|
Svetainės tvarkdarys |
|
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16 Pranešimai: 27354 Miestas: Ignalina
|
Lietuvių kalbos institutas
Maloniai kviečiame skaityti Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Laimučio Bilkio straipsnį „Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė“.
Straipsnyje sujungiami istoriniai ir kalbiniai (vietovardžių kilmės) tyrimai. Remiantis gausiais istoriniais dokumentais tiriama Ignalinos miesto raida: nustatoma, kada įkurta pirmoji gyvenvietė, kas buvo jos įkūrėjai, pateikiama Ignalinos savininkų dvarininkų Kamenskių giminės istorija nuo palivarko atsiradimo iki Vidiškių dvaro pardavimo laikotarpio. Taip pat nustatomas vietovės vardo kilmės šaltiniu buvęs asmenvardis, aiškinama dabartinio miesto vardo Ignalinà ir kitų vartotų jo variantų kilmė.
Dr. Laimučio Bilkio straipsnį „Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė“ galite skaityti čia: http://lki.lt/wp-content/uploads/2024/0 ... _kilme.pdf
Straipsnyje sujungiami istoriniai ir kalbiniai (vietovardžių kilmės) tyrimai.
Remiantis gausiais istoriniais dokumentais tiriama Ignalinos miesto raida: nustatoma, kada įkurta pirmoji gyvenvietė, kas buvo jos įkūrėjai, pateikiama Ignalinos savininkų dvarininkų Kamenskių giminės istorija nuo palivarko atsiradimo iki Vidiškių dvaro pardavimo laikotarpio.
Taip pat nustatomas vietovės vardo kilmės šaltiniu buvęs asmenvardis, aiškinama dabartinio miesto vardo Ignalinà ir kitų vartotų jo variantų kilmė.
274 Ac t a L i ng u i s t ic a L it hu a n ic a LXXV L ie t uv ių k a lb o s i n s t it ut a s Mok sl i n ių t y r i mų k r y pt ys: toponimika, antroponimika.
LAIMUTIS BILKIS
IGNALINOS MIESTO IR JO VARDO RAIDA BEI KILMĖ
Development and Origin of Ignalina and Its Name
1. Mokslinėje literatūroje apie Ignalinos miesto vardą rašyta nedaug. Alek- sandras Vanagas monografijoje Lietuvos miestų vardai trumpai apžvelgė vietovės Straipsniai / Articles 275Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė ir jos vardo raidą, pateikė labiausiai tikėtiną toponimo kilmės aiškinimą (Va- nagas 1996: 77–78). Jo teigimu, miestas pradėjo kurtis prie geležinkelio stoties, pastatytos XIX a. antroje pusėje, nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelį. To- liau, remiantis Lietuvos urbanistikos paminklų V tomo informacija, rašoma, kad pats vardas pirmą kartą paminėtas 1810 m., kai Ignas Tyzenhauzas nusipirko Gineitiškių palivarką ir prijungė jį prie Ignalinos arba Vyžuonos. Manoma, jog toponimas neabejotinai yra asmenvardinės kilmės, o tas asmenvardis galėjo būti ir didiko Igno Tyzenhauzo vardas. Miestovardis kildinamas ne iš formos Ìgnas, o iš mažybinio varianto Ignẽlis ar *Ignalis ir laikomas priesagos -in- vedi- niu. Be to, teigiama, kad iš gyvosios kalbos žinomi dar du vardo Ignalinà vari- antai – Ignãlina ir Ignalnė, ir spėjama, jog lytys su priesaga -ina bus atsiradusios dėl lenkų ar kitų slavų kalbų įtakos. Marija Razmukaitė daktaro disertacijoje, skirtoje Lietuvos priesaginių gyvenamųjų vietų vardų darybos analizei, mies- tovardį taip pat veda iš asmenvardžio *Ignalis, kurio galimumą remia pvd. Igna- liùkas (Razmukaitė 1998: 82).
Vėliau vietinėje periodinėje spaudoje, interneto tinklapiuose pasirodė infor- macijos, susijusios su gyvenvietės pirmuoju paminėjimu, kitais istorijos bruo- žais, patikslinančiais kai kuriuos A. Vanago teiginius. Todėl šio straipsnio tiks- las yra remiantis prieinamais istorijos šaltiniais kiek galima tiksliau ir išsamiau ištirti miesto (gyvenvietės) atsiradimo aplinkybes, raidą, nustatyti jos vardo kilmės šaltiniu buvusį asmenvardį ir dabartinio miesto vardo Ignalinà galimus susidarymo būdus.
Visuose enciklopediniuose leidiniuose žinių apie Ignalinos istoriją nėra daug. Pažymima, kad gyvenvietė pradėjo augti 1857–1862 m. pastačius geležinkelio stotį ir nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos (Vilniaus–Daugpilio) geležinkelį (LTE IV 401; VLE VII 744; IEŽ 17, 19). Dar pastebima, kad ji iš pradžių pri- klausė Vidiškių parapijai (Kviklys I 729).
2. Gyvenvietės raidos tyrimą reikėtų pradėti nuo jos pirmojo paminėjimo is- torijos dokumentuose. Kaip matyti, anksčiau būta teiginių, kad Ignalina pirmą- kart paminėta 1810 m. Taip teigiama ne tik XX a. pabaigoje išleistoje A. Vana- go knygoje, bet ir vėliau publikuotoje Rytų Lietuvos miestų ir miestelių tyrimui skirtoje monografijoje, kurioje aiškinama, jog Ignalinos (Ignalinkos) vardas tais metais minimas dokumente apie „Lukštą, Vyžuonėles ir Ignaliną“ (Miškinis 2005: 76). Pasak autoriaus, čia rašoma, kad „Vyžuonėlės padidėjo, kai Ignas Tyzenhauzas <...> įsigijo iš Mstislavlio ginklininko Justino Saurinavičiaus už 3000 sidabro Rb Gineitiškių palivarką su Šemetos kaimu ir prijungė juos prie Vyžuonėlių (Vyžuonų) arba Ignalinos“. Remiantis šiuo įrašu daroma išvada, jog Ignalina pavadinta vieta atsirado iki 1810 m. Tačiau regioninėje spaudoje tam prieštaraujama ir aiškinama, kad šiame dokumente minima ne ta Ignalinos vietovė, o Ignas Tyzenhauzas su gyvenvietės įkūrimu nėra susijęs (Matkevičius 2014).
Minėtasis istorijos dokumentas yra didesnio dokumentų rinkinio apie Tyzen- hauzų genealogiją ir valdas dalis. Jis vadinasi „Žinios apie Lukštus, Vyžuonėles ir Ignaliną“ (Wiadomość o Łuksztach, Wižunkach i Ignalinie). Čia remiantis įvai- riais kitais istorijos šaltiniais aprašoma šių dvarų (majętność) geografinė padėtis, nurodomi buvę ir esami savininkai. Teigiama, kad Lukštų ir Vyžuonėlių dvarai yra Ukmergės apskrityje ( powiecie Wiłkomierskim), tačiau pažymima, jog pagal pirminius dokumentus nėra visiškai aiški jų buvimo vieta, nes pasak vienų šal- tinių, gyvenvietė, vardu Vyžuonos (Wižuny), buvo prie Vyžuonos ežero (jeziora Wižuny), viena mylia nuo Latgalos (o mile od granicy Inflantskiej), o pasak kitų – šalia Vyžuonos ežero, tarp Iciūnų kaimo (wsią Iciuny), Ūdrupio upelio (ruczajom Udrupis) ir Vyžuonos upės (rzeczką Wižunką). Toliau rašoma, jog greičiausiai buvo du dvarai, vardu Vyžuonos (Wižuny): pirmas iš jų – prie Skiauteriškio eže- ro (koło jeziora Skiauteryski), maždaug toje vietoje, kur dabar pastatytas Ignalino palivarkas (f. Ignalin), o antras – Vyžuonos arba Vyžuonėlės (Wižuny v Wižunki) – prie Vyžuono ežero (nad <...> jeziorem Wižuńskiem) (ŽTz 265). Dar dokumente aiškinama, kad prie Vyžuonos ežero esanti gyvenvietė 1810 m. išaugo, nes jos savininkas gvardijos viršininkas Ignacijus Tyzenhauzas (Ignacy Tyzenhauz) nu- pirko iš Justino Saurimavičiaus 1 (od Justyna Sawrymawicza) Gineitiškių palivar- ką (folwark Ginejtyszki) su Šemetų kaimu (z siołem Szemety) ir prijungė jį prie Vyžuonėlių arba Ignalino (do Wizunek czyli Ignalina) (ŽTz 266).
Šaltinio analizė leidžia pakoreguoti keletą A. Vanago ir Algimanto Miškinio darbuose minimų dalykų. Pirmiausia dokumente vartojama vietovardžio forma Ignalinas (Ignalin), o ne Ignalina. Antra, gyvenviečių geografinės padėties apra- šas akivaizdžiai rodo, kad čia minimas Ignalinas nėra tapatus Ignalinos miesto pirmtake buvusiai vietovei. Vietovardžių identifikavimas leidžia daryti išvadą, jog 1810 m. užrašytas palivarkas Ignalinas buvo dabartinio Rokiškio r. terito - rijoje prie Juodupės, Rokiškio. Dokumento vietovė (vietovės) Wižuny, Wižun- ki greičiausiai tapatintina su dabartiniu Vyžuonos kaimu (Rokiškio kaimiškoji sen.), šalia kurio yra ir ežeras bei upė, vardu Vyžuonà, dar turintys variantus Vyžùnka (LUEV 199–200), ir kaimas Iciūnai, ir upelis Ūdrupis. Šaltinyje pami- nėtas Šemetų kaimas iš gyvosios kalbos užrašytas Kazimiero Būgos tikrinių žodžių kartotekoje: Šemetai, k. Rokiškio parapijoje (BgK), jis, kaip neįteisintas kaimas, ir dabar išlikęs Juodupės seniūnijoje, į rytus nuo Ignotiškio ežero2 .
1 Atsižvelgiant į tai, kad slaviškai rašytuose istorijos šaltiniuose lietuvių asmenvardžiai buvo įvai- riais būdais slavinami, straipsnyje vartojamos galimos jų lietuviškos formos skliaustuose nuro- dant užrašytas tuose šaltiniuose.
Istorijos šaltinyje teigiama, kad Ignalino palivarkas įkurtas prie Skiauteriškio ežero. Gyvosios kalbos duomenimis, šis ežeras turi tris vardus Skiauteriškis, Tauteriš- kis ir Ignõtiškis, taigi jis neabejotinai tapatintinas su dabartiniu Ignotiškio ežeru, kuris taip pat yra prie Iciūnų ir Vyžuonos kaimų.
1882 m. Lenkijoje išleistame geografiniame žinyne rašoma, kad šis palivarkas (Ignalin) su gražiu vasarnamiu yra Zarasų apskrityje ( pow. Nowoaleksandrowski), Rokiškio parapijoje ir priklau- so grafo Tyzenhauzo Rokiškio dvaro valdoms (SG III 249). Kauno gubernijos gyvenviečių sąraše, išleistame 1892 m., Rokiškio valsčiuje taip pat yra Ignalino palivarkas (Игналино) (KnGGS 272). Be to, K. Būgos kartotekoje XX a. I pu- sėje Rokiškio parapijoje užfiksuotas palivarkas Ignõtiškis (BgK), 1935 m. suda- rytoje Rokiškio apskrities Rokiškio valsčiaus Ragučių kaimo vietovardžių an- ketoje užrašytas palivarkas (dvaro centras) Ignõtiškis, kurį, anot žinių pateikėjo, pastatė Ignas Tyzenhauzas (LŽVA), o tarpukariu veikusios Pavardžių ir vieto- vardžių komisijos apie 1935 m. pagal apskritis ir valsčius sudarytuose Lietuvos gyvenamųjų vietų sąvaduose (bylose) Rokiškio valsčiuje įrašytas, bet redaguo- jant išbrauktas viensėdis Ignotiškis (VB IV 84), todėl labai gali būti, kad tai yra ta pati gyvenamoji vietovė, kuri 1810 ir 1882 m. vadinta Ignalinu. Lokalizuojant Ignalino palivarką tyrėjus galėjo suklaidinti paminėtas Gineitiškių palivarkas, nes kaimas Gineitškis iš tikrųjų yra Ignalinos rajone, tačiau istoriniai duomenys rodo, kad gyvenvietės tokiu vardu būta ir prie Rokiškio: 1784 m. Kupiškio de- kanato Rokiškio parapijoje užrašytas palivarkas Gineytyszki (VDV 146).
3. Išsami istorijos šaltinių analizė rodo, kad gyvenvietės, išaugusios į Ignali- nos miestą, atsiradimas ir raida susijusi su Vidiškių dvaru ir jo savininkais dva- rininkais Kamenskiais (Kaminskiais) 3 . Turimais duomenimis, ši giminė Dau- gėliškio parapijoje atsiranda XVIII a. II pusėje 4 . Breslaujos dekanato vizitacijų, vykdytų 1783 m., knygoje aprašant Daugėliškio parapiją pažymėta, jog ponas Kaminskis iš Daugėliškio seniūno Pliaterio nuomojo (w arędzie WIP Kamins - kiego) Janavo miestelį (miasteczko Janow), Antalgės (Antalgie), Nagėnų (Nagiany), Rudžių (Rudzie), Tripuckų (Trypuckie), Girdžiūnų (Gierdziuny), Žibakių (Zyba- kie), Vigutėnų (Wigutany), Vilkuočių (Wiłkocie), Bieniūnų (Bieniuny), Romantiš- kių (Romantyszki) kaimus ir Paraklio (Paraklis) vienkiemį (BrslVA 71). Vidiškių dvarą tuo metu valdė Breslaujos gorodnyčius ponas Rahoza (WImęPa Rohozy) (BrslVA 72).
2 Dėl visų čia suminėtų vietovių geografinės padėties žr. http://lkiis.lki.lt/lietuvos-vietovardziu- geoinformacine-duomenu-baze.
3 Šios giminės pavardė istorijos dokumentuose buvo užrašoma dvejopai: Kamenskiai ir Kaminskiai, plg. Kamiński 1850.
4 Kamenskių giminės atsiradimą Lietuvoje yra tyręs Albertas Kojalavičius–Vijūkas – žr. Narbutas 2010: 189–190.
Ankstyvesniame 1775 m. Gardino apskrities kūrenamų sodybų (dūmų) sąraše nurodoma, kad Vidiškių dvarą valdo jau minėtas Rahoza (J:P: Rohozy), o gyvenvietės, kurias 1783 m. nuomojo Kaminskis, kartu su kitomis priklauso Daugėliškio seniūnui Kazimierui Pliateriui (GrdnDT 43). Vadinasi, 1775 m. minėtų vietovių Kaminskiai (Kamenskiai) dar nevaldė. Panašiu metu ši pavardė paminėta ir Daugėliškio parapijos krikšto metrikų knygoje: 1784 m. įrašytos Anna Kaminska ir Ludovica Kaminska, kurios Daugėliškio gyventojų Juozapo Grubnickio ir jo žmonos Praksedijos Kozlovskos sūnaus krikštynose dalyvavo kaip asistentės (DglšKr 65).
1795 m. Užnerio apskrities (Pow: Zawileyskiego) dvarų sąraše Vidiškių pa- livarko (Folwark Widziszki) savininkais nurodomi Simonas Rahoza (Symona Rahozy) ir Juozapas Rahoza (Iósefa Rahozy) (UDSI 12). Iš minėtos apskrities 1811 m. dvarininkų sąrašo matyti, kad dvaro savininke yra tapusi grafienė Ma- rija Pliaterienė (Графини Марїи Плятеровой), be to, jis jau pradedamas vadinti Pšijazne (Пржiязна)5 (UDS II 46). Dvarininkų pasikeitimą patvirtina ir tų pačių metų Daugėliškio parapijos revizinio surašymo duomenys: rašoma, jog pavel- dimas Pšijaznės dvaras priklauso grafienei Marijai Pliaterienei (Maryi Hrabiny Platerowey) (DglšRS 28).
Svarbių duomenų galima rasti 1816 m. Užnerio aps- krities dvarų registre, kuriame įrašytas Marijos Pliaterienės dvaras Pšijaznė, arba Vidiškės (Пржiязнь или Видзишки Графини Марiи Платеровой), tačiau yra prierašas, jog pagal 1832 m. rezoliuciją jis priskirtas dvarininkams Jonui ir jo žmonai Kamenskiams (Иваномъ и женою его Каменскими) (UDSIII 22). Ka- menskių tapimo Vidiškių dvaro savininkais aplinkybės išsamiai išdėstytos šios vietovės 1846 m. inventoriuje. Čia Pšijaznės, arba Vidiškių, dvaras (Именiю Пржiязни, или Видзишкамъ) apibūdintas kaip Vilniaus gubernijoje, Švenčio- nių apskrityje 6 , Daugėliškio ir Palūšės parapijose esanti perduoti pagal pavel- dėjimą, parduoti, užstatyti galima valda (вотченничества), priklausanti dva- rininkams Jonui, Rapolo sūnui, ir Brigitai, Vikentijaus dukrai, Kamenskiams (Ивана Рафаилова сына и Бригиды Викентьевой дочери изъ дома Каменскихъ Каменскихъ). Ši nuosavybė jiems priklauso pagal 1827 m. gruodžio 2 d. ne- kilnojamojo turto pirkimo sutartį (изъ купчей крепости), kuri sudaryta Vil- niaus pilietinio teismo palatoje. Dvarą Kamenskiai supirko iš grafienės Mari- jos Pliaterienės, grafų Bžostovskių giminės (отъ Графини Марiи, изъ Графовъ Бржостовских, Плятеровой) (VdšI 10). Šiame inventoriuje jau paminėtas ir Ignalinos vardas: rašoma, jog Pšijaznės, arba Vidiškių, dvarui priklauso du palivarkai – Janapolis 7 ir Ignalinas (состоит из двух отдельныхъ фольварковъ Янополя и Игналина) (VdšI 2).
5 Iš le. przyjaźń ʻnuoširdūs santykiai su kuo, draugystė; palankumas, rūpestingumas, nuoširdus būdasʼ (SJP V 296).
6 Švenčionių apskritis atsirado pertvarkius Užnerio apskritį.
Vidiškių dvarui tuomet priklausė Balaveckių, arba Vėlūnų (Балавецкие, или Велуны), Rimšėnų, arba Navikų (Римшанце, или Новики), Ažušilės (Заборце) ir Poviliškės (Павилишки) kaimai, Janapolio pali- varkui – Gaveikėnų (Гавейкяны), Petravo8 , arba Kojažino (Kojašino?) (Пiотрово, или Кояжинъ) kaimai ir dalis Strigailiškio (Стригалишки) kaimo, Ignalino pa- livarkui – Budrių (Будры) kaimas ir dalis Strigailiškio (Стригалишки) kaimo.
Ignalino palivarke tuo metu gyveno du dvariškiai – 41 metų piemuo Laurynas Karneckis (Karneckas?) (Лаврентий Карнецкiй) ir 15 metų tarnaitė Petronėlė Bubinaitė (Петронелля Бубинувна). Inventoriuje surašyti duomenys patvirtinti dvaro savininkų Jono Kamenskio (Jванъ Каменскiй) ir Brigitos Kamenskienės (Бригида Каменска) parašais.
Tačiau Vidiškių dvarui priklausančio Ignalinos palivarko paminėjimas 1846 m. nėra pirmasis. 1827–1841 m. Palūšės parapinės bažnyčios krikšto me- trikų knygoje įrašyta, kad 1840 m. rugsėjo 1 d. krikštijamas Mykolas (Michał), Fabijono ir Kristinos, Bernatavičių giminės, Lukauskių (Fabijana i Krystyny ʓ Bernatowiczow Łukowskich) sūnus, gimęs palivarke, vardu Ignalinek (w Folwar- ke Ignalinek) (PlšKrI 90; Matkevičius 2014).
Palivarko ryšį su Vidiškių dvaru paliudija faktas, jog Fabijonas Lukauskis (Lukauskas?) čia gyventi atsikėlė iš šio dvaro. Tai įrodo įrašas 1827–1857 m. Palūšės parapinės bažnyčios jungtu- vių knygoje: 1836 m. registruojant Fabijono ir Kristinos santuoką vyras gyve- no Pšijaznėje (ze Dworu Przyiazni), žmona – Budriuose (PlšJnI 25). Labai gali būti, kad tai pirmieji palivarko Ignalinek gyventojai.
Taigi, turimais duomeni - mis, Ignalinos vardas (Ignalinek) pirmą kartą istorijos dokumentuose paminėtas 1840 m., po to (Игналин) – 1846 m. Vidiškių dvaro inventoriuje. 1848 m. palivarkas užrašytas Vidiškių filijinės bažnyčios krikšto metri- kų knygoje: tie patys jo gyventojai Fabijonas ir Kristina Lukauskiai kovo 8 d. krikštijo kitą sūnų – Juozapą (Iózef), kurio gimimo vieta nurodyta w Igna- linku (VdšKrI 26). 1848–1854 m. minėtos bažnyčios krikšto knygoje užrašy - ta, kad 1853 m. valstiečiai Kristupas ir Agota, Juodagalvių giminės, Karaliū- nai (Кржиштофа и Аготы изъ Jодегальвiовъ Каралюнцевъ) pakrikštijo dukrą Kotryną (Катаржина), gimusią Ignalino (Ignalinos?) vienkiemyje (въ Мызѣ Игналинѣ) (VdšKrII 76).
1880 m. tokio paties pobūdžio dokumente rašoma, jog dvarininkų Vikentijaus ir Juzefos, Petkevičių giminės, Savickių (Викентiя и Ioзефы урожденной Петкевичевны Савицкихъ) sūnus Juozapas (Ioсифъ) gimė Ignalino (Ignalinos?) palivarke (въ Фольваркѣ Iгналинѣ), bet gretimame įraše jau minimas ir sargo namelis, vadinamas Ignalinu (въ Караулкѣ Iгналинo), kuriame gimusį sūnų Juozapą (Ioсифъ) pakrikštijo Zablatiškės valsčiaus (Заблотишской Волости) valstiečiai Simonas ir Domicelė, Rastenių giminės, Semionkai (Cымеона и Домицели изъ Растеневъ Семiонковъ) (VdšKrV 23).
7 Janapolis tapatintinas su dab. Jonalaukio k. (Ignalinos sen.).
8 Dabar tai Petriškės kaimas (Ignalinos sen.).
1886 m. užrašytas Ignalino palivarkas (въ Фольваркѣ Игналинo), kuriame gimė dvarininkų Ignacijaus ir Veronikos, Minkevičių giminės, Petkevičių (Игнацего и Вероники изъ Минкевичовъ Пѣткевичовъ) dukra Marijona (Марiянна), ir Ignalino geležinkelio stotis (въ Вогзале Игналинo, на станцiи Игналино, въ Игналинѣ Ста: Варшав: жел: дороги), kurioje gimė kareivio Antano ir Ma- rijonos, Gudelių giminės, Girdžiukų (Антонего и Марiянны урожденной Гудельовны Гирдзюковъ) dukra Kazimiera (Казимѣра), dvarininkų Jeronimo ir Vladislavos, Giedraičių giminės, Slobodinskių (Гѣронима и Владыславы урожденной Гѣдройцъ Слободинскихъ) sūnus Ričardas (Ришардъ) bei Juozapo ir Liudvikos, Tanajevskių giminės, Podoleckių (Ioсифа и Людвики урожденной Танаевской Подолецкихъ) dukra Albertina (Альбертина) (VdšKrV 178, 180, 184).
1866 m. Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrities antrosios administra- cinės-policijos nuovados (stano) gyvenamųjų vietovių sąraše nurodytas prie Palaukinio (Пашаукинисъ9) ežero esantis dvarininkui priklausantis Ignalino (Игналинъ) palivarkas ir Ignalino (Игналинъ) geležinkelio stotis (ŠvnčGVS 400). Nuo palivarko iki Švenčionių – 23 varstai, iki stano – 12 varstų. Jame tuo metu buvo 1 sodyba (kiemas), gyveno 16 žmonių: 9 vyrai ir 7 moterys. Geležin- kelio stotis nuo Švenčionių nutolusi 22 ¼ varsto, nuo stano – 12 ¼ varsto. Šio- je gyvenvietėje būta 6 kiemų, kuriuose gyveno 39 žmonės, iš jų 17 stačiatikių rusų, 13 katalikų lietuvių ir 9 žydai; 21 vyras ir 18 moterų. Pažymėta, kad abi vietovės išsidėsčiusios prie Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio.
9 Ši forma greičiausiai yra klaidinga, atsiradusi neteisingai išgirdus ežero vardą Palaukinis.
1882 m. jau minėtame lenkiškame geografiniame žinyne rašoma, kad Ignalinas (Ignalin) yra Švenčionių apskričiai priklausantys palivarkas ir geležinkelio stotis. Šiose vietovėse 1866 m. gyveno 42 katalikai, 9 žydai, 34 stačiatikiai, buvo 7 namai. Atstumas nuo palivarko iki Švenčionių – 23 varstai, nuo stoties iki Švenčio- nių – 22 ¼ varsto, iki Vilniaus – 95 varstai (SG III 246). Be to, atskirai pami- nėtas per 23 varstus nuo Švenčionių nutolęs to paties pavadinimo šlėktų pali- varkas, kuriame 1866 m. buvo 1 sodyba, gyveno 16 žmonių katalikų.
1905 m. išleistame Vilniaus gubernijos gyvenviečių sąraše nurodomi prie Gavio ežero esantys, Daugėliškio valsčiui priklausantys Ignalino (Игналино) geležinkelio stotis, kaimas ir palivarkas. Stotyje ir kaime yra 328 gyventojai, 144 vyrai ir 184 moterys, gyvenvietėms priklauso 19 dešimtinių žemės. Palivarko savinin- kas – Kamenskis (Каменскаго), jame gyvena 18 žmonių, 10 vyrų ir 8 moterys, priklauso 69 dešimtinės žemės, atstumas iki geležinkelio stoties – 0,5 (VGGS 269).
Pagal 1923 / 1924 m. nubraižytą planą Ignalino palivarkas buvo išsidėstęs tarp Gavio, Palaukinio ir Gavaičio ežerų (VdšHKn). Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą 1940 m. sudarytame šios teritorijos gyvenviečių sąvade įrašy- ti Švenčionių (vėliau Švenčionėlių) apskrities Ignalinos valsčiui priklausantys Ignalinos (Ignalinà, -inos, le. Ignalino) geležinkelio stotis ir miestelis bei kaimas Ignõtiškė (le. Ignalinka) (VSV 1940 7; 1945 15).
1949 m. Ignalina buvo to paties pavadinimo valsčiaus ir apylinkės centras (LATP 144), o 1950 m. ši gyvenamoji vietovė pertvarkyta iš pradžių į apskrities, o kiek vėliau – į rajoninio pavaldumo miestą (LATS 8, 1025). 1962 m. iš gyvosios kalbos užrašytas sodybos prie Igna- linos miesto vardas Ignalinka (VK10). Tai gali būti paskutinis buvusio Ignalinos (Ignalino) palivarko pėdsakas.
4. Iš Ignalinos istorinės raidos analizės matyti, kad gyvenvietė atsiradimo metu priklausė Vidiškių dvarininkui Švenčionių apskrities maršalkai Jonui Ka- menskiui ir jo žmonai Brigitai, įsigijusiems Vidiškių dvarą 1827 m., todėl, no- rint nustatyti miesto vardo kilmės šaltiniu buvusį asmenvardį, reikalinga ap- žvelgti šios šeimos (giminės) tolesnę istoriją.
Jonas ir Brigita Kamenskiai sulaukę 80 m. mirė Ignalino palivarke (въ имѣнiи Игналинѣ) 1869 m.: žmona (Констанцiя Бригида изъ Каменскихъ Каменская) sausio 1 d. nuo plaučių uždegimo, vyras (Ioaннь Каменский) – sausio 2 d. nuo senatvinės džiovos. Abu palaidoti Vidiškių kapinėse sausio 4 d. (VdšMrtI 30; MI). Jų mirties įrašuose nurodyta, kad paliko sūnų Ignacijų Liudviką (Игнатiя Людвика) ir dukterį Konstanciją (Констанцiю) 11 . Po Jono Kamenskio mirties dvarą paveldėjo sūnus Ignacijus. Duomenų apie jo gausią šeimą taip pat galima rasti metrikų knygose.
1849 m. gegužės 4 d. Vidiškių filijinėje bažnyčioje pa- krikštyta sutuoktinių Ignacijaus Liudviko Kamenskio ir Marijos Piotuchaitės (Игнатiя Людвика и Марiи Пiоттухувны Каменскихъ) dukra Marija Brigita Juozapa (Марiя-Бригида-Iозефа). Krikštatėviai buvo Ignacijaus tėvai Jonas ir Brigita Kamenskiai (VdšKrII 15). 1851 m. gruodžio 18 d. toje pačioje bažnyčioje įvyko antros Ignacijaus ir Marijos Kamenskių dukters Monikos Justinos Kons- tancijos (Моника-Юстина-Констанцiя) krikštynos, kurios krikštatėviais įvar- dyti grafas Sigizmundas Pliateris (Сигизмундъ Плятеръ) ir Jono Kamenskio žmona Brigita (VdšKrII 57). Trečia dukra Justina Malvina Kotryna ( Юстина- Мальвина-Катаржина) krikštyta 1854 m. gruodžio 28 d. dalyvaujant krikš- tatėviams – buvusiam Ukmergės miesto teisėjui Justinui Piotuchui (Юстинъ Пiоттухъ) ir Kazimiero Kamenskio žmonai Malvinai – bei gausiam būriui liudininkų (VdšKrIII 8). Justinos tėvas Ignacijus ir jo tėvas Jonas Kamenskiai čia jau įvardyti kaip užimantys gubernijos sekretorių pareigas. 1864 m. liepos 3 d. Švenčionių Romos Katalikų bažnyčioje pakrikštijama ketvirta kolegijos asesorių Ignacijaus ir Marijos Kamenskių dukra Konstancija Brigita Gabrie- lė (Констанцiя Бригида Габрiеля). Jos krikštatėviais įrašytas maršalas Jonas Kamenskis ir Stefanija, netekėjusi Piotuchų giminės mergina (съ Стефанiею Пiоттухъ дѣвицeю) (VdšKrIV 117). Dar po dvejų metų – 1866 m. spalio 19 d. – Vidiškių bažnyčioje įvyko rūmų tarėjų (надворныхъ Совѣтниковъ) Ignacijaus Liudviko ir Marijos Kamenskių vienintelio sūnaus Jono Marijono Petro Liu- dviko (Iоанъ-Марiянъ-Петръ-Людвикъ) krikštynos, kuriose krikšto tėvai bu - vo Kazimieras Kamenskis su Elena, netekėjusia Piotuchų giminės mergina (съ благароднаю Еленаю Пiоттухъ дѣвицeю) (VdšKrIV 168). Jauniausioji Igna- cijaus ir Marijos dukra Konstancija mirė Vidiškių dvare nuo kokliušo sulau- kusi tik 4 mėnesių ir palaidota vietos kapinėse (VdšMrtI 9). Vyriausioji du- kra Marija 1870 m. Vilniaus katedroje susituokė su 32 m. Napoleonu Žaba (Наполеона Жабы) iš Vilniaus Antakalnio Šv. Petro ir Povilo parapijos (VdšJnI 17), Monika 1872 m. Vidiškių bažnyčioje ištekėjo už kilmingo Henriko Javlov- skio (Генрика Явловского) iš Ignalino (изъ Игналина) (VdšJnI 23), o 1874 m. Vidiškių bažnyčioje užfiksuota Justinos santuoka su 46 m. kolegijos asesoriumi Vikentijumi Kvinta (Викентiя Квинты) iš Bėčiūnų dvaro (изъ мызы Бѣцюнъ) (VdšJnI 32).
10 Užrašė kalbininkė Evalda Strazdaitė (Jakaitienė).
11 Duomenų apie Ignacijaus ir Konstancijos gimimą Daugėliškio parapijos, kuriai tuo metu pri- klausė Vidiškių dvaras, krikšto metrikų knygose nėra. Galbūt jie pakrikštyti Vidiškių koplyčioje arba kurioje kitoje parapijoje.
1888 m. kovo 14 d. Vidiškių dvare sulaukusi 59 m. nuo širdies li- gos mirė Ignacijaus Kamenskio žmona dvarininkė Marija Kamenskienė (Марiя урожденная Пiотухъ Камѣнска), palikusi našlį rūmų tarėją Ignacijų, Jono sū- nų, Kamenskį (Игнатiя Иванова Камѣнскаго Надворнаго совѣтника), sūnų Joną (Ивана), dukteris Mariją Žabienę (Марiю Жабу), Moniką Javlovskienę (Монику Явловскую) ir Justiną Kvintienę (Юстыну Квинто) (VdšMrtII 29). Pa- laidota kovo 17 d. Rimšėnų (деревни Римшаны) kapinėse. Pats Vidiškių (Pšijaz- nės) dvaro savininkas rūmų tarėjas Ignacijus Liudvikas Kamenskis (Игнатiй- Людвик двухъименный Каменский) mirė nuo plaučių uždegimo 1900 m. kovo 12 d. sulaukęs 78 m. Paliko sūnų Joną Marijoną Petrą Liudviką ir dukteris Ma- riją, Moniką ir Justiną 12 (VdšMrtIII 3). Palaidotas kovo 15 d. Rimšėnų kapinėse (на Римшанском кладбище). Po Ignacijaus Kamenskio mirties dvarą paveldėjo sūnus Jonas, valdęs jį iki 1913 m.
12 Dukra Justina (Iустина Игнатьевна изъ Каменскихь Квинто) jau būdama našlė mirė 1906 m. Vilniuje ir taip pat palaidota Rimšėnų kapinėse (VdšMrtIII 55).
Tolesnę dvaro istoriją galima atsekti iš jo hipotekos knygoje esančio doku- mentų išrašų rinkinio. Išrašas iš Vilniaus notarinio archyvo 1913 m. Šven- čionių apskrities pirkimo ir pardavimo sutarčių knygos liudija, kad 1913 m. sausio 22 d. Vilniaus notaro kontoroje Jono, Ignacijaus sūnaus, Kamenskio patikėtinis miestietis Jurgis Jokūbas, Roberto sūnus, Šafas (мѣщанинъ Георгъ- Якубъ Робертовичъ Шааффъ), gyvenantis Pšijaznės dvare, ir kilmingas pi- lietis Aristarchas, Moisejaus sūnus, Pimonovas (потомственный гражданинъ Аристархъ Моисеевичь Пимоновъ), gyvenantis Vilniuje, Georgijaus prospek- te, sudarė pirkimo ir pardavimo sutartį. Dvarininkas Jonas Kamenskis par- davė Aristarchui Pimonovui Pšijaznės, arba Vidiškių, dvarą su Ignalino pali- varku ir Beržasalio bei Beržyno sklypais (имение „Пржiязнь“ или Видзишки“ съ фольваркомъ Игналинъ и участками Бржесiоло и Лѣзбржезъ) (VdšHKn, sutarties p. 1). Toliau pažymima, kad dvaras, kuris Jonui Kamenskiui atite- ko pagal paveldėjimą po tėvo dvarininko Ignacijaus Kamenskio mirties, par- duodamas su visu turtu, kurį vardijant paminėtas ir miestelis (мѣстечкомъ) (VdšHKn, sutarties p. 2).
Naujasis Vidiškių dvaro ir Ignalino palivarko savinin- kas Aristarchas Pimonovas 1913 m. spalio 14 d. sudarė sutartį su seserimi Ele- na, Moisejaus dukra, Dorochova (Елена Моисеевна Дорохова), kurioje nurodo- ma, jog Pimonovas pasiskolino iš Dorochovos 156 000 rublių ir kaip užstatą jai atiduoda Pšijaznės, arba Vidiškių, dvarą su Ignalino palivarku (съ фольваркомъ „Игналинъ“) ir minėtais sklypais (VdšHKn).
1915 m. kovo 3 d. sudarytame tes- tamente Aristarchas Pimonovas (Arystarch, syn Mojžesza, Pimonow) Pšijaznės dvarą, nusipirktą iš Jono Kamenskio, užrašė seseriai Elenai Dorochovai (Helenie, córce Mojžesza, Dorochowej) (VdšHKn). Kamenskių giminės sąsajų su Vidiškių dvaru dar galima rasti praėjus beveik dešimtmečiui po jo pardavimo. 1921 m. Monikos Javlovskienės (Moniki Jawłowskiej), Ignacijaus Kamenskio dukters, Jo- no Kamenskio sesers, advokatas padavė prašymą Apygardos (Okręgowego) teis- mo Civiliniam skyriui dėl gimtojo dvaro „Przyjaźn“, kurį valdo Elena Doro- chova, išpirkimo. Prašyme paaiškinta, kad Vidiškių dvaras buvo Monikos tėvo Ignacijaus Kamenskio (Ignacego Kamieńskiego), kuris mirė 1900 m. kovo 12 d., valda. Po mirties dvarą paveldėjo sūnus, jos brolis, kuris 1913 m. šią valdą par- davė Aristarchui Pimonovui už 200 000 rublių.
1915 m. kovo 5 d. Pimonovas mirė ir pagal testamentą dvaras atiteko Elenai Dorochovai. Apygardos teis- mo Civilinis skyrius 1922 m. pripažino Monikai Javlovskienei (Moniki z Ka- mieńskich Jawłowskiej) teisę išpirkti dvarą, tačiau 1923 m. Apeliacinis teismas Vilniuje nusprendė Apygardos teismo sprendimą panaikinti, nes praleistas 3 m. terminas, per kurį galima paduoti tokį prašymą (VdšHKn).
5. Kamenskių giminės istorija rodo, kad Ignalinos palivarko atsiradimo me- tu (apie 1840 m.) Vidiškių dvarą valdė Jonas ir Brigita Kamenskiai, turėję sū- nų Ignacijų Liudviką ir dukrą Konstanciją. Taigi Ignalinos vardas neabejotinai sietinas su pirmųjų palivarko valdytojų sūnaus pirmuoju vardu Ignacijus (ru. Игнатiй, le. Ignacy). Kaip jau minėta, Ignacijus mirė 1900 m. būdamas 78 me- tų, vadinasi, turėjo būti gimęs 1821 ar 1822 m., o atsiradus Ignalinos palivar- kui jis dar nebuvo sulaukęs 20 m. Palivarkas, matyt, buvo tėvų taip pavadintas sūnaus, ateityje paveldėsiančio visą dvarą, garbei. Tokiu būdu atsiradusių dva- rininkams priklausančių gyvenamųjų vietovių vardų Lietuvoje greičiausiai yra ir daugiau: pavyzdžiui, teigiama, kad Alizavos gyvenamoji vietovė (Kupiškio r.) anksčiau vadinta Pakape, o XVIII a. pabaigoje dvarininkas Antanas Koscial- kovkis čia pastatė bažnyčią ir kuriamą bažnytkaimį savo sūnaus Aloyzo garbei pavadino Alizavà (VLE I 358).
Iš gausių istorinių duomenų galima rekonstruoti tokią Ignalinos gyvenvietės ir jos vardo raidos seką: palivarkas Ignalinek (w Folwarke Ignalinek) (1840 m.) → palivarkas *Ignalinas (состоит из двух отдельныхъ фольварковъ Янополя и Игналина) (1846 m.) → palivarkas Ignalinek (w Ignalinku) (1848 m.) → palivar- kas (vienkiemis) *Ignalinas (?*Ignalina) (въ Мызѣ Игналинѣ) (1853) m. → pali- varkas, geležinkelio stotis *Ignalinas (Игналинъ) (1866 m.) → palivarkas *Igna- linas (?*Ignalina) (въ имѣнiи Игналинѣ) (1869 m.) → *Ignalinas (изъ Игналина) (1872 m.) → palivarkas, sargo namelis *Ignalinas (?*Ignalina) (въ Фольваркѣ Iгналинѣ, въ Караулкѣ Iгналинo) (1880 m.) → palivarkas, geležinkelio stotis *Ignalinas (Ignalin) (1882 m.) → palivarkas, geležinkelio stotis *Ignalinas (?*Igna- lina) (въ Фольваркѣ Игналинo, въ Вогзале Игналинo, на станцiи Игналино, въ Игналинѣ Ста: Варшав: жел: дороги) (1886 m.) → geležinkelio stotis, kai- mas, palivarkas ?*Ignalinas (Игналино) (1905 m.) → *Ignalinas (съ фольваркомъ Игналинъ) (1913 m.) → geležinkelio stotis, miestelis Ignalinà, -inos (le. Ignalino), kaimas Ignõtiškė (le. Ignalinka) (1940 m.) → valsčiaus ir apylinkės centras Igna- lina (1949 m.) → miestas Ignalinà (1950, 1959 m.).
XX a. I pusės lietuviškoje spaudoje vartoti du gyvenvietės (miestelio, gele- žinkelio stoties) vardo variantai: Ignalina ir Ignalinas. Dažniau buvo rašoma mo- teriškoji forma. Visų pirma pastebėtina, kad ją 1907 m. leidinyje Lietuvių tauta vartojo K. Būga: netoli nuo Ignalinos (Būga RR I 141). Ši forma dažnesnė ir pe - riodikoje: Ignalina (LŽ 1912 m., nr. 135, p. 3; Auš 1937 m., nr. 9, p. 130; Trim 1939 m., nr. 45, p. 1088; ŪP 1939 m., nr. 52, p. 12; Amž 1939 m., nr. 240, p. 8), Ignalina, Ignalinos (VR 1934 m., nr. 44, p. 3; Aid 1938 m., nr. 20, p. 3), Igna- lina, Ignalinoj, Ignalinos miestely (VR 1933 m., nr. 92, p. 3). Variantas Ignalinas vartotas rečiau: miestelyje Ignaline, Ignalino, Ignalino stoties (VR 1930, nr. 6, p. 4), Ignalinas (VR 1932, nr. 33, p. 3). Būta atvejų, kai tame pačiame straipsnyje pavartotos abi vardo formos: Ignalina, Ignalinon, Ignalinos, Ignalino turguose (VR 1937 m., nr. 78, p. 3).
Senų gyvosios kalbos vardo užrašymų yra labai nedaug. Galima pasirem- ti tik kalbininko Antano Vireliūno XX a. pradžioje užrašyta kortele: Ignalinas („Ignalino“) m. Vil. g. (BgK) (= miestelis Vilniaus gubernijoje). Kiti duomenys gana vėlyvi. Jau minėta, kad 1962 m. užrašytas sodybos vardas Ignalinka, ku- ris, matyt, sietinas su istorijos šaltinių palivarko pirmuoju įvardijimu Ignalinek.
A. Vanago monografijoje rašoma, kad be formos Ignalinà vietinių gyventojų dar vartojamos Ignãlina ir Ignalinė. Taip pat teigiama ir kraštotyros darbuose (Mar- tinkėnas 1979: 53). XXI a. pradžios tarminiai įrašai liudija, kad senieji Ignali- nos ir gretimų Palūšės, Vidiškių, Ceikinių apylinkių gyventojai vartoja formą Ignalinà: *ignalina. (Ignalinoj) (Klimiškės k.), Iignalina., in *ignalinu. (Ignali- noj, in Ignaliną) (Dindų k.), *ignalina.n (Ignalinon) (Sabališkės k.), *ignalina, prie‿*ignalinαi (Ignalinoj, prie Ignalinai) (Lobinių k.) (ŠRAV 70, 103, 86, 89, 51, 75, 197), ignalinà, *ignalinà, ignalinɔ, i.gnalnɔ, *ignalnå, *i.gnalinås, ignalinån (Ignalinà, Ignalinoj, Ignalinos, Ignalinon) (Ažušilės k.), *ignalinan (Ignalinon) (Maksimonių k.), *ignalinan, *ignalinai (Ignalinon, Ignalinoj) (Pa- laukiškės k.), *ignal.na.s, *ignal.nå.s (Ignalnos) (Šileikiškės k.) (ŠRV, RAV 101, 94, 80, 102), *ignal.na.n, *ignal.na. (Ignalnon, Ignalnoj) (Lepšių k.) (TA RAV 19). Ignalinà sakoma ir kiek toliau esančiuose Mielagėnų, Daugėliškio, Linkme- nų apylinkių kaimuose: *ignal.na.n, *ignal.na., *ignal.nu. (Ignalnon, Ignal- noj, Ignalną) (Molykų k.), *ignal.na.n (Ignalnon) (Guntauninkų k.), *ignal.nɔ. (Ignalnoj) (Vingirių k.), *ignal.na. (Ignalnoj) (Grikiapelės k.) (ŠRV, RAV 61, 27, 97, 129).
Kita vertus, netoli Mielagėnų esančiame Kalninės kaime užfiksuotas kirčiavimo variantas Ignãlina: *ign.linå. (Ignãlinoj) (ŠRV, RAV 67). Taip pat kirčiuojama ir su Ignalinos r. Ceikinių seniūnija besiribojančiame Švenčionių r. Stoniūnų kaime: *ign.lina.s (3 kartus), *ign.linɔ. (Ignãlinos, Ignãlinoj), nors to paties kalbėtojo vienąkart tarta ir *ignal.na.s (Ignalnos) (ŠRV, RAV 51). Prie- sagos variantas Ignalnė pastebėtas tik vieną kartą: vaikùs ničijåu /*ignal.nẹ.i (Ignalnėj) (Dindų k.) (ŠRAV 95). Tačiau to paties tarmės atstovo tame pačiame įraše vartojama ir *ignal.na. (Ignalnon) (ten pat, 97), todėl iš vienkartinio for- mos su -inė pavartojimo negalima spręsti, ar ji buvo bent kiek plačiau paplitusi 13 . Istorijos šaltinių, rašytų nelietuviškai, duomenys fiksuoja dvi gyvenvietės vardo formas: Ignalinek ir Ignalin. Kaip jau minėta, vardo Ignalinek atitikmuo gyvojoje kalboje yra Ignalnka14 , o forma Ignalnas iš vietinių gyventojų kalbos užfiksuota XX a. pradžioje, periodinėje spaudoje ji vartota XX a. I pusėje.
Istorinių užrašymų, iš kurių būtų galima neabejotinai atstatyti moteriškos giminės variantą, lyg ir nėra. Kita vertus, forma Ignalinà vartota K. Būgos, taip pat spau- doje bent jau nuo XX a. pradžios, teikta tarpukario lietuvių kalbininkų 1940 m. parengtame žinyne Vilniaus srities vietovardžiai, visuotinai vartojama gyvojoje kalboje, todėl jos autentiškumas nekelia abejonių. Taigi pagal istorijos šaltinių ir gyvosios kalbos duomenis galima išskirti tris pagrindinius lietuvių kalboje vartotus ar vartojamus formos variantus: Ignalinas, Ignalinka (palivarko, vėliau sodybos vardas) ir Ignalinà (Ignãlina). Dar vienos formos Ignalinė tikrumui pa- grįsti trūksta gyvosios kalbos duomenų.
13 Tarminių įrašų leidinio autorių pažymėta, jog tai yra fonetiškai nedėsninga forma.
14 1940 m. Vilniaus srities vietovardžiuose siūlytas jo variantas Ignõtiškė (le. Ignalinka) daugiau nie- kur nepaliudytas, todėl greičiausiai yra dirbtinė atlietuvinta forma.
Kaip jau minėta, Ignalinos vardo (vardo formų) kilmė sietina su gyvenvie- tės (palivarko) savininko Jono Kamenskio sūnaus vardu Ignãcijus. Darybiškai vietovardžiai laikytini priesagų -inas, -in-ka, -ina vediniais iš kamieno ignal-, todėl, be abejo, kildintini iš kitos kanoninio vardo Ignãcijus formos, turinčios kamieną ignal-.
Galimos dvi vardo ignal- kilmės interpretacijos – lenkiško - ji ir lietuviškoji. Istoriniai duomenys liudija, kad gyvenamosios vietos vardai yra „dvarininkiškos“ kilmės, todėl gali būti, kad Kamenskiai vardus Ignalinek, Ignalin palivarkui suteikė remdamiesi slavų (lenkų) kalbų ištekliais: prie len- kiškų vardo Ignacijus (le. Ignacy) formų Ignal, Ignala (plg. Gala 1985: 109) pri- dedant lenkų kalbos žodžių darybai būdingas priesagas -in ir -ek.
Tokią galimybę paremtų analogiškas kaimo, buvusio palivarko, Lenkijoje vardas Ignalin, kildinamas iš le. avd. Ignal, kuris kilęs iš v. Ignacy (NMP III 521). Lenkų avd. Ignal, Ignala, matyt, yra dabartinių lenkų pvd. Ignal (Rospond 1973: 163), Ignał, Ignalewski, Ignalski, Ignalyk (SNP IV 206) kilmės pagrindas. Analogiška kano- ninio vardo Ignacijus (bru. Iгнацiй) forma Iгналя vartojama ir baltarusių kal- boje, Pastovių apylinkėse (Biryla 1982: 70–71). Tokiu atveju gyvenamųjų vietų vardai Ignalinas, Ignalinà (Ignãlina), Ignalinka taip pat laikytini susidariusiais iš slaviškų vardo Ignãcijus formų.
Kita vertus, vietovardžių ignal- susidarymo pa- grindas galėjo būti lietuviška tarminė deminutyvinė kanoninio vardo Ignãcijus forma Ignãlis, išsirutuliojusi iš trumpinio Ìgnas : Ignãcijus → Ìgnas → Ignãlis. Tokios formos atsiradimą būtų galima paaiškinti rytų aukštaičių šnektose pa- sitaikančiais priebalsio n kietinimo prieš e reiškiniais. Šis kietinimas yra dės- ningas aukštaičių vilniškių šiaurės rytų kampe (Urbanavičiūtė 1978: 69), tačiau priesaga -alis (-ė) po n nedėsningai apibendrinama žymiai didesniame plote: pavyzdžiui, Ignalinos apylinkėse sakoma kalnã͘·li.s (LTA III 132; žem. Nr. 117), Vidiškėse15 – vilna.la. (Vilnẽ lė, upėvardis) (ŠRV, RAV 149). Po g einančio n kie- tinimas užfiksuotas Rimaldiškės kaime (Didžiasalio seniūnija): iž‿*bugna.lu. (iš Būgnẽlių 16) (ŠRV, RAV 19). Todėl labai tikėtina, kad vietiniai gyventojai dva - rininko Jono Kamenskio sūnų Ignacijų vadino (pavadindavo) mažybiniu vardu Ignãlis. Tokiu atveju gyvosios kalbos kirčiavimo variantas Ignãlina gali būti iš - laikęs pamatinio žodžio kirčio vietą ir priegaidę 17. Be to, visiškai neatmestina, kad Ignacijaus tėvai mokėjo lietuviškai ir patys galėjo jį taip vadinti 18 .
15 Pateikėja gimusi šalia Ignalinos esančiame Girminių kaime.
16 Būgnẽliai – kitas Spijotiškės kaimo vardas.
17 V. Martinkėnas (1979: 53) tokį kirčiavimą laiko keistoku ir nevykusiu.
18 Pavyzdžiui, tarminiame įraše Ažušilės kaime gyvenantis 1927 m. gimęs pateikėjas teigia, kad Vidiškės dvaro savininkas Kamiñskas buvo lietuvỹs (RAV 101), t. y. lietuvis. Čia turimas omenyje Ignacijaus Kamenskio sūnus Jonas.
Kaip netiesioginį tokios tarminės formos patvirtinimą galima nurodyti pietų aukštaičių tarmės plote (Varėnoje) esančią pvd. Ignaliùkas, kuri gali būti kilusi iš tarminį sukietintą n turinčio avd. Ignãlis (LPDB). Iš tokio paties vardo galėjo susidaryti Panemunėlio apylinkių moters prvd. Ignalýčia (tėvas buvo Ignas), prvd. Igna- liõkas (Želva, jo vardas Ignas), Ignãlius (Aristava, pagal tėvo vardą) (LPrK). Iš mažybinio varianto Ignẽlis ar *Ignalis miesto vardą Ignalinà kildina ir A. Vana- gas. Kadangi antrasis variantas čia pateikiamas rekonstruotas ir neapibūdintas (Vanagas 1996: 77), jo statusas nėra visai aiškus, bet greičiausiai taip pat turima omenyje dėl galimo n kietinimo prieš e (-elis) atsiradusi tarminė forma.
IŠVADOS
1. Ignalinos gyvenvietė (palivarkas) pirmą kartą istorijos dokumentuose pa- minėta 1840 m., o 1810 m. šaltinyje minimas Ignalinas nėra tapatus Igna- linos miesto pirmtake buvusiai vietovei.
2. Ignalinos palivarką įkūrė Vidiškių dvaro savininkai Jonas ir Brigita Ka- menskiai. Šio vietovardžio kilmė sietina su dvarininkų sūnaus Ignacijaus Kamenskio vardu. Kamenskių giminei gyvenvietė priklausė iki 1913 m.
3. Istorijos šaltinių ir gyvosios kalbos duomenys suponuoja 3 lietuvių kal- boje vartotas pagrindines vietovardžio formas: Ignalinka (palivarko, sody- bos vardas), Ignalinas (palivarko, geležinkelio stoties, sargo namelio, kaimo, miestelio vardas), Ignalinà (Ignãlina) (geležinkelio stoties, miestelio, miesto vardas).
4. Vietovardžiai Ignalinka, Ignalinas, Ignalinà (Ignãlina) laikytini priesagų -inas, -in-ka, -ina vediniais iš kanoninio vardo Ignãcijus formos, turinčios kamie- ną ignal-, kuris gali būti kilęs iš lenkiškų vardo Ignacijus (le. Ignacy) vari- antų Ignal, Ignala arba iš lietuviškos tarminės dėl n kietinimo prieš e susi- dariusios formos Ignãlis, išsirutuliojusi iš trumpinio Ìgnas: Ignãcijus → Ìgnas → Ignãlis.
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
BgK – K. Būgos nomina propria kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kal- bų ir vardyno tyrimų centro archyve. Bi r yl a 1982: Бiрыла Мікалaй Васiлевіч. Беларуская антрапанiмiя 3. Структура ўласных мужчынскіх імен. Мiнск: Навука i тэхника. Būga RR I – B ūga K a z i m ier a s . Rinktiniai raštai 1. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958. G a l a S ł awom i r 1985: Polskie nazwy osobowe z podstawowym -l-/-ł- w części su - fiksalnej. – Acta Universitatis Lodziensis, Folia Linguistica 10, Łódź: Uniwersytet Łódzki. IEŽ – Ignalinos krašto enciklopedinis žinynas. Vilnius: Žuvėdra, 2015. K a m i ń s k i Ju l i a n A lek s a nder 1850: Przegląd do monografii i historyi rodzin Ka- mieńskich i Kamińskich, Lwów: Nakładem autora. Kv i k l y s Bron iu s 1964: Mūsų Lietuva 1. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla. LPDB – Lietuvių pavardžių duomenų bazė. Prieiga internete http://lkiis.lki.lt/ pavardziu-duomenu-baze LPrK – Lietuvių pravardžių kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyve. LTA – Lietuvių tarmių atlasas 3. Morfologija. Vilnius: Mokslas, 1991. LTE – Aničas Jonas ir kt. (red.). Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 4. Vilnius: Mokslas, 1978. LUEV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. LŽVA – Lietuvos žemės vardyno anketos, saugomos Lietuvių kalbos instituto Baltų kal- bų ir vardyno tyrimų centro archyve. M a r t i n kė n a s V i nc a s 1979: Apie Ignaliną. – Kraštotyra 9, 53–56. M at kev i č iu s (M at u s a) Romutis 2014: Nauji Ignalinos istorijos štrichai. – Mūsų Ignalina, vasario 19 d. Prieiga internete http://www.mignalina.lt MI – [Laikraščio „Mūsų Ignalina“ informacija]. – Mūsų Ignalina, 2014 m. sausio 4 d. Pri- eiga internete http://www.mignalina.lt M i š k i n i s A lg i m a nt a s 2005: Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės 2. Rytų Lie- tuvos miestai ir miesteliai 2. Vilnius: Savastis. Straipsniai / Articles 289Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė Na r but a s Sig it a s 2010: Alberto Kojalavičiaus Šventasis Lietuvos Didžiosios Kuni- gaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas: pažintis su kil- mingaisiais nuo Kačano iki Kvaso. – Senoji Lietuvos literatūra 29, 185–256. Prieiga in - ternete http://www.llti.lt/failai/Publ_Kojalavicius.pdf. NMP III – Nazwy miejscowe Polski 1. Kraków: Polska Akademia Nauk, Instytut Języka Polskiego, 1999. R a z mu k a it ė M a r ija 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija. Vil- nius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. Ro s p ond St a n i s ł aw 1973: Słownik nazwisk śląskich 2. Wrocław-Warsza- wa-Kraków-Gdańsk: Zakład Norodowy im. Ossolińskich – Wydawnictwo. SJP V – Słownik języka polskiego 5. Warszawa: Nakładem prenumeratorów i Kasy im. Mianowskiego, 1912. SNP – Słownik nazwisk współcześnie w Polsce używanych 4. Kraków: Polska Akademia Nauk, Instytut Języka Polskiego, 1993. ŠRAV – Kardelis Vytautas, Kardelytė-Grinevičienė Daiva, Navickaitė Agnė, Strun- gytė Inga. Šiaurės rytų aukštaičiai vilniškiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. ŠRV – Šiaurės rytų aukštaičių vilniškių tekstynas. Prieiga internete http://www.baze.vil- niskiai.eu/ TA – Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyvo duomenų bazė. Prieiga internete http://tar- mes.lki.lt Urba n av i č iūtė Ža net a 1978: Priebalsių t, d, n ir b, p, m, v kietinimas lietuvių kal- bos tarmėse. – Baltistica 29(1), 69–78. Va n a ga s A lek s a nd r a s 1996: Lietuvos miestų vardai. Vilnius: Mokslo ir enciklope- dijų leidykla. VK – Abėcėlinė vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka, saugoma Lietuvių kal- bos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre. VLE – Razumas Valdemaras ir kt. (red.). Visuotinė lietuvių enciklopedija 7. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.
ISTORIJOS ŠALTINIAI
Aid – Aidas. Amž – XX amžius. Auš – Aušrelė. BrslVA – Wizyty Całego Dekanatu Brasławskiego przezemnie Dziekana nizey na podpisa- niu wyrażonego, wszystkich Kosciołow z Parafiami w nim Zostaiacemi Z woli Dyspozycyi J. O῀. Xiązęcia Jm῀ci Ignacego Jakuba Masalskiego porządnie opisane. w Roku 1784, LVIA F. 694, Apr. 1, B. 3505. DglšKr – Księga Metryk Chrzestnych Kościoła Parafialnego Dawgieliskiego Od roku 1774. Januar~. 16o Do roku 1790. Maia: 2o . dnia. LVIA F. 1329, Ap. 1, B. 10. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt DglšRS – Ревизские сказки Даугелишскаго, Годуцишскаго и др. приходов Завилей- ского у[...] за 1811 г. LVIA F. 515, Apr. 15, B. 218. GrdnDT – Taryffa kurzących się Dymow w Powiecie Grodzienskim znayduiących się z pr- zyłączonemi Dwóma Guberniami, Bartnicką, y Olitską. Dóbr stołowych IKMĘ extensyą w Wwdztwie Trockim maiącemi ad Corpus Ekonomÿ IKMĘ Grodzieńskiey należącemi z dys - tynkcyą w Rubrykach wyrażoną de przepisow Prawa stosowaną, z Lustracyi za Konstytucyą naypoznieyszego Seymu 1775. Ru przez nas tąż Konstytucyą wyznaczonych, y niżey podpisa- ney da Kancellaryi Grodz: Pttu: Grodzien ̾ in 1775 Ru Sporządzona. LVIA F. SA, B. 18584. KnGGS – Списокъ населенныхъ местъ Ковенской Губернiи. Ковна: Въ Типографiи Губернскаго Правленiя, 1892. LATP – Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas. Vilnius: Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. LATS – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas. Vilnius: Valstybinė politi- nės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. LŽ – Lietuvos žinios. PlšJnI – Księga Metryk ślubnych Kościoła Parafialnego Rzymsko-Katolickiego Połusze Zwanego od Roku 1827o . LVIA F. 1330, Ap. 1, B. 8. Prieiga internete http://www.epa- veldas.lt PlšKrI – Księga Metryk Chrzestnych Kościoła Parafialnego Rzymsko-Katolickiego Połuskie- go od Roku 1827. LVIA F. 1330, Ap. 1, B. 7. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt SG – Sulimierski Filip, Chlebowski Bronisław, Walewski Władysław (red.). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich 3. Warszawa: Nakładem Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, Druk „Wieku“ Nowy-Świat, 1882. Straipsniai / Articles 291Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė ŠvnčGVS – Списокъ О населенныхъ мѣстностяхъ Састаящихъ ва 2 Станѣ Свенцянскаго Уѣзда. Составленъ въ 1866 году. CVIA (ЦГИА) F. 1290, Apr. 4, B. 101. Prieiga internete http://www.prlib.ru Trim – Trimitas. UDS I – Summaryaʃz przy Alfabet ułożony Maiątkow nieruchomych Obywatelskich Pow: Zawileyskiego. 1795. LVIA F. 515, Apr. 5, B. 4. UDS II – [1811 m. Užnerio apskrities dvarininkų sąrašas]. LVIA F. 515, Apr. 5, B. 15. UDS III – Алфавитъ Завилейскаго Уѣзда 1816 Года. LVIA F. 515, Apr. 5, B. 18. ŪP – Ūkininko patarėjas. VB – Pavardžių ir vietovardžių komisijos Rokiškio, Seinų, Šakių apskričių gyvenamųjų vie- tų sąrašai (bylos) 4, saugomos Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyve. VdšHKn – Hip. Nr. 607. Zbiór dokumentów księgi wieczystej dóbr ziemskich „Przyjaźń“ vel „Widziszki“ pow. Swięcianski tom I. CVA F. 130, Apr. 1, B. 20562. VdšI – Статистическое свѣденiе именiю Пржiязни, или Видзишкамъ, вотченничества Помѣщиковъ Ивана Рафаилова сына и Бригиды Викентьевой дочери изъ дома Каменскихъ Каменскихъ Виленской Губернiи, Свенцянскаго Уѣзда Давгелиишскаго, и Полушскаго Приходовъ, во 2 омъ Станѣ состоящему, дня 18 ого Декабря 1846 года составленное. LVIA F. 394, Apr. 6, B. 80. VdšJnI – Метрическая книга Пржiязненской Римско-Католической Приходской Церкви. Часть Вторая. О Бракосочетавшихся. Съ 4 числа мѣсяца Сентября 1866 года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 10. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VdšKrI – KSIĘGA Metryk Chrzestnych Kościoła Filialnego Przyjaznienskiego od roku 1845 Mesiąca Lutego 12 dnia. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 1. Prieiga internete http://www. epaveldas.lt VdšKrII – Метрическая книга Пржiязненской Римско-Католической филяльной Церкви. Часть Первая. О Родившихся. Съ I аго числа мѣсяца Iюля–1848 года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 4. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VdšKrIII – Метрическая книга Пржiязненской Римско-Католической филiaльной Церкви. Часть Первая. О Родившихся. Съ 26 числа мѣсяца Сентября 1854. года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 7. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VdšKrIV – Метрическая книга Пржiязненскаго Р. К. костела о родившихся съ 1860 года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 8. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt
VdšKrV – Метрическая книга Пржiязненской Римско-Католической приходской церкви. Часть первая. О Родившихся. Съ 20 числа января мѣсяца 1879 года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 13. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VdšMrtI – Метрическая книга Пржiязненской Римско-Католической Приходской Церкви. Часть третья. О Умершихъ. Съ 17. числа мѣсяца Мая.– 1863. года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 9. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VdšMrtII – Метрическая книга Пржiязненской Римско-Католической филiaльной Церкви. Часть третья. О Умершихъ. Съ 19. числа февраля 1882 года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 14. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VdšMrtIII – Księga metryk pogrzebowych Przyjaznienskiego Rz–Kat. Kośċioła. od 1900 do 1913 roku. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 19. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VDV – [Vilniaus vyskupystės dekanatų vietovių sąrašai. 1784 m.]. LVIA F. SA, B. 19253. VGGS – Виленская губернiя. Полный списокъ населенныхъ местъ со статистиче- скими данными о каждомъ поселенiи, составленный по оффицiальнымъ свѣдѣнiямъ I. I. Гошкевичемъ. Вильна: Губернская Типографiя, 1905. VR – Vilniaus rytojus. VSV: Vilniaus srities vietovardžiai. Vilnius, 1940 (mašinraštis); 1945 (korektūra). ŽTz – Wiadomość o Łuksztach, Wižunkach i Ignalinie. VUBRS F. 5, B. 28-2334.
Įteikta 2016 m. gegužės 15 d. LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas
Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva laimutis.bilkis@lki.lt..
_________________ Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|