Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)		 Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 08 Geg 2024 21:22

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas


Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  Puslapis 1 iš 1
  [ 2 pranešimai(ų) ] 
  Spausdinti Ankstesnė tema | Kita tema 
Autorius Žinutė
Žygeivis
StandartinėParašytas: 21 Sau 2022 19:42 
Prisijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Maciejauskienė, Vitalija. Lietuvių pavardžių susidarymas. Vilnius: Mokslas, 1991


Palėpė: lietuvių pavardžių susidarymas


„Saulės arkliukai“, http://www.alkas.lt
2019 02 22 23:34

Panaršę savo palėpėje, šį kartą jaunajai kartai norime priminti labai įdomią knygą „Lietuvių pavardžių susidarymas“, kurią parašė Vitalija Maciejauskienė, o leidykla „Mokslas“ išleido 1991 metais: Maciejauskienė, Vitalija. Lietuvių pavardžių susidarymas. Vilnius: Mokslas, 1991.

Paveikslėlis

Tokiai knygai parengti prireikė 20-ies metų, o ir nuo išleidimo jau praėję 27 metai. Sena knyga, bet tokios neparašomos ir neišleidžiamos kas keleri metai, tad jaunimui belieka priminti, kad bibliotekose ar tėvų namų bibliotekėlėse tokią knygą įmanoma surasti. O turėti suvokimą, kaip formavosi lietuvių pavardės, beveik privaloma…

„Lietuvių pavardžių susidarymas“ – tai istorinės antroponimikos darbas, nagrinėjantis XIII–XVIII a. istorijos dokumentuose užrašytus lietuvių asmenvardžius, jame ištirta lietuvių įvardijimo vardu ir pavarde raida. Medžiaga šiai knygai rinkta iš įvairių publikuotų ir rankraštinių XIII–XVIII a. istorijos dokumentų. Šaltiniai įvairaus turinio – tai Vilniaus archeografinės komisijos teismų ir kitokių aktų tomai, publikuoti inventorių rinkiniai, daugybė rankraštinų iš dvarų, seniūnijų, parapijų ir pan. Inventorių, bažnytinės krikšto metrikų registracijos knygos.

Ankstesnių amžių (XIII–XV) administraciniai juridiniai bei kitokie dokumentai dažniausiai rašyti kanceliarine slavų arba lotynų kalba, vėliau (XV a.) – kanceliarine slavų arba lenkų kalba, o dar vėlesniu laikotarpiu (XVII–XVIII a.) dažniausiai lenkų kalba.

Vienu ar kitu būdu atsiradę (sudaryti iš tėvo bet kurio įvardijimo nario pridedant patronimines priesagas, kilę iš pravardžių) asmenvardžiai palaipsniui virto pavardėmis. Pavarde virtusi pravardė, kaip žinoma, netenka konkretaus asmens charakterizavimo funkcijos.

Svarbiausias pavardės bruožas – priklausymas vienos šeimos nariams ir paveldimumas.

Knygos autorė ištyrė lietuvių dvinario įvardijimo bei pavardžių formavimosi specifiką (dauguma mūsų pavardžių atsirado iš prievardžių, t. y. antrųjų dvinario įvardijimo narių); aptarė dvinario įvardijimo nusistovėjimą, lietuvių pavardžių formavimąsi, pavardžių stabilizavimosi ypatumus, nustatė, iš ko susidarė lietuvių pavardės, apibūdino moterų įvardijimo raidą.

Asmenvardis, arba antroponimas – tai bet koks tikrinis vardas, kokį gali turėti žmogus (ar žmonių grupė), t. y. vardas, tėvavardis, pavardė, pravardė.

Vardas suteikiamas žmogui tik gimus, retai išsirenkamas suaugusio žmogaus, jis yra nepaveldimas. Pagrindinė jo funkcija – skirti vienodą pavardę turinčius šeimos narius. Kai yra nagrinėjama ankstesnių laikotarpių antroponimija (dvinaris įvardijimas tada dar nebuvo nusistovėjęs), vietoj termino vardas dažniau minimas pirmasis asmenvardis bei pirmasis dvinario (ar trinario) įvardijimo narys.

Knygos autorė ištyrė lietuvių įvardijimo vardu ir pavarde raidą, daugiausia dėmesio skirdama svarbiausio šio įvardijimo nario – pavardės – formavimuisi, atsiradimui bei galutiniam stabilizavimuisi.

Anot profesoriaus J. Balčikonio, istoriniuose dokumentuose minimos, bet dabar jau mirusios, nebevartojamos pavardės – taip pat yra kalbos turtas. Tai istorinė antroponimija.

Lietuvių asmenvardžiai tiriami seniai, bet lietuvių antroponimikos darbų nėra labai daug. Nedaug yra ir didesnių antroponimikos tyrinėjimų.

K. Būgos studija „Apie lietuvių asmens vardus“ skirta senųjų dvikamienių asmenvardžių užrašymui XIII–XV a. dokumentuose. Ištyręs, kokiais rusų kalbos balsiais yra pakeisti lietuvių asmenvardžių balsiai, K. Būga nustatė autentiškas Lietuvos kunigaikščių vardų lytis.

Kai kurios lietuvių pavardžių susidarymo, mūsų asmenvardžių istorinės raidos problemos, senųjų lietuvių pavardžių susidarymas nagrinėti A. Salio, P. Joniko, P. Skardžiaus straipsniuose.

Senųjų lietuvių dvikamienių asmenvardžių istorijai skirta J. Jurkėno disertacija.

Konkrečių XVII a. pradžios istorijos dokumentų (Vilniaus šv. Jono bažnyčios 1602–1615 m. santuokų ir 1616 m. krikšto registracijos knygų) antroponimiją išsamiai ištyrė Z. Zinkevičius.

XVIII a. pabaigos šaltinio (1795 m. Žemaičių vyskupystės krikšto metrikų registracijos knygos) istorinės antroponimijos tyrimui yra skirta M. Ramonienės disertacija.

„Lietuvių pavardžių susidarymas“ papildė neilgą mūsų istorinės antroponimikos darbų sąrašą. Kaip minėta, tai beveik dviejų dešimtmečių darbo rezultatas. Jame buvo apžvelgti lietuvių įvardijimo būdai istorijos dokumentuose, nustatytas dvinario įvardijimo įsigalėjimo bei pavardžių atsiradimo laikas, trumpai aptarta asmenvardžių, virtusių pavardėmis, kilmė ir daryba. Be to, buvo sekamas tautinių bei krikšto vardų santykis skirtingais laikotarpiais, pakomentuota įvairios kilmės krikšto vardų adaptacija lietuvių kalboje, nustatyta, kad lietuvių pavardės buvo slavinamos, buvo numetinėjamos patroniminės priesagos.

Įvairių tautų antroponimikos literatūroje apie pavardžių formavimąsi vieningai reiškiama nuomonė, kad skirtinguose visuomenės socialiniuose luomuose pavardės atsirado ne vienu metu. Tai būdinga ir lietuvių pavardėms. Daugiausia knygoje aptariamas kilmingojo ir valstiečių luomo pavardžių susidarymas. Pastebimi skirtumai tarp socialinių sluoksnių.

Autorė pastebi, kad kartais būna neaišku, ar pavardė buvo suslavinta, ar tiesiog žmogus buvęs kitatautis. Pasitaiko slaviškos, germaniškos kilmės pavardžių. Ar tai yra buvęs kitatautis žmogus, padeda nustatyti vardo lytis (lietuviškas vardas, lietuvių kalboje susidariusi, turinti mažybines priesagas).

Buvo stengtasi atspindėti įvairių Lietuvos regionų antroponimiją. Kiekvienos vietos asmenvardžiai turi savitų bruožų – vartojamos skirtingos patroniminės priesagos, paplitusios tik tam tikram regionui būdingos vardų lytys ir pan. Pastebėta, kad patronimams virstant pavardėmis, patroniminės priesagos skirtingose Lietuvos vietose buvo numetamos nevienodai intensyviai.

Beveik visi šaltiniai rašyti ne lietuvių kalba. Ankstesnių amžių (XIII–XV) administraciniai juridiniai bei kitokie dokumentai dažniausiai rašyti kanceliarine slavų arba lotynų kalba, vėliau (XV a.) – kanceliarine slavų arba lenkų kalba, o dar vėlesniu laikotarpiu (XVII–XVIII a.) dažniausiai lenkų kalba.

Asmenų įvardijimai yra dvinariai, trinariai. Labai buvo populiaru prie lietuviško vardo rašyti krikšto vardą, pvz.: Sigmund Korybut, Nicolaus Radziwil ir pan.

Labai dažni yra buvę senieji dvikamieniai pravardinės kilmės asmenvardžiai. Pravardinės kilmės asmenvardžiai kilę iš vienskiemenių vardų, yra neaišku, kur antrieji dvinario įvardijimo nariai jau virtę pavardėmis, o kurie yra nepastovūs prievardžiai. Pirmieji, pvz.: Algemine, Budiwid, Downar, Gedeminum, Монивидъ ir daugybė kitų, yra seniausi lietuvių asmenvardžiai, kurių skiriamasi bruožas – du juos sudarantys kamienai, kildinami iš skirtingos reikšmės lietuvių kalbos žodžių.

Greta šių asmenvardžių yra užrašyti įvairūs vienkamieniai asmenvardžiai, pvz.: Greytis, Jawnuten, Judrus ir kt. Vėlesnių laikotarpių antroponimijoje (XVI a. II pusė, XVII, XVIII a.) jie dingsta pravardinės kilmės asmenvardžių sraute. Tarp pravardinės kilmės asmenvardžių pasitaiko ir asmenvardžių, sudarytų iš dviejų kamienų.

Kaip vardą labiausiai galime įvardyti pirmąjį dvinario ar trinario įvardijimo narį.

Skiriamos dvi pagrindinės vardų grupės: tautiniai (senieji dvikamieniai bei kiti lietuviškos kilmės) ir krikšto vardai. Pirmieji buvo stumti iš oficialiosios vartosenos, labai reti jau XVII a. Antrieji, atvirkščiai, visuotinai išplito, buvo vartojamos įvairios skolintos ir lietuvių kalboje susiformavusios lytys, pvz.: Alexy Ludkunos, Baltrus Marcinowicz, Gust Woidotait ir kt.

Buvęs ir prievardis, kuris būdavo pridedamas prie vardo ar pavardės kaip antrinis pavadinimas ar epitetas, kuriuo asmuo buvo išskiriamas iš kitų, pagerbiamas ar šiaip dėl kurios priežasties pramenamas. Nepastovūs tėvavardžiai bei pravardės taip pat gali būti vadinami prievardžiais. Dažniausiai minimi apeliatyviniai ir aprašomojo pobūdžio prievardžiai. Pirmieji – tai visi bendriniai žodžiai, rašomi po asmenvardžio ir nurodantys asmens amatą, užimamas pareigas, socialinį luomą ar kitą kokią savybę, pvz., Wiecko doilida, Jakub uszkuris ir pan.

Anot Z. Zinkevičiaus, prievardžiai yra visi žodžiai, pridedami prie vienintelio lietuvių turėto asmenvardžio, kurie patikslina asmenvardį. Jų poreikis atsirado, kai pradėjo formuotis dvinaris įvardijimas. Galėjo būti nurodoma gyvenamoji vieta, amatas, tėvo ar brolio vardas ir pan. Nepastovūs tėvavardžiai bei pravardės taip pat gali būti vadinami prievardžiais. (Zinkevičius, Z. Lietuvių antroponimika, p. 34–36).

Aprašomojo pobūdžio prievardžiai susideda iš bendrinių ir tikrinių (asmenvardžių, vietovardžių) žodžių, pvz., Gyniwilo konucho Wilnensibus, Wittold Kynstutten son, Szymos, uzkuris Bernatow ir kt.

Lietuvių dvinaris įvardijimas formavosi taip, kad beveik visais laikotarpiais svarbiausi ir dažniausi buvo patronimai.

Patronimas – asmenvardis, su specialiomis priesagomis sudarytas iš tėvo bet kurio įvardijimo nario. Skiriamasis šių asmenvardžių bruožas yra priesagos, kurias įprasta vadinti patroniminėmis. Vyrus įvardiję patronimai buvo sudaromi su lietuviškomis priesagomis -aitis, -onis, -ūnas, -ėnas bei kitomis slaviškomis -ovič, -evič, o moteris – su lietuviškomis -aitė, -aičia, -yčia, -ūčia ir kt. bei slaviškomis -ovna, -evna. Patronimai niekada nebuvo rašomi pirmoje dvinario (ar kitokio) įvardijimo vietoje.

Patronimai galėjo būti sudaromi iš 1) iš įvairių krikšto vardo lyčių, pvz., Janelis Stankunas, Kazimierz Stasiulėnas, Matyiasz Stephanowicz, Ana Jakubaicia, Zophia Adamicia, Eva Jakubovna; 2) iš lietuvių senųjų dvikamienių asmenvardžių pvaz., Dawid Dawgintaytis, Jonas Dawnaronis, Piotr Girdwaynowicz, Luce Dawgintayte, Heduigis Girdwilicia.

Patronimu vadinamas kiekvienas vedinys iš tėvo asmenvardžio (vardo, pavardės, pravardės, slapyvardžio), o tėvavardžiu – tik patroniminės priesagos vedinys iš tėvo vardo.

Tėvavardžiais vadinami iš tėvo vardo sudaryti patronimai. Dažniausiai tai XVI–XVII a. patroniminių priesagų vediniai iš įvairių krikšto vardų lyčių, kurios tik labai retai buvo rašomos vien pirmoje dvinario (ar kitokio) įvardijimo vietoje. Tokie priesagų vediniai iš senųjų dvikamienių ar vienkamienių ir sudurtinių lietuviškų pravardinės kilmės asmenvardžių paprastai vadinami patronimais. Mat XVI a., kai tokie vediniai buvo ypač dažni, praktiškai neįmanoma atskirti, kada jie sudaryti iš pirmojo, o kada iš antrojo tėvo įvardijimo nario. XVII a., kai vardo vietoje rašomi beveik tik krikšto vardai, visi lietuviškos kilmės asmenvardžiai, turintys patronimines priesagas, gali būti sudaryti tik iš antrojo tėvo įvardijimo nario.

Knygoje minimi ir pravardinės kilmės asmenvardžiai, arba pravardė. Ją A. Salys (Salys, A. Pravardė. Iš: Rinktiniai raštai, t. 2, p. 43) apibrėžia taip – „netikras primestinis, dažnai peikiamas ar pajuokiamas pavadinimas, paprastai pridedamas prie vardo ar pavardės“. Toliau dar pastebima, kad taip apibūdinami žmonės pagal kūno ir būdo savybes, trūkumus bei ydas, tik retai pabrėžiant gerąsias ypatybes. Suteiktos pravardės susieja asmenį su įvairiais aplinkos daiktais ir gyviais. „Rusų onomastikos terminimų žodyne“ pravardė apibrėžiama kaip papildomas asmens pavadinimas, duotas aplinkinių žmonių pagal kokį nors jam būdingą bruožą, jo gyvenimo aplinkybes, analogiją su kuo nors ir pan. (Подольская, Н. В. Словарь русской ономастической терминологии, p. 115.) Be to, jis paprastai kaip nors charakterizuoja asmenį – nusako jo būdo, išorės bruožus, kalbos ypatumus, gali priminti su juo, jo tėvais ar protėviais susijusį kokį nors juokingą ar liūdną įvykį ir pan.

Jau nuo XVI a. antrosios pusės istorijos dokumentuose palyginti dažni tokie antrieji dvinario įvardijimo nariai: Jurgis Bildenis, Jan Burba, Marcin Kiesiel, Marko Rudis, Błažey Girtokła, Kazimierz Warna. Tokie asmenvardžiai labai įvairūs, sietini su daugybe lietuvių kalbos daiktavardžių, būdvardžių bei veiksmažodžių. Dauguma šių asmenvardžių buvo parinkti kaimynų, šeimos narių ar kitų žmonių, gerai pažinojusių asmenį, be abejo, vienaip ar kitaip jį charakterizavo. Tačiau jį galėjo parinkti ir dokumentą rašęs asmuo, dvaro savininkas bei prievaizdas ar pan. Šiuo atveju jie galėję būti netikslūs ir neatskleisti asmens ypatybių. Vienu ar kitu būdu atsiradę asmenvardžiai palaipsniui virto pavardėmis. Pavarde virtusi pravardė, kaip žinoma, netenka konkretaus asmens charakterizavimo funkcijos.

Atsekti, kur yra pavardė, o kur pravardė yra virtusi pavarde, nėra sukaupta pakankamai duomenų. Todėl knygoje yra vartojama pravardinės kilmės asmenvardžio sąvoka.

Kaip minėta, svarbiausias pavardės bruožas – priklausymas vienos šeimos nariams ir paveldimumas.

Nikonovas mano, kad asmenvardis vadintinas pavarde tada, kai jis yra paveldimas daugiau nei dviejų tos pačios šeimos narių kartų. (Никонов, В. А. Имя и общество. М., 1974, p. 177.) Galbūt tai reikalinga tiriant trinarės rusų įvardijimo sistemos raidą.

Dauguma mūsų pavardžių atsirado iš prievardžių, t. y. antrųjų dvinario įvardijimo narių.

Tais atvejais, kai tėvas ir sūnus turi bendrą antrąjį asmenvardį, pastarasis jau vadinamas pavarde, pvz.: Woyciecha Bruzaycia syn Dawid Bruzaytis, Adam Mitulis, u niego syn Kazimeirz Mitulis.

Palyginti negausūs duomenys apie dviejų kartų tos pačios šeimos asmenų įvardijimą (pvz., skirtingu metu rašytų tų pačių vietų inventorių palyginimas) nevertė koreguoti vartojamos pavardės sampratos.

Parengė Beatričė Rastenytė

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Žygeivis
StandartinėParašytas: 21 Sau 2022 19:45 
Prisijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  Puslapis 1 iš 1
  [ 2 pranešimai(ų) ] 

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 8 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007