 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27139
Miestas: Ignalina
|
Survila - užmirštas didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus
http://kultura.lrytas.lt/-1208979659120 ... %ABnus.htm
Inga Baranauskienė
("Kultūros barai" Nr.4)
2008-04-24 00:00
Lietuvos metraščiai teigia, kad didysis kunigaikštis Kęstutis turėjo šešetą sūnų. Šią informaciją reikia laikyti patikima, nes ji nurodyta pasakojime apie Kęstučio ir Jogailos konfliktą, o šio teksto protografas atsirado dar Vytauto laikais.
Be to, metraštyje Kęstučio ir Jogailos konfliktas aprašytas bemaž taip pat, kaip ir Vytauto 1390 m. „Skunde prieš Jogailą ir Skirgailą“, o tai reiškia, kad metraščio teksto autorius buvo gerai informuotas asmuo iš Vytauto aplinkos.
Bet nurodęs Kęstučio sūnų skaičių, metraštininkas neišvardijo jų vardų, taigi netrukus prasidėjo painiava.
Trys jaunesnieji Kęstučio sūnūs - Vytautas, Žygimantas ir Tautvilas - gerai žinomi. Problemų nekilo ir dėl Vaidoto - kad jis Kęstučio sūnus, XIV a. pabaigoje paliudijo kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis ir pats Vytautas.
Bet kiti du Kęstučio sūnūs istorikams tapo galvos skausmu nuo pat XV a. antrosios pusės.
Janas Dlugošas vienu iš Kęstučio sūnų laikė Gardino kunigaikštį Patriką, nors iš tikrųjų jis - Kęstučio brolio Narimanto sūnus, ir Logoisko valdytoją Vaišviltį (Vaišvilą), kuris, regis, apskritai nepriklausė Gediminaičių giminei. Lietuvos metraščių platusis sąvadas (Bychovco kronika) Vaišviltį atmetė, bet prie Kęstučio sūnų priskyrė Polocko kunigaikštį Andrių Algirdaitį.
XIX a., kai įsigilinta į senąsias XIV-XV a. pradžios Prūsijos ir Livonijos kronikas, buvo nustatytas dar vienas anksčiau Algirdaičiu laikytas Kęstučio sūnus - Butautas-Henrikas, kuris 1365 m. perbėgo pas kryžiuočius ir jų padedamas nesėkmingai bandė užimti Vilnių.
Bet kur dingo šeštasis Kęstutaitis?
Gal jis nepateko į metraštininkų akiratį? Anaiptol. XIV a. pabaigoje rašytos Vygando Marburgiečio kronikos lotyniškame vertime aiškiai pasakyta: Butautas pabėgo į Ordiną„su savo broliu Survila“.
Problemą šiuo atveju sukėlė ne duomenų stoka, o jų interpretavimas.
Iškilus XIX a. istorikas Johannesas Voigtas dėl nežinomų priežasčių suabejojo kunigaikštiška Survilos kilme. Juo pasekė Vygando Marburgiečio kronikos leidėjas ir komentatorius Theodoras Hirschas.
Pagrindinis argumentas buvo tas, kad kiti šaltiniai, pasakojantys apie Butauto pabėgimą, Survilos nemini, o žodis „frater“, kuriuo jis apibūdinamas, galėjęs reikšti ne tik brolį, bet ir pusbrolį ar šiaip giminaitį.
Tačiau istorikai neatkreipė dėmesio į vieną svarbų faktą. XVI a. Prūsijos kronikininkas Kasparas Šiucas, naudojęsis mūsų nepasiekusiu Vygando Marburgiečio kronikos originalu, savo tekste nedviprasmiškai rašo: „Vygandas vadina juos (Butautą ir Survilą) jo (Kęstučio) sūnumis“.
Ir nors pats Kasparas Šiucas, kažkieno suklaidintas, pervadino Butautą Algirdo sūnumi, o Survilą apskritai išbraukė ir pakeitė Karigaila, mums svarbiausia, kad jo liudijimas paneigia bet kokias alternatyvias Vygando Marburgiečio teksto interpretacijas. O kadangi šis kronikininkas buvo bemaž tų įvykių amžininkas ir darbavosi centrinėje Ordino būstinėje, nėra pagrindo abejoti jo žiniomis apie Survilos kilmę.
Be to, jeigu Survila buvo antraeilis veikėjas - jaunesnysis Butauto brolis, kaip nurodo Vygandas Marburgietis, nevertėtų stebėtis, kad jis paminėtas tik šiame šaltinyje ir tik vieną kartą.
Jaunesnieji Vytauto broliai, lydėję jį į Ordiną 1382 m. ir 1390 m., minimi ne ką dažniau.
Taigi susidaro įspūdis, kad, vertindami šaltinių duomenis apie Survilos kilmę, Johannesas Voigtas ir Theodoras Hirschas pasidavė išankstiniam nusistatymui ir tai jiems sutrukdė teisingai įvertinti turimą informaciją.
Pavyzdžiui, Theodoras Hirschas puikiai žinojo, kad XIV a. pabaigoje - XV a. pradžioje Prūsijoje aktyviai reiškėsi du Survilos - Tomas ir Jonas.
Tomas Survila žinomas nuo 1379 m. rugpjūčio ar rugsėjo - jis buvo vertėjas Ordino maršalo Kunoto Hatenšteino derybose su Kęstučiu.
Netrukus - vėl kaip vertėjas - Tomas vyko į Trakus sudaryti taikos sutarties su Jogaila, ir Kęstučiu (1379 m. rugsėjo 29 d.), o vėliau ir į Vilnių derėtis „dėl slaptų dalykų“.
1385 m. į metraštininkų akiratį pateko ir Jonas Survila.
Antai Johanas Posilgė nurodė, kad jis kartu su Tomu, gimimo būdami lietuviai ir gerai pažinodami kraštą (Rumšiškių apylinkes), išgelbėjo tarp Nemuno ir Neries užblokuotą Ordino kariuomenę, parodę kryžiuočiams brastą per Nemuną. Šių įvykių kontekste Johanas Posilgė pateikė labai vertingą informaciją - Tomą ir Joną Survilas jis pavadino broliais.
Kadangi broliai vargu ar galėjo būti bendravardžiai, „Survila“ turėjo būti Tomo ir Jono tėvavardis, virtęs pavarde. Kitaip tariant, jiedu tikriausiai buvo 1365 m. į Prūsiją pabėgusio Survilos sūnūs.
Šią prielaidą patvirtina ir kitas dokumentas.
1411 m. Jogaila laiške Ordino magistrui Henrikui Plauenui prašė neatimti iš Jono Survilos jo valdomų dvarų, patikindamas, kad šis neišdavė kryžiuočių per 1410-1411 m. karą, ir apeliuodamas - šiuo atveju mums tai ir yra svarbiausia - į Jono Survilos tėvo nuopelnus Ordinui:„exigunt enim patris ipsius merita, quibus vobis et ordine vestro complacuit“ - pakanka jo tėvo nuopelnų, kuriais jums ir jūsų Ordinui įtiko.
Ši Jogailos pastaba leidžia manyti, kad dvarus iš Ordino buvo gavęs būtent Jono Survilos tėvas, o jis tapatintinas su 1365 m. į Prūsiją pabėgusiu Survila vyresniuoju - Butauto broliu.
Be to, pats faktas, kad Jogaila ėmėsi ginti jam niekuo nenusipelniusio Jono Survilos interesus, irgi skatina manyti, kad šis asmuo buvo jo kraujo giminaitis.
Vertėtų atkreipti dėmesį ir į Jano Dlugošo žinutę, kad 1336 m. spalio 16 d. Mozūriją buvo užpuolę „Gedimino sūnūs“ Algirdas, Kęstutis, Kaributas, Patrikas, Liubartas, Survila ir Butautas, taip pat rusų kunigaikštis Patrikas, Danilo sūnus.
Istoriografai pripažįsta, kad 1336-1340 m. lietuviai kariavo su mozūrais (galbūt dėl Palenkės), bet kadangi Dlugošas supainiojo Gedimino sūnus su anūkais, o Kaributą (Algirdaitį) įrašė, matyt, vietoj Karijoto, žygio dalyvių sąrašas vertintinas atsargiai.
Vis dėlto faktas, kad Survila įrašytas tarp Gediminaičių, aiškiai atskiriant juos nuo „rusų kunigaikščio“ Patriko Danilovičiaus, byloja, kad jis priklausė Lietuvos valdančiajai dinastijai.
Yra ir dar vienas liudijimas.
Varviko grafas Richard'as Beauchampas, gyvenęs XIV-XV a. sandūroje ir dalyvavęs kryžiaus žygiuose prieš Lietuvą, atsiminimuose rašė, kad jo senelis - Varviko grafas Tomas „kare paėmė Lietuvos karaliaus sūnų, atsivežė jį pas save į Angliją ir pakrikštijo Londone savo vardu.“
Žinoma, ši Lietuvos karalaičio pakrikštijimo istorija šiek tiek iškraipyta ir pagražinta, bet ar galime abejoti pačiu faktu, jeigu apie Varviko grafo dalyvavimą Karaliaučiuje surengtose Butauto ir jo palydovų krikštynose rašo ir Vygandas Marburgietis, o vienas iš Survilos sūnų tikrai gavo Tomo vardą?..
Apibendrinkime:
Survilą ir jo sūnus Kęstučio palikuonimis verčia laikyti:
1) Vygandas Marburgietis, pavadinęs Survilą Butauto broliu ir Kęstučio sūnumi;
2) Jogaila, kuris Survilos sūnaus Jono interesus galėjo remti nebent giminiškos pareigos paskatintas;
3) Janas Dlugošas, priskyręs Survilą Gediminaičiams, nors klaidingai laikęs jį Gedimino sūnumi;
4) Varviko grafų šeima, teigusi, kad jos atstovas T.Beauchampas pakrikštijo savo vardu Lietuvos karaliaus sūnų, - kryžiuočiai „karaliais“ vadino visus Lietuvos valdančiosios dinastijos narius.
Taigi liudijimų, patvirtinančių kunigaikštišką Survilos kilmę, netrūksta, o kontrargumentų lyg ir nėra.
Tad kodėl istorikai šį asmenį laiko tiesiog bajoru?
Iš dalies, matyt, kalta inercija. Antra vertus, iš vėžių išmuša tai, kad 1379 m. Tomas Survila minimas kaip kryžiuočių vertėjas. Vertėjas asocijuojasi su techniniu personalu, o tai lyg ir nesiderina su kunigaikštiška kilme.
Vis dėlto Tomas Survila yra bemaž vienintelis kryžiuočių vertėjas, šaltiniuose įvardytas vardu ir net keletą kartų.
Vėliau jis padarė karjerą: 1389-1391 m. buvo Rastenburgo pilies viršininkas.
Be to, 1399 m. Tomas kartu su broliu Jonu buvo pasiųsti pas Vytautą ir prisidėjo prie jo didžiojo žygio prieš totorius (Tomas žuvo Vorsklos mūšyje 1399 m. rugpjūčio 12 d.).
Kai kam gali pasirodyti, kad Kęstučio anūkui tokia karjera pernelyg kukli. Bet pažvelkime, kaip sekėsi Tomo pusbroliui - Butauto sūnui Vaidučiui Jonui.
1381 m. vasario 3 d. Vaidutis, būdamas šešiolikos, pabėgo į Prūsiją, o iš ten - į Prahą pas Vokietijos imperatorių Vaclovą, mat po nepavykusio mėginimo užimti Vilnių 1365 m. Butautas rado prieglobstį pas jo tėvą Karolį IV, iš kurio gavo hercogo titulą ir, matyt, žemių, tačiau po Butauto mirties šios valdos Vaidučiui, atrodo, nebuvo perduotos.
Ką Vaidutis veikė 1381-1389 m., nėra žinoma. Spėjama, kad studijavo Prahos universitete ir priėmė kunigo įšventinimus, nes 1389 m. Vaidutis Jonas minimas jau kaip Krokuvos kanauninkas. Vėliau jis tapo ir Sandomiero kanauninku, o 1401 m. - Krokuvos akademijos rektoriumi. Kitaip tariant, iki pat savo mirties 1402 m. pavasarį Vaidutis darė karjerą išimtinai su Jogailos protekcija, ir jo pasiekimai taip pat nebuvo labai įspūdingi.
Atsižvelgiant į tai, Tomo Survilos išsikovotų Rastenburgo viršininko pareigų nederėtų nuvertinti. Be to, Tomas Survila - vienintelis žinomas lietuvių pabėgėlis, užėmęs Ordine vadovaujamas pareigas, o tai irgi liudija, kad jo padėtis buvo išskirtinė.
Trumpiau tariant, Tomą Survilą ir jo brolį Joną reikia be išlygų pripažinti Kęstučio anūkais, o jų tėvą Survilą vyresnįjį - Kęstučio sūnumi.
Atitinkamai reikėtų pervertinti ir kitus duomenis apie Kęstučio šeimą. Įprasta manyti, kad jo sūnus Vaidotas buvo vyresnis už Butautą, mat į metraštininkų akiratį jis pateko trimis metais anksčiau.
Be to, nuolat keliamas klausimas, kas buvo šių Kęstutaičių motina.
Daugelis istorikų tvirtina, kad tai negalėjo būti Birutė, tačiau prielaidą apie ankstesnę Kęstučio santuoką jie grindžia pernelyg dideliu amžiaus skirtumu tarp 1392 m. ištekėjusios jauniausios Kęstučio dukters Rimgailės ir Gardino kunigaikščio Patriko, klaidingai laikyto Kęstutaičiu. Janas Tęgowskis, įrodęs, kad šis kunigaikštis yra ne kas kitas, o XIV-XV a. sandūroje minimas Patrikas Narimantaitis, pasiūlė atmesti ir prielaidą, kad Kęstutis buvo vedęs du kartus. Tačiau Kęstučio sūnumi pripažinus Survilą, vėl tektų grįžti prie dviejų jo santuokų versijos.
Jeigu Janas Dlugošas nesuklydo, ir Survila su Butautu tikrai dalyvavo 1336 m. spalio 16 d. žygyje į Mazoviją, jų gimimą tektų datuoti maždaug 1320 m. Faktų, prieštaraujančių tokiam datavimui, nėra. Jeigu Kęstutis gimė pačioje XIV a. pradžioje ir buvo anksti apvesdintas, tai 1336 m. Butautui ir Survilai jau galėjo būti penkiolika ar šešiolika metų, ir tėvas jau tikrai galėjo imti juos į žygius.
Antra vertus, net jeigu Janas Dlugošas 1336 m. žygio dalyvių vardus persirašė iš kokio nors kito neišlikusio šaltinio, pasakojančio apie vėlesnius įvykius, Survilos gimimo vis tiek negalima nukelti vėliau kaip 1330 m.
Torunės analų pasakojimas apie tai, kad gimtąjį kraštą gerai pažįstantys Survilaičiai 1385 m. parodė kryžiuočiams nežinomą brastą, verčia manyti, kad 1365 m. jie išvyko iš Lietuvos būdami mažų mažiausiai paaugliai. Kitaip tariant, Survilaičių gimimą tenka datuoti ne vėliau, kaip 1345-1350 m., o jų tėvas galėjo būti gimęs maždaug dvidešimčia metų anksčiau.
Kadangi 1365 m. sąmoksle pagrindinį vaidmenį vaidinęs Butautas akivaizdžiai buvo vyresnis už Survilą, jo gimimą taip pat reikėtų datuoti XIV a. trečiuoju dešimtmečiu.
Vaidotas, atrodo, laikytinas „trečiuoju broliu“ - ne tik todėl, kad jis nepateko į Jano Dlugošo pateiktą 1336 m. žygio dalyvių sąrašą, bet ir dėl šio Kęstutaičio politinės laikysenos. Jis akivaizdžiai nepritapo prie Butauto ir Survilos tandemo, nors, antra vertus, tai nebūtinai lėmė amžiaus skirtumas.
Šiaip ar taip, faktų visuma rodo, kad pirmą kartą Kęstutis galėjo vesti apie 1320 m. ar kiek vėliau, o, įvertinus vidutinę gyvenimo trukmę viduramžiais, visai tikėtina, kad XIV a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje jis jau buvo našlys.
Atitinkamai apie 1348-1350 m. Kęstutis galėjo vesti Birutę ir susilaukti su ja sūnaus Vytauto.
Vyresniuosius Kęstutaičius tai turėjo giliai papiktinti: maža to, kad atsirado papildomas pretendentas į tėvo palikimą, bet ir pati santuoka prieštaravo papročiams. Juk Kęstutis vedė merginą, davusią dievams netekėjimo įžadus.
Tai buvo tikras skandalas. Ir galima neabejoti, kad dėl šio skandalo Kęstutaičiai kaltino būtent Birutę. Tikriausiai jie laikė ją klastinga gundytoja ir vertino neigiamai. Savo ruožtu tai turėjo supriešinti juos su tėvu, todėl savo įpėdiniu jis ir pasirinko Vytautą.
Apskritai susidaro įspūdis, kad vedęs Birutę Kęstutis susipriešino su visa gimine: 1349-1351 m. jis net du kartus, apeidamas Algirdą, derėjosi dėl krikšto ir karūnos (pirmą kartą su popiežiumi, tarpininkaujant Lenkijos karaliui, antrą - su Vengrijos karaliumi).
Kęstučio elgesys balansavo ties išdavystės riba, vis dėlto Algirdas nusprendė į tai žiūrėti pro pirštus.
Neatmestina galimybė, kad viena iš tokio atlaidumo priežasčių buvo 1350 m. pradžioje įvykusios jo vedybos su Maskvos didžiojo kunigaikščio svaine, Tverės kunigaikštyte Julijona, irgi sukėlusios vaikų iš pirmosios santuokos su Vitebsko kunigaikštyte pasipiktinimą.
Vyresnieji Algirdaičiai vienas po kito buvo pakrikštyti ir išsiųsti valdyti rusų žemių, o savo įpėdiniu Algirdas pasirinko Julijonos sūnų Jogailą.
Vis dėlto kad įpėdinio ir jo motinos ateitis būtų užtikrinta, Algirdui reikėjo Kęstučio paramos. Mainais jis tikriausiai pasiūlė savo paramą Birutei ir Vytautui.
Toks susitarimas, matyt, tenkino ir Kęstutį, nes prieš Algirdą jis daugiau nebemaištavo, Jogailą taip pat buvo linkęs remti.
Tačiau Butautą ir jo brolius tokia įvykių raida turėjo nuteikti ne tik prieš tėvą, bet ir prieš dėdę.
Be abejo, Kęstutis bandė ieškoti kompromiso.
Jo sūnūs gavo savo dalis.
Vaidotui tikriausiai buvo skirta Panemunė su Kaunu, nes 1362 m. būtent čia jis pateko į nelaisvę.
Apie Survilos valdas nieko nežinome. XIV a. pabaigoje kryžiuočių sudarytuose kelių į Lietuvą aprašymuose minimas Survilos kiemas (dabartinis Surviliškis į vakarus nuo Trobų) tikriausiai priklausė jo bendravardžiui bajorui, nes Survila Kęstutaitis jau seniai buvo pabėgęs iš Lietuvos.
Faktas, kad Survilaičiai gerai žinojo brastas per Nemuną ties Rumšiškėmis, leidžia spėti, kad jų tėvas galėjo turėti valdų šiose apylinkėse.
Beveik neabejotina, kad Butautas valdė Drohičiną, nes Vaidutis Butautaitis titulavosi Drohičino kunigaikščiu.
Vis dėlto dalinio kunigaikščio vaidmuo Butautą žemino, o Survila tikriausiai irgi manė, kad galėtų užimti daug aukštesnę padėtį.
Situacija turėjo ypač paaštrėti 1361-aisiais.
Tų metų kovą Kęstutis pateko į kryžiuočių nelaisvę, ir Butauto viltys perimti Trakų kunigaikštystę turėjo vėl atgyti. Bet netrukus jos apmaudžiai žlugo, nes tų pačių metų lapkritį Kęstutis pabėgo iš Marienburgo ir sėkmingai grįžo į Lietuvą.
Butautui apmaudą kėlė ir nenusisekęs asmeninis gyvenimas. Faktas, kad bėgdamas į Prūsiją savo naujagimį Vaidutį ir jo motiną paliko Lietuvoje, byloja, jog jo santuoka nebuvo laiminga.
Tačiau viduramžiais sutuoktinius dažniausiai parinkdavo tėvai, todėl tikėtina, kad nelaimingos vedybos tapo dar viena priešiškumo Kęstučiui priežastimi. Peršasi prielaida, kad būtent šis priešiškumas, o ne reali viltis užgrobti valdžią Lietuvoje, paskatino Butautą ieškoti ryšių su kryžiuočiais.
Kokį vaidmenį šioje dramoje suvaidino Survila?
Viena vertus, jis nebuvo taip smarkiai nuskriaustas gyvenimo kaip Butautas. Jaunesniojo sūnaus teisėti lūkesčiai negalėjo būti pernelyg dideli, tad, Kęstučiui pasirinkus įpėdiniu Vytautą, Survila beveik nieko neprarado.
Be to, jis galėjo džiaugtis šeimos darna - bent jau gerais santykiais su sūnumis.
Antra vertus, faktai rodo, kad Survilos ryšiai su kryžiuočiais buvo daug artimesni negu Butauto.
Butautas po nepavykusio žygio į Vilnių persikėlė į Čekiją ir su saviškiais daugiau nekariavo, o Survila liko Prūsijoje, jo sūnūs pasižymėjo kaip ypač uolūs Ordino tarnai. Tikėtina, kad būtent Survila sukurstė Butautą bėgti pas kryžiuočius, o ne atvirkščiai.
Survilos vaidmuo buvo lemtingas ir kitu požiūriu. Butauto nuotaikos, matyt, jau buvo sukėlusios įtarimų, nes kai jis, Kęstučiui ir Algirdui išvykus į Voluinę, 1365 m. liepą patraukė į Ordiną, Darsūniškio seniūnas Dirsūnas jį suėmė.
Nedaug trūko, ir kelias išdavystei būtų buvęs užkirstas.
Bet Survila, kuris, matyt, nebuvo įtariamas kaip sąmokslo dalyvis, su savo rėmėjais užpuolė Dirsūną ir išvadavo Butautą. Dirsūną kaip belaisvį jie išsivežė su savimi iš pradžių į Įsrutį, paskui į Karaliaučių (vėliau jis buvo išpirktas ar iškeistas į kryžiuočių belaisvius, nes grįžo į Lietuvą ir žuvo čia 1375 m.).
Vis dėlto Survilos sėkmė buvo trumpalaikė.
Nors Ordino magistras sutiko brolius gerai pasiruošęs ir po 1365 m. liepos 25 d. Karaliaučiuje organizuotų krikšto iškilmių jau rugpjūčio viduryje išžygiavo į Vilnių, o Algirdas su Kęstučiu dar nebuvo spėję grįžti, Lietuvoje sąmokslininkai nesulaukė nė menkiausio palaikymo.
Prie jų neprisidėjo nei Gardino kunigaikštis Patrikas Narimantaitis, laikytas potencialiu Ordino rėmėju ir vėliau Kęstučio perkeltas į atokesnes rusų žemes, nei brolis Vaidotas - šis už parodytą lojalumą netrukus gavo anksčiau Karijotui ir jo sūnums, priklausiusį Naugarduką.
Didžioji Butauto ir Survilos viltis tikriausiai buvo Vilniaus seniūnas - pasak Vygando Marburgiečio, kryžiuočiai išsikvietė jį iš pilies, tikėdamiesi šitaip užimti pilį. Bet iš tikrųjų Vilnius net nebuvo puolamas.
Ordino kariuomenė tik nusiaubė miesto apylinkes. Tiesa, žygiuodami pirmyn jie sudegino Kernavės ir Maišiagalos pilis, nusiaubė Ukmergės valsčių, bet žygio metu net keturi iš penkiolikos Butauto palydovų, atvykusių paskui jį į Prūsiją, perbėgo atgal pas lietuvius.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad prieš žygį maisto liepta pasiimti mažiausiai mėnesiui, bet Ordino kariuomenė Lietuvoje išbuvo tik įprastines dvylika dienų.
Trumpiau tariant, nors kryžiuočiai ir galėjo 1365 m. rugpjūčio žygį laikyti vidutiniškai sėkmingu, Butautas su savo pretenzijomis į sostą paprasčiausiai apsijuokė.
Taigi nekeista, kad netrukus jo ir Survilos keliai išsiskyrė: Butautas ieškoti laimės iškeliavo į Čekiją, o Survila liko Prūsijoje, kur gavo kažkokių valdų. Su juo liko ir sūnūs. Tiesa, Tomą krikštatėvis Varviko grafas buvo kuriam laikui pasiėmęs su savim į Angliją, bet iki 1379 m. į Prūsiją grįžo ir jis.
Tuo metu susidarė ypatinga padėtis. Lietuva inicijavo eilinį krikšto projektą. 1379 m. liepą jaunesnysis Jogailos brolis Skirgaila išvyko į diplomatinį turą, ketindamas šią iniciatyvą pristatyti Vengrijos karaliui Liudvikui, Čekijos karaliui ir Vokietijos imperatoriui Vaclovui, popiežiui Urbonui.
Kelionės maršrutas ėjo per Prūsiją, šitaip Ordinas buvo verčiamas bent formaliai palaikyti jam nepalankų savanoriško Lietuvos krikšto projektą.
Kryžiuočiai iš tikrųjų surengė Skirgailai iškilmingą priėmimą, tačiau iškart po to užpuolė Kęstučio žemes. Kęstutis, kad išlaikytų politinį atšilimą, pasiūlė antpuolio vadui, Ordino maršalu ką tik išrinktam, Kunotui Hatenšteinui derėtis dėl paliaubų.
Būtent šiomis aplinkybėmis Tomas Survila ir buvo pasiųstas pas Kęstutį vertėjauti maršalo atstovui Balgos komtūrui.
Antrą kartą, kaip minėta, vertėjo misiją Tomas Survila atliko maždaug po mėnesio, 1379 m. rugsėjo 29 d., kai buvo sudaroma Trakų sutartis, turėjusi smarkiai apriboti karo veiksmų zoną.
Šaltiniai vienareikšmiškai liudija, kad Ordinas (bent jau tam tikra grupuotė jo vadovybėje) naudojosi šiomis derybomis, kurstydamas nesantaiką tarp Kęstučio ir Algirdaičių. Iš Trakų Ordino pasiuntiniai nuvyko į Vilnių atskirai derėtis su Jogaila „dėl slaptų dalykų“.
Kryžiuočių didysis komtūras rašė Julijonai Algirdienei, kad Kęstutis rengiasi atimti valdžią iš Jogailos, nes yra linkęs skriausti ne tik krikščionis, bet ir lietuvius.
Nurodė, kad laiškas bus perduotas per pasiuntinius kartu su papildomais žodiniais paaiškinimais, o tai leidžia daryti prielaidą, kad vienas iš tų pasiuntinių galėjo būti Tomas Survila - gyvas Kęstučio „nuskriausto“ lietuvio pavyzdys.
Bet kuriuo atveju galima spėti, kad Tomas Survila į derybų grupę buvo įtrauktas ne tiek dėl lietuvių kalbos mokėjimo, kiek siekiant paaitrinti senas Kęstučio žaizdas.
Provokacijos taikinys galėjo būti ir Butauto sūnus Vaidutis. Sunku patikėti, kad 1381 m. pradžioje mintis pabėgti pas kadaise jį pametusį tėvą kilo jam pačiam.
Ko gero, nuo 1379 m. antrosios pusės į Lietuvos politiką įsitraukęs Tomas Survila susisiekė su pusbroliu ir įteigė jam savąją 1365 m. įvykių versiją, - šiuo atveju Vaidučio poelgis būtų visiškai suprantamas.
Vieno anūko pabėgimas, o kito uoli tarnystė Ordinui turėjo būti sunkus smūgis Kęstučiui.
Nuo pat Tomo Survilos pasirodymo 1379 m. jis, matyt, jautė didžiulę psichologinę įtampą - gal būtent todėl jam pritrūko takto ir kantrybės bendraujant su Jogaila.
Antra vertus, Butauto, Survilos ir jų sūnų pavyzdys Vytautui turėjo tapti savotiškais skiepais, neleidusiais pernelyg įsijausti į draugystę su Ordinu.
Sąmoningai ar nesąmoningai, bet jis turėjo stengtis nesupanašėti su tais, kurie jo nekentė ir kuriems jis nuo ankstyvos vaikystės jautė mažų mažiausiai priešiškumą.
Vis dėlto susidaro įspūdis, kad dėl šio priešiškumo Vytautas jautėsi ir pats truputį kaltas. Žinoma, kad jis, tarsi siekdamas susitaikymo amžinybėje, apdovanojo Prahos augustinų bažnyčios pagrindinį altorių, prie kurio palaidotas Butautas-Henrikas.
Survilos ir jo sūnų pripažinimas Kęstučio ainiais taip pat galėtų būti savotiškas susitaikymo aktas.
Komentarai
http://kultura.lrytas.lt/?id=1208979659 ... 907&view=6
29. Inga Baranauskienė
2008-04-29 14:20
IP: 212.47.107.15
Norintys su manimi padiskutuoti, gali tai padaryti čia:
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 108#M51108
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
