kukà sf. J, Lb kuoka, vėzdas su drūtu galu.
kukaǰ refr.: Bobutė išmaitino riebį oželį, antai kukaǰ vitingen bulvingen, riebį oželį (d.) Šts.
kukainis (la. kukainis) sm. rupūžė: Kukainis yra naudingas gyvolys Yl.
1 kùkas sm., kūkas J vk.
1. gėrimas; vanduo: Mama, kuko! LMD. Joniuk, gal nori kùko? Kp. Gerk, vaikeli, kuką Slk. Paduok kuko, aš noriu gerti Vad.
2. Ds duona.
3. Lbv cukrus; saldainis: Mamyte, ar neparvežei kùko? Mrj.
kùkas sm. velnias, kaukas: Kuką jau seniai perkūnas nutrenkė TDrVII66.
◊ kùko spenỹs; J.Jabl kaukaspenis.
kukdýti, kùkdo, kùkdė tr.; M rėkdyti, kaukinti: Kam kukdái vaiką! Ll. Kiek kukdė, cypdė, plakė nekaltai, vargino žmones Žem. Zabovą sau rado – šunis kukdýti Šauk. Kùkdomas šaukia, kiek turia galvoj balso Škn. | Garlaivis stovėjo … ant vietos ir kukdė garą A1884,406. | refl.: Kùkdos ir kùkdos par visą dieną Škn.
nukukdýti tr. nucipdyti, primušti: Kai nukukdýsiu nutvėręs, išeis visos gudrystės! Ll.
prakukdýti tr. pravirkdyti, prarėkdyti: Prakukdéi vaiką – nutildyk dabar! Ll.
prikukdýti tr. privirkdyti, pririkdyti: Kiek ans muni yra prikùkdęs, į jaučio skūrą nesurašytumei, ka papasakočiu Krš.
1 kùkė sf. (2), kukDž (4) J, NdŽ
1. medžio gabalas, trinka, rąstagalys, stukas: Sukapok šitą kùkę malkom Ktk. Sumesk ir kukès pečiun Trgn. Pakišk kùkę po ratu, kad vežimas nebėgtų Ktk. Surink kukès nuo skiedryno Slk. Būta mergos – kai kùkė (nedidelė, stora) Sld.
2. prk. mažo ūgio moteris: Šitokių kùkių man į marčias nereikia – yra diktesnių Slk.
2. J lazdos storasis galas, galva: Tokia didelė kùkė uždėta ant lazdos, kaip razbainykų Ds.
4. kultuvo galva, buožė: Kur čia reiks gauti gerų kùkių dėl kultuvų? Ds.
5. pagalys, lazda su drūtesniu galu: Kai ledas nestoras, tai labai gerai sekas mušti žuves kukėm Vlk. | prk.: Su savo šita kukelè (be pirštų ranka) anas negali ir šaukšto paimti Ds.
6. dalgio rankena: Mano dalgė be kùkės Ds.
7. medinis ar geležinis kuoliukas, įkaltas į valties kraštą, už kurio užkabinamas irklas: Užkabink irklą už kùkės Dkšt.
8. prk. galva: Kas ant ko, o vaikai ant tėvo kùkės Kb.
2 kùkė sf. (2) K.Būg kepalas; bandelė: Un atvažiuoja dai kepėjelis, dai ataveža vežimą kukių LTR(Tvr). Vijo diedas virveles, kepė boba kukeles LTR(Tvr). Pripirkau kukelių – nuvešiu namo lauktuvių Slk. Važiuoja iš kermošiaus ir valgo kukẽlę Dglš. Ar kukẽlės iškepė? Slk. Kas gyvens, tas ir kukelès valgys Plš. Šventėm visokių kukẽlių prikepė Rš. Iškepė duonos kukelytę Dglš. Juodai apsirengusi moteriškė įdavė kvietinio ragaišio kukelę rš. Našlaitelė insidėj[o] kašeliūtėn dvi kukeliǜtes duonos ir išėjo žmonėsna Prng. Nuvažiavo Švenčioneliuosan atsivežt duonos kukeliǜčių Švnč. Pristigo miltų, iškepė tik kukelaitę (mažą kepalėlį) Grv. Duonos kukelei plyšus, skirsis kas iš šeimynos LTR(Tvr). Ʊ Boba riebi kap kukẽlė Švnč. Tiesys žandas sutinęs kap kukẽlė Ign.
kukẽlis sm. (2) J, kūkẽlis (2)
1. plaktukas, kūjelis: Nenusimušk rankos su kukeliù Dg. Paduok kukẽlį viniai įkalt Alv. Geru kukeliu bematant dalgę išplaktai Žln. Dalgę ėmė tinti, kūkeliu nagus sau apgurino V.Krėv. Kad duosiu tau kūkeliu į kaktą, tai tep nekalbėsi! Lš.
2. vąšelis, kabliukas: Lydeka nutvėrė meškerės kukẽlį Jz. Tūkstančiai kūkelių, keliolika žuberklų ir gausi žvejų tinklų atsarga leis pakeliui gaudyti žuvį rš. | Mamytė mezgė ilgais kauliniais virbalais su kūkeliu gale gražią raudoną antklodę rš.
kukẽnimas sm. (1) → 1 kukenti 1: Ogi vaikams kukenimo, juoko, klyksmo! rš.
1 kukénti, -ẽna, -ẽno
1. intr. pusbalsiu juoktis, kikenti: Kai teip pasakė, net mergos kuként' pradėjo Ut. Kukena kukena, kaip ir būtų iš ko Vb. Kukẽna ir kukẽna mergiotės Ds.
2. intr. kukčiojant verkti, kuksėti: Lopšį užgulus kukẽno bobelė vaiko Alk. Vaikas miegodamas kukẽna Dglš.
3. intr. tyliai kalbėti, kuždėti: Abu kukẽna, galvas sukišę Prng.
4. intr. OG329 tyliai žvengti: Eik nor tu tą arklį pagirdyk – jis tę kukẽna nei girdytas, nei šertas Lp. Kažin ko arkliai vakarą pagirėj kukẽno? Dglš. Kukena kai kumelaitis ėst Vlk.
5. intr. kuknoti (apie ežio, šeško balsą): Ežys eidamas kukena: ku ku ku piš, ku ku ku piš Skr. Ežis pašalėj kukẽna Slm. Šeškus, kai vadina vaikus, tai ku ku ku kukẽna Prng.
6. intr. kukuoti: Jei gegutė sausam medy kukena, namuose kai kas mirs Pnd.
7. intr. kliuksint bėgti: [V]anduo kukẽna iš butelio Ds.
8. tr. gerti, kliukinti: Kad kukẽna vyrai arielką Ds.
1 iškukénti tr. išgerti, iškliukinti: Reikia iškukénti kiaušinis, maž gerklė pastaisys Ds.
1 nukukénti intr.
1. nusijuokti, nusikikenti: Girdžiu, tik nukukẽna ir nukukẽna mergiotė kamarėlėj Ds.
2. kukenant, kūkaujant nueiti: Ir nukukẽno tas traukinys Vb.
1 prakukénti tr. kukenant praleisti, išeikvoti (turtą): Su mergom visą dalią prakukẽno Ds.
1 sukukénti intr. tyliai sužvengti: Lyg arkliai sukukeno (prašydami ėsti) Lp.
2 kukénti, -ẽna, -ẽno tr. kalti, belsti: Genys kukẽna medį Lzd.
1 kukȇti, kùka, -ȇjo intr. NdŽ, DŽ kikenti, krizenti, kukenti: Juokėsi, kukėjo abudu Žem. Ko ten teip smarkiai kukȇjot? Mlt. Ir ko čia kuki kaip kauliuką radusi! Krkl. Ko jūs taip pašnabždoms kukȇjot (juokėtės, kuštėjote)? Ukm. Jis ten visą laiką kukėjo Rs.
2 kukȇti, -ȇja, -ȇjo tr. [K] mušti su kukiu.
2 nukukȇti tr.; N primušti, apkulti su kukiu.
2 sukukȇti intr. sulinkti, susikūprinti: Mūsų senelis jau visai sukukȇjo, kad ir į viršų negali pažiūrėt Kč.
kukinỹs sm. (3b) Pp arklys, kuris graužia medį, graužeklis, medėda.
1 kùkinti (-yti), -ina, -ino
1. tr., intr. J, Pns mušti, daužyti: Per kuprą su lazda kùkina Jnšk. Ka pagavo kùkyt į kuprą, tai nė ištrūkt negali Jrb. Nekùkyk tu jo, kam tu jį kùkini kukt kukt į pečius J.Jabl(Lp). Jis gerai savo bobą kùkina Vlk. Markevičius, prišokęs prie jo, ėmė jį kukinti kumščiais į veidą rš. | refl.: Pamatė visą būrį varnų, kurios, ir savo tarpe besikukindamos ir garsiai kvarkdamos, draskė nebegyvus paukščius LzP.
2. intr. pamažu eiti, kliunkinti: Tai jau, sakai, in sodžių kùkini, o darbuit tai nereikia? Mrk.
1 apkùkinti
1. tr. apkulti, apdaužyti: Pačiupus gerai apkùkinau [vaiką], dabar žinos rėkti Jnšk.
2. refl. apsiprasti, apsikulti: Apsikùkinęs kap senas jautis Klvr.
1 atkùkinti
1. žr. 1 apkukinti 1: Kad atkukinau kūloku per pečius jam, tai daugiau žinos, kur gyti karves Knv.
2. tr. atidaužyti, atkratyti: Kur tu rėži per pečius, nori jekną atkukyt! Pns.
1 įkùkinti tr. įmušti, įkalti: Inkùkina inkùkina ir vėl išklibina Vlk. Inkùkino tuinelį žemėn Vlk.
1 iškùkinti tr. iškalti, išdaužyti: Girnakalys iškùkino akmeny duobeles Vlk.
1 nukùkinti
1. tr. primušti, prikulti: Kad nukùkino, tai nukùkino šunį Rs.
2. tr. nuvarginti, nukamuoti, nusilpninti: Tie darbai jau visai mane nukùkino Ldv. | refl.: Jau visai nuskukino, ir valgyt nenori nieko Vrn.
3. intr. pamažu nueiti, nukliunkinti: Tai aš sau povaliai namo nukùkinau Rdm.
1 parkùkinti intr. pamažu pareiti: Pėsčias būtau kap tik parkùkinęs namo Alv.
1 pasikùkinti pasimušti, pasikulti: Dar nor paskùkina su Viktu Lp.
1 prikùkinti tr. primušti, prikulti: Žiūrėk, pribara, prikùkina, ir vėl gerai Upt.
1 sukùkinti
1. tr., intr. sumušti; suduoti: Aš tave kad sukukysiu, tai būsi visas mėlynas Prl. | Kad sukùkinau tam žėbai, tai jis ganys žąsukus! Lš.
2. tr. subukinti, padaryti sulinkusį: Nesukùkink nosies! Ktk. Šitie lietūs sukùkino (išlankstė, suguldė) miežius Mrs. | refl.: Mūs tas bernas tai susikùkinęs (susirietęs, sulinkęs) kap senas diedas Ūd.
1 užsikùkinti susiriesti, sulinkti: Kieta žemė – užsikùkina kuolai Ppr.
2 kùkinti, -ina, -ino tr.
1. kirkinti: Atėjo tas balvonas ant šiaudų ir kukina merges Brs. | refl.: Jau daugiau nebeleisiu jaunų vaikių ir mergių šiaudų murdyti – anie ten tik kukinas Brs.
2. rėkdyti, virkdyti: Kam tą vaiką kùkini! Ps. | Kam dabar kùkini vištas, negali gražiai iš daržo išvaryti! Sb.
2 iškùkinti tr. juokinant, kirkinant išgainioti: Iškùkinau visas merges iš klėtalės Brs.
2 prikùkinti tr.
1. privirkdyti: Kad prikùkino, tai prikùkino per pamokslą – visa bažnyčia verkė Sb.
2. prijuokinti: Jurgis visus prikùkina Ds.
2 užkùkinti tr. užkirkinti, prajuokinti: Kad ažkùkino senis mergas, tai ir dabar tebekukena Ds.
3 kùkinti, -ina, -ino tr. J godžiai gerti, kliukinti: Silkių prisiėdė ir kùkina vandenį Užv.
3 iškùkinti tr.
1. Š išgerti, iškliukinti: Iškùkindavo tris gorčius arielkos J. Vieną kartą krūziuką iškùkinau, kitą kartą Užv. Pasiėmęs pusbonkį vis iškùkina Kt.
2. išvirti, išmurminti: Iškùkinau duonynės, ir lai kerta Krtn. Ką tu čia šiandien pietums beiškùkinai? Plt. Išvirė žvirblelį, iškukino (d.) End.
3 prikùkinti tr. Pls priėsti, prisikimšti.
4 kùkinti, -ina, -ino tr. supti, migdyti: Kamgi dar kukini [vaiką], kad miego nenori Kč.
4 užkùkinti tr. užmigdyti: Užkùkinau vaiką ir atėjau Kč.
5 kukinti, -ina, -ino caus. kukuoti 1: Gegužę kukina dziegorius J. Vargonais gegužę nekukina J.
1 kùkis sm. (2)
1. kablys, vąšas: Bijau smarkiai veržti: silpna virvė, ir kùkis vos gyvas Zp. Negeras buvo kùkis, ir paleidau viedrą į šulinį Ss. Rankšluostį kabindavo ant medinio kukio rš. Užkabink branktą ant vežimo kùkių Šil. Nulūžo kùkis, nėr an ko durys užkabytie KzR. Nusibodo durniui būt kluone, nukėlė duris nuog kukių, pasiėmė ant pečių tais duris, ir eina jiedu abudu in girią BsPIII111. Kad būt koks kùkis, tai mažu užkabintum Alk. Traukia iš upės rąstą su kukiù Jz. Tai pataikė – kaip kukiù tvoron! J. Ʊ Išjuokia kùkis kreivą medį Š.
2. B, [K], MŽ343 įrankis mėšlui iš vežimo versti, kanabėkas: Mėšlą iš vežimo kùkiais traukia J(Pun, Jz). Važiuoji su mėšlu, o kukio traukt nesiveži Krok.
3. įrankis šienui pešti, peštukas: Neseniai padariau šienui pešti kùkį Zp. Paimk kùkį ir pripešk šieno Drs.
4. įrankis pančiams, virvėms vyti: Nusiplovė rankas ir, nusikabinęs nuo vagio kukį, ėmė vyti pančius rš. Imk kukẽlį ir suk pakulas Gdl. Paieškok kukẽlį, reikia vadeles nuvyti Rmš.
5. J, Rdm, Lzd lazda riestu galu: Kaip dėjo kukiù šuniui, nė nesulojo Ds. ǁ PnmA lazdos riestasis galas.
6. kastuvo, šakių rankenėlė, uždėta ant koto galo: Šitos šakės be kùkio, labai nenaravios Ds. Kam šakių kùkį nulaužei? Rm. Uždėk lopetos kotui kùkį Ds.
7. staklių veleną laikantis prietaisas: Kùkis susikùkinęs Krn.
8. BŽ568 niuksas, smūgis kumščiu (į kuprą): Eik, ba tuoj gausi kukį kupron! Lp. Gavai kùkį ir giedok, kad nori Lš. Jau gavau kelis kukiùs Lp. Te tau kùkis, man banda! (sakoma, duodant į kuprą „vištas gaudant“)Rdm.
2 kùkis sm. (2) [K], kūkis
1. J kūjis: Paimkit kukį, eisim akmenų skaldyt Ndz. Paimk kukį ir užkalk tą lotą tvarto Mrk. Už kavolio netekėsiu, kūkio kelti nemokėsiu (d.) Užg. Kukiù girnas kala Š.
2. Klvr, Pns medinis įrankis kalti, plūkti, kūlė: Atnešk kukį kuolui kalti Lš. Mes įdžiūvusius molius kùkiais išmušam, kad geriau dygtų rugiai Lš.
3 kùkis sm. (2)
1. ežys: Petras girdėjo kukį kukenant Lnkv.
2. Gmž pasakų paukštis su ragais.
4 kùkis sm. (2) Sl juokų žodis, kuriuo atsakoma klausiančiam „kų?“ (= ką?).
◊ kùkį su snukiù nieko: Ką (dial. kų) gi tu man parveši? – Ogi kùkį su snukiu! Vb. Ką atrasi? – Kukį su snukiu! – atrėžė piktai J.Balt.
kùkišas sm. plaukų kuodas: Susisuk kasas in kùkišą – nesipainios Užg.
1 kùkyti, -ija, -ijo žr. 1 kukinti 1: Ans su botagu kùkija arklius, o su vadžiomis neplezgena nieko J. Jų tėvas labai piktas, už žodį ir kùkija Trgn.
1 apkùkyti žr. 1 apkukinti 1: Jis pradėjo škandalyt, tie priėjo ir apkùkijo Kkl.
1 nukùkyti; B žr. 1 nukukinti 1.
1 prikùkyti žr. 1 prikukinti: Prikùkijo, ir ką tu padarysi! Glv.
1 užkùkyti tr. užmušti: Jis užkùkijo žmogų, pijuką, t. y. užmušė J.
2 kukýti, kùko, kùkė Als, Slnt žr. 2 kukinti 2: Argi tau negaila tokius mažus vaikus kukýti? Up. | Kam tu šunį kukaǰ? J.
2 sukukýti tr. sucipdyti, sukaukinti: Vargšas Sabalelis, sukukė tave – primynė uodegą tie latrai Plt.
3 kùkyti, -ija, -ijo žr. 3 kukinti: Gali kùkyt, kiek tik nori, – vandenio užteks lig valiai Sv.
3 iškùkyti žr. 3 iškukinti 1: Anas pernakt va šituos du butelius iškùkija Ds.
kukiùkt interj. strykt, kiukt, kiukiukt: Kukiùkt ir nušoko J.
3 kùkū, kuku vk. gerti: Kūdiki, ar nori kuku? J. Mam, noriu kùkū Č. Jonuli, še kuku (gerk) Vrn. Mama, man duok vandenelio kuku Dglš. Nori kukū? Tvr.
kukui refr.: Tas oželis per tvorelę kukui kukui, persiplėšė sau šlaunelę kukui kukui LTR.
kukuǰt interj. keberiokšt, virtinkšt: Kukuǰt ir apvirto muno vežimelis! Kal. Kukuǰt ir nukuitėjau nu vežimo Kal.
kukùiža scom. (1) Up kūtvėla, susivėlėlis.
kukuk interj. vaiko prašnekimui reikšti: Mano mažytis jau išmiegojo! Kukuk! Matai, jau mes parvažiavom I.Simon.
kukulà sf. (3b) plaukų kuodas: Ištraukiau iš plaukų šukas, ir kukulà suiro Kls.
2 kukùtis sm. (2) DŽ, kukutỹs (3b) Rud, Ds, Kb; A.Baran
1. SD47, [K], BŽ460, EncIV951, Nč kukučių būrio, kukučių šeimos paukštis, lukutis, dudutis (Upupa epops): Kukutis lauko gale betupįs, aukso kiaušius bededąs Kos143. Lietuvoje kukutis yra baugus ir atsargus Blv. Kukutis smilginio strazdo didumo T.Ivan. Iš visur sklido volungės giesmė, kukučio ir kirlio spygavimas rš. Juozukas rado kukùčio lizdą Bd. Tutu tututis, aš pats kukùtis JD1452. Mačiau mačiau kukutį, galu lauko tupintį NS207. Aš pamačiau kukùtį ant kalnelio tupintį Ukm. Tu kaip kukùtis įsitraukęs į sermėgą, susitūpęs J. Ʊ Kukùtis pažemutis sukė lizdą tarp lapų, sudėjo kiaušinį šimtatrynį (agurkas) Pn. Piktas kaip kukutis baloj PPr405. Žemaiti kukùti, kur dėjai vaikutį? – Ant ratų galo cigons pagavo Škn. Žemaiti kukùti, kod nekukuoji? J.
2. Lk psn. nekrikštytas kūdikis.
3. flk. perkūnas: Nebėr Čiukučio – kukutis (perkūnas) užmušė BsMtI32.
4. Kltn toks senoviškas šokis.
3 kukùtis sm. (2)
1. kabliukas, kablys: Kitas lanko galas, kukučiu užlenktasis, galėjo būti įkabintas LTI335. Kad nebūt ilgas liežuvis suskuprojęs kai kukutis Plš. Raštų margučiuose vartojami driežiukai, rinkučiai, kukučiai, dantukai rš. Pakabink ant kukùčio mano švarką Žlb.
2. kabliukas nerti: Šitos pirštinės nunertos kukučiù Mrj.
3. Skrd meškerės kabliukas: Nėra kuo gaudyti žuvis – vakar belakstydamas pamečiau kukučius Bgt.
4. Lzd plaktukas: Atnešk kukùtį, reikia dalgė ištyt Srj. Įkalk vinį su kukučiu Rdm.
http://www.lkz.lt/startas.htm , plg. Lietuvos metraščių
Taip pat viename iš V. Vaitkevičiaus rastų dokumentų apie Maišiagalos Kukovaitį gražiai lietuviškai parašyta:
.
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
