istoriko Jan Vancoillie, archeologo Roko Kraniausko ir VU doktorantės Ingridos Čičiurkaitės publikacijose, kurios iliustruojamos senaisiais žemėlapiais, nuotraukomis, pasakojama apie Pirmojo Pasaulinio karo metu vokiečių armijos įtvirtinimų statybą, pateikiami bunkerių tyrimai, aprašomos karių laidojimo tradicijos. Muziejaus direktorė dėkojo savivaldybei, be kurios paramos projektas tokia apimtimi nebūtų įgyvendintas, taip pat dėkota projekto vadovei Janinai Čirikienei, ekspedicijoje dalyvavusiems ir straipsnius knygai parengusiems archeologams bei daug padėjusiam entuziastui, Adutiškio seniūnui Eimučiui Valiukui. Dovanos merui, knygos rengėjams ir visiems prisidėjusiems – po penkis naujosios knygos egzempliorius.

Renginyje kalbėjęs vienas iš knygos sudarytojų ir daugumos nuotraukų autorius Rokas Kraniauskas sakė, kad ši istorinė medžiaga ir išlikę objektai – ne tik įdomu, bet ir atraktyvu, ypač dabar, kai gyvename karo nuotaikomis. „Ignalinos kraštas unikalus, kad turi tokią galimybę pažinti karo metų istorines vietas. Mes esam pirmieji, kurie tai tyrėm, interpretavom. Savivaldybė dabar turėtų visą šį palikimą sutvarkyti, padaryti labiau prieinamą, patrauklesnį…“, – sakė archeologas.

Antrasis projektas

Antrasis Lietuvos kultūros tarybos ir Ignalinos rajono savivaldybės finansuotas projektas „Ant praeities kalvų. Senųjų Ignalinos krašto žemių istorijos pažinimas ir vietos identiteto stiprinimas per įtraukias kultūrines edukacijas visuomenei” kvietė savanorius, Budrių bendruomenės narius ir visus savo krašto istorija besidominčius dalyvauti įdomiose veiklose: Rudakampio pusiasalio archeologiniuose kasinėjimuose, baltų kultūrą pristatančiame renginyje ir leidinio paruošime. Renginio dalyviams parodytas filmukas apie šių metų vasarą pusiasalyje Ilgio ežere vykusią archeologinę ekspediciją. Beje, kaip sakė R. Kraniauskas, Ilgio pusiasalį teisingiau reikėtų vadinti Rūdakampiu, nes pavadinimas kilęs ne nuo rudos spalvos, o nuo kažkada čia kastos pelkių geležies rūdos.

Knygelėje „Ant praeities kalvų. Budriai“ atskleidžiama Budrių vietovardžio kilmė, aprašoma, kokie buvo Budriai ir Budrių apylinkės seniau ir dabar, pateikiamos senosios ir dabartinės Budrių nuotraukos, kartografiniai žemėlapiai. Leidinyje apžvelgiamos Ignalinos miesto vardo kilmės legendos sąsajos su Budriais. Prisimenamos ir Budrių kaimo giminės bei šiandien aktyviai veikianti Budrių bendruomenė. Budrių kaimas prie Ignalinos miesto prijungtas 1969 m., bet jo ir aplinkinių vietovių atsineštoji istorija siekia kelis amžius, ji gyva, ji kalba dabarčiai bei laukia dar gilesnių tyrinėjimų.

Šio projekto sumanytojos ir rengėjos – dvi bendruomenės narės Inga Šidlauskienė ir Agnė Vaišytė. Kraštotyrinę medžiagą pateikė ir konsultavo senosios kaimo giminės atstovas, kraštotyrininkas, buvęs rajono savivaldybės paminklosaugininkas Kęstutis Čeponis. Renginio dalyviams jis turėjo ką įdomaus papasakoti abiejų knygų temomis: ir apie bunkerius, kuriuos pats bandė aprašyti, sužymėti, ir apie vokiečių nutiestą siaurąjį geležinkelį, ir apie visas Ilgio ežero ir Rudakampio pusiasalio teritorijas. Meras Kęstučiui linkėjo parašyti savo istorinę knygą, nes tai, ką jis žino ir kiek medžiagos yra surinkęs, turi būti išleista.

Istoriniais leidiniais džiaugėsi ir savo prisiminimais, patyrimais dalijosi Budrių bendruomenės pirmininkė Jūratė Pernavienė. Ji dėkojo visiems prisidėjusiems prie knygelės apie Budrius išleidimo, o skėčius nuo bendruomenės dovanojo Agnei Vaišytei ir Kęstučiui Čeponiui. Muziejaus direktorė knygelės rengėjams, pagalbininkams, Budrių bendruomenei, Ignalinos bibliotekai dovanojo po kelis leidinius ir minėjo, kad abi knygas gaus ir visos ugdymo įstaigos bei seniūnijos. Po leidinį namo parsinešė ir visi renginio dalyviai.

Muziejaus direktorei ir visai komandai už atliktus darbus dėkojo ir renginiu džiaugėsi žurnalistas Audrys Antanaitis, minėjęs, kad tautos ir valstybės išlikimo garantija – tai žmonių sąmonė ir širdys. Pristačius knygas renginio dalyviai dar turėjo galimybę pamatyti Pirmojo pasaulinio karo Kaizerinės Vokietijos kariuomenės pėstininkų kario ekipiruotę ir daiktus bei pabendrauti su visa tai atvežusiu Karo rekonstrukcijos klubo nariu Sauliumi Vaitelevičiumi, kuris tikrai įdomiai pasakojo, o paskui ir pademonstravo, kaip atrodė uniforma apsirengęs karys. Vokiečių kario uniformą apsirengė ir pademonstravo muziejaus darbuotojas Romualdas.

Daugiau foto
https://www.mignalina.lt/2024/11/19/eur ... i-knygose/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 15 Lap 2024 22:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 29 Lap 2024 00:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Esamų ir buvusių gyvenviečių pavadinimai:

Ignalinos buvęs palivarkas prie Gavio ežero, priklausė Vidiškių dvarui
Vidiškių dvaras (dvaro savininkai 19 amžiuje – 20 a. pradžioje dvarininkai Kamienskiai (Kaminskiai), po to Doruchovas)
Budriai (istoriškai priklausė Vidiškių parapijai), 1969 m. kaimas prijungtas prie Ignalinos miesto
Budrių buvęs palivarkas (ant Vilkakalnio kaimo), priklausė poniai Ciwinska, parduotas 1829 m.
Bieciškis – buvo sodyba, dabar pieva, apaugusi medeliais, Ilgio ežero gale, šalia Budrių kapinių
Girminiai (istoriškai priklausė Palūšės parapijai) - buvęs karališkasis kaimas, dalis kaimo prijungta prie Ignalinos miesto
Ramaniškė (istoriškai priklausė Vidiškių parapijai) - šalia Žiežulinio ežero, buvęs Vidiškių dvaro palivarkas, o nuo 19 amžiaus galo priklausė Budrių Čeponiams
Ažušilė (istoriškai priklausė Vidiškių parapijai)
Poviliškė (istoriškai priklausė Vidiškių parapijai)
Narsutiškė (istoriškai priklausė Palūšės parapijai) - buvęs karališkasis kaimas
Dekaniškė (Vašivka) - šalia Šiekščio ežero buvęs palivarkas (dabar aplink jį yra sodų bendrija "Ąžuolas‘)
Vilkakalnis – buvęs kaimas, šalia dabartinės Vilniaus g.

Kapinės:

- senosios Budrių kaimo kapinės šalia Ilgio ežero (dalinai veikiančios)
- senosios Girminių kaimo kapinės
- senosios Biecionių kaimo kapinės
- Ažušilės kaimo kapinės (veikiančios)
- Poviliškės kaimo kapinės (veikiančios)
- Vidiškių parapijinės kapinės (veikiančios)
- Ignalinos miesto kapinės (veikiančios)
- Strigailiškio senosios kapinės
- Strigailiškio naujosios kapinės (veikiančios)
- Palūšės parapijinės kapinės (veikiančios)

Esamų ir buvusių gyvenviečių pavadinimai:

Ignalinos buvęs palivarkas prie Gavio ežero, priklausė Vidiškių dvarui
Vidiškių dvaras (dvaro savininkai 19 amžiuje – 20 a. pradžioje dvarininkai Kamienskiai (Kaminskiai), po to Doruchovas)
Budriai (istoriškai priklausė Vidiškių parapijai), 1969 m. kaimas prijungtas prie Ignalinos miesto
Budrių buvęs palivarkas (ant Vilkakalnio kaimo), priklausė poniai Ciwinska, parduotas 1829 m.
Bieciškis – buvo sodyba, dabar pieva, apaugusi medeliais, Ilgio ežero gale, šalia Budrių kapinių
Girminiai (istoriškai priklausė Palūšės parapijai) - buvęs karališkasis kaimas, dalis kaimo prijungta prie Ignalinos miesto
Medinos (dalis Girminių)
Ramaniškė (istoriškai priklausė Vidiškių parapijai) - šalia Žiežulinio ežero, buvęs Vidiškių dvaro palivarkas, o nuo 19 amžiaus galo priklausė Budrių Čeponiams
Ažušilė (istoriškai priklausė Vidiškių parapijai)
Poviliškė (istoriškai priklausė Vidiškių parapijai)
Narsutiškė (istoriškai priklausė Palūšės parapijai) - buvęs karališkasis kaimas
Dekaniškė (Vašivka) - šalia Šiekščio ežero buvęs palivarkas (dabar aplink jį yra sodų bendrija "Ąžuolas‘)
Vilkakalnis – buvęs kaimas, šalia dabartinės Vilniaus g.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 08 Gru 2024 20:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Apie Ignalinos mokyklas iki 1945 m.

https://www.mignalina.lt/2022/06/14/api ... ki-1945-m/

Romutis MATKEVIČIUS (MATUSA)

2022 m. birželio 14 d.

Parašiau apie mokyklas, nes per minėtą laikotarpį mokyklos Ignalinoje turėjo skirtingą statusą ir patalpas skirtinguose pastatuose. Tačiau čia pateikiama dar ne visa dokumentinė medžiaga, šiuo metu esanti Lietuvos archyvuose.

Mokykla iki 1919 metų

1862 m. pastačius IV klasės Ignalinos geležinkelio stotį, carinės Rusijos valdžia gyvenvietę (posadą) iš pradžių prie stoties kurti neleido. 1896 m. balandžio 18 d. dokumentas, esantis Lietuvos valstybės istorijos archyve, kad Ignalinoje pastatyta ir atidaryta sinagoga. Tuo pačiu ir žydų mokykla, kurios išlaikymui buvo renkamas žvakės mokestis. Taigi pirmąją mokyklą Ignalinoje įsteigė žydai. 1903 m. carinės Rusijos valdžia jau oficialiai leido laisvai kurtis žydams ir kitiems gyventojams, t. y. nebuvo reikalingas valdžios „palaiminimas“.

1906 m. Ignalinoje buvo įsteigta mokykla, kuri priklausė geležinkeliui ir buvo vadinama linijine geležinkeliečių mokykla. Ją įkūrė Ignalinos 7-osos kelių distancijos viršininkas Aleksandras Stepanovičius Smirnovas, o žemę mokyklai dovanojo Vidiškių dvarininkas Jonas Kaminskis.

Tai buvo vienintelė tokia mokykla visoje Vilniaus gubernijoje. Ją galima būtų vadinti amatų mokykla arba pagal dabartinį supratimą – Vilniaus gubernijos geležinkeliečių profesinio rengimo centru. Į mokyklą buvo priimami tik jau raštingi berniukai (turėjo būti baigę liaudies mokyklą).

Joje be įprastinių geležinkeliečių specialybių, buvo nedidele apimtimi mokoma ir bendrų dalykų. Priklausomai nuo specialybės, mokslas truko vienerius arba dvejus metus. Kiekvienais metais mokėsi iki 200 berniukų. Kai kuriuose dokumentuose vadinama tiesiog geležinkeliečių mokykla. Ji turėjo vedėją ir mokytoją. Tikybos mokė Švenčionėlių cerkvės popas.

Buvo mokoma rusų kalba, bet neatsisakyta leisti organizuoti Vilniaus artistų lietuvišką spektaklį, apie kurį rašė laikraštis ,,Viltis“. Mokykloje buvo leista mokyti ir aplinkinių kaimų vaikus, kurie buvo baigę bendrojo lavinimo liaudies mokyklas.

1909/1910 m. mokykloje 2 valandas per savaitę tikybą jau dėstė Vidiškių filijos filialistas Kazimieras Lekstutis-Lekstutovičius.

Neišliko pirmojo mokytojo vardas ir pavardė, o mokykla gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.

Tvirtinama, kad Ignalinos apylinkių valstiečiai neleido savo vaikų į rusiškas mokyklas ir organizavo slaptas kilnojamas lietuviškas mokyklas, samdydami daraktorius, tačiau apie tokios mokyklos egzistavimą Ignalinoje nežinoma.

Lenkmečio mokykla (1919–1939)

Nebuvo Ignalinoje lietuviškos mokyklos ir po 1918 m. vasario 16 d. paskelbto Lietuvos Nepriklausomybės akto, o 1920 m. spalį Rytų Lietuvą galutinai okupavus lenkams, ši viltis visai užgeso.

Pirmosios lenkų okupacijos metu 1919 m. Ignalinoje jau veikė dviklasė lenkiška mokykla, kurioje mokėsi 62 vaikai (LVCA F.172 Ap.1 B.510). 1921 m. mokytojais dirbo Česlovas ir Roza Mohliai bei Juzefas ir Elena Černiai.

Buvusiame geležinkeliečių mokyklos pastate ir nuomojamose Grušniaus namo patalpose (dabartinėje Turistų gatvėje) ir veikė lenkiška valdiška mokykla.

1925/1926 m. jau triklasėje mokykloje mokėsi 121 vaikas. Mokytojais dirbo: Zofija Voronecka, Ana Michalkova ir Vanda Tomkevičiovna.

1929 m. jau keturklasei mokyklai buvo priskirta 18 kaimų, viensėdžių ir vienkiemių (Ignalina, Budriai, Bėčiūnai, Girminiai, Dekaniškė, Budninkai ir kt.).

1928-12-01 d. mokykloje mokėsi 88, 1929-12-01 – 166 , 1930-12-01 – 169 vaikai. 1930/ 1931 m. vien iš Ignalinos miestelio mokyklą lankė 133 vaikai.

1936 m. Juršėnienės namuose dirbo „Ryto“ skaitykla.

Padysnio dvaro savininkas Juozapas Grikinis rūpinosi, kad mokyklos statybai būtų padovanotas sklypas.

1933 m. Jokymas Dorochovas, veikdamas savo žmonos vadu, užrašė Daugėliškio valsčiui 1,28 ha ploto sklypą mokyklos statybai. Pati mokyklos statyba pradėta Lenkijos valdžios 1936–1939 m. vykdytos 100 J. Pilsudskio vardo mokyklų statybos akcijos metu.

1937 m. balandžio 14 d. Daugėliškio valsčius sudarė sutartį su Ignalinos gyventoju Aleksandru Besuspariu dėl mokyklos statybos. Mokykla turėjo būti baigta 1937 m. liepos 1 d. A. Besusparis organizavo statybai didelį skaičių žmonių (taip pat sentikių iš aplinkinių kaimų). Stalių darbo gaminiai (langai, durys ir kt.) buvo pristatyti iš Vilniaus Cukermano gaminių sandėlio, o plytos – iš Šlosmano plytų gamyklos Volkovyske (dabar – Baltarusija).

1937 m. rudenį mokykla persikėlė į naują mūrinį pastatą miesto pakraštyje (dabar VSAT rinktinė), kur buvo erdvios klasės, salė, vedėjo kabinetas, ilgas koridorius.

Pradinis mokslas buvo privalomas ir nemokamas, o už septintą klasę reikėjo mokėti. Tėvai ne visada leisdavo vaikus į mokyklą, už tai tekdavo mokėti baudas. Ignalinos mokykla oficialiai buvo lenkiškai lietuviška ir joje pirmoje bei antroje klasėse lietuvių vaikai turėjo būti mokomi lietuviškai. Iš pradžių dar buvo bandoma mokinti lietuviškai, bet IV dešimtmetyje jau buvo mokoma tik lenkiškai.

Mokykloje buvo vykdoma taip vadinama lenkiškumo įtvirtinimo programa. Veikė ,,ščelčikų“ (šauliukų) ir harcežų (skautų) organizacijos, mokinių choras ir styginių mandolinų orkestrėlis. Tarp mokyklų buvo organizuojamos chorų varžytuvės, dainuodavo choras tik kuratorijos patvirtintas dainas. Iškilmingai švenčiamos lenkams svarbios šventės, o lietuviai net tarpusavyje verčiami kalbėti lenkiškai ir įžeidinėjami.

1938 m. mokykloje dirbo mokytojai: Henrikas ir Pranė Mateikos (gyveno Ignalinoje nuo 1924 m., Elena Šelova, gyveno Ignalinoje nuo 1930 m.) ir Vaclovas Pieškevičius (gyveno Ignalinoje nuo 1933 m.)

Dalis lietuvių ignaliniečių vyko mokytis į Švenčionis ir Vilnių, kur buvo lietuviškos gimnazijos.

Žydai savo vaikams turėjo keturklasę mokyklą ir tik į septintą skyrių buvo priimami lenkiškoje mokykloje. Žydų mokyklos mokytojais dirbo Aronas Klonickis (nuo 1924 m.) ir Chaimas Rabinovičius (nuo 1936 m.).

Mokykla 1939–1945 metais

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas atnešė didelių permainų visai Lietuvai, o kartu ir mūsų kraštui, nes lenkus okupantus trumpam pakeitė sovietai, kurie, įgyvendindami slaptus Molotovo-Ribentropo susitarimus, ,,grąžino“ Lietuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą. Buvo atgaivinta „Ryto“ draugijos veikla ir įkurta lietuviška mokykla Butrimo namuose Švenčionių gatvėje. Yra išlikęs Klemenso Paukštės 1941 m. sausyje braižytas šios mokyklos planas.

Neužilgo buvusi lenkiška mokykla tapo lietuviška ir visi mokiniai galėjo mokytis 6 skyrių mokykloje, kur I–IV skyriuje visus dalykus dėsto vienas mokytojas, o V–VI skyriuose – atskirų dalykų mokytojai.

Mokymo programa ryškiai pasikeitė, kai 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Pradėta mokytis rusų kalbos, nebeliko tikybos pamokų. Mokytojai turėjo auklėti mokinius pagal naują ideologiją, nors patys to nenorėjo.

1941 m. rugsėjy jau buvo kitų – vokiečių – okupantų valdžia ir Ignalinos mokyklai teko keltis į buvusių kareivinių medines patalpas už pervažos (buvusį Etnokultūros centrą, dabar ten stovi prekybos centras „Maxima XX“), savąjį pastatą užleidus karo ligoninei, ir mokytis keliomis pamainomis šešiuose skyriuose. Buvo įvesta vokiečių kalba. Vėl dėstoma tikyba ir sekmadienį privaloma organizuotai eiti į bažnyčią. Žinomos 2 mokytojos, dirbusios karo metais: Anelė Dulkytė iš Užpalių ir Domicelė Kudirkaitė iš Griškabūdžio.

Pokario mokykla

1944 m. vasarą vokiečius vėl pakeitė sovietų okupantai, todėl sugrįžus į mūrinį pastatą ir išvalius karo ligoninės ,,palikimą“, teko 1944.m. spalio 2 d. pradėti mokytis pagal naujas programas jau progimnazijoje, kuriai vadovavo pirmasis direktorius Klemensas Paukštė.

Jo 1945 m. pavasarį sudarytoje ataskaitoje nurodoma, kad progimnazijos 1944/1945 mokslo metais mokėsi 175 vaikai, iš jų – 101 mergaitė. K. Paukštė buvo baigęs 8 gimnazijos klases ir pedagogikos kursus. Progimnazijoje dirbo 7 mokytojai.

1945 m. rudenį direktoriumi buvo paskirtas sentikis Nikandras Petravičius, turėjęs universitetinį matematiko išsimokslinimą ir gerai mokėjęs lietuvių, lenkų ir rusų kalbas.

1946 m. rugpjūčio 26 d. progimnazija tapo gimnazija. Progimnazijoje ir gimnazijoje pirmaisiais gyvavimo metais buvo mokoma tik lietuviškai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 08 Gru 2024 20:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Budakalnis

https://www.facebook.com/ignalina/photo ... 240384745/

Vaizdas nuo Budakalnio

Vaizdas nuo Budakalnio. Nuotraukos autorius Arvydas Januškevičius

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 08 Gru 2024 20:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Budakalnis

https://www.facebook.com/ignalina/photo ... 240384745/

Vaizdas nuo Budakalnio

Vaizdas nuo Budakalnio. Nuotraukos autorius Arvydas Januškevičius

Budakalnis (arba Ažušilės kalnas, Ažušilis) – viena aukščiausių kalvų Lietuvoje (284,8 m), 3 km į rytus nuo Ignalinos, Švenčionių aukštumoje. Apie 10 km į pietryčius yra kiek aukštesnė kalva –Nevaišių kalnas.

Susidarė paskutinio ledynmečio metu iš moreninio priemolio, žvirgždo, gargždo, riedulių. Šiaurinėje kalvos papėdėje įsikūręs Ažušilės kaimas.

Budakalnis - Ažušilės kalnas (vietinių tariama su u trumpąja, tik Č. Kudaba apie 1960 metus čia keliaudamas dviračiu neteisingai užrašė pavadinimą ir savo knygutėse pradėjo vartoti Būdakalnis). Be to netoliese yra Budaraistis (Girminių kaime ežeriukas) ir buvęs kaimas Budriai (dabar Ignalinos mikrorajonas), o Girminiuose ant Vociakalnio yra Budnykų vienkiemis.

"Budriais" vadindavo sargybinius - "budrius", "budraičius", "budrautojus", kurie su šeimomis gyvendavo netoli saugomos vietos ir "aptarnaudavo" sargybos postus.

Budakalnio vardas, matyt, irgi susijęs su ten buvusiais budėtojais, atsiųstais iš Ažušilės piliakalnio stebėti ar nesiartina priešai.

Ir dar įdomus geografinis (ir matyt su mūsų istorija susijęs faktas): palyginti netoli nuo Ignalinos, netoli Labanoro, irgi yra ežeras Šiekštys, o šalia jo kaimas Budriai, ir greta nemažas Budrių piliakalnis.

Gali būti, kad Ignalinos Budriai buvo įkurti karių, perkeltų iš Labanoro Budrių http://adresai.vilnius21.lt/budriuk-g2032.html , kada senovinio kelio apsaugai ties brasta (ten, kur dabar geležinkelio ir asfaltuoto kelio tiltai bei pėsčiųjų tiltukas - tarp Ilgio ežero ir balos link Palaukinio ežero) buvo įkurdinta karių įgula.

Arba gali būti ir atvirkščiai - iš Ignalinos Budrių buvo perkelti kariai į Labanoro Budrius.

Jie, matyt, ir "atsinešė" savo senuosius vietų pavadinimus - Lietuvos (ir ne tik Lietuvos istorijoje) tai ne retas atvejis, o netgi bendra taisyklė, kada gyventojai persikeldami "perkelia" ir senuosius savo tėviškės pavadinimus (ežeras Šiekštys, kaimas Budriai)...

Buvusio Ignalinos Budrių kaimo žemėje, šalia šios senovinės brastos, yra nemažas pilkapynas (dabar čia šio pilkapyno šone yra įrengta vasaros estrada). Sprendžiant pagal Ignalinos Budrių pilkapių amžių Budriai buvo įkurti jau maždaug 8-9 amžiuose.

Kraštotyrininko Kęstučio Čeponio senesni giminaičiai dar prisimena, jog po 1-ojo pasaulinio karo pas juos į svečius atvažiuodavo iš Vilniaus seserys Budrevičiūtės, kurios buvo kilusios iš Ignalinos Budrių (lenkiškuose dokumentuose kaimo pavadinimas - Budry), bet čia savo valdų jau seniai neturėjo (šių Budrevičiūčių tiksli kilmė kol kas neaiški - reikėtų ieškoti 19 amžiaus pradžios archyvuose).

Pagal kraštotyrininką Kęstutį Čeponį.

Vaizdas nuo Budakalnio. Nuotraukos autorius Arvydas Januškevičius

Vaizdas nuo Ažušilės apleisto apžvalgos bokšto ant Budakalnio. Nuotraukos autorius Julius Sidorenko (prie žemėlapio).

Daugiau prie Budakalnio, Ignalina, 2016-05-14
https://www.youtube.com/watch?v=XPxeWNrJWoU

Nuoroda žemėlapyje:
https://www.google.com/maps/d/u/0/viewe ... u_SdUgvN6a

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 08 Gru 2024 21:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Bieciškio pieva

https://www.facebook.com/photo/?fbid=10 ... 5%B3-lietu

Bieciškio pieva yra šlapia pieva su maža salele prie Ilgio ežero ir Rudakumpio pusiasalio. Ji yra abiejose Poviliškės gatvės pusėse ties Ignalinos miesto riba ir tęsiasi iki Ažušilės gatvės Ignalinoje.

Pagal kraštotyrininką Kęstutį Čeponį.

Nuotraukos Arvydo Januškevičiaus.

Nuoroda žemėlapyje:
https://www.google.com/maps/d/u/0/viewe ... u_SdUgvN6a

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 08 Gru 2024 21:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

MATKEVIČIUS (MATUSA), Romutis. Ignalinos kraštas: vietovių istorinė - statistinė apžvalga amžių tėkmėje. Vilnius, „Diemedžio“ leidykla, 2019, p. 796.

https://www.ignalina.info/renginys/knygos-pristatymas/

Ignalinos krašto muziejus išleido knygą pavadinimu „IGNALINOS KRAŠTAS. Vietovių istorinė – statistinė apžvalga amžių tėkmėje".

Medžiagą knygai pateikė kraštietis, istorikas Romutis Matkevičius, kuris daugiau kaip 20 metų dirba savo gimtojo Ignalinos krašto istoriniuose tyrinėjimuose.

Tai knyga apie Ignalinos rajono esamas ir išnykusias gyvenamąsias vietoves: miestus, miestelius, kaimus, viensėdžius ir vienkiemius.

Iš viso aprašyti 1 139 vietovardžiai.

Leidinys iliustruotas istoriniais dokumentais, Ignalinos krašto fotografijomis, nušviečiančiomis Ignalinos ir svarbiausių šio krašto miestų bei gyvenviečių (Ceikinių, Didžiasalio, Dūkšto, Kazitiškio, Linkmenų, Mielagėnų, Daugėliškio, Rimšės, Tverečiaus, Vidiškių) istoriją.

Knygoje dėstomos mintys padės geriau pažinti tiek Ignalinos krašto, tiek ir visos Lietuvos praeitį. Leidinys - dovana ir ignaliniečiams ir miesto svečiams. Ji gražiai reprezentuos Ignalinos kraštą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 07 Sau 2025 14:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Apie Ignalinos žydus prieškaryje:

Išgelbėti gyvenimai…

https://www.mignalina.lt/2024/03/19/isg ... gyvenimai/

Agnė GALATILTIENĖ (Ignalinos krašto muziejaus muziejininkė)

2024 kovo 19 d.

Kovo 15-ąją minėta Lietuvos žydų gelbėtojų diena. Ta proga – rašinys apie tarpukario Ignalinos žydus, kurių istorija yra ženkli rajono istorijos dalis.

Lietuvos žydai nuo seno save vadino litvakais. Daugeliui žydų Lietuva tapo tėvyne. Čia jie kūrė savas tradicijas, puoselėjo kultūrą.

Nors anksčiau Ignalina buvo tik nedidelė gyvenvietė, daugumą gyventojų sudarė žydai.

Pvz., 1939 m. Ignalinoje gyveno 1538 žmonės, iš jų apie 750 žydų. Ignalinoje stovėjo pora sinagogų, buvo ir rabinas, kelios mokyklos, parduotuvės.

Vandos Stasiūnienės atsiminimuose apie 1920–1939 m. Ignaliną pasakojama, kad dabartinio pašto vietoje buvo Čaplinskio smulkių prekių parduotuvė, netoliese prie dabartinio prekybos centro IKI – kepykla, šalia jos plytas gamino senukas žydas, Zeliko parduotuvė buvo dabartinės „Sodros“ vietoje, Vidučinskio raštinės reikmenų parduotuvė buvo įsikūrusi prie „Sodros“ Juršėno namuose.

Nors Ignalinos žydai daugiausia prekiavo, bet buvo ir amatininkų, medienos verslininkų, žuvų supirkėjų. Iš Natano Šapiro, kuris gimė 1914 m. ir kurį laiką gyveno Ignalinoje, atsiminimų, pagrindiniai žydų verslai Ignalinoje buvo žuvininkystė ir miškininkystė. Iš miestelio į Varšuvą buvo siunčiama žuvis ir vaisiai. Jų šeima siuntė obuolius net į Berlyną.

Į Ignalinos turgų parduoti savo produkcijos atvykdavo daug valstiečių. O pirkliai net iš Vilniaus atvykdavo pirkti. Žydai prekybininkai, amatininkai, verslininkai buvo pramokę lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, nes klientus prisivilioti buvo nelengva esant didelei konkurencijai, todėl reikėjo prisitaikyti prie visų tautų poreikių.

Lenkų okupacijos metais iš Vilniaus atvykę pirkliai kalbėjo tik lenkiškai ar rusiškai. Lietuviai prekeiviai kalbantiems lenkų ar rusų kalba nieko neparduodavo, todėl kalbas mokantiems žydams tekdavo tarpininkų vaidmuo.

Lietuviai dirbdavo žydų įmonėse, amatų dirbtuvėse, mokydavosi pas juos amato, samdydavo tarnauti namuose, nes šabo dieną – šeštadienį – žydai negalėjo dirbti jokių darbų.

Pirmasis mūrinis dviaukštis namas Ignalinoje taip pat priklausė žydui Nekhemiahui Brumbergui Nachemkai. Pirmojo pasaulinio karo metais pastatas sudegė ir buvo atstatytas tik vienas aukštas.

Žydai jiems priklausančias patalpas ir nuomodavo. Už nuomą jiems galėjo mokėti ne tik pinigais, bet ir maisto produktais – miežiais, pupomis, žirniais ir kt. Pupos buvo labai populiarus valgis, ypač kai buvo paskrudinamos. Tokias labai mėgdavo vaikai.

Ignalinoje gyvenę lietuviai ir kiti tautiečiai su žydais sutarė, šnekėdavosi bendromis temomis, vaišindavo kaimynus švenčių metu.

Ignalinoje buvo žydų kapinės. Kada jos įkurtos – tikslių žinių nėra, bet žydams oficialiai kurtis Ignalinoje leista 1903 m. Tad kapinės galėjo atsirasti maždaug šiuo laikotarpiu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jos buvo daug didesnės nei dabartinė aptverta teritorija. Šalia kapinių, kuriose laidojo suaugusiuosius, buvo ir vaikų kapinės. Ignalinoje gyvenę žmonės prisimena, kad kapinėse, už dabartinio aptvėrimo ribų, buvo ir namukas – koplyčia. Visoje teritorijoje stovėjo akmeniniai antkapiai, kurių šiandien likę labai mažai. Juos po karo naudojo statybose – įmūrydavo į namų pamatus ir pan.

Karo metų žydų tautos genocidas neaplenkė ir Ignalinos. Iš Stanislovo Skarbausko atminimų, Ignalinoje, šalia buvusio kino teatro „Turistas“, buvusioje Komjaunimo, dabar Ateities gatvėje, buvo žydų getas, aptvertas tvora iki pat Paplovinio ežero. Į jį suvarydavo žydus, laikydavo ten apie 1 mėn., o tada varydavo arba veždavo arkliais į Švenčionėlius sušaudyti.

Ignalinos miesto ir rajono teritorijoje sušaudyti 264 žydų tautybės žmonės: po dešimt žydų nukankinta Ilgio ežero pakrantėje, tarp Mekšrinio ir Pelėdinio ežerų. Didžiausia genocido aukų vieta yra Dvariškių miškelyje (Linkmenų sen.), kur sušaudyta 120 žydų, 114 žydų tautybės žmonių nužudyta gūdžiame Sungardų miške (Kazitiškio sen.) ir 10 prie Maksimonių (Vidiškių sen.). Penkios genocido vietos pažymėtos paminkliniais akmenimis su iškaltais tekstais jidiš ir lietuvių kalbomis bei Dovydo žvaigždėmis. Žydų bendruomenė įrengė vienodas marmurines atminimo rodykles į visas genocido aukų kapavietes.

Iš Ignalinoje gyvenusių žydų po karo gyvų liko vos 20. Kai kurie išsigelbėję žydai pateko pas partizanus ir kovojo jų daliniuose.

Nors šis laikotarpis žydų tautybės žmonėms buvo tragiškas, atsirado ir pagalbos ranką ištiesusių žmonių. Vieni jų – Juodagalvių šeima. Jie rizikuodami priėmė Samuelį Gilinskį ir slėpė jį klojime. Atėjus tinkamam laikui, Samuelį pavyko išvežti. Jis sėkmingai sulaukė karo pabaigos, kurį laiką gyveno Ignalinoje, o vėliau emigravo. Marija Juodagalvytė-Kisielienė gyveno name Ignalinoje, kurį kadaise jai padovanojo Samuelis Gilinskis. 1997 m. Emilija ir Vincas Juodagalviai ir jų dukra Marija Juodagalvytė-Kisielienė pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. Marija apdovanota Pasaulio tautų teisuolio medaliu už humanišką darbą gelbėjant žydus.

Foto
https://www.mignalina.lt/2024/03/19/isg ... gyvenimai/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 07 Sau 2025 14:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Lietuvos kariuomenės kūrimo reikalus tvarkė kraštiečiai

https://www.mignalina.lt/2023/12/01/lie ... astieciai/

Dalia SAVICKAITĖ

2023 gruodžio 1 d.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 31 Sau 2025 17:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Ignalinos pogrindininkams lageriuose sulaužytos jaunystės negaila

Jonas BALTAKIS

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... s-negaila/
2019 3 gruodžio

Prieš 70 metų, 1948–1950 m., Ignalinos vidurinėje mokykloje veikė pogrindinė antisovietinė moksleivių organizacija. Jos visi dalyviai jau Amžinybėje, tačiau su jais teko susitikti ir bendrauti dar 1998 m. ir vėliau, kai dauguma pogrindininkų dar buvo gyvi ir susitikdavo Ignalinoje.

Organizacijai priklausė Joakimas Subačius, Petras Žilėnas, Albertas Juodagalvis, Marijonas Matorka, Kazys Cicėnas ir dar keletas kitų, kurie į Anapilį jau buvo išėję iki minėtų susitikimų. Kai 1998-aisiais jie susirinko Ignalinoje, kai kurie tuomet pirmąkart susitiko po pusės amžiaus.

Lietuvos ypatingajame archyve, rinkdamas medžiagą apie Slaptąją agentų komisiją (SAK), daug laiko praleido buvęs kolega Mamertas Krapauskas (jau miręs). Jis rengėsi išleisti ir knygelę apie šią organizaciją. Nespėjo. Redakcijai paliko solidų aplanką su surinktais archyviniais dokumentais, nuotraukomis, laiškais ir teise juos naudoti savo nuožiūra. Su dar gyvais Ignalinos pogrindininkais teko nemažai bendrauti ir man. Tad minėdami SAK 70-metį, parengėme išsamų rašinį apie šią organizaciją, kuriame panaudota tiek mano, tiek ir kolegos Mamerto surinkta medžiaga, užrašyti atsiminimai.

Slaptoji agentų komisija

Slinko pirmieji pokario metai, sklidini nežinomybės. Okupacinė valdžia gyrėsi, kad jau dedami tvirti pamatai naujam socialistiniam gyvenimui, per trumpą laiką bus užgydytos karo žaizdos. Socializmo kūrimo teoriją ir praktiką, paremtą „klasių kovos“, „klasinių priešų“ motyvais, lietuviai netrukus perkando, ypač jaunimas, pokario metų gimnazistai. Tarp jų buvo ir Ignalinos gimnazijoje besimokantis M. Matorka.

Pogrindinę organizaciją mokykloje sumanė kurti būtent jis. Marijonas buvo gabus mokinys ir aktyvus užklasinės veiklos dalyvis, ypač aktyvus dramos būrelyje, kurį gimnazijoje įkūrė mokytojas Tomas Glodas. Pastarasis, kaip teigė Marijonas, buvo vienas iš pažangiausių tuometinių mokytojų, šviesaus proto žmogus, kurį labai buvo pamėgę visi mokiniai. Būtent jo ir buvusio direktoriaus B. Liutkevičiaus-Raudienio bei mokytojos A. Lekavičiūtės dėka, moksleiviai mokyti savarankiškai vertinti okupacinės valdžios veiklą bei brukamas komunizmo idėjas. Stalinizmo metais tai buvo gana drąsus ir pavojingas iššūkis. Pažangių mokytojų idėjos skatino daugelį moksleivių mąstyti kitaip, negu juos mokė vadovėliai, žadino patriotizmo jausmus ir nepaklusnumą esamai santvarkai ir jos savivalei.

M. Matorka, iš mažens išauklėtas antitarybine ir nepriklausomos Lietuvos dvasia, vienas iš pirmųjų tarp savo bendraamžių suprato, kad negalima aklai paklusti okupantams, reikia pagal išgales priešintis. 1948-aisiais rudenį ėmė burti ištikimiausius ir priešiškai tarybų valdžiai nusiteikusius klasės draugus į grupelę. Pirmasis Marijono tikslą puikiai suprato ir jam pritarė jo artimiausias draugas ir bendramintis A. Juodagalvis. Kartu su juo į grupę buvo priimti K. Cicėnas ir P. Beinorius. Pirmasis antitarybinės slaptos organizacijos susirinkimas įvyko 1948–1949 mokslo metų pradžioje jo bute. Susirinkimui vadovavo jis pats, o protokolą rašė P. Beinorius.

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... negaila/2/

Pavadinimą Slaptoji agentų komisija sugalvojo M. Matorka. Pasak A. Juodagalvio, dėl pavadinimo būta ginčų, bet Marijonui nusileista ir paliktas siūlytas kiek keistokas pavadinimas, paimtas iš kažkokio detektyvinio romano.

Kiekvienas SAK narys prisiekė ir pasirašė po priesaikos tekstu, kurį buvo sukūręs Marijonas ir gražiai perrašęs P. Beinorius. Priesaikos tekstas yra dingęs. Jo nėra ir KGB archyve, tačiau SAK nariai puikiai jį prisiminė. Priesaiką pasirašę prisiekė apie organizacijos egzistavimą niekam neprasitarti, netgi artimiausiems draugams, o jeigu šį pasižadėjimą kas nors išduos, tai bus griežtai nubaustas. Priesaikoje buvo įrašyta, kad svarbiausias tikslas – visokiais būdais kovoti prieš sovietinę okupaciją, kenkti jai ir rinkti medžiagą apie sovietinės valdžios aktyvistus.

„Svarbiausias mūsų tikslas buvo trukdyti kurtis mokykloje komjaunimo organizacijai, stengtis klasėje išsaugoti vienybę ir neleisti, kad moksleiviai stotų į komjaunimą. Mes ne tik agitavome, bet ir grasinome sumaniusiems stoti į komjaunimą, todėl ši organizacija gausėjo labai lėtai. O pirmasis komjaunuolis mokykloje atsirado po chuliganiško poelgio. Toks Stasys Skarbauskas (vėliau buvęs kolūkio pirmininkas, ilgametis Ignalinos dujų ūkio viršininkas, jau miręs), po pamokų eidamas namo, prie geležinkelio pervažos akmeniu išdaužė pravažiuojančio traukinio Vilnius–Leningradas langą. Traukinys buvo sustabdytas, kaltininkas sučiuptas. Matyt, S. Skarbauskui buvo pasiūlyta: arba dideli nemalonumai, arba stoja į komjaunimą. Pasirinkta pastaroji galimybė“, – pasakojo P. Žilėnas.

Pirmajame susirinkime buvo išrinkti jos vadovai. Pirmininko pareigos buvo patikėtos A. Juodagalviui, pavaduotojo – M. Matorkai, o sekretoriaus – P. Beinoriui. K. Cicėnas paskirtas diversinės grupės vadovu.

Kiek vėliau į SAK buvo priimti baigiamosios klasės moksleivis P. Žilėnas ir bendraklasis B. Petkelis. Pastarasis, kaip teigė M. Matorka, nebuvo aktyvus, o visi kiti stropiai vykdė priesaikos reikalavimus ir aktyviai dalyvaudavo slaptuose susirinkimuose. Susirinkimų protokolai taip pat neišliko. Matyt, jie kartu su priesaika yra dingę per M. Matorkos suėmimą.

Ryšiai su partizanais

„Palaikėme ryšius su partizanais. Aš sutartose vietose susitikdavau su Vytauto apygardos kovotojais Jonu Makausku-Šilu ir ypač dažnai su Vladu Gaideliu-Jovaru. Iš jo gaudavau užduočių, partizanų leidžiamų laikraščių ir juos atnešdavau į mokyklą paskaityti draugams. Be užduoties trukdyti kurtis komjaunimui, iš Jovaro buvome gavę nurodymą trukdyti ir paskelbtai kaimo kolektyvizacijai. Partizanų pavedimu net buvau įsidarbinęs Ažušilės, kur gyvenau, kolūkyje,“ – prisimena A. Juodagalvis.

Netekus vado

Sunku pasakyti, kokią veiklą organizacija būtų išvysčiusi, bet netrukus jos egzistavimas sutriko. 1949 m. kovo 25-ąją čekistinės trėmimo operacijos „Priboj“ („Bangų mūša“) metu SAK neteko savo idėjinio vadovo M. Matorkos, kuris tądien kartu su mama ir vyresniuoju broliu Feliksu buvo išvežtas į Sibirą, kaip pasiturintys valstiečiai („buožės“). Tą lemtingą rytą tėvas, nenujausdamas nelaimės, anksti pasikinkęs arklius, išvažiavo į Ignaliną. Kai jis grįžo, šeimos jau neberado. Namų durys buvo atviros, visi baldai ir daiktai išvartyti. Bandė jis žmonos ir vaikų ieškoti Dūkšto geležinkelio stotyje, bet ten jų neberado. Taip jis ir liko tuščiuose namuose.

Organizacijai netekus vado, jos vairą perėmė A. Juodagalvis. Tuomet SAK nariais netapo, bet talkino ir Antanas Bileišis bei Juozas Matkevičius. Organizacija tęsė savo veiklą: agitavo nestoti į kolūkius, komjaunimą, platino partizanų spaudą. Agituota ir dramos būrelio išvykose į kaimus. Jam vadovavo mokytojas T. Glodas. Jis nieko nežinojo apie SAK, bet nedraudė mokiniams kelionėse dainuoti patriotinių antisovietinių dainų, agituoti žmonių prieš valdžią. SAK veiklą draugai su ištremtu M. Matorka aptarinėjo laiškuose. Jie vėliau pateko į MGB rankas ir tapo įkalčiu prieš juos pačius.

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... negaila/3/

Organizaciją išdavė jos sekretorius

SAK buvo demaskuota 1951 m. sausį. Vos tik prasidėjus metams, Ignalinoje pasklido kalbos apie išaiškintą antitarybinę organizaciją, veikusią vidurinėje mokykloje. Išdavystės anatomija tokia. Kagėbistai sausio 25 d. Vilniaus geležinkelio stotyje areštavo buvusį vidurinės mokyklos moksleivį (baigė čia 10 klasių ir dirbo pašte) A. Juodagalvį, taip pat devintoką A. Bileišį. Pastarąjį pamokų metu išsivedė iš klasės. Po dviejų dienų tokio pat likimo sulaukė vienuoliktokas K. Cicėnas. Sausio 29 d. iš pamokų buvo išvestas mokytojas T. Glodas. Tą pačią dieną areštavo ir buvusį mokyklos pirmos laidos abiturientą P. Žilėną, kuris dirbo kaime mokytoju. Vasario 2 d. areštuoti vienuoliktokas J. Subačius ir devintokas J. Matkevičius.

Po šių netikėtų netekčių mokykloje tarp mokytojų ir mokinių įsivyravo pesimistinės nuotaikos, nes niekas tiksliai nenutuokė tikrosios areštų priežasties. Padėtį dar labiau paaštrino nuolatiniai vienuoliktos ir kitų klasių moksleivių iškvietimai į rajono KGB būstinę ir tardymai. A. Juodagalvis, K. Cicėnas, J. Subačius, T. Glodas, R. Žilėnas, J. Matkevičius ir A. Bileišis, kelias dienas praleidę Ignalinos KGB būstinėje, buvo išvežti į Lukiškių kalėjimą, kur prasidėjo ilgas ir kankinantis tardymas.

Praėjus daugiau kaip mėnesiui – kovo 23 d. – iš tolimojo Sibiro į Vilnių buvo atgabentas ir M. Matorka. Du mėnesius jį laikė KGB rūmų rūsiuose ir tik po to buvo perkeltas į kalėjimą. Pastarasis jau per pirmąją apklausą, kuri vyko Irkutsko srities KGB būstinėje, gerai suprato, už ką yra areštuotas ir suprato, kas jo laukia. Ir A. Juodagalvis su K. Cicėnu nutuokė savo kaltę. O likusiems šis areštas buvo kiek netikėtas. Ypač J. Matkevičiui ir A. Bileišiui, kurie net nepriklausė SAK organizacijai.

Ilgai spėliota, kaip sovietų saugumas atskleidė organizaciją. Per tardymus aiškėjo, kad SAK kažkas išdavė, vėliau įsitikinta: išdavikas – organizacijos sekretorius Pranas Beinorius. Jis mokyklos mokytojui Aleksandrui Počtariovui perdavė raštelį apie SAK veiklą, o šis jį nunešė į saugumą. Pasak A. Juodagalvio, draugus išdavęs P. Beinorius, matyt, tam ruošėsi iš anksto, buvo užverbuotas MGB. Jo dienoraštyje apie SAK ir jos narius viskas buvo smulkiai surašyta nuo pat pradžios: kas su kuo susitiko, apie ką kalbėjo, kas ką siūlė ir pan. „P. Beinorių mes jau ėmėme įtarti maždaug prieš tris mėnesius iki mūsų arešto, todėl mažai su juo bendravome“, – prisiminė A. Juodagalvis.

Kad P. Beinorius dirbo priešui, rodo vienas SAK narių baudžiamojoje byloje Nr. 24486/3 esantis 1951 m. birželio 23 d. dokumentas. Vilniaus srities MGB valdybos tardymo skyriaus vedėjo pavaduotojo P. Ignatjevo 1951 m. birželio 23 d. rašte Nr.4-745 Vilniaus srities teismo pirmininkui sakoma: „SAK narys P. Beinorius nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn todėl, kad yra pareiškėjas ir dabar panaudojamas operatyviniais tikslais Kauno sr., išaiškinant nacionalistinį pogrindį“. Vėliau P. Beinorius tapo karininku, dirbo Klaipėdos kariniame komisariate 2-ojo skyriaus viršininku, turėjo majoro laipsnį. Mirė 1999 m. vasarį nuo širdies infarkto.

P. Žilėnas, grįžęs iš lagerių, SAK išdaviką buvo sutikęs dukart: Ignalinoje ir Kačergiškėje per šv. Baltramiejaus atlaidus. P. Beinorius jau buvo baigęs karo mokyklą, nešiojo leitenanto antpečius. P. Žilėnas žmonių akivaizdoje išdrožė jam į akis kaltinamąją kalbą, išvadino išdaviku.

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... negaila/4/

Košmariški mėnesiai Lukiškėse

Visi suimti SAK nariai atsidūrė Lukiškėse, kalinti atskirai vienas nuo kito. Kaip ir reikėjo tikėtis, didžiausias dėmesys tardymo metu buvo skirtas SAK organizatoriui M. Matorkai. Net 10 kartų jis dienomis ir naktimis buvo kviečiamas pas patyrusį Vilniaus srities MGB Švenčionių r. vyr. tardytoją G. Fedotovskį. Pastarasis leistinais ir neleistinais būdais stengėsi iš dvidešimtmečio vaikino išgauti parodymus, kurie diskredituotų ne tik jį patį, bet ir visus suimtuosius.

Vyrai tuos mėnesius atsimena kaip šiurpų košmarą. P. Žilėnas pasakojo, kad MGB tardytojai jų jau nemušė, stengėsi palaužti kitais būdais: mėnesius kalino vienutėse, neleido miegoti, laikė įkaitintose metalinėse spintose, kurių žymės išliko ligi šiol.

„Ypač sunku buvo ištverti nemigą. Nuo anų laikų liko įprotis prireikus užmigti akimirksniu bet kokioje aplinkoje ir išsimiegoti per 3–5 minutes“, – sakė P. Žilėnas. Tardomas jis nė žodžiu neprisipažino kaltas, tačiau tada, pasak Petro, sistemos doktrina buvo ciniška, bet paprasta: svarbu, kad būtų žmogus, o bylą jam sudaryti vieni niekai. P. Žilėnas bemaž pusę Lukiškėse sėdėto laiko praleido karceriuose. Ten patekdavo, kai neiškentęs replikomis suerzindavo kankintojus. Kartą po tardymo į tam skirtą kambarį įėjusiam papulkininkiui tardytojas raportavo, kad P. Žilėnas vis neprisipažįsta. Papulkininkis lyg pats sau, lyg tardytojui pramurmėjo: „Kas per tauta, mes juos tremiam, šaudom, deginam, o jie vis laisvės nori“. Petras neiškentęs atšauna: „Ir būsim laisvi…“ Ir vėl gauna 14 parų karcerio.

Kai kurie SAK nariai kalėjime susikalbėdavo Morzės abėcėle, keitėsi būtiniausia informacija. Iš viso Lukiškėse praleista apie pusę metų. Vien akistatų buvo 27, o tardymų, apklausų – nė nesuskaičiuosi.

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... negaila/5/

Tardymų karuselėje

Tardymai ir apklausos vyko po kelias valandas kelis kartus per parą, taip pat ir naktimis. Štai keletas ištraukų iš M. Matorkos apklausos protokolų (kalba netaisyta).

Tardytojas: Papasakokite apie priežastis, kurios paskatino pasirinkti šį nusikalstamą kelią?

M. Matorka: Aš tikrai užsiiminėjau priešiška socializmo idėjoms veikla, kuri pasireiškė šmeižiant sovietinę vyriausybę, jos vadovus ir platinant antitarybines nuotaikas. Daugiausia antitarybinę veiklą vedžiau tarp lietuvių tautos jaunimo, t. y. daugiausia tarp Ignalinos vidurinės mokyklos (iki 1950 m. pradžios – buvusios gimnazijos) moksleivių, kurie mokėsi kartu su manimi. Po to, kai 1949 m. kovo 25 d. aš, kaip buožių šeimos narys ir klasinis antitarybinis elementas, kartu su motina ir broliu buvau išvežtas iš Lietuvos TSR, aukščiau išdėstytą nusikalstamą veiklą tęsiau laiškais, rašydamas iš Irkutsko laiškus savo draugams. Antitarybine veikla užsiiminėjau sąmoningai, vadovaudamasis savo įsitikinimais, kurie susiformavo mano sąmonėje nuo vaikystės, nes aš nuo mažens buvau auklėjamas antitarybine dvasia. Iki 1940 m. mūsų ūkiui priklausė 82 ha dirbamos žemės ir daugiau kaip 50 ha Dysnų ežero vandenų. Mūsų ūkyje buvo naudojamas samdinių darbas. Dirbdavo tai du, tai trys samdomi darbininkai. Tarybų valdžia mūsų ūkį išardė, atėmė 52 ha žemės ir išdalijo ją bežemiams. 1949 m. tėvų ūkis buvo visiškai likviduotas ir mus išvežė į Sibirą.

Tardytojas: Kam siuntei iš tremties laiškus?

M. Matorka: Ignalinos vidurinės mokyklos moksleiviams, savo artimiesiems draugams ir bendraminčiams. Berods penkis laiškus parašiau Albertui Juodagalviui, tiek pat Pranui Beinoriui ir Kaziui Cicėnui. Apie keturis laiškus išsiunčiau mokytojui Petrui Žilėnui.

Tardytojas: Ar gerai pažįstate mokytoją Tomą Glodą ir ką žinote apie jo antitarybinę veiklą.

M. Matorka: Gerai pažinojau. Jis buvo visų mylimas ir gerbiamas mokytojas. Jo dėka mokykloje buvo įkurtas dramos būrelis, kuriame aktyviai dalyvavau. Apie jo antitarybinę veiklą nieko nežinojau ir negirdėjau.

Tardytojas: Ar pažinote mokytoją Adelę Lekavičiūtę?

M. Matorka: Kai mokiausi 6-oje gimnazijos klasėje, ji dėstė chemiją.

Tardytojas: Ar su minėtais mokytojais susirašinėjai?

M. Matorka: Ne.

Tardytojas: Ar rašė tavo buvę bendraklasiai atsakymus į tavo laiškus?

M. Matorka: Taip.

Tardytojas: Kokio turinio?

M. Matorka: Panašiai kaip ir mano – antitarybinio turinio.

Tardytojas: Ar pripažįstate du mokyklinius sąsiuvinius, kurie štai guli prieš jus?

M. Matorka: Tai mano dienoraščiai.

Tardytojas: Dienoraščiuose užrašyta daug antitarybinių minčių. Kodėl taip darėte?

M. Matorka: Aš jau minėjau, kokioje aplinkoje buvau auklėjamas, todėl ir mano mintys buvo nukreiptos prieš okupantų valdžią.

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... negaila/6/

Tardytojas: MGB organai turi duomenų apie tai, kad buvai vienas iš antitarybinės pogrindinės jaunimo organizacijos Ignalinos vidurinėje mokykloje organizatorių ir vadovų. Ar taip buvo?

M. Matorka: Taip. Aš tikrai buvau vienas iš minėtos organizacijos organizatorių ir vadovų. Tik noriu patikslinti. Ne organizacijos, o jaunimo pogrindinės grupės, kurioje buvo suburti antitarybiškai nusiteikę moksleiviai.

Tardytojas: Kaip ji vadinosi?

M. Matorka: „Slaptoji agentų komisija“, trumpiau – SAK.

Tardytojas: O kada ji buvo įkurta?

M. Matorka: 1948–1949 mokslo metų pradžioje. Reikia dar pažymėti, kad nariai į SAK buvo priimami pagal susirinkimų protokolus, kuriuos išsivežiau į tremtį, bet saugumo darbuotojai arešto metu juos atėmė.

Tardytojas: Kokios priežastys paskatino sukurti antitarybinę jaunimo organizaciją ir kokiu tikslu tai buvo padaryta?

M. Matorka: Aš jau ne kartą minėjau apie savo pažiūras ir priežastis. Noriu dar pažymėti, kad jau anksčiau buvo gimęs sumanymas priešintis tarybų valdžiai, bet įsitikinau, kad vienas nesugebėsiu pasiekti užsibrėžtų tikslų. Bet aš visą laiką buvau ištikimas savo įsitikinimams ir tvirtai tikėjau, kad ta kova tęsis ilgai, kartu su įtempta tarptautine padėtimi. Būtent tokioje sudėtingoje pokario tarptautinėje būklėje įsitikinau, kad reikia veikti. Atranką pradėjau nuo tų vaikinų, artimų draugų, kurie buvo priešiškai nusiteikę prieš tarybų valdžią. Pradžioje konspiracijos tikslais šią veiklą paverčiau į išdykavimą, nes norėjosi sutvirtinti tarpusavio draugystę.

Tardytojas: Nuo ko pradėjote kurti SAK?

M. Matorka: Pirmu kandidatu į grupę numačiau bendraklasį Albertą Juodagalvį, puikiai žinodamas jo antitarybines nuotaikas. Pastarasis mano sumanymui pritarė ir kartu pradėjome aktyviai dirbti. Po to į mūsų grupę priėmėme Kazį Cicėną ir Praną Beinorių. Vadovu išrinkom Albertą Juodagalvį, mane – pavaduotoju. Pradžioje nebuvo nuspręsta sukurti diversinę grupę. Kiek vėliau ją sudarėme ir vadovu paskyrėme Kazį Cicėną. Visi išvardyti nariai priėmė priesaiką ir pasižadėjo išlaikyti paslaptį. Tokiu pat būdu į SAK buvo priimtas ir mano bendraklasis Balys Petkelis. Bet jis buvo neveiklus ir mes jo paslaugų atsisakėme. Vėliau į SAK buvo priimtas ir baigiamosios klasės mokinys Petras Žilėnas, kuris ir mokytoju būdamas, iki galo vykdė priesaikos reikalavimus. Kai po SAK sukūrimo aš kartu su šeima buvau išvežtas į Sibirą, mums nepasisekė įgyvendinti savo sumanymų. Ką konkrečiai SAK nuveikė po mano tremties – tikslių žinių neturiu.

Tardytojas: Ar kuris nors iš mokytojų žinojo apie SAK-o egzistavimą mokykloje?

M. Matorka: Ne, nežinojo, nes grupės įkūrimą slėpėme gana griežtai.

Tardytojas: Ar ką nors žinote apie mokyklos direktorių Raudienių ir mokytoją Glodą?

M. Matorka: Aš faktiškai nebaigiau 9 klasių (gimnazijoje 6 klasių), bet direktorius su Glodu surašė fiktyvų 9 klasių baigimo pažymėjimą ir atsiuntė į tremties vietą, kad aš čia toliau galėčiau tęsti mokslą. Deja, lagerio komendantas uždraudė mokytis.

Tardymo metu panašiai elgėsi ir A. Juodagalvis, drąsiai reikšdamas savo antitarybinius įsitikinimus. Jis patvirtino, kad įstojęs į SAK organizaciją, oficialiai buvo išrinktas jos vadovu, bet faktiškai jis buvo M. Matorkos pavaduotoju. Kai pastarasis buvo išvežtas, jis liko vadovauti.

Kaip teigė apklaustasis, pagrindinis SAK tikslas buvo tarp moksleivių organizuoti antitarybinę agitaciją, diskredituoti tarybų valdžią ir siekti, kad klasės draugai nestotų į komjaunimą, nes grupės nariai buvo įsitikinę, kad karas prieš Tarybų Sąjungą neišvengiamas ir jame ši imperija pralaimės. O tai reiškia, kad Lietuvoje okupacinės tarybų valdžios nebebus ir tie, kurie dirbo šios valdžios struktūrose, bus baudžiami kaip tautos priešai.

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... negaila/7/

A. Juodagalvis taip pat neneigė, kad po spektaklių įvairiose rajono vietinėse ir šiaip moksleivių susibūrimo vietose drauge dainuodavo tautines dainas, kritikavo kolūkinę santvarką, bendraklasių Elenos Martinėnaitės ir Prano Beinoriaus butuose agitavo vaikinus geriau pasitraukti į mišką pas partizanus, negu eiti tarnauti į tarybinę armiją.

K. Cicėnas taip pat teigė buvęs SAK nariu ir aktyviai dalyvavęs grupės veikloje, tarp moksleivių platinęs antitarybines nuotaikas, dainavęs tautines dainas, platinęs klasėje iš J. Subačiaus gautus partizanų laikraščius „Laisvės šauklys“ ir „Sutemų keleivis“, diskreditavo tarybų valdžios politiką nacionaliniu klausimu, rašė laiškus M. Matorkai.

P. Žilėnas, T. Glodas, J. Subačius, J. Matkevičius ir A. Bileišis tardymuose jiems pateiktus kaltinimus neigė. Už tai tardytojai bandė panaudoti ir fizinę jėgą, visaip iš jų tyčiojosi, po keletą kartu buvo uždarę į karcerius.

Sunkiausias visų suimtųjų išbandymas prasidėjo tada, kai prasidėjo akistatos. Toks tardymo būdas pasikartojo net 27 kartus. Akistatose visi teisiamieji pirmą kartą puikiai įsitikino, kad pagrindinis jų išdavikas yra ne bet kas, o buvęs SAK narys, geriausias M. Matorkos, A. Juodagalvio bei K. Cicėno draugas P. Beinorius. Būtent jis papasakojo visas smulkmenas apie SAK įkūrimą, šios grupės veiklą, apie mokykloje ir klasėje vyravusias nuotaikas, apie mokinių susibūrimus ir juose dainuotas dainas. Kas paskatino P. Beinorių šitaip elgtis – nė vienas negalėjo suprasti. Juk faktiškai jis, kaip SAK sekretorius, turėjo būti tarp kaltinamųjų, bet taip neatsitiko. Suimtieji tada šito ir negalėjo žinoti. Tik dabar, po daugelio metų, atskleidus KGB archyve sukauptos baudžiamosios bylos puslapius, tapo žinoma apie P. Beinoriaus išdavystę.

Kad pastarasis nutarė išduoti mokykloje veikiančią slaptą antitarybinę organizaciją, patvirtina buvusio karinio parengimo mokytojo A. Poštariovo apklausa, kuri užprotokoluota 1951 m. kovo 25 d. Jos metu tardytojui G. Fedotovskiui jis teigė, kad jam apie egzistuojančią slaptą antitarybinę organizaciją buvo parašęs raštelį vienuoliktokas P. Beinorius, kuris perspėjo būti budriems. Šį raštelį mokytojas tada perdavė saugumiečiams. Dar yra gyvų žmonių, tada dirbusių KGB organuose, kurie šį raštelį gerai prisimena. Gavę šį pranešimą, saugumiečiai operatyviai pradėjo vesti pokalbius su P. Beinoriumi ir jį užverbavo, padarydami pagrindiniu bylos liudininku. Tai patvirtina ir visiškai slaptas dokumentas, rastas archyve.

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... negaila/8/

Nuosprendis

Ignalinos vidurinės mokyklos pogrindininkų teismas vyko 1951 m. birželio 28–29 d. Vilniaus srities baudžiamųjų bylų kolegijos posėdis buvo uždaras. Į teismo posėdį suimtieji buvo atvežti su antrankiais, kaip didžiausi nusikaltėliai. Niekam, net artimiesiems giminaičiams, nebuvo leista dalyvauti šiame procese, jis vyko tik rusų kalba. Nusikalstamą ignaliniečių veiklą turėjo paliudyti 10 liudininkų. Tai P. Beinorius, P. Juodagalvis, S. Skarbauskas, P. Stepanavičius, E. Martinėnaitė, J. Railaitė, V. Sudeika, S. Raginis ir liaudies gynėjai P. Ivanovas su I. Rudkovskiu. S. Raginis tuo metu jau tarnavo armijoje, V. Sudeika buvo išvykęs iš Ignalinos, o E. Martinėnaitė su J. Railaite į teismą neatvyko, todėl teismas joms paskyrė baudas po 100 rublių.

M. Matorka, A. Juodagalvis, K. Cicėnas, A. Bileišis ir J. Matkevičius su kaltinimais sutiko iš dalies. P. Žilėnas, T. Glodas ir J. Subačius kaltinimų nepripažino.

Teismo sprendime rašoma, kad teismo kolegija išankstinio ir teismo tardymo metu nustatė, kad pateikti kaltinimai M. Matorkai, A. Juodagalviui, P. Žilėnui, K. Cicėnui, T. Glodui, J. Subačiui ir A. Bileišiui visiškai įrodyti ir nusikaltimų kvalifikacija yra teisinga, o J. Matkevičiaus nusikaltimas įrodytas tik pagal BK 58 str. 10 dalį. Tad vadovaujantis BPK (baudžiamojo procesinio kodekso) 319 ir 320 str., nusprendė: Marijoną Matorką, Albertą Juodagalvį ir Petrą Žilėną pagal BK 58–10 str. 1 dalį ir 58 str. 10 dalį pripažinti kaltais ir su 58–10 str. 1 dalies sankcija atimti laisvę po 10 metų kiekvienam, atliekant bausmę pataisos darbų lageriuose, M. Matorkai ir P. Žilėnui dar atimant pilietines teises 5 metams. Kadangi A. Juodagalvis nusikaltimo metu buvo nepilnametis, jam pastaroji sankcija netaikytina.

K. Cicėną pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 58–10 str. 1d., 58–11 ir 182 str. 4 d. nuteisti laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos darbų lageriuose.

T. Glodą, J. Subačių ir A. Bileišį pripažinti kaltais, padarius nusikaltimus, numatytus BK 58–10 str. 1d. ir nuteisti laisvės atėmimu po 10 metų kiekvieną.

T. Glodui pagal BK 31 str. atimtos ir pilietinės teisės 5-eriems metams. Pastaroji sankcija netaikyta J. Subačiui ir A.Bileišiui, nes nusikaltimo metu jie buvo nepilnamečiai.

J. Matkevičių už neįrodytą nusikaltimą, numatytą BK 58–12 str., išteisinti. Pagal to paties BK 58–10 str. 1 d. pripažinti kaltu ir nuteisti laisvės atėmimu 10 metų, atliekant bausmę pataisos darbų lageriuose ir atimti pilietines teises 5 metams.

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... negaila/9/

Po Stalino mirties byla peržiūrėta

Po Stalino mirties 1953 m. prasidėjo politinis atlydis. Todėl 1954 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo prezidiumas nusprendė peržiūrėti buvusių Ignalinos vidurinės mokyklos moksleivių ir mokytojo T. Glodo baudžiamąją bylą. Priimtame sprendime nuteistųjų bausmė jau kvalifikuota skirtingai. Nors K. Cicėno, P. Žilėno ir T. Glodo kaltė dėl antitarybinės agitacijos bylos medžiagoje įrodyta, tačiau už tai teismo paskirta bausmė pernelyg griežta. Iš baudžiamojoje byloje surinktos medžiagos matyti, kad K. Cicėnas ir P. Žilėnas, būdami SAK nariais, aktyvios antitarybinės agitacijos nevedė. Be to, K. Cicėnas ir P. Žilėnas yra kilę iš vidutinių valstiečių šeimų, anksčiau nebuvo teisti, todėl bausmė jiems sumažinama.

Taip pat bausmė sumažinta ir T. Glodui, kuris nebuvo antitarybinės organizacijos nariu, tik siaurame rate retkarčiais vesdavo antitarybinę agitaciją.

J. Subačius, A. Bileišis ir J. Matkevičius taip pat nebuvo SAK nariais. Jų veikla nebuvo piktybiška, todėl jų veiksmuose nėra nusikalstamos sudėties, kuri numatyta BK 58–10 str. 1 dalyje. Be to, jie kilę iš vidutinių valstiečių šeimų, anksčiau neteisti ir pirmą kartą taip pasielgė nesąmoningai. Todėl jų byla nutraukta. Teismo sprendimai taip pat pakeisti: K. Cicėnui, P. Žilėnui ir T. Glodui – bausmės sumažintos iki 5-erių metų, o atsižvelgiant į 1953 m. kovo 27 d. amnestiją, K. Cicėnas, P. Žilėnas ir T. Glodas nuo tolimesnės bausmės išlaisvinti ir panaikintas jų teistumas. Dėl nepakankamo bausmės įrodymo į laisvę paleisti J. Subačius, J. Matkevičius ir A. Bileišis.

Lageriuose kurį laiką kentėjo patys aktyviausieji SAK organizatoriai M. Matorka ir A. Juodagalvis. Pirmasis į laisvę buvo išleistas tik 1956 m., o A, Juodagalvis – 1955 m.

SAK nariai ar organizacijos dalyviai:

Marijonas Matorka (gimnazijoje vadintas Mataru), gim. 1931 m. Dūkšto r., Ligūnų k., lenkas, kilęs iš buožių šeimos, nepartinis, 9 kl. moksleivis, neteistas.

Albertas Juodagalvis, gim. 1931 m. Ignalinos r., Ažušilės k., lietuvis, kilęs iš vidutinių valstiečių šeimos, nepartinis, baigęs 10 klasių, neteistas.

Petras Žilėnas, gim. 1930 m. Ignalinos r., Ožionių k., kilęs iš vidutinių valstiečių šeimos, 1949 m. baigęs gimnaziją, nepartinis, neteistas.

Kazys Cicėnas, gim. 1931 m. Ignalinos r., Astraviškių k., lietuvis, kilęs iš vidutinių valstiečių šeimos, mokėsi 11 klasėje, nepartinis, neteistas.

Jokymas Subačius, gim. 1931 m. Ignalinos r., Maksimonių k., lietuvis, kilęs iš vidutinių valstiečių šeimos, nepartinis, mokėsi 11 klasėje, neteistas.

Antanas Bileišis, gim. 1933 m. Švenčionėlių r., Linkmenų k., kilęs iš vidutinių valstiečių šeimos, lietuvis, nepartinis, mokėsi 9 klasėje, neteistas.

Tomas Glodas, mokytojas, gim. 1902 m. Šakių r., Buišių k., lietuvis, vedęs, nepartinis, anksčiau neteistas, buvęs Šaulių sąjungos narys.

Juozas Matkevičius, gim. 1931 m. Ignalinos r., Kalviasalio k., lietuvis, kilęs iš vidutinių valstiečių šeimos, nepartinis, mokėsi 9 klasėje, anksčiau neteistas.

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... egaila/10/

M. Matorkos kelias į tremtį, rašyto dienoraščio trupiniai ir draugų laiškų nuotrupos

Varginanti Marijono kelionė į tremtį užsitęsė net iki balandžio 15 d. Jos metu Marijonas slapta vedė dar gimnazijoje pradėto dienoraščio užrašus, kur kasdien pažymėdavo svarbiausius įvykius.

„Aš prakeikiu sovietinę santvarką, kuri suluošino daug mūsų mažos tautos žmonių likimų, bet tikiu, kad raudonajam marui ateis galas. Jį kada nors teis tarptautinis tribunolas, kaip ir fašizmo vadeivas“. Tokį užrašą Marijonas įrašė 1949 m. balandžio 1 d.

Kitą dieną šią mintį tęsė taip: „Nors kelionė gyvulių vagone ir labai visus išvargino, bet mes galutinai užsigrūdinome ir tapome daug tvirtesni, pasiryžę įvairiais būdais ir iki paskutinio kraujo lašo kovoti prieš kraugerius…“.

Kai pagaliau kelionė baigėsi Irkutsko krašto Zalarsko rajono „Pobeditel“ kolūkyje, tremtiniai buvo surinkti į raštinę, kur buvo perskaitytas nuosprendis. O jis buvo gana griežtas. Lagerio komendantas visus perspėjo, kad už bandymą pabėgti bus baudžiami net iki 20 metų kalėjimo ir dar pridėjo, kad čia yra ištremti visam laikui, todėl apie grįžimą į Lietuvą ir kalbos negali būti. Teks paklusti įstatymams ir sąžiningu darbu išpirkti savo kaltę. Jau kitą dieną tremtiniai buvo išvaryti kirsti miško.

Marijonas pas tėvus nebuvo įpratęs taip sunkiai dirbti, todėl pradžioje nepaprastai pavargdavo. Bet greit jaunas organizmas prie sunkumų priprato. O štai tėviškės ilgesys ir draugų netektis vis labiau kamavo.

„Kaip jie ten gyvena?“ Šį klausimą šimtus kartų užduodavo pats sau.

Suprasdamas, kad tik jis gali atnaujinti nutrūkusius ryšius su draugais, Marijonas pradėjo rašyti laiškus. Pradžioje siekdamas išvengti cenzūros, rašė apie kasdieninį gyvenimą, nesigilindamas į politiką. Vėliau laiškų turinys pasidarė sudėtingesnis.

Viename laiške, rašytame K. Cicėnui, Marijonas jau nebesusitvardė ir drąsiai išreiškė savo įsitikinimus: „Sibiras rodo tikrąjį veidą. Neįprastas šaltis, pūgos ir vėjai siaučia jo laukais. Bet ir šiame atšiauriame krašte galima išgirsti lietuvišką šauksmą, ilgesio šauksmą. Bet nėra jėgos, kuri galėtų mus sutramdyti, nes mūsų gyslomis teka protėvių kraujas, šaukiantis keršyti už padarytas skriaudas Tėvynei, kovoti už laisvę, už šviesesnį rytojų. Aš, gyvendamas kartu su jumis, ne viską spėjau padaryti ką buvau nusprendęs. Dabar, būdamas toli nuo gimtojo krašto, kreipiuos į jus ir prašau, kad pradėtą darbą tęstumėt toliau. Aš pasistengsiu nors morališkai jus palaikyti…“

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... egaila/11/

Marijonas nuolat rašė laiškus ne tik K. Cicėnui ir P. Beinoriui, bet ir artimiausiam draugui A. Juodagalviui bei P. Žilėnui.

Mariui, taip draugai laiškuose kreipdavosi į Marijoną, daugiausia laiškų parašė A. Juodagalvis, kuris atvirai dėstydavo mintis apie klasės gyvenimą, taip pat svarbiausius politinio gyvenimo įvykius Lietuvoje. Viename iš laiškų jis teigia: „Mariau, aš tvirtai tikiu, kad pagaliau išauš laisvės rytas. Neamžinas ir mūsų vargas, nors manasis prieš tavąjį tik lašas jūroje. Politinis gyvenimas dabar kaip niekad įtemptas. Diena po dienos laukiame rimtų įvykių: karo ar eilinio vežimo. Žodžiu, gali atsitikti taip, kad mudu susitiksime, jei ne Lietuvoje, tai Sibire. Bet mano gyvenimas gali pasukti ir „žaliųjų“ (partizanų – aut.) keliu. Visko gali būti.

Puikiai tave pažįstu ir žinau, kad tu nepaprastai ištvermingas vyras ir Sibiro kančias iškentėsi. Mes, likę tėviškėje, nesėdim sudėję rankas. Laisvės idėjas platiname kaip išmanydami, daugiausia išvykose su dramos būrelio. Aš, Kazys ir Pranas laikomės tvirtai. Prie mūsų prisijungė Rastenis ir Mačys. Tai ištikimi draugai, ko negalima pasakyti apie Petkelį ir Berlinską. Tiesa, ir su Pranu taip gerai nesugyvenu, kaip anksčiau. Jis pasidarė uždaras. Gal ir nieko blogo. Atvirtai pasikalbu tik su Kaziu…“

K. Cicėnas rašė Marijonui atvirus ir optimizmo persunktus laiškus. Viename iš jų rašoma: „Mariau, tu esi „kietas“ lietuvis ir tau pakaks ištvermės iškentėti iki galo. Tikėk tvirtai, kad mes užbaigsime pradėtą tavo darbą. O kad tau nebūtų liūdna, mudu su Albertu žadame tave aplankyti. Ar tu pritari šiam sumanymui?…“

Ištikimiems Marijono draugams dėl susidariusių aplinkybių nepavyko įgyvendinti užsibrėžto tikslo. Bet tai dar kartą patvirtino, kad bendraklasiai liko ištikimi vienas kitam.

Surinkti KGB archyve dokumentai byloja, kad su Marijonu tremtyje glaudžius santykius palaikė ir dviem metais vyresnis Petras Žilėnas, buvęs SAK narys. Viename laiške rašė: „Marijonai, tavo žodžiai apie dvasinį nuopuolį labai daug man padėjo sėkmingai baigti gimnaziją. Tu rašei, kad baigęs mokslus, galiu tave pamiršti. Šitaip ir negalvok. Bendras skausmas ir geri draugai niekados negali užsimiršti, tuo labiau mūsų bendros svajonės ir darbai…“

Kitą laišką P. Žilėnas parašė tremtiniui jau prasidėjus naujiems mokslo metams: „Tu, Marijonai, net nepatikėsi. Kaip žinai, svajojau tapti lakūnu, bet tapau mokytoju ir mokytojauju netoli tavo gimtinės – Grybėnuose… Kartais per žiūronus žiūriu į tavo gimtojo namo žalią skardos stogą ir nepastebimai susispaudžia rankų pirštai į kumščius, o širdį užvaldo kerštas už tūkstančius mūsų bendraminčių, kaip ir Tu, ištremtų iš gimtųjų lizdų. Tu puikiai supranti prieš ką. Aš žinau, kad tu tiki, jog ateis laikas ir jie mums užmokės už viską. Noriu dar pridurti, kad dėl SAK likimo būk ramus. Aš, Pranas, Kazys ir Albertas dėl tolesnio organizacijos likimo buvome per vasaros atostogas susirinkę ir daug ką aptarėme. Tavo pradėto darbo nežadame užleisti, tik ar suspėsime viską padaryti. Jaučiame, kad mus kažkas persekioja…“

Šios P. Žilėno užuominos pasirodė esančios pranašiškos.

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... egaila/12/

Gimtinėje vietos nebuvo

Po lagerių ir tremčių SAK vyrų laukė naujos klajonės. Reikėjo kabintis į gyvenimą, bet valdžia neleido įsidarbinti, o kitiems – ir gyventi gimtinėje.

M. Matorka.

Po to, kai esant tremtyje buvo priimtas sprendimas jį grąžinti į Lietuvą tardymams, jis nuvežtas į Irkutsko MGB valdybą ir buvo tardomas. Jau pirmojo tardymo metu tardytojas nusistebėjo, kad jis toks jaunas, o „šitaip banditiškai“ elgiasi. Tardymas Irkutsko kalėjime užsitęsė net dvi savaites, po to į Lietuvą M. Matorką gabeno per Novosibirską, Charkovą ir Minską. Vilniuje tik po dviejų savaičių pateko į Lukiškių kalėjimą, kur kalėjo jo draugai. Po teismo jo laukė specialios paskirties lageris Intoje, ten jis tapo kaliniu Nr. B-2-157. Kalinimo metu dirbo sunkų darbą miškuose, o po išėjimo į laisvę 1956 m. vėl buvo grąžintas į išvežimo vietą, „Pobeditel“ kolūkį, iš kurio po metų išvyko gyventi ir dirbti į Lenkiją.

A. Juodagalvis.

Po teismo du mėnesius jam teko kalėti Vilniaus persiuntimo kalėjime, kuris 1951 m. buvo Antakalnyje, Sluškų dvaro rūmuose. „Tų pačių metų rudenį mes, 33 politiniai kaliniai, kartu su 800 kriminalinių nusikaltėlių, gyvulių vagonuose buvome nuvežti į Kolos pusiasalio Murmašio gyvenvietę. Ten tiesėme geležinkelį per Tulamos upės ledą. Pasibaigus poliarinei nakčiai, 1952 m. kovą visi politkaliniai buvome suvežti į vieną iš Leningrado kalėjimų, o po kurio laiko per Kalininą, Molotovą, Sverdloską ir Novosibirską išgabenti į Kraslago 11-ojo skyriaus pirmąjį lagpunktą, kuris buvo Južnajos Tunguskos gyvenvietėje, už 300 km nuo Krasnojarsko. Apie porą metų taigoje dirbau miško brigadoje.

1954 m. pasirodžius SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakui, man, kaip nepilnamečiui, įvykdžiusiam nusikaltimą, bausmė buvo sumažinta dviem trečdaliais, bet teistumas nepanaikintas. Į gimtąjį Ažušilės kaimą grįžau po 4 metų, 4 mėnesių ir 4 dienų. Tik 1957 m. gavau nuolatinį darbą Šiaulių geležinkelio stotyje. Beje, dar 1963 m. buvau tardomas Šiaulių KGB“, – rašė pats A. Juodagalvis.

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... egaila/13/

P. Žilėnas.

„…Į SAK organizaciją įstojau besimokydamas aštuntoje Ignalinos gimnazijos klasėje, gyvendamas pas Grinevičių kartu su K. Cicėnu, S. Raginiu ir P. Beinoriumi. Baigęs mokslus, įstojau į Zarasuose organizuotus pedagogų ruošimo kursus, po kurių buvau paskirtas į Dūkšto r., Grybėnų septynmetę mokyklą mokytoju. Ten dirbau vienerius mokslo metus, po jų buvau perkeltas į Kajatų septynmetę mokyklą. Ten mokytojavau, turėjau būti pašauktas į sovietinę armiją, bet iš šios tarnybos išsisukau, nes padedamas pažįstamų ir draugų įstojau į Švenčionių mokytojų seminarijos ketvirtą kursą. Seminarijos nebaigiau, nes iš jos buvau pašalintas už tai, kad buvo netinkamos mano pažiūros ir nestojau į komjaunimą. Be to, buvo išsiaiškinta, kad mano broliai Klemensas ir Juozas buvo partizanai. Likau apgailėtinoje būklėje: be mokslo, be darbo… Tačiau ačiū buvusiam Ignalinos gimnazijos mokytojui M. Milašiui ir tuometiniam rajono švietimo skyriaus vedėjui A. Kličiui. Jų dėka buvau paskirtas Dainių pradinės mokyklos mokytoju ir vedėju. Neilgai ten dirbau, buvau areštuotas ir išvežtas iš popietinės pamokos.

Po lagerio, niekur negaudamas darbo, 1954 m. rudenį įsidarbinau gimtojo kaimo parduotuvėje. Šio darbo nemėgau, todėl ir nesisekė. Tad po pusmečio įstojau į Vilniaus technikos mokyklą, kur buvo ruošiami kaimo elektrifikavimo ir radiofikavimo mechanikai. Baigęs šią mokyklą, atvykau dirbti į Vidiškių MTS elektromechaniku. Tuo metu Daugėliškio vidurinei mokyklai vadovavo mano gerai pažįstamas draugas iš gimnazijos laikų Adolfas Juršėnas. Pastarasis prikalbino ateiti dirbti į mokyklą darbinio auklėjimo mokytoju ir dirbtuvių vedėju. Mokykla visuomet mane traukė ir aš sutikau iš Vidiškių persikelti į Daugėliškį, net nenutuokdamas, kad buvusiems politkaliniams uždrausta dirbti švietimo įstaigose ir materialiai atsakingą darbą. Apie tai sužinojau kiek vėliau. Mokykloje dirbau laborantu, čia sukūriau šeimą ir buvau įsitikinęs, kad įsikursiu visam laikui. Deja, taip neatsitiko. Buvau atleistas iš darbo, nors tuometinė mokyklos direktorė Vanda Goštautaitė rašė teigiamas charakteristikas.

Susitikau seną bičiulį Joną Gutauską. Jis tada vadovavo Utenos skyriaus energoinspekcijai. Tai jis ir prikalbino eiti dirbti į inspekciją. Dirbau čia gal dvejus ar daugiau metų. Tačiau partija vėl sužinojo, kad „banditas“ dirba tokį atsakingą darbą. Ir vėl mane iš ten išvijo. Taip keturis kartus. Pritrūkęs kantrybės, užtarimo važiavau ieškoti pas tuometį Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką Justą Paleckį. Šis priėmė, išklausė ir pasakė: „Aš apie tamstą nieko nežinau, važiuokite į Ignaliną, ten Jus pažįsta, padės.“ Ignalinoje teko eiti pas KGB viršininką. Šis ištraukęs asmens bylą ėmė skaityti. Kuo toliau skaitė, tuo rūstesnis darėsi, pradėjo plūstis ir vis rėkė: „Tave teisti reikia“. Petras, kaip ir anksčiau, neištvėrė ir žėrė karininkui į akis: „O kas bus, jei ateis laikas ir mes jus teisime…“ Atrodė, kagėbistas sprogs iš įsiūčio, griebėsi už pistoleto dėklo, bet ten jo nebuvo. Atsistojau ir išėjau. Po to sutikęs mane gerai pažįstamas Zbignevas Kovzanas patarė išvažiuoti iš Ignalinos, nes čia ramybės nebus. Taip 1966 m. liepą galutinai atsisveikinau su gimtuoju rajonu ir išvykau į Panevėžį. Iki pensijos dirbau elektros tiekimo įmonėje.“

P. Žilėnas su kartėliu prisimena savo areštą 1951 m. sausio 29 d. Dainių pradinėje mokykloje ir pirmąsias tardymo dienas. „Tardė mane du tardytojai. Neigiau, kad priklausiau SAK. Už tai mane įkišdavo į karštą metalinę spintą. Kiek ten išbūdavau, nežinau, nes atgaudavau sąmonę tik apipiltas šaltu vandeniu ir gulėdamas ant šlapių cementinių grindų. Ši egzekucija tęsėsi daug naktų. Neprisipažinau ir to, kad klasės draugas kun. Alfredas Kanišauskas (iki mirties kunigavo Švedriškėje) man ruošė susitikimą su partizanais Labanoro girioje.“

P. Žilėnas teigiamai atsiliepė apie buvusią Daugėliškio vidurinės mokyklos direktorę V. Goštautaitę ir neigiamai apie kažkada partijos rajono komitete dirbusį Vladimirą Beriozovą (vėliau A. M. Brazausko bendražygį) bei buvusį bendradarbį Daugėliškio vidurinėje mokykloje, istorijos mokytoją Albertą Pautienį.

P. Žilėnas po lagerio grįžo į Ignaliną, tačiau saugumas nuolat persekiojo, nedavė ramiai dirbti. Įsidarbindavo kur per pažintis, po kurio laiko valdžia sužinodavo ir vėl atleisdavo.

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... egaila/14/

J. Subačius.

Jis pasakojo, kad jam iš atminties neišdyla košmariški tardymai ir akistatos Lukiškių kalėjime. Kadangi jis kategoriškai neigė ir neprisipažino, kad tarp klasės draugų platinęs partizanų laikraščius ir dainavęs antitarybines dainas, todėl tardytojas A. Gumbinas visaip jį provokavęs ir bandęs mušti. Tik vėl atgavęs laisvę Jokymas prisipažino, kad partizanų laikraščius jis tikrai atnešdavęs į klasę, kuriuos skaitydavo visi.

Po lagerių tik didelių pastangų dėka pavyko baigti aukštąjį mokslą ir įsigyti biologo specialybę. Norėjo tapti kvalifikuotu teisininku ir bandė stoti į Vilniaus universitetą, bet dėl teistumo nebuvo priimtas. Po to dar bandė laimę daug kur, kol galų gale įstojo į Žemės ūkio technikumą, kurį baigė tik labai gerais pažymiais ir galėjo studijuoti Žemės ūkio akademijoje. Bet ir čia jo biografija užkliuvo. Teko pereiti į neakivaizdinį skyrių ir taip baigti mokslą. Tačiau ir su aukštojo mokslo diplomu sunku buvo įsidarbinti. Vėliau, iki pensijos, jis dirbo vienos technikos mokyklos dėstytoju.

T. Glodas.

Apie jį ir jo šeimą yra mažiausiai žinių. KGB archyve yra dokumentas, parašytas jo ranka, kuriame teigiama, kad jis bausmę atlikęs Šilutės pataisos darbų stovykloje ir ten išbuvo trejus metus ir aštuonis mėnesius – iki 1954 m. spalio 29 d. Archyve aptiktas ir kitas svarbus dokumentas – SSRS Aukščiausiojo teismo plenumo 1960 m. lapkričio 2 d. nutarimas, kuriame teigiama, kad T. Glodas į teisiamųjų suolą pateko tik dėl vieno liudininko – P. Beinoriaus tendencingų parodymų, o kitų liudininkų nebuvo. Todėl nutarta teismo sprendimą panaikinti, nes jo veiksmuose nebuvo nusikaltimo sudėties, numatytos tuometiniame BK.

Apie nelengvą T. Glodo gyvenimą po sugrįžimo iš kalėjimo gerai prisimena buvęs mokyklos trečios laidos auklėtinis ir šios klasės seniūnas Algirdas Čeponis. Pastarasis papasakojo, kad T. Glodui, sugrįžus iš kalėjimo, mokytojauti jam nebeleido ir jis kurį laiką dirbo Kauno 21-ojoje vidurinėje mokykloje ūkio dalies vedėju.

Vien gerus atsiliepimus apie buvusį savo mokytoją pateikė ignalinietė Janina Aginytė. Ji T. Glodą pažinojo jau vokiečių okupacijos metais, kai jis vadovavo Švenčionėlių septynmetei mokyklai, kur ji mokėsi. Tiek šioje, tiek ir Ignalinos vidurinėje mokykloje mokytojas ją nuolatos globojęs. Būtent jo paskatinta visa klasė dažnai deklamuodavo Maironio eilėraščius, pastatė kelis spektaklius. Pasak J. Aginytės, jos klasės mergaitės buvo linkusios dažnai pasvajoti apie ateitį, o berniukai labiau mėgę politikuoti. Apie klasėje veikusią slaptą organizaciją mergaitės nežinojo, todėl buvo labai nustebusios, kai į klasę sugriuvo ginkluoti vyrai ir išsivedė K. Cicėną bei J. Subačių. Šis įvykis labai sukrėtė visą klasę. Po areštų mokykloje nepasirodė P. Beinorius, todėl visi suprato, jog berniukus išdavė jis.

Ilgai lauktos svajonės – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – mokytojas nesulaukė. Jis mirė 1978 m. pavasarį ir palaidotas Šakių r., Plokščių kapinėse, netoli gimtojo Buišių k.

K. Cicėnas.

Duomenų mažai. Žinoma, kad jam pavyko įsitvirtinti Vilniuje. Vėliau jis dirbo sklandytuvų konstravimo biure, pats tapo žinomu sklandytoju.

J. Matkevičius ir A. Bileišis 1998 m. jau buvo mirę.

SAK vyrai, sakė, nesigaili savo sulaužytos jaunystės. P. Žilėnas, A. Juodagalvis teigė: „Buvome lietuviai, supratome, kad kraštas okupuotas, pavergtas, todėl kūrėme SAK sąmoningai, tikėdami, jog Lietuva vėl bus laisva. Spardyti, niekinti, deginti, mes išlikome žmonėmis su savo siekiais ir idėjomis“.

https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... egaila/15/

Albertas JUODAGALVIS

Susitikimas

„Iš draugų, kai pažiūriu, jau nedaug bepaliko“
Taip pasakė kadaise Maironis garbus.
Penkiasdešimt metelių nebe pėdsakų liko…
O gal, vis dėl to, aš neteisus?

Kai kurie jau užmigo miegu amžinuoju,
Kai kurie dabar didžiai protingi yra…
O juk buvo laikai, kai ir mūsų draugystė
Tad atrodė graži ir tvirta.

Keleliu Lietuvos vis kartu, regis, ėjom,
Net Gulago takus teko minti kai kam.
Bet prabėgo laikai – susitikom pasenę,
Susirinkti reikėjo gal tam?

Kaip gražiai ir gudriai kai kas mokam šnekėti,
Kad širdelė suskaudo prie vartų sunkių…
Tik pamiršom tą vasaros vidurio dieną
Kai kas prašėm nebausti „vaikų“.

Susitikom tik trys nepamiršę idėjų
Ir nebuvo užanty aštruolio akmens.
„Visi už vieną, vienas už visus“ pasakėm
Nors nubėgo gerokai vandens.

1998 m.

Foto
https://www.mignalina.lt/2019/12/03/ign ... egaila/15/

**********************************************

P.S. Kęstutis Čeponis: mano tėtė Algirdas Čeponis, tuometinis klasės seniūnas, nebuvo SAK narys, bet tada irgi buvo MGB suimtas ir jį tardė 2 savaites Ignalinos MGB.

Bet jis jokių jam pateikiamų kaltinimų (kad bandė kartu su savo draugu užmušti prie geležinkelio pervažos komjaunuolį Skarbauską, užmovęs jam ant galvos maišą, kad dainavo antitarybines dainas, važinėdamas su Glodo vadovaujamu dramos būreliu ir kt.) nepripažino, o MGB neturėjo jokių įrodymų prieš jį, išskyrus savo agento skundą, kad mano tėvas yra antitarybinių pažiūrų ir du jo pusbroliai yra partizanai.

Krata mūsų namuose irgi nieko nedavė - tėvas jau buvo patyręs konspiratorius ir nieko kompromituojančio namie nelaikė.

Tik neseniai tėvukas man papasakojo, kad mūsų pirtyje buvo užkasti kulkosvaidžio šoviniai, o kulkosvaidį paskandino ežero pakrantėje. Bet emgėbistai nei šovinius, nei kulkosvaidį nerado.

Tėvuko pusbrolis Alfonsas Vaiciukas (slapyvardis "Riteris") buvo partizanų kulkosvaidininkas "Skrajojančiame būryje". Ir kada visi būrio vyrai žuvo arba legalizavosi, jis su prieškariniais lenkiškais dokumentais išvažiavo į Lenkiją - mano bobutė Malvina Čeponienė jį šieno prikrautame vežime nuvežė į geležinkelio stotį, kur jis įsimaišė tarp repatriantų.

Vytauto apygardos Tigro rinktinės „Skrajojantis būrys“

Vėlinių išvakarėse sutvarkyta partizanų žuvimo vieta
https://www.mignalina.lt/2021/10/29/vel ... imo-vieta/

Jonas BALTAKIS

2021 29 spalio

1944 m. rudenį Daugėliškio apylinkėse susikūrė garsusis Tigro rinktinės „Skrajojantis būrys“, kuriam vadovavo taujūniškis Jonas Kamarauskas-Karijotas, drąsus, bet ir gana žiaurus vadas.

Vienu metu būryje buvo daugiau nei 130 kovotojų, jie buvo suskirstyti į keturias kuopas.

1945 m. gegužę Mikalavo miške partizanai kuopos vadu išrinko Mamertą Laurinėną-Mingailą. Jo būryje kovojo ir brolis Jeronimas, gavęs Brutenio slapyvardę.

„Skrajojančio būrio“ bijojo ne tik stribai, bet kartais ir MGB kariuomenė vengdavo su juo stoti į atvirą mūšį. Todėl būrio vadai buvo perdėm drąsūs, kartais neįvertindavo priešo galimybių.

Tokia laikysena lėmė būriui tragišką lemtį. 1946 m. sausio 15 d. Ažvinčių girios pakraštyje, Želmeniškės (Prūsijos) kaime, kuriame apsistojo, būrį apsupo didelės Salako stribų ir kariuomenės pajėgos.

Apie tai, kad ateina kariuomenė, vadui Mingailai buvo pranešta. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad rusus lengvai ištaškys, kaip jau buvo ne kartą, ir pranešimą ignoravo.

Salako stribai ir kariuomenė turėjo visiškai apsupti Želmeniškę, tačiau salakiniai dėl kažkokių priežasčių pavėlavo ir kaimas buvo apsuptas tik iš vienos pusės, nuo Ažvinčių girios.

Prasidėjus susišaudymui, „Skrajojančio būrio“ vyrai, nepažįstantys vietovės (Želmeniškė buvo ne Tigro rinktinės teritorija, priklausė Lokio rinktinei), ėmė trauktis girios pusėn, o ten laukė kariuomenės žiedas su kulkosvaidžiais.

Dvylika partizanų krito iš karto, dar 8–10 paimti gyvi, tačiau čia pat suklupdyti ir sušaudyti. Tai buvo emgebistų kerštas už tai, kad dar prieš puolimą buvo nušautas rusų karininkas, pasiųstas į kaimą kaip parlamentaras derybų su partizanais (turbūt raginti, kad šie pasiduotų?).

Partizanai buvo apsistoję keturiose kaimo trobose. K. Šimkūno sodyboje buvo Lokio rinktinės erškėtėnų būrys su vadu Kazimieru Kaladinsku-Erškėčiu (beje, šis kaimas – vado gimtinė). Tad jo būrys sėkmingai pasitraukė kita kryptimi, kurią turėjo uždengti Salako stribai, bet pavėlavo ir neuždengė (už tai jie savo valdžios buvo nubausti).

Mūšyje žuvo 22 partizanai, dar keli buvo paimti gyvi. Vadas Mingaila buvo sužeistas, bet broliui Jeronimui pavyko jį išvežti iš mūšio. Mingaila gydėsi prie Dysnos upės, Janavo kaime, Kazio Juršio kluone.

Vasario 5 d., dalyvaujant Švenčionių apskrities MGB vyr. įgaliotiniui Skotnikovui, Mingaila buvo suimtas. Jį išdavė artimas giminaitis, svainis. Vadas pasidavė be pasipriešinimo, nenusišovė (kaip tai reikalavo partizanų kodeksas), tai buvo didžiausia jo gyvenimo klaida.

Tardomas išdavė ir visus kovos draugus, ir kelias dešimtis ryšininkų bei rėmėjų. Ir vis vien buvo sušaudytas. Mingailą teisė Ignalinoje 1946 m. rugsėjo 16 d.

Vis dėlto, teisme jis atsitiesė ir pareiškė, kad „mano būrys kovojo prieš sovietų valdžią ir mūsų tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos atstatymas“. Paskutinio žodžio atsisakė, pasigailėjimo neprašė.

Dabar Želmeniškė – bebaigiąs išnykti kaimas, gyventojų nėra, kelios sodybos supuvę, griūnančios ar jau sugriuvę, kelias į kaimą vietomis beveik nepravažiuojamas (ypač, kai šlapia), todėl ir mums, palikus automobilius, teko pėsčiomis eiti daugiau nei kilometrą. Tik vieną sodybą kažkas su žeme yra nusipirkęs ir vasarą, matyt, ūkininkauja.

Istorinė dalis parengta pagal Laimono Abariaus surinktą archyvinę medžiagą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 31 Sau 2025 21:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Ignalinos rajono laikraščiai paskelbti pdf. formatu internete
(Ignalinos bibliotekos svetainėje)

https://ignalinosvb.lt/ignalinos-rajono-laikrasciai/

Kelias į komunizmą (1951-1962)
https://ignalinosvb.lt/ignalinos-rajono ... komunizma/

Nauja vaga (1963-2020)
https://ignalinosvb.lt/ignalinos-rajono ... auja-vaga/

Lietuvos pakrašty (1990, 1991, 1992, 2004)
https://ignalinosvb.lt/lietuvos-pakrasty

Ignalina (2001-2005)
https://ignalinosvb.lt/ignalinos-rajono ... /ignalina/

Mūsų Ignalina (2004-2020)
https://ignalinosvb.lt/ignalinos-rajono ... -ignalina/

P.S. Kęstutis Čeponis: šiuose leidiniuose nemažai istorinių-kraštotyrinių straipsnių, tame tarpe ir mano parašytų.

Beje, leidinio "Lietuvos pakrašty" (paprašytas mano tetos Aldonos Kruopytės) keletą numerių bei laikraščio "Ignalina" 2005 m. dalį numerių (antro pusmečio) ir aš rengiau, o vėliau buvau ir oficialiu redaktoriumi.

Paskutinis laikraščio "Ignalina" numeris, kurį redagavau, yra Nr.102-103, 2005 m. gruodžio 30 d. - 2006 m. sausio 6 d. - jame yra mano redakcinis straipsnis "Žiniasklaida - demokratinės valstybės stuburas".
https://drive.google.com/drive/folders/ ... Vx2O7t1Qp8

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 31 Sau 2025 22:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1337880 ... 539378520/

https://www.facebook.com/download/88838 ... 44&__cft__[0]

Romutis Matkevičius (Matusa)
Budriai (Junciškės arba Juntiškės)

Patį Budrių dvarą dvaru vadinti nelabai ir galime. Tarpukaryje jis būtų vadinamas palivarku, o nepriklausomoje Lietuvoje vidutiniu valstiečio ūkiu.

Šis rašinys apie Budrių dvarą atsirado tik todėl, kad jis įtrauktas į Ignalinos rajono dvarų sąrašą.

Gyvenamųjų vietovių su Budrių arba Budriškių pavadinimais buvo gana daug. Tai visus ir klaidino.

Vienuose rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad dvaras buvo apie 1,5 km atstume nuo kelio Ceikiniai - Kančioginas. Kituose, kad tai vienas iš buvusių Budriškių palivarkų. O kadangi šis dvarelis buvo vadinamas ir Juntiškėmis, tai jo vieta nurodoma netoli Vielionių.

Visuose šiuose teiginiuose nėra tiesos.

Prieš kelis metus „Mūsų Ignalinoje“ buvo išspausdintas mano straipsnis apie Budrių dvarą. Visi pateikti duomenys yra teisingi, išskyrus tai kad patikėjus įvairiais šaltiniais (jų autorių neminėsiu), buvo nurodyta neteisinga dvaro dislokacijos vieta.

Kadangi rimtu dvaru jį pavadinti sudėtinga, teko gerokai paplušėti nustatant jo buvimo vietą, nes jokiame žemėlapyje jis nepažymėtas.

Dvaru ar palivarku Budriai pradėti vadinti tik XIX a. viduryje ir gyvavo jis apie 120 metų.

Tik gerai išnagrinėjus revizijas, inventorių ir Vidiškių parapijos katalikų sąrašus ir įrašus metrikų knygose pavyko nustatyti, kad Budrių dvarelio žemės dabar yra Ignalinos miesto teritorijoje, o XVIII a. pabaigoje priklausė Vidiškių dvaro Budrių kaimui.

Pasakoja Kęstutis Čeponis:

< dvarelis (palivarkas) tikrai buvo būtent ant Vilkakalnio, dauboje, kur yra likę seno šulinio pėdsakai (netoli dabartinio TV bokšto). Dar ir po antrojo pasaulinio karo jį dar naudojo mano senelis gyvuliams girdyti, kai jie ganydavosi lauke ant Vilkakalnio.

Dar yra įdomus faktas - netoli šio buvusio dvarelio miško pakraštyje ant Vilkakalnio stovėjo poros metrų dydžio akmuo su iškaltu dideliu kryžiumi ir kažkokiu užrašu. Akmenį suskaldė maždaug 1940 m., kada sovietai supirkinėjo akmenis savo įtvirtinimų statybai >.

XV amžiuje šios žemės priklausė Švenčionių valsčiui, o vėliau Vidiškių dvarui.

Kvintos

1752 metais Paceikinėje Stanislovo ir Teresės Giedraitytės Previš Kvintų šeimoje gimė būsimasis Paceikinės ir Paringio dvarų paveldėtojas būsimasis Breslaujos pataurininkas Antanas.

Vidiškių dvarininkas Kazimieras Ragoža įklimpo į skolas ir jau nuo 1786 m. dvaras dalimis eksdivizinio teismo buvo parduotas arba atiduotas nuomoti. Dvaras buvo tiesiog suplėšytas į smulkius gabalus.

Eksdivizinis teismas taip pat už skolas atidavė Breslaujos pataurininkui Antanui Previš Kvintai - Budrių kaimo 3 valstiečių lažininkų šeimas (22 gyventojai) ir jų skirtines žemes.

Venglinskiai

1806 metais Antanas Previšas Kvinta Budrius (Junciškės) parduoda ir Budriai atiteko carinės Rusijos karininkui Antanui Ravai Venglinskiui ir jo žmonai Elžbietai Čaikauskaitei (patėvis Leonas Čaikauskas) iš Spinkiškių dvaro.

Venglinskiai 18 a. pabaigoje nuomojo Daugėliškio seniūnijos Viktarinės palivarką. Po 1812 m. karo Venglinskiai nuomojo ir Pekoriškės viensėdį, kur ir gyveno.

1816 metais Budrių kaime dvarui priklausė 5 valstiečių lažininkų sodybos (Andriaus Kugaudos, Kristupo ir Simono Čičelių ir Kristupo bei Silvestro Belkauskių ir viena sentikių sodyba.

Dvaro žemėse gyveno 37 rev. sielos arba apie 80 gyventojų (LVIA f.515 ap.15 b.332)

1817 m. čia mirė Elžbieta Venglinskienė ir ji buvo palaidota Senojo Daugėliškio kapinėse.

Antanas Venglinskas mirė 1823 metais.

1824 m.balandžio 11 d., jau po Venglinskio mirties, Budrių dvarą perėmė bajorų globa, kuri rūpinosi dvarininkų našlaičių bei našlių asmens ir turto reikalais. 1825 kovo 23 d. bajorų globa paskelbė apie Budrių atidavimą į nuomą (KL:1825).

Kosinskiai

1827 m. šios žemės atiteko Venglinskių dukrai Eleonorai (Elenai) Venglinskaitei Kosinskienei. Eleonora Kosinskienė (?- 1858) turėjo savo dalį ir Paringio dvare.

1834 metais dvarui priklausė 4 sodybų lažininkų (Stanislovo ir Kristupo Čičelio, Andriaus Kugaudos, Andriaus Bukausko) Budrių kaimas.

Dvaro žemėse dar gyveno sentikiai, laisvieji ir kampininkai. Iš revizijos reikia suprasti kad jie irgi priskirti Budrių kaimui.

Dvaro žemėse gyveno 32 laisvieji ir 241 lažininkas, sentikis ir kampininkas (LVIA f. 515 ap.15 b.638)

Kaip liudija Vilniaus gubernijos skelbimas 1844 m. Eleonoros Kosinskienės Budrių dvaras turėjo 50 dešimtinių žemės ūkiui tinkamos žemės, 36 valstiečių sielas ir buvo įvertintas 400 rublių sidabru (VGŽ :1844 171 psl.).

Dvaras buvo skolingas valstybei ir paskelbtas jo pardavimas. E. Kosinskienė ruošėsi perduoti Budrių kaimo valstiečius valstybei. Tiesa be žemės, kuri iš pradžių jiems turėjo būti skirta iš Daugėliškio valstybinio dvaro, bet procesas užtruko. Tokių atvejų mūsų krašto istorijoje daugiau nėra žinoma.

1851 metais buvo sudarytas Eleonoros Kosinskienės Budrių žemių inventorius.

Pagal inventorių šiose žemėse gyveno 3 valstiečių lažininkų (dviejų Motiejų ir Antano Čičelių ir 6 (našlės Mortos Čičelienės, Elijašo Rizgunskio, Andriaus Bikausko ir kt.) kampininkų (daržininkų) šeimynos bei kartu su laisvaisiais dvaro žemėse 73 gyventojai (LVIA f.394 ap. 6 b. 341).

Dvaras turėjo 69 deš. žemės., t.t. 49 deš. ariamos. Pas valstiečius buvo 6 arkliai ir 2 darbiniai jaučiai. Lažo dvare nebuvo. Faktiškai žemės buvo nuomojamos gaunant per metus 15 rub. (matyt asignacijomis) činšo mokestį už vieną dešimtinę.

1858 metais trys dvaro valstiečių Čičelių šeimos ir visos kampininkų (daržininkų) šeimos buvo perkeltos į Simoniškio valstybinio dvaro palivarkines žemes (dvaras buvo netoli Strūnaičio ir Strūnos kaimų). Įsikuria Čičelių (dabar - Čyčeliai) arba Čičeliavo kaimas.

Civinskiai

1860 metais Eleonora Kosinskienė dvarą užrašė giminaičio Leono Babinskio dukrai Valerijai Marijai Civinskienei, nors Eleonoros vyras Antanas Kosinskis mirė Paringio dvare tik 1873 m. (LVIA F.1329).

1862 m. Vilniaus civilinio teismo palata iškvietė V.Civinskienės patikėtinį Leonardą Civinskį dėl 500 rub. apdovanojimo iš iždo už Eleonoros Kosinskienės perduotus valstybės iždui valstiečius.

Civinskiai 39 dešimtines žemės dar nupirko.

Civinskių duktė Agafija Tamašauskienė paveldėjo šias žemes, kuriai buvo ir užrašyta šios 39 dešimtinės žemės.

1872 m. įrašyta, kad Elenoros Kosinskienės Budrių dvaras turėjo 69 deš. žemės (LVIA F.515 Ap.6 B.1159), nors E.Kosinskienė jau buvo mirusi prieš 14 metų.

Taip ilgai tuo metu buvo sprendžiami palikimo klausimai, matyt užrašymui prieštaravo Antanas Kosinskis, kuris ilgą laiką nuomojo Erzvėto dvaro žemes.

1881-1885 m. jau pilnai Valerijos Civinskienės 51 dešimtinės Budrių dvaras gaudavo 81,6 rub. pajamų. (VGŽ : 1881-1885).

1892 m. kovo 20 d. mirė Valerija Civinskienė ir Švenčionių taikos teismas paskelbė Paringio ir Budrių dvarų paveldėtojų paiešką. (VGŽ: 1892 ).

Nors dvaras jau buvo parduotas, bet dėl nesumokėtų mokesčių 1902 m. dvaras dar įrašytas kaip Valerijos Marijos Civinskienės (69 dešimtinės) ir įvertintas 1020 rub.(LVIA F.381 Ap.19 B. 4079).

1895 m. V.Civinskienės vyro, carinės Rusijos armijos papulkininkio, Antano Civinskio mirties Paringio ir Budrių dvaras atiteko jo broliui Ričardui Civinskiui (LVCA .130 Ap.1 B.19260).

Čeponiai

Pagal K.Čeponio pasakojimą seneliai tą dvarininkę vadino Švinckiene - matyt, ėjo pasakojimai iš kartos į kartą ir Civinskienės pavardė buvo iškraipyta.

"Liudviko Čeponio sūnūs, o Čeponio Krištapo (Kristoforo) anūkai buvo Juozas, Antanas ir Laurynas (jis kaip Ramaniškės savininkas).

Liudvikas jiems padalino savo žemę ir mišką, Liudviko turėtus Budriuose ir Ramaniškėje. Jis juos nusipirko iš Vidiškių dvarininko Kamienskio (Kaminskio) maždaug 1865 m. (?) - kaip pasakoja mano seneliai, už 1000 caro rublių. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad dvarininkas tą žemę ir mišką jau anksčiau buvo įkeitęs bankui - ir mano protėviams teko dar kartą mokėti bankui. Baigė išmokėti tik 1943 m."

Bet dokumentai „piešia“ kiek kitokį vaizdelį.

Dar iki 1889 metų Juozapas ir Antanas Čeponiai ir Antano švogeris Pranciškus Kačka iš Senojo Daugėliškio sumojo nupirkti V.M. Civinskienės Budrių dvarelį. Kaip jau įprasta tais metais pirkimo procedūros užsitęsė.

Tik 1896 metų spalio 26 dieną Juozapo ir Antano Čeponių bei Pranciškaus Kačkos įgaliotinis Samuelis Gavenda Švenčionyse pas notarą Apoloną Chmelevskį sudarė dvaro žemių pirkimo - pardavimo sutartį.

Už Ričardo Civinskio Budrių dvarą Čeponiai ir Kačka sumokėjo 1000 rublių, bet pinigai atiteko ne R.Civinskiui, bet Civinskių kreditoriams, o pats dvaras buvo parduotas viešame aukcione. Buvo nupirkta 51 deš. žemių, kurios ribojosi su Bėčiūnų ir Vidiškių dvaro žemėmis bei Girminių ir Budrių kaimų valstiečių žemėmis.

Pagal žodinį susitarimą dvaro nuomininkais buvo Čeponiai, bet nuomos mokesčio jie tuo metu kažkodėl
nemokėjo.

Tuo metu pati dvaro sodyba buvo apgailėtiname stovyje. Pagrindinis gyvenamasis namas buvo faktiškai sugriuvęs. Dvaro sodyboje dar stovėjo dūminė pirkia (хата курная), tvartas ir du svirnai. Visi pastatai buvo prastame stovyje ir ūkinei veiklai netiko.

Sodybų statybai Čeponiai ir P.Kačka užstatė už 2000 rublių dvarą Vilniaus žemės banke jau sekančiais 1897 metais.

Išmokėti skolą bankui sekėsi sunkiai. 1901 ir 1906 metais bankas buvo paskelbęs viešą Čeponių palivarko (jau įvardijamas kaip palivarkas) pardavimą. Čeponiams pavyko atsiskaityti su banku ir pats palivarkas nebuvo parduotas, bet neteko dalies žemių (LVCA f. 130 ap.1 b.14386).

1905 metų duomenimis Budrių palivarkas turėjo 24 deš. žemių ir 8 gyventojus.

Po P.Stolypino reformos žemės buvo tarp šeimininkų padalintos.

1923 ir vėlesniais metais statistikoje Budrių palivarkas jau neegzistuoja.

1923 metais Juozapui ir Antanui Čeponiams Budrių kaime priklausė po 12,5 deš. žemės, o 1928 metais Budrių kaime buvo 6 ūkiai, 24 gyventojai, kuriems priklausė 89,1 ha žemės.

Budrių dvaro, o vėliau palivarko istorija baigėsi prijungus palivarką prie Budrių kaimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 16 Vas 2025 20:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Siaurieji geležinkeliai - Ko nesunaikino du pasauliniai karai – sunaikinome patys

https://www.mignalina.lt/2015/04/14/ko- ... ome-patys/

MI informacija
2015 14 balandžio

Lietuvos siaurojo geležinkelio istorija vis rašoma. Iš senų nuotraukų mus tyliai skverbia senųjų geležinkeliečių žvilgsniai… Tiesūs, tvirti vyrai, miglotos tolumos už nugaros, šilai, upių vingiai, kalvelės. Mažas, patrauklus siaurukas sutiktų 117 pavasarį. Buvusio geležinkeliuko mylėtojai puikiai supranta, kad jo gyvenimo jau neatgaivinsi, nesukasi ištiesintų pylimų, neprikelsi sugriautų tiltų, bet… Kol gyva atmintis prisiminimais šildo prabėgusias vaikystės dienas, daugeliui Aukštaitijos senbuvių, rodos vakar Adutiškio, Švenčionėlių ar Utenos geležinkelio stotyse šurmuliavo smagi minia.

Žiaurūs laikmečio smūgiai

Aistruoliai, renkantys istorinius duomenis apie siauruko gyvavimo laikotarpį, pastebėjo, kad beveik balta dėme lieka geležinkeliuko gyvavimo periodas Ignalinos rajono rytiniame pakraštyje. Susidariusią situaciją nusako gerai krašto istoriją žinantis ir tėvo Broniaus pasakojimus menantis Raščiūnų kaimo gyventojas Jonas Kurila.

„Pirmojo pasaulinio karo metais, kaimo gyventojai buvo išvaryti į Pakretuonę, o per Raščiūnus driekėsi antroji fronto linija. Vokiečių kareiviai nejautė sentimentų svetimtaučių buičiai, todėl pusę pirkių sudegino kūrendami pečius – per langą įtempdavo visą medį, įkišdavo per ertmę skirtą prakurai ir pakurdavo… Dažniausia tokia „metodika“ baigdavosi gaisru. Tuomet eidavo į kitus namus. Kaimo gale buvo lentpjūvė, iki kurios nuo Adutiškio, pro Gilūtų kapines, per Svylės kaimo kalnelį, kairiuoju Raščiūnų pakraščiu vingiavo geležinkeliuko atšaka. Iš lentpjūvės paruošta mediena buvo gabenama į Vokietiją, likusi dalis naudojama sutvirtinimams apkasuose, bunkeriuose.

Iš lentpjūvės siauruko atšaka vingiavo per Guntauninkus tolyn, iki Antanų kaimo, už kurio – pirmoji pagrindinė fronto linija. Antanų kaimas nepriklausė nei rusams, nei vokiečiams. Buvo tarsi niekieno.

Taip tęsėsi keletą metų… Vokiečiams pasitraukus, grįžę Raščiūnų ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai rado sudegintą beveik kas antrą trobą, laukai užžėlę piktžolėmis, nei ką sėti, nei ką pjauti. Užklupo baisus badmetis. O valdžios vis keitėsi – rusai, lenkai, vėl lietuviai.

Žmonėms reikėjo kažkaip išgyventi, todėl išrinkinėjo siauruko bėgius ir parduodavo superkantiems žydeliams. Nagingesni iš metalo gamino reikalingus padargus – akėčias, plūgus, kirvius. Cementinius blokelius naudojo naujų namų pamatams.

Todėl siaurukas šiame krašte neišliko ilgiau kaip kitose Lietuvos vietovėse, netapo kultūrinio paveldo dalimi ar sentimentaliu vaikystės prisiminimu. Jo bėgiai, pabėgiai senelių buvo panaudoti išgyvenimui, įsitvirtinimui nuniokotoje karo žemėje. Netoli kaimo dar matomos buvusio pylimo žymės, reljefas išduoda vingiavusio siauruko pėdsakus, bet laikas baigia ištrinti paskutinių to laikmečio liudininkų pasakojimus“.

Toliau Lietuvoje kitaip…

„Aukštaitijos krašto siaurieji geležinkeliai“ autorius Algirdas Trinkūnas niekada nesiliovė domėtis ir kaupti medžiagą apie Lietuvos siauruko gyvavimo laikotarpį, jo svarbą, įtaką pramonės vystymui ir kasdieniam lietuvio gyvenimui.

Utenos ir Anykščių rajonuose siaurukas nebuvo išdraskytas į gabalus, išliko daugiau nei šimtmetį ir tapo minėtų kraštų kultūrinio gyvenimo dalimi. Siauruko mylėtojas apvažiavo ne vieną buvusio geležinkelio atkarpą, fotografavo tiltus, likusias vandens perlaidas, stočių pamatus, žole užžėlusius buvusio pylimo vingius, peizažus, kurie atsiverdavo traukinio keleiviams, užrašė buvusių geležinkeliečių prisiminimus.

Algirdas purtė užmaršties dulkių sluoksnį nuo gražiausių kultūros istorijos puslapių ir vis labiau suprato, koks svarbus anuomet buvo tas žaismingas, kaimo vietovėmis vingiuojantis siaurukas praėjusio šimtmečio gyventojams. Tarsi gyvenimo laikrodis. Keletas kartų išaugo su juo – iškeliavo iš kaimo į miestus, paskui sugrįždavo atgal su vaikais… Siaurukas tapo istoriniu paveldu.

Geležinkeliukas palietė daugelio sodiečių gyvenimus. Tai buvo puiki susisiekimo ir visų įmanomų krovinių pervežimo priemonė.

Nepelningas ir nereikalingas

Platusis geležinkelis išstūmė siauruką, nes Tarybų Sąjungos platybėse laukė lietuviškos produkcijos, pagamintos Utenoje, o perkrovimas iš siaurojo kelio į platųjį reikalavo papildomų kaštų ir laiko.

KP direktyvomis – siaurasis geležinkelis, neatsižvelgiant į palankesnes privažiavimo galimybes, manevringumą, patogumą provincijos gyventojams, paskelbtas nerentabiliu ir pradėtas naikinti.

Vartant istorijos puslapius, Carinės Rusijos valdymo periodu, Vokiečių okupacijos ir Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais Lietuvos siaurasis geležinkelis buvo labai pelningas valstybei.

Sovietmečiu, plačiojo geležinkelio projektuotojai, atvykę iš tuometinio Leningrado, nustebo siauruko unikalumu įveikiant vingius, kalniukus, vystant greitį lygumomis ir pasiūlė jį išsaugoti ateinančioms kartoms, o naują kelią nutiesti negriaunant senojo geležinkelių tinklo. Tuometiniai valdžiai penkmečio planai buvo svaresni nei kultūrinis istorinis paveldas ir siauruko kelias pasistengtas kuo greičiau nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ko nesunaikino du pasauliniai karai – sunaikinome patys.

Visgi, siauruko mylėtojų pastangomis, jis tapo Rytų Aukštaitijos ir Lietuvos istorijos dalimi. Gyvena prisiminimuose, senose nuotraukose, straipsniuose, muziejuose.

Ieškantiems gilesnės prasmės, laiko rūke jis pasirodo skrendančiu olandu ir vėl ištirpsta, primindamas trapumą ne tik žmogiškos būties, skatindamas labiau apmąstyti mūsų sprendimus ir žingsnius.

Autorės ir redakcijos archyvo nuotr.

*************************************************

https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/ ... 32104/amp/

Algirdas Trinkūnas. Aukštaitijos krašto siaurieji geležinkeliai; [sudarytoja ir redaktorė Milda Skaisgirienė], 183, [1] p.: iliustr., faks., portr., Utenos kraštotyros muziejus, Utena: [Utenos spaustuvė], 2007(tiražas 800 egz.)

Fofo
https://www.google.lt/search?sca_esv=72 ... =871&dpr=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto apylinkės bei Budrių ir aplinkinių kaimų istorija - Kūlingė, Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys...

Parašytas: 16 Vas 2025 23:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27619
Miestas: Ignalina

Algirdas Trinkūnas. Aukštaitijos krašto siaurieji geležinkeliai; [sudarytoja ir redaktorė Milda Skaisgirienė], 183, [1] p.: iliustr., faks., portr., Utenos kraštotyros muziejus, Utena: [Utenos spaustuvė], 2007(tiražas 800 egz.)

Knygos viršelio foto:
https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... 462&type=3

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 72 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: