Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Rūdavos (Rudau) mūšis įvyko 1370 m. vasario 17

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Rūdavos (Rudau) mūšis įvyko 1370 m. vasario 17–18 d.

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Rūdavos (Rudau) mūšis įvyko 1370 m. vasario 17–18 d.

Parašytas: 18 Vas 2020 19:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Dana Rupp - ‎Lietuvos Istorijos Ieškotojų Klubas
https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

Rūdavos mūšiui 650 metų

Rūdavos (Rudau) mūšis, įvyko 1370 m. vasario 17–18 d. tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino kariuomenių, dabartinės Karaliaučiaus srities teritorijoje (Melnikovo vietovė) tarp kryžiuočių bei Algirdo ir Kęstučio vadovaujamų lietuvių.

Karo istoriografijoje Rūdavos kautynės žinomos dėl savo masto dalyvavusių iškilių vadų kiekio (lietuviams vadovavo broliai Algirdas ir Kęstutis, juos lydėjo sūnūs Jogaila ir Vytautas), kryžiuočiams – magistras Winrichas von Kniprode ir maršalas Henningas Schindekopfas, ir žuvusių karių skaičiaus (kronikose teigiama), kad žuvo apie tris šimtus elitinių riterių ir apie tūkstantį, o gal net daugiau pagonių.

Kryžiuočių metraštininkai pergalę priskyrė teutonams. Tačiau dabartinių tyrinėtojų nuomone, lygiosiomis pasibaigusios kautynės vienos pusės buvo sėkmingai išnaudotos propagandiniais tikslais.

Sembos žemę nuniokojusių, 17 dieną Rūdavos pilį sugriovusių lietuvių karių galbūt iš tiesų žuvo daugiau, tačiau tarp gyvybes praradusių kryžiuočių buvo ir minėtasis maršalas (nuo lietuvių paleistos ieties ar strėlės), du komtūrai ir vicekomtūrai, dvidešimt ordino riterių ir trys iš užsienio atvykę „svečiai“.

Be to, likę „nugalėtieji“ sėkmingai pasitraukė į Lietuvą ir netrukus vėl atnaujino savo žygius į priešiško kaimyno teritoriją.

Strategine prasme mūšis galbūt nieko nelėmė, tačiau simboliškai jį galima laikyti savotiška Žalgirio preliudija ar net treniruote, kurioje kariavimo bendromis jėgomis ypatumus išbandė broliai bei pusbroliai Gediminaičiai. Tuo labiau kad lietuvių pusėje, be etninių lietuvių ir žemaičių, taip pat dalyvavo rusėnų ir totorių pajėgos.

O ir taktinis Algirdo bei Kęstučio manevras – „bėgimas“, kurio metu įvyko skausmingiausias kryžiuočiams kautynių momentas – Schindekopfo žūtis, daug kuo primena lietuvių atsitraukimą po keturiasdešimties metų tose pačiose prūsų žemėse.

Rūdavos mūšį paminėjo poetas A. Mickevičius poemoje Konradas Valenrodas (Konrad Walenrod 1828; lietuviškai 1891 62006).

Prūsė poetė A. Miegel Rūdavos mūšiui paskyrė balades Henningas Schindekopfas ir Rūdava (Rudau), išspausdintas jos kūrinių rinkinyje "Baladės ir dainos" (Balladen und Lieder 1910). Jose didysis magistras ir lietuvių kunigaikščiai vertinami kaip lygiaverčiai priešai.

Nuotraukoje: Žuvusiųjų garbei didžiojo magistro įsakymu buvo pastatytos koplyčios Rūdavoje ir Labotoje.

17 a. vokiečių istorikas Chr. Hartknochas paminėjo, kad Rūdavo mūšio vietoje stovėjusi kolona. 1723 pastatytas paminklas su įrašu, kad čia 1370 žuvo Algirdo ir Kęstučio nugalėtojas Vokiečių ordino maršalas Henningas Schindekopfas.

1736 paminklas buvo suniokotas, dingo lenta su įrašu. 1835 pastatytas akmeninis kryžius, 1870 (minint mūšio 500 metines) – paminklas; įrašas kitoks: Didvyrio mirtimi čia žuvo riteris Schindekopfas. Po 1945 akmeninis obeliskas apgriautas.

(šaltiniai: Enciklopedija "Rūdavos mūšis" ir vikipedija)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Rūdavos (Rudau) mūšis įvyko 1370 m. vasario 17–18 d.

Parašytas: 14 Kov 2020 19:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Tomas Baranauskas. Rūdavos mūšis – kieno pergalė, kieno pralaimėjimas? 650 metų mūšio jubiliejų pasitinkant

http://alkas.lt/2020/03/13/t-baranauska ... sitinkant/

Tomas Baranauskas, www.aidas.lt
2020 03 13 16:05

Prieš 650 metų, 1370 m. vasario 17 d. Prūsijoje, prie Rūdavos, netoli Karaliaučiaus (Kionigsbergo), įvyko mūšis tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino (kryžiuočių) kariuomenių. Jo baigtis seniai tapo ginčų objektu.

Dar XVI a. tarp Prūsijos kronikininkų kilo diskusija, kas laimėjo šį mūšį.

Simonas Grunau vaizdingai rašė, kad tuokart prie Rūdavos stojo į mūšį Ordino maršalo Heningo Šindekopfo ir Kęstučio kariuomenės „ir kovėsi visą dieną sniege, nuo ko jis krauju pasruvo, ir broliai mūšį pralaimėjo“. Žuvus Ordino maršalui Heningui Šindekopfui, „brolių žmonės ėmė bėgti, o lietuviai pajudėjo pirmyn ir išvaikė visus žmones bei išdegino Sembą, ir mielai būtų toliau žygiavę, bet jie nerimavo, kad upių ledas ištirps, o taip pat jie turėjo daug sergančių žmonių, todėl patraukė namo“.

Su tuo nesutiko jo amžininkas Lukas Davidas, kuris rašė: „Tai tvirtina tiktai Grunau, kuris šį antpuolį ir mūšį aprašė plačiau, nei kiti. Tačiau kiti nekalba apie jokį [vokiečių] bėgimą, bet kad lietuviai leidosi bėgti, nes buvo užmušta labai daug jų žmonių“.

Ir šiuolaikinėje istoriografijoje dėl mūšio rezultatų nesutariama.

Antanas Kučinskas teigė, kad „kautynės išėjo kryžiuočių nenaudai. Pralaimėję mūšį, kryžiuočiai atsigriebė bent tuo, kad grįžtančius lietuvius užpuldinėjo iš užpakalio“.

Augustinas Janulaitis teigė, kad, kas laimėjo mūšį, „pasakyti sunku: lietuviai, atvykę trumpam laikui raiti, negalėjo ilgai gaišti, turėjo pasukti atgal, šis, kaip ir kiti žygiai, buvo naikinimo, ne užkariavimo žygis“.

Romo Batūros vertinimu, „abiejų pusių nuostoliai buvo panašūs, tačiau kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis pasiekė strateginę pergalę – Kryžiuočių ordinui buvo suduotas smūgis jo valdose“.

Edvardo Gudavičiaus teigimu, „mūšio laukas liko kryžiuočiams, bet tai buvo Pyro pergalė“.

Rytprūsių kraštotyrininkas Aleksandras fon Normanas (Alexander von Normann) kiek anksčiau net populiarų straipsnį apie mūšį buvo taip pavadinęs: „Ordino valstybės Pyro pergalė“.

Tad XX–XXI a. istorikų vertinimuose apie Rūdavos mūšį galima rasti visą nuomonių paletę: lietuvių pergalė, neaiški baigtis („lygiosios“) ir kryžiuočių pergalė. Populiariausia vis dėlto pažiūra, kad tai buvusi kryžiuočių pergalė, bet kryžiuočiai patyrę nemenkų nuostolių ir didesnės naudos iš to neturėję.

Mūšio istorinis kontekstas

Lietuvių karas su kryžiuočiais įsisiūbavo 1360 m.

Iki tol du dešimtmečius Prūsijos ir Livonijos kryžiuočiai surengdavo tik po 10–12 žygių į Lietuvą per dešimtmetį, o 7-ajame dešimtmetyje tokių žygių jau galima suskaičiuoti net 44.

Kryžiuočių žygių į Lietuvą skaičiaus kitimas XIV amžiuje (diagrama)

Vienas aktyviausių šių žygių dalyvių ir organizatorių buvo 1360 m. paskirtas Vokiečių ordino didysis maršalas Heningas Šindekopfas, kuris, eidamas šias pareigas, iki 1370 m. pats vadovavo 13-ai žygių prieš Lietuvą ir dalyvavo dar dviejuose. Prieš tai, beje, jis buvo Ragainės komtūras, ir, eidamas šias pareigas, 1352 m. gynė Sembą nuo didelės Algirdo ir Kęstučio vadovaujamos lietuvių kariuomenės antpuolio.

1370-ųjų vasario žygis į Sembą buvo tarsi 1352 m. žygio pakartojimas, o kartu – atsakymas į itin įžūlius Vokiečių ordino ir asmeniškai Heningo Šindekopfo veiksmus Lietuvoje 1369 m. Tais metais lietuvių ir kryžiuočių kovos užvirė ties Kaunu.

1362 m. kryžiuočiams sugriovus mūrinę Kauno pilį, Trakų kunigaikštis Kęstutis nuo 1363 m. bandė įsitvirtinti Nemuno ir Nevėžio santakoje, kur buvusioje saloje jis pastatė Naujojo Kauno pilį. Kryžiuočiai ją ne kartą puolė. 1369 m. pavasarį Kęstutis čia pradėjo statyti mūrinę pilį, bet balandžio 15 d. ją užėmė kryžiuočiai. Jie baigė mūryti pilį, aprūpino savo įgula ir pavadino ją Gotesverderiu. Kęstučio ir Algirdo kariuomenė tų pačių metų rugsėjo 12 d. atsiėmė šią pilį.

1369 m. lapkričio 22 d. kryžiuočiai Naująjį Kauną sudegino. Ordino maršalas Heningas Šindekopfas buvo negailestingas: nepaisydamas Kęstučio maldavimų, belaisvių iš degančios pilies paėmė nedaug, o keliems šimtams pilies gynėjų drauge su pilies seniūnu leido tiesiog sudegti. Dėl pilies netekties ir žiauraus Heningo Šindekopfo elgesio Kęstutis pažadėjo maršalui artimiausią žiemą atvykti pas jį į svečius. Heningas į tai arogantiškai atsakė, kad tokiu atveju jis sutrupinsiąs Kęstučiui galvą.

Žinia apie Lietuvos kariuomenės telkimą

Kęstučio įspėjimas buvo rimtas. 1370 m. sausio pabaigoje gandas apie Prūsijos puolimui Lietuvoje telkiamą didžiulę Algirdo ir Kęstučio kariuomenę pasiekė Vokiečių Ordino didįjį magistrą Vinrichą fon Kniprodę. Tuo metu maršalas Heningas Šindekpfas puldinėjo paskutinius lietuvių įtvirtinimus Nemuno žemupyje ir buvo ką tik sunaikinęs Paštuvos pilį. Magistras tad nurodė maršalui patikrinti šį gandą.

Heningas Šindekopfas vasario 2 d. surengė vienos nakties antpuolį į Lietuvą, kuris, nepaisant nedidelės trukmės, buvo kruvinas – buvo žudomi arba imami į nelaisvę užklupti neginkluoti vyrai, moterys, vaikai – išsivesta net 220 belaisvių, tarp kurių atsirado patvirtinusių, jog sutelkta didžiulė lietuvių ir rusėnų kariuomenė netrukus įsiverš į Prūsiją. Gavęs šią žinią, didysis magistras Vinrichas fon Kniprodė paskelbė kariuomenės šaukimą visoje Prūsijoje krašto gynybai.

Lietuvių įsiveržimas į Sembą ir mūšis

Apie Rūdavos mūšį turime penkias pagrindines XIV a. kronikas, pranešančias apie šį mūšį: Vygando Marburgiečio Prūsijos kroniką, kurioje pateikti du atskiri pasakojimai apie mūšį, Hermano Vartbergės Livonijos kroniką, o taip pat Torunės pranciškonų analus ir Detmaro Liubekiečio bei Jono Posilgės kronikas. Apie šį mūšį taip pat pasakoja daugelis vėlesnių (XV, XVI ir vėlesnių amžių) kronikų, pridedančių naujų, bet abejotino patikimumo detalių, legendų, kurios vis dėlto rodo, kad mūšio atminimas Prūsijoje ilgą laiką buvo gyvas. Iš jų išskirti galima Konrado Bičino parašytą Petro Dusburgiečio Prūsijos kronikos tęsinį (XV a. vid.), kuriame kalbama ir apie jaunų Jogailos ir Vytauto dalyvavimą šiame mūšyje. Jei tikėsime šia žinia, tai būtų pirmasis šių būsimųjų valdovų mūšis.

Vygando Marburgiečio antrajame pasakojime pasakyta, kad žygiui į Prūsiją lietuviai pasidarė 12 praėjimų per pasienio užtvaras. Atskiras praėjimas, be abejo, nebuvo daromas nedideliam karių būreliui. Juo turėjo praeiti bent tūkstantis karių, juo labiau, kad kariuomenė, surinkta visoje Lietuvoje ir priklausomose Rusios žemėse, vargiai galėjo būti mažesnė nei keliolika tūkstančių karių. Kad kariuomenės vilkstinė neišsitęstų per daugelį kilometrų, buvo stengiamasi, esant galimybei, atskiriems būriams žygiuoti paraleliniais keliais. Pagrindinis žygio maršrutas, anot Vygando Marburgiečio, ėjo per užšalusius vandenis (stagnum), matyt, kaip ir 1352-aisiais – per Kuršių marias.

Rūdavos pilis XIV amžiuje. Anatolijaus Bachtino rekonstrukcija

Iš daugumos pasakojimų apie mūšį gali susidaryti įspūdis, kad lietuviai įsiveržė į Sembą ir Rūdavos mūšis čia įvyko tą pačią dieną – 1370 m. vasario 17-ąją.

Tačiau Vygando Marburgiečio antrajame pasakojime yra svarbi detalė: šauksmas apie lietuvių įsiveržimą didįjį magistrą Vinrichą fon Kniprodę Karaliaučiuje pasiekė naktį, o Ordino kariuomenė Rūdavos link pajudėjo ryte – tą dieną ir įvyko mūšis.

Tuo remdamasis, Vokiečių istorikas Kurtas Hechtas, 1914 m. Karaliaučiaus universitete apgintoje daktaro disertacijoje „Mūšis prie Rūdavos 1370 m.“ darė išvadą, kad lietuviai į Sembą įsiveržė vasario 16 d., o mūšis įvyko vasario 17 d.

Lietuvių istorikas Antanas Kučinskas tą nuorodą suprato kitaip: lietuviai, anot jo, įsiveržė vasario 17 d., o mūšis įvyko vasario 18 d.

Iki šiol tai lemia viena diena besiskiriantį mūšio datavimą lietuvių ir vokiečių istoriografijose, bet reikia palaikyti K. Hechto datavimą: Ordino kronikininkams buvo svarbiau fiksuoti tikslią mūšio datą, o ne jo išvakarių įvykius.

Taip pat reikia atmesti dažnai istoriografijoje kartojamą klaidingą teiginį, kad mūšio išvakarėse lietuviai užėmę ar sugriovę Rūdavos pilį. Vygando Marburgiečio liudijimu, kuomet lietuviai ją puolė, apgultiesiems į pagalbą iš Kvedenavos pusės atėjo Vinricho fon Kniprodės ir Heningo Šindekopfo vadovaujama kariuomenė.

Rūdavos pilies planas, sudarytas J. M. Gyzės (Giese) 1828 m.

Iš šių aplinkybių aišku, kad pirmasis mūšio etapas vyko prie pat Rūdavos pilies, teritorijoje aplink šią pilį. Vieta itin nepatogi lietuviams, nes jų kariuomenės vidury stovėjo nepaimta priešo pilis, iš kurios taip pat galima buvo tikėtis išpuolio.

Suprantama, kad tokiomis sąlygomis lietuviai ilgai kautis negalėjo, ir turėjo atsitraukti į patogesnę poziciją. Kryžiuočių metraštininkai tai vaizduoja kaip bėgimą. Tačiau tas vaizdinys prieštaringas.

Anot Vygando Marburgiečio (pirmojo pasakojimo), „Kęstutis su visais leidosi bėgti (…), kol pribėgo savo žemę“, o „Algirdas apsitvėrė miške nukirstais medžiais“. Bet Algirdas, žinoma, apsikirto medžiais ne prie pilies, o atsitraukęs 3 km į šiaurę nuo Rūdavos, kur vėliau bus pastatyta mūšyje žuvusiam Heningui Šindekopfui skirta atminimo kolona.

Bėganti kariuomenė, žinoma, negali spėti apsikirsti medžiais, t. y. įsirengti medžių sąvartomis sutvirtintą laikiną tvirtovę. Akivaizdu, kad Algirdas tai galėjo padaryti tik dengiamas Kęstučio pulkų. Kai Algirdo kariuomenės pozicijos buvo sutvirtintos, Kęstučio pasipriešinimas nepatogioje pozicijoje prie Rūdavos pilies nebeteko prasmės, ir jis atsitraukė.

Tad galima teigti, jog jokio Lietuvos kariuomenės bėgimo čia negalėjo būti: matome tik planingus Algirdo ir Kęstučio manevrus.

Kęstučio dengiamas Algirdas iš pradžių atsitraukė už 3 km ir įsirengė įtvirtintą poziciją, o paskui pasitraukė ir iš kryžiuočių akiračio dingo pats Kęstutis, dengiamas Algirdo.

Rūdavos kolona Heningui Šindekopfui atminti. 1723 m. piešinys

Antrasis mūšio etapas vyko ties naująja Algirdo įtvirtinta pozicija, Kęstučiui jau nedalyvaujant.

Mūšis buvo atkaklus, ir jame žuvo pats Ordino maršalas Heningas Šindekopfas, kuriam į galvą pataikė lietuvio paleista strėlė. Arogantiškojo maršalo pažadas sutrupinti Kęstučio galvą, jeigu jis drįs pulti Prūsiją, bumerangu smogė jam pačiam.

Būtent jo atminimui vėliau buvo pastatyta minėta atminimo kolona – regis, dar paties didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės įsakymu, nors pirmą kartą paliudyta ji tik XVI a. Būtent jos dėka mes žinome, kur vyko antrasis mūšio etapas.

Žuvo ne tik Heningas Šindekopfas, bet iš viso 26 Ordino broliai (anot Vygando Marburgiečio, o pagal Hermaną Vartbergietį – 23) bei 150 kitų „vyrų“, kuriuos, matyt, reikia suprasti kaip riterių pagalbininkus ar kilminguosius: žuvusių atminimui skirtoje giesmėje, kurią cituoja Detmaras Liubekietis ir Konradas Bičinas, jie visi net priskirti prie Ordino riterių, teigiant, kad žuvo „200 brolių“, taigi, suplakant žuvusių brolių ir „vyrų“ skaičius į vieną, o tai, matyt, lėmė pakankamai aukštas tų „vyrų“ statusas.

Tarp žuvusių Ordino brolių šaltiniai išskiria 2 komtūrus – Brandenburgo komtūrą Kunoną fon Hatenšteiną ir Redeno komtūrą Henriką fon Korvicą, o taip pat Brandenburgo vicekomtūrą Henriką fon Štokheimą bei riterį Zalentiną fon Izenburgą. Iš svečių Hermanas Vartbergietis nurodo žuvus kilmingą riterį Arnoldą fon Laretę ir du neįvardytus riterius.

Rūdavos mūšio schema (pavaizduota ant XIX a. pr. topografinio žemėlapio)

Pagal visus šiuos parametrus kryžiuočiai patyrė maždaug tokių pačių nuostolių, kaip 1320 m. pralaimėtame Medininkų mūšyje (pastarajame žuvo maršalas su 29 Ordino broliais, tarp kurių visgi nebuvo komtūrų).

Tačiau istorikai Rūdavos mūšio atveju yra linkę kalbėti apie kryžiuočių pergalę. Kodėl?

Mes jau matėme, kad tariamas Algirdo ir Kęstučio bėgimas tebuvo gerai suplanuoti manevrai. Niekas iš lietuvių vadų nežuvo, išskyrus Vaišviltą, bet ir tas žuvo ne mūšyje, o sušalo grįždamas namo.

Hermanas Vartbergietis nurodė mūšyje žuvus 5500 Lietuvos karių, bet pridūrė, kad tai buvę „visų pirma rusėnai“, o tai rodo, kad labiau nukentėjo tik kažkuri viena kariuomenės dalis, anaiptol ne pagrindinė, nes kariuomenės branduolį sudarė lietuviai. Patį šį skaičių reikia vertinti kaip akivaizdžiai perdėtą ir nedaug ką sakantį.

Jonas Posilgė dar priduria, kad esą daug lietuvių ir rusėnų prigėrė Deimėje (upėje, tekančioje už 40 km į vakarus nuo mūšio vietos), kuomet jie bėgo ir buvo persekiojami iki pat Nemuno (dar apie 50 km). Neaišku, kaip žiemą, kurią kariuomenė galėjo žygiuoti Kuršių marių ledu, galima buvo prigerti užšalusioje upėje, – tai panašu į sufantazuotą vaizdinį, kurio realus pagrindas galėjo būti nebent namo žygiuojančios Algirdo kariuomenės puldinėjimai iš kryžiuočių pusės.

Šiuo požiūriu įdomus Vygando Marburgiečio antrasis pasakojimas apie mūšį, kuris nutrūksta ties pasiruošimo mūšiui aprašymu ir čia pat priduriama: „Kęstutis taip pat kartą perėjo į Ortelsburgą, kur neįspėtus krikščionis žudė ir bemaž visus ten atrastus ėmė į nelaisvę, ir viska apie pilį išdegino“.

Šio sakinio prasmė istorikus trikdo, nes Ortelsburgas (dab. Ščytnas) yra už 150 km į pietus nuo Rūdavos (tiesia linija).

Vieni, sekdami Jono Dlugošo interpretacija, manė, kad Kęstutis į mūšio vietą žygiavęs iš pietų per Ortelsburgą (gana absurdiška versija, bet jos recidyvų tebėra net šiuolaikinėje istoriografijoje), kiti (kaip Kurtas Hechtas ir Antanas Kučinskas) teigė, kad Kęstutis dar tais pačiais metais, tačiau kažkada vėliau, surengė žygį į Ortelsburgą. Būta ir dar kitokių spėliojimų: Kęstutis prieš mūšį, teriodamas Sembą, nukeliavęs iki Ortelsburgo, o paskui grįžęs atgal, ir tada įvykęs mūšis (Kasparas Šiucas, XVI a.); Kęstutis gal net nedalyvavęs mūšyje, o tuo metu puolęs Ortelsburgą (Teodoras Hiršas, XIX a.).

Žinoma, atskiro Kęstučio 1370 m. žygio į Ortelsburgą atmesti negalima. Tačiau vis dėlto Vygandas Marburgietis, regis, kur kas betarpiškiau siejo Ortelsburgo puolimą su Rūdavos mūšiu. Todėl verta atsižvelgti ir į galimybę, kad po pirmojo mūšio etapo pasitraukusi iš mūšio lauko Kęstučio kariuomenė, dengiama Algirdo kariuomenės, nesitraukė tiesiai į Lietuvą, o padarė lankstą per Ortelsburgo apylinkes, kurias galėjo be didesnio pasipriešinimo nuniokoti, kadangi pagrindinės Ordino pajėgos buvo sulaikytos prie Rūdavos, o paskui dar mėgino persekioti atsitraukiančią Algirdo kariuomenę.

Mūšio pasekmės

Kad ir kaip vertintume Rūdavos mūšį, akivaizdu, kad jis neturėjo toli siekiančių pasekmių. Ordinas neteko kelių iškilių karvedžių, ir ypač maršalo Heningo Šindekopfo, kurio garbei turbūt ne atsitiktinai bene pirmą kartą kryžiaus karų Pabaltijyje istorijoje buvo pastatytas paminklas mūšio lauke. Tačiau sekantį dešimtmetį kryžiuočių antpuoliai į Lietuvą net sustiprėjo ir pasiekė net 58 žygių rekordą.

Lietuvos karinė jėga irgi nenusilpo – tais pačiais 1370 m. Lietuvos kariai žygiavo ir į Lenkiją, ir į Maskvą, ir sėkmingai gynėsi nuo Ordino antpuolių. „Dar tais pačiais 1370 metais senas pasienio karas vėl vyksta, tarsi išvis jokio mūšio nebūtų buvę“, – konstatavo savo disertacijoje Kurtas Hechtas.

Kas gi vis dėlto laimėjo Rūdavos mūšį?

Neatrodo, kad kryžiuočiai galėjo džiaugtis pergale. Kęstutis įvykdė savo pažadą – atsikeršijo maršalui Heningui Šindekopfui už Naujojo Kauno įgulos sunaikinimą. Kryžiuočiai patyrė didelių nuostolių. Lietuvių nuostoliai tuo tarpu neaiškūs, pasireiškia tik Ordino kronikose išpūstais skaičiais, bet, skirtingai nuo Ordino nuostolių, nežuvo reikšmingesni vadai. Lietuvių veiksmuose galima pastebėti darnius manevrus, kuomet Kęstutis sėkmingai pridengė Algirdą, o Algirdas – Kęstutį.

Lieka tam tikra mįslė dėl Ortelsburgo puolimo: jeigu Kęstutis jį iš tiesų nusiaubė grįždamas iš Rūdavos mūšio, tai tik pabrėžtų, kad apie jokį lietuvių pralaimėjimą negali būti nė kalbos. Tačiau net jei tai buvo atskiras puolimas, įvykdytas kiek vėliau, jis rodo iš esmės tą patį: Lietuva po Rūdavos mūšio tebebuvo stipri karinė jėga, kurios šis mūšis nė kiek nesukrėtė.

Galima tad daryti išvadą, kad bet kuriuo atveju lietuviai šio mūšio nepralaimėjo: jie sudavė stiprų smūgį kryžiuočiams, patyrė, žinoma, neišvengiamų tokioje kovoje nuostolių, bet sėkmingai atsitraukė, išsaugodami savo pagrindines pajėgas. Ordinui tai vargu ar buvo net Pyro pergalė – greičiau pralaimėjimas, tiesa, taip pat nesukrėtęs jo valstybės pagrindų. Tad bendras mūšio rezultatas, ko gero, buvo artimas lygiosioms, bet su didesne ar mažesne lietuvių persvara.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 7 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: