Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Gardinas, Lyda, Naugardukas ir Brasta: istoriniai Baltarusijos miestai ar istoriniai miestai dabartinėje Baltarusijoje?

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Gardinas, Lyda, Naugardukas ir Brasta: istoriniai Baltarusijos miestai ar istoriniai miestai dabartinėje Baltarusijoje?

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Gardinas, Lyda, Naugardukas ir Brasta: istoriniai Baltarusijos miestai ar istoriniai miestai dabartinėje Baltarusijoje?

Parašytas: 22 Lie 2026 17:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28618
Miestas: Ignalina

Gediminas Ragauskas
https://www.facebook.com/groups/1533380 ... 270103295/

Gardinas, Lyda, Naugardukas ir Brasta: istoriniai Baltarusijos miestai ar istoriniai miestai dabartinėje Baltarusijoje?

Šie du apibūdinimai reiškia ne tą patį.

Pasakymas „istorinis Baltarusijos miestas“ suponuoja, kad miestas ilgą laiką formavosi Baltarusijos valstybiniame arba baltarusių tautiniame kontekste.

Pasakymas „istorinis miestas dabartinėje Baltarusijoje“ reiškia tik tai, kad senas, gilią istoriją turintis miestas dabar yra Baltarusijos teritorijoje.

Gardino, Lydos, Naugarduko ir Brastos istorija rodo, kad tikslus yra būtent antrasis apibūdinimas. Didžioji šių miestų politinės, administracinės ir institucinės raidos dalis vyko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Pirmiausia – svarbi pastaba apie gyventojų sudėtį

LDK laikais nebuvo šiuolaikinių tautinių surašymų. Žmonės dažniausiai buvo skirstomi pagal tikėjimą, luomą, teisinę bendruomenę, gyvenamąją vietą ar mokestinę kategoriją, o ne pagal dabartines tautybes.

Todėl neįmanoma sąžiningai parašyti, kad, pavyzdžiui, XVI a. Gardine gyveno tiksliai 35 procentai lietuvių, 40 procentų rusėnų ir 15 procentų lenkų. Tokie skaičiai būtų išgalvoti.

Galime nustatyti tik apytikrę sudėtį pagal:

bažnyčių, cerkvių, sinagogų ir mečečių tinklą;
namų bei mokesčių registrus;
dvarų inventorius;
vietovardžius ir gyventojų vardus;
miestų privilegijas atskiroms bendruomenėms.

Taip pat būtina prisiminti: LDK rusėnas nėra automatiškai šiuolaikinis baltarusis. Rusėnai buvo daug platesnė istorinė ir kultūrinė bendruomenė, gyvenusi Lietuvos valstybėje. Tik dalies jų palikuonys XIX–XX a. įsiliejo į vėlai susiformavusią baltarusių tautą.

Gardinas

Gardinas pirmą kartą paminėtas 1127 m. Nuo XIII a. vidurio iki 1795 m., daugiau kaip penkis šimtmečius, jis priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Nuo 1413 m. buvo Trakų vaivadijos miestas, vėliau – apskrities centras. Gardine posėdžiavo LDK Ponų Taryba ir Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, veikė LDK iždo komisija, miestas buvo viena svarbiausių Lietuvos valdovų rezidencijų.

Jo valstybinė priklausomybė:

XIII a. vidurys–1795 m. – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė;
1795–1915 m. – Rusijos imperija;
1915–1919 m. – Vokietijos okupacija;
1920 m. Lietuvos–Sovietų Rusijos sutartimi pripažintas Lietuvai;
1920 m. spalis–1939 m. – Lenkijos valdžia;
1939–1941 m. – Baltarusijos SSR;
1941–1944 m. – Vokietijos okupacija;
1944–1991 m. – Baltarusijos SSR Sovietų Sąjungoje;
nuo 1991 m. – Baltarusijos Respublika.

Kas gyveno Gardine LDK laikais?

Gardinas buvo lietuvių ir rusėnų kalbinių bei kultūrinių arealų sandūroje.

Miesto krikščioniškąją gyventojų dalį sudarė:

- senasis rusėniškai kalbantis stačiatikių sluoksnis;
- lietuviškai kalbantys ar lietuviškos kilmės gyventojai;
- katalikai, susiję su valdovo dvaru, kariuomene, administracija ir amatais;
- ilgainiui lenkų kalbą perimanti bajorijos bei miestiečių dalis.

Iki XIX a. vidurio Gardinas su gretimomis apylinkėmis dar buvo priskiriamas lietuvių etnografiniam plotui. Tai rodo, kad lietuviškas elementas nebuvo vien keli atvykę pareigūnai ar kariai.

Gardine nuo XIV a. gyveno ir žydai. 1549 m. jiems buvo nustatyta sumokėti apie 17 procentų visų miestui skirtų mokesčių. Tai nėra tikslus gyventojų procentas – turtingesnė prekybinė bendruomenė galėjo mokėti santykinai daugiau. Kitas XVI a. antrosios pusės šaltinis mini 56 žydų namus iš 712 miesto namų, tai būtų apie 8 procentus namų. Abu skaičiai rodo reikšmingą, bet dar ne dominuojančią žydų bendruomenę.

Todėl XVI a. Gardiną tiksliausia apibūdinti kaip mišrų lietuvių ir rusėnų Lietuvos valstybės miestą su augančia žydų bendruomene. XVII–XVIII a. didėjo katalikų ir žydų reikšmė, stiprėjo aukštesniųjų sluoksnių polonizacija, bet tai nebuvo baltarusių nacionalinis miestas.

Ką rodo Lenkijos laikų surašymai?

1921 m. pagal deklaruotą tautybę Gardine buvo užrašyta apie 49,9 procento lenkų, 43,4 procento žydų, 4,3 procento baltarusių ir 2 procentai rusų.

Tačiau šių skaičių negalima priimti kaip objektyvaus etninės kilmės mato. Gardinas tuo metu jau buvo Lenkijos valdomas. 1921 m. dar tik prasidėjo tarpukario valstybinė polonizacija, bet gyventojų savivoką jau buvo stipriai paveikusi ankstesnė bajorijos ir miestiečių polonizacija, katalikybės siejimas su lenkiškumu bei lenkų kalbos socialinis prestižas.

Tą rodo net paties surašymo kategorijų neatitikimas: pagal tikybą judaizmo išpažinėjų Gardine buvo daugiau negu žydų tautybę deklaravusių žmonių. Vadinasi, dalis judaizmo išpažinėjų tautybės grafoje jau buvo įrašyti lenkais.

1931 m. duomenis dar labiau veikė dešimtmetis lenkiškos administracijos ir švietimo. Šis surašymas išvis neklausė tautybės – buvo klausiama „gimtosios kalbos“. Daugiakalbėje visuomenėje atsakymas „lenkų“ galėjo reikšti ne vien etninę kilmę, bet ir mokyklos, administracijos, karjeros ar prestižinės kultūros kalbą. Mokslininkai yra pažymėję, kad 1931 m. surašymo duomenys etninei sudėčiai nustatyti nėra visiškai patikimi.

Lyda

Lyda nuo XIII a. vidurio iki 1795 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1323–1328 m. Gediminas pastatė Lydos pilį. Nuo 1413 m. miestas priklausė Vilniaus vaivadijai, o nuo 1568 m. buvo Lydos apskrities centras.

Valstybinė priklausomybė:

XIII a. vidurys–1795 m. – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė;
1795–1915 m. – Rusijos imperija;
1915–1918 m. – Vokietijos okupacija;
1919–1920 m. – Lenkijos ir bolševikų kovų zona;
1920 m. Lietuvos–Sovietų Rusijos sutartimi pripažinta Lietuvai;
1921–1939 m. – Lenkijos valdžia;
1939–1941 m. – Baltarusijos SSR;
1941–1944 m. – Vokietijos okupacija;
1944–1991 m. – Baltarusijos SSR;
nuo 1991 m. – Baltarusijos Respublika.

Kas gyveno Lydoje LDK laikais?

Lyda iš šių keturių miestų buvo glaudžiausiai susijusi su lietuvišku etniniu ir kalbiniu arealu.

XVI–XVIII a. Lydos apylinkių dvarų inventoriuose ir karališkųjų miškų dokumentuose vyravo lietuviški vietovardžiai bei lietuviškos valstiečių pavardės. Dar XIX a. pradžioje, jau praėjus keliems dešimtmečiams po LDK sunaikinimo, dauguma Lydos ir jos apylinkių gyventojų kalbėjo lietuviškai. Tik XIX a. antrojoje pusėje kraštas ėmė sparčiau gudėti ir lenkėti per bažnyčias bei mokyklas.

Pačiame mieste, kaip ir daugelyje LDK miestų, kalbinė sudėtis galėjo būti mišresnė negu aplinkiniuose kaimuose.

Čia gyveno:

- lietuviai ir lietuviškos kilmės gyventojai;
- rusėniškai kalbantys stačiatikiai;
- katalikų dvasininkai, amatininkai ir administracijos žmonės;
- nuo XVI a. vidurio dokumentuojama žydų bendruomenė.

Žydai Lydoje pirmą kartą aiškiai minimi XVI a. viduryje, o 1579 m. Steponas Batoras suteikė jiems privilegiją ir leido statyti sinagogą. Tai rodo, kad bendruomenė jau buvo įsitvirtinusi, bet dar nebuvo pagrindinė miesto gyventojų dalis.

Tikslių lietuvių ir rusėnų procentų neturime. Tačiau bendras vaizdas leidžia LDK laikų Lydą apibūdinti kaip lietuvių etninio krašto miestą, kuriame susitiko lietuviškai ir rusėniškai kalbančios krikščionių bendruomenės, o vėliau augo žydų gyventojų dalis.

Kodėl 1921 m. surašymas parodė tiek daug „lenkų“?

1921 m. Lenkijos surašyme Lydoje apie 65,8 procento gyventojų deklaruoti lenkais, 32,4 procento – žydais, o baltarusių nurodyta mažiau nei vienas procentas.

Tačiau pagal religiją žydai sudarė apie 40 procentų miesto gyventojų – gerokai daugiau negu žydų tautybę deklaravusių žmonių. Vadinasi, dalis judaizmo išpažinėjų tautybės grafoje įrašė lenkų tautybę. Lygiai taip pat vietinis katalikas galėjo deklaruotis lenku, nors jo šeimos šaknys buvo lietuviškos, rusėniškos ar mišrios.

1921 m. rezultatai negali būti vien tarpukario polonizacijos pasekmė, nes nuo Lenkijos valdžios įsitvirtinimo buvo praėję nedaug laiko.

Tačiau jie jau atspindėjo:

- kelis šimtmečius vykusią bajorijos ir dalies miestiečių polonizaciją;
- katalikybės tapatinimą su lenkiškumu;
- lenkų kalbos socialinį prestižą;
- karų, pabėgėlių ir gyventojų judėjimo poveikį;
- žmonių norą tapatintis su valdančios valstybės kultūra.

Iki 1931 m. prie to prisidėjo dar dešimtmetis lenkiško švietimo ir administracinės polonizacijos. Todėl tarpukario surašymai rodo tuometinę deklaruojamą tapatybę, bet neįrodo, kad Lyda nuo seno buvo etniškai lenkiškas miestas.

Naugardukas

Naugardukas nuo XIII a. buvo Lietuvos valstybės miestas, o nuo 1507 m. – LDK Naugarduko vaivadijos centras. Jame posėdžiavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas.

Jo priklausomybė:

XIII a.–1795 m. – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė;
1795–1915 m. – Rusijos imperija;
Pirmojo pasaulinio karo metais – Vokietijos okupacija;
1921–1939 m. – Lenkijos valdžia;
1939–1941 m. – Baltarusijos SSR;
1941–1944 m. – Vokietijos okupacija;
1944–1991 m. – Baltarusijos SSR;
nuo 1991 m. – Baltarusijos Respublika.

Kas gyveno Naugarduke LDK laikais?

Naugarduke rusėniškas miesto gyventojų sluoksnis tikriausiai buvo stipresnis negu Lydoje ar Gardine. Ankstyvasis miesto branduolys buvo susijęs su Rusios kultūrine ir stačiatikių religine aplinka, todėl didelė krikščionių miestiečių dalis tikriausiai kalbėjo rusėniškai ir buvo stačiatikiai.

Tačiau šalia jų gyveno ir veikė:

- Lietuvos valdovo administracija ir įgula;
- lietuvių kilmės bajorai bei pareigūnai;
- katalikai;
- Vytauto apgyvendinti Lietuvos totoriai;
- nuo XVI a. dokumentuojama žydų bendruomenė.

Žydų bendruomenė Naugarduke aiškiai minima nuo 1529 m. ir XVI a. tapo neatskiriama miesto dalimi.

Naugarduko religinė topografija atspindėjo miesto daugiakultūriškumą: jame veikė stačiatikių ir katalikų šventovės, sinagoga bei totorių mečetė. Tačiau šventovių skaičius nėra tiesioginis gyventojų procentų matas.

Todėl Naugarduką galima apibūdinti kaip daugiausia rusėniškai kalbantį ankstyvosios Lietuvos valstybės miestą su lietuvišku politiniu ir kariniu sluoksniu, katalikais, žydais bei totoriais.

Rusėniškai kalbanti dauguma, jeigu ji iš tiesų buvo, nepaverčia miesto baltarusišku. Tuo metu nebuvo nei baltarusių tautovardžiu besivadinančios miesto bendruomenės, nei Baltarusijos valstybės.

Litvinistai Naugarduką dažnai skelbia pirmąja LDK sostine. Tačiau net jeigu jis buvo viena svarbiausių Mindaugo rezidencijų ir ankstyvosios valstybės centrų, tai būtų Lietuvos valstybės, o ne Baltarusijos sostinė.

Lenkijos laikų demografija

1921 m. Naugarduke gyveno 6 367 žmonės, iš kurių 3 405, arba apie 53,5 procento, buvo judaizmo išpažinėjai. Taigi didžiausia miesto bendruomenė buvo žydai, o ne baltarusiai ar lenkai.

Likusią dalį sudarė katalikai ir stačiatikiai, taip pat nedidelė musulmonų totorių bendruomenė.

Tautybės deklaracija čia taip pat negali būti mechaniškai sutapatinta su kilme: katalikai buvo linkę deklaruotis lenkais, o dalis stačiatikių galėjo vadintis baltarusiais, rusais arba tiesiog vietiniais.

Tarpukariu baltarusiškos mokyklos ir organizacijos Lenkijoje patyrė administracinį spaudimą. 1928 m. Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose buvo tik 69 mokyklos, kuriose bent iš dalies vartota baltarusių kalba, palyginti su daugiau kaip dviem tūkstančiais lenkiškų mokyklų; vėliau baltarusiškų mokyklų skaičius dar mažėjo.

Todėl 1931 m. „lenkų kalbos“ dalis jau buvo veikiama ne tik senesnės kultūrinės polonizacijos, bet ir konkrečios tarpukario valstybės švietimo politikos.

Brasta – Lietuvos Brasta

Brasta pirmą kartą minima XI a. pradžioje kaip Berestjė. Iš pradžių ji priklausė Turovo, Kijevo ir Voluinės politinei erdvei. Apie 1319 m. Brasta buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir joje liko iki 1795 metų. Nuo 1566 m. buvo LDK Brastos vaivadijos centras.

Valstybinė priklausomybė:

XI a. pradžia – Turovo kunigaikštystė;
XI–XIII a. – Lenkijos, Kijevo ir Voluinės valdovų valdžia;
apie 1319–1795 m. – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė;
1795–1915 m. – Rusijos imperija;
1915–1919 m. – Vokietijos okupacija;
1919–1939 m. – Lenkijos valdžia;
1939–1941 m. – Baltarusijos SSR;
1941–1944 m. – Vokietijos okupacija;
1944–1991 m. – Baltarusijos SSR;
nuo 1991 m. – Baltarusijos Respublika.

Istoriniai pavadinimai Lietuvos Brasta, Brześć Litewski ir Brest-Litovsk rodė jos priklausymą istorinei Lietuvai ir skyrė ją nuo Kujavijos Brastos Lenkijoje.

Kas gyveno Brastoje LDK laikais?

Iš šių keturių miestų Brasta turėjo bene ryškiausią rusėnišką ir stačiatikišką miesto pagrindą. Didelė krikščionių miestiečių dalis kalbėjo rusėniškai ir priklausė stačiatikių bendruomenei. Po 1596 m. Brastos bažnytinės unijos dalis jų tapo unitais.

Kartu Brasta buvo vienas svarbiausių Lietuvos žydų centrų. Vytautas 1388 m. suteikė Brastos žydams privilegiją, vėliau tapusią svarbiu visos LDK žydų teisinės padėties pagrindu.

1566 m. žydams priklausė 156 iš 746 registruotų miesto namų – apie 21 procentą namų. Namų procentas nėra visiškai tapatus gyventojų procentui, nes šeimų dydis galėjo skirtis, tačiau tai rodo labai didelę ir ekonomiškai įtakingą žydų bendruomenę.

Taigi XVI a. Brasta buvo rusėniškai kalbančių stačiatikių Lietuvos valstybės miestas su itin stipria žydų bendruomene, mažesniu katalikų ir vėliau protestantų sluoksniu.

Šis apibūdinimas nesuteikia jokio pagrindo miestą vadinti baltarusišku. Rusėnai nevadino savęs baltarusiais, o Brastos ir Polesės regionas buvo pereinamoji erdvė, susijusi ir su Voluine bei vėlesnių ukrainiečių protėviais.

Lenkijos laikų surašymai

1921 m. maždaug 53 procentus Brastos gyventojų sudarė judaizmo išpažinėjai. 1931 m. mieste gyveno 48 385 žmonės, iš kurių 21 440, arba apie 44 procentus, sudarė žydai.

Nuo 1919 m. į Brastą taip pat daugėjo atvykstančių Lenkijos valstybės tarnautojų, kariškių ir kitų lenkų gyventojų.

Todėl tarpukario Brasta pirmiausia buvo žydų ir lenkiškos administracinės bei katalikiškos gyventojų dalies miestas.

Stačiatikių grupėje buvo rusų, rusėniškos kilmės vietinių, Polesės gyventojų ir žmonių, kuriuos vėlesnės nacionalinės sistemos priskyrė baltarusiams arba ukrainiečiams.

Ir čia 1931 m. kalbos statistika negali būti laikoma grynu etninės kilmės matu. Valstybės administracija, mokykla ir socialinės karjeros galimybės veikė lenkų kalba, todėl dalis daugiakalbių ar neaiškios tautinės savimonės žmonių savo „gimtąja“ deklaravo lenkų kalbą.

Ką iš tikrųjų parodo Lenkijos surašymai?

1921 ir 1931 m. duomenys nėra beverčiai, bet juos reikia skaityti istoriniame kontekste.

1921 m. surašymas:

- vyko netrukus po karo, okupacijų ir didelių pabėgėlių judėjimų;
- klausė deklaruojamos tautybės;
- jau atspindėjo ankstesnę bajorijos, miestiečių ir katalikų polonizaciją;
- neretai katalikybę praktiškai sutapatino su lenkiškumu;
- parodė nemažų skirtumų tarp deklaruotos tautybės ir religijos.

1931 m. surašymas:

- tautybės išvis neklausė;
- registravo „gimtąją kalbą“;
- vyko po dešimtmečio lenkiškos administracijos ir švietimo;
- buvo veikiamas baltarusių bei kitų mažumų mokyklų ribojimo;
- daugiakalbius ir neaiškios tautinės savimonės žmones dažnai stūmė į lenkų kalbos kategoriją.

Todėl didelė surašymuose nurodyta „lenkų“ dalis nereiškia, kad visi tie žmonės buvo Lenkijos gilumos etniniai lenkai ar jų palikuonys. Tarp jų buvo vietinės lietuviškos, rusėniškos, mišrios ir net žydiškos kilmės žmonių, dėl religijos, kalbos, švietimo ar socialinio statuso deklaravusių lenkišką tapatybę.

Tačiau net šie polonizacijos paveikti surašymai neparodė Gardino, Lydos, Naugarduko ar Brastos kaip aiškiai baltarusių dominuojamų miestų.

Išvada

LDK laikais šių miestų sudėtis buvo nevienoda:

- Lyda stovėjo lietuvių etninėje ir kalbinėje teritorijoje, nors pačiame mieste gyveno ir rusėnų;
- Gardinas buvo lietuvių ir rusėnų sandūros Lietuvos valstybės miestas;
- Naugarduke tikriausiai vyravo rusėniškai kalbanti krikščionių miestiečių dalis, bet veikė lietuviška valstybės valdžia, gyveno žydai ir totoriai;
- Brastoje dominavo rusėniškai kalbantys stačiatikiai, o žydai jau XVI a. sudarė labai reikšmingą miesto dalį.

Tai buvo daugiakalbiai ir daugiakonfesiai Lietuvos valstybės miestai. Juose gyveno lietuviai, rusėnai, žydai, totoriai, katalikai, stačiatikiai, unitai ir protestantai.

Baltarusių tautos šiuolaikine prasme tuomet dar nebuvo. Todėl galima sakyti, kad dalis tų miestų rusėnų gyventojų tapo vėlesnių baltarusių protėviais, tačiau negalima jų atgaline data pervadinti baltarusiais, o miestų – Baltarusijos miestais.

Gardinas, Lyda, Naugardukas ir Brasta į Baltarusijos SSR buvo įjungti tik 1939 m., Sovietų Sąjungai užėmus rytines Lenkijos teritorijas. Nepriklausomai Baltarusijos Respublikai jie priklauso tik nuo 1991 metų.

Todėl tiksliausia formuluotė yra tokia:

Gardinas, Lyda, Naugardukas ir Brasta – istoriniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai, šiuo metu esantys Baltarusijos teritorijoje.

Baltarusiai turi genealoginį ryšį su dalimi buvusių šių kraštų gyventojų. Tačiau genealoginis ryšys nesuteikia teisės atgaline data pervadinti žmonių, valstybės ir jos istorijos.

Tai, ką daro litvinizmas, jau nėra bendro paveldo pažinimas. Tai bandymas vėlai susiformavusios ir stipriai surusintos tapatybės vardu pasisavinti Lietuvos valstybės istoriją.

Gardinas, Lyda, Naugardukas ir Brasta: istoriniai Baltarusijos miestai ar istoriniai Lietuvos valstybės miestai dabartinėje Baltarusijoje?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: