Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Ignalinos krašto giminės ir pavardės - geneologo Petro Švilpos-Rutkausko straipsniai "Mūsų Ignalinoje"

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Ignalinos krašto giminės ir pavardės - geneologo Petro Švilpos-Rutkausko straipsniai "Mūsų Ignalinoje"

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Ignalinos krašto giminės ir pavardės - geneologo Petro Švilpos-Rutkausko straipsniai "Mūsų Ignalinoje"

Parašytas: 09 Bal 2018 19:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Ignalinos krašto giminės ir pavardės - geneologo Petro Švilpos-Rutkausko straipsniai "Mūsų Ignalinoje"

Petras Rutkauskas. Kur mūsų šaknys
https://www.mignalina.lt/2015/01/08/kur ... 015-01-09/

Per kelis straipsnius norėčiau pateikti informaciją apie Ignalinos krašto kai kurias gimines arba jų atšakas. Tai Baltakiai, Baušiai, Bendoriai, Butrimai, Čaikauskai, Čeponiai, Daubarai, Dubakos, Guobiai, Jelinskai, Kirkos, Kovalevskiai, Mačiuliai, Maknevičiai, Martinkėnai, Matkevičiai, Medeišiai, Oginskai, Ropės, Ruseckai, Rutkauskai, Švedros, Švilpos, Zabulevičiai, Zarinskai, Žebrauskai, Vaickai, Vieliai.

Tikimės, kad tai kai kam padės atskleisti nors truputi savo giminės praeitį ir sudomins tyrinėjimams.

Pateiksiu truputi informacijos apie asmenvardžių-pavardžių kilmę Lietuvoje. Lietuvoje pavardės atsirado nuo 1500 metų, jų formavimasis baigėsi apie 1800 m.

Pirmiausia pavardes įgijo didikai ir privilegijuoti žmonės. Tai buvo susiję su turto valdymu. Jų pavardės formavosi iki 1700 m.

Prastuomenei pavardės buvo nebūtinos ir jie buvo įvardinami kaip tam tikro tėvo vaikai arba žmonės iš tam tikros vietovės. Pavyzdžiui: Jonas iš Daugėliškio, Jonas Juozo sūnus arba Jonas Juozevičius.

1795 m. pirmajame gyventojų surašyme visi Lietuvoje jau turėjo pavardes, tačiau dar iki 1850 m. kažkurios pavardės vis keitėsi. Pavyzdžiui, Oginskas-Aginskas, Raistenis-Rastenis, Vaickus-Smigieckis ir daug kitų. Tai vyko gal dėl ponų valios, kalbos specialistų bei bažnyčios tarnų, kurie įrašinėjo gimimo, santuokos ir mirties metrikas klaidų.

Tuo metu bažnyčios atliko dabartinių civilinės metrikacijos skyrių funkcijas. Nepamirškime, kad raštingi žmonės tuomet buvo retenybė. Vyresni žmonės gali patvirtinti, kad net po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo daug beraščių žmonių. Taip Malinauskai tapo Avietėmis, Ribokai Žvejais, Drazdauskai Strazdais ir pan.

Štai Rutkauskai pokaryje vienoje šeimoje turėjo ir Rutkienų bei Rutkūnų.

Daug kas iš geneologų mano, kad ponai gavo iš valdžios institucijų sąrašus pavardžių, kurias galima teikti bajorams ir valstiečiams. Todėl ir Lietuvoje gausiai paplitusios kai kurios pavardės, kurios neturi aiškios kilmės.

Tokios pavardės kaip Petraitis, Jonaitis, Juozaitis kilo iš tėvavardžių. Meška, Kiškis, Kirka – nuo amato arba pomėgio. Kai kurios pravardės tapo pavardėmis. Aiški kilmė ir pavardžių Rudys, Juodis, Rėksnys, Didžgalvis, Raistenis ir daugelis kitų.

Tai turi įtakos ir giminės medžių sudarymui.

Valstiečių medžiai gali būti patikimi tik nuo 1650 m.

Lietuvos bajorai daugumoje paėmė ne savo, o lenkiškas pavardes. Tai Bortkevičius, Tiškevičius ir kiti.

Straipsniuose nepateiksime tikslių gimimų, santuokų ir mirties datų, nors daugumą jų turime. Mūsų tikslas tik apžvelgti šią problemą. Gali būti, kad pateiktos vietovės arba pavardės neatitinka dabartinių, nes rėmėmės pavadinimais iš originalių dokumentų, kurie buvo pateikti lotynų, rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis.

Baltakiai

Baušiai
https://www.mignalina.lt/2015/01/22/bausiai/

Bendoriai
Butrimai
Cicėnai
Čaikauskai

Čeponiai
https://www.mignalina.lt/2015/02/05/ceponiai/

Dasiai
Daubarai
Dubakos
Guobiai
Jelinskai
Juršėnai
Kirkos
Kovalevskiai
Mačiuliai
Maknevičiai
Matkevičiai
Martinkėnai

Medeišiai
https://www.mignalina.lt/2015/03/30/medeisiai/

Oginskai
Ozarinskai
Ropės
Ruseckai
Rutkauskai
Švedros

Švilpos
https://www.mignalina.lt/2015/05/19/svilpos/

Vaickai
https://www.mignalina.lt/2015/06/22/vaickai/

Vieliai
Zabulevičiai
Zarinskai
Zuikos
Žebrauskai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto giminės ir pavardės - geneologo Petro Švilpos-Rutkausko straipsniai "Mūsų Ignalinoje"

Parašytas: 09 Bal 2018 20:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

P.S. Mano giminės ir giminaičiai iš šio sąrašo:

Čeponiai - į Ignalinos Budrius mūsų protėvis Kristupas Čeponis su žmona Karolina ir sūnumi Liudviku atsikėlė iš Maksimonių maždaug 1850-1855 m.

Dabartinė Čeponių giminė atsirado per atsargos kareivį Kristupą Čeponį (1807–1863), kuris 1824 m. buvo paimtas į rekrūtus 20 metų, ir Karoliną Dudėnaitę - Čaikauskienę - Čeponienę.

Jie turėjo sūnų Liudviką (1845–1907), kuris gimė Maksimonyse, o mirė, kaip ir tėvai, Budriuose, visi jie palaidoti senosiose Budrių kapinėse.

Liudvikas, būdamas 19 metų, 1864 m. vedė Kateriną Čeponytę iš Petravo ir pradėjo Čeponių dinastiją Budriuose.

Baušiai mūsų Budriuose atsirado per Gabrio Baušio ir Rozalijos Vasiliauskaitės dukrą Juozapotą Baušytę, kuri ištekėjo už Juozo Čeponio, s. Liudviko, ir turėjo sūnus Gabrį, Adolfą, Stanislovą ir dar ar ne 16 vaikų - bet išgyveno ir suaugo tik 3;

Švilpos - mano pusseserė Marytė Čeponytė ištekėjo už Romo Švilpos iš Bajorų...

Baušiai

Petras Rutkauskas. Baušiai.
Mūsų Ignalina, 2015 sausio 22

Rajone tai pakankamai plačiai paplitusi pavardė. Mano manymu, ji įvairiai buvo rašoma. Sutinkami Baušiai, Baužiai, Bohuš, Bohuševič. Tai, matyt, yra ta pati šaka.

Jau 1720 m. S. Daugėliškyje gyveno Kazimiero Bohušo trijų asmenų šeima, o Čebatoriuose – Kristupo Bohušo keturių asmenų šeima. Kazimieras Bauša/Bohuš iš Daugėliškio 1729 m. vedė Kristiną Raginytę iš Niukiškės ir turėjo tris sūnus: Andrejų, Jurgį, Joną ir Tamošių. Kitas Kazimieras Bohušas beveik tuo pačiu metu Daugėliškyje su žmona Elena Aglinyte turėjo 4 sūnus: Mykolą, Stasį, Jokūbą, Mykolą.

XVIII a. pradžioje Daugėliškyje buvo populiarus Kristupo Baušio vardas. Vienam iš jų su žmona Sofija Kliukyte 1730-05-02 gimė sūnus Kristupas.

Daugėliškyje buvo gausu Baušių ir, norint parodyti jų giminės medį vien tik Daugėliškyje, reiktų skirti tam kelis laikraščius „Mūsų Ignalina”. Todėl pristatysiu tik kelis momentus.

Štai Jokūbas Baušys, Kristupo, gim.1735 m., 1760-11-16 vedė Eleną Staševskaitę ir susilaukė 9 vaikų. Liudininkais per vestuves buvo Tomas Matkevičius iš Čebatorių ir Adomas Rimšelis iš Bajorų. Laurynas Baušys (1784–1830) su žmona Agnieška Sabaliauskaite (1786–1846) susilaukė 12 vaikų. Vestuvės jų buvo 1808-08-23. Pirmojo sūnaus Lauryno krikštas sutapo su vestuvėmis. O Jonas Baušys (1745 m.), eigulys, su žmona Kristina Lichodzijevska susilaukė 11 vaikų, kartu dar augino augintinį Stasį, Mykolo Baušį.

O Juozas Baušys (1823–1897), kurio tėvai buvo Juozas Baušys ir Ona Ragaišytė, buvo kaimo daktaras (felčeris) ir turėjo oberoficer karinį laipsnį. Dažniausiai jo vaikų kūmai būdavo bajorai, nors ir nusigyvenę. Šiaip iš Baušių daug kam teko patekti rekrūtais į carinę kariuomenę. Kai kas sugrįždavo, gaudavo už tarnybą žemės, bet dažniausiai jau buvo be sveikatos. Yra Baušių ir mūsų nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Tai Edvardo Baušio ir Gemutės Ragaišytės sūnus Darius Baušys, tarnaujantis Ignalinoje. Daugėliškyje Baušiai dažniausiai buvo Kristupai, Kazimierai ir Motiejai.

Pasidairykime į šalį nuo Daugėliškio. Štai Antagavėje gyveno Jonas Baušys (1806–1847). Su žmona Magdalena Eidukaite turėjo penkis vaikus. Bet jis nebuvo pirmas Baušys Antagavėje. Prieš jį gyveno Juozas Baušys (1761–1786), Martynas Baušys (1706–1796), atsargos kareivis Stasys Baušys (1787–1846).

Baušiškėse (kaimo pavadinimas nuo Baušių pavardės) gyveno Simonas Baušys, Simono (1745 m.). Vėliau šeima persikėlė į Daugėliškį.

Bėčiūnuose buvo įsikūręs atsargos kareivis Kristupas Baušys (1807–1887) su šeima.

Budriuose Baušiai atsirado per Gabrio Baušio ir Rozalijos Vasiliauskaitės dukrą Juozapotą Baušytę, kuri ištekėjo už Juozo Čeponio ir 1898 m. turėjo sūnų Gabrį.

Cegelnėje gyveno Jonas Baušys su Kristina Jankauskaite.

Čepuliškėje gyveno Laurynas Baušys (1799–1859) su žmona Viktorija Morkūnaite.

Daniūnuose įsikūrė Anupras Baušys, Stasio (1878 m.), atsikėlęs iš Antagavės kaimo.

Dūdėniškėje pirmas atsirado Mykolas Baušys (1789–1846) su žmona Agota Nalivaikaite. Čia gyveno daug Baušių. Matyt todėl, kad Mykolas turėjo 10 vaikų, o jo sūnus Andrejus – devynis.

Dvoržiškėse 1795 m. gyveno kumetys Mykolas Baušys, Jokūbo.

Ignalinos pirmasis Baušys buvo atsargos kareivis Stasys (1797–1896) su žmona Ieva Čibiraite. Gyveno Ignalinos kašarkoje (pervažos namukas).

Januševščiznoje (tokio pavadinimo dabar nėra) gyveno Liudvikas Baušys (1791–1851) su žmona Ona Matuzaite ir 7 vaikais.

Juodalaukyje – Vladas Bohuševičius su žmona Ona Panavaite 1811–1817 m. sulaukė 3 vaikų.

Jurgeliškėje Petrui Bohušiui ir Magdalenai Šulskytei 1706-09-18 gimė dukra Mariana.

Gaveikėnuose Anelė Baušienė (1875 m.) turėjo sūnų Povilą, o jis – Juozą ir Joną. Juozas Baušys – žinomas Lietuvos žurnalistas, scenaristas, vertėjas

Baušiai gyveno Galalaukėje, Gaureliuose, o Gedžiūnuose – Justinas Baušys, Vinco (1844–1910) su Rozalija Maceržinskaite gyveno jau XIX a. viduryje.

Gromatiškėje (Rimšės parapija) gyveno Mykolo Baušio sūnūs Simonas (1745 m.) ir Laurynas, (1750 m.). Vėliau jie persikėlė į Daugėliškį.

Mykolas Baušys (1710–1777), matyt, buvo pirmasis žinomas Čebatorių kaimo Baušys. Su Elžbieta Juodagalvyte 1731 m. susilaukė dukros Konstancijos, o Kazimieras Bohušis su žmona Elena Bukauskaite – 1731 m. sūnaus Mykolo. Čia Ona Baušytė 1763 m. ištekėjo už Adomo Rimšelio, o 1764 m. Magdalena Baušytė – už Lauryno Rimšelio iš Zakrevščyznos.

1795 m. surašyme parodyta, kad Kazlupiškėje 1795 m. gyveno Jonas Baušys (1738 m.) su žmona Konstancija Jasenevičiūte ir 8 vaikais.

Kuktiškėjė (Kalviškėje) gyveno Kazimieras Baušys, Kazimiero, kuris 1892 m, vedė Marcelę Malinauskaitę. Čia gyveno ir jo broliai Motiejus bei Vincas.

Laurinčiukiškėje Liudvikas Baušys, Motiejaus (1845–1900) įsikūrė su žmona Grasilda Valatkaite ir 7 vaikais.

Į Makniūnalaukę Laurynas Baušys (1796–1846) su žmona Justina Mažeikaite 1830 m. persikėlė iš Pakalniškių.

Kristupas Baušys, Petro (1800–1880) – pirmasis Maksimonių Baušys. Turėjo dvi žmonas: Oną Alejūnaitę ir Agotą Ropytę.

Mikalave buvo gausu Baušių. Pirmasis buvo Motiejus (1822–1885). Su žmona Marcele Garlaite turėjo sūnų Adomą ir daug dukterų.

Niukiškėje Mykolas Baušys su žmona Agota turėjo sūnus dvynukus Mykolą ir Kazimierą, gimusius 1836 m. Giminiavosi su Raginiais ir Rimšeliais.

Ožionyse apie 1870 m. gyveno Vincas Baušys su žmona Konstancija Kalvelyte ir vaikais.

Palūšėje, vėliau Meironyse, 1790 m. gyveno Motiejus Bauševičius su šeima.

Į Paversmę Mykolas Baušys atsikėlė užkuriu 1821 m., vesdamas Viktoriją Baranauskaitę.

Į Pivoriškę atsargos kareivis Mataušas 1808 m. atkeliavo vesdamas Marianą Gaidytę.

Motiejus Baušys apie 1800 m. vedė Ona Ragaišytę ir atsirado Rizgūnuose. Baušytės tekėjo už Ragaišių ir Rastenių.

Matyt, taip į Šuminus 1825 m. atkeliavo ir Liudvikas Baušys, vesdamas Oną Matkevičiūtę.

Antroji pagal didumą Baušių kolonija yra Vasiuliai. Kazimiero Baušio sūnus Juozas Baušys (Bohuš, 1745 m.) su Felicija Keperšyte turėjo 7 vaikus. Juozas Baušys (1772 m.) su Ona Raginyte –10 vaikų.

Juozas Baušys su žmona Jule ir 3 vaikais 1942 m. gyveno Vidiškių dvare.

Zablatiškėje 1878 m. gyveno Stasys Baušys su žmona Terese. Matyt, atsikėlė iš Daniūnų.

Zvengališkėse gyveno Vincas Baušys (1810–1860), turėjo sūnų, atsargos kareivį Mykolą.

Zuikose 1787 m. gyveno Motiejus Bauševičius su žmona Regina Juršėnaite.

Paminėsiu vietoves, kur buvo sutinkamos Baušių pavardės: Beiciškės, Dainiai, Gervėčiai, Makoniškė, Bartkuškis, Juršėnai, Tverečius, Teliukiškė, Bėčionys, Rimšėnai, Linkmenų ir Salako parapijos.

Pastaba. Atsiprašau už galimus neteisingus vietovių pavadinimų rašymus. Pavadinimai kartais pateikiami pagal to meto jų pavadinimus dokumentuose. Kiti straipsniai bus apie Cicenų, Čaikauskų, Čeponių gimines.

Komentarai

Kęstutis Čeponis
2019 lapkričio 10 at 18:27

—-Budriuose Baušiai atsirado per Gabrio Baušio ir Rozalijos Vasiliauskaitės dukrą Juozapotą Baušytę, kuri ištekėjo už Juozo Čeponio ir 1898 m. turėjo sūnų Gabrį.—–

Mano prosenelė (mano senelio mama) Juozapota (Juzė) Čeponienė-Baušytė buvo vietinė Ignalinos krašto žiniuonė (beje, kilusi iš vietų, ne ypač toli buvusių nuo Eugenijos Šimkūnaitės gimtųjų – iš Mikalavo dvarelio Daugėliškio valsčiuje).

Juzė buvo jau ketvirtos ar penktos kartos žiniuonė-žolininkė.

Mano seneliai, tėvas, kiti giminaičiai pasakojo, kaip iš viso krašto gana plačių apylinkių pas ją atvažiuodavo daugybė įvairiausių žmonių su savo įvairiomis bėdomis. O jinai jas išspręsdavo – ir gydydavo su žolėmis, ir užkalbėdavo, ir patarimus duodavo…

Ji pati pasakojo savo giminaičiams (bet tik moteriškos lyties, ypač savo proanūkėms), jog visos senovinės žiniuonių žinios gali būti perduodamos tik vyriausiai dukrai arba anūkei. Niekam kitam – jokiam kitam giminaičiui, o tuo labiau pašaliniams, nebuvo galima ką nors perduoti iš tų ypač slaptų žinių, nes tada jos prarastų savo antgamtinę jėgą.

Deja, nors ji turėjo net 19 vaikų, tačiau tik viena buvo mergaitė, bet ir ta mirė labai anksti, kaip ir beveik visi kiti jos vaikai. Tik trys išgyveno – štai koks buvo realus vaikų mirtingumas tais laikais. O vyriausia proanūkė tuo metu, deja, nesusidomėjo jos keistais pasakojimais. Jaunesnė susidomėjo (ji vėliau baigė farmaciją ir tapo vaistininke), bet jai, deja, nebuvo galima tų žinių perduoti. Taip mūsų prosenelės turėtos žinios ir iškeliavo kartu su ja. Liko tik įvairių keistų atsiminimų nuotrupos…

Pvz., mano tėvas atsimena, kaip jam dar vaikui jinai panaikino karpą. Užrišo ant karpos iš neplautų avių vilnos rankomis susuktą nedažytą siūlą ir kažką po nosimi suburbėjo – lyg ir kažkokią maldelę ar užkeikimą. Keisčiausia, kad karpa kitą dieną iš tikro išnyko. Tėvas, nors jam jau 80, iki šiol tą įvykį prisimena ir vis tuo stebisi.

Ir daugiau tokių istorijų “vaikšto” mano giminėje. Bet, deja, niekas nežino, kokias ji maldas ar užkeikimus kada ir kur sakydavo.

Spėju, kad dalis vis tik buvo užrašyta būtent 1938-1940 m. kraštotyrinių ekspedicijų metu, kadangi mano giminaičiai atsimena, kad tada vietiniai lietuviai – keli vaikinai ir merginos, studijavę Vilniuje, buvo atvažiavę ir pas mus užrašinėjo įvairią kraštotyrinę medžiagą (tuo metu tai buvo Budrių kaimas, Daugėliškio valsčius, Švenčionių apskritis – dabar Ignalina, Budrių g.).

Juzė turėjo labai daug brolių ir seserų. Pasak mūsų giminės atsiminimų 6 Juzės broliai dar apie 1920 m. emigravo į Braziliją. Pokaryje jie kartais rašė laiškus Juzei, bet ji bijojo atsakinėt, kad neišvežtų į Sibirą.

Viena iš Juzės seserų ištekėjo už Smagurausko. Jis dar prieš revoliuciją išvažiavo į Rusiją. Vėliau gyveno Minske, buvo lietuviškų laikraščių leidėjas ir redaktorius. Apie 1936-38 m. jį ir jo sūnų bolševikai sušaudė. Žmona su dukra Lionia Smagurauskaite po karo persikėlė į Ignaliną (į Budrius, gyveno Pušų gatvėje).

P.S. Juzės Baušytės-Čeponienės trys išgyvenę sūnūs: Gabrys, Stanislovas (vaikystėje persirgo kažkokia liga ir liko kučnebylys, kalbėdavo pirštais rodydamas ženklus) ir Adolfas - mano senelis.

Gabrys turėjo du sūnus - Vytautą ir Kazimierą (Kazį).

Adolfas irgi turėjo du sūnus - Algirdą (mano tėvą) ir Antaną (daug metų dirbo Ignalinos vid. mokykloje mokytoju).

Apie Budrių Čeponius plačiau žiūrėti straipsnius "Mūsų Ignalinoje":

Petras Rutkauskas. Čeponiai.
https://www.mignalina.lt/2015/02/05/ceponiai/

Kęstutis ČEPONIS. Budrių kaimas istorijos sūkuriuose
https://www.mignalina.lt/2019/02/05/bud ... ukuriuose/
2019 vasario 05, antradienis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ignalinos krašto giminės ir pavardės - geneologo Petro Švilpos-Rutkausko straipsniai "Mūsų Ignalinoje"

Parašytas: 11 Lap 2019 19:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Petras Rutkauskas
https://www.facebook.com/petras.rutkauskas

Petras Rutkauskas – Lietuvos respublikos matematikos mokslų daktaras.
http://lietuvai.lt/wiki/Petras_Rutkauskas

Disertacijos laipsnis daktaras
Disertacijos metai 1978 m. gegužės 19 d.
Mokslų kryptis Matematika
Įstaiga Baltarusijos SSR MA matematikos institutas
Disertacija Optimalaus valdymo politoniniai procesai

1978 m. gegužės 19 d. apgynė Lietuvos respublikos matematikos mokslų daktaro disertaciją „Optimalaus valdymo politoniniai procesai“.

Disertaciją apgynė mokslų įstaigoje: Baltarusijos SSR MA matematikos institutas.

Kolekcionieriui pažinti Vilnių padėjo ir seni atvirukai

Gintarė Micevičiūtė ("Sostinė")
2008-10-04 11:14 , atnaujinta 2018-04-12 02:14

Beveik pusę amžiaus Vilniaus mieste gyvenantis Petras Rutkauskas jau turi surinkęs apie šešis tūkstančius senų atvirukų. Žiūrėdamas į juos vyras regi ir svarbiausius sostinės pokyčius.

Ignalinoje gimęs Lietuvos pašto darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Petras Rutkauskas gyventi į sostinę atsikraustė vos baigęs mokyklą – 1962-aisiais.

Nors pirmasis vyro pomėgis – pašto ženklų kolekcijos, pažinti miesto istoriją jam padėjo ir senoviniai atvirukai, kuriuose įamžinti Vilniaus vaizdai.

- Ar nebuvo baisu iš mažo miesto kraustytis į sostinę?

- Nebuvo, nors viską teko padaryti pačiam, tėvai niekuo negalėjo padėti, kai išvykau mokytis į Vilnių. Kol aš radau pagrindinį Vilniaus universiteto pastatą! Žinojau į kurią pusę eiti, tačiau ilgokai klaidžiojau visai ne ta linkme, kol galiausiai jį pasiekiau. Nelabai ir žemėlapių tais laikais buvo. Po mokslų čia likau dirbti. 23 metus dėsčiau matematiką Vilniaus universitete.

Į paštą 1990-aisiais mane atvedė pomėgis – kolekcionavimas. Buvau filatelistų sąjungos prezidentas. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvai reikėjo savo pašto ženklų. Mane pakvietė dirbti į Ryšių ministeriją – reikėjo užkurti pašto ženklų gamybą ir pristatyti juos į Lietuvą.

- Ne kartą esate surengęs senų atvirukų parodas. Kaip atsirado pomėgis juos kolekcionuoti?

- Kolekcionierius pas save priglaus ir lygintuvą, ir seną laikrodį, ir knygą. Jei patenka retesnis, įdomus daiktas, kolekcininkas jo neišmes. Pašto ženklas – meno kūrinys, bet jis dažniausiai būna nupieštas – mažame plote reikia sudėti daug informacijos.

Atvirukai – fotografuoti. Jei nori pamatyti, kaip anksčiau atrodė miestas, žmonės, atvirukas pasako kur kas daugiau nei pašto ženklas. Todėl mano pomėgis kolekcionuoti pašto ženklus išaugo ir į atvirukų rinkimą.

Mane domina visi atvirukai, kurie buvo išleisti iki Antrojo pasaulinio karo. Esu parodoms davęs atvirukų su Vilniaus vaizdais, maldos namų atvaizdais bei tokių, kurie skirti sveikinti įvairiomis progomis.

- Kaip skiriasi jūsų atvirukuose įamžintas Vilnius nuo šiandienos miesto?

- Pirmieji atvirukai su Vilniaus vaizdais pasirodė 1897 metais. Labai daug dalykų, kurių jau nebelikę arba jie šiais laikais yra neatpažįstami, matyti ikikariniuose atvirukuose. Tačiau kartais iš pirmo žvilgsnio pasakyti, kas pasikeitė, neįmanoma. Kartais pasiimu seną atviruką, fotoaparatą ir einu įamžinti kokios nors Vilniaus vietos iš to paties taško – man įdomu palyginti, kas ir kaip pasikeitė.

Atsistojęs prie Katedros varpinės kartą fotografavau Gedimino prospektą. Palyginęs su senu atviruku pamačiau, kad kažkas ne taip, pasirodo – pastato, kur įsikūrusi Lietuvos mokslų akademija, anksčiau nebuvo.

Būna, kad perki aukcione atviruką, ant kurio matyti Aušros vartai, tačiau užrašyta, kad tai – sinagoga.

- Kurios miesto vietos pasikeitė mažiausiai?

- Senamiestyje mažai kas pasikeitę, išskyrus tai, kad namų stogai dabar yra pakelti, ten įrengti stoglangiai. Netgi dabartinis Gedimino prospektas nėra smarkiai pasikeitęs – juk jis nutiestas 1850 metais, beveik viskas, kas buvo pastatyta, čia ir tebestovi.

- Kokiais būdais galima išsaugoti miesto istoriją?

- Kai kas sako, kad muziejų pas mus yra per daug. Tačiau, manau, kad kiekvienas rajonas turi turėti muziejų, kuriame būtų kaupiama ir rodoma tos vietovės istorija.

Vilniuje neturime muziejaus, kuriame būtų eksponuojamos senos miesto nuotraukos, surinkti faktai apie jo įkūrėjus. Legendų apie Vilnių yra įvairių, mums labiausiai patinka pasakojimas apie geležinį vilką, tačiau netgi istorikai ginčijasi dėl kai kurių faktų.

Lengviausiai surinkti drobes, darbo įrankius, menininkų darbus, tačiau reikia ir dokumentų apie miesto istorijas.

- Ilgai dirbote įmonėje Lietuvos paštas. Kaip keičiasi žmonių požiūris į laiškus ir laiškininkus?

- Laiškininku nesu dirbęs, tačiau esame darę eksperimentus – visus direktorius išvarydavome nešioti korespondencijos, kad šie suprastų, koks tai darbas. Šiais metais ir pats trumpam buvau tapęs laiškininku.

Pastebėjau, kad į laiškininką žiūrima nepagarbiai. Žmonės mano, kad laiškus gali nešioti bet kas ir tai yra žemiausios kategorijos darbas. Tačiau laiškininkai turi būti atidūs, sąžiningi ir ištverti didelį fizinį krūvį. Laiškininko darbas per daug nesikeičia. Keičiasi tik korespondencijos svoris. Anksčiau darbuotojai išnešiodavo tik žmonių vieni kitiems rašytus laiškus ir laikraščius. Dabar – dominuoja reklaminiai lankstinukai, sąskaitos, dokumentai, pranešimai.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/akt ... i-5877674/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų ir lietuvių vietovardžiai, vandenvardžiai, vardai, pavardės, pravardės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: