Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Girsūdai, Auksūdai, Pilsūdai ...

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Girsūdai, Auksūdai, Pilsūdai ...

Parašytas: 22 Bir 2008 00:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

"Kalbotyros disidentai"

Kalbotyros disidentai rinkosi į Salas. 2005 m. rugsėjo 22 - spalio 5 d. Nr. 16 (328)
http://ml.lms.lt/index.php?id=699&optio ... &task=view

Ištrauka:

ML. Kad Lietuvos kalbos mokslui tipologija gali atverti naujų tyrinėjimo perspektyvų, tikriausiai niekas neginčys. Bet kuo tipologams, kuriems šiuo atveju Jūs atstovaujate, gali būti įdomi ir naudinga lietuvių kalba?

V. Plungianas. Tipologus domina įvairios kalbos, o šiuo atveju klausiate, kuo mums įdomi lietuvių kalba. Lietuvių kalba - ypatinga kalba, ją labai vertina viso pasaulio kalbininkai. Yra tokių kalbos ypatybių, reiškinių, kurie išliko tik lietuvių kalboje, o kitose indoeuropiečių kalbose seniai prarasti. Indoeuropiečių kalboms tyrinėti ir pažinti lietuvių kalba yra labai didelė vertybė, tad visai neatsitiktinai galima išgirsti lietuvių kalbą pavadinant baltiškuoju sanskritu.

Sąveikaudama su kaimyninių tautų kalbomis, lietuvių kalba amžiams bėgant įgijo ir kai kurių naujų bruožų. Apibendrinant galima pasakyti, kad lituanistikai labai reikalinga tipologija, jos teikiamos pažinimo galimybės, o tipologams labai reikalinga lietuvių kalba. Galima tik apgailestauti, kad už Lietuvos ribų lietuvių kalba domimasi toli gražu nepakankamai, bent ne tiek, kiek pasaulio kalbotyros mokslui ši kalba galėtų duoti.

Kalbotyros disidentai rinkosi į Salas (2). 2005 m. spalio 6-19 d. Nr 17 (329)
http://ml.lms.lt/index.php?id=718&optio ... &task=view

Ištrauka:

Kiekviena gera lingvistika yra tipologinė

V. Plungianas. Švelniau kalbant, paprasčiausiai stigo reikiamos terminologijos, sąvokų sistemos. Norint ją išplėsti, reikia teorijos, kuri ir nustato, kas gali būti kalboje, ir ko būti negali. Gera teorija grindžiama daugelio kalbų pagrindu. Idealiu atveju - visomis Žemės rutulio kalbomis. Mano požiūriu, kiekviena gera lingvistika yra tipologinė.

Kai susiduriame su reiškiniu, kurio nemokame aprašyti, iškyla daug problemų. Nors lietuvių kalba, atrodytų, gerai ištirta, bet ir joje yra nemaža reiškinių, su kuriais tradicinė gramatika neįstengia susidoroti. Tokiais atvejais reikia pasižiūrėti, ar panašių dalykų nėra kitose kalbose. Gali paaiškėti, kad kur nors labai toli, gal tarp Okeanijos tautų kalbų ar Pietų Amerikoje esama labai panašių kalbinių reiškinių. Jie ir gali mums teikti pažinimo raktą. Kita vertus, geriau patyrinėjus lietuvių kalbą, galima rasti naujų tyrimo būdų kitoms kalboms geriau pažinti. Štai kodėl tvirtinu, kad kiekviena gera lingvistika turi būti tipologinė. Tai jau XXI a. kalbotyros reikalavimas.

Kalbotyros disidentai rinkosi į Salas (3).2005 m. spalio 20 - lapkričio 9 d. Nr 18 (330)
http://ml.lms.lt/index.php?id=750&optio ... &task=view

Kalbotyros disidentai rinkosi į Salas (4). 2005 m. lapkričio 24 - gruodžio 7 d. Nr 20 (332)
http://ml.lms.lt/index.php?id=797&optio ... &task=view

Vasarą Salose (Rokiškio rajone) vykusioje Antrojoje kalbotyros vasaros mokykloje ir gramatikos konferencijoje dalyvavo apie 50 kalbininkų ir kalbotyros kelią pasirinkusių jaunųjų tyrinėtojų. Mokslo Lietuvos redakcijoje apie Salų konferenciją ir kalbotyros mokslo naujoves diskutuojame su žymiais kalbininkais prof. Voicechu Smočinskiu (Wojciech Smoczyński) iš Krokuvos universiteto, prof. Vladimiru Plungianu (Vladimir Plungyan), dirbančiu Rusijos mokslų akademijos Kalbotyros institute ir dr. Artūru Judženčiu, Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotoju.

Ar pavyks lituanistikoje įdiegti laringalų teoriją

ML. Kai kalbate apie tyrinėjimo metodą kalbotyroje, kaip tai turėtume suprasti: tai įvairių ir skirtingų tyrinėjimo būdų visuma, o gal išties yra ‘geriausias˙, tegul tik šio laikotarpio, metodas, kurio reikėtų laikytis?

V. Smočinskis. Metodas - tai tam tikrų technikų, kurios taikomos įvairiai problematikai, visuma. Pavyzdžiui, jos gali būti taikomos fonetinei ar morfologinei žodžių struktūrai analizuoti. Mano uždavinys - įvesti į lituanistiką apofonijos sąvoką taip, kaip ji suvokiama šiandien. Taip pat labai rūpi įdiegti lituanistikoje laringalų teoriją. Štai šiais tikslais, kuriuos sau keliu, ribojasi mano ambicijos. Laringalų teorija ypatinga ir truputį komplikuota. Norint ją taikyti, reikia turėti senosios graikų, senosios indų, avestos, hetitų kalbų ir kai kurių kitų sričių žinių.

ML. Ar tikitės, kad lietuvių kalbotyroje lengvai prigis laringalų teorija?

V. Smočinskis. Aš suprantu, Lietuvoje nėra indoeuropeistikos, tad nieko stebėtina, kad žmonės, kuriems dėstau, nesupranta mano tikslų, išeities taško. Pasitaiko kalbininkų, kurie supranta, pvz., Jurgis Pakerys. Šis mokslininkas suvokia, ką kalbu, įsitraukia į diskusiją. Labai džiaugiuosi sutikęs tokį gabų jauną kalbininką. Tik gaila, kad jis vienas toks tėra.

Praėjusiais metais Salų vasaros stovykloje dėsčiau laringalų teoriją. Paskui Akselis Holvutas pasiūlė parašyti trumpą knygelę (apie 100 p.) apie laringalus indoeuropeistikoje. Teko paieškoti lietuviškos medžiagos - kaip būtų galima paaiškinti apie 2 tūkst. žodžių remiantis laringalų teorijos principais.

ML. Kur turėtų nuvesti laringalų teorijos taikymas indoeuropeistikoje?

V. Smočinskis. Yra 56 indoeuropiečių kalbos ir jau 200 metų žinoma, kad tos kalbos tarpusavyje susijusios. Postuluojame praindoeuropiečių kalbą, rekonstruojame jos fonetinę ir morfologinę struktūrą. Vadinasi, remdamiesi lotynų kalbų pavyzdžiu, iš kurios išsirutuliojo 8 romanų kalbos - prancūzų, rumunų, italų, ispanų, portugalų ir kitos - ieškome tų kalbų genetinių požymių. Mes taikome šį modelį ir kitoms kalboms. Bandome stebėti, ar lenkų, rusų kalbose yra genetiškų požymių, kurie rodytų šių kalbų giminingumą. Mėginame tai įrodyti.

Mūsų siūlomos teorijos šiems tikslams ir pasitarnauja. Vadinasi, jeigu kalbu apie apofoniją ir laringalus, tai ir yra tos dvi naujos technikos, kurias galime taikyti dabartinėje indoeuropeistikoje. Remdamiesi jomis galėtume išaiškinti ir daug naujų lietuvių kalbos reiškinių. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje turime tokią veiksmažodžio formą kaip buvo,- ji tėra tik lietuvių ir slavų kalbose. Štai ir rūpi išsiaiškinti, iš kur atsirado šaknis buv-. Ji neturi jokių paralelių kitose indoeuropiečių kalbose, išskyrus slavų. Senojoje bažnytinėje slavų kalboje turime незабвен ‘nepamirštas˙. Ir viskas. Lietuvių kalboje tai yra preteritas. Supletyvinės esamojo laiko formos - esmi, esti, esti. Reikia išsiaiškinti, iš kur atsirado buv-, kurios fonetinė sandara visiškai kitokia.

ML. Bendratis - ‘būti˙.

V. Smočinskis. Mane domina tik forma. Pati sąvoka prokalbė man labai nepatinka - pernelyg mitinis terminas. Filiacija man nerūpi - rūpi tik forma. Šia prasme esu ne kūrybiškas indoeuropeistas, greičiau - indoeuropeistas formalistas. Kaip literatūrologijoje Michailas Bachtinas. Mano mokytojai taip pat buvo formalistai.

Tuo aš griežtai skiriuosi nuo prof. Vytauto Mažiulio arba prof. Zigmo Zinkevičiaus. Vis dėlto su prof. Vincu Urbučiu, Jonu Palioniu, taip pat ir Z. Zinkevičiumi palaikau gerus mokslinius ryšius, jie supranta, toleruoja mano formalizmą.

Kas tie sūdai

A. Judžentis. Matyt, turėtume paaiškinti, ką mintyje turi prof. V. Smočinskis. Formalistai stengiasi paaiškinti užfiksuotas esamas formas, o ne rekonstruoti tai, kas kažkada galėjo būti.

V. Smočinskis. Visai teisingai. Apie Kupiškį yra vietovardis Girsūdai (pastebėjau vakar važiuodamas pro šalį) - jis mane sudomino. Žinojau, kad Pietų Žemaitijoje yra tokių vietovardžių kaip Auksūdai, Pilsūdai ir t. t. Turime antrąjį sandą sūdai. Kas tie sūdai?

Kalbininkas ir kultūros veikėjas Bronys Savukynas 1968 m. parašė, kas yra Sūduva - tai balota vieta. Pilsūdai - tai bala prie pilies, Girsūdai - bala prie girios. Aišku, tai geografiniai terminai.

Jeigu B. Savukynas, mano labai vertinamas kaip lingvistas, nebūtų parašęs, kad lietuvių tarmėse yra toks žodis kaip Sūduva, negalėčiau paaiškinti tokių vietovardžių kaip Pilsūdai, Girsūdai ir Auksūdai kilmės. Nebūčiau įstengęs įrodyti, kad susiduriame su dvišakniais sudurtiniais žodžiais. Štai čia ir reiškiasi formalizmas. Mokslinis aiškinimas yra tas, kuris sugeba išaiškinti antrąjį sandą ar šaknį. Tada gauname norimą analizės rezultatą, pozityviai išsprendžiame problemą. Taip pat ir pavardė Pilsudskis yra tos pačios šaknies,- šios giminės protėviai yra iš Pietų Lietuvos. Apie tai 1981 m. parašiau straipsnį. Beje, buvo teigiančių, kad Pilsūdas kilęs iš slavų, gal baltarusių pil, t. y. gėrė ir - sud, t. y. slavų indas. Įrodžiau, kad nėra tokio vietovardžio, taip pat kaip negali būti ir iš lenkiško sąd, t. y. teismas. Teismas - tai jau civilizacijos padarinys.

Gaila, kad B. Savukynas netęsė savo onomastikos darbų, nes jis turėjo tikrai gerų idėjų ir buvo gerų etimologijų autorius.

Ne opozicija, bet nauja pakopa

A. Judžentis. Pridursiu, kad laringalų teorija yra viena iš naujesnių indoeuropeistikos arba lyginamosios kalbotyros teorijų, šiuo metu ji jau įsigalėjo ir visuotinai pripažįstama daugelyje Vakarų Europos universitetų. Vis dėlto lietuvių kalbotyroje sunkiai priimama. Taip yra todėl, kad nedaug kalbininkų su ta teorija yra geriau susipažinę, o vyresnio amžiaus profesūra, kuri daug nuveikė, įvesdama lietuvių kalbą į lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą, labai atsargiai vertina šią teoriją. Galime netgi teigti, kad jos nepripažįsta, bent jau iš dalies. Dėl to Lietuvoje indoeuropeistika pastarąjį dešimtmetį atsilieka nuo prancūzų ar vokiečių indoeuropeistikos darbų.

Prof. V. Smočinskis yra vienas iš tų žmonių, kurie labai drąsiai ir rezultatyviai taiko šią teoriją būtent lietuvių, prūsų ir latvių kalbų duomenims paaiškinti ir aprašyti. Tai tarsi dar vienas tyrinėjimų įrankis - ir jis geresnis už senąjį.

ML. Tai opozicija senajai lyginamajai kalbotyrai?

A. Judžentis. Pavadinčiau ne opozicija, o tos pačios lyginamosios kalbotyros nauja raidos pakopa.

V. Plungianas. Visa, kas buvo pasakyta apie laringalų teoriją, teisinga. Rusijoje ši teorija taip pat pripažįstama, visų pirma V. Ivanovo, T. Gamkrelidzės, L. Gercenbergo. To pakanka, nes juk ir indoeuropeistų nėra daug. Rusijoje 5-6 aktyviai dirbantys asmenys, užtat pasaulinio lygio.

A. Judžentis. Reikia turėti mintyje, kad vyresniosios kartos kalbininkams nėra paprasta įsisavinti naujas teorijas, taip pat ir laringalų.

Lietuvių kalbininkų galimybės

ML. O kokios galimybės tą teoriją plačiau įsisavinti ir naudoti Lietuvoje?

V. Smočinskis. Lietuvoje matau visai neblogų galimybių naujovėms skleistis. Štai man buvo pasiūlyta išleisti monografiją apie laringalus, jų atspindžius lietuvių kalboje. Tai reiškia, kad susidomėjimo esama. Akselis Holvutas yra kaip tik šios krypties Lietuvoje iniciatorius ir skatintojas. Jis domisi ne vien savo gramatika, sinchronine, kognityvine ir t. t. tipologija, bet ir kitomis naujovėmis.

A. Judžentis. Salų konferencijos dėstytojų skaitytų kursų pagrindu numatoma pradėti leisti naują knygų seriją Bibliotheca Salensis (Salų biblioteka). Jau šiais metais turėtų išeiti pirmosios knygos. Tai bus nedidelės monografijos, parašytos specialiai šiai serijai. Bus garsiausių tam tikros srities mokslininkų originalūs veikalai. Šios knygos Lietuvos kalbininkus ir kitus besidominčius supažindins su pasaulio kalbotyros naujovėmis. Serija orientuota pirmiausia į jaunus mokslininkus, taip pat doktorantus, studentus. Bus pristatyti žymiausi Rytų ir Vakarų kalbos mokslo pasiekimai.

ML. Nuo ko bus pradėta, kokių autorių knygos pasirodys pirmiausia?

A. Judžentis. Kol kas numatytos penkios knygos, iš jų kelios jau rašomos. Štai prof. V. Smočinskis rašo įvadą į laringalų teoriją. Prof. V. Plungianas pažadėjo parašyti įvadą į gramatinę tipologiją, arba - gramatinės tipologijos studiją. Tuo labai džiaugiamės.

ML. Nuostabu ir labai malonu girdėti, kad mūsų garbūs pašnekovai pirmenybę teikia ne Varšuvos, Krokuvos ar Maskvos leidykloms, o serijai ‘Bibliotheca Salensis˙. Skamba išties disidentiškai.

V. Plungianas. Apie tai jau esu rašęs rusų kalba, bet naująją knygą parašysiu specialiai lietuvių skaitytojams. Man pačiam įdomu visa tai glaustai išdėstyti.

A. Judžentis. Šios knygų serijos tikslas - atnaujinti lietuvių kalbotyros metodiką. Ką tik kalbėjome, kaip svarbu yra tyrimų metodika. Lietuvių kalba - tai tik medžiaga, kurią galima aprašyti labai įvairiais būdais. Kol kas turime tik tradicinės kalbotyros ir vienos kitos ankstesnės teorijos rėmuose aprašytą lietuvių kalbą. To maža, nes yra daug kitokių kalbotyros krypčių, metodų, tyrimo būdų. Svarbu pateikti skirtingų ir įvairių požiūrių, tai ir yra naujos mūsų serijos sumanymas.

Visos serijos knygos bus parašytos Salų vasaros stovyklų paskaitų pagrindu. Pernai paskaitas skaitė keturi dėstytojai, šiemet taip pat keturi (kai kurie iš jų dalyvavo jau antrą kartą). Šiemet jau turėtume sulaukti prof. V. Smočinskio ir čekų kalbininko Bohumilo Vykiplo knygų. Čekų profesorius rašo apie Kopenhagos kalbotyros mokyklą. Savo monografiją jau yra įteikusi ir Torunės universiteto prof. Irena Savicka. Tai įvadas į klasikinę fonetinę tipologiją. Rankraštį pažadėjo atsiųsti Vokietijos Konstanco universiteto dėstytojas Bjornas Vimeris (Wiemer).

Gyvuos, kol bus palaikomi

ML. Salų vasaros mokyklos kalbotyros knygų serija - labai solidus sumanymas. Matyt, tai savotiškas įrodymas, kad Salų vasaros mokyklos nežada užsibaigti. Jei taip, tai ar jau turite idėjų trečiajai Salų vasaros mokyklai?

A. Judžentis. Norėtume, kad Salų vasaros mokyklos vyktų kasmet. Gal sulauksime ir dešimtosios, dvidešimtosios. Viskas priklauso nuo lėšų. Naudodamasis proga ir Mokslo Lietuvos suteikta tribūna paminėsiu, kad pirmoji Salų konferencija buvo surengta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai parėmus. Šiais metais mūsų konferenciją ir vasaros mokyklą iš dalies finansavo Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, o pagrindinės lėšos buvo skirtos iš Lietuvos Vyriausybės rezervo. Už šias lėšas pradėsime leisti ir seriją Bibliotehca Salensis. Už visa tai esame labai dėkingi savo rėmėjams.

Suprantama, kad esame visiškai priklausomi nuo valstybės globos ir paramos, nuo to, kaip ateityje mūsų šalies valdininkai ir Vyriausybė supras tokių renginių svarbą. Kiek būsime suprasti ir palaikomi, tiek gyvuosime.

ML. Ką gi, leiskite visiems to ir palinkėti - kad nenutrūktų Salose pradėtas kalbininkų darbas, vaisingos diskusijos. Dėkoju ir už tą malonumą, kurį patyriau dalyvaudamas šiame pašnekesyje su žymiais kalbotyros atstovais. Lieka tikėtis, kad tokį patį malonumą patyrė ir mūsų skaitytojai. Dar kartą ačiū.

Gediminas Zemlickas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: