 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27150
Miestas: Ignalina
|
Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva (penkių tomų knyga - fotoalbumas)
Enciklopedinis leidinys apie „Didžiąją Lietuvą“
https://www.lnb.lt/naujienos/5536-encik ... ja-lietuva
2020 m. birželio 19 d.
„Per daugelį tyrinėjimų ir pedagoginės veiklos metus vis dar stebiuosi, kaip siaurai suprantame savo priešistorę ir jos veikėjų sukurtą istorijos mastą tiek žemių, tiek ir ankstyvosios kultūros gilumine dalimi, – veikalo „Didžioji Lietuva. IV knyga“ įvadiniame straipsnyje „Baltai ir jų gyvenamoji erdvė“ rašo akademikas, archeologas prof. Eugenijus Jovaiša. – Ir dažnas dar ir šiandieną savęs klausia, kodėl Birutė Valionytė baltiškais pristato Sembos (dabartinio Karaliaučiaus) ir tolybėse – Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje – plytinčius piliakalnius. Atsakymas labai paprastas: jie nuo seniausių laikų ir buvo baltiški.“
Kovo 11-osios akto signatarė, knygų autorė, keliautoja ir Lietuvos istorijos tyrinėtoja Birutė Valionytė išleido jau ketvirtą tomą didžiulio veikalo, kuriame aprašė ir nuotraukose įamžino milžiniškoje keturių užsienio valstybių – Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos ir Lenkijos – teritorijoje išlikusius baltų kultūros pėdsakus.
Pirmi du tomai yra skirti baltų paminklams Baltarusijoje, trečias – Ukrainoje, ketvirtas – Rusijoje, o penktas bus skirtas baltų paminklams Lenkijoje.
Čia randame tokius pačius baltų kultūros pėdsakus Rusijos Federacijoje – nuo Pskovo, Smolensko, Maskvos srities, Tulos, Briansko iki dabartinei Kaliningrado sričiai priklausančių šiaurės prūsų žemių Bartos, Nadruvos, Notangos, Sembos, Skalvos ir kitų. Autorė ketina išleisti ir penktą tomą, kuris aprėps baltų pėdsakus Lenkijoje.
Lankydama baltiškuosius objektus Rusijos Federacijoje, knygos autorė praleido čia 1,5 mėn. (2013, 2014, 2017) ir dar 68 dienas – Kaliningrado srityje (2014–2018). Karaliaučiaus krašte ji viešėjo 18 kartų. Aplankė visus objektus, kurie pateikti šaltiniuose ir kuriuose buvo leista lankytis užsienietei, turinčiai specialųjį leidimą. Tačiau esama teritorijų, kurioms jokie leidimai neišduodami.
Įvadiniame straipsnyje B. Valionytė nurodo, kad leidinyje pateikti ir aprašyti išlikę baltų kultūros paveldo objektai ir piliakalniai yra „neatsiejama baltų civilizacijos dalis“.
Ji pasirinkusi tuos, kurie privažiuojami automobiliu: „Nemaža dalis atkrito, nes kaimai nunykę, keliai, vedę į juos, – taip pat.“
Autorė rašo: „Rusijos kaimas miršta labai sparčiai, žemė nedirbama, kelių tinklas irgi gana prastas. Derlingoje žemėje veši karklynai ir miškas, todėl rasti piliakalnius dažnai yra tiesiog iššūkis.“
Projektas, pasak B. Valionytės, įvykdytas vien „entuziazmo dėka“. Aplankyti 197 piliakalniai. Nemaža objektų, kuriuos autorei dar pavyko nufotografuoti, jos žodžiais, „šiandien jau nebūtų įmanoma net surasti“.
„Lietuvos ir Rusijos istoriografijoje vis dar vyrauja nuomonė, kad LDK buvo sukurta užimant rusėnų žemes, o kartais tiesiog įvardijant jas slavų žemėmis“, – tęsia B. Valionytė „Autorės žodyje“ ir kelia klausimą:
„Ar reikėjo Lietuvos imperatoriui Algirdui, dabar istoriografijoje vadinamam Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, okupuoti galindus, kurie dar tebekalbėjo ta pačia kalba kaip ir Algirdas? Juk LDK nieko neužėmė. Ji tiesiog savo buvusiose žemėse atkūrė valstybę. Turbūt tiksliau būtų pasakyti – sujungė baltų žemes – apkrikštytas ir neapkrikštytas.“
Ketvirtame knygos „Didžioji Lietuva“ tome 576 puslapiai, daugybė iliustracijų, objektų aprašymų, paremtų istoriniais faktais ir šaltiniais. Autorė savo knygą vadina fotoalbumu, nors leidinys turi enciklopedinio pobūdžio darbams būdingų bruožų.
Knygos autorę B. Valionytę ir akademiką Eugenijų Jovaišą Nacionalinės bibliotekos TV studijoje kalbina Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vidmantas Valiušaitis.
Įrašas publikuojamas grojaraštyje „Nacionalinės bibliotekos ekspertai rekomenduoja“.
Pokalbio tema — Didžioji Lietuva
http://old.skrastas.lt/?data=2010-04-09 ... 1270741496
2010 m. balandžio 9 d.
Nijolė KOSKIENĖ
Iki mūsų dienų atėjęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas verčia mus kitomis akimis pažvelgti į mūsų valstybės praeitį.
Šiauliuose pristatyti pirmieji du „Didžiosios Lietuvos“ tomai, su architektūrinio LDK paveldo Baltarusijoje nuotraukomis, susirinkusiuosius privertė aiktelėti: „Čia ką, viskas likę?“.
O knygos sudarytojos ir fotografės, Nepriklausomybės akto signatarės Birutės Valionytės pasakojimai ne vienam įžiebė šiuo metu taip mažtantį pasididžiavimo Lietuva jausmą.
Karo lauko etmonas
Birutė Valionytė, Nepriklausomybės akto signatarė, knygos „Didžioji Lietuva“ sumanytoja, sudarytoja ir fotografė, turi dar ir neoficialią Karo lauko etmono pareigybę, kuria pagrįstai didžiuojasi.
Šį titulą jai suteikė šešeris metus trukusių Signatarų klubo ekspedicijų LDK paveldo takais nariai, vienoje stepės suvenyrų parduotuvėje nupirkę ir padovanoję poniai Birutei etmono vėzdą.
Kolegos sako, kad B. Valionytei, vadovavusiai ekspedicijoms, nepaklusti neįmanoma. Tai įrodo ir toks faktas, kad B. Valionytė, kai nepavyko visko nufotografuoti per ekspediciją, į kelionę išsiruošė privačiai ir, anot kolegos rašytojo Stasio Kašausko, pasielgė kaip „nenormalūs žmonės“, tai yra nuvyko tiesiai į Ukrainos Karo ministeriją, gavo karinį sraigtasparnį ir iš paukščio skrydžio fotografavo LDK paveldą Ukrainoje.
Šiuo metu spaudai rengiama trečioji „Didžiosios Lietuvos“ knyga apie LDK paveldą Ukrainoje, Rusijoje ir Lenkijoje.
Apie Lietuvos karalystę ir istorijos mitus
Kalbėdama apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, B. Valionytė patikslina, kad teisinga būtų kalbėti apie karalystę ir kad šis titulas iš Lietuvos istorijos ištrintas nepagrįstai.
„Mes turėjome vadintis karalyste, nes karaliaus titulo iš Mindaugo niekas neatėmė, nors ir visą šeimą nukirsdino“, — teigia B. Valionytė. Anot jos, mes ir istoriškai buvome karalystė, nes Lietuva nuo Algirdo laikų niekam jokių duoklių nemokėjo.
„Deja, mes naudojomės lenkiškais ir rusiškais istoriografijos šaltiniais, kurie dažnai iškreipia istoriją mūsų nenaudai“, — tvirtino B. Valionytė.
Ji apgailestavo, kad mūsų istorikai net nediskutuoja šia tema, nors jauni užsienio kolegos esą jau paneigia kai kuriuos mitus.
„Drįstu pasakyti, kad mes tebegyvename mituose, nes slaptosios tarnybos ir tada veikė, o šioje istorijoje interesų konfliktas akivaizdžiai buvęs“, — sakė B. Valionytė.
„Čia ką, viskas likę?“
„Viskas prasidėjo nuo mėgėjiškų signatarų klubo kelionių. Iš pradžių galvojau — išeis gražus nuotraukų albumas. Bet istorijoje nėra žodžio ''gražus“. Greitai supratau, kad reikia viską padaryti rimtai ir inventorizuoti mūsų palikimą už dabartinės Lietuvos ribų“, — apie „Didžiosios Lietuvos“ atsiradimą pasakojo ponia Birutė. O darbo reikalingumą patvirtino faktas, kad net krizės situacijoje šios brangios knygos atsidūrė perkamiausiųjų sąraše.
B. Valionytė prisipažino, kad jai įdomiausia stebėti, kokį įspūdį palieka pirmą kartą pamatyta knyga (užtat ji pataria geriau vieną kartą pamatyti, negu 10 kartų išgirsti): „Kas tik pavarto, reakcija būna panaši: akys didelės ir klausimas: čia ką, viskas likę?“.
„Taip, likę“, — sako ji. Žinoma, nuo didžiojo padalijimo daug kas statyta, perstatyta, bet iš esmės, anot B. Valionytės, šiose knygose yra sudėta apie 85-90 procentų mūsų paveldo (kurį galima nufotografuoti) dabartinėje Baltarusijos teritorijoje.
Baltarusiai, tęsė ponia Birutė, nuo 2004 iki 2009 metų skyrė labai daug lėšų paveldo apsaugai, restauracijai ar atstatymui. „Kiekviename rajone kažkas vyksta. Jei ne statoma, tai bent renkamos šiukšlės, tvarkoma aplinka ar bent jau rundapu nupurškiama žolė. Ženklūs pokyčiai šioje srityje stebimi ir Ukrainoje“, — pasakojo B. Valionytė.
Ši knyga su pasisekimu buvo pristatyta Lenkijoje, o iš lenkų istorikų išgirstas komplimentas: „Gerai, kad nepolitikuojate“.
Ukrainos perlus teks išsirinkti patiems
„Baltarusijos internetinėje svetainėje paveldas pateiktas visais pjūviais, o Ukrainoje mūsų klodai visiškai neatrasti. Ukraina — kraštas didelis, tad mūsų perlus reikia patiems išsirinkti“, — sakė B. Valionytė.
Susitikimo metu ekrane demonstruotos LDK paveldo Ukrainoje nuotraukos: puikiai išsilaikiusi Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto pilis Lucke, netoliese išsidėstęs auksinis mūsų pilių žiedas: Olyka, Klevanė, Dubnas, Ostrogas (kuriame buvo įkurtas universitetas anksčiau, nei Vilniuje). Nepralenkiama savo grožiu ir didybe yra kariotaičių pastatyta Podolės Kameneco pilis.
„Jūs privalote atvažiuoti į šias vietas ir pasėdėti — jums iš karto stuburas išsities, galva pasikels ir suprasite, kad mes — nei maži, nei bejėgiai...“, — kalbėjo B. Valionytė.
Birutė Valionytė apie
.... baltiškąją Baltarusiją
— Per pastaruosius trejus— ketverius metus Baltarusija labai pasikeitė: ji nebėra tik mėlyna, ji tapo vyšninė, žalia, geltona — vadinasi, grįžtama prie savo spalvų, prie šaknų.
Gudai yra suslavėję dzūkai. Linkiu jiems greičiau susivokti, kad jie nėra rusai... Istorija visad verčia pažinti save ir žinoti savo šaknis.
Kartą nuvykau į atkampų Baltarusijos kaimą, kurio gyventojas aiškino, kad čia — tikras rusų kaimas, kad čia gyvena vien rusai, ir kad niekas baltarusių kalbos nemoka.
„Klausykite, — sakau jam, — jūs gyvenate gražiame baltų kaime“. Ir paaiškinau, kad čia namų sienos turi po du langus, kaip statydavo baltai, o slavai visuomet deda tris langus namo gale. Žmogus nustebo, susimąstė ir pridūrė: „Mano sūnus pasistatė namą irgi su dviem langais“. Patariau jam išmokti baltarusių kalbą. Manau, mūsų pokalbio niekada nepamirš, nes neįmanoma nupjauti šaknų, nes be šaknų — tu niekas.
... barbarus okupantus
— Mane piktina, kai Lietuvos istorijos korifėjai aiškina, kad lietuviai buvo okupavę svetimus kraštus. Baltarusijos ir Ukrainos istoriografijoje niekur nėra pasakyta, kad Lietuva okupavo Baltarusiją ir Ukrainą. Tai mes rašome ir mokome vadovėliuose, kad buvome barbarai ir pavergėm kitas tautas.
Faktas, kad mes čia buvome ir sugrįžome į savo teritoriją, kurią buvome praradę ir ta teritorija buvo suslavinta. Štai kodėl šioje teritorijoje lietuviai yra gerbiami ir mes šitą jungtį nuolat privalome palaikyti bei neprarasti pasitikėjimo.
... Valdovų rūmus
— Gerbiamieji, mane mažai domina, kiek bus nukrypta nuo autentikos, atstatant Valdovų rūmus. Man daug svarbiau, kad po 20 metų vaikai eis į Valdovų rūmus, kaip į valstybingumo simbolį. Ir visi bus pamiršę, kad jie buvo atstatyti. Ar blogai, sakykite, kad šiandien mūsų Trakų pilis taip atrodo, ar geriau būtų buvę į pokario griuvėsius žiūrėti?
„Kas tik pavarto, reakcija būna panaši: akys didelės ir klausimas: čia ką, viskas likę?“.
KNYGA: „Jūs privalote atvažiuoti į šias vietas ir pasėdėti — jums iš karto stuburas išsities, galva pasikels ir suprasite, kad mes — nei maži, nei bejėgiai...“, — kalbėjo B. Valionytė.
Ant stalo prieš susirinkusiųjų akis atversta knyga su LDK kanclerio Leono Sapiegos rezidenciniais rūmais Baltarusijoje, kuriuose lankėsi Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai.
Šalia ponios Birutės sėdi knygos kuratorius rašytojas Stasys Kašauskas. „Didžiosios Lietuvos“ dizainą kūrė Darius Abromaitis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
------------------------------------------------------
PAVELDAS: Iš būsimosios knygos. XVI amžiaus kunigaikščių Ostrogiškių Mežiryčo pilis Ukrainoje.
Birutės VALIONYTĖS nuotr.
Ar bus deginama Didžioji Lietuva?
https://www.respublika.lt/lt/naujienos/ ... i_lietuva/
2012 rugsėjo 13 14:10:00
Ferdinandas KAUZONAS, „Respublikos“ apžvalgininkas
Prieš mane - Birutė Valionytė, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė, ir jos „Didžioji Lietuva“, trys tomai, verti būti šalia Rimanto Dichavičiaus garsiojo albumo „Laisvės paženklinti“.
Jeigu šios knygos būtų pasirodžiusios anksčiau ir suradusios savo vietą lietuvio knygų lentynoje, šiandien galbūt nekiltų klausimas: MŪSŲ DAR TRYS MILIJONAI AR JAU NEBE?
SIGNATARĖ Birutė Valionytė nelaukia padėkos, bet dėkinga visiems, padėjusiems išleisti "Didžiąją Lietuvą".
Ferdinando Kauzono nuotr.
- Miela šaunioji Birute, žiūriu į jus ir galvoju, ar tai yra įmanoma? Viena, tik su kamera - per visą Baltarusiją, per visą Ukrainą. Ir imk, Lietuva, tris nuostabiausius albumus apie Tavo praeities šlovę - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Beveik visas Tavo paveldas - piliakalniai, pilių, tvirtovių, bažnyčių likučiai, kai kurie ir dabar pritrenks savo didybe, jų skleidžiama aura. Esu tikras, tie, kas atsivers šias knygas, nesupyks, kad aš jų vardu dėkoju jums už tokį gražų bandymą atkurti mūsų savimonę, tautinę savigarbą, pasididžiavimą savo protėviais.
- Neskubėkime man dėkoti. Pirmasis, kam turėtume dėkoti, - Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras šviesaus atminimo Bronislovas Lubys. Turbūt Lietuva dar nesuprato, ko ji neteko. Jis į valstybę, jos istoriją visada žiūrėjo su didžiausiu dėmesiu ir suprato šituos reikalus iš esmės, remdavo idėjas, kurios adresuotos į mūsų patriotinius jausmus ir mus vienija, kelia, žadina. O „Didžiajai Lietuvai“, galiu drąsiai sakyti, jis davė materialinę pradžią. Tai jo dėka prasidėjo mano pirmosios kelionės su fotoaparatu į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakraštį.
Ar žinote, iš kur kilęs Ukrainos vardas? Iš žodžio „na kraine“ - „pakraštėje“, „pakraštinė“. Tai ne mano išsigalvojimas. Taip sako ir rašo patys ukrainiečiai. Mūsų istorikas Teodoras Narbutas irgi labai gražiai apie tuos „pakraštinius“ rašo. Ir Simonas Daukantas. Tai kur tas centras, kurio pakrašty buvo Ukraina?
- Norite pasakyti, kad tas centras buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė?
- Taip.
- Tačiau taip teigdama jūs tyčia ar netyčia iškasate dar vieną karo kirvuką. Karo, kuris, mano akimis, jau ne pirmi metai vyksta tarp Lietuvos istorijos profesorių ir neprofesionalų, žmonių, kuriems labai rūpi Lietuvos istorija - istorijos fanatikų pačia gražiausia to žodžio prasme. Prie kurių ryžčiausi priskirti ir jus.
- Nesirengiu kariauti su profesoriais. Nematau reikalo, nes žinau, kad objektyviausias teisėjas yra laikas. Jis viską sudėlios į savo vežėčias. Aš tik konstatuoju faktą, kad šiandien mes turime tą istoriją, kurią Jekaterina II su savo Slaptąja komisija mums davė. Ir mes ją, iš esmės, iki šiol priimame kaip valstybinę savo istoriją ir jos mokome vaikus. Tik tokią žinome. Kas yra už Jekaterinos II nubrėžtų rėmų - tarsi jau ir nebe mūsų istorija.
- Gal geriau bėkime nuo tos negeros rusų carės prie gerų žmonių, kurie jūsų „Didžiajai Lietuvai“ leido išvysti dienos šviesą. Tikiuosi, tarp jų buvo ir Kultūros ministerija su savo rėmimo fondais? Juk jūsų tomuose „suinventorintas“ beveik visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldas.
- Kultūros rėmimo fondas ir buvo pirmasis, į kurį kreipėmės dar ieškodami lėšų pirmajai knygai leisti. Mums buvo atsakyta, kad tokių didelių pinigų jie neturi. Paskui, kai ministru buvo paskirtas Remigijus Vilkaitis, vėl kreipėmės. Ir Vilkaitis buvo pirmasis kultūros ministras, kuris mus suprato ir mūsų knygai suteikė paramą - nupirko dalį popieriaus. Ir tai mums buvo nemaža paspirtis.
- Bandau formuoti įtarimą, kad knyga buvo finansuojama „elgetavimo būdu“?
- Taip. Biudžetas prie šito leidinio yra tikrai neprisidėjęs. Ir vis dėlto turiu padėkoti finansų ministrei Ingridai Šimonytei. Jinai iš pirmo žodžio suprato, kad šita knyga turi būti mokyklų bibliotekose. Už trečiąjį tomą esu labai dėkinga Kalifornijoje veikiančiam Gražutės Šlapelytės-Sirutienės fondui, kurio valdybos pirmininkas ponas Markevičius suprato mus be didelių įtikinėjimų.
- Taigi ir Rimanto Dichavičiaus „Laisvės paženklinti“ pirmąjį tomą, prie kurio valstybė visiškai neprisidėjo, finansavo tas pats fondas. Ir ką mes darytume, jeigu nebūtų knygos ir kultūros žyme paženklintų Šlapelių. Tėvai, garsieji Vilnijos knygininkai Marija ir Jurgis, kėlė dar aną, tarpukario, Lietuvą, o jų dukros Gražutės fondas bando gelbėti šių dienų Lietuvos kultūrą ir istoriją.
- Kai jau susitarėme su šio fondo vadovybe dėl paramos, aš paklausiau, kokias sąlygas jie kelia. Man buvo atsakyta: „Visai Lietuvai knygos nepakaks. Mes norėtume, kad šita trečioji knyga pasiektų Vilnijos krašto mokyklas ir bibliotekas. Kaip tik dabar imsimės knygos sklaidos pirmiausia Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų rajonuose.
- Puikiai suprantu tokius fondo vadovų pageidavimus. Fondo steigėjos šviesaus atminimo G.Šlapelytės-Sirutienės tėvai - Vilnijos krašto veikėjai. Jos krikštatėvis - Jonas Basanavičius. Ji pati viena iš JAV Vilniaus krašto lietuvių sąjungos Čikagoje steigėjų. Bet ar nebijote, kad šiandieninėje Vilnijoje, ne pačiame lietuviškiausiame mūsų valstybės regione, ims rastis veikėjų, kurių politiniai įsitikinimai gali ne visai sutapti su fondo vadovų pageidavimais. O jeigu jūsų, Birute, „Didžioji Lietuva“ užsidegs kurioje nors Vilnijos bibliotekoje?
- Bet aš negaliu pasielgti kitaip, nei buvo sutarta su Šlapelytės fondu. Jeigu kas nors ir bandys užkišti šią knygą į tolimiausią kampą, tai nepavyks. Ji yra tokia stora ir didelė, kad jos tarp kitų knygų niekaip nepaslėpsi. O nuo ugnies jokia knyga neapsaugota.
- Manau, kad tik prastos knygos nedega. Jas neša į makulatūrą. O knygos deginimas yra jos pripažinimas.
- O aš manau, kad šiandien nėra patys geriausi laikai mūsų istorijai. Trys archeologai iš Zaporožės, Nikopolio ir Chersono prie Dnepro kasinėjo vadinamųjų lenkų sečių vietas, o aptiko Vytauto laikus.
Ukrainiečiai, jie patys tai sakė, kvietė į talką mūsų Istorijos institutą, kad kartu prie Dniepro tęstų kasinėjimus. Net atsakymo nesulaukė. O šiuo metu ten labiausiai ieško savo istorijos, o kai kas ir šaknų. Lenkai, rusai ir turkai. Mažiausiai kasinėjimais domisi dvi valstybės: Ukraina ir Lietuva.
Bet aš tikiu, ateis metas, kai Lietuvos valstybė subręs tam, kad į savo istoriją pažvelgtų taip, kaip dera Lietuvos valstybei, kuri savo egzistavimą matuoja tūkstantmečiais. Tik ji yra labai reikalinga jau šiandien. Kai Lietuva tiesiog mūsų akyse tirpsta, kai mūsų vis mažiau.
Kai tavo tautybė tampa niekam nebesvarbi. Kai Europoje vis dažniau prabylama, kad tautinės valstybės yra ant išnykimo ribos. Bet aš netikiu, neįsivaizduoju, kaip nacionalinė valstybė gali numirti Prancūzijoje, Anglijoje ar Vokietijoje. Jie turi galingą istoriją, galingą kultūrą. O Lietuvoje...
- „Didžioji Lietuva“... Ką reiškia „Didžioji“? Didelė ar didinga?
- Tegu kiekvienas skaitytojas pats pasirenka. Pagal savo supratimą.
O kodėl istorijos profesoriams užkliūva tas mūsų ieškojimas Lietuvos didybės, aš imu suprasti. Nuo anos didžiosios Lietuvos gali atsirasti sąsajos su ta mūsų valstybe, kurios nežinome. O kai nežinai, geriau manyti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atsirado iš nieko.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
TVIRTYBĖ. Podolės Kamenecas Ukrainoje. Miestas-tvirtovė, Karijotaičių pastatytas XIV amžiuje.
Birutės Valionytės nuotr.
Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva (1 knyga)
https://www.zmoniuknygos.lt/zmoniuknygo ... knyga.html
Artlora, 2009 m., 584 psl.
ISBN 978-9955-50-828-1
Fotografijų albumas „Didžioji Lietuva“.
Knyga lietuvių ir anglų kalbomis pristato visus svarbiausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros paveldo objektus, šiuo metu esančius už Lietuvos ribų.
Už sienos likusi istorija
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/i ... -582-56569
Autorius: Jūratė Mičiulienė
Šaltinis: „Lietuvos žinios“
„Didžiosios Lietuvos“ leidinį sudarys penki tomai.
Knygynuose pasirodęs Birutės Valionytės fotografijų albumas „Didžioji Lietuva“ stulbina – kiek daug už mūsų šalies sienos yra išlikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių, dvarų ir rūmų. Daugiau negu dabartinėje Lietuvoje.
Tai pirmoji Nepriklausomybės Akto signatarės, Signatarų klubo prezidentės B.Valionytės knyga. Joje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paveldas Baltarusijoje. O to paveldo tiek daug, kad 580 puslapių albume tilpo tik vaizdai iš Gardino ir Vitebsko sričių.
Antrame leidinyje signatarė supažindins mus su likusiais LDK laikų statiniais gretimoje šalyje (vien Baltarusijoje autorė aplankė 290 LDK laikus menančių objektų).
Trečia knyga bus skirta pilims ir dvarams Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje.
Per penkerius metus B.Valionytė su Signatarų klubo nariais apvažiavo didžiąją dalį LDK teritorijos ir padarė kelis tūkstančių nuotraukų.
„Tų vietovių, kur iš dvaro likusios vien trys liepos, nefotografavau. Pasirinkau tik matomus objektus, nes vaizdais norėjau sužadinti norą nuvykti jų pasižiūrėti“, – pasakojo 1,5 tūkst. egzempliorių tiražu išleistos knygos autorė.
Iki Juodosios jūros
Signatarė įsitikinusi, kad istorinės atminties gaivinimas fotoalbumu leis labiau pajusti savo vertę, sustiprinti savimonę, patriotinius jausmus.
„Lenkai šiuo požiūriu daug dirba, negaili nei jėgų, nei pinigų. Kaimynų istorikai nuolat primena piliečiams, jog jie – didelės valstybės palikuonys. O mums nuolat į kalama į galvą, kad „mūsų – tik trys milijonai“, kad esame tokie mažučiai, tik iki Šalčininkų. Iš tiesų taip nėra, ir neturėtume taip manyti“, – kalbėjo B.Valionytė.
Kad XIII amžiuje įkurta LDK Algirdo ir Vytauto laikais pietuose siekė net Juodąją jūrą, žino kiekvienas pilietis, kuris domisi savo krašto istorija. O kad tai buvo ne vien geografinė LDK teritorija, byloja daugybė išlikusių to meto pilių griuvėsių, katalikų bažnyčių, vienuolynų, dvarų ir pilių – mūsų kunigaikščių ir didikų gyvenimo pėdsakų.
„Tai paveldas, kurio nežinome, kurį praradome, kurį beveik visą mūsų istorikai po Liublino unijos „padovanojo“ lenkams. O juk iš tiesų po Liublino unijos (1569 m.) LDK kartu su Lenkija sudarė konfederacinę Abiejų Tautų Respubliką (ATR), tad joje taip pat yra mūsų paveldo“, – aiškino B.Valionytė.
Kaip pažymėjo knygos autorė, Baltarusijoje beveik kiekviename geriau išsilaikiusiame dvare dabar įkurtas kolūkio centras.
LDK ainiai
Keliaudama B.Valionytė susidarė įspūdį, kad tuose kraštuose atsiliepimai apie lietuvius yra kuo geriausi.
„Pasąmonėje užfiksuota, jog esame broliai. Dabar jau ir Baltarusijos istorikai gali sakyti, kad yra LDK ainiai. Anksčiau į galvas buvo kalamas siauras požiūris, esą jie – slavai“, – sakė B.Valionytė.
Istoriniai žemėlapiai liudija, kad V amžiuje didelėje dabartinės Baltarusijos teritorijos dalyje gyveno Padneprės baltai (Bancerovo-Tušemlios kultūros nešėjai), bet čia pradėję kurtis slavai iki X amžiaus baltus visiškai asimiliavo.
„Pastaruoju metu Baltarusijoje net jaučiamas, galima sakyti, tam tikras pakilimas. Baltarusiai ieško savo šaknų, domisi savo praeitimi“, – dalijosi kelionių įspūdžiais knygos autorė. „Lietuvos žinios“
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
