 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina
|
VILNIAUS PROISTORĖ
https://www.aidai.eu/index.php?option=c ... Itemid=410
1. Įvadas
Benagrinėdami Vilniaus pradmenis ir beaiškindami ankstyviausios sodybos klausimą, susiduriame su nemažomis kliūtimis, nes didelė senojo Vilniaus praeities dalis tebeglūdi priešistoriniuse laikuose. Proistorikams ligšiol tepavyko atidengti dar visai mažą priešistorinio Vilniaus dalelę. Ir ankstyvosios istorijos laikų Vilnius tebeskendi legendų miglose.
Tik pirmojoje XIV amžiaus pusėje Vilnius iškyla istorijos švieson. Tačiau tos pirmosios istorinės žinios apie Vilnių yra dar labai šykščios, siauros, dažnai neaiškios ir supainiotos. Vėlyvesniais laikais istoriniai šaltiniai gausėja ir, be to, atsiranda kitokio pobūdžio medžiagos Vilniaus praeičiai nušviesti. Pradedant Gedimino laikais, Vilnius, tapęs didžiųjų Lietuvos kunigaikščių sostine, ima sparčiai augti ir amžių būvyje virsta ne tiktai politiniu, ekonominiu, bet ir kultūriniu Lietuvos centru.
Ypačiai XVI-XVII amžiuje Vilniuje atsiranda labai augštos vertės meno ir kultūros paminklų, kuriuos mes drąsiai galime lyginti su didžiųjų Vakarų Europos kultūros centrų paminklais. Neperdėdami galime pasakyti, kad Vilnius tampa pačiu gražiausiu miestu Rytų Europos pasienyje. Dėl gausybės ligi šių dienų išlikusių statybos ir meno paminklų Vilnius ir dabar tebėra, tarytum, gyvas muziejus, vaizdžiai kalbąs apie turtingą miesto praeitį ir stiprią kultūrą, kuri sklido iš jo į visas Lietuvos žemes. Kaip kiekvienas istorinis miestas, taip ir Vilnius turi savitą, tik jam būdingą vaizdą ir dvasią. Ta ypatingoji Vilniaus praeities dvasia dvelkia kiekviename miesto kampelyje ir stipriai gaivina bei jungia visų lietuvių širdis. Tą nuostabų Vilniaus jausmą yra gražiai išreiškęs Petras Vaičiūnas:
Kai eini pro Vilniaus miesto mūrus,
Lyg visą Lietuvą širdy neši:
Ir tą, kur jau praeity glūdi,
Ir tą, kur spindi ateities laše . . .
2. Vilniaus įkūrimo legendos
Apie Vilniaus praeitį iki pat Gedimino laikų mums nieko nepasako jokie rašto šaltiniai. Tik Gediminui įsikūrus Vilniuje, kaip Lietuvos sostinėje, atsiranda šiek tiek žinių. Todėl paprastai Vilniaus įkūrimas yra siejamas su Gedimino vardu. Visų mūsų atmintin yra giliai įstrigęs padavimas apie Gedimino sapną — Geležinį Vilką1). Šitame padavime, atsiradusiame pirmojoje XVI amžiaus pusėje, šitaip kalbama apie Vilniaus įkūrimą. 1314 metais Gediminas atvykęs medžioti į tą vietą, kur Plikieji kalnai supo Vilnios ir Neries santaką. Viename kalne kunigaikštis nudobęs didelį taurą. Po sėkmingos medžioklės Gediminas užsnūdęs ir jam prisisapnavęs Geležinis Vilkas, kuris taip smarkiai staugęs, lyg jo viduje būtų buvę šimtas vilkų. Vyriausias Gedimino kunigas Lizdeika kunigaikščiui tą sapną šiaip išaiškinęs: Geležinis Vilkas reiškiąs pilį ir didelį miestą, kuris būsiąs pastatytas Šventaragio slėnyje ir kalne, kur buvo užmuštas tauras, o šimtas staugiančių vilkų reiškią, kad miestas būsiąs garsus savo gyventojų garbe. Gediminas, išklausęs tą aiškinimą, viršuje to kalno, nuo tada Tauro kalnu vadinamu, įsakęs pastatyti pilį; apačioje, prie aukuro, pastatęs antrąją pilį su bokštais ir ginamosiomis sienomis ...
Štai ir Vilniaus pradžia. Tas padavimas ilgą laiką sudarė neatskiriamą senojo Vilniaus istorijos dalį; dar ir dabar jis tebesupa romantiška skraiste Augštutinės pilies griuvėsius. Tačiau jau kuris metas, kai parūpo mokslo žmonėms atskleisti paties seniausiojo Vilniaus paslaptį — norėta pažvelgti į žymiai ankstyvesnius negu Gedimino laikus. Deja, trūkstant šaltinių, ir apsitraukė senosios Vilniaus praeities dienos legendų miglomis ...
Kiek sena Lietuvos istorijografija, tiek pat toli siekia ir Vilniaus pradmenų aiškinimas. Tas klausimas iškilo kartu su lietuvių romėniškosios kilmės teorijos atsiradimu2). Lietuvos didikai, pasitelkę to meto šviesuolius, mezgė giminystės ryšius su romėnais. Įrodinėdami savo ir lietuvių tautos giminystę su senovės romėnais, jie ne tiktai patys ja patikėjo, bet net ir lenkus įtikino. Tada ambicingieji Lietuvos didikai savo kaimynų (ypačiai lenkų) tarpe pasijuto besą ne tiktai lygūs, bet net kilmingesni. Štai, žinokite: "Mes Romos bajorai"! Todėl visai nenuostabu, kad ir Vilniaus įkūrėjais imta laikyti romėnus. Jau XV amžiuje lenkų istorijografas Jonas Dlugošas (1415-1480 m.) neabejodamas tvirtino, kad Vilniaus miestą įkūrę italai, kurie, vadovaujami kunigaikščio Vilijaus, buvo atvykę į šį kraštą. Ne tiktai pats Vilnius, bet ir palei jį tekančios abidvi upes, Vilija ir Vilnia, gavę savo pavadinimus pagal paminėto kunigaikščio Vilijaus vardą3). Vėliau tą patį kartojo ir kiti istorijografai, pvz.: Miechowita, M. Stryjkowskis ir kt4). Aiškus dalykas, kad tie išvedžiojimai tėra vaisius anais laikais labai paplitusios teorijos apie romėnišką lietuvių kilmę ir su tikrove neturi nieko bendra. Be abejo, ir anksčiau paminėtas Gedimino sapno vilkas turi būti siejamas su Romos įkūrimo padavimu, su Romulo ir Remo vilke.
Netrūko tyrinėtojų, kurie Vilniaus įkūrimo garbės vainiką stengiasi skirti dar ir kitoms tautoms. Kai kurie Vilniaus pradininkais laikė skandinavus. Tokiam tvirtinimui pagrindo tarp kita ko buvo jieškoma XII-XIII a. islandiečio Snorrės Sturlesono (1178-1241) raštuose. Vienoje vietoje, esą, pasakojama, kad Sturlesonas, besilankydamas šiaurinės Europos dalyje, aptikęs skandinavų kilmės kolonistų netoli Velni, apie Tryk ir kitose vietose, net Lenkijoje. Kadangi tų dviejų vietovių vardai turi tam tikrą garsinį panašumą su dviem Lietuvoje esančiais vietovardžiais, todėl imta tas Vietoves identifikuoti: Velni sietą su Vilniumi, o Tryk — tapatinti su Trakais.
Deja, peržiūrėjus Snorrės Sturlesono išleistuosius raštus, niekur nerasta T. Czackio minimos vietos apie skandinavų kolonistus Lietuvoje ir Lenkijoje. Bet, jei T. Czackio nurodytas šaltinis ir būtų žinomas Snorrės Sturlesono raštų leidėjams, tai iš tos žinutės vis tiek, atrodo, nebūtų įmanoma lokalizuoti nei Velni, nei Tryk vietovių.
Ir naujųjų laikų tyrinėtojai bandė iškelti skandinavinių variagų vaidmenį senojo Vilniaus istorijoje. Čia pirmiausia remiamasi geografine Vilniaus padėtimi. Išvedžiojama, kad Vilnius gulėjęs ant didžiojo variagų prekybinio kelio, jungusio Baltijos jūrą su Juodąja. Tuo keliu, ėjusiu Nemunu, Nerimi, Berezina ir Dniepru, variagai, esą, plaukioję net iki pat Graikijos ir Vilnius galėjęs būti prekių perkraunamuoju punktu"). Lenkų geografas ir geologas, M. Limanowskis kelia klausimą, ar Tauro (Tur) kalno istorija nesanti susijusi su variagų buvimu Vilniuje, nes Nestoro metraštyje, kalbant apie 980 metų įvykius, minima, kad variagas Tur buvo pastatydinęs savo tvirtovę Turove, o Rovgolodas — Polocke7).
Kaipgi tai iš tiesų yra buvę su variagų buvimų Vilniuje. Istoriniai šaltiniai ir juos gausiai papildą archeologinių tyrinėjimų duomenys mums suteikia įdomios medžiagos apie skandinavų tautų ekspansiją į slavų ir baltų kraštus.
Danų vikingų (danų ir norvegų žodis vikingr) žygiai daugiausia buvo nukreipti į vakarus, o švedų variagų (švedų pavadinimas varingr) — į rytus. Jų įtakos sfera Baltijos pakraščiuose nėra buvusi pastovi: tiek pietiniame, tiek ir rytiniame Baltijos pakraštyje danų interesai dažnai susikirsdavo su švedų. Danų vikingų žygiai buvo palietę Baltijos pakraščius nuo Jutlandijos, slaviškąjį Pamarį, Sembą, Nemuno žemupį, Kuršą, net Estiją. Švedai taip pat veržėsi į Kuršą, Nemuno žemupį ir toliau į Prūsus, tačiau jų ekspansija buvo labiausiai nukrypusi į rytinės Europos lygumas ir toliau siekė net Kaspijos ir Juodosios jūros pakraščius. Tiek vikingų, tiek ir variagų žygiai yra buvę keleriopo pobūdžio: plėšiamojo, užkariaujamojo ir prekybinio.
Kalbant apie baltų kraštus, daugiausia tos ekspansijos buvo paliesti Baltijos pakraščiai. Čia ir vikingai ir variagai dažnai užpuldavo pajūrio gyventojus, juos apiplėšdavo ir net stengėsi tuos pakraščius įjungti į savo valstybės ribas. Keliose vietose net buvo įsikūrę skandinavų kolonistai. Ankstyviausia gotlandiečių ir vidurinės Švedijos gyventojų kolonija yra buvusi Gruobyne, netoli Liepojos (Kuršo). Ta kolonija egzistavo maždaug nuo 650 iki 800 m. po Kr8). Truso, prūsų prekybos vietovėje (dab. Elbingas) IX-X amž. taip pat gyventa gotlandiečių ir vidurinės Švedijos kolonistų. Viskiautuose (netoli Karaliaučiaus) IX-XI amž. buvo įsikūrę daugiausia danų norvegų kilmės kolonistų1.
Tuo pat metu Nemunas su Nerimi tampa gana svarbiu prekybos keliu, toliau einančiu Dniepru iki Juodosios jūros ir vakariniais jos pakraščiais iki pat Bizantijos. Apie tą prekybos kelią, ėjusį Nemunu ir Nerimi net nuo IX amžiaus, liudija palei tą kelią aptinkami sidabriniai arabų pinigai ir kiti smulkūs radiniai. Net ir pačiame Vilniuje 1782 m. Augštutinės pilies pamatuose buvo rasta kufiškų pinigų. Tačiau tenka abejoti, kad Vilnius tais laikais būtų buvęs svarbiu prekybos punktu, nes lig šiol nei pačiame Vilniuje (išskyrus Augštutinėje pilyje surastuosius arabų pinigus), nei jo apylinkėse neaptikta variagų buvimo pėdsakų. Net ir skandinavinės kultūros įtaka nejaučiama. Pagaliau ir M. Limanovskio iškeliamas Tauro (Tur) kalno pavadinimas neturi nieko bendra su vikingo Tur vardu.
Netrūksta ir tokių, kurie Vilniaus įkūrėjais laiko slavus. Bene pirmuoju šios minties tėvu yra buvęs savo laiku žinomas slavistas, slovakas P. J. Šafarikas. Jis išvedžioja, kad Vilnių įkūrę slavų kilmės "vilkai" (vilki — nemokslinėje literatūroje iškreiptas vakarinės slavų kilties velėtų vardas; Ptolomėjas, greičiausia, juos vadino Veltai). Tie "vilkai", esą, II amžiuje po Kristaus gyvenę šioje srityje ir iš tų "vilkų" kilęs Vilniaus vardas. Šie P. J. Šafariko išvedžiojimai neturi jokio pagrindo: II amžiuje po Kr. Vilniaus srityje, kaip rodo archeologiniai šaltiniai, dar visai negyventa jokių slavų kilmės žmonių. Tie patys velėtai, kuriuos P. J. Šafarikas buvo atkraustęs į Vilnių bei jo apylinkes, viduramžiais, gyveno Į vakarus nuo žemutiniojo Oderio11).
P. J. Šafarikas, laikydamas Vilniaus įkūrėjais slavus, žinoma, neturėjo jokių politinių tikslų. Tačiau vėliau, lenkams okupavus Vilnių ir didelę rytinės bei pietų rytinės Lietuvos dalį, stengtasi visokiausiais būdais įrodinėti tiek paties Vilniaus, tiek ir užimtojo krašto slaviškumą. Tuo klausimu ėmė rašyti ne tiktai publicistai; į tą darbą buvo įjungti net mokslo žmonės, kurie, pamiršę mokslo objektyvumo principus, nusilenkė politikos reikalavimams. Tenka apgailestauti, kad dalis net rimtų mokslo žmonių nuėjo tuo kreivu keliu.
Nepaprastu šališkumu pasižymėjo ypačiai įvairūs kraštotyriniai leidiniai. Jų tarpe užima ypatingą vietą Vilniaus vadovai. Pavyzdžiu tepriminsiu Vilniaus Universiteto profesoriaus Juliaus Kloso paruoštą stambų Vilniaus vadovą, susilaukusį net kelių laidų. Vadove, pavyzdžiui, tvirtinama, kad Vilnius bei jo apylinkės jau priešistoriniais laikais buvęs slavų gyvenamas. Apie tai, esą, ypačiai vaizdžiai kalbą vietovardžiai. Tik Mindaugas prijungęs Vilniaus kraštą prie Lietuvos! Tačiau ir prijungus tą kraštą, slavai nenutautę, nes jų žemdirbių kultūra buvusi augštesnė už lietuvių medžiotojų (sic!) kultūrą. Ir vėliau Gedimino laikais, Vilniui tapus Lietuvos sostine, lietuviškasis elementas buvęs visiškai menkutis12).
3. Seniausios Vilniaus sodybos problema
Klausimas, kur yra buvusi pati seniausia Vilniaus sodyba, iš kurios vėliau išaugo miestas, jau seniai suko Vilniaus praeities tyrinėtojų galvas. Per ilgą laiką susidarė net keletas teorijų. Viena pačių populiariausių teorijų yra ta, kur Vilniaus užuomazgos ir pačios seniausios pilies j ieškoma Bokšte. Pavyzdžiui, W. Studnickis seniausiojo Vilniaus j ieško Bokšto pakilumoje, ties Vilnios upe. Jo nuomone, Gediminas nebuvęs Vilniaus įkūrėjas, nes dar prieš Gedimino laikus Bokšto kalne egzistavusi sustiprinta sodyba. Kitų dviejų pilių (Pilies kalne ir jo apačioje) statytoju, greičiausia, jau buvęs Gediminas13). Panašios nuomonės yra ir istorikas Vladislovas Semkovičius. Jis taip pat tvirtino, kad Bokšte, kaip rodąs pats vietos pavadinimas ir jos ginamoji struktūra, buvusi daug senesnė pilis, negu Gedimino pastatytoji vadinamajame Pilies kalne14). M. Limanovskis irgi j ieško Vilniaus pradmenų Bokšto kalne. Jo manymu, Bokšto kalno terasėje, išilgai Vilnią, senovėje buvusi žvejų sodyba, iš kurios ilgainiui išaugęs Vilniaus miestas15).
Nei vienas čia suminėtų lenkų tyrinėtojų, deja, plačiau nepagrindžia savo tvirtinimų, todėl jų pareikštąsias mintis tenka vertinti tik kaip spėliojimus.
Jau senokai ankstyviausios Vilniaus sodybos buvimas Bokšte siejamas su ten išlikusiais požemiais. Kaip žinia, Bokšto ir Subačiaus gatvių kampe, prie pat buvusių Subačiaus vartų, yra išlikęs didelis pusapskritimio pavidalo barbakanas, išmūrytas iš akmenų ir stambių plytų. Į požemius veda ilgas koridorius. Požemių skliautai yra statinės pavidalo. Visa ši požeminė statyba iš viršaus padengta plonu žemės sluogs-niu. Kai kas šiuos požemius taria buvus likučiais trečiosios Vilniaus pilies, kryžiuočių sudegintos 1390 metais. Inžinieriai Valickis ir Mich-nevičius, kurie 1907 m. tuos požemius yra tyrinėję, tvirtina, jog jie esą kilę iš XIV amžiaus arba, greičiausia, iš XV amžiaus pradžios. Tie mūrai, jų nuomone, turėję priklausyti sistemai senosios pilies, kadaise buvusios Bokšto pakilumoje16).
Pagaliau ir istorikė Marija Lovmianskienė yra linkusi palaikyti inžinierių Valickio ir Michnevičiaus tvirtinimus, nes Vilniaus miestas apie tų požemių buvimą tesužinojęs 1666 metais, kada jie buvę aptikti bekasant griovį ir pilant pylimą už Subačiaus vartų. Taigi, Lovmianskienės nuomone, tie požemiai negalėję įeiti į vėlyvesnių (XVI-XVII amž.) miesto fortifikacinių įrengimų sistemą17).
Čia suminėtos teorijos, tvirtinančios, jog Bokšte yra buvusi pati seniausia Vilniaus sodyba ir pilis, nėra paremtos įtikinamais argumentais. Tuo tarpu mes neturime jokių duomenų, kurie liudytų apie priešistorinės ar ankstyvosios istorijos laikų sodybos buvimą Bokšto pakilumoje. Savo laiku neužstatytose Bokšto vietose buvo nuodugniai j ieškota kokių nors senosios sodybos liekanų, tačiau neaptikta jokių pėdsakų81). Ir, apskritai, ši vieta nei topografiniu, nei strateginiu atžvilgiu negalėjo vaidinti žymesnio vaidmens senojo Vilniaus istorijoje. Mūriniai požemiai, esą prie buv. Subačiaus vartų, taip pat jokiu būdu negali siekti XIV amžiaus, nes tais laikais daugumas Lietuvos pilių dar tebebuvo statomos iš medžio. Čia tenka visiškai sutikti su prof. J. Kloso nuomone; jis tuos požemius architektūriniu požiūriu laiko kilusius ne anksčiau kaip XVI amžiaus pradžioje. J. Klosas teigia, kad tie požemiai turėjo būti pastatyti maždaug tuo pačiu metu kaip ir Subačiaus vartai ir kad jie yra susiję su to laikotarpio Vilniaus miesto ginamųjų sienų statyba. Tie požemiai yra rūpestingai pastatyti, turi gerą ventiliaciją ir net šulinį, todėl manoma, kad juose, greičiausia, yra buvęs maisto ir ginklų sandėlis19).
Kuri laiką j ieškota seniausios Vilniaus sodybos ir pilies Bekešo kalne, į pietų rytus nuo Trijų Kryžių. Tam pagrindą sudarė ten 1933 metais aptikta XIII — XIV amžiaus sodyba20). Tat stabtelėkime ties archeologinių tyrinėjimų duomenimis21). Kasinėjimai, vadovaujami Dr. H. Cehak- Holubovičienės, buvo pradėti 1933 metais, kada viename kalno krante įsigraužęs vanduo atidengė kultūrinį sluogsnį. Bevykdant kasinėjimus 1933 ir 1939 metais buvo ištirtas apie 250 kv. m. plotas. Pati sodyba, atrodo, yra buvusi nemaža. Nors lietaus vanduo yra sunaikinęs gana didelę senosios sodybos dalį, tačiau sodybos pėdsakų dar aiškiai matoma maždaug 1 ha plote. Kasinėjimų metu susidurta su būdinga ankstyvosios istorijos laikų sodybos medžiaga. Kultūriniame sluogsnyje, kurio storis vietomis siekė net per 40 cm, surasta kad ir nedaug, bet vis dėlto vertingos medžiagos tos sodybos praeičiai nušviesti. Bene daugiausia aptikta keramikos liekanų. Molis puodams lipdyti dažniausiai specialiai maišytas su smulkiu graužu. Daugumas puodų žiesti. Molinių indų formos neįvairios. Daugiausia vyrauja žemi pilvoti puodai trumpu išlenktu kakleliu. Ta puodų forma, Holubovičiaus manymu, esanti gana būdinga rytinėms Vilniaus krašto sritims ir apskritai XII — XIII amžiaus rytiniams slavams. Be to, aptikta ir ąsočių liekanų. Vyraująs raštas — vinginis. Jis, Holubovičiaus galva, taip pat esąs būdingas ankstyvosios istorijos laikų slavų keramikai ir kalbąs apie stiprią rusų kultūros įtaką23). Rečiau sutinkamas ornamentas, susidedąs iš brūkšnių ir įspaustų duobučių. Pagaliau surasta viena puodo šukė, pagražinta spaudiniu raštu.
Iš kitų radinių tenka priminti geležinį baltiško tipo raktą, vieną žalvarinį raktą, geležinę sagti. geležinius peilius ir geležinio pentino dalį. Pagaliau paminėtinas toje sodyboje surastas vienas geležinis kryžiuočių tipo strėlės antgalis.
Kaip kiekvienoje sodyboje, taip ir šioje, aptikta naminių ir medžiojamųjų gyvulių kaulų. Iš jų mes sužinome, kad šios sodybos gyventojai augino arklius, galvijus, kiaules ir avis. Maisto ištekliams papildyti dar buvo medžiojami šernai, elniai ir taurai. Aptikta paukščių ir žuvų kaulų. Pagaliau surasta suanglėjusių rugių ir kviečių grūdų. Visi šio pobūdžio radiniai meta kiek šviesos į Bekešo kalno gyventojų ūkio formą.
Kasinėjimų metu, Holubovičiaus tvirtinimu, buvę surasta liekanų kažkokios statybos iš medžio, molio ir akmenų. Vieno sudegusio rąsto fragmentas buvęs net keliolikos metrų ilgio ir per 20 cm storio. Ant to medžio ir netoliese jo buvusi aptikta akmenų grupė ir stipriai degto molio liekanų. Be to, ten susidurta su liekanomis ugniakuro, kuris buvęs krėstas iš molio ir apdėtas akmenimis. Ugniakuro molyje surastas gana giliai įstatytas visai gerai išlikęs molinis puodas. Pagal tuos likučius Holubovičius spėja, kad Bekešo kalne būta trobesių, pastatytų iš akmenų, medžio ir molio24). Deja, iš tokio migloto aprašymo visiškai neįmanoma spręsti nei apie tų statinių išvaizdą, nei jų pobūdį.
Bekešo kalno sodybos tyrinėtojai, atrodo, yra padarę daugoka drąsių išvadų. Pirmiausia tvirtinama, kad ta sodyba turėjusi ginamąjį pobūdį, kad čia buvusi Kreivoji pilis, kurią kryžiuočiai sudegino 1390 metais. Tvirtinimas daugiausia remiamas tereno savybėmis: esą, kalnas esąs pakilęs nuo Vilnios vandens lygio apie 50 metrų ir kad ši vieta, iš visų pusių sunkiai prieinama, labai tikusi sustiprintai sodybai įsikurti. Tačiau, gerai įsižiūrėję į to kalno topografinę padėtį, matome, kad ta vieta neatitiko ano meto strateginius reikalavimus piliai statyti. Tik nuo Vilmos pusės tas kalnas yra buvęs saugus. Šiaip viršuje, pačioje dauboje, nematyti jokių pylimų ar griovių pėdsakų. Ir kasinėjimų metu, kaip minėta, nerasta pilies statybos liekanų. Pagaliau, jei čia būtų buvusi Kreivoji pilis, kaip teigia p. Holubovičiai, be abejo, turėjo būti surasta daug ginklų liekanų, ypačiai strėlių antgalių. Visi dabar turimieji duomenys aiškiai kalba, kad Bekešo kalne nėra buvę pilies, bet čia tėra buvusi paprasta XIII — XIV amžiaus sodyba, neturėjusi didesnės reikšmės Vilniaus užuomazgai.
Baigdami Bekešo kalno tyrinėjimų apžvalgėlę, negalime tylomis nuleisti aiškiai tendencingų p. Holubovičių išvadų, kur kalbama apie tos sodybos gyventojų tautybę. Jie išvedžioja, kad medžiaginė tos sodybos kultūra esanti mišri — baltiška ir slaviška su pastarosios persvara. Ypačiai keramika liudijanti apie stiprią slavų, resp. rusų įtaką. Vien tiktai pagal keramiką, pagražintą vinginiu raštu, jokiu būdu negalima daryti taip toli siekiančių išvadų. Tiesa, vinginis raštas buvo labai paplitęs slavų kraštuose, tačiau tame pačiame laikotarpyje aptinkama lygiai taip pat ornamentuotos keramikos kitose Lietuvos dalyse, kur vyrauja grynai lietuviška kultūra ir kur apie bet kokią slavų įtaką negali būti jokios kalbos.
4. Vilnius priešistoriniais laikais
Iš šios apžvalgos matome, jog apie Vilniaus užuomazgą nieko nepasako jokie istoriniai šaltiniai. Nedaug šviesos meta ir Bekešo kalno kasinėjimai. Tad, norėdami išnarplioti šį painų klausimą, turime kviestis talkon proistorės mokslą. Kad Vilnius ir jo apylinkės buvo gyvenamos žmonių priešistoriniais laikais, turime neabejojamų duomenų. Muziejuose yra saugojama Vilniuje aptiktų radinių net nuo naujojo akmens amžiaus (apie 2000 m. pr. Kr.), tačiau, deja, neturime tikslesnių žinių apie jų radimo vietą ir aplinkybes. Tai tėra atsitiktinio pobūdžio radiniai, neturį didesnės mokslinės vertės. Deja, tiek Vilnius, tiek ir jo apylinkės, archeologiniu atžvilgiu labai maža tetyrinėta. Tik 1933 ir 1939 metais, kaip minėta, buvo atlikti bandomojo pobūdžio kasinėjimai Bekešo kalne ir 1940 metais — Gedimino kalne. Pastarieji kasinėjimai yra suteikę mums nemaža svarbios medžiagos priešistorinei ir ankstyvosios istorijos laikų Vilniaus praeičiai nušviesti. Gedimino kalne aptikta tuo tarpu pačios ankstyviausios Vilniaus sodybos ir pilies liekanų.
Tai trumpai susipažinkime su kasinėjimų duomenimis.
1940 metais, vykdant Augštutinės pilies konservavimo ir restauravimo darbus, šiaurinėje kalno dalyje buvo atlikti bandomieji kasinėjimai, kuriems vadovavo Dr. Elena Holubovičienė25). Lėšų tiems darbams skyrė Darbo Birža ir Vilniaus Miesto Muziejus. Kasinėta nuo rugpjūčio 31 d. iki lapkričio 2 d. imtinai. Ištirtas 95 m2 plotas.
Tyrinėtoje vietoje prie buv. šiaurinio bokšto pamatų ir ginamosios sienos susidurta su storu kultūriniu sluogsniu. Iš viso čia aptikta net 20 įvairių laikotarpių sluogsniu, pradedant priešistoriniais laikais ir baigiant viršutiniuoju dabarties sluogsniu. Priešistorinis kultūrinis sluogsnis aptiktas pačioje apačioje, ant kalno įžemio, susidedančio iš geltono smėlio su aiškiais oršteino pėdsakais. Deja, šis seniausias kultūrinis sluogsnis gulėjo nebe savo pirminėje vietoje. Apie tai liudija vietomis susimaišę įvairių laikotarpių radiniai. Pavyzdžiui, apatinėje sluogsnio dalyje surasta primityvaus darbo, rankomis lipdytų puodų šukių, o viršutinėje dalyje, kartu su vidurinio geležies amžiaus (V-VIII a. Kr. g.) radiniais, susidurta su ankstyvosios istorijos laikų keramikos liekanomis. Tas dviejų skirtingų laikotarpių radinių susimaišymas tegali būti aiškinamas tuo, kad tas seniausias kultūrinis sluogsnis dėl kurių nors priežasčių, greičiausia, vandens paplautas, nuslinko iš augštesnių kalno dalių į šiaurinę pilies kiemo nuolaidumą. Manoma, kad tas nuslinkimas įvyko ankstyvosios istorijos laikais26).
Dabar meskime trumpą žvilgsnį į pačius seniausius, priešistorinius Gedimino kalno radinius. Radinių pobūdis aiškiai liudija, kad priešistoriniais laikais čia yra buvusi sodyba. Kaip Bekešo kalne, taip ir čia, surasta naminių ir laukinių gyvulių kaulų: galvijų, kiaulių, šernų, bebrų ir kt. Iš kitų sodybos būdingų radinių tenka paminėti anglis, sudegusių medžių liekanas ir ugnyje apdegusius molio gabalus su medžio įspaudais. Iš tų likučių sprendžiama, kad kasinėtoje vietoje yra buvęs medinis pastatas, pastatytas iš nestorų netašytų rąstų. Pastato sienos buvo apkrėstos moliu. Deja, iš kasinėjimų metu aptiktų negausių liekanų nieko negalima spręsti nei apie sudegusio pastato dydį, nei apie jo išvaizdą bei pobūdį.
Kiti sodyboje aptikti radiniai daug ryškiau nusako gyventojų kultūrą. Prie pačių ankstyviausių Gedimino kalno gyventojų kultūros liekanų tenka priskirti primityvaus darbo keramiką, surastą giliausiai esančiame sluogsnyje. Pagal puodų lipdymo techniką ir paviršiaus pagražinimo būdų, keramika skirstoma į dvi grupes. Pirmajai grupei priklauso puodai, padaryti iš pana blogo molio su stambaus smėlio priemaiša. Puodai lipdyti rankomis, dar be žiedžiamojo rato. Pudų sienelės yra arba stačios, arba šiek tiek išgaubtos. Dugno skersmuo siekia apie 17 cm. Šios grupės puodų paviršius nelygus, dažniausia grublėtas ar papuoštas pirštų nagų įspaudais (pav. 3: 1-6). Antrosios grupės puodai taip pat nežiesti, bet jie lipdyti iš kiek geresnio molio, turinčio mažiau smėlio priemaišos. Jų paviršius lygesnis, šonai daugiau išgaubti ir kraštai labiau išlenkti į lauko pusę. Surastas vienas gana gerai išlikęs miniatiūrinis puodukas (pav. 3: 7).
Keramikos liekanų amžiaus nustatymas sudaro nemaža sunkumų, nes paminėto tipo puodų formos ir ornamentavimo būdas išliko nedaug tepasikeitęs gana ilgą laiką. Lygiai tokios pat keramikos grublėtu paviršiumi ir nagų įspaudų pagražinimu surasta Rytų Lietuvos piliakalniuose27), Guduose ir Latvijoje. Šio tipo keramika labiausiai buvo paplitusi prieškristiniame geležies amžiuje, tačiau pagražinimo būdas, kaip rodo naujausieji piliakalnių tyrinėjimai Latvijoje, dar tebebuvo vartojamas senajame (I-IV a. po Kr.) ir viduriniame geležies amžiuje (V-VIII a. po Kr.)28). Taigi, labai galimas daiktas, kad bent dalis Gedimino kalne surastos primityvios keramikos siekia pirmuosius amžius po Kr., tačiau tuo tarpu šios prielaidos dar negalime patvirtinti, nes tame seniausiame kultūriniame sluogsnyje nerasta kitų aiškiai datuojamų senojo geležies amžiaus senienų. Kadangi daugumas tame sluogsnyje aptiktų radinių priklauso viduriniam geležies amžiui (V-VIII a. po Kr.), t"i ir šią primityvią keramiką, greičiausia, tenka priskirti tam laikotarpiui. Toki tos keramikos datavimą gali paremti ir tas faktas, kad lygiai tokios pat keramikos su grublėtu paviršiumi randama ir rytinės Lietuvos kapinynuose. Pavyzdžiui, anologinės keramikos aptikta V-VI amžiaus Andžejovcų pilkapiuose, Vileikos aps.29).
Keramikes likučiai, surasti giliausiame Augštutines pilies sluogsnyje.
Kiti radiniai padeda daug aiškiau nustatyti sodybos amžių. Prie tokių senienų pirmiausia tenka priskirti žalvarinę juostinę apyrankę platėjančiais galais (pav. 4: 2). Šios apyrankės teišlikusi pusė. Šoniniai apyrankės kraštai įlenkti, per vidurį išilgai eina siaura ir žema iškyla. Apyrankės galai buvo papuošti po dvi įkaltų akučių poras. Apyrankės pjūvis galuose trikampis, vidurinėje dalyje — plokščiai iškylas. Giminingų apyrankių surasta Koku Muiža (Latvijoje) ir jos priskiriamos VI-VIII amžiui30).
Maždaug tam pačiam laikotarpiui priskirtina ir žalvarinė įvija (pav. 4:4). Ji padaryta iš trikampio pjūvio 2mm storio vielos ir turi tris apvajas. Tokių pat įvijų randama vidurinio geležies amžiaus kapinynuose, įvairiose Lietuvos vietose.
Iš geležinių to paties laikotarpio dirbinių paminėtina: pentinas, yla ir peilis. Pentinas (pav. 4: 6) padarytas iš vieno keturkampės geležies gabalo. Pentino galai atlenkti, smaigalys trumpas. Giminingų vidurinio geležies amžiaus pentinų surasta Mingfen I, Ortelsburgo aps., Rytprūsiuose31). Visai tokio pat tipo yla (pav. 4: 1) surasta VI-VII amžiaus Karmazinų kapinyne, Maišiagalos vis.32).
Pagaliau tenka priminti penkis čia surastuosius molinius varpstelius. Jų forma dvejopa: vieni yra cilindriniai su iškyla per vidurį (pav. 4: 7), kiti — dvigubos nupjauto kūgio pavidalo (pav. 4: 5). Ypačiai cilindrinės formos varpsteliai būdingi viduriniam geležies amžiui. Jų randama ne tiktai sodybose, bet ir rytinės Lietuvos kapinynuose33).
Vidurinio geležies amžiaus radiniai.
Iš šios trumpos radinių apžvalgos matome, kad daugumas jų priklauso viduriniam geležies amžiui. Taigi, pagal dabar turimus kasinėjimų duomenis ankstyvosios Gedimino kalno sodybos pradžią galime nukelti vėliausiai į V amžių. Ta sodyba egzistavo visame viduriniame geležies amžiuje (V-VIII a. po Kr.). Čia visi suminėti radiniai yra grynai baltiško tipo ir daugumas jų priklauso rytinės Lietuvos kultūrinei grupei. Etniškai ši kultūra priskirtina tiesioginiams lietuvių protėviams.
Bespręsdami tolimesnį Gedimino kalno gyvenamumo klausimą, susiduriame su tam tikromis kliūtimis. Pats neaiškiausias laikotarpis yra nuo IX iki XIII amžiaus. Tyrinėtoje vietoje, deja, neaptikta pereiginio kultūrinio sluogsnio tarp vidurinio geležies amžiaus ir ankstyvosios istorijos laikotarpio. Tačiau atskirų naujojo geležies amžiaus (800-1200 m. po Kr.) radinių, kad ir labai nedaug, vis dėlto surasta. Iš to galima spręsti, kad kalne ir toliau buvo gyvenama, tik to laikotarpio kultūriniai sluogsniai, greičiausia, lietaus paplauti ar dėl kitų kurių nors priežasčių galėjo sunykti. Be to, kaip matėme, bandomieji kasinėjimai buvo atlikti labai mažame plote. Gal kurioje nors Gedimino kalno dalyje ir yra išlikęs nepaliestas to meto kultūrinis sluogsnis, kurio ištyrimas, be abejo, padėtų tą klausimą išaiškinti. Deja, tos viltys yra menkos. Tenka apgailestauti, kad bevalant griuvenas įvairiose kalno vietose ir atkasant pilies statybos liekanas, iš pradžių neatkreipta reikiamo dėmesio į kultūrinį sluogsnį. Konservatoriai, norėdami ištirti mūrinės pilies sienas, leido nukasti palei jas ir kitose kalno dalyse daug žemės. Netenka abejoti, kad vienur kitur buvo paliesti ir sunaikinti kultūriniai sluogsniai34). Tik bevalant gyvenamojo namo griuvenas pačiame jo viduje ir palei namo sienas, 1938-1939 m. vakarinėje gyvenamojo namo pusėje buvo atlikti archeologiniai tyrinėjimai, kuriuos vykdė Varšuvos Universiteto profesorius Vladimiras Antonievičius ir Alena Kietlinskienė. Deja, tų kasinėjimų rezultatai ligšiol dar nepaskelbti, todėl neturime jokių žinių, kas tyrinėjimų metu buvo surasta.
Kasinėjimai Gedimino kalne, kaip matome, šiek tiek praskleidė priešistorinio Vilniaus užuodangą. Tačiau Gedimino kalnas, be abejo, tesudarė mažą priešistorinės sodybos dalį. Greičiausia, kalne tėra buvusi sutvirtinta sodyba, kur telktasi pavojų metu. XIII amžiuje, Mindaugo laikais, kaip rodo kasinėjimų duomenys, kalne jau yra buvusi medinė pilis. Labai galimas daiktas, kad ta Vilniaus pilis, pastatyta gerai parinktoje strateginėje vietoje, galėjo būti viena svarbesniųjų, jei ne pati pagrindinė, Mindaugo pilis. Paprastai tiek priešistoriniais, tiek ir ankstyvosios istorijos laikais prie pilies glaudėsi ir sodybos. Iš dabar turimų duomenų galima spręsti, kad tokia didesnė sodyba, vėliau davusi Vilniaus miesto užuomazgą, yra buvusi palei Nerį ir Vilnių, maždaug tarp dabartinio Žaliojo tilto (kur anksčiau yra buvusi brasta) ir pilies. Tyrinėjimai tame plote tikrai išryškintų Vilniaus pradmenų klausimą.
1) Geležinio Vilko padavimo minimas XVI pradžios visuose platesniosios Lietuvos kronikos variantuose. Vėliau jį mini Bychovco kronika, M. Stryjkovskis, Gvagnini, Kojalavičius ir kt.
2) Plačiau apie tai: J. Puzinas, Lietuvių kilmes teorijos amžių būvyje. Literatūra. Lietuvių literatūros meno ir mokslo metraštis. Chicago 1950, p. 193-244.
3) J. Dlugosz, Dziejöw polskich ksiąg dwanascie. Tom III. W Krakowie 1868, p. 447.
4) M. Stryjkowski, Kronika polska, litewska, žmudzka i wszystkiej Rusi. Tom. I. Warszawa 1846, p. 49.
5) Tą žinutę paskelbė T. Czackis iš rankraščio, esančio Kopenhagos bibliotekoje: T. Czacki, O litewskich i polskich prawach, o ich duchu, žrodach, zwiazku i o rzeczach zawartych w pierwszym Statucie dla Litwy, 1529 roku wydanym. Wydanie Kazimierza Turowskiego. W Krakowie 1861, p. 16, išnaša 5.
6) Julijusz Ktos, Wilno. Przewodnik krajoznawczy. Wydanie drugie. Wilno 1929, p. 18.
7) M. Limanowski, Najstarsze Wilno. Wilno' į Ziemia Wilenska I (1930) 131.
8) B. Nerman, Funde und Ausgrabungen in Grobina 1929. Congressus Secundus Archaeologorum Balticorum. Riga 1931, 195-206; tas pats, Fynden f ran Grobin i Lettland i Statens Historika Mureum. Katalog Nr. 4. Stockholm 1930; tas pats, The Grobin Finds' Evidence of the First Incorporation of Gottland under the Svea Kingdom. Acta Archeologica III: 2 (1932) 157-167; tas pats, Swedish Viking Colonies on the Baltic. Eurasia Septentrionalis Antiqua IX (1934) 357-380.
9) K. Langenheim, Spuren der Wikinger um Truso. Elbinger Jahrbuch 11 (1933) 262 tt; Bruno Ehrlich, Der wikingisch — preussische Handelsort Truso, 1. c. 14 (1937) 1 tt; W. Neugebauer, Das wikingische Graberfeld in Elbing. Altpreussen 3: 1 (1938) 2-6; tas pats, Das wikingische Graberfeld von Elbing-Neurstaedterfeld und die Lage Trusos, Bericht ueber die Kieler Tagung 1939. Neumuenster 1944, 154-161,
10) W. Gaerte, Neue Grubungsergebnisse auf den Wikingerfriedhofe von Wiskiauten, Nachrichtenblatt fuer deutsche Vorzeit 11 (1935) 40 tt; O. Kleemann, Ueber die wikingische Siedlung von Wiskiauten und ueber die Tiefs in der Kurischen Nehrung. Altpreussen 4:1 (1939) 4-14; Ad. Stender - Petersen, Etudes varegiges. III. La conquete Danoise de la Samlande et les Vitingi Prussiens. Classica et Mediaevalia V : 1 (1942) 92-118; B. zur Muehlen, Die Wikingerfunde in Ostpreussen. Bericht ueber die Kieler Tagung 1939. Neumuenster 1944, 139-153.
11) Plg. Tadeusz Lehr—Splawihski, O pochodzeniu i praojczyžnie Slowian Poznan 1946, p. 142; tas pats, Początki Slowian, Krakow 1946, p. 22.
12) Juljusz Ktos, 1. c, p. 17-19.
13) W. Studnicki, Wilno w rzędzie stclic Rzeczpospo-litej Polskiej. Wilno i Ziemia Wilenska I (1930) 144.
14) Wt. Semkowicz, Hanul, namiestnik wilenski (1382-1387) i jego röd. Ateneum Wilenskie VII; 1 - 2 (1930) 3 - 4.
15) M. Limanowski, Najstarsze Wilno, 1. c, p. 135.
16) Visai trumpa žinute apie tuos požemius duota: Rocznik Towarzystwa Przyjaciöl Nauk w Wilnie. 1907. Tom I. Wilno 1908, p. 175 ir požemių planas.
17) M. Lowmianska, Wilno przed najazdem morkiewskim 1655 roku. Wilno 1929, p. 27-28, išnaša 3.
18) wt. Holubowicz, Godzie stal trzeci zamek Wilna zburzony przez Konradą Wallenroda w 1930 r. Atspaudas iš "Kurjer Wilenski" 1938. IV. 8. Wilno 1939, p. 6.
19) Juljurz Ktos, 1. c, p. 222-223.
20) Iš padžių buvo manyta, kad ta sodyba esanti XI-XII amžiaus. Plg.: Szczątki przedhistorycznego osiedla w Wilnie. Z ctchlani wieköw IX: 1 (1934) 19.
21) Kasinėjimų duomenys paskelbti: Wt. Holubowicz, Cdzie stal trzeci zamek Wilna zburzony przez Konradą Wallenroda w 1390 r. Wilno 1939. 8 p., 1 planelis (Atspaudas iš "Kurier Wilenski" 1939 IV. 8); tas pats, Krzywy Gröd z XIV w. na Görze Bekieszowej w Wilnie. Wilno I (1939) 27-35, 1 planelis ir 2 lentelės; Wt. Holu bowicz i H. Ho'ubowiczowa, Krivoj Gorod — Vilna. Krot-kije rocbščenija o dokladach i polevych izsledovanijach Institutą Istorii Materialno; Kultury, tom XI. Moskva-Leningrad 1S45, p. 114-125, pav. 46-52.
22) Kasinėjimai Bekešo kalne, deja, nėra buvę sistemingi, paskelbtosios apyskaitos labai trumputės ir netikslios. Plg. kritiką: Witold Hensel, Uwagi o bodaniu stanowisk wielowarstwowych. Poznan 1949, p. 22-23.
23) Pig. wt Holubowicz, Krzywy Gröd, 1. c. p. 30.
24) wt. Holubowicz, Krzywy Gröd, 1. c. p. 28.
25) Kasinėjimų apyskaita paskelbta: Elena ir Vladimiras Holubovičiai, Gedimino kalno Vilniuje 1940 metų kasinėjimų praneš'mas. Lietuvos Praeitis, t. I. Vilnius-Kaunas 1941, p. 649-691 su radinių iliustracijomis ir kasinėjimų planais. Del trūkumų kasinėjimo technikoje žiūr. Witold Hensel, 1. c, p. 49.
26) E. ir V. Holubovičiai, Gedimino kalno Vilniuje 1940 metų kasinėjimų pranešimas, 1. c, p. 652.i
27) j. Puzinas, Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. Kaunas 1938, pav. 23.
28) V. Ginters, Daugmales pilskalna 1936 g. izrakumi. Senatne un Maksla IV (1936) 99-100, pav. 12.
29) Wt. Holubowicz, Pięč lat pracy terencwej Muzeum Archeologicznego U. S. Б. Rocznik Archeologiczny. I. Wilno 1937 i H. Cehak Hotubowiczowa, Cmontarzysko kurhunowe kolo Andrzejowiec w powiecie vvilejskim. Swiatcwit XVII (19).
30) H. Moora, Die Eisenzelt in Lettland bis etwa 500 n. Chr., Bd. II. Tartu 1938, р. 443, pav. 63.
31) Dr. Wilhelm Gaerte, Urgeschichte Ostpreussens. Koenigsberg i. Pr. 1929, p. 302, pav. 243 d.
32) E. ir V. Holubovičiai, 1. с . р. 655.
33) E. ir V. Holubovičiai, 1. c, p. 356.
34) WJ. Holubowicz, Wykopalis'.;a na akord. Kurjer Wilenski 1936, Nr. 320; J. M (ackiewiez), Skandal... nie tylko w Dawidgrödku. Slowo 19^.6. Nr. ö20.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
