 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Algirdas ir Kęstutis: du epochos veidai
http://lietuvos.istorija.net/vpu/Algirdas.doc
Tomas Baranauskas
Algirdas yra valdovas, apie kurį sunku kalbėti atskirai. Algirdo biografija yra neatskiriamai susipynusi su jo brolio Kęstučio istorija, todėl pasakojant apie Algirdą, neišvengiamai papasakojama ir Kęstučio istorija.
Tai rodo ir Algirdo laikams skirtos knygos. Pirmoji iš jų – dar 19 a. parašyta Kazimiežo Stadnickio studija taip ir vadinosi – „Algirdas ir Kęstutis, Lietuvos d. kunigaikščio Gedimino sūnūs“ (Olgierd i Kiejstut, synowie Gedymina, W. Xięcia Litwy, Lwów, 1870). Vėliau lietuvių autoriai labiau pamėgo akcentuoti Kęstučio veiklą – jam skirtos Antano Kučinsko monografija „Kęstutis, lietuvių tautos gynėjas“ (1938 m.) ir Augustino Janulaičio „Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis“ (parašyta 1940 m., išleista 1998 m.).
Kęstučio pasirinkimas gali būti aiškinamas dvejopai. Vieną vertus, jis tarsi „lietuviškesnis“ – jo valdose didesnę dalį sudarė lietuviškos žemės, jo žmona buvo lietuvė Birutė, be to, istoriografijoje įsigalėjo tradicija laikyti Kęstutį atkakliu protėvių papročių ir religijos gynėju. Antrą vertus, per Kęstučio asmenį tiesiog patogiau pavaizduoti Algirdo ir Kęstučio laikus – Kęstutis gyveno 5 metais ilgiau, todėl pasakojant tik Algirdo istoriją, ši istorija lieka tarsi be pabaigos – tragiškos Kęstučio žūties, vieno iš dramatiškiausių Lietuvos istorijos epizodų.
Tad iš autorių, skyrusių monografijas šiems kunigaikščiams, vienintelis Algirdas Budreckis savo knygą pavadino Algirdo vardu – „Algirdas, senovės Lietuvos valstybininkas, jo veikla ir laikai“ (1981 m.). Tačiau, galbūt dėl to, kad rašytas sunkiomis gyvenimo išeivijoje sąlygomis, šis veikalas išėjo gana silpnas, tik formaliai užpildantis monografijos apie Algirdą nišą.
O juk reikia pripažinti – būtent Algirdas šioje brolių poroje buvo svarbiausias asmuo – aukščiausias Lietuvos valdovas. Ir, reikia iš karto pažymėti, Algirdas buvo didžiausias nukariautojas per visą Lietuvos istoriją. Nukariautojas, kurio laimėjimai turėjo lemiamą reikšmę, ginant Lietuvą nuo kryžiuočių. Štai kodėl, kalbėdami apie viduramžių Lietuvą, Algirdo vardo neturėtume nustumti į antrą planą.
Gyvenimo pradžia
Algirdas gimė 14 a. pradžioje, galbūt apie 1303–1305 m. Jo tėvas Gediminas tuo metu (bent nuo 1305 m.) valdė Gedimino pilį Žemaitijoje, taigi čia galėtų būti Algirdo, o taip pat Kęstučio ir kitų jų brolių gimtinė. Dabar tai – Padievaičio piliakalnis prie Kvėdarnos (Šilalės rajone).
Apie 1316 m. Gediminas tapo Lietuvos valdovu, ir Algirdui, tuo metu paaugliui ar jaunuoliui, atsivėrė naujos galimybės.
Algirdas – Krėvos ir Vitebsko kunigaikštis
Tėvo Gedimino iškilimas nulėmė ir Algirdo šeimyninį gyvenimą, ir apskritai jaunystės laikų aplinką. Apie 1318 m. atsirado galimybė sugrąžinti Lietuvos įtaką Vitebske, kuris dar Mindaugo ir jo sūnaus Vaišalgo laikais buvo priklausomas nuo Lietuvos, o vėliau jo padėtis dėl šaltinių trūkumo nėra labai aiški, bet, matyt, valdomas vietinės kilmės kunigaikščių, jis jei ir nenutraukė visų ryšių su Lietuva, tai buvo nuo tų ryšių gerokai atsipalaidavęs. Taigi, apie 1318 m. Algirdas vedė Vitebsko kunigaikščio dukterį Mariją ir po uošvio mirties netrukus paveldėjo Vitebsko kunigaikštystę. Tokia politiškai naudinga santuoka galėjo būti ir tam tikro karinio ar politinio spaudimo iš Gedimino pusės rezultatas. Viena aišku: sūnaus santuoka buvo Gedimino politikos dalis – Algirdo asmeniniai norai čia nevaidino esminio vaidmens. Kitą vertus, gali būti, kad gauti Vitebską ne mažiau už tėvą norėjo ir pats Algirdas. Tai buvo jo politinės karjeros pradžia.
Iš tėvo Algirdas gavo valdyti Krėvos kunigaikštystę Rusios ir Lietuvos paribyje. Krėva buvo naujas politinis centras, įkurtas paties Gedimino. Pati Krėvos pilis buvo viena pirmųjų mūro pilių Lietuvoje. Iki mūrinės pilies pastatymo čia nieko nebuvo – pilis įkurta lygumoje, netipiškoje tradicinėms lietuvių pilims vietoje. Vargu, ar ta pilis pastatyta Gedimino valdymo pradžioje – o jis pastatė iš viso tris mūro pilis – Senuosiuose Trakuose, Vilniuje ir Krėvoje. Visos trys pilys Gediminui mirštant buvo kunigaikštysčių centrai, bet Krėva, ko gero, statyta vėliausiai. Ji vienintelė neminima Vilniaus įkūrimo legendoje ir buvo aiškiai mažesnės reikšmės centras, palyginus su Vilniumi ir Trakais. Tad Algirdui ši pilis greičiausiai pastatyta jam kurį laiką jau pavaldžius Vitebską, siekiant priartinti jį prie valstybės centro reikalų.
Kęstutis – Algirdo sąjungininkas
Jaunesnysis Algirdo brolis Kęstutis savo politinę karjerą pradėjo vėliau, ir beveik visą savo politinės veiklos laiką buvo susijęs su vieninteliu politiniu centru – Trakais (jei neskaitysime persikėlimo iš Senųjų Trakų į Naujuosius). Trakų kunigaikščiu Kęstutis tapo tik po to, kai 1337 m. prie Bajerburgo žuvo čia valdęs jo pirmtakas – nežinomas Trakų kunigaikštis. Šiandien galima tik spėlioti, kas jis galėjo būti – dar vienas Gedimino sūnus, jo brolis ar, galbūt, kas nors kitas.
Kęstučio padėtis valstybėje buvo aukšta – gal net stebėtinai aukšta. Jis buvo paskirtas į pilį, kuri vien dėl savo geografinės padėties – pačioje sostinės Vilniaus pašonėje – buvo tarsi skirta antrajam asmeniui valstybėje. Tad jei reikėtų vis dėlto spėti, kas buvo Kęstučio pirmtakas Trakuose, aš rinkčiausi Gedimino brolio variantą. Su broliu, o ne sūnumi, Gediminas galėjo turėti kokį nors susitarimą dėl valdžios pasidalijimo valstybėje, todėl greičiausiai ir kūrė du vienas šalia kito esančius valstybės centrus.
Gedimino mirtis
Gediminas mirė 1341 m. pabaigoje. Jo valstybę paveldėjo 7 sūnūs. Vyriausiasis Mantvydas paveldėjo Kernavę ir Slonimą, bet istorijoje apie jį daugiau nieko nežinoma. Greičiausiai jis mirė arba žuvo netrukus.
Antrasis, Narimantas, 14 a. 3 dešimtmetyje valdė Polocką, bet Gediminui mirus, paveldėjo Pinską. Jis taip pat buvo pakviestas kunigaikščiu į Naugardo žemę. Nors jo įtaka buvo nemaža, bet siejosi su Rusios žemėmis. Jis buvo priėmęs stačiatikybę (Glebo vardu) ir negalėjo pretenduoti į aukščiausią valdžią Lietuvoje. Pagaliau jis gana greitai žuvo 1348 m. Strėvos mūšyje.
Trečiasis sūnus Algirdas, nors tėvui mirštant, irgi valdė Rusioje – Vitebske ir paribio Krėvoje, – tačiau stačiatikių tikėjimo priėmęs nebuvo. Tai rodo, kad jis neatsisakė minties varžytis dėl sosto paveldėjimo ir su Rusios žemėmis glaudžiau susisaistyti neketino.
Tačiau Gediminas savo įpėdiniu Vilniuje pasirinko ne jį, o jaunesnįjį jo brolį Jaunutį. Tai buvo gana keistas pasirinkimas –Kernavės, Trakų ir Krėvos kunigaikštysčių apsuptas Vilnius negalėjo turėti bent kiek didesnės pavaldžios teritorijos, o tai reiškė, kad, nepaisant formaliai aukšto statuso, Jaunutis kontroliavo labai mažą tiesiogiai jam pavaldžią teritoriją. Maža to, tolesni įvykiai parodė, kad broliai Kęstutis ir Algirdas buvo akivaizdžiai nepatenkinti tuo, kad Vilnius atiteko Jaunučiui. Tad Jaunučio paskyrimas sosto įpėdiniu panašus į impulsyvų ir gerai neapgalvotą mirštančio Gedimino sprendimą – galbūt tai buvo kokio nors konflikto su Algirdu pasekmė, galbūt kieno nors įpirštas patarimas. Galimas dalykas, pagal pirminį Gedimino sumanymą sostas turėjo atitekti būtent Algirdui – sujungus Krėvos ir Vilniaus kunigaikštystes, valdovo domenas būtų buvęs pakankamas. Tuomet Algirdo pretenzijos į aukščiausią valdžią ir Kęstučio besąlygiškas sutikimas su jomis yra suprantamas.
Penktasis Gedimino sūnus Kęstutis, kaip minėta, gavo labai reikšmingą Trakų kunigaikštystę, ir, regis, buvo visiškai patenkintas savo padėtimi, nors jį ir erzino Gedimino sprendimas Vilnių atiduoti Jaunučiui.
Šeštasis Gediminaitis – Karijotas – gavo Naugarduką. Čia jis ramiai valdė iki mirties, nepretenduodamas į ką kitą. Taigi, jis nedvejodamas pasikrikštijo, gaudamas Mykolo vardą.
Pagaliau septintasis, jauniausiasis, Gedimino sūnus Liubartas irgi susisaistė su Rusios žemėmis ir neieškojo karjeros galimybių etninėje Lietuvoje (jis pasikrikštijo Dmitrijaus vardu). Juo labiau, kad jam sekėsi – Gedimino politikos dėka vedęs Volynės kunigaikščio dukterį, 1340-aisiais jis užvaldė visą Volynę (iš pradžių – bent nominaliai – turbūt ir Haličą), savo sostinę perkeldamas į Lucką, kur pasistatė mūrinę pilį. Tai buvo nerami valda, dėl kurios teko nuolat kovoti su Lenkija, tačiau reikšminga. Galima sakyti, kad Algirdo laikais Liubartas buvo trečiasis pagal reikšmę Gediminaitis. Gal net galima būtų kalbėti ne tik apie Algirdo ir Kęstučio dvivaldystę, bet ir apie Algirdo, Kęstučio ir Liubarto triumviratą.
Gediminui mirus
Po Gedimino mirties, dar tik kaip Krėvos ir Vitebsko kunigaikštis, Algirdas pasireiškė kur kas energingiau, nei Vilniuje sėdėjęs Jaunutis. Pirmieji kariniai Algirdo pasiekimai – 1342 m. kartu su Kęstučiu apgintas Pskovas, 1343 m. kartu su Kęstučiu ir Narimantu nusiaubta Livonija. Kovos su Prūsiškąja Vokiečių ordino atšaka rašytiniuose šaltiniuose atsispindėjo blankiau, bet žinome jų rezultatą – 1344 m. kryžiuočiai priešais Veliuoną pastatytą Bajerburgą perkėlė pora mylių žemiau Nemunu ir apleido kelias kitas pilis. Tai buvo Kęstučio veiklos sritis, bet, kaip matome, jis jau šiuo laikotarpiu nuolat veikė išvien su Algirdu, tad tiesioginis ar netiesioginis (siunčiant pagalbą) Algirdo dalyvavimas čia yra tikėtinas.
Tarp įtakingiausių to meto Gediminaičių išryškėjo sąjungos ir priešpriešos. Kartu veikė visų pirma Algirdas ir Kęstutis, pasiekdami jų prestižą turėjusių kelti laimėjimų. Narimantas, nors ir dalyvavo Algirdo bei Kęstučio žygyje į Livoniją, buvo artimesnis Jaunučiui. Vertinant jų valdų išsidėstymą, galima konstatuoti, kad Kęstutį labiau erzinti turėjo artima Jaunučio kaimynystė, o Algirdas galėjo dažniau susikirsti su Narimantu, kaip ir jis, veikusiu Rusioje.
1344–1345 m. perversmas
1345 m. pradžioje kryžiuočiai ruošė didelį žygį į Lietuvą. Į pagalbą buvo atvykę kaip niekada daug aukštų svečių su savo kariuomenėmis – Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis su savo sūnumi Moravijos markgrafu Karoliu (būsimuoju imperatoriumi Karoliu IV), Vengrijos karalius Liudvikas ir daug diduomenės iš Prancūzijos bei Vokietijos.
Kaip tik tuo metu, 1344–1345 m. žiemą Lietuvoje subrendo perversmas. Toks sutapimas greičiausiai neatsitiktinis – Jaunučio pasyvumas, o gal ir priešiškumas Algirdui ir Kęstučiui, trukdė atremti ruošiamą didįjį kryžiuočių puolimą, apie kurį Lietuvoje turėjo būti gerai žinoma. Tokio gausaus, aukščiausio rango asmenų vadovaujamo ir ilgai besirenkančio talkininkų būrio nuslėpti nebuvo įmanoma. Kęstutis ir Algirdas priėmė sprendimą drauge užimti Vilnių ir nuversti Jaunutį. Tačiau Vilnių užėmė ir Jaunutį suėmė vienas Kęstutis – Algirdas, su savo kariauna turėjęs atžygiuoti iš Vitebsko, pavėlavo. Tai padaręs Kęstutis pasiuntė savo žygūną pranešti apie įvykį Algirdui, kurį žygūnas rado Krėvoje. Regis, Algirdas sąmoningai delsė vykti į Vilnių, galbūt abejodamas perversmo sėkme, nes buvimas viename iš savo valdžios centrų nerodo judėjimo. Tik gavęs žinią apie jau įvykusį perversmą, jis iš tiesų išskubėjo ir netrukus pasirodė Vilniuje.
Kodėl Kęstutis atidavė aukščiausią valdžią Algirdui? Pats Kęstutis pasakęs Algirdui: „Tau dera būti Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, tu vyresnis brolis, o aš su tavimi einu išvien“. Matyt, vieną vertus, Kęstutis rimtai ir nepretendavo į Vilnių – Trakų kunigaikščio vieta jį visai tenkino. Antra, ne metas buvo varžytis dėl valdžios su artimiausiu savo sąjungininku. Reikėjo telkti jėgas kovai su kryžiuočiais. Algirdas ir Kęstutis susitarė gyventi santarvėje, o nukariautas žemes dalintis per pusę.
Iškart po šio perversmo Algirdas ir Kęstutis sumaniai atrėmė kryžiuočių ir jų talkininkų puolimą. Kryžiuočiams apgulus pilį Lietuvoje, jų puolimą nutraukė žinia apie lietuvių įsiveržimą į Prūsiją. Žinia buvo klaidinanti, bet privertė kryžiuočius atsitraukti į Prūsiją. Tuo tarpu Algirdas ir Kęstutis pagrindinį smūgį smogė Livonijai. Gėdingas didžiojo žygio žlugimas privertė atsistatydinti Vokiečių ordino didįjį magistrą Liudolfą Kionigą, o Algirdui buvo puiki valdymo pradžia, turėjusi įtvirtinti jo pozicijas ką tik jėga užimtame soste.
Algirdo ir Kęstučio konfliktas?
Tapęs Lietuvos valdovu Algirdas, kartu su broliu Kęstučiu, ėmėsi energingos veiklos. Jau 1345 m. lapkritį jie įsiveržė į Prūsiją, greitai apiplėšė Rastenbugą ir sėkmingai grįžo atgal, 1346 m. balandį lietuviai sunaikino Mežuotnės pilį Livonijoje, tais pačiais metais Algirdas ir Kęstutis jau sėkmingai kariavo Semboje, be to, tais pačiais metais Algirdas su visos Lietuvos kariuomene puolė Šelonę ir Lugą Naugardo žemėje ir paėmė išpirką. Taigi, po kelių smūgių Vokiečių ordinui Algirdas rado laiko atsigręžti ir į Rusios reikalus. Čia Lietuvos pozicijos buvo pakankamai geros – Lietuvos klausė Smolenskas, pietuose, Volynėje ir bent nominaliai Haliče įsitvirtino Liubartas. Tad broliai galėjo visas jėgas sutelkti kovai su kryžiuočiais ir 1347 m. dar tris kartus įsiveržė į Prūsiją.
Po didžiojo 1345 m. žygio žlugimo ir po jo sekusios lietuvių antpuolių krušos metu Vokiečių ordinas buvo sutrikęs ir laikėsi gana pasyviai, tačiau pamažu kaupė jėgas naujam dideliam puolimui, kuris turėjo prasidėti 1348 m. sausį. Šį kartą kryžiuočiai pirmą kartą nusitaikė į patį valstybės centrą – Trakų kunigaikštystę. Algirdui tai nebuvo paslaptis, ir jis tam ruošėsi, sutelkdamas karius iš visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Čia buvo sukviesti rusinų pulkai iš Volynės, Bresto, Polocko, Vitebsko, Smolensko. Atvyko ir Narimantas, kuris po Jaunučio nušalinimo buvo pabėgęs į Aukso Ordą, bet po metų susitaikė su Algirdu ir grįžo.
1348 m. pradžioje į Prūsiją atvykus riteriams iš Anglijos ir Prancūzijos, didysis magistras Henrikas Duzemeris nusprendė pirmą kartą suduoti smūgį į patį Lietuvos valstybės centrą – Trakų kunigaikštystę. Buvo sutelkta didžiulė kariuomenė (pagal Alberto Argentiniečio Strasbūro kroniką – 22 tūkst., anot Olyvos kronikos – 40 tūkst. karių), kuri sausio 24 d., vadovaujama Vokiečių ordino maršalo Zigfrydo Dahenfeldo, įsiveržė į Trakų kunigaikštystę ir 8 dienas ją niokojo, žudydama vyrus ir moteris, jaunus ir senus. Vasario 2 d. grįžtančius kryžiuočius pasivijo Algirdas ir Kęstutis su didele lietuvių ir rusinų kariuomene. Užvirė mūšis, kuriame abi pusės patyrė didelių nuostolių. Galiausiai lietuviai buvo priversti trauktis per užšalusią Strėvą. Lūžo ledas ir nemažai karių prigėrė, daugelis kitų žuvo kovoje, tame tarpe ir Narimantas.
Strėvos mūšyje didelių nuostolių patyrė ir kryžiuočiai, bet Lietuvai tai buvo itin skaudus smūgis. Tais pačiais metais kryžiuočiai du kartus nuniokojo šiaurės Žemaitiją ir pirmą kartą sudegino Veliuonos pilį. Susvyravo Lietuvos įtaka Rusios žemėse – nuo Lietuvos atsimetė Pskovas, Smolenskas, o Liubarto valdas Volynėje puolė Lenkijos karalius Kazimieras Didysis.
Apie tą patį laiką Kęstutis ryžosi dabar romantiškai atrodančiam, bet, ko gero, to meto įvykių fone desperatiškam žingsniui. Jis atsigręžė į asmeninį gyvenimą, ir darė tai taip, tarsi jam būtų nebesvarbi viešoji nuomonė. Atvykęs į Palangą jis įsimylėjo Birutę, kuri buvo pasižadėjusi dievams, ir, nepaisydamas jos paaiškinimo, jog ji negali tekėti, ją pagrobė ir jėga vedė. Vargu, ar to meto pralaimėjimų fone toks akibrokštas galėjo nesukelti mažų mažiausiai apkalbų. Kaip į tokį brolio poelgį galėjo žiūrėti Algirdas, kuriam vedybos buvo pareiga, susijusi su politiniais tikslais? Juk savo paties vedybomis jis tvirtai susiejo Vitebską su Lietuva, o Kęstutis kėlė sumaištį tokiu sunkiu valstybei metu.
Ir nenuostabu, kad, žengęs šį žingsnį, Kęstutis pradėjo ieškoti būdų, kaip apskritai atsisakyti pagoniškų papročių. Jis pradėjo derybas dėl krikšto, tarpininkaujant Lenkijos karaliui Kazimierui. 1349 m. rugsėjį popiežius Klemensas VI parašė bules, skirtas Lenkijos karaliui Kazimierui, Gniezno arkivyskupui ir Kęstučiui. Iš jų aiškėja, kad Kęstutis ketina krikštytis, ir už tai popiežius siūlė karūną jam ir jo broliams. Jei neskaitysime abstraktaus brolių paminėjimo, Algirdas šiuose dokumentuose neminimas, o juk jis buvo aukščiausias valdovas.
Ir ką gi reikštų Kęstučio bei jo brolių karūnavimas? Tai būtų kelių karalysčių įkūrimas Lietuvos valstybės vietoje, kitaip sakant – valstybės suskaldymas. Todėl aišku, kad Algirdas šioje akcijoje dalyvauti negalėjo. Tai – dar vienas desperatiškas Kęstučio žingsnis. Galbūt Kęstutis suvokė, kad nepasikrikštijusi Lietuva negalės atlaikyti Vokiečių ordino spaudimo, tačiau derybos dėl krikšto, apeinant Algirdą, nebuvo protingas sprendimas, kurį greičiausiai diktavo tuo metu tarp brolių išryškėję nesutarimai. Tačiau šios derybos greitai žlugo, nes jose tarpininkavęs Kazimieras nusprendė, kad jam bus naudingiau, pasinaudojant proga, pulti Liubarto valdas.
Dar kartą Kęstutis derėjosi dėl separatinio krikšto ir karūnos 1351 m. su Vengrijos karaliumi Liudviku. Pastarasis su Lenkijos kariuomene žygiavo prieš Lietuvą, bet, susitikęs Kęstutį, pradėjo su juo derybas. Rugpjūčio 15 d. buvo sudaryta sutartis tarp Kęstučio ir Liudviko. Kęstutis vėl žadėjo krikštytis ir už tai turėjo gauti karūną. Tą jis turėjo padaryti su Liudviko pagalba, todėl pagal pagoniškus papročius paaukojęs jautį ir prisiekęs laikytis sutarties, jis kartu su Liudviku patraukė į jo sostinę Budą. Iš tiesų toks Kęstučio elgesys yra sunkiai paaiškinamas – aukštą padėtį valstybėje užimantis Trakų kunigaikštis ryžtasi tapti bėgliu, pretenduojančiu į Lietuvos sostą. Daugelis istorikų šią priesaiką laiko Kęstučio taktine gudrybe, siekiant atitraukti priešo kariuomenę nuo Lietuvos. Tai panašu į tiesą, nes pakeliui į Budą Kęstutis po 3 dienų pabėgo ir grįžo į Lietuvą. Tačiau tai, kad Liudvikas juo patikėjo, rodo, jog iš Kęstučio tokio žingsnio tuo metu galima buvo tikėtis. Matyt, jo santykiai su Algirdu dar nebuvo visai atšilę arba bent jau kaimynai apie tai nežinojo.
Algirdo ir Kęstučio susitaikymas
Kaip ten bebūtų, nuo 1352 m. Algirdas ir Kęstutis vėl veikė vieningai. Tų metų vasarį jie kartu su didele kariuomene įsiveržė į Prūsiją, atsakydami į ką tik įvykdytą kryžiuočių antpuolį į Žemaitiją. Nuo šiol tarp brolių nematyti jokių nesutarimo ženklų. Kas atsitiko, kaip jiems pavyko vėl susitaikyti?
Vytauto liudijimu paremtame Lietuvos metraštyje taip pasakojama apie dar vieną Algirdo ir Kęstučio sutartį: „Iš visų sūnų Algirdas pamilo didįjį kunigaikštį Jogailą, o didysis kunigaikštis Kęstutis buvo pamilęs didįjį kunigaikštį Vytautą. Ir paskyrė juos dar prie savo gyvos galvos užimti jų vietas – būti didžiaisiais kunigaikščiais“.
Tokia sutartis negalėjo atsirasti anksčiau kaip 1350–1352 m., kai gimė Vytautas ir Jogaila. Abu jie buvo pirmagimiai sūnūs iš antrųjų Algirdo ir Kęstučio santuokų. Algirdas antrą kartą vedė nedaug vėliau už Kęstutį – 1351 m. Abu broliai turėjo sūnų iš pirmosios santuokos. Kęstutis – Butautą, Survilą ir Vaidotą, Algirdas – Teodorą, Andrių, Dmitrijų, Konstantiną ir Vladimirą. Abiems iškilo ta pati problema – jie norėjo savo įpėdiniais matyti sūnus iš antrosios santuokos. Tam reikėjo įveikti sūnų iš pirmosios santuokos pasipriešinimą, o kad jo būta, rodo kiek vėlesni įvykiai – 1365 m. Butautas ir Survila pabėgo į Vokiečių ordino žemes ir su kryžiuočių pagalba bandė užimti Vilnių, o vyresnieji Algirdaičiai maištauti pradėjo po tėvo mirties. Tokiomis aplinkybėmis Algirdui ir Kęstučiui tarpusavio vienybė tapo dar aktualesnė. Nebuvo galima duoti preteksto vidaus kovoms, juo labiau, kad ir kryžiuočių grėsmė niekur neišnyko.
Karas su kryžiuočiais
Karas su kryžiuočiais buvo pagrindinė to meto Lietuvos aktualija. Viskas turėjo būti pajungta šiai kovai dėl išlikimo. Ir pastangos gyventi santarvėje, ir Rytų politika, pasižymėjusi nuostabiai greitu Lietuvos teritorijos ir įtakos plėtimu Rusios žemėse. Juk tik iš jų Lietuva galėjo semtis resursų tai žūtbūtinei kovai, kai, tuo tarpu, Ordinas buvo remiamas viso Vakarų Europos.
Yra paskaičiuota, kad Vokiečių ordinas Algirdo ir Kęstučio laikais, 1345–1382 m., surengė 96 žygius į Lietuvą, jų metu sunaikino 22 lietuvių pilis. 1367 m. jiems pavyko užimti strategiškai svarbią Lietuvos teritorijos dalį su Veliuonos pilimi. Vietoj jos kryžiuočiai 1368 m. pasistatė Marienburgo pilį.
Atsakydami į šiuos išpuolius lietuviai per tą patį laikotarpį surengė 50 žygių ir sunaikino 17 kryžiuočių pilių. Tai gana įspūdingas rezultatas, ypač įvertinant tai, kad iki Algirdo ir Kęstučio laikų lietuviams pilis imti nesisekė. Tai rodo, jog broliai turėjo neeilinių karinių gabumų.
Algirdo laikų mūro pilys
Algirdas ir Kęstutis rūpinosi ir krašto tvirtinimu naujomis pilimis, visų pirma Lietuvoje neįprastomis mūrinėmis, kurios buvo statomos valstybės centre. Iš savo tėvo Gedimino jie paveldėjo tris mūro pilis (Vilnių, Senuosius Trakus ir Krėvą) ir patys pratęsė šį darbą – Kęstutis pastatė Kauno ir Trakų Pusiasalio pilis, o Algirdo valdose iškilo Medininkų ir Lydos pilys. Greičiausiai buvo plečiami ir Vilniaus gynybiniai įtvirtinimai. Tuo pačiu metu Volynėje mūro pilis pradėjo statyti ir Liubartas, o Podolėje – Karijotaičiai.
Kryžiuočių pilys, paimtos 1345–1382 m.
Laimėjimus imant kryžiuočių pilis, kaip svarbiausią to meto karybos laimėjimą, galima detalizuoti. Šiuo gebėjimu Algirdas ir Kęstutis pasižymėjo nuo pat savo valdymo pradžios. Dar 1345 m. pradžioje, apgaulingo manevro metu įsiveržę į Livoniją, broliai sugriovė dvi pilis – Tervetę ir Mintaują (Jelgavą), 1346 m. sunaikino ir Mežuotnę.
Vėliau jie paėmė ne vieną pilį Prūsijoje: 1354 m. – Vartenbergą, 1361 m. – Johanisburgą ir Ekersbergą. 1365 m. Kęstutis užėmė Angerburgą, o kito tų pačių metų žygio metu, kartu su Algirdu, net tris Ragainės apylinkių pilis – Kaustryčius, Skalvių pilį ir Spitrę. 1366 m. dar kartą paimtas Johanisburgas, 1369 m. – Gotesverderis (Naujasis Kaunas), 1371 m. – Tamaviškės, 1371 m. – Vartenbergas, 1376 m. – Taplaukis. Jau po Algirdo mirties 1379 m. buvo paimta Klaipėda ir Ekersbergas. Čia buvo didesnis Kęstučio indėlis, bet svarbiausiuose žygiuose visuomet dalyvaudavo ir Algirdas su savo pajėgomis. Savo ruožtu Kęstutis dalyvaudavo svarbiausiuose Algirdo Rytų žygiuose. Todėl teiginio, kad Kęstutis rūpinosi Lietuvos gynyba nuo kryžiuočių, o Algirdas – Rusios reikalais, nereikia suabsoliutinti. Rytų ir Vakarų politika buvo neatskiriamai susijusi ir viena be kitos neįmanoma. Algirdas ir Kęstutis ją vykdė, veikdami išvien.
Bandymai užkirsti kelią Ordino puldinėjimams
1358 m. Algirdas ir Kęstutis, šį kartą jau veikdami kartu, padarė bene rimčiausią nuo Gedimino laikų bandymą susitarti dėl Lietuvos krikšto. Abu puikiai suprato, kad be krikšto Lietuva neatsilaikys prieš kryžiuočių puolimą, bet siekė išsiderėti garantijų. Derybos dėl krikšto buvo vedamos su Vokietijos imperatoriumi Karoliu IV. Kęstutis net asmeniškai buvo nuvykęs pas imperatorių, o tai rodo ypatingą Lietuvos valdovų suinteresuotumą susitarti. Tačiau derybos nutrūko.
Dažnai aiškinama, kad tai atsitiko dėl pernelyg didelių Algirdo reikalavimų. Jis reikalavo iškelti Vokiečių ordiną į stepes kovoti prieš totorius, o Pabaltijyje pusę jų valdytų teritorijų atiduoti Lietuvai. Imperatorius negalėjęs patenkinti tokių reikalavimų. Betgi iš tiesų niekas iš jo ir nereikalavo įgyvendinti šią programą. Priimti šiuos reikalavimus jam būtų taip pat nieko nekainavę, kaip ir jo pirmtakams, „dovanojusiems“ Ordinui Lietuvą. Programos įgyvendinimas būtų jau Lietuvos reikalas.
Lietuva norėjo tik vieno – kad po krikšto Vakarų Europa liautųsi rėmusi Ordiną ir pripažintų Lietuvos teisę atsikovoti jo užimtas žemes. Ordino iškėlimas į stepes buvo greičiau geranoriškas gestas – savotiškos kompensacijos – naujo puolimo objekto Ordinui pasiūlymas. Juk Ordino paskirtis buvo kovoti su nekrikščioniais. Puldinėti katalikišką Lietuvą jis nebūtų turėjęs jokio ideologinio pagrindo.
Tai, kad imperatorius galiausiai apsisprendė nepatenkinti Lietuvos reikalavimų, lėmė, matyt, tai, kad jis vis dėlto nesiryžo atsisakyti Vokiečių ordino rėmimo politikos. O be šito Algirdui ir Kęstučiui krikštas neteko svarbiausios jo prasmės – sustabdyti kryžiuočių agresiją.
Lietuvos teritorijos išplėtimas
Rytų fronte Algirdo laikais stebime Lietuvos triumfo žygį. Jei kas Algirdui ir nepavyko, tai tik dėl to, kad užmojai ir plotai buvo pernelyg dideli. Bet ir tai, kas pavyko, buvo labai daug. Tiek išplėsti Lietuvos teritoriją nesugebėjo joks kitas Lietuvos valdovas. 1355–1359 m. Algirdas prijungė prie Lietuvos dalį Smolensko žemės (Bialą, Rževą, Brianską, Mstislavlį). Centrinė Smolensko kunigaikštystės dalis liko vietinio kunigaikščio Sviatoslavo valdžioje, bet turėjo pripažinti vasalinę priklausomybę nuo Algirdo.
Nuo Algirdo laikų Lietuvai priklausė ir didžioji dalis dabartinės Ukrainos teritorijos. Didžiausias jo laimėjimas ir visos nukariavimų programos kulminacinis taškas – 1362 m. įvykęs mūšis prie Mėlynųjų Vandenų. Vėliau dar buvo rengiami žygiai į Maskvą, tiesa, nedavę norimų rezultatų.
Mėlynųjų Vandenų mūšis 1362 m. ir Kijevo prijungimo prie Lietuvos problema
1362 m. rudenį, Algirdas, pasinaudodamas Aukso ordos vidaus kovomis, sumušė totorius prie Mėlynųjų Vandenų ir užėmė Podolę bei Kijevą. Į Kijevą buvo įžengęs dar Gediminas, tačiau nors jis čia greičiausiai ir pasodino savo brolį Teodorą (yra tuo abejojančių), jis neįjungė Kijevo į Lietuvos valstybės sudėtį, o tenkinosi jo daline priklausomybe nuo Lietuvos. Daline, nes savo teises į Kijevą išsaugojo ir iki tol jį valdžiusi Aukso orda. Susiklostė savotiškas Lietuvos ir Aukso ordos kondominiumas.
Mūšyje prie Mėlynųjų vandenų sutriuškinęs totorius, Algirdas dar kartą paėmė Kijevą, jau stipriau susiedamas jį su Lietuva. Čia jis pasodino savo sūnų iš pirmosios santuokos Vladimirą. Podolėje tuo pačiu metu įsitvirtino Karijotaičiai. Manoma, kad kartu su Kijevu Lietuva tuo metu užvaldė dideles Pietų Rusios teritorijas, nominaliai siekusias gal net Juodosios jūros pakrantes (nors prie Juodosios jūros realią Lietuvos valdžią įtvirtino tik Vytautas).
Trys žygiai į Maskvą
Savo valdymo pabaigoje Algirdas nebepasiekė tokių įspūdingų pergalių, bet jo siekiai buvo ne mažiau ambicingi. 1368, 1370 ir 1372 m. Algirdas, remdamas savo svainį Tverės kunigaikštį Michailą, surengė 3 karo žygius į Maskvą. Dėl konflikto su Maskvos kunigaikščiu Dmitrijumi Ivanovičiumi pasitraukęs į Lietuvą, Michailas prašė Algirdo žygiuoti į Maskvą. Algirdas pasiūlymą priėmė. 1368 m. jis netikėtai įsiveržė į Maskvos valdas, pasiekė pačią Maskvą, sudegino miestą ir tris dienas laikė apgultyje Kremlių. Atsitraukė Kremliaus nepaėmęs. 1370 m. Maskva vėl puolė Tverę ir Michailas vėl atbėgo prašyti Algirdo paramos. Šį kartą Algirdas laikė apgulęs Maskvą net 8 dienas, bet galiausiai vėl atsitraukė. Tverės kunigaikščiui Michailui pavyko įkalbėti Algirdą pulti Maskvą dar ir 1372 m., bet šį kartą Algirdas susitaikė su Maskvos kunigaikščiu net nepasiekęs Maskvos.
Nors paimti Maskvos nepavyko, XVI a. Lietuvos metraščiuose šiuos žygius apibendrino pakili legenda, ilgam išlikusi žmonių atmintyje. Legendoje Algirdas, pasigailėjęs Maskvos kunigaikščio, maloningai palieka jam Maskvą ir susitaiko su juo, bet po to simboliškai smogia ietimi į Maskvos vartus, sakydamas: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos!“ Aišku, maloniausia šį epizodą buvo prisiminti patiems lietuviams, ypač tada, kai dar labiau sustiprėjusi Maskva tapo neįveikiamu priešu. Taip buvo ir metraščių sukūrimo metu, ir net 20 a. viduryje, kuomet šis siužetas labai mėgtas nuo sovietų valdžios į Vakarus pabėgusių lietuvių emigrantų – tuo metu Algirdo žygiai į Maskvą buvo pavaizduoti ne viename dailės kūrinyje.
Reikia pastebėti, kad be savo uošvio Tverės kunigaikščio Michailo interesų Algirdas turėjo ir savų tikslų, kovodamas su Maskva. Jam reikėjo išplėšti Lietuvos stačiatikius iš Lietuvos atžvilgiu priešiškai nusiteikusio metropolito Aleksijaus valdžios. Pastarasis rezidavo Maskvoje ir vykdė promaskvietišką politiką. Tuo tarpu po Lietuvos metropolito Romano mirties 1361 ar 1362 m., Algirdui nesisekė išsirūpinti naują metropolitą Lietuvai.
Tad kovų tarp Lietuvos ir Maskvos įkarštyje Algirdas vedė ir diplomatinę kovą Konstantinopolio patriarcho Filotėjaus dvare, kaltindamas Aleksijų ir reikalaudamas atskiro metropolito Lietuvai.
Savo laiške Filotėjui 1371 m. Algirdas aiškino: „Pagal tavo palaiminimą jų metropolitas juos laimina kraujo praliejimams iki šiol. Mūsų tėvų metu tokių metropolitų nebuvo kaip šitas metropolitas: jis laimina maskvėnus kraują praliejantiems karams ir neina nei pas mus, nei vyksta į Kijevą; ir jeigu kuris asmuo man prisiekia, bučiuodamas kryžių, ir pabėga pas juos, metropolitas atleidžia jį nuo šios priesaikos. Ar kur nors pasaulyje girdėta, kad būtų panaikinama priesaika?“
Ir dar: „Metropolitui derėtų laiminti maskvėnus, kad jie mums ateitų į pagalbą, nes mes už juos kovojame su vokiečiais. Mes kviečiame metropolitą pas save, tačiau jis visai neatvyksta pas mus; duok mums kitą metropolitą Kijevui, Smolenskui, Tverei, Mažajai Rusiai, Novosiliui, Nižnij Novgorodui.“
Kovų su Maskva rezultatai
Žygių į Maskvą rezultatas buvo gana kuklus ir reiškė netgi tam tikrą Lietuvos atsitraukimą iš turėtų pozicijų. 1372 m. žygis baigėsi paliaubų sudarymu. 1375 m. Tverė turėjo pripažinti Maskvos viršenybę ir atsisakyti sąjungos su Lietuva. Į Maskvos įtaką laikinai pateko ir Smolenskas.
Tačiau 1375 m. Algirdas pasiekė, kad Rusios metropolitu būtų įšventintas jam palankus Kiprijonas. Šis diplomatinis laimėjimas Algirdo gyvenimui einant į pabaigą leido stabilizuoti Lietuvos iškovojimus Rusioje, apsisaugant nuo Lietuvai itin pavojingos antilietuviškos propagandos per stačiatikių bažnyčios struktūras.
Algirdo iniciatyva: trijų Lietuvos stačiatikių kankinių kanonizavimas
Stačiatikių bažnyčios, kaip didelę ideologinę reikšmę turinčios struktūros, priartinimą prie Lietuvos valstybės poreikių Algirdas laikė vienu svarbiausių savo uždavinių. Siekdamas atskiros Lietuvos metropolijos jis nepasitenkino vien politinio pobūdžio argumentais, bet rūpinosi ir Lietuvos stačiatikių bažnyčios ideologiniu pagrindu. Savarankiškai metropolijai reikėjo savų šventųjų.
Siekdamas pakelti Lietuvos stačiatikių bažnyčios prestižą kovojant dėl atskiro metropolito, Algirdas inicijavo trijų legendinių Lietuvos stačiatikių kankinių kanonizavimą. Tai buvo legenda apie kažkada, neapibrėžtais laikais, neįvardinto Lietuvos valdovo nužudytus tris Lietuvos stačiatikius, atsisakiusius paklusti įsakymui išsižadėti krikščioniškų papročių. Neaišku, ar legenda turėjo kokį nors istorinį pagrindą, tačiau bet kuriuo atveju jis buvo labai miglotas. Ne tai svarbiausia – tokie „savi“ kankiniai su grynai „lietuviška“ istorija tiko Lietuvos stačiatikių metropolijai.
Tačiau vėlesnių metraštininkų ir net kai kurių šiuolaikinių istorikų darbuose šios Algirdo iniciatyvos laukė kurioziškas likimas. XVI a. Maskvos metraščiuose atsiranda nauja Trijų Lietuvos kankinių legendos versija, kuri papildoma naujomis, anksčiau negirdėtomis detalėmis: tris kankinius nužudyti įsakęs Lietuvos valdovas sutapatinamas su pačiu Algirdu, išgalvojama veiksmo vieta – Vilnius, ir data – 1347 metai. XVI a. metraščiams panašūs kuriozai būdingi, bet juo labiau stebina naujausi istoriografiniai „atradimai“, pagal kuriuos visais šitais prasimanymais besąlygiškai tikima.
Istorikas Darius Baronas išleido net visą studiją, kurioje šita legenda – būtent vėlyvoji jos interpretacija – laikoma neabejotina istorine tiesa. Argumentų dėl vėlyvųjų elementų patikimumo nepateikiama jokių – įrodymo iliuzija kuriama įrodinėjant, kad legenda buvo žinoma jau Algirdo laikais. Taip, ji buvo žinoma, betgi Algirdo laikų versijoje šios legendos veiksmas niekaip nesietas su Algirdu.
Paskutinis mūšis
Nepaisant atkaklių ir gana sėkmingų kovų, kuriomis pasižymėjo Algirdo valdymas, į jo gyvenimo pabaigą kryžiuočių spaudimas stiprėjo. 1370 m. Algirdas ir Kęstutis buvo įsiveržę į Sembą iki pat Karaliaučiaus ir susikovė su kryžiuočiais Rudavos mūšyje. Mūšio rezultatas vertinamas prieštaringai – kryžiuočiai jį laikė savo pergale, bet iš tiesų jie patyrė didelių nuostolių, o lietuviai tvarkingai atsitraukė. Vis dėlto toliau kryžiuočių puolimai tik intensyvėjo. 1375 m. jie pasiekė Trakus ir Vilnių, bet pulti Vilniaus dar nesiryžo.
Naujo savo žygio metu 1377 m. vasario 6 d. kryžiuočiai pirmą kartą nusiaubė Vilnių ir sudegino pusę miesto. Algirdas tuo metu jau buvo ligotas ir skaičiavo paskutiniuosius savo gyvenimo mėnesius. Tačiau jis pats vadovavo Vilniaus gynybai ir kvietė kryžiuočių vadus į derybas, visaip vilkindamas laiką. Vytautas tuo tarpu naikino kryžiuočių atsitraukimo kelyje paliktas maisto atsargas. Kai kryžiuočiai grįžo atgal, turėjo kęsti badą ir nuolatinį Vytauto kariuomenės persekiojimą, kuris tęsėsi iki pat Tamavos pilies.
1377 m. gegužės pabaigoje (apie 24 d.) Algirdas mirė, įpėdiniu palikdamas sūnų Jogailą. Vykdydamas su broliu sudarytą sutartį, Kęstutis parėmė Jogailą ir padėjo jam įsitvirtinti valdžioje.
Algirdo kapas
Kur Algirdas palaidotas? Lietuvos metraščių legenda nurodo, kad Lietuvos valdovų laidojimo vieta buvo Šventaragio slėnis Vilniuje, Vilnios ir Neries santakoje. Ir iš tiesų yra žinoma, kad net Kęstutis buvo laidojamas ne Trakuose, o Vilniuje. Tačiau Jonas Dlugošas – vienintelis šaltinis, nurodantis Algirdo palaidojimo vietą – sako, kad Algirdas buvo iškilmingai sudegintas Kukovaičio miške netoli Maišiagalos pilies.
Abejoti šia žinia nėra pagrindo. Vykintas Vaitkevičius net surado 16–18 a. duomenų, kad Kukovaičiu vadintas Gudulinės kaimas, esantis į šiaurę nuo Maišiagalos, Širvintų rajone. Be to, šalia esantis Turlojiškių pilkapynas – tikėtina Algirdo palaidojimo vieta.
Tačiau kodėl Algirdas laidotas ne Šventaragyje? Ar klysta legenda, ar Algirdui buvo padaryta išimtis? Kęstučio palaidojimo aplinkybės rodytų, kad legenda vis dėlto neklysta. Tačiau prieš tris mėnesius iki Algirdo mirties Vilnius, kaip minėta, buvo nuniokotas kryžiuočių. Algirdui mirus, čia dar tebevyko atstatymo darbai. Matyt, tai ir lėmė Algirdo laidotuvių perkėlimą į kitą šventvietę. Visą gyvenimą kovojęs valdovas ir karvedys mirė teberusenant nebaigto karo liepsnoms. Tačiau jo veikla lėmė, kad būsimai pergalei buvo padėtas tvirtas pagrindas.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
