Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Krymas, karaimai ir totoriai, Vytauto Didžiojo žygiai į Krymą 1396–1397, 1398 m. Krymas Lietuvos imperijos sudėtyje. Lietuvos karai su Krymo chanatu 16 amžiaus pirmoje pusėje (žemėlapis)

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Krymas, karaimai ir totoriai, Vytauto Didžiojo žygiai į Krymą 1396–1397, 1398 m. Krymas Lietuvos imperijos sudėtyje. Lietuvos karai su Krymo chanatu 16 amžiaus pirmoje pusėje (žemėlapis)

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Krymas, karaimai ir totoriai, Vytauto Didžiojo žygiai į Krymą 1396–1397, 1398 m. Krymas Lietuvos imperijos sudėtyje. Lietuvos karai su Krymo chanatu 16 amžiaus pirmoje pusėje (žemėlapis)

Parašytas: 24 Lap 2011 17:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Lietuvos karai su Krymo chanatu 16 amžiaus pirmoje pusėje

http://www.mytravel.by/stasunki-vyalika ... vi-st.html

http://www.mytravel.by/topograficheskie ... iii-vekov/

Масштаб карты 1:8 500 000, то есть в 1 см – 85 км

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Krymas, karaimai ir totoriai, Vytauto Didžiojo žygiai į Krymą 1396–1397, 1398 m. Krymas Lietuvos imperijos sudėtyje

Parašytas: 24 Lie 2016 23:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Krymas Lietuvos imperijos sudėtyje

Krymas buvo Lietuvos valda (lenas) pakankamai ilgą laiką - kelias dešimtis metų, jei ne ilgiau.

Plačiau čia:
Отношения Великого княжества Литовского с Золотой Ордой и Крымским ханством
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9E%D1 ... 0%BE%D0%BC

P.S. Beje, pats Krymo Chanatas buvo iš esmės sukurtas būtent Lietuvos, pastatant jame chanais Lietuvoje gimusius ir užaugusius totorius.

Taip atskiriant Krymo totorius nuo Kazanės Aukso Ordos.

Tik vėliau, prie Mengli-Girėjaus, kuris susidėjo su Maskva, Lietuvos ir Krymo chanato santykiai pašlijo.

Štai Lietuvos valdos (nuskanuota iš angliškos enciklopedijos) būtent tuo laikotarpiu, kada Krymas buvo Lietuvos vasalas (kaip ir Kijevas bei kitos Lietuvos užkariautos teritorijos)
http://pre09.deviantart.net/4e1e/th/pre ... 48m1hp.png

Beje, nieko keisto, kad ruseliai apie tai net nenutuokia - juk ir retas kuris lietuvis apie tai žino.

Deja, bet mūsų mokyklose ir dabar istorija yra dėstoma beveik taip pat kaip ir sovietmečiu. Beveik viskas, ką tada juodai nutylėdavo, ir dabar nėra įtraukiama į mūsų mokyklų programas. :(

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Krymas Lietuvos imperijos sudėtyje

Parašytas: 25 Lie 2016 01:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Активисты Калининграда/Kaliningrad activist (Russia)
https://www.facebook.com/groups/1405689 ... 8169094467

Kęstutis Čeponis

Уважаемая Валерия, Крым был в составе Литвы - это исторический факт. Об этом вы найдете инфу в любой энциклопедии - даже в москальских.

Я же вам вашу же русскую Википедию даже несколько раз выложил - но вы упорно не хотите ничего знать больше того, что вам в школе в головы вдолбали.

Вы лучше Ирманта спросите, когда, откуда и по какой причине в Литве появились караимы и литовские татары? :)

Их потомки до сих пор в Литве живут.

P.S. Между прочим, караимы жили в центральных горных районах Крыма, в горных крепостях, таких как Чуфут-Кале, над воротами которой был выбит в те времена один из гербов Литвы - "Gedimino stulpai" (на карте ниже этот герб Литвы внизу, первый слева).

Я сам был в совковые времена в Чуфут-Кале и осмотрел этот знак Литвы.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Krymas, karaimai ir totoriai, Vytauto Didžiojo žygiai į Krymą 1396–1397, 1398 m.

Parašytas: 07 Sau 2021 19:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Tochtamyšas
https://lt.wikipedia.org/wiki/Aukso_ord ... my%C5%A1as

Ištrauka:

Tochtamyšas kreipėsi į Lietuvos didįjį kunigaikštį Jogailą (1392–1393 m.), siūlydamas jam karinę sąjungą ir prekybos santykių atnaujinimą. Kokie buvo kreipimosi rezultatai tiksliai nežinoma, tačiau greičiausiai sąjunga buvo sudaryta, bet jos nuostatas vykdė jau Vytautas.

1395 m. vyko trečiosios kautynės tarp Tochtamyšo ir Tamerlano. Šį kartą Tamerlanas puolė Aukso Ordą iš Persijos, pro Derbentą perėjęs per Šiaurės Kaukazą. Kautynės įvyko šiaurės Kaukaze prie Tereko upės. Jos tęsėsi tris dienas ir Tochtamyšo vėl buvo pralaimėtos. Nugalėtojas, vydamasis Tochtamyšą, išsiuntinėjo būrius po visą Aukso Ordos teritoriją jos plėšti. Visa Tochtamyšo valstybė buvo užkariauta, sostinė vėl apiplėšta, o sostas perduotas vienam iš Urus–chano sūnų. Visus reikalus tvarkė Edigėjus.

Tochtamyšas prieglobstį rado pas Vytautą Lietuvoje. Artimiausiu uždaviniu jis laikė įsitvirtinimą Kryme, kuris turėjo tapti baze kovai su priešininkais.

Vytauto padedamas Tochtamyšas padarė kaip spėjama du žygius prieš Krymą (1396–1397 m., 1398 m.). Žygių rezultatas nėra aiškus, greičiausiai iš ten išsivesta daug belaisvių, tačiau Kryme neįsigalėta.

1399 m. buvo suruoštas didelis žygis, nukreiptas tiesiog prieš Aukso Ordos centrą. Tačiau prie Vorsklos upės Vytauto vadovaujama kariuomenė Edigėjaus buvo sumušta, o pats Tochtamyšas su savo šalininkais po šio naujo pralaimėjimo pasislėpė kažkur stepėse.

Tochtamyšas toliau vedė partizaninį karą su Edigėjumi, arabų rašytojai suskaičiuoja dar 15 jų susirėmimų. Kada ir kur žuvo Tochtamyšas nežinoma. Po jo mirties kovą dėl valdžios tęsė jo sūnus.

Juozas Elekšis. Lietuviai į Krymą ne tik buvo įžengę, bet ir įjoję.

http://www.aidas.lt/lt/politika/article ... ikslinimas

2018-03-18

Česlovo Iškausko straipsnyje „Krymo totoriai vėl patiria rusų represijas“ yra gana esminis netikslumas. Jame rašoma, kad „į Krymo pusiasalį Lietuvos kunigaikščiai niekada nebuvo įžengę“...

Buvo! Ir dar kaip buvo!

Pavartykime įvairiu laiku išleistus pusiasalio žemėlapius.

Pasirodo į šią teritoriją įvažiuojame per „Litovskij poluostrov“. Siauriausioje įvažiavimo vietoje pasirodo besąs „Litovskij (turieckij) val“, prie kurio Vrangelis bandė sulaikyti raudonuosius, vėliau raudonarmiečiai vokiečius, o šiems traukiantis bandyta sustabdyti sovietų kariuomenę. Yra dar ir „Litovskij liman“.

Negalėjo gi tiek pavadinimų palikti koks atvykęs pirklys, ar pasiuntinys. Matyt taip įamžinti mūsų Vytauto 1397 ir 1398 metų įsiveržimai į Krymą.

Jis paėmė totorių sostinę Bachčisarajų, neprieinamą, karaimų gyvenamą kalnų tvirtovė Čiufut – Kalė, kai kuriuos kitus miestus. Tada jis parsivarė ir apgyvendino Lietuvoje karaimus, dalį totorių.

Baltarusių viename žemėlapyje net mačiau pažymėta, kad pusė Krymo pusiasalio priklauso LDK.

Vis dėl to jam tada, matyt, nepavyko galutinai pajungti Krymo, todėl 1399 m. surengė naują žygį, kuris deja baigėsi Vorkslos katastrofa. Totoriai išsigandę lietuvių susivienijo ir gal būt tada kasė tą „Litovskij valą“.

Pabuvus Čiufut – Kalė, negali atsistebėti, kaip lietuviai galėjo paimti tokią neprieinamą, ant statmenų uolų pastatytą tvirtovę, net pačią sostinę Bachčisarajų. Jo buvimą ten patvirtino Ukrainos mokslininkai.

Ant Čiufut – Kalė vartų aptikti apsamanoję Gedimino stulpai. Neseniai tokie stulpai aptikti Bachčisarajaus viename kalnų urve.

Taigi baltarusių mokslininkai gal ir nesuklydo, nes herbai kalami kaip priklausomumo simbolis.

Č. Iškauskas. Nedaug trūko, kad Krymas būtų mūsų

https://www.delfi.lt/archive/c-iskauska ... d=71063440

Česlovas Iškauskas, http://www.iskauskas.lt

http://www.DELFI.lt 2016 m. balandžio 23 d. 09:51

Lietuviai buvo netoli to, kad jų kariuomenė įžengtų ir užimtų Krymą. Tiesa, tokia galimybė buvo prieš gerus šešis šimtmečius, kai LDK buvo ypač stipri, ir Algirdo pulkai sumušė ir išstūmė totorių ordas iš beveik visos dabartinės Ukrainos teritorijos. Nedaug trūko, kad būtų parklupdytas ir visas Krymo chanatas.

Tai buvo neeilinė LDK pergalė prie vadinamųjų Mėlynųjų Vandenų arba Syniuchos (Sinije Vody) – vidurio Ukrainoje esančios upės, kairiojo Pietinio Bugo, savo ruožtu įtekančio į Juodosios jūros užutekį, intako.

Konkrečios mūšių vietos istorikai nenustatė, bet manoma, kad jie vyko kažkur piečiau dabartinio Kirovogrado, kiti tyrinėtojai mano, kad kaudamiesi lietuviai nužygiavo net iki Dniepro.

1362 m. rudenį Algirdo vedama kariuomenė patraukė tiesiai į svarbų Podolės centrą, turkiškai vadinamą Jabgu („vietininko“) miestu, o rusėnų kalba – Sinije Vody.

XVI amžiuje čia buvusi gyvenvietė, jau vadinama nauju Torgovicos vardu, garsėjo didingais mūro pastatų griuvėsiais su marmuro grindimis, rūsiais ir galingomis sienomis, kurie, pasak Mykolo Lietuvio, parašiusio veikalą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, tuo metu net buvo siejami su legendinės Trojos liekanomis.

Stebėtina, kad apie pagrindinį 1362 m. vykusį mūšį prie Mėlynųjų Vandenų žinoma nedaug. Prof. Alfredas Bumblauskas garsaus šių mūšių tyrinėtojo, ukrainiečių „litvanisto“ Felikso Šabuldo 2012 m. lietuvių kalba išleistos knygos „1362 m. Mėlynųjų vandenų mūšio šiuolaikinė mokslinė interpretacija“ pratarmėje rašo, kad jiems metraščiuose skirti tik keli sakiniai.

Antai, apie Žalgirio mūšį pasakoja ne vienas autentiškas šaltinis, netgi didžiulis lenkų kronikininko Jano Dlugošo (Jan Długosz) veikalas, o apie Mėlynuosius Vandenis, kuriais didžiuojasi tiek ištisos lietuvių, tiek ukrainiečių kartos, žinoma nedaug. Dėl to atsirado legenda, kaip Vytautas Juodojoje jūroje žirgus girdė... Ja galima abejoti, tačiau Algirdo žirgai Mėlynuosiuose Vandenyse tikrai atsigavo.

Po 650 metų prie Juodosios jūros užutekio, esančiame Očakove, sūrų vandenį gėrė ir mūsų žemaitukai, iš Senųjų Trakų 2010 m. rugsėjį 40 dienų keliavę garsių LDK kunigaikščių keliais.

Čia ne be kaltės sovietinė istoriografija, kuri vengė akcentuoti šią LDK pergalę, o vietoj jos iškėlė kitą didelį Aukso ordos pralaimėjimą Kulikovo mūšyje 1380 m., kai Maskvos didžiojo kunigaikščio Dimitrijaus Donskojaus vadovaujamos rusų pajėgos sutriuškino emyro Mamajaus vadovaujamus ordos karius.

Rusijoje netgi geriau žinomas po kelių dešimtmečių vykęs Žalgirio mūšis, nes jame kryžiuočius triuškino ir keli rusų pulkai iš Smolensko (jis buvo LDK dalimi, bet rusų istorikai skelbia, kad mūšis laimėtas rusų ir gudų dalinių dėka).

Istorikas Vytas Jankauskas tvirtina, kad iš tiesų Kulikovo mūšyje Aukso orda buvo dar kartą sutriuškinta, tačiau po jo totoriai iš Maskvos paliko tik pelenus, o po Mėlynųjų Vandenų jiems pasiekti Vilniaus nepavyko. Po šio mūšio Ordoje beveik du dešimtmečius vyko krizė, neleidusi suformuoti tvirtos valdžios, ir čia atsirado galimybė Algirdui plėstis, o Maskvai galimybė laviruoti.

Trys maždaug 20-tūkstantinei totorių kariuomenei vadovavę vadai buvo priversti pasitraukti į Krymą, kiti, kaip Aukso ordos ištremtas chanas Dželaletdinas, dalyvavo Vytauto Didžiojo kariuomenėje Žalgirio mūšyje.

Beje, 1398 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, būdamas nebejauno, 48 metų amžiaus, jau ne pirmą kartą pasiekė Juodosios jūros prieigas, surengęs pusmečio žygį iš Senųjų Trakų nepaklusniems vietos didikams malšinti ir padėti jo pagalbos pasiprašiusiam nuverstam Aukso ordos chanui Tochtamyšui.

Jis iš Kafos (Feodosijos) https://lt.wikipedia.org/wiki/Feodosija ir Solchano (Staryj Krym) https://lt.wikipedia.org/wiki/Senasis_Krymas apylinkių parsivedė daug totorių bei karaimų, kuriuos įkurdino Trakų kunigaikštystėje. Tarp jų maždaug 380 karaimų šeimų atsigabeno kaip puikius karius, dorus ir sąžiningus tarnus.

Bet grįžkime prie Mėlynųjų Vandenų. Po šios pergalės Lietuva tapo viena iš dominuojančių jėgų regione. Prasidėjo labai sparti LDK plėtra, prie jos buvo prijungta didelė teritorija – Kijevo, Voluinės, Podolės ir kitos žemės, į kurias pretendavo ne tik rusai ar totoriai, bet ir lenkai.

Galima sutikti, rašo istorikas V. Jankauskas, kad po šios pergalės prasidėjo didysis LDK klestėjimas. Lietuva tapo imperija, o Algirdas save ėmė vadinti imperatoriumi, kitaip sakant, kūrė Trečiąją Romą.

Kita vertus, jeigu svarstysime dabartiniais terminais, LDK laimėjimai Juodosios jūros kryptimi lėmė tuometės Ukrainos posūkį link Vakarų civilizacijos. Ukraina jau tada pradėjo sluoksniuotis į vakarines ir rytines jos žemes. Tai iki šiol formuoja ukrainiečių ir lietuvių istorinę atmintį, vietovardžius bei simpatijas.

Bet dėl šių žemių viduramžiais buvo kilęs Lietuvos ir Lenkijos konfliktas, ypač dėl Podolės.

Štai kodėl istorikų teigimu, Lenkijos istoriografijoje susiformavo Mėlynųjų Vandenų mūšio neigimo tradicija, kuri net ir XX a. pirmoje pusėje dar buvo velkama į mokslinį apdarą.

Kita vertus, nors santykiai su Aukso orda buvo priešiški, dėl prieš mūšį joje įsivyravusio chaoso (per 20 metų pasikeitė daugiau kaip 25 chanai, o po chano Birdibeko nužudymo 1369 m. sumaištis tik sustiprėjo) dalis totorių vadų perėjo į Algirdo ir paskui į Vytauto pusę.

Pietų Rusioje (Kijeve) nusistovėjo tam tikra LDK ir Aukso ordos dvivaldystė (kondominiumas).

Matyt, tuomet atsirado nevienareikšmis požiūris į totorius, kurie pasirodė ne tik užkariautojai, Rytų kultūros nešėjai, bet ir kaip Vakarų civilizacijos dalis, Algirdo ir Vytauto dėka įterpta į Lietuvos ir visos LDK dirvą.

Štai kodėl dabartinės Rusijos represijos prieš etninius Krymo gyventojus (šiame aneksuotame pusiasalyje neseniai uždraustas totorių parlamentas – Medžlisas, prilygintas „teroristinei organizacijai“), kelia tokią protestų bangą.

Pergalė prie Mėlynųjų Vandenų davė pradžią nuo ATR laikų gaivinamai idėjai „nuo jūros iki jūros“. Ji ypač buvo eskaluojama lenkų didikų, o XX a. pradžioje Lenkijos valstybės vadas Juzefas Pilsudskis ją įvilko į Lenkijos strategijos rūbus ir agresyviais veiksmais – Vilniaus krašto okupacija – jais vertė apsivilkti ir Lietuvą.

Tiesa, dar anksčiau ši idėja buvo įgavusi realų pagrindą: XVIII a. pabaigoje LDK kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio rūpesčiu Polesėje buvo pastatytas vadinamas Oginskio kanalas, sujungęs Baltijos ir Juodosios jūros baseinus.

1783 m. Lietuvos Brastos vaivadijoje (dabar Baltarusijos teritorija) iškastas 54 km ilgio 15 m pločio ir pusantro metro gylio kanalas turėjo 10 medinių šliuzų, du pakeliamus tiltus ir kirto du natūralius ežerus. Šiuo kanalu laivai iš Baltijos jūros galėjo pasiekti Juodąją jūrą, Konstantinopolį, neplaukdami aplink Europą.

Sutrumpėjus keliui labai pagyvėjo laivyba, sparčiau ėmė augti vienas didžiausių šio vandens kelio miestų – Kaunas. Oginskio kanalas ir mediniai jo įrenginiai buvo smarkiai apgriauti Pirmojo, bet galutinai sugadinti Antrojo pasaulinių karų metu. 1942 m. jo konstrukcijas sugriovė sovietiniai partizanai.

Tokia buvo kadaise iškovotos pergalės reali nauda. Ji nebuvo tik grobikiško žygio pasekmė, tačiau turėjo ir civilizacinę reikšmę. Kaip jau rašėme, nustūmę į pietus Aukso ordą, lietuviai padėjo suformuoti labiau vakarietišką šiuolaikinės Ukrainos teritoriją, kuri turi lemiamos reikšmės ir šiandienos geopolitiniuose konfliktuose. Dar daugiau: jie sustabdė mongolų – totorių skverbimąsi į Europą, kuris jau iš tolimesnių islamo šalių nesustabdomai vyksta šiandien.

Todėl lieka tik pasvajoti, kaip būtų vystęsi šie kraštai, jeigu Algirdo kariuomenė būtų nužygiavusi į Krymo gilumą, kaip per šimtmečius būtų klostęsis šių tautų likimas, kaip jų atžvilgiu būtų elgęsi Rusijos carai ir dabartinis jos lyderis... Žinoma, svarstyti „kas būtų, jeigu būtų“ yra neproduktyvu, bet juk šitai taip skatina lietuvišką savimeilę ir savivertę!

Menotyrininkė Rasa Gečaitė, prieš pustrečių metų išleidusi knygą „Kelionė iš XXI į XIV a. su Giedriaus Kazimierėno „Algirdo pergale prie Mėlynųjų Vandenų“ (dailininkas 2009 m. nutapė 9 m ilgio ir 3 m aukščio drobę tokiu pavadinimu), tikino, jog gerai, kad lietuviai nežino savo istorijos, antraip apsvaigtų nuo šlovės. Puikiai pasakyta!

Česlovas Iškauskas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Krymas, karaimai ir totoriai, Vytauto Didžiojo žygiai į Krymą

Parašytas: 07 Sau 2021 19:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Dėl Lietuvos karaimų ir totorių

Šaltinis - http://www.anarchija.lt/component/conte ... aroda.html

Žygeivis
Penktadienis, 12 Lapkritis 2010 17:09

Čia vis klausinėja manęs apie karaimus ir totorius Lietuvoje.

Todėl atrašysiu išsamiau.

Visų pirma karaimus ir totorius į Lietuvą atvežė Vytautas, o ne jie patys, užgrobę Lietuvą ar jos dalį, čia įsikūrė (kaip, pvz. dalis rusų ir lenkų - turiu omenyje tikruosius, o ne nutautėjusius lietuvius).

Antra - ir karaimai, ir totoriai niekada neišdavė juos priglaudusią Lietuvos Valstybę ir visada ją gynė nuo visų priešų, skirtingai, nei, pvz. nemaža dalis žydų, lenkų ir rusų.

Trečia - jei tarp karaimų ar totorių ir buvo vos keli išdavikai, tai juk ir tarp pačių lietuvių tokių išdavikų buvo ir yra nemažai.

Ketvirta - Lietuvos Valstybė turi padėti ir Lietuvos karaimams, ir Lietuvos totoriams išsaugoti savo kultūrą, paveldą bei istoriją.

Penkta - tuo pat metu niekas iš tikrųjų lietuvių nacionalistų nepaneigia karaimų ir totorių besąlyginės teisės sukurti (tiksliau atkurti) savo nepriklausomas valstybes Kryme.

P.S. Krymo kalnuose pastatyta karaimų buvusi sostinė Čiufut-Kale yra tikrai įspūdinga tvirtovė, o virš jos vartų, beje, yra iškalti Gedimino stulpai. Buvau ten porą kartų ir pats apžiūrėjau.

Krymo totorių sostinė Bachčisarajus (žodis "saraj" totoriškai reiškia "rūmai", o "bachči" - "sodas") taip pat iki šiol išsaugojo savo grožį.

Kam teks būti tose vietose, rekomenduoju apsilankyti ir Čiufut-Kale, ir Bachčisarajuje. :)

*****************************************************

Čufut Kalė

https://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Cufut_Kal%C4%97

Čufut Kalė (ukr. Чуфут-Кале, Krymo totorių: Çufut Qale, karaimų: Къале (Qale) [1]) – viduramžių olų miestas–tvirtovė Kryme, (Ukraina), esantis 2,5 km į rytus nuo Bachčisarajaus ir 37 km į pietvakarius nuo Taurijos Chersoneso.

Pavadinimas

Krymo totorių kalba miesto pavadinimas reiškia „žydų tvirtovė“ (çufut – žydas, qale – tvirtovė).

Karaimai miestą vadino irgi "Sela Juhudim" (hebr. ‏סלע יהודים‏‎) - «žydų kalnas» [2][3]; paprastai qale – tvirtovė, ir paskutinio laiko „dviguba tvirtovė“ (Джуфт – pora, Къале – tvirtovė)[4].

Anksčiau miestas buvo dar vadinamas Кырк-Ер (Kirk–Er), Кырк-Ор (Kirk–Or), Гевхер-Кермен (Gevher–Kermen).

Istorija

Čufut Kalė įkurta VI a. Justiniano I laikais ir buvo Bizantijos imperijos pasienio įtvirtinimo gyvenvietė, kurioje gyveno alanai.

Krymą valdant kumanams miestas vadinosi „Kirk–Er“.

Pirmą kartą Čufut–Kalė minima 1299 m., kai Aukso ordos, vadovaujamos Nogajaus, įsiveržė į Krymą. Tarp apiplėštų miestų yra minimas ir „Kirk–Eras“[5].

Krymo chanatas

XIII a. – XIV a. miestas buvo nedidelės kunigaikštystės centru, priklausančių Aukso ordai. Mieste pradėjo apsigyventi ir karaimai.

XV a. miestas tapo nepriklausomo Krymo chanato, girėjų dinastijos, sostine. Čia rezidavo pirmieji Krymo chanai: Chadži-Girėjus ir Menglis Girėjus.

Valdant Mengliui Girėjui buvo pradėtas statyti Bachčisarajus ir paskui sostinė persikėlė į jį[6].

Čufut Kalės tvirtovėje liko tik chanato monetų kalykla ir aukštų karo belaisvių kalėjimas.

1783 m. Krymo chanatą prijungus prie Rusijos imperijos, karaimai pradėjo palikti tvirtovę ir XIX a. pabaigoje Čufut Kalę apleido paskutiniai gyventojai. Tvirtovėje liko gyventi tik prižiūrėtojo šeima.

Archeologija

Šiuo metu Čufut Kalėje mažai kas išliko.

Pačioje seniausioje, vakarinėje, miesto dalyje yra daugybė uolose iškaltų gyvenamųjų patalpų, sugriautos mečetės liekanos ir 1437 m. statyto Tochtamyšo chano dukters Džanike–Chanim mauzoliejus.

Taip pat gerai išsilaikė dvi karaimų kenesos ir vienas kiemas su dviem gyvenamaisiais namais, kur dabar yra ekspozicija, pasakojanti apie karaimų kultūrą.

Rytinė miesto dalis neišliko. Čia buvo gyvenamieji namai ir monetų kalykla, kurioje buvo kaldinamos Krymo monetos. Viename iš šių namų gyveno karaimų nepriklausomybės propaguotojas, žymus mokslininkas Abraomas Firkovičius (1787–1874 m.)[7]

*****************************************************

Karaimai Lietuvoje

https://lt.wikipedia.org/wiki/Karaimai

Pagal karaimų pasakojimą [Dovilė Troskovaitė. 1500 km pėsčiomis: ar Vytautas Didysis karaimus į Trakus vedė? 2014. https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/i ... 582-429435], į Lietuvą iš Krymo karaimus atsivedė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis 1397 m.

Manoma, kad Vytautas po žygio į Aukso ordos stepes atvedė apie 380 šeimų. Karaimai apgyvendinti tarp Trakų pilių, vėliau įsikūrė gyvenvietės Biržuose, Pasvalyje, Naujamiestyje, Upytėje.

Karaimams Vytautas, vėliau Kazimieras, suteikė privilegijų, leido turėti savivaldą. Jiems skirta žemė Trakų šiaurinėje dalyje, kuri nebuvo jų nuosavybė – po šeimininko mirties atitekdavo kitai šeimai. Aleksandro ir Žygimanto Senojo privilegijos atleido karaimus nuo muito mokesčių visoje valstybėje, sargybos bei derliaus nuėmimo prievolių senųjų Trakų dvare. 1863 metais karaimų teisės sulygintos su vietinių gyventojų. Per Pirmąjį pasaulinį karą dauguma karaimų evakavosi į Krymą bei kitas Rusijos vietas, tačiau 1920 metais daugelis grįžo – į Lenkijos ir Lietuvos valstybių teritorijas. Grįžę karaimai rūpinosi tautine savimone, leido žurnalus, kūrė tautines organizacijas.

XX a. tarpukariu Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas buvo atsiuntęs turkų kalbininkus į Trakus, kad susipažintų su karaimų išlaikytomis senomis kalbų formomis ir apvalytų turkų kalbą nuo svetimžodžių.

TSRS okupavus Lietuvą, Vilniaus ir Panevėžio kenesos buvo uždarytos, – taip Trakų kenesa kuriam laikui tapo vieninteliais Europoje veikiančiais šio tipo maldos namais. Tarybiniais laikais buvo nutraukta ir Lietuvos karaimų periodikos leidyba.

Po nepriklausomybės atkūrimo įkurta Lietuvos karaimų kultūros bendrija, tikintiesiems grąžinta Vilniaus kenesa. Dabar daugiausia karaimų gyvena Vilniaus ir Trakų rajonuose, taip pat apie Panevėžį. Yra trejos veikiančios karaimų kapinės – Vilniaus , Trakų ir Naujamiesčio (Panevėžio rajone).

******************************************************

1500 km pėsčiomis: ar Vytautas Didysis karaimus į Trakus vedė?

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/i ... 582-429435

Autorius: Dovilė Troskovaitė
Šaltinis: 15min

Visiems gerai pažįstamas ir daug kartų girdėta legenda pasakoja, jog 1397 metais didysis kunigaikštis Vytautas atvedė iš Krymo apie 400 karaimų šeimų ir apgyvendino jas Trakuose, patikėdamas jiems pilies gynybą.

Šį pasakojimą galima sutikti daugelyje populiarių leidinių, o apsilankius Trakuose išbandyti turizmo pramonės siūlomas su šia istorija susijusias pramogas. Trakų piliai ir kibinams tenka didžiausia šios legendos populiarumo našta.

Tačiau mėgstantiems skaičiuoti nesunku į šią istoriją pažvelgti iš kitos perspektyvos. Ji atrodytų maždaug taip: 400 šeimų, kurias apytikriai sudarė apie 2800 asmenų, įskaitant moteris ir vaikus, traukė (veikiausiai pėsčiomis) mažiausiai 1500 km, nes didžiuoju kunigaikščiu prisistatęs asmuo jiems pažadėjo darbo. Net ir šiuolaikinės emigracijos kontekste ši istorija atrodo nelabai įtikėtina.

Giliau pažvelgę į dulkėtus istriografijos puslapius šią legendą aptiksime ne kartą, tačiau ji pasakoja ne apie karaimus, o apie kitą nekrikščionių, ilgus amžius gyvenusių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, grupę – totorius.

Kronikininkas Janas Dlugošas rašė, jog Vytautas po karų Krymo teritorijoje su Aukso Orda atsigabeno į LDK totorių belaisvių ir, dalį jų padovanojęs valdovui Jogailai, kitus apgyvendino aplink Trakus, Vilnių, Kauną, Lydą, Naugarduką ir Gardiną, kad sustiprintų šių žemių karinę apsaugą nuo kryžiuočių.

Vėliau šiuo pasakojimu totorių istoriją pradėdavo daugelis ją rašiusiųjų, kartais pasiginčydami, ar totoriai buvo karo belaisviai, ar laisvi žmonės, karo tarnybos samdiniai.

Istoriniai šaltiniai liudija, jog dėl savo reikšmės karinėje LDK struktūroje totoriai įgijo nemažai privilegijų, kurių neturėjo kiti LDK nekrikščionys – žydai ir karaimai, pavyzdžiui, teisę naudotis valstybės žeme už karo tarnybą, liudyti teismuose ir kt. kurios lėmė geresnį socialinį statusą visuomenėje, bei palankesnį totorių įvaizdį. Dėl to krikščionių moterų santuokos su totoriais nebuvo vertinamos priešiškai, nors tuo metu išpažįstama religija vaidino lemiamą vaidmenį socialiniame gyvenime.

Vėliau, Rusijos imperijai po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų prisijungus LDK, kai kurie totoriai, ypač turtingesnieji, sugebėję vienu ar kitu būdu gauti bajorystę, išsaugojo privilegijuotą padėtį – teisę eiti karo bei civilinę tarnybą.

Palankiam totorių įvaizdžiui formuotis padėjo ir bajoriškoji Abiejų Tautų Respublikos aplinka. Buvo tikima, jog Lenkijos didikų protėviai buvo kilę iš sarmatų, kurie Romos imperijos laikais gyveno prie Juodosios jūros, o vėliau, išstumti į šiaurę ir vakarus, užkariavo žemes, kur įsikūrė Lenkijos valstybė, ir iš esmės sudarė valdantįjį jos elitą. Iki pat XIX amžiaus buvo tikima, kad šie protėviai kalbėjo turkiškai ar totoriškai ir tik vėliau perėmė slavų kalbą.

Sarmatiškoji ATR aplinka, kuri labiausiai buvo juntama Karūnoje, neaplenkė ir LDK bajorų, ypač po Liublino unijos, ir sėkmingai gyvavo kartu su Vytauto vaizdiniu. Toks Juodosios jūros regiono ir totorių kalbos vertinimas visuomenėje neabejotinai buvo palankus joje gyvenusiems totoriams.

Karaimų bendruomenė Vilniaus gubernijoje į totorius žvilgčioti pradėjo XIX a. viduryje. Matydamas, jog totorių pakilimas socialiniais laipteliais aukštyn buvo tiesiogiai susijęs su karine tarnyba, karaimų istorijos „išradėjas“, vienas žymiausių Rusijos imperijos karaimų veikėjų, Abraomas Firkovičius bandė pasinaudoti šia per amžius susiklosčiusia dalies totorių tradicija ir pritaikė ją karaimams.

Kalbėdamas su žymiu to meto publicistu ir keliautoju Vladislovu Sirokomle Firkovičius papasakojo savąją adaptuotą totorių legendos versiją: „ginkluoti karaimų riteriai kiekvieną rytą, sukalbėję sinagogoje (taip tuo metu buvo vadinami karaimų maldos namai – aut. past.) trumpą maldą, šauniai šuoliuodavo tilto, nutiesto per Galvės ežerą į salos pilį, link, kur jie tarnaudavo valdovui. (...) Kalbėjome apie karaimų gvardiją, saugojusią karalių.“

Taigi XIX a. viduryje legenda buvo papildyta militaristiniu siužetu, taip itin supanašėdama su totoriškąja legendos versija. Abraomas Firkovičius net bandė įtikinti egzistavus atskirą karaimų karinį junginį Lietuvos–Lenkijos valstybės kariuomenėje.

Toks legendos išplėtojimas karaimų aplinkoje nebuvo atsitiktinis. Karaimai XIX a. siekė gauti tokias pat bajorių teises, kokios Rusijos imperijoje buvo pripažintos daliai totorių už karo tarnybą.

Tačiau iki 1863 m., kai Rusijos imperijoje karaimų teisės buvo prilygintos toms, kurias turėjo stačiatikiai, karaimai, dėl išpažįstamos religijos – karaizmo – vienos iš judaizmo krypčių – buvo negatyviai nusiteikę bet kokios karinės veiklos atžvilgiu.

Dėl to nenuostabu, jog nei vienoje iš Lietuvos – Lenkijos valstybėje karaimams suteiktų privilegijų neminima, jog jie eitų karo tarnybą.

Tiesa, 1507 m. Žygimanto Senojo suteiktojoje karaimai buvo atleisti nuo „budėjimo pilyje“, tačiau iš šio apibūdinimo sunku spręsti, kokio pobūdžio tai veikla, juolab, kad sargyba svarbiuose objektuose buvo miesto gyventojų prievolė – sargybiniais nebūtinai turėjo būti karinę tarnybą atliekantis asmenys.

Sirokomlė rašė, jog didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras 1665 m. karaimams suteiktoje privilegijoje nurodė, kad už karaimų karių tarnybą jiems leidžiama statyti sinagogą ir mokyklą, tačiau privilegijos tekste tokio įrašo nėra.

XX a. 3 dešimtmetyje, veikiant vyriausiajam Lenkijos karaimų hachamui Serajai Šapšalui, ši legenda, jau gana plačiai žinoma visuomenėje, įgavo aiškų, išbaigtą ir daugiau ar mažiau istorišką pavidalą: Šapšalas legendoje mechaniškai sujungė karaimus ir totorius, kaip Vytauto kartu paimtus su savimi po karų su Aukso Orda ir atgabentus į LDK.

1928 m. viename iš pirmųjų savo viešų tekstų jis teigė, jog „XIV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Vytautas atvedė karaimus kartu su totoriais iš Aukso ordos, kuriai priklausė ir dalis Krymo; atvedė apie 500 karaimų šeimų, kurias apgyvendino Trakuose ir kitose vietovėse. Kaip totoriai raiti, taip karaimai pėsti tarnavo kariais ir už tai buvo apdovanoti žemės nuosavybe tiek Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, tiek Lenkijos valdovų (...) Šiandieniniai karaimai yra palikuonys tų, kuriuos Vytautas atvedė į šį kraštą ir kurie, būdami tos pačios kilmės kaip ir totoriai, iki šiandien naudojasi gautomis žemėmis.“

Gal ši legenda ir būtų likusi dulkėti įstaigos, kuriai buvo skirta, archyvuose, tačiau Šapšalo autoritetas, charizma ir aktyvi bendruomeninė ir visuomeninė veikla lėmė, jog ji ne tik įgavo dar vieną naują bruožą – karaimai buvo pradėti sieti su totoriais ir kalbant apie jų kilmę, ne tik atvykimo į LDK aplinkybes ar kario įvaizdžio įtivirtinimą, bet ir taip paplito, jog net ir šiandien, praėjus daugiau nei pusei amžiaus, ši istorija tapo žinių apie karaimus šablonu.

Dovilė Troskovaitė atstovauja VU Istorijos fakultetui.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Krymas, karaimai ir totoriai, Vytauto Didžiojo žygiai į Krymą

Parašytas: 07 Sau 2021 19:27

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Gediminaičių stulpai

https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=38114&p_k=1

„Gediminaičių stulpai vaizduojami geltoni (auksiniai) raudoname skyde arba be jo.“ Iš Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymo.

Gediminaičių stulpai nuo 1397 m. neabejotinai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto herbas.

(Stulpų (Gediminaičių stulpų) simbolis atsirado Vytauto valdymo metais (1397 m.) ir iš pradžių buvo jo asmeninis herbas. Vėliau šis ženklas tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio herbu. Todėl šį simbolį sutinkame ant Vytauto, Kazimiero, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto monetų.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/i ... 060?copied)

Manoma, kad panašų ženklą galėjo turėti Vytauto tėvas Trakų kunigaikštis Kęstutis. Po Vytauto mirties stulpus perėmė Žygimantas Kęstutaitis.

Iš pradžių šis herbas reprezentavo Kęstutaičius, o nuo XVI a., kai Lietuvoje jį ėmė naudoti ir Lenkijos karaliaus Jogailos įpėdiniai, šie stulpai tapo visos Gediminaičių dinastijos simboliu. Heraldikoje Gediminaičių stulpai paprastai buvo vaizduojami auksiniai arba geltoni raudoname lauke, nuo XVI a. antrosios pusės – neretai sidabriniai arba balti.

Tai bene labiausiai legendomis apipintas herbas. XVI a. pradžioje Lietuvos metraštininkai herbo figūrą pavadino stulpais ir priskyrė legendiniam Gediminaičių dinastijos pradininkui Palemonui, atkeliavusiam į Lietuvą iš Italijos.

Teodoras Narbutas XIX a. pirmojoje pusėje šį ženklą pavadino Gedimino stulpais, nes manė, kad jį pradėjo naudoti didysis kunigaikštis Gediminas. XX a. pirmojoje pusėje stulpai vadinti stiebų vartais ir kitaip. Šiuo metu nusistovėjęs neutralesnis Gediminaičių stulpų vardas.

Neabejojama, kad Gediminaičių stulpai yra vietinės kilmės. Panašių ženklų galima rasti bajorų herbuose. Manoma, kad Gediminaičių stulpai išsirutuliojo iš nuosavybę žymėjusių ženklų.

Gediminaičių stulpai, palyginti su dvigubu kryžiumi, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje naudoti daug plačiau.

Jie vaizduoti XIV a. ir vėlesnėse Lietuvos monetose, kunigaikščio Vytauto pulkų, dalyvavusių Žalgirio mūšyje, vėliavose, XV–XVI a. bažnyčios reikmenyse, dovanotuose Vilniaus katedrai, XV a. Lietuvos pranciškonų ir 1581–1795 m. valstybės didžiuosiuose antspauduose, knygų grafikoje, Vilniaus auksakalių dirbiniuose.

Kartu su Vytimi jie buvo išlieti ant XVI–XVII a. lietuviškų patrankų vamzdžių. Šiuo ženklu buvo puošiamos didžiojo kunigaikščio žirgų kamanos ir Lietuvos didiesiems kunigaikščiams priklausiusių valdų riboženkliai.

Gediminaičių stulpai ypač paplito XX a. pirmojoje pusėje, kai susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė. Šį simbolį kaip skiriamąjį ženklą ėmė naudoti Lietuvos kariuomenė, aviacija, kitos valstybės institucijos. Jis papuošė Lietuvos ordinus ir medalius, pareigybinius ženklus, tapo daugelio visuomeninių draugijų ir organizacijų atributu.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, buvo uždrausti visi valstybingumo simboliai. Už jų naudojimą iki pat Atgimimo buvo taikomos griežtos bausmės.

Tačiau šie simboliai iš viešojo gyvenimo nedingo, jie ir toliau buvo naudojami pogrindyje. Pavyzdžiui, Lietuvos partizanai 1944–1953 m. Gediminaičių stulpų simboliu ženklino uniformas ir puošė ginklus. Gediminaičių stulpai atgimė kartu su Lietuvos Atgimimu.

1988 m. Gediminaičių stulpai tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, vedusio šalį į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, emblemos sudedamąja dalimi. Jie buvo įkomponuoti į dailininko Giedriaus Reimerio sukurtą Sąjūdžio simbolį. Vėliau Gediminaičių stulpus kaip valstybės simbolius ėmė naudoti įvairios valstybinės ir visuomeninės institucijos.

Lietuvos istorinis nacionalinis simbolis Gediminaičių stulpai yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatyme. Šio simbolio etaloną Lietuvos heraldikos komisijos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Prezidentas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Krymas, karaimai ir totoriai, Vytauto Didžiojo žygiai į Krymą 1396–1397, 1398 m.

Parašytas: 07 Sau 2021 22:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Papildomos temos:

Lietuvos totoriai
viewtopic.php?f=79&t=176

Lietuvos karaimai
viewtopic.php?f=79&t=175

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: