Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Jotvingių palikimas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Jotvingių palikimas - pavadinimai Raigardas

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Jotvingių palikimas - pavadinimai Raigardas

Parašytas: 17 Bal 2008 16:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Jotvingių palikimas - pavadinimai Raigardas

Šaltinis - Миф - "Райгардас"
http://forum.istorija.net/forums/thread ... &quote=yes

Cituoti:

Valius - 2008-04-13 7:38 PM

На юге Литвы, правнуки ятвягов - дзуки в окресностях Друскининкай) рассказывают интересные легенды о пропавшем (утонувшем, видимо в Немане) таинственном городе Райгардасе (Райгардас).

Само название напоминает, видимо общеславянское название - "Рай город". Откуда это у литовцев?
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/99/10/10raig.html

Некоторые местные краеведы до сих пор ищут этого города и на самом серьёзе думают что это о прошлом Друскининкай. Мол, доказывают раскопки Глёгера, Нарбута, Киркора и других. Другие склонны думать что насамом деле надо в серьёз поискать этого города и наверно его "развалины" (если так можно назвать какие то находки напоминающие что тут была крепость или городок ) относились бы к векам правления какого то киевского князя когдато шедшего на ятвягов, на Литву и оставившего после себя крепость - городок.

На самом деле, археологи искали в окреснотях Друскининкай (село Швендубре, впадина Райгардас), но нашли находки относящиеся лишь к 16-17 векам:
http://www.druskonis.lt/archyvai/1999-0 ... x.html#Top

Поделитесь думами. ненапоминает ли легенда русский Китеж:
http://ru.wikipedia.org/wiki/Китеж

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 17 Bal 2008 16:48

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Название Райгардас скорее всего ятвяжского происхождения. Аналогичное название имеется и на той ятвяжской территории, которая сейчас в составе Польши - в бывшем Сувалкском крае, теперь Подляшское воеводство - в польских картах Rajgród http://pl.wikipedia.org/wiki/Rajgr%C3%B3d :

"W średniowieczu na wyspie, gdzie wznosiło się wzgórze, Jaćwingowie założyli warowny gród. Gród Raj był główną siedzibą plemienia jaćwieskiego - Zlinców. Strzegł on szlaku handlowego wiodącego z Mazowsza w głąb ziem jaćwieskich. Wzmianki o miejscowości pochodzą już z X wieku i pojawiają się zarówno w źródłach polskich jak i ruskich, a potem krzyżackich. Gród miał prawdopodobnie duże znaczenie. Wielokrotnie zdobywany i niszczony był ponownie odbudowywany. Około 1290 roku został zajęty przez księcia litewskiego Narymunta. Przyjęła się wówczas nazwa Rajgrodu."

Со словом "рай" название Райгардас никакого прямого отношения не имеет.

Первая фонема (корень) связана со словом "raistas" или "raja" (болото, трясина, стоячая вода в низине). "Гардас" - огороженное место (или даже город).

В впадине Райгардас и его окрестностях найдены остатки поселений (около 20) не только каменного, бронзового и ранне железного веков, но и средневековья - место захоронений (senkapis). В 1826 г. это место посещал Т. Нарбутас и описал это захоронение и там найденные предметы.

Papildymas

MG 1999/10 - Ar iš tikro Raigardas prasmego?
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/99/10/10raig.html

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 17 Bal 2008 17:04. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 17 Bal 2008 16:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/99/10/10raig.html

MG 1999/10[center]

Ar iš tikro Raigardas prasmego?[/center]

VALENTINAS BALTRŪNAS
Geologijos institutas
VYKINTAS VAITKEVIČIUS
Lietuvos istorijos institutas
RASA ANDRIUŠYTĖ-ŽUKIENĖ
Vilniaus dailės akademija

“... ežero saloje žemė, nuolat vandens atskiedžiama, negalėjo ilgai išlaikyti tokių sunkių miesto pastatų, ir todėl ėmė jie visi - ir pilis, ir sienos, ir dideli miesto gyventojų rūmai - vis labiau ir labiau žemėn grimzti. Nusigando gyventojai ir nutarė iš to miesto išsikraustyti, kol dar jis visai nenugrimzdo...”

“Po Švendubrės akmenimi yra urvas, kuris eina net į kadaise paskendusį miestą. (...) Lenda lenda tuo urvu, mato, kad toliau urvas išeina į platų lauką, o tame lauke stovi didelis miestas. Jie tuojau suprato, kad tai Raigardo miestas po žeme.”

V.Krėvė. Raigardo miestas. Kai milžinai gyveno. Vilnius, 1969.

Žmonės kadaise sakė, mano tėvas, dziedas sakė ty buva miestas. Miestas buva, Raigrodas tynais. Prasiskyrė žamė ir nuvėj skradž žamį ir liko teipos pavadinta.

Ona Kalėdienė, 86 m. amž., Švendubrės k. Užr. V.Vaitkevičius, 1998 m.

Ton klonin visa žamė nuskindo, ir ty bažnyčios, ir namai, visi galai nuskindo. Ty Raigrodas (...). Aš atsiguliau, paklausiau, nu ragi, girdėc, skamba, kap ty bažnyčios buvo.

Kazys Suraučius, 81 m. amž., Švendubrės k. Užr. V.Vaitkevičius, 1998 m.

Pasaulyje jau senokai tautosaka yra naudojama senųjų kultūrų ir civilizacijų tyrimui, atskirų istorinių faktų ar įvykusių gamtos reiškinių pagrindimui. Paminėtina, kad Pietų Amerikos senosios indėnų civilizacijos paminklai buvo surasti, remiantis padavimais. “Kalevalos” epe minimi baisūs gamtos reiškiniai, kurie archeologų ir geologų pastangomis buvo identifikuoti Onegos ežero šiaurinėje pakrantėje, patyrusioje stiprų žemės drebėjimą. Lietuvoje padavimuose ir legendose minimų gamtos reiškinių realumas specialiai nebuvo tyrinėtas, nors spėjimų ir teigimų apie išlikusį “racionalų grūdą” tautosakoje būta nemažai.

Pastebėta, kad įspūdingesni gamtos objektai (Šatrijos kalnas, Puntuko akmuo, Platelių ežeras ir kt.) kartu su visu savo tautosakos kraičiu bei pasitaikančiom sakralinėm ypatybėm dažnai atkreipdavo menininkų dėmesį, žadindavo jų vaizduotę ir kūrybines galias. Kartu augdavo kalno, akmens ar ežero dvasinis antstatas, jų kultūrinė vertė. Ir jeigu šiandien Puokės akmuo tėra tik didžiausias Lietuvoje riedulys, tai Puntukas tapo neatskiriama lietuvių tautos dvasine vertybe.

Prieš keletą metų Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas ryžosi paremti kompleksinį mokslinio tyrimo darbą “Raigardo slėnio - unikalaus kultūros ir gamtos paminklo - raida ir vaidmuo dvasinėje kultūroje”, kurio pagrindiniai uždaviniai buvo tokie:

- atkurti vietovės paleogeografijos raidą poledynmetyje, panaudojant sedimentologinius, paleontologinius ir geomorfologinius metodus;

- nustatyti žmogaus įsikūrimo laikotarpius ir jo gyvensenos ypatumus Raigardo teritorijoje ir greta jo archeologinių ir mitologinių duomenų pagrindu;

- išryškinti Raigardo slėnio gamtinės aplinkos raidos pėdsakus meninėje kūryboje, taip pat įvertinti kūrėjų (M.K.Čiurlionio, V.Krėvės ir kitų) santykį su natūra (Raigardu, kitomis Druskininkų apylinkėmis) objektyvumo ir kūrybiškumo aspektais.

Tai sudėtingi uždaviniai, kurių sprendimui, be abejo, nepakanka kelerių metų. Tačiau kompleksinių tyrimų pirmieji rezultatai jau teikia vilčių, kad “prasmegusio miesto versija” bus pagrįsta geologiniais, paleogeografiniais, archeologiniais ir mitologiniais duomenimis. Nekelia abejonių ir Raigardo įkvepiančioji, kūrybą skatinančioji galia.

[center]Raigardo slėnio kilmė ir paleogeografija[/center]

Raigardo slėniu yra vadinamas pasagos formos Nemuno slėnio ryškus praplatėjimas (iki 4-5 km) rytų link pačiame pietiniame Lietuvos pakraštyje netoli Druskininkų. Senesni Švendubrės gyventojai šį vietovardį lokalizuoja šio slėnio pietrytinėje dalyje esančiame raiste. Žvilgsnis į sluoksniuotas žemės gelmes kaip savotišką vietovės gamtinės aplinkos raidos metraštį leidžia geriau suprasti Raigardo slėnio geologinę sandarą ir geomorfologines ypatybes, o tuo pačiu ir kilmę. Pasirodo, jis plyti virš dabar jau palaidoto slėnio, prieš pusę milijono metų senosios Pronemuno upės, įsigraužusios į titnagingos kreidos klodus. Šio palaidoto slėnio dugnas - 40-60 m žemiau dabartinio jūros lygio. Vėliau vietovę kaip ir visą Pietų Lietuvą bent penkis kartus dengė iš Skandinavijos atslinkę ledynai, palikdami pilko ir rudo moreninio priemolio klodus.

Tarpledynmečiais šioje vietoje paprastai būdavo arba upės slėnis, arba ežeras. Tai liudija tarp moreninių klodų išlikę vandens aplinkoje suklostyti aleurito ir smulkaus smėlio sluoksniai, kai kur su išlikusiomis augalų žiedadulkėmis ir sporomis.

Taigi Raigardo slėnis yra akivaizdus neigiamos reljefo formos (t.y. dubumos) paveldėjimo iš praeities pavyzdys. Tokį paveldėjimą ir vyraujančią vandens erozinę bei akumuliacinę veiklą lėmė lėtas neotektoninis žemės plutos grimzdimas ties Raigardu paskutiniojo žemės periodo metu, vadinamo kvarteru arba antropogenu. Paskutiniojo apledėjimo ledynas (prieš 22-18 tūkst. metų), intensyviai tirpdamas, ilgėliau stabtelėjo ties dabartiniu Raigardo slėnio šiauriniu šlaitu ir paliko tvirtą bei kietą rudos spalvos moreninį priemolį. Tuo tarpu slėnio rytinis ir pietinis šlaitas neturi tokio moreninio priemolio. Jį sudaro vandens suklostyta didelė 35 m smėlio storymė, kuri, matyt, poledynmetyje buvo užpildžiusi visą dabartinį Raigardo slėnį.

Iš esmės Raigardo slėnį sukūrė trys galingos gamtos jėgos: tektonika (lėtas žemės plutos grimzdimas), erozija (Nemuno vandens gilinamasis ir šoninis krantų ardymas iš vakarų) ir sufozija (smėlingų nuogulų išnešimas požeminiu vandeniu, t.y. gausiais šaltiniais iš rytų). Tačiau galutinį (šiandieninį) slėnio veidą “nugrimavo” nuosėdų akumuliacijos procesai. Tai ir Nemuno vandens sąnašos (aliuvis) slėnio terasose, ir durpių klodai sufozinių cirkų papėdėje bei upės senvagėse, ir vėjo supustytos kopos iš smulkaus terasų smėlio.

Bandant nagrinėti Raigardo slėnio paleogeografiją poledynmetyje, tenka aiškintis Nemuno slėnio raidą regione apskritai. Baigiančio trauktis iš Pietų Lietuvos ledyno pakraštys trumpam (230-250 metų) stabtelėjo Marijampolės-Prienų-Kruonio ruože. Tuometinio Nemuno Lietuvos teritorijoje būta tik tarp Merkinės ir Punios. Jis plukdė šaltus prieledyninių marių vandenis pietų kryptimi, link buvusio senesnių tokios pat kilmės marių likučio (ežero), tyvuliavusio nuo Merkinės iki Raigardo ir piečiau.

Tik vėl pradėjus sparčiai tirpti ledynui, trauktis jo pakraščiui bei slūgti prieledyninėms marioms tarp Prienų ir Punios, Nemunas pakeitė savo tekėjimo kryptį ir pasuko į šiaurę. Ežeras, tyvuliavęs tarp Merkinės ir Raigardo, buvo nudrenuotas, o vėliau meandruojančių Nemuno srautų suformuotas į platų slėnį. Nuo tada (maždaug prieš 14-13 tūkst. metų) Nemuno slėnyje piečiau Švendubrės kaimo išryškėjo praplatėjimas rytų link. Tai rodo trečia viršsalpinė terasa, šiuo metu esanti apie 15 m virš dabartinio Nemuno vandens lygio Raigardo slėnio šiaurės vakariniame (prie Švendubrės) ir pietvakariniame (prie Pervalko) pakraštyje.

Didžiausioji garsiojo slėnio dalis susiformavo vėlyvajame poledynmetyje, ledynui pasitraukus iš Lietuvos ir Nemuno vandenims suklosčius antrąją viršsalpinę terasą (8-10 m virš dabartinio upės lygio). Prieš 10 tūkst. metų, įvykus didelėms klimato permainoms Europoje, Nemunas pradėjo vėl graužtis į žemesnį lygį, tik Raigardo slėnio centrinėje dalyje palikdamas kelias aukštesnės terasos salas, iš kurių didžiausioji buvo stiprių pietvakarinių vasaros vėjų supustyta į nedideles kopas ir kauburius.

Nemuno įsigraužimas į pirmos viršsalpinės terasos lygį (3-4 m virš upės lygio) pasiekė gruntinio vandens paviršių ir sukėlė intensyvų požeminio vandens drenažą iš po visiškai smėlingo rytinio šlaito, sparčiai jį ardydamas per sufozinių cirkų susidarymą. 750 m skersmens įspūdingas sufozinis cirkas, 35 m aukščio šlaitu priartėjantis prie pat Druskininkų-Gardino plento, yra didžiausias Lietuvoje. Nuo jo aukšto šlaito atsiveria bene nuostabiausias vaizdas į platųjį Raigardo slėnį. Sufozinių cirkų formavimasis ir Raigardo slėnio “augimas” rytinio šlaito sąskaita vyko ir vėliau, kai neramioji upė įsigraužė į dabartinį savo lygį, vagų ir senvagių labirintu suraižė platų ir palyginti lygų buvusį Raigardo slėnio dugną bei kasmetiniais pavasariniais potvyniais klostė (ir klosto) dabartinę salpinę terasą.

[center]Žmogaus įsikūrimas Raigardo slėnyje[/center]

Net ir nežinant Raigardo slėnyje aptiktų archeologinių radinių, buvo galima drąsiai teigti, kad tai labai gera vietovė įsikurti priešistoriniam žmogui. Sausos ir smėlėtos, priešams sunkiai pasiekiamos salos žuvingų, paukščių mėgiamų upės vagų ir senvagių labirinte, palankų mikroklimatą gyvenimui sudarantys aplinkui stūksantys aukšti, miškingi, nuo atšiaurių vėjų apsaugantys ir nuo užpuolikų slepiantys slėnio šlaitai turėjo vilioti pirmuosius šio krašto gyventojus. Baisiausi jiems turėjo būti, matyt, didesni Nemuno potvyniai, kurių sraunūs ir šalti pavasariniai vandenys su lytimis nuplaudavo gyventojų būstus ir jų turtą. Vyresni Švendubrės gyventojai ir šiandien prisimena 1958 m. potvynį, kai buvo iki pat langų apsemtos Raigardo centrinėje dalyje esančio kaimo trobos.

Archeologinių žvalgymų metu (dirbo dr. T.Ostrausko vadovaujama grupė) Raigardo slėnio apylinkėse buvo užfiksuota 19 akmens, žalvario ir ankstyvojo geležies amžių gyvenviečių bei radimviečių. Švendubrės kaimo pakraščiuose aptiktos gyvenvietės datuojamos vėlyvuoju mezolitu - ankstyvuoju neolitu. Nusileidus žemyn į Raigardo slėnio dugną, rasta gana daug akmens amžiaus gyvenviečių, deja, kol kas tiksliau dar nedatuojamų.

Turima duomenų, kad kai kurios jų gali priklausyti vėlyvajam paleolitui ir vėlyvajam mezolitui (Janislavicų kultūrai).

O netoli Ažubalio kalno - vėjo supustytos kopos - aptiktoji gyvenvietė priklauso žalvario - ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiui.

Paminėtinas prie Baltojo kalno (netoli Kubilnyčios žiočių) rastas ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas gludintas akmeninis kirvis, priskiriamas ankstyvojo metalo (žalvario ir ankstyvasis geležies amžius) laikotarpiui.

Pereselcais vadinamos Švendubrės kaimo dalies Raigardo slėnyje šiauriniame pakraštyje lokalizuota viduramžių senkapių vieta. Matyt, tą patį kapinyną 1826 m. lankė T.Narbutas ir aprašė smėlio išpustytus viduramžių žmonių kapus su gausiomis įkapėmis. Beje, padavimuose žmonės pasakoja apie čia stovėjusią bažnyčią ar koplyčią.

Švendubrės dirbamuose laukuose ir gyventojų daržuose rasta paviršinė archeologinė medžiaga suteikė naujų duomenų apie nežinomų kaimo sodybų egzistavimą XVI-XIX amžiuose. Čia rasta keramikos fragmentų - ąsočių, dubenų, puodų ir puodynių šukių. Rytinėje kaimo dalyje, nusileidžiančioje jau į Raigardo slėnį, dešiniajame Kubilnyčios krante nustatyta senosios kaimo karčemos, spėjama ir kalvio sodybos vieta.

[center]Mitologinės vietos Raigardo apylinkėse.[/center]

Tarp mitologinio-sakralinio pobūdžio paminklų Raigardo apylinkėse, be abejonės, iškiliausias yra Švendubrės mitologinis akmuo. Tai pilkai rausvos spalvos smulkiagrūdžio, netaisyklingo penkiakampio formos granito luitas. Jo kraštinių ilgis prie pagrindo: 4,9 m (R), 3,5 m (PR), 3,2 m (PV), 3,1 m (V), 5,4 m (Š) (bendra apimtis aplink - 20,1 m). Akmens aukštis siekia 3,15 m. Akmens rytiniame šone, 50o nuolaidėjančioje plokštumoje yra 7 gerai matomos ir 2 spėjamos duobutės. Mažiausioji duobutė yra 2,5 cm skersmens ir 0,3 cm gylio, 1 duobutė - 3,5 cm skersmens ir 0,3 cm gylio, 4 duobutės - 4 cm skersmens ir 0,2-0,3 cm gylio, o didžiausioji duobutė - 4,5 cm skersmens ir 0,5 cm gylio. Dvi spėjamos duobutės yra 3 cm skersmens ir 0,2-0,3 cm gylio. Šios duobutės leidžia Švendubrės akmenį priskirti šventų akmenų grupei, paprastai datuojamai žalvario - ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiu. Paminėtina, jog 1998 m. žvalgymų metu už 25 m nuo akmens į pietus dirvoje užfiksuota Švendubrės 15-oji akmens amžiaus radimvietė.

Akmenį bandyta skaldyti statant Druskininkų, Ratnyčios ar Ašužos (dabar - Baltarusijoje) bažnyčias. Kiek vėliau jį apskaldė vietos žmonės ūkiniams reikalams. Matyt, todėl ant akmens viršaus (vakarinėje pusėje) 1936 m. buvo pritvirtintas geležinis kryželis ir akmuo atvykusių kunigų buvo pašventintas. Kryželis ant akmens bei senesnių vietos gyventojų pasakojimai liudija, jog bent iki XX a. vidurio akmuo nebuvo vadinamas Velnio akmeniu. Vėliau, remiantis plačiai žinomu padavimu, jog akmenį nešė Velnias, norėdamas užtvenkti Nemuną, akmuo tarp žmonių ir oficialiuose raštuose imtas vadinti Velnio vardu (plg.: “Apšventė, o kap užaj paskum bolševikai, tai parašė “Velnio akmuoj” (iš O.Kalėdienės, 86 m., užrašė V.Vaitkevičius, 1998 m.).

Pažymėtina, jog akmuo yra Ažugojais, Pagojais vadinamoje vietovėje. Gojaus pavadinimą dabar išlaikė vietovė net už 3,5 km į šiaurę nuo akmens - dešiniajame Nemuno krante. Tai pamiškėje įsikūrusio Druskininkų aerodromo vieta. Gal kažkada Gojumi vadintas miško masyvas siekė Švendubrės laukus, kur guli aprašomas akmuo - tik taip galima paaiškinti, kodėl šie laukai vadinami Ažugojais ar Pagojais.

Mitologinio-sakralinio pobūdžio duomenys užfiksuoti apie Raigardo slėnyje buvusį vadinamąjį Raistą ir į šiaurės vakarus nuo jo plytinčią Kleboniškę.

Raistas - durpynas, apie kurį pasakojami gausūs padavimai (prasmegęs Raigardo miestas ir bažnyčios, iš po žemių skamba varpai ir t.t.), užėmė maždaug 60-70 ha plotą. Tai buvo įprastos Lietuvoje 4-6 m gylio pelkės su menkomis, žemaūgėmis pušelėmis ir spanguolių kupstais. 1950 m. čia atvyko pirmosios melioratorių grioviakasės ir prasidėjo sudėtingas, ilgai užtrukęs šios vietos ir viso slėnio sausinimas.

Padavimuose minimų prasmegusių bažnyčių bei klebonijos vieta - Kleboniške vadinamas į šiaurės vakarus nuo Raisto plytintis, maždaug 60 ha ploto, iš dalies mišku apaugęs pakilumos masyvas (2-oji viršsalpinė terasa). Konkreti Kleboniškės vieta su pasakojamais padavimais, deja, nebesiejama.

Trumpai reikėtų paminėti ir originaliame padavime nurodomą kelią, jungusį mitinį Raigardo miestą su Ratnyčios bažnyčios vieta. Šiuo keliu iš prasmegti pasmerkto miesto pasitraukė kunigai: “Tai tadu prisisapnavo kunigam, ty tokiem jų apaštalam, “išaikit iš cia, išvažuokit”. Ir parodė, ty tokis ravas yra (...). Jie nulipo ir ciesiai, sako, aikit, ciesiai, ir jei [jie] nuvėj nat šiton vieton, kur Ratnyčios bažnyčia stato. Ir takas dar tas ir yra” (iš K.Suraučiaus, 81 m. , užrašė V.Vaitkevičius, 1998 m.). Tai vienas iš retų atvejų, kai mitinės realijos yra susietos su tikrovėje egzistuojančiais keliais, brastomis ar kitais panašiais objektais. Minimas “takas” iš Raigardo - dabar paprastas mišku vingiuojantis kelias, einantis Ratnyčios kryptimi. Jį nutraukia tik Kauno-Gardino kelias ir Druskininkų-Pariečės geležinkelis.

Surinkti įdomūs duomenys apie Raigardo slėnyje, pietinėje Ažubalio kalno papėdėje buvusį šaltinį, vadintą Akelėmis. Šaltinis sunyko pokario metais toje vietoje iškasus melioracijos griovį. XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje gydymo tikslais šio šaltinio vandenį naudojo vietos gyventojai.

Paminėtinas ir vos 0,4 km į pietvakarius nuo Lietuvos Respublikos sienos, už Dvarnu vadinamos Nemuno senvagės jau Baltarusijoje esantis Astravo kalnas. Dėl suprantamų priežasčių jis žvalgytas nebuvo. Užfiksuotas jo pavadinimas “Svetaja gora” (iš V.Smaliuko, 54 m., užrašė V.Vaitkevičius, 1998 m.).

Padavimuose ši vieta siejama su Karaliūno duobe prie Ratnyčios. Sakoma, kad iš Karaliūno duobės kareiviai ėmė žemes ir supylė Astravo kalną.

Baigiant apžvalgą apie Raigardo slėnyje ir šalia jo esančius mitologinio pobūdžio objektus, reikėtų paminėti ir kelis kalbinius-etimologinius faktus.

Kada vietovė pavadinta Raigardu - sunku pasakyti. Galima manyti, kad tai žodžių raistas ar raja (klampi pelkė, stovintis pūvantis vanduo) ir gardas (aptvaras, įtvirtinimas, miestas) junginys, vėliau sukėlęs asociacijas su “rojaus miestu”.

Švendubrės pavadinimas vietos žmonių kildinamas įvairiais būdais: (1) “seniau buvo žmonės šventi”, (2) čia esanti “šventoji dauba”; buvo “šventa vieta”, (3) čia augo meldai - “švendrės”, (4) čia buvęs ąžuolynas (dubrava), (5) čia gyvenęs žmogus, pavarde Švendubris.

Nepretenduodami į profesionalų kalbinį tyrimą, pateiksime argumentus už mitinį-sakralinį pavadinimo kilmės aiškinimą.

Matyti, jog pavadinimas sudarytas iš dviejų dalių: šven+dubrė. Antrosios dalies reikšmė gerai paliudyta. Bendrine prasme, dubra tai “duoba miške” (užrašyta Leipalingio krašte), dubravas - “skersai kelio išmušta duobė, duburys, išgrauža, dumbravas”, plg.: “Per dubravus važiuodamas sulaužiau ratus”, dubravelė - “klampynė”. Matyt, dubrė susijusi su tokiais žodžiais kaip duobė, duburys, dubti, dubus (“gilus”). Pirmąją Švendubrės pavadinimo dalį “šven” galima sieti bent su keliomis reikšmėmis. Turėdami omenyje, kad kaimas egzistavo prie slėnio-duburio (“dubrės”), apie kurio pelkėtąją dalį buvo žinomi gausūs, tarp jų - sakralaus turinio padavimai, siūlome Švendubrės pavadinimą interpretuoti kaip sudarytą iš dviejų žodžių: švent(a)+dubrė. Susidūrus priebalsiams t ir d, vienas jų pranyko. Palyginkime šį atvejį su kitais sakraliais vietų pavadinimais: įvairuojančius Švindupės ir Šventupės (Paberžės s-ja, Vilniaus r.), Šventgirio ir Švengirio (Žygaičių s-ja, Tauragės r.) pavadinimus bei kaimo pavadinimą Švendūnai, kur yra Šventąja vadinama dauba - “užželianti pelkė” (Nemakščių s-ja, Raseinių r.).

[center]Raigardas ir meninė kūryba.[/center]

Pradedant darbą manyta, kad su Raigardu labiausiai susiję M.K.Čiurlionio ir V.Krėvės vardai. Dabar įsitikinta, kad ši vieta kūrėjams yra svarbi ir šiais laikais. Švendubrės kaime atradome gimtojo namo aplinkoje neprofesionalaus meistro sukurtą skulptūrų sodelį. Jo autorius - švendubrietis Juozas Šikšnelis, ne tik kalantis skulptūras iš akmens, bet ir penkių knygų autorius, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys.

Paskutiniąją savo gyvenimo vasarą į Druskininkus iš Vokietijos 1995 m. buvo atvykęs piešti dailininkas Algimantas Švėgžda (1941-1996). Jo sukurtieji ciklai, Čiurlionio gimtųjų vietų peizažai “Liškiavos vienuolynas”, “Čiurlionio obelys” - paprasti, nepretenzingi, sklidini nepaprastos šviesos ir ramybės. Tyrinėjant Raigardo vaidmenį dvasinėje kultūroje pasirodė esą labai svarbūs ir A.Švėgždos pasisakymai, reakcijos į gamtą, apie kurias sužinota iš druskininkiečio menotyrininko A.Nedzelskio, lydėjusio dailininką Čiurlionio takais. A.Švėgžda yra pabrėžęs, kad piešiant iš natūros, dirbant Raigarde, jam labai svarbi konkreti vieta, susijusi su Čiurlioniu, galimybė pabūti jo aplinkoje. Susiduriame su ryškiu atveju, kai įkvėpimo šaltinis yra ne tik aplinka, bet ir anksčiau tose apylinkėse dirbusio dailininko darbai, estetinės pozicijos, pasaulėjauta. A.Nedzelskis pasakojo, kad A.Švėgžda “Raigardo” triptiką pastele tapė apie dvi valandas, paskui nubėgęs prie upelio pasėmė vandens, šliūkštelėjo jį į orą virš savęs ir tarė: “Dabar aš jau tikrai pasikrikštijau Raigardu”.

Taigi atsiskleidė dar vienas įdomus dalykas: šiuolaikinių kūrėjų (A.Švėgždos, J.Šikšnelio ir kitų) santykis su kito autoritetingo menininko (šiuo atveju M.K.Čiurlionio) kūryba, kai juos jungiantis saitas yra ta pati aplinka. Galima manyti, kad mūsų iškeltas platus klausimas apie natūros ir meninio objekto sąryšį, apie natūros vaidmenį menininko dvasiniame gyvenime yra ir svarbus, ir būtinas. Aiškėja, kad jis dar per mažai tyrinėtas.

Šiuo metu žinome vietas, kuriose mėgo lankytis Čiurlionis. Tai pietrytinis Raigardo šlaitas - aukščiausia vieta, iš kurios atsiveria tolima slėnio perspektyva, Gražiškių kalnelis, Baltasis ir Juodasis kalnai netoli Švendubrės ir buvusi valstiečio A.Smaliuko sodyba Pereselcais vadinamoje kaimo dalyje. Paaiškėjo, kad siekimas nustatyti konkrečią vietą, iš kur buvo nutapytas garsusis triptikas “Raigrodas” (būtent taip pavadinimą rašė Čiurlionis), negali būti vaisingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma - gerokai pasikeitęs vietovės kraštovaizdis. Antra, tikslus natūros “perkėlimas” į meno kūrinį prieštarautų Čiurlionio meniniams princs” iš Raigardo - dabar paprastas mišku vingiuojantis kelias, einantis Ratnyčios kryptimi. Jį nutraukia tik Kauno-Gardino kelias ir Druskininkų-Pariečės geležinkelis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: