Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Zigmas Zinkevičius: Krikščioniškos kilmės lietuvių vardynas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Zigmas Zinkevičius: Krikščioniškos kilmės lietuvių vardynas

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Zigmas Zinkevičius: Krikščioniškos kilmės lietuvių vardynas

Parašytas: 03 Sau 2011 16:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27437
Miestas: Ignalina

Krikščionybės ištakos Lietuvoje

2005-03-19
Akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Vilnius

Krikščionybė į Lietuvą atėjo iš dviejų pusių: Vakarų ir Rytų. Vakarų krikščionybės banga Lietuvą pasiekė per vakarinius slavus, daugiausia lenkus, taip pat ir vokiečius, atslinkusi nuo Romos pusės. Rytų banga atėjo per rytų slavus nuo Bizantijos. Aiškinantis krikščionybės Lietuvoje atsiradimą reikia ištirti abi šias bangas.

Vakarų krikščionybės bangos tyrimo rezultatus esu išdėstęs knygoje Lietuvių poteriai (Kalbos mokslo studija, Vilnius, 2000; yra angliška reziumė), kurioje įrodžiau, kad poteriai į lietuvių kalbą buvo išversti ne iš lenkų kalbos, kaip iki šiol manyta, bet iš vokiečių kalbos dar karaliaus Mindaugo laikais ir kad tada įžiebta krikščionybės kibirkštis Lietuvoje neužgeso, nes poterių vartojimo tradicija niekuomet nebuvo pertraukta. Lietuviškuose poteriuose iki šių dienų išliko pirmykščio vertimo iš vokiečių kalbos elementų, nežiūrint vėlesnių gausių perdirbimų lenkiškų poterių pavyzdžiu.

Rytų krikščionybės bangos tyrimui skiriama ši knyga. Nėra abejonės, kad Rytų krikščionybės banga buvo labai intensyvi ir lietuvių gyvenime paliko gilius pėdsakus. Ji Lietuvą pasiekė anksčiau negu banga iš Vakarų. Tai rodo iš Rytų gautas senaisiais bažnytinės terminijos sluoksnis, pvz., Kalėdos, kūčios, Velykos, krikštas, bažnyčia ir kt. Toji krikščionybė buvo gerokai įsigalėjusi. Žinoma, kad tarp pakrikštytų pagal Rytų Bažnyčios apeigas lietuvių iki oficialaus krikšto buvo garsių žmonių. Minėtinas Nalšios kunigaikštis Daumantas, tapęs net Rytų Bažnyčios šventuoju. Be jo, iki XV a. vidurio dar apie 50 lietuvių kunigaikščių buvo Rytų apeigų krikščionys, dalis jų vienuolynų kūrėjai. Net krikščionybės iš Vakarų įvedimo Lietuvoje iniciatoriai didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas prieš tai greičiausiai buvo pakrikštyti Rytų apeigomis.

Tačiau Rytų krikščionybei nebuvo lemta Lietuvoje galutinai įsitvirtinti dėl anuomet susiklosčiusios situacijos, palankesnės Vakarų bangai. Kitų civilizacijų atžvilgiu Vakarų civilizacija tada užėmė lyderės vietą. Rytams buvo sunkūs laikai. 1204 m. kryžininkai užėmė Konstantinopolį. Bizantija 1371 m. tapo Turkijos vasalė, vėliau visi žlugo. Taip nustojo egzistavęs tos civilizacijos centras. Didžiausia tos kultūros šalis – Kijevo Rusia gyveno sunkius laikus. 1237 m. ją užpuolė totoriai ir netrukus užkariavo. Jos padėtis tapo apverktina. Tai ir buvo svarbiausia lietuvių orientacijos į Vakarų kultūrą priežastis nuo pat Mindaugo laikų. Dėl viso to Lietuva ilgainiui tapo ribine šalimi, skiriančia bizantinę Rytų kultūrą nuo lotyniškųjų Vakarų, vis labiau artėjančia prie pastarųjų. Tačiau lietuvių tautos kelias į Vakarų Europos kultūrą buvo labai ilgas ir su dideliais pertrūkiais (plg. carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos okupacijas), bet jis pagaliau Lietuvą atvedė prie įstojimo į Europos Sąjungą.

Aiškinantis Rytų krikščionybės poveikį lietuvių gyvenimui iki oficialaus krikšto (1387 m.) mastą. labai svarbią vietą užima tikrinių vardų studijos, ypač tų, kurių ištakos siekia anuos senus laikus. Knygoje konstatuojama, kad Rytinė krikščionybės banga tokių vardų buvo paskleidusi Lietuvoje didelę daugybę. Tie vardai savo fonetika ir forma skiriasi nuo vėliau iš Vakarų gautų tų pačių vardų variantų.

Ilgainiui tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų atėję krikštavardžiai virto pavardėmis, buvo išplėsti tam tikromis priesagomis, bet ir pavardėse išliko kilmės iš Rytų arba iš Vakarų požymių. Formuojantis dabartinei pavardžių sistemai kai kurie iš Rytų gauti vardai dar ilgai buvo vartojami ir kaip krikštavardžiai. Tik ilgainiui katalikų kunigai ėmė stropiau laikytis kanoninių vardų firmų, krikštydami vaikus vengė iš Rytų atėjusių vardų kaip stačiatikiškų.

Darant vardų analizę reikia prieš akis turėti svarbią metodologinę nuostabą, kad nelietuviškomis dabar laikomos pavardės, išskyrus retas išimtis, tapo tokiomis čia pat Lietuvoje, o ne buvo iš svetur importuotos, t.y. pasiskolintos, kaip neretai tvirtinama. Tai amžiais vykdyto mūsų pavardžių slavinimo bei lenkinimo, o Mažojoje Lietuvoje dar ir vokietinimo, padarinys. Antai pavardė Petravičius yra pavardžių Petraitis, Petronis ir pan. perdirbinys. Jos ryšiai su lenkų Petrowicz nėra tiesioginiai, o per Lietuvos valstybėje vartotą slavišką raštinių kalbą. Iš tos raštinės antroponimo ПЕТРОВИЧЬ lietuviai paveldėjo Petravičius, gudai bei rusai Петрович (Петровіч), lenkai Petrowicz ir pan. Tai ne pavardės skolinimas. Juk praeityje nėra buvę masiško svetimtaučių žmonių lietuvinimo. Žinoma, atneštinių pavardžių lietuviai šiek tiek turi, tačiau nepalyginti mažiau negu Petraitis → Petravičius ir pan. perdirbinių.

Turint visa tai omenyje buvo atlikta tos lietuvių vardyno – pavardžių, gyvenviečių pavadinimų ir vandenvardžių – dalies, kuri vienaip ar kitaip savo kilme susijusi su Rytų apeigų krikščionybe, detali lingvistinė analizė. Jos rezultatams išdėstyti paskirta didžioji knygos dalis. Vardai suklasifikuoti pagal šiuos kriterijus:

Turintys vėlyvuosius (Bizantijos) graikų kalbos fonetinių ypatybių: β → ν, pvz., Jakav-onis iš rytų slavų Яков šalia iš Vakarų gauto šio varianto Jokūbas; ∂ → f, pvz., Aponas iš Афоний šalai Atanazas (iš sulotyninto graikų vardo Athanasius); η → ī (i), pvz., Grigaras (Grygalius) iš Григор šalia Gregoras (lot. Gregorius).

Turintys graikų kalbos garsus, nepaliestus Vakarų kalbų įtakos (nėra z, ž iš s; c iš k), pvz., Maisiejus iš Мойсей šalia Mozė, Maižiešius (lenkų Mojżesz); Kiprijonas iš Киприан šalia Cipronas ( lenkų Cyprian).

Kilę iš specifinių rytų krikščionių vardų formų, skirtingų nuo tų pačių vardų Vakaruose, pvz., Ivonas iš Иван šalia Jonas (lenkų Jan).

Vardai, kurių tarminė tartis rodo seną kilmę iš Rytų, pvz., Antanas, dial. Untanas (an virtimo un procesas prasidėjo XI amžiuje).

Vardai, kurių liaudiniai variantai orientuoja į Rytus, pvz., vardo Pilypas trumpiniui Pilius pradžią bus davęs Филь, kildinamas ne tik iš Филипп, bet ir iš Филимон.

Vakarams nebūdingi vardai, pvz., Svirka (Cvirka) iš Свирко (Цвирко), kurio kanoninė forma Спиридон.

Esama ir tokių vardų, kuriuose sumišę Rytų ir Vakarų kalbiniai elementai, pvz., Jurgis kildinamas iš Юргий, tačiau vakariniai Lietuvos pakraščiai ir Mažoji Lietuva vėliau šį vardą pakartotinai gavo iš Vakarų, plg. vokiečių tarminę formą Jurge (Jörg). Kai kuriuos Rytų krikščionybės vardus lietuviai galėjo gauti ir per lenkų kalbos tarpininkavimą. Tačiau tai nelengva įrodyti.

Tolesniuose knygos skyriuose nagrinėjama Rytų krikščionybės vardų patekimo į lietuvių kalbą chronologija. Daroma išvada, kad šio vardyno didžioji dalis Lietuvoje atsirado natūraliai dar prieš oficialųjį krikštą. Vardai atėjo su ankstyvąja Rytų apeigų krikščionybės banga. Pakrikštyti lietuviai gavo tokius vardus, kokiusrtojo jų krikštytojai, tik juos aplietuvino, svetimus garsus (pvz., f, ch) pakeitė savais (p, k), pridėjo lietuviškas galūnes. Krikščioniškasis vardynas maišėsi su senuoju lietuvišku (tautiškuoju). To mišimo pėdsakų išliko dabartinėse pavardėse. Krikščioniški vardai brovėsi į senąją dvikamienių asmenvardžių sistemą, pvz., pavardė Jur-tautas turi pirmąjį dėmenį Jur- iš Juras, krikštavardžio Jurgis liaudinio varianto. Savo ruožtu senasis vardynas veikė iš Rytų gautus vardus, pvz., Klymantas turi baigmenį -mantas vietoj -mentas (: Климент) iš Al-mantas ir pan.

Tačiau ne visas iš Rytų gautas vardynas savo ištakomis siekia laikus iki oficialaus Lietuvos krašto, nes kai kurie vardai galėjo į Lietuvą ateiti ir vėliau. Bet tokių nebuvo daug. Didžiuma gauti labai seniai. Tai rodo jų fonetika, pvz., Povilas < *Павьлъ (pateko dar prieš rytų slavų kalbos jerų išnykimą), Andrius, dail. Undrius (prieš rytų aukštaičių an virtimą un), ir prozodija – akūtas vietoj vėlesniems slavizmams būdingo cirkumflekso, pvz., Jurgis šalia Jurgilas.

Vardų senumą rodo ir labai gausūs jų atspindžiai gyvenamųjų vietų pavadinimuose (pasitaiko, kad vienas vardas randamas net daugiau negu šimte gyvenviečių pavadinimų!), kurie neretai būna sudėtingi vediniai, rodantys ilgą vietovardžio raidą, pvz., Andr-iuk-ait-ynė ‘vietovė, kurioje gyvena daug (priesaga -ynė) Andriaus vaikų (-ukas, t.y. Andriukų) palikuonių (= sūnų, priesaga -aitis)’. Kai kurie labai seni vardai išliko tik gyvenviečių pavadinimuose, pavardėse jų nebėra (tų pavardžių turėtojai išmirė), pvz., vardas *Lavoras slypi tik gyvenvietės pavadinime Lavoriškės (senumą rodo ir akūtas). Ypač iškalbingi tokie vandenvardžiai, kuomet iš Rytų gautas asmenvardis paverčiamas vandenvardžiu, kuris ir įasmenina vandens objektą, o tai padaryti galėjo tik žmonės gamtmeldžiai, dar nebūdami krikščionys, pvz., upės pavadinimas Kirka iš vardo Кирко (Киприан liaudinio varianto), ežero pavadinimas Povil-ėlis – vardo Povilas diminutyvas ir pan. Taigi didžioji dalis iš Rytų gautų vardų yra bendraamžiai su seniausiu bažnytinės terminijos sluoksniu, pasiekusiu Lietuvą iki XII a., dar prieš oficialųjį krikštą. Rytų apeigų krikščionybės įtaka Lietuvoje, matyt, pradėjo reikštis tuoj po rytų slavų krikšto ir stipriai reiškėsi XI–XII a. Tada lietuviai susipažino su daugeliu knygoje išnagrinėtų krikštavardžių, ėmė juos vartoti, su jais apsiprato.

Įvedus Vakarų krikščionybę vardams ir Rytų plūsti į Lietuvą nebebuvo sąlygų, išskyrus gyventojų persikėlimo arba jų vėlesnio prievartinio įvardijimo slaviškomis pavardėmis atvejus, kurie nebuvo masiški. Esami gausūs iš Rytų atėjusių vardų variantai rodo ne pakartotiną jų skolinimą, bet iš seno vartotų vardų slavinimą, vykusį ilgus amžius. Sakysime, vardas Antanas pagal rytų slavų pavyzdį Антон ilgainiui, ypač pavardėse, imtas perdirbinėti į Antonas, taigi šalia pavardės Antan-avičius atsirado jos variantas Anon-avičius ir pan. Svarbų vaidmenį atliko slaviškoji Lietuvos raštinių kalba (vėliau lenkų, rusų), kuria anuomet buvo rašomi dokumentai. Tuose dokumentuose būdavo įrašomi ne tik lietuvių, bet ir rytinių slavų (vėliau lenkų, rusų) vardai, kurie vieni kitus veikė, vieni su kitais būdavo painiojami. Svyravimą didino ir vardų nevienodas ištarimas skirtingose tarmėse.

Iš Rytų atėjusį krikščioniškąjį vardyną išlaikė ir mums perdavė lietuviškai kalbantys žmonės, kurių nemaža dalis anuomet priklausė elitui, turėjusiam reikalų su Rytais, buvusiam rytinėje Lietuvos valstybės dalyje ir apsipratusiam su ten vartotais asmenvardžiais. Elitu, žinoma, sekė ir jo vardus pamėgdžiojo paprasti žmonės. Tuo būdu Rytų krikščionybės vardynas labai išplito tarp lietuviškai kalbančių valstybės gyventojų, ne vien krikščionių, bet ir dar nekrikščionių. Tai rodo labai gausūs to vardyno pėdsakai dabartinėse pavardėse. Net apie trečdalį krikštavardinės kilmės pavardžių sudaro tokios, kuriose slypi Rytų krikščionybės vardai!

Visa tai leidžia daryti svarbias ekstralingvistines išvadas. Juk viduramžiais su krikščionybe ėjo pažanga: kilo materialinė ir dvasinė kultūra, buvo kuriama raštija, sklido žmonėse švietimas. Viso to gamtmeldžiai lietuviai ir kitos baltų tautos dar neturėjo. Tas pat pasakytina ir apie kitų neseniai pakrikštytų Vidurio ir Rytų Europos tautų ankstesnį gyvenimą. Neišleistina iš akių, kad tai buvo epocha, kuomet Europoje kūrėsi klasikinės tautinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos. Lietuva nuo jų atsiliko dėl pavėluoto krikšto. Tai ir buvo svarbiausioji priežastis, kodėl Lietuvos valstybėje lietuvių kalbą ilgainiui užgožė kitų, anksčiau pakrikštytų, tautų kalbos. Pagaliau, tai didžiąja dalimi nulėmė Rytų Europos dabartinės etninės struktūros susidarymą.

Manoma, kad slavų skverbimasis į baltų žemes prasidėjo apie IV a. po Kr. Didžiuliuose plotuose tarp Kijevo ir Naugardo slavų kalba įsivyravo V–VIII amžiais. Vietinės baltų gentys buvo asimiliuotos, nors jų salos kai kur išliko iki XII–XIII a., vietomis gal ir ilgiau. Tai buvo ilgai užtrukęs ir sudėtingas procesas, kurį labai suintensyvino ir iš esmės nulėmė rytų slavų krikštas ir su juo susijęs slavų raštijos atsiradimas bei bizantinė kultūra. Išnykę rytuose baltai paliko gilius pėdsakus rytų slavų materialinėje ir dvasinėje kultūroje. Baltų substratas ypač lemtingas buvo baltarusių protėviams. Juk visa jų teritorija iki VII–VIII a. buvo baltų gyvenama. Taigi baltarusiai išaugo ant baltiško substrato, kuris ir suformavo juos kaip tautą.

Intensyvi slavų ekspansija apie VII a. greičiausiai nepalietė istoriniais laikais lietuvių užimamo ploto. Toliau į rytus buvę baltai kalbos požiūriu tada dar beveik arba ir visai nesiskyrė, priklausė tam pačiam kalbiniam resp. etniniam arealui. Matyt, tada dar nebuvo ryškesnio kalbinio skirtumo ir tarp atskirų rytinių slavų genčių. Tiesioginis slavų sąlytis su dabartinių lietuvių protėviais vargu ar galėjo rastis anksčiau kaip IX a. Slavų tos epochos baltizmai tebėra neištirti.

Dabartinių lietuvių protėviai anksčiausiai susidūrė su slavų gentimi krivičiais. X–XI a. įsigalėjo krivičių įkurta Polocko kunigaikštija, savo įtaka plėtusi ir į lietuvių žemes. Tačiau XII a. antroje pusėje netikėtai padėtis iš esmės pasikeitė. Galinga Kijevo Rusia dėl sritinių kunigaikščių tarpusavio kovų nusilpo ir nebepajėgė atsispirti prieš atslinkusią iš rytų totorių invaziją. Maždaug apie tą laiką prasidėjo energinga lietuvių ekspansija į rytus.

Greit susikūrusi stipri Lietuvos valstybė savo valdas išplėtė dideliuose Kijevo Rusios plotuose, kur tada dar buvo išlikę baltų salų. Pagaliau prisijungė ir patį Kijevą. Toji ekspansija pristabdė slovėjimo procesą. Jano Safarewicziaus atlikti lietuvių kilmės gyvenviečių pavadinimų su priesaga -išk- paplitimo tyrimai rodo, kad oficialaus (iš tikrųjų pakartotinio) Lietuvos krikšto metu (XIV a. pabaiga) lietuvių kalbos ploto rytinė riba ėjo iš pietų į šiaurę zigzagais maždaug pro Gardiną, Ščiutiną, Lydą, Valžiną, Svyrius, Brelaują. Tačiau už šios ribos toliau rytuose tebebuvo išlikusios didelės lietuvių (ir kitų baltų genčių?) kalbos salos. Jogaila iš 7 pirmųjų bažnyčių 2 pastatydino už nurodytos ribos: vieną Ainoje (Haina), į šiaurę nuo Minsko, kitą Obolcuose, prie Oršos, rytų Baltarusijoje. Dėl nedaugelio lietuvių Jogaila nebūtų ten statęs bažnyčių ir kūręs parapijų.

Į rytus nuo J. Safarewicziaus išvestos ribos tada daugumas gyventojų jau buvo perėję prie slavų kalbos. Tie žmonės save vadino lietuviais (литвины), be kita ko galbūt ir dėl to, kad gyveno Lietuvos valstybėje. Jie buvo Rytų apeigų krikščionys. Iš kilmės tai daugiausia tie patys lietuviai, tik kita kalba šnekantys ir kitos tikybos žmonės, jau nebe gamtmeldžiai. Jie sudarė didelę Lietuvos valstybės gyventojų dalį.

Tuo būdu nuostabą keliantis ano meto Lietuvos valstybės labai didelis išplitimas nebuvo joks „stebuklas“ (kaip šiandien ne vienam gali atrodyti), padarytas vien lietuviškai kalbėjusių lietuvių, nors šie vadovavo valstybės kūrimui ir jos valdymui, tačiau buvo stipriai remiami tada jau slaviškai kalbėjusių ir Rytų krikščionybę priėmusių tėvynainių. Beje, šie lietuviškai nebešnekėję tėvynainiai buvo ne mažesni Lietuvos valstybės patriotai už lietuviškai kalbėjusius.

Ypač tai pasakytina apie būsimuosius baltarusius, kurių teritorija anksčiau negu kitos slavų, tiksliau suslavintų baltų, žemės pateko į Lietuvos valstybės sudėtį. Baltarusių protėviai atkakliai gynė Lietuvos valstybę nuo Maskvos, vėliau ir Lenkijos užmačių. Skaudžiai išgyveno tos valstybės žlugimą. Jos atminimas ir dabar jų sąmonėje tebėra gyvas. Tautiškai nusiteikę Baltarusijos žmonės Lietuvos valstybę labai gerbia, ja didžiuojasi ir neretai save tebevadina lietuviais (licvinais, t.y. litvinais).

Tuo pasinaudodami Baltarusijos „ultrapatriotai“ paskelbėė antiistorinę hipotezę, esą Lietuvos valstybę sukūrusi tauta, baltarusiškai vadinama licvinais (lietuviais), nieko bendra neturėjusi su lietuvių tauta, esą tai buvę slavai, o tikrųjų lietuvių indėlis į savosios valstybės kūrimą visai nuvertinamas. Kalbininkus stebina tų „ultrapatriotų“ lingvistinis neišprusimas, jų etimologijų primityvumas, pvz., etnonimo Литва, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų ir kt., kuriuos stengiasi išaiškinti kaip slaviškus.

Rytų krikščionybės didelis vaidmuo suslavinant senąsias baltų, visų pirma lietuvių, gentis nekelia abejonių. Neturime duomenų, kad Rytų krikščionybės platintojai būtų išvertę į lietuvių kalbą poterius ar kitas maldas, kaip darė Vakarų misionieriai.

Vėliau carinė Rusija, okupavusi Lietuvą, prievarta platino stačiatikybę ir stengėsi ją panaudoti Lietuvos rusinimo tikslais, laimei nesėkmingai. Tačiau ir Vakarų krikščionybės platintojai lenkai krikščionybę yra plačiai naudoję lietuvių lenkinimo tikslais, beje, sėkmingiau negu tai darė rusai. Suprantama, pati krikščionybė, kaip religija, čia niekuo dėta. Kalta ne krikščionybė, ne abi jos atmainos – Rytų ir Vakarų, bet klastingas lietuvių kaimynų elgesys – krikščionybės panaudojimas piktais, savanaudiškais tikslais.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: