Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Šiaulių mūšis 1236 m. rugsėjo 22 d. (ir kiti 13 amžiaus mūšiai)

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Šiaulių mūšis 1236 m. rugsėjo 22 d. (ir kiti 13 amžiaus mūšiai)

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Šiaulių mūšis 1236 m. rugsėjo 22 d. (ir kiti 13 amžiaus mūšiai)

Parašytas: 17 Sau 2007 18:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27145
Miestas: Ignalina

Šiaulių mūšis 1236 m. rugsėjo 22 d.

Ar priminsime Europai apie Šiaulių mūšį?

2006 rugsėjo mėn. 22 d., Tomas Baranauskas, http://www.DELFI.lt

Šiemet sukanka 770 metų nuo lietuvių pergalės Šiaulių (Saulės) mūšyje – pirmojo didelio lietuvių laimėto mūšio Lietuvos istorijoje. 1236 m. rugsėjo 22 d. įvykęs mūšis turėjo tarptautinę reikšmę – jame žuvo ne tik antrasis ir paskutinis Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas, bet ir pats Kalavijuočių ordinas – pirmasis vienuolių riterių ordinas Pabaltijyje.

Jo likučiai 1237 m. buvo prijungti prie Vokiečių ordino. Ši pergalė leido iš vokiečių valdžios kuriam laikui išsivaduoti kuršiams ir žiemgaliams. Šiandien Šiaulių mūšio diena Lietuvoje ir Latvijoje minima kaip Baltų vienybės diena.

Negalima sakyti, kad šį mūšį Lietuvoje gaubia nepelnyta užmarštis. Baltų vienybės diena, skirtingai nuo kai kurių kitų atmintinų datų, nėra tik formali eilutė Atmintinų dienų įstatyme. Mūšio proga rengiami minėjimai, skaitomos paskaitos. Apie mūšį parašyta ne viena knyga. Naujausia iš jų – Romo Batūros studija „Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m.“ (Šiauliai, 2005).

Vis dėlto mums nepavyksta pasiekti to, kas pavyko Šiaulių mūšyje kovojusiems lietuviams – suteikti Šiaulių mūšiui tarptautinį skambesį. Nors vokiečių istorikas Friedrichas Benninghovenas fundamentalioje studijoje „Kalavijuočių ordinas“ („Der Orden der Schwertbrüder“, 1965) Šiaulių mūšio analizei skyrė ypatingą dėmesį, tačiau platesnės Vakarų Europos visuomenės šios žinios nepasiekia.

Žinomame Umberto Eco romane „Fuko švytuoklė“ pateiktas, galima sakyti, tipiškas Pabaltijo kryžiaus karų įvaizdis eilinio europiečio sąmonėje: „Vokietijos imperatoriai įkurdino teutonus Palestinoje kaip atsvarą tamplieriams, tačiau netrukus jie buvo pašaukti į šiaurę, kad sulaikytų Prūsijos barbarų įsiveržimą. Jiems tai pavyko taip puikiai, jog per du šimtmečius jie tapo valstybe, išplitusia po visas baltų žemes. Jie traukia per Lenkiją, Lietuvą ir Livoniją, įkuria Kionigsbergą. Tik vieną kartą Estijoje juos sumuša Aleksandras Nevskis. Maždaug tuo pačiu metu, kai Paryžiuje suimami tamplieriai, teutonai savo karalystės sostine pasirenka Marienburgą“ (Eco U. Fuko švytuoklė, Vilnius, 2004, p. 425).

Italų rašytojui, rodos, neteko girdėti apie didžiausius kryžiuočių pralaimėtus mūšius – net Durbės ar Žalgirio. Užtat jis randa reikalą paminėti palyginti menką Aleksandro Neviškio vadovaujamų rusų pergalę ant Čiudo (Peipuso) ežero 1242 m. Nesistebėkime: tai yra labai tipiška erdvės ir laiko deformacija eilinio vakarų europiečio istorinėje atmintyje.

Europos istorija daugelyje Vakaruose rašytų istorijos vadovėlių – tai visų pirma Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Anglijos istorija. Kažkiek dėmesio dar skiriama Bizantijos imperijai ir Rusijai. Tarp Vokietijos ir Rusijos tarsi niekas ir neegzistuoja.

Tai dar iš XIX amžiaus paveldėta politinė realija – palikimas tų laikų, kai dvi imperijos – Vokietija ir Rusija – buvo pasidalinusios Vidurio Europą ir turėjo bendrą sieną.

Atsiverskime, pavyzdžiui, daugiau kaip 1300 didelio formato puslapių „Pasaulio visuomenių istoriją“ („A Histry of World Societies“), išleistą 1992 m. JAV ir Kanadoje (autoriai J. P. McKay, B. D. Hill ir J. Buckler). Lietuvos vardą čia rasime paminėtą du kartus: sužinosime, kad tarp 1400 ir 1650 m. Lietuvoje ir kitose šalyse į rytus nuo Elbės buvo įvesta baudžiava, o 1990 m. Lietuva paskelbė nepriklausomybę nuo SSRS. Tiek tad tos Lietuvos istorijos, bet ir tą pačią, žinoma, pastebės tik Lietuvos vardo ieškanti akis.

O štai svarbiausi brandžiųjų viduramžių įvykiai pateikti J. E. ir H. W. Kaufmannų studijoje „Viduramžių tvirtovė“ („The Medieval Fortress“, 2004, p. 99–100): rasime čia ir minėtą Aleksandro Nevskio pergalę ant Peipuso ežero, ir dar kelias su Rusios istorija susijusias kautynes (Kalka 1223 m., Kijevas 1240 m., Kulikovas 1380 m.). Iš Lietuvos istorijos paminėtas tik 1410 m. Žalgirio mūšis. Ką gi, ačiū ir už tai...

O gal Lietuvos istorija iš tiesų reikšminga tik mums, o Europos mastu jos neverta nė minėti? Neseniai pasirodžiusi Romo Batūros studija apie Šiaulių mūšį duoda šiuo požiūriu puikiai argumentuotą atsakymą.

Autorius rado objektyvų kriterijų, leidžiantį tarpusavyje palyginti atskirus mūšius. Šaltiniai neduoda išsamios kariuomenių dydžių bei žuvusiųjų skaičiaus statistikos, bet dažniausiai nurodo žuvusiųjų Ordino riterių skaičių. Ordino riteriai (broliai) – tai vadovaujantis personalas, už jų slypi šimtai ir tūkstančiai eilinių karių. R. Batūra surinko duomenis apie 22-uose XIII a. Ordino pralaimėtuose mūšiuose žuvusius Vokiečių ir Kalavijuočių ordinų riterius ir suvedė juos į lentelę. Tai – tik vienas puslapis informacijos, bet ji tiesiog sensacinga.

Štai 13 didžiausių mūšių:

1. 1260 m. lietuvių pergalė Durbės mūšyje – žuvo 150 Ordino brolių (ir Livonijos magistras bei Prūsijos maršalas).

2. 1279 m. lietuvių pergalė Aizkrauklės mūšyje – žuvo 71 Ordino brolis (ir Livonijos magistras).

3. 1236 m. lietuvių pergalė Šiaulių mūšyje – žuvo 60 (arba 48–50) Ordino brolių (ir Kalavijuočių magistras).

4. 1298 m. lietuvių pergalė Gaujos (Turaidos) mūšyje – žuvo 60 (arba 20–22) Ordino brolių (ir Livonijos magistras).

5. 1249 m. prūsų pergalė Kriukų mūšyje – žuvo 54 Ordino broliai.

6. 1270 m. lietuvių pergalė Karuzos mūšyje – žuvo 52 Ordino broliai (ir Livonijos magistras).

7. 1263 m. prūsų pergalė Lubavos mūšyje – žuvo 40 Ordino brolių (ir Prūsijos magistras bei maršalas).

8. 1287 m. žiemgalių pergalė Grosės mūšyje – žuvo 35 Ordino broliai (ir Livonijos magistras).

9. 1259 m. lietuvių (žemaičių) pergalė Skuodo mūšyje – žuvo 33 Ordino broliai.

10. 1270 m. lietuvių pergalė Padauguvyje – žuvo 20 Ordino brolių (ir Livonijos magistro vietininkas).

11. 1242 m. rusų (Aleksandro Neviškio) pergalė Čiudo (Peipuso) ežero mūšyje – žuvo 20 Ordino brolių.

12. 1263 m. sūduvių ir prūsų pergalė Vangrapės mūšyje – žuvo 20 Ordino brolių.

13. 1264 m. žiemgalių pergalė – žuvo 20 Ordino brolių.

Paaiškėja nei daug nei mažai: be galo išgarsinta, išpūsta ir viena iš nedaugelio Vakaruose žinomų pergalių prieš Vokiečių ordiną – Aleksandro Neviškio 1242 m. pergalė – objektyviai užima tik 11–13 vietą tarp didžiųjų Ordino pralaimėtų mūšių.

Keturios didžiausios pergalės priklauso lietuviams. Deja, nė viena iš jų nėra plačiau žinoma už Lietuvos ribų, o kokio italų rašytojo vaizduotėje, rodos, dar ilgai vaidensis, kad jei kryžiuočiams kas rimčiau ir sugebėjo pasipriešinti, tai nebent Aleksandras Neviškis...

Kaip įveikti šią Europos istorijos suvokimo deformaciją? O gal mums, Lietuvos piliečiams ir valstybei, visiškai nesvarbi eilinio europiečio ar net europiečio intelektualo sąmonėje Lietuvą dengianti baltoji dėmė? Kalbame apie kažkokį Lietuvos įvaizdį ir jo gerinimą (nors jo, tiesą sakant, nėra ir būti negali, kol mes apie save nesugebėsime pateikti elementariausios informacijos), kuriame kažkokias naujas Lietuvos emblemas, džiaugiamės, kad, antai, išleista kažkokia komiksų knygelė apie Lietuvą...

Ar reikia išradinėti dviratį? Ar reikia ieškoti kažkokių netradicinių būdų, kaip pasiekti eilinio europiečio sąmonę ir suteikti jam informacijos apie Lietuvą, kuri, daugelio mūsų giliu įsitikinimu, jam nėra ir negali būti įdomi? Nes juk Lietuva – mažytė, nereikšminga valstybėlė... Jei patys taip manysime, tai, žinoma, beliks tik paišyti komiksus ir kurti vis naujas Lietuvos emblemas, tikintis, kad visa tai arba patrauks kažkieno dėmesį, arba bent jau leis susišluoti sau į kišenę šios produkcijos gamybai valstybės skirtus pinigus. Vis dėlto pirmiausia reikia susivokti patiems, kas mes esame.

O esame nei daug nei mažai – didžiulės viduramžių imperijos istorijos paveldėtojai, šios imperijos centras. Esame šalis, prieš kurią suklupo visa Vakarų Europa, daugiau kaip 200 metų siuntusi čia kariauti savo rinktinius riterius. Lietuvos istorija – tai nemaža ir masinės sąmonės požiūriu visiškai „pasimetusi“ Europos istorijos dalis.

Žinoma, galima palaukti. Anksčiau ar vėliau kas nors susiprotės ir parodys Europai Lietuvos istoriją, o mums – jos vietą Europoje. Antai Kembridžo universiteto istorikas Stephenas C. Rowellas dar 1994 m. išleido knygą „Kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295–1345“ („Lithuania Ascending. A Pagan Empire within East – Central Europe, 1295–1345“), kurios jau vien pavadinimas pasako daugiau, nei ryžtasi pasakyti daugelis mūsų istorikų. Parašęs šia knygą britų istorikas persikėlė į Lietuvą, kad galėtų čia gyventi ir toliau tyrinėti Lietuvos istoriją.

O štai amerikiečių istorikas Williamas Urbanas, parašęs ne vieną knygą apie Baltijos kryžiaus žygius, prisipažįsta: „Mane dažnai klausia, kaip aš pasirinkau Vokiečių ordino temą. Žmonės dažnai daro prielaidą, kad esama kažkokių giminystės ryšių, nes mano pavardė dažna Rytų ir Vidurio Europoje. Bet tai buvo grynas atsitiktinumas, po kurio sekė supratimas, kad aš užtikau aukso gyslą“.

Minėta Romo Batūros studija apie Šiaulių mūšį ir joje atliktas mūšių su kryžiuočiais palyginimas kol kas yra kuklus mūsų pačių žingsnis į Lietuvos istorijos įvertinimą Baltijos regiono mastu. Bet šis žingsnis yra būtinas, kad pagaliau savo istorijoje susivoktume patys. Tik suvokę, kokia mūsų istorijos vieta Europos istorijoje, galėsime tai pasakyti ir kitiems.

Šiemet Šiaulių mūšio jubiliejų pasitinkame su viltį teikiančiu projektu – ką tik sukurtu dviejų dalių dokumentiniu istoriniu filmu „Saulės mūšis“ (prodiuseris ir režisierius Saulius Bartkus, scenarijaus autorius Gintaras Songaila). Šios dvi serijos – tai ambicingo projekto dalis. Iš viso planuojama sukurti 30 dalių dokumentinių filmų ciklą „Kita Europa“, kuris papasakotų apie ilgiausią karą Europos istorijoje – Pabaltijo kryžiaus žygius. Anot režisieriaus S. Bartkaus, filmas orientuotas visų pirma į Vakarų Europos žiūrovą, bet angliška jo versija galės būti parodyta tik sukūrus bent keliolika numatyto ciklo dalių. Filme gausu vaidybinių elementų, ikonografijos, kartoschemų. Tikrai įspūdingas ir vertas dėmesio reginys. Filmas jau buvo pristatytas Šiauliuose ir Joniškyje bei Vilniaus „Coca-cola plaza“ kino teatre, deja, kol kas tik negausiam žiūrovų ratui. Ateity jį planuojama dar patobulinti ir parodyti per TV3 bei Viasat History kanalus. O kol kas antradienį, rugsėjo 26 d., 19 valandą, Vilniaus mokytojų namuose planuojama dar viena šio filmo peržiūra.

Jei ką ir turime unikalaus – tai istoriją. Turbūt ne tik užsieniečiams, bet ir daugeliui lietuvių ji vis dar gali tapti atradimu. Tik reikia įveikti marksizmo mokyklas išėjusių „istoriosofų“ mūsų galvose sukeltą chaosą, kuris kyla vaizduojantis, kad mūsų istorijos esmė – amžinas atsilikimas ir Europos „vijimasis“. Šis neva „savikritiškas“ ir „modernus“ požiūris į Lietuvos istoriją iš tiesų dvelkia giliu provincializmu, kuriuo vadovaujantis neįmanoma suprasti nieko. Nesuvokiama netgi to, kad jeigu kažkoks „atsilikimas“ ir „vijimasis“ galėtų būti istorijos esme, tai jis būtų visų pasaulio tautų ir valstybių istorijos esmė. Juk visi didesnę savo istorijos dalį nuo kažko kokiu nors aspektu „atsiliko“ ir kažką „vijosi“. Stebėdamas tokią mūsų istorijos autoritetų „istoriosofiją“ S. C. Rowellas tik šypteli: „Jeigu jau nebeįmanoma atsisakyti nuostatos, jog istorija esanti traukinys, kuriuo važiuodama valstybė gali pavėluotai atvykti į neišvengiamą stotelę, mums reikėtų pripažinti, kad geležinkelio bėgiai eina ratais, o ne tiesiai. Nėra tvarkaraščio, kuris leistų pagirti „anksti atvykusius“ ir pasmerkti „atsilikusius vagonus“.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 01 Kov 2007 17:22. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

macepe

Pranešimo tema:

Parašytas: 07 Vas 2007 18:07

Užsiregistravo: 04 Vas 2007 10:46
Pranešimai: 177

Galiu pasirašyti po visom šiom mintim nė kiek nedvejodamas.

Mūsų istorija ne tik unikali, bet ir didinga.

Mačiau Andieu žemelapį, Varumonių Rikio "Getų" imperija 372 mūsų eros metais. Tai beveik tiksli Vytauto imperija.

O mūsų nykštukai-istorikai žaidžia "smėlio dežėje" - dabartinės Lietuvos ribose. Liežuvis sunkiai verčiasi juos vadinti istorikais.

Į viršų

Katastrofijus

Pranešimo tema: Re: Šiaulių mūšis 1236 m. rugsėjo 22 d. (ir kiti 13 amžiaus mūšiai)

Parašytas: 14 Bal 2012 19:19

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Tokius straipsnius reiktų pagal galimybes rašyt užsienio kalbomis ir su iliustracijomis, gal tada juos skaitys daugiau žmonių.

Pavyzdžiui, aš kone visus istorikų straipsnius (pvz., british battles, armchairgeneral ar Murten panorama) ar forumus randu ieškodamas paveiksliukų ar filmukų, mat tai įdomiau.

Prikabinti failai:

Failo aprašymas: Filmo, aišku, sukurt negaliu. Tai nors taip stengiuosi

Military painting. Saule battle 1236. Lithuania vs Livonia Orden.JPG [ 60.13 KiB | Peržiūrėta 1934 kartus(ų) ]

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Šiaulių mūšis 1236 m. rugsėjo 22 d. (ir kiti 13 amžiaus mūšiai)

Parašytas: 07 Lie 2015 16:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27145
Miestas: Ignalina

Активисты Калининграда/Kaliningrad activist (Russia)
https://www.facebook.com/groups/1405689 ... up_comment

Anatoliy Gorodilov

Вассальным к польской короне было и княжество Литовское.

Kęstutis Čeponis

А это вообще сказка, распространеная в русских и польских "разьяснениях". :)

Литва никогда не была вассалом Польского Королевства.

Наоборот, Польшей несколько столетий правили литовские короли, начиная от Йогайлы.

Только после Люблинской унии в 1569 г. было образовано унийное (на основе общего короля) государство.

Официальное название государства — Королевство Польское и Великое княжество Литовское (польск. Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie).

Фактически это была конфедерация двух держав, в каждой из них были свои отдельные границы, отдельные законы, отдельные армии, отдельные деньги, и даже войны каждое государство часто вела тоже отдельно.

Оба государства в унию обьединял только общий король, которого обязательно избирали в Сеймах Литвы и Польши (часто они происходили тоже раздельно, к тому же именно в Литве почти всегда избирали короля, а только затем его утверждали в Польше).

Поэтому сейчас это государство часто называют Республика Двух Народов (Rzeczpospolita Obojga Narodów), то есть Польши и Литвы.

Anatoliy Gorodilov

Но Тевтонский орден был государством, хотя и вассальным к польской короне.

Kęstutis Čeponis

Вы путаете даже не десятилетия, а столетия.

Только в 1466 году по Второму Торуньскому мирному договору Тевтонский орден вынужден был признать себя вассалом польского короля, который одновременно был и Великим Князем Литовским - то есть Тевтонский орден стал вассалом не только Польши, но и Литвы (сейчас многие уже забывают, что общий король Литвы и Польши тогда был литовец по мужской линии своих предков).

А литовские высшие вельможи (князья и паны) тогда еще прекрасно знали и помнили, что Тевтонский орден в 13 веке захватил земли, принадлежавшие Литовскому Королевству.

О чем сейчас почему то очень часто забывают напомнить... :)

Источник - Re: Украина вернет себе свое историческое название - Русь
http://www.buzina.org/forum.html?func=v ... 420#164526

SKIF rašė:

Приятно слышать как Тевтоны охраняли европейские города Великий Новгород, Псков, Изборск, а Александр Невский их усмирял... ;))

Да, SKIF, исторические познания у тебя даже не на среднемоскальском, а на среднепиндосовском уровне. :)

Пора уже знать, что основной и самый продолжительный натиск двух тевтонских орденов, воевавших в Прибалтике (Ордена Св. Марии (то есть Тевтонского ордена - Fratrum Theutonicorum ecclesiae S. Mariae Hiersolymitanae) и Ордена меченосцев (Братство воинов Христа - Fratres militiæ Christi de Livonia), после 1237 г. называвшегося Ливонским орденом - Sancta Maria domus Theutonicorum in Livonia) приняло на себя Литва.

Только в XIV веке эти ордена совершили свыше сотни походов в пределы Литвы.

Литва почти 400 лет (с 1201 г., когда тевтоны (Орден меченосцев) появились в Риге, до 1561 года, когда последняя ветвь Тевтонского ордена в Ливонии была присоединена к Литве) воевала с тевтонами, пока их окончательно в дребезги не разбила, а тевтонами захваченные владения были присоединены к унийному государству Польши и Литвы, или прямо к Литве.

Войска литовского короля Миндаугаса (Mindaugas) нанесли тевтонским рыцарям два сокрушительных поражения в битве при Сауле (Шауляе) в 1236 и в битве при озере Дурбе (1260).

22 сентября 1236 года

Битва при Са́уле — крупное сражение войск Ордена меченосцев и их союзников против жемайтов и земгалов, предположительно возглавляемых Викинтом (Vykintas), произошедшее 22 сентября 1236 года.

Во второй половине лета 1236 года был организован первый крестовый поход на Литву и Жемайтию. На стороне Ордена меченосцев в походе приняли участие рыцари из Западной Европы, крещёные эсты, ливы, латгалы, отряд из двухсот псковичей, а также новгородские воины.

Крестоносцы потерпели тяжёлое поражение, в битве погибли возглавлявший поход великий магистр Фольквин фон Наумбург и 48 рыцарей Ордена меченосцев, а также многие союзники Ордена, в том числе почти все (180 из 200) псковичи.

В результате поражения против власти Ордена меченосцев восстали курши, земгалы и селы.

В 1237 году Орден меченосцев был вынужден слиться с более успешным Тевтонским орденом.

13 июля 1260 года

Битва при Ду́рбе или битва у озера Ду́рбе — сражение между войсками Тевтонского ордена под командованием ливонского магистра Буркхарда фон Хорнхаузена и маршала Пруссии Генриха Ботеля и их союзников — добровольцев куршей (перешедших в начале битвы на сторону литовцев), эстов, прусов, датчан и шведов, с войском литoвцев (Lethowinos) 13 июля (в день св. Маргариты, in die beate Margarethe) 1260 года возле нынешнего городка Дурбе в западной Латвии.

Битва закончилась полной победой литовцев и куршей.

Литовцы сразу же напали на врага и уничтожили его.

Согласно Ливонской Рифмованной хронике и хронике Петра Дуйсбургского, погибло 150 рыцарей Орденов, много простых воинов, магистр Буркхард фон Хорнхаузен, маршал Генрих Ботель, принц Карл. В плен попало около 15 рыцарей, восемь из них литовцы сожгли живьём, мстя за свои потери.

Поражение ордена послужило толчком для многочисленных восстаний покорённых прибалтийских народов, в первую очередь — пруссов, также куршей, земгалов и сааремских эстонцев.

Кроме того, прибалтийские народы осознали необходимость объединения с литовскими князьями для противостояния германским рыцарям.

15 июля 1410 года

В 1410 году объединённые войска Великого Княжества Литовского (ВКЛ), то есть в латинском наименовании - Литовской Империи, и Польши нанесли сокрушительное поражение армии ордена около села Грюнвальд (Жальгирис - Žalgiris ("Зеленый бор")).

Общая численность войск ордена составляла по различным оценкам от 11 до 27 тыс. человек. Из них в битве погибло около 8 тыс. человек и 14 тыс. попало в плен. Был убит глава ордена магистр Ульрих фон Юнгинген, погиб также и великий маршал Воленрод. Войско Тевтонского ордена потеряло репутацию непобедимого.

Объединёнными войсками Литвы и Польши реально командовал император Литвы Витаутас (Vytautas), а его двоюродный брат Йогайла (Jogaila), король Польши, практически был в этом сражении пассивным наблюдателем.

19 октября 1466 года

В 1466 году по Второму Торуньскому мирному договору Тевтонский орден вынужден был признать себя вассалом польского и литовского короля, который одновременно был и Великим Князем Литовским - то есть Тевтонский орден стал вассалом не только Польши, но и Литвы (сейчас многие уже забывают, что общий король Литвы и Польши тогда был литовец по мужской линии своих предков).

10 апреля 1525 года

Последний великий магистр Тевтонского ордена Альбрехт Бранденбургский (1490—1568), который заступил на эту должность в 1511 году, решил под влиянием идей Реформации Мартина Лютера стать светским правителем и превратил Тевтонский Орден в 1525 году в Герцогство Пруссия.

Альбрехт 10 апреля 1525 года принес вассальную присягу королю Польши и Литвы как герцог Пруссии.

31 августа 1559 г.

Ливонский ландсмейстер Тевтонского ордена Готхард Кетлер заключил в Вильнюсе с литовским великим князем Сигизмундом II соглашение, по которому земли ордена и владения рижского архиепископа переходили под «клиентеллу и протекцию», то есть, под протекторат Великого княжества Литовского.

28 ноября 1561 года

Виленская уния была заключена 28 ноября 1561 года в Вильне между Сигизмундом II, великим князем Литовским и королём Польским, и Готхардом Кетлером, ландмайстером Тевтонского ордена в Ливонии.

В соответствии с этим документом, на части земель Ливонского ордена образовывалось светское государство — Герцогство Курляндское и Семигальское во главе с Готхардом Кетлером в качестве герцога, а остальная часть отходила Великому княжеству Литовскому.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Šiaulių mūšis 1236 m. rugsėjo 22 d. (ir kiti 13 amžiaus mūšiai)

Parašytas: 06 Sau 2018 19:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27145
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/5330037 ... ent_follow

Alboro Komar-Stachowski

....надо бы вернуться к Дайнове, которую Миндовг разбазарил....

Kęstutis Čeponis

Дайнаву Миндаугас не разбазарил - за помощь в преодолении его соперников на трон Литвы Миндаугас Ордену меченосцев подарил половину Селы и часть Жямайтии.

Правда Ордену это не помогло - в битве при Дурбе в 1260 г. литовцы их полностью разгромили.

Rygor Zhydkov

Однако тевтонцы не были полностью изгнаны из Жемайтии, которая была передана им еще в 1254 году. Также князья литовские получили время на решение своих междоусобных дел после смерти

Kęstutis Čeponis

Все познается в сравнении - в знаменитейшей (но только для Московии) битве - победе Александра Невского на Чудском озере (Пейтусе) - погибло всего 20 рыцарей ордена, то есть в 7,5 раза меньше :) , чем в битве при Дурбе.

Rygor Zhydkov

odnako oni ničego na Rusi i ně okupirovali, a vaša Žemajtija tak i ostalas pod ich kablukom až do 1422 goda - ně važno što в 7,5 раза

Kęstutis Čeponis

Не оккупировали только потому, что литовцы их постоянно разбывли - и им тогда просто не было сил, чтобы заняться северными землями.

Занялись позже шведы, когда Литва уже ослабела.

А Жямайтия никогда не была оккупирована немецкими орденами - они так и не смогли там обосновать свои военные гарнизоны.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: