Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vytauto Didžiojo diržas?

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vytauto Didžiojo diržas?

Parašytas: 13 Vas 2007 19:06

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27143
Miestas: Ignalina

Vytauto Didžiojo diržas?

Šaltinis - Nr. 3 (621) 2007 m. vasario 3 d., Lietuvos istorijos laikraštis "Voruta"
http://www.voruta.lt/article.php?article=887

Tomas Baranauskas, 2006 m. kovo 5 d.

Vytauto Diržas

Apie Vytauto laikų diržą iš Litvos lobio

Pernai, 2005 m. lapkričio 27 d. Minsko aukciono namuose „Paragis“ bandyta parduoti unikalų dirbinį – XIV-XV a. paauksuotą sidabrinį diržą, kuriam Baltarusijoje prigijo „Vytauto diržo“ pavadinimas.

Tuo metu, kai baltarusių intelektualai piktinasi ir ieško kaltų dėl nacionalinio masto vertybės patekimo į privačias rankas, Lietuvos dailės muziejaus (LDM) ekspertai jau spėjo pareikšti, kad šis unikalus diržas jiems neįdomus, nes jis iš tiesų nesietinas su Vytautu, be to, aukciono namų „Paragis“ reputacija – įtartina...

„Tas aukcionas labai prastos reputacijos, teismuose dalyvauja, klastotes pardavinėja. Mes, žinodami aukciono reputaciją, net ir nekreipėme dėmesio“, – aiškina Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, nors „Vytauto diržą“ Baltarusijos nacionalinio istorijos ir kultūros muziejaus, Rusijos Valstybinio Ermitažo ir kitų mokslo institucijų ekspertai ištyrė dar 1994–1995 m., pripažino jį autentišku istorijos paminklu ir įtraukė į valstybinį istorinių-kultūrinių vertybių sąrašą (trečiu numeriu).

O mūsų ekspertas Romualdas Budrys, nuorodomis į aukciono namų reputaciją „pagrindęs“, kad unikalus diržas nevertas dėmesio, parodė ir savo „žinias“ apie diržo atradimo istoriją: „Vytauto diržas! Čia tokia nesąmonė! Jie tiesiog ieško kvailų. Rado kokį tai diržą 19 amžiuje Kaukazo meistrų padarytą ir seka visiems pasakas. Nei Vytauto, nei diržo! Suprasčiau, jei Vytauto kape būtų diržas – tada taip. O jeigu ne – tai čia pasakų namelis. Čia – istorija naiviems“.

Šis R. Budrio „ekspertinis“ įvertinimas labai jau primena jo pavaldinio, LDM Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus vedėjo Vydo Dolinsko „ekspertizę“, kurią jis atliko iškart, kai 2005 m. lapkritį iš „Omni.lt“ korespondento pirmą kartą išgirdo apie šio diržo egzistavimą. Netikėta žinia LDM eksperto nesutrikdė – jis iškart pareiškė abejones dėl parduodamo radinio autentiškumo .

Mūsų ekspertams, pasirodo, ne tik nereikia apžiūrėti tyrimo objekto – nereikia net susipažinti su tuo, ką apie jį rašo kaimyninės valstybės spauda. O Baltarusijos spauda apie vadinamąjį „Vytauto diržą“ rašo jau nuo 2004 m. kovo. Rengiantis aukcionui ir iškart po jo antraštės apie parduodamą neeilinį dirbinį mirgėjo visur.

Išsamiausią straipsnį 2004 m. balandžio 26 d. laikraštyje „Holas radzimy“ paskelbė Baltarusijos valstybinio universiteto profesorius dr. Valentinas Riabcevičius (Valiancin Rabcevič), kurio dėka radinys tapo žinomas mokslo visuomenei.

1994 m. lapkričio pabaigoje į profesorių kreipėsi kolekcionierius Antonas Grybovas ir paprašė įvertinti jo įsigytas senienas. Tuo metu jis parodė dvi sidabrinio diržo plokšteles ir du Vaclovo IV (1378-1419) laikų Prahos grašius.

A. Grybovo teigimu, šie daiktai buvę rasti prieš porą metų Rakove ar jo apylinkėse (į rytus nuo Minsko), o pats kolekcionierius šiuos daiktus įsigijęs iš vieno Molodečno gyventojo. V. Riabcevičiaus paragintas, gruodžio 1 d. A. Grybovas savo įsigytus daiktus perdavė Valstybinei istorinio-kultūrinio paveldo inspekcijai.

Tačiau dėl Baltarusijos valdininkijoje klestinčios korupcijos vėliau jam pavyko šį diržą įteisinti kaip savo nuosavybę ir netgi parduoti Rusijos firmai „Sojuztechservis“, kuri šiuo metu ir bando jį parduoti aukcione.

Mokslinė-metodinė komisija vieningai nutarė įtraukti šį sidabrinį diržą į pirmos (aukščiausios) kategorijos istorinių-kultūrinių vertybių registrą. Nacionalinio muziejaus specialiai sudaryta komisija ėmėsi diržo tyrimų. Buvo pasikviestas Ermitažo ekspertas dr. Markas Kramarovskis, rytietiškos viduramžių toreutikos (meninio metalų apdirbimo) specialistas.

Komisija nustatė, kad diržas pagamintas Rytų Kryme XIV a. II pusėje – XV a. I pusėje, susideda iš sidabrinės sagties, sidabrinio antgalio ir 11 paauksuotų sidabrinių plokštelių, puoštų nielu (juodu metalų lydiniu).

Dirbinys vertas mažiausiai 80 000 JAV dolerių. M. Kramarovskis dar nurodė, kad diržas priklauso turtingų pirklių ar net kunigaikščių diržų kategorijai, panašūs diržai žinomi Maskvos kunigaikščių lobynuose.

Kartu jis nesusilaikė neiškėlęs hipotezės, kuri apgaubė šį diržą ypatinga aureole: „Lietuvoje gimęs Hadži Girėjus su DK Vytauto pagalba apie 1428 m. įsiviešpatavo Kryme. Visai tikėtina, kad Rakovo lobio diržas į Lietuvos Rusios teritoriją pateko kartu su dovanomis Vytautui arba jo dvariškiams, kai pastarasis Minske priėmė totorius iš pietinio valstybės pasienio“. Hadži Girėjaus sūnus Mengli Girėjus vėliau yra minėjęs, kad jo tėvas buvo atvykęs į svečius pas Vytautą.

Ši versija, Baltarusijos spaudai pradėjus rašyti apie diržą, labai išpopuliarėjo. Jis visuotinai imtas vadinti „Vytauto diržu“. Hipotezė, tiesiogiai siejanti diržą su Vytautu, žinoma, yra skubota ir menkai pagrįsta, bet tai nemenkina diržo, kaip unikalaus Vytauto laikų LDK kultūros paminklo, reikšmės.

Reikia pažymėti, kad tokie diržai viduramžiais buvo laikomi itin vertinga, prabangia, dovana. 1390 m. savo skundą prieš Jogailą ir Skirgailą Vytautas baigė priekaištu Jogailai, kad šis iš Vytauto svainio Jono Algimantaičio atėmė tėviškę, nors žadėjo to nedaryti, ir „už tai kunigaikštis Jonas jam davė auksinį diržą per mano [Vytauto] rankas“ .

Dar garsesnė istorija susijusi su Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio (būsimojo Sofijos Vytautaitės uošvio) diržu.

1367 m. tūkstantininkas Vasilijus pavogė Dmitrijaus Doniečio auksinį diržą, puoštą brangakmeniais, slapta pakeisdamas jį mažesnės vertės diržu. Vėliau, eidamas iš rankų į rankas, vogtas diržas atsidūrė pas Dmitrijaus anūką Vasilijų Žvairį.

1433 m., užsijuosęs šiuo diržu, Vasilijus Žvairys atvyko į Maskvą, kur buvo švenčiamos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus Vasiljevičiaus – Sofijos Vytautaitės sūnaus – vestuvės.

Sofija Vytautaitė sužinojusi, kad Vasilijus Žvairys užsijuosęs vogtą diržą, viešai nuplėšė jį kaip savo šeimos palikimą. Vasilijus Žvairys ir jo brolis, įžeisti ir pažeminti, grįžo pas tėvą Jurijų, kuris jau ir iki tol ruošėsi kovai dėl didžiojo kunigaikščio sosto. Taip prabangus diržas tapo pretekstu pilietiniam karui.

Vadinamasis „Vytauto diržas“ kuklesnis už paminėtus diržus – jis ne auksinis, o tik sidabrinis paauksuotas. Tačiau tai – irgi labai prabangus diržas, atspindintis prabangų Lietuvos diduomenės gyvenimą. Analogiškos prabangos to laikotarpio daiktų Lietuvoje iki šiol nebuvo žinoma.

Kiek daugiau problemų kelia diržo radimo aplinkybės. Tik rastas jis pateko į prekeivių ir kolekcionierių rankas ir tik pakeitęs kelis savininkus atsidūrė mokslininkų akiratyje.

Kartu spaudoje buvo pareikšta mintis, kad Rakovas, prieškaryje buvęs pasienio su Lenkija miestelis, garsėjo kaip kontrabandininkų gyvenvietė, tai gal ir šis diržas – tų kontrabandininkų palikimas?

Diržo radimo vietos ėmėsi ieškoti V. Riabcevičius. Jo duomenimis, tikroji diržo radimo vieta – Poločianų apylinkės kaimas Litva. Šią vietą jam parodė žmogus, panoręs likti nežinomas.

Kartu su diržu buvo rastas didžiulis Prahos grašių lobis, iš kurio 6168 monetas vėliau įsigijo Baltarusijos nacionalinio banko muziejus.

Tai didžiausias monetų ir daiktų lobis, kada nors rastas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.

Šio lobio radimo vietoje V. Riabcevičius atliko archeologinius tyrinėjimus ir rado dar kelis Prahos grašius, kuriuos lygindamas su Nacionalinio banko įsigytomis monetomis, padarė išvadą, kad jie priklausė vienam lobiui.

Laikraščio „Sovietskaja Belorussija“ korespondentui Viktorui Korbutui V. Riabcevičius teigė, kad toje pačioje vietoje kartu su kolegomis archeologais Olegu Jovu ir Aleksandru Jegoreičenka jis rado ne tik monetas, bet ir „trūkstamus diržo fragmentus“. Apie pastarąją labai svarbią aplinkybę jis kažkodėl neužsiminė savo straipsnyje. Tačiau po neįvykusio aukciono, 2005 m. lapkričio 29 d., radijui „Svoboda“ profesorius patikslino: „...radome keletą monetų iš tų tūkstančių, kurios ten buvo anksčiau, bet svarbiausia – radome diržo detalių. Tai sidabrinės sąvaržos, kuriomis buvo sutvirtintos diržo plokštelės. Kaip tik tų sąvaržų nebuvo komplekte“ .

2005 m. kovo 10 d. laikraštyje „Holas radzimy“ pasirodė Molodečno gyventojo Siarhejaus Cimoškos žinutė, kad vienas kaimo Litva apylinkių gyventojas ne tik patvirtino, kad prie šio kaimo, atliekant žemės darbus, iš tiesų rastas lobis, bet ir nurodė, kad jame buvo ne vienas, o du diržai.

Komentuodamas šią žinią, V. Riabcevičius pareiškė, kad jis neabejoja, jog diržai buvę du, nes antrojo nuotrauką neseniai matęs Ermitaže. Nuotrauka buvo atsiųsta per pasiuntinį iš „Vakarų“. Ermitažui buvo siūloma šį diržą nusipirkti...

Vis dėlto šis viena svarbiausių Baltarusijos nacionalinių vertybių laikomas artefaktas tebėra privačios Rusijos firmos rankose, kuri nesėkmingai ieško „Vytauto diržo“ pirkėjo. Pirkėjus atšaldo ne tik kaina, bet ir tai, kad į valstybinį istorinių-kultūrinių vertybių sąrašą įtrauktą vertybę Baltarusijos įstatymai draudžia išvežti nuolatinai laikyti už šalies ribų.

Mūsų dailės muziejaus ekspertams postringaujant apie aukciono namų „Paragis“ nepatikimumą ir diržo nevertingumą vien dėl to, kad šio diržo negalima tiesiogiai susieti su Vytautu (lyg dėl to jis būtų mažiau unikalus), Lietuvoje Litvos lobis nepatraukia deramo dėmesio.

„Jeigu tai iš tikrųjų Vytauto Didžiojo diržas, kuo aš labai abejoju, tai aš manau, kad reikia nupirkti. Mes turime komplektuoti Valdovų rūmų ekspoziciją, jeigu tik tokie dalykai pasitvirtintų“, – 2005 m. lapkričio 30 d. sakė premjeras Algirdas Brazauskas.

„Nieko panašaus nėra, ten paprastas istorinis diržas, ir tiek. Tai blefas. Tiesiog aukcione norėta privilioti pirkėjų“, – apie diržo sąsajas su Vytautu aiškina LDM ekspertų išvadas išklausęs kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas . Deja, mūsų ekspertai nesuvokė ir politikams neišaiškino, kad jei unikalus diržas ir nepriklausė Vytautui, tai jis vis tiek nėra tik „paprastas istorinis diržas“. Šį „paprastą istorinį diržą“ baltarusių tyrinėtojai laiko pasaulinės reikšmės dirbiniu, savo verte nusileidžiančiu tik Baltarusijoje itin vertinamam XII a. Polocko kunigaikštytės Eufrosinijos kryžiui.

Tačiau diržas turėtų mus dominti ne tik dėl galimybės jį nusipirkti. Dėl galimybės, kad diržą nupirks lietuviai, kai kurie baltarusių istorikai jau skambina pavojaus varpais. Baltarusijos įstatymai tam irgi nepalankūs. Žinoma, iškilus tokiai iniciatyvai, būtų galima pasiaiškinti, ar nėra galimybių, įsigijus diržą, išvežti jį laikinai eksponuoti Lietuvoje. Tačiau ir pats diržas, ir kartu rastas unikalus, neregėto dydžio monetų lobis Lietuvos tyrinėtojų dėmesį turėtų patraukti nepriklausomai nuo to, ar Lietuva pirktų šį diržą, ar ne.

XIV–XV a. sandūros prabangus sidabrinis diržas – unikalus mūsų istorijos ir kultūros paminklas, kurio likimas iki šiol neaiškus, kuris deramai neįvestas į mokslinę apyvartą ir negali būti naudojamas kaip šaltinis mūsų praeičiai pažinti. Štai tuo Lietuva turėtų pasirūpinti.

Tik visos lobio medžiagos publikavimas ir mokslinis tyrimas galėtų galutinai išsklaidyti abejones dėl lobio radimo aplinkybių. Čia ypač svarbu paskelbti archeologinių tyrinėjimų Litvos kaime ataskaitas, įsitikinti, ar tikrai tenai rastos sidabrinės sąvaržos priklauso minėtam diržui, patikslinti lobio radimo ir išgrobstymo aplinkybes. Norint visa tai atlikti, visai nebūtina nusipirkti patį diržą. Jeigu jis bus deramai įvestas į mokslinę apyvartą, mes jį galėsime išvysti Lietuvos istorijos vadovėliuose – ir saugomas Baltarusijoje jis pasakos mums apie Lietuvos praeitį, mūsų kunigaikščius supusią prabangą.

Tomas Baranauskas, 2006 m. kovo 5 d.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 13 Vas 2007 19:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27143
Miestas: Ignalina

Minske bandyta parduoti Vytauto Didžiojo relikviją

2005 lapkričio mėn. 30 d., BNS

Minske vykusiame aukcione nesėkmingai mėginta parduoti šešių šimtmečių senumo sidabrinį diržą, kuris, kaip manoma, priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Kaip pranešė Baltarusijos naujienų agentūra "BelaPAN", sekmadienį vykusiame Minsko aukcione "Paragis" diržas buvo išstatytas už pradinę 80 tūkstančių JAV dolerių (240 tūkst. litų) kainą. Buvo manoma, kad už diržą bus pasiūlyta iki 300 tūkst. JAV dolerių (900 tūkst. litų), tačiau norinčių jį įsigyti neatsirado.

Maskvoje esančios Tretjakovo meno galerijos ekspertai mano, kad Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui diržą padovanojo Krymo totorių chanas Haci Giray, kuris 1441 metais, jau po Vytauto mirties, įkūrė Krymo chanatą.

Istorikų teigimu, Vytautas Didysis ir chanas buvo sąjungininkai ir draugai. Manoma, kad LDK gimęs ir Lydoje ilgai gyvenęs chanas Giray diržą kaip dovaną įteikė Lietuvos valdovui maždaug 1428 metais Minske.

Kaip BNS sakė Lietuvos ambasados Baltarusijoje patarėjas Marius Janukonis, aukciono parodoje eksponuojamas diržas yra labai puošnus, jis sudarytas iš ornamentais puoštų apvalių sidabrinių plokštelių. Diržas aukcione bus eksponuojamas dar mėnesį, tačiau neaišku, ar jis bus pakartotinai išstatytas parduoti gruodžio 25 dieną.

Pasak M.Janukonio, Lietuvos diplomatai stebi aukciono eigą.

Diržą praėjusiame dešimtmetyje aptiko žemkasiai Litvos kaime Molodečno rajone. Radinys kelis kartus keitė savininkus. 1994 metais vienas kolekcininkas siūlė diržą įsigyti Baltarusijos Nacionaliniam muziejui, tačiau muziejininkai tuomet neturėjo lėšų.

Radinys sudomino Baltarusijos teisėsaugą, ir diržas buvo laikinai paimtas. Valstybinės istorinio ir kultūrinio paveldo inspekcijos sprendimu diržas buvo įrašytas į specialų ypač vertingų objektų sąrašą, tačiau netrukus grąžintas kolekcininkui. Galiausiai diržą įsigijo Rusijos bendrovė "Sojuztechservis".

Tebėra neaišku, kodėl diržas, kaip vertingas archeologinis radinys netapo Baltarusijos valstybės nuosavybe.

"Tai nacionalinio turto objektas, tačiau pagal galiojančius įstatymus, jis gali priklausyti ne tik valstybei, bet ir asmenims bei bendrijoms", - "BelaPAN" sakė aukciono direktorė Liudmila Kononova. Jos teigimu, toks objektas negali būti išvežtas į užsienį be kultūros ministerijos žinios, o nauji savininkai privalėtų per mėnesį užsiregistruoti.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 14 Vas 2007 23:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27143
Miestas: Ignalina

Источник - «Пояс Витовта»
Литовский кладоискатель-ФОРУМ ВКЛ. Lietuvos lobiu ieskotojas - LDK FORUMAS » Обсуждение законов и СМИ
http://kladoiskatel.5bb.ru/edit.php?id=8724

Автор - baxter

Детектив какой-то. Прямо как у Бушкова в "Россия, которой не было".-----

Советская Белоруссия №241 (22651), Пятница 22 декабря 2006 года
http://www.sb.by/article.php?articleID=55858

Реликвии место в музее!

Решением Верховного Суда «Пояс Витовта» передан в собственность государства

Несмотря на то, что сокровище числится в Государственном списке историко–культурных ценностей под номером три, долгое время оно принадлежало фирме «Союзтехсервис». Год назад средневековый княжеский аксессуар из серебряных пластин предприниматели пытались перепродать на аукционе за 80 тысяч долларов. Но покупатель не нашелся. Ученые официально требовали передачи уникального предмета в музей. Спорное дело кочевало по судам, пока не попало в Верховный Суд. Вынесен вердикт — передать реликвию в собственность государства!

Найденный в середине 90–х годов неизвестными «черными копателями» в Молодечненском районе пояс фирма–собственник могла лишь хранить без права вывоза за пределы страны. Меж тем раритетом стали интересоваться за границей, в частности в Литве. Тамошние исследователи, однако, скептически отнеслись к версии, что реликвия принадлежала самому Витовту, как предполагают эксперт Эрмитажа Марк Кромаровский и белорусский нумизмат Валентин Рябцевич. Чтобы поставить точку в споре о времени создания и первом владельце загадочного экспоната, требовалась научная экспертиза. Но ее невозможно было провести, пока пояс находился в руках частной фирмы.

Теперь, после вердикта Верховного Суда, раритет находится на временном хранении в Национальном музее истории и культуры.

-----
Советская Белоруссия №26 (22681), Четверг 8 февраля 2007 года
http://www.sb.by/article.php?articleID=56700

Век живи и век... сомневайся?
МАЛЬДИС Адам

Уважаемые корректоры! Не ищите последнее слово в справочных пособиях, ибо оно - производное от придуманного Владимиром Короткевичем "мифы" с ударением на последнем слоге. Нет, писатель относился к сочинительству мифов (с ударением на первом слоге) вполне положительно - если это остроумный дружеский розыгрыш. "Человек должен обрастать мифами, как корабль ракушками", - говаривал он. Более того, считал их полезными при формировании нации или государственности - но только на первоначальных этапах этих процессов. Что же касается жареных сенсаций, основанных на незнании или ложном толковании фактов, то Владимир Семенович пренебрежительно называл их "мифами" с ударением на втором слоге, понимая их бесполезность, а порой и вредность.

Сегодня мне показалось просто необходимым поворчать о действительно важном событии в культурной жизни Беларуси. "СБ" уже писала о нем (22.12.2006 г.): "Реликвии место в музее. Решением Верховного Суда "Пояс Витовта" передан в собственность государства". Обратим пока внимание на то, что слова "Пояс Витовта" здесь взяты в кавычки. Значит, название это условное.

Об условности, временности названия шла речь и на заседании межведомственной экспертной комиссии, основная задача которого заключалась в том, чтобы оценить пояс хотя бы приблизительно. Ибо как иначе передать его в собственность Национального музея истории и культуры Беларуси, где он должен находиться, но пока не находится, так как процесс передачи, основанной на решении Верховного Суда, от временного частного собственника через исполнительные власти в постоянное место экспонирования довольно длительный.

Ваш покорный ворчун был приглашен на заседание названной комиссии в качестве эксперта и имел честь сидеть рядом с главным героем дня, профессором Белорусского государственного университета Валентином Рябцевичем, основным и пока чуть ли не единственным специалистом в нашей стране по нумизматике и таревтике (есть и такая наука).

Благодаря Валентину Наумовичу пояс, первоначально фигурирующий как купленный на рынке в Ракове, а потом как найденный в земле под Раковом (вот вам еще два мифа), получил документированное подтверждение (юристы это называют corpus delicti): найден во время земляных работ (а значит, принадлежит нашему государству) у деревни Литва нынешнего Молодечненского района.

Это он разузнал, где велись работы, поехал туда, нашел в земле как убедительные "вещдоки" фрагменты того же пояса, несколько монет от клада того же времени (сам клад, к счастью, уже обретается в госбанковском хранилище). Это он написал в газете "Голас Радзiмы" две аргументированные статьи о том, что национальная реликвия должна находиться не в частных, а в государственных руках. Наконец, это он обратился к Президенту, что и возымело действие.

Однако вернемся к заседанию экспертной комиссии. Приняв поздравления, Валентин Наумович сказал, что сегодня уже можно благодаря материалам, имеющимся в Эрмитаже и у нас, точно определить место изготовления и предположительную датировку пояса. Это - древняя Кафа (нынче Феодосия) в Крыму, а некоторые элементы пояса имеют генуэзское происхождение. Это - середина ХV столетия, а точнее, 1430 - 1432 годы.

Пояс, возможно, был вручен как подарок крымского хана великому князю литовскому Витовту, который примерно в это время бывал в Минске.

Но вот почему подарок оказался закопан на пути к Вильно, Крево, Лиде?

И профессор Рябцевич цитировал источник за источником: Слуцкую и Ольшевскую летописи, летопись Рачинского, "Хронику Быховца"... Сложнейшая и запутанная история! Из-за этого пояса могли ослепить московского князя Василия Темного, могла начаться "смута" Свидригайлы. Сокровища могли закопать в земле, потому что за владельцем гнались враги. Но кто он - этот владелец или владельцы? Нужны документальные, архивные поиски и поиски. Поэтому пока "пояс Витовта" - только в кавычках, только как предположение.

Что же касается оценки пояса, заниженной раньше по разным причинам, то решили пойти по аналогии: на аукционе "Сотбис" 1992 года стартовая цена была объявлена 90 тысяч фунтов. Но тот пояс был гораздо хуже сохранен, имел меньшую художественную ценность и относился к более позднему времени.

И все же большинством голосов решили: 90 тысяч долларов. Ваш покорный слуга и там ворчал: фунты - не доллары, а за полтора десятилетия соотношение валют изменилось. К тому же наш, минский теперь, пояс не имеет аналогов в мире, а тот имел. Поэтому денежный эквивалент стоимости пояса следовало бы по меньшей мере удвоить... Но профессор Рябцевич успокоил меня: с помощью Эрмитажа здесь удастся сделать значительные коррективы.

Расходились мы, дав твердое слово, что до тех пор, пока пояс не окажется в музее как физический экспонат, для печати - ни слова!

Почему же тогда я нарушаю этот запрет? Да потому, что джинн уже выпущен из бутылки! И выпущен преинтереснейшим образом, с порождением этих самых "мифов". Представьте себе, что через несколько дней после заседания экспертной комиссии открываю газеты... И читаю: "Пояс Витовта вернулся в Беларусь". И - никаких кавычек, истина в последней инстанции! И почему вернулся, если он все время был в белорусской земле, а потом - в Минске (правда, в руках у предпринимателя соседней страны). Других "открытий" нашлось также предостаточно. И у меня, ворчуна, появилось тихое желание глянуть в светлые глаза автора, "решившего" несколько исторических ребусов.

Но скоро такое желание отпало. Ибо я уразумел, откуда ноги растут. Просто еще в одной газете указывался источник мифа. Автор здесь, как и положено, сослался на пресс-конференцию одного из руководителей Министерства культуры. Фамилии его не назову, так как знаю, что он сделал много хороших дел, а в данном случае, быть может, его просто неверно информировали. И на заседании экспертной комиссии его не было, хотя ждали. Значит, и договор о временном молчании он будто и не нарушал, ибо, может, не знал о нем.

Прочитав ту заметку, позвонил профессору Рябцевичу и спросил, присутствовал ли он сам на пресс-конференции. Нет, не приглашали, хотя должны были пригласить, дабы получить информацию из первых уст. Но отзвуки пресс-конференции и всей волокиты, уже давней, дошли до него с неожиданной стороны.

Литовские коллеги, естественно, заинтересовались: если пояс действительно Витовта, то почему он у белорусов? Ведь Витовт - великий князь литовский... В крайнем случае можно выкупить по низкой стартовой цене. Но Валентин Наумович был стоек: сокровище найдено в белорусской земле. Показать в Вильнюсе на выставке (с положенными гарантиями) - пожалуйста, но несколько позже, когда к минскому поясу добавится, быть может... парижский.

Да-да, парижский! Пояс был не один. Второй удалось переправить во Францию. А оттуда новоявленный владелец прислал посыльную в Эрмитаж: мол, посмотрите на снимки, купите. И надо же такому случиться: вскоре в Санкт-Петербург к профессору Крамаровскому прибыл из Минска профессор Рябцевич. Сравнили они снимки и пришли к выводу: делала оба пояса одна и та же рука. Вот о чем надо писать, взывая к милиции, а не "мифы" рождать!

Перечень исторических "мифов" можно продолжать и продолжать. К примеру, в одном белорусском справочнике, адресованном литовским туристам, сказано, что они смогут в Полоцке посмотреть Крест самой Евфросинии Полоцкой. Не тот, который "создан наподобие креста", сделанного Лазарем Богшей, а, выходит, тот, который тоже сделан мастером, тоже имеет ценность и материальную, и духовную, но сотворен в наши времена. Получается, если верить "мифу", тот, настоящий, и искать не следует...

Закончу ворчание на оптимистической ноте. Как-то по моей просьбе болгарская белорусистка Венета Георгиева-Козарова задала через знакомых вопрос (надо ведь использовать все возможные шансы!) знаменитой пророчице Ванге: где находится Крест преподобной Евфросинии? Та, подумав, ответила: "А чего белорусы о нем тревожатся? Скоро найдется". Тоже, может, миф. Но - хороший.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: