Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Krymo totoriai Lietuvos imperijoje

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Krymo totoriai Lietuvos imperijoje

Parašytas: 01 Kov 2014 21:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Č. Iškauskas. Krymo totoriai vėl patiria rusų represijas

http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... d=64159642

Česlovas Iškauskas, www.iskauskas.lt,
www.DELFI.lt
2014 m. kovo 1 d. 07:34

Kas nebuvo Kryme, tas nežino, kaip spindi tikras gamtos perlas. Čia nerasi viešos prabangos, didelio komforto, maginančių all included paslaugų, bet kurortų bobutės tokios paslaugios, kad už keletą dolerių (nuo seno „žaliasis“ nukonkuruoja rublį ar grivną) suteiks ne tik pastogę, bet ir savo darže išaugintą pomidorą ar kibirą trešnių. Taip buvo bent jau sovietiniais laikais, kai visa nuo vėsių orų sustirusi Sovietų Sąjunga plūdo į šį Ukrainos pusiasalį. Ukrainos?

Aišku, kad kalba suksis ne apie Juodosios jūros teikiamus malonumus. Ko gero, nuo pat 1954-ųjų vasario 19 d., kai geraširdis Nikita Chruščiovas 300-ųjų Pereslavlio sutarties metinių proga, nepraėjus nė metams po Josifo Stalino mirties, padovanojo Krymą „broliškai ukrainiečių liaudžiai“, tebelaužomos ietis, kam gi šis nuostabus pusiasalis turi priklausyti. O dabar ten laužomos ne tik ietys, o plūsta kraujas, sprendžiama Krymo, o gal visos Ukrainos vientisumo problema.

Tiesą sakant, ji buvo opi visą laiką. Dar 2010-ųjų kovo gale DELFI rašėme http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... d=30454607, kad Krymo prijungimas prie Rusijos, tai yra, dviejų slavų tautų susijungimas, buvo svarstomas nuo kazokų etmono Bogdano Chmelnickio laikų.

Etmonas 1648 m. pasiprašė Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus globos ir kartu su kitais kazokų atamanais 1654 m. jam prisiekė, o sudaryta Perejaslavlio (arba Pereslavlio) Rada prijungė Ukrainą prie Rusijos.

Per 1654–1667 m. Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) ir Rusijos karą B. Chmelnickis rėmė Rusiją, o į didžiules LDK teritorijas nuolat siuntė kazokų pulkus.

Beje, į Krymo pusiasalį Lietuvos kunigaikščiai niekada nebuvo įžengę, nes atsimušdavo į galingas Aukso Ordos ir Osmanų imperijos sienas.

Taigi, maždaug tris šimtmečius Krymą kontroliavusi Rusija pasijuto teisėta pusiasalio šeimininkė, nors pagrindiniai jo gyventojai – Krymo totoriai, dabar sudarantys jų mažumą (apie 13 proc.).

Apžvalgininkai pastebi, kad rusų užgožtų ir skriaudžiamų totorių ypatingas tautinio išsivadavimo judėjimo bruožas yra jo neprievartinis pobūdis. Nors per amžius Krymo totoriams buvo taikoma tokia prievarta, kaip ir daugeliui kitų SSRS tautų, o gal net didesnė.

Krymo totorių vargai prasidėjo 1783 m., kai jų nuo XV a. vidurio egzistavusi valstybė – Krymo chanatas – buvo aneksuota Rusijos imperijos.

Rusai fiziškai išnaikino Krymo totorių elitą – jų kilminguosius, šventikus, karininkus, mokslininkus ir menininkus ir, perkeldami į Krymą valstiečius iš centrinių Rusijos gubernijų, nuolatos stengėsi pakeisti pusiasalio etnodemografinį balansą. Nežiūrint to XIX a. viduryje prasidėjo Krymo totorių tautinis atgimimas.

Griūvant Rusijos imperijai, 1917 m. gruodžio 5 d. buvo paskelbta Krymo Liaudies Respublikos nepriklausomybė, bet jau kitais metais ji krito, neatlaikiusi “baltųjų” ir “raudonųjų” kariaunų smūgių. Vietoje jos 1921 m. bolševikai įsteigė Krymo ASSR Sovietų Rusijos sudėtyje.

1944 metais, vykstant Antrajam pasauliniam karui, Krymo totoriai aktyviai pasipriešino besiveržiantiems į pusiasalį sovietiniams “išvaduotojams”, dėl ko visi jie buvo deportuoti į rytinius SSRS regionus (daugiausia – į Vidurinę Aziją). Manoma, kad deportacijos metu žuvo maždaug 46 proc. Krymo totorių.

Tačiau jų grįžimas į gimtąsias vietas prasidėjo vėliau negu kitų ištremtų tautų. Tik nuo 1965 m. jiems buvo leista sugrįžti į savo tėvynę – Krymą ir tik nuo 1989 m., kai ėmė braškėti visa SSRS, sugrįžimo procesas įgavo masinį pobūdį.

Šiuo metu Kryme gyvena jau 250 tūkstančių Krymo totorių (maždaug pusė tautos), kurie sudaro 13 proc. visų Krymo gyventojų. Tačiau ramybės nėra ir dabar.

Тotoriai – tiurkų ir mongolų genčių grupės istorinis pavadinimas. Jų vardas kilo iš mongolų klajoklių genčių, gyvenusių Mongolijos šiaurės rytuose V–IX amžiuose. Manoma, jog šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei 10 mln. totorių. Nepriklausomos valstybės jie neturi. Kalba totorių ir rusų kalbomis. Dauguma totorių – musulmonai. Rusijos Federacijos sudėtyje esančioje Tatarstano Respublikoje totoriai sudaro daugumą gyventojų – per 50 proc.

Totoriai sudaro dalį gyventojų Lietuvoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Kazachstane, Uzbekistane, Turkijoje, Kinijoje.

Pirmieji totorių naujakuriai Lietuvos žemėje apsigyveno dar XIII – XIV amžiuje, to meto LDK valdovams palaikant glaudžius ryšius su Aukso Orda, arba Dešti Kipčiaku – valstybe, kurią iš tiurkų ir mongolų genčių suvienijo didžiojo mongolų karvedžio Čingischano anūkas chanas Batijus. Aukso Ordos gyventojai ir buvo pradėti vadinti totoriais.

LDK didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas ir Kęstutis sudarydavo sąjungą su totoriais, kai reikėdavo atremti priešiškų šalių puolimus, arba patys rengdavo karo žygius.

Kai kurios ištikimais sąjungininkais tapusios totorių gentys pasiliko Lietuvos valstybėje, įsikūrė žemėse, kurias dovanojo didysis kunigaikštis Vytautas. Visiems žinomas „40 totorių“ kaimas prie Vilniaus, totorių karaimų arealas Trakuose, gi Kėdainių rajone Krakių seniūnijoje Pašušvyje yra nuošalus, dabar jau apmiręs Krymo kaimas, kuris, beje, taip pat susijęs su Vytauto į Lietuvą atvežtais Krymo totoriais ir garsiąja 1655 m. Lietuvos ir Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo Kėdainių sudaryta sutartimi.

Lietuvos totoriai žinomi kaip puikūs kariai.

Iš viso vien carinės Rusijos kariuomenėje tarnavo daugiau nei 25 Lietuvos totoriai generolai.

Įdomu, kad žymus JAV aktorius Charlesas Bronsonas (tikroji pavardė Karolis Bučinskis) yra Lietuvos totorių palikuonis, gimęs išeivių iš Lietuvos – totoriaus ir lietuvės – šeimoje.

Taip pat garsus ir totorių cirko artistas – klounas Albertas Chazbijavičius, generolai Juzefas Beliakas, Chalilas Bazarevskis (dabartinė palikuonių pavardė – Bazarauskai), kilęs iš Bazorų kaimo Alytaus rajone, ir daugelis kitų.

Beje, tuomet straipsnyje „Ar Rusija okupuos Krymą?“ citavome laikraštį „Golos Kryma“, kuris rašęs esą tyrimu nustatyta, jog Viktoras Janukovičius irgi yra totorių kilmės. Prieš ketverius metus šis leidinys aiškinęs, kad prezidentas yra kilęs iš krikščionybę priėmusių totorių, kuriuos lietuviai LDK laikais apgyvendino dabartinės Baltarusijos teritorijoje.

Pirmieji totoriai atsirado LDK valdose Juodosios jūros pakraščiuose ir Krymo pusiasalyje XIV a. ir buvo drąsūs chano Tochtamyšo kariai, tačiau dėl nuolatinių nesutarimų Aukso Ordoje pasiprašė „politinio prieglobsčio“ pas kunigaikštį Vytautą. Šis juos skyręs į gerą karinę tarnybą ir davęs žemių Vilniaus ir Minsko kraštuose.

Paskui laikraštis aiškina ir pavardės kilmę, esą Janukovyčiaus pavardės šaknis kilusi iš totoriško vyrų vardo Jangilde, kuris reiškia „atėjo gyvybė“, tai yra „gimė kūdikis“, o šio vardo dialektiniai variantai – Janajus, Janyšas, Janukas.

„Taigi, Janukovyčiaus pavardė priklausė vienai Lietuvos totorių Janukų giminei, atsiradusiai dabartinės šiaurės Baltarusijos Dokšų rajono Janukų kaime. Iš jo prieš Spalio revoliuciją dabartinio prezidento senelis emigravo ieškodamas uždarbių ir apsistojo Donbase“, – toliau aiškina „Golos Kryma“.

Iš tiesų, po 2010 m. vasarį vykusių rinkimų Ukrainoje spaudoje pasirodė pranešimų, kad V. Janukovyčius žino apie šią savo kilmę ir kartais aplanko (paskutinį kartą buvo 2006 m.) šį Dievo užmirštą, Baltarusijos ir Ukrainos pasienyje pelkėse glūdintį Janukų kaimelį, kuriame tėra trys suklypusios trobos, vos 4 gyventojai, nėra pašto, parduotuvės, mokyklos...

Istorikas Tomas Baranauskas tvirtina, kad, nors XIV–XV a. totoriai buvo grėsmingiausias Lietuvos priešas, tačiau, kovodama su kylančia Maskva, Lietuva bandė remtis nusilpusia Didžiąja Orda.

Į didžiausių Lietuvos pergalių prieš totorius sąrašą galima įrašyti ir 1362 m. rudenį Algirdo laimėtą Mėlynųjų Vandenų mūšį, kuris galutinai įtvirtino Lietuvos valdžią didžiojoje Ukrainos dalyje.

Bet į garsųjį Kulikovo mūšį Jogaila vyko jau kaip totorių chano Mamajaus sąjungininkas, tiesa, į jį per ilgą kelionę pavėlavo ir padėti totoriams išvengti pralaimėjimo negalėjo.

Didžiausias Vytauto karinis pralaimėjimas – 1399 m. Vorkslos mūšis su totoriais, bet jis patirtas remiant nuverstą totorių chaną Tochtamyšą.

Žalgirio mūšyje Tochtamyšo totorių būriai kovėsi Lietuvos ir Lenkijos pusėje, vėliau Vytautas bandė pasodinti į chanų sostą Tochtamyšo sūnus.

Istorikas primena, kad konfliktai su totoriais Lietuvai neturėjo tokios kovos dėl laisvės prasmės, kaip Rusijai. Lietuva niekada nebuvo totorių užkariauta ir bendravo su jais kaip su eiliniais kaimynais – kartais geruoju sutardama, kartais kariaudama.

Šių kaimynų ir kaimyniškų santykių reikšmė Lietuvai dar nėra iki galo suvokta ir gali pateikti ne vieną netikėtumą, atskleisti totorių indėlį ten, kur jo nesitikime. Neverta užmiršti ir to, kad daug totorių pritapo Lietuvos valstybėje ir šiandien yra jos lojalūs piliečiai.

Pernai birželio pabaigoje Lietuvoje lankėsi Krymo totorių delegacija, vadovaujama Krymo totorių Medžlio ar Medžliso (tautinio parlamento) pirmininko Mustafos Abdiuldžemilio Kirimoglu, pasaulyje daugiau žinomo kaip Mustafa Džemilevas. M. Džemilevas kartu su tėvais ir visa Krymo totorių tauta buvo deportuotas iš tėvynės būdamas vos pusės metų.

Tik 1989 m. jis sugrįžo į tėvų žemę – prieš tai jis buvo priverstas gyventi Uzbekijoje. Visą tą laiką jis aktyviai dalyvavo nelegalių žmogaus teisių gynimo organizacijų veikloje, dėl ko net septynis kartus buvo nuteistas už „antisovietinę veiklą“. 2011 m. gruodį viename interviu jis apkaltino Rusijos federalinę saugumo tarnybą, kad ji skyrė 20 mln. dolerių Krymo totorių vienybei suskaldyti...

Krymo konflikte totoriai nebuvo pasyvūs, tačiau Tatarstane įsikūrusio Pasaulinio totorių kongreso vadovybė paragino juos susitaikyti su pusiasalio rusais, o Krymui sutikti su tokiu statusu kokį Tatarstanas turi Rusijoje...

Bet Simferopolyje pasigirsta vis daugiau balsų, kad pagrindiniai pusiasalio gyventojai taip visiškai praras savo šaknis, o Krymas bus galutinai rusifikuotas.

O gal savo lyderiu jie pasikvies totoriškų šaknų turintį V. Janukovyčių?..

www.DELFI.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Krymo totoriai Lietuvos imperijoje

Parašytas: 08 Kov 2015 01:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

600-ЛЕТИЕ ПЕРЕСЕЛЕНИЯ КАРАИМОВ И ТАТАР В ЛИТВУ.

http://test.museum-of-money.org/view/60 ... r_v_litvu/

-------------------------------------------------------------------------

Музей денег Феодосии

Номинал: 50 лит

Год: 1997
Материал: Серебро

Описание: Юбилейная монета "600 лет караимам и татарам в Литве". Монета посвящена 600-летию переселения караимов и татар в Литву.

Аверс: LIETUVA. Ниже, по центру – герб страны – скачущий на коне рыцарь влево с мечом и щитом (изображение Витаутаса Дидисиса (Vytautas Didysis) (ок. 1350 – 1430), великого князя Литвы). Под ним – номинал.

Реверс: KARAIMAI IR TOTORIAI LIETUVOJE. 600 METŲ. Изображение караимского и литовского воинов в военном облачении.

Серебро 925 пробы. Диаметр – 34 мм. Вес – 23.3 г. Гурт – гладкий, надпись: LIETUVA TĖVYNE MŪSŲ *** (ЛИТВА – НАША РОДИНА).

Выпущена в обращение в 1997 г. Сертификат № 0728. Дизайнер – Владас Вилдзиунас. Тираж: 3 000, качество proof.

Монета выпущена банком Литвы.

Страна или город: Литва

-------------------------------------------------------------------------

Крым с конца 30-х годов XIII века входит в состав вновь образованного государства "Золотая Орда", хотя первая разведка произошла в 1223 году, когда был разграблен главный порт половцев на Черном море – город Сугдея (теперь г. Судак).

Постепенно территория закрепляется за наследниками Чингисхана. Хан Золотой Орды Менгу Тимур (1266 – 1282 гг.) отдал Уренг-Тимуру, сыну Тукай-Тимура, правнуку Джучи, Крым и генуэзскую колонию Кафу. Таким образом, в Крыму полновластными хозяевами становятся потомки дома Тукай-Тимура, родоначальник которых – сам Чингисхан.

Золотая Орда была достаточно мощным государством ещё на протяжении двух столетий. Но после убийства хана Джанибека своим сыном Бердибеком в 1357 году, начались междоусобицы, а вместе с ними и распад, казалось, такого прочного государства. Началось обособление улусов, в том числе, и Крымского.

Первыми слабостью разваливающегося государства воспользовалось Великое Литовское Княжество во время правления князя Ольгерда (Algirdas) (правил в 1345 – 1377 гг.), который сумел в 1363 году разгромить основные силы золотоордынцев на Синих Водах (район среднего течения реки Южный Буг).

Расширяя быстрыми темпами свою территорию, Литва превратилась в мощное государство, занимающее территорию от Балтийского до Черного моря, и от Западного Буга до Оки.

"Великая сумятица" завершилась приходом хана Токтамыша (правил с 1376 по 1395 гг.), прямого потомка Крымского дома Тукай-Тимура, сумевшему при помощи Тамерлана (Тимура) (годы жизни 1336 – 1405 гг.) восстановить былое величие Золотой Орды. В конце своего правления он начал военные действия со своим ставленником, и потерпел от него окончательное поражение в 1395 году.

Беспощадному разгрому подверглись все Улусы Золотой Орды, расположенные к западу от Волги, включая и Крымский улус. Походы Тамерлана сильно ослабили Золотую Орду. Она уже не могла возродиться в прежних формах и на прежних территориях. Начался второй период распада.

После разгромного поражения на реке Терек в 1395 году, хан Токтамыш скрылся с небольшим отрядом в Литве у великого князя Витовта (1392 – 1430 гг.).

В Крыму же усиливается власть генуэзцев, значительно расширяются подконтрольные им территории.

Кратковременное правление устанавливается в Крыму в 1396 году за ханом Таш-Тимуром, также прямым потомком дома Тукай-Тимура. Он являлся отцом Гияс ад Дина и дедушкой Хаджи-Гирея – основателя Крымского ханства. О Таш Тимуре также известно, что он был одним из военачальников в войске Тохтамыша.

После ухода из Крыма Тамерлана, он был оставлен там наместником.

Тохтамыш в это время приступил к собиранию новых сил в Литве, чтобы вернуть себе престол Золотой Орды.

В это же время Великий Литовский князь Витовт (Vytautas) совершает три похода на Крым. В первый поход он дошел с войсками до Приазовья.

Второй поход летом 1397 года был продолжительнее и успешнее. Именно во время этого похода Витовт дошел до самой Каффы (современная Феодосия).

В Каунасском военном музее имеется большая картина, изображающая князя и его свиту верхом на конях, въехавшими в воды Черного моря.

Результатом этого успешного похода была богатая добыча, а также, по заключенному с генуэзцами договору, в качестве контрибуции, в основном из Каффы (Феодосии) и Солхата (Старого Крыма) были вывезены 383 караимских семьи, и примерно около 350 семей крымских татар, которые и переселились (вернее сказать, ушли вместе с войском Витовта) и поселились, в основном, в районе г. Тракай (Литва).

Известно, что Витовт разместил переселенцев в 34-х городах и селениях, где они составляли военные гарнизоны вблизи границ немецкого ордена меченосцев.

Им всем были даны милости и права, подчас даже большие, чем коренным литовцам.

Именно этому событию и посвящена монета, которую подарили в музей денег один из потомков тех поселенцев, теперь успешный предприниматель из г. Москвы, Петров Олег Васильевич (более подробно о дарителе можно узнать на сайте музея, в разделе "Дарители музея").

Витовт был дальновидным правителем, в составе переселенных крымскотатарских семей, была семья Таш-Тимура, а также все его окружение (сам Таш-Тимур, скорее всего, погиб в сражении).

Доподлинно известно, что отец Хаджи-Гирея Гияс ад Дин умер в Литве. А сам же Хаджи-Гирей родился уже в Литве, но не раньше 1397 г. До этого никто даже приблизительно не указывал годы его рождения.

Его родной дядя Деулет-Бирда (правил в Крыму в 1426 – 1429 гг.), брат отца Хаджи-Гирея Гияс ад Дин также находился со своей семьей в Литве, и при поддержке Витовта в 1426 году захватил и несколько лет удерживал правление в Крыму.

При этом он готовил себе в качестве преемника своего племянника Хаджи-Гирея, начавшего свое первое правление, судя по монетам, с 1441 / 1442 (845 Год Хиджры).

Витовту, а в дальнейшем и его преемникам, было выгодно иметь своих ставленников в Крыму, чтобы обезопасить свои южные границы от набегов, а также постоянно видеть надежных военных союзников в лице крымских татар.

Небезынтересно отметить, что и руководитель Крымского краевого правительства Мацей Александрович Сулькевич (Сулейман-Паша) (1865 – 1920 гг.), также являлся потомком тех переселившихся в Литву крымских татар при князе Витовте.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Didžioji Lietuvos Imperija (slavų pavadinta Didžiąja Kunigaikštyste (LDK))

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: