 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina
|
Kur palaidotas Vytautas Didysis? (Nauja hipotezė)
http://www.lrytas.lt/print.asp?data=&k= ... 1294300085
http://www.lrytas.lt/-12960512131294300 ... raukos.htm
Vytautas Urbanavičius (“Kultūros barai” Nr.1)
2011-01-26 20:40
Per 1931-ųjų potvynį Neris apsėmė ir Vilniaus katedrą. Paplauti pamatai neatlaikė ir šventovė atsidūrė pavojuje. Skubiai sudarytas Katedros gelbėjimo komitetas ėmėsi darbo. Pradėta nuo tyrimų. Nuslūgus vandeniui, vieno rūsio sienoje prakirtę angą tyrėjai pastebėjo blizgantį auksą. Netrukus buvo atidaryta kripta, kurioje rasti trijų asmenų palaikai.
Ant sienos atbrailos stovėjo paauksuota Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto pirmosios žmonos Elžbietos Habsburgaitės karūna. Pasienyje, dumble, rasti karalienės palaikai. Greta stovėjo Žygimanto Augusto antrosios žmonos Barboros Radvilaitės karstas. Beveik pačiame kriptos centre – karaliaus ir didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio karsto likučiai.
Netrukus prasidėjo Katedros remontas, didžiuliai pamatų tvirtinimo darbai truko ilgiau kaip penkerius metus. Kartu buvo tiriami ir rastieji karalių palaikai. Po Šv. Kazimiero koplyčia buvo įrengtas mauzoliejus, kuriame jie ilsisi iki šiol.
Po karo Katedra buvo uždaryta, o 1957 m. paversta muziejumi. Pastatas paskelbtas kompleksiniu kultūros – istorijos, archeologijos, architektūros ir dailės – paminklu. Jame įkurdinta Paveikslų galerija, kurią globoti pavesta Lietuvos dailės muziejui. Paminklo statusas leido išsaugoti pastatą kaip kultūros vertybę.
Variu buvo uždengtas stogas, meno vertybių apsaugai įrengta oro kondicionavimo sistema. Kondicionieriams įrengti reikia ortakių, kuriuos reikėjo išvedžioti po žeme. To meto kultūros paminklų apsaugos įstatymas, kaip ir dabartinis, leido kasti žemę kultūros paminkle tik ją ištyrus.
Archeologinius ir architektūrinius tyrimus atliko Paminklų restauravimo projektavimo institutas, o statybos darbus – Paminklų restauravimo trestas. Institutas buvo pavaldus trestui, o tai reiškė, kad prioritetas paminkliniame objekte buvo atiduotas gamybai. Tuo naudodamiesi statybų vadovai kartais versdavo tyrėjus nepamatuotai skubėti. Pradėta ir šįkart spausti archeologiniams tyrimams vadovavusį Albertą Lisanką, kuris buvo ypač kruopštus žmogus.
Kad apsaugotų tyrėjus nuo gamybininkų, pastato šeimininkas, Dailės muziejus, penkis Lietuvos istorijos instituto mokslinius bendradarbius – istorikus Ingę Lukšaitę ir Edmundą Rimšą, archeologus Adolfą Tautavičių, Vytautą Daugudį ir Vytautą Urbanavičių – pakvietė nuolatiniais tyrimų konsultantais, kuriems suteikė įgaliojimus būti arbitrais paminklosaugos klausimais.
Mes į Katedrą (oficialiai tuo metu ji buvo vadinama Paveikslų galerija) atėjome 1984 m. vėlyvą rudenį. Šiaurinėje navoje tada buvo aptikta pirmoji kripta. Jai atidaryti sukvietė komisiją, sudarytą iš muziejininkų, istorikų, antropologų, archeologų. Visų mintys sukosi apie Vytautą Didįjį.
Deja, kriptoje radome XVII a. palaidotos jaunos moters palaikus. Atidengiant kriptą dalyvavo ir Bakteriologinės laboratorijos atstovai, mat buvo prisimintas faktas, kad XX a. pradžioje Krokuvoje, atidengus didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio kapą, mirė keletas tyrėjų grupės narių. Kape rasta mirtį nešanti bakterija, kuri be oro gali išgyventi šimtus metų, o susidarius palankioms sąlygoms, atsigauna.
Kripta buvusi prakalta ir anksčiau. Greičiausiai po 1931 m. potvynio. Šitaip buvo atidarytos ir kitos kriptos. Išskyrus vieną, kurią aptikome pietinėje navoje, primūrytą prie antrosios kolonos iš pietų pusės. Iš pirmo žvilgsnio – kripta kaip kripta. Tokio pat dydžio, tokios pat formos kaip ir visos XVI–XVII a. kriptos. Skyrėsi tik plytos ir pastatymo laikas. Dabar atrastoji buvo pastatyta XX a. – tai tapo aišku jos dar neatidarius, vos pamatėme skliauto viršų.
Ar čia galėtų būti palaidotas Vytautas Didysis? Jei taip, tai reikėtų kalbėti ne apie palaidojimą, o tik apie perlaidojimą po 1931 m. potvynio. Kriptoje, kurioje tada rasti karalių palaikai, pagal oficialius duomenis buvo tik trys asmenys. Tiesa, spaudoje šmėkštelėjo žinia, kad Katedroje rasti ir Vytauto Didžiojo palaikai, tačiau ji netrukus buvo paneigta ir gandas apie radinį pamažu nuslopo.
Kur yra Vytauto Didžiojo kapas, svarstyta ir anksčiau – šis klausimas po kelis kartus iškildavo kiekviename šimtmetyje. Tačiau paslaptis taip ir likdavo paslaptimi.
Kad praskleistume paslapties šydą, nusikelkime į 1430 m. – Vytauto Didžiojo mirties laiką.
Rašytinių šaltinių informacija skurdi. Lietuvos metraštyje anoniminis autorius taip aprašo Vytauto Didžiojo laidotuves: „Karalius Jogaila gedėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto ir verkė kaip brolis mylimo brolio. Ir palaidojo jį, graudžiai raudodami, ir ten buvo visi jo tarnai, ir visi vyskupai, ir giedojo jam įprastines giesmes, ir paguldė jo kūną Vilniaus pilyje, švento Stanislovo katedroje, kairėje altoriaus pusėje prie zakristijos durų.“ (Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, p. 117).
Štai čia ir prasideda neaiškumai.
Pirmiausia, kuri altoriaus pusė yra kairioji?
Vytauto Didžiojo laikais viskas priklausė nuo to, kas aprašė laidotuvių apeigas. Jei pasaulietis, tai jis bažnyčioje stovėdavo veidu į altorių, jei dvasininkas – veidu į tikinčiuosius. Pirmuoju atveju kairė altoriaus pusė būtų į šiaurę, antruoju – į pietus.
Raštininkai XV a. pradžioje dažniausiai buvo vienuoliai, dvasininkai, tad kairioji altoriaus pusė jiems buvo pietinė. Be to, ir zakristija dažniausiai būdavo pietinėje pusėje.
Taigi, abu teiginiai – „kairėje altoriaus pusėje“ ir „prie zakristijos durų“ – sutampa: kunigaikštis Vytautas turėjo būti palaidotas į pietus nuo altoriaus. Greičiausiai nuo didžiojo (centrinio) altoriaus, nes kalbama apie bendrą to meto bažnyčios situaciją.
Kita ne mažiau svarbi problema, koks buvo tas altorius ir kur jo vieta būtų dabar.
1430 m. spalio mėn. 21 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas raštininkui Mikalojui Trakuose padiktavo testamentą ir nurodė, kad jį palaidotų Vilniaus katedroje, prie šv. Mykolo altoriaus, šalia mirusios žmonos (pirmoji Vytauto Didžiojo žmona Ona mirė 1418 m.).
Taigi, šv. Mykolo altorius turėjo būti kairėje, pietinėje bažnyčios pusėje, netoli zakristijos durų.
Pirmoji Vilniaus katedra
Vakariniame Katedros gale, po grindimis, Katedros gelbėjimo komitetas buvo radęs senesnio už dabartinį pastatą mūro liekanų. Buvo prieita prie išvados, kad tai gali būti karaliaus Jogailos XIV a. pabaigoje statytos Katedros liekanos.
Per išplėstinius tyrimus XX a. 9-ajame dešimtmetyje architektūros istorikas Napaleonas Kitkauskas nustatė, kad pirmoji Vilniaus katedra ant tų pačių pamatų statyta du kartus: Lietuvos karaliaus Mindaugo laikais, XIII a. viduryje, pirmąkart krikštijant Lietuvą, ir XIV a. pabaigoje, kai Lenkijos karalius Jogaila kartu su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Vytautu krikštijo Lietuvą antrąkart. Pirmoji Katedra turėjo du priestatus iš šiaurės pusės, antroji – du priestatus iš pietų pusės (vienas buvo prie rytinio galo, priglaustas prie presbiterijos sienos, kitas – prie pietrytinio kampo). Antroji Katedra pastatyta ant tų pačių pamatų, tokio pat stiliaus, tik vietoj švininio stogo buvo dengta raudonomis čerpėmis. Nedidelė, kvadratinio plano, vos ne tris kartus mažesnė už dabartinę (ilgis 22,7 m, plotis 22,4 m). Tai buvo trumposios halės tipo pastatas, pereinamojo iš romanikos į gotiką stiliaus. Vidurinioji nava – dvigubai platesnė už šonines navas.
1419 m. Vilniaus katedra sudegė. Po gaisro buvo atlikta rekonstrukcija, pasikeitė šventovės forma, stilius ir dydis. Dabar ji buvo stačiakampė, gotikos stiliaus, rytinėje pusėje nebeliko presbiterijos, vakarinėje – bokšto. Gotikinės Katedros pamatai išliko iki mūsų dienų beveik nepakitę, nors ji buvo rekonstruojama dar keletą kartų. Dabartinės Katedros pastogėje išlikusios net gotikinių langų sąramos.
Ilgiausiai ir detaliausiai Katedros architektūrą tyrinėjęs Napaleonas Kitkauskas, išstudijavęs su ta architektūra susijusius rašytinius šaltinius, ikonografinę medžiagą ir natūros tyrimų duomenis, priėjo prie išvados, kad didžioji gotikinė Katedra pastatyta dar Vytauto Didžiojo laikais.
Šia Kitkausko suformuluota nuostata nuo 1984 m. vadovavosi didžioji dalis architektų ir archeologų. Manyta, kad Vytautas Didysis turėjo būti palaidotas šioje naujojoje, didžiojoje gotikinėje Katedroje. Per ankstesnius tyrimus po Šv. Kazimiero koplyčia buvę aptiktos kažkokio senesnio pastato, galbūt zakristijos, pamatų liekanos. Taigi, zakristija tais laikais turėjusi būti Šv. Kazimiero koplyčios zonoje.
Freskomis ištapyta kripta
1985 m. žiemą, tyrimams einant į pabaigą, pietinėje Katedros navoje aptikta apgriuvusi kripta, kurios sienos ištapytos freskomis. Ji buvo priestate, primūrytame prie karaliaus Jogailos laikų bažnyčios pietrytinės dalies, išorėje. Šiaurinę kriptos sieną puošė biblinio pobūdžio freska, tapyta XIV amžiui būdinga maniera, taigi kripta turėjo būti skirta aukšto, gal net aukščiausio rango asmeniui (asmenims).
Kriptos pietinė dalis nuardyta, kai buvo kasamas griovys didžiosios gotikinės Katedros pamatams. Kripta už didžiąją Katedrą aiškiai ankstyvesnė. Kam toji kripta galėjo būti skirta? Labiausiai tikėtina, kad tai buvo kunigaikštienės Onos Vytautienės kapavietė. Tokiu atveju – tai ir Vytauto Didžiojo amžinojo poilsio vieta. Bet Vytautas Didysis, tuometiniu mūsų įsitikinimu, turėjo būti palaidotas didžiojoje gotikinėje jo paties po 1419 m. gaisro pastatytoje Katedroje.
Katedra ir didžiųjų kunigaikščių rūmai
1988 m. Lietuvos istorijos institute buvo sudaryta kompleksinių tyrimų grupė, kuriai pavesta ištirti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų liekanas Vilniaus Žemutinėje pilyje. Tyrėjai žinojo, kad tie rūmai ir Katedra sudarė vieningą architektūrinį ansamblį. Abu pastatai buvo statomi, perstatomi ar remontuojami kartu: tų pačių užsakovų, tų pačių meistrų, iš tokių pačių medžiagų, išlaikant tokį patį architektūros stilių. Kitkausko tyrimų duomenimis, XIV a. abu pastatai buvo pereinamojo iš romanikos į gotiką, vėliau gotikos, dar vėliau renesanso ir baroko stiliaus. Tiriant rūmų liekanas, buvo tikslinamos ir jų perstatymo datos.
Pastarąjį dešimtmetį įsitikinta, kad rūmai, kokie žinomi iš ikonografijos ir rašytinių šaltinių, galutinai susiformavo tik XV a. pabaigoje ar net XVI a. pradžioje. Greičiausiai XV a. pab. buvo pastatyta ir didžioji gotikinė Katedra. Vadinasi, Vytautas Didysis buvo palaidotas dar senojoje kvadratinio plano bažnyčioje, kunigaikštienei Onai pastatytoje kriptoje. Per 1419 m. gaisrą pastatas nukentėjo, matyt, nesmarkiai ir buvo atstatytas ant tų pačių pamatų.
Naujoji kripta
Plečiant Katedrą, kripta buvo nugriauta. Kartu turėjo būti nugriautas ir virš jos buvęs priestatas (spėjama, Šv. Mykolo koplyčia), ir rašytiniuose šaltiniuose paminėtoji zakristija. Tokiu atveju Vytauto Didžiojo palaikai turėjo būti iškelti į naują jiems įrengtą kriptą.
Tokia kripta buvo aptikta toje pačioje vietoje, tik daug mažesnė. Tarp senosios ir naujosios bažnyčios pamatų atsirado nauja patalpa, kurios plotis maždaug atitiko senosios kriptos plotį. Ir tada toje vietoje buvo įrengta nauja kripta, bet ji pastatyta gerokai aukščiau, nes aukščiau buvo naujosios bažnyčios grindys.
Ši kripta skliautuota, jos šonas priglaustas prie sienos, ant kurios nutapyta minėtoji freska. Norint freską išsaugoti ir atidengti ją visą, teko nuardyti dalį naujosios kriptos. Tą pasisekė padaryti nepažeidžiant freskos.
Freska laikyta didesne vertybe už kriptą, nors turėta duomenų, kad ji buvo skirta vyskupui Valerijonui Protasevičiui. Netoli kriptos dar tarpukariu rasta vyskupo antkapinio paminklo dalis, kita dalis rasta 1986 m. po centrinės navos grindimis. Labiausiai tikėtina, kad paminklas buvo sudaužytas XVII a. viduryje, per karą su Maskva.
Vyskupo Valerijono Protasevičiaus kripta buvo atidaryta, tvarkant Katedrą po 1931 m. potvynio. Buvo padarytos gipsinės kaulų kopijos, kurių dalis išliko Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto anatomikume. Palaikai greičiausiai perkelti į kriptą, įrengtą specialiai vyskupams šalia Šv. Kazimiero koplyčios, po pietinės navos grindimis. Ten buvo palaidota ir daugiau vyskupų, jų palaikams Katedros gelbėjimo komitetas padarė naujus karstus, kuriuos sustatė ant specialiai nukaldintų geležinių stovų. Karo ir pokario metais tie palaikai buvo gerokai sujaukti, sumaišyti, bet iš kriptos nedingo. Dalis jų 1985–1986 m. buvo identifikuoti. Po tyrimų vėl padaryti nauji karstai, į juos anatomine tvarka sudėti griaučiai ir tyrimų dokumentai. Neatpažintieji buvo sunumeruoti, kad, atsiradus naujų duomenų, tyrimus būtų galima tęsti.
Tarp tų neatpažintųjų turėtų būti ir vyskupo Valerijono Protasevičiaus palaikai. Tai buvo vienas iš labiausiai Lietuvai nusipelniusių dvasininkų, susijęs ir su Vilniaus universiteto įkūrimu. Taip jau sutapo, kad universiteto įkūrimo metais jis mirė. Amžininkai kaltino vyskupą, esą vietą savo kapui jis pasirinko didžiojo kunigaikščio kapavietėje.
Į šį kaltinimą būtų galima nekreipti dėmesio, jeigu abi kapavietės nesutaptų. Laidojant vyskupą, didžiojo kunigaikščio kripta galėjo būti permūryta iš naujo, bet šiuo atveju svarbesnė kapo vieta.
Žinoma, laidojant vyskupą, Vytauto Didžiojo palaikų toje vietoje jau negalėjo būti. Mirusiajam kapo vietą paprastai parenka gyvieji. Jei vyskupas, dar būdamas gyvas, kalbėjo apie tuščią didžiojo kunigaikščio kapavietę, tai ji turėjo būti laisva jau gana ilgai.
Kas, kada, kur ir kodėl iškėlė Vytauto Didžiojo palaikus?
Norint atsakyti į šį klausimą, tektų nusikelti penketą dešimtmečių atgal.
1529 m. į Vilnių atvyko karalienė Bona – čia vyko jos devynmečio sūnaus Žygimanto Augusto vainikavimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iškilmės. Ji tikriausiai domėjosi ir sostu, į kurį sodina savo sūnų, ir tais, kurie tame soste sėdėjo iki jo. Viena ryškiausių asmenybių, be abejo, buvo didysis kunigaikštis Vytautas.
Vytauto palaikai tuo metu tikriausiai tebegulėjo laikinojoje kriptoje, įrengtoje nugriovus senąją kvadratinio plano bažnyčią. Kripta po grindimis, karstas neprieinamas. Karalienė papriekaištavo vyskupui, kad nepagarbiai užlaikomas tokio garbingo valdovo kapas.
Vilniaus vyskupas tuo metu buvo Jonas Žygimantaitis, Bonos Sforcos vyro – Žygimanto Senojo sūnus. Gal iš pagarbos Vytautui Didžiajam, gal norėdama sukompromituoti nemėgstamą vyskupą, karalienė Bona davė parėdymą sutvarkyti Vytauto kapą. Pretekstas tam galėjo būti artėjančios Vytauto Didžiojo mirties 100-osios metinės.
Tvarkyti Vytauto Didžiojo kapo reikalus ėmėsi pati karalienė. Grįžusi į Italiją, kunigaikščio palaikams užsakė marmurinį sarkofagą, kuris 1535 m. buvo atgabentas į Vilnių. Spėjama, kad jis, jau su palaikais, stovėjo netoli didžiojo altoriaus, naujosios (didžiosios) bažnyčios viduje. Tiksli vieta nėra žinoma. Koks buvo tas sarkofagas, duomenų taip pat neturime. Bet yra žinoma, kad kapitula, sugrįžusi po karo, rūpinosi atstatyti Vytauto Didžiojo antkapį „su atvaizdu“. Galima tik spėlioti, kad sarkofagas galėjęs būti tuščiaviduris, uždengtas marmuriniu tūriniu arba bent bareljefiniu (horeljefiniu) žmogaus atvaizdu.
Naujoji Vytauto Didžiojo kapavietė
1988 m. tyrimai Katedroje ir statybos darbai, susiję su kondicionavimo sistemos įrengimu, buvo baigti. 1986 m. pabaigoje atidaryta Lietuvos portreto paroda, kuri veikė iki 1988 m. vidurio. Tuo metu Katedroje prasidėjo nauji darbai – pradėta ruoštis jos atšventinimui. Buvo atkuriamas altorius, sakykla, smiltainio grindys keičiamos granitinėmis, į savo vietas grąžinami šventieji paveikslai.
Grindys buvo keičiamos ir rytinėje Katedros dalyje, pakilime priešais didįjį altorių. Ši vieta per 1984–1986 m. tyrimus nebuvo judinama. Grupei, tyrusiai kunigaikščių rūmų liekanas, 1988 m. liepta ištirti ir priešais altorių esančią zoną.
Viena iš galimų Vytauto Didžiojo kapaviečių buvo laikoma šiaurrytinė Katedros dalis. Čia, prie Katedros rytinės sienos, vyskupo Valerijono Protasevičiaus rūpesčiu buvo įrengta memorialinė Vytauto Didžiojo lenta, kurią, kaip spėjama, redagavo pati karalienė Bona. Šalia didžiojo altoriaus turėjo būti įrengta ir vieta karalienės Bonos užsakytam sarkofagui, atvežtam iš Italijos.
Tame pakilime, prie pirmosios kolonos (skaičiuojant iš rytų pusės), buvo aptiktas XVI a. plytelėmis išklotų grindų lopinėlis, ant kurio prie pat kolonos rastos trijų plytų aukščio mūro liekanos. Iškelta hipotezė, kad tai gali būti postamento Vytauto Didžiojo sarkofagui pagrindas. Tai būtų paskutinis daiktinis didžiojo kunigaikščio palaikų buvimo Katedroje įrodymas. Sarkofago liekanų nerasta. Tai turėjo būti meno kūrinys, ir jį greičiausiai išsigabeno Maskvos kariuomenė, 1661 m. traukdamasi iš Vilniaus. Juk tada buvo išplėštos meno vertybės iš kunigaikščių rūmų ir kitų Vilniaus vietų.
Žymių žmonių Vilniaus katedroje buvo palaidota nemažai – tai ir didieji kunigaikščiai, senatoriai, dignitoriai su šeimų nariais, ir bažnyčios hierarchai.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas karaliams ir kunigaikščiams. XV a. pabaigoje jiems buvo įrengta vadinamoji karališkoji kripta po karališkąja koplyčia, šiaurės vakariniame bažnyčios kampe iš lauko pusės.
Yra duomenų, kad karališkąją koplyčią, tikriausiai ir kriptą, baigta statyti 1480 m. Vadinasi, pirmasis iš didžiųjų kunigaikščių joje galėjo būti palaidotas Kazimieras Jogailaitis. Bet jo kapas Krokuvoje.
Kazimiero sūnus Aleksandras Jogailaitis buvo palaidotas čia, o jo brolis Žygimantas Senasis – Krokuvoje. Vilniuje, tikriausiai karališkojoje kriptoje, amžinojo poilsio atgulė dvi karalienės ir didžiosios kunigaikštienės – Elžbieta Habsburgaitė ir Barbora Radvilaitė. Jų palaikams turėjo būti skirta statoma Šv. Onos ir Barboros bažnyčia Vilniaus žemutinėje pilyje. Deja, ji liko neužbaigta.
XVII a. viduryje, artėjant Maskvos kariuomenei, visų trijų karališkųjų asmenų palaikai buvo paslėpti kriptoje, įrengtoje tarp senosios bažnyčios rytinės sienos ir naujosios Katedros centrinės, vadinamosios kapitulos, kriptos vakarinės sienos. Čia po 1931 m. potvynio jie ir buvo surasti.
Tuo pat metu, t. y. 1655 m., turėjo būti paslėpti ir Vytauto Didžiojo palaikai, nuo 1535 m. gulėję sarkofage, karalienės Bonos rūpesčiu padirbdintame Italijoje.
Paslėpti marmurinį sarkofagą, matyt, nesuspėta. Bet tai ir nebuvo pats didžiausias rūpestis. Svarbiausia – išsaugoti didžiojo kunigaikščio palaikus. Labiausiai tikėtina, kad jie buvo išimti iš sarkofago ir paslėpti minėtoje kriptoje kartu su karaliais. Paguldyti greta karaliaus Aleksandro Jogailaičio, prie šiaurinės kriptos sienos.
Per 1931 m. potvynį vanduo apsėmė Katedros rūsius, paplovė pamatus, vietomis plyšo net sienos. Katedros gelbėjimo komitetui teko ieškoti būdų, kaip sutvirtinti pastatą, kad jis nesugriūtų.
Tačiau bene svarbiausias iš skubiausių ir skubiausias iš svarbiausių darbų buvo apsaugoti karališkųjų asmenų palaikus. Po tyrimų buvo padaryti nauji karstai, atlaikytos iškilmingos mišios, po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus. Ten visi trys ilsisi ir dabar.
Trys ar keturi?
1985 m. suradus iš XX amžiaus plytų sumūrytą kriptą, vėl imta spėlioti, kad 1931 m. kažkas buvo nutylėta. Ar tikrai toje kriptoje tada surasti tik trijų karalių palaikai? Ar ten nebuvo vietos ketvirtam karstui?
Kartu su kolega istoriku Edmundu Rimša Valstybiniame istorijos archyve, profesoriaus Juliaus Kłoso fonde, radome pluoštelį žymaus to meto Vilniaus fotografo Jano Bułhako nuotraukų. Jose fiksuoti palaikų tyrimo etapai. Nuotraukose gerai matyti karstų padėtis prieš pradedant tyrimus, jų tarpusavio santykis.
Bułhakas fotografavo karalių kriptą tuoj po to, kai ji buvo atidaryta. Beje, manoma, kad fotografas į kriptą buvo įleistas ne iš karto, o praėjus keletui dienų.
Iš to laiko išlikę du rąstai, ant kurių buvo padėti karstai.
Sulyginus nuotraukas su natūra – o lyginta ne metrais, matuota ne centimetrais, bet skaičiuota, kiek plytų yra įmūryta sienoje ir kiek jų matyti nuotraukoje, – paaiškėjo, kad Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės karstai užėmė mažiau negu pusę kriptos pločio. Kitą pusę užėmė kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio karstas.
Iš nuotraukų susidaro įspūdis, kad kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio griaučiai guli ne visai anatomine tvarka – dalis jų paskleista į šoną ir kartu su karsto likučiais užima visą likusią šiaurinę kriptos dalį.
Po 1931-ųjų potvynio buvo pasklidusi žinia, esą karstus iš vietos išjudino vanduo. Tačiau kriptą apsėmė gruntinis, stovintis vanduo ir jis tų kaulų nebūtų galėjęs pajudinti, nes jie primirkę, sunkūs, susmegę į dumblą. Telkšojusio gruntinio vandens lygį rodo kriptos apačioje virš karstų išlikusi pajuodusių plytų juosta.
Ant dviejų rąstų sustatyti karstai lūžo į tris dalis. Didžiojo kunigaikščio Aleksandro karsto dugnas kartu su kojų kaulais įsmuko tarp tų rąstų ir atsirėmė į dumblą. Juos dengė sutrešusio karsto dangčio likučiai. Tik kairysis šlaunikaulis guli atskirai nuo griaučių, ir ne tarp rąstų, o ant vieno iš rąstų, šalia karsto, arčiau kriptos šiaurinės sienos. Lyg čia būtų padėtas specialiai.
Šiauriniame kriptos pasienyje matyti keleto lentų likučiai, kurių padėtis (kryptis) rodo, kad tai greičiausiai dar vieno karsto dugno liekanos.
Taigi, iš nuotraukų nustačius, kad vietos ketvirtajam karstui užteko, iškelta hipotezė, kad tai galėjo būti Vytauto Didžiojo karstas.
Tada buvo atidaryta kripta, kurią įrengė Katedros gelbėjimo komitetas. Pirmiausia į akis krito skliauto mūrijimo klojinių liekanos. Nurinkus tas lentas, rasti žmogaus griaučiai.
Asmens tapatybė pagal kaulus paprastai nustatoma remiantis trimis pagrindiniais požymiais – tai lytis, amžius ir ūgis. Skeletas nepilnas, išlikusi tik viršutinė kaukolės dalis ir dalis ilgųjų kaulų.
Sprendžiant iš išlikusių griaučių, tai buvo vyras, kuris mirė, sulaukęs daugiau kaip 60 metų amžiaus.
Ar šalia karalių palaikų kriptoje galėjo būti palaidotas koks nors kitas panašaus amžiaus vyriškis? Gal ir galėjo. Bet tai turėjo būti karaliams artimo rango žmogus. Tačiau apie Vilniaus katedroje palaidotų kitų valdovų, dar iki Vytauto Didžiojo, kapavietes duomenų nėra. Taigi pirminiai kaulų tyrimai nepaneigė prielaidos, kad šioje kriptoje yra rasti Vytauto Didžiojo palaikai.
Vytauto Didžiojo kapo, Katedros lobyno ir kapitulos paslaptis
Vienas iš svarbiausių kriterijų, kurie leistų tiksliai identifikuoti Vytauto Didžiojo palaikus, yra insignijos. Deja, jokių įkapių nerasta. Tačiau nėra ir karalių įkapių, kurios tikrai buvo rastos kriptoje 1931 m. Kur jos dingo?
Mano supratimu, Vytauto Didžiojo įkapių reikėtų ieškoti ten, kur yra karaliaus ir dviejų karalienių insignijos.
Logiką, kuria vadovavosi Katedros gelbėjimo komitetas, iš naujo paslėpdamas Vytauto Didžiojo palaikus, nesunku suprasti: į mauzoliejų buvo paguldyti su Lenkijos karūna susiję asmenys, o Vytautas Didysis buvo tik Lietuvos valdovas, todėl palaidotas atskirai. Palaidotas toje pačioje Katedroje, pietinėje navoje, netoli pirminės jo palaidojimo vietos, šalia Goštautų, šalia kitų lietuvių, šalia antrojo pilioriaus, einant iš vakarų pusės.
Katedros gelbėjimo komitetas spaudoje pasirodžiusius spėjimus, esą surasti ir Vytauto Didžiojo palaikai, kategoriškai neigė. 1934 m. paskelbtame pareiškime sakoma: „...be to, labai rūpestingai buvo ištirti tie požemiai, kurie yra arti paskutiniojo, iš istorijos nurodymų mums žinomo, Didžiojo Kunigaikščio grabo, o taip pat arti jo fundacijos altorių. Jeigu pasisektų surasti D. K. Vytauto, ne tiktai didžiojo valstybės vyro, bet ir Vilniaus Katedros didžiojo labdario palaikus, tai Komitetas pasirūpintų ir tinkamai juos palaidoti. Niekas neturi teisės tvirtinti, remdamasis vien tiktai neatsakomingais gandais, kad betiriant buvo praleistos nors ir mažiausios žymės, nurodančios, kur galėtų būti D. K. Vytauto palaikai.“
Apie 1931 m. Katedroje surastus kapus rašė ne tik lenkų, bet ir lietuvių spauda. Naujoji romuva dviejuose 1940 m. numeriuose – 6 (474) ir 7 (475) – atspausdino kunigo dr. Piotro Śledziewskio straipsnį „Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai“. Śledziewskis apie tai rašė ir lenkų spaudoje, bet dabar, prasidėjus karui ir pasikeitus politinei situacijai, buvo galima tikėtis naujų vertinimų.
Straipsnyje akcentuojami trys dalykai: Vytauto Didžiojo kapo ir Katedros lobyno likimas, kapitulos paslaptis.
Nė vienu iš šių klausimų savo nuomonės Śledziewskis tiesiogiai nepasako, remiasi istorijos faktais, rašytiniais šaltiniais, kitų autorių darbais, po jais tarsi paslėpdamas jam žinomus faktus, kurių atvirai pasakyti nenori, o greičiausiai negali. Tai tarsi kodas, užšifruotas tekstas, slepiantis raktą, kuris padėtų tuos faktus išaiškinti. Žinoma, tai prielaida, bet ją savaip patvirtina pats Śledziewskis.
Kapitulos paslapties esmę Śledziewskis nusako, kalbėdamas apie Katedros lobyno slėpimą 1658 m., kai kilo Maskvos kariuomenės invazijos pavojus. Paslaptis (ir ne tik šita) būdavo patikima dviem kapitulos nariams, kurie neturėjo teisės dalytis ja netgi su vyskupu. Geriausias to pavyzdys – lobyno slėpimo XVII a. paslaptis.
Straipsnyje rašoma:
„Tarp daugelio rūpesčių dėl įsigalėjusios kapitulos reikalavimų – referuoja Kurčevskis – turėjo vyskupas taip pat ir bylą dėl kapitulos „paslapties privilegijos“.
Nuo XV a. kapitulos nariai turėjo pareigą tvirtai laikyti paslaptį apie visus nutarimus, liečiančius bažnyčios ir kapitulos gerovę. Kapitula, turėdama savo nuosavybę, savo atskirą juridiką ir valdinius, turėjo paslapčių netgi prieš vyskupą ir net, kaip žinome, prieš savo narius.
Kai sykį „viena paslaptis“ buvo atidengta vyskupui, supykusi kapitula pradėjo reikalauti, kad jos pranešėjas būtų išduotas. Kai vyskupas atsisakė, tada iš savo narių pareikalavo pradinės priesaikos „dėl paslapties šiais charakteringais žodžiais:
„Pagaliau (prisiekiu, kad) nuo šios mano priesaikos atleisti neprašysiu nei popiežių, nei bažnytinį susirinkimą, nei ką nors, turintį galią suteikti dispensą, o jeigu būčiau atleistas, ar tai mano paties prašymu, ar dispensuojančio malone, iš to sau naudos neturėsiu. Taip man, Dieve, padėk!“ etc.
Bet gana istorijos. Iš Kalvarijos ir Vilniaus vargo metų surinkau tuos istorinius duomenis, kurie nušviečia anų laikų ir žmonių paslaptingumo psichologinį pagrindą ir taip pat duoda pamatą mano nuomonei, kad galėjo būti paslaptis, beveik prisaikdintas tylėjimas (iš čia pasireiškia visiška tyla kapitulos aktuose ir žodinėje tradicijoje) dėl vietos, kurioje buvo paslėpti karalių palaikai su insignijomis ir, galbūt, Vytauto palaikai.“
Keletą kartų perskaitęs Śledziewskio straipsnį, priėjau prie išvados, kad jis yra padiktuotas sąžinės balso ir kad autorius pats yra saistomas priesaikos, duotos galbūt pačiai kapitulai. Nesvarbu, kad buvo XX a. – amžiai bėga, kapitulos keičiasi, bet tradicija išlieka.
Katedros lobyno paslaptis mums nebuvo naujiena. 1984 m. rudenį, atlikdami kriptų tyrimus, nemažai kalbėjome apie šį lobyną, kuris iki Antrojo pasaulinio karo buvo saugomas rotondoje virš Katedros zakristijos ir kuris turėjo būti paslėptas, prasidėjus karui 1939 m. rudenį. Tačiau Śledziewskis apie lobyno slėpimą rašė dar prieš tuos įvykius. Kokią paslaptį tada jis turėjo galvoje? Tai paaiškėjo vėliau, kai buvo surasta 1939 m. paslėptoji lobyno dalis.
Kai per vieną posėdį pas Dailės muziejaus direktorių Romualdą Budrį studijavome Katedros planus, aptarinėdami galimas lobyno slėpimo vietas, prisiminiau kadaise skaitęs straipsnį apie vibroakustinius tyrimus. Mane sudomino žinia apie metalų valymą nuo rūdžių vibrotechnikos (vibroakustikos?) metodu. Tada, apie 1960 m., dirbdamas restauratoriumi Istorijos ir etnografijos muziejuje, ketinau tą metodą pritaikyti archeologiniams metaliniams daiktams valyti. Bet mano idėja liko neįgyvendinta dėl aparatūros stygiaus ir metodo brangumo.
1984 m., gavęs kolegų pritarimą, vėl nuvykau į Kauną pas prof. Kazimierą Ragulskį, tada jau didelės ir garsios Vibroakustikos laboratorijos vadovą. Problema, kurią išdėsčiau, jis susidomėjo. Netrukus į Vilniaus katedrą atvyko prof. Vyda Ragulskienė su dviem jaunais bendradarbiais ir prasidėjo vibroakustiniai tyrimai.
Buvau šventai įsitikinęs, kad kun. dr. Piotro Śledziewskio straipsnis mums sakyte sako, kad Katedros lobynas nėra niekur išvežtas, o tiesiog saugiai paslėptas.
Spėjimas pasitvirtino. 1985 m. kovo 25 d. lobynas buvo surastas.
Užšifruota Śledziewskio žinia tikslą pasiekė. Dar daugiau. Pasirodo, „kapitulos paslaptis“ tebegalioja ir dabar. Fizinėse lobyno paieškose dalyvavo trys asmenys: Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Katedros ilgametis tyrėjas architektūros istorikas Napaleonas Kitkauskas ir Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos Valdybos viršininko pavaduotojas Stasys Čipkus. Darbai vyko naktį, slapta.
Atskleisti paslaptį plačiajai visuomenei buvo pavojinga dėl dviejų priežasčių: baimintasi vietinių plėšikų ir bijota radinį pagarsinti kaip auksinių daiktų lobį, nes pagal to meto įstatymus jis būtų buvęs išvežtas į Maskvos saugyklas.
Tad kuo skubiausiai viskas buvo traukiama į muziejinių vertybių apskaitą, nes į muziejines vertybes „Centras“ nesikėsino. Bet paslaptį vis tiek stengtasi išsaugoti. Tiesa, dabar lobyno radėjai ne kapitulai prisiekė, o „bendru sutarimu“ pasižadėjo, dalyvaujant kultūros ministrui Jonui Bieliniui ir LKP Centro komiteto sekretoriui Lionginui Šepečiui, kuris savo ruožtu užtikrino, kad neišsitars antrajam CK sekretoriui – Maskvos emisarui. Viešai lobyno paslaptis atskleista tik praėjus keliolikai metų po to, kai jis buvo surastas.
Tačiau karalių insignijų Katedros lobyne nebuvo. Ir tada paaiškėjo, apie kokį lobyną kalba Śledziewskis. Greičiausiai tas insignijas jis įvardijo kaip atskirą lobyną ir „paslėpė“ po analogiškų istorinių faktų skraiste.
Mano supratimu, Śledziewskis netiesiogiai kalba apie Vytauto Didžiojo palaikų suradimą karalių kriptoje, remdamasis tų palaikų paieškomis, jų maskavimu ar tariamu suradimu.
Apie palaikų slėpimą per karą, vykusį XVII a. viduryje, jis taip rašo: „Kas gi buvo tų grabų slėpimo ir maskavimo vykdytojai? Gali būti, kad tai padarė pats vysk. Tiškevičius, prisiekusių mūrininkų padedamas, o paskui Karaliaučiuje nusinešė paslaptį į kapą. […] Išlaikyti paslaptį apie minimų grabų slaptą vietą dar tebebuvo svarbu, net po 1666 m., nes žinoma, kad 1664 m. gegužės pusėje buvo įsakyta atsiųsti archyvus į Tyhociną, kadangi buvo bijoma naujo priešo užpuolimo. Vysk. Bialozoras mirė 1665 m. gegužės 17 d. už Vilniaus konvekacijoje Baltojoj.“ Visa tai labai primena XX a. 4-ajame dešimtmetyje susiklosčiusią situaciją.
Ar Vytauto Didžiojo palaikai 1931 m. galėjo būti surasti kartu su karališkųjų asmenų palaikais? Tą patvirtintų faktas, kad prof. Kłosas po Šv. Kazimiero koplyčia suprojektavo mauzoliejų keturiems karstams ir Vladislovo Vazos urnai. Vėliau architektas Stanislawas Bukowskis perprojektavo mauzoliejų jau tik trims karstams ir urnai.
Śledziewskis užsimena apie galimybę surasti Vytauto Didžiojo kapą: „Kaip Kirkoras prieš penkiasdešimt metų tikėjosi, kad karalių palaikai „gali atsirasti“, analogiškai turėkime viltį ir mes, kad Vytauto palaikai gali būti atrasti panašiu būdu.“
Straipsnis baigiamas skyreliu „Po Komiteto pareiškimo“, čia Śledziewskis pateikia dvi išvadas – Komiteto ir savo: „Ką gi sužinome iš Bazilikos Gelbėjimo Komiteto pareiškimo? Pirma, kad tikriausiai pagal „istorinius duomenis“ Vytauto palaikai yra išmėtyti ir jų identifikuoti nepavyks. Antra, kad, nežiūrint į tai, labai rūpestingai buvo ieškota Vytauto grabo tuose požemiuose, kurie yra arti Vytauto antkapio ir arti jo fundacijos altorių.
Pagal mūsų išvadas seka, kad:
1) nėra jokių rimtų istorinių duomenų, kad Vytauto palaikai yra išmėtyti;
2) ten, kur iki šiol buvo ieškoma, tikriausiai negalima buvo jų surasti dėl „istorinių duomenų“, kurie antroje XVII-jo šimtmečio pusėje galėjo priešui užrodyti paslėptų katedros turtų pėdsakus;
3) Vytauto palaikai, panašiai kaip karalių palaikai, turėjo būti paslėpti mums nepastebimoj vietoj lego artis architectonice;
4) ieškoti jų reikia visur ten, kur dar iš pagrindų negalėjo būti ieškoma;
5) dar gali būti paslaptis tokioje katedros užuolankoje, kurios jokia žmogaus akis nematė, o tarp kitko, nei paskutinysis katedros statytojas Gucevičius, nei paskutinieji restauratoriai;
6) galėjo būti išgabenti iš katedros ir kur nors kitoje Vilniaus bažnyčioj paslėpti;
7) kun. Meištavičius pasirinko gerą kelią, jei Vytauto grabo ieškojo ten, kur pagal istorinius samprotavimus visai jo ieškoti nepritiktų.
Tiek tikrai galiu atsakyti į klausimą: „Kur yra ossa Vitoldi Magni Ducis Lituaniae“. Ryšium su kun. Meištavičiaus straipsniu „Kur yra Vytauto grabas?“ – contraspero spero: ieškokime dar – surasime.“
Įvertinęs kun. dr. Piotro Śledziewskio straipsnyje pateiktą medžiagą, išsiaiškinęs, manau, teisingai, jo „paslėptas“ mintis, remdamasis 1985 m. tyrimų medžiaga, turiu pagrindą spėti, kad Vytauto Didžiojo palaikai yra Katedros gelbėjimo komiteto sumūrytoje kriptoje pietinėje Katedros navoje, šalia antrojo pilioriaus, skaičiuojant nuo vakarų pusės. Spėjimą turėtų patvirtinti arba paneigti tolesni tyrimai.
Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=12960512131294300085&view=6
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
