Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - LDK istorija: Lenkijos Karalystės ir Lietuvos bajorų teisių sulyginimas 1697 metais (koekvacijos įstatymas)

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

LDK istorija: Lenkijos Karalystės ir Lietuvos bajorų teisių sulyginimas 1697 metais (koekvacijos įstatymas)

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lenkijos Karalystės ir LDK teisių sulyginimo įstatymas (1697)

Parašytas: 20 Gru 2020 23:03

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lenkijos Karalystės ir LDK teisių sulyginimo įstatymas (1697)

http://m.ldkistorija.lt/index.php/istor ... s-1697/598

Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisių sulyginimo įstatymas buvo priimtas 1697 m. Abiejų Tautų Respublikos karaliaus rinkimų (elekciniame) seime, o patvirtintas tų pačių metų rudenį Krokuvoje karūnaciniame seime.

Dėl savo lotyniško pavadinimo – coaequatio iurium – jis dažnai vadinamas koekvacijos įstatymu.

Santvarkos suvienodinimą inicijavo Lietuvos bajorija

Tiksliau jį būtų vadinti ne teisių sulyginimo, bet kai kurių Lenkijos ir Lietuvos teisės normų suvienodinimo įstatymu. Lietuvos ministrų – etmonų (taip vadinti vyriausieji kariuomenės vadai), kanclerių, iždininkų ir maršalų įgaliojimai buvo sumažinti, o bajorų savivaldos vaivadijų ir pavietų seimelių bei Lietuvos
Vyriausiojo tribunolo įgaliojimai – išplėsti.

Svarbus dar vienas sprendimas – Lietuvos bajorų savivaldos teismai (pavietų ir vaivadijų žemės teismai bei Lietuvos Vyriausiasis tribunolas) buvo įpareigoti savo raštvedybą vesti ne rusėnų, o lenkų kalba.

LDK ir Lenkijos Karalystė nuo 1569 m. buvo susijungusios į vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką, tačiau abi išlaikė daug savo vidinės santvarkos savitumų.

Lietuvoje ministrai (jais buvo skiriami įtakingiausi didikai) turėjo santykinai didesnius nei Lenkijoje įgaliojimus. Lietuvoje buvo labiau apribota bajorijos savivalda.

Skyrėsi ir valstybinės raštvedybos kalba: Lietuvoje – rusėnų, o Lenkijoje – lotynų ir lenkų.

Rusėnų kalbos oficialų statusą įtvirtino 1588 m. patvirtintas Trečiasis Lietuvos Statutas: „Žemės raštininkas privalo rusėniškai, raidėmis ir žodžiais rusėniškais visus pranešimus, įrašus ir šaukimus rašyti, o ne kuria kita kalba ir žodžiais“ (žemės raštininkas dirbo svarbiausiame bajoriškosios savivaldos teisme – vaivadijų ar pavietų žemės teisme).

Vaivadijos, kurioje rinkdavosi Vyriausiasis tribunolas, raštininko pareigas eidavo tos vaivadijos žemės teismo raštininkas. Todėl iki 1697 m. Lietuvoje žemės teismų ir Vyriausiojo tribunolo raštvedyba buvo vedama beveik tik rusėnų kalba.

Kitose LDK valdžios įstaigose, kurių Lietuvos Statutas tiesiogiai neįpareigojo tvarkyti raštvedybos rusėnų kalba, jau XVII a. I p. buvo pereita prie lenkų kalbos.

Didesni nei Lenkijoje Lietuvos ministrų įgaliojimai, bet siauresnės bajorų savivaldos (ypač Vyriausiojo tribunolo galios) XVII a. ėmė kelti vis stiprėjantį bajorijos nepasitenkinimą.

Didikų nesutarimai atvėrė kelią bajorijai

Reikalavimai sulyginti teises, t. y. susiaurinti Lietuvos ministrų galias iki tokio lygio, kokios buvo Lenkijoje, ypač sustiprėjo XVII a. pabaigoje.

Tuo metu didžiulę įtaką Lietuvoje buvo įgijusi didikų Sapiegų giminė. Iš septynių ministrų pareigybių trys (didžiojo etmono, didžiojo iždininko ir rūmų maršalo) buvo Sapiegų rankose.

Abi kanclerių pareigybės priklausė kitai galingai giminei – Radviloms.

Nepatenkinti Sapiegų įsigalėjimu bajorai reikalavo apriboti ministrų galias, tikėdamiesi sykiu susilpninti ir Sapiegų įtaką. Radvilos varžėsi dėl valdžios su Sapiegomis, todėl šios įtakingiausios didikų giminės nesusivienijo ginti Lietuvos ministrų turėtų didesnių galių.

Radvilos pritarė bajorijos reikalavimams apriboti etmonų, maršalų ir iždininko galias, o Sapiegos buvo palankūs reikalavimams siaurinti kanclerių įgaliojimus.

Palankios aplinkybės įstatymiškai susilpninti Lietuvos ministrų galias atsirado 1697 m. karaliaus rinkimų seime.

Birželio 25 d., karaliaus rinkimų išvakarėse, Sapiegų priešininkams, kuriuos parėmė gausiai į karaliaus rinkimus susirinkusi Lenkijos bajorija, pavyko priimti šį teisių sulyginimo įstatymą.

Kitą dieną vykusių karaliaus rinkimų metu seimas skilo į dvi priešiškas stovyklas. Sapiegų priešininkai posėdžiavo dabar atskirai, jie nevaržomi patvirtino šio įstatymo papildymą, dar griežčiau apribojusį ministrų įgaliojimus.

Etmonai neteko teisės savo nuožiūra spręsti, kokiose seniūnijose (taip vadinti valstybiniai dvarai) gali būti išdėstyti kariuomenės daliniai. Iki tol šia teise etmonai dažnai piktnaudžiaudavo, norėdami paspausti politinius priešininkus – skirdavo žiemojimo vietas kariuomenei jų valdytose seniūnijose.

Didysis iždininkas neteko teisės perskirstyti pavietuose surinktus mokesčius – jie keliavo ne į Lietuvos iždą, bet tiesiogiai tiems, kam nuspręsdavo seimas, pvz., kuriam nors kariuomenės daliniui algoms už tarnybą.

Kancleriai neteko teisės tvirtinti Vyriausiajame tribunole paskelbtus tremties (banicijos) ir garbės atėmimo (infamijos) nuosprendžius.

Rusėniškos raštijos saulėlydis

Įstatymas skelbė, kad „tos vaivadijos, kurioje posėdžiaus Vyriausiasis tribunolas, žemės teismo raštininkas (...) nuosprendžius (...) lenkiškai, o ne rusėniškai rašyti (...) privalo“.

Atsisakyti rusėnų kalbos raštvedyboje reikalavo Lietuvos bajorija dar pasirengimo karaliaus rinkimams laikotarpiu.

Ryžtingiausia buvo Naugarduko vaivadija, kuri savo sprendimu bekaralmečio laikotarpio teisme perėjo prie raštvedybos lenkų kalba, o savo pasiuntinius, vykusius į karaliaus rinkimus, įpareigojo reikalauti, kad prie nuolatinės raštvedybos lenkų kalba pereitų visi LDK teismai.

Reikalavimą aiškino taip: „Dėl rusėnų kalbos iki šiol turėjome didelių nepatogumų, nes trūko mokančių [rusėniškai] skaityti ir rusėnų raštininkų, kurių mokyklos ir mokymas jau visiškai išnyko.“

Priimtas įstatymas suartino Lietuvos ir Lenkijos santvarkas, sustiprino kultūrinį bendrumą, tačiau nepajėgė panaikinti Lietuvos bajorijos priklausomybės nuo galingesnių didikų.

Gintautas Sliesoriūnas

Šaltinis:

Coaequatio jurium una cum ordinatione iudiciorum tribunalitiorum et repartitione, locationeque exercituum Magni Ducatus Litvaniae [Vilnius, 1697-8?];

Volumina legum, Petersburg, 1860, t. 5, 417 (861) – 421 (870); Volumina legum, Petersburg, 1860, t. 6, 12 (12-13).

Lititeratūra:

Gintautas Sliesoriūnas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės teisių sulyginimo įstatymo – coaequatio iurium – įstatymo priėmimas 1697 m., Lietuvos valstybė XII–XVIII a., Vilnius, 1997, 325–338;

Gintautas Sliesoriūnas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vidaus karo išvakarėse: didikų grupuočių kova 1690–1697 metais, Vilnius, 2000;

Gintautas Sliesoriūnas, Sejmiki nowogródzkie w okresie bezkrólewia 1696/97 r. a nadanie językowi polskiemu statusu urzędowego w Wielkim Księstwie Litewskim, Między Wschodem a Zachodem. Z dziejów Polski czasów nowozytnych, pod red. J. Staszewskiego, K. Mikulskiego, J. Dumanowskiego, Toruń, 2001, 209–214.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: LDK istorija: Lenkijos Karalystės ir Lietuvos bajorų teisių sulyginimas 1697 metais (koekvacijos įstatymas)

Parašytas: 15 Sau 2022 20:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

15min Aktualu Istorija Publikuota: 2014 gegužės 3d. 21:00

LDK istorija: Lenkijos Karalystės ir Lietuvos bajorų teisių sulyginimas 1697 metais

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/i ... 819?copied

15min
Publikuota: 2014 gegužės 3d. 21:00

Autorius: Gintautas Sliesoriūnas
Šaltinis: LDKistorija.lt

Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisių sulyginimo įstatymas buvo priimtas 1697 m. Abiejų Tautų Respublikos karaliaus rinkimų (elekciniame) seime, o patvirtintas tų pačių metų rudenį Krokuvoje karūnaciniame seime.

Dėl savo lotyniško pavadinimo – coaequatio iurium – jis dažnai vadinamas koekvacijos įstatymu.

Santvarkos suvienodinimą pradėjo Lietuvos bajorija

Tiksliau jį būtų vadinti ne teisių sulyginimo, bet kai kurių Lenkijos ir Lietuvos teisės normų suvienodinimo įstatymu.

Lietuvos ministrų – etmonų (taip vadinti vyriausieji kariuomenės vadai), kanclerių, iždininkų ir maršalų įgaliojimai buvo sumažinti, o bajorų savivaldos vaivadijų ir pavietų seimelių bei Lietuvos Vyriausiojo tribunolo įgaliojimai – išplėsti.

Svarbus dar vienas sprendimas – Lietuvos bajorų savivaldos teismai (pavietų ir vaivadijų žemės teismai bei Lietuvos Vyriausiasis tribunolas) buvo įpareigoti savo raštvedybą vesti ne rusėnų, o lenkų kalba.

LDK ir Lenkijos Karalystė nuo 1569 m. buvo susijungusios į vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką, tačiau abi išlaikė daug savo vidinės santvarkos savitumų.

Lietuvoje ministrai (jais buvo skiriami įtakingiausi didikai) turėjo santykinai didesnius nei Lenkijoje įgaliojimus. Lietuvoje buvo labiau apribota bajorijos savivalda.

Skyrėsi ir valstybinės raštvedybos kalba: Lietuvoje – rusėnų, o Lenkijoje – lotynų ir lenkų.

Rusėnų kalbos oficialų statusą įtvirtino 1588 m. patvirtintas Trečiasis Lietuvos Statutas: „Žemės raštininkas privalo rusėniškai, raidėmis ir žodžiais rusėniškais visus pranešimus, įrašus ir šaukimus rašyti, o ne kuria kita kalba ir žodžiais“ (žemės raštininkas dirbo svarbiausiame bajoriškosios savivaldos teisme – vaivadijų ar pavietų žemės teisme).

Vaivadijos, kurioje rinkdavosi Vyriausiasis tribunolas, raštininko pareigas eidavo tos vaivadijos žemės teismo raštininkas. Todėl iki 1697 m. Lietuvoje žemės teismų ir Vyriausiojo tribunolo raštvedyba buvo vedama beveik tik rusėnų kalba.

Kitose LDK valdžios įstaigose, kurių Lietuvos Statutas tiesiogiai neįpareigojo tvarkyti raštvedybos rusėnų kalba, jau XVII a. I p. buvo pereita prie lenkų kalbos.

Didesni nei Lenkijoje Lietuvos ministrų įgaliojimai, bet siauresnės bajorų savivaldos (ypač Vyriausiojo tribunolo galios) XVII a. ėmė kelti vis stiprėjantį bajorijos nepasitenkinimą.

Didikų nesutarimai atvėrė kelią bajorijai

Reikalavimai sulyginti teises, t. y. susiaurinti Lietuvos ministrų galias iki tokio lygio, kokios buvo Lenkijoje, ypač sustiprėjo XVII a. pabaigoje.

Tuo metu didžiulę įtaką Lietuvoje buvo įgijusi Sapiegų giminė. Iš septynių ministrų pareigybių trys (didžiojo etmono, didžiojo iždininko ir rūmų maršalo) buvo Sapiegų rankose.

Abi kanclerių pareigybės priklausė kitai galingai giminei – Radviloms.

Nepatenkinti Sapiegų įsigalėjimu bajorai reikalavo apriboti ministrų galias, tikėdamiesi sykiu susilpninti ir Sapiegų įtaką.

Radvilos varžėsi dėl valdžios su Sapiegomis, todėl šios įtakingiausios didikų giminės nesusivienijo ginti Lietuvos ministrų turėtų didesnių galių.

Radvilos pritarė bajorijos reikalavimams apriboti etmonų, maršalų ir iždininko galias, o Sapiegos buvo palankūs reikalavimams siaurinti kanclerių įgaliojimus.

Palankios aplinkybės įstatymiškai susilpninti Lietuvos ministrų galias atsirado 1697 m. karaliaus rinkimų seime.

Birželio 25 d., karaliaus rinkimų išvakarėse, Sapiegų priešininkams, kuriuos parėmė gausiai į karaliaus rinkimus susirinkusi Lenkijos bajorija, pavyko priimti šį teisių sulyginimo įstatymą.

Kitą dieną vykusių karaliaus rinkimų metu seimas skilo į dvi priešiškas stovyklas.

Sapiegų priešininkai posėdžiavo atskirai, jie nevaržomi patvirtino šio įstatymo papildymą, dar griežčiau apribojusį ministrų įgaliojimus.

Etmonai neteko teisės savo nuožiūra spręsti, kokiose seniūnijose (taip vadinti valstybiniai dvarai) gali būti išdėstyti kariuomenės daliniai. Iki tol šia teise etmonai dažnai piktnaudžiaudavo, norėdami paspausti politinius priešininkus – skirdavo žiemojimo vietas kariuomenei jų valdytose seniūnijose.

Didysis iždininkas neteko teisės perskirstyti pavietuose surinktus mokesčius – jie keliavo ne į Lietuvos iždą, bet tiesiogiai tiems, kam nuspręsdavo seimas, pvz., kuriam nors kariuomenės daliniui algoms už tarnybą.

Kancleriai neteko teisės tvirtinti Vyriausiajame tribunole paskelbtus tremties (banicijos) ir garbės atėmimo (infamijos) nuosprendžius.

Rusėniškos raštijos saulėlydis

LDK Įstatymas skelbė, kad „tos vaivadijos, kurioje posėdžiaus Vyriausiasis tribunolas, žemės teismo raštininkas (...) nuosprendžius (...) lenkiškai, o ne rusėniškai rašyti (...) privalo“.

Atsisakyti rusėnų kalbos raštvedyboje reikalavo Lietuvos bajorija dar pasirengimo karaliaus rinkimams laikotarpiu.

Ryžtingiausia buvo Naugarduko vaivadija, kuri savo sprendimu bekaralmečio laikotarpio teisme perėjo prie raštvedybos lenkų kalba, o savo pasiuntinius, vykusius į karaliaus rinkimus, įpareigojo reikalauti, kad prie nuolatinės raštvedybos lenkų kalba pereitų visi LDK teismai.

Reikalavimą aiškino taip: „Dėl rusėnų kalbos iki šiol turėjome didelių nepatogumų, nes trūko mokančių [rusėniškai] skaityti ir rusėnų raštininkų, kurių mokyklos ir mokymas jau visiškai išnyko.“

Priimtas įstatymas suartino Lietuvos ir Lenkijos santvarkas, sustiprino kultūrinį bendrumą, tačiau nepajėgė panaikinti Lietuvos bajorijos priklausomybės nuo galingesnių didikų.

LDKistorija.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: LDK istorija: Lenkijos Karalystės ir Lietuvos bajorų teisių sulyginimas 1697 metais (koekvacijos įstatymas)

Parašytas: 15 Sau 2022 21:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/tehnolo ... nt=1618011

№118 Сергей Леонидов → Kęstutis Čeponis, 15.01.2022 19:45

Это всё обычные феодальные прибамбасы.

"общий монарх, избираемый Сеймами Литвы и Польши."

==================

Сейм Речи Посполитой был един, а не два разных. И польская шляхта имела в нём численное и денежное превосходство.

А сравнение прав понадобилось как раз для того, что раньше они были неравными.

Но на практике интересы Польши всё равно главенствовали над литовскими по понятным причинам.

№122 Kęstutis Čeponis → Сергей Леонидов, 15.01.2022 19:57

----Сейм Речи Посполитой был един, а не два разных.---

Юридически после Люблинской унии, но на практике было довольно часто иначе.

----сравнение прав понадобилось как раз для того, что раньше они были неравными.----

Сравнение прав именно шляхты Литвы с правами шляхты Польши.

Так как в Литве магнаты имели права в разы больше чем паны в Польше.

Именно после этого сравнения прав литовской шляхты с правами польской шляхты, появилось доминирование в Сеймах и Сеймиках права вето, которое и разрушило государство Польши и Литвы.

----на практике интересы Польши всё равно главенствовали над литовскими----

В большинстве случаев это правда, но были и исключения.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: